BK 291 straipsnio 2 dalis atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės užsienietį, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvą turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.
Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad Migracijos departamentas per 48 valandas nuo prašymo pateikimo privalo priimti sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvą.
Šios istorijos asmenims teisinė padėtis nulemta vienos aplinkybės: ar sulaikytasis iš tikrųjų pateikė prieglobsčio prašymą, nes būtent tai Lietuvos teisėje keičia jo statusą iš neteisėtai sieną kirtusio asmens į prieglobsčio prašytoją. Rusijos pilietis, Nemunu atplaukęs į Pagėgių savivaldybės ribas ir prašęs politinio prieglobsčio, buvo grąžintas į Rusiją, o tai reiškia, kad valstybės institucijos jo prašymą vertino kaip nepagrįstą arba nepriėmė sprendimo įleisti jį į šalį. Tikslus teisinis klausimas čia yra dviejų dalių: pirma, ar neteisėtas sienos kirtimas šiuo atveju sudaro nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjo kodekso (BK) 291 straipsnį, ir antra, kokiu terminu bei tvarka prieglobsčio prašymą privalo išnagrinėti Migracijos departamentas pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnį. Jei prieglobsčio tikslas būtų pripažintas, BK 291 straipsnio 2 dalis draudžia skirti baudžiamąją atsakomybę užsieniečiui, kuris neteisėtai atvyko turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.
Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad išorės sieną pasienio vandenyse galima kirsti tik tarptautinėse sutartyse nustatytose vietose, o 3 dalis įpareigoja kertančiuosius turėti galiojančius asmens dokumentus — Nemunu atplaukęs asmuo be kontrolės punkte atlikto patikrinimo šias sąlygas pažeidžia. Toks kirtimas be prieglobsčio tikslo sudaro nusikaltimą pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, už kurį gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Kai prieglobsčio prašymas pateikiamas, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad toks asmuo dar nelaikomas atvykusiu į Lietuvos teritoriją, o Migracijos departamentas per 48 valandas nuo prašymo pateikimo privalo priimti sprendimą įleisti jį į šalį ir apgyvendinti 79 straipsnio nustatyta tvarka. Sprendimas neįleisti ar prašymo nepatenkinimas atveria kelią grąžinimui į valstybę, iš kurios asmuo atvyko. Kontrastą rodo žinioje minimas atvejis: 20-mečiui, neteisėtai kirtusiam sieną be prieglobsčio prašymo, teismas skyrė suėmimą 3 mėnesiams. Jei asmuo kirstų sieną dėl neatsargumo, taikytųsi ne BK, o Administracinių nusižengimų kodekso 537 straipsnis — bauda nuo 70 iki 140 eurų, tačiau tyčinis vandens sienos kirtimas priskiriamas nusikaltimui. Papildomai vertinant, ar asmuo gabeno krovinius, būtų tikrinamos BK 291 straipsnio gretimos normos: neteisėtas žmonių gabenimas (BK 292 straipsnis, iki aštuonerių metų laisvės atėmimo dėl savanaudiškų paskatų) ir kontrabanda pagal BK 30 straipsnio nuostatas, kai per sieną nepateikiami muitinei daiktai, kurių vertė viršija 250 MGL. Prie sulaikymo pridedamo turto, pvz., plaukimo priemonės, konfiskavimo pagrindas būtų BK 72 straipsnio 2 dalyje — konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis ar priemonė.
Grąžintam Rusijos piliečiui praktinės pasekmės: jis netenka galimybės likti Lietuvoje, o jei bandytų kirsti sieną pakartotinai be prieglobsčio tikslo, jam kiltų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 291 straipsnio 1 dalį rizika su bausme iki dvejų metų laisvės atėmimo. Asmenims, kurie suteiktų būstą tokiems užsieniečiams be dokumentų, gresia atsakomybė pagal Administracinių nusižengimų kodekso 539 straipsnį — bauda nuo 70 iki 600 eurų, pakartotinai padarius nusižengimą, nuo 600 iki 850 eurų. Toliau procedūriškai vyks taip: VSAT tęsia sienos kirtimo aplinkybių patikrinimą, o jei nustatytų krovinių gabenimo ar organizuoto pervežimo požymių, būtų pradedamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 291 ar 292 straipsnius.
Reguliavimą inicijavo Vyriausybė (Valstybės sienos apsaugos tarnybos teikimu), reaguodama į masinio užsieniečių antplūdžio ekstremaliąją situaciją ir praktines Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo taikymo problemas. Tikslas – užtikrinti efektyvią sienos apsaugą ir kontrolę, užkirsti kelią piktnaudžiavimui sienų valdymo ir prieglobsčio sistema bei efektyviai valdyti migracijos srautus, įskaitant galimybę neįleisti į šalį sieną netvarkingai kirsusių užsieniečių. Pagrindinis prieštaravimas komitetų išvadose – tokių nuostatų suderinamumas su tarptautinės apsaugos direktyvomis (2013/32/ES, 2013/33/ES) ir prieglobsčio prašytojų teisėmis, nes individualiai kiekvienam taikomas neįleidimas riboja prieglobsčio procedūrų prieinamumą, nors numatytos išimtys dėl karo agresijos ir persekiojimo pabėgusių asmenų.
Pagal BK 182 straipsnio 5 dalį už 1 ir 4 dalių veikas asmuo atsako tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui.
Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas – nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – pagal BK 72 straipsnio 3 dalį privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
Tauragės apskrities VPK pradėtas ikiteisminis tyrimas reiškia, kad įtariamajam, jei jis bus nustatytas, gresia atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnį (sukčiavimas), nes veika atitinka požymį „apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą“. Nukentėjusiosios nuostolis – 820 eurų už kriptovaliutą, kurią sumokėjo rugsėjo 12–14 dienomis, bet negavo. Tikslus teisinis klausimas – pagal kurį 182 straipsnio dalį veika kvalifikuojama: tai priklauso nuo to, ar 820 eurų suma pagal įstatyme nustatytus dydžio kriterijus priskirtina prie įprasto, didelės ar labai didelės vertės turto, tačiau pateiktuose šaltiniuose šie dydžio kriterijai neatspindi, todėl konkrečios dalies nustatyti negalima. Svarbi praktinė nuostata – BK 182 straipsnio 5 dalis: jei veika būtų kvalifikuota pagal 1 ar 4 dalį, asmuo atsako tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui; čia skundas matyt pateiktas, nes tyrimas jau pradėtas. Jei vykdymas įrodytų organizuotos grupės požymius, taikytųsi 3 dalis su laisvės atėmimu iki aštuonerių metų – tai atskira kvalifikavimo galimybė, nepriklausoma nuo žalos dydžio.
Įrodinėjimo dėmesys krypo į apgaulės (dvasinės prievartos) faktą: policijos aprašyta schema – suklastota keityklos svetainė, „brokerio“ vaidmuo, eperų konvertavimas ir pervedimas į sukčiaus nurodytą kripto sąskaitą – atitinka 182 straipsnio struktūrą, kur baudžiamojai atsakomybei pakanka, kad turtas įgytas apgaulingai įtikinus auką perduoti. Tyrimą veda Tauragės apskrities VPK ikiteisminio tyrimo tvarka; jo uždavinys – nustatyti įtariamąjį, padarytos žalos dydį ir kvalifikacinę dalį, o baigus – medžiagą perduoti prokurorui, kuris kreipiasi į teismą. BK 182 straipsnio 6 dalis numato, kad už 1, 2 ir 3 dalių veikas atsako ir juridinis asmuo – tai aktualu, jei paaiškėtų, kad „brokerio kompanija“ yra tikraisiais įvykiais fiktyvi struktūra, bet ne atskiras įmonės subjektas; pateikti šaltiniai šios bylos atžvilgiu juridinio asmens dalyvavimo nenurodo. Nukentėjusiosios pozicija apsaugota ne tik atsakomybės mechanizmu, bet ir turto konfiskavimo priemone pagal BK 72 straipsnį: konfiskuotinu turtu laikomas nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o kaltininkui priklausantis toks turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. 72 straipsnio 4 dalis leidžia konfiskuoti turtą ir iš kitų asmenų, jei jie žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas naudotas uždraustai veikai, jei sandoris apsimestinis, jei turtas perleistas šeimos nariui ar artimajam giminaičiui arba kontroliniam juridiniam asmeniui. Kai konfiskuotinas turtas paslėptas, suvartotas ar jo paimti negalima, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – tai praktiškai reikšminga, nes gauti 820 eurų tikėtina buvo pervesta į kripto sąskaitą ir galėjo būti paversti kitomis vertybėmis. Žalos atlyginimo klausimas nukentėjusiajai sprendžiamos civilinio ieškinio keliu baudžiamojoje byloje, tačiau pateikti šaltiniai šios bylos atžvilgiu atskiro žalos atlyginimo mechanizmo, išskyrus konfiskavimą valstybės naudai, nenustato. Konvencijos dėl ES finansinių interesų apsaugos šiuo atveju netaikytinos, nes byla nesijungia su Bendrijos finansiniams interesams padaryta žala.
Praktinės pasekmės priklauso nuo kvalifikacijos: pagal 1 dalį bausmės rėžis – nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo iki trejų metų, pagal 2 dalį – iki šešerių metų, pagal 3 dalį (organizuota grupė) – iki aštuonerių metų. Nukentėjusiajai reali galimybė susigrąžinti 820 eurų siejama ne su bausme, o su turto, gauto iš nusikalstamos veikos, konfiskavimu ar jo vertės išieškojimu, jei turtas bus nustatytas. Kadangi įtariamasis greičiausiai veikė internetu ir gali būti užsienyje, tyrimo eiga gali priklausyti nuo tarptautinio bendradarbiavimo – BK 8 straipsnis nustato, kad už užsienyje padarytas veikas pagal nurodytus straipsnius asmuo atsako pagal Lietuvos įstatymą tik tuo atveju, kai veika nusikalstama ir pagal veikos padarymo vietos valstybės įstatymus. Procesinis tolesnis žingsnis, kurio galima laukti, – Tauragės apskrities VPK ikiteisminio tyrimo medžiagos perdavimas prokurorui, kuris spręs dėl kaltinimo arba nutrakta dėl neįrodymo.
BK 182 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad už 1 ir 4 dalių veikas asmuo atsako tik esant nukentėjusiojo skundui ar prokuroro reikalavimui — čia nukentėjusioji būtų savivaldybė.
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, nei įstatyme numatyta, bausmė gali būti skiriama esant ne mažiau nei dviem lengvinančioms aplinkybėms ir bent iš dalies atlygintai turtinei žalai.
M. Leliukui teismo sprendimu pripažinta pareiga savivaldybės naudai grąžinti daugiau kaip 6,5 tūkst. eurų, priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos ir apie 160 eurų bylinėjimosi išlaidos, taigi turtinė atsakomybė jau įforminta civilinėje byloje. Tikslus klausimas, kurį šis sprendimas palieka atvirą, — ar panaši veika (kompensacijų gavimas pateikiant 12 skirtingų banko kortelių, iš kurių tik viena priklausė pačiam asmeniui, ir nevardinius kuro kvitus) sudaro baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 182 straipsnį (sukčiavimas) ar BK 228 straipsnį (piktnaudžiavimas), nes civilinis priteisimas neatima iš prokuratūros teisės vertinti veikos baudžiamąjį aspektą. Jei vertė priskirtina didesnei kategorijai, taikytinos BK 182 straipsnio 1–2 dalys, o jei veika vertintina kaip tarnybinės padėties piktnaudžiavimas siekiant turtinės naudos — BK 228 straipsnio 2 dalis, kurios sankcijoje numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Mažesnėms sumoms taip pat galimas Administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnis (smulki sukčiavimas), užtraukiantis baudą nuo 90 iki 400 eurų, kai turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
Civilinėje byloje teismas vertino, ar atsakovas įrodė, kad kompensuotos išlaidos (kuras, transporto priemonės ir ryšių nuoma) panaudotos išimtinai tarybos nario veiklai; įrodymų našta gulėjo ant atsakovo, ir jis jos neįvykdė. Sprendžiant dėl dokumentų tinkamumo, savivaldybių teisės aktų logika yra vienoda: pavyzdžiui, Panevėžio miesto savivaldybės neformaliojo švietimo programų finansavimo aprašo 30 punktas lėšų panaudojimą pripažįsta tinkamu tik tada, kai išlaidos realios ir „pagrįstos įrodančiais dokumentais“, o 34.7 punktas tiesiogiai draudžia finansuoti nepagrįstas išlaidas. Panašiai Biržų rajono savivaldybės tarybos narių komandiruočių tvarkos aprašo 22–23 punktai nustato kuro sunaudojimo normas pagal variklio tūrį (žiemą didinamas 10 proc.) ir reikalauja pateikti dokumentus, įrodančius faktines išlaidas, — tai rodo, kad nevardiniai kuro kvitai tokiai tvarkai neatitinka. 2K-7-287/2009). Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje byloje 1-52-806/2025 asmuo, padaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą apysunkę veiką, atsakė su švelninimu pagal BK 62 straipsnį, prisipažinęs ir nuoširdžiai gailėdamasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Šie šaltiniai leistų M. Leliukui, grąžinus 6,5 tūkst. eurų, pretenduoti į švelnesnę bausmę, jei būtų pradėtas baudžiamasis procesas, tačiau neatbrailintų nuo paties atsakomybės vertinimo.
Praktiškai M. Leliukui dabar galioja:
Pagal Valstybės gynybos fondo įstatymo įgyvendinimo nuostatų 9 punktą su lėšas gaunančia institucija pasirašoma finansavimo sutartis, kurioje nustatoma nepanaudotų lėšų grąžinimo tvarka.
Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas mero pareigą nustatyti priedangų poreikį ir organizuoti jų parengimą priskiria savivaldybei valstybės perduota funkcija.
Šioje situacijoje savivaldybės, gavusios Valstybės gynybos fondo lėšas priedangų infrastruktūrai, atsiduria prieš įstatyme priskirtą joms viešąją pareigą užtikrinti gyventojų kolektyvinę apsaugą, o lėšų panaudojimo tempas (3,7 mln. iš 30 mln. eurų) rodo, kad ši pareiga kol kas vykdoma nepilnai. Teisinė problema yra finansavimo valdymo ir kompetencijų pasiskirstymo klausimas: kas ir kokia tvarka privalo paruošti priedangas bei kokiais instrumentais Vyriausybė gali paskatinti savivaldybes panaudoti skirtas lėšas. Pagrindinės normos — Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 28 straipsnis bei Lietuvos Respublikos valstybės gynybos fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 5 straipsnio 1–2 dalys.
Pagal krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 13 straipsnį meras vykdo savivaldybei valstybės perduotą civilinės saugos organizavimo funkciją, o pagal to įstatymo 141 straipsnį savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo kaupti apsaugos priemonių atsargas, kurių sąrašus nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Priedangų parengtį reglamentuoja įgyvendinamasis aktas: priedangos valdytojas ne rečiau kaip kartą per metus vertina priedangos būklę ir apie trūkumus per 5 darbo dienas informuoja merą, o prireikus priedanga turi būti paruošta naudoti ne vėliau kaip per 12 valandų. Finansavimo grandis:
VRM siūlomas pereinamasis prie tęstinės atrankos reikštų finansavimo dydžio susiejimą su gyventojų skaičiumi: nuo 165 tūkst. eurų iki 2,345 mln. eurų vienai savivaldybei. Savivaldybių nurodyti techniniai reikalavimai kyla iš aplinkos ministro nustatytų priedangų projektavimo ir įrengimo reikalavimų, todėl jų koregavimas nereikalauja įstatymų keitimo. Naujiems pastatams 28 straipsnio 4 dalis nustato tiesioginę projektavimo pareigą: visuomenės poreikiams naudojamame pastate, kuriame vienu metu gali būti daugiau kaip 100 žmonių, arba aukštybiniame daugiabutyje turi būti suprojektuota ir įrengta atitinkama patalpa.
Praktiškai svarbiausia savivaldybėms — finansavimo sutartyse numatyta nepanaudotų lėšų grąžinimo tvarka: nesugebėjimas įgyvendinti projektų reiškia ne tik grąžinimą, bet ir silpnesnį rodiklį „gyventojų, kuriems užtikrinta vieta priedangose, dalis“. Merams tai reiškia tęstinę įstatyme įtvirtintą atsakomybę: 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto pareiga nėra priklausoma nuo finansavimo prieinamumo, o metinė priedangų būklės vertinimo ir informavimo bei 12 valandų paruošimo reikalavimas galioja nepriklausomai nuo to, ar modernizavimo lėšos panaudotos. Jei VRM siūlymai patvirtinami, savivaldybės galėtų gauti iš anksto žinomą maksimalią sumą pagal gyventojų skaičių ir kompensuoti savo lėšomis pradėtus darbus. Sekimo taškas: Vyriausybės ir VRM sprendimas dėl tęstinės atrankos tvarkos, finansavimo sumų pagal savivaldybių dydį ir 16 mln. eurų modernizavimo lėšų skyrimo; taip pat laukti spalio pradžioje numatyto savivaldybių atstovų vizito į Ukrainą.
BK 72 straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas visais atvejais, o konfiskuotinu laikomas ir tiesiogiai ar netiesiogiai iš uždraustos veikos gautas turtas.
Pagal BK 42 straipsnio 6 dalį kartu su bausme pagal BK 67 straipsnį gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų turto konfiskavimas ir teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas.
Šioje istorijoje esminis teisinis padarinys kaltinamiesiems — galimas ne tik laisvės atėmimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) nusikaltimų sudėtis, bet ir priverstinis neatlygintinas turto konfiskavimas valstybės naudai, nes bylos esmę sudaro siekis asmenine nauda pasisavinti 1,78 milijono eurų vertės viešojo pirkimo projektą. Meras A. Visockas kaltinamas piktnaudžiavimu, pasikėsinimu sukčiauti ir poveikiu liudytojui — tai korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kurias Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis apibrėžia kaip piktnaudžiavimą įgaliojimais siekiant naudos sau ar kitam asmeniui. Tikslus teisinis klausimas, kurį teismas spręs, — ar kaltinamųjų veika atitinka BK nusikaltimo sudėtis ir kokios bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės, įskaitant turto konfiskavimą, gali būti skiriamos; tai sprendžiama pagal BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 42 straipsnį ir BK 67 bei 72 straipsnius.
Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik pagal įstatymą, galiojusį veikos padarymo metu, tad 2020 metais planuotos veikos vertinamos pagal tada galiojusią BK redakciją. Jei kaltinimai pasitvirtins, pagal BK 42 straipsnio 1 dalį už nusikaltimą gali būti skiriamos bausmės nuo viešųjų darbų iki laisvės atėmimo, o pagal BK 42 straipsnio 6 dalį kartu su bausme pagal BK 67 straipsnį gali būti skiriamos viena ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių. BK 67 straipsnio 2 dalyje tarp tokių priemonių įvardijamas ir turto konfiskavimas, ir išplėstinis turto konfiskavimas, ir teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas. BK 72 straipsnio 2 dalyje konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš veikos gautas bet kokio pavidalo turtas; BK 72 straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas visais atvejais. BK 72 straipsnio 4 dalis leidžia konfiskuoti turtą ir iš kito fizinio ar juridinio asmens, jei jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas bus naudojamas uždraustai veikai, arba jei turtas perleistas apsimestiniu sandoriu, kaltininko šeimos nariui, artimajam giminaičiui ar juridiniam asmeniui, kurį valdo kaltininkas ar jo artimieji. Procesinis šios bylos etapas — ikiteisminio tyrimo metu STT pareigūnams duotų liudytojo parodymų skaitymas teisme ir kardomųjų priemonių peržiūra.
Kaltinamiesiems realios pasekmės — nuo bausmės pagal BK 42 straipsnį iki turto konfiskavimo pagal BK 72 straipsnį, kuris gali paliesti ir su jais susijusiems asmenims ar įmonėms priklausantį turtą, jei bus nustatyta BK 72 straipsnio 4 dalies aplinkybių. Merui papildoma praktinė rizika — pareigų netekimas: korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnį ir susijusi informacija gali būti naudojama atsakomybės priemonėms taikyti, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje atleidimas iš pareigų numatytas kaip nuobauda už šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Savivaldybei ir viešųjų pirkimų dalyviams svarbu, kad konfiskavimo institutas gali paliesti ir iš veikos netiesiogiai gautą turtą, tad 1,78 milijono eurų vertės projekto ekonominis rezultatas gali būti nukreiptas valstybės naudai.
Kėdainiuose rugsėjo 17 d. fiksuoti du atskiri įvykiai — grasinimas Pašušvio kaime ir neblaivus vairavimas Skroblų gatvėje — patenka į skirtingas baudžiamosios atsakomybės kategorijas ir bus vertinami pagal skirtingas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) normas. Tikslus teisinis klausimas dėl grasintojo: ar jo veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas), ar pagal BK 145 straipsnį (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą), — tai lemia grasinimo pobūdis ir jo tikrumas. Dėl vairuotojo klausimas nekyla: 1,63 prom. koncentracija aiškiai viršija BK 281-1 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1,51 prom. ribą, todėl jam gresia baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamąjį nusižengimą.
Grasinusiam vyrui (gim. 1997 m.) ikiteisminis tyrimas jau pradėtas. Jei grasinta nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, taikomas BK 145 straipsnis, tačiau jo 3 dalyje nustatyta privataus kaltinimo sąlyga — atsakomybė tik esant nukentėjusiojo skundui ar prokuroro reikalavimui, arba kai tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. Jei grasinimas vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas, taikomas BK 284 straipsnis, kuriame numatyta bausmių laiptuotė — nuo viešųjų darbų ir baudos iki laisvės atėmimo iki dvejų metų. Žinia nenurodo grasinimo turinio, tad abi kvalifikacijos galimos; abiem atvejais tai nusikalstama veika, o ne administracinis nusižengimas pagal ANPK 488 straipsnį. Neblaivus vairuotojas atsakys pagal BK 281-1 straipsnio 1 dalį; bausmės rėžis — bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o 2 dalyje nustatyta, kad atsakoma ir padarius veiką dėl neatsargumo. Dėl suėmimo grasintojui taikytinos BPK 122 straipsnio 1–2 dalys — suėmimo pagrindas galimas tik esant pagrįstam manymui, kad įtariamasis bėgs, trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus, atsižvelgiant į šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą ir kitas aplinkybes.
Realistiski tolesnės eigos scenarijai:
Reguliavimą inicijavo Seimo narys Ignas Vėgėlė. Siekta užtikrinti baudžiamąją atsakomybę už viešus grasinimus, kvietimus ar kurstymą smurtauti per visuomenės informavimo priemones prieš konkrečius asmenis – esama teisė (BK 170 str.) apėmė tik neapykantos kurstymą prieš grupes, o BK 145 str. reikalavo realaus grasinimo. Iniciatoriaus argumentas – tokie veiksmai pasižymi dideliu pavojingumu, bet likdavo nekriminalizuoti, todėl nebuvo užtikrinama asmens teisių apsauga ir atsakomybės neišvengiamumas. Teisės departamentas vertino projektą teisėkūros aspektu, atkreipdamas dėmesį į tikslingumo principą – būtinybę įrodyti, kad tikslo negalima pasiekti kitomis priemonėmis.
Kadangi alkoholio koncentracija prie vairo buvo 2,92 promilės — virš BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos 1,51 promilės ribos — veika priskirta baudžiamajai, o ne administracinei atsakomybei pagal ANK 422 straipsnį.
V. G. atsakomybė pasibaigė dviem nuosprendžiu pripažintomis veikomis: kūno sužalojimu ir neblaiviu vairavimu, už kurias BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyti viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų, o BK 281¹ straipsnio 1 dalyje — bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Konkretus teisinis klausimas šioje byloje — kaip subendrinti dvi bausmes ir kokias papildomas priemones (vairavimo teisės atėmimas, konfiskavimas) leidžia skirti naujasis teistumas, kylantis iš BK 1 straipsnio 2 dalies nustatytos Kodekso paskirties nustatyti bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones.
Sužalojimai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl taikytinas BK 140 straipsnis, nes BK 138 straipsnyje (nesunkus sutrikdymas) numatyti griežtesni rėžiai — laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų — ir jie būtų svarstomi tik nustačius darbingumo praradimą ar ilgalaikį susirgimą.
Areštas vykdomas artimiausiu laikotarpiu po nuosprendžio įsiteisėjimo, o keturių metų draudimas vairuoti skaičiuojamas nuo bausmės atlikimo; iki jo pabaigos V. G. negali gauti nei naudoti vairuotojo pažymėjimo.