Alicijos ČUDAK pareiškimo Nr. 15869/02
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), 2006 m. kovo 2 d.
posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko B.M. ZUPANČIČ,
teisėjų J. HEDIGAN,
L. CAFLISCH,
C. BÎRSAN,
A. GYULUMYAN,
R. JAEGER,
E. MYJER,
ir skyriaus kanclerio V. BERGER,
atsižvelgdamas į minėtą pareiškimą, pateiktą 2001 m. gruodžio 4 d.,
atsižvelgdamas į Vyriausybės atsakovės pateiktą poziciją ir į pareiškėjos
kaip atsakymą pateiktą nuomonę,
po svarstymo nutarė:
Pareiškėja Alicija Čudak yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi 1961
m. ir gyvenanti Vilniuje.
2NUTARIMAS ČUDAK prieš LIETUVĄ
A. Bylos aplinkybės
Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti taip.
1997 m. lapkričio 1 d. pareiškėja buvo priimta dirbti korespondentetelefoniste Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje. Darbo sutartyje buvo
numatyta sąlyga, kad iš darbo sutarties kylantys ginčai sprendžiami pagal
Lietuvos Respublikos teisę.
1999 m. pareiškėja pateikė skundą Lygių galimybių kontrolieriaus
tarnybai, kaltindama seksualiniu priekabiavimu vieną iš savo kolegų vyrų,
ambasados diplomatinio personalo narį. Atlikus tyrimą, kontrolieriaus
tarnyba pranešė, kad pareiškėja iš tiesų tapo seksualinio priekabiavimo
auka. Pareiškėja teigė, kad dėl įtampos darbe ji susirgo.
Pareiškėja turėjo nedarbingumo lapelį nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki spalio
29 d. 1999 m. spalio 29 d. ji atvyko į darbą, tačiau nebuvo įleista į
ambasados patalpas. Atvykusi į darbą 1999 m. lapkričio 22 d., pareiškėja ir
vėl negalėjo patekti į pastatą. Ta pati situacija pasikartojo ir jai atvykus į
darbą 1999 m. lapkričio 23 d.
1999 m. lapkričio 26 d. pareiškėja raštu kreipėsi į ambasadorę,
informuodama apie minėtus incidentus. 1999 m. gruodžio 2 d. pareiškėjai
buvo pranešta, kad ji atleista iš pareigų dėl neatvykimo į darbą 1999 m.
lapkričio 22-29 dienomis.
Pareiškėja pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai kompensaciją
dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji neprašė grąžinti ją į darbą. Lenkijos
Užsienio reikalų ministerija žodine nota pareikalavo imuniteto Lietuvos
Respublikos teismų jurisdikcijai. 2000 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apygardos
teismas nutraukė bylą dėl jurisdikcijos stokos. 2000 m. rugsėjo 14 d.
Apeliacinis teismas paliko šią nutartį nepakeistą. 2001 m. birželio 25 d.
Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę nutartį.
Aukščiausiasis Teismas inter alia konstatavo, kad 1993 m. Lietuvos
Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos nėra
išspręstas valstybės imuniteto doktrinos taikymo klausimas, kad Lietuva
nėra priėmusi jokių įstatymų šiuo klausimu, o nacionalinių teismų praktika
dar tik formuojasi. Todėl nagrinėjant valstybės imuniteto taikymo klausimą
šioje byloje būtina laikytis bendrų tarptautinės teisės principų, taip pat ir
1972 m. Europos Konvencijos „Dėl valstybės imuniteto“.
Aukščiausiasis Teismas pastebėjo, kad tuo metu galiojusio Civilinio
proceso kodekso 479 straipsnyje įtvirtintas absoliutaus valstybės imuniteto
principas, tačiau ši nuostata tapo netaikoma praktikoje. Aukščiausiasis
Teismas taip pat pažymėjo, kad tarptautinėje praktikoje susiformavo riboto
valstybės imuniteto doktrinos taikymas, kai toks imunitetas taikomas tik
valstybės veiklos srityje, susijusioje su suverenumo vykdymu (acta jure
imperii), o ne valstybės veiklai komercinės ar privatinės teisės
reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Aukščiausiasis Teismas
konstatavo, kad Lietuvos įstatymai leidžia taikyti riboto valstybės imuniteto
principą. Jis taip pat nurodė kriterijus, kuriuos reikia įvertinti sprendžiant
jurisdikcijos klausimą tokiose bylose:
3„Byloje nustatytina, ar tarp ieškovės ir Lenkijos Respublikos susiklostė santykiai
valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure imperii), ar
valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Be
šio kriterijaus, taip pat taikytini ir kiti kriterijai, kurie padeda [teismui] nustatyti, ar
valstybė gali naudotis imunitetu <...> darbo santykių ginčuose. Konkrečiai, šie
kriterijai yra: darbovietės pobūdis, darbuotojo statusas, teismo vietos ir darbo vietos
valstybių teritorinis ryšys bei ieškininio reikalavimo pobūdis.
Įvertinus Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos imuniteto prašymą
<...>, galima daryti išvadą, kad tarp kasatorės ir Lenkijos Respublikos ambasados
susiklostė valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami viešosios teisės (acta jure
imperii), o Lenkijos Respublika šiuo atveju turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu
nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Tokios išvados pagrįstumą patvirtintina ir
kiti kriterijai. Vertinant darbovietės pobūdį, konstatuotina, kad ambasados <...>
pagrindinės funkcijos yra tiesiogiai susijusios su Lenkijos Respublikos suvereniteto
įgyvendinimu. Vertinant darbuotojo statuso kriterijumi <...>, nors tarp šalių buvo
sudaryta darbo sutartis, tačiau pati pareigybė, korespondentė – telefonistė, suponuoja
tai, kad tarp šalių susiklostė valstybės tarnybos pobūdžio santykiai. <...> Teismui
nepavyko gauti duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kasatorės pareigų
apimtis. Todėl sprendžiant pagal pačios pareigybės pavadinimą, kasatorei priskirtos
pareigos tam tikru laipsniu padėjo Lenkijos Respublikos valstybei įgyvendinti savo
suverenias funkcijas. <...> Taip pat nustatytina, ar darbuotojo darbo vieta yra ta pati,
kaip teismo vieta, kadangi vietos valstybės teismas turi geresnes galimybes išnagrinėti
tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčijamų veiksmų vieta yra toje pačioje valstybėje. Šiuo
atveju tenka pripažinti, jog ambasada, nors ir nėra užsienio valstybės teritorija, tačiau
priimančios valstybės suverenių galių įgyvendinimas joje labai apribotas (įstatymo
“Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” 11
straipsnio 2 dalis). Nagrinėjant <...> ieškinio reikalavimo pobūdžio atžvilgiu, tenka
pažymėti, kad reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti
kompensaciją negali būti vertintinas kaip galintis pažeisti [kitos] valstybės
suverenitetą, kadangi toks reikalavimas iš esmės liečia tik ekonominį teisinių santykių
aspektą, nes nėra reikalaujama sugrąžinti darbuotoją į tarnybą <...>. Tačiau vien šio
kriterijaus pagrindu negalima besąlygiškai teigti, jog Lenkijos Respublika šioje byloje
negali pasinaudoti valstybės imunitetu. <...> Pati kasatorė <...> nepateikė [jokių kitų]
įrodymų, kurie patvirtintų negalimumą Lenkijos Respublikai pasinaudoti valstybės
imunitetu (Civilinio proceso kodekso 58 straipsnis).
Įvertinus nurodytų kriterijų visetą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir Lenkijos
Respublikos siekį palaikyti gerus santykius <...> ir gerbti suverenių galių lygybės
principą tarp valstybių, <...> kolegija daro išvadą, kad [žemesnės instancijos] teismai
pagrįstai konstatavo, jog neturi jurisdikcijos šioje byloje“.
Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad žemesnės instancijos teismai
nenagrinėjo riboto valstybės imuniteto doktrinos taikymo klausimo. Tačiau
šis klausimas buvo tinkamai išnagrinėtas kasacine tvarka. Aukščiausiasis
Teismas taip pat konstatavo, kad ši nutartis neužkerta pareiškėjai kelio
iškelti ieškinį Lenkijos Respublikos teisme.
B. Bylai reikšminga vidaus teisė ir tarptautinė teisė
Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reglamentuojančio valstybės
imuniteto klausimą. Teismai paprastai šį klausimą sprendžia kiekvienu
atveju atskirai, atsižvelgdami į įvairių dvišalių ir daugiašalių sutarčių
nuostatas.
4NUTARIMAS ČUDAK prieš LIETUVĄ
1964 m. Civilinio proceso kodekso (galiojusio bylai reikšmingu metu iki
2003 m. sausio 1 d.) 479 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas absoliutaus imuniteto
principas:
„Pareikšti ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti ieškinį ir nukreipti išieškojimą į
užsienio valstybės turtą gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio
valstybės institucijų sutikimu“.
1998 m. sausio 5 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį byloje
Stukonis prieš JAV ambasadą dėl neteisėto atleidimo iš darbo JAV
ambasadoje Vilniuje ieškinio. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad 1964
m. Civilinio proceso kodekso 479 straipsnio 1 dalis yra neadekvati,
atsižvelgiant į kintančią tarptautinių santykių ir teisės realybę.
Aukščiausiasis Teismas pabrėžė tarptautinėje teisėje egzistuojančią
tendenciją apriboti bylų kategorijų skaičių, kuriose valstybė galėtų reikalauti
imuniteto nuo užsienio teismų jurisdikcijos. Aukščiausiasis Teismas, inter
alia, konstatavo:
„Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo civilinio proceso, o imunitetą nuo
teismo jurisdikcijos. Teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos
Konstitucija (30 straipsnis) <...>. Tačiau teismo galimybė apginti ieškovo teises, kai
atsakovas yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar ta užsienio valstybė reikalaus
taikyti valstybės imuniteto doktriną. <...> Norint nustatyti, ar ginčas kilo iš santykių,
kuriuose galioja valstybės imunitetas, [ar ne], <...> būtina išsiaiškinti teisinių santykių
tarp šalių pobūdį. <...>“
Bylai reikšmingos 1972 m. Europos Konvencijos „Dėl valstybės
imuniteto“ („Bazelio konvencijos“) nuostatos:
5 straipsnis
„1. Susitarančioji valstybė negali reikalauti imuniteto nuo kitos susitariančiosios
valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp valstybės ir
asmens, kai darbas turi būti atliktas teismo vietos valstybėje.
21 dalis netaikoma, jeigu:
a) bylos iškėlimo metu asmuo yra įdarbinančios valstybės pilietis;
b) sutarties sudarymo metu asmuo nebuvo nei teismo vietos valstybės pilietis, nei nuolatinis tos valstybės gyventojas; arba
c) sutarties šalys yra raštu susitarusios kitaip, išskyrus atvejus, kai pagal teismo vietos valstybės įstatymus tos valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėjamo
dalyko atžvilgiu. <...>“
Konvencijos paaiškinamojoje ataskaitoje nurodyta, kad „darbo sutarčių
su diplomatinėmis atstovybėmis ar konsulinėmis įstaigomis atveju taip pat
reikia atsižvelgti į 32 straipsnį“.
32 straipsnis
„Šioje konvencijoje nėra nieko, kas įtakotų privilegijas ir imunitetą, susijusius su
diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų bei su jomis susijusių asmenų funkcijų
įgyvendinimu“.
5Nei Lietuva, nei Lenkija nėra šios Bazelio konvencijos šalys.
Bylai reikšmingu metu Valstybių ir jų turto imuniteto nuo jurisdikcijos
konvencijos projektas, pateiktas JT Generalinei Asamblėjai ((1991), II(2)
YBILC 13), numatė, kad:
„Valstybė negali remtis imunitetu <...> tais atvejais, kai teisminio nagrinėjimo
dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir asmens dėl darbo,
atliekamo kitos [priimančiosios] valstybės teritorijoje“.
Tačiau ši nuostata netaikoma, jeigu „teisminio nagrinėjimo dalykas yra
asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą“ ir kai
„darbuotojas buvo priimtas vykdyti konkrečias funkcijas, artimai susijusias
su valstybės valdžios įgyvendinimu“.
2004 m. gruodžio mėn. JT Generalinė Asamblėja priėmė Valstybių ir jų
turto imuniteto nuo jurisdikcijos konvenciją, kurią pasirašyti buvo galima
nuo 2005 m. sausio 17 d. Vienas pagrindinių klausimų, kurį turėjo išspręsti
Tarptautinės teisės komisija sistemindama šį teisės aktą, buvo susijęs su
atvejais, kai valstybės negali remtis imuniteto doktrina su darbo sutartimis
susijusioje srityje. Baigiamoji nuostata yra įtvirtinta šios Konvencijos 11
straipsnyje, kuris numato:
„Darbo sutartis
1Jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos
valstybės teismo, kuris kitais atvejais būtų kompetentingas, jurisdikcijos tais atvejais,
kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir
asmens dėl darbo, kuris yra ar bus visiškai ar iš dalies atliekamas kitos valstybės
teritorijoje.
21 dalis netaikoma, jeigu:
(a) darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės valdžią;
(b) darbuotojas yra:
(i) diplomatinis atstovas - kaip ši sąvoka apibrėžta 1961 m. Vienos konvencijoje „Dėl diplomatinių santykių“,
(ii) konsulinis pareigūnas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1963 m. Vienos konvencijoje „Dėl konsulinių santykių“,
(iii) tarptautinės organizacijos nuolatinės atstovybės ar specialiosios atstovybės diplomatinio personalo narys arba priimtas į darbą atstovauti valstybę tarptautinėje
konferencijoje,
(iv) bet kuris kitas asmuo, kuriam taikomas diplomatinis imunitetas;
(c) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą;
(d) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens atleidimas iš darbo ar darbo santykių nutraukimas ir įdarbinančios valstybės vadovo, vyriausybės vadovo ar užsienio
6reikalų ministro sprendimu toks procesas pakenktų atitinkamos valstybės saugumo
interesams;
(e) darbuotojas yra įdarbinančios valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai šis asmuo yra nuolatinis teismo vietos valstybės gyventojas;
(f) įdarbinančioji valstybė ir darbuotojas yra raštu susitarę kitaip, išskyrus atvejus, kai viešosios politikos sumetimais teismo vietos valstybės teismai turi išimtinę
jurisdikciją teisminio nagrinėjimo dalyko atžvilgiu.”
Vienos konvencijos „Dėl diplomatinių santykių“, siejamos su 1964 m.
Diplomatinių privilegijų aktu, 1 straipsnyje pateikti šie sąvokų apibrėžimai:
„(a) „atstovybės vadovas” yra asmuo, kurį atstovaujamoji valstybė įgaliojo
vadovauti diplomatinės atstovybės darbui;
b) „atstovybės nariai” yra atstovybės vadovas ir atstovybės personalo nariai;
c) „atstovybės personalo nariai” yra atstovybėje dirbantys diplomatinio personalo, administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai;
d) „diplomatinio personalo nariai” yra atstovybės personalo nariai, turintys diplomatinį rangą;
e) „diplomatas” yra atstovybės vadovas arba atstovybės diplomatinio personalo narys;
f) „administracinio ir techninio personalo nariai” yra atstovybės personalo nariai, dirbantys administracinį ir techninį darbą atstovybėje;
<...> ”
Pareiškėja, remdamasi Konvencijos 6 straipsniu, skundžiasi teisės į
teismą apribojimu, kadangi Lietuvos teismai atsisakė nagrinėti jos ieškinį
prieš Lenkijos ambasadą Vilniuje.
Pareiškėja skundėsi teisės į teismą apribojimu, suteikiant atsakovui
valstybės imunitetą. Ji rėmėsi Konvencijos 6 straipsniu, kuris, kiek tai susiję
su byla, numato:
„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...>
klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas
<...>”
Vyriausybė teigė, kad nagrinėjamas ginčas nesusijęs su pareiškėjos
„civilinio“ pobūdžio teisėmis, o bylos faktai nepatenka į Konvencijos 6
7straipsnio taikymo sferą. Šiuo atžvilgiu, remdamasi byla Pellegrin prieš
Prancūziją ([GC], pareiškimo Nr. 28541/95, ECHR 1999-VIII), Vyriausybė
tvirtino, kad nagrinėjamas darbo ginčas iš esmės susijęs su viešosios teisės
reglamentuojamais ryšiais tarp atsakovo – oficialios užsienio valstybės
atstovybės – ir pareiškėjos, kuriai buvo patikėtas tos valstybės suverenių
funkcijų įgyvendinimas. Bet kuriuo atveju, Vyriausybės nuomone,
Konvencija neįpareigoja Lietuvos valstybės suteikti teisinės gynybos
priemonių Lenkijos valdžios pažeistoms pareiškėjos teisėms ginti. Teisės į
teismą apribojimu pareiškėjai buvo siekiama teisėto tikslo skatinti gerus
santykius ir suverenių galių lygybės principą tarp valstybių. Valstybės
imuniteto doktrinos pritaikymas šioje byloje negali būti laikomas
neproporcingu. Pasak Vyriausybės, tarptautinėje teisėje nėra susiformavusi
tendencija riboti valstybės imunitetą su darbo santykiais susijusiose bylose.
Šiuo atžvilgiu Vyriausybė taip pat išreiškė abejonę, ar kokį nors galimą
sprendimą pareiškėjos naudai būtų buvę galima įvykdyti prieš Lenkiją,
atsižvelgiant į pastarosios atsisakymą pripažinti Lietuvos teismų
jurisdikciją. Galiausiai, pareiškėja galėjo kreiptis į Lenkijos teismus.
Apibendrinant, pareiškėjos teisė kreiptis į teismą nebuvo pažeista.
Pareiškėja pakartojo, kad pateikdama ieškinį Lietuvos teismuose ji siekė
jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos už tai
priteisimo. Jos buvusi darbo sutartis bei ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš
darbo iš esmės buvo privatinės teisės pobūdžio. Pareiškėja taip pat teigė,
kad galimybė kreiptis į Lenkijos teismus buvo nereali, ypač atsižvelgiant į
tai, kad jos darbo sutartyje buvo sąlyga, numatanti tokių ginčų nagrinėjimą
pagal Lietuvos Respublikos teisę.
Įvertinęs šalių pateiktą nuomonę, Teismas konstatuoja, kad ši pareiškimo
dalis kelia sudėtingus faktų ir teisės klausimus, kurių išsprendimas turi
priklausyti nuo nagrinėjimo iš esmės. Todėl ši pareiškimo dalis negali būti
laikoma aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies požiūriu. Joks
kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
Skelbia pareiškimą priimtinu, iš anksto nespręsdamas dėl bylos esmės.
Vincent BERGER
Kancleris
Boštjan M. ZUPANČIČ
Pirmininkas
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Žmogaus Teisių Teismo HUDOC duomenų bazė). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.