BYLA CUDAK prieš LIETUVĄ
(Pareiškimo Nr. 15869/02)
2010 m. kovo 23 d.
Byloje Cudak prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas posėdžiaujant Didžiajai kolegijai,
sudarytai iš:
pirmininko Jean-Paul Costa,
teisėjų Christos Rozakis,
Nicolas Bratza,
Peer Lorenzen,
Françoise Tulkens,
Josep Casadevall,
Ireneu Cabral Barreto,
Corneliu Bîrsan,
Vladimiro Zagrebelsky,
David Thór Björgvinsson,
Dragoljub Popović,
Ineta Ziemele,
2SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
Mark Villiger,
Giorgio Malinverni,
András Sajó,
Nona Tsotsoria,
Işıl Karakaş,
ir Didžiosios kolegijos kanclerio pavaduotojo Johan Callewaert,
po svarstymo 2009 m. liepos 1 d. ir 2010 m. vasario 24 d. uždaruose
posėdžiuose,
skelbia pastarąją dieną priimtą šį sprendimą:
1Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietė,
Alicija Cudak (pareiškėja), kuri 2001 m. gruodžio 4 d. pateikė pareiškimą
(Nr. 15869/02) Teismui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.
2Pareiškėjai, kuriai buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Vroclave
praktikuojantis advokatas K. Uczkiewicz. Lietuvos Vyriausybei
(Vyriausybei) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.
3Pareiškėja skundėsi teisės kreiptis į teismą apribojimu, kuri yra įtvirtinta
Konvencijos 6 § 1 straipsnyje.
4Pareiškimas buvo paskirtas nagrinėti Teismo trečiajam skyriui (Teismo
reglamento 52 taisyklės 1 dalis). 2006 m. kovo 2 d. to skyriaus kolegija,
susidedanti iš šių teisėjų: B.M. Zupančič, J. Hedigan, L. Caflisch, C. Bîrsan,
A. Gyuluman, R. Jaeger ir E. Myjer, taip pat skyriaus kanclerio V. Berger,
paskelbė pareiškimą priimtinu. 2009 m. sausio 29 d. antrojo skyriaus
kolegija, susidedanti iš šių teisėjų: F. Tulkens, I. Cabral Barreto, V.
Zagrebelsky, D. Popović, A. Sajó, I. Karakaş ir I. Ziemele, taip pat iš
skyriaus kanclerės S. Dollé, nutarė perleisti savo jurisdikciją Didžiajai
kolegijai, nė vienai iš šalių tam neprieštaraujant (Konvencijos 30 straipsnis
ir 72 taisyklė).
5Didžiosios kolegijos sudėtis buvo nustatyta pagal Konvencijos 27
straipsnio 2 ir 3 dalis bei Teismo reglamento 24 taisyklę.
6Atsižvelgiant į tai, kad iš Teismo išėjo Vyriausybės paskirtas nagrinėti
bylą teisėjas nuo Lietuvos, Vyriausybė paskyrė ad hoc teisėja I. Ziemele
(Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis ir Teismo reglamento 29 taisyklės 1
dalis).
7Pareiškėja ir Vyriausybė pateikė rašytines pastabas dėl bylos esmės.
82009 m. liepos 1 d. įvyko viešas bylos nagrinėjimas Žmogaus teisių
pastate, Strasbūre (59 taisyklės 3 dalis).
Teismo posėdyje dalyvavo:
(a) Vyriausybės pusėje E. BALTUTYTĖ, Atstovė,
3K. BUBNYTĖ-MONTVYDIENĖ, Atstovavimo EŽTT skyriaus vedėja,
Patarėja;
(b) pareiškėjos pusėje K. Uczkiewicz, advokatas, Gynėjas,
B. Slupska-Uczkiewicz, advokatė, Patarėja.
Teismas išklausė K. Uczkiewicz ir E. Baltutytės pasisakymų.
9Pareiškėja yra gimusi 1961 m. ir gyvena Vilniuje.
101997 m. lapkričio 1 d. pareiškėja buvo priimta dirbti korespondentetelefoniste Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje (Ambasada).
11Darbo sutarties 1 punkte buvo numatyta, kad pareiškėjos funkcijos ir
užduotys apsiriboja jos pareigų (korespondentės-telefonistės) sritimi.
Pareiškėjai sutikus, jai galima skirti kitas pareigas, kurių ši sutartis neapima.
Tokiu atveju sudaroma nauja darbo sutartis. Pagal sutarties 6 punktą
pareiškėja įsipareigojo laikytis Lietuvos įstatymų, turėjo atsakyti už žalą,
padarytą darbdaviui, ir galėjo būti traukiama drausminėn atsakomybėn už
profesinių pareigų neatlikimą ar darbų saugos taisyklių nesilaikymą. Už
papildomas užduotis pareiškėja turėjo gauti atlyginimą, premijas, padidintas
išmokas ar papildomas laisvas dienas. 8 punkte nustatyta, kad bet kokie
ginčai, susiję su šia sutartimi, nagrinėjami pagal Lietuvos įstatymus:
Konstituciją, Darbo sutarties įstatymą, Darbo atlyginimo įstatymą, Atostogų
įstatymą ir Dirbančių asmenų socialinio draudimo įstatymą. Galiausiai,
sutartis galėjo būti nutraukta pagal Darbo sutarties įstatymo (įsigaliojusio
1991 m. lapkričio 28 d., su vėlesniais pakeitimais) 26, 27, 29 ir 30
straipsnius.
12Pareiškėjos pareigos – kaip numatyta jos darbo sutarties priede –
buvo šios:
„1. Aptarnauti ambasados ir Generalinio konsulato telefonus, registruoti tarptautinius
pokalbius.
2Rašyti mašinėle lenkiškai ir lietuviškai.
3Aptarnauti faksą.
4Teikti informaciją lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai.
5Padėti organizuoti nedidelius kokteilius ir priėmimus.
6Kopijuoti dokumentus.
7Atlikti kitus atstovybės vadovo pavestus darbus.“
131999 m. pareiškėja pateikė skundą Lygių galimybių kontrolieriaus
tarnybai, kaltindama seksualiniu priekabiavimu vieną iš savo kolegų vyrų,
ambasados diplomatinio personalo narį. Atlikus tyrimą, kontrolieriaus
tarnyba pranešė, kad pareiškėja iš tiesų tapo seksualinio priekabiavimo
auka. Pareiškėja teigė, kad dėl įtampos darbe ji susirgo.
14Pareiškėja turėjo nedarbingumo pažymėjimą nuo 1999 m. rugsėjo 1
d. iki spalio 29 d. 1999 m. spalio 29 d. ji atvyko į darbą, tačiau nebuvo
įleista į ambasados patalpas. Atvykusi į darbą 1999 m. lapkričio 22 d.,
4SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
pareiškėja ir vėl negalėjo patekti į pastatą. Ta pati situacija pasikartojo ir jai
atvykus į darbą 1999 m. lapkričio 23 d.
151999 m. lapkričio 26 d. pareiškėja raštu kreipėsi į ambasadorę,
informuodama apie minėtus incidentus. 1999 m. gruodžio 2 d. pareiškėjai
buvo pranešta, kad ji atleista iš pareigų dėl neatvykimo į darbą 1999 m.
lapkričio 22-29 dienomis.
16Pareiškėja pateikė civilinį ieškinį, prašydama priteisti jai
kompensaciją dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji neprašė grąžinti ją į darbą.
Lenkijos Užsienio reikalų ministerija verbaline nota pareikalavo imuniteto
nuo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. 2000 m. rugpjūčio 2 d.
Vilniaus apygardos teismas nutraukė bylą dėl jurisdikcijos stokos. 2000 m.
rugsėjo 14 d. Apeliacinis teismas paliko šią nutartį nepakeistą. 2001 m.
birželio 25 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę nutartį.
17Aukščiausiasis Teismas inter alia konstatavo, kad 1993 m. Lietuvos
Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartyje dėl teisinės pagalbos nėra
išspręstas valstybės imuniteto doktrinos taikymo klausimas, kad Lietuva
nėra priėmusi jokių įstatymų šiuo klausimu, o nacionalinių teismų praktika
dar tik formuojasi. Todėl Aukščiausiasis Teismas manė esant tikslinga
nagrinėti šią bylą atsižvelgiant į bendruosius tarptautinės teisės principus,
pirmiausia į 1972 m. Europos Konvenciją „Dėl valstybės imuniteto“.
18Aukščiausiasis Teismas pastebėjo, kad tuo metu galiojusio Civilinio
proceso kodekso 479 straipsnyje įtvirtintas absoliutaus valstybės imuniteto
principas, tačiau ši nuostata praktikoje nustojo būti taikoma. Aukščiausiasis
Teismas taip pat pažymėjo, kad tarptautinėje praktikoje susiformavo riboto
valstybės imuniteto doktrinos taikymas, kai toks imunitetas taikomas tik
veiksmams, susijusiems su valstybės suvereniteto įgyvendinimu (acta jure
imperii), o ne valstybės veiklai komercinės ar privatinės teisės
reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Aukščiausiasis Teismas toliau
konkrečiai konstatavo, kad:
„Aukščiausiojo Teismo nuomone, riboto valstybės imuniteto principo taikymas yra
galimas ir Lenkijos Respublikos atžvilgiu. Lietuvos Respublikai pripažįstant, kad
užsienio asmenys gali reikšti jai ieškinius dėl ginčų, kilusių iš privatinių teisinių
santykių, kartu pripažįstama teisė ir Lietuvos Respublikos fiziniams ir juridiniams
asmenims reikšti ieškinius užsienio valstybei ginant savo teises.
Byloje nustatytina, ar tarp ieškovės ir Lenkijos Respublikos susiklostė santykiai
valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure imperii), ar
valstybės veiklos privatinės teisės reguliuojamojoje srityje (acta jure gestionis). Be
šio kriterijaus, taip pat taikytini ir kiti kriterijai, kurie padeda [teismui] nustatyti, ar
valstybė gali naudotis imunitetu <...> darbo santykių ginčuose. Konkrečiai, šie
kriterijai yra: darbovietės pobūdis, darbuotojo statusas, teismo vietos ir darbo vietos
valstybių teritorinis ryšys bei ieškininio reikalavimo pobūdis.
Įvertinus Lenkijos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos imuniteto prašymą
<...>, galima daryti išvadą, kad tarp kasatorės ir Lenkijos Respublikos ambasados
susiklostė valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami viešosios teisės (acta jure
imperii), o Lenkijos Respublika šiuo atveju turi teisę pasinaudoti valstybės imunitetu
nuo užsienio valstybės teismo jurisdikcijos. Tokios išvados pagrįstumą patvirtintina ir
kiti kriterijai. Vertinant darbovietės pobūdį, konstatuotina, kad ambasados <...>
pagrindinės funkcijos yra tiesiogiai susijusios su Lenkijos Respublikos suvereniteto
5įgyvendinimu. Vertinant darbuotojo statuso kriterijumi <...>, nors tarp šalių buvo
sudaryta darbo sutartis, tačiau pati pareigybė, korespondentė – telefonistė, suponuoja
tai, kad tarp šalių susiklostė valstybės tarnybos pobūdžio santykiai. <...> Teismui
nepavyko gauti duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti kasatorės pareigų
apimtis. Todėl sprendžiant pagal pačios pareigybės pavadinimą, kasatorei priskirtos
pareigos tam tikru laipsniu padėjo Lenkijos Respublikos valstybei įgyvendinti savo
suverenias funkcijas. <...> Taip pat nustatytina, ar darbuotojo darbo vieta yra ta pati,
kaip teismo vieta, kadangi vietos valstybės teismas turi geresnes galimybes išnagrinėti
tarp šalių kilusį ginčą, nes ginčijamų veiksmų vieta yra toje pačioje valstybėje. Šiuo
atveju tenka pripažinti, jog ambasada, nors ir nėra užsienio valstybės teritorija, tačiau
priimančios valstybės suverenių galių įgyvendinimas joje labai apribotas (įstatymo
“Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso” 11
straipsnio 2 dalis). Nagrinėjant <...> ieškinio reikalavimo pobūdžio atžvilgiu, tenka
pažymėti, kad reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti
kompensaciją negali būti vertintinas kaip galintis pažeisti [kitos] valstybės
suverenitetą, kadangi toks reikalavimas iš esmės liečia tik ekonominį teisinių santykių
aspektą, nes nėra reikalaujama sugrąžinti darbuotoją į tarnybą <...>. Tačiau vien šio
kriterijaus pagrindu negalima besąlygiškai teigti, jog Lenkijos Respublika šioje byloje
negali pasinaudoti valstybės imunitetu. <...> Pati kasatorė <...> nepateikė [jokių kitų]
įrodymų, kurie patvirtintų negalimumą Lenkijos Respublikai pasinaudoti valstybės
imunitetu (Civilinio proceso kodekso 58 straipsnis).
Įvertinus nurodytų kriterijų visetą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir Lenkijos
Respublikos siekį palaikyti gerus santykius <...> ir gerbti suverenių galių lygybės
principą tarp valstybių, <...> kolegija daro išvadą, kad [žemesnės instancijos] teismai
pagrįstai konstatavo, jog neturi jurisdikcijos šioje byloje.
<...>
Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos
apeliacinis teismas savo nutartis taikyti valstybės imunitetą Lenkijos Respublikos
atžvilgiu motyvavo vien tik pačios Lenkijos Respublikos nesutikimu dalyvauti
teisminiame procese. Tie teismai nenagrinėjo klausimo dėl riboto imuniteto taikymo
galimybės, atsižvelgiant į Aukščiausiojo Teismo suformuluotus kriterijus. Tačiau toks
procesinės teisės pažeidimas, Aukščiausiojo Teismo nuomone, nesudaro pagrindo
naikinti teismų priimtas nutartis. <...>
Valstybės imuniteto taikymas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos atžvilgiu
neužkerta teisės ieškovei pareikšti ieškinį Lenkijos Respublikos teismuose.“
19Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reglamentuojančio valstybės
imuniteto klausimą. Teismai paprastai šį klausimą sprendžia kiekvienos
konkrečios bylos atveju, atsižvelgdami į įvairių dvišalių ir daugiašalių
sutarčių nuostatas.
201964 m. Civilinio proceso kodekso (galiojusio bylai reikšmingu metu
iki 2003 m. sausio 1 d.) 479 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas absoliutaus
imuniteto principas:
„Pareikšti ieškinį užsienio valstybei, užtikrinti ieškinį ir nukreipti išieškojimą į
užsienio valstybės turtą gali būti leidžiama tiktai kompetentingų atitinkamos užsienio
valstybės institucijų sutikimu“.
6SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
211998 m. sausio 5 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį byloje
Stukonis prieš JAV ambasadą dėl neteisėto atleidimo iš darbo JAV
ambasadoje Vilniuje. Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad 1964 m.
Civilinio proceso kodekso 479 straipsnio 1 dalis nebeatitinka kintančios
tarptautinių santykių ir teisės realybės. Aukščiausiasis Teismas pabrėžė
tarptautinėje teisėje egzistuojančią tendenciją apriboti bylų kategorijas,
kuriose valstybė galėtų reikalauti imuniteto nuo užsienio teismų
jurisdikcijos. Aukščiausiasis Teismas, inter alia, konstatavo:
„Valstybės imunitetas reiškia ne imunitetą nuo civilinio proceso, o imunitetą nuo
teismo jurisdikcijos. Teisę kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos
Konstitucija (30 straipsnis) <...>. Tačiau teismo galimybė apginti ieškovo teises, kai
atsakovas yra užsienio valstybė, priklauso nuo to, ar ta užsienio valstybė reikalaus
taikyti valstybės imuniteto doktriną. <...> Norint nustatyti, ar ginčas kilo iš santykių,
kuriuose galioja valstybės imunitetas, [ar ne], <...> būtina išsiaiškinti teisinių santykių
tarp šalių pobūdį. <...>“
222000 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė
„Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės
teisės normas, apibendrinimo apžvalgą“ (Teismų praktika, 2001, Nr. 14).
Joje konstatuota, kad nors pagal CPK 479 straipsnyje įtvirtintą normą „užsienio valstybė, užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės,
užsienio valstybių diplomatai <...> naudojasi imunitetu nuo Lietuvos teismų
jurisdikcijos“, ši taisyklė taikoma „tik viešosios teisės reguliuojamuose santykiuose“. Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad spręsdamas, ar byla su
tarptautiniu elementu yra teisminga Lietuvos teismams, teismas turi
apsvarstyti, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažintas ir vykdomas toje
užsienio valstybėje. Jei byla yra teisminga ir užsienio valstybės teismui,
teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į
užsienio valstybės, kurioje reikės vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismą.
Į šį Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą turi atsižvelgti žemesnių instancijų
teismai.
232007 m. balandžio 6 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį
panašioje į pareiškėjos byloje, konkrečiai, S.N. prieš Švedijos Karalystės
ambasadą. Teismas konstatavo, kad „<...> Nors Švedijos Karalystė nėra
priėmusi nacionalinių įstatymų dėl valstybės imuniteto, tačiau šios valstybės
teismų praktika taip pat leidžia daryti išvadą, kad pripažįstama riboto
imuniteto doktrina.“ Šioje byloje taip pat pažymėta, kad gali būti atsižvelgta
į 2004 m. gruodžio 2 d. priimtą Jungtinių Tautų konvencijos dėl valstybių ir
jų turto jurisdikcijos imunitetų nuostatas, kaip į tam tikras tarptautinės teisės
raidos tendencijas valstybių imuniteto doktrinos srityje, tačiau
neįpareigojančias jomis vadovautis. Aukščiausiasis Teismas taip pat
pastebėjo, kad tiek Lietuvos, tiek Švedijos veiksmai tarptautiniuose
santykiuose ir šių valstybių teismų praktika patvirtina, jog abi valstybės
pripažįsta riboto valstybės imuniteto doktriną, taigi nustačius, kad konkrečiu
atveju šalių ginčas kilo iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių,
kuriuose valstybė negali remtis imunitetu, Švedija negalėtų prieštarauti
bylos pagal jai reiškiamą ieškinį nagrinėjimui Lietuvos teisme. Tačiau
7teisės reglamentuojamų teisinių santykių ir kad tai nebuvo darbo santykiai,
reglamentuojami privatinės teisės.
24Toliau Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad tarptautinėje
praktikoje nėra vieningos nuostatos pagal kurią būtų galima atskirti
asmenis, dirbančius užsienio valstybės diplomatinėje atstovybėje ir
vykdančius atstovaujamosios valstybės viešosios valdžios funkcijas nuo kitų
darbuotojų. Kadangi šiuo klausimu nėra įpareigojančių tarptautinės teisės
normų, tai, kokius diplomatinėje atstovybėje dirbančius asmenis pripažinti
esančiais viešojoje tarnyboje, sprendžia kiekviena valstybė.
25Bylai reikšmingos 1972 m. Europos Konvencijos „Dėl valstybės
imuniteto“ („Bazelio konvencijos“) nuostatos:
5 straipsnis
„1. Susitarančioji valstybė negali reikalauti imuniteto nuo kitos susitariančiosios
valstybės teismo jurisdikcijos, jeigu ginčas kilo iš darbo sutarties tarp valstybės ir
asmens, kai darbas turi būti atliktas teismo vietos valstybėje.
21 dalis netaikoma, jeigu:
a) bylos iškėlimo metu asmuo yra įdarbinančios valstybės pilietis;
b) sutarties sudarymo metu asmuo nebuvo nei teismo vietos valstybės pilietis, nei nuolatinis tos valstybės gyventojas; arba
c) sutarties šalys yra raštu susitarusios kitaip, išskyrus atvejus, kai pagal teismo vietos valstybės įstatymus tos valstybės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėjamo
dalyko atžvilgiu. <...>“
26Konvencijos Aiškinamojoje ataskaitoje nurodyta, kad „darbo sutarčių
su diplomatinėmis atstovybėmis ar konsulinėmis įstaigomis atveju taip pat
reikia atsižvelgti į 32 straipsnį“. Šis straipsnis numato:
32 straipsnis
„Šioje konvencijoje nėra nieko, kas įtakotų privilegijas ir imunitetą, susijusius su
diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų bei su jomis susijusių asmenų funkcijų
įgyvendinimu“.
27Nei Lietuva, nei Lenkija nėra šios Bazelio konvencijos šalys.
281979 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijai buvo pavesta
susisteminti ir palaipsniui vystyti tarptautinę teisę dėl valstybių ir jų turto
jurisdikcinių imunitetų. Komisija parengė keletą projektų, kurie buvo
pateikti valstybėms, prašant pareikšti pastabas. Lietuva niekada nėra
pateikusi neigiamo pobūdžio pastabų dėl šių projektų. Projektas, kuris buvo
8SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
2004 m. priimto teksto pagrindas, buvo parengtas 1991 m. Bylai
reikšmingoje teksto dalyje tuomet buvo numatyta:
1Jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos
valstybės teismo, kuris kitais atvejais būtų kompetentingas, jurisdikcijos tais atvejais,
kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir
asmens dėl darbo, kuris yra ar bus visiškai ar iš dalies atliekamas kitos valstybės
teritorijoje.
2Straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu:
(a) darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės valdžią;
(b) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą;
(c) darbo sutarties sudarymo metu darbuotojas nebuvo nei pilietis, nei nuolatinis teismo vietos valstybės gyventojas;
(d) tuo metu, kai yra iškeliama byla, darbuotojas yra įdarbinančios valstybės pilietis; arba
(e) įdarbinančioji valstybė ir darbuotojas yra raštu susitarę kitaip, išskyrus atvejus, kai viešosios politikos sumetimais teismo vietos valstybės teismai turi išimtinę
jurisdikciją teisminio nagrinėjimo dalyko atžvilgiu.”
29Tarptautinės teisės komisijos 1991 m. Konvencijos projekto
komentare teigiama, kad 11 straipsnyje įtvirtintos taisyklės atitinka vis
didesnio valstybių skaičiaus priimamuose įstatymuose ir sudaromose
sutartyse stebimas tendencijas (ILC Yearbook, 1991, Vol. II, Part 2, p. 44, §
14).
302004 m. gruodžio mėn. JT Generalinė Asamblėja priėmė Valstybių ir
jų turto imuniteto nuo jurisdikcijos konvenciją, kurią pasirašyti buvo galima
nuo 2005 m. sausio 17 d. Vienas pagrindinių klausimų, kurį turėjo išspręsti
Tarptautinės teisės komisija sistemindama šį teisės aktą, buvo susijęs su
atvejais, kai valstybės negali remtis imuniteto doktrina su darbo sutartimis
susijusioje srityje. Galutinė Konvencijos 11 straipsnio redakcija numato:
„Darbo sutartys
1Jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos
valstybės teismo, kuris kitais atvejais būtų kompetentingas, jurisdikcijos tais atvejais,
kai teisminio nagrinėjimo dalykas yra susijęs su darbo sutartimi, sudaryta valstybės ir
asmens dėl darbo, kuris yra ar bus visiškai ar iš dalies atliekamas kitos valstybės
teritorijoje.
21 dalis netaikoma, jeigu:
(a) darbuotojas buvo priimtas į darbą vykdyti konkrečias funkcijas, įgyvendinant valstybės valdžią;
9(b) darbuotojas yra:
(i) diplomatinis atstovas - kaip ši sąvoka apibrėžta 1961 m. Vienos konvencijoje „Dėl diplomatinių santykių“,
(ii) konsulinis pareigūnas – kaip ši sąvoka apibrėžta 1963 m. Vienos konvencijoje „Dėl konsulinių santykių“,
(iii) tarptautinės organizacijos nuolatinės atstovybės ar specialiosios atstovybės diplomatinio personalo narys arba priimtas į darbą atstovauti valstybę tarptautinėje
konferencijoje,
(iv) bet kuris kitas asmuo, kuriam taikomas diplomatinis imunitetas;
(c) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens įdarbinimas, darbo santykių pratęsimas ar grąžinimas į darbą;
(d) teisminio nagrinėjimo dalykas yra asmens atleidimas iš darbo ar darbo santykių nutraukimas ir įdarbinančios valstybės vadovo, vyriausybės vadovo ar užsienio
reikalų ministro sprendimu toks procesas pakenktų atitinkamos valstybės saugumo
interesams;
(e) darbuotojas yra įdarbinančios valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai šis asmuo yra nuolatinis teismo vietos valstybės gyventojas;
(f) įdarbinančioji valstybė ir darbuotojas yra raštu susitarę kitaip, išskyrus atvejus, kai viešosios politikos sumetimais teismo vietos valstybės teismai turi išimtinę
jurisdikciją teisminio nagrinėjimo dalyko atžvilgiu.”
31Lietuva nebalsavo prieš šio teksto priėmimą, tačiau jo neratifikavo.
32Konvencijos priede pateiktose sampratose dėl 11 straipsnio yra
išaiškinta, kad 2 dalies d punkte esant nuoroda į įdarbinančios valstybės
„saugumo interesus“ „pirmiausia yra skirta nacionalinio saugumo ir
diplomatinių misijų bei konsulatų saugumo klausimams“.
33Vienos konvencijos „Dėl diplomatinių santykių“, siejamos su 1964
m. Lietuvos Diplomatinių privilegijų aktu, 1 straipsnyje pateikti šie sąvokų
apibrėžimai:
„(a) „atstovybės vadovas” yra asmuo, kurį atstovaujamoji valstybė įgaliojo
vadovauti diplomatinės atstovybės darbui;
b) „atstovybės nariai” yra atstovybės vadovas ir atstovybės personalo nariai;
c) „atstovybės personalo nariai” yra atstovybėje dirbantys diplomatinio personalo, administracinio ir techninio personalo bei aptarnaujančiojo personalo nariai;
d) „diplomatinio personalo nariai” yra atstovybės personalo nariai, turintys diplomatinį rangą;
e) „diplomatas” yra atstovybės vadovas arba atstovybės diplomatinio personalo narys;
f) „administracinio ir techninio personalo nariai” yra atstovybės personalo nariai, dirbantys administracinį ir techninį darbą atstovybėje;
10<...> ”
34Vyriausybė teigė, kad pareiškėja ir teoriškai, ir praktiškai galėjo kreiptis
į Lenkijos teismus dėl jos sutarties su Lenkijos ambasada Vilniuje
nutraukimo, kaip iš tikrųjų ir siūlė Aukščiausiasis Teismas. Lenkijos teismai
turėjo jurisdikciją nagrinėti jos bylą ir būtų taikę Lietuvos materialinę teisę.
Pareiškėjos darbo sutartyje iš tikrųjų buvo sąlyga, numatanti, kad ginčai,
susiję su šia sutartimi, nagrinėjami pagal Lietuvos įstatymus. Atsižvelgiant į
tai, kad pagal Civilinio proceso kodekso 479 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą
teismų praktiką, Lenkijos Respublikai paprašius suteikti valstybės
imunitetą, Lietuvos teismai neturėjo jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje, ši
sąlyga apėmė tik Lietuvos materialinės teisės nuostatų taikymą. Be to, pagal
Lietuvos teisę dar nebuvo suėjęs senaties terminas pareiškėjai pareikšti
ieškinį Lenkijos teismuose, kurie vis viena turėjo jurisdikciją nagrinėti jos
reikalavimus dėl darbo sutarties nutraukimo.
35Teismas pastebi, kad šis pareiškimas buvo paskelbtas priimtinu 2006 m.
kovo 2 d. Net ir darant prielaidą, kad pirmiau minėta argumentacija
vertintina kaip prieštaravimas, kad pareiškėja nepanaudojo vidaus teisinių
gynybos priemonių ir kad Vyriausybei yra leistina jį pareikšti, Teismas
pažymi, kad pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį iš esmės turi būti
panaudotos tik tos priemonės, kurios yra prieinamos valstybėje atsakovėje.
Taigi nagrinėjamos bylos požiūriu jis neapima Lenkijoje prieinamų teisinės
gynybos priemonių.
36Be to, Teismas pažymi, kad pagal tarp pareiškėjos ir Lenkijos
ambasados sudarytos darbo sutarties 8 punktą bet kokie ginčai, susiję su šia
sutartimi, turėjo būti nagrinėjami pagal Lietuvos įstatymus, konkrečiau,
pagal Konstituciją, įstatymus dėl darbo sutarčių, darbo atlyginimo, atostogų
ir dirbančių asmenų socialinio draudimo. Todėl galima teigti, kad
pareiškėjai kreipusis su reikalavimais į Lenkijos teismus, jie būtų taikę šalių
pasirinktą materialinę teisę, t. y., Lietuvos teisę. Tačiau Teismas
konstatuoja, kad tokia teisinės gynybos priemonė, net ir darant prielaidą,
kad teoriškai ji buvo prieinama, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nebuvo
reali. Jei pareiškėja būtų turėjusi panaudoti tokią teisinės gynybos priemonę,
ji būtų susidūrusi su rimtais praktiniais sunkumais, kurie būtų nesuderinami
su jos teise kreiptis į teismą, kuri, kaip ir visos kitos Konvencijoje
numatytos teisės, turi būti aiškinama taip, kad būtų praktinė ir veiksminga, o
ne teorinė ar iliuzinė (žr., tarp kitų šaltinių United Communist Party of
Turkey and Others v. Turkey, 1998-01-30, § 33, Reports of Judgments and
11Lietuvoje pagal sutartį, kuriai taikoma Lietuvos teisė, ir Lenkijos
Respublika pati sutiko su tokiu teisės pasirinkimu sutartyje.
37Taigi pareiškėjos kreipimasis su ieškiniu į Lenkijos teismus
nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali būti laikomas prieinama ir
veiksminga priemone.
38Pareiškėja skundėsi, kad patenkindami Lenkijos Vyriausybės prašymą,
Lietuvos teismai atėmė iš jos teisę kreiptis į teismą Konvencijos 6 straipsnio
požiūriu, kurio atitinkama dalis numato:
„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...>
klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas
<...>”
39Remdamasi Teismo sprendimu, priimtu byloje Vilho Eskelinen and
Others v. Finland ([DK], Nr. 63235/00, § 62, ECHR 2007-IV), o konkrečiai
dviem sąlygomis, kurios turi būti įvykdytos, kad 6 straipsnis būtų taikomas
tokio pobūdžio byloje, Vyriausybė teigė, kad pareiškimas turi būti
paskelbtas ratione materiae nesuderinamu su Konvencijos nuostatomis.
40Vyriausybės nuomone, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos,
konkrečiai iš jo 1998 m. sausio 5 d. ir 2007 m. balandžio 6 d. nutarčių, taip
pat iš 2001 m. birželio 25 d. nutarties, priimtos pareiškėjos byloje, matyti,
kad visi asmenys, dirbantys užsienio valstybių diplomatinėse misijose,
įskaitant ir administracinių bei techninių padalinių personalą, turi būti
laikomi vienu ar kitu būdu prisidedančiais prie pareigų, susijusių su
atitinkamos valstybės suverenių galių įgyvendinimu, vykdymo, taigi,
tarnaujančiais tos valstybės viešiems interesams. Pareiškėjos atliekamų
pareigų Lenkijos ambasadoje Vilniuje pobūdis pateisina valstybės imuniteto
taikymą jos byloje. Ji iš tikrųjų galėjo tiesiogiai susipažinti su visais
ambasados oficialiais dokumentais ir veikla. Taigi ji buvo kur kas daugiau
nei paprastas aptarnaujančio personalo narys.
41Pareiškėja savo ruožtu tvirtino, kad pareikšdama ieškinį Lietuvos
teismuose, ji siekė nuginčyti jos atleidimo teisinį pagrindą, kad dėl to jai
būtų priteista kompensacija. Ji laikėsi nuomonės, kad ir jos darbo sutartis, ir
ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo iš esmės buvo privatinės teisės
pobūdžio.
42Teismas pakartoja tai, kas buvo konstatuota Vilho Eskelinen and Others
sprendime (minėtame pirmiau) – kad valstybė atsakovė galėtų Teisme
remtis pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, statusu, dėl to nesuteikiant jam
ar jai 6 straipsnyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, turi būti įvykdytos dvi
sąlygos. Pirma, valstybė pagal savo vidaus teisę turi aiškiai nesuteikti teisės
kreiptis į teismą nagrinėjamai pareigybei ar tam tikros kategorijos
12SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
personalui. Antra, toks nesuteikimas turi būti pateisinamas objektyviais
valstybės interesų pagrindais (ibid, § 62).
43Vis dėlto pažymėtina, kad pirmiau minėtame sprendime buvo
nagrinėjami santykiai tarp valstybės ir jos pačios tarnautojų, o taip nėra
nagrinėjamos bylos atveju: pareiškėja, Lietuvos Respublikos pilietė, buvo
įdarbinta Lenkijos ambasadoje sutartinių santykių pagrindu, atitinkamai
susiklosčiusių tarp jos ir Lenkijos Respublikos. Todėl Lietuvos teismuose ji
negali būti laikoma Lietuvos valstybės tarnautoja.
44Tačiau, net ir darant prielaidą, kad Teismo praktika Vilho Eskelinen
byloje yra taikytina, mutatis mutandis, nagrinėjamai bylai, negalima
pagrįstai teigti, kad pareiškėjos byloje buvo įvykdyta antroji sąlyga. Iš
pareiškėjos darbo sutarties priedo matyti, kad jos pareigos Lenkijos
ambasadoje buvo aptarnauti Ambasados ir Generalinio konsulato telefonus,
registruoti tarptautinius pokalbius; rašyti mašinėle lenkiškai ir lietuviškai;
priimti ir siųsti faksogramas; teikti informaciją lenkiškai, lietuviškai ir
rusiškai; padėti organizuoti nedidelius kokteilius ir priėmimus ir kopijuoti
dokumentus (žr. 12 punktą pirmiau). Teismo nuomone, tokių pareigų
atlikimas vargiai gali sudaryti prielaidas „[teisės nesuteikimui] objektyviais
valstybės interesų pagrindais“ pirmiau minėto Vilho Eskelinen sprendimo
požiūriu.
45Taigi Teismui belieka išnagrinėti, ar nagrinėjamas ginčas buvo susijęs
su civilinio pobūdžio teise Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu. Šiuo
požiūriu Teismas pakartoja, kad 6 straipsnio 1 dalis apima „ginčus“ dėl
civilinio pobūdžio „teisių“, dėl kurių pripažinimo bent jau gali būti
bylinėjamasi pagal vidaus teisę, nepriklausomai nuo to, ar jos taip pat yra
ginamos pagal Konvenciją (žr., tarp daugelio kitų šaltinių, Editions
Périscope v. France, 1992-03-26, § 35, Series A Nr. 234-B, ir Zander v.
Sweden, 1993-11-25, § 22, Series A Nr. 279-B). Toks ginčas gali būti kilęs
ne tik dėl teisės realaus buvimo, bet ir dėl jos apimties ir įgyvendinimo
būdo; ir, galiausiai, proceso rezultatas turi turėti lemiamą poveikį ginčo
dalyku esančiai teisei (žr. pirmiau minėtą Vilho Eskelinen ir kiti, § 40).
46Teismas konstatuoja, kad nagrinėjama byla atitinka šias sąlygas, nes
pareiškėjos ieškinys Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo susijęs su
reikalavimu priteisti kompensaciją už neteisėtą atleidimą iš darbo.
47Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis yra taikoma procesui Lietuvos
teismuose.
1Šalių teiginiai
(a) Pareiškėja
48Pareiškėja teigė, kad prie jos darbo sutarties niekada nebuvo pridėta
oficialių jos pareigų aprašymo. Į jos užimamas žemas pareigas nepateko
kokios nors užduotys ar funkcijos, kurios galėtų pateisinti valstybės
imuniteto taikymą atitinkamų Bazelio konvencijos ar Jungtinių Tautų
konvencijos nuostatų požiūriu.
13(b) Vyriausybė
49Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjos teisei į teismą nustatytu apribojimu
buvo siekiama teisėto tikslo, konkrečiai, skatinti nepriklausomų ir suverenių
valstybių lygybės principo gerbimą pagal vidaus ir tarptautinę viešąją teisę.
50Dėl apribojimo proporcingumo Vyriausybė pastebėjo, kad tarptautinės
teisės instrumentai ir daugelio valstybių teismų praktika suponavo, jog su
darbo santykiais susijusiuose ginčuose riboto valstybės imuniteto doktrina
netaikoma tais atvejais, kai darbdavys yra užsienio valstybės ambasada.
Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje valstybės imuniteto klausimus reglamentavo
tarptautinė paprotinė teisė, nes šie klausimai nebuvo išspręsti jokiomis
dvišalėmis sutartimis. Pagrįsdama savo argumentą, Vyriausybė rėmėsi
Bazelio konvencijos 32 straipsniu, Vienos konvencijos „Dėl diplomatinių
santykių“ 38 straipsnio 2 dalimi ir Jungtinių Tautų Valstybių ir jų turto
imuniteto nuo jurisdikcijos konvencijos 11 straipsnio 2 dalies c punktu.
Vyriausybės manymu, valstybės turi diskreciją skiriant asmenis į oficialias
pareigas. Tas pats taikytina ir valstybės tarnautojų „atleidimo“ ar „sutarties
nutraukimo“ atveju, jei tai buvo padaryta po įdarbinančios valstybės atlikto
paklausimo ar tyrimo, vykdomo kaip sudedamosios priežiūros ar
drausminės kontrolės dalies.
51Nagrinėjamoje byloje, Vyriausybės teigimu, Lenkijos ambasada paprašė
taikyti valstybės imunitetą iš dalies dėl ginčo kilmės – teiginiai dėl
seksualinio priekabiavimo, kuriame dalyvavo Ambasados diplomatinio
personalo narys – dėl kurios Lietuvos teismai nebūtų galėję tinkamai
išnagrinėti bylos, neapklausę diplomatinį imunitetą turinčių asmenų.
52Taigi ginčo dalykas pagal pareiškėjos teismams pareikštą ieškinį būtų
lėmęs įsikišimą į Lenkijos valstybės viešą ir suverenią sritį. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas priėjo pagrįstos išvados, atsižvelgdamas inter alia į
tai, kad Lenkija, prašydama taikyti valstybės imunitetą, manė, kad tarp
pareiškėjos ir Lenkijos ambasados kilęs ginčas nebuvo įprastas darbo
ginčas.
53Bet kuriuo atveju net jei Lietuvos teismai ir būtų prisiėmę jurisdikciją
nagrinėti pareiškėjos bylą ir būtų ją išsprendę iš esmės (pavyzdžiui,
nustatydami, kad atleidimas iš darbo buvo neteisėtas ir priteisdami
pareiškėjai kompensaciją), šio sprendimo būtų neįmanoma įvykdyti prieš
valstybę atsakovę, t.y. Lenkiją, kuri, pateikdama diplomatinę notą, išreiškė
savo formalų atsisakymą būti atsakovu teisme.
2Teismo vertinimas
(a) Iš Teismo praktikos kylantys bendrieji principai
54Teismas pakartoja, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė
į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės
viršenybės principą, kuris reikalauja, kad visi bylininkai turėtų veiksmingą
teisminės gynybos priemonę, kuria pasinaudoję galėtų apginti savo civilines
14SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
teises (žr. Běleš and Others v. the Czech Republic, Nr. 47273/99, § 49,
ECHR 2002-IX). Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis su reikalavimu dėl jo
civilinio pobūdžio teisių ir pareigų į teismą ar tribunolą. Taip 6 straipsnio 1
dalis apima „teisę į teismą“, kurios tik vienas aspektas yra teisė kreiptis, t.y.
teisė iškelti civilinę bylą teismuose (žr. Golder v. the United Kingdom,
1975-02-21, § 36, Series A no. 18, ir Prince Hans-Adam II of Liechtenstein
v. Germany [DK], Nr. 42527/98, § 43, ECHR 2001-VIII).
55Tačiau Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė kreiptis į
teismą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama; apribojamai yra numanomai
leidžiami, atsižvelgiant į tai, kad teisė kreiptis į teismą pagal pačią savo
prigimtį turi būti reglamentuojama valstybės. Šiuo požiūriu
Susitariančiosios Valstybės turi tam tikrą vertinimo laisvę, nors galutinį
sprendimą, ar buvo laikomasi Konvencijos reikalavimų, priima Teismas.
Turi būti įsitikinta, kad taikomi apribojimai nevaržo ar nesumažina asmeniui
kreipimosi galimybės tiek ar tokia apimtimi, kad yra paneigiama pati teisės
esmė. Be to, teisės kreiptis į teismą apribojimas bus nesuderinamas su 6
straipsnio 1 dalimi, jei juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto
proporcingo santykio tarp taikomų priemonių ir jomis siekiamo tikslo (žr.
Waite and Kennedy v. Germany [DK], Nr. 26083/94, § 59, ECHR 1999-I;
T.P. and K.M. v. the United Kingdom [DK], Nr. 28945/95, § 98, ECHR
2001-V; ir Fogarty v. the United Kingdom [DK], no. 37112/97, § 33, ECHR
2001-XI).
56Be to, Konvencija turi būti aiškinama atsižvelgiant į 1969 m. gegužės 23
d. Vienos konvencijos „Dėl sutarčių teisės“ 31 straipsnio 3 dalies c punktą,
kuriame nustatyta, kad turi būti atsižvelgta į „visas šalių tarpusavio
santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas“. Konvencija,
taip pat ir jos 6 straipsnis, negali būti aiškinama vakuume. Todėl Teismas
privalo atsiminti Konvencijos kaip žmogaus teisių sutarties ypatingą pobūdį
ir taip pat privalo atsižvelgti į atitinkamas tarptautinės teisės normas,
įskaitant ir tas, kurios yra susijusios su valstybės imuniteto suteikimu (žr.
pirmiau minėtą Fogarty, § 35).
57Darytina išvada, kad atspindinčios bendrai pripažįstamas tarptautinės
viešosios teisės normas dėl valstybės imuniteto priemonės, kurių imasi
Aukštoji Susitariančioji Šalis, iš esmės negali būti vertinamos kaip
nustatančios neproporcingą 6 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės kreiptis į
teismą apribojimą. Lygiai kaip teisė kreiptis į teismą yra sudėtinė tame
straipsnyje įtvirtintos teisingo teismo garantijos dalis, taip ir kai kurie teisės
kreiptis apribojimai turi būti vertinami kaip būtini, pavyzdys yra tautų
bendrijos visuotinai pripažįstami apribojimai, sudarantys valstybės
imuniteto doktrinos dalį (žr. Kalogeropoulou and Others v. Greece and
Germany (nut.), Nr. 59021/00, ECHR 2002-X, ir pirmiau minėtas Fogarty,
§ 36).
58Taip pat primintina, kad Konvencija yra siekiama garantuoti ne teorines
ar iliuzines teises, bet teises, kurios būtų praktinės ir veiksmingos. Tai ypač
pasakytina apie teisę kreiptis į teismą, atsižvelgiant į tai, kokią reikšmingą
vietą demokratinėje visuomenėje užima teisė į teisingą bylos nagrinėjimą
15nesuderinama nei su teisinės valstybės principu demokratinėje visuomenėje,
nei su bendru 6 straipsnio 1 dalies principu – konkrečiai, kad civilinius
ieškinius būtų galima pateikti teisėjui tam, kad jie būtų išnagrinėti – jei
valstybė, nevaržoma ir nekontroliuojama Konvenciją įgyvendinančių
institucijų, galėtų pašalinti iš teismų jurisdikcijos visą tam tikros rūšies
civilinių ieškinių grupę ar tam tikroms asmenų kategorijoms suteikti
imunitetus nuo civilinės atsakomybės (žr. Fayed v. the United Kingdom,
1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).
59Taigi tose bylose, kuriose valstybės imuniteto nuo jurisdikcijos principo
taikymas apriboja teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, Teismas privalo
įsitikinti, ar toks apribojimas yra pateisinamas bylos aplinkybėmis.
(b) Taikymas šioje byloje
60Pirmiausia Teismas turi išnagrinėti, ar apribojimu buvo siekiama teisėto
tikslo. Šiuo požiūriu jis pažymi, kad valstybės imunitetas tarptautinėje
teisėje išsivystė iš principo par in parem non habet imperium, pagal kurį
viena valstybė negali būti pavaldi kitos jurisdikcijai. Teismas mano, kad
civiliniame procese suteikiant valstybei imunitetą yra siekiama teisėto tikslo
61Fogarty byloje pareiškėja sėkmingai pareiškė pradinį ieškinį prieš
Jungtines Valstijas dėl diskriminavimo lyties pagrindu po to, kai ji buvo
atleista iš administracijos asistentės pareigų Jungtinių Valstijų ambasadoje
Londone. Po keleto paskesnių nesėkmingų kreipimųsi dėl kito darbo
ambasadoje pareiškėja iškėlė naują bylą Jungtinės Karalystės teismuose dėl
diskriminavimo lyties pagrindu, tačiau ši byla buvo nutraukta, nes Jungtinių
Valstijų Vyriausybė paprašė imuniteto nuo jurisdikcijos. Kaip tik dėl šios
antrosios bylos buvo pateiktas pareiškimas Teismui ir vėliau priimtas
Fogarty sprendimas.
62Teismas pažymi, kad ši byla skiriasi nuo Fogarty tuo, kad ji yra susijusi
ne su įdarbinimu, o su ambasados personalo vietinio nario atleidimu iš
darbo. Nepaisant šio skirtumo, Teismas mano, kad jo išvada, jog
apribojimais Fogarty byloje buvo siekiama teisėto tikslo, taip pat taikytina
ir šiai bylai. Taigi dabar turi būti išnagrinėta, ar ginčijamas pareiškėjos
teisės kreiptis į teismą apribojimas buvo proporcingas siekiamam tikslui.
63Teismas jau Fogarty sprendime konstatavo, kad tarptautinėje ir
lyginamojoje teisėje buvo tendencija riboti valstybės imunitetą su darbo
santykiais susijusiuose ginčuose, išskyrus tuos, kurie yra susiję su ambasadų
personalo įdarbinimu (žr. pirmiau minėtą Fogarty, §§ 37-38).
64Šiuo požiūriu Teismas pažymi, kad absoliutaus valstybės imuniteto
taikymas per daugelį metų aiškiai sunyko. 1979 m. Tarptautinės teisės
komisijai buvo pavesta susisteminti ir palaipsniui vystyti tarptautinę teisę
dėl valstybių ir jų turto jurisdikcinių imunitetų. Komisija parengė keletą
projektų, kurie buvo pateikti valstybėms, prašant pareikšti pastabas.
straipsnis – dėl darbo sutarčių (žr. 28 punktą pirmiau). 2004 m. JT
16SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
Generalinė Asamblėja priėmė Valstybių ir jų turto imuniteto nuo
jurisdikcijos konvenciją (žr. 30 punktą pirmiau).
651991 m. konvencijos projektas, kurio pagrindu buvo priimta 2004 m.
Konvencija (konkrečiai 11 straipsnis), nustatė reikšmingą išimtį dėl
valstybės imuniteto taikymo, iš esmės pašalindama iš valstybės imuniteto
taikymo taisyklės darbo sutartis su diplomatinių misijų užsienyje personalu.
Tačiau šios išimties taikymui numatytos išimtys, pagal kurias valstybės
imunitetas vis tiek taikomas diplomatiniam ir konsuliniam personalui tais
atvejais, kai: ginčo nagrinėjimo dalykas yra įdarbinimas, darbo sutarties
pratęsimas ar asmens grąžinimas į darbą; darbuotojas yra įdarbinančios
valstybės pilietis; ar, galiausiai, kai įdarbinanti valstybė ir darbuotojas yra
kitaip susitarę raštu.
66Komentare, pridėtame prie1991 m. Konvencijos projekto, teigiama, kad
11 straipsnyje suformuluotos taisyklės atitinka vis didesnio valstybių
skaičiaus priimamuose įstatymuose ir sudaromose sutartyse stebimas
tendencijas (ILC Yearbook, 1991, Vol. II, Part 2, p. 44, § 14). Tas pats
pasakytina ir apie 2004 m. Konvenciją. Be to, yra nusistovėjęs tarptautinės
teisės principas, kad net ir tais atvejais, kai valstybė nėra ratifikavusi
sutarties, jai gali būti privaloma viena iš jos nuostatų, jei ta nuostata atspindi
paprotinę tarptautinę teisę, arba ją „kodifikuodama“, arba sukurdama naują
paprotinę normą (žr. North Sea Continental Shelf cases, ICJ Reports 1969,
p. 41, § 71). Dar daugiau, valstybės, bent jau valstybė atsakovė, nepareiškė
ypatingų prieštaravimų dėl Tarptautinės teisės komisijos Konvencijos
projekto 11 straipsnio redakcijos. Reikia pripažinti, kad pačios 2004 m.
Konvencijos Lietuva neratifikavo, tačiau taip pat ir nebalsavo prieš jos
priėmimą.
67Vadinasi, galima tvirtinti, kad Tarptautinės teisės komisijos Konvencijos
projekto 11 straipsnis, kuriuo grindžiama 2004 m. Konvencija, taikytinas
valstybei atsakovei pagal paprotinę tarptautinę teisę. Teismas privalo į tai
atsižvelgti nagrinėdamas, ar buvo gerbiama teisė kreiptis į teismą 6
straipsnio 1 dalies požiūriu.
68Pirmiau minėtą išvadą iš esmės patvirtina ir Lietuvos vidaus teisė.
Reikia pripažinti, kad bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Civilinio
proceso kodekso 479 straipsnis įtvirtino taip vadinamą absoliutaus valstybės
imuniteto taisyklę. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m.
gruodžio 21 d. priėmė sprendimą (Nr. 28) „Dėl Lietuvos Respublikos
teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas,
apibendrinimo apžvalgos“. Jame konstatuota, kad nors pagal CPK 479
straipsnyje įtvirtintą normą „užsienio valstybė, užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės, užsienio valstybių diplomatai <...> naudojasi
imunitetu nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos“, ši taisyklė taikoma „tik viešosios teisės reguliuojamuose santykiuose“. A contrario, ši imuniteto taisyklė
netaikoma santykiams, kuriuos reglamentuoja privatinė teisė. Šią išvadą
patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią absoliutus
valstybės imunitetas nustojo būti taikomas (žr. 22 punktą pirmiau).
69Toliau Teismas pažymi, kad pareiškėja nepateko nei į vieną iš
17išvardytų išimčių: ji nevykdė jokių ypatingų funkcijų, artimai susijusių su
valstybės valdžios įgyvendinimu. Be to, ji nebuvo nei diplomatinė agentė,
nei konsulinė pareigūnė, nei įdarbinančios valstybės pilietė. Galiausiai,
ginčo nagrinėjimo dalykas buvo susijęs su pareiškėjos atleidimu iš darbo.
70Teismas ypač pažymi, kad pareiškėja Lenkijos ambasadoje dirbo
korespondente-telefoniste ir jos pagrindinės pareigos buvo šios: registruoti
tarptautinius pokalbius, rašyti, siųsti ir priimti faksogramas, kopijuoti
dokumentus, teikti informaciją ir padėti organizuojant tam tikrus renginius.
Nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei Vyriausybė atsakovė neparodė,
kaip šios pareigos objektyviai galėtų būti susijusios su Lenkijos
Vyriausybės suvereniais interesais. Nors darbo sutarties priede buvo
nustatyta, kad pareiškėjai atstovybės vadovo prašymu galėjo būti pavesta
atlikti kitus darbus, iš bylos medžiagos nematyti – Vyriausybė šiuo požiūriu
taip pat nepateikė tikslesnių duomenų – kad ji iš tikrųjų vykdė kokias nors
funkcijas, susijusias su Lenkijos valstybės suvereniteto įgyvendinimu.
71Savo 2001 m. birželio 25 d. nutartyje Aukščiausiasis Teismas
konstatavo, kad siekiant nustatyti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti darbo
ginčus, kuriuose dalyvauja užsienio valstybės misija ar ambasada, kiekvienu
konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, ar nagrinėjami darbo santykiai buvo
viešosios teisės pobūdžio (acta jure imperii), ar privatinės teisės pobūdžio
(acta jure gestionis). Tačiau šioje byloje Aukščiausiasis Teismas
konstatavo, kad jam nepavyko gauti duomenų, pagal kuriuos būtų galima
nustatyti pareiškėjos „pareigų apimtis“. Todėl jis remdamasis tik pačios
pareigybės pavadinimu ir tuo faktu, kad Lenkija paprašė imuniteto nuo
jurisdikcijos, padarė išvadą, kad pareiškėjai priskirtos pareigos „tam tikru
laipsniu padėjo Lenkijos Respublikos valstybei įgyvendinti savo suverenias
funkcijas“ (žr. 18 punktą pirmiau).
72Dėl to, ar nagrinėjamos pareigos buvo reikšmingos Lenkijos
saugumo interesams – pagal 2004 m. Konvencijos 11 straipsnio 2 dalies d
punkte galiausiai įtvirtintas kriterijų – vien tvirtinimas, kad pareiškėja,
vykdydama savo pareigas, galėjo susipažinti su tam tikrais dokumentais ar
galėjo išgirsti konfidencialius telefoninius pokalbius yra nepakankamas.
Šiuo požiūriu negalima nepastebėti, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo ir
teisminis procesas kilo dėl seksualinio priekabiavimo veiksmų, kaip tai yra
nustačiusi Lietuvos lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuriai pareiškėja
buvo pateikusi skundą. Tokie veiksmai vargiai gali būti vertinami kaip
pažeidžiantys Lenkijos saugumo interesus.
73Galiausiai, dėl sunkumų, su kuriais Lietuvos institucijos gali susidurti
vykdydamos pareiškėjos naudai priimtą Lietuvos teismų sprendimą prieš
Lenkiją, tokios prielaidos negali sužlugdyti tinkamo Konvencijos taikymo.
74Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos teismai,
patenkinę prašymą taikyti valstybės imunitetą ir pareikšdami, kad neturi
jurisdikcijos nagrinėti pareiškėjos ieškinio, neužtikrinę pagrįsto
proporcingumo santykio, viršijo savo nuožiūros laisvę ir todėl paneigė pačią
pareiškėjos teisės kreiptis į teismą esmę.
75Taigi buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
18III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS
76Konvencijos 41 straipsnis numato:
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu
Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti
pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai
šaliai teisingą atlyginimą.“
77Pareiškėja reikalavo 327.978,30 Lietuvos litų (apie 94.988 eurų) turtinei
žalai atlyginti, kurią ji tariamai patyrė nuo 1999 m. lapkričio 22 d. iki 2009
m. birželio 30 d. Neturtinei žalai atlyginti pareiškėja reikalavo 350.000 litų
(apie 101.367 eurų).
78Vyriausybė teigė, kad pareiškėjos reikalavimai ir dėl turtinės, ir dėl
neturtinės žalos atlyginimo yra per dideli, ir nėra priežastinio ryšio tarp
tariamai patirtos žalos ir Konvencijos pažeidimo.
79Teismas pirmiausia mano, kad tais atvejais, kai asmuo nukenčia dėl
teismo proceso, kuriame nustatomi Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų
pažeidimai, pareiškėjo prašymu galimas proceso atnaujinimas iš esmės
laikytinas tinkamu pažeidimo atitaisymu (žr. Sejdovic v. Italy [DK], Nr.
56581/00, § 126, ECHR 2006-II; taip pat žr., mutatis mutandis, Öcalan v.
Turkey [DK], Nr. 46221/99, § 210, ECHR 2005-IV). Toliau Teismas
pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teisingą atlyginimą galima priteisti tik tuo
pagrindu, kad pareiškėjai nebuvo suteiktos 6 straipsnio garantijos. Nors
Teismas negali spekuliuoti dėl to, kokia būtų buvusi teismo proceso baigtis,
jei teismų pozicija būtų kitokia, jis nemano, kad būtų nepagrįsta vertinti
pareiškėją kaip netekusią realios galimybės (žr. Colozza v. Italy, 1985-0212, § 38, Series A no. 89, ir Pélissier and Sassi v. France [DK], Nr.
25444/94, § 80, ECHR 1999-II). Be to, pareiškėja patyrė neturtinę žalą,
kuriai atlyginti nepakanka vien Konvencijos pažeidimo konstatavimo šiame
sprendime. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip reikalaujama pagal
Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisia pareiškėjai 10000 eurų pagal
visus žalos pagrindus kartu.
80Pareiškėja reikalavo „tinkamos sumos“, neįvertindama jos, išlaidoms ir
kaštams, patirtiems bylinėjantis Teisme, atlyginti.
81Vyriausybė teigė, kad atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nebuvo
pažeistas 6 straipsnis, pareiškėjos reikalavimas turi būti atmestas.
82Teismas pažymi, kad pareiškėjai buvo suteikta teisinė pagalba
bylinėjimuisi jame. Prie jos reikalavimo nepridėti jokie dokumentai, kurie
pagrįstų, kad jai išmokėtos Europos Tarybos sumos teisinei pagalbai
nepakako padengti visoms išlaidoms ir kaštams, patirtiems bylinėjantis
Teisme.
83Todėl Teismas atmeta pareiškėjos reikalavimą pagal šį pagrindą.
19C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų
84Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti
skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,
pridedant 3 procentus.
1Nustato, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis šioje byloje yra taikoma
ir buvo pažeista;
2. Nustato:
(a) kad valstybė atsakovė per tris mėnesius turi sumokėti pareiškėjai 10000 eurų (dešimt tūkstančių eurų) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei
bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai, kuri turi būti
konvertuota į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos
kursą;
b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti
mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko
skolinimo normą, pridedant 3 procentus;
3Atmeta kitus pareiškėjos reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.
Surašyta anglų ir prancūzų kalbomis ir paskelbta viešame Teismo
posėdyje Žmogaus teisių pastate Strasbūre 2010 m. kovo 23 d.
Pirmininkas
Jean-Paul Costa
Kanclerio pavaduotojas
Johan Callewaert
Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74
taisyklės 2 dalimi, prie šio sprendimo pridedamos šios nuomonės:
(a) Iš dalies prieštaraujanti teisėjo Cabral Barreto nuomonė, prie kurios prisijungia teisėjas Popović;
(b) Iš dalies prieštaraujanti teisėjo Malinverni nuomonė, prie kurios prisijungia teisėjai Casadevall, Cabral Barreto, Zagrebelsky ir
Popović.
20SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
(Vertimas)
Aš sutinku su dauguma dėl visų sprendimo rezoliucinės dalies nuostatų.
Tačiau, kiek tai susiję su argumentacija, aš negaliu pritarti 66 punkto
išvadai, kad „net ir tais atvejais, kai valstybė nėra ratifikavusi sutarties, jai
gali būti privaloma viena iš jos nuostatų, jei ta nuostata atspindi paprotinę
tarptautinę teisę“ ir 67 punkto išvadai, kad „Tarptautinės Teisės Komisijos
Konvencijos projekto 11 straipsnis, kuriuo grindžiama 2004 m. Konvencija,
taikytinas valstybei atsakovei pagal paprotinę tarptautinę teisę“.
Mano nuomone, valstybei niekada negali būti privalomos tarptautinės
sutarties nuostatos, kurios ji nėra ratifikavusi; yra būtina ratifikacija, kad tos
nuostatos taptų privalomos.
Privaloma yra tarptautinė paprotinė teisė, nepriklausomai nuo to, ar ji yra
kodifikuota, ar ne.
Aš manau, kad 66 ir 67 punktai turėtų būti suformuluoti taip, kad atspindėtų
šią mintį ir būtų išvengta bet kokio dviprasmiškumo.
21IŠ DALIES PRIEŠTARAUJANTI TEISĖJO MALINVERNI NUOMONĖ,
(Vertimas)
1Sprendimo 79 punkte teigiama, kad „tais atvejais, kai asmuo nukenčia dėl
teismo proceso, kuriame nustatomi Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų
pažeidimai, pareiškėjo prašymu galimas proceso atnaujinimas iš esmės
laikytinas tinkamu pažeidimo atitaisymu“.
2Apgailestauju, kad šis principas neatsispindi sprendimo rezoliucinėje
dalyje, kurioje paprasčiausiai nustatyta, kad valstybė atsakovė turi sumokėti
pareiškėjai 10000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti1.
3Tai yra svarbu pažymėti, nes reikia pripažinti, kad sumos, kurias Teismas
priteisia sumokėti nukentėjusiems dėl Konvencijos pažeidimo asmenims,
pagal 41 straipsnio raidę ir dvasią yra subsidiaraus pobūdžio2. Jei įmanoma,
Teismas turėtų siekti atkurti status quo ante. Tai, ką Teismas konstatuoja 79
punkte, mano nuomone, yra ypatingai svarbu. Jis pakartoja pagrindinį
principą, kad geriausias būdas atitaisyti 6 straipsnio pažeidimą yra proceso
atnaujinimas, jei tai įmanoma ir pareiškėjas to prašo.
4Dar daugiau, yra visuotinai žinoma, kad jei sprendimo argumentacija
Susitariančiosioms Šalims leidžia nustatyti pagrindus, remdamasis kuriais
Teismas nustatė Konvencijos pažeidimą, ir todėl turi lemiamą reikšmę
Konvencijos aiškinimui, tai rezoliucinė dalis yra privaloma šalims pagal
Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį. Todėl teisiniu požiūriu yra svarbus
dalykas, kad kai kurie Teismo teiginiai būtų vėl pakartoti sprendimo
rezoliucinėje dalyje3.
5Be to, pagal Konvencijos 46 straipsnio 2 dalį už Teismo sprendimų
vykdymo priežiūrą yra atsakingas Ministrų Komitetas. Tačiau tai nereiškia,
kad Teismas šiuo klausimu neatlieka jokio vaidmens ir neturi imtis
priemonių, kuriomis būtų palengvinta Ministrų Komiteto užduotis vykdant
šias funkcijas. To siekiant yra būtina, kad Teismas savo sprendimuose ne tik
pateiktų kiek galint tikslesnį Konvencijos pažeidimo pobūdžio aprašymą,
1Žr. Iš dalies prieštaraujančią teisėjų Rozakis, Spielmann, Ziemele ir Lazarova Trajkovska
nuomonę, pridėtą prie sprendimo Salduz v. Turkey ([DK], Nr. 36391/02, 2008-11-27).
2Žr. Mano iš dalies prieštaraujančias nuomones su teisėju Spielmann, pridėtas prie
sprendimų Vladimir Romanov v. Russia (Nr. 41461/02, 2008-07-24) ir Ilatovskiy v. Russia
(Nr. 6945/04, 2009-07-09).
3Mano iš dalies prieštaraujančias nuomones su teisėju Spielmann, pridėtas prie sprendimų
Fakiridou and Schina v. Greece (Nr. 6789/06, 2008-11-14), Lesjak v. Croatia
(Nr. 25904/06, 2010-02-18) ir Prežec v. Croatia (Nr. 48185/07, 2009-10-15).
22SPRENDIMAS CUDAK prieš LIETUVĄ
bet taip pat turėtų ir rezoliucinėje dalyje atitinkamai valstybei nurodyti
priemones, kurias jis laiko esant labiausiai tinkamas pažeidimui atitaisyti.
6Kompensacijos priteisimas ne visuomet yra tinkamas būdas
nukentėjusio asmens patirtai žalai atlyginti. Šioje byloje ginčas kilo dėl to,
kad pareiškėja skundėsi, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl
vieno iš jos kolegų vyriškių seksualinio priekabiavimo, kuris buvo
ambasados diplomatinio personalo narys. Atlikęs tyrimą, kontrolierius
nustatė, kad pareiškėja iš tikrųjų buvo seksualinio priekabiavimo auka (žr.
13 punktą). Pareiškėja dėl įtampos darbe susirgo ir apie du mėnesius turėjo
nedarbingumo pažymėjimą, paskui ji buvo atleista iš pareigų dėl
neatvykimo į darbą (žr. 14 ir 15 punktus). Tada pareiškėja pateikė ieškinį
teismams dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tačiau neprašė grąžinti ją į darbą
ambasadoje (žr. 16 punktą). Kaip pažymėta sprendime, „negalima
nepastebėti, kad pareiškėjos atleidimas iš darbo ir teisminis procesas kilo
dėl seksualinio priekabiavimo“ (žr. 72 punktą).
7Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nors pareiškėja
papildomai prašė priteisti ir kompensaciją (žr. 16 punktą), visų pirma ji
siekė, kad teismo sprendimu būtų pripažinta, kad jos atleidimas iš darbo
buvo neteisėtas (žr. 41 punktą). Tikėtina, kad ji vis dar yra suinteresuota
gauti tokį teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, aš manau, kad
vien proceso atnaujinimas būtų suteikęs galimybę visiškai atlyginti žalą
pareiškėjai.
8Šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisė numato galimybę
atnaujinti vidaus procesus po to, kai Teismas nustato pažeidimą, ši
atitaisymo forma, mano nuomone, yra tinkamesnė nei kompensacijos
nukentėjusiam asmeniui priteisimas. Dėl šios priežasties būtų pageidautina į
rezoliucinę dalį papildyti nuostata, pagal kurią pareiškėjai suteikiama teisė
siekti vidaus proceso atnaujinimo (ar, veikiau, šioje byloje pradėti procesą).
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Žmogaus Teisių Teismo HUDOC duomenų bazė). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.