1991 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1991 m. lapkričio 19 d.( * )

„Darbuotojų apsauga – Valstybės narės atsakomybė“

sujungtose bylose C‑6/90 ir C‑9/90,

dėl pretura di Vicenza (Italija) (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa

(Italija) (byla C‑9/90) pagal EEB sutarties 177 straipsnį

Teisingumo Teismui pateiktų dviejų prašymų priimti prejudicinį sprendimą

šių teismų nagrinėjamose bylose tarp

Andrea Francovich

ir

Italijos Respublikos,

ir tarp

Danila Bonifaci ir kt.

ir

Italijos Respublikos,

dėl

EEB sutarties 189 straipsnio trečiosios pastraipos bei

1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl

valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui

tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283, p. 23) išaiškinimo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas O. Due, kolegijos pirmininkai seras Gordon

Slynn, R. Joliet, F. A. Schockweiler, F. Grévisse ir

P. J. G. Kapteyn, teisėjai G. F. Mancini,

J. C. Moitinho de Almeida,

G. C. Rodríguez Iglesias,

M. Díez de Velasco ir M. Zuleeg,

generalinis advokatas J. Mischo,

posėdžio sekretorė D. Louterman, vyriausioji administratorė,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

• Andrea

Francovich ir Danila Bonifaci ir kt., atstovaujamų Vicenza advokatų

Claudio Mondin, Aldo Campesan ir Alberto dal Ferro,

• Italijos vyriausybės, atstovaujamos avvocato dello Stato Oscar Fiumara,
• Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus B. R. Bot,
• Jungtinės Karalystės, atstovaujamos J. E. Collins iš Treasury Solicitor’s Department, padedamo QC Richard Plender,
• Europos

Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Komisijos teisės tarnybos darbuotojų

Giuliano Marenco ir Karen Banks,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

susipažinęs

su 1991 m. vasario 27 d. posėdyje Andrea Francovich ir Danila

Bonifaci, Italijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės vyriausybės,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Kelno advokato Jochim Sedemund, ir

Komisijos pateiktomis žodinėmis pastabomis,

susipažinęs su 1991 m. gegužės 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 1989 m.

liepos 9 d. ir gruodžio 30 d. Nutartimis, kurias Teisingumo

Teismas atitinkamai gavo 1990 m. sausio 8 ir 15 d., pretura di Vicenza (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa

(byla C‑9/90) pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė

prejudicinius klausimus dėl EEB sutarties 189 straipsnio trečiosios

pastraipos ir 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos

80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga

jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo (OL L 283,

p. 23) išaiškinimo.

2 Šie

klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčus tarp Andrea Francovich,

Danila Bonifaci ir kt. (toliau – ieškovai) bei Italijos Respublikos.

3 Direktyva

80/987 siekiama užtikrinti darbuotojams minimalų apsaugos lygį pagal

Bendrijos teisę jų darbdaviui tapus nemokiam, nepažeidžiant palankesnių

valstybėse narėse galiojančių nuostatų. Ji visų pirma numato konkrečias

garantijas dėl neišmokėtų sumų, susijusių su darbo užmokesčiu,

patenkinimo.

4 Pagal

11 straipsnį valstybės narės turėjo įstatymais ir kitais teisės

aktais įtvirtinti nuostatas, kad šios direktyvos būtų pradėta laikytis

ne vėliau kaip 1983 m. spalio 23 dieną. Italijos Respublikai

šios pareigos nesilaikius, Teisingumo Teismas jos neįvykdymą konstatavo

1989 m. vasario 2 d. Sprendimu Komisija prieš Italiją (22/87, Rink. p. 143).

5 A. Francovich, pagrindinė šalis byloje C‑6/90, dirbo įmonėje,, CDN Electronica SnC “ Vincentoje ir už tai nereguliariai gaudavo tik dalį jam priklausančio darbo užmokesčio. Todėl jis pareiškė ieškinį pretura di Vicenza, kuris nurodė įmonei atsakovei sumokėti maždaug 6 milijonus ITL. Per šio sprendimo vykdymo stadiją Tribunali di Vicenza

teismo antstolis buvo priverstas parengti protokolą dėl naudos

nedavusio turto arešto. Tuomet A. Francovich pareiškė turintis teisę

gauti iš Italijos Respublikos Direktyvoje 80/987 numatytas garantijas

arba subsidiariai – kompensaciją.

6 Byloje C‑9/90 Danila Bonifaci ir kitos 33 darbuotojos pareiškė ieškinį pretura di Bassano del Grappa, nurodydamos, kad jos, kaip samdomos darbuotojos, dirbo įmonėje Gaia Confezioni Srl,

kuriai 1985 m. balandžio 5 d. buvo paskelbtas bankrotas.

Nutraukiant darbo santykius, įsiskolinimas ieškovėms siekė daugiau nei

253 milijonų ITL, kurie buvo patvirtinti kaip bankrutuojančios

įmonės skola. Praėjus penkeriems metams po bankroto, joms nieko nebuvo

sumokėta, o įmonės administratorius pranešė, kad net dalinis turto

paskirstymas jų naudai buvo visiškai neįmanomas. Todėl ieškovės pradėjo

teisminį procesą prieš Italijos Respubliką, prašydamos, kad,

atsižvelgiant į šios pareigą ne vėliau kaip iki 1983 m. spalio

23 dienos įgyvendinti Direktyvą 80/987, jai būtų nurodyta bent už

tris paskutinius mėnesius sumokėti nesumokėtą darbo užmokestį arba,

nepatenkinus šio reikalavimo, sumokėti kompensaciją.

7 Tokiomis

aplinkybėmis nacionaliniai teismai Teisingumo Teismui pateikė tokius

abiejose bylose tapačius klausimus:

„1.

Ar pagal galiojančią Bendrijos

teisę privatus asmuo, kuriam pakenkė tai, kad valstybė narė neįgyvendino

Direktyvos 80/987 – šį neįgyvendinimą Teisingumo Teismas konstatavo

sprendimu, – gali reikalauti, jog ši valstybė įvykdytų tas direktyvos

nuostatas, kurios yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, tiesiogiai

remdamasis Bendrijos teisės aktais prieš įsipareigojimų nevykdžiusią

valstybę narę tam, kad gautų garantijas, kurias ši valstybė turėjo

užtikrinti, ir bet kokiu atveju reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl

nuostatų, kurioms tokia teisė netaikoma?

• 2. Ar Direktyvos 80/987 3 ir

4 straipsnių nuostatos, kartu paėmus, turi būti aiškinamos taip,

kad jei valstybė nepasinaudojo galimybe nustatyti 4 straipsnyje

numatytus apribojimus, ji privalo apmokėti darbuotojų reikalavimus taip,

kaip numatyta 3 straipsnyje?

• 3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą

yra neigiamas, prašoma, kad Teisingumo Teismas nustatytų, kokia yra

minimali garantija, kurią pagal Direktyvą 80/987 valstybė privalo

užtikrinti teisę į ją turinčiam darbuotojui, kad jam priklausanti darbo

užmokesčio dalis būtų laikoma direktyvos vykdymu.“

8 Išsamesnį

pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, proceso eigos, taip pat

Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų išdėstymą galima rasti

teismo posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau

perteikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

9 Pirmasis

nacionalinių teismų pateiktas klausimas kelia dvi problemas, kurias

reikia aptarti atskirai. Jis susijęs, pirma, su direktyvos nuostatų,

kurios apibrėžia darbuotojų teises, tiesioginiu veikimu ir, antra, su

valstybės atsakomybės už padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal

Bendrijos teisę neįvykdymo buvimu ir jos apimtimi.

Dėl direktyvos nuostatų, kurios apibrėžia darbuotojų teises, tiesioginio veikimo

10 Pirmąja

pirmojo klausimo, kurį pateikė nacionaliniai teismai, dalimi siekiama

sužinoti, ar direktyvos nuostatos, kurios apibrėžia darbuotojų teises,

turi būti aiškinamos taip, kad suinteresuotieji asmenys gali remtis

šiomis teisėmis prieš valstybę nacionaliniuose teismuose, jei per

nustatytą terminą nepriimamos direktyvą įgyvendinančios priemonės.

11 Pagal

nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė, kuri per nustatytą

terminą nepriėmė direktyvoje nustatytų įgyvendinimo priemonių, negali

prieš privačius asmenis remtis tuo, kad neįvykdė direktyvoje nustatytų

įsipareigojimų. Taigi visais atvejais, kai direktyvos nuostatos turinio

požiūriu yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios, jomis galima remtis,

jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos įgyvendinimo priemonės,

ginčijant bet kurią direktyvos neatitinkančią nacionalinės teisės

nuostatą, arba tuo atveju, jei jos apibrėžia teises, kuriomis privatūs

asmenys gali remtis prieš valstybę (1982 m. sausio 19 d.

Sprendimo Becker 24 ir 25 punktai, 8/81, Rink. p. 53).

12 Todėl

būtina išsiaiškinti, ar Direktyvos 80/987 nuostatos, kurios apibrėžia

darbuotojų teises, yra besąlygiškos ir pakankamai aiškios. Šis

vertinimas turi apimti tris aspektus, t. y. reikia nustatyti asmenis,

turinčius teisę gauti jose numatytą garantiją, šios garantijos turinį ir

galiausiai asmenį, kuris privalo suteikti tokią garantiją. Šiuo

atžvilgiu būtent kyla klausimas, ar valstybė gali būti laikoma

privalančia suteikti tokią garantiją remiantis tuo, kad ji per nurodytą

laikotarpį nesiėmė būtinų perkėlimo priemonių.

13 Visų

pirma, kiek tai susiję su asmens, turinčio teisę į tokias garantijas,

nustatymu, reikia pažymėti, kad pagal 1 straipsnio 1 dalį

direktyva taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems iš darbo sutarčių

ar darbo santykių ir pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems

nemokiems darbdaviams. Pastaroji nuostata nustato atvejus, kada

darbdavys laikomas nemokiu. 2 straipsnio 2 dalis dėl,,darbuotojo“ ir,,darbdavio“ sąvokų apibrėžimo nurodo nacionalinę

teisę. Galiausiai 1 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybės

narės gali išimties tvarka ir esant tam tikroms sąlygoms netaikyti šios

direktyvos kai kurių jos priede išvardytų kategorijų darbuotojams.

14 Šios

nuostatos yra pakankamai aiškios ir besąlygiškos, kad nacionalinis

teismas galėtų nustatyti, ar asmuo turi būti laikomas tokiu, kuriam

taikoma ši direktyva. Iš tikrųjų nacionaliniam teismui reikia tik

patikrinti, ar suinteresuotasis asmuo yra darbuotojas pagal

nacionalinius įstatymus, ir ar jam, atsižvelgiant į direktyvos

1 straipsnio 2 dalį bei I priedą, ši direktyva yra taikoma

(dėl direktyvos netaikymo būtinų sąlygų žr. 1989 m. vasario

2 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 22/87, 18–23 punktus ir 1990 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją,

C‑35/88, 11–26 punktus, Rink. I‑3917, I‑5409, I‑3931), ir

tuomet įsitikinti, ar tai yra vienas iš tos direktyvos

2 straipsnyje numatytų nemokumo atvejų.

15 Kalbant

apie garantijos turinį, 3 straipsnis numato, kad turi būti

užtikrinta, jog bus patenkinti reikalavimai, kylantys dėl darbo sutarčių

ar darbo santykių ir susiję su darbo užmokesčiu už laikotarpį iki

valstybės narės nustatytos datos, kurią ji gali pasirinkti iš trijų

galimų: a) darbdavio nemokumo pradžios data; b) pranešimo atitinkamam

darbuotojui apie jo atleidimą iš darbo dėl darbdavio nemokumo data; c)

darbdavio nemokumo pradžios data arba data, kai su atitinkamu darbuotoju

nutraukiama darbo sutartis ar darbo santykiai dėl darbdavio nemokumo.

16 Atsižvelgdama

į šį pasirinkimą, valstybė pagal 4 straipsnio 1 ir 2 dalis

turi teisę mokėjimo įsipareigojimą apriboti atitinkamai trijų mėnesių

arba aštuonių savaičių laikotarpiu, apskaičiuotu pagal minėtame

straipsnyje pateiktas tikslias taisykles. Galiausiai 4 straipsnio

3 dalis numato, kad valstybės narės gali nustatyti aukščiausią

įsipareigojimų apmokėti ribą, siekdamos išvengti mokėjimų,

neatitinkančių direktyvos socialinio tikslo. Jeigu valstybės narės

pasinaudoja šia galimybe, jos apie metodus, taikomus šiai aukščiausiai

ribai nustatyti, praneša Komisijai. Be to, 10 straipsnis numato,

kad direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės imtis būtinų priemonių

piktnaudžiavimams išvengti, ypač panaikinti arba apriboti mokėjimo

įsipareigojimą esant tam tikroms aplinkybėms.

17 Taigi

direktyvos 3 straipsnis palieka valstybei narei teisę rinktis

nustatant datą, nuo kurios turi būti užtikrintas reikalavimų

apmokėjimas. Tačiau, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (žr.

1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimą FNV, 71/85, Rink. p. 3855; 1987 m. kovo 23 d. Sprendimo McDermott ir Cotter,

286/85, Rink. p. 1453, 15 punktas), valstybės teisė

rinktis iš daugybės galimų priemonių direktyvoje numatytam rezultatui

pasiekti neatima iš privačių asmenų galimybės nacionaliniuose teismuose

remtis savo teisėmis, kurių turinį galima pakankamai aiškiai nustatyti

vien iš direktyvos nuostatų.

18 Šiuo

atveju rezultatas, kurio reikalauja aptariama direktyva, yra garantija,

kad bus patenkinti darbuotojų reikalavimai darbdavio nemokumo atveju.

Tai, kad 3 straipsnis ir 4 straipsnio 1 ir 2 dalys

suteikia valstybėms narėms tam tikrą diskreciją dėl tokios garantijos

nustatymo metodų ir jos dydžio apribojimo, neturi poveikio aiškiam ir

besąlygiškam rezultato pobūdžiui.

19 Iš

tikrųjų, kaip nurodė Komisija ir ieškovai, yra įmanoma nustatyti

minimalią direktyvoje numatytą garantiją remiantis ta data, kurią

pasirinkus garantijų institucijos įsipareigojimai mažiausi. Ta data yra

darbdavio nemokumo pradžios data, nes abi kitos datos, t. y. pranešimo

atitinkamam darbuotojui apie jo atleidimą iš darbo data ir darbo

sutarties arba darbo santykių nutraukimo data, pagal 3 straipsnyje

išdėstytas sąlygas būtinai yra vėlesnės nei nemokumo pradžia ir dėl to

nustato ilgesnį laikotarpį, už kurį reikia užtikrinti reikalavimų

apmokėjimą.

20 Dėl

4 straipsnio 2 dalyje numatytos galimybės apriboti šią

garantiją reikia pastebėti, kad tokia galimybė neužkerta kelio tam, jog

būtų galima nustatyti minimalią garantiją. Iš tiesų iš šio straipsnio

formuluotės matyti, kad valstybės narės gali darbuotojams teikiamas

garantijas apriboti tam tikrais, ankstesniais nei 3 straipsnyje

nurodyta data, laikotarpiais. Tie laikotarpiai nustatomi vadovaujantis

kiekviena iš 3 straipsnyje numatytų datų taip, kad bet kuriuo

atveju galima nustatyti, kokiu mastu valstybė narė galėtų sumažinti

direktyvoje numatytą garantiją, atsižvelgiant į datą, kurią ji būtų

pasirinkusi, jei būtų perkėlusi tą direktyvą.

21 Kalbant

apie 4 straipsnio 3 dalį, pagal kurią valstybės narės gali

nustatyti aukščiausią įsipareigojimų apmokėti ribą, siekiant išvengti

mokėjimų, neatitinkančių šios direktyvos socialinio tikslo, ir

10 straipsnį, nurodantį, kad direktyva nepažeidžia valstybių narių

teisės imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti, reikia

pažymėti, kad valstybė narė, neįvykdžiui įsipareigojimų perkelti

direktyvą, negali panaikinti tų teisių, kurias direktyva suteikia

privatiems asmenims, remdamasi galimybe apriboti garantijos sumą, kuria

ji būtų galėjusi pasinaudoti, jeigu būtų priėmusi priemones, būtinas

direktyvai įgyvendinti (dėl analogiškos galimybės, susijusios su

piktnaudžiavimo mokesčių srityje prevencija, žr. 1982 m. sausio

19 d. Sprendimo Becker 34 punktą, 8/81, Rink. p. 53).

22 Taigi

reikia konstatuoti, kad aptariamos nuostatos yra besąlygiškos ir

pakankamai aiškios garantijos turinio atžvilgiu.

23 Galiausiai,

kalbant apie privalančio suteikti garantiją asmens nustatymą,

direktyvos 5 straipsnis numato:

„Valstybės narės išsamias garantijų institucijų organizavimo, finansavimo ir veiklos taisykles nustato pagal šiuos principus:

• a) institucijų turtas turi būti

atskirtas nuo darbdavio apyvartinio kapitalo ir jam negali būti taikomi

procesiniai veiksmai dėl nemokumo;

• b) darbdaviai prisideda prie garantijų

institucijų finansavimo, išskyrus jeigu jas finansuoja tik valdžios

institucijos;

• c) garantijų institucijų

įsipareigojimai nepriklauso nuo to, ar įvykdyti visi jų finansavimo

įsipareigojimai.“

24 Buvo

pareikšta: kadangi direktyva numato galimybę, kad garantijų

institucijas finansuotų vien valdžios institucijos, būtų nepriimtina,

kad valstybė narė galėtų trukdyti direktyvos veikimui teigdama, jog būtų

galėjusi dalį ar visą jai tenkančios finansinės naštos perkelti kitiems

asmenims.

25 Toks

argumentas negali būti priimtas. Iš direktyvos nuostatų matyti, kad

valstybė narė įpareigojama sukurti tinkamą institucinę garantijų

sistemą. Pagal 5 straipsnį ji turi didelę diskreciją garantijų

institucijų organizavimui, veikimui ir finansavimui. Reikia pažymėti,

kad aplinkybė, kuria remiasi Komisija, jog direktyva kaip vieną iš

galimybių numato, kad tokia sistema gali būti finansuojama vien valdžios

institucijų, negali reikšti, jog valstybė gali būti nurodyta kaip

asmuo, privalantis patenkinti neapmokėtus reikalavimus. Mokėjimo

isipareigojimą turi garantijų institucijos, ir tik naudodamasi savo

įgaliojimu sukurti garantijų sistemą valstybė gali numatyti, kad

garantijų institucijas finansuos vien valstybės institucijos. Tokiu

atveju valstybė prisiima įsipareigojimą, kuris iš principo yra ne jos.

26 Iš

to matyti, jog net jei aptariamos direktyvos nuostatos yra pakankamai

aiškios ir besąlygiškos, kiek tai susiję su asmenimis, turinčiais teisę į

garantiją, ir garantijos turiniu, šių elementų nepakanka, kad privatūs

asmenys galėtų remtis tomis nuostatomis nacionaliniuose teismuose. Iš

tikrųjų šios nuostatos nenurodo asmens, kuris privalo suteikti

garantiją, o valstybė negali būti laikoma privalančia ją suteikti vien

dėl to, kad ji per nustatytą terminą nesiėmė perkėlimo priemonių.

27 Taigi

į pirmojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti taip: Direktyvos 80/987

nuostatos, kurios apibrėžia darbuotojų teises, turi būti aiškinamos

taip, kad suinteresuotieji asmenys negali šiomis teisėmis remtis prieš

valstybę nacionaliniuose teismuose, jei per nustatytą terminą nebuvo

priimtos įgyvendinimo priemonės.

Valstybės atsakomybė už padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo

28 Antrąja

pirmo klausimo dalimi nacionalinis teismas siekia sužinoti, ar valstybė

narė privalo atlyginti žalą, kurią privatūs asmenys patyrė dėl to, kad

nebuvo perkelta Direktyva 80/987.

29 Be

to, nacionalinis teismas kelia klausimą dėl valstybės atsakomybės už

padarytą žalą dėl įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę neįvykdymo ir

masto.

30 Šis

klausimas turi būti apsvarstytas atsižvelgiant į bendrą Sutarties

sistemą ir jos pagrindinius principus.

a) Dėl valstybės atsakomybės principo 31 Pirmiausia

reikia priminti, kad EEB sutartis nustatė savą teisės sistemą, kuri

integruota į valstybių narių teisės sistemą ir kurią privalo taikyti jų

teismai. Šios teisės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet

ir jų nacionaliniai subjektai. Bendrijos teisė ne tik nustato pareigas

privatiems asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų

asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik

tada, kai Sutartis aiškiai jas suteikia, bet ir dėl pareigų, kurias

Sutartis aiškiai apibrėžtu būdu nustato ir privatiems asmenims, ir

valstybėms narėms, ir Bendrijos institucijoms (žr. 1963 m. vasario

5 d. Sprendimą Van Gend en Loos, 26/62, Rink. p. 3; ir 1964 m. liepos 15 d. Sprendimą Costa, 6/64, Rink. p. 1141).

32 Be

to, ne kartą buvo konstatuota, kad nacionaliniai teismai, įgalioti savo

jurisdikcijos ribose taikyti Bendrijos teisės nuostatas, privalo

užtikrinti visapusį šių nuostatų veikimą ir apsaugoti teises, kurias jos

suteikia privatiems asmenims (žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo

Simmenthal 16 punktą, 106/77, Rink. p. 629; ir 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame 19 punktą C‑213/89, Rink. p. I‑2433).

33 Visapusis

Bendrijos normų veiksmingumas būtų pažeistas, o jų suteikiamų teisių

apsauga susilpninta, jeigu privatūs asmenys negalėtų gauti žalos

atlyginimo, kai jų teisės pažeidžiamos dėl Bendrijos teisės pažeidimo,

kuris priskiriamas valstybei narei.

34 Galimybė

gauti žalos atlyginimą iš valstybės narės ypač reikalinga tada, kai, o

taip yra ir šiuo atveju, visapusis Bendrijos taisyklių veikimas

priklauso nuo tos valstybės veiksmų, ir todėl, neatlikus tokių veiksmų,

privatūs asmenys negali nacionaliniuose teismuose remtis teisėmis,

kurias jiems pripažįsta Bendrijos teisė.

35 Iš

to matyti, kad valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą

žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra

neatskiriama Sutarties sistemos dalis.

36 Valstybių

narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Sutarties 5

straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar

specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę

vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos

teisės pažeidimo pasekmes (dėl analogiškų EAPB sutarties

86 straipsnio nuostatų žr. 1960 m. gruodžio 16 d.

Sprendimą Humblet, 6/60, Rink. p. 1125).

37 Iš

to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrijos teisė nustato principą, pagal

kurį valstybės narės privalo atlyginti žalą, privačių asmenų patirtą dėl

Bendrijos teisės pažeidimų, kurie joms priskiriami.

Dėl valstybės atsakomybės sąlygų

38 Taigi,

nors Bendrijos teisė nustato valstybės atsakomybę, sąlygos, kurioms

esant ta atsakomybė suteikia teisę į žalos atlyginimą, priklauso nuo

Bendrijos teisės pažeidimo, kuriuo buvo padaryta žala, pobūdžio.

39 Jei,

kaip ir šiuo atveju, valstybė narė nesilaiko pareigos pagal Sutarties

189 straipsnio trečiąją pastraipą imtis visų priemonių direktyvoje

numatytam rezultatui pasiekti, visapusis šios Bendrijos teisės normos

veiksmingumas reikalauja teisės į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys

sąlygos.

40 Pirmoji

šių sąlygų yra ta, kad direktyvos siekiamas rezultatas turi apimti

teisių privatiems asmenims suteikimą. Antroji sąlyga – šių teisių turinį

turi būti įmanoma identifikuoti remiantis direktyvos nuostatomis.

Galiausiai trečioji sąlyga – tarp valstybės pareigos nesilaikymo ir

padarytos žalos turi būti priežastinis ryšys.

41 Šių

sąlygų pakanka, kad atsirastų privačių asmenų teisė gauti žalos

atlyginimą, t. y. teisė, kurios pagrindas tiesiogiai įtvirtintas

Bendrijos teisėje.

42 Taikydama

šias sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes

remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės. Iš tikrųjų, nesant

Bendrijos teisės aktų, kiekvienos valstybės narės vidinėje teisės

sistemoje turi būti paskiriami kompetentingi teismai ir nustatomos

išsamios procedūrinės ieškinių, skirtų iš Bendrijos teisės kylančioms

asmenų teisėms visapusiškai užtikrinti, taisyklės (žr. 1976 m.

sausio 22 d. Sprendimą Russo, 60/75, Rink. p. 45; 1976 m. vasario 16 d. Sprendimą Rewe, 33/76, Rink. p. 1989 ir 1981 m. liepos 7 d. Sprendimą Rewe, 158/80, Rink. p. 1805).

43 Be

to, reikia pažymėti, kad įvairiais nacionalinės teisės aktais

nustatytos materialinės ir procedūrinės žalos atlyginimo sąlygos neturi

būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su nacionaline teise

grindžiamais reikalavimais, ir neturi būti tokios, kad dėl to būtų

beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (žr. su

panašiu mokesčių, surinktų pažeidžiant Bendrijos teisę, grąžinimo

klausimu susijusį 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimą San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595).

44 Šiuo

atveju Teisingumo Teismas savo sprendimu konstatavo, kad valstybė narė,

per nustatytą terminą neperkėlusi Direktyvos 80/987, pažeidė Bendrijos

teisę. Šia direktyva siekiamas rezultatas apima ir tai, kad

darbuotojams turi būti suteikta teisė į garantiją, jog bus patenkinti jų

reikalavimai, susiję su darbo užmokesčiu. Iš pirmojo klausimo pirmos

dalies nagrinėjimo matyti, kad šios teisės turinys gali būti nustatytas

remiantis direktyvos nuostatomis.

45 Tokiomis

sąlygomis nacionalinis teismas, remdamasis nacionaline teise dėl

atsakomybės, privalo užtikrinti darbuotojų teisę gauti atlyginimą už

žalą, padarytą jiems dėl to, kad direktyva nebuvo perkelta.

46 Taigi

nacionaliniams teismams reikia atsakyti taip: valstybė narė privalo

atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl to, kad nebuvo perkelta

Direktyva 80/987.

Antrasis ir trečiasis klausimas

47 Atsižvelgiant

į nacionalinio teismo pateikto pirmojo klausimo atsakymą, nebereikia

priimti sprendimo dėl antrojo ir trečiojo klausimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48 Italijos,

Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų ir Vokietijos vyriausybių ir

Europos Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo

pastabas, bylinėjimosi išlaidos negali būti atlygintos. Kadangi šis

procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų nacionalinių teismų

nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie

teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

Teisingumo Teismas,

atsakydamas

į klausimus, kuriuos jam 1989 m. liepos 9 d. ir 1989 m.

gruodžio 30 d. nutarimais pateikė atitinkamai pretura di Vicenza (byla C‑6/90) ir pretura di Bassano del Grappa (byla C‑9/90), nusprendžia:

1. Tarybos

direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su

darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, suderinimo nuostatos,

apibrėžiančios darbuotojų teises, turi būti aiškinamos taip, kad

suinteresuotieji asmenys negali remtis šiomis teisėmis prieš valstybę

nacionaliniuose teismuose, jei per nustatytą terminą nebuvo priimtos

direktyvos įgyvendinimo priemonės.

2Valstybė narė turi atlyginti žalą, padarytą privatiems asmenims dėl to, kad nebuvo perkelta Direktyva 80/987.

Due

Slynn

Joliet

Schockweiler

Grévisse

Kapteyn

Mancini

Moitinho de Almeida

Rodríguez Iglesias

Díez de Velasco

Zuleeg

Paskelbta 1991 m. lapkričio 19 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

J.‑G. Giraud

O. Due

* Proceso kalba: italų.