2020 m. liepos 2 d. (
*1)
(Tekstas ištaisytas 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalis – ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – Veiksminga teisminė gynyba Sąjungos teisei priklausančiose srityse – Teisėjų nepriklausomumo principas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – SESV 267 straipsnis – Priimtinumas – Nacionalinės nuostatos dėl bylų paskirstymo teisme – Teisių gynimo priemonė – Išaiškinimas, būtinas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų priimti sprendimą – Akivaizdus nepriimtinumas“
Byloje C‑256/19
dėl Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija) 2019 m. vasario 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2019 m. kovo 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
S.A.D. Maler und Anstreicher OG,
dalyvaujant:
Magistrat der Stadt Wien,
Bauarbeiter Urlaubs- und Abfertigungskasse,
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis (pranešėjas), teisėjai M. Ilešič ir C. Lycourgos,
generalinis advokatas M. Bobek,
kancleris A. Calot Escobar,
(Ištaisyta 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi) atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
(Ištaisyta 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartimi) išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, išspręsti bylą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį,
priima šią
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio ir veiksmingumo principo išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant S.A.D. Maler und Anstreicher OG (toliau – Maler) inicijuotą bylą dėl sprendimo, kuriuo ji įpareigojama sumokėti teisės aktuose nustatytas privalomąsias įmokas, teisėtumo.
3Bundes-Verfassungsgesetz (Austrijos federalinis konstitucinis įstatymas, toliau – B-VG) 83 straipsnyje numatyta, kad federaliniame įstatyme nustatyta teismų sistema ir jurisdikcija ir kad niekas negali būti atleistas nuo pagal įstatymą įsteigto teismo jurisdikcijos.
4B-VG 87 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Teisėjai, vykdydami teismines funkcijas, yra nepriklausomi.
2Teisėjas vykdo teismines funkcijas, kai atlieka pagal įstatymą ir remiantis bylų paskirstymu teisme jam pavestas užduotis, išskyrus bylas, kurias sprendžia teismų administracija, nes pagal įstatymą jos nepriskiriamos kolegijoms ar komisijoms.
3Bylos iš anksto paskirstomos teismo teisėjams federaliniame įstatyme nustatytam laikotarpiui. Bet kuri taip teisėjui paskirta byla gali būti iš jo paimta tik federaliniame įstatyme tam tikslui numatytos kolegijos sprendimu ir tik tuo atveju, kai jis neturi galimybės vykdyti savo pareigų arba kai dėl bylų, kurias jis turi nagrinėti, apimties neįmanoma jos išspręsti per protingą terminą.“
5B-VG 135 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad iš anksto nustatytas Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija) bylų paskirstymo eiliškumas įstatyme numatytam laikotarpiui turi būti įtvirtintas iš anksto. Pagal Gesetz über das Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinio teismo įstatymas) 18 straipsnį šį laikotarpį sudaro kalendoriniai metai.
6B-VG 135 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylą, kurią Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) narys turi nagrinėti pagal iš anksto nustatytą bylų paskirstymo tvarką, iš jo gali paimti tik institucija, kompetentinga nustatyti minėtą bylų paskirstymo tvarką, ir tik tuo atveju, jeigu jis negali vykdyti savo pareigų arba dėl darbo krūvio negali atlikti savo pareigų per protingą terminą.
7Maler, dažymo įmonė, dviem Bauarbeiter-Urlaubs- und Abfertigungskasse (Statybos sektoriaus darbuotojų mokamų atostogų ir išeitinių išmokų kasa, Austrija) (toliau – BUAK) sprendimais buvo įpareigota sumokėti įstatyme nustatytas privalomąsias įmokas pagal klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos Bauarbeiter-Urlaubs- und Abfertigungsgesetz (Įstatymas, kuriuo reglamentuojamos statybos sektoriaus darbuotojų mokamos atostogos ir išeitinės išmokos; BGBl. 414/1972) (toliau – BUAG).
8Šiuo įstatymu įsteigta BUAK, viešosios teisės reglamentuojama kolektyvinė institucija, kurios užduotis – rinkti lėšas, skirtas BUAG numatytoms išmokoms mokėti. Ši institucija yra atsakinga už statybos sektoriaus darbuotojų atostoginių administravimą ir jų mokėjimą.
9Maler šių įmokų nemokėjo, todėl BUAK dėl jos išdavė du vykdomuosius raštus. Vėliau ši bendrovė pateikė administracinį skundą Magistrat der Stadt Wien (Vienos miesto administracija, Austrija), o ši 2018 m. birželio 19 d. sprendimu patvirtino šiuos vykdomuosius raštus. Tada Maler apskundė šį sprendimą Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas). Šiame teisme ji tvirtino, kad jos darbuotojai nepatenka į šio įstatymo taikymo sritį, todėl ji neprivalo mokėti BUAK nustatytų darbo užmokesčio priedų ir papildomų išmokų.
10Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris patikslina, kad šią bylą nagrinėja vienas teisėjas (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas), nurodo, jog BUAK yra Austrijos teisėje numatyta garantijų institucija, skirta užtikrinti darbuotojų apsaugai, kylančiai iš 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų ( OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 7 straipsnio, pagal kurį valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktuose ir (arba) praktikoje nustatytas teisės į tokias atostogas ir tų atostogų suteikimo sąlygas.
112018 m. liepos 26 d. pagrindinė byla buvo užregistruota Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) suteikiant tik vieną bylos numerį ir paskirta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teisėjui.
12Šis teisėjas pažymi, kad 2018 m. birželio 19 d. sprendimu Vienos miesto administracija atmetė du skirtingomis datomis Maler pateiktus skundus dėl BUAK išduotų vykdomųjų raštų, susijusių su šios kasos nurodomomis tos bendrovės skolomis.
13Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teisėjo teigimu, nors formaliai jis gavo tik vieną skundą dėl vieno sprendimo, reikia manyti, kad iš tikrųjų buvo paduoti du skundai dėl dviejų skirtingų sprendimų. Vis dėlto jis nurodo, kad Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) kanceliarija įregistravo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teisėjo nuomone, du skundus kaip vieną ir tą patį skundą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas pažymi, kad buvo pažeista iš anksto nustatyta bylų paskirstymo Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) tvarka, nes, įregistravus du skirtingus skundus vienu bylos numeriu, nepaisyta bylų paskirstymo taisyklės; jeigu ji būtų taikyta tinkamai, šie skundai būtų paskirti dviem skirtingiems teisėjams.
14Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nurodo, kad informavo savo teismo kanceliariją apie šią „klaidą“.
152018 m. liepos 31 d. teismo kanceliarija įregistravo Maler pateiktą skundą ir suteikė antrąjį bylos numerį, kiek šis skundas buvo paduotas dėl kito 2018 m. birželio 19 d. sprendimo rezoliucinės dalies punkto. Tačiau ši antroji byla vėl buvo paskirta tam pačiam teisėjui, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teisėjui.
16Jis nurodo, kad 2018 m. rugpjūčio 3 d. savo teismo pirmininkui pateikė „jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą“ dėl šio paskyrimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas tvirtina, kad pagal iš anksto nustatytą bylų paskirstymo tvarką teismo kanceliarija turėjo paskirti bylą, įregistruotą šiuo antru numeriu, kitam teisėjui.
17Šis teisėjas teigia, kad teismo pirmininkas, kanceliarijai žodžiu nurodęs nepakeisti pradinio pirmosios bylos paskyrimo ir prie jos prijungti antrąją bylą, pažeidė iš anksto nustatytą bylų paskirstymo tvarką reglamentuojančias nuostatas.
18Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas mano, kad tik iš anksto nustatytos bylų paskirstymo tvarkos komitetas, kaip kolegialus organas, gali taip paskirti bylas.
19Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nurodo, kad jam niekada nebuvo pranešta nei apie šiuos „veiksmus“, nei apie „paslėptą“ antrosios bylos paskyrimą. Jis taip pat pažymi, kad Austrijos teisės sistemoje nenumatyta galimybė apskųsti tokio pobūdžio teismo pirmininko „veiksmus“.
202018 m. spalio 5 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) pirmininkui, kaip bylų paskirstymo tvarkos komiteto pirmininkui, pateikė prašymą dėl pripažinimo, kad jis neturi kompetencijos priimti sprendimo pagrindinėje byloje. Prašyme jis aiškiai rėmėsi Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas, Austrija) praktika, pagal kurią sprendimas, priimtas teisėjo, kuriam buvo paskirta nagrinėti bylą nepaisant teismo, kuriam jis priklauso, bylų paskirstymo vidaus tvarkos, laikytinas nekompetentingos teisminės institucijos priimtu sprendimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nurodo, kad Verfassungsgerichtshof (Konstitucinis Teismas) yra nusprendęs, jog toks sprendimas pažeidžia B-VG 83 straipsnio 2 dalies konstitucines nuostatas ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį, todėl jis prieštarauja Konstitucijai. Grįsdamas šį prašymą šis teisėjas taip pat pažymėjo, kad jeigu jis priimtų Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą, jam grėstų tarnybinės, taip pat drausminės ir baudžiamosios sankcijos ir iš jo būtų priteista atlyginti žalą. Be to, jis nurodė, kad pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį jis privalo neleisti priimti Konstitucijai prieštaraujančio teismo sprendimo.
212018 m. spalio 10 d. raštu teismo, kuriam priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas, pirmininkas jį informavo, kad jis turi kompetenciją priimti sprendimą pagrindinėje byloje ir kad privalo ją išnagrinėti. Šiame rašte buvo nurodyta, kad skundas paduotas tik dėl vieno administracinio sprendimo, todėl atitinkamai yra tik viena byla.
22Manydamas, kad šis raštas yra viešosios valdžios aktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas jį apskundė Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija).
232018 m. lapkričio 21 d. nutartimi šis teismas atmetė tą skundą kaip nepriimtiną, iš esmės motyvuodamas tuo, kad tik proceso administraciniame teisme šalys gali remtis subjektyvia teise į įstatymu paskirto teisėjo teikiamą apsaugą. Tačiau administracinio teismo subjektinės teisės dėl neteisingo bylos paskyrimo negali būti pažeistos ir jis neturi teisės apskųsti tokio paskyrimo.
24Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas nurodo, kad šioje nutartyje Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) vis dėlto pripažino, kad jei minėtas teisėjas būtų teisus, sprendimu, kurį jis priimtų kaip teisėjas pagrindinėje byloje, būtų pažeista B-VG 83 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatyta pagal įstatymą įsteigto teismo garantija ir šis sprendimas prieštarautų Konstitucijai dėl to, kad tas teisėjas neturi kompetencijos, nes ši byla jam buvo paskirta neteisėtai.
25Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas taip pat mano, kad pagal įstatymą įsteigtuose teismuose, kaip teisminės apsaugos institucijose, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, iškeltos bylos prieš tai, kai paskiriamos, turi būti identifikuojamos laikantis iš anksto nustatytos paskirstymo tvarkos, kitaip būtų pažeista ši nuostata.
26Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas pažymi, kad, pirma, pagal Austrijos teisę neleidžiama ginčyti bylos teisėjui paskyrimo, atlikto pažeidžiant bylų paskirstymo tvarką, todėl šis teisėjas, tai žinodamas, privalo arba priimti sprendimą, pažeidžiantį EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytas šalių teises, arba susilaikyti nuo sprendimo priėmimo ir taip pažeisti toje pačioje nuostatoje numatytas šalių teises. Antra, šalys nežino apie pažeidimus ir dažnai visiškai vidaus įvykius, kurie sudaro iš anksto nustatytos bylų paskirstymo tvarkos pažeidimą, todėl Austrijos teisė atima iš šalių teisę į veiksmingą jų teisių užtikrinimą ir taip pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalis.
27Jo nuomone, kyla rimtų abejonių dėl teisėjų nešališkumo garantijos pagal nagrinėjamą Austrijos teisinę sistemą. Iš tiesų tol, kol teismas nepriėmė sprendimo, proceso šalis negali remtis tuo, kad teisėjas neturi kompetencijos. Be to, bylą nagrinėjantis teisėjas privalo priimti sprendimą, nors jis ir nėra kompetentingas. Taigi pagal Austrijos teisės sistemą nei teisėjui, nei proceso šalims negalima prieš priimant sprendimą remtis tuo, kad šis sprendimas gali pažeisti EŽTK 6 straipsnio 1 dalį dėl to, kad buvo nesilaikyta iš anksto nustatytos bylų paskirstymo vidaus tvarkos atitinkamame teisme, kaip yra jo nagrinėjamoje byloje.
28Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1)
Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, ir veiksmingumo principą, bent jau atsižvelgiant į nacionalinės teisės sistemą, kurioje, siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, Konstitucijoje yra įtvirtinta pagrindinė teisė į bylų paskirstymą teisėjams vadovaujantis iš anksto pagal bendrąsias taisykles nustatyta nekintama bylų paskirstymo tvarka, reikia aiškinti taip, kad teisės aktų leidėjas privalo užtikrinti, jog ši pagrindinių teisių garantija būtų veiksminga, o ne tik teorinė?
Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, ir veiksmingumo principą, bent jau atsižvelgiant į nacionalinės teisės sistemą, kurioje, siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, Konstitucijoje yra įtvirtinta pagrindinė teisė į bylų paskyrimą teisėjams vadovaujantis iš anksto pagal bendrąsias taisykles nustatyta nekintama bylų paskirstymo tvarka, reikia aiškinti taip, kad teisėjas, kuriam kyla abejonių dėl bylų paskirstymo vidaus tvarkos teisme teisėtumo arba dėl tokią vidaus tvarką teisme įgyvendinančio vidaus sprendimo, tiesiogiai susijusio su šio teisėjo veikla (visų pirma sprendimo dėl bylų paskyrimo), teisėtumo, dėl šių abejonių turi galėti (nepatirdamas finansinių išlaidų) kreiptis į kitą teismą, kuris visiškai kompetentingas peržiūrėti neteisėtu laikomo teisės akto teisėtumą?
Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, ir veiksmingumo principą, bent jau atsižvelgiant į nacionalinės teisės sistemą, kurioje, siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, Konstitucijoje yra įtvirtinta pagrindinė teisė į bylų paskyrimą teisėjams vadovaujantis iš anksto pagal bendrąsias taisykles nustatyta nekintama bylų paskirstymo tvarka, reikia aiškinti taip, kad teismo proceso šalis, kuriai kyla abejonių dėl bylų paskirstymo teisme vidaus tvarkos teisėtumo, kuris turi reikšmės jos teismo proceso baigčiai, arba dėl šios bylos paskyrimo konkrečiam teisėjui teisėtumo, dar prieš teismui priimant sprendimą turi galėti (nepatirdama pernelyg didelių finansinių išlaidų) dėl šių abejonių kreiptis į kitą teismą, kuris visiškai kompetentingas peržiūrėti neteisėtu laikomo teisės akto teisėtumą?
Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, ir veiksmingumo principą, bent jau atsižvelgiant į nacionalinės teisės sistemą, kurioje, siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, Konstitucijoje yra įtvirtinta pagrindinė teisė į bylų paskyrimą teisėjams vadovaujantis iš anksto pagal bendrąsias taisykles nustatyta nekintama bylų paskirstymo tvarka, reikia aiškinti taip, kad bylų paskirstymas ir gaunamų bylų registravimas teisme turi būti tokie skaidrūs ir suprantami, kad teisėjas arba proceso šalis galėtų nesunkiai patikrinti, ar konkreti byla tam tikram teisėjui ar teisėjų kolegijai buvo paskirta laikantis bylų paskirstymo teisme reikalavimų?
5a)
Ar ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su [Chartijos] 47 straipsniu, ir veiksmingumo principą, bent jau atsižvelgiant į nacionalinės teisės sistemą, kurioje, siekiant užtikrinti teismų nepriklausomumą ir nešališkumą, Konstitucijoje yra įtvirtinta pagrindinė teisė į bylų paskyrimą teisėjams vadovaujantis iš anksto pagal bendrąsias taisykles nustatyta nekintama bylų paskirstymo tvarka, reikia aiškinti taip, kad teismo proceso šalys ir teisėjas turi nesunkiai galėti suprasti bylų paskirstymo reglamentavimo turinį ir kad dėl to teismo proceso šalys ir teisėjas turi galėti patikrinti, ar byla tam tikram teisėjui ar teisėjų kolegijai buvo paskirta teisėtai?
29Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį, jeigu byla akivaizdžiai nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai arba jeigu prašymas, ieškinys ar apeliacinis skundas yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą, Teismas bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.
30Šią nuostatą reikia taikyti šioje byloje.
31Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurią ginčija Austrijos vyriausybė, kiek tai susiję su Chartijos nuostatomis, pirmiausia reikia priminti, kad vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas gali Sąjungos teisę aiškinti tik neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, yra apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę; šioje nuostatoje patvirtinama Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal kurią Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visais atvejais, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau ne kitais atvejais (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
33Aptariamu atveju konkrečiai dėl Chartijos 47 straipsnio pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teisėjo nagrinėjamas ginčas iš esmės susijęs su administracinio sprendimo, priimto BUAK, kuri, kaip teigia šis teisėjas, yra Austrijos teisėje numatyta garantijos institucija, užtikrinanti iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio kylančią darbuotojų apsaugą, teisėtumu. Tačiau šis teisėjas nepateikia jokio klausimo dėl šio 7 straipsnio išaiškinimo, taip pat nenurodo motyvų, kodėl ši nuostata reikšminga pagrindinei bylai. Vien to, kad, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas, BUAK „kyla iš“ minėto 7 straipsnio, nepakanka norint konstatuoti, kad pagrindinei bylai taikoma Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal šios nutarties 32 punkte nurodytą jurisprudenciją.
34Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nėra nieko, kas leistų manyti, jog pagrindinė byla susijusi su Sąjungos teisės normos, kuri būtų įgyvendinta nacionaliniu lygmeniu, aiškinimu ar taikymu. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti Chartijos 47 straipsnio.
35Antra, dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikia priminti, kad pagal šią nuostatą valstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant subjektams, kad bus paisoma jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Taigi valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią minėtose srityse būtų užtikrinama veiksminga teisminė kontrolė (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36Dėl ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos taikymo srities iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, beje, matyti, kad ši nuostata taikoma „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis valstybės narės įgyvendina šią teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37Taigi ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti taikoma bet kuriai nacionalinei institucijai, kuri kaip teismas gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, taigi patenkančių į šios teisės taikymo sritį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
38Taip yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teisėjo atveju. Jam, kaip Austrijos teismo nariui, gali tekti priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ar aiškinimu, ir kaip „teismas“, kaip jis apibrėžiamas pagal šią teisę, jis yra priskiriamas prie Austrijos teisių gynimo priemonių „Sąjungos teisei priklausančiose srityse“ sistemos, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, todėl šis teisėjas turi atitikti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39Be to, reikia priminti, kad nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto įgyvendinamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis iš Sąjungos teisės, visų pirma iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, joms kylančių įpareigojimų (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šioje byloje Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
41Kalbant apie klausimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, kurį iškėlė Austrijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos taip pat matyti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašomas priimti prejudicinis sprendimas turi būti „reikalingas“, kad prašymą pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44Teisingumo Teismas yra ne kartą minėjęs, kad iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros išplaukia, jog prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra, be kita ko, grindžiama prielaida, kad nacionaliniuose teismuose iš tiesų nagrinėjama byla, kurioje jie turi priimti sprendimą, galimai atsižvelgdami į prejudicinį sprendimą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45Taigi tokioje procedūroje turi egzistuoti toks minėtos bylos ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas objektyviai būtų reikalingas siekiant priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny zastępowany przez Prokuraturę Krajową (Teisėjams taikoma drausminė tvarka), C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, pirma, kad pagrindinė byla iš esmės neturi jokio ryšio su Sąjungos teise ir pirmiausia su ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, dėl kurios pateikti prejudiciniai klausimai; iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad šį prašymą pateikęs teisėjas turi taikyti šią teisę ar minėtą nuostatą, kad galėtų priimti sprendimą dėl tos bylos esmės. Tuo ši byla skiriasi, be kita ko, nuo bylos, kurioje priimtas 2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Associação Sindical dos Juízes Portugueses ( C‑64/16, EU:C:2018:117); toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pareikštas ieškinys dėl administracinių sprendimų, kuriais buvo sumažintas Tribunal de Contas (Audito Rūmai, Portugalija) narių darbo užmokestis, panaikinimo; tie sprendimai buvo priimti pagal tokį sumažinimą numatančius nacionalinės teisės aktus, kurių atitiktis ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai buvo ginčijama minėtame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
47Antra, nors Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad yra priimtini prejudiciniai klausimai dėl Sąjungos teisės procesinių nuostatų, kurias turi taikyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tam, kad galėtų priimti savo sprendimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo Weryński, C‑283/09, EU:C:2011:85, 41 ir 42 punktai), nagrinėjamoje byloje pateikti klausimai nėra tokie (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 50 punktą).
48Trečia, taip pat neatrodo, kad Teisingumo Teismui atsakius į šiuos klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teisėjui būtų pateiktas Sąjungos teisės išaiškinimas, kuris leistų jam išspręsti nacionalinės teisės procesinius klausimus prieš nagrinėjant jam pateiktą bylą iš esmės. Šiuo aspektu nagrinėjama byla taip pat skiriasi nuo bylų, kuriose buvo priimtas 2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimas A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas) ( C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982); tose bylose prejudicinis išaiškinimas, kurio prašyta Teisingumo Teismo, galėjo turėti įtakos teismo, turinčio jurisdikciją iš esmės nagrinėti su Sąjungos teise susijusias bylas, nustatymo klausimui, kaip konkrečiai matyti iš to sprendimo 100, 112 ir 113 punktų (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49Iš tiesų, kaip nurodyta šios nutarties 14–17 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas pirmiausia pateikė vidaus „skundą“, o vėliau – teisminį „skundą“ Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas) ir, kaip teigia Austrijos vyriausybė, Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija); tais skundais jis ginčijo pagrindinės bylos paskyrimą, bet nesėkmingai. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas pagrindinėje byloje negalės priimti sprendimo dėl to, ar ši byla jam buvo teisėtai paskirta, nes klausimas dėl tariamo nuostatų, reglamentuojančių bylų paskirstymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, pažeidimo nėra šio ginčo dalykas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teisėjo kompetencijos klausimas bet kuriuo atveju bus patikrintas aukštesnės instancijos teismo, jei būtų pateiktas apeliacinis skundas.
50Tokiomis aplinkybėmis iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad egzistuoja toks Sąjungos teisės nuostatos, kurią prašoma išaiškinti šiais prejudiciniais klausimais, ir pagrindinės bylos ryšys, dėl kurio prašomas išaiškinimas būtų reikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas, remdamasis tokiame išaiškinime pateiktomis išvadomis, galėtų priimti sprendimą, reikalingą šiai bylai išnagrinėti (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
51Taigi minėti klausimai nėra susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, kuris būtų objektyviai reikalingas minėtai bylai išspręsti; jie yra bendrojo pobūdžio.
52Beje, kiek tai susiję su veiksmingumo principu, pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teisėjas taip pat klausia Teisingumo Teismo dėl šio principo, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jis nepateikia išsamesnių argumentų, taigi nenurodo ir priežasčių, dėl kurių būtina išaiškinti šį principą siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.
53Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
54Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nutaria:
2019 m. vasario 27 d. sprendimu Verwaltungsgericht Wien (Vienos administracinis teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: vokiečių.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.