1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1963 m. vasario 5 d.( * )

Byloje 26/62,

dėl Tariefcommissie (Nyderlandų

administracinio teismo, priimančio galutinius sprendimus dėl ieškinių

mokesčių srityje) pagal Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties

177 straipsnio pirmosios pastraipos a punktą ir trečiąją

pastraipą Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį

sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp

bendrovės N.V. Algemene Transport- en Expeditie Onderneming van Gend en Loos,

kurios buveinė yra Utrechte,

atstovaujamos Amsterdamo advokatų H. G. Stibbe ir L. F. D ter Kuile,

nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Nyderlandų generaliniame konsulate Liuksemburge,

ir

Nederlandse administratie der belastingen,

atstovaujamos Zaandam importo muitų ir akcizų mokesčių inspektoriaus,

nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Nyderlandų ambasadoje Liuksemburge,

dėl šių klausimų:

1. Ar

EEB sutarties 12 straipsnis turi tiesioginį poveikį valstybėje

narėje, kitaip tariant, ar pagal šį straipsnį nacionaliniai subjektai

gali remtis individualiomis teisėmis, kurias teismas turi ginti?

2. Jei

atsakymas teigiamas, ar 8% importo muito taikymas ieškovės

pagrindinėje byloje į Nyderlandus iš Vokietijos Federacinės Respublikos

įvežtam formaldehido šlapalui reiškia neteisėtą padidinimą EEB sutarties

12 straipsnio prasme, ar šiuo konkrečiu atveju tai yra pagrįstas

iki 1960 m. kovo 1 d. taikyto importo muito, kuris, nors

aritmetiniu požiūriu ir buvo padidintas, neturi būti laikomas uždraustu

pagal 12 straipsnį, pakeitimas?

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas A. M. Donner, kolegijų pirmininkai

L. Delvaux ir R. Rossi, teisėjai O. Riese,

Ch. L. Hammes (pranešėjas), A. Trabucchi ir

R. Lecourt,

generalinis advokatas K. Roemer,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

I – Dėl proceso

Tariefcommissie,

teismo šio straipsnio prasme, remiantis EEB sutarties

177 straipsniu Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti

prejudicinį sprendimą procedūros teisėtumas nebuvo ginčijamas.

Be to, šiuo atžvilgiu nėra pagrindų Teisingumo Teismui iškelti klausimą savo iniciatyva.

II – Dėl pirmo klausimo

A – DĖL TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJOS

Nyderlandų

vyriausybė ir Belgijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo

jurisdikciją, motyvuodamos tuo, kad šiuo atveju kalbama ne apie prašymą

dėl išaiškinimo, bet apie Sutarties taikymą Nyderlandų konstitucinėje

teisėje.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo

Teismas nėra kompetentingas spręsti, ar šiuo atveju EEB sutarties

nuostatoms pripažintina viršenybė Nyderlandų teisės aktų ar kitų

susitarimų, kuriuos Nyderlandai sudarė ir perkėlė į savo nacionalinę

teisę, atžvilgiu. Tokio klausimo sprendimas priklauso išimtinei

nacionalinių teismų jurisdikcijai, išskyrus ieškinį, pateiktą pagal

Sutarties 169 ir 170 straipsniuose nustatytas sąlygas.

Vis

dėlto šiuo atveju Teisingumo Teismo neprašoma spręsti dėl Sutarties

taikymo pagal Nyderlandų vidaus teisės principus, nes tai priskiriama

nacionalinių teismų jurisdikcijai, bet tik prašoma remiantis Sutarties

177 straipsnio a pastraipa išaiškinti minėtos Sutarties

12 straipsnio taikymo sritį Bendrijos teisės ir jo poveikio

privatiems asmenims atžvilgiu.

Vadinasi, šis argumentas nėra teisiškai pagrįstas.

Belgijos

vyriausybė dar nurodo Teisingumo Teismo kompetencijos nebuvimą,

argumentuodama tuo, jog Teisingumo Teismo atsakymas į pirmą Tariefcommissie klausimą nepadės išspręsti šiam teismui pateikto ginčo.

Tačiau

tam, kad Teisingumo Teismas būtų kompetentingas šioje byloje, reikia ir

pakanka, kad paaiškėtų, jog yra pakankamas teisinis pagrindas manyti,

kad pateiktas klausimas susijęs su Sutarties išaiškinimu.

Motyvų,

kurie lėmė nacionalinio teismo klausimų pasirinkimą, taip pat svarbos,

kurią šis teismas jiems suteikia spręsdamas jam pateiktą ginčą,

Teisingumo Teismas nevertina.

Iš pateiktų klausimų formuluočių matyti, jog jie susiję su Sutarties išaiškinimu.

Vadinasi, jie priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

Šis argumentas taip pat nėra pagrįstas.

B – DĖL ESMĖS

Tariefcommissie

pirmiausia pateikia klausimą, ar Sutarties 12 straipsnis turi

tiesioginį poveikį vidaus teisėje ta prasme, kad šio straipsnio

pagrindu valstybių narių nacionaliniai subjektai gali remtis teisėmis,

kurias turi ginti nacionalinis teismas.

Norint

sužinoti, ar tarptautinės sutarties nuostatos turi tokį poveikį, reikia

atsižvelgti į jos prasmę, bendrą struktūrą ir formuluotes.

EEB

sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų

tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, – todėl ši Sutartis yra

daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius

Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus.

Šią

koncepciją patvirtina Sutarties preambulė, taikoma ne tik vyriausybėms,

bet ir tautoms, būtent įkuriant institucijas, oficialiai įteisinančias

suverenias teises, kurių įgyvendinimas susijęs tiek su valstybėmis

narėmis, tiek su jų piliečiais.

Beje, reikia

pažymėti, jog į Bendriją susijungusių valstybių nacionaliniai subjektai

per Europos Parlamentą ir per Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą

kviečiami prisidėti prie šios Bendrijos veiklos.

Be

to, Teisingumo Teismo vaidmuo, kurio tikslas pagal 177 straipsnį –

užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai aiškintų Sutartį,

patvirtina, jog valstybės pripažino, kad jų nacionaliniai subjektai gali

remtis Bendrijos teise nacionaliniuose teismuose.

Tokiomis

aplinkybėmis darytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės

teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose

nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai

yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.

Vadinasi,

Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne

tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra

sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis.

Šios

teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet

taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek

asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.

Iš

Sutarties dalies, kurioje aptariami muitai ir jiems lygiaverčio

poveikio privalomieji mokėjimai, bendros struktūros matyti, jog esminė

9 straipsnio, kuris įtvirtina, kad Bendrija grindžiama muitų

sąjunga, taisyklė yra šių muitų ir mokesčių draudimas.

Ši nuostata yra Sutarties dalies „Bendrijos pagrindai“ pradžioje. Ji taikoma ir paaiškinama 12 straipsnyje.

12 straipsnio

tekstas skelbia aiškų ir besąlyginį draudimą, kuris reiškia ne pareigą

veikti, bet pareigą susilaikyti nuo veikimo.

Šiai pareigai valstybės nenumatė jokios išlygos, sąlygojančios jos įgyvendinimą pozityvaus vidaus teisės akto priėmimu.

Pati

šio draudimo prigimtis yra tokia, jog jis gali lengvai tiesiogiai

veikti teisiniuose valstybių narių ir jų teisės subjektų santykiuose.

Tam, kad būtų galima vykdyti 12 straipsnį, nereikia, valstybių įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų.

Faktinė

aplinkybė, jog šis straipsnis nurodo, kad valstybės narės yra šios

pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų subjektai, nereiškia, jog jų

nacionaliniai subjektai negali gauti naudos iš tos pareigos.

Be

to, Sutarties 169 ir 170 straipsniais pagrįstas argumentas, kurį

nurodė visos trys vyriausybės, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas

savo pareiškimuose, yra neteisingas.

Iš

tiesų ta aplinkybė, jog Sutartis pirmiau minėtuose straipsniuose leidžia

Komisijai ir valstybėms narėms Teisingumo Teisme iškelti bylą prieš

valstybes nares, kurios neįvykdė įsipareigojimų, nereiškia, kad asmenys

prireikus negali remtis šiais įsipareigojimais nacionaliniame teisme,

kaip ir tai, kad Sutartis Komisijai suteikia teisę imtis priemonių

užtikrinti mokesčių mokėtojams nustatytų įsipareigojimų laikymąsi,

nepanaikina galimybės nagrinėjant ginčus tarp asmenų nacionaliniame

teisme remtis šių įsipareigojimų pažeidimu.

Jei

garantijos, kuriomis siekiama užtikrinti, jog valstybės narės

nepažeistų 12 straipsnio, būtų apribotos tik 169 ir

170 straipsniuose numatytomis procedūromis, būtų panaikinta bet

kokia tiesioginė teisminė jų nacionalinių subjektų individualių teisių

apsauga.

Šių straipsnių taikymas būtų

neveiksmingas, jeigu tai turėtų būti daroma įvykdžius nacionalinį

sprendimą, priimtą pažeidžiant Sutarties nuostatas.

Asmenų,

suinteresuotų išsaugoti savo teises, budrumas yra veiksminga kontrolė,

papildanti tą, kurią 169 ir 170 straipsniai patiki Bendrijos ir

valstybių narių rūpesčiui.

Iš pirmiau

išdėstytų motyvų matyti, jog pagal Sutarties prasmę, bendrą struktūrą ir

formuluotes 12 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis

veikia tiesiogiai ir suteikia individualias teises, kurias privalo ginti

nacionaliniai teismai.

III – Dėl antro klausimo

A – DĖL TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJOS

Remiantis

Belgijos ir Nyderlandų vyriausybių pastabomis, šio klausimo formuluotė,

atrodo, reikalauja, jog norėdamas jį išspręsti Teisingumo Teismas turi

išnagrinėti į Nyderlandus importuoto formaldehido šlapalo tarifų

klasifikaciją, dėl kurios 1947 m. Tariefbesluit atžvilgiu Van Gend & Loos ir Zaandam importo muitų ir akcizų inspektorius pateikia skirtingas nuomones.

Šio

klausimo sprendimas susijęs ne su Sutarties aiškinimu, o su Nyderlandų

muitų teisės aktų taikymo aminoplastų klasifikacijai atveju, kuris

nepriklauso Bendrijos teismo jurisdikcijai, jam priskiriamai pagal

177 straipsnio pirmosios pastraipos a punktą.

Vadinasi, Tariefcommissie prašymas peržengia Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribas.

Vis dėlto Tariefcommissie

pateiktu klausimu iš tiesų norima sužinoti, ar realus muitų, kuriais

apmokestinamas atitinkamas produktas, padidinimas, susijęs ne su tarifų

pakėlimu, o su nauja produkto klasifikacija pasikeitus jo tarifų

kvalifikacijai, teisės požiūriu pažeidžia Sutarties 12 straipsnyje

numatytą draudimą.

Šiuo atžvilgiu iškeltas

klausimas susijęs su šios Sutarties nuostatos išaiškinimu, ir ypač su

klausimu, kokia reikšmė turi būti suteikiama iki Sutarties įsigaliojimo

taikytų mokesčių koncepcijai.

Taigi Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į šį klausimą.

B – DĖL ESMĖS

Iš

Sutarties 12 straipsnio teksto ir bendros struktūros matyti, kad

norint nustatyti, ar muitai arba jiems lygiaverčio poveikio privalomieji

mokėjimai buvo padidinti pažeidžiant minėtame straipsnyje nustatytą

draudimą, reikia atsižvelgti į Sutarties įsigaliojimo metu realiai

taikytus muitus ir mokesčius.

Be to,

12 straipsnyje numatyto draudimo atžvilgiu toks neteisėtas

padidinimas gali atsirasti tiek dėl naujos tarifų klasifikacijos, dėl

kurios produktas klasifikuojamas didesniu mokesčiu apmokestinamoje

pozicijoje, tiek ir dėl paprasto muitų padidinimo.

Nesvarbu,

kokiu būdu padidėjo muitai, jei įsigaliojus Sutarčiai toje pačioje

valstybėje narėje tas pats produktas tapo apmokestinamas didesniu

mokesčiu.

Pagal pirmiau pateiktą išaiškinimą

12 straipsnio taikymas priklauso nacionalinio teismo

jurisdikcijai, ir jis turi nagrinėti, ar apmokestinamas produktas, šiuo

atveju iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežtas formaldehido

šlapalas, pagal Nyderlanduose galiojančias muitų taisykles

apmokestinamas didesniu importo muitu negu tas, kuris buvo taikomas

1958 m. sausio 1 dieną.

Teisingumo

Teismas šiuo klausimu nėra kompetentingas tikrinti proceso metu jam

pateiktų prieštaringų tvirtinimų pagrįstumo, o turi juos palikti

nacionalinių teismų vertinimui.

IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų

EEB

Komisijos ir valstybių narių vyriausybių, kurios pateikė Teisingumo

Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.

Kadangi šis procesas šios bylos šalims yra vienas iš etapų Tariefcommissie nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais,

susipažinęs su procesiniais dokumentais,

susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,

išklausęs ieškovės pagrindinėje byloje ir EEB Komisijos žodines pastabas;

susipažinęs su generalinio advokato išvada,

remdamasis į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 9, 12, 14, 169, 170 ir 177 straipsniais,

remdamasis į Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo statutu,

remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į prejudicinius klausimus, kuriuos 1962 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pateikė Tariefcommissie, nusprendžia:

1. Europos

ekonominės bendrijos steigimo sutarties 12 straipsnis veikia

tiesiogiai ir suinteresuotiems asmenims suteikia individualias teises,

kurias privalo ginti nacionaliniai teismai.

2. Norint

nustatyti, ar muitai arba jiems lygiaverčiai privalomieji mokėjimai

buvo padidinti pažeidžiant Sutarties 12 straipsnyje esantį

draudimą, reikia atsižvelgti į Sutarties įsigaliojimo metu valstybės

narės taikytus muitus ir mokesčius.

Toks

padidinimas gali atsirasti tiek dėl naujos tarifų klasifikacijos, dėl

kurios produktas klasifikuojamas didesniu mokesčiu apmokestinamoje

pozicijoje, tiek ir dėl paprasto muitų padidinimo.

3Bylinėjimosi išlaidų šioje instancijoje klausimą turi spręsti Tariefcommissie.

Priimta 1963 m. vasario 5 d. Liuksemburge.

DONNER DELVAUX RossI

RIESE HAMMES TRABUCCHI LECOURT

Paskelbta 1963 m. vasario 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

A. VAN HOUTTE

A. M. DONNER

* Proceso kalba: olandų.