Būsimi pakeitimai

Dabartinė redakcija

1. Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos. 2. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. 3. Papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama. 4. Darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių susitarimų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose. 5. Šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. 6. Ginčai, kylantys dėl darbo sutarties sąlygų galiojimo, jų vykdymo ar netinkamo jų vykdymo ar žalos atlyginimo, nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos. 2. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta. 3. Papildomos darbo sutarties sąlygos – darbo sutarties šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama. 4. Darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių susitarimų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ir darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose. 5. Šalys negali sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų dėl šiame kodekse nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Tokiems susitarimams taikomos darbo teisės normos. 6. Ginčai, kylantys dėl darbo sutarties sąlygų galiojimo, jų vykdymo ar netinkamo jų vykdymo ar žalos atlyginimo, nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka.

Dabartinė redakcija

1. Siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. 2. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis negu trys mėnesiai, neskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių. Pratęsti išbandymo laikotarpį darbo sutarties šalių susitarimu draudžiama. Jei terminuota darbo sutartis sudaroma trumpesniam negu šešių mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui (atitinkamai trumpesnis negu trys mėnesiai). 3. Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. 4. Darbuotojas iki išbandymo termino pabaigos gali pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas apie tai raštu įspėja darbdavį prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties nutraukimo. Šis įspėjimas gali būti atšauktas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo pateikimo. Darbuotojo pateiktas ir neatšauktas įspėjimas pabaigia darbo sutartį ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. 2. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis negu trys mėnesiai, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių. Jeigu terminuota darbo sutartis sudaroma trumpesniam negu šešių mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui (atitinkamai trumpesnis negu trys mėnesiai). Darbuotojui, kurio darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Valstybės duomenų agentūros paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, gali būti taikomas kitoks išbandymo terminas, kuris negali viršyti šešių mėnesių, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų ar kitų svarbių priežasčių. Jeigu terminuota darbo sutartis su šiuo darbuotoju sudaroma trumpesniam negu dvylikos mėnesių laikotarpiui, išbandymo terminas turi būti proporcingas šios sutarties terminui (atitinkamai trumpesnis negu šeši mėnesiai). Pratęsti išbandymo laikotarpį darbo sutarties šalių susitarimu draudžiama. 3. Pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, darbdavys iki išbandymo termino pabaigos gali priimti sprendimą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties pasibaigimo, ir nemokėti išeitinės išmokos. 4. Darbuotojas iki išbandymo termino pabaigos gali pateikti prašymą nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas apie tai raštu įspėja darbdavį prieš tris darbo dienas iki darbo sutarties nutraukimo. Šis įspėjimas gali būti atšauktas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo pateikimo. Darbuotojo pateiktas ir neatšauktas įspėjimas pabaigia darbo sutartį ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

Dabartinė redakcija

1. Tiek sudarant darbo sutartį, tiek ją vykdant, gali būti susitarta dėl ne viso darbo laiko, tai yra darbo laiko normos, kuri yra mažesnė, negu darbuotojui pagal jo darbo veiklą taikoma darbo laiko norma. 2. Ne visas darbo laikas nustatomas sumažinant darbo valandų skaičių per dieną, sumažinant darbo dienų skaičių per darbo savaitę ar darbo mėnesį arba darant ir viena, ir kita. Sąlyga dėl ne viso darbo laiko gali būti nustatyta terminuotai arba neterminuotai. 3. Darbuotojas, sulygęs dirbti ne visą darbo laiką, jeigu nesusitarta kitaip, ne dažniau kaip kartą per šešis mėnesius turi teisę prašyti pakeisti ne viso darbo laiko sąlygą. Darbdavys turi apsvarstyti šį prašymą ir pranešti darbuotojui savo motyvuotą sprendimą per dešimt darbo dienų. 4. Darbo sutarties vykdymo metu darbuotojas, kurio darbo santykiai su darbdaviu trunka ne trumpiau kaip trejus metus, turi teisę pateikti prašymą raštu laikinai dirbti ne visą darbo laiką. Darbuotojo prašymas pakeisti darbo laiką, sutrumpinant darbo dieną iki keturių valandų per dieną, arba sumažinti darbo dienų skaičių iki trijų darbo dienų per darbo savaitę tenkinamas, jeigu jis pateiktas ne mažiau kaip prieš trisdešimt dienų iki jo įsigaliojimo, o ne visą darbo laiką bus dirbama ne ilgiau kaip vienus metus. Pakartotinai prašyti nustatyti ne visą darbo laiką darbuotojas turi teisę tik išdirbęs visą darbo laiką tokį laikotarpį, kurį jis dirbo ne visą darbo laiką. Darbdavys gali atsisakyti tenkinti darbuotojo prašymą laikinai dirbti ne visą darbo dieną tik dėl svarbių priežasčių. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyti ribojimai dėl ne viso darbo laiko nustatymo ir jo trukmės negalioja, jeigu darbdavys sutinka su kitokiomis darbuotojo pasiūlytomis ne viso darbo laiko sąlygomis arba jeigu darbuotojo prašymas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pagrįstas darbuotojo sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, taip pat jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, ar darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų. Šie darbuotojai grįžti dirbti viso darbo laiko sąlygomis gali raštu įspėję darbdavį prieš dvi savaites, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka nesilaikyti šio termino. 6. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis dirbantiems darbuotojams neturi įtakos nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, tobulinant kvalifikaciją, jis neapriboja jokių darbuotojo darbo teisių, palyginti su darbuotojais, dirbančiais tokį patį ar vienodos vertės darbą viso darbo laiko sąlygomis, atsižvelgiant į darbo stažą, kvalifikaciją ir kitas aplinkybes. Už darbą ne viso darbo laiko sąlygomis mokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui, palyginti su darbu, dirbamu viso darbo laiko sąlygomis. 7. Darbdavio atsisakymas leisti dirbti ne visą darbo laiką, taip pat vienodų darbo sąlygų nustatymo pažeidimas gali būti ginčijamas darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. 8. Darbdaviai reguliariai, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus, pareikalavus darbo tarybai, o jeigu jos nėra, – darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai, privalo teikti informaciją apie ne visą darbo laiką įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančius darbuotojus, nurodydami darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, skaičių, pareigybes, ir, jeigu pareigybių grupėje yra daugiau negu du darbuotojai, nurodyti darbo užmokesčio vidurkį pagal pareigybių grupes ir lytį.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Tiek sudarant darbo sutartį, tiek ją vykdant, gali būti susitarta dėl ne viso darbo laiko, tai yra darbo laiko normos, kuri yra mažesnė, negu darbuotojui pagal jo darbo veiklą taikoma darbo laiko norma. 2. Ne visas darbo laikas nustatomas sumažinant darbo valandų skaičių per dieną, sumažinant darbo dienų skaičių per darbo savaitę ar darbo mėnesį arba darant ir viena, ir kita. Sąlyga dėl ne viso darbo laiko gali būti nustatyta terminuotai arba neterminuotai. 3. Darbuotojas, sulygęs dirbti ne visą darbo laiką, jeigu nesusitarta kitaip, ne dažniau kaip kartą per šešis mėnesius turi teisę prašyti pakeisti ne viso darbo laiko sąlygą. Darbdavys turi apsvarstyti šį prašymą ir pranešti darbuotojui savo motyvuotą sprendimą per dešimt darbo dienų. 4. Darbo sutarties vykdymo metu darbuotojas, kurio darbo santykiai su darbdaviu trunka ne trumpiau kaip trejus metus, turi teisę pateikti prašymą raštu laikinai dirbti ne visą darbo laiką. Darbuotojo prašymas pakeisti darbo laiką, sutrumpinant darbo dieną iki keturių valandų per dieną, arba sumažinti darbo dienų skaičių iki trijų darbo dienų per darbo savaitę tenkinamas, jeigu jis pateiktas ne mažiau kaip prieš trisdešimt dienų iki jo įsigaliojimo, o ne visą darbo laiką bus dirbama ne ilgiau kaip vienus metus. Pakartotinai prašyti nustatyti ne visą darbo laiką darbuotojas turi teisę tik išdirbęs visą darbo laiką tokį laikotarpį, kurį jis dirbo ne visą darbo laiką. Darbdavys gali atsisakyti tenkinti darbuotojo prašymą laikinai dirbti ne visą darbo dieną tik dėl svarbių priežasčių. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyti ribojimai dėl ne viso darbo laiko nustatymo ir jo trukmės negalioja, jeigu darbdavys sutinka su kitokiomis darbuotojo pasiūlytomis ne viso darbo laiko sąlygomis arba jeigu darbuotojo prašymas pagal sveikatos priežiūros įstaigos dokumentą pagrįstas darbuotojo sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, taip pat jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, ar darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų. Šie darbuotojai grįžti dirbti viso darbo laiko sąlygomis gali raštu įspėję darbdavį prieš dvi savaites, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka nesilaikyti šio termino. 6. Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis dirbantiems darbuotojams neturi įtakos nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą, skiriant į aukštesnes pareigas, tobulinant kvalifikaciją, jis neapriboja jokių darbuotojo darbo teisių, palyginti su darbuotojais, dirbančiais tokį patį ar vienodos vertės darbą viso darbo laiko sąlygomis, atsižvelgiant į darbo stažą, kvalifikaciją ir kitas aplinkybes. Už darbą ne viso darbo laiko sąlygomis mokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui, palyginti su darbu, dirbamu viso darbo laiko sąlygomis. 7. Darbdavio atsisakymas leisti dirbti ne visą darbo laiką, taip pat vienodų darbo sąlygų nustatymo pažeidimas gali būti ginčijamas darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. 8. Darbdaviai reguliariai, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus, pareikalavus darbo tarybai, o jeigu jos nėra, – darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai, privalo teikti informaciją apie ne visą darbo laiką įmonėje, įstaigoje, organizacijoje dirbančius darbuotojus, nurodydami darbuotojų, dirbančių ne visą darbo laiką, skaičių, pareigybes, ir, jeigu pareigybių grupėje yra daugiau negu du darbuotojai, nurodyti darbo užmokesčio vidurkį pagal pareigybių grupes ir lytį.

Dabartinė redakcija

1. Darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo principų, vykdyti sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigas. Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, nesusijusios su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginio darbo atlikimu, taip pat informacijos apie dabartiniuose ar ankstesniuose darbo santykiuose jo gautą darbo užmokestį. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje yra galiojanti kolektyvinė sutartis, būsimas darbdavys įsidarbinti norinčiam asmeniui iki darbo sutarties sudarymo turi pateikti ne tik šio kodekso 25 straipsnio 6 dalyje nurodytą informaciją, bet ir kolektyvinės sutarties nuostatas, kurios yra taikomos sudarius darbo sutartį. Tokia informacija įsidarbinti norinčiam asmeniui pateikiama taip, kad būtų užtikrintos pagrįstos ir skaidrios derybos dėl darbo užmokesčio. 2. Jeigu šios pareigos nevykdomos ar netinkamai vykdomos, kita darbo sutarties šalis įgyja teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą ir reikalauti atlyginti padarytą žalą arba naudotis kitomis šio kodekso suteiktomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. 3. Darbuotojui parinkti į vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias gali eiti asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai, gali būti rengiamas konkursas. Pareigybių, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir valstybės socialinių fondų biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus pareigybes, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas ir kurių sąrašą ir (ar) konkursų organizavimo ir vykdymo tvarką nustato specialūs įstatymai. Asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. 4. Į pareigas, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas, asmuo gali būti priimtas pagal terminuotą darbo sutartį, iki į šias pareigas konkurso būdu bus priimtas darbuotojas, bet ne ilgiau kaip vienų metų laikotarpiui.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo principų, vykdyti sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigas. Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, nesusijusios su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginio darbo atlikimu, taip pat informacijos apie dabartiniuose ar ankstesniuose darbo santykiuose jo gautą darbo užmokestį. Jeigu įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje yra galiojanti kolektyvinė sutartis, būsimas darbdavys įsidarbinti norinčiam asmeniui iki darbo sutarties sudarymo turi pateikti ne tik šio kodekso 25 straipsnio 6 dalyje nurodytą informaciją, bet ir kolektyvinės sutarties nuostatas, kurios yra taikomos sudarius darbo sutartį. Tokia informacija įsidarbinti norinčiam asmeniui pateikiama taip, kad būtų užtikrintos pagrįstos ir skaidrios derybos dėl darbo užmokesčio. 2. Jeigu šios pareigos nevykdomos ar netinkamai vykdomos, kita darbo sutarties šalis įgyja teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą ir reikalauti atlyginti padarytą žalą arba naudotis kitomis šio kodekso suteiktomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. 3. Darbuotojui parinkti į vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias gali eiti asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų arba kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai, sveikatos ar kiti reikalavimai, gali būti rengiamas konkursas. Pareigybių, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas, sąrašą ir konkursų valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, organizavimo ir vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus pareigybes, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas ir kurių sąrašą ir (ar) konkursų organizavimo ir vykdymo tvarką nustato specialūs įstatymai. Asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. 4. Į pareigas, dėl kurių turi būti rengiamas konkursas pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas, asmuo gali būti priimtas pagal terminuotą darbo sutartį, iki į šias pareigas konkurso būdu bus priimtas darbuotojas, bet ne ilgiau kaip vienų metų laikotarpiui.

Dabartinė redakcija

1. Jeigu darbuotojas pasirodė darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) jį nušalina nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. 2. Darbdavys taip pat raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą iki trijų mėnesių. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. 3. Darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį. 3¹. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, siekiant užtikrinti darbuotojų ir trečiųjų asmenų sveikatos apsaugą, darbdavys privalo darbuotojui, kurio sveikatos būklė kelia grėsmę kitų darbuotojų sveikatos saugumui, motyvuotu raštu pasiūlyti dirbti nuotoliniu būdu. Darbdavio pasiūlyme darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu turi būti nurodyta siūlymo dirbti nuotoliniu būdu priežastis, terminas ir teisinis pagrindas. Darbuotojas per vieną darbo dieną privalo raštu informuoti darbdavį apie sutikimą dirbti nuotoliniu būdu. Darbuotojui nesutikus dirbti nuotoliniu būdu ar nepateikus darbdaviui atsakymo į darbdavio pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu, darbdavys ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo termino darbuotojo atsakymui į darbdavio pasiūlymą pateikti dienos raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. Darbdavio sprendime nušalinti darbuotoją nuo darbo turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. 4. Nušalintas darbuotojas, jeigu jis sutinka, gali būti perkeltas į kitą darbą, jeigu toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui. 5. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jeigu dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį. 6. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo nepagrįstai, jam įstatymų nustatyta tvarka atlyginama žala. 7. Ginčai dėl nušalinimo pagrįstumo ir žalos atlyginimo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Jeigu darbuotojas pasirodė darbe apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) jį nušalina nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. 2. Darbdavys taip pat raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą iki trijų mėnesių. Jame turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. 3. Darbdavys, tirdamas darbuotojo galimai padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimties kalendorinių dienų, mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį, nebent kolektyvinėje sutartyje dėl darbo užmokesčio mokėjimo susitarta kitaip. 3¹. Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną, siekiant užtikrinti darbuotojų ir trečiųjų asmenų sveikatos apsaugą, darbdavys privalo darbuotojui, kurio sveikatos būklė kelia grėsmę kitų darbuotojų sveikatos saugumui, motyvuotu raštu pasiūlyti dirbti nuotoliniu būdu. Darbdavio pasiūlyme darbuotojui dirbti nuotoliniu būdu turi būti nurodyta siūlymo dirbti nuotoliniu būdu priežastis, terminas ir teisinis pagrindas. Darbuotojas per vieną darbo dieną privalo raštu informuoti darbdavį apie sutikimą dirbti nuotoliniu būdu. Darbuotojui nesutikus dirbti nuotoliniu būdu ar nepateikus darbdaviui atsakymo į darbdavio pasiūlymą dirbti nuotoliniu būdu, darbdavys ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo termino darbuotojo atsakymui į darbdavio pasiūlymą pateikti dienos raštu nušalina darbuotoją nuo darbo, neleisdamas jam dirbti ir nemokėdamas darbo užmokesčio. Darbdavio sprendime nušalinti darbuotoją nuo darbo turi būti nurodyta, kuriam laikui darbuotojas nušalinamas, nušalinimo priežastis ir teisinis pagrindas. 4. Nušalintas darbuotojas, jeigu jis sutinka, gali būti perkeltas į kitą darbą, jeigu toks perkėlimas neprieštarauja nušalinimo tikslui. 5. Nušalinimo terminui pasibaigus, darbuotojas grąžinamas į ankstesnį darbą, jeigu dėl nušalinimo neatsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį. 6. Jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo nepagrįstai, jam įstatymų nustatyta tvarka atlyginama žala. 7. Ginčai dėl nušalinimo pagrįstumo ir žalos atlyginimo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.

Dabartinė redakcija

1. Nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas). 2. Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu. Darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas. Jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį. 3. Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. 4. Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos. Kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu. 5. Nuotolinio darbo atveju darbuotojo dirbtas laikas apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka. Savo darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. 6. Nuotolinis darbas nesukelia darbo stažo apskaičiavimo, skyrimo į aukštesnes pareigas, kvalifikacijos tobulinimo ribojimų, neriboja ir nevaržo kitų darbuotojo darbo teisių. Darbdavio nustatyta nuotolinio darbo įgyvendinimo tvarka neturi pažeisti darbuotojo asmens duomenų apsaugos ir jo teisės į privatų gyvenimą. 7. Darbdavys privalo sudaryti sąlygas nuotolinį darbą dirbantiems darbuotojams bendrauti ir bendradarbiauti su kitais darbdavio darbovietėje dirbančiais darbuotojais ir darbuotojų atstovais, gauti iš darbdavio informaciją. 8. Darbdavys privalo reguliariai, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus, pareikalavus darbo tarybai, informuoti darbo tarybą, o jeigu jos nėra, – darbdavio lygmeniu veikiančią profesinę sąjungą apie nuotolinio darbo būklę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, nurodydamas taip dirbančių darbuotojų skaičių, pareigybes ir, jeigu pareigybių grupėje yra daugiau negu du darbuotojai, darbo užmokesčio vidurkį pagal pareigybių grupes ir lytį.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Nuotolinis darbas yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas ar jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas). 2. Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu. Darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas. Darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu, jeigu to reikalauja nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojas, pagal sveikatos priežiūros įstaigos dokumentą pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, išskyrus atvejus, kai negalima tenkinti darbuotojo prašymo dėl darbdavio darbo organizavimo ar gamybos proceso ypatumų, nebent kolektyvinėje sutartyje susitarta kitaip. 3. Skiriant dirbti nuotoliniu būdu, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai (jeigu tokie keliami), darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. 4. Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos, nebent kolektyvinėje sutartyje susitarta kitaip. Kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu. 5. Nuotolinio darbo atveju darbuotojo dirbtas laikas apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka. Savo darbo laiką darbuotojas skirsto savo nuožiūra, nepažeisdamas maksimaliųjų darbo ir minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų. 6. Nuotolinis darbas nesukelia darbo stažo apskaičiavimo, skyrimo į aukštesnes pareigas, kvalifikacijos tobulinimo ribojimų, neriboja ir nevaržo kitų darbuotojo darbo teisių. Darbdavio nustatyta nuotolinio darbo įgyvendinimo tvarka neturi pažeisti darbuotojo asmens duomenų apsaugos ir jo teisės į privatų gyvenimą. 7. Darbdavys privalo sudaryti sąlygas nuotolinį darbą dirbantiems darbuotojams bendrauti ir bendradarbiauti su kitais darbdavio darbovietėje dirbančiais darbuotojais ir darbuotojų atstovais, gauti iš darbdavio informaciją. 8. Darbdavys privalo reguliariai, ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus, pareikalavus darbo tarybai, informuoti darbo tarybą, o jeigu jos nėra, – darbdavio lygmeniu veikiančią profesinę sąjungą apie nuotolinio darbo būklę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, nurodydamas taip dirbančių darbuotojų skaičių, pareigybes ir, jeigu pareigybių grupėje yra daugiau negu du darbuotojai, darbo užmokesčio vidurkį pagal pareigybių grupes ir lytį.

Dabartinė redakcija

1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. 2. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. 3. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: 1) neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; 2) pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai tokį apsvaigimą sukėlė profesinių pareigų vykdymas; 3) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai toks tikrinimas pagal darbo teisės normas privalomas; 4) smurtas ar priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą ir smurtą ar priekabiavimą dėl lyties (smurtas ar priekabiavimas, nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), diskriminacinio pobūdžio veiksmai ar garbės ir orumo pažeidimas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje; 5) tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos; 6) darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika; 7) kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. 4. Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Darbo sutartis dėl darbuotojo padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo gali būti nutraukta tik tada, jeigu ir pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą. 5. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. 6. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos. Pastarasis terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. 2. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. 3. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas: 1) neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties; 2) pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai tokį apsvaigimą sukėlė profesinių pareigų vykdymas; 3) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai toks tikrinimas pagal darbo teisės normas privalomas; 4) smurtas ar priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą ir smurtą ar priekabiavimą dėl lyties (smurtas ar priekabiavimas, nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), diskriminacinio pobūdžio veiksmai ar garbės ir orumo pažeidimas kitų darbuotojų ar trečiųjų asmenų atžvilgiu darbo metu ar darbo vietoje; 5) tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos; 6) darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika; 7) kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. 4. Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia. Darbo sutartis dėl darbuotojo padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo gali būti nutraukta tik tada, jeigu ir pirmasis pažeidimas buvo nustatytas, darbuotojas turėjo galimybę dėl jo pasiaiškinti ir darbdavys per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo ar atostogų, darbuotoją įspėjo apie galimą atleidimą už antrą tokį pažeidimą. 5. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. 6. Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo ar atostogų. Terminas pratęsiamas iki dvejų metų, jeigu darbuotojo padarytas pažeidimas paaiškėja atlikus auditą, inventorizaciją ar veiklos patikrinimą.

Dabartinė redakcija

1. Darbdavys, išskyrus valstybės ar savivaldybės institucijas ar įstaigas, išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, valstybės socialinių fondų biudžetų ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų šio kodekso 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2. Darbo sutartis šio straipsnio pagrindu negali būti nutraukta dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo Pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, taip pat dėl kreipimosi į administracinius organus dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, santuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaiką, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir asociacijoms, dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi šiame kodekse numatytomis teisėmis, ar kitų diskriminacinių motyvų.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdavys, išskyrus biudžetines įstaigas, valstybės ar savivaldybės įmones, viešąsias įstaigas, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banką, turi teisę darbdavio valia nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl pagrįstos priežasties, įspėjęs jį prieš tris darbo dienas ir sumokėjęs jam ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2. Darbo sutartis šio straipsnio pagrindu negali būti nutraukta dėl informacijos apie pažeidimą pateikimo Pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka, dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, taip pat dėl kreipimosi į administracinius organus dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos, santuokinės ir šeiminės padėties, ketinimo turėti vaiką, priklausymo politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms ir asociacijoms, dėl to, kad darbuotojas naudojasi ar naudojosi šiame kodekse numatytomis teisėmis, ar kitų diskriminacinių motyvų.

Dabartinė redakcija

1. Darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo: 1) kai įsiteisėja teismo sprendimas arba teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios negali dirbti darbo; 2) kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas; 3) kai darbuotojo iki šešiolikos metų vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokslo metų laikotarpiu mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį; 4) kai darbuotojas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą nebegali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo ir jis nesutinka būti perkeltas į kitas toje darbovietėje esančias laisvas jo sveikatą atitinkančias pareigas ar darbą arba kai tokių pareigų ar darbo toje darbovietėje nėra; 5) į darbą grąžinus darbuotoją, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas; 6) institucijos, vykdančios nelegalaus darbo kontrolę, kompetentingo pareigūno reikalavimu, jeigu nustatomas užsieniečio nelegalaus darbo atvejis; 7) kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. 2. Darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju nepriėmus sprendimo nurodytu laiku, priežastis nutraukti darbo sutartį laikoma pasibaigusia. 3. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu atveju darbuotojui išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), 5 ir 7 punktuose nustatytais atvejais – vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka).

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo: 1) kai įsiteisėja teismo sprendimas arba teismo nuosprendis, kuriuo darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios negali dirbti darbo; 2) jeigu darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimama teisė dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas arba darbuotojas neatitinka jam taikomų įstatyme nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų; 3) kai darbuotojo iki šešiolikos metų vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokslo metų laikotarpiu mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį; 4) kai darbuotojas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą nebegali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo ir jis nesutinka būti perkeltas į kitas toje darbovietėje esančias laisvas jo sveikatą atitinkančias pareigas ar darbą arba kai tokių pareigų ar darbo toje darbovietėje nėra; 5) į darbą grąžinus darbuotoją, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas; 6) institucijos, vykdančios nelegalaus darbo kontrolę, kompetentingo pareigūno reikalavimu, jeigu nustatomas užsieniečio nelegalaus darbo atvejis; 7) kai darbo sutartis prieštarauja įstatymams ir šių prieštaravimų negalima pašalinti, o darbuotojas nesutinka arba negali būti perkeltas į kitą toje darbovietėje esančią laisvą darbo vietą. 2. Darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju nepriėmus sprendimo nurodytu laiku, priežastis nutraukti darbo sutartį laikoma pasibaigusia. 3. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu atveju darbuotojui išmokama dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), 5 ir 7 punktuose nustatytais atvejais – vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), išskyrus 7 punkte išvardytus atvejus, kai darbo sutarties prieštaravimas įstatymams atsirado dėl darbuotojo kaltės.

Dabartinė redakcija

1. Darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje. 2. Darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant šio kodekso ar kitų darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. 3. Darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato sutrumpintas darbo laiko normas asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, ir šių darbų, profesijų ir pareigybių sąrašą, ir sutrumpintas darbo laiko normas darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje, įvertinus riziką, nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, ir jų darbo apmokėjimo tvarką. 5. Valstybės ir savivaldybių įstaigų, kurios išlaikomos iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, valstybės socialinių fondų biudžetų ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai. 6. Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus. Jeigu dėl darbo organizavimo ypatumų ar nepertraukiamos darbdavio veiklos sutrumpinti darbo dienos darbuotojui nėra galimybės, už šią valandą yra apmokama kaip už viršvalandinį darbą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje. 2. Darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant šio kodekso ar kitų darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. 3. Darbuotojo darbo laiko norma yra keturiasdešimt valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato sutrumpintas darbo laiko normas asmenims, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, ir šių darbų, profesijų ir pareigybių sąrašą, ir sutrumpintas darbo laiko normas darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje, įvertinus riziką, nustatyta, kad sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų leistinus dydžius (kiekius) ir techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, ir jų darbo apmokėjimo tvarką. 5. Biudžetinių įstaigų, valstybės ir savivaldybės įmonių, viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banko darbuotojams, kurie augina vaikus iki trejų metų, nustatoma sutrumpinta trisdešimt dviejų valandų per savaitę darbo laiko norma, už nedirbtą darbo laiko normos dalį paliekant nustatytą darbo užmokestį. Ši sutrumpinta darbo laiko norma taikoma vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjų jų pasirinkimu, iki vaikui sukanka treji metai. 6. Švenčių dienų išvakarėse darbo dienos trukmė sutrumpinama viena valanda, išskyrus pagal sutrumpintą darbo laiko normą dirbančius darbuotojus, paliekant darbo užmokestį. Tiems darbuotojams, kurių darbo užmokestis priklauso nuo darbo normų, už šią sutrumpintą valandą mokamas jų vidutinis darbo užmokestis. Jeigu dėl darbo organizavimo ypatumų ar nepertraukiamos darbdavio veiklos sutrumpinti darbo dienos darbuotojui nėra galimybės, už šią valandą mokama kaip už viršvalandinį darbą.

Dabartinė redakcija

1. Darbo laiko režimas – darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti jo pageidaujamu darbo laiko režimu, kai to prašo nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, taip pat darbuotojas, pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jo sveikatos būklę arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį, jeigu dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai nesudaro darbdaviui per didelių sąnaudų. 2. Jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių: 1) nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių; 2) suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; 3) lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; 4) suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė; 5) individualų darbo laiko režimą. 3. Jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas. 4. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose, kuriuose nurodomos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos, nustatytu laiku. 5. Darbuotojų darbo laiko režimą valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio skyriaus nuostatomis.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo laiko režimas – darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti jo pageidaujamu darbo laiko režimu, jeigu to prašo nėščia, neseniai pagimdžiusi ar krūtimi maitinanti darbuotoja, darbuotojas, auginantis vaiką iki aštuonerių metų, darbuotojas, vienas auginantis vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, taip pat darbuotojas, pateikęs prašymą, pagrįstą sveikatos priežiūros įstaigos dokumentu apie jo sveikatos būklę arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti šeimos narį ar kartu su juo gyvenantį asmenį, išskyrus atvejus, kai darbuotojo prašymo negalima tenkinti dėl darbdavio darbo organizavimo ar gamybos proceso ypatumų. 2. Jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, nustatydamas vieną iš šių darbo laiko režimo rūšių: 1) nekintančią darbo dienos (pamainos) trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių; 2) suminę darbo laiko apskaitą, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį; 3) lankstų darbo grafiką, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų; 4) suskaidytos darbo dienos laiko režimą, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė; 5) individualų darbo laiko režimą. 3. Jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas. 4. Darbuotojai privalo dirbti darbo (pamainų) grafikuose, kuriuose nurodomos darbo pradžios ir pabaigos valandos ir darbo dienos, nustatytu laiku. 5. Darbuotojų darbo laiko režimą valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio skyriaus nuostatomis.

Dabartinė redakcija

1. Kai darbuotojas atlieka savo darbo funkciją budėdamas (aktyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė negali viršyti dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų trijų mėnesių apskaitinį laikotarpį. 2. Kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas (pasyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti iki dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų dviejų mėnesių apskaitinį laikotarpį. Tokiu atveju darbuotojui privalo būti suteikiama galimybė pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje. 3. Tiek aktyviai, tiek pasyviai budint darbuotojui turi būti sudarytos sąlygos pavalgyti ir pailsėti. Šių darbuotojų darbo laiko režimui ir apskaitai taikomos suminės darbo laiko apskaitos taisyklės. 4. Darbuotojo buvimas ne darbovietėje, bet esant pasirengusiam atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie), nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. Toks budėjimas negali trukti ilgesnį kaip nepertraukiamą vienos savaitės per keturias savaites laikotarpį. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie turi būti susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje savaitę. Už faktiškai atliktus veiksmus apmokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę. Asmuo negali būti skiriamas pasyviam budėjimui namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės. 5. Pasyviai budėti ir pasyviai budėti namuose negalima skirti asmenų iki aštuoniolikos metų. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios darbuotojos, darbuotojai, auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, asmenį su negalia slaugantys darbuotojai, taip pat darbuotojai su negalia, jeigu to jiems nedraudžia sveikatos priežiūros įstaigos išvada, gali būti skiriami pasyviai budėti ir pasyviai budėti namuose tik su jų sutikimu.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kai darbuotojas atlieka savo darbo funkciją budėdamas (aktyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė negali viršyti dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų trijų mėnesių apskaitinį laikotarpį. 2. Kai darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje, pasirengęs prireikus atlikti savo funkcijas (pasyvusis budėjimas), darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti iki dvidešimt keturių valandų, tačiau negali viršyti darbuotojo darbo laiko normos per maksimalų dviejų mėnesių apskaitinį laikotarpį. Tokiu atveju darbuotojui privalo būti suteikiama galimybė pailsėti ir pavalgyti darbo vietoje. 3. Tiek aktyviai, tiek pasyviai budint darbuotojui turi būti sudarytos sąlygos pavalgyti ir pailsėti. Šių darbuotojų darbo laiko režimui ir apskaitai taikomos suminės darbo laiko apskaitos taisyklės. 4. Darbuotojo buvimas ne darbovietėje, bet esant pasirengusiam atlikti tam tikrus veiksmus ar atvykti į darbovietę kilus būtinybei įprastiniu poilsio laiku (pasyvusis budėjimas namie) nelaikomas darbo laiku, išskyrus faktiškai atliktų veiksmų laiką. Toks budėjimas negali trukti ilgiau kaip vieną šimtą šešiasdešimt aštuonias valandas per keturias savaites. Dėl tokio pasyviojo budėjimo namie turi būti susitarta darbo sutartyje ir darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų dydžio jo valandinio darbo užmokesčio priemoka už kiekvieną budėjimo ne darbovietėje valandą. Už faktiškai atliktus veiksmus mokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką, tačiau neviršijantį šešiasdešimt valandų per savaitę. Asmuo negali būti skiriamas pasyviajam budėjimui namie tą dieną, kurią jis nepertraukiamai dirbo ne mažiau kaip vienuolika valandų iš eilės. 5. Pasyviai budėti ir pasyviai budėti namuose negalima skirti asmenų iki aštuoniolikos metų. Nėščios, neseniai pagimdžiusios ir krūtimi maitinančios darbuotojos, darbuotojai, auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, asmenį su negalia slaugantys darbuotojai, taip pat darbuotojai su negalia gali būti skiriami pasyviai budėti ir pasyviai budėti namuose tik su jų sutikimu.

Dabartinė redakcija

1. Viršvalandžiai – laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę. 2. Darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, išskyrus tokius išimtinius atvejus, kai: 1) dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai ar siekiama užkirsti kelią nelaimėms, pavojams, avarijoms ar gaivalinėms nelaimėms ar likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes; 2) būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai; 3) tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. 3. Per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Maksimali viršvalandžių trukmė per metus – vienas šimtas aštuoniasdešimt valandų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl ilgesnės viršvalandžių trukmės. 4. Dirbant viršvalandžius, negali būti pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai. 5. Darbuotojai su negalia gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus, jeigu to jiems nedraudžia sveikatos priežiūros įstaigos išvada, tik su jų sutikimu.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Viršvalandžiai – laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę. 2. Darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, išskyrus tokius išimtinius atvejus, kai: 1) dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai ar siekiama užkirsti kelią nelaimėms, pavojams, avarijoms ar gaivalinėms nelaimėms ar likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes; 2) būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai; 3) tai numatyta kolektyvinėje sutartyje. 3. Per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Maksimali viršvalandžių trukmė per metus – vienas šimtas aštuoniasdešimt valandų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl ilgesnės viršvalandžių trukmės. 4. Dirbant viršvalandžius, negali būti pažeisti maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai. 5. Darbuotojai su negalia gali būti skiriami dirbti viršvalandinius darbus tik su jų sutikimu.

Dabartinė redakcija

1. Neteko galios. 2. Teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. 3. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo darbo pagal darbo sutartį pradžios. 4. Į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitoma: 1) faktiškai dirbtos darbo dienos ir darbo laikas, nurodytas šio kodekso 111 straipsnio 2 dalyje; 2) darbo dienos komandiruotėje; 3) darbo dienos, kuriomis nedirbta dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo, sergančių šeimos narių slaugymo, kasmetinių, pailgintų, papildomų atostogų, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, mokymosi atostogų; 4) iki dešimt darbo dienų trukmės per metus suteiktos nemokamos atostogos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu, taip pat kitos šio kodekso 137 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino suteiktos nemokamos atostogos; 5) kūrybinės atostogos, jeigu dėl to susitariama šalių susitarimu ar tai numatyta darbo teisės normose; 6) teisėto streiko laikas; 7) priverstinės pravaikštos laikas; 8) laikas visuomeninėms valstybinėms, piliečio ar kitoms pareigoms vykdyti; 9) papildomas poilsio laikas darbuotojams, auginantiems vaikus; 10) darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų pareigų vykdymo laikas ir laikas jų mokymui ir švietimui (šio kodekso 168 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. 5. Teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. 6. Kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Neteko galios. 2. Teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. 3. Darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo darbo pagal darbo sutartį pradžios. 4. Į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitoma: 1) faktiškai dirbtos darbo dienos ir darbo laikas, nurodytas šio kodekso 111 straipsnio 2 dalyje; 2) darbo dienos komandiruotėje; 3) darbo dienos, kuriomis nedirbta dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo, sergančių šeimos narių slaugymo, kasmetinių, pailgintų, papildomų atostogų, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų, mokymosi atostogų; 4) iki dešimt darbo dienų trukmės per metus suteiktos nemokamos atostogos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu, taip pat kitos šio kodekso 137 straipsnio 1 dalyje nurodyto termino suteiktos nemokamos atostogos; 5) kūrybinės atostogos, jeigu dėl to susitariama šalių susitarimu ar tai numatyta darbo teisės normose; 6) teisėto streiko laikas; 7) priverstinės pravaikštos laikas; 8) laikas visuomeninėms valstybinėms, piliečio ar kitoms pareigoms vykdyti; 9) papildomas poilsio laikas darbuotojams, auginantiems vaikus; 10) darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų pareigų vykdymo laikas ir laikas jų mokymui ir švietimui (šio kodekso 168 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai. 5. Teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. Aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje šis terminas gali būti sutrumpintas iki dvejų metų, taip pat numatyta piniginė kompensacija už kasmetinių atostogų dalį, viršijančią šio kodekso 126 straipsnio 2 dalyje nustatytą kasmetinių atostogų už dvejus darbo metus trukmę, nustatant šios kompensacijos apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles. 6. Kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, taikant šio straipsnio 5 dalyje nustatytus apribojimus, ir išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį, kai piniginė kompensacija už kasmetinių atostogų dalį numatyta aukštesnio negu darbdavio lygmens kolektyvinėje sutartyje.

Dabartinė redakcija

1. Darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų trukmės tėvystės atostogos, kurios gali būti skaidomos į ne daugiau kaip dvi dalis. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka vieni metai. 2. Per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per vieną mėnesį nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos darbuotojams suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų trukmės tėvystės atostogos, kurios gali būti skaidomos į ne daugiau kaip dvi dalis. Šioje dalyje nurodytos atostogos nesuteikiamos tuo atveju, kai įvaikintas sutuoktinio vaikas arba kai įtėviui tam pačiam vaikui prižiūrėti jau buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų atostogų laiką mokama išmoka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbuotojams po vaiko gimimo suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų trukmės tėvystės atostogos, kurios gali būti skaidomos į ne daugiau kaip dvi dalis. Šios atostogos suteikiamos bet kuriuo laikotarpiu nuo vaiko gimimo, iki vaikui sukanka vieni metai. 2. Per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (skubaus vykdymo atveju – per vieną mėnesį nuo sprendimo vykdymo pradžios) dienos darbuotojams suteikiamos trisdešimties kalendorinių dienų trukmės tėvystės atostogos, kurios gali būti skaidomos į ne daugiau kaip dvi dalis. Šioje dalyje nurodytos atostogos nesuteikiamos tuo atveju, kai įvaikintas sutuoktinio vaikas. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų atostogų laiką mokama išmoka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Dabartinė redakcija

1. Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį (mėnesio alga) arba už darbo valandą (valandinis atlygis), išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. 2. Darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema. 3. Darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi ir taikoma visiems tos darbovietės ar darbdavio įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojams. Jeigu nėra darbo apmokėjimo sistemą nustatančios kolektyvinės sutarties, darbdavys privalo patvirtinti darbo apmokėjimo sistemą ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka. Darbo apmokėjimo sistemoje darbovietės ar darbdavio įmonės, įstaigos, organizacijos pareigybės turi būti suskirstytos į grupes pagal objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, apimančius įgūdžius (įskaitant įgūdžius, susijusius su bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiais, konfliktų sprendimu, gebėjimu dirbti su kitais žmonėmis ir svarbius atliekant darbo funkciją), kvalifikaciją, pastangas (fizinių, protinių ir emocinių resursų kiekis, reikalingas užduotims pagal pareigybės aprašymą atlikti), atsakomybę, darbo sąlygas (darbo aplinka, intensyvumas, rizika, fiziniai ir psichiniai veiksniai), ir, jeigu tikslinga, kitus svarbius kriterijus. Pareigybės, kurioms priskirtas toks pats ar vienodos vertės darbas, priskiriamos tai pačiai pareigybių grupei. Darbo apmokėjimo sistemoje, atsižvelgiant į objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, turi būti nustatytos darbo pagal pareigybių grupes arba pareigybes apmokėjimo formos, darbo užmokesčio dydžiai ar ribos (minimali ir maksimali), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų), premijų skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo, didinimo (darbdavio sprendimas, susijęs su geresniais darbuotojo veiklos rezultatais, augančiomis kompetencijomis, didesne patirtimi ir kt.) kriterijai ir tvarka. Darbdaviai, turintys mažiau nei 50 darbuotojų, atleidžiami nuo pareigos darbo apmokėjimo sistemoje numatyti darbo užmokesčio didinimo kriterijus ir tvarką. 4. Iš valstybės, savivaldybių ir valstybės socialinių fondų biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos teisės aktų nustatyta tvarka. 5. Darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. Vyrams ir moterims už tokį patį ar vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis. Toks pats darbas – atlikimas darbo veiklos, pagal objektyvius kriterijus vienodos ar tiek panašios į kitą darbo veiklą, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis ir darbdavys dėl to nepatirtų didesnių sąnaudų. Vienodos vertės darbas – darbas, kuris, vertinant pagal šio straipsnio 3 dalyje nustatytus objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, laikomas tokios pat vertės kaip kitas palyginamasis darbas. 6. Įgyvendinant darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, darbuotojo darbo užmokestis be diskriminavimo reiškia nediskriminacinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius pinigais arba natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį (mėnesio alga) arba už darbo valandą (valandinis atlygis), išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos. Tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. 2. Darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema. 3. Darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi ir taikoma visiems tos darbovietės ar darbdavio įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojams. Jeigu nėra darbo apmokėjimo sistemą nustatančios kolektyvinės sutarties, darbdavys privalo patvirtinti darbo apmokėjimo sistemą ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka. Darbo apmokėjimo sistemoje darbovietės ar darbdavio įmonės, įstaigos, organizacijos pareigybės turi būti suskirstytos į grupes pagal objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, apimančius įgūdžius (įskaitant įgūdžius, susijusius su bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiais, konfliktų sprendimu, gebėjimu dirbti su kitais žmonėmis ir svarbius atliekant darbo funkciją), kvalifikaciją, pastangas (fizinių, protinių ir emocinių resursų kiekis, reikalingas užduotims pagal pareigybės aprašymą atlikti), atsakomybę, darbo sąlygas (darbo aplinka, intensyvumas, rizika, fiziniai ir psichiniai veiksniai), ir, jeigu tikslinga, kitus svarbius kriterijus. Pareigybės, kurioms priskirtas toks pats ar vienodos vertės darbas, priskiriamos tai pačiai pareigybių grupei. Darbo apmokėjimo sistemoje, atsižvelgiant į objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, turi būti nustatytos darbo pagal pareigybių grupes arba pareigybes apmokėjimo formos, darbo užmokesčio dydžiai ar ribos (minimali ir maksimali), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų), premijų skyrimo pagrindai, dydžiai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo, didinimo (darbdavio sprendimas, susijęs su geresniais darbuotojo veiklos rezultatais, augančiomis kompetencijomis, didesne patirtimi ir kt.) kriterijai ir tvarka. Darbdaviai, turintys mažiau nei 50 darbuotojų, atleidžiami nuo pareigos darbo apmokėjimo sistemoje numatyti darbo užmokesčio didinimo kriterijus ir tvarką. 4. Biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos teisės aktų nustatyta tvarka. 5. Darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. Vyrams ir moterims už tokį patį ar vienodos vertės darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis. Toks pats darbas – atlikimas darbo veiklos, pagal objektyvius kriterijus vienodos ar tiek panašios į kitą darbo veiklą, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis ir darbdavys dėl to nepatirtų didesnių sąnaudų. Vienodos vertės darbas – darbas, kuris, vertinant pagal šio straipsnio 3 dalyje nustatytus objektyvius ir lyties požiūriu neutralius kriterijus, laikomas tokios pat vertės kaip kitas palyginamasis darbas. 6. Įgyvendinant darbuotojų lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus, darbuotojo darbo užmokestis be diskriminavimo reiškia nediskriminacinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius pinigais arba natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą.

Dabartinė redakcija

1. Darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. 2. Darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. 2. Darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys atleidimo metu susitaria, kad darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, viršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydį, bus išmokama kitu šalių sutartu laiku, tačiau ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo jo atleidimo iš darbo dienos.

Dabartinė redakcija

1. Darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Valstybės duomenų agentūros paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu). Darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos. 2. Darbo santykiams pasibaigus, jeigu darbdavys ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. 3. Jeigu darbdavys netinkamai vykdė pareigą už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, darbo santykiams tęsiantis mutatis mutandis taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos, o darbo santykiams pasibaigus – šio straipsnio 2 dalies nuostatos.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, nuo uždelstos sumokėti sumą dienos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Delspinigių dydį Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Valstybės duomenų agentūros paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu), padaugintą iš 5. Darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos. 2. Darbo santykiams pasibaigus, jeigu darbdavys ne dėl darbuotojo kaltės uždelsė atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. 3. Jeigu darbdavys netinkamai vykdė pareigą už tokį patį ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį, darbo santykiams tęsiantis mutatis mutandis taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos, o darbo santykiams pasibaigus – šio straipsnio 2 dalies nuostatos.

Dabartinė redakcija

1. Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos. 2. Dėl išskaitos, kuri viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. 3. Darbdavio darbuotojui padaryta žala atlyginama darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos. 2. Dėl išskaitos, kuri viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. 3. Darbdavio darbuotojui padaryta žala atlyginama šalių susitarimu arba, kilus ginčui, nustatyta darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimo tvarka.

Dabartinė redakcija

1. Darbuotojų atstovai veikia laisvai ir nepriklausomai nuo kitų socialinės partnerystės šalių. Darbdaviui ar kitoms socialinės partnerystės šalims draudžiama daryti įtaką darbuotojų atstovų sprendimams ar kitaip kištis į darbuotojų atstovų veiklą. Darbdaviui, jo teisėtam atstovui ar įgaliotam asmeniui draudžiama nulemti priėmimą į darbą arba siūlyti išlaikyti darbo vietą, reikalaujant, kad darbuotojas nestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos. Darbdaviui, jo teisėtam atstovui ar įgaliotam asmeniui draudžiama organizuoti ir finansuoti organizacijas, siekiančias trukdyti profesinių sąjungų veiklą, ją nutraukti ar kontroliuoti. Valstybės, savivaldybės institucijos turi susilaikyti nuo kišimosi į darbuotojų atstovų veiklą, išskyrus atvejus, kai tai daroma įstatymų pagrindu dėl padaryto teisės pažeidimo. 2. Darbuotojų atstovai turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus ir kitas kompetentingas institucijas dėl neteisėto kišimosi į jų veiklą, prašydami įpareigoti nutraukti tokius veiksmus, įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus ar atlyginti žalą. 3. Darbdavys ar kita socialinės partnerystės šalis turi teisę kreiptis į teismą, prašydami nutraukti darbuotojų atstovų veiksmus, kurie pažeidžia jų teises, Lietuvos Respublikos Konstituciją, šį kodeksą ar kitus įstatymus, ar šalių susitarimus. 4. Darbuotojų atstovų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta tik teismo sprendimu. Jeigu darbuotojų atstovas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ar šį kodeksą, prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl darbuotojų atstovų veiklos sustabdymo laikotarpiui iki trijų mėnesių. Jeigu per šį laiką nurodytas pažeidimas nepašalinamas, darbuotojų atstovų veikla prokuroro siūlymu ir teismo sprendimu gali būti nutraukta. Tokiu pagrindu profesinės sąjungos, darbo tarybos ar darbuotojų patikėtinio įgaliojimai laikomi pasibaigusiais.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbuotojų atstovai veikia laisvai ir nepriklausomai nuo kitų socialinės partnerystės šalių. Darbdaviui ar kitoms socialinės partnerystės šalims draudžiama daryti įtaką darbuotojų atstovų sprendimams ar kitaip kištis į darbuotojų atstovų veiklą. Darbdaviui, jo teisėtam atstovui ar įgaliotam asmeniui draudžiama nulemti priėmimą į darbą arba siūlyti išlaikyti darbo vietą, reikalaujant, kad darbuotojas nestotų į profesinę sąjungą ar išstotų iš jos. Darbdaviui, jo teisėtam atstovui ar įgaliotam asmeniui draudžiama organizuoti ir finansuoti organizacijas, siekiančias trukdyti profesinių sąjungų veiklą, ją nutraukti ar kontroliuoti. Valstybės, savivaldybės institucijos turi susilaikyti nuo kišimosi į darbuotojų atstovų veiklą, išskyrus atvejus, kai tai daroma įstatymų pagrindu dėl padaryto teisės pažeidimo. Dėl smurto ir priekabiavimo, nukreipto prieš darbuotojų atstovus, mutatis mutandis taikomos šio kodekso 30 straipsnio nuostatos. 2. Darbuotojų atstovai turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus ir kitas kompetentingas institucijas dėl neteisėto kišimosi į jų veiklą, taip pat dėl smurto ir priekabiavimo, nurodytų šio kodekso 30 straipsnyje, prašydami įpareigoti nutraukti tokius veiksmus, įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus ar atlyginti žalą. 3. Darbdavys ar kita socialinės partnerystės šalis turi teisę kreiptis į teismą, prašydami nutraukti darbuotojų atstovų veiksmus, kurie pažeidžia jų teises, Lietuvos Respublikos Konstituciją, šį kodeksą ar kitus įstatymus, ar šalių susitarimus. 4. Darbuotojų atstovų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta tik teismo sprendimu. Jeigu darbuotojų atstovas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ar šį kodeksą, prokuroras turi teisę kreiptis į teismą dėl darbuotojų atstovų veiklos sustabdymo laikotarpiui iki trijų mėnesių. Jeigu per šį laiką nurodytas pažeidimas nepašalinamas, darbuotojų atstovų veikla prokuroro siūlymu ir teismo sprendimu gali būti nutraukta. Tokiu pagrindu profesinės sąjungos, darbo tarybos ar darbuotojų patikėtinio įgaliojimai laikomi pasibaigusiais.

Dabartinė redakcija

1. Darbdavys ir darbo taryba gali sudaryti rašytinį susitarimą, kuriame būtų aptarti svarbiausi darbo tarybos kompetencijos įgyvendinimo, veiklos organizavimo, finansavimo, papildomų garantijų darbo tarybos nariams jų veiklos vykdymo laikotarpiu nustatymo ir kiti susiję klausimai, skatinantys darbo tarybos ir darbdavio bendradarbiavimą. 2. Darbdavio ir darbo tarybos susitarime negalima tartis dėl darbuotojų darbo sąlygų, darbo užmokesčio, darbo ir poilsio laiko ir kitų klausimų, kurie reglamentuotini darbdavio darbuotojams taikomoje kolektyvinėje sutartyje. 3. Darbdavio ir darbo tarybos susitarimas sudaromas terminuotam laikui. Jo galiojimo trukmė negali būti ilgesnė negu vieni metai po jį sudariusios darbo tarybos kadencijos pabaigos. 4. Darbdavio ir darbo tarybos susitarimą bet kuri iš šalių gali nutraukti įspėjusi raštu kitą šalį bent prieš tris mėnesius. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai išrenkama nauja darbo taryba ir galioja darbdavio ir buvusios darbo tarybos sudarytas susitarimas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdavys ir darbo taryba gali sudaryti rašytinį susitarimą, kuriame būtų aptarti svarbiausi darbo tarybos funkcijų įgyvendinimo, veiklos organizavimo, finansavimo, darbo tarybos narių kvalifikacijos kėlimo sąlygų, papildomų garantijų darbo tarybos nariams jų veiklos vykdymo laikotarpiu nustatymo ir kiti su tuo susiję klausimai, skatinantys darbo tarybos ir darbdavio bendradarbiavimą. Visa darbo tarybos veikla ir darbo tarybos narių kvalifikacijos kėlimas finansuojami darbdavio lėšomis. 2. Darbdavio ir darbo tarybos susitarime negalima tartis dėl darbuotojų darbo sąlygų, darbo užmokesčio, darbo ir poilsio laiko ir kitų klausimų, kurie reglamentuotini darbdavio darbuotojams taikomoje kolektyvinėje sutartyje. 3. Darbdavio ir darbo tarybos susitarimas sudaromas terminuotam laikui. Jo galiojimo trukmė negali būti ilgesnė negu vieni metai po jį sudariusios darbo tarybos kadencijos pabaigos. 4. Darbdavio ir darbo tarybos susitarimą bet kuri iš šalių gali nutraukti įspėjusi raštu kitą šalį bent prieš tris mėnesius. Ši nuostata taikoma ir tuo atveju, kai išrenkama nauja darbo taryba ir galioja darbdavio ir buvusios darbo tarybos sudarytas susitarimas.

Dabartinė redakcija

1. Darbdaviams socialinėje partnerystėje šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu atstovauja darbdavių organizacijos (asociacijos, federacijos, konfederacijos, susivienijimai ir kita). 2. Socialinėje partnerystėje šakos ar nacionaliniu lygmeniu darbdaviams – iš valstybės, savivaldybių ir valstybės socialinių fondų biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įstaigoms, organizacijoms, taip pat įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina valstybė ar savivaldybė, – atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 3. Socialinėje partnerystėje teritoriniu lygmeniu darbdaviams – iš savivaldybių biudžetų išlaikomoms įstaigoms, organizacijoms – atstovauja savivaldybės taryba, iš valstybės socialinių fondų biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įstaigoms, organizacijoms atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Savivaldybės taryba taip pat atstovauja socialinėje partnerystėje teritoriniu lygmeniu toms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina atitinkama savivaldybė. 4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ar savivaldybės tarybai mutatis mutandis taikomos darbdavių organizacijos teises ir pareigas reglamentuojančios teisės normos. 5. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir tuo atveju, jeigu šios įmonės, įstaigos ar organizacijos dalyvauja socialinės partnerystės santykiuose su profesinėmis sąjungomis, atstovaujančiomis asmenims, dirbantiems Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdaviams socialinėje partnerystėje šakos, teritoriniu ar nacionaliniu lygmeniu atstovauja darbdavių organizacijos (asociacijos, federacijos, konfederacijos, susivienijimai ir kita). 2. Socialinėje partnerystėje šakos ar nacionaliniu lygmeniu darbdaviams – biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau negu pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, valstybės ar savivaldybės įmonėms, taip pat bendrovėms, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, ar jų dukterinėms įmonėms – atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 3. Socialinėje partnerystėje teritoriniu lygmeniu darbdaviams – iš savivaldybių biudžetų asignavimų išlaikomoms biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau negu pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra savivaldybė, savivaldybės įmonėms, taip pat bendrovėms, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso savivaldybei nuosavybės teise, ar jų dukterinėms įmonėms – atstovauja savivaldybės taryba. Biudžetinėms įstaigoms, išskyrus iš savivaldybių biudžetų asignavimų išlaikomas biudžetines įstaigas, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau negu pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė, valstybės įmonėms, taip pat bendrovėms, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei nuosavybės teise, ar jų dukterinėms įmonėms atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 4. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai ar savivaldybės tarybai mutatis mutandis taikomos darbdavių organizacijos teises ir pareigas reglamentuojančios teisės normos. 5. Šio straipsnio nuostatos taikomos ir tuo atveju, jeigu šios įmonės, įstaigos ar organizacijos dalyvauja socialinės partnerystės santykiuose su profesinėmis sąjungomis, atstovaujančiomis asmenims, dirbantiems Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme nurodytais darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindais.

Dabartinė redakcija

1. Kolektyvinė sutartis yra dvišalė. 2. Nacionalinės (tarpšakinės) kolektyvinės sutarties šalimis yra viena ar kelios nacionalinės profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios nacionalinės darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. 3. Teritorinės kolektyvinės sutarties šalimis yra toje teritorijoje veikiančios viena ar kelios profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. 4. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties šalimis yra viena ar kelios šakos profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios atitinkamos šakos darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinė sutartis gali būti apribota tam tikra teritorija. 5. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties šalys yra profesinė sąjunga, veikianti darbdavio lygmeniu, ir darbdavys. Jeigu darbdavio arba darbovietės lygmeniu veikia kelios profesinės sąjungos, darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį gali sudaryti profesinė sąjunga ir darbdavys arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys. 6. Neteko galios nuo 2020-08-01

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kolektyvinė sutartis yra dvišalė. 2. Nacionalinės (tarpšakinės) kolektyvinės sutarties šalimis yra viena ar kelios nacionalinės profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios nacionalinės darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. 3. Teritorinės kolektyvinės sutarties šalimis yra toje teritorijoje veikiančios viena ar kelios profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. 4. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties šalys – viena ar kelios tam tikros šakos profesinių sąjungų organizacijos, iš vienos pusės, ir viena ar kelios tos pačios šakos darbdavių organizacijos, iš kitos pusės. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinė) kolektyvinė sutartis gali būti taikoma tik tam tikroje teritorijoje. 5. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties šalys yra profesinė sąjunga, veikianti darbdavio lygmeniu, ir darbdavys. Jeigu darbdavio arba darbovietės lygmeniu veikia kelios profesinės sąjungos, darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį gali sudaryti profesinė sąjunga ir darbdavys arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė ir darbdavys. 6. Neteko galios nuo 2020-08-01

Dabartinė redakcija

1. Kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, taip pat abipuses teises, pareigas ir šalių atsakomybę. 2. Nustatydamos kolektyvinės sutarties turinį jos šalys turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 3. Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių normų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad kolektyvinės sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms, ar kolektyvine sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra, ji negali būti taikoma, o taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju kolektyvinė sutartis gali gerinti darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose. 4. Nacionalinėje (tarpšakinėje), teritorinėje ar šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti: 1) kelių ar vienos kurios šakos ar teritorijos darbdavių darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo, darbo normų ir kitus su darbo užmokesčiu susijusius klausimus; 2) darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus; 3) darbuotojų užimtumo, profesinio mokymo, perkvalifikavimo klausimus; 4) socialinės partnerystės rėmimo priemones, padedančias išvengti kolektyvinių darbo ginčų; 5) kitas šalims svarbias darbo, socialines ir ekonomines sąlygas; 6) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo ir nutraukimo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu. 5. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti: 1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygas; 2) darbo užmokesčio sąlygas; 3) darbo ir poilsio laiko sąlygas; 4) darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; 5) darbuotojų motyvavimo ir įtraukties priemones; 6) šalių tarpusavio informavimo sąlygas; 7) informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų; 8) kitas šalims svarbias darbo, ekonomines ir socialines sąlygas; 9) kolektyvinės sutarties vykdymo tvarką; 10) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo ir nutraukimo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kolektyvinėje sutartyje šalys nustato darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas, taip pat abipuses teises, pareigas ir šalių atsakomybę. 2. Nustatydamos kolektyvinės sutarties turinį jos šalys turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 3. Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, įtvirtintomis darbo teisės normomis galima nukrypti nuo šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra. Ginčai dėl tokių normų teisėtumo nagrinėjami darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Nustačius, kad kolektyvinės sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ir kolektyvine sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra, ji negali būti taikoma, o taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju kolektyvinė sutartis gali gerinti darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose. 4. Nacionalinėje (tarpšakinėje), teritorinėje ar šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti: 1) kelių ar vienos kurios šakos ar teritorijos darbdavių darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo, darbo normų ir kitus su darbo užmokesčiu susijusius klausimus; 2) darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus; 3) darbuotojų užimtumo, profesinio mokymo, perkvalifikavimo klausimus; 4) socialinės partnerystės rėmimo priemones, padedančias išvengti kolektyvinių darbo ginčų; 5) kitas šalims svarbias darbo, socialines ir ekonomines sąlygas; 6) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo ir nutraukimo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu. 5. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti: 1) darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo sąlygas; 2) darbo užmokesčio sąlygas; 3) darbo ir poilsio laiko sąlygas; 4) darbuotojų saugos ir sveikatos priemones; 5) darbuotojų motyvavimo ir įtraukties priemones; 6) šalių tarpusavio informavimo sąlygas; 7) informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų; 8) kitas šalims svarbias darbo, ekonomines ir socialines sąlygas; 9) kolektyvinės sutarties vykdymo tvarką; 10) kolektyvinės sutarties keitimo, pildymo ir nutraukimo tvarką, galiojimo terminą, vykdymo kontrolės sistemą ir tvarką, kitus organizacinius klausimus, susijusius su kolektyvinės sutarties sudarymu ir vykdymu.

Dabartinė redakcija

1. Darbdaviams ‒ iš valstybės, savivaldybių, valstybės socialinių fondų biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms įstaigoms, organizacijoms ‒ atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gavusi nacionalinio lygmens profesinių sąjungų organizacijos ar organizacijų pasiūlymą pradėti nacionalinio (tarpšakinio) lygmens kolektyvines derybas ar gavusi šakos lygmens profesinių sąjungų organizacijos ar organizacijų pasiūlymą pradėti šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens kolektyvines derybas arba pati inicijuodama šias derybas, privalo pakviesti į jas atitinkamoje šakoje (gamybos, paslaugų, profesinėje) veikiančias privataus sektoriaus darbdavių organizacijas, kurios gali dalyvauti kartu šiose kolektyvinėse derybose. Šios nuostatos mutatis mutandis taikomos, kai socialinėje partnerystėje teritoriniu lygmeniu veikia savivaldybės institucijos. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali pati tiesiogiai dalyvauti kolektyvinėse derybose kaip šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties šalis arba įgalioti dalyvauti atitinkamos valdymo srities ministeriją ar kitą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigą, ar įstaigą prie ministerijos. 3. Derybos dėl nacionalinės (tarpšakinės) ar šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties turi būti baigtos ne vėliau, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerija pradeda rengti atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą. Dėl šalių parengto ir suderinto šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties projekto būtina gauti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdaviams ‒ biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau negu pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, valstybės ar savivaldybės įmonėms, taip pat bendrovėms, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, ar jų dukterinėms įmonėms ‒ atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, gavusi nacionalinio lygmens profesinių sąjungų organizacijos ar organizacijų pasiūlymą pradėti nacionalinio (tarpšakinio) lygmens kolektyvines derybas arba gavusi šakos lygmens profesinių sąjungų organizacijos ar organizacijų pasiūlymą pradėti šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens kolektyvines derybas, arba pati inicijuodama šias derybas, privalo pakviesti į jas atitinkamoje šakoje (gamybos, paslaugų, profesinėje) veikiančias privataus sektoriaus darbdavių organizacijas, galinčias kartu dalyvauti šiose kolektyvinėse derybose. Šios nuostatos mutatis mutandis taikomos, jeigu socialinėje partnerystėje teritoriniu lygmeniu veikia savivaldybės institucijos. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali pati tiesiogiai dalyvauti kolektyvinėse derybose kaip šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties šalis arba įgalioti dalyvauti atitinkamos valdymo srities ministeriją ar kitą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigą, ar įstaigą prie ministerijos. 3. Derybos dėl nacionalinės (tarpšakinės) ar šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties turi būti baigtos ne vėliau, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerija pradeda rengti atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą. Dėl šalių parengto ir suderinto šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties projekto būtina gauti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadą.

Dabartinė redakcija

1. Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, išskyrus šio kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo apmokėjimo sistema taikoma visiems darbuotojams, jos netvirtinant visuotiniame darbdavio darbuotojų susirinkime (konferencijoje). Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Konferencija – įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jeigu, nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys, ši kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). 2. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis. 3. Nacionalinę (tarpšakinę), teritorinę, šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai, kurie: 1) yra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai; 2) prisijungė prie šios organizacijos po kolektyvinės sutarties pasirašymo; 3) buvo kolektyvinę sutartį sudariusios darbdavių organizacijos nariai, tačiau iš jos išstojo. Tokiu atveju privalomas kolektyvinės sutarties taikymas jiems pasibaigia praėjus trims mėnesiams po narystės darbdavių organizacijoje pabaigos, išskyrus atvejus, kai jos galiojimo terminas baigiasi anksčiau; 4) patenka į šio kodekso nustatyta tvarka išplėstos kolektyvinės sutarties taikymo sritį. 4. Jeigu darbuotojui turi būti taikomos kelios kolektyvinės sutartys: 1) darbdavio lygmens ir šakos kolektyvinė sutartis, jam taikoma šakos kolektyvinė sutartis, nebent šakos kolektyvinėje sutartyje leidžiama įmonės kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 2) darbdavio lygmens ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikoma teritorinė kolektyvinė sutartis, nebent teritorinėje kolektyvinėje sutartyje leidžiama darbdavio lygmens kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 3) šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikomos lex specialis kolektyvinės sutarties nuostatos.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, išskyrus šio kodekso 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo apmokėjimo sistema taikoma visiems darbuotojams, jos netvirtinant visuotiniame darbdavio darbuotojų susirinkime (konferencijoje). Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties ar tam tikrų jos nuostatų taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją ar tam tikras jos nuostatas patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Konferencija – įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jeigu, nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys ir jeigu ją ar tam tikras jos nuostatas patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija), ši kolektyvinė sutartis ar tam tikros jos nuostatos taikomos visiems darbdavio darbuotojams. 2. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis. 3. Nacionalinę (tarpšakinę), teritorinę, šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai, kurie: 1) yra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai; 2) prisijungė prie šios organizacijos po kolektyvinės sutarties pasirašymo; 3) buvo kolektyvinę sutartį sudariusios darbdavių organizacijos nariai, tačiau iš jos išstojo. Tokiu atveju privalomas kolektyvinės sutarties taikymas jiems pasibaigia praėjus trims mėnesiams po narystės darbdavių organizacijoje pabaigos, išskyrus atvejus, kai jos galiojimo terminas baigiasi anksčiau; 4) patenka į šio kodekso nustatyta tvarka išplėstos kolektyvinės sutarties taikymo sritį. 4. Jeigu darbuotojui turi būti taikomos kelios kolektyvinės sutartys: 1) darbdavio lygmens ir šakos kolektyvinė sutartis, jam taikoma šakos kolektyvinė sutartis, nebent šakos kolektyvinėje sutartyje leidžiama įmonės kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 2) darbdavio lygmens ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikoma teritorinė kolektyvinė sutartis, nebent teritorinėje kolektyvinėje sutartyje leidžiama darbdavio lygmens kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 3) šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikomos lex specialis kolektyvinės sutarties nuostatos. 5. Jeigu nacionalinės (tarpšakinės), teritorinės arba šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinės sutarties šalys susitaria dėl tam tikrų kolektyvinės sutarties nuostatų taikymo visiems šią sutartį pasirašiusių darbdavių organizacijų narių darbuotojams, šios nuostatos taikomos visiems darbdavių, šią kolektyvinę sutartį pasirašiusių darbdavių organizacijų narių darbuotojams atitinkamoje kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Šalys sprendimą išplėsti tam tikrų kolektyvinės sutarties nuostatų taikymą biudžetinių įstaigų, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau negu pusę balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, valstybės ar savivaldybės įmonių, taip pat bendrovių, kurių akcijos ar dalis akcijų, suteikiančių daugiau kaip 1/2 visų balsų šių bendrovių visuotiniame akcininkų susirinkime, priklauso valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise, ar jų dukterinių įmonių darbuotojams priima gavusios Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išvadą.

Dabartinė redakcija

1. Šio kodekso, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka darbuotojų atstovai turi teisę skirti dalį juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo, kuris skiriamas ar renkamas pagal šių juridinių asmenų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ar steigimo dokumentus, narių. 2. Darbuotojų atstovų paskirti nariai turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariai. 3. Darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus Europos bendrovėse, Europos kooperatinėse bendrovėse ir bendrovėse, po vienos valstybės ribas peržengiančio ribotos atsakomybės bendrovių pertvarkymo, jungimosi ar skaidymo veiksiančiose ribotos atsakomybės bendrovėse nustato specialūs įstatymai.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Šio kodekso, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka darbuotojų atstovai turi teisę skirti dalį juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo, kuris skiriamas ar renkamas pagal šių juridinių asmenų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ar steigimo dokumentus, narių. 2. Darbuotojų atstovų paskirti nariai turi teisę darbdavio lėšomis kelti kvalifikaciją, reikalingą atliekant pareigas juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organe, ir turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariai. 3. Darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus Europos bendrovėse, Europos kooperatinėse bendrovėse ir po vienos valstybės ribas peržengiančio ribotos atsakomybės bendrovių pertvarkymo, jungimosi ar skaidymo veiksiančiose ribotos atsakomybės bendrovėse nustato specialūs įstatymai.

Dabartinė redakcija

1. Teisę skirti dalį įmonės, įstaigos ar organizacijos kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, kaip nurodyta šio kodekso 210 straipsnyje, turi darbdavio lygmeniu veikiantys darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys. 2. Juridinio asmens, kurio veiklą reglamentuojantys teisės aktai ar steigimo dokumentai numato darbuotojų atstovų teisę skirti ar rinkti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius, vadovas ne vėliau kaip prieš dvidešimt darbo dienų iki juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo sudarymo dienos privalo pranešti darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius naujai sudaromo organo kadencijai. 3. Jeigu darbuotojų atstovai nepaskiria nurodyto juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių nustatytu laiku, juridinio asmens vadovas pakartotinai praneša darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius ir nurodo ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą jiems paskirti. Jeigu per ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovai nepaskiria juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, jų vietos užimamos tokia tvarka, kaip ir kitų juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių. 4. Darbuotojų atstovų paskirti nariai gali būti iki jų kadencijos pabaigos atšaukti jį paskyrusio darbuotojų atstovo sprendimu su sąlyga, kad darbuotojų atstovas iš karto paskiria naujus juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius. 5. Darbuotojų atstovų skiriamas juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo narys turi būti to juridinio asmens darbuotojas. Darbo sutarties su juo pasibaigimas nutraukia narystę juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organe.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Teisę būti paskirtiems įmonės, įstaigos ar organizacijos kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariais ar (ir) teisę skirti dalį įmonės, įstaigos ar organizacijos kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, kaip nurodyta šio kodekso 210 straipsnyje, turi darbdavio lygmeniu veikiantys darbuotojų atstovavimą įgyvendinantys asmenys. Kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariais gali būti skiriami ir nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu veikiančių profesinių sąjungų organizacijų atstovai. 2. Juridinio asmens, kurio veiklą reglamentuojantys teisės aktai ar steigimo dokumentai numato darbuotojų atstovų teisę skirti ar rinkti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius, vadovas ne vėliau kaip prieš dvidešimt darbo dienų iki juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo sudarymo dienos privalo pranešti darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius naujai sudaromo organo kadencijai. 3. Jeigu darbuotojų atstovai nepaskiria nurodyto juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių nustatytu laiku, juridinio asmens vadovas pakartotinai praneša darbuotojų atstovui, nurodytam šio straipsnio 1 dalyje, apie jų teisę skirti juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius ir nurodo ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą jiems paskirti. Jeigu per ne trumpesnį kaip penkių darbo dienų terminą darbuotojų atstovai nepaskiria juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių, jų vietos užimamos tokia tvarka, kaip ir kitų juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narių. 4. Darbuotojų atstovų paskirti nariai gali būti iki jų kadencijos pabaigos atšaukti jį paskyrusio darbuotojų atstovo sprendimu su sąlyga, kad darbuotojų atstovas iš karto paskiria naujus juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narius. 5. Jeigu darbuotojų atstovų skiriamas juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra to juridinio asmens darbuotojas, darbo sutarties su juo pasibaigimas nutraukia narystę juridinio asmens kolegialaus valdymo ar priežiūros organe.

Dabartinė redakcija

1. Darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantis organas turi teisę: 1) įpareigoti kitą šalį atkurti dėl darbo teisės normų ar susitarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pažeistas teises; 2) priteisti padarytą turtinę ar neturtinę žalą, o darbo teisės normų ar susitarimų nustatytais atvejais – ir baudas, delspinigius ar netesybas; 3) nutraukti arba pakeisti teisinius santykius; 4) įpareigoti atlikti kitus įstatymuose ar darbo teisės normose nustatytus veiksmus. 2. Nagrinėdamas kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę darbo teisės normas ar šalių susitarimus pažeidusiai šaliai kitos šalies naudai skirti iki 3 000 eurų baudą. Baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir atgrasyti nuo teisės pažeidimo ateityje. 3. Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. 4. Teismas gali nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bylose, susijusiose su ieškiniu dėl diskriminacijos darbo užmokesčio srityje, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantis organas turi teisę: 1) įpareigoti kitą šalį atkurti dėl darbo teisės normų ar susitarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pažeistas teises; 2) priteisti padarytą turtinę ar neturtinę žalą, o darbo teisės normų ar susitarimų nustatytais atvejais – ir baudas, delspinigius ar netesybas; 3) nutraukti arba pakeisti teisinius santykius; 4) įpareigoti atlikti kitus įstatymuose ar darbo teisės normose nustatytus veiksmus. 2. Nagrinėdamas kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės, darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę darbo teisės normas ar šalių susitarimus pažeidusiai šaliai kitos šalies naudai skirti iki 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios pažeidimo padarymo dieną, dydžių baudą. Baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir atgrasyti nuo teisės pažeidimo ateityje. 3. Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. 4. Teismas gali nukrypti nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bylose, susijusiose su ieškiniu dėl diskriminacijos darbo užmokesčio srityje, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Dabartinė redakcija

1. Kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų pirmiausia privaloma išnagrinėti abiejų tokio ginčo šalių sudarytoje kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų komisijoje (toliau – ginčo komisija). 2. Ginčo komisijos sudarymą inicijuoja darbuotojų atstovai, raštu skirdami į ją ne daugiau kaip penkis narius. Per penkias darbo dienas nuo šio pasiūlymo gavimo darbdavys (darbdavių organizacija) į šią komisiją skiria ne daugiau kaip penkis narius. Šalių sutarimu ginčo komisijos narių skaičius gali būti ir kitoks. 3. Ginčo komisija savo bendru sutarimu nustato kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų nagrinėjimo tvarką ir sąlygas, pirmininkavimo tvarką. Į ginčo komisijos posėdį komisijos nariai gali pakviesti specialistų (konsultantų, ekspertų ir kitų). Darbdavys ginčo komisijai turi sudaryti tinkamas darbo sąlygas: suteikti patalpas ir būtiną informaciją. 4. Ginčo komisija kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų privalo išnagrinėti per dešimt kalendorinių dienų, jeigu ginčo komisija savo bendru sutarimu nenustatė kitokio termino. 5. Ginčo komisijos sprendimas turi būti įformintas protokolu, kurį pasirašo kiekvienos šalies įgalioti asmenys. 6. Pasibaigus ginčų komisijos darbui, ginčų komisija bendru sutarimu gali priimti šiuos sprendimus: 1) konstatuoti išspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų, jeigu sudaroma kolektyvinė sutartis ar kitas susitarimas dėl kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų dalyko; 2) konstatuoti neišspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų; 3) kolektyviniam darbo ginčui dėl interesų spręsti pasitelkti tarpininką; 4) kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų perduoti nagrinėti darbo arbitražui. 7. Priėmus šio straipsnio 6 dalyje nustatytą sprendimą arba bent vienai iš šalių pasitraukus iš derybų ar darbdaviams (darbdavių organizacijai) nedelegavus narių į ginčo komisiją šiame straipsnyje nustatyta tvarka, arba ginčo komisijai nepriėmus sprendimo per šio straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų išankstinis nagrinėjimas laikomas baigtas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų pirmiausia privaloma išnagrinėti abiejų tokio ginčo šalių sudarytoje kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų komisijoje (toliau – ginčo komisija). 2. Ginčo komisijos sudarymą inicijuoja darbuotojų atstovai, raštu skirdami į ją ne daugiau kaip penkis narius. Per tris darbo dienas nuo šio pasiūlymo gavimo dienos darbdavys (darbdavių organizacija) į šią komisiją skiria ne daugiau kaip penkis narius. Šalių sutarimu ginčo komisijos narių skaičius gali būti ir kitoks. 3. Ginčo komisija savo bendru sutarimu nustato kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų nagrinėjimo tvarką ir sąlygas, pirmininkavimo tvarką. Į ginčo komisijos posėdį komisijos nariai gali pakviesti specialistų (konsultantų, ekspertų ir kitų). Darbdavys ginčo komisijai turi sudaryti tinkamas darbo sąlygas: suteikti patalpas ir būtiną informaciją. 4. Ginčo komisija kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų privalo išnagrinėti per penkias darbo dienas nuo komisijos sudarymo dienos, jeigu ginčo komisija bendru savo narių sutarimu nenustatė kitokio termino. 5. Ginčo komisijos sprendimas turi būti įformintas protokolu, kurį pasirašo kiekvienos šalies įgalioti asmenys. 6. Pasibaigus ginčų komisijos darbui, ginčų komisija bendru sutarimu gali priimti šiuos sprendimus: 1) konstatuoti išspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų, jeigu sudaroma kolektyvinė sutartis ar kitas susitarimas dėl kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų dalyko; 2) konstatuoti neišspręstą kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų; 3) kolektyviniam darbo ginčui dėl interesų spręsti pasitelkti tarpininką; 4) kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų perduoti nagrinėti darbo arbitražui. 7. Priėmus šio straipsnio 6 dalyje nustatytą sprendimą arba bent vienai iš šalių pasitraukus iš derybų ar darbdaviams (darbdavių organizacijai) nedelegavus narių į ginčo komisiją šiame straipsnyje nustatyta tvarka, arba ginčo komisijai nepriėmus sprendimo per šio straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų išankstinis nagrinėjimas laikomas baigtas.

Dabartinė redakcija

1. Tarpininkas – nešališkas nepriklausomas ekspertas, kuris padeda kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalims suderinti jų interesus ir pasiekti abi puses tenkinantį kompromisinį susitarimą. 2. Tarpininkų sąrašą sudaro, tvirtina ir atnaujina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Į tarpininkų sąrašus ketverių metų kadencijai gali būti įtraukti nepriekaištingos reputacijos, mutatis mutandis taikant Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, nešališki ir turintys specialių žinių, reikalingų kolektyviniams darbo ginčams dėl interesų spręsti, fiziniai asmenys. 3. Tarpininkų sąrašas skelbiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje. Tarpininkų sąraše nurodoma: tarpininko vardas, pavardė, išsilavinimas, darbo patirtis, tarpininkavimo patirtis, jeigu tarpininkas jos turi. 4. Tarpininką pasirenka ginčo komisija bendru sutarimu. Per dešimt darbo dienų nuo ginčo komisijos sprendimo nesutarus dėl tarpininko, tarpininkavimo stadija laikoma baigta. 5. Tarpininkų atlygio ir kelionės išlaidų dydį ir apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. 6. Tarpininkai privalo saugoti savo veikloje sužinotą konfidencialią informaciją.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Tarpininkas – nešališkas nepriklausomas ekspertas, kuris padeda kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalims suderinti jų interesus ir pasiekti abi puses tenkinantį kompromisinį susitarimą. 2. Tarpininkų sąrašą sudaro, tvirtina ir atnaujina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Į tarpininkų sąrašus ketverių metų kadencijai gali būti įtraukti nepriekaištingos reputacijos, mutatis mutandis taikant Lietuvos Respublikos mediacijos įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, nešališki ir turintys specialių žinių, reikalingų kolektyviniams darbo ginčams dėl interesų spręsti, fiziniai asmenys. 3. Tarpininkų sąrašas skelbiamas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje. Tarpininkų sąraše nurodoma: tarpininko vardas, pavardė, išsilavinimas, darbo patirtis, tarpininkavimo patirtis, jeigu tarpininkas jos turi. 4. Tarpininką pasirenka ginčo komisija bendru sutarimu. Per dešimt darbo dienų nuo ginčo komisijos sprendimo nesutarus dėl tarpininko, tarpininkavimo stadija laikoma baigta. 5. Tarpininkų darbas apmokamas Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka. Tarpininkų kelionės išlaidų dydžius ir apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. 6. Tarpininkai privalo saugoti savo veikloje sužinotą konfidencialią informaciją.

Dabartinė redakcija

1. Streikas yra profesinės sąjungos ar jų organizacijos organizuotas darbuotojų darbo nutraukimas, siekiant išspręsti kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų arba užtikrinti nagrinėjant tokį ginčą pasiekto sprendimo įvykdymą. 2. Pagal trukmę streikas gali būti: 1) įspėjamasis, kuris trunka ne ilgiau kaip dvi valandas; 2) tikrasis.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Streikas yra profesinės sąjungos ar jų organizacijos organizuotas darbuotojų darbo nutraukimas, siekiant išspręsti kolektyvinį darbo ginčą dėl interesų arba užtikrinti nagrinėjant tokį ginčą pasiekto sprendimo įvykdymą. 2. Pagal trukmę streikas gali būti: 1) įspėjamasis, kuris trunka ne ilgiau kaip keturias valandas; 2) tikrasis.

Dabartinė redakcija

1. Priimti sprendimą skelbti streiką gali profesinė sąjunga ar jų organizacija jų įstatuose nustatyta tvarka šio kodekso 243 straipsnyje nustatytais atvejais. Darbdavio lygmens streikui skelbti įstatuose nustatyta tvarka turi būti gautas ne mažiau kaip ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimas. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens streikui skelbti įstatuose nustatyta tvarka turi būti priimamas atstovaujančio organo sprendimas. 2. Prieš tikrąjį streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas. Įspėjamasis streikas skelbiamas atitinkamai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos valdymo organo arba profesinių sąjungų organizacijos valdymo organo rašytiniu sprendimu be atskiro narių pritarimo. 3. Profesinės sąjungos ar jų organizacijos sprendime skelbti streiką nurodoma: 1) iškelti reikalavimai, dėl kurių skelbiamas streikas; 2) streiko data, pradžia ir vieta (įmonės, kuriose vyks streikas); 3) numatomas streikuojančių darbuotojų skaičius; 4) streiko komitetas; 5) profesinių sąjungų narių balsavimo dokumentai, įrodantys pritarusių streikui profesinių sąjungų narių skaičių. 4. Visus dokumentus, įskaitant balsavimo biuletenius, balsavimo protokolą ir kitus susijusius dokumentus, profesinė sąjunga turi saugoti trejus metus.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Priimti sprendimą skelbti streiką gali profesinė sąjunga ar jų organizacija jų įstatuose nustatyta tvarka šio kodekso 243 straipsnyje nustatytais atvejais. Darbdavio lygmens streikui skelbti įstatuose nustatyta tvarka turi būti gautas ne mažiau kaip ketvirtadalio profesinės sąjungos narių sutikimas. Šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmens streikui skelbti įstatuose nustatyta tvarka turi būti priimamas atstovaujančio organo sprendimas. 2. Prieš tikrąjį streiką gali būti organizuojamas įspėjamasis streikas. Įspėjamasis streikas skelbiamas atitinkamai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos valdymo organo arba profesinių sąjungų organizacijos valdymo organo rašytiniu sprendimu be atskiro narių pritarimo. 3. Profesinės sąjungos ar jų organizacijos sprendime skelbti streiką nurodoma: 1) iškelti reikalavimai, dėl kurių skelbiamas streikas; 2) streiko data, pradžia ir vieta (įmonės, kuriose vyks streikas); 3) numatomas streikuojančių darbuotojų skaičius; 4) streiko komitetas; 5) pritarusių streikui profesinių sąjungų narių skaičius. 4. Visus dokumentus, įskaitant balsavimo biuletenius, balsavimo protokolą ir kitus susijusius dokumentus, profesinė sąjunga turi saugoti trejus metus.

Dabartinė redakcija

1. Darbdavių įmonėse ir šakose, kurios teikia neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas visuomenei, tikrojo ir įspėjamojo streiko metu turi būti užtikrintas minimalus šių paslaugų teikimas visuomenei. 2. Minimalias teiktinas paslaugas savo susitarimu per tris darbo dienas nuo įspėjimo apie būsimą tikrąjį streiką įteikimo darbdaviui dienos (įspėjamojo streiko atveju – per vieną darbo dieną) nustato kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalys ir apie tai raštu informuoja atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybę, savivaldybės institucijas. Šalims nesusitarus dėl minimalių paslaugų teikimo, per penkias darbo dienas nuo vienos iš šalių kreipimosi minimalias teiktinas paslaugas nustato darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas. 3. Minimalių paslaugų teikimą užtikrina streiko komitetas, darbdavys ir jų paskirti darbuotojai. Jeigu kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalys mano, kad yra reikalinga, iki streiko pradžios jos sudaro darbuotojų, kurie streiko metu privalės dirbti, sąrašą ir taip užtikrina minimalių paslaugų teikimą. 4. Neatidėliotinomis (gyvybinėmis) paslaugomis visuomenei laikomos: 1) sveikatos priežiūros paslaugos; 2) elektros energijos tiekimo paslaugos; 3) vandens tiekimo paslaugos; 4) šilumos ir dujų tiekimo paslaugos; 5) kanalizacijos ir atliekų išvežimo paslaugos; 6) civilinės aviacijos, įskaitant skrydžių valdymą, paslaugos; 7) telekomunikacijų paslaugos; 8) geležinkelio ir miesto visuomeninio transporto paslaugos.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdavių įmonėse ir šakose, kurios teikia neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas visuomenei, tikrojo ir įspėjamojo streiko metu turi būti užtikrintas minimalus šių paslaugų teikimas visuomenei. 2. Minimalias teiktinas paslaugas, numatytas šio straipsnio 4 dalyje, bendru susitarimu per tris darbo dienas nuo įspėjimo apie būsimą tikrąjį streiką įteikimo darbdaviui dienos (įspėjamojo streiko atveju – per vieną darbo dieną) nustato kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalys ir apie tai raštu informuoja atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybę, savivaldybės institucijas. Šalims nesusitarus dėl šių minimalių paslaugų teikimo, per penkias darbo dienas nuo vienos iš šalių kreipimosi dienos šias minimalias teiktinas paslaugas nustato teismas. 3. Minimalių paslaugų teikimą užtikrina darbdavys ir jo paskirti darbuotojai, streiko komitetui bendradarbiaujant su darbdaviu. Jeigu kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalys nusprendžia, jos iki streiko pradžios sudaro darbuotojų, kurie streiko metu privalės dirbti, sąrašą ir taip užtikrina minimalių paslaugų teikimą. 4. Neatidėliotinomis (gyvybinėmis) paslaugomis visuomenei laikomos: 1) sveikatos priežiūros paslaugos; 2) elektros energijos tiekimo paslaugos; 3) vandens tiekimo paslaugos; 4) šilumos ir dujų tiekimo paslaugos; 5) kanalizacijos ir atliekų išvežimo paslaugos; 6) civilinės aviacijos, įskaitant skrydžių valdymą, paslaugos; 7) telekomunikacijų paslaugos; 8) geležinkelio ir miesto visuomeninio transporto paslaugos.

Dabartinė redakcija

1. Niekas negali būti verčiamas dalyvauti arba atsisakyti dalyvauti streike. Streiko laikotarpiu streike dalyvaujantiems darbuotojams darbo sutarties vykdymas sustabdomas išsaugant darbo stažą ir teisės aktų nustatyta tvarka teisę į socialinį draudimą. 2. Streike dalyvaujantiems darbuotojams nemokamas darbo užmokestis, jie atleidžiami nuo įsipareigojimų atlikti savo darbo funkcijas. 3. Derybose dėl streiko užbaigimo gali būti susitarta, kad streike dalyvaujantiems darbuotojams bus išmokėtas visas darbo užmokestis arba jo dalis. 4. Profesinės sąjungos ir jų organizacijos gali įkurti specialius piniginius ar draudimo fondus, iš kurių būtų skiriama finansinė parama streike dalyvaujantiems darbuotojams. 5. Darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, bet dėl streiko negalintiems dirbti savo darbo, apmokama kaip už prastovą ne dėl jų kaltės arba jie gali būti su jų sutikimu perkelti į kitą darbą. 6. Priėmus sprendimą dėl streiko ir jo metu darbdaviui draudžiama: 1) priimti bet kokį vienašališką sprendimą visiškai arba iš dalies nutraukti įmonės, įstaigos, organizacijos ar struktūrinio padalinio darbą (veiklą); 2) trukdyti visiems ar paskiriems darbuotojams ateiti į darbo vietas, atsisakyti suteikti darbuotojams darbą ar darbo įrankius; 3) sudaryti kitas sąlygas ar priimti sprendimus, kurie visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų jos grandžių darbą (veiklą). 7. Streiko metu darbdaviui draudžiama į streikuotojų vietas priimti naujus darbuotojus, išskyrus atvejus, kai būtina užtikrinti minimalių paslaugų teikimą, bet nėra galimybės to padaryti šio kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis. 8. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyti ribojimai netaikomi, jeigu šio kodekso nustatyta tvarka paskelbiamas lokautas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Niekas negali būti verčiamas dalyvauti arba atsisakyti dalyvauti streike. Streiko laikotarpiu streike dalyvaujantiems darbuotojams darbo sutarties vykdymas sustabdomas išsaugant darbo stažą ir teisės aktų nustatyta tvarka teisę į socialinį draudimą. 2. Streike dalyvaujantiems darbuotojams nemokamas darbo užmokestis, jie atleidžiami nuo įsipareigojimų atlikti darbo funkcijas. Tris mėnesius nuo streiko pabaigos dienos negali būti pablogintos streike dalyvavusių darbuotojų būtinosios darbo sutarties sąlygos, palyginti su ankstesnėmis jų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis ar palyginti su kitų tos pačios kategorijos darbuotojų būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis, prieš tai raštu neinformavus profesinės sąjungos. 3. Derybose dėl streiko užbaigimo gali būti susitarta, kad streike dalyvaujantiems darbuotojams bus išmokėtas visas darbo užmokestis arba jo dalis. 4. Profesinės sąjungos ir jų organizacijos gali įkurti specialius piniginius ar draudimo fondus, iš kurių būtų skiriama finansinė parama streike dalyvaujantiems darbuotojams. 5. Darbuotojams, nedalyvaujantiems streike, bet dėl streiko negalintiems dirbti savo darbo, apmokama kaip už prastovą ne dėl jų kaltės arba jie gali būti su jų sutikimu perkelti į kitą darbą. 6. Priėmus sprendimą dėl streiko ir jo metu darbdaviui draudžiama: 1) priimti bet kokį vienašališką sprendimą visiškai arba iš dalies nutraukti įmonės, įstaigos, organizacijos ar struktūrinio padalinio darbą (veiklą); 2) trukdyti visiems ar paskiriems darbuotojams ateiti į darbo vietas, atsisakyti suteikti darbuotojams darbą ar darbo įrankius; 3) sudaryti kitas sąlygas ar priimti sprendimus, kurie visiškai ar iš dalies gali sustabdyti visos įmonės, įstaigos, organizacijos ar atskirų jos grandžių darbą (veiklą). 7. Streiko metu darbdaviui draudžiama į streikuotojų vietas priimti naujus darbuotojus, išskyrus atvejus, kai būtina užtikrinti minimalių paslaugų teikimą, bet nėra galimybės to padaryti šio kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis, taip pat draudžiama bet kokiais būdais skatinti darbuotojus nestreikuoti. 8. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyti ribojimai netaikomi, jeigu šio kodekso nustatyta tvarka paskelbiamas lokautas.

Dabartinė redakcija

1. Darbdavys ar darbdavių organizacija, gavę profesinės sąjungos ar profesinių sąjungų organizacijos pranešimą apie priimtą sprendimą skelbti streiką, turi teisę per penkias darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl streiko teisėtumo. Taikyti kitų įstatymų nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, išskyrus nustatytas šio kodekso 252 straipsnyje, draudžiama. 2. Teismas bylą dėl streiko teisėtumo turi išnagrinėti per penkias darbo dienas. Bylos dėl streiko teisėtumo nagrinėjimo dalyku negali būti iškeltų reikalavimų ekonominiai ir socialiniai motyvai. 3. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šiam kodeksui, kitiems įstatymams. Streikas taip pat pripažįstamas neteisėtu, jeigu jis: 1) paskelbtas nesilaikant šiame kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų: 2) skelbiamas tais atvejais, kai šis kodeksas ar kiti įstatymai draudžia streikuoti; 3) skelbiamas dėl nustatyta tvarka neiškeltų reikalavimų, politinių ar kitų reikalavimų, nesusijusių su streikuojančių darbuotojų darbo ir su jais susijusiais interesais. 4. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas, jeigu toks sprendimas nukreipiamas vykdyti skubiai.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Darbdavys ar darbdavių organizacija, gavę profesinės sąjungos ar profesinių sąjungų organizacijos pranešimą apie priimtą sprendimą skelbti streiką, turi teisę per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl streiko teisėtumo. Taikyti kitų įstatymų nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, išskyrus nustatytas šio kodekso 252 straipsnyje, draudžiama. 2. Teismas bylą dėl streiko teisėtumo turi išnagrinėti per penkias darbo dienas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl streiko teisėtumo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas bylą pagal apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo apeliacinio skundo gavimo teisme dienos. Bylos dėl streiko teisėtumo nagrinėjimo dalyku negali būti iškeltų reikalavimų ekonominės ir socialinės priežastys. 3. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šiam kodeksui, kitiems įstatymams. Streikas taip pat pripažįstamas neteisėtu, jeigu jis: 1) paskelbtas nesilaikant šiame kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų: 2) skelbiamas tais atvejais, kai šis kodeksas ar kiti įstatymai draudžia streikuoti; 3) skelbiamas dėl nustatyta tvarka neiškeltų reikalavimų, politinių ar kitų reikalavimų, nesusijusių su streikuojančių darbuotojų darbo ir su jais susijusiais interesais. 4. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas, jeigu toks sprendimas nukreipiamas vykdyti skubiai.

Dabartinė redakcija

1. Jeigu kyla tiesioginė grėsmė, kad streiko metu nebus vykdomas kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalių susitarimas ar darbo arbitražo sprendimas dėl minimalių paslaugų teikimo įmonėse, įstaigose, organizacijose ir šakose, teikiančiose neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę šiose įmonėse, įstaigose, organizacijose ir šakose penkiolikai darbo dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį streiką tokiam pačiam laikui sustabdyti. 2. Į teismą dėl streiko atidėjimo ar sustabdymo šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais gali kreiptis darbdavys ar darbdavių organizacija.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Jeigu kyla tiesioginė grėsmė, kad streiko metu nebus vykdomas kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų šalių susitarimas ar teismo sprendimas dėl minimalių paslaugų teikimo įmonėse, įstaigose, organizacijose ir šakose, teikiančiose neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas, ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę šiose įmonėse, įstaigose, organizacijose ir šakose penkiolikai darbo dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį streiką tokiam pačiam laikui sustabdyti. 2. Į teismą dėl streiko atidėjimo ar sustabdymo šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais gali kreiptis darbdavys ar darbdavių organizacija.

Dabartinė redakcija

1. Streikas pasibaigia: 1) darbdaviui ar jų organizacijai priėmus sprendimą dėl reikalavimų patenkinimo; 2) šalims susitarus nutraukti streiką; 3) profesinei sąjungai ar profesinių sąjungų organizacijai pripažinus, kad toliau tęsti streiką netikslinga. 2. Pasibaigus streikui, darbai turi būti atnaujinti ne vėliau kaip kitą darbo dieną (pamainą).

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Streikas pasibaigia: 1) darbdaviui ar jų organizacijai priėmus sprendimą dėl reikalavimų patenkinimo; 2) šalims susitarus nutraukti streiką; 3) profesinės sąjungos ar profesinių sąjungų organizacijos įstatuose nustatyta tvarka valdymo organui priėmus sprendimą pripažinti, kad toliau tęsti streiką netikslinga. 2. Pasibaigus streikui, darbai turi būti atnaujinti ne vėliau kaip kitą darbo dieną (pamainą).

Dabartinė redakcija

1. Vidaus vandenų transporto priemonių techninę apžiūrą Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka atlieka ir techninės apžiūros dokumentus išduoda juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų filialai, kuriuos šio kodekso 16² straipsnyje nustatyta tvarka ir vadovaudamasi susisiekimo ministro tvirtinamais asmenų, siekiančių atlikti vidaus vandenų transporto priemonių technines apžiūras, atestacijos reikalavimais (toliau – atestacijos reikalavimai) atestuoja ir prižiūri Transporto saugos administracija. Atliekant techninę apžiūrą tikrinama Vidaus vandenų laivų registre įregistruotos vidaus vandenų transporto priemonės techninė būklė, identifikuojama vidaus vandenų transporto priemonė, įvertinama vidaus vandenų transporto priemonės atitiktis susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatytiems techniniams reikalavimams (toliau – techniniai reikalavimai) ir aprūpinimo įranga pagal plaukiojimo rajoną reikalavimams ir nustatomas plaukiojimo rajonas. 2. Pramoginių ir asmeninių laivų, eksploatuojamų tik vidaus vandenų plaukiojimo rajone nevykdant komercinės veiklos, ir tarnybinių laivų, pastatytų kaip pramoginiai laivai, techninė apžiūra neatliekama. Vidaus vandenų transporto priemonių, eksploatuojamų tik užsienio šalyse, techninė apžiūra atliekama tokios vidaus vandenų transporto priemonės savininko prašymu. 3. Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas užtikrina, kad vidaus vandenų transporto priemonė eksploatacijos metu atitiktų techninius ir aprūpinimo įranga pagal plaukiojimo rajoną reikalavimus ir, jeigu techninė apžiūra privaloma, vidaus vandenų transporto priemonėje būtų techninės apžiūros atlikimą patvirtinantys dokumentai. 4. Vidaus vandenų laivų registre įregistruoto pramoginio ar asmeninio laivo, eksploatuojamo ne tik vidaus vandenų plaukiojimo rajone arba vykdant komercinę veiklą, techninė apžiūra pirmą kartą atliekama po trejų metų nuo įregistravimo Lietuvos Respublikoje dienos, jeigu buvo registruojamas ne anksčiau kaip prieš vienus metus pastatytas laivas. Jeigu Lietuvos Respublikoje registruojamas prieš vienus ar daugiau metų pastatytas toks laivas, jo techninė apžiūra pirmą kartą atliekama jį įregistravus prieš pradedant eksploatuoti ir galioja dvejus metus. Kitos techninės apžiūros atliekamos kas dvejus metus. Pramoginio laivo, naudojamo keleiviams vežti, kaip nurodoma šio kodekso 30 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose, techninė apžiūra atliekama kas vienus metus, taip pat papildomai patikrinama jo atitiktis mažųjų laivų reikalavimams. 5. Vidaus vandenų laivų registre įregistruoto vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančio įrenginio ar plūduriuojančios priemonės techninė apžiūra pirmą kartą atliekama prieš pradedant juos eksploatuoti. Pirmosios techninės apžiūros metu vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančio įrenginio ar plūduriuojančios priemonės savininkui išduodamas vidaus vandenų transporto priemonės tinkamumo plaukioti liudijimas, kuris galioja dešimt metų. Vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančio įrenginio ar plūduriuojančios priemonės tinkamumo plaukioti liudijimo galiojimas yra patvirtinamas kiekvienos techninės apžiūros metu, kuri atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per metus, ir išduodamas tai patvirtinantis dokumentas. 6. Siekiant įvertinti vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančio įrenginio, plūduriuojančios priemonės, nuo kurių pastatymo praėjo daugiau kaip vieni metai, korpuso povandeninės dalies apkalos nusidėvėjimo lygį, iriamojo vairavimo sistemų techninę būklę, už borto esančios armatūros hermetiškumą, matavimo prietaisų daviklių, antikorozinės dangos būklę, techninė apžiūra atliekama vidaus vandenų transporto priemonę iškėlus į doką, slipą arba kitokiu būdu ant kranto arba vandenyje pasitelkus narus. Kitas korpuso povandeninės dalies vertinimas atliekamas techninės apžiūros metu ne rečiau kaip kas penkeri metai nuo paskutinio korpuso povandeninės dalies vertinimo šioje dalyje nurodytomis sąlygomis. Korpuso povandeninės dalies vertinimas neatliekamas, jeigu: 1) pateikiami vidaus vandenų transporto priemonei Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės arba šalies, su kuria sudaryta tarptautinė sutartis vidaus vandenų transporto srityje, kompetentingos institucijos, atsakingos už techninių patikrinimų atlikimą, išduoti dokumentai, kuriais patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonės korpuso povandeninė dalis buvo apžiūrėta, atitinka tos šalies techninius reikalavimus ir nuo šios apžiūros nepraėjo penkeri metai; 2) pateikiami su Transporto saugos administracija sutartis sudariusios laivų klasifikavimo bendrovės išduoti dokumentai, kuriais patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonės korpuso povandeninė dalis buvo patikrinta, atitinka techninius reikalavimus ir nuo šio patikrinimo nepraėjo penkeri metai. 6¹. Įvykus vidaus vandenų laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ar plūduriuojančiosios priemonės (toliau šioje dalyje – vidaus vandenų transporto priemonė) avarijai, pašalinus gedimus, dėl kurių vidaus vandenų transporto priemonę buvo draudžiama eksploatuoti, prireikus vidaus vandenų transporto priemone atlikti vienkartinį reisą iki kito uosto ar laivų remonto įmonės arba tam tikrai veiklai atlikti, kai šiuo tikslu keičiamas plaukiojimo rajonas, vidaus vandenų transporto priemonės paskirtis ar kiti saugiai eksploatacijai įtakos turintys parametrai (toliau – vienkartinis reisas), pakeitus vidaus vandenų transporto priemonės paskirtį ir (ar) pertvarkius šią transporto priemonę, jeigu pertvarkant pakeičiami jos matmenys, didžiausias leidžiamas vežti vidaus vandenų transporto priemone keleivių skaičius ar krovinio kiekis, modernizuojama joje esanti techninė įranga, sistemos ar priemonės, pakeičiamas variklis arba atliekami variklio modernizavimo darbai, susisiekimo ministro nustatyta tvarka privaloma atlikti vidaus vandenų transporto priemonės neeilinę techninę apžiūrą. Dokumentas, kuriuo patvirtinama atlikta neeilinė techninė apžiūra, turi būti vidaus vandenų transporto priemonėje viso vienkartinio reiso metu. 7. Techninė apžiūra laikoma negaliojančia: 1) pakeitus vidaus vandenų transporto priemonės paskirtį ir (ar) pertvarkius vidaus vandenų transporto priemonę, jeigu tokio pertvarkymo metu pakeičiami vidaus vandenų transporto priemonės matmenys, didžiausias leistinas vežti vidaus vandenų transporto priemone keleivių skaičius ar krovinio kiekis, modernizuojama laive esanti techninė įranga, sistemos ar priemonės, pakeičiamas variklis arba atliekami variklio modernizavimo darbai; 2) vidaus vandenų transporto priemonę eksploatuojant plaukiojimo rajone, kuriame ji neturi teisės būti eksploatuojama; 3) šio straipsnio 8 dalyje nustatytais pagrindais panaikinus techninės apžiūros galiojimą; 4) kai vidaus vandenų transporto priemonė išregistruojama; 5) kai Transporto saugos administracijai vykdant veiklos kontrolę paaiškėja, kad pateikti vidaus vandenų transporto priemonės dokumentai buvo suklastoti arba juose pateikta informacija yra neteisinga; 6) kai iš Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, kurioje laivas eksploatuojamas, kompetentingos institucijos gautas oficialus pranešimas apie saugiai laivybai netinkamą vidaus vandenų transporto priemonės techninę būklę; 7) Vidaus vandenų laivų registre nėra informacijos apie galiojančią vidaus vandenų transporto priemonės techninę apžiūrą. 8. Dokumento, kuriuo patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonė įregistruota Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, paėmimo ir techninės apžiūros, jeigu ji yra privaloma, galiojimo panaikinimo ir uždraudimo eksploatuoti vidaus vandenų transporto priemonę pagrindai: 1) pažeistas ar apgadintas vidaus vandenų transporto priemonės korpusas ir dėl to kyla jos užtvindymo pavojus; 2) neveikia (netinkamai veikia) vairavimo mechanizmas; 3) prateka ar prasiskverbia degalai, eksploatacinės medžiagos ar kiti skysčiai, teršiantys ar galintys užteršti aplinką; 4) vidaus vandenų transporto priemonėje naudojamas variklis, kurio galingumas viršija gamintojo nustatytas didžiausias šiai vidaus vandenų transporto priemonei leistinas reikšmes; 5) įvykus vidaus vandenų transporto priemonės avarijai; 6) nustatytas vienas (ar daugiau) esminis, turintis tiesioginę įtaką vidaus vandenų transporto priemonės valdymui ir (ar) saugiam plaukiojimui, vidaus vandenų transporto priemonės techninių reikalavimų neatitikimas. 9. Techninis patikrinimas atliekamas ne trumpesnių kaip 20 metrų ilgio vidaus vandenų transporto priemonių arba tų vidaus vandenų transporto priemonių, kurių ilgio, pločio ir grimzlės matmenų sandauga yra 100 ar daugiau kubinių metrų, taip pat vidaus vandenų transporto priemonių, skirtų keleiviams vežti, plūduriuojančių įrenginių, plūduriuojančių priemonių arba kitų plūduriuojančių mechanizmų ir vidaus vandenų transporto priemonių, specialiai pastatytų vilkimo ar stūmimo darbams atlikti, kuriuos siekiama eksploatuoti ar kurie yra eksploatuojami kitų Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenų keliuose (toliau – techninis patikrinimas). Techninio patikrinimo metu tikrinama šioje dalyje nurodytų vidaus vandenų transporto priemonių atitiktis Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytiems techniniams reikalavimams. 10. Techninius patikrinimus atlieka ir techninių patikrinimų liudijimus išduoda susisiekimo ministro sudaryta Techninio patikrinimo komisija arba pagal susisiekimo ministro nustatytus reikalavimus pripažinta laivų klasifikavimo bendrovė. 11. Transporto saugos administracija, remdamasi laivų klasifikavimo bendrovės atlikto techninio patikrinimo liudijimu, išduoda šio straipsnio 9 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms, taip pat kitoms vidaus vandenų transporto priemonėms, kurios atitinka Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytus techninius reikalavimus, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą arba laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą. Šių dokumentų originalai turi būti šioje dalyje nurodytose vidaus vandenų transporto priemonėse jas eksploatuojant. Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatai ir laikinieji Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatai išduodami, pratęsiami, atnaujinami, pakeičiami ir panaikinami susisiekimo ministro nustatyta tvarka. 12. Vidaus vandenų laivams, skirtiems keleiviams vežti, motoriniams vidaus vandenų laivams, kurie gali plaukti didesniu kaip 40 km/h greičiu (toliau – greitaeigiai laivai), išduodamas Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas galioja penkerius metus, visoms kitoms šio straipsnio 11 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms – dešimt metų. 13. Laikinasis Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas išduodamas šio straipsnio 11 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms: 1) kuriomis Transporto saugos administracijos leidimu ketinama plaukti į tam tikrą vietą siekiant gauti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą; 2) kurių Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas buvo prarastas, sugadintas (praradimo atveju Transporto saugos administracijai pateikiama laisvos formos sertifikato praradimo deklaracija, sugadinimo atveju Transporto saugos administracijai grąžinamas sugadintas sertifikatas, o išduotame naujame sertifikate nurodoma, kad tai dublikatas) arba laikinai panaikintas; 3) kurių Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas yra rengiamas po sėkmingo patikrinimo; 4) kurių periodinis techninis patikrinimas neatliktas ir kurios atitinka ne visas Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytas sąlygas Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatui gauti, jeigu Transporto saugos administracija įsitikina, kad tokia vidaus vandenų transporto priemonė galės saugiai plaukioti; 5) kurios buvo taip sugadintos, kad nebeatitinka Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatui gauti nustatytų reikalavimų, tačiau Transporto saugos administracija įsitikina, kad tokia vidaus vandenų transporto priemonė galės saugiai plaukioti; 6) plūduriuojantiems įrenginiams ir plūduriuojančioms priemonėms arba kitiems plūduriuojantiems mechanizmams tais atvejais, kai Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas yra būtinas specialiosioms transporto operacijoms atlikti; 7) kuriose yra naudojamos naujos technologijos, nereglamentuojamos teisės aktuose. 14. Laikinajame Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikate nurodomos ad hoc sąlygos, kurias Transporto saugos administracija laiko būtinomis. Laikinasis Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas šio straipsnio 13 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais galioja vieną konkretų reisą (kuris turi būti atliktas ne ilgiau kaip per vieną mėnesį), šio straipsnio 13 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galioja ne ilgiau kaip 2 mėnesius, šio straipsnio 13 dalies 7 punkte nurodytais atvejais galioja 6 mėnesius (galiojimo terminas gali būti pratęstas neribotą kartų skaičių, kol bus priimtas techninius reikalavimus nustatantis teisės aktas). 15. Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (arba jo įgaliotas asmuo), norintis gauti ar atnaujinti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, gauti laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, pakeisti galiojantį prarastą ar sugadintą Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą dublikatu, Transporto saugos administracijai pateikia laisvos formos prašymą, vidaus vandenų transporto priemonės registracijos dokumentą ir laivų klasifikavimo bendrovės išduotą techninio patikrinimo liudijimą. 16. Transporto saugos administracija, gavusi šio straipsnio 15 dalyje nurodytus dokumentus ir nustačiusi, kad pateikti ne visi šio straipsnio 15 dalyje nurodyti dokumentai, susisiekimo ministro nustatyta tvarka apie tai praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba kitam asmeniui, paskirtam atstovu) ir paprašo pateikti trūkstamus dokumentus. 17. Transporto saugos administracija įvertina visus šio straipsnio 15 dalyje nurodytus dokumentus ir per 8 darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos priima sprendimą išduoti ar atnaujinti, jeigu pasibaigęs galiojimo laikas, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą arba neišduoti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato, laikinojo Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato (ar šioje dalyje nurodytų dokumentų dublikatų) ir apie tai praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui) bei pateikia priimto sprendimo kopiją. 18. Transporto saugos administracija, nustačiusi, kad šio straipsnio 15 dalyje nustatyta tvarka pateiktame laivų klasifikavimo bendrovės išduotame techninio patikrinimo liudijime nurodyta informacija neatitinka Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), numatytų techninių reikalavimų, atsisako išduoti ar atnaujinti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, apie tai susisiekimo ministro nustatyta tvarka praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui), nurodo sprendimą atsisakyti išduoti prašomą dokumentą ar dokumentus pagrindžiančias priežastis ir sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. 19. Transporto saugos administracija, išdavusi ar atnaujinusi Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, panaikina galiojantį sertifikatą, jeigu vidaus vandenų transporto priemonė nebeatitinka sertifikate nurodytų techninių reikalavimų, arba vidaus vandenų transporto priemonės savininko (arba jo įgalioto asmens) prašymu ir apie tai praneša šios vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui). 20. Jeigu nėra Europos Sąjungos ir trečiosios šalies susitarimo dėl vidaus vandenų laivybos sertifikatų abipusio pripažinimo, Lietuvos Respublikos teritorijoje plaukiojančios trečiosios šalies vidaus vandenų transporto priemonės vidaus vandenų laivybos sertifikatai pripažįstami vadovaujantis Lietuvos Respublikos su šia trečiąja šalimi sudarytais dvišaliais tarptautiniais susitarimais. 21. Jeigu šio straipsnio 11 dalyje nurodytos vidaus vandenų transporto priemonės yra eksploatuojamos tik Lietuvos Respublikos vidaus vandenų keliuose, kurie yra nesujungti su kitų Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenų keliais, joms neprivaloma turėti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato. Tinkamas saugos lygis užtikrinamas atliekant vidaus vandenų transporto priemonių technines apžiūras ir jų atitiktį techniniams reikalavimams patvirtinant vidaus vandenų transporto priemonės tinkamumo plaukioti liudijimu. 22. Šio straipsnio 6¹ dalyje ir 8 dalies 5 punkte bei šio kodekso 27¹, 57 ir 71 straipsniuose nurodyta avarija suprantama kaip vienas ar keli įvykiai eksploatuojant vidaus vandenų transporto priemonę, sukeliantys bet kurį iš šių padarinių: mirtiną ar sunkų asmens sužalojimą; asmens dingimą iš vidaus vandenų transporto priemonės; vidaus vandenų transporto priemonės žūtį, numanomą žūtį arba jos palikimą; žalą vidaus vandenų transporto priemonei; vidaus vandenų transporto priemonės užplaukimą ant seklumos, jos valdymo praradimą arba susidūrimą; kranto ar vidaus vandenų kelio infrastruktūros pažeidimus, dėl kurių gali kilti pavojus pažeidimus sukėlusiai ar kitai vidaus vandenų transporto priemonei arba asmenims; didelę žalą aplinkai arba realią galimybę šiai žalai atsirasti dėl vidaus vandenų transporto priemonės pažeidimų.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Vidaus vandenų transporto priemonių techninę apžiūrą ir neeilinę techninę apžiūrą (toliau – techninė apžiūra) Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka atlieka ir techninės apžiūros dokumentus išduoda juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų padaliniai, kuriems šio kodekso 16² straipsnyje nustatyta tvarka ir vadovaujantis susisiekimo ministro tvirtinamais asmenų, siekiančių atlikti vidaus vandenų transporto priemonių technines apžiūras, atestacijos reikalavimais (toliau – atestacijos reikalavimai) suteikta teisė atlikti technines apžiūras, (toliau šiame skirsnyje – atestuoti asmenys). Kai teisė atlikti technines apžiūras nėra niekam suteikta, technines apžiūras susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlieka Transporto saugos administracija. Atliekant techninę apžiūrą tikrinama Vidaus vandenų laivų registre įregistruotos vidaus vandenų transporto priemonės techninė būklė, identifikuojama vidaus vandenų transporto priemonė, įvertinama ir techninės apžiūros dokumentuose nurodoma vidaus vandenų transporto priemonės atitiktis susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatytiems techniniams reikalavimams (toliau – techniniai reikalavimai) ir aprūpinimo įranga pagal plaukiojimo rajoną reikalavimams ir nustatomi plaukiojimo rajonas bei vidaus vandenų transporto priemonės saugaus eksploatavimo sąlygos. 2. Pramoginių ir asmeninių laivų, eksploatuojamų tik vidaus vandenų plaukiojimo rajone nevykdant komercinės veiklos, ir tarnybinių laivų, pastatytų kaip pramoginiai laivai, techninė apžiūra neatliekama. Vidaus vandenų transporto priemonių, eksploatuojamų tik užsienio šalyse, techninė apžiūra atliekama tokios vidaus vandenų transporto priemonės savininko prašymu. 3. Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas) užtikrina, kad vidaus vandenų transporto priemonė eksploatacijos metu atitiktų techninius ir aprūpinimo įranga pagal plaukiojimo rajoną reikalavimus ir, jeigu techninė apžiūra privaloma, vidaus vandenų transporto priemonėje būtų techninės apžiūros dokumentai, kurie patvirtina, kad vidaus vandenų transporto priemonės techninė apžiūra yra galiojanti. 4. Vidaus vandenų laivų registre įregistruoto pramoginio ar asmeninio laivo, eksploatuojamo ne tik vidaus vandenų plaukiojimo rajone arba vykdant komercinę veiklą, techninė apžiūra pirmą kartą atliekama po trejų metų nuo įregistravimo Lietuvos Respublikoje dienos, jeigu buvo registruojamas ne anksčiau kaip prieš vienus metus pastatytas laivas. Jeigu Lietuvos Respublikoje registruojamas prieš vienus ar daugiau metų pastatytas toks laivas, jo techninė apžiūra pirmą kartą atliekama jį įregistravus prieš pradedant eksploatuoti ir galioja dvejus metus. Kitos techninės apžiūros atliekamos kas dvejus metus. Pramoginio laivo, naudojamo keleiviams vežti, kaip nurodoma šio kodekso 30 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose, techninė apžiūra atliekama kas dvejus metus, taip pat papildomai patikrinama jo atitiktis mažųjų laivų reikalavimams. 5. Vidaus vandenų laivų registre įregistruoto vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ar plūduriuojančiosios priemonės techninė apžiūra pirmą kartą atliekama prieš pradedant juos eksploatuoti. Pirmosios techninės apžiūros metu vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ar plūduriuojančiosios priemonės savininkui išduodamas vidaus vandenų transporto priemonės tinkamumo plaukioti liudijimas, kuris galioja dešimt metų. Vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ar plūduriuojančiosios priemonės tinkamumo plaukioti liudijimo galiojimas yra patvirtinamas kiekvienos techninės apžiūros metu, kuri atliekama ne rečiau kaip vieną kartą per dvejus metus, ir išduodamas tai patvirtinantis dokumentas. 6. Siekiant įvertinti vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančio įrenginio, plūduriuojančios priemonės, nuo kurių pastatymo praėjo daugiau kaip vieni metai, korpuso povandeninės dalies apkalos nusidėvėjimo lygį, iriamojo vairavimo sistemų techninę būklę, už borto esančios armatūros hermetiškumą, matavimo prietaisų daviklių, antikorozinės dangos būklę, techninė apžiūra atliekama vidaus vandenų transporto priemonę iškėlus į doką, slipą arba kitokiu būdu ant kranto arba vandenyje pasitelkus narus. Kitas korpuso povandeninės dalies vertinimas atliekamas techninės apžiūros metu ne rečiau kaip kas penkeri metai nuo paskutinio korpuso povandeninės dalies vertinimo šioje dalyje nurodytomis sąlygomis. Korpuso povandeninės dalies vertinimas neatliekamas, jeigu: 1) pateikiami vidaus vandenų transporto priemonei Europos Sąjungos valstybės narės, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės arba šalies, su kuria sudaryta tarptautinė sutartis vidaus vandenų transporto srityje, kompetentingos institucijos, atsakingos už techninių patikrinimų atlikimą, išduoti dokumentai, kuriais patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonės korpuso povandeninė dalis buvo apžiūrėta, atitinka tos šalies techninius reikalavimus ir nuo šios apžiūros nepraėjo penkeri metai; 2) pateikiami su Transporto saugos administracija sutartis sudariusios laivų klasifikavimo bendrovės išduoti dokumentai, kuriais patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonės korpuso povandeninė dalis buvo patikrinta, atitinka techninius reikalavimus ir nuo šio patikrinimo nepraėjo penkeri metai. 6¹. Įvykus vidaus vandenų laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ar plūduriuojančiosios priemonės (toliau šioje dalyje – vidaus vandenų transporto priemonė) avarijai, pašalinus gedimus, dėl kurių vidaus vandenų transporto priemonę buvo draudžiama eksploatuoti, prireikus vidaus vandenų transporto priemone atlikti vienkartinį reisą iki kito uosto ar laivų remonto įmonės arba tam tikrai veiklai atlikti, kai šiuo tikslu keičiamas plaukiojimo rajonas, vidaus vandenų transporto priemonės paskirtis ar kiti saugiai eksploatacijai įtakos turintys parametrai (toliau – vienkartinis reisas), pakeitus vidaus vandenų transporto priemonės paskirtį ir (ar) pertvarkius šią transporto priemonę, jeigu pertvarkant pakeičiami jos matmenys, didžiausias leidžiamas vežti vidaus vandenų transporto priemone keleivių skaičius ar krovinio kiekis, modernizuojama joje esanti techninė įranga, sistemos ar priemonės, pakeičiamas variklis arba atliekami variklio modernizavimo darbai, Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka privaloma atlikti vidaus vandenų transporto priemonės neeilinę techninę apžiūrą. Dokumentas, kuriuo patvirtinama atlikta neeilinė techninė apžiūra, turi būti vidaus vandenų transporto priemonėje viso vienkartinio reiso metu. 6². Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas), nesutinkantis su techninės apžiūros, atliktos atestuoto asmens, rezultatais, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po techninės apžiūros atlikimo, gali pateikti techninę apžiūrą atlikusiam atestuotam asmeniui skundą, kuris nagrinėjamas atestuoto asmens vadovo nustatyta tvarka. Jeigu vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas) nesutinka su techninę apžiūrą atlikusio atestuoto asmens skundo nagrinėjimo rezultatais, jis per 3 darbo dienas nuo skundo nagrinėjimo rezultatų gavimo dienos gali pateikti Transporto saugos administracijai skundą dėl techninę apžiūrą atlikusio atestuoto asmens sprendimo, kuris nagrinėjamas Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka. Transporto saugos administracijos skundo nagrinėjimo metu priimti sprendimai yra privalomi atestuotiems asmenims ir vidaus vandenų transporto priemonės savininkams (valdytojams). Jeigu vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas) nesutinka su skundo nagrinėjimo Transporto saugos administracijoje rezultatais, skundas dėl Transporto saugos administracijos sprendimo teikiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui ir nagrinėjamas Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 6³. Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas), nesutinkantis su techninės apžiūros, atliktos Transporto saugos administracijos, rezultatais, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po techninės apžiūros atlikimo gali pateikti Transporto saugos administracijai skundą, kuris nagrinėjamas Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka. Jeigu vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (valdytojas) nesutinka su skundo nagrinėjimo Transporto saugos administracijoje rezultatais, skundas dėl Transporto saugos administracijos sprendimo teikiamas Lietuvos administracinių ginčų komisijai arba Regionų administraciniam teismui ir nagrinėjamas Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 7. Techninė apžiūra laikoma negaliojančia: 1) pakeitus vidaus vandenų transporto priemonės paskirtį ir (ar) pertvarkius vidaus vandenų transporto priemonę, jeigu tokio pertvarkymo metu pakeičiami vidaus vandenų transporto priemonės matmenys, didžiausias leistinas vežti vidaus vandenų transporto priemone keleivių skaičius ar krovinio kiekis, modernizuojama laive esanti techninė įranga, sistemos ar priemonės, pakeičiamas variklis arba atliekami variklio modernizavimo darbai; 2) vidaus vandenų transporto priemonę eksploatuojant plaukiojimo rajone, kuriame ji neturi teisės būti eksploatuojama; 3) šio straipsnio 8 dalyje nustatytais pagrindais panaikinus techninės apžiūros galiojimą; 4) kai vidaus vandenų transporto priemonė išregistruojama; 5) kai Transporto saugos administracijai vykdant veiklos kontrolę paaiškėja, kad pateikti vidaus vandenų transporto priemonės dokumentai buvo suklastoti arba juose pateikta informacija yra neteisinga; 6) kai iš Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės, kurioje laivas eksploatuojamas, kompetentingos institucijos gautas oficialus pranešimas apie saugiai laivybai netinkamą vidaus vandenų transporto priemonės techninę būklę; 7) Vidaus vandenų laivų registre nėra informacijos apie galiojančią vidaus vandenų transporto priemonės techninę apžiūrą. 8. Dokumento, kuriuo patvirtinama, kad vidaus vandenų transporto priemonė įregistruota Lietuvos Respublikos vidaus vandenų laivų registre, paėmimo ir techninės apžiūros, jeigu ji yra privaloma, galiojimo panaikinimo ir uždraudimo eksploatuoti vidaus vandenų transporto priemonę pagrindai: 1) pažeistas ar apgadintas vidaus vandenų transporto priemonės korpusas ir dėl to kyla jos užtvindymo pavojus; 2) neveikia (netinkamai veikia) vairavimo mechanizmas; 3) prateka ar prasiskverbia degalai, eksploatacinės medžiagos ar kiti skysčiai, teršiantys ar galintys užteršti aplinką; 4) vidaus vandenų transporto priemonėje naudojamas variklis, kurio galingumas viršija gamintojo nustatytas didžiausias šiai vidaus vandenų transporto priemonei leistinas reikšmes; 5) įvykus vidaus vandenų transporto priemonės avarijai; 6) nustatytas vienas (ar daugiau) esminis, turintis tiesioginę įtaką vidaus vandenų transporto priemonės valdymui ir (ar) saugiam plaukiojimui, vidaus vandenų transporto priemonės techninių reikalavimų neatitikimas. 8¹. Maksimalias techninės apžiūros, atliekamos atestuoto asmens, kainas apskaičiuoja, indeksuoja, perskaičiuoja ir tvirtina Transporto saugos administracija, vadovaudamasi susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos patvirtinta vidaus vandenų transporto priemonių techninės apžiūros maksimalių kainų nustatymo metodika. Šios kainos turi būti ekonomiškai pagrįstos, padengti paslaugų sąnaudas ir užtikrinti reikiamą paslaugų kokybę, atsižvelgiant į paslaugų poreikį ir vidaus vandenų transporto priemonės, kurios techninė apžiūra atliekama, tipą. 9. Techninis patikrinimas atliekamas ne trumpesnių kaip 20 metrų ilgio vidaus vandenų transporto priemonių arba tų vidaus vandenų transporto priemonių, kurių ilgio, pločio ir grimzlės matmenų sandauga yra 100 ar daugiau kubinių metrų, taip pat vidaus vandenų transporto priemonių, skirtų keleiviams vežti, plūduriuojančių įrenginių, plūduriuojančių priemonių arba kitų plūduriuojančių mechanizmų ir vidaus vandenų transporto priemonių, specialiai pastatytų vilkimo ar stūmimo darbams atlikti, kuriuos siekiama eksploatuoti ar kurie yra eksploatuojami kitų Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenų keliuose (toliau – techninis patikrinimas). Techninio patikrinimo metu tikrinama šioje dalyje nurodytų vidaus vandenų transporto priemonių atitiktis Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytiems techniniams reikalavimams. 10. Techninius patikrinimus atlieka ir techninių patikrinimų liudijimus išduoda susisiekimo ministro sudaryta Techninio patikrinimo komisija arba pagal susisiekimo ministro nustatytus reikalavimus pripažinta laivų klasifikavimo bendrovė. 11. Transporto saugos administracija, remdamasi laivų klasifikavimo bendrovės atlikto techninio patikrinimo liudijimu, išduoda šio straipsnio 9 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms, taip pat kitoms vidaus vandenų transporto priemonėms, kurios atitinka Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytus techninius reikalavimus, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą arba laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą. Šių dokumentų originalai turi būti šioje dalyje nurodytose vidaus vandenų transporto priemonėse jas eksploatuojant. Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatai ir laikinieji Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatai išduodami, pratęsiami, atnaujinami, pakeičiami ir panaikinami susisiekimo ministro nustatyta tvarka. 12. Vidaus vandenų laivams, skirtiems keleiviams vežti, motoriniams vidaus vandenų laivams, kurie gali plaukti didesniu kaip 40 km/h greičiu (toliau – greitaeigiai laivai), išduodamas Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas galioja penkerius metus, visoms kitoms šio straipsnio 11 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms – dešimt metų. 13. Laikinasis Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas išduodamas šio straipsnio 11 dalyje nurodytoms vidaus vandenų transporto priemonėms: 1) kuriomis Transporto saugos administracijos leidimu ketinama plaukti į tam tikrą vietą siekiant gauti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą; 2) kurių Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas buvo prarastas, sugadintas (praradimo atveju Transporto saugos administracijai pateikiama laisvos formos sertifikato praradimo deklaracija, sugadinimo atveju Transporto saugos administracijai grąžinamas sugadintas sertifikatas, o išduotame naujame sertifikate nurodoma, kad tai dublikatas) arba laikinai panaikintas; 3) kurių Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas yra rengiamas po sėkmingo patikrinimo; 4) kurių periodinis techninis patikrinimas neatliktas ir kurios atitinka ne visas Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), nustatytas sąlygas Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatui gauti, jeigu Transporto saugos administracija įsitikina, kad tokia vidaus vandenų transporto priemonė galės saugiai plaukioti; 5) kurios buvo taip sugadintos, kad nebeatitinka Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatui gauti nustatytų reikalavimų, tačiau Transporto saugos administracija įsitikina, kad tokia vidaus vandenų transporto priemonė galės saugiai plaukioti; 6) plūduriuojantiems įrenginiams ir plūduriuojančioms priemonėms arba kitiems plūduriuojantiems mechanizmams tais atvejais, kai Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas yra būtinas specialiosioms transporto operacijoms atlikti; 7) kuriose yra naudojamos naujos technologijos, nereglamentuojamos teisės aktuose. 14. Laikinajame Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikate nurodomos ad hoc sąlygos, kurias Transporto saugos administracija laiko būtinomis. Laikinasis Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatas šio straipsnio 13 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais galioja vieną konkretų reisą (kuris turi būti atliktas ne ilgiau kaip per vieną mėnesį), šio straipsnio 13 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais galioja ne ilgiau kaip 2 mėnesius, šio straipsnio 13 dalies 7 punkte nurodytais atvejais galioja 6 mėnesius (galiojimo terminas gali būti pratęstas neribotą kartų skaičių, kol bus priimtas techninius reikalavimus nustatantis teisės aktas). 15. Vidaus vandenų transporto priemonės savininkas (arba jo įgaliotas asmuo), norintis gauti ar atnaujinti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, gauti laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, pakeisti galiojantį prarastą ar sugadintą Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą dublikatu, Transporto saugos administracijai pateikia laisvos formos prašymą, vidaus vandenų transporto priemonės registracijos dokumentą ir laivų klasifikavimo bendrovės išduotą techninio patikrinimo liudijimą. 16. Transporto saugos administracija, gavusi šio straipsnio 15 dalyje nurodytus dokumentus ir nustačiusi, kad pateikti ne visi šio straipsnio 15 dalyje nurodyti dokumentai, susisiekimo ministro nustatyta tvarka apie tai praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba kitam asmeniui, paskirtam atstovu) ir paprašo pateikti trūkstamus dokumentus. 17. Transporto saugos administracija įvertina visus šio straipsnio 15 dalyje nurodytus dokumentus ir per 8 darbo dienas nuo dokumentų gavimo dienos priima sprendimą išduoti ar atnaujinti, jeigu pasibaigęs galiojimo laikas, Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą arba neišduoti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato, laikinojo Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato (ar šioje dalyje nurodytų dokumentų dublikatų) ir apie tai praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui) bei pateikia priimto sprendimo kopiją. 18. Transporto saugos administracija, nustačiusi, kad šio straipsnio 15 dalyje nustatyta tvarka pateiktame laivų klasifikavimo bendrovės išduotame techninio patikrinimo liudijime nurodyta informacija neatitinka Europos standarte, kuriuo nustatomi techniniai reikalavimai vidaus vandenų laivams (ES-TRIN), numatytų techninių reikalavimų, atsisako išduoti ar atnaujinti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, laikinąjį Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, apie tai susisiekimo ministro nustatyta tvarka praneša vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui), nurodo sprendimą atsisakyti išduoti prašomą dokumentą ar dokumentus pagrindžiančias priežastis ir sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. 19. Transporto saugos administracija, išdavusi ar atnaujinusi Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikatą, panaikina galiojantį sertifikatą, jeigu vidaus vandenų transporto priemonė nebeatitinka sertifikate nurodytų techninių reikalavimų, arba vidaus vandenų transporto priemonės savininko (arba jo įgalioto asmens) prašymu ir apie tai praneša šios vidaus vandenų transporto priemonės savininkui (arba jo įgaliotam asmeniui). 20. Jeigu nėra Europos Sąjungos ir trečiosios šalies susitarimo dėl vidaus vandenų laivybos sertifikatų abipusio pripažinimo, Lietuvos Respublikos teritorijoje plaukiojančios trečiosios šalies vidaus vandenų transporto priemonės vidaus vandenų laivybos sertifikatai pripažįstami vadovaujantis Lietuvos Respublikos su šia trečiąja šalimi sudarytais dvišaliais tarptautiniais susitarimais. 21. Jeigu šio straipsnio 11 dalyje nurodytos vidaus vandenų transporto priemonės yra eksploatuojamos tik Lietuvos Respublikos vidaus vandenų keliuose, kurie yra nesujungti su kitų Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenų keliais, joms neprivaloma turėti Europos Sąjungos vidaus vandenų laivybos sertifikato. Tinkamas saugos lygis užtikrinamas atliekant vidaus vandenų transporto priemonių technines apžiūras ir jų atitiktį techniniams reikalavimams patvirtinant vidaus vandenų transporto priemonės tinkamumo plaukioti liudijimu. 22. Šio straipsnio 6¹ dalyje ir 8 dalies 5 punkte bei šio kodekso 27¹, 57 ir 71 straipsniuose nurodyta avarija suprantama kaip vienas ar keli įvykiai eksploatuojant vidaus vandenų transporto priemonę, sukeliantys bet kurį iš šių padarinių: mirtiną ar sunkų asmens sužalojimą; asmens dingimą iš vidaus vandenų transporto priemonės; vidaus vandenų transporto priemonės žūtį, numanomą žūtį arba jos palikimą; žalą vidaus vandenų transporto priemonei; vidaus vandenų transporto priemonės užplaukimą ant seklumos, jos valdymo praradimą arba susidūrimą; kranto ar vidaus vandenų kelio infrastruktūros pažeidimus, dėl kurių gali kilti pavojus pažeidimus sukėlusiai ar kitai vidaus vandenų transporto priemonei arba asmenims; didelę žalą aplinkai arba realią galimybę šiai žalai atsirasti dėl vidaus vandenų transporto priemonės pažeidimų.

Dabartinė redakcija

1. Juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų filialai, siekiantys būti atestuoti atlikti visų vidaus vandenų transporto priemonių ar dalies jų technines apžiūras (toliau šiame straipsnyje – asmenys), turi atitikti visus šiuos reikalavimus: 1) Neteko galios nuo 2026-05-22 2) turėti įrangą ir prietaisus, įtrauktus į susisiekimo ministro tvirtinamą įrangos ir prietaisų, kurių reikia atitinkamų vidaus vandenų transporto priemonių techninei apžiūrai atlikti, sąrašą; 3) turėti ne mažiau kaip du technines apžiūras atliekančius specialistus; 4) jeigu siekia būti atestuoti atlikti vidaus vandenų transporto priemonių, išskyrus burines jachtas, techninę apžiūrą, – turi būti akredituoti kaip C tipo kontrolės įstaigos pagal tarptautinį standartą LST EN ISO/IEC 17020 „Atitikties įvertinimas. Reikalavimai, keliami įvairių tipų kontrolės įstaigų veiklai (ISO/IEC 17020)“. 2. Jeigu asmuo siekia būti atestuotas atlikti vidaus vandenų transporto priemonių, išskyrus burines jachtas, techninę apžiūrą, šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti specialistai privalo atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti aukštąjį (arba jam prilygintą) išsilavinimą pagal technologijos mokslų studijų krypčių grupės studijų kryptį; 2) turėti vidaus vandenų transporto specialisto diplomą ar kvalifikacijos liudijimą; 3) turėti ne trumpesnę kaip trejų metų darbo patirtį laivų techninės būklės priežiūros ir (ar) vertinimo srityje. 3. Jeigu asmuo siekia būti atestuotas atlikti burinių jachtų techninę apžiūrą, šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti specialistai privalo atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti išsilavinimą pagal technologijos mokslų studijų krypčių grupės studijų kryptį ir ne trumpesnę kaip trejų metų darbo patirtį laivų techninės būklės priežiūros ir (ar) vertinimo srityje; 2) ne mažiau kaip vienas specialistas privalo būti burinės jachtos laivavedys, turintis ne žemesnį kaip atviros jūros burinės jachtos vado kvalifikacijos laipsnį ir ne trumpesnį kaip penkerių metų buriavimo stažą, ir ne mažiau kaip vienas specialistas privalo būti burinės jachtos laivavedys, turintis ne žemesnį kaip vandenynų burinės jachtos vado kvalifikacijos laipsnį ir ne trumpesnį kaip penkerių metų buriavimo stažą. 4. Asmenys turi pateikti Transporto saugos administracijai jos nustatytos formos prašymą ir pagal atestacijos reikalavimus reikalingus dokumentus, kuriais patvirtinama atitiktis šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytiems reikalavimams. 5. Transporto saugos administracija, nustačiusi, kad prašyme nurodyti ne visi privalomi duomenys ir (arba) pateikti ne visi pagal atestacijos reikalavimus reikalingi dokumentai, apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ir dokumentų gavimo dienos informuoja prašymą pateikusį asmenį ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytiems trūkumams pašalinti. Šis terminas, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. 6. Transporto saugos administracija ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo tinkamai įforminto prašymo ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą atestuoti arba atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį asmenį ir jį informuoja apie priimtą sprendimą. Informacija apie atestuotą asmenį įrašoma į valstybės įmonės Registrų centro tvarkomą Licencijų informacinę sistemą. Šioje dalyje nurodyto sprendimo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikomas asmens atestacija. 7. Sprendimas atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį asmenį priimamas, jeigu šis asmuo neatitinka šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytų reikalavimų arba per nustatytą terminą nepašalina šio straipsnio 5 dalyje nurodytų trūkumų. Sprendimo atsisakyti atestuoti asmenį priėmimas neatima galimybės pakartotinai kreiptis dėl atestacijos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 8. Asmuo atestuojamas neribotam terminui, jeigu atitinka šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytus reikalavimus. 9. Transporto saugos administracija savo interneto svetainėje viešai skelbia atestuoto asmens teisinę formą, pavadinimą, kodą, sprendimo dėl atestacijos numerį, išdavimo datą, atestacijos galiojimo sustabdymo, šio sustabdymo panaikinimo ir atestacijos galiojimo panaikinimo datą, kad būtų galima įsitikinti, jog asmuo yra atestuotas ir atestacija galioja, informaciją apie vidaus vandenų transporto priemones, kurių technines apžiūras asmuo atestuotas atlikti. Duomenys apie atestuotą asmenį paskelbiami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo atestuoti priėmimo dienos ir skelbiami iki dienos, kai atestacijos galiojimas panaikinamas šio straipsnio 14 dalyje nustatytais atvejais. 10. Atestuoti asmenys privalo: 1) užtikrinti savo atitiktį šio straipsnio 1–3 dalių reikalavimams; 2) vykdyti tik vidaus vandenų transporto priemonių, įrašytų į šio straipsnio 6 dalyje nurodytą sprendimą dėl atestacijos, technines apžiūras; 3) informaciją apie atliktą techninę apžiūrą pateikti Vidaus vandenų laivų registro tvarkytojui; 4) naudoti įrangą ir prietaisus, įtrauktus į susisiekimo ministro tvirtinamą įrangos ir prietaisų, kurių reikia techninei apžiūrai atlikti, sąrašą; 5) užtikrinti, kad techninę apžiūrą atliktų tik technines apžiūras atliekantys specialistai, atitinkantys šio straipsnio 2 ir (ar) 3 dalies reikalavimus; 6) užtikrinti, kad technines apžiūras atliekančių specialistų atlygis nebūtų tiesiogiai susijęs su jų atliktų techninių apžiūrų rezultatais; 7) sudaryti sąlygas Transporto saugos administracijos darbuotojams be išankstinio pranešimo dalyvauti atliekant techninę apžiūrą. 11. Nustačiusi šio straipsnio 10 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą, Transporto saugos administracija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pažeidimo nustatymo dienos raštu įspėja asmenį apie galimą atestacijos galiojimo sustabdymą ir nustato ne trumpesnį kaip 20 darbo dienų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šis terminas, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą Transporto saugos administracijai, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. 12. Jeigu per Transporto saugos administracijos nustatytą terminą nepašalinami pažeidimai, dėl kurių asmuo yra įspėtas, Transporto saugos administracija sustabdo atestacijos galiojimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo termino, per kurį asmuo turėjo pašalinti pažeidimus, pabaigos ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šis terminas, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. 13. Atestacijos galiojimo sustabdymas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo dienos, kai per Transporto saugos administracijos nustatytą terminą pašalinami šio straipsnio 10 dalyje nurodyti pažeidimai, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas, ir asmuo apie tai raštu informuoja Transporto saugos administraciją. 14. Atestacijos galiojimas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo termino, per kurį asmuo privalėjo pašalinti nustatytus pažeidimus, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas, pabaigos. Taip pat atestacijos galiojimas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodytos informacijos gavimo ar aplinkybių paaiškėjimo dienos, jeigu: 1) asmuo pateikia prašymą panaikinti atestacijos galiojimą; 2) paaiškėja, kad siekiant atestacijos buvo pateikti melagingi (klaidingi) duomenys; 3) asmuo likviduojamas ar reorganizuojamas ir baigia savo veiklą kaip savarankiškas ūkio subjektas; 4) asmuo pakartotinai per vienus metus 3 kartus buvo įspėtas dėl šio straipsnio 10 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų, išskyrus pažeidimus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, laikytini mažareikšmiais. 15. Asmenų veiklos priežiūrą vykdo Transporto saugos administracija. Vykdant asmenų priežiūrą yra tikrinama atestuotų asmenų atitiktis šio straipsnio 1 ir 10 dalyse nustatytiems reikalavimams. Asmenys turi teisę dalyvauti atliekant jų veiklos patikrinimus ir teikti Transporto saugos administracijai paaiškinimus. Asmenys, kurių veiklos patikrinimas yra atliekamas, privalo sudaryti Transporto saugos administracijai ir jos įgaliotiems darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, ir (ar) valstybės tarnautojams patikrinimui reikiamas sąlygas ir pateikti patikrinimui reikalingą informaciją ir dokumentus Transporto saugos administracijos nustatyta tvarka. 16. Asmuo, kurio atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal šio straipsnio 14 dalies 2 ar 4 punktą arba kuriam vadovauja fizinis asmuo, vadovavęs asmeniui, kurio atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal šio straipsnio 14 dalies 2 ar 4 punktą, negali būti atestuojamas anksčiau negu po 12 mėnesių nuo atestacijos galiojimo panaikinimo įsigaliojimo dienos.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų padaliniai, siekiantys būti atestuoti atlikti visų vidaus vandenų transporto priemonių ar dalies jų technines apžiūras, (toliau šiame straipsnyje – asmenys) turi atitikti visus šiuos reikalavimus: 1) turėti įrangą ir prietaisus, įtrauktus į susisiekimo ministro tvirtinamą įrangos ir prietaisų, kurių reikia atitinkamų vidaus vandenų transporto priemonių techninei apžiūrai atlikti, sąrašą; 2) turėti ne mažiau kaip du technines apžiūras atliekančius specialistus, su kuriais sudarytos galiojančios darbo sutartys arba jie veikia atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytais pagrindais; 3) jeigu siekia būti atestuoti atlikti vidaus vandenų transporto priemonių, išskyrus burines jachtas, techninę apžiūrą, – turi būti akredituoti kaip A, B arba C tipo kontrolės įstaigos vidaus vandenų transporto priemonių, išskyrus burines jachtas, techninių apžiūrų atlikimo srityje pagal tarptautinį standartą LST EN ISO/IEC 17020 „Atitikties įvertinimas. Reikalavimai, keliami įvairių tipų kontrolės įstaigų veiklai (ISO/IEC 17020)“. 2. Jeigu asmuo siekia būti atestuotas atlikti vidaus vandenų transporto priemonių, išskyrus burines jachtas, techninę apžiūrą, šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti specialistai privalo atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti aukštąjį (arba jam prilygintą) technologijos mokslų studijų krypčių grupės studijų krypties išsilavinimą; 2) turėti vidaus vandenų transporto specialisto diplomą ar kvalifikacijos liudijimą; 3) turėti ne trumpesnę kaip trejų metų darbo patirtį laivų techninės būklės priežiūros ir (ar) vertinimo srityje. 3. Jeigu asmuo siekia būti atestuotas atlikti burinių jachtų techninę apžiūrą, šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti specialistai privalo atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti technologijos mokslų studijų krypčių grupės studijų krypties išsilavinimą ir ne trumpesnę kaip trejų metų darbo patirtį laivų techninės būklės priežiūros ir (ar) vertinimo srityje; 2) ne mažiau kaip vienas specialistas privalo būti burinės jachtos laivavedys, turintis ne žemesnį kaip atviros jūros burinės jachtos vado kvalifikacijos laipsnį ir ne trumpesnį kaip penkerių metų buriavimo stažą, ir ne mažiau kaip vienas specialistas privalo būti burinės jachtos laivavedys, turintis ne žemesnį kaip vandenynų burinės jachtos vado kvalifikacijos laipsnį ir ne trumpesnį kaip penkerių metų buriavimo stažą. 4. Asmenys turi pateikti Transporto saugos administracijai jos nustatytos formos prašymą ir pagal atestacijos reikalavimus reikalingus dokumentus, kuriais patvirtinama atitiktis šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytiems reikalavimams. 5. Transporto saugos administracija, nustačiusi, kad prašyme nurodyti ne visi privalomi duomenys ir (arba) pateikti ne visi pagal atestacijos reikalavimus reikalingi dokumentai, apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ir dokumentų gavimo dienos informuoja prašymą pateikusį asmenį ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytiems trūkumams pašalinti. Šis terminas, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. 6. Transporto saugos administracija ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo tinkamai įforminto prašymo ir visų reikalingų dokumentų gavimo dienos priima sprendimą atestuoti arba atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį asmenį ir jį informuoja apie priimtą sprendimą. Informacija apie atestuotą asmenį įrašoma į valstybės įmonės Registrų centro tvarkomą Licencijų informacinę sistemą. Šioje dalyje nurodyto sprendimo nepateikimas per nustatytą terminą nelaikomas asmens atestacija. 7. Sprendimas atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį asmenį priimamas, jeigu šis asmuo neatitinka šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytų reikalavimų arba per nustatytą terminą nepašalina šio straipsnio 5 dalyje nurodytų trūkumų. Sprendimo atsisakyti atestuoti asmenį priėmimas neatima galimybės pakartotinai kreiptis dėl atestacijos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 8. Asmuo atestuojamas neribotam terminui, jeigu atitinka šio straipsnio 1–3 dalyse nustatytus reikalavimus. 9. Transporto saugos administracija savo interneto svetainėje viešai skelbia atestuoto asmens teisinę formą, pavadinimą, kodą, sprendimo dėl atestacijos numerį, išdavimo datą, atestacijos galiojimo sustabdymo, šio sustabdymo panaikinimo ir atestacijos galiojimo panaikinimo datą, kad būtų galima įsitikinti, jog asmuo yra atestuotas ir atestacija galioja, informaciją apie vidaus vandenų transporto priemones, kurių technines apžiūras asmuo atestuotas atlikti. Duomenys apie atestuotą asmenį paskelbiami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo atestuoti priėmimo dienos ir skelbiami iki dienos, kai atestacijos galiojimas panaikinamas šio straipsnio 14 dalyje nustatytais atvejais. 10. Atestuoti asmenys: 1) privalo užtikrinti savo atitiktį šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytiems reikalavimams; 2) privalo vykdyti tik vidaus vandenų transporto priemonių, įrašytų į šio straipsnio 6 dalyje nurodytą sprendimą dėl atestacijos, technines apžiūras; 3) privalo informaciją apie atliktą techninę apžiūrą pateikti Vidaus vandenų laivų registro tvarkytojui; 4) privalo naudoti įrangą ir prietaisus, įtrauktus į susisiekimo ministro tvirtinamą įrangos ir prietaisų, kurių reikia techninei apžiūrai atlikti, sąrašą; 5) privalo užtikrinti, kad techninę apžiūrą atliktų tik technines apžiūras atliekantys specialistai, atitinkantys šio straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse nurodytus reikalavimus; 6) privalo užtikrinti, kad technines apžiūras atliekančių specialistų atlygis nebūtų tiesiogiai susijęs su jų atliktų techninių apžiūrų rezultatais; 7) privalo sudaryti sąlygas Transporto saugos administracijos darbuotojams atlikti atestuoto asmens veiklos priežiūrą ir dalyvauti atliekant techninę apžiūrą; 8) privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi Transporto saugos administracijos nustatytos techninės apžiūros atlikimo tvarkos; 9) negali perleisti įgytos teisės arba įgalioti kitų asmenų vykdyti technines apžiūras atestuoto asmens vardu. 11. Nustačiusi šio straipsnio 10 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą, Transporto saugos administracija ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo pažeidimo nustatymo dienos raštu įspėja atestuotą asmenį apie galimą atestacijos galiojimo sustabdymą ir nustato ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šis terminas, atestuotam asmeniui pateikus motyvuotą prašymą Transporto saugos administracijai, gali būti pratęsiamas 10 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. 12. Jeigu per Transporto saugos administracijos nustatytą terminą nepašalinami pažeidimai, dėl kurių atestuotas asmuo yra įspėtas, Transporto saugos administracija sustabdo atestacijos galiojimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo termino, per kurį atestuotas asmuo turėjo pašalinti pažeidimus, pabaigos ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šis terminas, atestuotam asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų Transporto saugos administracijos sprendimu. Atestacijos galiojimo sustabdymo metu atestuotam asmeniui draudžiama vykdyti technines apžiūras. 13. Atestacijos galiojimo sustabdymas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo dienos, kai per Transporto saugos administracijos nustatytą terminą pašalinami šio straipsnio 10 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimai, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas, ir atestuotas asmuo apie tai raštu informuoja Transporto saugos administraciją. 14. Atestacijos galiojimas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo termino, per kurį atestuotas asmuo privalėjo pašalinti nustatytus pažeidimus, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas, pabaigos. Taip pat atestacijos galiojimas panaikinamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodytos informacijos gavimo ar aplinkybių paaiškėjimo dienos, jeigu: 1) atestuotas asmuo pateikia prašymą panaikinti atestacijos galiojimą; 2) paaiškėja, kad siekiant atestacijos buvo pateikti melagingi (klaidingi) duomenys; 3) atestuotas asmuo likviduojamas ar reorganizuojamas ir baigia savo veiklą kaip savarankiškas ūkio subjektas; 4) atestuotas asmuo pakartotinai per vienus metus 3 kartus buvo įspėtas dėl šio straipsnio 10 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimų, išskyrus pažeidimus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, laikytini mažareikšmiais; 5) atestuotas asmuo vykdė vidaus vandenų transporto priemonių technines apžiūras atestacijos galiojimo sustabdymo metu; 6) atestuotas asmuo išdavė techninės apžiūros atlikimą patvirtinančius dokumentus, patvirtinančius, kad vidaus vandenų transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, tačiau paaiškėja, kad techninė apžiūra nebuvo atlikta arba kad techninės apžiūros atlikimą patvirtinančių dokumentų išdavimo metu dėl ne mažiau kaip dviejų trūkumų pramoginio laivo ar asmeninio laivo atveju ir dėl vieno esminio trūkumo ar ne mažiau kaip dviejų neesminių trūkumų vidaus vandenų laivo, žvejybos laivo, plūduriuojančiojo įrenginio ir plūduriuojančiosios priemonės atveju vidaus vandenų transporto priemonė neatitiko techninių reikalavimų. 15. Atestuotų asmenų veiklos priežiūrą Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka vykdo Transporto saugos administracija. Vykdant atestuotų asmenų veiklos priežiūrą yra tikrinama atestuotų asmenų atitiktis šio straipsnio 1 ir 10 dalyse nustatytiems reikalavimams. Atestuoti asmenys turi teisę dalyvauti atliekant jų veiklos priežiūrą ir teikti Transporto saugos administracijai paaiškinimus. 16. Asmuo, kurio atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal šio straipsnio 14 dalies 2, 4–6 punktą (-us) arba kuriam vadovauja fizinis asmuo, vadovavęs asmeniui, kurio atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal šio straipsnio 14 dalies 2, 4–6 punktą (-us), negali būti atestuojamas anksčiau negu po 12 mėnesių nuo atestacijos galiojimo panaikinimo įsigaliojimo dienos.

Dabartinė redakcija

1. Vidaus vandenų transporto specialistas – specialų pasirengimą darbui vidaus vandenų laivuose ir plūduriuojančiuosiuose įrenginiuose bei reikiamus dokumentus, kuriais patvirtinama kvalifikacija, turintis tokio laivo ar įrenginio įgulos narys. 2. Motorinio pramoginio laivo laivavedys – motorinio pramoginio laivo ar kitos motorinės plaukiojimo priemonės vairuotojas, turintis motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimą ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą. Motorinių pramoginių laivų laivavedžiais, kuriems netaikomas reikalavimas turėti motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimą ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą, taip pat yra laikomi šie asmenys: 1) vyresni negu 18 metų motorinių pramoginių laivų, kurių variklio galia yra ne didesnė kaip 19 kW (25 AG), taip pat kurie plaukioja vidaus vandenų plaukiojimo rajone, išskyrus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją, ir plukdo iki 12 asmenų, laivavedžiai; 2) galiojančius laivo kapitono ar laivavedžio diplomus turintys vidaus vandenų transporto specialistai, valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone; 3) galiojančius laivo kapitono, jūrų žvejybos laivo kapitono, laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto ar jūrų žvejybos laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto jūrinio laipsnio diplomus turintys jūrininkai, valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone. Jūrininko sąvoka suprantama taip, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatyme; 4) paskirtas tarnybines užduotis atliekantys vidaus tarnybos sistemos pareigūnai arba paplūdimio administratoriaus nurodymu skęstančiųjų gelbėjimo darbus atliekantys juridinių asmenų darbuotojai (toliau šiame straipsnyje – darbuotojai), savo darbo laiku valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone skęstančiųjų gelbėjimo ir kitų gelbėjimo darbų funkcijai, numatytai jų pareigybės aprašyme (nuostatuose) ir (ar) darbo sutartyje, atlikti darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai būtų išmokyti saugiai valdyti motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones; 5) vyresni negu 18 metų asmenys, vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone valdantys išsinuomotus iš asmenų, vykdančių asmeninių laivų nuomos veiklą, asmeninius laivus. Asmenys, vykdantys asmeninių laivų nuomos veiklą, atsako už šios veiklos vykdymą ir privalo užtikrinti, kad asmuo, ketinantis išsinuomoti jų asmeninį laivą, būtų pasirašytinai supažindintas su to asmeninio laivo valdymu (asmeninio laivo įsibėgėjimo, stabdymo, posūkio darymo, variklio išjungimo pagrindais) ir teritorijos, kurioje plaukiojama išsinuomotais asmeniniais laivais, ribomis. Plaukiojimas išsinuomotais asmeniniais laivais gali būti organizuojamas tik pažymėtose ir kitiems vandenyje esantiems asmenims matomose vandens telkinių teritorijose saugiu atstumu nuo pakrantės ar maudyklų. Asmenys, vykdantys asmeninių laivų nuomos veiklą, iki šios veiklos pradžios apie tam tikros vandens telkinio teritorijos, kurioje plaukiojama išnuomotais asmeniniais laivais, ribas raštu (asmeniškai, registruotąja pašto siunta arba elektroninių ryšių priemonėmis) informuoja Transporto saugos administraciją. 3. Vidaus vandenų transporto specialistus ir motorinių pramoginių laivų laivavedžius rengia atestuoti juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų filialai (toliau – mokymo įstaigos). 4. Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse galioja: 1) Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių kompetentingų institucijų išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 2) remiantis Laivybos Reinu darbuotojų nuostatais išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 3) į Europos Komisijos skelbiamą sąrašą įtrauktų trečiųjų šalių kompetentingų institucijų išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 4) Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių, taikančių Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliuciją Nr. 40, kompetentingų institucijų išduodami tarptautiniai dokumentai, kuriais patvirtinama pramoginių laivų laivavedžių kvalifikacija. 5. Juridinius asmenis, organizacijas ir juridinių asmenų ar organizacijų filialus, siekiančius rengti vidaus vandenų transporto specialistus ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžius (toliau šiame straipsnyje – juridinis asmuo), atestuoja arba atsisako atestuoti, atestacijos galiojimą sustabdo, atestacijos galiojimo sustabdymą panaikina Transporto saugos administracija susisiekimo ministro nustatyta tvarka. 6. Asmenys, siekiantys gauti vidaus vandenų transporto specialisto diplomus, diplomų patvirtinimo dokumentus, vidaus vandenų transporto specialisto kvalifikacijos liudijimus, motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimus ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinius kvalifikacijos liudijimus, egzaminuojami susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Šiuos asmenis egzaminuoja (tikrina teorines žinias) Transporto saugos administracija, o praktinius gebėjimus tikrina mokymo įstaigos. Šioje dalyje nurodytus dokumentus susisiekimo ministro nustatyta tvarka išduoda Transporto saugos administracija. 7. Juridinis asmuo, siekiantis būti atestuotas šiame straipsnyje nustatyta tvarka, turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti juridinio asmens vadovo patvirtintą (patvirtintas) neformaliojo švietimo programą (programas), apimančią (apimančias) atitinkamas susisiekimo ministro patvirtintas teorinio ir praktinio mokymo temas ir atitinkančią (atitinkančias) susisiekimo ministro nustatytus mokymo programos struktūros ir turinio reikalavimus (toliau – mokymo programa); 2) turėti vidaus vandenų transporto specialistams ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžiams mokyti naudojamą (naudojamas) mokymo klasę (klases) ir (arba) skaitmenines mokymo priemones nuotoliniam mokymui vykdyti, taip pat pagal atitinkamą (atitinkamas) mokymo programą (programas) reikalingą įrangą (įskaitant ir treniruoklius); mokomieji treniruokliai (jeigu naudojami) turi būti sertifikuoti, laivo ar jo įrangos eksploatacinės savybės jais turi būti modeliuojamos taip, kad būtų imituojamos mokymo tikslus atitinkančios realios fizinės sąlygos, įskaitant įrangos gedimus, taip pat jais turi būti galima sukurti aplinką, imituojančią avarines, pavojingas ir kitas neįprastas sąlygas laive; 3) vidaus vandenų transporto specialistai praktinio vairavimo turi būti mokomi vidaus vandenų laivu, atitinkančiu tokiam vidaus vandenų laivui taikomus reikalavimus, motorinių pramoginių laivų laivavedžiai – motoriniu pramoginiu laivu, atitinkančiu tokiam pramoginiam laivui taikomus reikalavimus; 4) užtikrinti, kad mokymo programos turinį dėstantys vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai ir vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriai atitiktų šio straipsnio 8 dalies reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. 8. Reikalavimai mokymo įstaigoje įdarbintiems vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojams ir vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriams: 1) vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai turi turėti ne žemesnę kompetenciją nei ta, kurios numatoma mokyti kitus asmenis, ir dokumentus, kuriais patvirtinama tokia kompetencija; vidaus vandenų transporto specialistų mokytojai turi turėti ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą jūrų laivuose einant vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip penkerių metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono, laivo mechaniko ar laivo elektromechaniko pareigas, motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai – ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą jūrų laivuose einant denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip penkerių metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas; 2) vidaus vandenų laivų praktinio vairavimo instruktoriai turi turėti ne trumpesnį kaip vienų metų darbo stažą jūrų laivuose einant laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas ir galiojantį dokumentą, kuriuo patvirtinama vidaus vandenų laivų kapitono kvalifikacija, arba ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas, motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriai – ne trumpesnį kaip vienų metų darbo stažą jūrų laivuose einant laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas, arba ne trumpiau kaip dvejus metus turėti motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą. 9. Mokymo įstaiga turi teisę rengti vidaus vandenų transporto specialistus ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžius tik pagal juridinio asmens vadovo patvirtintas mokymo programas, kurios Transporto saugos administracijai buvo pateiktos atestacijos metu ar vėliau, vykdant mokymo įstaigos veiklą. 10. Juridinis asmuo, siekiantis būti atestuotas, susisiekimo ministro nustatyta tvarka teikia Transporto saugos administracijai informaciją ir dokumentus, kuriais patvirtinama atitiktis šio straipsnio 7 dalyje nustatytiems reikalavimams (teiktinų dokumentų sąrašą nustato susisiekimo ministras ar jo įgaliota institucija). 11. Nustačius, kad prašyme nenurodyti privalomi duomenys ir (arba) pateikti ne visi nurodyti dokumentai, apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ir dokumentų gavimo dienos informuojamas prašymą pateikęs juridinis asmuo ir nustatomas 20 darbo dienų terminas nustatytiems trūkumams pašalinti. Šis terminas, juridiniam asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų. 12. Per 15 darbo dienų nuo tinkamai įforminto prašymo ir visų nurodytų dokumentų gavimo dienos priimamas sprendimas atestuoti arba atsisakyti atestuoti juridinį asmenį. Prašymą pateikęs juridinis asmuo informuojamas apie priimtą sprendimą jį atestuoti, o mokymo įstaiga įrašoma valstybės įmonės Registrų centro tvarkomoje Licencijų informacinėje sistemoje. Šioje dalyje nurodyto sprendimo nepateikimas nustatytu terminu nelaikomas juridinio asmens atestacija. 13. Sprendimas atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį juridinį asmenį priimamas, jeigu šis juridinis asmuo neatitinka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų reikalavimų arba per nustatytą terminą nepašalina šio straipsnio 11 dalyje nurodytų trūkumų. Sprendimo atsisakyti atestuoti juridinį asmenį priėmimas neatima galimybės pakartotinai kreiptis dėl atestacijos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 14. Juridinis asmuo atestuojamas neribotam laikui, jeigu atitinka šio straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus. 15. Transporto saugos administracija Licencijų informacinėje sistemoje ir savo interneto svetainėje viešai skelbia juridinio asmens teisinę formą, pavadinimą, kodą, mokymo programą (programas), sprendimo dėl atestacijos numerį, datą, atestacijos galiojimo sustabdymo, šio galiojimo sustabdymo panaikinimo ir atestacijos galiojimo panaikinimo datą, kad būtų galima įsitikinti, jog juridinis asmuo yra atestuotas ir atestacija galioja. Duomenys apie atestuotą mokymo įstaigą paskelbiami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo atestuoti juridinį asmenį priėmimo dienos ir skelbiami iki dienos, kai atestacija panaikinama šio straipsnio 20 dalyje nustatytais atvejais. 16. Mokymo įstaiga, vykdydama veiklą, privalo: 1) visą savo veiklos vykdymo laikotarpį atitikti šio straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus; 2) vykdyti mokymus laikydamasi patvirtintos mokymo programos; 3) savo vardu neįgalioti kitų asmenų ir neperleisti kitiems asmenims teisės vykdyti vidaus vandenų transporto specialistų ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokymo; 4) sudaryti sąlygas atlikti veiklos patikrinimus; 5) pakeitusi ar pradėjusi naudoti papildomą treniruoklį, vidaus vandenų laivą, motorinį pramoginį laivą, įdarbinusi kitą vidaus vandenų transporto priemonių specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytoją arba vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktorių, pradėjusi vykdyti mokymą pagal naują mokymo programą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių pokyčių dienos apie tai pranešti Transporto saugos administracijai. 17. Mokymo įstaigų veiklos priežiūrą atlieka Transporto saugos administracija. 18. Transporto saugos administracija, nustačiusi šio straipsnio 16 dalies 1, 3 ir (ar) 4 punktuose nurodytų veiklos sąlygų pažeidimų, sustabdo atestacijos galiojimą ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytam (nustatytiems) pažeidimui (pažeidimams) pašalinti. Šis terminas, mokymo įstaigai pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų. 19. Transporto saugos administracija, kol šalinamos šioje dalyje nurodytos aplinkybės, uždraudžia vykdyti mokymą pagal atitinkamą mokymo programą, jeigu nustato, kad mokymo įstaiga mokymą vykdo: 1) nesilaikydama mokymo programos reikalavimų; 2) pagal mokymo programą, kuri neatitinka šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. 20. Transporto saugos administracija panaikina mokymo įstaigos atestacijos galiojimą, jeigu: 1) mokymo įstaiga pateikia prašymą nuo jame nurodytos dienos panaikinti savo atestacijos galiojimą; 2) mokymo įstaiga likviduota ar įsiteisėjo teismo nutartis ją likviduoti dėl bankroto arba bankrotas vykdomas ne teismo tvarka; 3) paaiškėja, kad siekiant atestacijos buvo pateikta melaginga informacija, susijusi su mokymo įstaigos atitiktimi nustatytiems reikalavimams; 4) mokymo įstaiga per nustatytą terminą nepašalina pažeidimų, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas; 5) paaiškėja, kad sustabdžius mokymo įstaigos atestacijos galiojimą arba uždraudus vykdyti mokymą pagal tam tikrą mokymo programą, mokymo įstaiga toliau vykdo veiklą arba mokymą pagal mokymo programą, kurios vykdymas uždraustas; 6) mokymo įstaiga pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo nustatyto pažeidimo 3 kartus padarė Transporto saugos administracijos nustatytus mažareikšmius pažeidimus. 21. Mokymo įstaiga, kurios atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal kurį nors vieną iš šio straipsnio 20 dalies 3–6 punktų, arba mokymo įstaiga, kuriai vadovauja asmuo, vadovavęs mokymo įstaigai, kurios atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal kurį nors vieną iš šio straipsnio 20 dalies 3–6 punktų, negali būti atestuojama anksčiau negu po 12 mėnesių nuo mokymo įstaigos atestacijos galiojimo panaikinimo įsigaliojimo dienos.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Vidaus vandenų transporto specialistas – specialų pasirengimą darbui vidaus vandenų laivuose ir plūduriuojančiuosiuose įrenginiuose bei reikiamus dokumentus, kuriais patvirtinama kvalifikacija, turintis tokio laivo ar įrenginio įgulos narys. 2. Motorinio pramoginio laivo laivavedys – motorinio pramoginio laivo ar kitos motorinės plaukiojimo priemonės vairuotojas, turintis motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimą ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą. Motorinių pramoginių laivų laivavedžiais, kuriems netaikomas reikalavimas turėti motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimą ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą, taip pat yra laikomi šie asmenys: 1) vyresni negu 18 metų motorinių pramoginių laivų, kurių variklio galia yra ne didesnė kaip 19 kW (25 AG), taip pat kurie plaukioja vidaus vandenų plaukiojimo rajone, išskyrus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją, ir plukdo iki 12 asmenų, laivavedžiai; 2) galiojančius laivo kapitono ar laivavedžio diplomus turintys vidaus vandenų transporto specialistai, valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone; 3) galiojančius laivo kapitono, jūrų žvejybos laivo kapitono, laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto ar jūrų žvejybos laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto jūrinio laipsnio diplomus turintys jūrininkai, valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone. Jūrininko sąvoka suprantama taip, kaip apibrėžiama Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatyme; 4) paskirtas tarnybines užduotis atliekantys vidaus tarnybos sistemos pareigūnai arba paplūdimio administratoriaus nurodymu skęstančiųjų gelbėjimo darbus atliekantys juridinių asmenų darbuotojai (toliau šiame straipsnyje – darbuotojai), savo darbo laiku valdantys motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone skęstančiųjų gelbėjimo ir kitų gelbėjimo darbų funkcijai, numatytai jų pareigybės aprašyme (nuostatuose) ir (ar) darbo sutartyje, atlikti darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis. Darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai būtų išmokyti saugiai valdyti motorinius pramoginius laivus ir kitas motorines plaukiojimo priemones; 5) vyresni negu 18 metų asmenys, vidaus vandenų plaukiojimo rajone ir pakrančių plaukiojimo rajone valdantys išsinuomotus iš asmenų, vykdančių asmeninių laivų nuomos veiklą, asmeninius laivus. Asmenys, vykdantys asmeninių laivų nuomos veiklą, atsako už šios veiklos vykdymą ir privalo užtikrinti, kad asmuo, ketinantis išsinuomoti jų asmeninį laivą, būtų pasirašytinai supažindintas su to asmeninio laivo valdymu (asmeninio laivo įsibėgėjimo, stabdymo, posūkio darymo, variklio išjungimo pagrindais) ir teritorijos, kurioje plaukiojama išsinuomotais asmeniniais laivais, ribomis. Plaukiojimas išsinuomotais asmeniniais laivais gali būti organizuojamas tik pažymėtose ir kitiems vandenyje esantiems asmenims matomose vandens telkinių teritorijose saugiu atstumu nuo pakrantės ar maudyklų. Asmenys, vykdantys asmeninių laivų nuomos veiklą, iki šios veiklos pradžios apie tam tikros vandens telkinio teritorijos, kurioje plaukiojama išnuomotais asmeniniais laivais, ribas raštu (asmeniškai, registruotąja pašto siunta arba elektroninių ryšių priemonėmis) informuoja Transporto saugos administraciją. 3. Vidaus vandenų transporto specialistus ir motorinių pramoginių laivų laivavedžius rengia atestuoti juridiniai asmenys, organizacijos ir juridinių asmenų ar organizacijų padaliniai (toliau – mokymo įstaigos). 4. Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse galioja: 1) Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių kompetentingų institucijų išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 2) remiantis Laivybos Reinu darbuotojų nuostatais išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 3) į Europos Komisijos skelbiamą sąrašą įtrauktų trečiųjų šalių kompetentingų institucijų išduodami dokumentai, kuriais patvirtinama vidaus vandenų transporto priemonių įgulų narių kvalifikacija; 4) Europos Sąjungos valstybių narių ar kitų Europos ekonominės erdvės valstybių ir šalių, taikančių Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos Vidaus transporto komiteto 1998 m. spalio 16 d. rezoliuciją Nr. 40, kompetentingų institucijų išduodami tarptautiniai dokumentai, kuriais patvirtinama pramoginių laivų laivavedžių kvalifikacija. 5. Juridinius asmenis, organizacijas ir juridinių asmenų ar organizacijų padalinius, siekiančius rengti vidaus vandenų transporto specialistus ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžius, (toliau šiame straipsnyje – juridinis asmuo) atestuoja arba atsisako atestuoti, atestacijos galiojimą sustabdo, atestacijos galiojimo sustabdymą panaikina Transporto saugos administracija susisiekimo ministro nustatyta tvarka. 6. Asmenys, siekiantys gauti vidaus vandenų transporto specialisto diplomus, diplomų patvirtinimo dokumentus, vidaus vandenų transporto specialisto kvalifikacijos liudijimus, motorinio pramoginio laivo laivavedžio kvalifikacijos liudijimus ar motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinius kvalifikacijos liudijimus, egzaminuojami susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Šiuos asmenis egzaminuoja (tikrina teorines žinias) Transporto saugos administracija, o praktinius gebėjimus tikrina mokymo įstaigos. Šioje dalyje nurodytus dokumentus susisiekimo ministro nustatyta tvarka išduoda Transporto saugos administracija. 7. Juridinis asmuo, siekiantis būti atestuotas šiame straipsnyje nustatyta tvarka, turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) turėti juridinio asmens vadovo patvirtintą (patvirtintas) neformaliojo švietimo programą (programas), apimančią (apimančias) atitinkamas susisiekimo ministro patvirtintas teorinio ir praktinio mokymo temas ir atitinkančią (atitinkančias) susisiekimo ministro nustatytus mokymo programos struktūros ir turinio reikalavimus (toliau – mokymo programa); 2) turėti vidaus vandenų transporto specialistams ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžiams mokyti naudojamą (naudojamas) mokymo klasę (klases) ir (arba) skaitmenines mokymo priemones nuotoliniam mokymui vykdyti, taip pat pagal atitinkamą (atitinkamas) mokymo programą (programas) reikalingą įrangą (įskaitant ir treniruoklius); mokomieji treniruokliai (jeigu naudojami) turi būti sertifikuoti, laivo ar jo įrangos eksploatacinės savybės jais turi būti modeliuojamos taip, kad būtų imituojamos mokymo tikslus atitinkančios realios fizinės sąlygos, įskaitant įrangos gedimus, taip pat jais turi būti galima sukurti aplinką, imituojančią avarines, pavojingas ir kitas neįprastas sąlygas laive; 3) vidaus vandenų transporto specialistai praktinio vairavimo turi būti mokomi vidaus vandenų laivu, atitinkančiu tokiam vidaus vandenų laivui taikomus reikalavimus, motorinių pramoginių laivų laivavedžiai – motoriniu pramoginiu laivu, atitinkančiu tokiam pramoginiam laivui taikomus reikalavimus; 4) užtikrinti, kad mokymo programos turinį dėstantys vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai ir vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriai atitiktų šio straipsnio 8 dalies reikalavimus, taip pat Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nustatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. 8. Reikalavimai mokymo įstaigoje įdarbintiems vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojams ir vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriams: 1) vidaus vandenų transporto specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai turi turėti ne žemesnę kompetenciją nei ta, kurios numatoma mokyti kitus asmenis, ir dokumentus, kuriais patvirtinama tokia kompetencija; vidaus vandenų transporto specialistų mokytojai turi turėti ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą jūrų laivuose einant vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip penkerių metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono, laivo mechaniko ar laivo elektromechaniko pareigas, motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytojai – ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą jūrų laivuose einant denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip penkerių metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas; 2) vidaus vandenų laivų praktinio vairavimo instruktoriai turi turėti ne trumpesnį kaip vienų metų darbo stažą jūrų laivuose einant laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas ir galiojantį dokumentą, kuriuo patvirtinama vidaus vandenų laivų kapitono kvalifikacija, arba ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas, motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktoriai – ne trumpesnį kaip vienų metų darbo stažą jūrų laivuose einant laivo denio tarnybos vadovaujančiojo specialisto pareigas arba ne trumpesnį kaip dvejų metų darbo stažą vidaus vandenų laivuose einant laivo kapitono pareigas, arba ne trumpiau kaip dvejus metus turėti motorinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinį kvalifikacijos liudijimą. 9. Mokymo įstaiga turi teisę rengti vidaus vandenų transporto specialistus ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžius tik pagal juridinio asmens vadovo patvirtintas mokymo programas, kurios Transporto saugos administracijai buvo pateiktos atestacijos metu ar vėliau, vykdant mokymo įstaigos veiklą. 10. Juridinis asmuo, siekiantis būti atestuotas, susisiekimo ministro nustatyta tvarka teikia Transporto saugos administracijai informaciją ir dokumentus, kuriais patvirtinama atitiktis šio straipsnio 7 dalyje nustatytiems reikalavimams (teiktinų dokumentų sąrašą nustato susisiekimo ministras ar jo įgaliota institucija). 11. Nustačius, kad prašyme nenurodyti privalomi duomenys ir (arba) pateikti ne visi nurodyti dokumentai, apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ir dokumentų gavimo dienos informuojamas prašymą pateikęs juridinis asmuo ir nustatomas 20 darbo dienų terminas nustatytiems trūkumams pašalinti. Šis terminas, juridiniam asmeniui pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų. 12. Per 15 darbo dienų nuo tinkamai įforminto prašymo ir visų nurodytų dokumentų gavimo dienos priimamas sprendimas atestuoti arba atsisakyti atestuoti juridinį asmenį. Prašymą pateikęs juridinis asmuo informuojamas apie priimtą sprendimą jį atestuoti, o mokymo įstaiga įrašoma valstybės įmonės Registrų centro tvarkomoje Licencijų informacinėje sistemoje. Šioje dalyje nurodyto sprendimo nepateikimas nustatytu terminu nelaikomas juridinio asmens atestacija. 13. Sprendimas atsisakyti atestuoti prašymą pateikusį juridinį asmenį priimamas, jeigu šis juridinis asmuo neatitinka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų reikalavimų arba per nustatytą terminą nepašalina šio straipsnio 11 dalyje nurodytų trūkumų. Sprendimo atsisakyti atestuoti juridinį asmenį priėmimas neatima galimybės pakartotinai kreiptis dėl atestacijos šiame straipsnyje nustatyta tvarka. 14. Juridinis asmuo atestuojamas neribotam laikui, jeigu atitinka šio straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus. 15. Transporto saugos administracija Licencijų informacinėje sistemoje ir savo interneto svetainėje viešai skelbia juridinio asmens teisinę formą, pavadinimą, kodą, mokymo programą (programas), sprendimo dėl atestacijos numerį, datą, atestacijos galiojimo sustabdymo, šio galiojimo sustabdymo panaikinimo ir atestacijos galiojimo panaikinimo datą, kad būtų galima įsitikinti, jog juridinis asmuo yra atestuotas ir atestacija galioja. Duomenys apie atestuotą mokymo įstaigą paskelbiami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo atestuoti juridinį asmenį priėmimo dienos ir skelbiami iki dienos, kai atestacija panaikinama šio straipsnio 20 dalyje nustatytais atvejais. 16. Mokymo įstaiga, vykdydama veiklą, privalo: 1) visą savo veiklos vykdymo laikotarpį atitikti šio straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus; 2) vykdyti mokymus laikydamasi patvirtintos mokymo programos; 3) savo vardu neįgalioti kitų asmenų ir neperleisti kitiems asmenims teisės vykdyti vidaus vandenų transporto specialistų ir (ar) motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokymo; 4) sudaryti sąlygas atlikti veiklos patikrinimus; 5) pakeitusi ar pradėjusi naudoti papildomą treniruoklį, vidaus vandenų laivą, motorinį pramoginį laivą, įdarbinusi kitą vidaus vandenų transporto priemonių specialistų ar motorinių pramoginių laivų laivavedžių mokytoją arba vidaus vandenų laivų ar motorinių pramoginių laivų praktinio vairavimo instruktorių, pradėjusi vykdyti mokymą pagal naują mokymo programą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių pokyčių dienos apie tai pranešti Transporto saugos administracijai. 17. Mokymo įstaigų veiklos priežiūrą atlieka Transporto saugos administracija. 18. Transporto saugos administracija, nustačiusi šio straipsnio 16 dalies 1, 3 ir (ar) 4 punktuose nurodytų veiklos sąlygų pažeidimų, sustabdo atestacijos galiojimą ir nustato 20 darbo dienų terminą nustatytam (nustatytiems) pažeidimui (pažeidimams) pašalinti. Šis terminas, mokymo įstaigai pateikus motyvuotą prašymą, gali būti pratęsiamas 20 darbo dienų. 19. Transporto saugos administracija, kol šalinamos šioje dalyje nurodytos aplinkybės, uždraudžia vykdyti mokymą pagal atitinkamą mokymo programą, jeigu nustato, kad mokymo įstaiga mokymą vykdo: 1) nesilaikydama mokymo programos reikalavimų; 2) pagal mokymo programą, kuri neatitinka šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. 20. Transporto saugos administracija panaikina mokymo įstaigos atestacijos galiojimą, jeigu: 1) mokymo įstaiga pateikia prašymą nuo jame nurodytos dienos panaikinti savo atestacijos galiojimą; 2) mokymo įstaiga likviduota ar įsiteisėjo teismo nutartis ją likviduoti dėl bankroto arba bankrotas vykdomas ne teismo tvarka; 3) paaiškėja, kad siekiant atestacijos buvo pateikta melaginga informacija, susijusi su mokymo įstaigos atitiktimi nustatytiems reikalavimams; 4) mokymo įstaiga per nustatytą terminą nepašalina pažeidimų, dėl kurių atestacijos galiojimas buvo sustabdytas; 5) paaiškėja, kad sustabdžius mokymo įstaigos atestacijos galiojimą arba uždraudus vykdyti mokymą pagal tam tikrą mokymo programą, mokymo įstaiga toliau vykdo veiklą arba mokymą pagal mokymo programą, kurios vykdymas uždraustas; 6) mokymo įstaiga pakartotinai per 12 mėnesių nuo pirmo nustatyto pažeidimo 3 kartus padarė Transporto saugos administracijos nustatytus mažareikšmius pažeidimus. 21. Mokymo įstaiga, kurios atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal kurį nors vieną iš šio straipsnio 20 dalies 3–6 punktų, arba mokymo įstaiga, kuriai vadovauja asmuo, vadovavęs mokymo įstaigai, kurios atestacijos galiojimas buvo panaikintas pagal kurį nors vieną iš šio straipsnio 20 dalies 3–6 punktų, negali būti atestuojama anksčiau negu po 12 mėnesių nuo mokymo įstaigos atestacijos galiojimo panaikinimo įsigaliojimo dienos.

Dabartinė redakcija

1. Gamintojas ar paslaugų teikėjas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos kokybės paslaugų atsiradusią žalą. 2. Gamintoju laikomas galutinio produkto, produkto dalies arba žaliavų gamintojas, paslaugų teikėjas ar kitas asmuo, kuris pažymėdamas produktą (paslaugas) savo vardu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu nurodo save kaip gamintoją (paslaugų teikėją). 3. Kiekvienas asmuo, kuris dėl savo verslo importuoja į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją netinkamos kokybės produktą turėdamas tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti, atsako kaip gamintojas. 4. Jeigu produkto gamintojo neįmanoma nustatyti, kiekvienas produktą realizavęs asmuo laikomas gamintoju, išskyrus atvejus, kai jis per protingą terminą praneša nukentėjusiam asmeniui apie produkto gamintoją arba apie produktą patiekusį asmenį. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai produktas buvo importuotas nenurodant jo importuotojo, nors jo gamintojas žinomas. 5. Šio skirsnio normos taikomos tik tais atvejais, kai produktai (paslaugos) įsigyjami vartojimo, o ne verslo tikslais.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Ekonominės veiklos vykdytojas šio skirsnio nustatytais atvejais ir tvarka privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės gaminių atsiradusią žalą. 2. Gaminio ar jo komponento gamintojas turi atlyginti ir dėl gaminio komponento, kuris buvo integruotas į gamintojo kontroliuojamą gaminį arba susietas su juo, atsiradusią žalą. Kaip gamintojas atsako ir asmuo, kuris iš esmės pakeičia gamintojo nekontroliuojamą gaminį ir pateikia jį rinkai arba pradeda naudoti. Kitų ekonominės veiklos vykdytojų atsakomybė nedaro poveikio gamintojo atsakomybei. 3. Gamintojas laikomas vykdančiu gaminio kontrolę, kai: 1) integruoja komponentą į gaminį, su juo susieja ar tiekia komponentą arba, atsižvelgdamas į trečiosios šalies veiksmus, leidžia arba sutinka integruoti komponentą į gaminį, su juo susieti ar tiekti komponentą, įskaitant programinės įrangos naujinius ar patobulinimus, arba leidžia ar sutinka keisti gaminį, įskaitant gaminio esminius pakeitimus; 2) pats arba per trečiąją šalį gali tiekti programinės įrangos naujinius arba patobulinimus. 4. Gaminio ar komponento importuotojas arba įgaliotasis atstovas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės gaminių atsiradusią žalą, jeigu gaminio ar komponento gamintojas yra įsteigtas Europos Sąjungai nepriklausančioje valstybėje. Jeigu neįmanoma nustatyti Europos Sąjungoje įsteigto importuotojo ar įgaliotojo atstovo, atlyginti žalą privalo realizavimo paslaugų teikėjas. 5. Platintojas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės gaminių atsiradusią žalą, jeigu neįmanoma nustatyti Europos Sąjungoje įsteigto gamintojo, komponento gamintojo, importuotojo, įgaliotojo asmens ar realizavimo paslaugų teikėjo, o platintojas per mėnesį nuo nukentėjusio asmens prašymo gavimo dienos nepraneša nukentėjusiam asmeniui nors apie vieną iš jų ar netinkamos kokybės gaminį jam pateikusį kitą platintoją. Šios dalies nuostatos taip pat taikomos bet kuriam interneto platformos, kaip ji apibrėžiama 2022 m. spalio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/2065 dėl bendrosios skaitmeninių paslaugų rinkos, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2000/31/EB, (Skaitmeninių paslaugų akte), paslaugų teikėjui, kuris nėra ekonominės veiklos vykdytojas, jeigu toje interneto platformoje vartotojai gali sudaryti nuotolinės prekybos sutartis su prekiautojais ir jeigu tenkinamos šio reglamento 6 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos. 6. Šio skirsnio normos taikomos, kai atsakomybė kyla dėl fiziniam asmeniui padarytos žalos.

Dabartinė redakcija

1. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „produktas“ reiškia kiekvieną kilnojamąjį daiktą (turtą), įskaitant pirminius žemės ūkio produktus ir žvėrieną (paukštieną), taip pat kilnojamąjį daiktą (turtą), kuris įeina į kitą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą. Produktu laikoma ir elektros energija. 2. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „paslauga“ reiškia veiklą, kuria tenkinamas konkretus materialus ar nematerialus vartotojo poreikis, išskyrus sveikatos priežiūros, teisines, švietimo, šiluminės energijos, dujų, vandens tiekimo, nuotėkų šalinimo ir transporto paslaugas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Ekonominės veiklos vykdytoju laikomas: 1) gamintojas – asmuo, kuris sukuria ar pagamina gaminį, įskaitant ir gaminį savo reikmėms, arba pristato jį kaip gamintojas, t. y. ant gaminio nurodo savo vardą, pavardę ar pavadinimą, prekių ženklą ar kitus skiriamuosius ženklus; 2) komponento gamintojas; 3) susijusios skaitmeninės paslaugos teikėjas; 4) įgaliotasis atstovas – Europos Sąjungoje įsteigtas asmuo, kuriam raštu suteikiami gamintojo įgaliojimai vykdyti konkrečias užduotis to gamintojo vardu; 5) importuotojas – asmuo, kuris pateikia Europos Sąjungos rinkai gaminį ar jo komponentą iš trečiosios valstybės; 6) realizavimo paslaugų teikėjas – asmuo, kuris, neturėdamas gaminio nuosavybės teisių, vykdydamas komercinę veiklą teikia bent dvi iš šių paslaugų: gaminio sandėliavimo, pakavimo, adresavimo ir siuntimo, išskyrus pašto paslaugas, kaip jos suprantamos pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymą, siuntinių pristatymo paslaugas, kaip jos suprantamos pagal 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/644 dėl tarptautinių siuntinių pristatymo paslaugų, ar bet kokias kitas krovinių vežimo paslaugas; 7) platintojas – tiekimo grandinėje veikiantis asmuo, kuris tiekia gaminį rinkai, bet nėra to gaminio gamintojas ar importuotojas. 2. Gaminys suprantamas kaip kilnojamasis daiktas, taip pat daiktas, kuris yra kito kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto dalis arba yra su juo susietas. Gaminiu laikoma ir elektros energija, skaitmeninė gamybos rinkmena, žaliava ir programinė įranga. 3. Skaitmeninė gamybos rinkmena suprantama kaip kilnojamojo daikto skaitmeninė versija arba skaitmeninis šablonas, kuriuose yra funkcinė informacija, būtina daiktui pagaminti sudarant sąlygas automatiškai valdyti mašinas ar įrankius. 4. Susijusi skaitmeninė paslauga suprantama kaip skaitmeninė paslauga, išskyrus interneto prieigos paslaugas, integruota į gaminį arba su juo susieta taip, kad be jos gaminys negalėtų atlikti vienos ar daugiau savo funkcijų. 5. Komponentas suprantamas kaip daiktas ar nematerialus civilinių teisių objektas, žaliava arba susijusi skaitmeninė paslauga, integruoti į gaminį arba su juo susieti. 6. Gaminio esminis pakeitimas suprantamas kaip pateikto rinkai ar pradėto naudoti gaminio pakeitimas, kuris pagal teisės aktų, reglamentuojančių gaminių saugą, nustatytas taisykles laikomas esminiu. Jeigu nenustatyta, kas laikoma esminiu pakeitimu, jis suprantamas kaip gaminio pakeitimas, kuriuo keičiamos pradinės gaminio eksploatacinės savybės, paskirtis ar tipas, kai atliekant gamintojo pradinį rizikos vertinimą tas pakeitimas nebuvo numatytas, ir keičiamas pavojaus pobūdis, sukuriamas naujas pavojus arba padidinamas rizikos lygis. 7. Pateikimas rinkai suprantamas kaip gaminio tiekimas Europos Sąjungos rinkai pirmą kartą. 8. Pradėjimas naudoti suprantamas kaip pirmas gaminio panaudojimas Europos Sąjungoje vykdant komercinę veiklą už atlygį arba neatlygintinai tokiomis aplinkybėmis, kuriomis tas gaminys nebuvo pateiktas rinkai prieš pirmą jo panaudojimą. 9. Tiekimas rinkai suprantamas kaip gaminio, skirto platinti, vartoti ar naudoti Europos Sąjungos rinkoje, tiekimas vykdant komercinę veiklą už atlygį arba neatlygintinai.

Dabartinė redakcija

1. Produktas (paslaugos) yra netinkamos kokybės, jeigu jis neatitinka saugos reikalavimų, kurių protingai gali tikėtis vartotojas. Ar produktas (paslaugos) yra tinkamos ar netinkamos kokybės, nustatoma atsižvelgiant į: 1) nurodomas produkto (paslaugų) savybes (reklamą); 2) tai, ar produktą (paslaugas) galima naudoti tam, kam tikimasi jį naudoti; 3) laiką, kai produktas (paslaugos) buvo išleistas į apyvartą; 4) produkto (paslaugų) konstrukcinius, receptinius ar kitokius trūkumus; 5) kitas aplinkybes. 2. Negalima produkto laikyti netinkamos kokybės tik dėl to, kad vėliau į apyvartą išleistas geresnis produktas.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Gaminys yra laikomas netinkamos kokybės, jeigu jis neatitinka gaminių saugą reglamentuojančiais teisės aktais nustatytų ar kitų saugos reikalavimų, kurių tikėtis turi teisę fizinis asmuo. Ar gaminys yra tinkamos ar netinkamos kokybės, nustatoma atsižvelgiant į: 1) nurodomą gaminio aprašymą ir savybes (reklamą), įskaitant jo ženklinimą, dizainą, technines savybes, sudėtį, pakuotę ir surinkimo, montavimo, naudojimo, priežiūros instrukcijas; 2) tai, ar gaminį galima naudoti tam, kam pagrįstai tikimasi jį naudoti; 3) gaminio bet kokios gebos toliau mokytis ar įgyti naujų savybių, kai gaminys buvo pateiktas rinkai ar pradėtas naudoti, poveikį tam gaminiui; 4) pagrįstai numatomą kitų gaminių, kurie, kaip galima tikėtis, bus naudojami kartu, be kita ko, susiejant gaminius, poveikį tam gaminiui; 5) momentą, kai gaminys buvo pateiktas rinkai ar pradėtas naudoti, arba, jeigu gaminį pateikus rinkai ar pradėjus naudoti gamintojas toliau jį kontroliuoja, momentą, kai gamintojas nustoja gaminį kontroliuoti; 6) gaminio saugos reikalavimus, įskaitant su sauga susijusius kibernetinio saugumo reikalavimus; 7) bet kokius su gaminio sauga susijusius gaminio atšaukimo arba kitus taisomuosius veiksmus, kuriuos vykdo ekonominės veiklos vykdytojai ar tokius veiksmus atlikti įgaliotos institucijos; 8) konkrečius naudotojų grupės, kuriai naudoti skirtas gaminys, poreikius; 9) nustatant gaminio, kurio paskirtis yra iš esmės užtikrinti, kad nebūtų sukelta žala, kokybę – bet kokius gaminio trūkumus, kliudančius įgyvendinti tą paskirtį; 10) kitas aplinkybes. 2. Negalima gaminio laikyti netinkamos kokybės tik dėl to, kad rinkai jau pateiktas ar vėliau bus pateiktas arba pradėtas naudoti geresnis gaminys, įskaitant atnaujintus ar patobulintus gaminius.

Dabartinė redakcija

Žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žalos padaryta, kad produktas (paslauga) yra netinkamos kokybės ir kad egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

Žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žalos padaryta, kad gaminys yra netinkamos kokybės ir kad egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys.

Dabartinė redakcija

Jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų (pavyzdžiui, netinkamos kokybės produkto gamintojo ir asmens, įkomponavusio šį produktą į kitą daiktą) veiksmų, šie asmenys atsako solidariai.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Jeigu žala atsirado dėl dviejų ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų veiksmų, šie asmenys atsako solidariai. 2. Gamintojas, integruojantis į gaminį programinės įrangos komponentą, neturi teisės pareikšti atgręžtinio reikalavimo žalą padariusio netinkamos kokybės programinės įrangos komponento gamintojui, jeigu yra visos šios sąlygos: 1) programinės įrangos komponento gamintojas šio programinės įrangos komponento pateikimo rinkai metu buvo labai maža įmonė arba maža įmonė; 2) šios teisės atsisakyta gamintojo, kuris programinės įrangos komponentą integravo į gaminį, su programinės įrangos komponento gamintoju sudarytoje sutartyje.

Dabartinė redakcija

Jeigu nukentėjęs ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali būti neatlyginama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Preziumuojama, kad gaminys yra netinkamos kokybės, jeigu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) atsakovas teismui pareikalavus neatskleidė turimų svarbių įrodymų, kurių prašė ir kurių svarbą pateiktais faktais ir kitais įrodymais teismui pagrindė ieškovas; 2) ieškovas įrodo, kad gaminys neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių gaminių saugą, reikalavimų, kuriais siekiama apsaugoti nuo žalos, kurią patyrė nukentėjęs asmuo, keliamos rizikos; 3) ieškovas įrodo, kad žala padaryta dėl akivaizdaus gaminio gedimo naudojant gaminį pagal numatytą paskirtį arba įprastomis aplinkybėmis. 2. Priežastinis gaminio netinkamos kokybės ir patirtų nuostolių ryšys preziumuojamas, jeigu nustatoma, kad gaminys yra netinkamos kokybės ir patirti nuostoliai atitinka įprastai tokios kokybės gaminio sukeliamą žalą. 3. Preziumuojama, kad gaminys yra netinkamos kokybės ir (arba) egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys, jeigu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nepriklausomai nuo to, ar buvo laikomasi šiame straipsnyje ir Civilinio proceso kodekse nustatytų taisyklių dėl įrodymų išreikalavimo, yra visos šios sąlygos: 1) ieškovas, norėdamas įrodyti, kad gaminys yra netinkamos kokybės ir (arba) yra priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys, susiduria su pernelyg dideliais sunkumais, įskaitant ir sunkumus, kylančius dėl techninio ar mokslinio sudėtingumo; 2) ieškovas tikėtinai pagrindžia, kad gaminys yra netinkamos kokybės ir (arba) egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys. 4. Bylos šalis turi teisę prašyti teismo įpareigoti kitą šalį Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka teikiamus įrodymus byloje pateikti lengvai prieinamu ir lengvai suprantamu būdu, jeigu toks pateikimas būtų proporcingas šalies, privalančios atskleisti įrodymus, išlaidoms ir pastangoms. Teismas gali įpareigoti pateikti įrodymus nurodytu būdu ir savo iniciatyva.

Dabartinė redakcija

1. Gamintojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad: 1) ne jis išleido produktą į apyvartą; 2) atsižvelgiant į aplinkybes, yra pagrindas manyti, kad produktas išleidimo į apyvartą metu nebuvo netinkamos kokybės arba kad kokybė pablogėjo vėliau; 3) produktas nebuvo pagamintas turint tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti verslo tikslais arba nebuvo pagamintas ar paskirstytas gamintojo ūkinės veiklos metu; 4) produkto kokybė pablogėjo dėl atitinkamų valstybės institucijų nustatytų privalomų taisyklių laikymosi; 5) mokslo ir techninių žinių lygis produkto išleidimo į apyvartą metu nebuvo toks, kad leistų nustatyti netinkamą kokybę; 6) jo pagamintas produktas buvo įkomponuotas į kitą produktą ir žala atsirado dėl kito produkto konstrukcijos arba dėl viso produkto gamintojo pateiktų vartojimo taisyklių. 2. Gamintojo atsakomybė nemažinama, jeigu žala atsirado ir dėl netinkamos produkto kokybės, ir dėl trečiojo asmens veiksmų ar neveikimo. 3. Gamintojo atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu atsižvelgiant į visas aplinkybes žala atsirado ir dėl netinkamos produkto kokybės, ir dėl nukentėjusio ar kito asmens, už kurį šis atsako, kaltės. 4. Įstatymai gali nustatyti kitas paslaugų teikėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygas, negu nustatyta šio straipsnio 1 dalyje.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Ekonominės veiklos vykdytojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu įrodo nors vieną iš šių pagrindų: 1) tikėtina, kad gaminys tuo metu, kai buvo pateiktas rinkai, pradėtas naudoti ar platintojo tiekiamas rinkai, nebuvo netinkamos kokybės arba kad kokybė pablogėjo vėliau, išskyrus atvejus, kai gamintojo kontroliuojamo gaminio netinkamą kokybę lėmė: a) susijusi skaitmeninė paslauga; b) programinė įranga, įskaitant programinės įrangos naujinius arba patobulinimus; c) programinės įrangos naujinių arba patobulinimų, būtinų saugai užtikrinti, trūkumas; d) gaminio esminis pakeitimas; 2) gaminio kokybė pablogėjo dėl privalomų teisės aktų reikalavimų laikymosi; 3) objektyvus mokslo ir techninių žinių lygis gaminio pateikimo rinkai ar pradėjimo jį naudoti metu arba laikotarpiu, kai gaminys buvo kontroliuojamas gamintojo, nebuvo toks, kad leistų nustatyti netinkamą kokybę. 2. Nuo atsakomybės taip pat atleidžiami: 1) gamintojas ar importuotojas – jeigu įrodo, kad nepateikė gaminio rinkai arba nepradėjo jo naudoti; 2) platintojas – jeigu įrodo, kad netiekė gaminio rinkai; 3) komponento gamintojas – jeigu įrodo, kad gaminio, į kurį integruotas komponentas, netinkamą kokybę lėmė gaminio konstrukcija arba komponento gamintojui duoti gamintojo nurodymai; 4) asmuo, kuris pakeičia gaminį, – jeigu įrodo, kad netinkama gaminio kokybė, dėl kurios padaryta žala, yra susijusi su gaminio dalimi, kuriai pakeitimas nedaro poveikio. 3. Ekonominės veiklos vykdytojo atsakomybė nemažinama, jeigu žala atsirado ir dėl netinkamos gaminio kokybės, ir dėl trečiojo asmens veiksmų ar neveikimo. 4. Ekonominės veiklos vykdytojo atsakomybė gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės, jeigu, atsižvelgiant į visas aplinkybes, žala atsirado ir dėl netinkamos gaminio kokybės, ir dėl nukentėjusio ar kito asmens, už kurį šis atsako, kaltės.

Dabartinė redakcija

1. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „žala“ reiškia: 1) dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atsiradusią žalą, įskaitant neturtinę; 2) nukentėjusio asmens turtui, kuris yra skirtas ir paprastai buvo naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti, išskyrus patį netinkamos kokybės produktą, padarytą ne mažesnę kaip penkių šimtų eurų žalą. Ši suma netaikoma, kai žala atsirado dėl netinkamos kokybės paslaugų. 2. Šio skirsnio nuostatos netaikomos atlyginant branduolinę žalą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Pagal šį skirsnį atlyginama: 1) dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atsiradusi žala, įskaitant žalą psichikos sveikatai; 2) žala, atsiradusi dėl duomenų, kaip jie apibrėžiami 2022 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/868 dėl Europos duomenų valdymo, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) 2018/1724, (Duomenų valdymo akte), kurie nenaudojami profesiniais tikslais, sunaikinimo ar sugadinimo; 3) bet kokiam turtui padaryta žala, išskyrus žalą, padarytą: a) netinkamos kokybės gaminiui; b) gaminiui, sugadintam netinkamos kokybės komponento, kurį gaminio gamintojas integravo į gaminį arba su šiuo gaminiu susiejo gamintojui kontroliuojant; c) išimtinai profesiniais tikslais naudojamam turtui. 2. Šio skirsnio nuostatos netaikomos atlyginant žalą, atsiradusią dėl branduolinės avarijos, taip pat žalą, atsiradusią dėl laisvosios ir atvirosios programinės įrangos, sukurtos arba tiekiamos nevykdant komercinės veiklos.

Dabartinė redakcija

1. Ieškiniai dėl nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės produktus (paslaugas), gali būti pareiškiami per trejus metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir kas yra gamintojas. 2. Teisė pareikšti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį išnyksta suėjus dešimties metų terminui nuo tos dienos, kurią produkto gamintojas išleido žalos padariusį produktą į apyvartą.

Paskelbta nauja redakcija (dar negalioja)

1. Ieškiniai dėl nuostolių (žalos), atsiradusių vartojant netinkamos kokybės gaminius, gali būti pareiškiami per trejus metus nuo tos dienos, kurią nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam padarytą žalą, trūkumą ir atsakingo ekonominės veiklos vykdytojo tapatybę. 2. Teisė pareikšti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį išnyksta suėjus dešimties metų terminui nuo tos dienos, kurią netinkamos kokybės gaminys buvo pateiktas rinkai ar pradėtas naudoti, o jeigu gaminys buvo pakeistas iš esmės, – nuo dienos, kurią, atlikus gaminio esminius pakeitimus, tas gaminys buvo pradėtas tiekti rinkai arba pradėtas naudoti. Jeigu teismas pripažįsta, kad teise pareikšti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį per nurodytą dešimties metų terminą nukentėjęs asmuo negalėjo pasinaudoti dėl vėliau išaiškėjusio savo suluošinimo arba kitokio sveikatos sužalojimo, ši teisė išnyksta suėjus dvidešimt penkerių metų terminui.