Pagal viešųjų pirkimų įstatymo 21 straipsnio 2 dalį perkančioji organizacija privalo reikalauti, kad su pirkimu susiję asmenys prieš dalyvavimą pasirašytų konfidencialumo pasižadėjimą ir deklaruotų privačius interesus, o patekę į interesų konflikto situaciją — nusišalinti ar būti nušalinti nuo sprendimų priėmimo proceso.
Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis deklaruojantiems asmenims draudžia naudotis tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti ir įpareigoja vengti interesų konflikto.
Alytaus rajono savivaldybės kelių tvarkymo pirkimų centre — ne sutarčių kaina, o interesų konfliktas: vicemeras, kuriantis savo įmonei subrangos užsakymus, ir savivaldybės specialistas, dirbęs toje pačioje bendrovėje. Tokia koncentracija kelia pagrįstą abejonę, ar pirkimai atlikti laikantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnio skaidrumo ir lygiateisiškumo principų, o ne dirbtinai sumažinus konkurenciją. Tikslius klausimą — ar pirkimo sprendimus priėmę asmenys turėjo nusišalinti ir ar pirkimas nepažeidė įstatymo — spręs pagal viešųjų pirkimų įstatymo 21 straipsnį ir viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį. Kadangi ikiteisminį tyrimą jau atlieka STT Kauno valdyba, o jį kontroliuoja Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai, galimas ir baudžiamasis vertinimas pagal korupcinius nusikaltimus.
Ši pareiga tiesiogiai paliečia tris žinios asmenis:
Realiausios tolesnės eigos kryptys:
Pagal susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį organizatoriai, kurių renginyje dalyvaus daugiau kaip 15 žmonių, privalo ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas pateikti merui rašytinį pranešimą.
Pagal 9 straipsnio 1 dalį policija gali nutraukti susirinkimą, kai dalyviai yra ginkluoti, užsimaskavę, apsirengę karine uniforma arba pasinaudoję susirinkimu pažeidžia viešąją tvarką.
Šeštadienį Vinco Kudirkos aikštėje vyksiantis protestas „Prieš masinę imigraciją“ ir kontrprotestas „Demonstracija prieš rasizmą“ teisiškai yra lygiaverčiai susirinkimai, kurių abiejų organizatoriai ir dalyviai patenka po Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo taikymo sritį. Kritinis klausimas, kurį renginiai kelia, yra dviejų susirinkimų vienoje vietoje derinimo tvarka ir draudžiamų veiksmų ribos – ypač plakatų su nacistiniais simboliais ar kurstymo atvejų. Sprendžiant tai bus taikomas susirinkimų įstatymo 6 straipsnis, 7 straipsnis, 5 straipsnis bei 9 ir 17 straipsniai. V. Sinicos minėta deportacijų griežtinimo idėja pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikaltimus padariusiems užsieniečiams lieka įstatymų leidybos srities klausimu, tačiau BK 7 straipsnis nustato, kad už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus asmenys atsako nepriklausomai nuo pilietybės.
Kadangi šeštadienį toje pačioje Vinco Kudirkos aikštės erdvėje planuojami du renginiai, taikytina 7 straipsnio 5 dalis: pirmumo teisę turi tas organizatorius, kuris pirmasis pateikė pranešimą, o su kitais meras derina kitą galimą vietą ar laiką. Policijos pareigūnai privalo dalyvauti derinant pranešimą ir imtis papildomų priemonių, jei turi informacijos apie grėsmes viešajai tvarkai – tai atitinka žinią apie policijos pajėgų stiprinimą. Susirinkimo metu 5 straipsnis draudžia akivaizdžiai kurstyti pažeisti Konstituciją ar įstatymus bei demonstruoti nacistinės Vokietijos vėliavą, herbą, nacistinę svastiką ar atsakingų už represijas vadovų atvaizdus – todėl plakatas, šlovinantis A. Hitlerį, nebūtų tik organizatorių „išprašytas“ dalyvis, kaip mano L. Tomelaitis, bet ir pažeidimas, dėl kurio policija gali veikti savarankiškai. Organizatorių teisės šiuo atžvilgiu apibrėžtos 10 straipsnio 2 dalyje: jie gali sudrausti dalyvį, reikalauti, kad pažeidėjas pasišalintų, arba prašyti policijos jį pašalinti – tai atitinka V. Sinicos paskelbtą „išprašymo“ praktiką, tačiau neatleidžia pažeidėjo nuo įstatyme numatytos atsakomybės. Tarp pateiktų šaltinių nėra teismų praktikos dėl panašių atvejų, todėl precedento vertinti negalima.
Realiausia tolesnė eiga – abi akcijos vyksta atskirose aikštės dalyse pagal suderintus pranešimus, o policija stebi, kad susirinkimai išliktų taikūs beginkliai susibūrimai 2 straipsnio prasme. Jei kurioje nors akcijoje pasirodytų nacistiniai simboliai ar kurstymo šūkiai, galimi trys lygiagretūs padariniai: organizatoriaus pasišalinimo reikalavimas pagal 10 str. 2 d., susirinkimo nutraukimas pagal 9 arba 17 straipsnį ir atsakomybė už susirinkimų įstatymo pažeidimą, kurią 1 straipsnio 1 dalis tiesiogiai įpareigoja nustatyti. L. Tomelaičio viešai iškeltas klausimas dėl per švelnaus požiūrio į nacistinį turinį platinančius asmenis gali tapti spaudimo policijai ir prokuratūrai objektu vertinti, ar tokie veiksmai sudaro BK nusikalstamą veiką – pateiktuose šaltiniuose atsakomybės už nacistinės ideologijos šlovinimą norma nėra, išskyrus BK 250(1) straipsnio terorizmo kurstymą, kuris taikytinas tik esant terorizmui būdingoms apraiškoms.
Pagal Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl statuso pripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo, o nepatenkintas sprendimas per 30 dienų skundžiamas administraciniam teismui.
Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas suteikia tik asmenims, kuriems atitinkamas statusas pripažintas pagal Teisinio statuso įstatymą.
Šios istorijos asmenys — 1946 m. suimti ir tardyti LLA dalyviai Jonas Paulauskas bei jo brolis Valerijonas, taip pat jų šeimos nariai — šiandieninėje teisinėje sistemoje vertinami per nukentėjusiųjų nuo 1939–1990 metų okupacijų teisinio statuso institutą, o ne per baudžiamąją justiciją. Jonas Paulauskas 1946 m. rugsėjo 21 d. žuvo Mažeikių kalėjime bandydamas pabėgti, o 1946 m. rugsėjo 23 d. MGB Mažeikių apskrities viršininkas pasirašė nutarimą dėl baudžiamojo persekiojimo nutraukimo — tai reiškia, kad represinio persekiojimo faktas yra dokumentuotas archyviniuose fonduose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 1186/3). Tikslus teisinis klausimas, kurį kelia ši istorija: ar J. Paulauskas (ir jo šeimos nariai) gali būti pripažinti nukentėjusiais nuo okupacijų asmenimis ir gauti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnyje numatytą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Sprendžiant taikytinos dvi normų grupės: Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnis (statuso pripažinimo kriterijai ir išimtys) bei minėto Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnis (pensijos skyrimo sąlygos).
Pagal Teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 2 dalį statusas pripažįstamas asmenims, nukentėjusiems nuo SSRS represinių režimų, jeigu jie dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai, neatsižvelgiant į pilietybę represavimo metu. Tačiau 8 straipsnio 3 dalies 2 punktas statuso nepripažįsta represinių struktūrų agentams ir informatoriams bei organizacijų, veikusių prieš Lietuvos nepriklausomybę, nariams — ši nuostata čia aktualu ne J. Paulauskui, o jo byloje figūravusiai informatorei „Pugovicin“ ir sulaikytajai D., kuri 1946 m. birželio 18 d. buvo užverbuota ir teikė informaciją. Svarbi išimtis: 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad statuso nepripažinimo nuostata netaikoma asmenims, kurie tuo metu bendradarbiavo su pasipriešinimo organizacijomis ir vykdė jų specialias užduotis — J. Paulauskas tardymo metu nurodė 1945 m. spalį davęs priesaiką LLA, gavęs slapyvardį „Perkūnas“ (vėliau „Žygis“), spausdinęs ir platinęs antisovietinius lapelius, todėl jo veikla atitinka pasipriešinimo dalyvio profilį. Statusą pripažįsta Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Pensijos dalimi Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis teisę į nukentėjusiųjų asmenų pensijas suteikia asmenims, kuriems statusas pripažintas pagal Teisinio statuso įstatymą; 9 straipsnis numato valstybines našlių ir našlaičių pensijas mirusių valstybinių pensijų gavėjų našlėms ir vaikams, o 23 straipsnio 1 dalis — kad netekus Lietuvos pilietybės pensijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio po pilietybės praradimo pirmos dienos. Bylos istorijoje matomas ir procesinis pažeidimas, kurį 1946 m. liepos 27 d. konstatavo pats LSSR MGB kariuomenės Karo tribunolas: 17 kaltinamųjų teismui pareiškė, kad parodymai tyrimo metu duoti taikant fizinio poveikio priemones, keliems nebuvo leista susipažinti su bylos medžiaga, todėl byla grąžinta papildomam tyrimui — tai archyvinis argumentas, patvirtinantis represinio pobūdžio persekiojimą.
Praktinės pasekmės pasiskirsto taip:
Tikslinimas. Straipsnio teiginys, kad už turto sunaikinimą „gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų", yra nepilnas, nes jis atspindi tik BK 187 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu sunkesnės aplinkybės (visuotinai pavojingas būdas ar didelės vertės turtas pagal 2 dalį) numato laisvės atėmimą iki penkerių metų, o nedidelės vertės turtas pagal 3 dalį kvalifikuojamas kaip nusižengimas su papildoma sąlyga – nukentėjusiojo skundu. Straipsnio teiginys, kad nepilnamečiams „teks atlyginti padarytą žalą", taip pat nepilnas, nes pagal CK 6.276 straipsnio 2 dalį žalos dalis, kurios nepilnamečio turtas ar uždarbis nepadengia, atitenka tėvams ar rūpintojui, o jei nepilnamečiai yra jaunesni nei 14 metų (CK 6.275 straipsnio 1 dalis) – žalą atlygina vien tik tėvai ar globėjai, nebent įrodytų, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tiksliau formuluojant: baudžiamosios atsakomybės dydis priklausys nuo sugadinto turto vertės ir veikimo būdo kvalifikacijos, o civilinė atsakomybė pasiskirstys tarp nepilnamečio ir jo tėvų pagal CK 6.275–6.276 straipsnius.
Pagal BK 90 straipsnio 3 dalį nepilnamečiui negali būti paskirta daugiau nei 240 valandų viešųjų darbų, o bauda (5–50 MGL) skiriama tik dirbančiam ar turto turinčiam nepilnamečiui.
Jei nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.276 str. 2 d.).
Dviejems Gargždų nepilnamečiams, rugsėjo 5-osios naktį išdaužiusiems stiklus ir veidrodėlius septyniuose automobiliuose, gresia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį — už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, kuria numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Sunkiausia praktinė našta šioje istorijoje ne bausmė, o žalos atlyginimas: septynių automobilių savininkų reikalavimai bus sprendžiami pagal Civilinio kodekso 6.276 straipsnį, o jei paaugliai jaunesni nei keturiolika — pagal CK 6.275 straipsnį, kai visą žalą atsako tėvai.
Baudžiamosios atsakomybės pusė nepilnamečiams taikoma su esminiais apribojimais:
Procesinis niuansas: pagal BK 187 straipsnio 4 dalį už 1 ir 3 dalių veikas asmuo atsako tik esant nukentėjusiojo skundą, jo teisėto atstovo pareiškimą ar prokuroro reikalavimą — automobilių savininkų pareiškimai čia yra atsakomybės pagrindo dalis. Civilinė pusė priklauso nuo amžiaus: nuo keturiolikos metų nepilnametis žalą atsako bendrais pagrindais, bet jei neturi turto ar uždarbio, atitinkamą dalį atlygina tėvai, jei neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės (CK 6.276 str. 2 d.); tėvų pareiga pasibaigia, kai vaikas sulaukia pilnametystės arba įgyja pakankamą turtą (CK 6.276 str. 3 d.). Jei paaugliai jaunesni nei keturiolika, baudžiamoji atsakomybės grandis šaltinių pagrindu nekonstruojama, o žalą atlygina tėvai ar globėjai (CK 6.275 str. 1 d.). Baudžiamojoje byloje žalos atlyginimas nepilnamečiui skiriamas tik tada, kai jis turi savarankiškai disponuojamų lėšų ar gali žalą pašalinti savo darbu, per terminą, ne ilgesnį kaip dveji metai (BK 84 str. 1–2 d.) — tai ir yra teisinis pagrindas „svarios tėvų finansinės pagalbos“ lūkesčiui.
Realiausia eiga: ikiteisminis tyrimas dėl BK 187 straipsnio 1 dalies nusikaltimo baigiamas prokuroro aktų ir bylą atžingsnėja į teismą, kur nepilnamečių bylas nagrinėjanti institucija spręs dėl bausmės ir žalos atlyginimo. Nukentėjusieji automobilių savininkai gali reikalauti žalos civilinėje byloje, o jei paaugliai neturi turto — atsakomybė kris tėvams pagal CK 6.276 straipsnį. Paaugliams palankiausias scenarijus — viešieji darbai (iki 240 valandų) arba žalos pašalinimas savo darbu per teismo nustatytą, ne ilgesnį kaip dvejų metų terminą pagal BK 84 straipsnį.
Reguliavimą inicijo įstatymo projektų autoriai siekdami sušvelninti pernelyg plačiai suprantamą nusikaltimų recidyvo institutą Baudžiamajame kodekse. Tikslai – kad konstatuojant recidyvą nebūtų atsižvelgiama į teistumą už nusikaltimus, padarytus nepilnamečius, būtų leidžiama susitaikyti su recidyvistu ir atleisti jį nuo atsakomybės bei pakeistos bausmės skyrimo recidyvistams taisyklės. Pagrindinis argumentas – recidyvo apibrėžtis šiuo metu apima ir atsitiktinius, tarpusavyje nesusijusius ar privilegijuotus nusikaltimus, taigi neatspindi tikro asmens pavojingumo, be to, nepilnamečių teistumų įskaitymas prieštarauja BK 27 straipsnio 4 daliai, pagal kurią pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu tokių teistumų teismas neatsižvelgia.
Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį išžaginimas nepilnamečio baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų, o BK 149 straipsnio 6 dalis nustato, kad už šias veikas atsako ir juridinis asmuo.
Pagal BK 74 straipsnį asmuo, vengiantis įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, atsako pagal BK 243 ar 244 straipsnį.
Šioje istorijoje teisinė padėtis jau iš esmės išspręsta teismų: K. Sinica nuteistas už išžaginimą, o antrasis epizodas — smurtas prieš nepilnametį berniuką — pasibaigė išteisinimu, todėl naujienos esmė nėra bausmės skyrimas, o jau nuteistų asmenų atsakomybės apimties viešas persvarstymas. Tikslus teisinis klausimas yra dvigubas: pirma, ar Utenos teisėjos išteisinamasis sprendimas dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnį (fizinio skausmo sukėlimas nepilnamečiui) atitinka įstatymo standartą, kad sukelti „realų fizinį skausmą“; antra, ar pramogų parkas kaip juridinis asmuo gali būti traukiamas atsakyti kartu su savo darbuotojais. Abu klausimai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą: 140 straipsnio 3 dalį, 149 straipsnio 3 dalį, taip pat 149 straipsnio 6 ir 151 straipsnio 5 dalis, kurios numato juridinio asmens atsakomybę už nusikaltimus nepilnamečiams. Išteisinimo rizika 140 straipsnio bylose slypi pačioje normos formulėje — baudžiama tik tada, kai mušimas ar kitas smurtas sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo, o teisėja nustatė, jog skausmo sukėlimas „neabejotinai“ neįrodytas.
K. Sinicos pagrindinis epizodas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį — išžaginimas nepilnamečio — kuria numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki dešimties metų; tai daug griežčiau nei 140 straipsnyje nustatyta iki trejų metų laisvės atėmimo riba už fizinio skausmo sukėlimą mažamečiui ar kankindamas nukentėjusįjį. Dėl antrojo epizodo taikytinos šios 140 straipsnio nuostatos:
D. Eimonto atvejis rodo kitokį atsakomybės modelį: laisvės apribojimas vieniems metams atitinka BK 42 straipsnio 1 dalies bausmių sistemą, o elgesio pataisos programa ir 2 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimas yra baudžiamojo poveikio priemonės, kurių rūšis numato BK 67 straipsnio 2 dalis. Šios priemonės turi praktinį svorį: pagal BK 74 straipsnį asmuo, vengiantis įvykdyti paskirtą priemonę, atsako pagal BK 243 ar 244 straipsnį, o priemonė, kurios neįmanoma įvykdyti dėl pateisinamų priežasčių, jo prašymu gali būti pakeista kita. Dėl parko atsakomybės BK 149 straipsnio 6 dalis ir 151 straipsnio 5 dalis tiesiogiai nustato, kad už šiuose straipsniuose numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo, taigi Labirintų parkui gali būti skiriamos BK 43 straipsnyje numatytos juridinių asmenų bausmės. Šaulių sąjungos atsisakymas atskleisti narystę grindžiamas asmens duomenų teisės aktais ir šioje analizėje vertinamas ne kaip baudžiamosios atsakomybės, o kaip duomenų apsaugos ribojimo klausimas.
Realistiškiausias tolesnės eigos scenarijus — viešosios erdvės spaudimas atnaujinti vertinimą dėl išteisintojo epizodo: nukentėjususiajam ar jo atstovui išlieka galimybė procesinėmis priemonėmis ginčyti išteisinamąjį sprendimą. Praktiškai svarbiausi dalykai: