2025 m. vasario 25 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymas – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 4 straipsnio 1 dalis – Bendroji jurisdikcija – 24 straipsnio 4 punktas – Išimtinė jurisdikcija – Jurisdikcija bylose dėl patentų registracijos ar galiojimo – Ieškinys dėl teisių pažeidimo – Valstybėse narėse ir trečiojoje valstybėje patvirtintas Europos patentas – Patento galiojimo ginčijimas pareiškiant prieštaravimą – Teismo, kuriame pareikštas ieškinys dėl teisių pažeidimo, tarptautinė jurisdikcija“
Byloje C‑339/22
dėl Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, veikiantis kaip apeliacinis intelektinės nuosavybės ir komercinis teismas, Švedija) 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. gegužės 24 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
BSH Hausgeräte GmbH
prieš
Electrolux AB
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz, kolegijų pirmininkai K. Jürimäe, C. Lycourgos, I. Jarukaitis, M. L. Arastey Sahún, S. Rodin, A. Kumin, N. Jääskinen ir M. Gavalec, teisėjai E. Regan, Z. Csehi ir O. Spineanu-Matei (pranešėja),
generalinis advokatas N. Emiliou,
posėdžio sekretorė M. Siekierzyńska, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. birželio 22 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2024 m. vasario 22 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
atsižvelgęs į 2024 m. balandžio 16 d. nutartį atnaujinti žodinę proceso dalį ir įvykus 2024 m. gegužės 14 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2024 m. rugsėjo 5 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( OL L 351, 2012, p. 1; toliau – reglamentas „Briuselis Ia“) 24 straipsnio 4 punkto išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės BSH Hausgeräte GmbH (toliau – BSH) ir pagal Švedijos teisę įsteigtos bendrovės Electrolux AB ginčą dėl Europos patento pažeidimo.
3Reglamento „Briuselis Ia“ 13, 15 ir 34 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(13)
bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti susijusios su valstybių narių teritorija. Atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių;
<…>
<…>
4Šio reglamento II skyrių „Jurisdikcija“ sudaro dešimt skirsnių. Jo 4 straipsnio, esančio II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje numatyta:
„Pagal šį reglamentą [Su sąlyga, kad šiame reglamente nenustatyta kitaip,] asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“
5Minėto reglamento II skyriaus 6 skirsnyje „Išimtinė jurisdikcija“ esančiame 24 straipsnyje nustatyta:
„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:
<…>
Nedarant poveikio Europos patentų biuro [tarnybos] [(EPT)] jurisdikcijai, pagal 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytą Europos patentų išdavimo konvenciją kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, susijusius su bet kurio tai valstybei narei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu;
<…>“
6To paties reglamento 27 straipsnyje, esančiame jo II skyriaus 8 skirsnio „Jurisdikcijos ir priimtinumo tikrinimas“, nurodyta:
„Jeigu valstybės narės teismui pateikiamas ieškinys dėl reikalavimo, kuris iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 24 straipsnį priskiriama išimtinei kitos valstybės narės teismų jurisdikcijai, jis savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos.“
7Šio reglamento „Briuselis Ia“ skyriaus 9 skirsnyje „ Lis pendens – susiję ieškiniai“, konkrečiai kalbant, 33 ir 34 straipsniuose, nustatytos sąlygos, kuriomis valstybės narės teismas gali sustabdyti, netgi nutraukti arba, priešingai, tęsti bylos nagrinėjimą tais atvejais, kai jo jurisdikcija grindžiama, be kita ko, šio reglamento 4 straipsniu ir kai trečiosios valstybės teisme nagrinėjant bylą valstybės narės teisme pradedamas procesas byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir trečiosios valstybės teisme nagrinėjamoje byloje, arba iškeliama byla, susijusi su trečiosios valstybės narės teisme nagrinėjama byla.
8Minėto reglamento 63 straipsnio, esančio jo V skyriuje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį reglamentą bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vieta yra ten, kur yra jų oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta.
9Reglamento „Briuselis Ia“ 73 straipsnyje, esančiame jo VII skyriuje „Santykis su kitais dokumentais“, numatyta:
„1. Šis reglamentas nedaro poveikio [2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( OL L 339, 2007, p. 3; toliau – Lugano konvencija)] taikymui.
2Šis reglamentas nedaro poveikio [1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytos Konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo] taikymui.
3Šis reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki [reglamento „Briuselis I“] įsigaliojimo dienos, kurie susiję su šiame reglamente reglamentuojamais klausimais, taikymui.“
10Patentlagen (1967:837) (Patentų įstatymas (1967:837); toliau – Patentų įstatymas) 61 straipsnyje nurodyta:
„Jeigu pareiškiamas ieškinys dėl patento pažeidimo ir asmuo, kuriam pareiškiamas ieškinys, remiasi patento negaliojimu, negaliojimo klausimas gali būti nagrinėjamas tik jeigu buvo pareikštas atitinkamas ieškinys. Teismas nurodo šaliai, teigiančiai, kad patentas negalioja, tokį ieškinį pareikšti per nustatytą terminą.“
11BSH priklauso Europos patentas EP 1434512, kuriuo saugomas išradimas dulkių siurblių srityje. Šis patentas buvo patvirtintas Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Turkijoje; tuo pagrindu šiose valstybėse buvo išduoti nacionaliniai patentai.
122020 m. vasario 3 d. BSH kreipėsi į Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas, Švedija), jame pareiškė ieškinį Electrolux dėl visų su minėtu Europos patentu susijusių nacionalinių dalių pažeidimo. BSH visų pirma prašė nurodyti Electrolux nutraukti patentuoto išradimo naudojimą visose valstybėse, kuriose buvo patvirtintas pats Europos patentas, ir iš šios bendrovės priteisti teisingą kompensaciją ir žalos atlyginimą su palūkanomis už tariamai neteisėtą šio išradimo naudojimą.
13Electrolux prašė reikalavimus atmesti. Be to, ši bendrovė pareiškė prieštaravimą, grindžiamą tuo, kad prašymai, pateikti dėl kitų nacionalinių patento EP 1434512 dalių, išskyrus galiojančią Švedijoje (toliau – užsienio patentai), yra nepriimtini.
14Šiuo klausimu Electrolux teigė, kad užsienio patentai negalioja, o Švedijos teismai neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl jų pažeidimo. Anot šios bendrovės, ieškinys dėl teisių pažeidimo turi būti laikomas ginču, „susijusi[u] su patentų <…> galiojimu“, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą, nes jis neatsiejamas nuo nagrinėjamų patentų galiojimo klausimo. Taigi, vadovaujantis šia nuostata, valstybių narių, kuriose buvo patvirtinti užsienio patentai, teismai turi jurisdikciją nagrinėti BSH prašymus dėl šių nacionalinių patentų pažeidimo. Tai reiškia, kad Švedijos teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos spręsti dėl minėtų patentų pažeidimo.
15Be to, anot Electrolux, tik Švedijos patentams taikoma Patentų įstatymo 61 straipsnio antra pastraipa, kurioje numatyta, kad patento galiojimo klausimas turi būti nagrinėjamas kitoje byloje nei byloje, iškeltoje pagal ieškinį dėl šio patento pažeidimo. Kadangi Švedijos teisė taikoma išimtinai Švedijos patentams, Švedijos teismas, vadovaudamasis šia nuostata, negali priimti sprendimo dėl ginčo, kuriame nagrinėjant ieškinį dėl teisių pažeidimo atsakovas remiasi prieštaravimu, grindžiamu tuo, kad patentai, išduoti kitoje valstybėje nei Švedijos Karalystė, negalioja. Tai reiškia, kad užsienio patentų atveju BSH turi pareikšti ieškinius dėl teisių pažeidimo tose valstybėse, kuriose tie patentai buvo patvirtinti.
162020 m. gruodžio 21 d. sprendimu Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas), remdamasis reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktu ir 27 straipsniu, paskelbė neturįs jurisdikcijos nagrinėti BSH ieškinio dėl teisių pažeidimo, kiek tai susiję su kitose valstybėse narėse nei Švedijos Karalystė patvirtintais patentais. Be to, jis paskelbė neturįs jurisdikcijos nagrinėti ir ieškinio dėl teisių pažeidimo, kiek tai susiję su Turkijoje patvirtintu patentu (toliau – Turkijos patentas), motyvuodamas tuo, kad minėto 24 straipsnio 4 punkte yra išreikštas tarptautiniu lygmeniu pripažintas jurisdikcijos principas.
17BSH šį sprendimą apskundė Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, veikiantis kaip apeliacinis intelektinės nuosavybės ir komercinis teismas, Švedija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. BSH teigė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas netaikomas vadinamiesiems „gryniesiems“ ieškiniams dėl patento pažeidimo, taigi teismas, į kurį kreiptasi pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį, vis dėlto gali nagrinėti ieškinį dėl užsienio patento pažeidimo net jeigu neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ieškinio, kuriuo prašoma tokį patentą pripažinti negaliojančiu. Be to, anot šios pagrindinės bylos šalies, Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas) galėjo nagrinėti ieškinį dėl užsienio patento, kuris, kaip pagrindinėje byloje aptariamas Turkijos patentas, buvo išduotas ar patvirtintas ne valstybėje narėje, pažeidimo, remdamasis tarptautine jurisdikcija, kylančia iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies. Tai reiškia, kad tas teismas turėjo jurisdikciją priimti sprendimą dėl viso ieškinio dėl teisių pažeidimo, net ir kiek tai susiję su Turkijos patentu. BSH nuomone, principinė valstybės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, jurisdikcija yra pripažinta tarptautinėje teisėje.
18Prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Electrolux iš esmės pakartojo savo poziciją, kurią buvo išdėsčiusi Patent- och marknadsdomstolen (Intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų teismas), ir teigė, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas taikomas tose bylose dėl teisių pažeidimo, kuriose atitinkamo patento negaliojimu remiamasi kaip gynybos priemone. Anot šios bendrovės, Švedijos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti visą teisminę bylą, nes patento pažeidimo ir galiojimo klausimų negalima atsieti.
19Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl Švedijos teismų jurisdikcijos. Visų pirma jam neaišku, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą reikia aiškinti taip, kad frazė „[nagrinėjant] ieškinius, susijusius su patentų <…> registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą“ apima ir ieškinį dėl patento pažeidimo, kai atsakovas, pareikšdamas prieštaravimą, remiasi šio patento negaliojimu. Ši nuostata galėtų būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionalinis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinio dėl visų nacionalinių Europos patento dalių, išskyrus patvirtintas šio teismo valstybėje narėje, pažeidimo, kai nagrinėjant ieškinį atsakovas pareiškia prieštaravimą, grindžiamą nacionalinių patento dalių negaliojimu. Nagrinėjant vieną bylą viename teisme sumažėtų rizika priimti priešingus sprendimus, tačiau jeigu būtų vadovaujamasi tokiu aiškinimu, pareiškėjas privalėtų pakartotinai pareikšti ieškinius dėl teisių pažeidimo visose kitose valstybėse narėse.
20Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad galimas ir kitoks aiškinimas: preziumuotina, kad nacionalinis teismas, kuriam pareikštas ieškinys dėl patento pažeidimo, kurį nagrinėjant atsakovas pareiškia užsienio patentų negaliojimu grindžiamą prieštaravimą, neturi jurisdikcijos tik dėl šio prieštaravimo, taigi gali priimti sprendimą dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo. Tokį aiškinimą patvirtina, be kita ko, būtinybė reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą, kaip šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtį, aiškinti siaurai ir pirma minėtos nuostatos tikslas – ginčus dėl patentų galiojimo palikti nagrinėti registracijos valstybės teismams.
21Jeigu reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą reikėtų aiškinti taip, kad tuomet, kai negaliojimu grindžiamas prieštaravimas pareiškiamas per procesą, pradėtą pagal ieškinį dėl patento pažeidimo, toks ieškinys yra priskiriamas toje nuostatoje numatytai išimtinei jurisdikcijai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar kelią tokiam aiškinimui gali užkirsti nacionalinė nuostata, kaip antai Patentų įstatymo 61 straipsnio antra pastraipa, įpareigojanti atsakovą pareikšti atskirą ieškinį dėl minėto patento negaliojimo.
22Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar klausimui dėl jo jurisdikcijos kokios nors reikšmės turi tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas Europos patentas buvo patvirtintas trečiojoje valstybėje. Jo nuomone, neaišku, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas taikomas trečiųjų valstybių, šiuo atveju – Turkijos Respublikos, teismams, nors šio reglamento 33 ir 34 straipsniuose kalbama būtent apie tokius teismus. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu ( C‑281/02, EU:C:2005:120, 26 ir 35 punktai) galėtų išplaukti, jog reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnis taikomas ir trečiųjų valstybių teismams.
23Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, veikiantis kaip apeliacinis intelektinės nuosavybės ir komercinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar [reglamento „Briuselis Ia“] 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad frazė „[nagrinėjant] ieškinius, susijusius su patentų <…> registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą“, reiškia, kad nacionalinis teismas, kuris pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį paskelbė turintis jurisdikciją nagrinėti su patento pažeidimu susijusį ginčą, nebeturi jurisdikcijos nagrinėti pažeidimo klausimą, jeigu atsakovas pareiškia, kad nagrinėjamas patentas negalioja, o gal minėtą nuostatą reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti tik atsakovo prieštaravimo, grindžiamo negaliojimu?
24Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, į kurį pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį kreiptasi su ieškiniu dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pažeidimo, išlaiko jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį, kai jį nagrinėjant atsakovas, pareikšdamas prieštaravimą, ginčija šio patento galiojimą.
25Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nori sužinoti, ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos tai, kad pagal nacionalinę procesinę normą atsakovas privalo pareikšti atskirą ieškinį dėl minėto patento negaliojimo.
26Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad tokia nacionalinė norma negali turėti įtakos reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto aiškinimui. Toje nuostatoje nėra jokios nuorodos į valstybių narių teisę, todėl joje vartojamos sąvokos turi būti laikomos savarankiškomis Sąjungos teisės sąvokomis, kurios visose valstybėse narėse turi būti aiškinamos vienodai, neatsižvelgiant į atitinkamą nacionalinę normą ar procedūrą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 7 d. Sprendimo Berlin Chemie A. Menarini, C‑333/20, EU:C:2022:291, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
28Be to, turint omenyje specifinį reglamento „Briuselis Ia“ aiškinimo kontekstą, pagal šio reglamento 34 konstatuojamąją dalį reikia užtikrinti, kad būtų nuosekliai aiškinamos nuostatos, pakeitusios ankstesnio teisinio reguliavimo nuostatas, kurios gali būti laikomos „lygiavertėmis“, kaip antai Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punktas ir reglamento „Briuselis I“ 22 straipsnio 4 punktas, kurie buvo pakeisti reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktu (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 29 ir 37 punktus).
29Pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose. Šio reglamento 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrovių ir juridinių asmenų buveinės vieta yra ten, kur yra jų oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba pagrindinė verslo vieta.
30Vis dėlto ši valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismų jurisdikcijos taisyklė minėto 4 straipsnio 1 dalyje numatyta „su sąlyga“, kad kitose reglamento „Briuselis Ia“ nuostatose nenustatyta kitaip. Nors pagal minėto reglamento 15 konstatuojamąją dalį ši jurisdikcijos taisyklė yra pagrindinė, jame numatyta tam tikrų išimčių. Kaip viena iš jų minėto reglamento 24 straipsnyje numatyta išimtinė konkrečios valstybės narės teismų jurisdikcija tam tikrose tame straipsnyje nurodytose bylose, „neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“.
31Konkrečiai kalbant apie patentus, pažymėtina, kad pagal minėto 24 straipsnio 4 punkto pirmos pastraipos formuluotę išimtinę jurisdikciją „nagrinėti ieškinius, susijusius su patentų <…> registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą, [turi] valstybės narės, kurios teritorijoje buvo kreiptasi dėl <…> [patento] registravimo ir kurioje <…> registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu pagal Sąjungos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas, teismai“ (toliau – patentą išdavusi valstybė narė).
32Pagal 4 punkto antrą pastraipą kiekvienos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, susijusius su bet kuriuo tai valstybei narei išduoto Europos patento registravimu arba galiojimu.
33Taigi, vadovaujantis reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto antra pastraipa, kai sprendžiamas klausimas dėl patento galiojimo, Europos patentui, išduotam (EPT) pagal procedūrą, šiuo tikslu numatytą 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytoje Europos patentų išdavimo konvencijoje, ir vėliau patvirtintam valstybėje narėje, taikomos tos pačios jurisdikcijos taisyklės kaip ir nacionaliniam patentui.
34Be to, iš šio reglamento 24 straipsnio 4 punkto pirmos pastraipos formuluotės, primintos šio sprendimo 31 punkte, aiškiai matyti, kad, kiek tai susiję su išimtine atitinkamos valstybės narės teismų jurisdikcija, neturi reikšmės, ar patento registracijos arba galiojimo klausimas keliamas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą.
35Taigi pagal minėto 24 straipsnio 4 punktą tik patento išdavimo valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti šio patento registracijos ar galiojimo užginčijimo klausimą, neatsižvelgiant į tai, ar jis iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą, kaip gynybos priemonę, kitos valstybės narės teisme nagrinėjant ieškinį dėl teisių pažeidimo.
36Ši išimtinė patento išdavimo valstybės narės teismų jurisdikcija spręsti ginčus dėl patento registracijos ar galiojimo pateisinama tiek tuo, kad patentų išdavimas suponuoja nacionalinės administracijos veiksmus, tiek tuo, kad šie teismai gali geriausiai išnagrinėti atvejus, kai pats ginčas susijęs su patento galiojimu arba deponavimo ar registracijos fakto klausimu. Valstybės narės, kurios teritorijoje vedamas registras, teismai, taikydami savo nacionalinę teisę, gali priimti sprendimą dėl šioje valstybėje išduotų patentų galiojimo. Šis suinteresuotumas geru teisingumo vykdymu yra dar reikšmingesnis patentų srityje, dėl kurios specifikos kai kurios valstybės narės įtvirtino specialią teisminės apsaugos tvarką, tokio pobūdžio bylas priskirdamos specializuotiems teismams (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 22 ir 23 punktus).
37Tai reiškia, kad tuomet, kai valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teisme pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį pareiškiamas ieškinys dėl kitos valstybės narės išduoto patento pažeidimo, kurį nagrinėjant atsakovas, pareikšdamas prieštaravimą, ginčija šio patento galiojimą, toks teismas negali, nagrinėdamas šį papildomą klausimą, pripažinti minėto patento negaliojančiu ir pagal šio reglamento 27 straipsnį turi paskelbti neturįs jurisdikcijos spręsti to patento galiojimo klausimą, atsižvelgdamas į minėto reglamento 24 straipsnio 4 punkte numatytą išimtinę patentą išdavusios valstybės narės teismų jurisdikciją (dėl Briuselio konvencijos 16 straipsnio 4 punkto žr. 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT, C‑4/03, EU:C:2006:457, 26 ir 31 punktus).
38Vis dėlto kyla klausimas, ar tokiu atveju valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas išlaiko jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį dėl teisių pažeidimo, ar jis turi paskelbti neturįs jurisdikcijos nagrinėti visą ginčą dėl kitos valstybės narės išduoto patento.
39Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą jame nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė taikoma tik nagrinėjant „ieškinius, susijusius su patentų <…> registravimu arba galiojimu“.
40Teisingumo Teismas jau yra aiškiai nurodęs, kad ši nuostata netaikoma, be kita ko, ieškiniams dėl patento pažeidimo, nors nagrinėjant tokį ieškinį reikia išsamiai išanalizuoti šiuo patentu suteikiamos apsaugos apimtį, atsižvelgiant į valstybės, kurios teritorijoje patentas buvo išduotas, patentų teisę (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 22 ir 23 punktus ir 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 48 punktą).
41Iš to išplaukia, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkte nustatyta išimtinės jurisdikcijos taisyklė galioja tik ginčo daliai, susijusiai su patento galiojimu. Taigi valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, kuris pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pažeidimo, nepraranda šios jurisdikcijos vien dėl to, kad atsakovas, pateikdamas prieštaravimą, ginčija šio patento galiojimą.
42Šio sprendimo pirmesniame punkte pateiktą reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto aiškinimą patvirtina šio reglamento sistema ir juo bei šia nuostata siekiami tikslai.
43Pirma, sąvoka „ieškiniai, susiję su <…> patentų galiojimu“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktą, turi būti aiškinama siaurai, nes pagrindžia išimtinę jurisdikciją, kuri yra šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurią jurisdikciją turi atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismas, išimtis (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Duijnstee, 288/82, EU:C:1983:326, 23 punktą ir 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44Be to, aiškinimas, kad valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas praranda jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pažeidimo vien dėl to, kad atsakovas papildomai ginčija šio patento galiojimą, reikštų, kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 69 ir 70 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkte numatyta išimtis taptų daugumos ginčų dėl patentų taisykle.
45Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2006 m. liepos 13 d. Sprendimo GAT ( C‑4/03, EU:C:2006:457) 17 punkte, patento galiojimo klausimas labai dažnai keliamas kaip gynybos priemonė nagrinėjant ieškinius dėl patentų pažeidimo. Taigi reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė tuomet būtų taikoma tik ginčams, kuriuose tokia gynybos priemone nesiremiama, nors ši taisyklė išreiškia atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės narės teismų jurisdikciją, o tai, kaip matyti iš šio reglamento 15 konstatuojamosios dalies, yra principas, kuriuo grindžiamos minėtame reglamente įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės.
46Antra, iš 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad reglamentu „Briuselis Ia“ siekiama garantuoti teisinį saugumą užtikrinant, kad jurisdikcijos taisyklės būtų ypač nuspėjamos. Vis dėlto toks tikslas negalėtų būti pasiektas, jeigu būtų pripažįstama, kad valstybės narės teismas praranda jurisdikciją priimti sprendimą dėl jam tinkamai pateikto ieškinio, priklausomai nuo atsakovo pasirinktos gynybos ir konkrečiai būtent tuo momentu, kai jis mano, kad tai reikalinga, ypač kai pagal teismo vietos proceso normas leidžiama tokią gynybos priemonę panaudoti bet kurioje proceso stadijoje. Kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 73 ir 74 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, toks reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto aiškinimas reikštų, kad per visą procesą šiame teisme egzistuoja rizika, kad teismas turės paskelbti neturįs jurisdikcijos.
47Be to, kadangi pagal reglamento „Briuselis Ia“ 27 straipsnį valstybės narės teismas turi paskelbti neturįs jurisdikcijos dėl to, kad kitos valstybės narės teismas turi išimtinę jurisdikciją, ir neturi galimybės perduoti bylos tam teismui, toks aiškinimas reikštų, kad atsakovas, pateikdamas prieštaravimą, grindžiamą kitoje valstybėje narėje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė narė išduoto patento negaliojimu, gali užbaigti bylą dėl pažeidimo, kuri jam buvo tinkamai iškelta jo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybės narės teisme.
48Trečia, šio sprendimo 41 punkte išdėstytas reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto aiškinimas visiškai atitinka šios nuostatos tikslą, t. y. kaip pažymėta šio sprendimo 36 punkte, palikti nagrinėti ginčus, kurie patys susiję su patento registracija ar galiojimu, tik šį patentą išdavusios valstybės narės teismams, kurie dėl dalykinio ir teisinio artumo gali geriausiai juos išnagrinėti, ir jis neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
49Konkrečiai kalbant, kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 75 ir 77 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, toks aiškinimas, priešingai, nei paminėtas šio sprendimo 44 punkte, leidžia Europos patento savininkui, manančiam, kad tas pats atsakovas šį patentą pažeidžia keliose valstybėse narėse, sujungti visus savo reikalavimus dėl teisių pažeidimo ir gauti bendrą žalos atlyginimą viename teisme, taip išvengiant, be kita ko, priešingų sprendimų priėmimo rizikos.
50Galiausiai šio sprendimo 41 punkte išdėstyto reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punkto aiškinimo nepaneigia tai, kad pagal tokį aiškinimą byla dėl teisių pažeidimo, kuri tebenagrinėjama atsakovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės narės teisme, gali būti atskirta nuo ginčo dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento galiojimo, dėl kurio pagal šią nuostatą jurisdikciją turi tik pastarosios valstybės narės teismai.
51Kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 79–94 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, toks atskyrimas nereiškia, kad valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl teisių pažeidimo, turėtų neatsižvelgti į tai, kad atsakovas tinkamai pareiškė ieškinį dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pripažinimo negaliojančiu toje kitoje valstybėje narėje. Jeigu teismo, kuriame pareikštas ieškinys dėl teisių pažeidimo, nuomone, tai pateisinama, ypač kai jis mano, jog yra pagrįsta ir pakankamai reali tikimybė, kad kompetentingas tos kitos valstybės narės teismas panaikins šį patentą (pagal analogiją žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Solvay, C‑616/10, EU:C:2012:445, 49 punktą), jis prireikus gali sustabdyti bylos nagrinėjimą, o tai jam suteikia galimybę siekiant priimti sprendimą dėl ieškinio dėl teisių pažeidimo atsižvelgti į sprendimą, priimtą teismo, kuriame pareikštas ieškinys dėl pripažinimo negaliojančiu.
52Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus atsakytina, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip: valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, į kurį pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį kreiptasi su ieškiniu dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pažeidimo, išlaiko jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį, kai jį nagrinėjant atsakovas, pareikšdamas prieštaravimą, ginčija šio patento galiojimą, o jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio galiojimo turi tik tos kitos valstybės narės teismai.
53Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas trečiosios valstybės teismui, todėl suteikia šiam teismui išimtinę jurisdikciją vertinti šioje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimą.
54Remiantis šio reglamento 24 straipsnio 4 punktu, išimtinę jurisdikciją, be kita ko, bylose dėl patentų galiojimo, neatsižvelgiant į šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, turi patento išdavimo valstybės narės teismai. Kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, minėtoje nuostatoje šiuo aspektu nedaroma skirtumo tarp valstybėje narėje išduoto nacionalinio patento ir valstybėje narėje patvirtinto Europos patento.
55Iš nagrinėjamo reglamento 24 straipsnio 4 punkto formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje numatyta išimtinė valstybių narių teismų jurisdikcija nagrinėti ginčus dėl šių valstybių narių išduotų patentų registracijos ar galiojimo. Kaip 2024 m. rugsėjo 5 d. išvados 23 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reglamente „Briuselis Ia“, kaip ir ankstesniuose aktuose, numatyta sistema yra Europos Sąjungos vidaus jurisdikcijos sistema, kuria siekiama tokių Sąjungai būdingų tikslų, kaip tinkamas vidaus rinkos veikimas ir laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sukūrimas.
56Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas negali būti laikomas taikytinu tuo atveju, kai atitinkami patentai buvo išduoti arba patvirtinti ne valstybėje narėje, o trečiojoje valstybėje (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 35 punktą).
57Taigi konstatuotina, kad reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas netaikomas trečiosios valstybės teismui, todėl juo tokiam teismui nesuteikiama jokios – nei išimtinės, nei neišimtinės – jurisdikcijos vertinti toje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimą.
58Vis dėlto atsižvelgiant į abejones, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išdėstė dėl reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalies aiškinimo, ir siekiant šiam teismui pateikti naudingą atsakymą, dar reikia nustatyti, ar tuo atveju, kai valstybės narės teisme, remiantis šio 4 straipsnio 1 dalimi, pareiškiamas ieškinys dėl trečiojoje valstybėje išduoto arba patvirtinto patento pažeidimo, kurį nagrinėjant pareiškiamas prieštaravimas ir keliamas klausimas dėl šio patento galiojimo, tas teismas pagal minėto 4 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prieštaravimo.
59Šiuo klausimu primintina, kad nagrinėjamas teisinis santykis turi turėti užsienio elementą, kad patektų į reglamento „Briuselis Ia“ taikymo sritį. Užsienio elementą gali lemti tiek atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, tiek trečiojoje valstybėje galimai esantis ginčo dalykas, turint omenyje tai, kad dėl šio santykio valstybės narės teisme gali kilti klausimų dėl teismų tarptautinės jurisdikcijos nustatymo (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo IRnova, C‑399/21, EU:C:2022:648, 27 – 29 punktus).
60Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisinis santykis, apie kurį kalbama trečiajame klausime, turi užsienio elementų, susijusių, pirma, su ieškovo buveinės vieta, nes ji yra ne atsakovo buveinės valstybėje narėje, ir, antra, su jo dalyku, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamas patentas buvo patvirtintas trečiojoje valstybėje, t. y. Turkijos Respublikoje. Taigi šis teisinis santykis patenka į šio reglamento taikymo sritį.
61Tai reiškia, kad pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismai iš esmės turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl teisių pažeidimo, kurį jam pareiškė trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento savininkas, turintis nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą kitoje valstybėje narėje. Be to, pagal šią bendrąją taisyklę valstybės narės teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija iš esmės apima šio patento galiojimo klausimą, iškeltą pareiškiant prieštaravimą, kai buvo nagrinėjamas ieškinys dėl teisių pažeidimo.
62Vis dėlto pažymėtina, kad ši principinė valstybės narės, kurioje yra atsakovo gyvenamoji (buveinės) vieta, teismo, į kurį kreiptasi su tokiu ginču, jurisdikcija nagrinėti šio ginčo dalį, susijusią su trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimu, gali būti ribojama pagal specialias taisykles, kaip antai įtvirtintas reglamento „Briuselis Ia“ 73 straipsnyje.
63Pagal šio reglamento 73 straipsnio 1 dalį Lugano konvencijos susitariančiųjų valstybių teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti klausimą dėl vienoje iš šių susitariančiųjų valstybių išduoto patento galiojimo, nes šios konvencijos 22 straipsnio 4 punkte įtvirtinta taisyklė, analogiška numatytai šio reglamento 24 straipsnio 4 punkte.
64Be to, dvišalėje konvencijoje, sudarytoje tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės minėto reglamento 73 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, gali būti nustatyta, kad šios trečiosios valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ginčus dėl joje išduotų patentų galiojimo.
65Taip pat reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsniuose numatytomis sąlygomis valstybės narės teismui, kurio jurisdikcija grindžiama šio reglamento 4 straipsniu, gali tekti pripažinti trečiųjų valstybių teismų jurisdikciją ir sustabdyti ar net nutraukti bylos nagrinėjimą, jeigu trečiosios valstybės teisme vykstant bylos nagrinėjimui tame pirmajame teisme pradedamas procesas byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir trečiosios valstybės teisme nagrinėjamoje byloje, arba iškeliama byla, susijusi su trečiosios valstybės teisme nagrinėjama byla.
66Nematyti, kad nagrinėjamu atveju reikėtų atsižvelgti į kokius nors tokiose specialiose taisyklėse numatytus apribojimus, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Turkijos Respublika nėra Lugano konvencijos susitariančioji valstybė, o Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokios užuominos apie tai, kad egzistuoja Švedijos Karalystei ir šiai trečiajai valstybei taikoma konvencija arba kad minėtos trečiosios valstybės teisme būtų nagrinėjama byla, kaip tai suprantama pagal reglamento „Briuselis Ia“ 33 ir 34 straipsnius.
67Be to, kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 23 punkte pažymėjo generalinis advokatas, 1973 m. spalio 5 d. Miunchene pasirašytoje Europos patentų išdavimo konvencijoje nėra jokios nuostatos, aiškiai apibrėžiančios ar apribojančios susitariančiųjų šalių teismų jurisdikciją nagrinėti tarpvalstybinius ginčus dėl Europos patento.
68Vis dėlto reikia nustatyti, ar bendroji tarptautinė teisė riboja reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalimi grindžiamą valstybės narės teismo jurisdikciją nagrinėti trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimo klausimą, jeigu šis klausimas keliamas pareiškiant prieštaravimą, kai nagrinėjamas šiam teismui pateiktas ieškinys dėl teisių pažeidimo.
69Šiuo klausimu primintina, kad bendrosios tarptautinės teisės normos ir principai yra privalomi Sąjungos institucijoms ir yra Sąjungos teisės sistemos dalis (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 47 punktą ir 2020 m. gegužės 7 d. Sprendimo Rina, C‑641/18, EU:C:2020:349, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš to išplaukia, kad remiantis Sąjungos kompetencija priimtas aktas, pavyzdžiui, reglamentas „Briuselis Ia“, turi būti aiškinamas ir jo taikymo sritis nustatoma atsižvelgiant į šias normas ir principus (šiuo klausimu žr. 1992 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Poulsen ir Diva Navigation, C‑286/90, EU:C:1992:453, 9 punktą ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 291 punktą).
70Viena vertus, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog valstybės narės teismų jurisdikcija, grindžiama atsakovo nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta šios valstybės narės teritorijoje, priimti sprendimą byloje, kuri dėl savo dalyko bent iš dalies susijusi su trečiąja valstybe, neprieštarauja tarptautinėje teisėje galiojančiam tarptautinių sutarčių santykinio poveikio principui (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Owusu, C‑281/02, EU:C:2005:120, 30 ir 31 punktus).
71Kita vertus, svarbu paminėti, kad šia atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcija turi būti naudojamasi nepažeidžiant nesikišimo principo, pagal kurį valstybė negali kištis į bylas, kurios iš esmės priklauso kitos valstybės nacionalinei kompetencijai.
72Įgyvendindama savo kompetenciją valstybė gali išduoti, patvirtinti ir registruoti intelektinės nuosavybės teises, kurios tos valstybės teritorijoje suteikia jų turėtojui išimtines intelektinės nuosavybės teises, pavyzdžiui, patentą. Beje, iš P. Jenard ataskaitos dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( OL C 59, 1979, p. 1) matyti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių pagal šios konvencijos 16 straipsnio 4 punktą, kurį atitinka reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas, patentą išdavusios susitariančiosios valstybės teismams buvo suteikta išimtinė jurisdikcija nagrinėti ginčus dėl patento registracijos ar galiojimo, yra tai, kad „nacionalinio patento išdavimas reiškia nacionalinio suvereniteto įgyvendinimą“. Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 36 punkte, ši išimtinė jurisdikcija pateisinama tiek tuo, kad patentų išdavimas suponuoja nacionalinės administracijos veiksmus, tiek tuo, kad šie teismai gali geriausiai išnagrinėti atvejus, kai pats ginčas susijęs su patento galiojimu arba deponavimo ar registracijos fakto klausimu.
73Kadangi patentą panaikinantis teismo sprendimas turi įtakos šių išimtinių teisių egzistavimui arba dalinio panaikinimo atveju – turiniui, tokį sprendimą gali priimti tik jurisdikciją turintys šios valstybės teismai. Iš tiesų iš šio sprendimo 71 punkte paminėto nesikišimo principo išplaukia, kad tik trečiosios valstybės, kurioje patentas buvo išduotas arba patvirtintas, teismai turi jurisdikciją pripažinti šį patentą negaliojančiu, priimdami sprendimą, dėl kurio šios valstybės nacionaliniame registre gali būti padaryta pakeitimų, kiek tai susiję su to patento egzistavimu ar turiniu.
74Vis dėlto valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, į kurį, kaip pagrindinėje byloje, pagal reglamento „Briuselis Ia“ 4 straipsnio 1 dalį kreiptasi su ieškiniu dėl teisių pažeidimo, kurį nagrinėjant buvo pateiktas prieštaravimas ir iškeltas trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimo klausimas, turi jurisdikciją priimti sprendimą šiuo klausimu, jeigu netaikomas nė vienas iš šio sprendimo 63–65 punktuose nurodytų apribojimų, nes šio teismo sprendimas, kurį prašoma priimti šiuo klausimu, negali turėti įtakos šio patento egzistavimui ar turiniui trečiojoje valstybėje arba lemti pakeitimus jos nacionaliniame registre.
75Kaip 2024 m. vasario 22 d. išvados 62 punkte pažymėjo generalinis advokatas ir kaip per 2024 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo posėdį nurodė pagrindinės bylos šalys ir Europos Komisija, toks sprendimas turi tik inter partes poveikį, t. y. galioja tik proceso šalims. Taigi, jei trečiojoje valstybėje išduoto patento galiojimo klausimas keliamas pareiškiant prieštaravimą, kai valstybės narės teisme nagrinėjamas ieškinys dėl šio patento pažeidimo, šiuo prieštaravimu tik siekiama, kad ieškinys būtų atmestas, ir nesiekiama, kad būtų priimtas sprendimas, lemiantis visišką ar dalinį patento panaikinimą. Visų pirma minėtame sprendime jokiu būdu negali būti nustatomas įpareigojimas administracinei institucijai, atsakingai už atitinkamos trečiosios valstybės nacionalinio registro vedimą.
76Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į trečiąjį klausimą atsakytina: reglamento „Briuselis Ia“ 24 straipsnio 4 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikomas trečiosios valstybės teismui, todėl nesuteikia jam jokios – nei išimtinės, nei neišimtinės – jurisdikcijos, kiek tai susiję su šios valstybės išduoto ar patvirtinto patento galiojimo vertinimu. Jeigu į valstybės narės teismą pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį kreipiamasi su ieškiniu dėl trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento pažeidimo ir jį nagrinėjant buvo pateiktas prieštaravimas ir iškeltas šio patento galiojimo klausimas, toks teismas pagal 4 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo, nes jo sprendimas šiuo klausimu negali turėti įtakos minėto patento egzistavimui ar turiniui trečiojoje valstybėje arba lemti pakeitimus jos nacionaliniame registre.
77Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
turi būti aiškinamas taip:
valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismas, į kurį pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį kreiptasi su ieškiniu dėl kitoje valstybėje narėje išduoto patento pažeidimo, išlaiko jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį, kai jį nagrinėjant atsakovas, pareikšdamas prieštaravimą, ginčija šio patento galiojimą, o jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio galiojimo turi tik tos kitos valstybės narės teismai.
turi būti aiškinamas taip:
jis netaikomas trečiosios valstybės teismui, todėl juo tokiam teismui nesuteikiama jokios – nei išimtinės, nei neišimtinės – jurisdikcijos vertinti toje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento galiojimą. Jeigu į valstybės narės teismą pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį kreipiamasi su ieškiniu dėl trečiojoje valstybėje išduoto ar patvirtinto patento pažeidimo ir jį nagrinėjant buvo pateiktas prieštaravimas ir iškeltas šio patento galiojimo klausimas, toks teismas pagal 4 straipsnio 1 dalį turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo, nes jo sprendimas šiuo klausimu negali turėti įtakos minėto patento egzistavimui ar turiniui trečiojoje valstybėje arba lemti pakeitimus jos nacionaliniame registre.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: švedų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.