2018 m. lapkričio 28 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 2008/48/EB – Mokėjimo įsakymo procedūra remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu – Teismo negalėjimas vertinti, ar sutarties sąlygos nėra nesąžiningos, jei vartotojas nepasinaudoja teisių gynimo priemone“
Byloje C‑632/17
dėl Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas, Lenkija) 2017 m. spalio 4 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. lapkričio 9 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Powszechna Kasa Oszczędności (PKO) Bank Polski S.A.
prieš
Jacek Michalski
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro septintosios kolegijos pirmininko pareigas einanti trečiosios kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai C. Toader (pranešėja) ir A. Rosas,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
išklausęs generalinę advokatę ir nusprendęs priimti sprendimą byloje motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį,
priima šią
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat dėl 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB ( OL L 133, 2008, p. 66, ir klaidų ištaisymai OL L 207, 2009, p. 14; OL L 199, 2010, p. 40, ir OL L 234, 2011, p. 46) 10 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Varšuvoje (Lenkija) įsisteigusio banko Powszechna Kasa Oszczędności (PKO) Bank Polski S.A. (toliau – PKO) ginčą su Jacek Michalski dėl mokėjimo įsakymo, pagrįsto PKO apskaitos dokumentų išrašu ir išduoto J. Michalski negrąžinus sumų, kurias jis pasiskolino pasinaudojęs PKO jam išduota kredito kortele.
Teisinis pagrindas
3Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.
4Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose [kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
5Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“
6Direktyvos 2008/48 31 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Siekiant, kad vartotojas žinotų savo teises ir įsipareigojimus pagal kredito sutartį, joje turėtų būti aiškiai ir glaustai pateikta visa būtina informacija.“
7Šios direktyvos 10 straipsnyje išvardyta, be kita ko, informacija, kuri turi būti aiškiai ir glaustai nurodyta kredito sutartyje.
8Tos pačios direktyvos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kadangi šioje direktyvoje pateikiamos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba priimti savo nacionalinės teisės aktų nuostatų, besiskiriančių nuo nustatytų šioje direktyvoje.“
9Kodeks postępowania cywilnego (Civilinio proceso kodeksas, toliau – KPC) redakcijoje, taikomoje pagrindinėje byloje, reglamentuojama mokėjimo įsakymo procedūra.
10KPC 484 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:
„2. Teismas nagrinėja bylas pagal mokėjimo įsakymo procedūrą pareiškėjo prašymu, išdėstytu rašytiniame pareiškime.
3Byla nagrinėjama nerengiant žodinės proceso dalies.“
11KPC 485 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Teismas išduoda mokėjimo įsakymą, jeigu pareiškėjas reiškia piniginį reikalavimą <…>, o jį pagrindžiančios faktinės aplinkybės įrodytos prie pareiškimo pridėtais [dokumentais] <…>
3Teismas gali išduoti mokėjimo įsakymą, jeigu bankas reiškia reikalavimą remdamasis banko apskaitos dokumentų išrašu, pasirašytu asmenų, įgaliotų banko vardu prisiimti turtines teises ir pareigas, ir patvirtintu banko antspaudu, taip pat rašytinio raginimo sumokėti įteikimo skolininkui įrodymu.“
12KPC 486 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Jei nėra pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima pagrįsti mokėjimo įsakymą, pirmininkas nustato teismo posėdžio datą, nebent byla gali būti nagrinėjama nerengiant žodinės proceso dalies.“
13KPC 491 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Išduodamas mokėjimo įsakymą, teismas nurodo, kad skolininkas per dvi savaites nuo mokėjimo įsakymo įteikimo turi įvykdyti visą reikalavimą ir padengti išlaidas arba per šį terminą pateikti prieštaravimus.“
14KPC 492 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Mokėjimo įsakymas nuo jo išdavimo momento yra užtikrinimo priemonė, kuri yra vykdytina nepadarius vykdomojo įrašo. <…>“
15KPC 493 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Pareiškimas su prieštaravimais pateikiamas įsakymą išdavusiam teismui. Pareiškime skolininkas turi patikslinti, ar ginčija visą teismo įsakymą, ar jo dalį, pareikšti prieštaravimus prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, kitaip jie bus nepriimtini, taip pat nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti įrodymus. Teismas neatsižvelgia į pavėluotai pateiktus argumentus ir įrodymus, nebent šalis įrodo, kad nenurodė jų pareiškime ne dėl savo kaltės, arba jeigu atsižvelgimas į pavėluotai pateiktus argumentus ir įrodymus neužvilkins bylos nagrinėjimo, arba jeigu esama kitų išimtinių aplinkybių <…>“
16KPC 494 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Teismas atmeta prieštaravimus, jeigu jie pateikti praleidus terminą, už juos nesumokėtas žyminis mokestis, jie nepriimtini dėl kitų pagrindų arba pareiškėjas per nustatytą terminą nepašalino jų trūkumų.“
172005 m. liepos 28 d. ustawa o kosztach sądowych w sprawach cywilnych (Teismo išlaidų civilinėse bylose įstatymas) ( Dz. U., Nr. 167, 1398 pozicija, 2005; toliau – Teismo išlaidų įstatymas) 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Tuo atveju, jei pateikiamas prieštaravimas dėl mokėjimo įsakymo, išduoto remiantis mokėjimo įsakymo išdavimo procedūra, atsakovas turi padengti tris ketvirtadalius bylinėjimosi išlaidų.“
182015 m. gruodžio 21 d. PKO sudarė su J. Michalski sutartį dėl kredito kortelės išdavimo ir naudojimo.
192017 m. kovo 29 d. PKO nusiuntė J. Michalski raginimą sumokėti sumas, kurias, jo teigimu, šis jam skolingas. Kadangi J. Michalski tų sumų nesumokėjo, 2017 m. gegužės 26 d. PKO pagal KPC 485 straipsnio 3 dalį kreipėsi į Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas, Lenkija) prašydamas išduoti mokėjimo įsakymą dėl 6788,21 Lenkijos zloto (PLN) (apie 1580 EUR) kartu su sutartyje numatytomis palūkanomis. Prie šio prašymo buvo pridėtas PKO apskaitos dokumentų išrašas, pasirašytas asmens, įgalioto banko vardu prisiimti turtines teises ir pareigas, ir patvirtintas to banko antspaudu, taip pat rašytinio raginimo sumokėti įteikimo J. Michalski įrodymu.
20Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, jog siekdami, kad būtų įvykdytas jų reikalavimas, Lenkijoje bankai labai dažnai naudojasi mokėjimo įsakymo procedūra, remdamiesi tokiu išrašu. Tokia praktika reiškia, kad prie prašymo pridedamas tik banko apskaitos dokumentų išrašas pagal KPC 485 straipsnio 3 dalį ir nepateikiami kiti dokumentai, patvirtinantys vartojimo kredito sutarties buvimą ir jos sąlygas.
21Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad mokėjimo įsakymo procedūrą pagal Lenkijos teisę sudaro du etapai. Per pirmąjį etapą, esant banko reikalavimui, teismas tam, kad išduotų mokėjimo įsakymą, ex officio nagrinėja tik banko apskaitos dokumentų išrašo formalaus galiojimo klausimą, nes tai yra esminis tokio mokėjimo įsakymo išdavimo pagrindas. Kriterijai, galintys pateisinti atsisakymą išduoti tokį įsakymą, suformuluoti tik KPC 485 straipsnio 3 dalyje. Taigi kreditorius neprivalo konkrečiai įrodyti pareikšto reikalavimo pagrindų, visų pirma pateikdamas vartojimo paskolos sutartį.
22Galimas ir antrasis šios procedūros etapas. Jis prasideda, kai banko skolininkas pateikia prieštaravimų dėl mokėjimo įsakymo, skolininkas gali pateikti prieštaravimų, susijusių su jo ir banko sudaryta sutartimi. Remiantis KPC 493 straipsnio 1 dalimi, siejama su KPC 491 straipsnio 1 dalimi, prieštaravimus dėl to mokėjimo įsakymo teikiantis vartotojas privalo laikytis ne tik jiems pateikti nustatyto dviejų savaičių termino, bet ir prieštaravimams nustatytos formos. Be to, pagal Teismo išlaidų įstatymo 19 straipsnio 4 dalį tas vartotojas privalo sumokėti tris ketvirtadalius bylinėjimosi išlaidų.
23Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad įsiteisėjusiam mokėjimo įsakymui pripažįstama res judicata galia ir kad pagal KPC 492 straipsnio 1 dalį nuo jo išdavimo momento šis mokėjimo įsakymas yra užtikrinimo priemonė, vykdytina nereikalaujant vykdomojo įrašo.
24Šio teismo teigimu, jo gautas prašymas skiriasi nuo bylų, kuriose priimti 2012 m. birželio 14 d. Sprendimas Banco Español de Crédito ( C‑618/10, EU:C:2012:349) ir 2016 m. vasario 18 d. Sprendimas Finanmadrid EFC ( C‑49/14, EU:C:2016:98), kur nacionaliniai teismai savo žinioje turėjo sutartinius dokumentus, nustatančius kontrahentų teises ir pareigas, todėl jie turėjo galimybę nurodyti, kad negali būti taikomos šiuose dokumentuose įtvirtintos nesąžiningos sąlygos.
25Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimu Radlinger ir Radlingerová ( C‑377/14, EU:C:2016:283, 50 punktas) abejoja, ar dėl mokėjimo įsakymo procedūros, įgyvendinamos remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, vartotojui netampa pernelyg sunku ar net neįmanoma įgyvendinti teises, kurias jam suteikia vartotojų apsaugos sistema visų pirma pagal direktyvas 93/13 ir 2008/48, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, teismui nepateikiama informacija apie vartotojo ir banko teisinius santykius ir, antra, vartotojui perkeliama visa įrodinėjimo našta.
26Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy w Siemianowicach Śląskich (Silezijos Semianovicų apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 93/13] nuostatos, visų pirma jos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat [Direktyvos 2008/48] nuostatos, visų pirma jos 10 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad jomis bankui (paskolos davėjui) draudžiama reikšti vartotojui (paskolos gavėjui) reikalavimą, remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, pasirašytu asmens, įgalioto pateikti deklaracijas dėl banko turtinių teisių ir pareigų, ir patvirtintu banko antspaudu, taip pat rašytinio raginimo sumokėti įteikimo skolininkui įrodymu, pasinaudojant mokėjimo įsakymo procedūra, apibrėžta [KPC] 485 straipsnio 3 dalyje ir paskesniuose straipsniuose?“
27Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį, jeigu atsakymą į klausimą, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, galima aiškiai nustatyti iš jurisprudencijos arba jeigu atsakymas į pateiktą klausimą nekelia jokių pagrįstų abejonių, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.
28Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Profi Credit Polska ( C‑176/17, EU:C:2018:711), Teisingumo Teismo buvo prašoma atsakyti į analogiškus klausimus, kuriuos pateikė tas pats nacionalinis teismas. Tame sprendime pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas taip pat turi reikšmės atsakymui į šį klausimą.
29Iš tiesų, nors pagrindinė byla skiriasi nuo tos, kurioje priimtas 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Profi Credit Polska ( C‑176/17, EU:C:2018:711), kadangi mokėjimo įsakymas pagrindinėje byloje buvo išduotas remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu pagal KPC 485 straipsnio 3 dalį, o ne remiantis paprastuoju vekseliu pagal KPC 485 straipsnio 2 dalį, šios dvi bylos susijusios su tomis pačiomis procesinėmis taisyklėmis dėl mokėjimo įsakymo procedūrų.
30Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje tikslinga taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnį.
31Kadangi Direktyva 2008/48 nebuvo suderinta sritis, susijusi su banko apskaitos dokumentų išrašu, leidžiančiu įvykdyti iš vartojimo kredito sutarties išplaukiantį reikalavimą, šios direktyvos 22 straipsnio 1 dalis nėra taikoma tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje (pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 36 punktą).
32Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti tik dėl Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2008/48 10 straipsnio.
33Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2008/48 10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, leidžiančios išduoti mokėjimo įsakymą, grindžiamą banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu, patvirtinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylančius įpareigojimus, tuomet, kai teismas, į kurį kreiptasi dėl mokėjimo įsakymo išdavimo, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta informacija.
34Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės turi nustatyti, kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų privalomos vartotojui.
35Atsižvelgiant į viešojo intereso – vartotojų, kurie yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjai ar tiekėjai, apsaugos – pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybės narės, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirta konstatuojamąja dalimi, įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, „užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais“ (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga, patenkanti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nėra nesąžininga, ir taip kompensuoti nelygybę tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, jeigu jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad mokėjimo įsakymo išdavimo procedūros pirmajame etape jis gali vertinti tik banko apskaitos dokumento išrašo atitiktį formaliems reikalavimams. Taigi šis teismas nurodo, kad jis neturi visos informacijos apie teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su nagrinėjama paskolos sutartimi.
38Tuo remiantis darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas negali įvertinti, ar sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga, kol šiuo klausimu neturi informacijos apie visas faktines ir teisines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 47 punktą).
39Beje, kaip pažymėjo Lenkijos vyriausybė savo pastabose Teisingumo Teismui, nors pagal KPC 486 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkas gali nustatyti posėdžio datą (išskyrus atvejus, jei ši byla galėtų būti nagrinėjama nerengiant žodinės proceso dalies), o tai leistų išnagrinėti atitinkamą vartojimo kredito sutartį, tačiau tokius įgaliojimus šios kolegijos pirmininkas turi tik jeigu nėra pakankamai elementų, galinčių pagrįsti mokėjimo įsakymą. Tačiau kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėje byloje ši sąlyga neįvykdyta (žr. pagal analogiją 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 48 – 50 punktus).
40Bet kuriuo atveju, nors pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas apibrėžti iš Direktyvos 93/13 7 straipsnio kylančius kriterijus, nustatančius aplinkybes, leidžiančias ex officio įvertinti, ar vykdomos iš šios direktyvos kylančios pareigos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tokia nuostata, kaip KPC 486 straipsnio 1 dalis, prireikus sukuria jam tokią situaciją (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 52 punktas).
41Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad vertinti teisinį santykį, kylantį iš vartojimo kredito sutarties, galima tik jeigu vartotojas pateikia prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo.
42Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstanti procedūra yra susijusi tik su jos pirmuoju etapu, ši procedūra vis tiek turi būti vertinama kaip visuma, įskaitant tiek pirmąjį etapą iki prieštaravimo pateikimo, tiek ir tolesnį antrąjį etapą (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 54 punktas).
43Kadangi Sąjungos teisėje procedūros, taikomos nagrinėjant tariamai nesąžiningas sutarties sąlygas, yra nesuderintos, kiekviena valstybė narė gali jas nustatyti savo teisės sistemoje, tik turi užtikrinti, kad būtų paisoma lygiavertiškumo principo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 57 punktą).
44Dėl lygiavertiškumo principo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, galinčių sukelti abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės nuostatų suderinamumo su šiuo principu (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 58 punktas).
45Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą reikia pažymėti, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga numatyti procedūrines taisykles, leidžiančias užtikrinti Direktyva 93/13 teisės subjektams suteikiamų teisių paisymą užkertant kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui, apima teisę į veiksmingą teisinę gynybą, taip pat įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Teisės į veiksmingą teisinę gynybą turi būti laikomasi tiek nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, tiek apibrėžiant su tokiais ieškiniais susijusias procedūrines taisykles. Taigi, norėdamas nustatyti, ar tokia procedūra, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pažeidžia teisę į veiksmingą teisinę gynybą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar nacionalinėje teisėje numatyti prieštaravimo procedūros ypatumai nesukelia didelės rizikos, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 59 ir 61 punktai).
46Nagrinėjamu atveju matyti, kad KPC 491 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas pateikti prieštaravimą yra dvi savaitės. Be to, pagal šio kodekso 493 straipsnio 1 dalį prieštaravimo pareiškime atsakovas turi nurodyti, ar jis ginčija visą mokėjimo įsakymą, ar tik jo dalį, išdėstyti pagrindus ir prieštaravimus (pateikti vėliau jie laikomi nepriimtinais), nurodyti faktines aplinkybes ir įrodymus. Numačius, kad reikia laikytis tiek procedūrinių taisyklių per tokį trumpą terminą, kyla didelė rizika, kad vartotojas nepareikš prieštaravimo arba kad šis bus nepriimtinas (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 65 ir 66 punktai).
47Be to, pagal Teismo išlaidų įstatymo 19 straipsnio 4 dalį skolininkas turi padengti tris ketvirtadalius visų bylinėjimosi išlaidų, jei pateikia prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, taigi, pardavėjas ar tiekėjas turi padengti tik vieną ketvirtadalį tokių išlaidų. Tokios išlaidos pačios savaime gali atgrasyti vartotoją nuo prieštaravimo pateikimo. Jis yra juo labiau nepalankesnėje padėtyje, jei bet kuriuo atveju turi padengti tris kartus didesnes išlaidas nei kita šalis (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 67 ir 68 punktai).
48Vadinasi, procedūrinės taisyklės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pirma, kiek pagal jas vartotojas turi per dvi savaites nuo tos dienos, kai buvo įteiktas mokėjimo įsakymas, nurodyti faktines aplinkybes ir pateikti įrodymus, kurie leistų teismui atlikti vertinimą ir, antra, kurie pagal tai, kaip apskaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos, dėl kurių vartotojas patenka į blogesnę padėtį, sukelia riziką, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 69 ir 70 punktus).
49Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama procedūra, pagal kurią leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 71 punktą).
50Kalbant apie Direktyvos 2008/48 10 straipsnį, reikia priminti, kad šiame straipsnyje nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta kredito sutartyse siekiant, kad vartotojai galėtų priimti sprendimą turėdami visą reikiamą informaciją atitinkamu klausimu.
51Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad galimybė nacionaliniam teismui vertinti ex officio, ar laikomasi Direktyvoje 2008/48 nustatytų reikalavimų, yra tinkamas būdas pasiekti šios direktyvos 10 straipsnio tikslą ir prisidėti prie šios direktyvos 31 konstatuojamojoje dalyse nustatytų tikslų siekimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Radlinger ir Radlingerová, C‑377/14, EU:C:2016:283, 68 punktą ir pagal analogiją 2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Pohotovosť, C‑76/10, EU:C:2010:685, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, ši nacionalinio teismo pareiga ex officio įvertinti atitiktį reikalavimams pagal Direktyvą 2008/48 suponuoja, kad jis žino šiuo klausimu būtinas teisines ir faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Radlinger ir Radlingerová, C‑377/14, EU:C:2016:283, 70 punktą ir pagal analogiją 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktą).
52Kadangi per pirmąjį procedūros etapą nacionalinis teismas neturi informacijos, kuri leistų jam įsitikinti, ar paisyta vartotojo informavimo pareigos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 10 straipsnį, nes mokėjimo įsakymas išduodamas išnagrinėjus tik banko apskaitos dokumentų išrašo atitiktį formaliems reikalavimams, o teisės pateikti prieštaravimą dėl tokio mokėjimo įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia dėl tų pačių priežasčių, kaip išdėstytos šios nutarties 46–48 punktuose, užtikrinti, kad paisoma pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių, Direktyvos 2008/48 10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
53Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2008/48 10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu, patvirtinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylantį reikalavimą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta informacija, jeigu teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šias direktyvas vartotojui suteikiamų teisių.
54Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nutaria:
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalį ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB 10 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, remiantis banko apskaitos dokumentų išrašu, kaip įrodymu, patvirtinančiu iš vartojimo kredito sutarties kylantį reikalavimą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti, ar šios sutarties sąlygos gali būti pripažintos nesąžiningomis, ir įsitikinti, ar joje pateikta minėtame 10 straipsnyje nurodyta informacija, jeigu teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti, kad paisoma pagal šias direktyvas vartotojui suteikiamų teisių.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: lenkų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.