1995 m. gegužės 10 d.( * )
„Laisvė
teikti paslaugas – EEB sutarties 59 straipsnis – Draudimas
pardavinėti finansines paslaugas skambinant potencialiems paslaugų
pirkėjams“
Byloje C‑384/93
dėl College van Beroep voor het Bedrijfsleven
pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto
prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl EEB sutarties
59 straipsnio išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Alpine Investments BV
ir
Minister van Financiën,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį
sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų
pirmininkai F. A. Schockweiler,
P. J. G. Kapteyn ir C. Gulman, teisėjai
G. F. Mancini, J. C. Moitinho de Almeida,
J. L. Murray, D. A. O. Edward (pranešėjas) ir
J.‑P. Puissochet,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,
susipažinęs su rašytinėmis pastabomis, pateiktomis:
Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Teisės tarnybos darbuotojų
B. Smulders ir P. van Nuffel,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 1994 m. lapkričio 29 d. teismo posėdyje Alpine Investments BV,
Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos
patarėjo teisės klausimais J. S. van den Oosterkamp,
Belgijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos
administracijos direktoriaus J. Devadder, Graikijos vyriausybės,
Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos barrister
C. Vajda, ir Europos Bendrijų Komisijos pastabas žodžiu,
susipažinęs su 1995 m. sausio 26 d. posėdyje pateikta
generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1993 m.
balandžio 28 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo tų pačių
metų rugpjūčio 6 d., College van Beroep voor het Bedrijfsleven (toliau – College van Beroep)
pagal EEB sutarties 177 straipsnį pateikė kelis prejudicinius
klausimus dėl Sutarties 59 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo iškelti byloje tarp Alpine Investments BV
ir Nyderlandų finansų ministerijos dėl šios įvesto apribojimo,
draudžiančio be išankstinio rašytinio asmenų sutikimo susisiekti su jais
telefonu, norint jiems pasiūlyti įvairias finansines paslaugas (tokia
praktika vadinama „cold calling“).
3 Alpine Investments BV (toliau – Alpine Investments),
ieškovė pagrindinėje byloje, yra pagal Nyderlandų teisę Nyderlanduose
įsteigta bendrovė, kurios specializacija yra būsimųjų sandorių dėl
prekių sudarymas.
4 Būsimojo
sandorio dėl prekių šalys įsipareigoja pirkti arba parduoti konkretų
tam tikros kokybės prekių kiekį sandorio sudarymo metu nustatyta kaina
ir laiku. Tačiau šalys neketina faktiškai priimti prekės arba ją
pristatyti, bet sudaro sandorį vien tikėdamosi gauti pelną iš kainų
skirtumo, atsirandančio laikotarpiu tarp sandorio sudarymo ir prekės
pristatymo. Tai galima pasiekti būsimųjų sandorių rinkoje sudarant
atvirkščią sandorį iki mėnesio, kurį prekė turi būti pristatyta,
pradžios.
5 Alpine Investments
siūlo trijų rūšių paslaugas, susijusias su būsimaisiais sandoriais dėl
prekių: portfelio valdymą, konsultacijas investavimo klausimais ir
klientų pavedimų perdavimą makleriams, kurie dirba būsimųjų sandorių dėl
prekių rinkose Bendrijoje ir už jos ribų. Bendrovė turi klientų ne tik
Nyderlanduose, bet ir Belgijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje,
tačiau nėra įsisteigusi už Nyderlandų ribų.
6 Su
pagrindine byla susijusių įvykių metu finansines paslaugas
Nyderlanduose reglamentavo 1985 m. spalio 30 d. Įstatymas dėl
prekybos vertybiniais popieriais ( Wet Effectenhandel). Pagal šio
įstatymo 6 straipsnio 1 dalį licencijos neturinčiam asmeniui
draudžiama tarpininkauti sudarant sutartis dėl vertybinių popierių.
Pagal 8 straipsnio 1 dalį finansų ministras, esant tam tikroms
aplinkybėms, turi teisę šio draudimo netaikyti. Vis dėlto 8 straipsnio
2 dalyje nurodyta, kad šiai išimčiai gali būti nustatyti
„apribojimai ir sąlygos, siekiant užkirsti kelią nepageidaujamiems
įvykiams prekiaujant vertybiniais popieriais“.
7 Finansų ministras, atsakovas pagrindinėje byloje, suteikė Alpine Investments išimtį, leidžiančią bendrovei pateikti užsakymus konkrečiam makleriui – Merrill Lynch Inc. Buvo reikalaujama, kad Alpine Investments laikytųsi santykių su potencialiais klientais taisyklių, kurias artimiausioje ateityje galėjo nustatyti finansų ministras.
8 1991 m.
spalio 1 d. finansų ministras nusprendė apskritai uždrausti
finansiniams tarpininkams, siūlantiems investuoti į būsimuosius
sandorius ne biržoje, susisiekti su potencialiais klientais „cold
calling“ būdu.
9 Pasak
Nyderlandų vyriausybės, toks sprendimas buvo priimtas dėl daugybės
skundų, kuriuos 1991 m. finansų ministras gavo iš investuotojų,
nesėkmingai investavusių į šį sektorių. Kadangi dalį skundų pateikė kai
kurie kitose valstybėse narėse įsisteigę investuotojai, kad būtų
išsaugota Nyderlandų finansinio sektoriaus reputacija, jis draudimą
taikė ir paslaugoms, iš Nyderlandų siūlomoms kitose valstybėse narėse.
10 Esant tokioms aplinkybėms, 1991 m. lapkričio 12 d. finansų ministras uždraudė Alpine Investments
susisiekti su potencialiais klientais telefonu ar asmeniškai, išskyrus
tuos atvejus, kai tie klientai pirmiau raštu aiškiai leido į juos taip
kreiptis.
11 Alpine Investments
apskundė ministro sprendimą, draudžiantį jai taikyti „cold calling“.
Vėliau, 1992 m. sausio 14 d., ši išimtis buvo pakeista kita
išimtimi, leidžiančia bendrovei teikti užsakymus kitam makleriui – Rodham & Renshaw Inc.; šia išimtimi taip pat buvo draudžiama taikyti „cold calling“. 1992 m. vasario 13 d. bendrovė pateikė naują skundą.
12 1992 m. balandžio 29 d. Sprendimu finansų ministras Alpine Investment skundą atmetė. 1992 m. gegužės 26 d. Alpine Investm ents pateikė ieškinį College van Beroep.
13 Alpine Investments
teigė, kad visų pirma draudimas taikyti „cold calling“ yra
nesuderinamas su Sutarties 59 straipsniu, kiek tai susiję su
potencialiais klientais, įsisteigusiais kitose nei Nyderlandai
valstybėse narėse. College van Beroep Teisingumo Teismui pateikė kelis klausimus dėl šios nuostatos išaiškinimo:
„1. Ar
EEB sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad
jis taikomas ir toms paslaugoms, kurias teikėjas iš valstybės narės,
kurioje jis yra įsisteigęs, telefonu siūlo (potencialiems) klientams,
įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, ir vėliau taip pat suteikia iš
šios valstybės narės?
2. Ar
šis straipsnis taip pat taikomas nuostatoms ir (arba) apribojimams,
kurie valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas,
reguliuoja teisėtai vykdomą atitinkamą profesinę veiklą ar verslą,
tačiau nėra taikomi – bent jau ne tokiu pat būdu bei mastu – tai pačiai
profesinei veiklai ar verslui valstybėje narėje, kurioje įsisteigę
atitinkamos paslaugos (potencialūs) gavėjai, ir dėl šios priežasties
paslaugų teikėjui siūlant savo paslaugas potencialiems klientams,
įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, gali tapti kliūtimis, su
kuriomis nesusiduria panašių paslaugų teikėjai, įsisteigę kitoje
valstybėje narėje?
Jei į antrąjį klausimą atsakoma teigiamai:
3. a)
Ar vartotojų apsaugos ir Nyderlandų finansinių paslaugų teikėjų
reputacijos apsaugos interesai, kuriais grindžiama kovai su
nepageidaujamais reiškiniais vertybinių popierių prekyboje skirta
nuostata, gali būti laikomi imperatyviais bendrojo intereso pagrindais,
pateisinančiais pirmesniame klausime minėtą kliūtį?
būti laikoma objektyviai būtina, norint pateisinti minėtus interesus, ir
proporcinga siekiamam tikslui?“
14 Pirmiausia
reikėtų pažymėti, kad net jei 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos
direktyva 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių
srityje (OL L 141, p. 27) būtų taikoma būsimųjų sandorių
dėl prekių rinkose atžvilgiu, ji yra vėlesnė už pagrindinės bylos
įvykius. Be to, 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva
85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis
ne prekybai skirtose patalpose (OL L 372, p. 31),
netaikoma nei telefonu sudarytoms sutartims, nei sutartims dėl
vertybinių popierių (3 straipsnio 2 dalies e punktas).
15 Todėl
Teisingumo Teismui pateikti klausimai turi būti nagrinėjami remiantis
tik Sutarties nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Yra aišku, kad Alpine Investments paslaugos buvo suteiktos už atlygį, todėl jos laikomos EEB sutarties 60 straipsnyje nurodytomis paslaugomis.
16 Pirmuoju
ir antruoju klausimais nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti,
ar „cold calling“ draudimas patenka į Sutarties 59 straipsnio
taikymo sritį. Jei taip, trečiuoju klausimu siekiama sužinoti, ar toks
draudimas vis dėlto gali būti pateisinamas.
Pirmasis klausimas
17 Pirmąjį nacionalinio teismo klausimą sudaro dvi dalys.
18 Pirma,
klausiama, ar tai, kad aptariamos paslaugos yra tik pasiūlymai kol kas
nežinomam gavėjui, neleidžia taikyti Sutarties 59 straipsnio.
19 Šiuo
klausimu reikia pažymėti, kad laisvė teikti paslaugas taptų netikra,
jei nacionalinėmis normomis būtų galima laisvai riboti paslaugų siūlymą.
Dėl šios priežasties laisvės teikti paslaugas nuostatų taikymas neturi
priklausyti nuo to, ar gavėjas yra žinomas.
20 Antra,
klausiama, ar 59 straipsnis taikomas paslaugoms, kurias teikėjas
siūlo telefonu kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems asmenims ir
teikia neišvykdamas iš tos valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs.
21 Šiuo
atveju vienoje valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas siūlo
paslaugas gavėjui, įsisteigusiam kitoje valstybėje narėje. Iš paties
59 straipsnio teksto išplaukia, kad dėl šios aplinkybės tai laikoma
paslaugų teikimu pagal šią nuostatą.
22 Todėl
į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Sutarties 59 straipsnis
turi būti aiškinamas taip, kad jis yra taikomas paslaugoms, kurias
teikėjas siūlo telefonu kitose valstybėse narėse įsisteigusiems
potencialiems gavėjams ir teikia jas neišvykdamas iš valstybės narės,
kurioje yra įsisteigęs.
Antrasis klausimas
23 Antruoju
klausimu nacionalinis teismas klausia, ar valstybės narės normos,
draudžiančios jų teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams
skambinti kitose valstybėse narėse įsisteigusiems potencialiems
klientams, negavus pastarųjų išankstinio sutikimo, norint pasiūlyti
jiems savo paslaugas, yra laisvės teikti paslaugas pagal Sutarties
59 straipsnį apribojimas.
24 Pirmiausia
reikėtų pažymėti, kad nagrinėjamas draudimas taikomas paslaugų siūlymui
kitoje valstybėje.
25 Kad atsakytume į nacionalinio teismo klausimą, reikia iš eilės išnagrinėti tris dalykus.
26 Pirma,
reikia nustatyti, ar draudimas skambinti potencialiems kitoje
valstybėje narėje esantiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo,
gali būti laisvės teikti paslaugas apribojimas. Nacionalinis teismas
atkreipia Teisingumo Teismo dėmesį į tai, kad teikėjams, įsisteigusiems
valstybėse narėse, kuriose gyvena potencialūs gavėjai, nebūtinai
taikomas toks pats draudimas, bent jau ne tokiomis pačiomis sąlygomis.
27 Reikia
pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas nėra laisvės
teikti paslaugas pagal 59 straipsnį apribojimas vien dėl
priežasties, kad kitos valstybės narės savo teritorijoje įsisteigusiems
panašių paslaugų teikėjams taiko ne tokias griežtas normas (žr.
1994 m. liepos 14 d. sprendimo Peralta, C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 48 punktą).
28 Tačiau
toks draudimas atima iš konkrečių subjektų galimybę pasinaudoti greitu
ir tiesioginiu reklamos ir susisiekimo su kitose valstybėse narėse
esančiais potencialiais klientais būdu. Todėl tai gali būti laisvės
teikti paslaugas kitoje valstybėje apribojimas.
29 Antra,
reikia aptarti, ar tokiai išvadai gali turėti poveikio tai, kad
nagrinėjamą draudimą taiko valstybė narė, kurioje įsisteigęs teikėjas, o
ne valstybė narė, kurioje įsisteigęs potencialus gavėjas.
30 Sutarties
59 straipsnio pirmojoje pastraipoje bendrai draudžiama riboti
laisvę teikti paslaugas Bendrijos viduje. Taigi ši nuostata apima ne tik
apribojimus, kuriuos nustato paskirties valstybė, bet ir apribojimus,
kuriuos nustato kilmės valstybė. Kaip Teisingumo Teismas ne kartą yra
nusprendęs, įmonė gali remtis teise laisvai teikti paslaugas valstybės,
kurioje ji yra įsisteigusi, atžvilgiu, jei paslaugos teikiamos asmenims,
įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje (žr. 1994 m. gegužės
17 d. sprendimo Corsica Ferries, C‑18/93, Rink. p. I‑1783, 30 punktą; minėto sprendimo Peralta 40 punktą; ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑381/93, Rink. p. I‑5145, 14 punktą).
31 Iš
to išplaukia, kad vien dėl priežasties, jog draudimą taikyti „cold
calling“ nustatė valstybė, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas,
Sutarties 59 straipsnis netampa netaikomas.
32 Galiausiai
būtina aptarti kai kuriuos Nyderlandų vyriausybės ir Jungtinės
Karalystės pateiktus argumentus.
33 Jos
tvirtina, kad nagrinėjamam draudimui Sutarties 59 straipsnis
netaikomas, nes tai yra bendrai taikoma priemonė, jis nėra
diskriminuojantis, jo tikslas ar poveikis nėra toks, kad nacionalinei
rinkai būtų suteikiamas pranašumas prieš paslaugų teikėjus iš kitų
valstybių narių. Paveikdamas tik paslaugų siūlymo būdą, jis yra
analogiškas nediskriminuojančioms priemonėms, reguliuojančioms pardavimų
būdus, kurie pagal sprendimą Keck ir Mithouard
(1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas, C‑267 ir C-268/91, Rink.
p. I-6097, 16 punktas) nepatenka į EEB sutarties
30 straipsnio taikymo sritį.
34 Šie argumentai nepriimtini.
35 Nors
toks draudimas, koks pagrindinėje byloje, yra bendro pobūdžio ir
nediskriminuojantis, o jo tikslas ir poveikis nėra toks, jog
nacionalinei rinkai būtų suteiktas pranašumas prieš paslaugų teikėjus iš
kitų valstybių narių, jis vis dėlto gali, kaip buvo pirmiau minėta (žr.
28 punktą), būti laisvės teikti paslaugas tarp valstybių
apribojimas.
36 Toks
draudimas nėra analogiškas teisės aktams, susijusiems su pardavimo
būdais, kurie pagal Sprendimą Keck ir Mithouard nepatenka į Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį.
37 Pagal
šią teismo praktiką nacionalinių nuostatų, importuojančioje valstybėje
ribojančių ar draudžiančių kai kuriuos prekybos būdus, taikymas
gaminiams iš kitų valstybių narių nesudaro kliūčių Bendrijos vidaus
prekybai, jei, pirma, jos taikomos visiems atitinkamiems ūkio
subjektams, vykdantiems savo veiklą nacionalinėje teritorijoje, ir,
antra, jos teisiškai ir faktiškai vienodai veikia prekybą nacionaliniais
gaminiais ir gaminiais iš kitų valstybių narių. Taip yra todėl, kad jis
nesudaro kliūčių pastariesiems patekti į importuojančios valstybės
narės rinką ar to neapsunkina labiau nei nacionaliniams gaminiams.
38 Tokį
draudimą, koks nagrinėjamas šioje byloje, nustato valstybė narė,
kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, ir jis yra susijęs ne tik su jo
pasiūlymais, pateiktais gavėjams, įsisteigusiems toje valstybėje narėje
ar į ją atvykstantiems gauti paslaugas, bet ir su pasiūlymais gavėjams,
esantiems kitoje valstybėje narėje. Todėl jis tiesiogiai veikia patekimą
į kitų valstybių narių paslaugų rinką. Taigi jis gali trukdyti
prekiauti paslaugomis Bendrijos viduje.
39 Todėl
į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad valstybės narės normos,
draudžiančios jos teritorijoje įsisteigusiems paslaugų teikėjams
skambinti telefonu, siūlant paslaugas kitose valstybėse narėse
įsisteigusiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo,
yra laisvės teikti paslaugas apribojimas Sutarties 59 straipsnio
prasme.
Trečiasis klausimas
40 Trečiuoju
klausimu nacionalinis teismas klausia, ar imperatyvūs bendrojo intereso
pagrindai pateisina „cold calling“ draudimą, ir ar jis turi būti
laikomas objektyviai būtinu ir proporcingu siekiamam tikslui.
41 Nyderlandų
vyriausybė tvirtina, kad draudimu taikyti „cold calling“ sudarant
būsimuosius sandorius dėl prekių ne biržoje siekiama, pirma, apginti
Nyderlandų finansų rinkų reputaciją bei, antra, apsaugoti investuotojus.
42 Pirmiausia
reikia pažymėti, kad finansų rinkos vaidina svarbų vaidmenį
finansuojant ūkio subjektus ir, atsižvelgiant į būsimųjų sandorių dėl
prekių riziką ir sudėtingumą, sklandi jų veikla labai priklauso nuo
investuotojų pasitikėjimo. Tas pasitikėjimas būtent priklauso nuo to, ar
egzistuoja profesinės taisyklės finansinių tarpininkų, nuo kurių
investuotojai yra ypač priklausomi, kompetencijai ir patikimumui
užtikrinti.
43 Be
to, nors vartotojų apsauga kitose valstybėse narėse savaime nėra
Nyderlandų valdžios institucijų reikalas, tokios apsaugos pobūdis ir
mastas vis dėlto turi tiesioginės įtakos gerai Nyderlandų finansinių
paslaugų reputacijai.
44 Todėl
geros nacionalinio finansų sektoriaus reputacijos palaikymas gali būti
laikomas imperatyviu viešojo intereso pagrindu, kuriuo galima pateisinti
laisvės teikti finansines paslaugas apribojimus.
45 Kalbant
apie nagrinėjamo apribojimo proporcingumą, pagal nusistovėjusią teismo
praktiką paslaugų teikėjams nustatomi reikalavimai turi užtikrinti, jog
bus pasiektas norimas tikslas, ir neturi būti didesni, nei būtina jam
pasiekti (žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda ir kt., C‑288/89, Rink. p. I-4007, 15 punktą).
46 Kaip
pagrįstai tvirtina Nyderlandų vyriausybė, taikant „cold calling“, asmuo
paprastai užklumpamas netikėtai ir negali nei įvertinti jam siūlomų
sandorių rizikos, nei palyginti siūlytojo paslaugų kokybės ir kainos su
konkurentų pasiūlymais. Kadangi būsimųjų sandorių dėl prekių rinka yra
labai rizikinga ir sunkiai suprantama investuotojams ne specialistams,
buvo būtina juos apsaugoti nuo agresyviausių pardavimo būdų.
47 Tačiau Alpine Investments
teigia, kad Nyderlandų vyriausybės „cold calling“ draudimas nėra
būtinas, nes paslaugų teikėjo valstybė narė turėtų pasitikėti paslaugų
gavėjo valstybės narės vykdoma kontrole.
48 Šis
argumentas atmestinas. Valstybei narei, iš kurios skambinama, yra
patogiausia reguliuoti „cold calling“. Net jei priimančioji valstybė
pageidauja uždrausti „cold calling“ arba jam nustatyti tam tikras
sąlygas, ji neturi galimybės trukdyti ar kontroliuoti telefono skambučių
iš kitos valstybės narės, negavusi pastarosios valstybės kompetentingų
institucijų pagalbos.
49 Taigi
valstybės narės, iš kurios skambinama, draudimo taikyti „cold calling“,
kuriuo siekiama išsaugoti investuotojų pasitikėjimą šios valstybės
finansų rinkomis, negalima laikyti netinkamu tų rinkų sąžiningumo
užtikrinimo tikslui pasiekti.
50 Alpine Investments
taip pat teigia, kad bendro pobūdžio draudimas telefonu ieškoti
potencialių klientų nėra būtinas, siekiant Nyderlandų institucijų
keliamų tikslų. Vartotojams veiksmingai apsaugoti pakaktų, jei maklerio
įmonės įrašytų telefono skambučius, kai skambinama negavus išankstinio
kliento sutikimo. Be to, tokias taisykles yra priėmusi Jungtinės
Karalystės Securities and Futures Authority (vertybinių popierių ir būsimųjų sandorių priežiūros institucija).
51 Toks
požiūris nepriimtinas. Kaip savo išvados 88 punkte teisingai
nurodė generalinis advokatas, vien aplinkybė, kad viena valstybė narė
nustato mažiau griežtas taisykles nei taikomos kitoje valstybėje narėje,
nereiškia, kad pastarosios yra neproporcingos, todėl nesuderinamos su
Bendrijos teise.
52 Galiausiai Alpine Investments
teigia, kad bendro pobūdžio „cold calling“ draudimu neatsižvelgiama į
konkrečių įmonių elgesį, ir dėl šios priežasties užkraunama nereikalinga
našta įmonėms, dėl kurių vartotojai niekada nesiskundė.
53 Šis
argumentas taip pat atmestinas. „Cold calling“ draudimo taikymas tik
kai kurioms įmonėms dėl jų elgesio praeityje gali būti nepakankamas,
siekiant tikslo bendrai atkurti ir išsaugoti investuotojų pasitikėjimą
nacionaline vertybinių popierių rinka.
54 Bet
kuriuo atveju nagrinėjamų normų taikymo sritis yra ribota. Pirma, jos
draudžia susisiekti su potencialiais klientais tik telefonu ar
asmeniškai, negavus jų išankstinio rašytinio sutikimo, tačiau leidžiami
kiti susisiekimo būdai. Be to, ši priemonė turi įtakos santykiams su
potencialiais, bet ne su esamais klientais, kurie išsaugo teisę pateikti
rašytinius sutikimus dėl būsimų skambučių. Galiausiai draudimas
skambinti negavus išankstinio klientų sutikimo yra taikomas tik tai
rinkai, kurioje buvo nustatyti pažeidimai, t. y. būsimųjų sandorių dėl
prekių rinkai.
55 Iš
to, kas pirmiau pasakyta, neatrodo, kad „cold calling“ draudimas yra
neproporcingas siekiamam tikslui.
56 Todėl
į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 59 straipsnis
nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kuriai, siekiant išsaugoti
investuotojų pasitikėjimą nacionalinėmis finansų rinkomis, draudžiama
praktika, kai kitose valstybėse narėse gyvenantiems potencialiems
klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, skambinama telefonu,
siekiant jiems pasiūlyti paslaugas, susijusias su investicijomis į
būsimuosius sandorius dėl prekių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
57 Belgijos,
Nyderlandų, Graikijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Europos
Bendrijų Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas,
bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas
pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio
sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų
klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1993 m. balandžio 28 d. Nutartimi pateikė College van Beroep voor het Bedrijfsleven, nusprendžia:
sutarties 59 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis yra
taikomas paslaugoms, kurias teikėjas siūlo telefonu kitose valstybėse
narėse įsisteigusiems potencialiems gavėjams ir teikia jas neišvykdamas
iš valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs.
2. Valstybės
narės normos, draudžiančios jos teritorijoje įsisteigusiems paslaugų
teikėjams skambinti telefonu, siūlant paslaugas kitose valstybėse narėse
įsisteigusiems potencialiems klientams, negavus jų išankstinio
sutikimo, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas Sutarties
59 straipsnio prasme.
3. Sutarties
59 straipsnis nedraudžia tokių nacionalinės teisės aktų, kuriais,
siekiant išsaugoti investuotojų pasitikėjimą nacionalinėmis finansų
rinkomis, draudžiama praktika, kai kitose valstybėse narėse gyvenantiems
potencialiems klientams, negavus jų išankstinio sutikimo, skambinama
telefonu, siekiant jiems pasiūlyti paslaugas, susijusias su
investicijomis į būsimuosius sandorius dėl prekių.
Rodríguez Iglesias
Schockweiler
Kapteyn
Gulmann
Mancini
Moitinho de Almeida
Murray
Edward
Puissochet
Paskelbta 1995 m. gegužės 10 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
R. Grass
G. C. Rodríguez Iglesias
* Proceso kalba: olandų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.