1990 m. gegužės 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

1990 m. gegužės 22 d.( * )

„Europos Parlamento kompetencija pareikšti ieškinį dėl panaikinimo“

Byloje C‑70/88,

Europos Parlamentas,

atstovaujamas juriskonsultų Francesco Pasetti Bombardella ir Jorge

Campinos, padedamų Europos Parlamento Teisės tarnybos darbuotojų

Christian Pennera ir Johann Schoo, nurodęs adresą dokumentams įteikti

Liuksemburge: Europos Parlamento generalinis sekretoriatas, Kirchberg,

ieškovas,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą,

atstovaujamą jos Teisės tarnybos generalinio direktoriaus Raffaello

Fornasier ir patarėjo teisės klausimais Bernhard Schloh, nurodžiusią

adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko

teisės departamento direktorius Jörg Käser, 100 boulevard

Konrad-Adenauer,

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos J. Gensmantel iš Treasury Solicitor's Department, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Jungtinės Karalystės ambasada, 14 boulevard Roosevelt,

ir

Europos Bendrijų Komisijos,

atstovaujamos patarėjo teisės klausimais

Michel Van Ackere‑Pietri ir Komisijos teisės tarnybos

darbuotojo Jürgen Grünwald, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti

Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojas Georgios Kremlis, Centre

Wagner, Kirchberg,

į bylą įstojusių šalių,

dabartinėje

proceso stadijoje dėl pagal EEB sutarties 173 straipsnį ir

Euratomo sutarties 146 straipsnį pareikšto ieškinio, kuriuo

siekiama 1987 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (Euratomas)

Nr. 3954/87, nustatančio didžiausius leistinus maisto produktų ir

pašarų radiacinės taršos lygius po branduolinės avarijos ar kito

radiacinės avarijos atvejo (OL L 371, p. 11),

panaikinimo, priimtinumo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai seras

Gordon Slynn, C. N. Kakouris,

F. A. Schockweiler ir M. Zuleeg, teisėjai

G. F. Mancini, R. Joliet,

J. C. Moitinho de Almeida ir

G. C. Rodríguez Iglesias,

generalinis advokatas M. Van Gerven,

posėdžio sekretorė D. Louterman, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

susipažinęs

su 1989 m. spalio 5 d. posėdyje, kuriame dalyvavo Europos

Parlamento atstovai Francesco Pasetti Bombardella, Christian Pennera ir

Johann Schoo, padedami Briuselio advokato Michel Waelbroeck, Tarybos

atstovai Raffaello Fornasier ir Bernhard Schloh, jos Teisės tarnybos

generalinis direktorius Jean-Louis Dewost, padedamas patarėjos teisės

klausimais Denise Sorasio, bei Komisijos atstovai, pareikštomis šalių

žodinėmis pastabomis,

susipažinęs su 1989 m. lapkričio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Pareiškimu,

kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1988 m. kovo 4 d.,

Europos Parlamentas, remdamasis Euratomo sutarties 146 straipsniu

ir EEB sutarties 173 straipsniu, pareiškė ieškinį dėl 1987 m.

gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (Euratomas) Nr. 3954/87,

nustatančio didžiausius leistinus maisto produktų ir pašarų radiacinės

taršos lygius po branduolinės avarijos ar kito radiacinės avarijos

atvejo (OL L 371, p. 11), panaikinimo.

2 Šis

Reglamentas, grindžiamas Euratomo sutarties 31 straipsniu, nustato

maisto produktų ir pašarų, kurie gali būti pateikti į rinką po

branduolinės avarijos ar kito radiacinės avarijos atvejo, sukėlusio arba

galinčio sukelti didelę maisto produktų ir pašarų radiacinę taršą,

didžiausių leistinų radiacinės taršos lygių nustatymo tvarką. Maisto

produktai arba pašarai, kurių radiacinės taršos lygis viršija

didžiausius leistinus lygius, nustatytus teisės akte, priimtame

laikantis ginčijamo reglamento nuostatų, negali būti pateikiami į rinką.

3 Rengiant

ginčijamą reglamentą Europos Parlamentas, kurio konsultacijos,

laikydamasi Euratomo sutarties 31 straipsnio, paprašė Taryba,

pareiškė nesutinkąs su Komisijos pasirinktu teisiniu pagrindu ir paprašė

pateikti jam naują pasiūlymą pagal EEB sutarties 100a straipsnį.

Kadangi Komisija neatsižvelgė į šį prašymą, Taryba, remdamasi EAEB

sutarties 31 straipsniu, priėmė Reglamentą Nr. 3954/87. Tada

Europos Parlamentas pareiškė nagrinėjamą ieškinį dėl minėto reglamento

panaikinimo.

4 Taryba,

remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio

1 dalies pirmąja pastraipa, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo

ir paprašė Teisingumo Teismą priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo,

nenagrinėjant bylos iš esmės.

5 Pagrįsdama

šį prieštaravimą dėl priimtinumo, Taryba rašytinėje proceso dalyje, iki

priimant 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Europos Parlamentas prieš Tarybą, „Komitologija“

(302/87, Rink. p. 5315), išdėstė argumentus, panašius į tuos,

kuriuos ji pateikė pagrįsdama savo prieštaravimą dėl ieškinio

priimtinumo byloje 302/87. 1989 m. spalio 5 d. posėdyje Taryba

teigė, kad Europos Parlamento kompetencijos pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo klausimas buvo aiškiai išspręstas 1988 m. rugsėjo

27 d. Teisingumo Teismo sprendimu byloje 302/87, todėl šis ieškinys

nepriimtinas.

6 Europos

Parlamentas paprašė Teisingumo Teismą atmesti tą prieštaravimą. Jis

tvirtino, kad šioje byloje yra naujas veiksnys, palyginti su byla

302/87. Anot Parlamento, Teisingumo Teismas, pateisindamas atsisakymą

minėtoje byloje pripažinti Europos Parlamento teisę pareikšti ieškinį

dėl panaikinimo, nurodė, kad, remiantis EEB sutarties

155 straipsniu, būtent Komisijos kompetencija yra užtikrinti, jog

būtų paisoma Parlamento prerogatyvų ir dėl to pareikšti ieškinius dėl

panaikinimo, jei to reikėtų. Tačiau ši byla įrodo, kad Komisija negali

atlikti minėtos pareigos, nes ji kaip savo pasiūlymo teisinį pagrindą

pasirinko kitą – ir ne tą, kurį Parlamentas laikė tinkamu. Todėl

Parlamentas negali tikėtis, kad Komisija gins jo prerogatyvas

pareikšdama ieškinį dėl panaikinimo.

7 Europos

Parlamentas pridūrė, kad ginčijamo akto priėmimas Taryboje negali būti

laikomas numanomu atsisakymu veikti, kuris suteiktų Parlamentui galimybę

pareikšti ieškinį dėl neveikimo. Be to, savo prerogatyvų gynimas

pasinaudojant asmenų pareikštais ieškiniais būtų visiškai priklausomas

nuo atsitiktinumo ir todėl neveiksmingas.

8 Todėl,

anot Parlamento, susidaro teisinis vakuumas, kurį Teisingumo Teismas

turi užpildyti, pripažindamas Europos Parlamento teisę pareikšti

ieškinius dėl panaikinimo, bet tik tokiu mastu, kiek tai reikalinga jo

paties prerogatyvoms apsaugoti.

9 1988 m.

liepos 13 d. Nutartimi Europos Bendrijų Komisijai buvo leista

įstoti į bylą palaikant atsakovės reikalavimus. Nors Komisija teigė, kad

ieškinys turėtų būti atmestas iš esmės, posėdyje ji paprašė Teisingumo

Teismą atmesti Tarybos iškeltą prieštaravimą dėl priimtinumo. Be to,

1989 m. sausio 18 d. Nutartimi Jungtinei Karalystei buvo

leista įstoti į bylą palaikyti atsakovę. Jungtinė Karalystė nepateikė

jokių reikalavimų dėl ieškinio nepriimtinumo.

10 Išsamesnį

pagrindinės bylos faktų, informacijos apie proceso eigą, taip pat šalių

pateiktų pagrindų ir argumentų išdėstymą galima rasti posėdžio

pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau pateikiami tik tiek,

kiek būtina Teisingumo Teismo sprendimo motyvams pateikti.

11 Pirmiausia

reikia pažymėti, kad ginčijamas aktas yra grindžiamas Euratomo

sutarties nuostata, todėl ieškinio dėl tokio akto panaikinimo

priimtinumą reikia nagrinėti šios Sutarties kontekste.

12 Kaip

yra akivaizdu iš pirmiau minėto 1988 m. rugsėjo 27 d.

Sprendimo, Parlamentas neturi teisės pareikšti ieškinio dėl panaikinimo

pagal EEB sutarties 173 straipsnį arba pagal Euratomo sutarties

146 straipsnį, kurių turinys yra toks pats.

13 Pirmiausia,

Parlamentas nėra paminėtas 173 straipsnio ar 146 straipsnio

pirmojoje pastraipoje tarp institucijų, kurios, kaip ir valstybės narės,

gali pareikšti ieškinį dėl kitos institucijos priimto akto panaikinimo.

14 Be

to, nebūdamas juridinis asmuo, Parlamentas negali pareikšti ieškinio

Teisingumo Teisme pagal tų pačių straipsnių, kurių sistema bet kuriuo

atveju netiktų Parlamento pareikštam ieškiniui dėl panaikinimo, antrąją

pastraipą.

15 Teisingumo

Teismas, tame pačiame 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime nurodęs

priežastis, dėl kurių Parlamentas neturi teisės pareikšti ieškinio

Teisingumo Teisme remdamasis EEB sutarties 173 straipsniu,

pažymėjo, kad Parlamento prerogatyvoms apginti yra įvairių teisinių

būdų. Kaip buvo nurodyta tame sprendime, Parlamentas turi teisę ne tik

pareikšti ieškinį dėl neveikimo, – Sutartyse taip pat nustatyti būdai

perduoti Teisingumo Teismui patikrinti Tarybos arba Komisijos aktus,

priimtus pažeidžiant išimtines Parlamento teises.

16 Tačiau

šios bylos aplinkybės ir argumentai įrodo, kad Euratomo ir EEB

sutartyse įtvirtinti įvairūs teisiniai būdai, nepaisant jų veiksmingumo

ar įvairovės, gali tapti neveiksmingi ar nepatikimi.

17 Pirmiausia,

ieškiniu dėl neveikimo negalima pasinaudoti norint užginčyti jau

priimto akto teisinį pagrindą.

18 Antra,

prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl tokio akto teisėtumo

pateikimas arba valstybės narės ar asmens ieškinio dėl šio akto

panaikinimo pareiškimas yra paprasčiausi atsitiktinumai, ir Parlamentas

negali būti tikras, kad tokių veiksmų iš tikrųjų bus imtasi.

19 Galiausiai,

nors Komisija privalo užtikrinti, kad būtų paisoma Parlamento

prerogatyvų, ši prievolė šios institucijos neįpareigoja tiek, kad

priverstų ją atsižvelgti į Parlamento poziciją ir pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo, kurį ji pati laiko nepagrįstu.

20 Iš

to, kas išdėstyta pirmiau, aiškėja, kad šių skirtingų teisinių būdų

neužtenka tvirtai užtikrinti, kad visomis aplinkybėmis Tarybos arba

Komisijos aktas, priimtas pažeidžiant Parlamento prerogatyvas, bus

patikrintas.

21 Taigi

šios prerogatyvos yra vienas Sutartimis sukurtos institucinės

pusiausvyros elementų. Sutartys įtvirtino kompetencijos tarp skirtingų

Bendrijos institucijų pasidalijimo sistemą, kuri kiekvienai institucijai

suteikia tam tikrą vaidmenį Bendrijos institucinėje struktūroje ir

vykdant Bendrijai patikėtas užduotis.

22 Institucinės

pusiausvyros paisymas reiškia, kad kiekviena institucija privalo

naudotis savo kompetencija tinkamai atsižvelgdama į kitų institucijų

kompetenciją. Jis taip pat reikalauja, kad už bet kokį nusižengimą šiai

taisyklei, jei taip atsitiktų, galėtų būti baudžiama.

23 Teisingumo

Teismas, kuris Sutartimis yra įpareigotas užtikrinti, kad jas aiškinant

ir taikant būtų laikomasi teisės, turi turėti galimybę užtikrinti

institucinės pusiausvyros išsaugojimą ir dėl tos priežasties tikrinti,

ar Parlamento prerogatyvų yra paisoma, kai šis į jį dėl to kreipiasi,

pasinaudodamas teisės gynimo būdu, pritaikytu Parlamento siekiamam

tikslui.

24 Vykdydamas

šį uždavinį, Teisingumo Teismas, be abejo, negali įtraukti Parlamento

tarp institucijų, galinčių pareikšti ieškinius pagal EEB sutarties 173

ir Euratomo sutarties 146 straipsnius, be suinteresuotumo pareikšti

tokį ieškinį pateisinimo.

25 Tačiau

Teisingumo Teismo pareiga yra užtikrinti, kad Sutarčių nuostatos,

susijusios su institucine pusiausvyra, būtų visiškai taikomos ir

prižiūrėti, kad nebūtų galima pažeisti Parlamento, kaip ir kitų

institucijų, prerogatyvų, šiam neturint galimybės užtikrintai ir

veiksmingai pasinaudoti kuriuo nors iš Sutartyse numatytų teisės gynimo

būdų.

26 Nuostatos,

kuria Parlamentui būtų suteikta teisė pareikšti ieškinį dėl

panaikinimo, nebuvimas Sutartyse gali sudaryti procesinio pobūdžio

spragą, bet jis negali būti svarbesnis už pagrindinį interesą išsaugoti

Europos Bendrijų steigiamose sutartyse nustatytą institucinę pusiausvyrą

ir jos paisyti.

27 Todėl

Parlamento ieškinys dėl Tarybos arba Komisijos akto panaikinimo yra

priimtinas su sąlyga, kad šio ieškinio vienintelis tikslas – apginti

Parlamento prerogatyvas ir kad toks ieškinys yra grindžiamas tik

pagrindais, kuriais įrodinėjamas šių teisių pažeidimas. Laikantis šios

sąlygos, Parlamento ieškiniui dėl panaikinimo taikomos tos pačios

Sutartyse nustatytos taisyklės, kurios taikomos kitų institucijų

pareiškiamiems ieškiniams dėl panaikinimo.

28 Pagal

Sutartis Parlamento prerogatyvos apima ir teisę dalyvauti norminių

teisės aktų rengimo procese, konkrečiai kalbant, – dalyvauti EEB

sutartimi nustatytoje bendradarbiavimo procedūroje.

29 Šioje

byloje Parlamentas teigia, kad ginčijamas reglamentas grindžiamas

Euratomo sutarties 31 straipsniu, įtvirtinančiu tik konsultavimąsi

su Parlamentu, o jis turėjo būti grindžiamas EEB sutarties

100a straipsniu, reikalaujančiu taikyti bendradarbiavimo su

Parlamentu procedūrą.

30 Parlamentas

iš to daro išvadą, kad Tarybai pasirinkus tokį ginčijamo reglamento

teisinį pagrindą, buvo pažeistos išimtinės Parlamento teisės, atimant iš

jo bendradarbiavimo procedūros suteikiamą galimybę glaudžiau ir

aktyviau nei konsultavimosi procedūroje dalyvauti rengiant teisės aktą.

31 Kadangi

Parlamentas teigia, kad jo prerogatyvų pažeidimą lėmė ginčijamo akto

teisinio pagrindo pasirinkimas, iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad

šis ieškinys yra priimtinas. Todėl Tarybos pateiktas prieštaravimas dėl

ieškinio priimtinumo turi būti atmestas, ir procesas toliau turi būti

tęsiamas nagrinėjant bylą iš esmės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32 Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų reikia atidėti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1Atmesti Tarybos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.

2Tęsti procesą nagrinėjant bylą iš esmės.

3Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Due

Slynn

Kakouris

Schockweiler

Zuleeg

Mancini

Joliet

Moitinho de Almeida

Rodríguez Iglesias

Paskelbta 1990 m. gegužės 22 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

J.-G. Giraud

O. Due

* Proceso kalba: prancūzų.