1993 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1993 m. lapkričio 24 d.( * )

„Laisvas prekių judėjimas – Draudimas perparduoti nuostolingai“

Sujungtose bylose C‑267/91 ir C‑268/91

dėl tribunal de grande instance de Strasbourg

(Prancūzija) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo

Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl su

konkurencija ir judėjimo laisve Bendrijoje susijusių EEB sutarties

nuostatų išaiškinimo šio teismo nagrinėjamose baudžiamosiose bylose

prieš

Bernard Keck

ir

Daniel Mithouard,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai

G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeda,

M. Díez de Velasco ir D. A. O. Edward,

teisėjai C. N. Kakouris, R. Joliet,

F. A. Schockweiler, G. C. Rodríguez Iglesias,

F. Grévisse, M. Zuleeg, P. J. G. Kapteyn ir

J. L. Murray,

generalinis advokatas W. Van Gerven,

posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:

• D. Mithouard, atstovaujamo Strasbūro advokato M. Meyer,
• B. Keck, atstovaujamo Strasbūro advokato J.‑P. Wachsmann,
• Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės tarnybos direktoriaus pavaduotojo P. Pouzoulet ir tos pačios ministerijos teisės tarnybos užsienio reikalų sekretorės

H. Duchêne,

• Graikijos vyriausybės, atstovaujamos Valstybinės teisės tarybos teisės patarėjo pavaduotojo F. P. Georgakopoulos,
• Europos

Bendrijų Komisijos, atstovaujamos teisės patarėjo R. Wainwright ir

nacionalinės pareigūnės, deleguotos į Komisijos teisės tarnybą,

V. Melgar, padedamų į Paryžiaus advokatų sąrašą įrašyto advokato

H. Lehman,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs

1993 m. kovo 9 d. teismo posėdyje D. Mithouard,

atstovaujamo Strasbūro advokatų Meyer ir Huet, Prancūzijos vyriausybės

ir Komisijos žodines pastabas,

susipažinęs su 1993 m. balandžio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Dviem

1991 m. birželio 27 d. Sprendimais, kuriuos Teisingumo

Teismas gavo 1991 m. spalio 16 d., tribunal de grande instance de Strasbourg

pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė du prejudicinius

klausimus dėl su konkurencija ir laisvu judėjimu Bendrijoje susijusių

šios sutarties taisyklių išaiškinimo.

2 Šie

klausimai buvo iškelti nagrinėjant baudžiamąsias bylas, pradėtas prieš

B. Keck ir D. Mithouard, kurie buvo patraukti baudžiamojon

atsakomybėn, nes pažeidė 1963 m. liepos 2 d. Prancūzijos

įstatymo Nr. 63-628, iš dalies pakeisto 1986 m. gruodžio

1 d. Nutarimo Nr. 86-1243 32 straipsniu,

1 straipsnio nuostatas, perparduodami nepakeistus gaminius mažesne

nei jų faktinė pirkimo kaina.

3 B. Keck

ir D. Mithouard gindamiesi tvirtino, kad bendras draudimas

perparduoti nuostolingai, kuris nustatytas minėtose nuostatose, yra

nesuderinamas su Sutarties 30 straipsnio nuostatomis bei laisvo

asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimo ir laisvos konkurencijos

Bendrijoje principais.

4 Manydamas, kad jam būtinas kai kurių Bendrijos teisės nuostatų išaiškinimas, tribunal de grande instance de Strasbourg sustabdė abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar

1986 m. gruodžio 1 d. Nutarimo Nr. 86-1243

32 straipsnyje įtvirtintas perpardavimo nuostolingai Prancūzijoje

draudimas yra suderinamas su laisvo asmenų, paslaugų bei kapitalo

judėjimo, įsisteigimo laisvės, laisvos konkurencijos bendrojoje rinkoje

bei nediskriminavimo dėl pilietybės principais, įtvirtintais

1957 m. kovo 25 d. EEB steigimo sutartyje, ypač jos 3 ir

7 straipsniuose, nes Prancūzijos teisės aktai gali iškreipti

konkurenciją:

a) pirma, dėl to, kad baudžiama tik už perpardavimą nuostolingai ir šis draudimas

nėra taikomas gamintojui, kuriam rinkoje leidžiama laisvai parduoti

gaminį, kurį jis gamina, perdirba arba pagerina, nors ir labai nežymiai,

už mažesnę nei savikaina kainą;

b) antra, dėl to, kad jie iškreipia konkurencinę kainą, ypač pasienio zonose tarp

įvairių ūkio subjektų dėl jų pilietybės arba įsisteigimo vietos?“

5 Išsamesnį

pagrindinių bylų faktinių aplinkybių išdėstymą, informaciją apie

proceso eigą ir Teisingumo Teismui pateiktas rašytines pastabas galima

rasti teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau

perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

6 Visų

pirma reikia pastebėti, kad Sutarties nuostatos dėl laisvo asmenų,

paslaugų ir kapitalo judėjimo Bendrijoje neturi nieko bendra su bendru

draudimu perparduoti nuostolingai, kuris yra susijęs su prekių prekyba,

ir todėl jos nėra susijusios su pagrindinės bylos dalyku.

7 Toliau,

kalbant apie Sutarties 7 straipsnyje nustatytą nediskriminavimo

principą, iš sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima

spręsti, kad nacionalinis teismas abejoja dėl draudimo perparduoti

nuostolingai atitikties šiai nuostatai, nes įmonės, kurioms ji taikoma,

gali atsidurti nepalankioje padėtyje, palyginti su jų konkurentėmis,

veikiančiomis valstybėse narėse, kuriose perparduoti nuostolingai yra

leidžiama.

8 Šiuo

atžvilgiu reikia pažymėti, kad faktas, jog įmonėms, prekiaujančioms

skirtingose valstybėse narėse, taikomi skirtingi teisės aktai, kurių

vieni draudžia, o kiti leidžia perparduoti nuostolingai, nėra

diskriminacija Sutarties 7 straipsnio prasme, nes pagrindinėje

byloje aptariami nacionalinės teisės aktai taikomi bet kokiai prekybos

veiklai, vykdomai nacionalinėje teritorijoje, nesvarbu, kokia yra ją

vykdančių asmenų pilietybė (žr. 1988 m. liepos 14 d. Sprendimą

Lambert, 308/86, Rink. p. 4369).

9 Galiausiai

iš prejudicinio klausimo matyti, kad prašymą priimti prejudicinį

klausimą pateikęs teismas prašo paaiškinti galimą aptariamų teisės aktų

antikonkurencinį poveikį, remdamasis Sutarties 3 straipsnyje

išdėstytais Bendrijos pagrindais, tačiau nenurodydamas specialių

Sutarties taisyklių, kurios juos įgyvendina konkurencijos srityje.

10 Šiomis

aplinkybėmis, atsižvelgiant į pateiktus argumentus bei Teisingumo

Teisme vykusius ginčus ir siekiant naudingai atsakyti į klausimą prašymą

priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia išnagrinėti

draudimą perparduoti nuostolingai atsižvelgiant į laisvą prekių

judėjimą.

11 Pagal

Sutarties 30 straipsnį valstybių narių tarpusavio prekyboje

draudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio

priemonės. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, kiekybiniam

apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė yra bet kokia priemonė,

galinti tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai sudaryti

kliūtis Bendrijos vidaus prekybai.

12 Reikia

konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktais, kuriais paprastai

draudžiama perparduoti nuostolingai, nesiekiama reglamentuoti prekybos

prekėmis tarp valstybių narių.

13 Tiesa,

tokie teisės aktai gali apriboti pardavimų apimtį, vadinasi, ir gaminių

iš kitų valstybių narių pardavimų apimtį, nes jie atima iš ūkio

subjektų galimybę naudotis vienu iš pardavimo skatinimo būdų. Tačiau

iškyla klausimas, ar to pakanka, kad aptariamus teisės aktus būtų galima

laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone.

14 Atsižvelgdamas

į tai, kad ūkio subjektai vis dažniau remiasi Sutarties

30 straipsniu ginčydami bet kokius teisės aktus, kurie riboja jų

prekybos laisvę, net jeigu netaikomi gaminiams iš kitų valstybių narių,

Teisingumo Teismas mano, kad būtina iš naujo išnagrinėti ir patikslinti

savo praktiką šioje srityje.

15 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad remiantis teismo praktika Cassis de Dijon byloje (1979 m. vasario 20 d. Sprendimas Rewe-Zentral,

120/78, Rink. p. 649), 30 straipsnio draudžiamas lygiaverčio

poveikio priemones sudaro kliūtys laisvam prekių judėjimui, kylančios,

nesant suderintų teisės aktų, dėl kitose valstybėse narėse teisėtai

pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių dėl sąlygų, kurias

turi atitikti šios prekės (pavyzdžiui, dėl jų pavadinimo, formos,

dydžio, svorio, sudėties, pristatymo, ženklinimo, pakuotės), netgi jeigu

šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nebent jų taikymą

galima pateisinti bendruoju interesu, kuris yra svarbesnis už laisvo

prekių judėjimo reikalavimus.

16 Tačiau

reikia pabrėžti, kad, priešingai nei buvo nuspręsta iki šiol,

nacionalinių nuostatų, ribojančių ar draudžiančių kai kuriuos prekybos

būdus, taikymas gaminiams iš kitų valstybių narių nesudaro kliūčių

Bendrijos vidaus prekybai tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar

potencialiai teismo praktikos Dassonville byloje (1974 m.

liepos 11 d. Sprendimas, 8/74, Rink. p. 837) prasme, jeigu

šios nuostatos taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams,

vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir jos teisiškai ir

faktiškai vienodai veikia prekybą nacionaliniais gaminiais ir gaminiais

iš kitų valstybių narių.

17 Jei

šios sąlygos yra įvykdytos, tokių teisės aktų taikymas gaminiams iš

kitos valstybės narės, atitinkantiems šios valstybės priimtas taisykles,

nesudaro kliūčių jiems patekti į rinką ar to patekimo neapsunkina

labiau nei nacionaliniams gaminiams. Todėl šie teisės aktai nepatenka į

Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį.

18 Taigi

nacionaliniam teismui reikia atsakyti taip: EEB sutarties

30 straipsnis turi būti aiškinamas kaip netaikytinas valstybės

narės teisės aktams, nustatantiems bendrą draudimą perparduoti

nuostolingai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19 Prancūzijos

bei Graikijos vyriausybių ir Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė

Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas

pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo

nagrinėjamose bylose, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam dviem 1991 m. birželio 27 d. Sprendimais pateikė tribunal de grande instance de Strasbourg, konstatuoja:

EEB sutarties

30 straipsnis turi būti aiškinamas kaip netaikytinas valstybės

narės teisės aktams, nustatantiems bendrą draudimą perparduoti

nuostolingai.

Due

Mancini Moitinho de Almeida

Díez de Velasco

Edward Kakouris

Joliet

Schockweiler Rodríguez Iglesias

Grévisse

Zuleeg Kapteyn

Murray

Paskelbta 1993 m. lapkričio 24 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

J.‑G. Giraud

O. Due

* Proceso kalba: prancūzų.