1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1982 m. spalio 6 d.( * )

„Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą“

Byloje 283/81

Dėl Corte suprema di cassazione

pirmosios civilinių bylų kolegijos pagal EEB sutarties

177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti

prejudicinį sprendimą bylose:

Srl Cilfit, likviduojama bendrovė, ir kitos 54 bendrovės, Roma,

prieš

Sveikatos ministeriją, atstovaujamą ministro, Roma,

ir

Lanificio di Gavardo SpA, Milanas,

prieš

Sveikatos ministeriją, atstovaujamą ministro, Roma,

dėl EEB sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas J. Mertens de Wilmars, kolegijų

pirmininkai G. Bosco, A. Touffait ir O. Due, teisėjai

P. Pescatore, Mackenzie Stuart, A. O’Keeffe,

T. Koopmans, U. Everling, A. Chloros ir F. Grévisse,

generalinis advokatas F. Capotorti,

kancleris P. Heim,

priima šį

Sprendimą

1 1981 m.

kovo 27 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1981 m.

spalio 31 d., Corte suprema di cassazione, vadovaudamasis

EEB sutarties 177 straipsniu, pateikė prejudicinį klausimą dėl EEB

sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos išaiškinimo.

2 Šis

klausimas kilo nagrinėjant ginčą tarp vilną importuojančių bendrovių ir

Italijos sveikatos ministerijos dėl fiksuoto mokesčio už vilnos,

importuojamos iš Bendrijos narėmis nesančių šalių, sanitarinį

patikrinimą. Šios bendrovės nurodė 1968 m. birželio 28 d.

Reglamentą Nr. 827/68 (OL L 151, p. 16) dėl bendro

tam tikrų Sutarties II priede išvardytų produktų rinkos organizavimo,

kurio 2 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms draudžiama

įvesti muitams lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus už

importuotus „gyvūninės kilmės produktus“, nenurodytus kitoje vietoje,

apibrėžiamus bendrojo muitų tarifo 05.15 pozicijoje. Sveikatos

ministerija užginčijo šį argumentą, nes vilna neįtraukta į Sutarties

II priedą. Todėl jai netaikomas bendras žemės ūkio rinkų

organizavimas.

3 Tokiomis

aplinkybėmis Sveikatos ministerija daro išvadą, kad atsakymas į

klausimą dėl Bendrijos institucijų teisės akto išaiškinimo yra toks

akivaizdus, jog nekelia jokių abejonių, ir todėl jam netaikomas

reikalavimas pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį

sprendimą. Suinteresuotosios bendrovės teigia priešingai, kad klausimas

dėl reglamento išaiškinimo buvo iškeltas nagrinėjant bylą Corte suprema di cassazione,

t. y. teisme, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti

skundžiami, todėl pagal 177 straipsnio trečiąją pastraipą jis

negali išvengti pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą.

4 Atsižvelgdamas į šiuos prieštaraujančius teiginius Corte suprema di cassazione kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas tokį klausimą:

„Ar

Sutarties 177 straipsnio trečiosios pastraipos, nurodančios, kad

iškilus to paties straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytam klausimui

nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal

nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiamas, tas teismas

„kreipiasi“ į Teisingumo Teismą, nustatoma pareiga pateikti prašymą

priimti prejudicinį sprendimą valstybės narės teismui visiškai neleidžia

vertinti iškelto klausimo pagrįstumo, ar ši pareiga priklauso (ir kuria

apimtimi) nuo išankstinės pagrįstos abejonės dėl išaiškinimo

egzistavimo?“

5 Siekiant

išspręsti taip suformuluotą problemą, reikia atsižvelgti į

177 straipsnio sistemą, pagal kurią Teisingumo Teismo jurisdikcijai

priklauso priimti, be kita ko, prejudicinius sprendimus dėl Sutarties

ir Bendrijos institucijų priimtų aktų išaiškinimo.

6 Pagal

šio straipsnio antrąją pastraipą kiekvienas valstybių narių teismas,

manydamas, kad sprendimui priimti šiuo klausimu reikia prejudicinio

sprendimo, „gali“ prašyti Teisingumo Teismą jį priimti. Pagal to paties

straipsnio trečiąją pastraipą tokiam klausimui dėl išaiškinimo iškilus

nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimai pagal

nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, tas teismas dėl jo

„kreipiasi“ į Teisingumo Teismą.

7 Ši

pareiga kreiptis grindžiama bendradarbiavimu tarp nacionalinių teismų,

įpareigotų taikyti Bendrijos teisę, ir Teisingumo Teismo, siekiant

užtikrinti tinkamą Bendrijos teisės taikymą bei vienodą jos aiškinimą

visose valstybėse narėse. 177 straipsnio trečiąja pastraipa

konkrečiai siekiama išvengti teismų praktikos Bendrijos teisės

klausimais skirtumų atsiradimo Bendrijoje. Todėl šios pareigos ribos

turi būti įvertintos atsižvelgiant į jos tikslus ir pagal atitinkamą

valstybių narių teismų bei Teisingumo Teismo jurisdikciją, iškilus

tokiam klausimui dėl išaiškinimo 177 straipsnio prasme.

8 Šiame

kontekste, siekiant nustatyti aplinkybes, kuriomis valstybės narės

teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau

skundžiami, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, reikia patikslinti

frazės „tokiam klausimui iškilus“ prasmę Bendrijos kontekste.

9 Šiuo

atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad 177 straipsnis nėra

nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims suteikiama kreipimosi į

teismą priemonė. Todėl vienos šalies tvirtinimo apie byloje kylantį

klausimą dėl Bendrijos teisės išaiškinimo nepakanka, kad atitinkamas

teismas privalėtų laikyti, jog iškilo klausimas 177 straipsnio

prasme. Kita vertus, prireikus jis turi kreiptis į Teisingumo Teismą

savo iniciatyva.

10 Be

to, iš 177 straipsnio antrosios ir trečiosios pastraipų sąsajų

matyti, kad trečiojoje pastraipoje numatyti teismai turi tokią pačią

diskreciją kaip ir bet kuris kitas valstybių narių teismas, nuspręsti,

ar prejudicinis sprendimas Bendrijos teisės klausimu yra būtinas jo

sprendimui priimti. Todėl šie teismai neprivalo pateikti Teisingumo

Teismui jiems nagrinėjant bylą iškilusio klausimo dėl Bendrijos teisės

išaiškinimo, jei šis klausimas nėra svarbus bylai, tai yra tuo atveju,

kai atsakymas į šį klausimą, nesvarbu, koks jis būtų, negalėtų turėti

reikšmės ginčo baigčiai.

11 Kita

vertus, jeigu jie nustato, kad siekiant priimti sprendimą byloje yra

būtina remtis Bendrijos teise, 177 straipsnis nustato pareigą

kreiptis į Teisingumo Teismą dėl bet kurio iškilusio klausimo

išaiškinimo.

12 Corte di cassazione

pateiktu klausimu siekiama sužinoti, ar tam tikromis aplinkybėmis

177 straipsnio trečiojoje pastraipoje suformuluota pareiga vis

dėlto galėtų būti apribota.

13 Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad 1963 m. kovo 27 d. Sprendime (28 A 30/62, Da Costa,

Rink. p. 75) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nors

177 straipsnio trečiąja pastraipa valstybių narių teismai, kurių

sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, be

jokių apribojimų įpareigojami kreiptis į Teisingumo Teismą dėl bet kurio

jiems nagrinėjant bylą iškilusio klausimo išaiškinimo, pagal

177 straipsnį jau pateiktas išaiškinimas vis dėlto gali panaikinti

šios pareigos tikslą ir jos prasmę; o taip yra, be kita ko, tuo atveju,

kai iškeltas klausimas iš esmės yra tapatus tam, dėl kurio analogišku

atveju jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas“.

14 Tokį

patį 177 straipsnio trečiojoje pastraipoje įtvirtintos pareigos

ribojimo poveikį gali turėti ir atitinkamu teisės klausimu nusistovėjusi

Teisingumo Teismo praktika, neatsižvelgiant į procedūras, pagal kurias

ji buvo įtvirtinta, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai

tapatūs.

15 Tačiau

nereikėtų pamiršti, kad esant bet kuriai iš šių aplinkybių valstybių

narių teismai, įskaitant paminėtus 177 straipsnio trečiojoje

pastraipoje, turi nevaržomą teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano

tai esant tikslinga.

16 Galiausiai

tinkamas Bendrijos teisės taikymas gali būti toks akivaizdus, kad dėl

jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. Prieš nuspręsdamas, kad tokia

situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, jog

ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir

Teisingumo Teismui. Tik įvykdžius šias sąlygas valstybės narės teismas

šio klausimo galės neteikti Teisingumo Teismui bei prisiimti atsakomybę

dėl jo išsprendimo.

17 Vis

dėlto tokios galimybės egzistavimas turi būti įvertintas atsižvelgiant į

Bendrijos teisei būdingas savybes ir į su jos aiškinimu susijusius tam

tikrus sunkumus.

18 Pirmiausia

reikėtų atsižvelgti į tai, kad Bendrijos teisės aktai surašomi daugeliu

kalbų ir kad įvairios kalbinės versijos taip pat yra autentiškos; taigi

Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja ir jos kalbinių

versijų palyginimo.

19 Toliau,

net ir tikslaus kalbinių versijų sutapimo atveju, reikia pažymėti, kad

Bendrijos teisėje vartojama jai būdinga terminija. Be to, reikia

pabrėžti, kad teisinių sąvokų turinys Bendrijos ir skirtingų valstybių

narių teisėse nebūtinai yra tas pats.

20 Galiausiai

kiekviena Bendrijos teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į

atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų

visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata

turi būti taikoma.

21 Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, į Corte suprema di cassazione

pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: 177 straipsnio trečioji

pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal

nacionalinę teisę negali būti toliau skundžiami, jo nagrinėjamoje byloje

iškilus klausimui dėl Bendrijos teisės, privalo vykdyti pareigą

kreiptis į Teisingumo Teismą, išskyrus, jeigu jis nustatytų, kad

iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad dėl nagrinėjamos Bendrijos

teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė išaiškinimą, arba

tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to

negali kilti jokių pagrįstų abejonių; ar tokia galimybė egzistuoja, turi

būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos teisei būdingas savybes, į tam

tikrus sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, bei į teismų

praktikos Bendrijoje skirtumų atsiradimo pavojų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22 Italijos

Respublikos vyriausybės, Nyderlandų Karalystės vyriausybės ir Europos

Bendrijų Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas,

bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Corte suprema di cassazione nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimą, kurį jam 1981 m. kovo 27 d. nutartimi pateikė Corte suprema di cassazione, nusprendžia:

EEB

sutarties 177 straipsnio trečioji pastraipa turi būti aiškinama taip,

kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau

skundžiami, jo nagrinėjamoje byloje iškilus klausimui dėl Bendrijos

teisės, privalo vykdyti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, išskyrus,

jeigu jis nustatytų, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad

dėl nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau

pateikė išaiškinimą, arba tinkamas Bendrijos teisės taikymas yra toks

akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių; ar tokia

galimybė egzistuoja, turi būti įvertinta atsižvelgiant į Bendrijos

teisei būdingas savybes, į tam tikrus sunkumus, su kuriais susiduriama

ją aiškinant, bei į teismų praktikos Bendrijoje skirtumų atsiradimo

pavojų.

Mertens de Wilmars

Bosco

Touffait

Due

Pescatore

Mackenzie Stuart

O’Keeffe

Koopmans

Everling

Chloros

Grévisse

Paskelbta 1982 m. spalio 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

P. Heim

J. Mertens de Wilmars

* Proceso kalba: italų.