1964 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1964 m. liepos 15 d.( * )

Byloje 6/64

dėl Milano Giudice Conciliatore

pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto

prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties 102, 93, 53 ir

37 straipsnių išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje

Flaminio Costa

prieš

E.N.E.L. (Ente nazionale energia elettrica, impresa già della Edisonvolta)

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas A. M. Donner ir kolegijos pirmininkai

Ch. L. Hammes ir A. Trabucchi, teisėjai L. Delvaux,

R. Rossi, R. Lecourt (pranešėjas) ir J. Strauss

generalinis advokatas M. Lagrange,

kancleris A.. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1964 m. sausio 16 d. nutartimi, perduota Teisingumo Teismui, Milano Giudice Conciliatore,

„atsižvelgdamas į 1957 m. kovo 25 d. EEB steigimo sutarties

177 straipsnį, perkeltą į Italijos teisę 1957 m. spalio

14 d. įstatymu Nr. 1203, ir atsižvelgdamas į tvirtinimą, kad

1962 m. gruodžio 6 d. įstatymas Nr. 1643 bei Prezidento

dekretai, priimti vykdant šį įstatymą <…> pažeidžia Sutarties 102,

93, 53 ir 37 straipsnius“, sustabdė bylos nagrinėjimą ir nutarė

perduoti ją Teisingumo Teismui.

Dėl 177 straipsnio taikymo

Argumentas dėl klausimo formulavimo

Buvo priekaištauta dėl klausimo, kuriuo pasinaudojant 177 straipsniu siekiama išsiaiškinti, ar įstatymas atitinka Sutartį.

Pagal

šį straipsnį nacionaliniai teismai, kurių sprendimai yra neskundžiami,

kaip ir šiuo atveju, iškilus tokiam klausimui, turi kreiptis į

Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą „dėl Sutarties

išaiškinimo“.

Remdamasis šia nuostata,

Teisingumo Teismas negali nei taikyti Sutarties konkrečiam atvejui, nei

priimti sprendimo dėl vidaus teisės akto teisėtumo Sutarties atžvilgiu, o

tai jis galėtų daryti remdamasis 169 straipsniu.

Vis

dėlto iš teksto, kurį nacionalinis teismas surašė netobulai, Teisingumo

Teismas gali suformuluoti tik tuos klausimus, kurie susiję su Sutarties

išaiškinimu.

Taigi jis turi priimti sprendimą ne dėl Italijos įstatymo teisėtumo Sutarties atžvilgiu, o atsižvelgdamas į Giudice Conciliatore pateiktus teisinius duomenis tik išaiškinti nurodytus straipsnius.

Argumentas dėl poreikio išaiškinti nebuvimo

Milano teismui priekaištauta dėl to, jog jis paprašė išaiškinti Sutartį, nors tai nėra būtina jo nagrinėjamai bylai išspręsti.

177 straipsnis,

paremtas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų

atskyrimu, neleidžia Teisingumo Teismui spręsti nei dėl bylos faktų, nei

kritikuoti prašymo išaiškinti Sutartį motyvų bei tikslų.

Argumentas dėl teismo pareigos taikyti vidaus teisę

Italijos vyriausybė teigia, jog Giudice Conciliatore

prašymas yra visiškai nepriimtinas, nes nacionalinis teismas privalo

taikyti vidaus teisę ir negali naudotis 177 straipsniu.

Kitaip

negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę

sistemą, kuri, Sutarčiai įsigaliojus, buvo integruota į valstybių narių

teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai.

Iš

tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas,

juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises, ir

ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų

perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje

sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų

nacionaliniams subjektams ir joms pačioms.

Turint

omenyje tai, kad Bendrijos nuostatos buvo perkeltos į kiekvienos šalies

narės teisę ir apskritai atsižvelgiant į Sutarties nuostatas bei

dvasią, valstybės negali teikti pirmenybės vėliau priimtai vienašalei

priemonei prieš abipusiškumo pagrindu jų priimtą teisinę sistemą; tokia

priemonė neturi jai prieštarauti.

Iš tiesų

Bendrijos teisės vykdomoji galia negali skirtis įvairiose valstybėse,

atsižvelgiant į vėliau priimtus vidaus teisės aktus, nekeldama pavojaus

Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų įgyvendinimui,

ar nesukeldama diskriminacijos, kurią draudžia 7 straipsnis.

Bendrijos

steigimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai būtų ne besąlyginiai, o

tik priklausantys nuo aplinkybių, jeigu signatarės galėtų juos

peržiūrėti būsimais teisės aktais.

Valstybių

teisė veikti vienašališkai pripažįstama tiktai aiškiose konkrečiose

nuostatose (pavyzdžiui, 15 straipsnyje, 93 straipsnio

3 dalyje, 223–225 straipsniuose).

Kita

vertus, valstybių prašymams dėl leidžiančių nukrypti nuostatų taikomos

leidimo procedūros (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis,

17 straipsnio 4 dalis, 25, 26, 73 straipsniai,

93 straipsnio 2 dalies 3 pastraipa ir

226 straipsnis) ir jos netektų prasmės, jeigu valstybės turėtų

galimybę išvengti įsipareigojimų vykdymo priimdamos paprastą įstatymą.

Bendrijos

teisės viršenybę patvirtina 189 straipsnis, pagal kurį reglamentai

yra „privalomi“ ir „tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse“.

Ši

besąlygiška nuostata taptų bereikšme, jeigu kuri nors valstybė galėtų

vienašališkai panaikinti jos veikimą aukštesnės už Bendrijos teisę

galios teisės aktu.

Iš visų šių argumentų

darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi

teisė dėl savo ypatingos bei originalios prigimties neturėtų būti

teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes

tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų

grėsmė pačios Bendrijos teisiniam pagrindui.

Valstybėms

perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą

teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai

apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apribojimo negali

panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja nesuderinamas

vienašališkas aktas.

Iškilus Sutarties aiškinimo klausimui, reikia taikyti 177 straipsnį, nepaisant jokių nacionalinių įstatymų.

Giudice Conciliatore

pateiktais klausimais dėl 102, 93, 53 ir 37 straipsnių pirmiausia

norima sužinoti, ar šios nuostatos veikia tiesiogiai ir suteikia

asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai, ir jei taip, –

kokia yra jų prasmė.

Dėl 102 straipsnio išaiškinimo

Pagal

102 straipsnio nuostatas, „jei būtų priežasčių manyti“, kad kokia

nors įstatymo nuostata gali sukelti „iškraipymą“, valstybė narė,

norėdama imtis tokių veiksmų, „konsultuojasi su Komisija“, kuri gali

valstybėms rekomenduoti priemones, padedančias išvengti šio iškraipymo.

Šiuo

straipsniu, esančiu skyriuje „Teisės aktų suderinimas“, siekiama

išvengti nacionalinių teisės aktų tarpusavio skirtumų didėjimo Sutarties

tikslų atžvilgiu.

Šia nuostata valstybės narės apribojo savo iniciatyvos laisvę, sutikdamos atlikti atitinkamą konsultavimosi procedūrą.

Pačios

valstybės narės, nedviprasmiškai įsipareigodamos iš anksto konsultuotis

su Komisija visais atvejais, kai tik kyla net ir nedidelė abejonė, kad

jų įstatymų projektai gali sukelti iškraipymą, Bendrijos atžvilgiu

prisiėmė įsipareigojimą, kuris, joms, kaip valstybėms, yra privalomas,

bet nesuteikia asmenims teisių, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.

Komisija

savo ruožtu privalo laikytis šio straipsnio nurodymų, tačiau ši pareiga

nesuteikia asmenims galimybės remiantis Bendrijos teise ir

177 straipsniu tvirtinti, kad atitinkama valstybė nesilaiko

įsipareigojimų ar kad Komisija nevykdo savo pareigų.

Dėl 93 straipsnio išaiškinimo

Pagal

93 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisija kartu su valstybėmis

narėmis „nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos

sistemas“, kad būtų įgyvendintos tinkamos priemonės, reikalingos

bendrajai rinkai veikti.

Pagal

93 straipsnio 3 dalį apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti

pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, o atitinkama valstybė

narė negali įgyvendinti savo pasiūlytų priemonių tol, kol nesibaigia

Bendrijos procedūra ar tam tikrais atvejais – procesas Teisme.

Šiomis

nuostatomis, kurios įeina į Sutarties skirsnį „Valstybių teikiama

pagalba“, siekiama, viena vertus, laipsniškai panaikinti esamą pagalbą

ir, kita vertus, išvengti to, kad valstybės, tvarkydamos savo vidaus

reikalus, „jokia forma“ neteiktų naujos pagalbos, galinčios

apčiuopiamai, tiesiogiai ar netiesiogiai remti įmones arba gaminius, ir

kuri – net ir potencialiai – galėtų iškreipti konkurenciją.

92 straipsniu

valstybės pripažino, kad tokia pagalba yra nesuderinama su bendrąja

rinka ir taip netiesiogiai įsipareigojo jos neteikti, jeigu kitaip

nenustatyta Sutarties leidžiančiose nukrypti nuostatose, o

93 straipsniu jos tiktai sutiko laikytis atitinkamų procedūrų,

numatytų ir esamos pagalbos nutraukimui, ir naujos pagalbos teikimui.

Sutikdamos

laikytis 93 straipsnyje numatytų procedūrų, valstybės narės,

pačios formaliai įsipareigodamos „laiku“ informuoti Komisiją apie visus

ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą, prisiėmė Bendrijos atžvilgiu

įsipareigojimą, kuris joms, kaip valstybėms, yra privalomas, bet

nesuteikia teisių asmenims, išskyrus nurodytąsias to straipsnio

3 dalies paskutinėje nuostatoje, kuri šiuo atveju yra nesvarbi.

Komisija

savo ruožtu privalo laikytis šio straipsnio nurodymų, kuris ją netgi

įpareigoja kartu su valstybėmis nuolat kontroliuoti esamas pagalbos

sistemas, tačiau ši pareiga nesuteikia asmenims galimybės, remiantis

Bendrijos teise ir 177 straipsniu, tvirtinti, kad atitinkama

valstybė nesilaiko įsipareigojimų ar kad Komisija nevykdo savo pareigų.

Dėl 53 straipsnio išaiškinimo

Pagal

53 straipsnį, jeigu Sutartyje nenumatyta kitaip, valstybės narės

nenustato jokių naujų kitų valstybių narių subjektų įsisteigimo jų

teritorijoje teisės apribojimų.

Toks įsipareigojimas, kurį prisiėmė valstybės, teisėje reiškia paprastą įsipareigojimą nesiimti veiksmų.

Jis

nesiejamas su jokiomis sąlygomis, o jo vykdymas ar veikimas nepriklauso

nuo to, ar valstybės arba Komisija priims kokį nors teisės aktą.

Jis yra absoliutus, teisiškai užbaigtas, todėl gali tiesiogiai veikti valstybių narių ir jų subjektų santykius.

Taip

formaliai išreikštas draudimas, įsigaliojęs su Sutartimi visoje

Bendrijoje ir dėl to integruotas į valstybių narių teisinę sistemą,

tampa jų pačių įstatymu ir yra tiesiogiai skirtas jų nacionaliniams

subjektams, sukuriantis individualias teises, kurias turi ginti

nacionaliniai teismai.

Prašymas išaiškinti

53 straipsnį reikalauja nagrinėti šį straipsnį atsižvelgiant į

skyriaus „Įsisteigimo teisė“, kuriame jis yra, kontekstą.

52 straipsnyje

nustačius, kad laipsniškai panaikinami „vienos valstybės narės

nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės

teritorijoje apribojimai“, to paties skyriaus 53 straipsnyje

numatyta, kad valstybės nenustato „jokių naujų kitų valstybių narių

subjektų įsisteigimo jų teritorijoje teisės apribojimų“.

Todėl reikia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis kitų valstybių narių nacionaliniai subjektai naudojasi įsisteigimo laisve.

Ši

nuostata patikslinama 52 straipsnio 2 dalyje, kur nustatyta,

kad ši laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų

veiklos, steigti ir valdyti įmones „tomis pačiomis sąlygomis, kurios

įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios

nacionaliniams subjektams“.

Tam, jog būtų

laikomasi 53 straipsnio, pakanka, kad jokia nauja priemonė

nenustatytų kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams,

neatsižvelgiant į įmonės teisinę formą, griežtesnių įsisteigimo sąlygų

negu savo nacionaliniams subjektams.

Dėl 37 straipsnio išaiškinimo

Pagal

37 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės narės laipsniškai

pertvarko visas „valstybines komercinio pobūdžio monopolijas“ taip, kad

būtų užtikrinta, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas

nebūtų diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

Be to, jo 2 dalis įpareigoja valstybes nares nesiimti jokių naujų priemonių, prieštaraujančių šiai nuostatai.

Valstybės

narės taip ėmėsi dvigubo įsipareigojimo: vieno – aktyvaus – pertvarkyti

savo valstybines monopolijas, kito – pasyvaus – nesiimti jokių naujų

priemonių.

Prašoma išaiškinti būtent pastarąjį įsipareigojimą bei pirmojo įsipareigojimo elementus, būtinus šiam išaiškinimui.

37 straipsnio

2 dalis numato besąlyginį draudimą – ne įsipareigojimą ką nors

daryti, bet įsipareigojimą nieko nedaryti.

Šis įsipareigojimas neturi išlygos, kad jo įgyvendinimas priklauso nuo kokio nors pozityvaus nacionalinės teisės akto.

Šis draudimas iš esmės gali tiesiogiai veikti valstybių narių ir jų subjektų teisinius santykius.

Taip

formaliai išreikštas draudimas, įsigaliojęs su Sutartimi visoje

Bendrijoje ir dėl to integruotas į valstybių narių teisinę sistemą,

tampa jų pačių įstatymu ir yra tiesiogiai skirtas nacionaliniams

subjektams, kurių naudai jis sukūrė individualias teises, kurias turi

ginti nacionaliniai teismai.

37 straipsnio

1 ir 2 dalys dėl teksto sudėtingumo bei tų dalių interferencijos

nagrinėjamos atsižvelgiant į skyrių, kuriame jos yra.

Šis skyrius skirtas kiekybiniams apribojimams tarp valstybių narių panaikinti.

37 straipsnio

2 dalies nuoroda į „1 dalyje nustatytus principus“ siekiama

užkirsti kelią, kad nebūtų nustatyta jokia nauja „valstybių narių

nacionalinių subjektų diskriminacija prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų

atžvilgiu“.

Taip apibrėžus tikslą, 37 straipsnio 1 dalyje nurodomos draustinos priemonės, kurios gali jam prieštarauti.

Todėl

37 straipsnio 2 dalies nuoroda yra uždraustos bet kokios

naujos 37 straipsnio 1 dalyje nurodytos monopolijos arba

dariniai, jeigu jais siekiama nustatyti naują diskriminaciją prekių

pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

Bylą

iš esmės nagrinėjantis teismas iš pradžių turi ištirti, ar šiam tikslui

iš tiesų trukdoma, tai yra ar nauja valstybių narių nacionalinių

subjektų diskriminacija prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu

kyla iš pačios ginčijamos priemonės, ar yra jos pasekmė.

Be to, reikia išnagrinėti 37 straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones.

Šis

straipsnis draudžia kurti ne bet kokias, o tik „komercinio pobūdžio“

valstybines monopolijas, jeigu jomis siekiama nustatyti pirmiau nurodytą

diskriminaciją.

Šioje nuostatoje

suformuluoti draudimai yra taikomi nagrinėjamoms valstybinėms

monopolijoms ir dariniams, jeigu jie siekia sudaryti sandorius dėl

komercinio produkto, galinčio būti valstybių narių konkurencijos ir

prekybos objektu, ir jei tokioje prekyboje jie vaidina svarbų vaidmenį.

Bylą

iš esmės nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi

įvertinti, ar atitinkama ekonominė veikla yra susijusi su tokiu

produktu, kuris dėl savo prigimties ir jam taikomų techninių ar

tarptautinių reikalavimų gali būti svarbus valstybių narių nacionalinių

subjektų importui ir eksportui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Europos

ekonominės bendrijos Komisijos ir Italijos vyriausybės, kurios pateikė

Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.

Šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Milano Giudice Conciliatore nagrinėjamoje byloje.

Remdamasis šiais motyvais,

susipažinęs su procesiniais dokumentais,

susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,

išklausęs pagrindinės bylos šalių, Europos ekonominės bendrijos Komisijos ir Italijos vyriausybės pastabas,

susipažinęs su generalinio advokato išvada,

remdamasis Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 37, 53, 93, 102, 177 straipsniais,

remdamasis protokolu dėl Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo statuto,

remdamasis Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,

TEISINGUMO TEISMAS

dėl 177 straipsniu pagrįsto argumento, susijusio su nepriimtinumu, nutaria:

Kadangi joks vėliau priimtas vienašališkas aktas negali būti aukštesnės galios už Bendrijos normas, Milano Giudice Conciliatore

klausimai, pateikti remiantis 177 straipsniu, yra priimtini tiek,

kiek šioje byloje jie iškelti dėl EEB sutarties nuostatų

išaiškinimo;

konstatuoja:

1) 102 straipsnyje nėra nuostatų, galinčių suteikti asmenims teises, kurias turi ginti

nacionaliniai teismai;

2) 93 straipsnio normose, susijusiuose su pateiktu klausimu, taip pat nėra tokių nuostatų;

3) 53 straipsnis yra Bendrijos norma, galinti suteikti asmenims teises, kurias turi

ginti nacionaliniai teismai;

Šios

nuostatos draudžia bet kokias naujas priemones, kurios nustatytų kitų

valstybių narių nacionaliniams subjektams griežtesnes įsisteigimo

sąlygas negu nacionaliniams subjektams, kad ir kokia būtų įmonės teisinė

forma;

4) visos 37 straipsnio 2 dalies nuostatos sudaro Bendrijos normą,

galinčią suteikti asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai

teismai.

Kiek tai susiję su

pateiktu klausimu, šiomis nuostatomis siekiama uždrausti bet kokias

naujas priemones, prieštaraujančias 37 straipsnio 1 dalies

principams, tai yra bet kokias priemones, kurių tikslas arba pasekmė –

nauja valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacija prekių

pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu, pasinaudojant monopolijomis ar

dariniais, siekiančiais sudaryti sandorius dėl komercinio produkto,

kuris gali būti valstybių narių konkurencijos ir prekybos objektu, ir

prekyboje vaidinančiais svarbų vaidmenį;

ir nusprendžia:

išlaidų šioje instancijoje klausimą turi spręsti Milano Giudice Conciliatore.

Priimta 1964 m. liepos 15 d. Liuksemburge.

Donner

Hammes

Trabucchi

Delvaux

Rossi Lecourt

Strauss

Paskelbta 1964 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

A. Van Houtte

A. M. Donner

* Proceso kalba: italų.