2021 m. spalio 21 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Direktyva 2014/42/ES – Nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymas ir konfiskavimas Europos Sąjungoje – Taikymo sritis – Neteisėtai įgyto turto konfiskavimas – Ekonominė nauda, gauta iš nusikalstamos veikos, dėl kurios nėra priimta apkaltinamojo nuosprendžio – 4 straipsnis – Konfiskavimas – 5 straipsnis – Išplėstas konfiskavimas – 6 straipsnis – Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų – Sąlygos – Pinigų sumos, kuri, kaip teigiama, priklauso trečiajam asmeniui, konfiskavimas – Tretieji asmenys, neturintys teisės būti konfiskavimo procedūros šalys – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis“
Sujungtose bylose C‑845/19 ir C‑863/19
dėl Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) 2019 m. lapkričio 7 d. (C–845/19) ir 2019 m. lapkričio 19 d. (C–863/19) nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2019 m. lapkričio 19 ir 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą baudžiamosiose bylose prieš
DR (C‑845/19),
TS (C‑863/19),
dalyvaujant
Okrazhna prokuratura – Varna,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininkės pareigas einanti antrosios kolegijos pirmininkė A. Prechal, teisėjai J. Passer, F. Biltgen, L. S. Rossi (pranešėja) ir N. Wahl,
generalinis advokatas P. Pikamäe,
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. sausio 13 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2021 m. kovo 24 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/42/ES dėl nusikaltimų priemonių ir pajamų iš nusikaltimų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje ( OL L 127, 2014, p. 39; klaidų ištaisymas OL L 138, 2014, p. 114) 2 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.
2Šie prašymai pateikti nagrinėjant baudžiamąsias bylas prieš DR (C‑845/19) ir TS (C‑863/19) (toliau kartu – suinteresuotieji asmenys) dėl prašymų konfiskuoti pinigų sumas, kurios, suinteresuotųjų asmenų teigimu, priklauso tretiesiems asmenims, po to, kai jie buvo nuteisti už narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti.
Teisinis pagrindas
32004 m. spalio 25 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2004/757/TVR, nustatančio būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje ( OL L 335, 2004, p. 8), 2 straipsnyje „Nusikaltimai, susiję su neteisėta prekyba narkotikais ir prekursoriais“ nustatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų baudžiamumą už šią tyčinę veiką, neturint į ją teisės [neturinčią teisėto pagrindo]:
<…>
<…>“
4Šio pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies b punkte buvo nurodyta:
„Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių, kad užtikrintų, jog už 2 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytus nusikaltimus būtų baudžiama įkalinimo bausmėmis, kurių ilgiausias laikas ne mažiau kaip 5–10 metų, kiekvienos iš šių aplinkybių atveju:
<…>
5Direktyvos 2014/42 11, 19–21, 33 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
<…>
<…>
<…>
6Direktyvos 2014/42 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:
„1. Šia direktyva nustatomos būtiniausios taisyklės, reglamentuojančios turto įšaldymą, siekiant jį prireikus vėliau konfiskuoti, ir turto konfiskavimą baudžiamosiose bylose.
2Šia direktyva nedaromas poveikis procedūroms, kurias valstybės narės gali naudoti atitinkamam turtui konfiskuoti.“
7Šios direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<…>
<…>“
8Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, kurių atžvilgiu taikoma:
<…>
<…>“
9Direktyvos 2014/42 4 straipsnio „Konfiskavimas“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai arba iš dalies konfiskuoti nusikaltimo priemones ir pajamas arba turtą, kurio vertė atitinka tokias nusikaltimo priemones arba pajamas, jeigu yra priimtas galutinis apkaltinamais nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, kuris taip pat gali būti priimtas pritaikius in absentia procedūrą.“
10Šios direktyvos 5 straipsnyje „Išplėstas konfiskavimas“ nustatyta:
„1. „Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, pavyzdžiui, tai, kad turto vertė yra neproporcinga nuteistojo teisėtoms pajamoms, yra įsitikinęs, jog tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos.
2Šio straipsnio 1 dalyje „nusikalstamos veikos“ sąvoka apima bent:
<…>
11Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje „Konfiskavimas iš trečiųjų asmenų“ numatyta:
„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kuriuos įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perdavė tretiesiems asmenims arba kuriuos tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, bent tuo atveju, jei, remiantis konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, įskaitant tai, kad perleista ar įgyta neatlygintinai arba už gerokai žemesnę nei rinkos kainą, tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perdavimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.
21 dalimi nedaromas poveikis bona fide trečiųjų asmenų teisėms.“
12Šios direktyvos 8 straipsnyje „Garantijos“ numatyta:
„1. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta, kad, siekiant išsaugoti asmenų, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, teises, jie turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą.
6Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų, kad kiekvienas nutarimas konfiskuoti būtų pagrįstas ir apie tokį nutarimą būtų pranešta atitinkamam asmeniui. Asmeniui, kurio atžvilgiu taikomas konfiskavimas, valstybės narės numato veiksmingą galimybę teisme užginčyti nutarimą konfiskuoti.
7Nedarant poveikio [2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese ( OL L 142, 2012, p. 1)] ir [2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu ( OL L 294, 2013, p. 1)], asmenys, kurių turtui taikomas nutarimas konfiskuoti, viso konfiskavimo proceso, susijusio su pajamų bei nusikaltimo priemonių nustatymu, metu turi teisę naudotis advokato paslaugomis, siekiant užtikrinti, kad tie asmenys galėtų išsaugoti savo teises. Atitinkami asmenys informuojami apie tą teisę.
9Tretieji asmenys turi teisę reikalauti savo nuosavybės teisės ar kitų turtinių teisių, be kita ko, 6 straipsnyje nurodytais atvejais.
<…>“
13Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – BK) 53 straipsnyje nurodyta:
„(1) Neatsižvelgiant į baudžiamąją atsakomybę, valstybės naudai konfiskuojami:
(2) Valstybės naudai taip pat konfiskuojami:
(3) 2 dalies b punkte nustatyta:
14BK 354a straipsnyje nustatyta:
„(1) Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo gamina, perdirba, įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, turėdamas tikslą jas platinti, arba platina narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų ir bauda nuo [5000 iki 20000 Bulgarijos levų (BGN) (apie 2 500–10 000 EUR)], kai tai yra labai pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai, arba laisvės atėmimu nuo vienų iki šešerių metų ir bauda nuo [2000 iki 10000 BGN (apie 1 000–5 000 EUR)], kai tai yra pavojingos narkotinės medžiagos ar jų analogai. <…>
<…>
(3) Tas, kas neturėdamas atitinkamo leidimo įsigyja arba laiko narkotines medžiagas ar jų analogus, baudžiamas:
<…>“
15Nakazatelno-protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – BPK) 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta:
„(1) Teismas taip pat gali priimti nutartį dėl klausimų, susijusių su:
<…>“
162019 m. vasario 21 d. Varnos mieste (Bulgarija) DR ir TS be leidimo turėjo labai pavojingų narkotinių medžiagų platinimo tikslais. Už šią nusikalstamą veiką jie buvo nuteisti pagal BK 354a straipsnį atitinkamai vienų metų laisvės atėmimo bausme ir 2500 BGN (apie 1250 EUR) bauda ir dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą ketveriems metams, taip pat 5000 BGN (apie 2500 EUR) bauda.
17Per ikiteisminį tyrimą atlikusios kratas patalpose, kuriose DR gyveno kartu su savo motina ir seneliais, taip pat jo transporto priemonėje, kompetentingos valdžios institucijos rado 4447,06 BGN (apie 2200 EUR) pinigų sumą.
18Per kratą patalpose, kuriose TS gyveno su savo motina, atliktą taip pat vykstant ikiteisminiam tyrimui, kompetentingos valdžios institucijos rado 9324,25 BGN (apie 4800 EUR) pinigų sumą.
19Kai buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl suinteresuotųjų asmenų, Okrazhna prokuratura – Varna (Varnos apygardos prokuratūra, Bulgarija) paprašė Okrazhen sad Varna (Varnos apygardos teismas, Bulgarija, toliau – pirmosios instancijos teismas) konfiskuoti minėtas pinigų sumas valstybės naudai pagal BPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo prokuratūros prašymą viešame posėdyje, kuriame dalyvavo suinteresuotieji asmenys ir du jų advokatai.
20Per šį teismo procesą DR pareiškė, kad šio sprendimo 17 punkte nurodyta pinigų suma priklauso jo senelei, kuri ją gavo kaip banko paskolą. Be to, jis pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. gruodžio mėn. jo senelė iš savo banko sąskaitos pasiėmė 7000,06 BGN (apie 3500 EUR). DR senelė nedalyvavo procese pirmosios instancijos teisme, nes pagal Bulgarijos teisę ji negalėjo jame dalyvauti kaip su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu nesusijusi proceso šalis. Taip pat ji nebuvo apklausta kaip liudytoja.
21Vykstant šiam teismo procesui, TS savo ruožtu pareiškė, kad šio sprendimo 18 punkte nurodyta pinigų suma priklauso jo motinai ir seseriai. Šiuo klausimu jis taip pat pateikė rašytinį įrodymą, kad 2018 m. kovo mėn. jo motina su DSK-EAD banku sudarė sutartį dėl 17000 BGN (apie 8500 EUR) vartojimo paskolos. TS motina taip pat negalėjo dalyvauti procese pirmosios instancijos teisme. Tačiau ji buvo apklausta kaip liudytoja dėl pinigų sumos, rastos patalpose, kuriose gyvena su savo sūnumi.
22Pirmosios instancijos teismas atsisakė leisti konfiskuoti aptariamas pinigų sumas, nes laikėsi nuomonės, kad nusikalstama veika, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti, t. y. narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas perparduoti, negalėjo duoti ekonominės naudos. Šiuo klausimu šis teismas nusprendė, kad nors yra įrodymų, t. y. liudytojų parodymų, kad nagrinėjamose pagrindinėse bylose suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, nebuvo įvykdytos BK 53 straipsnio 2 dalyje numatytos konfiskavimo valstybės naudai sąlygos, nes prokuratūra nebuvo pateikusi kaltinimo, kad suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotikais, o minėta prekyba nebuvo patvirtinta ir vėlesniame nuosprendyje.
23Prokuratūra apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir nurodė, kad minėtas teismas netaikė BK 53 straipsnio 2 dalies, atsižvelgdamas į Direktyvą 2014/42. Suinteresuotųjų asmenų advokatai nepritaria prokuratūros nuomonei ir mano, kad gali būti konfiskuotas tik materialusis turtas, tiesiogiai gautas iš nusikalstamos veikos, už kurią suinteresuotasis asmuo buvo nuteistas.
24Šiomis aplinkybėmis Apelativen sad – Varna (Varnos apeliacinis teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑845/19 ir C‑863/19 suformuluoti vienodai:
„1.
Ar [Direktyva 2014/42] ir [Chartija] taikomos nusikalstamai veikai, kurią sudaro narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti ir kurią Bulgarijos pilietis padarė Bulgarijos Respublikos teritorijoje, taip pat ir tada, kai galima ekonominė nauda gauta ir yra Bulgarijoje?
25Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti, patenka į šios direktyvos taikymo sritį, kai visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.
26Pirmiausia reikia nustatyti, ar nusikalstama veika, susijusi su narkotinių medžiagų laikymu turint tikslą jas platinti, kaip tai suprantama pagal BK 354a straipsnio 1 dalį, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, patenka į Direktyvos 2014/42 materialinę taikymo sritį.
27Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šios direktyvos 3 straipsnyje išvardytos nusikalstamos veikos, kurioms taikoma minėta direktyva, t. y. tos, kurioms taikomos šios nuostatos a–k punktuose nurodytos teisinės priemonės.
28Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2014/42 3 straipsnio g punktą ši direktyva taikoma nusikalstamoms veikoms, nurodytoms Pamatiniame sprendime 2004/757.
29Šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalies c punkte prie šių nusikalstamų veikų priskiriamas „narkotikų laikym[as] ar pirkim[as]“, siekiant užsiimti viena iš 2 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiklos rūšių, t. y. be kita ko, narkotikų platinimu ir pardavimu.
30Taigi nusikalstama veika, kaip antai nurodyta šio sprendimo 26 punkte, patenka į Direktyvos 2014/42 materialinę taikymo sritį.
31Dėl pateikto klausimo reikia pažymėti, kad Direktyva 2014/42 grindžiama, be kita ko, SESV 83 straipsnio 1 dalimi.
32Pagal SESV 83 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Sąjunga gali nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, pasireiškiantį dėl tokių nusikaltimų pobūdžio ar poveikio, arba ypatingo poreikio kovoti su jais remiantis bendru pagrindu, srityse. Be to, kaip matyti iš minėtos dalies antros pastraipos, „neteisėta prekyba narkotikais“ yra viena iš šių nusikalstamų veikų sričių.
33Taigi narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti priskiriamas prie ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, galintį atsirasti, be kita ko, dėl tokios nusikalstamos veikos pobūdžio ar poveikio, kaip tai suprantama pagal SESV 83 straipsnio 1 dalį, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal minėtą straipsnį turi kompetenciją priimti minimalias teisės aktų suderinimo taisykles, susijusias su nusikalstamų veikų ir sankcijų nustatymu nagrinėjamoje srityje, ir ši kompetencija neapima tik situacijų, kai konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios ne tik su viena valstybe nare. Be to, toks apribojimas neišplaukia ir iš Direktyvos 2014/42 nuostatų.
34Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad narkotinių medžiagų laikymas turint tikslą jas platinti patenka į jos taikymo sritį, net jei visos šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare.
35Visų pirma reikia priminti, kad pagal bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, šis teismas nacionaliniam teismui turi duoti naudingą atsakymą, kuris pastarajam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Teisingumo Teismas iš tiesų turi išaiškinti visas Sąjungos teisės nuostatas, kurių reikia nacionaliniams teismams, kad jie išspręstų nagrinėjamas bylas, net jei šios nuostatos nėra aiškiai nurodytos šių teismų Teisingumo Teismui pateiktuose klausimuose (2019 m. gegužės 8 d. Sprendimo PI, C‑230/18, EU:C:2019:383, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
36Antrasis ir trečiasis klausimai pateikti iš esmės siekiant sužinoti, kaip aiškinti Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte esančią sąvoką „iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gauta ekonominė nauda“.
37Konkrečiau kalbant, šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatytas netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gaunamos finansinės naudos konfiskavimas ir, antra, ar pinigų sumos, rastos suinteresuotųjų asmenų ir jų šeimų namuose, taip pat vieno iš šių suinteresuotųjų asmenų naudojamame automobiliuose, yra tokia ekonominė nauda.
38Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad sąvoka „netiesiogiai iš nusikalstamų veikų gauta ekonominė nauda“ patenka į Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte pateiktos sąvokos „pajamos“ apibrėžtį, pagal kurią „pajamos“ – tai bet kokia iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai gauta ekonominė nauda; jas gali sudaryti bet kokios formos turtas ir jos apima visas vėliau reinvestuotas ar transformuotas tiesiogines pajamas ir materialinę naudą.
39Kaip matyti iš Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų įšaldymo ir konfiskavimo Europos Sąjungoje, [COM(2012) 85 final], kuriuo remiantis priimta Direktyva 2014/42, aiškinamojo memorandumo 2.6 punkto, sąvokos „pajamos“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apibrėžtis buvo išplėsta, palyginti su 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo ( OL L 68, 2005, p. 49) pateikta šios sąvokos apibrėžtimi, siekiant numatyti galimybę konfiskuoti visas pajamas, gautas iš nusikalstamos veikos, įskaitant netiesiogines pajamas.
40Be to, kaip savo išvados 49 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte darydamas aiškią nuorodą į tiesioginę ar netiesioginę naudą, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti dviejų skirtingų sąvokų, kurios viena nuo kitos nepriklauso. Iš tiesų, kaip matyti iš šios direktyvos 11 konstatuojamosios dalies, sąvoka „pajamos“ buvo paaiškinta šioje direktyvoje, siekiant į ją įtraukti ne tik turtą, tiesiogiai susijusį su atitinkama nusikalstama veika, bet ir bet kokį šio turto transformavimą ir kitokį iš jo atsirandantį vertės padidėjimą.
41Nagrinėjamu atveju iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinės teisės aktuose, kaip aišku iš BK 53 straipsnio 2 dalies, numatytas „iš nusikalstamos veikos gaut[ų] tiesiogin[ių] ir netiesiogin[ių] pajam[ų]“ konfiskavimas. Be to, BK 53 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad „netiesioginės pajamos“ – tai bet kokia ekonominė nauda, gauta iš disponavimo tiesioginėmis pajamomis, taip pat bet koks turtas, gautas visiškai ar iš dalies transformavus tiesiogines pajamas.
42Taigi, atrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose iš tiesų numatyta konfiskuoti iš nusikalstamos veikos netiesiogiai gautą ekonominę naudą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punktą, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę.
43Net ir tuo atveju, jei ši direktyva į Bulgarijos teisę būtų perkelta neišsamiai ar neteisingai, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybė narė, siekdama panaikinti jai prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, negalėtų ja remtis prieš asmenį, kad sukurtų jam pareigas (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 8 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Sprendimo Zaizoune pasekmės), C‑568/19, EU:C:2020:807, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44Taigi, iš Direktyvos 2014/42 2 straipsnio 1 punkte pateiktos „pajamų“ apibrėžties matyti, kad ekonominė nauda, nesvarbu, ar ji būtų tiesioginė, ar netiesioginė, turi atsirasti iš nusikalstamos veikos.
45Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pirma, suinteresuotieji asmenys buvo nubausti už labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, o iš šios nusikalstamos veikos savaime negali atsirasti ekonominės naudos. Antra, nors buvo įrodymų, kad šie suinteresuotieji asmenys prekiavo narkotinėmis medžiagomis, dėl šios veikos nebuvo nei vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nei jie buvo nuteisti.
46Šiomis aplinkybėmis, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta jurisprudencija, reikia konstatuoti, kad antruoju ir trečiuoju klausimais šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją numatyta konfiskuoti tik „ekonominę naudą“, gautą dėl nusikalstamos veikos, už kurią ją padaręs asmuo buvo nuteistas, ar joje numatyta konfiskuoti ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui priklausantį turtą, kuris, kaip įrodyta, yra ekonominė nauda, gauta dėl kitos nusikalstamos veiklos.
47Pagal Direktyvos 2014/42 1 straipsnio 1 dalį šioje direktyvoje nustatomos minimalios taisyklės, be kita ko, dėl turto konfiskavimo baudžiamosiose bylose.
48Konkrečiau kalbant, pagal šios direktyvos 4, 5 ir 6 straipsnius ši direktyva valstybes nares įpareigoja numatyti tokį konfiskavimą trimis atvejais, kuriuos reikia nagrinėti paeiliui.
49Pirma, dėl minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pažymėtina, kad pagal ją valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių, kad būtų galima konfiskuoti, be kita ko, visas pajamas ar jų dalį, t. y. ekonominę naudą, tiesiogiai ar netiesiogiai gautą iš nusikalstamų veikų, su sąlyga, kad bus priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis, įskaitant už akių priimtą nuosprendį, dėl nusikalstamos veikos.
50Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors šioje nuostatoje kalbama apie galutinį apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, vis dėlto joje nepatikslinama, ar ši nusikalstama veika būtinai turi būti ta, dėl kurios atsiranda aptariamos pajamos, ar tai gali būti kita nusikalstama veika, kuri gali būti susijusi su pirmąja.
51Kaip savo išvados 56 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalies taikymo sritį galima geriau suprasti atsižvelgiant į šios direktyvos 5 straipsnyje nurodytą konfiskavimo atvejį ir į jos 19 konstatuojamąją dalį.
52Pagal Direktyvos 2014/42 5 straipsnį valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta galimybė visiškai ar iš dalies konfiskuoti turtą, priklausantį dėl nusikalstamos veikos nuteistam asmeniui ir galintį tiesiogiai ar netiesiogiai duoti ekonominės naudos, kai teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, yra įsitikinęs, kad tas turtas įgytas iš nusikalstamos veikos.
53Dėl šios direktyvos 19 konstatuojamosios dalies reikia pažymėti, kad joje nustatyta, jog, siekiant sėkmingai kovoti su organizuota nusikalstama veikla, tam tikrais atvejais gali būti tikslinga nubaudus asmenį baudžiamąja tvarka konfiskuoti ne tik su konkrečiu nusikaltimu susijusį turtą, bet ir kitą turtą, kurį teismas pripažįsta pajamomis iš kitų nusikaltimų. Pagal tą pačią konstatuojamąją dalį šis požiūris atitinka „išplėsto konfiskavimo“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 5 straipsnį.
54Taigi manytina, kad šiame 5 straipsnyje numatytas išplėstas konfiskavimas apima situacijas, kai jo 4 straipsnis negali būti taikomas, nes nėra ryšio tarp nagrinėjamo turto ir nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.
55Vadinasi, Direktyvos 2014/42 4 straipsnis, siejamas su jos 5 straipsniu ir 19 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jį taikant būtina, kad pajamos, kurias siekiama konfiskuoti, būtų gautos iš nusikalstamos veikos, dėl kurios ją padariusiam asmeniui buvo priimtas galutinis apkaltinamasis nuosprendis.
56Šiuo atveju, kadangi, kaip matyti iš šio sprendimo 45 punkto, dėl nusikalstamos veikos, kurią sudaro labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, už kurią suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti galutiniu nuosprendžiu, savaime negali atsirasti ekonominės naudos, pinigų sumos, kurias prašoma konfiskuoti, negalėjo būti gautos dėl šios nusikalstamos veikos.
57Darytina išvada, kad Direktyvos 2014/42 4 straipsnio 1 dalyje tokių pinigų sumų konfiskavimo nenumatyta.
58Antra, kalbant apie Direktyvos 2014/42 5 straipsnį, pažymėtina, kad jame nurodyta sąvoka „turtas“, kuris pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą apima „bet kokios rūšies“ turtą, taigi, ir pinigų sumas, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, siekiant konfiskuoti turtą reikia įvykdyti tris kumuliacines sąlygas.
59Pirma, asmuo, kuriam priklauso turtas, turi būti pripažintas kaltu dėl „nusikalstamos veikos“.
60Šiuo klausimu Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad ši sąvoka „nusikalstama veika“, kaip matyti iš šios 2 dalies e punkto, apima nusikalstamą veiką, už kurią pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnyje nurodytą dokumentą baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai.
61Nagrinėjamu atveju, kaip konstatuota šio sprendimo 29 punkte, narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, yra nusikalstama veika, už kurią baudžiama pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 2 straipsnio 1 dalies c punktą, į kurį daroma nuoroda Direktyvos 2014/42 3 straipsnio g punkte.
62Be to, kalbant apie šio sprendimo 60 punkte nurodytą reikalavimą, kad už nusikalstamą veiką turi būti baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausias terminas yra bent ketveri metai, reikia pažymėti, kad pagal minėto pamatinio sprendimo 4 straipsnio 2 dalies b punktą maksimali už šio pamatinio sprendimo 2 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytą nusikalstamą veiką numatyta bausmė yra mažiausiai penkeri metai, ypač kai nusikalstama veika susijusi su didžiausią žalą sveikatai darančiais narkotikais.
63Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, suinteresuotieji asmenys buvo nuteisti už labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymą, o tai rodo, kad šie nuosprendžiai buvo priimti už nusikalstamas veikas, susijusias su didžiausią žalą sveikatai darančiais narkotikais, kaip tai suprantama pagal Pamatinio sprendimo 2004/757 4 straipsnio 2 dalies b punktą, todėl jų padaryta nusikalstama veika tikrai baudžiama laisvės atėmimo bausme, kurios ilgiausia trukmė yra bent ketveri metai.
64Antra, nusikalstama veika, dėl kurios asmuo buvo pripažintas kaltu, turi tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominės naudos.
65Šiuo klausimu Direktyvos 2014/42 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nustatydamos, ar dėl nusikalstamos veikos galėjo būti gauta tiesioginė ar netiesioginė ekonominė nauda, „valstybės narės gali atsižvelgti į modus operandi, pavyzdžiui, ar nusikalstamos veikos sąlyga yra tai, kad ji buvo padaryta organizuoto nusikalstamumo kontekste arba ketinant gauti nuolatinį pelną iš nusikalstamų veikų. Vis dėlto minėtos konstatuojamosios dalies antrame sakinyje patikslinta, kad atsižvelgimas į minėtą veikimo būdą „paprastai neturėtų kliudyti atlikti išplėstą konfiskavimą“.
66Taigi šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, kurią sudaro labai pavojingų narkotinių medžiagų laikymas, turint tikslą jas platinti, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominę naudą, prireikus atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo būdą, visų pirma į aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas organizuoto nusikalstamumo srityje arba siekiant gauti reguliarią naudą nusikalstamu būdu.
67Trečia, kaip matyti iš Direktyvos 2014/42 21 konstatuojamosios dalies, teismas, remdamasis bylos aplinkybėmis, įskaitant konkrečias faktines aplinkybes ir turimus įrodymus, bet kuriuo atveju turi būti įsitikinęs, kad nagrinėjamas turtas atsirado iš nusikalstamos veiklos. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, gali atsižvelgti, kaip numatyta Direktyvos 2014/42 5 straipsnio 1 dalyje, į nagrinėjamo turto vertės ir nuteistojo teisėtų pajamų neproporcingumą. Taigi, šiam asmeniui turi būti suteikta veiksminga galimybė užginčyti bylos aplinkybes, įskaitant konkrečius faktus ir turimus įrodymus, kuriais remiantis atitinkamas turtas laikomas iš nusikalstamos veikos įgytu turtu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 8 dalį.
68Trečia, dėl Direktyvos 2014/42 6 straipsnio, susijusio su konfiskavimu iš trečiųjų asmenų, pažymėtina, kad pagal jį valstybės narės raginamos imtis reikiamų priemonių, kad būtų sudaryta galimybė konfiskuoti pajamas arba kitą turtą, kurio vertė atitinka tokias pajamas, kurias įtariamasis arba kaltinamasis tiesiogiai arba netiesiogiai perleido tretiesiems asmenims arba kurias tretieji asmenys įsigijo iš įtariamojo arba kaltinamojo, ir tie tretieji asmenys žinojo arba turėjo žinoti, kad perleidimo arba įsigijimo tikslas buvo išvengti konfiskavimo.
69Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2014/42 6 straipsnyje numatytas konfiskavimas reiškia, kad turi būti įrodyta, jog pajamos buvo perleistos trečiajam asmeniui arba kad trečiasis asmuo jas įsigijo, ir kad šis trečiasis asmuo žino, jog šiuo perleidimu ar įsigijimu siekiama, kad įtariamasis ar kaltinamasis išvengtų konfiskavimo.
70Nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad taip yra pagrindinėse bylose, todėl Direktyvos 2014/42 6 straipsnis neatrodo reikšmingas šiose bylose.
71Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 2014/42 turi būti aiškinama taip, kad joje numatytas ne tik turto, kuris sudaro ekonominę naudą, gautą iš nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo, konfiskavimas, bet ir turto, kuris priklauso šiam asmeniui, dėl kurio bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad jis gautas iš kitos nusikalstamos veiklos, konfiskavimas, taikant Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 8 dalyje numatytas garantijas ir su sąlyga, kad nusikalstama veika, dėl kurios šis asmuo pripažintas kaltu, yra viena iš išvardytųjų šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, todėl gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti ekonominę naudą, kaip ji apibrėžta toje direktyvoje.
72Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama valstybės naudai konfiskuoti turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikalstamą veiką padariusiam, o kitam asmeniui, nors nenumatyta tokio trečiojo asmens teisė būti konfiskavimo procedūros šalimi.
73Primintina, kad Chartijos taikymo sritis, kiek tai susiję su valstybių narių veiksmais, apibrėžta jos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Haskovo ir Apelativna prokuratura – Plovdiv, C‑393/19, EU:C:2021:8, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
74Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad BK 53 straipsnio 2 dalies b punktas buvo įtrauktas Zakon na izmenenie i dopalnenie na nakazatelnia kodeks (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas baudžiamasis kodeksas) (DV, Nr. 7, 2019 m. sausio 22 d.), ir kad šiuo įstatymu Bulgarijos teisėje buvo įgyvendinta Direktyva 2014/42, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Taigi priimdamas tą patį įstatymą Bulgarijos teisės aktų leidėjas turėjo paisyti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių.
75Pagal Chartijos 47 straipsnio pirmą ir antrą pastraipas kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir, be kita ko, į teisingą jo bylos nagrinėjimą. Be to, minėtame 47 straipsnyje numatytos pagrindinės teisės pakartojamos pačioje Direktyvoje 2014/42, kurios 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad asmenys, kuriems daro poveikį šioje direktyvoje numatytos priemonės, turėtų teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, siekiant apsaugoti šių asmenų teises.
76Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad dėl Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1 dalies formuluotės bendro pobūdžio asmenys, kuriems valstybės narės privalo užtikrinti veiksmingas teisinės gynybos priemones ir teisingą bylos nagrinėjimą, yra ne tik asmenys, nuteisti už nusikalstamas veikas, bet ir tretieji asmenys, kurių turtui turi įtakos nutarimas konfiskuoti (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Okrazhna prokuratura – Haskovo ir Apelativna prokuratura – Plovdiv, C‑393/19, EU:C:2021:8, 61 punktą).
77Šis aiškinimas taip pat išplaukia iš Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šia direktyva labai pažeidžiamos ne tik įtariamųjų ar kaltinamųjų, bet ir trečiųjų asmenų, kurių baudžiamasis persekiojimas nevykdomas, tačiau teigiančių, kad yra atitinkamo turto savininkai, teisės. Todėl pagal šią konstatuojamąją dalį būtina numatyti specialias garantijas ir teismines teisių gynimo priemones, kad įgyvendinant šią direktyvą būtų užtikrintos jų pagrindinės teisės.
78Kaip matyti iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio, joje numatytos kelios specialios garantijos, kuriomis siekiama užtikrinti tokių trečiųjų asmenų pagrindinių teisių apsaugą įgyvendinant šią direktyvą.
79Viena iš šių garantijų numatyta minėtos direktyvos 8 straipsnio 7 dalyje, pagal kurią asmenys, kurių turtui taikomas nutarimas konfiskuoti, viso konfiskavimo proceso, susijusio su pajamų bei nusikaltimo priemonių nustatymu, metu turi teisę naudotis advokato paslaugomis, siekiant užtikrinti, kad tie asmenys galėtų išsaugoti savo teises. Be to, pagal šią nuostatą atitinkami asmenys turi būti informuoti apie šią teisę.
80Atsižvelgiant į šio sprendimo 76 ir 77 punktus ir į tai, kad Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 7 dalyje daroma nuoroda ne tik į asmenį, kuris kaltinamas arba pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, bet ir į asmenis, kurių turtas yra susijęs, ši nuostata taip pat taikoma tretiesiems asmenims, teigiantiems, kad jie yra ketinamo konfiskuoti turto savininkai, kurie pagal šios direktyvos 8 straipsnio 9 dalį turi teisę reikalauti šio turto nuosavybės teisės, be kita ko, minėtos direktyvos 6 straipsnyje nurodytais atvejais.
81Be to, teisė turėti advokatą per visą konfiskavimo procedūrą aiškiai apima ir šio trečiojo asmens teisę būti išklausytam šioje procedūroje, kuri, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, užtikrina turėtojui galimybę naudingai ir veiksmingai išdėstyti savo požiūrį (žr. šiuo klausimu 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Sacko, C‑348/16, EU:C:2017:591, 34 punktą), o tai patvirtinama Direktyvos 2014/42 33 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią specialios garantijos ir teisminės gynybos būdai, kuriais siekiama užtikrinti trečiųjų asmenų pagrindinių teisių apsaugą įgyvendinant šią direktyvą, apima trečiųjų asmenų, teigiančių, kad jie yra atitinkamo turto savininkai, teisę būti išklausytiems.
82Taigi iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalių matyti, kad trečiasis asmuo, kuris tvirtina arba dėl kurio per konfiskavimo procedūrą tvirtinama, kad jis yra ketinamo konfiskuoti turto savininkas, turi būti informuotas apie jo teisę būti šalimi per minėtą procedūrą ir teisę būti išklausytam ir jam turi būti suteikta galimybė pasinaudoti šiomis teisėmis, taip pat nuosavybės teise prieš priimant nutartį konfiskuoti šį turtą.
83Nagrinėjamu atveju Bulgarijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose nurodė, kad pagal Bulgarijos teisę tretieji asmenys, kaip antai dalyvaujantys pagrindinėse bylose, negali būti šalys per tą pačią konfiskavimo procedūrą, numatytą BPK 306 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Vis dėlto, šios vyriausybės teigimu, Bulgarijos teisėje visiems tretiesiems asmenims, kurie teigia, kad per tokį procesą buvo pažeistos jų teisės į nuosavybę, suteikiama galimybė pareikšti savo reikalavimus civiliniame teisme. Konkrečiau kalbant, šie tretieji asmenys gali remtis ieškiniu dėl pripažinimo, kuris reglamentuojamas Zakon za sobstvenostta (Nuosavybės įstatymas) (DV, Nr. 92, 1951 m. lapkričio 16 d.) 108 straipsnyje.
84Reikia konstatuoti, kad tokio ieškinio buvimas Bulgarijos teisėje neleidžia įvykdyti reikalavimo, kylančio iš Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalių, kaip nurodyta šio sprendimo 82 punkte. Iš tiesų tokiu ieškiniu trečiasis asmuo daugiausia gali reaguoti į galimą jo nuosavybės teisės pažeidimą priėmus nutarimą konfiskuoti jo turtą, bet ne remtis šia teise, kad užkirstų kelią pačiam tokios nutarties priėmimui.
85Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/42 8 straipsnio 1, 7 ir 9 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama konfiskuoti valstybės naudai turtą, kuris, kaip teigiama, priklauso ne nusikaltimą padariusiam asmeniui, o kitam, jeigu jis neturi galimybės būti konfiskavimo procedūros šalis.
86Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: bulgarų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.