Šios žinios asmenims, dalyvavusiems organizuotose nusikalstamose grupėse ar nusikalstamuose susivienijimuose, gresia ne tik laisvės atėmimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjo kodekso (BK) 249 straipsnį, bet ir viso su veika susijusio turto konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį. Tiksli teisinė problema, kurią žinia iškelia, – kaip baudžiamoji atsakomybė pasiskirsto tarp susivienijimo dalyvių, kai veikos vyksta tarptautiniu mastu ir tęsiasi daugelį metų, o atsakomybės pagrindą nustato BK 25 straipsnio 5 dalis ir BK 24 straipsnis. Papildomai vertintini ir tie grupės aplinkiniai asmenys, kurie įgijo ar realizavo nusikalstamu būdu gautą turtą – jiems taikytinas BK 189 straipsnis.
Pagal BK 25 straipsnio 5 dalį nusikalstamas susivienijimas yra trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai ir vaidmenų pasiskirstymas, susivienijimas daryti vieną ar kelis apysunkius, sunkius ar labai sunkius nusikaltimus – būtent šis požymis atskiria susivienijimą nuo paprastesnės formos, organizuotos grupės (4 dalis). Dalyvio atsakomybės dydis priklauso nuo vaidmens ir ginkluotumo:
Praktiškai susivienijimo nariams rizikos rinkinį sudaro:
Šį BPK pakeitimų projektą rengė Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamentas, o inicijavimo pagrindas buvo Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas dėl kaltinimo teisme pakeitimo ir nuteisimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Tikslas – įgyvendinti šį nutarimą, suvienodinti procesines nuostatas su civilinio ir administracinio proceso dėl bylų medžiagos viešumo bei patikslinti nuotolinio apklausos būdo taikymo taisykles. Pagrindinė priežastis – esamas BPK reguliavimas buvo pripažintas prieštaringas konstitucinėms nuostatoms, todėl reikėjo nustatyti aiškias kaltinimo pakeitimo ir nuteisimo ribas, užtikrinančias teisės gynimo principą.
Pagal PTĮ 14 straipsnį, jei teikiant paslaugas pažeisti teisės aktų reikalavimai ar patvirtintos gydymo metodikos ir tie pažeidimai sukėlė mirtį, įstaigos ir jos darbuotojų kaltė laikoma nustatyta.
Neturtinės žalos, išreikštos pinigais, dydis paprastai negali viršyti 50 minimalių mėnesinių algų, o konkretų dydį nustato teismas pagal Civilinio kodekso reikalavimus.
Dainininko G. Mazonakio mirtis atliekant pakaitinę plazmaferezę licencijos neturėjusioje klinikoje kelia du atskirus teisinius klausimus — baudžiamąjį bei civilinį žalos atlyginimo klausimą, kurį Graikijoje spręs pagal graikų teisę, tačiau Lietuvos kontekste panaši situacija turi išsamų reglamentavimą Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme (toliau — PTĮ). Skaitytojo klausimas — kas atsakys už žalą, kai gyvybei grėsminga procedūra atlikta ne pagal medicinines indikacijas ir įtariamai neturint tinkamos licencijos. Pagrindinės normos: PTĮ 13 straipsnis, PTĮ 14 straipsnis, PTĮ 15 straipsnis, PTĮ 16 straipsnis ir PTĮ 26 straipsnis.
PTĮ 13 straipsnio 3 dalis suteiktų mirusiojo nepilnamečiams vaikams, sutuoktiniui, nedarbingiems tėvams ir kitiems faktiniams išlaikytiniams teisę į neturtinės žalos atlyginimą ir laidojimo išlaidų kompensaciją. Svarbi apsauginė linija — Konstitucinio Teismo 2024 m. sausio 24 d. nutarimas, kuriuo PTĮ 13 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai tiek, kiek ne visi dėl paciento mirties neturtinę žalą patyrę asmenys turėjo teisę į atlyginimą. Jei pacientas pats savo veiksmais prisidėjo prie žalos — pvz., savo iniciatyva rinkosi ne pagal indikacijas atliekamos procedūros — PTĮ 15 straipsnis leistų mažinti įstaigos atsakomybę paciento kaltės mastu, tačiau į paciento kaltę neatsižvelgiama dėl žalos, susijusios su maitintojo gyvybės atėmimu ir laidojimo išlaidomis. Procedūrinis aspektas: mirus asmeniui sveikatos priežiūros įstaigoje staigia ar netikėta mirtimi ar po gydymo procedūrų, pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 49 straipsnį pomirtinis tyrimas būtinas, o kai kyla įtarimas dėl smurto ar mirties priežasties negalima nustatyti kitaip — skiriamas teismo medicinos ekspertinis tyrimas.
Suimtiems gydytojams gali būti pareikšti kaltinimai, o klinika rizikoja prarasti veiklą. Civiliniu aspektu išlaikytiniai ir sutuoktinis galės reikalauti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo; jei įstaiga apdrausta, primokėjimą iki faktinės žalos sumos pagal PTĮ 26 straipsnio 2 dalį padengia pati įstaiga, o jos bankroto atveju skirtumas gali būti mokamas iš Privalomojo sveikatos draudžimo fondo biudžeto rezervo. Skelbiamas Graikijos sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktas, draudžiantis klinikoms reklamuoti ilgaamžiškumo procedūras, ateityje suteiktų papildomą administracinio poveikio pagrindą. Praktiškai tai svarbu ir Lietuvos pacientams: procedūra be klinikinių indikacijų pažeistų gydymo metodikos reikalavimus ir atvertų kelią žalos atlyginimui pagal PTĮ 13–14 straipsnius.
Pagal Kodekso 251 straipsnio 2 dalį infrastruktūros valdytojas, nustatydamas antkainius, privalo vertinti, ar vežėjai juos gali mokėti, remdamasis vežėjų pateiktais duomenimis.
Valstybės lėšos, skirtos geležinkelio įmonei viešosioms paslaugoms teikti, turi būti apskaitomos atskirai ir negali būti naudojamos kitai veiklai (Kodekso 12 straipsnio 5 dalis).
Šios žinios asmenys ir įmonės — septyni rinkoje veikiantys vežėjai, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojas ir RRT kaip rinkos reguliuotojas — patenka ne į bylos, o į reguliavimo peržiūros lauką: RRT pirmininkės pareiškimas reiškia, kad gali būti keičiami infrastruktūros apmokestinimo ir viešųjų paslaugų finansavimo modeliai, nuo kurių tiesiogiai priklauso kiekvieno vežėjo sąnaudos. Tikslus teisinis klausimas — ar esamos užmokesčio už viešosios geležinkelių infrastruktūros naudojimą struktūros (įskaitant antkainius ir nuolaidas už minimalųjį prieigos paketą) atitinka Geležinkelių transporto kodekso 251 straipsnio veiksmingumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principus, ir ar valstybės kompensacijos keleivių vežimui (22,2 mln. eurų per pusmetį) teikiamos pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir Kodekso 12 straipsnio reikalavimus.
Keleivių pusėje veikia viešųjų paslaugų modelis: pagal Kodekso 12 straipsnio 1 dalį Vyriausybės įgaliota institucija nustato viešųjų paslaugų poreikį ir užtikrina jų teikimą sutartimis su vežėjais, o 4 dalis (redakcija pagal šaltinį [12]) nustato, kad nuostolių, patirtų teikiant viešąsias paslaugas, kompensacijos apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo taisykles. Iš to seka dvi vežėjui „LTG Link“ aktualios pareigos: - valstybės lėšos, skirtos viešosioms paslaugoms teikti, turi būti apskaitomos atskirai ir negali būti naudojamos kitai veiklai (12 straipsnio 5 dalis);
Realistiškiausi scenarijūs:
Tikslinimas. Naujienos antraštė sukuria klaidingą ryšį – dvylikos eurų bauda pagal ANK 428 straipsnį negali būti skirta vairuotojui, nes ta norma nukreipta į pėsčiuosius, dviratininkus ir kitus ne vairuotojus, o vairuotojui taikytinos ANK 423 straipsnio 2 d. (150–300 eurų) ar BK 281 straipsnio 1 d. normos. Tikslesnė formuluotė: „dvylikos eurų bauda gali būti skirta pačiam dviratininkui, jei paaiškės jo Kelių eismo taisyklių pažeidimas, o vairuotojui grėsia ne mažesnė kaip 150 eurų bauda, o esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui – baudžiamoji atsakomybė". Taip pat nepilnai pateiktas pasitraukimo baudos diapazonas: 600–1100 eurų taikytina tik kai žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių dydžių, o viršijus šią ribą pagal ANK 426 straipsnio 2 d. bauda yra nuo 1100 iki 2000 eurų.
Jei sveikata sutrikdyta nesunkiai ir vairuotojas vietoje liko, taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalis – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Pasitraukus iš eismo įvykio vietos, kai žala viršija penkiolika bazinių bausmių dydžių, ANK 426 straipsnio 2 dalis numato baudą vairuotojams nuo 1100 iki 2000 eurų.
Zarasų rajone kliudžiusio dviratininko „Volvo“ vairuotojo teisinė padėtis priklausys nuo dviejų dalykų: nustatytos žalos nukentėjusiojo sveikatai sunkumo ir to, ar jis pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Jei nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, taikoma BK 281 straipsnio 3 dalis su laisvės atėmimu iki penkerių metų, o esant neblaivumui – 281 straipsnio 4 dalis (iki šešerių metų). Tikslus teisinis klausimas – kaip kvalifikuojamas partrenkimo ir galimo pasitraukimo derinys: pasitraukimo atveju papildomai taikomas Administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnis.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį konstruojama per trijų elementų visumą: eismo taisyklių pažeidimą, dėl jo įvykusį eismo įvykį ir sveikatos sutrikdymo laipsnį, kurį nustato ekspertizė. Vairuotojui esant neblaiviam, taikytina 281 straipsnio 2 dalis – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Atskirai vertintinas pasitraukimas iš įvykio vietos pagal ANK 426 straipsnį:
Civilinė atsakomybės pusė sprendžiama pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnį. Nukentėjęs dviratininkas draudimo išmoką gali reikalauti pagal to paties įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą draudžiamąjį įvykį, nes draudžiamasis įvykis apima žalą ir nukentėjusio trečiojo asmens sveikatai. Šaltiniuose nėra teismų praktikos, tad konkrečios bylos, lemiančios kvalifikaciją, nurodyti negalima.
Realiausias scenarijus – ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnį, kurio baigtis priklausys nuo medicininio sveikatos sutrikdymo sunkumo nustatymo; tai lemia, ar byla baigsis baudžiamuoju įsakymu, nuobauda ar laisvės atėmimu iki 2 (nesunkus sutrikdymas) arba iki 5 metų (sunkus). Vairuotojui, pasitraukusiam iš vietos, greta baudžiamosios kvalifikacijos grėsmė atskiras administracinis nusižengimas pagal ANK 426 straipsnį su bauda iki 2000 eurų priklausomai nuo žalos dydžio. Praktiškai svarbiausia nukentėjusiajam – draudiko procesas: pretenzijos pateikimas atveria kelią draudimo išmokai ir žalos, įskaitant neturtinę, atlyginimui. Lenktynininkui, jei būtų nustatytas jo eismo taisyklių pažeidimas, kiltų baudžiamosios atsakomybės vietoje administracinė atsakomybė pagal ANK 428 straipsnį, tačiau tai neatleistų vairuotojo nuo jo pažeidimo vertinimo. Sekimo taškas – policijos ir ikiteisminio tyrimo institucijos sprendimas dėl kvalifikacijos po medicininio vertinimo.
Administracinių nusižengimų kodeksas už nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą numato baudą nuo 30 iki 140 eurų, o Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 4 dalimi atsakomybė kyla tik tada, kai veika atitinka konkrečios sudėties požymius.
Šios istorijos teisinis šuolis yra tas, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, baigėsi jo nutraukimu, o dabar atsakomybės linkusios persiskirstyti tarp dviejų asmenų: keleivio, kuriam gresia administracinė atsakomybė, ir autobuso vairuotojo, kurio parodymų tikrumą teks vertinti atskirai. Kadangi vaizdo įrašas nepatvirtino smūgio, smurtinės sudėtys — BK 140 straipsnis arba BK 138 straipsnis — nebegali būti taikomos keleiviui, nes pagal BK 2 straipsnio 4 dalį atsakomybė kyla tik tada, kai veika atitinka konkrečios sudėties požymius. Pagrindinis klausimas dabar dvigubas: ar keleivio elgesys sudaro administracinį nusižengimą, ir ar vairuotojo parodymai gali pagrįsti atsakomybę pagal Baudžiamojo kodekso normą dėl melagingų parodymų.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl BK 284 straipsnyje apibrėžto viešosios tvarkos pažeidimo. Vaizdo įrašų analizė parodė, kad keleivis vairuotojo nemušė, o daugiausia bandė pagąsdinti užsimodamas, todėl smurtinės BK sudėtys nepasitvirtino — tokį vertinimą lemia tai, kad pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už įstatymu draudžiamą veiką ir tik tada, kai yra kaltas. Keleivio atžvilgiu sprendimą dabar priims policija administracinės teisenos rėmuose: konstatuota, kad jis konflikto metu trukdė vairuotojui vairuoti, o tai priskiriama nedideliam viešosios tvarkos pažeidimui. Vairuotojo atžvilgiu vertinimas sudėtingesnis, nes jis kaip nukentėjęsysis davė parodymus apie smūgį į veidą, kurie vaizdo įrašu nepasitvirtino; jei bus pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų, teisme reikės įrodyti, kad jis žinojo duodamas netiesą, o ne klydo dėl greitai įvykusio konflikto suvokimo. Pats keleivis neigė smūgį ir teigė buvęs blaivus, o konfliktą aiškino vairuotojo nesutaikančiu įlipti moteriai su vaikais ir dviračiais — šie parodymai taip pat turi būti įvertinti kaip įrodymai, tačiau pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako tik tuomet, kai iš jo galima buvo reikalauti teisėto elgesio. Papildomas praktinis kontekstas — keleivių įlaipinimo tvarka savivaldybių aktuose: pavyzdžiui, Kauno rajono mokyklinių autobusų tvarkos aprašo 25.5 punkte numatyta, kad keleiviai išlipa tik nuvažiavus autobusui, o Panevėžio rajono aprašo 15 punkte nustatyta, jog už tvarkos aprašo pažeidimus keleiviai atsako teisės aktų nustatyta tvarka; tai patvirtina, kad keleivis negalėjo reikalauti išleisti jo važiuojant.
Keleiviui realiausia pasekmė — administracinio nusižengimo protokolas ir bauda nuo 30 iki 140 eurų, jei policija konstatuos nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą. Vairuotojui galimi du scenarijai:
Nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo reiškia, kad keleivis bus laikomas nepateisinusiu baudžiamosios atsakomybės, nebent vėliau bus sulaikytos naujos aplinkybės.
Šį reguliavimą inicijavo įstatymo projekto autoriai, siekdami palengvinti baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie nuoširdžiai prisipažįsta padarę nusikalstamą veiką, rodo gailestį ar padeda ją išaiškinti, taip pat atsižvelgti į nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo elgesio įtaką veikos padarymui. Taip pat numatyta galimybė teismui motyvuotai skirti švelnesnę bausmę, kai sankcijoje numatyta bausmė prieštarautų teisingumo principui, o BK 230 straipsnyje patikslinta valstybės tarnautojui prilyginamų asmenų samprata, kad ji derintų su KTÆ reikalavimais dėl „veiksmingos atgailos“ netaikymo užsienio pareigūnams. Pagrindinis argumentas – bausmių sistemos humanizavimas ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimas; prieštaravimų dokumente neakivaizdžių nėra.
Šalmo nedėvėjimas pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį užtraukia baudą nuo dvidešimt iki keturiasdešimt eurų, o pavojinga situacija didina ją iki 30–50 eurų (427 str. 2 d.).
Baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, vertinant nusižengimo pobūdį, kaltę ir lengvinančias aplinkybes (ANK 34 str. 2 d.).
Klaipėdos paspirtukininkams, panašiai kaip žinioje aprašytam nepilnamečiui, gresia administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ANK), o dažniausia pažeidimo rūšis – šalmo nedėvėjimas – sankcionuojama ANK 427 straipsnio 1 dalyje bauda nuo dvidešimt iki keturiasdešimt eurų. Rimtesnė padėtis kyla tada, kai elektrinė mikrojudumo priemonė techniniais parametrais priskiriama prie motorinių transporto priemonių: tuomet vairuotojas, neturintis teisės vairuoti, pažeidžia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, draudžiančią vairuoti motorinę transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Tokiu atveju atsakomybės dydis jau sprendžiamas ne pagal 427 straipsnį, o pagal specialiąją normą – ANK 428 straipsnį, o baudos dydis ir papildomos pasekmės (specialiosios teisės atėmimas) nustatomi pagal ANK 34 straipsnį. Būtent techninių parametrų įvertinimas – ar priemonė modifikuota ir kokiai kategorijai priskirtina – lemia, kuria norma bus kvalifikuojamas nusižengimas.
Šalmo reikalavimas šiuo metu taikomas visiems elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojams nepriklausomai nuo amžiaus, o jų nesilaikymas pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį užtraukia baudą nuo 20 iki 40 eurų; jei pažeidimas sukėlė pavojingą situaciją, priverčiančią kitus eismo dalyvius staigiai keisti greitį ar kryptį, bauda didėja iki 30–50 eurų (427 str. 2 d.), o sugadinus turtą – iki 40–60 eurų (427 str. 3 d.). Vairavimas elektra varoma priemone neblaiviam asmeniui (0,41–1,5 promilės) sankcionuojamas ANK 428 straipsnio 7 dalyje bauda nuo 80 iki 150 eurų, o esant ne mažiau kaip 1,51 promilės ar narkotinei apsvaigai – bauda nuo 150 iki 200 eurų (428 str. 8 d.). Asmenims, kuriems vairuoti draudžiama dėl teisės neturėjimo, taikoma Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudimo norma; jos pažeidimo sankcija pagal ANK 428 straipsnį gali pasiekti 90–140 eurų, kai dėl pažeidimo nežymiai sutrikdoma kitų asmenų sveikata (428 str. 4 d.). Baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, vertinant nusižengimo pobūdį, kaltės formą ir lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 ir 2 dalys) – tai paaiškina, kodėl nepilnamečiui, kuriame teismas matė lengvinančių aplinkybių, buvo skirta 150 eurų, tai yra žemesnė pusė atitinkamos sankcijos, o ne maksimali suma. Pažeidus neblaivumą, skirtumas tarp kategorijų išlieka esminis: dviratininkams ir paspirtukininkams baudos pagal 428 str. 7–8 d. yra gerokai mažesnės nei motorinių transporto priemonių vairuotojams, tačiau tai nereiškia, kad neblaivus paspirtukininkas neatsako – atsakomybės pagrindas tiesiog kitas.
Praktinės pasekmės pažeidėjui neapsiriboja bauda: teismas, nagrinėdamas bylą dėl vairavimo be teisės, gali skirti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą, todėl žinios personažo sūnus pusę metų negalės laikyti AM kategorijos teisių. Tokiais atvejais taip pat tikėtina transporto priemonės sulaikymas ekspertizei, siekiant nustatyti, ar priemonė nefiksuota atitinkamai kategorijai, ar jos greitis nebuvo padidintas modifikuojant konstrukciją – ekspertizės išvada tiesiogiai lemia kvalifikaciją pagal 427 arba 428 straipsnį. Neteisėtai vairuojančio nepilnamečio atveju pareigūnai fiksuoja paaiškinimus ir bylą perduoda teismui, o nuobaudos dydis vertinamas pagal ANK 34 straipsnio 2 dalies vidurkio taisyklę. Policijai tęsiant kontrolę ir reagavimą į gyventojų pranešimus, vairuotojams praktiškai svarbiausia prieš įsigyjant priemonę pasitikrinti jos techninius parametrus – nuo jų priklauso, kokiai kategorijai ji priskiriama ir kokius reikalavimus teisės aktuose atitinkantis vairuotojas jos vairuotojui taikomi.
Pagal BK 284 straipsnį vandališkais veiksmais nepagarbą demonstravusiam asmeniui gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų, o pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tas pats rėžis taikomas viešai niekinusiam religinę grupę.
Vaizdo įrašo platinimas internete gali sudaryti savarankišką BK 170 straipsnio 1 dalies sudėtį — platinimą dalykų, kuriuose niekinama religinė grupė.
Rugsėjo 13-osios naktį Etmonų gatvėje Vilniuje sudeginus Koraną, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau galutinė kvalifikacija gali pasislinkti link kurstymo prieš religinę grupę. Pagrindinis teisinis klausimas — ar šis veikas atitinka BK 284 straipsnio „vandališkų veiksmų, demonstruojančių nepagarbą aplinkiniams" požymius, ar tenkina BK 170 straipsnio 2 dalies „viešo niekinimo" religinės grupės atžvilgiu sudėtį. Kvalifikacijos skirtumas lemia bausmės rėžį: pagal BK 284 straipsnį gresia laisvės atėmimas iki dvejų metų, pagal BK 170 straipsnio 2 dalį — taip pat iki dvejų metų, tačiau pastaroji norma reiškia asmens pripažinimą padariusį neapykantos nusikaltimą su atitinkamais teisiniais padariniais. Kadangi veika padaryta rugsėjo 13 d., taikytinas veikos padarymo metu galiojęs įstatymas pagal BK 3 straipsnio 1 dalį.
Policija pradėjo tyrimą pagal BK 284 straipsnį; prokuroras kvalifikaciją gali keisti, jei įrodymai — ypač vaizdo įrašas ir viešas platinimas „Instagram" tinkle — patvirtins tikslą niekinti religinę grupę.
Realiausias scenarijus — tyrimas tęsiamas pagal BK 284 straipsnį, o prokurorui vertinant įrašo turinį ir platinimo aplinkybes, kvalifikacija gali būti peržiūrėta į BK 170 straipsnį. Nuteistajam gresia viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų pagal abiejų straipsnių sankcijas. Vaizdo įrašą platinę asmenys rizikuoja savarankiška atsakomybe pagal BK 170 straipsnio 1 dalį (platinimas). Sekimo taškas — policijos ir prokuratūros sprendimas dėl kvalifikacijos bei įtariamųjų nustatymas.