Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje T‑115/94
Opel Austria GmbH, anksčiau – General Motors Austria GmbH, pagal Austrijos įstatymus įsteigta bendrovė, kurios buveinė yra Vienoje, atstovaujama Dirk Vandermeersch iš Briuselio advokatūros, Till Müller-Ibold iš Frankfurto prie Maino advokatūros, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Arendt ir Medernach kontora, 8–10, rue Mathias Hardt,
ieškovė,
palaikoma
Austrijos Respublikos, atstovaujamos iš pradžių Federalinės ekonomikos ministerijos Kommissärin Irène Janisch, vėliau – tos pačios ministerijos darbuotojos Rätin Beatrix Matousek-Horak, padedamos Liuksemburgo advokatūros advokato Christian Kremer, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Austrijos Respublikos ambasada, 3, rue des Bains,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą patarėjo teisės klausimais Bjarne Hoff-Nielsen, padedamo Hamburgo ir Briuselio Rechtsanwälte Hans-Jürgen Rabe ir Georg M. Berrisch, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko Teisės direkcijos generalinio direktoriaus Bruno Eynard biuras, 100, boulevard Konrad Adenauer,
atsakovę,
palaikomą
Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais John Forman, Teisės tarnybos darbuotojų Eric White ir Theofanis Christoforou, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojo Carlos Gómez de la Cruz biuras, Centre Wagner, Kirchberg,
įstojusios į bylą šalies,
dėl 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3697/93, panaikinančio tarifų lengvatas pagal Bendrijos ir Austrijos ( General Motors Austria) laisvosios prekybos sutarties 23 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnio 3 dalies a punktą (OL L 343, p. 1), panaikinimo
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, teisėjai P. Lindh ir J. L. Cooke,
kancleris H. Jung,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 1996 m. rugsėjo 19 d. posėdžiui,
priima šį
1Šiuo ieškiniu prašoma panaikinti 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 3697/93, panaikinantį tarifų lengvatas pagal Bendrijos ir Austrijos ( General Motors Austria) laisvosios prekybos sutarties 23 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnio 3 dalies a punktą (OL L 343, p. 1; toliau – ginčijamas reglamentas). Šis reglamentas buvo priimtas remiantis EB sutarties 113 straipsniu ir 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2837/72 dėl Europos ekonominės bendrijos ir Austrijos Respublikos sutartimi numatytų apsaugos priemonių (OL L 300, p. 94, toliau – Reglamentas Nr. 2837/72) su pakeitimais, padarytais 1990 m. kovo 5 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 638/90 (OL L 74, p. 1).
2Pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį:
„Nustatomas 4,9% importo mokestis General Motors Austria gaminamoms automobilių pavarų dėžėms F15, klasifikuojamoms ex KN 8708 40 10 pozicijoje (TARIC papildomas kodas – 8996; kiti: TARIC papildomas kodas 8997), kurių kilmės šalis pagal Laisvosios prekybos sutarties 3 protokolą yra Austrija.
Šis 4,9% mokestis taikytinas tol, kol Taryba Komisijos siūlymu nenuspręs, kad aptariama pagalba nebeiškreipia konkurencijos ir prekybos, arba laikotarpiu, lygiu vidutiniam mokesčių amortizacijos laikotarpiui.“
3Ieškovė Opel Austria GmbH (anksčiau – General Motors Austria GmbH), pagal Austrijos įstatymus įsteigta bendrovė, yra pagal JAV įstatymus įsteigtos bendrovės General Motors Corporation (Detroitas) visiškai valdoma dukterinė bendrovė. Ji vienintelė gamina pavarų dėžes F15. Nuo 1993 metų ji jas eksportuoja į Bendrijos šalis.
4Grupė General Motors, kuriai priklauso ieškovė, 1989–1990 metais nutarė, jog reikia išplėsti gamybinius pajėgumus, kad galėtų gaminti cilindrų galvutes, kumštelinius velenus bei mechanines pavarų dėžes naujiems varikliams ir šitaip patenkinti savo gamyklų, esančių Europoje, poreikius.
5Vykstant gamybos vietos atrankai, kai buvo svarstomi General Motors įsikūrimo Japonijoje, Brazilijoje, Vengrijoje bei Austrijoje variantai ir netgi viena vieta Čekoslovakijoje, Austrijos valdžia pranešė, kad ieškovei suteiktų valstybės pagalbą, jei investicijos atitiktų tam tikras Austrijos įstatymų sąlygas.
61991 m. kovo mėn. Austrijos Respublika ir ieškovė informavo Komisiją apie Austrijos vyriausybės ketinimą ieškovei skirti valstybės pagalbą investicijoms, skirtoms išplėsti pavarų dėžių, kumštelinių velenų ir cilindrų galvučių gamybą ieškovės gamykloje Asperne (Viena).
71991 m. kovo 19 d. Komisijoje įvyko neoficialus susitikimas, kuriame dalyvavo Austrijos vyriausybės bei ieškovės atstovai ir Komisijos Konkurencijos direktorato (IV GD) pareigūnai. Šiame susitikime buvo pateiktas ieškovės investicinis projektas ir informacija apie pagalbą, kurią Austrijos Respublika ketino jai suteikti. Po pristatymo IV GD pareigūnai pateikė klausimų Austrijos vyriausybei ir ieškovei. Į tuos klausimus Austrijos vyriausybė atsakė 1991 m. kovo 20 d. faksograma, o ieškovė – 1991 m. kovo 21 d. faksograma.
81991 m. balandžio viduryje vyko telefoniniai pokalbiai tarp IV GD bei Austrijos vyriausybės ir tarp IV GD bei ieškovės.
91991 m. balandžio 26 d. Austrijos vyriausybė ieškovę informavo, kad netrukus bus suteikta pagalba, kuri laikoma neprieštaraujančia Bendrijos ir Austrijos laisvosios prekybos sutarties (toliau – LPS), sudarytos remiantis 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2836/72 dėl Europos ekonominės bendrijos ir Austrijos Respublikos sutarties sudarymo ir jos taikymo nuostatų priėmimo, 23 ir 27 straipsniams. Ji ieškovei suteikė teisę pradėti investicijas, nors su vyriausybe sutartys dėl pagalbos oficialiai nebuvo sudarytos.
10Tarybos teigimu, per 1991 m. liepos 22 d. Komisijos pirmininko pavaduotojo Sir Leon Brittan ir vienos Austrijos politinės partijos atstovų susitikimą dėl Austrijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą Sir Leon Brittan, kalbėdamas su Austrijos ambasadoriumi Briuselyje, be kita ko, užsiminė ir apie ieškovei suteiktą pagalbą.
11Žemės darbai, susiję su ieškovės naujos gamyklos statyba Asperne (Viena), buvo pradėti 1991 m. liepos 27 dieną.
121991 m. rugpjūčio 1 d. Komisija priėmė nuomonę dėl Austrijos Respublikos paraiškos įstoti (SEK (91) 1590 galutinis). Šioje nuomonėje, paskelbtoje Europos Bendrijų biuletenyje – Priede Nr. 4/92, kalbėdama apie valstybės pagalbą, Komisija paminėjo, kad nors pastaraisiais metais valstybės teikiamos pagalbos apimtis Austrijoje sumažėjo, taikant Bendrijos normas, Austrijoje taikomą sistemą reikės reikšmingai reformuoti. Šiuo klausimu ji konkrečiai pažymėjo, jog „neseni pagalbos teikimo automobilių pramonei pavyzdžiai rodo, kad nors šiai pramonės šakai ir netaikoma pagalbos sektoriams sistema, tokių priemonių kaip Finansinės garantijos aktas ( General Motors) naudojimas reiškia, jog būtina atidžiai stebėti Austrijos pagalbos poveikį sektoriui“.
131992 m. liepos 21 d. ieškovė sudarė sutartį su Finanzierungsgarantiegesellschaft, kuria jai buvo suteikta iki 450 milijonų Austrijos šilingų pagalba, sudaranti 10% maksimalios investicijų sumos, kuriai gali būti skiriama pagalba, t. y. 4,5 milijardo Austrijos šilingų. 1992 m. gruodžio 1 d. ieškovė sudarė panašią sutartį su Vienos miestu, kuria jai papildomai buvo suteikta iki 225 milijonų Austrijos šilingų pagalba, t. y. 5% investicijų.
141992 m. spalio mėn. Komisija žodžiu Austrijos valdžios institucijas informavo, kad General Motors projektas gali sukelti problemą, kurią ji norėtų apsvarstyti.
151992 m. gruodžio 21 d. Komisijos Išorės ryšių generalinio direktorato (I GD) generalinis direktorius išsiuntė laišką Austrijos ambasadoriui Briuselyje, kuriuo informavo, kad, kompetentingų Komisijos tarnybų nuomone, General Motors investicijos Asperne prieštarauja LPS nuostatoms, ir prašė jo paprašyti Austrijos valdžios institucijų savo poziciją šiuo klausimu pareikšti prieš Komisijai oficialiai pateikiant šį klausimą LPS jungtiniam komitetui.
16Komisija šį klausimą LPS jungtiniam komitetui pateikė per šio komiteto posėdį 1993 m. vasario 25 dieną. Posėdyje Komisija pateikė Austrijos vyriausybei 1993 m. vasario 17 bei 24 d. klausimynus ir 1993 m. vasario 17 d. informacinį pranešimą, kur apibendrina savo požiūrį į General Motors projektą Asperne.
17Vėliau, 1993 m. kovo 16 d. ir balandžio 15 d., įvyko Komisijos ir Austrijos Respublikos techniniai posėdžiai. Antrajame posėdyje Austrijos vyriausybės kvietimu dalyvavę ieškovės atstovai Komisijai pateikė memorandumą dėl Austrijos Respublikos suteiktos pagalbos atitikties LPS.
18Per kitą Komisijos ir Austrijos Respublikos susitikimą, įvykusį 1993 m. birželio 21 d., Austrijos vyriausybė perdavė Komisijai ieškovės memorandumą dėl pagalbos intensyvumo.
191993 m. birželio 29 d. Komisija vidaus pranešime apibendrino savo poziciją. Šis pranešimas buvo perduotas ieškovei 1993 m. lapkričio 29 dieną.
20Trečiasis ieškovės memorandumas, kuriame išdėstytos politinės aplinkybės, susijusios su pagalba, Komisijai buvo pateiktas 1993 m. liepos 15 dieną.
211993 m. liepos 22 d. Komisija priėmė ginčijamo reglamento projektą.
221993 m. lapkričio 22 d. įvyko posėdis, kuriame dalyvavo Komisijos pareigūnai, Austrijos Respublikos atstovai ir ieškovės atstovai, kuriuos pakvietė Austrijos Respublika. Šiame posėdyje Komisijos pareigūnai patvirtino, kad, jų nuomone, pagalba negali būti pagrįsta nei LPS, nei Bendrijos normomis. Ieškovės teigimu, jie vis dėlto teiravosi, ar dalis pagalbos buvo suteikta aplinkos apsaugos, mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos ar mokymo tikslais.
231993 m. gruodžio 13 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 94/1/EAPB dėl Europos ekonominės erdvės susitarimo sudarymo tarp Europos Bendrijų, jų valstybių narių ir Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės, Švedijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos (OL L 1, 1994, p. 1, toliau – Sprendimas 94/1) bei tos pačios dienos Tarybos ir Komisijos sprendimu 94/2/EAPB dėl Protokolo, patikslinančio Europos ekonominės erdvės susitarimą tarp Europos Bendrijų, jų valstybių narių ir Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės, Švedijos Karalystės (OL L 1, 1994, p. 571, toliau – Sprendimas 94/2), Europos bendrijos ir Europos anglių ir plieno bendrijos vardu Taryba ir Komisija patvirtino Europos ekonominės erdvės susitarimą (toliau – EEE susitarimas arba Susitarimas) ir Protokolą, patikslinantį EEE susitarimą (toliau – Patikslinantis protokolas). Tą pačią dieną Bendrijos, kaip paskutinės susitariančiosios šalys, deponavo savo patvirtinimo dokumentus (žr. informaciją apie Europos ekonominės erdvės susitarimo ir Protokolo, patikslinančio Europos ekonominės erdvės susitarimą, įsigaliojimo datą, OL L 1, 1994, p. 606).
241993 m. gruodžio 14 d. laišku ieškovė pateikė Komisijai memorandumą dėl pagalbos atitikties Bendrijos vidaus taisyklėms, reglamentuojančioms valstybės pagalbą, susijusią su aplinkos apsauga, moksliniais tyrimais ir taikomąja veikla bei mokymu. 1993 m. gruodžio 15 d. Komisija parengė informacinį raštą, kuriame pateikė savo komentarus dėl minėto memorandumo. Šis raštas ieškovei buvo perduotas 1994 m. vasario 1 d. laišku.
251993 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė ginčijamą reglamentą.
26EEE susitarimas įsigaliojo 1994 m. sausio 1 dieną.
27Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1994 m. kovo 21 d., ieškovė pareiškė šį ieškinį.
28Pirmosios instancijos teismo pirmininkas bylą nagrinėti pavedė antrajai kolegijai. 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą perduoti trijų teisėjų kolegijai. 1995 m. sausio 23 d. Sprendimu byla buvo paskirta ketvirtajai kolegijai.
29Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1994 m. rugpjūčio 12 d., Komisija paprašė leisti įstoti į bylą, kad paremtų atsakovės reikalavimus. Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 1994 m. rugpjūčio 26 d., Austrijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą, kad paremtų ieškovės reikalavimus. Komisijos ir Austrijos Respublikos prašymai įstoti į bylą buvo patenkinti atitinkamomis antrosios kolegijos pirmininko 1994 m. spalio 7 ir 20 d. nutartimis.
30Atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinį procesą be parengtinio tyrimo. Tačiau Pirmosios instancijos teismas pateikė kai kuriuos klausimus Tarybai ir Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biurui (toliau – Leidinių biuras). Abiejų atsakymai kanceliarijai buvo pateikti atitinkamai 1996 m. rugpjūčio 20 ir liepos 26 d.
31Žodinis procesas įvyko 1996 m. rugsėjo 19 dieną. Buvo išklausyti šalių atstovų argumentai ir atsakymai į žodinius Pirmosios instancijos teismo klausimus.
32Ieškovė Opel Austria GmbH Pirmosios instancijos teismo prašo:
33Austrijos Respublika, į bylą įstojusi šalis, Pirmosios instancijos teismo prašo:
34Atsakovė Taryba Pirmosios instancijos teismo prašo:
35Komisija, į bylą įstojusi šalis, Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.
36Ieškovė savo reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti pateikia dešimt ieškinio pagrindų, kuriais iš esmės nurodo:
37Kadangi pirmasis ieškinio pagrindas ir antrojo ieškinio pagrindo antroji dalis yra susiję, juos reikia nagrinėti kartu.
Bendrai dėl pirmojo ieškinio pagrindo ir antrojo ieškinio pagrindo antrosios dalies, pagrįstų EEE susitarimo 10, 26 ir 62 straipsnių ir įsipareigojimo pagal tarptautinę viešąją teisę nepažeisti sutarties objekto ir tikslo iki jos įsigaliojimo pažeidimu
38Šiuos sujungtus ieškinio pagrindus sudaro kelios dalys. Pirmojoje dalyje nurodoma, kad Taryba Europos Bendrijų oficialųjį leidinį, kuriame buvo paskelbtas ginčijamas reglamentas, sąmoningai pažymėjo ankstesne data. Antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse nurodomi atitinkamai EEE susitarimo 10, 26 ir 62 straipsnių pažeidimai. Penktojoje dalyje nurodomas įsipareigojimo pagal tarptautinę viešąją teisę iki sutarties įsigaliojimo nepažeisti jos objekto ir tikslo pažeidimas.
39Iš esmės ieškovė ir Austrijos Respublika teigia, kad ginčijamas reglamentas įsigaliojo vėliau nei EEE susitarimas (žr. šio sprendimo 41 ir 42 punktus) ir todėl jis negali prieštarauti šiam susitarimui. Ieškovės teigimu, kadangi jis prieštarauja EEE susitarimo nuostatoms, jis turi būti pripažintas negaliojančiu ab initio.
40Taryba ir Komisija tvirtina, kad svarbiausia data nustatant, ar galioja ginčijamas reglamentas, yra jo priėmimo data. Atsižvelgiant į tai, kad reglamentas buvo priimtas prieš EEE susitarimo įsigaliojimą, Susitarimas šiam atvejui netaikytinas.
Dėl Oficialiojo leidinio numerio, kuriame buvo paskelbtas ginčijamas reglamentas, pažymėjimo ankstesne data
41Ieškovė nurodo, jog ginčijamo reglamento 2 straipsnyje rašoma, kad jis įsigalioja „nuo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos“. Remdamasi 1977 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimu Société pour l’Exportation des Sucres prieš Komisiją (88/76, Rink. p. 709, 14 ir kiti punktai) ir 1979 m. sausio 25 d. Sprendimu Racke (98/78, Rink. p. 69, 15 punktas), ji pažymi, kad nors manoma, jog Oficialusis leidinys išleistas tą dieną, kuria jis pažymėtas, šalys gali įrodyti, kad iš tiesų jis buvo išleistas vėliau.
42Nors Oficialiojo leidinio numeris, kuriame paskelbtas ginčijamas reglamentas (OL L 343), yra pažymėtas 1993 m. gruodžio 31 d. data, iš tikrųjų jis buvo išleistas 1994 m. sausio 11 ar 12 dieną. Pagrįsdama šį teiginį ieškovė nurodo Leidinių biuro raštą ir Liuksemburgo teismo antstolio oficialias išvadas. Taigi reglamentas įsigaliojo ne anksčiau kaip 1994 m. sausio 11 dieną.
43Ieškovė pripažįsta, kad pagal ligšiolinius Teisingumo Teismo sprendimus klaidingai nurodyta Oficialiojo leidinio išleidimo data nepanaikina jame paskelbto akto galiojimo (žr. minėto sprendimo Société pour l’Exportation des Sucres prieš Komisiją 14 bei kitus punktus ir sprendimo Racke 15 punktą). Tačiau šiuose sprendimuose buvo kalbama tik apie vienos darbo dienos paklaidą, kurią neteisingai nurodė Leidinių biuras, o šioje byloje Taryba Oficialiojo leidinio numerį, kuriame paskelbtas ginčijamas reglamentas, sąmoningai pažymėjo atgaline data, todėl Pirmosios instancijos teismas turėtų jį panaikinti vien dėl šios priežasties. Taryba mėgina sudaryti įspūdį, kad reglamentas įsigaliojo anksčiau nei EEE susitarimas, ir taip pažeidžia gero administravimo principą bei kenkia visuomenės pasitikėjimui Oficialiojo leidinio autentiškumu. Tokie veiksmai ypač nepriimtini dėl to, kad 1993 m. gruodžio 31 d. teisinė sistema iš esmės skiriasi nuo 1994 m. sausio 11 d. teisinės sistemos. Taryba ginčijamo reglamento originalią versiją Leidinių biurui perdavė 1994 m. sausio mėn., tačiau davė nurodymą jį paskelbti Oficialiojo leidinio 1993 metų numeryje.
44Be to, ieškovė teigia, kad Tarybos pateiktas paaiškinimas, esą pavėluota dėl didelio darbo krūvio metų pabaigoje, nepanaikina Leidinių biuro pareigos nurodyti tikrąją Oficialiojo leidinio išleidimo datą. Be to, šie Tarybos veiksmai nebuvo nei įprasti, nei būtini. Trys kiti teisės aktai, priimti 1993 m. gruodžio mėn., Oficialiajame leidinyje buvo paskelbti 1994 metais. Taigi Taryba sąmoningai stengėsi paskelbti ginčijamą reglamentą 1993 metų Oficialiajame leidinyje.
45Austrijos Respublikos nuomone, nepriklausomai nuo to, ar Oficialusis leidinys atgaline data buvo pažymėtas sąmoningai, nustatytų paskelbimo Oficialiajame leidinyje sąlygų laikymasis yra esminis procedūrinis reikalavimas. Ji priduria, kad ginčijamo reglamento įsigaliojimo data yra svarbi nustatant jo teisėtumą, nes EEE susitarimas draudžia įvesti naujus muito mokesčius po jos įsigaliojimo.
46Taryba patvirtina, kad ginčijamas reglamentas buvo paskelbtas 1994 m. sausio 11 d. Oficialiajame leidinyje, pažymėtame 1993 m. gruodžio 31 d. data, tad ginčijamas reglamentas įsigaliojo nuo 1994 m. sausio 11 dienos. Tačiau dėl to reglamentas netampa negaliojantis. Pagal Teisingumo Teismo praktiką (minėto sprendimo Société pour l’Exportation des Sucres prieš Komisiją 14 bei kiti punktai ir sprendimo Racke 15 punktas) Bendrijos teisės aktas dėl klaidingai nurodytos jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje datos netampa negaliojantis. Dėl to, kad Oficialiojo leidinio numeris atsitiktinai ar tyčia buvo pažymėtas atgaline data, Bendrijos aktas gali tapti negaliojantis tik tada, kai akto įsigaliojimo data gali turėti įtakos šio akto teisėtumui, o šiuo atveju taip nebuvo.
47Taryba neigia Oficialiojo leidinio leidimą atgaline data nurodžiusi sąmoningai. Pavėluotą OL L 343 paskelbimą lėmė tai, kad kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje reikia paskelbti labai daug aktų, kuriuos Bendrijos institucijos priėmė gruodžio mėnesį. Be to, Taryba niekada neteigė, kad ginčijamas reglamentas įsigaliojo iki realios paskelbimo dienos.
48Ieškovė teigia, kad ginčijamas reglamentas, kuriuo nustatomas 4,9% mokestis, įsigaliojus EEE susitarimui, pažeidžia jo 10 straipsnį.
49Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad EEE susitarimo nuostatos yra Bendrijos teisinės tvarkos neatsiejama dalis (žr. 1974 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Haegaman, 181/73, Rink. p. 449, 3–5 punktus). Susitarimo 10 straipsnis, kuris draudžia muito mokesčius, taikomus importui, ar kitokius panašaus pobūdžio mokesčius tarp susitariančiųjų šalių, atitinka EB sutarties 12, 13, 16 ir 17 straipsnius. Iš esmės jis yra tapatus Bendrijos vidaus teisės normoms ir todėl, remiantis EEE susitarimo 6 straipsniu, turėtų būti analizuojamas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su EB sutarties nuostatomis, kurios iš esmės yra tapačios.
50Importui taikomų mokesčių klausimu EB sutarties 12 straipsnis atitinka EEE susitarimo 10 straipsnio nuostatas. Remdamasis EB sutarties 12 straipsniu Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudžiama įvesti muitus, neatsižvelgiant į tai, kokiais tikslais jie būtų įvedami ir kam būtų naudojamos pajamos (1969 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders, 2/69 ir 3/69, Rink. p. 211, 13 punktas; taip pat žr. 1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimą Van Gend en Loos, 26/62, Rink. p. 1). Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ši nuostata atlieka svarbiausią vaidmenį iš visų normų, kuriomis siekiama užtikrinti laisvą prekių judėjimą. Laisvas prekių judėjimas yra ne tik vienas pagrindinių EB sutarties tikslų, bet ir vienas svarbiausių EEE susitarimo siekių. Atsižvelgdamas į Bendrijos kontekstą Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad bet kuri šios esminės normos išimtis turi būti aiškiai numatyta sutartyje ir ji yra aiškintina siaurai (žr. 1964 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą ir Belgiją, 90/63 ir 91/63, Rink. p. 1217, ir 1978 m. balandžio 20 d. Sprendimą Commissionnaires réunis, 80/77 ir 81/77, Rink. p. 927).
51Ieškovė daro išvadą, kad, remiantis EEE susitarimo 6 straipsniu, 10 straipsnį reikia aiškinti kaip reiškiantį, jog „draudžiama įvesti muitus, neatsižvelgiant į tai, kokiais tikslais jie būtų įvedami“, t. y. kaip reiškiantį bendrą ir visišką draudimą.
52EEE susitarimas draudžia tolesnį muitų taikymą ir a fortiori muitų įvedimą. Priimdama ginčijamą reglamentą, Bendrija įvedė naują muitą, kuris įsigaliojo vėliau nei EEE susitarimas.
53Kalbėdama apie EB sutarties ir EEE susitarimo skirtumus, kuriuos nurodė Taryba, siekdama įrodyti, kad EEE susitarimo 10 straipsnį reikia aiškinti kitaip nei EB sutarties 12 straipsnį, ieškovė pažymėjo, kad EEE susitarimo autoriai juos žinojo, tačiau vis tiek priėmė EEE susitarimo 6 straipsnį.
54EEE susitarimo nuostatų ir Bendrijos normų vienodo aiškinimo svarba yra nurodyta pačiame Susitarime, ypač 1 straipsnyje ir preambulės ketvirtojoje bei penkioliktojoje dalyse.
55Atsakydama į Tarybos argumentą, kad EB yra muitų sąjunga, o Europos ekonominė erdvė (toliau – EEE) – laisvosios prekybos zona, ieškovė pažymi, kad šis skirtumas negali turėti jokios įtakos muitų netaikymui produktams, kurių kilmės šalys yra susitariančiosios šalys.
56Atsakydama į Tarybos argumentą, kad EEE susitarime numatytos apsaugos sąlygos neturi atitikmenų EB sutartyje, ieškovė pažymėjo, kad pereinamuoju laikotarpiu tokios apsaugos sąlygos buvo numatytos Bendrijos teisėje ir kad sprendime Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders kaip tik muitus, taikomus pereinamuoju laikotarpiu, Teisingumo Teismas paskelbė neteisėtais. Taigi Teisingumo Teismas besąlygiškai uždraudė muitus, nors valstybės narės turi teisę tam tikromis aplinkybėmis imtis apsaugos priemonių.
57Atsakydama į Komisijos argumentą, kad EEE susitarimo 10 straipsnis ir atitinkamos EB sutarties nuostatos iš esmės nėra tapačios, ieškovė pažymi, kad EEE susitarimas numato keletą retų išimčių, kai panaikinami ne visi muitai, tačiau kiekviena išimtis yra tiksliai apibrėžta ir, be to, papildyta aiškia sąlyga, draudžiančia išimtį taikyti kitomis nei nurodytos sąlygomis. Ji pažymi, kad Susitarimo 10 straipsnio antrasis sakinys nustato, jog fiskalinio pobūdžio muitai yra draudžiami, išskyrus tuos, kurie numatyti 5 protokole, ir kad Susitarimo 26 straipsnyje uždraudžiami kompensaciniai muitai ir kitos prekybos politikos priemonės, išskyrus tas, kurios leidžiamos pagal 13 protokolą. Lygiai taip pat yra leidžiama įvesti mokesčius taikant Sutarties 64 straipsnį, nes šis straipsnis yra Sutarties 10 straipsnio išimtis.
58Ieškovė atmeta Komisijos pateiktą argumentą, kad tik LPS yra taikytina, nes EEE susitarimas nėra skirtas ištaisyti konkurencijos ir prekybos, iškreiptų dėl šioje byloje nagrinėjamos tokios valstybės pagalbos, padariniams. Iš tikrųjų EEE susitarimas reglamentuoja muitų draudimą, neatsižvelgiant į tai, ar nuostatos dėl valstybės pagalbos yra taikomos, ar ne.
59Ieškovė taip pat atmeta Komisijos argumentą, kad ginčijamu reglamentu nustatytas mokestis yra sui generis mokestis. Ji pažymi, kad EEE susitarimas apskritai draudžia muitus, ir nurodo tik kelias griežtai apibrėžtas išimtis. Todėl negali būti jokių kitų nerašytų, nenurodytų šios taisyklės išimčių dėl sui generis muitų, nes pagal visuotinai pripažintus aiškinimo principus bendrųjų taisyklių išimtys turi būti grindžiamos tiksliomis įstatymų nuostatomis, kurios savo ruožtu turi būti aiškinamos siaurai. Ieškovė priduria, kad net ir tuo atveju, jei reikėtų išskirti ginčijamo reglamento įvestą muitą iš kitų muitų, nes juo atšaukiama lengvata suteikta pagal LPS nuostatas, tai nepakeistų jo pobūdžio. Muitas lieka muitu, kad ir dėl kokių priežasčių Taryba jį būtų nustačiusi.
60Galiausiai ieškovė teigia, kad EEE susitarimas pagal jos 120 straipsnį yra viršesnis už LPS, nes EEE susitarimas yra bendresnio pobūdžio, ir kad abi sutartys reglamentuoja tą patį dalyką toje srityje, su kuria yra susijusi ši byla. Akivaizdu, kad EEE susitarimas numato muito mokesčių pramonės produktams panaikinimą tarp susitariančiųjų šalių, valstybės skiriamos pagalbos apribojimą ir būtinas sąlygas apsaugos priemonėms taikyti. Be to, EEE susitarimo tikslai platesni nei LPS.
61Austrijos Respublika teigia, kad pagal EEE susitarimo 6 straipsnį šio susitarimo 10 straipsnį reikia analizuoti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su atitinkamomis EB sutarties nuostatomis. Kalbėdama apie EB sutarties ir EEE susitarimo skirtumus ji pažymi, kad, nepaisant šių skirtumų, ELPA teismas 1994 m. gruodžio 16 d. Sprendime Restamark (E-1/94, Report of the EFTA Court, 1994 m. sausio 1 d. – 1995 m. birželio 30 d., p. 15, 32–34, 46, 56, 63 ir 64 punktai) aiškiai nurodė, kad EEE susitarimo straipsnius, kurie yra iš esmės tapatūs, reikia aiškinti pagal atitinkamą Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką. Be to, Austrijos Respublika teigia, kad EEE susitarimas ir LPS numato pramonės gaminių, įskaitant ir su šia byla susijusius gaminius, muitų panaikinimą ir kad pagal EEE susitarimo 120 straipsnį LPS nustojo galiojusi nuo 1994 m. sausio 1 dienos.
62Taryba teigia, kad ginčijamas reglamentas neprieštarauja EEE susitarimo 10 straipsniui. Šiuo klausimu ji teigia, kad, nors remiantis EEE susitarimo 6 straipsniu, 10 straipsnį iš esmės reikia aiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su atitinkamomis EB sutarties nuostatomis, ypač 12 straipsniu, jo negalima aiškinti kaip reiškiančio, kad „draudžiama įvesti muitus, neatsižvelgiant į tai, kokiais tikslais jie būtų įvedami“ (minėto sprendimo Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders 13 punktas). Tarybos nuomone, EB sutartis ir EEE susitarimas daug kuo skiriasi (žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonės dėl EEE susitarimo, 1/91, Rink. p. I-6079, 13–22 punktus). Taigi EEE susitarimu nesiekiama sukurti vienos bendros rinkos be vidaus sienų, o jos nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo taikomos tik produktams iš susitariančiųjų šalių. Kita vertus, EB sutartis yra konstitucinė sutartis ir nustato naują teisinę tvarką, o EB sutarties nuostatos, reglamentuojančios laisvą judėjimą ir konkurenciją, pačios savaime nėra tikslas, bet priemonė siekiant ekonominės integracijos tikslų – sukurti vidaus rinką bei ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios leistų padaryti konkrečią pažangą siekiant Europos vienybės.
63Be to, skirtingai nuo EB sutarties, kuri neleidžia pasibaigus pereinamajam laikotarpiui valstybėms narėms taikyti apsaugos priemonių, EEE susitarimo 64 straipsnio nuostatos leidžia susitariančiosioms šalims taikyti priemones, kurios kompensuotų konkurencijos iškraipymus, atsiradusius dėl vienos susitariančiosios šalies skiriamos valstybės pagalbos ar dėl valstybinių monopolijų. Be to, 26 straipsnio nuostatos, siejamos su 13 protokolu, leidžia įvesti kompensacinius mokesčius tais atvejais, kai acquis communautaire nėra visiškai integruotas į EEE susitarimą. Skirtingai nei EEE susitarimo sąlygos, EB sutarties apsaugos sąlygos, kurias mini ieškovė, neleidžia patvirtinti priemonių savarankiškai, bet numato galimybę priemones patvirtinti Tarybai ar Komisijai arba valstybei narei, gavusiai specialų Komisijos leidimą.
64Taryba, atsakydama į ieškovės argumentą, kad faktas, jog EB yra muitų sąjunga, o EEE – laisvosios prekybos zona, neturi įtakos muitų produktams iš susitariančiųjų šalių panaikinimui, teigia, kad Bendrijoje produktai iš valstybių narių ar produktai iš trečiųjų šalių, išleisti į laisvą apyvartą, pasienyje nebetikrinami. Tačiau EEE net ir produktus iš susitariančiųjų šalių pasienyje visada tikrina arba Bendrija, arba kitos susitariančiosios šalys.
65Taryba daro išvadą, kad susitariančiosios šalys gali tam tikru mastu įvesti ir (arba) toliau taikyti mokesčius, jei tai yra apsaugos priemonė, skirta kompensuoti kai kuriuos konkurencijos iškraipymus, kurie veikia jų prekybą.
66Ji priduria, kad ginčijamu reglamentu įvestas mokestis yra ne įprastas muitas, o apsaugos priemonė, kurios imamasi pagal LPS nuostatas. Kadangi tai yra sui generis mokestis, net aiškinant jį taip, kaip siūlė ieškovė, jam nėra taikomas EEE susitarimo 10 straipsnis. Pirma, ginčijamas reglamentas ne įveda mokestį, o atšaukia tarifų lengvatą, sugrąžindamas mokestį. Antra, šis mokestis neturi bendra pobūdžio padarinių, nes jis yra taikomas tik tam tikro tipo pavarų dėžėms, kurias gamina vienas gamintojas vienoje šalyje. Trečia, mokestis buvo įvestas siekiant konkretaus tikslo – kompensuoti konkurencijos iškraipymus, sukeltus Austrijos Respublikos skiriamos pagalbos, kurie įsigaliojus EEE susitarimui neišnyko. Ketvirta, mokestis įvestas konkrečiam ir ribotam laikotarpiui.
67Galiausiai, kalbant apie EEE susitarimo 120 straipsnį, muitai tarp Bendrijos ir Austrijos Respublikos buvo panaikinti LPS 3 straipsniu. EEE susitarimas paprasčiausiai paliko galioti tarifines lengvatas, suteiktas pagal LPS, bet iš tikrųjų nenumatė tarifinių lengvatų. Taigi LPS nuostatos dėl tarifinių lengvatų ir toliau galiojo, ir pagal EEE susitarimo 120 straipsnį muitai, teisėtai įvesti pagal LPS, galėjo išlikti ir įsigaliojus EEE susitarimui, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitinka Susitarimo 10 straipsnio nuostatas. Padėtis visiškai pasikeitė, kai Austrijos Respublika įstojo į Europos Sąjungą. Tada reglamentas tapo nebetaikomas, nes jai nustojo galioti ir LPS.
68Komisija teigia, kad EEE susitarimo 10 straipsnis ir atitinkamos EB sutarties nuostatos nėra iš esmės tapačios ir dėl šios priežasties Sutarties 6 straipsnis netaikytinas. Iš 10 straipsnio darytina išvada, kad fiskalinio pobūdžio muitai per se neatitinka eksporto ir importo muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių sąvokos. Taip pat yra ir apsauginio pobūdžio muitų atveju, nes jie nėra bendrosios tarifų politikos dalis, o turi savo atskirą tikslą. Aiškinant 10 straipsnį taip, kaip to pageidauja ieškovė, būtų neįmanoma taikyti Susitarimo 64 straipsnio. Be to, tokiu atveju Sutarties 26 straipsnis būtų nereikalingas. Kadangi EEE susitarimas nėra skirtas konkurencijos ir prekybos iškraipymams, atsiradusiems dėl tokios kaip nagrinėjama šioje byloje pagalbos, kompensuoti, LPS lieka vienintelis taikytinas teisės aktas. Komisija pažymi, kad EEE susitarimo 120 straipsnyje numatyta, jog šis susitarimas yra viršesnis už LPS tik tuo atveju, kai jis reglamentuoja tą patį dalyką. Todėl galima ir toliau taikyti kai kurias LPS nuostatas, kaip Komisija darė šiuo atveju.
69Ieškovė teigia, kad reglamentu įvesta priemonė yra kompensacinis mokestis, pagrįsdama šį teiginį inter alia GATT VI straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, pateikiančiu apibrėžimą, pagal kurį kompensacinis mokestis – tai „specialus muito mokestis, renkamas tam, kad būtų kompensuojama už tiesiogiai ar netiesiogiai suteiktą dotaciją ar subsidiją prekei gaminti, perdirbti ar eksportuoti“. Dėl šios priežasties ginčijamas reglamentas taip pat prieštarauja EEE susitarimo 26 straipsniui, kuris, aiškiai patvirtindamas Susitarimo 10 straipsnio pagrindinį principą, draudžia tarp susitariančiųjų šalių taikyti kompensacinius mokesčius, jei Susitarime nenumatyta kitaip.
70Pagal Susitarimo 13 protokolo nuostatas dėl antidempingo ir kompensacinių priemonių nenaudojimo 26 straipsnyje nurodytam draudimui išimtis būtų taikoma tik tuomet, jei acquis communautaire, reglamentuojantis automobilių detalių prekybą, nebūtų visiškai integruotas į EEE susitarimą, o taip nėra šiuo atveju. Visos taisyklės, reglamentuojančios valstybės skiriamą pagalbą automobilių sektoriui, yra aiškiai išdėstytos EEE susitarimo XV priede. Ieškovės gaminių kilmės šalis yra Austrija ir jiems taikomi Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos 25–97 skyriai (žr. EEE susitarimo 8 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies a punktą).
71Austrijos Respublika teigia, kad ginčijamas reglamentas prieštarauja EEE susitarimo 26 straipsniui. Svarbu ne tai, kaip Taryba šį mokestį pavadino, bet tikrasis jo tikslas ir poveikis, t. y. kad šiuo atveju tai yra kompensacinis mokestis.
72Taryba teigia, kad ginčijamas reglamentas neįveda kompensacinio mokesčio, bet, remdamasis LPS 23 straipsniu ir 27 straipsnio 3 dalies a punktu, panaikina tarifinę lengvatą, kuri pagal šią sutartį buvo suteikta Austrijos Respublikai. Todėl jis nepažeidžia EEE susitarimo 26 straipsnio.
73Komisija tvirtina, kad ginčijamas reglamentas neįveda kompensacinių mokesčių, tačiau yra sui generis apsaugos priemonė, panaikinanti tarifinę lengvatą pagal EB sutarties 113 straipsnį, kuri aiškiai numatyta LPS tam atvejui, kai yra neišspręstų nesutarimų, susijusių su šioje sutartyje įtvirtintomis valstybės pagalbos taisyklėmis.
74Ieškovė teigia, jog EEE susitarimo 62 straipsnyje aiškiai nurodoma, kad Bendrijos kompetencija valstybės pagalbos klausimais apsiriboja pagalba, kurią skiria valstybės narės. Todėl, jos nuomone, nuo 1994 m. sausio 1 d. Bendrija nebeturi kompetencijos klausimais, susijusiais su ELPA šalyse skiriama pagalba. Dėl šios priežasties ginčijamo reglamento įsigaliojimas po šios datos yra nesuderinamas su EEE susitarimo 62 straipsniu. Taryba, pateikdama argumentą, jog ji turėjo teisę pagal EEE susitarimo 64 straipsnį priimti ginčijamą reglamentą kaip apsaugos priemonę, pripažino, kad ji pažeidė šiame straipsnyje numatytą procedūrą.
75Taryba pirmiausia pažymi, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas ne pagal EEE susitarimą, bet pagal LPS. Be to, ji nepripažino pagalbos neteisėta ar nesuderinama su EEE susitarimu, ką galėtų padaryti tik ELPA priežiūros institucija. Jei jis būtų priimtas pagal EEE susitarimą, Tarybos apsaugos priemonė būtų neprieštaravusi šio susitarimo 64 straipsniui.
Dėl įsipareigojimo pagal tarptautinę viešąją teisę nepažeisti sutarties objekto ir tikslo iki jos įsigaliojimo pažeidimo
76Ieškovė pažymi, kad 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, t. 788, p. 354, toliau – Pirmoji Vienos konvencija) 18 straipsnyje ir 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencijos dėl tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų sudaromų sutarčių teisės (Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos dokumentai A/Conf. 129/15, 1986 m. kovo 20 d., toliau – Antroji Vienos konvencija) 18 straipsnyje visoms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms yra draudžiama išvengti tarptautinių susitarimų privalomumo, prieš pat tokio susitarimo įsigaliojimą imantis veiksmų, kurie būtų nesuderinami su esminiais jo principais. Ji pažymi, jog šiose nuostatose konkrečiai numatyta, kad laikotarpiu nuo tarptautinio susitarimo pasirašymo iki jo įsigaliojimo valstybė „privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų“ tokio susitarimo „objektą ir tikslą“.
77Visuotinai pripažinta, kad Pirmojoje Vienos konvencijoje kodifikuojamos kai kurios visuotinai privalomos tarptautinės paprotinės teisės taisyklės, ir todėl Bendrijai privalomos šioje Konvencijoje kodifikuotos taisyklės. Tai patvirtina faktas, kad Teisingumo Teismas, aiškindamas Bendrijos sudarytus tarptautinius susitarimus, tarp jų ir LPS, keletą kartų rėmėsi Konvencijos nuostatomis (žr. minėtos nuomonės 1/91 14 punktą ir 1993 liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metalsa, C‑312/91, Rink. p. I‑3751, 12 punktą).
78Be to, Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje ir Antrosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje yra išreiškiamas tarptautinėje viešojoje teisėje įtvirtintas bendrasis teisėtų lūkesčių apsaugos principas, pagal kurį tarptautinės teisės subjektą tam tikromis aplinkybėmis gali įpareigoti jo veiksmais sukurti kitų tarptautinės teisės subjektų lūkesčiai.
79Ieškovė atmeta Tarybos argumentą, kad Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje asmenims nesuteikiamos teisės, kuriomis jie galėtų remtis Pirmosios instancijos teisme. Pirmiausia argumentas, pagrįstas tiesioginio poveikio nebuvimu, yra netinkamas byloje, iškeltoje pagal EB sutarties 173 straipsnį. Tarptautiniai susitarimai yra neatsiejama Bendrijos teisinės sistemos dalis, ir Bendrijos institucijų, tarp jų ir Teisingumo Teismo bei Pirmosios instancijos teismo, pareiga yra užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Tai, kad kai kurie tarptautiniai susitarimai nėra tiesiogiai taikomi, jokiu būdu neturi įtakos Bendrijos pareigai užtikrinti, kad jų būtų laikomasi (žr. 1984 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimą STS prieš Komisiją, 126/83, Rink. p. 2769; 1989 m. birželio 22 d. Sprendimo Fediol prieš Komisiją, 70/87, Rink. p. 1781, 20 punktą; 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Nakajima prieš Tarybą, C‑69/89, Rink. p. I‑2069, 31 punktą; generalinio advokato M. Lenz išvados šiam sprendimui 53 punktą ir generalinio advokato M. Gulmann išvados 1994 m. spalio 5 d. sprendimui Vokietija prieš Tarybą, C‑280/93, Rink. p. I‑4973, 135 ir 137 punktus). Be to, Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje yra vienareikšmiškai ir besąlygiškai draudžiama imtis veiksmų, nesuderinamų su tarptautinių susitarimų objektais ir tikslais.
80Tai reiškia, kad nuo EEE susitarimo pasirašymo dienos iki jo įsigaliojimo dienos Bendrija privalėjo nesiimti priemonių, kurios galėtų pakenkti Susitarimo objekto ir tikslo įgyvendinimui. Ši pareiga turėjo tapti dar svarbesnė po to, kai susitariančiosios šalys ratifikavo Susitarimą.
81Šiuo klausimu ieškovė nurodo, kad ratifikavimo procesas baigėsi 1993 m. gruodžio 13 d., kai Taryba ir Komisija priėmė bendrą Sprendimą 94/1 ir kai patvirtintos ratifikavimo dokumentų kopijos bei informacinis pranešimas, skelbiantis, kad Susitarimas įsigalios 1994 m. sausio 1 d., buvo perduoti susitariančiosioms šalims. Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas reglamentas, t. y. 1993 m. gruodžio 20 d., Taryba gerai žinojo, kad EEE susitarimas įsigalios po kelių dienų. Kadangi vienas svarbiausių EEE susitarimo tikslų yra panaikinti muitus tarp susitariančiųjų šalių, Komisija, jau pasibaigus ratifikavimo procesui priimdama ginčijamą reglamentą, pakenkė EEE susitarimo objekto ir tikslo įgyvendinimui.
82Austrijos Respublika teigia, kad Taryba, priimdama ginčijamą reglamentą prieš įsigaliojant EEE susitarimui, tačiau po to, kai ją ratifikavo visos susitariančiosios šalys, pažeidė Austrijos Respublikos ir jos piliečių teises. Taryba veikė pažeisdama visoms valstybėms narėms galiojantį visuotinį teisės principą – susitariančiųjų šalių tarpusavio sąžiningumo prieš susitarimo įsigaliojimą pareigą, kuri Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje pripažįstama kaip tarptautinės viešosios teisės principas.
83Be to, Austrijos Respublika, remdamasi Italijos, Vokietijos, Belgijos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos nacionaline teise, teigia, kad egzistuoja ir visoms valstybių narių teisinėms sistemoms būdingas bendrasis teisės principas, pagal kurį pareigas nustatančio susitarimo šalis privalo elgtis sąžiningai, kad nepažeistų kitų šalių ar naudos gavėjų interesų tuo laikotarpiu, kai susitarimo galiojimas yra sustabdytas. Šis principas kyla iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Todėl Pirmosios instancijos teismas turėtų pripažinti jį esant bendrą Bendrijos teisės principą. Priimant ginčijamą reglamentą šis principas buvo pažeistas. Austrijos Respublikos nuomone, ieškovė, kuri yra EEE susitarimo naudos gavėja, turi turėti teisę remtis šiuo principu.
84Taryba prieštarauja ieškovės teiginiui, kad Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje ir Antrosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje yra kodifikuojamos tarptautinės paprotinės teisės taisyklės, kurios įpareigoja ir Bendriją.
85Tačiau ji teigia, jog visų pirma ji nepažeidė šių taisyklių, nes ginčijamas reglamentas visai neprieštarauja EEE susitarimui. Todėl jis nėra veiksmas, pažeidžiantis Susitarimo objektą ir tikslą, ir nekenkia Austrijos Respublikos teisėtiems lūkesčiams.
86Antra, ji teigia, kad taisyklės, kurias nurodė ieškovė, yra tarptautinių sutarčių teisės, kuri yra tarptautinės teisės sritis, susijusi tik su nepriklausomų valstybių bei tarptautinių organizacijų teisėmis ir jų savitarpio santykiais, dalis. Tokios taisyklės asmenims nesuteikia teisių, kuriomis jie galėtų remtis Pirmosios instancijos teisme. Be to, nagrinėjama nuostata nėra pakankamai tiksli, kad būtų tiesiogiai taikoma, o ką jau kalbėti apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą.
87Nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą pagal Sutarties 173 straipsnį, ginčijamo akto teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į akto priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktą ir 1996 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SNCF ir British Railways prieš Komisiją, T‑79/95 ir T‑80/95, Rink. p. II‑1491, 48 punktą).
88Todėl ieškovės argumentą, kad ginčijamo reglamento teisėtumą būtina vertinti jo įsigaliojimo metu, reikia atmesti.
89Be to, ieškovė teigia, kad EEE susitarimas sudarė dalį tų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios egzistavo tuo momentu, kai 1993 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas ginčijamas reglamentas, ir kad Taryba, ginčijamą reglamentą priimdama likus keletui dienų iki EEE susitarimo įsigaliojimo, pažeidė tarptautinės viešosios teisės principą („sąžiningumo principą“), pagal kurį šalys, pasirašiusios tarptautinį susitarimą, negali priimti aktų, kurie pažeistų jo objektą ir tikslą prieš jam įsigaliojant.
90Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sąžiningumo principas yra tarptautinės paprotinės teisės norma, kurios egzistavimą pripažįsta Tarptautinis Teisingumo Teismas (žr. 1926 m. gegužės 25 d. Sprendimą Vokietijos interesai Lenkijos Aukštutinėje Silezijoje, CPJI, A serija, Nr. 7, p. 30 ir 39), todėl jis įpareigoja Bendriją.
91Šis principas yra įtvirtintas Pirmosios Vienos konvencijos 18 straipsnyje:
„Valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ir tikslą, jei:
a) ji yra pasirašiusi sutartį ar pasikeitusi sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta, sudarančiais dokumentais, iki to laiko, kol valstybė aiškiai pareiškia neketinanti tapti sutarties šalimi; arba
b) jei ji yra išreiškusi sutikimą laikyti sutartį įpareigojančia iki jai įsigaliojant su sąlyga, kad sutarties įsigaliojimas nėra be pagrindo uždelsiamas.“
92Nagrinėjamu atveju ginčijamą reglamentą Taryba priėmė 1993 m. gruodžio 20 d., taigi praėjus septynioms dienoms po to, kai Bendrijos, kaip paskutinės susitariančiosios šalys, patvirtino EEE susitarimą ir deponavo patvirtinimo dokumentus (žr. šio sprendimo 23 punktą). Taigi nuo 1993 m. gruodžio 13 d. Bendrijos žinojo EEE susitarimo įsigaliojimo datą. Kaip nurodyta EEE susitarimo 3 dalyje (pakeistoje Patikslinančio protokolo 6 straipsniu), Patikslinančio protokolo 1 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje, Susitarimas turėjo įsigalioti kito mėnesio pirmąją dieną po paskutinio ratifikavimo ar patvirtinimo dokumento deponavimo.
93Antra, tarptautinėje viešojoje teisėje sąžiningumo principas kyla iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris, kaip rodo teismo praktika, yra Bendrijos teisinės sistemos dalis (žr. 1978 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Töpfer prieš Komisiją, 112/77, Rink. p. 1019, 19 punktą). Naudotis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi teisę bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių (žr. 1995 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo O’Dwyer ir kt. prieš Tarybą, T‑466/93, T‑469/93, T‑473/93, T‑474/93 ir T‑477/93, Rink. p. II‑2071, 48 punktą).
94Po to, kai Bendrijos jau deponavo tarptautinio susitarimo patvirtinimo dokumentus ir kai yra žinoma šio susitarimo įsigaliojimo data, ūkio subjektai gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ginčydami bet kokius priimtus aktus, prieštaraujančius to susitarimo nuostatoms, jei įsigalioję jie turės jiems tiesioginį poveikį.
95Taigi ieškovė turi teisę reikalauti išnagrinėti, ar ginčijamas reglamentas yra teisėtas, atsižvelgiant į EEE susitarimo nuostatas, kurios Susitarimui įsigaliojus bus tiesiogiai veikiančios.
96Tačiau prieš pradedant nagrinėti įvairius šiuo klausimu ieškovės pareikštus argumentus pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ar EEE susitarimo nuostatos pakeičia LPS nuostatas ir kiek, taip pat ar EEE susitarimas taikytinas gaminiams, su kuriais ši byla yra susijusi.
97Reikia pažymėti, kad LPS, kuri galiojo ginčijamo reglamento priėmimo momentu ir kurios pagrindu jis buvo priimtas, EEE susitarimo įsigaliojimo momentu nebuvo panaikinta ir jos galiojimas nebuvo sustabdytas. Tačiau iš EEE susitarimo 120 straipsnio matyti, kad jo nuostatos yra viršesnės už LPS nuostatas „tais atvejais, kai tą patį dalyką reglamentuoja“ EEE susitarimas. Taigi nagrinėjamos EEE susitarimo nuostatos reglamentuoja tą patį dalyką, kaip ir atitinkami LPS straipsniai. EEE susitarimo 10 straipsnis reglamentuoja tą patį dalyką, kaip ir LPS 3 ir 6 straipsniai, t. y. importo muitus ir lygiaverčio poveikio mokesčius. EEE susitarimo 61 straipsnis dėl valstybės pagalbos yra konkretesnis, ir jo taikymo sritis yra tokia pat plati, kaip ir LPS 23 straipsnio 1 dalies iii punkto; jis beveik tapatus EB sutarties 92 straipsniui. Be to, atskiros nuostatos, taikytinos valstybės pagalbai Bendrijoje, yra išdėstytos EEE susitarimo XV priede. Dėl procedūrų, numatytų LPS 27 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalies a punkte, reikia pažymėti, kad pagal EEE susitarimo 108 straipsnį ELPA valstybės įsteigia ELPA priežiūros instituciją ir ELPA teismą. Šioms dviem institucijoms konkurencijos ir valstybės pagalbos srityse suteiktos galios ir nustatytos procedūros yra analogiškos toms, kurios yra Bendrijoje. ELPA priežiūros institucijos ir Komisijos įgaliojimų pasiskirstymą ir bendradarbiavimą valstybės pagalbos klausimais reglamentuoja EEE susitarimo 62 straipsnis. Taigi įsigaliojus EEE susitarimui minėtos Susitarimo nuostatos yra viršesnės už atitinkamas LPS nuostatas.
98Atsižvelgdamas į tai ir nespręsdamas, ar Austrijos Respublikos suteikta pagalba prieštarauja LPS ar EEE susitarimui, Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Taryba prieš priimdama ginčijamą reglamentą laikėsi procedūros, kurią numato LPS nuostatos dėl valstybinės pagalbos. Tačiau, kaip paaiškėja iš pirmesnio punkto, įsigaliojus EEE susitarimui jo nuostatos yra viršesnės už atitinkamas LPS nuostatas. Dėl to EEE susitarimas nustato savo taisykles ir procedūras, pagal kurias susitariančiosios šalys gali panaikinti su Susitarimu nesuderinamą valstybės pagalbą.
99Dėl klausimo, ar Susitarimas yra taikytinas gaminiams, kurie yra ginčijamo reglamento objektas, neginčijama, kad šių gaminių kilmės šalys yra EEE susitarimo susitariančiosios šalys ir kad juos reglamentuoja Suderintos prekių aprašymo ir kodavimo sistemos 25–97 skyriai. Taigi pagal EEE susitarimo 8 straipsnio 2 dalį ir 3 straipsnio a punktą Susitarimas šiems gaminiams yra taikytinas nuo jo įsigaliojimo momento.
100Taip pat reikia išsiaiškinti, ar įsigaliojus EEE susitarimui jo 10 straipsnis yra tiesiogiai veikiantis.
101Iš EB sutarties 228 straipsnio 7 dalies matyti, kad pagal Sutartį Bendrijos sudaryti tarptautiniai susitarimai įpareigoja institucijas ir valstybes nares. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio susitarimo nuostatos nuo jo įsigaliojimo dienos sudaro Bendrijos teisės neatsiejamą dalį (žr. minėto sprendimo Haegeman 5 punktą). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio susitarimo nuostatos gali būti tiesiogiai veikiančios, jeigu jos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios (žr., pavyzdžiui, 1976 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bresciani, 87/75, Rink. p. 129, 25 punktą ir 1982 m. spalio 26 d. Sprendimo Kupferberg, 104/81, Rink. p. 3641, 23 punktą).
102Šiuo klausimu Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog nė vienas bylos dokumentas neatskleidė, kad EEE susitarimas, kurį Bendrija sudarė pagal EB sutarties 238 straipsnį, nebuvo sudarytas pagal Sutarties reikalavimus. Iš to galima daryti išvadą, kad nuo Susitarimo įsigaliojimo 1994 m. sausio 1 d. jo nuostatos yra Bendrijos teisės neatsiejama dalis. Reikia taip pat turėti omenyje, kad EEE susitarimo 10 straipsnio pirmajame sakinyje nurodyta, kad tarp susitariančiųjų šalių yra draudžiama įvesti importo ir eksporto muitus bei lygiavertį poveikį turinčius mokesčius. To paties straipsnio antrajame sakinyje numatyta, kad, nepažeidžiant Susitarimo 5 protokole nustatytos tvarkos, šis draudimas taip pat taikomas fiskalinio pobūdžio muitams. Taigi 10 straipsnyje yra nustatyta besąlygiška ir tiksli taisyklė, tik su viena išimtimi, kuri taip pat besąlygiška ir tiksli. Tai reiškia, kad EEE susitarimui įsigaliojus 10 straipsnis veikia tiesiogiai.
103Trečia, reikia išsiaiškinti, ar ginčijamas reglamentas, vėl nustatydamas 4,9% mokestį, pažeidė EEE susitarimo 10 straipsnį.
104EEE susitarimo 6 straipsnyje yra nurodyta:
„Nepažeidžiant tolesnės teismo praktikos raidos, šio Susitarimo nuostatos tais atvejais, kai jos yra iš esmės tapačios atitinkamoms Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties, Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutarties ir aktų dėl šių sutarčių taikymo taisyklėms, jas įgyvendinant ir taikant interpretuojamos remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika iki šio susitarimo pasirašymo.“
105Taryba teigia, kad, nepaisant šios nuostatos, EEE susitarimo 10 straipsnio negalima aiškinti taip, kaip aiškinamos atitinkamos EB sutarties nuostatos, nes tarp EB sutarties ir EEE susitarimo yra svarbių skirtumų (žr. šio sprendimo 62 punktą).
106Šis argumentas nepriimtinas. Iš tikrųjų teismo praktika rodo, kad norint nustatyti, ar EB sutarties nuostatos aiškinimas gali būti taikomas identiškai kito susitarimo, šiuo atveju EEE susitarimo, nuostatai, reikia išnagrinėti šią nuostatą atsižvelgiant tiek į Susitarimo objektą ir tikslą, tiek į jo kontekstą (žr. 1982 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Polydor, 270/80, Rink. p. 329, 8 punktą ir 1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Legros ir kt. , C‑163/90, Rink p. I‑4625, 23 punktą). Pagal EEE susitarimo 1 straipsnio 1 dalį šiuo susitarimu siekiama vienodomis konkurencijos sąlygomis ir laikantis tų pačių taisyklių nuolat ir tolygiai stiprinti susitariančiųjų šalių ekonominius ir prekybinius ryšius, kad būtų sukurta vientisa EEE. Šiuo tikslu susitariančiosios šalys nusprendė pašalinti beveik visas kliūtis prekybai, laikydamosi GATT nuostatų dėl laisvosios prekybos zonų kūrimo.
107Šiomis aplinkybėmis EEE susitarimu siekiama aktyvios integracijos, kurios tikslai platesni nei laisvosios prekybos sutarties tikslai. Taigi, kaip paaiškėja iš 1 straipsnio 2 dalies, EEE susitarimas, be kita ko, apima laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą bei sistemos, kuri užtikrintų neiškreiptą konkurenciją ir su ja susijusių taisyklių nešališką laikymąsi, sukūrimą. Taisyklės, reglamentuojančios susitariančiųjų šalių santykius Susitarime reglamentuojamose srityse, iš esmės sutampa su analogiškomis EB ir EAPB sutarčių bei aktų dėl šių sutarčių įgyvendinimo nuostatomis. EEE susitarimu taip pat siekiama išplėsti Bendrijos teisės taikymą EEE, apimant visas Susitarime numatytas sritis, jai toliau formuojantis, vystantis ar keičiantis, ir šiam tikslui yra numatyta sprendimų procedūra. Susitarime taip pat numatyta, kad ELPA šalys sukuria priežiūros instituciją – ELPA priežiūros instituciją, turinčią tokius pačius įgaliojimus ir panašias funkcijas, kaip ir Komisija, bei teisingumo teismą – ELPA teismą. EEE susitarimo 109 straipsnyje numatyta, kad ELPA priežiūros institucija ir Komisija, veikianti pagal EB sutartį, EAPB sutartį ir Susitarimą, prižiūri, kad būtų vykdomi EEE susitarime nustatyti įsipareigojimai. Remiantis EEE susitarimo 108 straipsnio 2 dalimi ir 1992 m. gegužės 2 d. ELPA valstybių sutartimi dėl priežiūros institucijos ir teisingumo teismo įkūrimo (OL L 344, 1994, p. 1, toliau – ELPA priežiūros sutartis), ELPA teismo kompetencija yra panaši į Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo kompetenciją.
108Taigi įsteigus ELPA priežiūros instituciją ir ELPA teismą, kurių įgaliojimai ir kompetencija panašūs į Komisijos ir Teisingumo Teismo įgaliojimus ir kompetenciją, buvo sukurta dviejų ramsčių sistema, pagal kurią ELPA priežiūros institucija ir ELPA teismas prižiūri Susitarimo įgyvendinimą ELPA valstybių vardu, o Komisija, Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas tai daro Bendrijos vardu. Šią sistemą sutvirtina daug kitų elementų, kurių tikslas užtikrinti vientisumą. Tokie elementai, be EB ir EAPB sutarčių nuostatose vartojamų panašių terminų, yra EEE susitarimo preambulės ketvirta ir penkiolikta konstatuojamosios dalys bei 6 straipsnis ir ELPA priežiūros susitarimo 3 straipsnis. Pagal preambulės ketvirtą konstatuojamąją dalį, susitariančiųjų šalių tikslas yra „(sukurti) dinamišką ir vientisą Europos ekonominę erdvę, kurioje galioja bendros taisyklės ir yra vienodos konkurencijos sąlygos, kurioje panaudojamos jos įgyvendinimui būtinos priemonės, tarp jų ir teisminės, ir kuri formuojama remiantis susitariančiųjų šalių lygybe ir abipusiškumu, taip pat bendra naudos, teisių ir įsipareigojimų pusiausvyra“. Po to, kai Teisingumo Teismas jau minėtoje nuomonėje 1/91 konstatavo, kad pirmame Susitarimo variante nustatyta teisminė sistema, numatanti EEE teisingumo teismą, yra nesuderinama su EEB sutartimi, susitariančiosios šalys preambulę papildė penkiolikta konstatuojamąja dalimi, kurioje teigiama, kad, „visiškai išsaugant teismų nepriklausomybę, susitariančiųjų šalių tikslas yra pasiekti ir išlaikyti šio Susitarimo nuostatų bei Bendrijos teisės aktų nuostatų, kurios iš esmės yra pakartotos šiame Susitarime, vienodą aiškinimą ir taikymą, taip pat suformuoti vienodą požiūrį į asmenis bei ūkio subjektus keturių laisvių bei konkurencijos sąlygų srityse“. Kaip nurodyta šio sprendimo 104 punkte, EEE susitarimo 6 straipsnyje numatyta, kad tos Susitarimo nuostatos, kurios iš esmės yra tapačios Bendrijos normų reikalavimams, turi būti aiškinamos remiantis Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika iki Susitarimo pasirašymo. Galiausiai iš ELPA priežiūros sutarties 3 straipsnio 2 dalies matyti, kad ELPA priežiūros institucija ir ELPA teismas, aiškindami ir taikydami EEE susitarimą, turi deramai atsižvelgti į principus, įtvirtintus Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje po EEE susitarimo pasirašymo (žr. minėto ELPA teismo sprendimo Restamark 24, 33 ir 34 punktus ir 1995 m. kovo 21 d. Sprendimo Scotish Salmon Growers Association prieš ELPA priežiūros instituciją, E-2/94, ELPA teismo rinkinys, 1994 m. sausio 1 d. – 1995 m. birželio 30 d., p. 59, 11 ir 13 punktus).
109Priešingai nei teigia Taryba, minėta Teisingumo Teismo nuomonė 1/91 nesumažino susitariančiųjų šalių tikslo sukurti dinamišką ir vientisą EEE svarbos aiškinant ir taikant Susitarimą. Kai Teisingumo Teismas nusprendė, kad numatytam teisės aiškinimo ir taikymo vientisumui EEE trukdo esami skirtumai tarp Susitarimo tikslų bei konteksto ir Bendrijos teisės tikslų bei konteksto, jis nagrinėjo EEE susitarime numatytą teisminę sistemą, siekdamas išsiaiškinti, ar ji galėtų kelti pavojų Bendrijos teisinės sistemos autonomiškumui, siekdama savo tikslų, o ne konkretų atvejį, kai reikia išsiaiškinti, ar EEE susitarimo nuostatą, kuri yra iš esmės identiška Bendrijos teisės nuostatai, reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką.
110Remiantis šiomis išvadomis, EEE susitarimo 6 straipsnį reikia aiškinti taip: jei EEE susitarimo nuostata iš esmės yra tapati atitinkamoms EB ir EAPP sutarčių bei teisės aktų dėl šių sutarčių taikymo normoms, ji aiškinama pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką iki EEE susitarimo pasirašymo.
111Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad EEE susitarimo 10 straipsnis yra iš esmės tapatus EB sutarties 12, 13, 16 ir 17 straipsniams, kurie draudžia pasibaigus pereinamajam laikotarpiui tarp valstybių narių taikyti importo ir eksporto muitus bei jiems lygiavertį poveikį turinčius mokesčius. Taigi, remiantis EEE susitarimo 6 straipsniu, 10 straipsnį reikia aiškinti pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką iki Susitarimo pasirašymo.
112Nagrinėjant šį klausimą pirmiausiai reikia atmesti Komisijos argumentą, kad EEE susitarimo 10 straipsnis ir atitinkamos EB sutarties nuostatos nėra iš esmės tapačios, nes iš šio straipsnio matyti, jog importo ir eksporto muitų ir lygiavertį poveikį turinčių mokesčių sąvoka neapima fiskalinio pobūdžio muitų. Pakanka to, kad EB sutartyje yra atitinkama nuostata – Sutarties 17 straipsnis, iš kurio aišku, kad Sutarties 9 straipsnio draudimas turi būti taikomas ir tada, kai muitai yra fiskalinio pobūdžio, ir kuriuo siekiama, kad nebūtų apeitas draudimas taikyti importo ir eksporto mokesčius bei lygiavertį poveikį turinčius mokesčius (žr. minėto sprendimo Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders 8 ir 9 punktus).
113Antra, priešingai nei teigia Komisija, EEE susitarimo 10 straipsnį aiškinant taip, kaip pasiūlė ieškovė, EEE susitarimo 64 straipsnio taikymas netampa neįmanomas. Valstybės pagalbos srityje 64 straipsnis suteikia teisę susitariančiosios šalies, kuri nukentėjo dėl iškraipytos konkurencijos, kompetentingai institucijai tam tikromis sąlygomis imtis priemonių, kurios kompensuotų iškraipymo padarinius. Kadangi 64 straipsnis yra išimtis kitų EEE susitarimo nuostatų atžvilgiu, jį galima taikyti nepaisant kitų Susitarimo nuostatų. Tačiau prieš imantis priemonių būtina atlikti EEE susitarimo 64 straipsnyje numatytą procedūrą ir įvykdyti jame numatytas sąlygas.
114Trečia, įvairios EEE susitarimo apsaugos sąlygos, leidžiančios susitariančiosioms šalims nukrypti nuo kitų jo nuostatų, gali būti taikomos tik tam tikromis aplinkybėmis ir paprastai po to, kai EEE jungtiniame komitete apsvarstomos įvairios nuomonės. Išskyrus konkrečias situacijas, kuriose gali būti taikomos šios sąlygos, jos neturi jokio poveikio nei tikslui, kurio pagal 10 straipsnį siekiama įgyvendinant EEE susitarimą, nei galimam minėto straipsnio aiškinimui. Šią išvadą ypač patvirtina faktas, kad iki Europos Sąjungos sutarties įsigaliojimo EEB sutarties 15 straipsnis leido valstybėms narėms pereinamuoju laikotarpiu prireikus imtis būtinų priemonių ir kad, kaip teisingai nurodė ieškovė, minėtame Teisingumo Teismo sprendime Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders aiškiai skelbiama, kad pereinamuoju laikotarpiu imami piniginiai mokesčiai yra neteisėti.
115Ketvirta, Komisijos argumentą, kad EEE susitarimo 26 straipsnis būtų nereikalingas, jei 10 straipsnis būtų aiškinamas pagal Teisingumo Teismo praktiką, taip pat reikia atmesti. Iš tikrųjų EEE susitarimo 26 straipsnyje yra numatyta, kad trečiosioms šalims taikomos antidempingo priemonės, kompensaciniai mokesčiai ar priemonės, nukreiptos prieš neteisėtus prekybos būdus, netaikomos santykiams tarp susitariančiųjų šalių, išskyrus atvejus, kai EEE susitarimo nuostatos nustato kitaip. 13 protokolo pirmojoje pastraipoje nurodoma, kad 26 straipsnis taikomas tik toms Susitarimo nuostatų reglamentuojamoms sritims, kuriose acquis communautaire yra visiškai integruotas į Susitarimą. Pagal to protokolo antrąją pastraipą 26 straipsnis netaikomas tuo atveju, kai susitariančioji šalis trečiųjų šalių atžvilgiu įveda priemones, siekdama, kad nebūtų išvengta trečiosioms šalims taikomų antidempingo priemonių, kompensacinių mokesčių ar priemonių, nukreiptų prieš neteisėtus prekybos būdus.
116Taigi 26 straipsnį kartu su Susitarimo 13 protokolu reikia aiškinti taip: jis reglamentuoja situacijas, kai trečiosioms šalims taikytinas antidempingo priemones, kompensacinius mokesčius ar priemones, nukreiptas prieš neteisėtus prekybos būdus, susitariančiosios šalys gali taikyti tarpusavyje neatsižvelgdamos į kitas EEE susitarimo nuostatas. Be to, 26 straipsnis taikomas ne tik mokestinėms priemonėms, bet ir visoms kitoms priemonėms neatsižvelgiant į jų formą, įskaitant veiksmus, kuriems leidimas duotas Komisijos sprendimais dėl dempingo. Taigi EEE susitarimo 26 straipsnis turi savo raison d'être, kuris nepriklauso nuo EEE susitarimo 10 straipsnio.
117Bet kokiu atveju ginčijamas reglamentas nebuvo priimtas siekiant neleisti išvengti trečiosioms šalims taikomų antidempingo priemonių, kompensacinių mokesčių ar priemonių, nukreiptų prieš neteisėtus prekybos būdus. Taip pat pažymėtina, kad valstybės teikiamą pagalbą reglamentuoja EEE susitarimo 61–64 straipsniai. Be to, visas acquis communautaire šioje srityje, būtent Bendrijos gairės, taikomos valstybės pagalbai automobilių pramonei (89/C 123/03, OL C 123, 1989 m. gegužės 18 d., p. 3), buvo integruotas į Susitarimą. Taigi tokios priemonės neleistinos ir pagal EEE susitarimo 26 straipsnį, todėl nėra reikalo nagrinėti, ar ginčijamo reglamento įvestas priemones reikia laikyti kompensaciniais mokesčiais.
118Siekiant išsamumo reikia pažymėti, kad kalbant apie laisvosios prekybos sutartis su ELPA šalimis, kurių dalykas yra daug siauresnis nei EEE susitarimo, Teisingumo Teismas minėtame sprendime Legros ir kt. (26 punktas) dėl Bendrijos ir Švedijos Karalystės susitarimo (1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2838/72 dėl Europos ekonominės bendrijos ir Švedijos Karalystės (OL L 300, p. 96) susitarimo sudarymo) dėl lygiavertį poveikį turinčių priemonių nusprendė, kad siekiant pašalinti prekybos kliūtis svarbiausias vaidmuo tenka muitų panaikinimui, taip pat ir lygiavertį poveikį turinčių mokesčių panaikinimui, kurie, kaip rodo teismo praktika, yra glaudžiai susiję su muitais stricto sensu (žr. 1973 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sociaal Fonds de Diamantarbeiders, 37/73 ir 38/73, Rink. p. 1609, 12 ir 13 punktus ir 1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Leplat, C‑260/90, Rink. p. I‑643, 15 punktą). Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad laisvosios prekybos sutartis praras didelę dalį savo veiksmingumo, jei 6 straipsnyje nurodyta lygiaverčio poveikio mokesčių sąvoka bus aiškinama kaip turinti siauresnę taikymo sritį nei tokia pat EEB sutarties sąvoka.
119Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius reikia išsiaiškinti, ar įsigaliojus EEE susitarimui ginčijamas reglamentas prieštarauja Susitarimo 10 straipsniui, šį reglamentą, remiantis 6 straipsniu, aiškinant pagal Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką iki EEE susitarimo pasirašymo.
120Reikia atmesti Tarybos argumentą, kad ginčijamo reglamento nustatyta priemonė yra ne mokestis, o sui generis apsaugos priemonė, ir todėl EEE susitarimo 10 straipsnis netaikytinas. Kaip matyti iš paties reglamento pavadinimo, jis panaikina tarifines lengvatas. Be to, jo 1 straipsnyje nurodoma, kad nustatomas 4,9% importo mokestis General Motors Austria gamybos automobilių pavarų dėžėms F15, o dvidešimt trečioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nustatomo mokesčio dydis atitinka muito, kuris būtų taikomas, jei (LPS) nebūtų įsigaliojusi, dydį. Galiausiai per teismo posėdį Tarybos atstovas, atsakydamas į Pirmosios instancijos teismo klausimą, pripažino, kad priemonės apibūdinimas nelabai svarbus, nes poveikis yra vienodas, nepriklausomai nuo to, ar jis apibūdinamas kaip antidempingo mokestis, kompensacinis mokestis, tarifinių lengvatų panaikinimas, apsaugos mokestis ar kaip sui generis priemonė.
121Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką visi piniginiai mokesčiai, kad ir kokie maži jie būtų ir kad ir koks būtų jų pavadinimas bei taikymo būdas, kurie nustatomi vietos ar užsienio prekėms dėl to, kad jos kerta sieną, ir kurie nėra tikrieji muitai, pagal Sutarties 9 ir 12 straipsnių nuostatas yra lygiavertį poveikį turintys mokesčiai, net jei jie nėra renkami valstybės naudai, nėra faktiškai diskriminaciniai ar apsauginiai ir net jei apmokestintas gaminys nekonkuruoja su vietos produkcija (minėto 1969 m. liepos 1 d. Sprendimo Sociaal Fonds voor de Diamantarbeiders 18 punktas).
122Ginčijamo reglamento nustatyta priemonė yra piniginis mokestis, kuriuo Komisija vienašališkai apmokestino pavarų dėžes F15 dėl to, kad jos kerta sieną. Todėl šią priemonę reikia laikyti bent jau lygiavertį poveikį turinčiu mokesčiu pagal EEE susitarimo 10 straipsnio nuostatas, ir nėra reikalo nagrinėti, ar jis laikytinas tikruoju importo muitu. Iš to paaiškėja, kad įsigaliojus EEE susitarimui ginčijamas reglamentas prieštarauja šiam straipsniui.
123Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad Taryba, priimdama ginčijamą reglamentą prieš EEE susitarimo įsigaliojimą ir po to, kai Bendrijos deponavo savo patvirtinimo dokumentus, pažeidė ieškovės teisėtus lūkesčius.
124Be to, pagal teismo praktiką Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas asmenims nuspėjamas. Teisinio saugumo principas reikalauja, kad bet kokia institucijų teisinę galią turinti priemonė būtų aiški ir tiksli ir kad informacija apie ją suinteresuotiesiems asmenims būtų pateikta taip, jog jie tiksliai žinotų, kada priemonė sukuriama ir kada atsiras jos teisinės pasekmės. Šis teisinio saugumo reikalavimas ypač svarbus tada, kai priemonė yra susijusi su finansiniais padariniais, kad suinteresuotieji asmenys galėtų tiksliai žinoti, kokios pareigos dėl to jiems atsiranda (žr. 1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gondrand Frères ir Garancini, 169/80, Rink. p. 1931, 17 punktą; 1984 m. vasario 22 d. Sprendimo Kloppenburg, 70/83, Rink. p. 1075, 11 punktą; 1987 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Airija prieš Komisiją, 325/85, Rink. p. 5041, 18 punktą ir 1991 m. vasario 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tagaras prieš Teisingumo Teismą, T‑18/89 ir T‑24/89, Rink. p. II‑53, 40 punktą).
125Priimdama ginčijamą reglamentą 1993 m. gruodžio 20 d., kai tikrai žinojo, kad EEE susitarimas įsigalios 1994 m. sausio 1 d., Taryba sąmoningai sukūrė situaciją, kai nuo 1994 m. sausio mėn. veikė dvi viena kitai prieštaraujančios teisės normos, t. y. ginčijamas reglamentas, tiesiogiai taikomas nacionalinėse teisės sistemose, kuriuo buvo nustatytas 4,9% importo mokestis ieškovės gaminamoms pavarų dėžėms F15, ir EEE susitarimo 10 straipsnis, kuris yra tiesiogiai veikiantis ir draudžiantis importo muitus bei lygiaverčio poveikio mokesčius. Dėl to ginčijamo reglamento negalima laikyti aiškiu Bendrijos teisės aktu, o jo taikymo negalima laikyti nuspėjamu subjektų atžvilgiu. Iš to galima daryti išvadą, kad Taryba taip pat pažeidė teisinio saugumo principą.
126Nors šiuos pagrindinių teisės principų pažeidimus reikia laikyti pakankamai rimtais, kad ginčijamas reglamentas būtų paskelbtas negaliojančiu, vis dėlto papildomai reikia išsiaiškinti, ar, kaip teigia ieškovė, Taryba Oficialųjį leidinį, kur šis reglamentas buvo paskelbtas, tyčia pažymėjo atgaline data.
127Oficialiojo leidinio numeris, kuriame paskelbtas ginčijamas reglamentas, pažymėtas 1993 m. gruodžio 31 d. data. Pagal reglamento 2 straipsnį, jis įsigalioja Oficialiojo leidinio išleidimo dieną. Tačiau, kaip paaiškėjo iš Leidinių biuro atsakymų į Pirmosios instancijos teismo klausimus, 1993 m. gruodžio 31 d. išleistas Oficialusis leidinys visomis oficialiosiomis Bendrijos kalbomis Leidinių biuro buveinėje visuomenei tapo prieinamas tik 1994 m. sausio 11 d., 16 val. 45 min. Pagal teismo praktiką, nors paprastai faktine leidinio išleidimo data yra laikoma ta data, kuri nurodyta ant kiekvieno Oficialiojo leidinio numerio, įrodžius, kad yra kitaip, reikia atsižvelgti į faktinę išleidimo datą (žr. minėto sprendimo Racke 15 punktą). Tai reiškia, kad šioje byloje nagrinėjamo Oficialiojo leidinio numerio faktinė išleidimo data yra 1994 m. sausio 11 d. ir kad reglamentas įsigaliojo tik nuo šios dienos.
128Kiti bylos dokumentai, Pirmosios instancijos teismo prašymu Tarybos pateikti dokumentai ir rašytiniai Tarybos bei Leidinių biuro atsakymai į Pirmosios instancijos teismo klausimus rodo, kad Taryba reglamentą Leidinių biurui išsiuntė 1994 m. sausio 3 ar 4 d., kad lydraštyje ji davė nurodymą Leidinių biurui išleisti reglamentą Oficialiojo leidinio 1993 m. leidime, kad šį nurodymą Taryba patvirtino per telefoninį pokalbį su Leidinių biuru ir kad šis visą reglamentą gavo faksu 1994 m. sausio 6 dieną.
129Per žodinį procesą Taryba, atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimus, paaiškino niekada neteigusi, kad ginčijamas reglamentas turėjo įsigalioti prieš jo išleidimą. Tuo metu Tarybos administracija, net ir būdama susipažinusi su teismo praktika dėl faktiškos Oficialiojo leidinio išleidimo datos (žr. šio sprendimo 127 punktą), paprastai duodavo Leidinių biurui nurodymus išleisti tais metais priimtus teisės aktus tų pačių metų Oficialiajame leidinyje. Vėliau ši praktika buvo pakeista.
130Tačiau Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas, ar ši praktika, kurią reikėtų įvertinti mažų mažiausiai kaip abejotiną, yra teisėta, pažymi, kad, priešingai nei šiuo atveju, daugelis Tarybos 1993 m. gruodžio mėn. priimtų aktų buvo paskelbti Oficialiojo leidinio 1994 m. leidime. Pavyzdžiui, 1993 m. gruodžio 13 d. Sprendimai 94/1 ir 94/2 buvo paskelbti OL L 1, 1994, pažymėtame 1994 m. sausio 3 d. data, o 1993 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 5/94 dėl antidempingo priemonių, taikomų ELPA šalims, panaikinimo? OL L 3, 1994, pažymėtame 1994 m. sausio 5 d. data.
131Šie faktai rodo, kad Taryba Oficialiojo leidinio numerį, kuriame buvo paskelbtas ginčijamas reglamentas, sąmoningai pažymėjo atgaline data.
132Taip elgdamasi ji dar kartą pažeidė teisinio saugumo principą, kuris pagal šio sprendimo 124 punkte nurodytą teismo praktiką reikalauja, kad bet kokia teisinę galią turinti institucijų priemonė būtų aiški ir tiksli ir kad apie ją suinteresuotiesiems asmenims būtų taip pranešta, kad jie tiksliai galėtų žinoti, kada ši priemonė sukuriama ir kada atsiras jos teisinės pasekmės.
133Tarybos administracijos elgesį reikia vertinti kaip ypač rimtą pažeidimą, nes jis prieštarauja pačios Tarybos oficialiems nurodymams Leidinių biurui, „kuriais siekiama užtikrinti, kad išleidimo data, nurodyta kiekviename Oficialiojo leidinio numeryje, atitiktų datą, kai šis numeris iš tikrųjų tapo biure visuomenei prieinamas visomis kalbomis“ (žr. minėto sprendimo Racke 15 punktą). Be to, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, 1993 m. gruodžio 31 d. egzistavusi teisinė sistema skiriasi nuo 1994 m. sausio 1 d. teisinės sistemos, kai įsigaliojo EEE susitarimas.
134Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad bendrai nagrinėti pirmasis ieškinio pagrindas ir antrojo ieškinio pagrindo antroji dalis yra pagrįsti.
135Todėl ginčijamas reglamentas turi būti panaikintas, nesant reikalo priimti sprendimo dėl kitų ieškovės pateiktų argumentų ir ieškinio pagrindų.
136Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba pralaimėjo, o ieškovė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, Taryba turi padengti savo ir ieškovės išlaidas.
137Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios šalys pačios padengia savo išlaidas. Taigi Komisija turi padengti savo išlaidas.
138Austrijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą ne pagal Teisingumo Teismo statuto (EB) 37 straipsnio antrąją pastraipą, bet remiantis Bendrijos įsipareigojimu deklaracijoje „Dėl ELPA šalių teisių EB Teisingumo Teisme“, pridėtoje prie EEE susitarimo, kuria siekiama sudaryti galimybes pagal Teisingumo Teismo statuto 37 straipsnį įstoti į bylą Teisingumo Teisme siekiant padidinti EEE teisinį vientisumą (žr. Pirmosios instancijos teismo 1994 m. spalio 20 d. nutartį Opel Austria prieš Tarybą, T‑115/94, dar nepaskelbta Rinkinyje). Ši deklaracija turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad Bendrija įsipareigoja ELPA valstybėms ir ELPA priežiūros institucijai suteikti tokias pat galimybes įstoti į bylas, kokias turi valstybės narės ir Bendrijos institucijos. Tai reiškia, kad jos turi tokias pat teises ir pareigas. Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstojusios į bylą valstybės narės turi padengti savo išlaidas. Taigi Austrijos Respublika turi padengti savo išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1Panaikinti 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 3697/93, panaikinantį tarifines lengvatas pagal Bendrijos ir Austrijos ( General Motors Austria) laisvosios prekybos sutarties 23 straipsnio 2 dalį ir 27 straipsnio 3 dalies a punktą.
2Taryba padengia savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
3Komisija ir Austrijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.