Legal prism · 2026-07-31
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-31

Updated: 2026-07-31 13:18
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (34)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — infa.lt
How “child rights” take a deceased child away from the family 🔗
Reading what follows, it is hard to believe such a thing is possible, yet it apparently is, and is even happening when those carrying it out are convinced they are right and, as is often the case, can act with impunity. “Child rights” — or…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymas 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Veiksmai, nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, įvertinęs…
40 straipsnis. Veiksmai, nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, įvertinęs socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius, susijusius su vaiko tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku, jeigu jie kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, arba nustatęs, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesiima reikiamų veiksmų vaiko saugumui užtikrinti ir taip sudaro sąlygas atsirasti grėsmei vaiko sveikatai ar gyvybei, bei nustatęs antrąjį grėsmės vaikui lygį, nedelsdamas: 1) paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, prireikus tam pasitelkdamas policijos pareigūnus; 2) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka inicijuoja atvejo vadybininko paskyrimą, jeigu jis nebuvo paskirtas anksčiau, ir kartu su atvejo vadybininku teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo. Mobiliųjų komandų sudarymo, specialistų atrankos ir jų darbo tvarkos aprašą tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos, šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą bei Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka inicijuoja laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo organizavimą. 3. Įsiteisėjus teismo nutarčiai atsisakyti išduoti leidimą paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas organizuoja vaiko grąžinimą jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, taip pat šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka inicijuoja pagalbos šeimai teikimą. 4. Gavęs šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą prašymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovas ar jo įgaliotas asmuo per vieną darbo dieną sudaro mobiliąją komandą, kuri per vieną darbo dieną pradeda intensyvų darbą su vaiku, jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ir per 14 dienų nuo vaiko paėmimo iš jam nesaugios aplinkos dienos: 1) atlieka intensyvų mobiliosios komandos darbą su šeima, bendradarbiaudama su atvejo vadybininku; 2) kartu su atvejo vadybininku įvertina šeimos poreikius dėl pagalbos ir socialinės rizikos lygį šeimoje; 3) teikia intensyvią konsultacinę ir kitokią pagalbą šeimai, siekdama būtinos šeimos narių elgesio korekcijos ir saugios gyvenamosios aplinkos vaikui sudarymo; 4) pateikia rekomendacijas atvejo vadybininkui dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo. 5. Mobiliajai komandai baigus intensyvų darbą su šeima ir paaiškėjus, kad: 1) tėvai pakeitė savo netinkamą elgesį su vaiku ir dėl to negresia pavojus jo saugumui, sveikatai ar gyvybei ir nelieka socialinės rizikos veiksnių, vaikas nedelsiant grąžinamas tėvams, o savivaldybė užtikrina šeimos stebėseną – ne ilgiau kaip 3 mėnesius vykdo šeimos lankomąją priežiūrą; 2) tėvai stengiasi keisti arba pakeitė savo netinkamą elgesį su vaiku ir dėl to negresia pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, tačiau išlieka socialinės rizikos veiksniai, taikoma atvejo vadyba pagal šio įstatymo 39 straipsnio nuostatas dėl pirmojo grėsmės vaikui lygio ir sprendžiamas klausimas dėl vaiko grąžinimo tėvams; 3) tėvai nesistengia keisti savo netinkamo elgesio su vaiku ir išlieka pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, atvejo vadybininkui pateikiamos rekomendacijos dėl tolesnio darbo su šeima organizavimo, o atvejo vadybininkas vykdo atvejo vadybą, sudaro pagalbos planą ir atlieka kitas funkcijas šio įstatymo 41 straipsnyje nustatyta tvarka. 6. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad, atlikus intensyvų mobiliosios komandos darbą su šeima ir pritaikius pagalbos plane nustatytas priemones, per 60 dienų vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nedėjo pastangų ir nepakeitė savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia arba nesirūpina vaikais, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius Civilinio kodekso nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Tokiu atveju vaiko laikinoji globa (rūpyba) tęsiama, kol teismas priims sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo. Teismui atmetus ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo ir nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo, laikinoji globa (rūpyba) tęsiama Civilinio kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka. 7. Atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą ir paaiškėjus, kad vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą pradeda keisti savo elgesį ir rūpintis vaiko saugumu, auklėjimu ir priežiūra, tačiau išlieka pirmajam grėsmės vaikui lygiui priskirtini rizikos veiksniai, turi būti nagrinėjamas klausimas dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, koreguojamas pagalbos planas ir atliekami kiti šio įstatymo 39 straipsnio 4 ir 6 dalyse numatyti veiksmai.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 3, 4, 9, 12, 14, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 41, 42, 43, 49, 50 straipsnių pa 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą…
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.“
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 365 straipsnis (statute)
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas…
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo, kaip tai numatyta šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.
Analysis
A decision to remove a deceased child under these provisions therefore becomes not a child protection measure, but an administrative act without legal basis.
As regards the other children, the Service cannot rely solely on the size of the family or on the parents’ decision to communicate through a lawyer.

Core issue

Removal of a child is not a measure of social distrust toward a family: it is permissible only where a real danger to a living child has been established. This situation is governed by Articles 36^5, 42, 50, 31, 52 and 56 of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, and Articles 3.254 and 3.254^1 of the Civil Code. The news report states that, after the infant’s death, the Service adopted a decision to remove the child, while there is not yet a court decision regarding the other children. The precise issue is twofold: whether the removal mechanism can operate at all in respect of a deceased child, and whether alleged non-cooperation is sufficient for the removal of the other children. Under Article 36^5(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, removal is linked to the child’s need for protection and to the grounds set out in Article 3.254, points 2 or 3, of the Civil Code.

Legal assessment

Under the cited provisions, the Service’s competence is broad, but it is not independent of the statutory conditions for removal. Article 50(1)(2) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child allows the Service to protect the child’s rights around the clock, but the removal itself must comply with Article 36^5.

  • A need to protect the child must be established.
  • There must be a ground under Article 3.254, point 2 or 3, of the Civil Code.
  • A real danger to the child’s physical or psychological safety must persist, capable of causing significant harm to health or posing a threat to life.
  • Alternatively, it must be established that, despite measures being applied, the parents are making no effort, are not changing their conduct, and the danger persists.

In respect of the deceased infant, these conditions do not correspond to the very logic of the mechanism, because the provision protects against future significant harm to health or a threat to life. A decision to remove a deceased child under these provisions therefore becomes not a child protection measure, but an administrative act without legal basis. As regards the other children, the Service cannot rely solely on the size of the family or on the parents’ decision to communicate through a lawyer. Article 31(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child provides that parental rights and duties are inherent, and that parents have the primary right to raise and educate their children. The same provision also obliges parents to ensure upbringing, care, maintenance and conditions for the child’s development under Article 31(2)–(3).

IssueApplicable provisionTime limit or threshold
Application to the court after removalArticle 3.254^1(2) of the Civil Codewithin 3 working days; exceptionally within 5 working days
Initiating the selection of a guardianArticle 42(3) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Childno later than the next working day after registration of the court authorisation
Notification of parents at the time of removalArticle 36^5(2) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Childimmediately, but no later than the same day

If the children are in fact removed, Article 42(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child obliges the Service to apply to the court for authorisation. The application is examined under the procedure laid down in Chapter XXXIX of the Code of Civil Procedure, as provided in Article 42(2). Under Article 52(1), the function of municipal institutions is to ensure the availability of services and assistance to the family, not to separate children from their parents independently. Parental liability under Article 56 of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child is linked to a violation of the child’s rights, violence, abuse or failure to perform duties. The treatment episode and the circumstances of a congenital illness described in the news report do not, in themselves, fall within that liability framework. The sources provided contain no case law, so the assessment is based only on the cited statutory and subordinate legislation.

Consequences

Realistically, the dispute will next move to court if the children have already been removed or if the Service maintains that decision. What will matter to the court is not the public rhetoric surrounding the story, but whether the documents identify a specific ground under Article 3.254, point 2 or 3, of the Civil Code.

  • For the family, it is practically important to contest the factual danger in respect of each child individually.
  • For the Service, it is practically important to justify why the measures under Article 36^5 of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child were necessary.
  • For the court, it is practically important to verify whether removal has displaced the family assistance measures provided for in Article 52.

If the court refused authorisation, the Service’s removal action would lose its continuing basis under the framework of Article 42 and Article 3.254^1 of the Civil Code. If authorisation were granted, on the next working day after registration of the authorisation the Service would have to instruct the guardianship centre in writing to select a temporary guardian. It is then necessary to monitor whether, within 3 working days, or exceptionally within 5 working days, an application for authorisation to remove the children is submitted to the court, and what court authorisation or refusal document is adopted.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Respublika
Farewell to the First Prime Minister of Independent Lithuania 🔗
Kazimira Prunskienė, the first prime minister of restored independent Lithuania, has died; the report includes archival ELTA photos, including images with Margaret Thatcher and Czech President Václav Havel from 1990.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo vietos ir progos 1. Lietuvos valstybės vėliava nuolat iškeliama prie, virš ar ant šių pastatų: 1) Lietuvos…
5 straipsnis. Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimo vietos ir progos 1. Lietuvos valstybės vėliava nuolat iškeliama prie, virš ar ant šių pastatų: 1) Lietuvos Respublikos Seimo; 2) Respublikos Prezidento rezidencijos; 3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo; 5) Lietuvos Respublikos teismų; 6) Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir teritorinių prokuratūrų; 7) Lietuvos banko; 8) Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos; 9) Gedimino pilies bokšte Vilniuje; 10) Signatarų namų Vilniuje; 11) kuriuose posėdžiauja savivaldybės taryba; 12) pasienio kontrolės punktuose – tarptautiniuose oro uostuose, atviruose tarptautinei laivybai jūrų ir upių (vidaus vandenų) uostuose, geležinkelio stotyse ar prie automobilių kelių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įsteigtose vietose, kuriose patikrinimą atlieka Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, muitinė ir kitos įgaliotos valstybės institucijos. 2. Valstybės švenčių dienomis Lietuvos valstybės vėliava keliama prie, virš ar ant šių pastatų: prie kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, nesvarbu, kokia jų nuosavybės forma, taip pat gyvenamųjų namų, išskyrus gyvenamuosius namus, kuriuose nėra nuolat gyvenama. 3. Lietuvos valstybės vėliava taip pat keliama: 1) prie, virš ar ant Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir šių atstovybių bei įstaigų padalinių, taip pat specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse pastatų, – pagal tarptautinės teisės normas, diplomatinio protokolo reikalavimus ir buvimo valstybės tradicijas; 2) prie, virš ar ant valstybinių aukštųjų, aukštesniųjų, valstybės ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų pastatų – paprastai prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus; 3) savarankiškų karinių dalinių teritorijose – krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka; 4) laivuose, įregistruotuose Lietuvos Respublikoje; 5) laivuose, įplaukusiuose į Lietuvos Respublikos teritorinius vandenis, uostus; 6) prie, virš ar ant pastatų, kuriuose vyksta balsavimas, rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, savivaldybių tarybas ar Europos Parlamentą ir Respublikos Prezidento rinkimų dieną, taip pat balsavimo referendume dieną. 4. Fiziniai ir juridiniai asmenys taip pat gali savo nuožiūra (išskyrus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus) naudoti (kelti, pastatyti) Lietuvos valstybės vėliavą ir (arba) vėliavėles laikydamiesi vėliavų naudojimo principų ir tik tokiu būdu, kad nebūtų parodyta nepagarba šioms vėliavoms. 5. Lietuvos valstybės vėliava gali būti keliama: 1) tarptautinių viešųjų renginių vietose kartu su kitomis vėliavomis – pagal tarptautinio protokolo reikalavimus; 2) sporto arenose – per Lietuvos Respublikos čempionatus ir pirmenybes, tarptautines sporto varžybas, kuriose dalyvauja Lietuvos nacionalinės rinktinės, ir per tarptautinių varžybų nugalėtojų, atstovaujančių Lietuvos Respublikos sporto rinktinėms, apdovanojimo ceremonijas; 3) atmintinomis dienomis ar viešųjų renginių proga – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 6. Lietuvos valstybės vėliava nuolat pastatoma: 1) Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių salėje; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių salėje; 3) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo posėdžių salėje; 4) Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų posėdžių salėse; 5) Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų darbo kabinetuose; 6) Respublikos Prezidento rezidencijos darbo kabinete bei kitose Respublikos Prezidento rezidencijos patalpose, skirtose ar naudojamose oficialioms ceremonijoms ar renginiams; 7) Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko ir ministrų darbo kabinetuose; 8) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų darbo kabinetuose; 9) Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir kitų teismų pirmininkų darbo kabinetuose; 10) Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų darbo kabinetuose; 11) Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko darbo kabinete; 12) Lietuvos Respublikos kariuomenės karinių dalinių vadų darbo kabinetuose; 13) Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, vadovų darbo kabinetuose. 7. Lietuvos valstybės vėliava gali būti pastatoma patalpose, kuriose tuo metu vyksta valstybės ar savivaldybių institucijos rengiami oficialūs renginiai arba kiti oficialūs renginiai, kuriuose dalyvauja Seimo Pirmininkas, Respublikos Prezidentas ar Ministras Pirmininkas. 8. Laidojant Respublikos Prezidentą, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, Seimo ar Vyriausybės narį, kitą Vyriausybės nustatyta tvarka pripažintą Lietuvos Respublikai nusipelniusį asmenį, taip pat asmenį, kuris žuvo atlikdamas savo tarnybinę pareigą ar gelbėdamas žūvančius, karstas su mirusiojo palaikais uždengiamas Lietuvos valstybės vėliavos audeklu, kuris, palaidojus mirusįjį, sulankstomas ir perduodamas mirusiojo giminėms (artimiesiems).
Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 18 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2009 m. rugsėjo 15 d.
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2009 m. rugsėjo 15 d.
Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 2, 5, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
4 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimas Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Signatory status in this case operates as the procedural key: the family’s request triggers the ceremonial, the commission of the Board of the Seimas assumes organisation, and the Government resolution closes the financing chain.
In Prunskienė’s case, the facts presented concern not death in service, but the death of a signatory; accordingly, the axis of application is signatory status.

Core issue

The death of Kazimira Danutė Prunskienė raises not a question of political assessment, but the issue of the State’s duty to honour a signatory. The decision depends not on the hierarchy of offices held, but on the special status conferred under Article 13 of the Law of the Republic of Lithuania on the Status of Signatories to the Act of Independence of Lithuania and Persons Who Signed the Declaration of 16 February 1949 of the Council of the Movement of the Struggle for Freedom of Lithuania. The news report states that on 30 July 2026, a signatory to the Act of Independence and the first Prime Minister of restored Lithuania died. The legal question is precise: who is entitled to initiate a State-funded burial, who organises the funeral, and from what source the expenses are covered. The applicable provisions are:

  • Article 13(1) of the Status Law: upon the death of a signatory, his or her memory is commemorated in accordance with the procedure established by the Government.
  • Article 13(2) of the Status Law: at the request of the spouse, parents or children, signatories are buried at State expense in accordance with the ceremonial approved by the Government.
  • Article 15(2)(4) and (5) of the Law on the Budget Structure: funds from the Government reserve are used for the funerals of prominent public figures and to compensate the costs of a signatory’s gravestone.

Legal assessment

In this situation, the decisive fact is the status of the deceased as a signatory, because that status creates an independent basis for State financing and ceremonial arrangements. Her office as the first Prime Minister reinforces the public interest, but does not itself alter the procedure laid down in Article 13 of the Status Law. Under Article 13(2) of the Status Law, the right to express such a request belongs to:

  • the spouse;
  • the parents or adoptive parents;
  • the children or adopted children.

If such a request is made, the signatory’s funeral is conducted at State expense in accordance with the Government-approved funeral ceremonial for signatories. The same provision allows a request that the funeral be organised by a commission formed by the Board of the Seimas. The financing framework is stricter than merely symbolic State honouring. Government Resolution No. 339 of 31 March 2005 provides that the funeral expenses of a signatory under the ceremonial may not exceed 120 minimum subsistence levels and are covered on the basis of documents evidencing actual expenses.

BasisAmount or term
Limit on signatory funeral expenses120 minimum subsistence levels
Government reservenot more than 1 per cent of approved State budget appropriations
State pension under Article 22 of the Law on State Pensionspaid for no more than 12 months prior to receipt of the application
Application for a State pensionno earlier than 3 months before the entitlement arises, or at any time after it arises

The mechanism for covering expenses depends on the institution that forms the funeral commission. Under point 6 of the Rules for Covering the Funeral Expenses of Prominent Lithuanian Public Figures and Persons Buried at State Expense under the Laws of the Republic of Lithuania, funds are allocated to that State institution or agency. The budgetary decision is usually formalised by Government resolution, because Article 15(1) of the Law on the Budget Structure provides that Government reserve funds are allocated by Government resolution. This is also illustrated by Government Resolution No. 1386 of 29 September 2010, by which LTL 15.6 thousand was allocated to the Office of the Seimas to cover the funeral expenses of signatory Stanislovas Gediminas Ilgūnas.

The rules on compensation for officials are not the principal regime here. Articles 40, 59 and 60 of the Statute of the Internal Service and Article 55 of the Law on the Protection of the Leadership link payments to death or fatal injury in connection with service, official status, and the performance of official duties. Those provisions reflect a different logic: the family of an official may receive compensation equal to 93.1 or 120 months’ average salary, while burial compensation is set at 40 basic social benefits or 40 minimum subsistence levels. In Prunskienė’s case, the facts presented concern not death in service, but the death of a signatory; accordingly, the axis of application is signatory status.

Signatory status in this case operates as the procedural key: the family’s request triggers the ceremonial, the commission of the Board of the Seimas assumes organisation, and the Government resolution closes the financing chain. That is the sharp legal formula of this situation.

Consequences

In practical terms, the first scenario is a State-funded funeral for the signatory if so requested by the relatives specified in Article 13(2) of the Status Law. The Board of the Seimas may then form a commission, which would act as the institutional centre for organising the funeral. The second scenario is the coverage of expenses through the institution or agency that formed the commission. In that case, under point 6 of the Rules, State budget funds would be allocated to that institution, and the actual expenses would have to remain within the limit of 120 minimum subsistence levels.

The third scenario concerns commemoration and the burial site. Under Article 13(1) and (3) of the Status Law, the memory is commemorated in accordance with the procedure established by the Government, while the grave and gravestone are maintained in accordance with the attributes approved by the Government. Financially, this matters not only for the family, but also for the Office of the Seimas or another institution that formed the commission. They will have to substantiate the actual expenses, and the Government will have to adopt a decision allocating reserve funds under Article 15 of the Law on the Budget Structure.

The next procedural monitoring point is to await the decision of the Board of the Seimas on the funeral commission and, after substantiation of the actual expenses, the Government resolution on the allocation of funds from the Government reserve.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — MadeinVilnius.lt
Residents complain about nighttime noise: impossible to sleep 🔗
In summer, it is not only flies and mosquitoes that disturb sleep. Some Vilnius residents living near the capital’s busiest and widest streets have recently been complaining about nighttime noise and asking the municipality and police…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 488 straipsnis (statute)
488 straipsnis. Viešosios rimties trikdymas 1. Šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti…
488 straipsnis. Viešosios rimties trikdymas 1. Šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais ar kiti triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose, o vakaro (nuo 19 val. iki 22 val.) ir nakties (nuo 22 val. iki 7 val.) metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, kai tai trikdo asmenų ramybę, poilsį ar darbą, užtraukia baudą asmenims nuo aštuoniasdešimt iki dviejų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams arba kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo dviejų šimtų iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų iki keturių šimtų eurų. 3. Už šio straipsnio 1, 2 dalyse numatytus administracinius nusižengimus, padarytus viešojoje vietoje vykstančiame renginyje, gali būti skiriamas draudimas lankytis viešosiose vietose vykstančiuose renginiuose nuo vieno mėnesio iki vienų metų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 48 straipsnis (statute)
48 straipsnis. Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymas ar pažeidimas 1. Lietuvos Respublikos…
48 straipsnis. Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymas ar pažeidimas 1. Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymas ar pažeidimas užtraukia baudą nuo vieno šimto iki šešių šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio eurų. 3. Savivaldybių tarybų patvirtintų triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nesilaikymas užtraukia baudą nuo vieno šimto penkiasdešimt iki šešių šimtų eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 319 straipsnis (statute)
319 straipsnis. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo laikinai apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą nevykdymas Savivaldybės administracijos…
319 straipsnis. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo laikinai apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą nevykdymas Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo tam tikroje savivaldybės teritorijoje laikinai apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą siekiant apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai susidaro nepalankios teršalų išsisklaidymo sąlygos arba kai viršijamos ribinės užterštumo vertės ar pavojaus slenksčiai, nevykdymas užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo trisdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų. XIX SKYRIUS ADMINISTRACINIAI NUSIŽENGIMAI, SUSIJĘ SU ENERGETIKA
Analysis
A loud motorcycle at night near residential buildings is legally significant not because of decibels in the abstract, but because measured or proven noise converts discomfort into administrative liability.
A noise complaint alone does not automatically mean that the vehicle may be removed, because Article 603 of the Code of Administrative Offences rests on specific legal grounds.

Core issue

Night-time traffic noise is not merely a matter of “quiet”: it divides into a breach of noise-management obligations and disturbance of public peace.

The outcome depends on whether the authorities establish a breach of statutory noise requirements or only a specific noisy act disturbing rest. The factual premise of the news item is narrow: residents complain of night-time car and motorcycle noise near busy streets in Vilnius.

The applicable provisions are Articles 1, 3, 5, 6 and 13 of the Law of the Republic of Lithuania on Noise Management, and Articles 48, 488, 595 and 603 of the Code of Administrative Offences.

Article 1 of the Noise Management Law establishes the framework for prevention, control and monitoring, while Article 3 enshrines protection of persons from noise and the safeguarding of quality of life.

Article 48 of the Code of Administrative Offences applies to non-compliance with, or breach of, noise-management legislation, while Article 488 applies to noise-generating acts in public places.

Legal assessment

In this situation, the police act not as an intermediary between the resident and the driver, but as a noise-control authority under Article 6 of the Noise Management Law.

That provision allows the Ministry of the Interior to authorise subordinate institutions to control noise around the clock in streets, squares, parks and other public places.

Accordingly, a resident’s call to 112 is procedurally relevant both for traffic control and for the possible recording of a noise violation.

  • The police must inspect the specific source of noise and assess whether the elements of Article 48 or Article 488 of the Code of Administrative Offences are present.
  • Under Article 13 of the Noise Management Law, the municipality approves rules for noise prevention in public places, indicators, strategic maps, action plans and prevention zones.
  • Under Article 5 of the Noise Management Law, the Government approves the state control procedure and coordinates institutional activity.

The municipality’s transfer of a noise-measuring device to the police is consistent with this allocation of powers: the municipality organises prevention, while the police record the violation on site.

For the purposes of Article 488(1) of the Code of Administrative Offences, night-time is from 10 p.m. to 7 a.m.; disturbance of sleep during that period therefore falls within the most strictly protected part of the day.

If the act occurs in a street or other public place and disturbs quiet, rest or work, the structure of Article 488 of the Code of Administrative Offences is sufficient.

If non-compliance with legislation regulating noise management is established, Article 48 of the Code of Administrative Offences applies, carrying higher sanctions.

ProvisionFirst offenceRepeat offence
Article 48(1)-(2) CAOEUR 100-600EUR 500-1,000
Article 48(3)-(4) CAOEUR 150-600EUR 500-1,000
Article 488(1)-(2) CAO, individualsEUR 80-200EUR 200-300
Article 488(1)-(2) CAO, heads or responsible persons of legal entitiesEUR 200-300EUR 300-400

A loud motorcycle at night near residential buildings is legally significant not because of decibels in the abstract, but because measured or proven noise converts discomfort into administrative liability.

Non-compliance with municipal rules separately falls within Article 48(3) of the Code of Administrative Offences, so local law may affect both classification and the amount of the fine.

In the extracts from local rules provided, transport noise is defined as noise caused by road, rail and air transport; accordingly, road-traffic sources do not fall outside the scope of regulation.

Under Article 595 of the Code of Administrative Offences, officials may apply coercive measures to secure proceedings where necessary to prevent an offence, investigate a case or ensure enforcement of a decision.

Article 603 of the Code of Administrative Offences allows compulsory removal of a vehicle only in connection with the offences specified therein, or where confiscation may be imposed for the offence, and where a threat arises or the rights of others are infringed.

A noise complaint alone does not automatically mean that the vehicle may be removed, because Article 603 of the Code of Administrative Offences rests on specific legal grounds.

Consequences

In practice, the most important thing for a resident is to record the time, place and identifying features of the vehicle, and to call the police while the violation is still ongoing.

For the police, what matters most is not the number of reports, but the result of the inspection: measurement, an identified source and established elements of liability.

For the municipality, this issue becomes not merely a series of individual call-outs, but a matter of noise-prevention measures under Article 13 of the Noise Management Law.

  • If the noise is measured and linked to a specific vehicle, proceedings under Article 48 of the Code of Administrative Offences are likely.
  • If night-time disturbance of quiet in a public place is proven, liability under Article 488 of the Code of Administrative Offences is possible.
  • If the inspection does not confirm a violation, proceedings for a noise sanction will lack a sufficient procedural basis.
  • If the same locations and times recur, municipal measures may move into planning, mapping, prevention zones or enforcement of rules for public places.

Procedurally, the next expected steps are police responses to specific 112 reports, noise-measurement records and, if the violation is confirmed, an administrative-offence decision under Article 48 or Article 488 of the Code of Administrative Offences.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — KaunoDiena.lt
Vilnius garbage wars: what is really going on? 🔗
The issue was discussed on Žinių radijas by video blogger Skirmantas Malinauskas, Energesman CEO Algirdas Blazgys, Vilnius city energy department head Dalius Krinickas, city council member Aleksandras Nemunaitis, and Vilnius county waste…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 11-2, 12, 28, 30, 30-1, 30-2, 35-1 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 25-1, 30-3, 30-4, 3 313 straipsnis (statute)
313 straipsnis. Skundų nagrinėjimas 1. Atliekų turėtojų skundus dėl teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės, t. y. surinkimo, vežimo, naudojimo ir…
313 straipsnis. Skundų nagrinėjimas 1. Atliekų turėtojų skundus dėl teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės, t. y. surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo organizavimo nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. 2. Skundus dėl teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos, susijusios su surinkimu, vežimu, naudojimu ir šalinimu, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo organizavimu, kokybės tarp atliekų turėtojo ir regioninio atliekų tvarkymo centro ne teismo tvarka sprendžia savivaldybės vykdomoji institucija. Atliekų turėtojo ir juridinio asmens, savivaldybės pavedimu atliekančio komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, skundų nagrinėjimą organizuoja savivaldybės vykdomoji institucija teisės aktų nustatyta tvarka. Iš sutartinių santykių kylančius atliekų turėtojo ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus skundus dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės sprendžia savivaldybės vykdomoji institucija. Atliekų turėtojas, manantis, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, susijusius su komunalinių atliekų tvarkymo paslauga, pirmiausia privalo raštu kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją ir nurodyti savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai atliekų turėtojas tiesiogiai kreipiasi į teismą. Nesutinkant su savivaldybės vykdomosios institucijos priimtu sprendimu arba kai sprendimas per nustatytus terminus nepriimamas, gali būti kreipiamasi į teismą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Regioninių atliekų tvarkymo centrų skundus dėl bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojo taikomų komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainių nagrinėja Taryba. 4. Skundai nagrinėjami Viešojo administravimo įstatymo ir Tarybos ar savivaldybės tarybos patvirtintose taisyklėse skundų nagrinėjimo nustatyta tvarka. 5. Savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimai, priimti išnagrinėjus skundus tarp atliekų turėtojo ir juridinio asmens, savivaldybės pavedimu atliekančio komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, Tarybos sprendimai, priimti išnagrinėjus regioninio atliekų tvarkymo centro ir bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojo ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena šalis per 30 kalendorinių dienų nuo savivaldybės vykdomosios institucijos ar Tarybos sprendimo dėl sprendimo priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą ar skundą iš esmės.“
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 312 straipsnis (statute)
312 straipsnis. Ginčų ir skundų nagrinėjimas 1. Atliekų turėtojų skundus dėl jiems nustatytos (apskaičiuotos) rinkliavos ar įmokos, rinkliavos ar įmokos lengvatų…
312 straipsnis. Ginčų ir skundų nagrinėjimas 1. Atliekų turėtojų skundus dėl jiems nustatytos (apskaičiuotos) rinkliavos ar įmokos, rinkliavos ar įmokos lengvatų pritaikymo Viešojo administravimo įstatyme ir savivaldybės tarybos patvirtintose ginčų ir skundų nagrinėjimo taisyklėse nustatyta tvarka savivaldybės pavedimu pirmiausia nagrinėja komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius arba juridinis asmuo, savivaldybės pavedimu atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, arba savivaldybės vykdomoji institucija. Nagrinėjami tik skundai ir ginčai, dėl kurių kreipiamasi raštu. Nesutinkant su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus arba juridinio asmens, savivaldybės pavedimu atliekančio komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, priimtu sprendimu arba kai sprendimas per nustatytus terminus nepriimamas, gali būti kreipiamasi į savivaldybės vykdomąją instituciją arba savivaldybės vykdomosios institucijos Vietos savivaldos įstatyme nustatyta tvarka įgaliotą asmenį. Nesutinkant su savivaldybės vykdomosios institucijos arba savivaldybės vykdomosios institucijos Vietos savivaldos įstatyme nustatyta tvarka įgalioto asmens priimtu sprendimu arba kai sprendimas per nustatytus terminus nepriimamas, savivaldybės vykdomosios institucijos arba savivaldybės vykdomosios institucijos Vietos savivaldos įstatyme nustatyta tvarka įgalioto asmens sprendimas arba neveikimas gali būti skundžiamas Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (Lietuvos administracinių ginčų komisijai vadovaujantis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatyme nustatyta tvarka) arba administraciniam teismui. 2. Taryba ne teismo tvarka nagrinėja bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojo ir regioninio atliekų tvarkymo centro ginčus dėl bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojo taikomų komunalinių atliekų deginimo vienos tonos įkainių. Šie ginčai nagrinėjami Tarybos patvirtintose ginčų nagrinėjimo taisyklėse nustatyta tvarka. Tarybos sprendimas dėl šioje dalyje nurodytų ginčų yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Tarybos sprendimus privaloma vykdyti, jeigu nė viena šalis per 30 kalendorinių dienų nuo Tarybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. 3. Tarybos procedūriniai sprendimai, priimti nagrinėjant regioninio atliekų tvarkymo centro ir bendro atliekų deginimo įrenginio ir (ar) atliekų deginimo įrenginio valdytojo ginčą, įskaitant sprendimus atsisakyti nagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, ir kiti sprendimai, užkertantys kelią nagrinėti ginčą, per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos. 4. Atliekų turėtojų skundus ir ginčus tarp atliekų turėtojo ir regioninio atliekų tvarkymo centro, juridinio asmens, savivaldybės pavedimu atliekančio komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo funkcijas, arba komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus dėl teikiamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės, tai yra surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo kokybės, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo organizavimo ne teismo tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija arba savivaldybės vykdomosios institucijos Vietos savivaldos įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas asmuo. Nagrinėjami tik skundai ir ginčai, dėl kurių kreipiamasi raštu. Šioje dalyje nurodyti ginčai ir skundai nagrinėjami Viešojo administravimo įstatyme ir savivaldybės tarybos patvirtintose ginčų ir skundų nagrinėjimo taisyklėse nustatyta tvarka. Nesutinkant su savivaldybės vykdomosios institucijos Vietos savivaldos įstatyme nustatyta tvarka įgalioto asmens priimtu sprendimu arba kai sprendimas per nustatytus terminus nepriimamas, gali būti kreipiamasi į savivaldybės vykdomąją instituciją. Nesutinkant su savivaldybės vykdomosios institucijos priimtu sprendimu arba kai sprendimas per nustatytus terminus nepriimamas, savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimas arba neveikimas gali būti skundžiamas Viešojo administravimo įstatyme nustatyta tvarka administraciniam teismui.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 30-1, 30-2 straipsniais įsta 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas Pakeisti 30 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo…
6 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas Pakeisti 30 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas 1. Visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios savivaldybės, didindamos atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą, gali bendradarbiauti ir kartu įsteigti juridinį asmenį – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių. 2. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus pareiga atlikti jam pavestas funkcijas nustatoma steigimo dokumentuose, savivaldybės ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus sudarytoje sutartyje ar kitame atitinkamame administraciniame akte. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali atlikti šias komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas: 1) organizuoti konkursą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančiam atliekų tvarkytojui parinkti; 2) vykdyti sutartinių įsipareigojimų tarp komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ir šio straipsnio 12 dalyje nurodyto atliekų tvarkytojo priežiūrą ir kontrolę; 3) pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir, jeigu savivaldybės taryba šią įmoką patvirtina, ją rinkti; 4) registruoti komunalinių atliekų turėtojus; 5) rinkti, analizuoti informaciją apie komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės ir (ar) atliekų tvarkymo regiono teritorijoje, regiono plėtros tarybos patvirtinto regioninio ir savivaldybės tarybos patvirtinto savivaldybės atliekų tvarkymo planų priemonių, užtikrinančių valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų užduočių įgyvendinimą, vykdymą; 6) teikti pasiūlymus regiono plėtros tarybai ir savivaldybės tarybai dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tobulinimo ir plėtojimo; 7) įgyvendinti visuomenės informavimo, švietimo ir mokymo priemones komunalinių atliekų tvarkymo srityje; 8) sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais; 9) kitas su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu susijusias savivaldybių pavestas funkcijas. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas savivaldybė atlieka įstatymų nustatyta tvarka. 5. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybių teritorijose susidariusios komunalinės atliekos, kurios šalinamos nepavojingų atliekų sąvartyne, šalinamos tik tame komunalinių atliekų tvarkymo regione įrengtame nepavojingų atliekų sąvartyne. Regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne taip pat šalinamos gamybos ir kitos ūkinės veiklos metu susidarančios nepavojingos, šalinti nepavojingų atliekų sąvartyne skirtos atliekos. 6. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad visiems jos teritorijoje esantiems atliekų turėtojams būtų sudarytos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslauga. 7. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybę pagal nustatytus teisės aktų ir sudarytų sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų reikalavimus užtikrina atliekų tvarkytojas, teikiantis šią paslaugą. Už atliekų tvarkytojo teikiamos paslaugos kokybės priežiūrą ir kontrolę, už šios paslaugos nepertraukiamą teikimą atsakinga atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. 8. Minimalius komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimus nustato Aplinkos ministerija. 9. Savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti šiose sistemose. 10. Komunalinių atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas taip, kad skatintų atliekas naudoti ir perdirbti. Visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – rinkliava) ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą, turi būti: 1) užtikrintas aprūpinimas mišrių komunalinių atliekų surinkimo priemonėmis; 2) užtikrintas aprūpinimas biologiškai skaidžių atliekų sutvarkymo priemonėmis; 3) užtikrintas aprūpinimas antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, metalo, įskaitant pakuočių atliekas) rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis; 4) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias statybos ir griovimo atliekas, baldų, elektros ir elektroninės įrangos, naudotų padangų ir kitas komunalines atliekas; 5) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias pavojingas atliekas (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas). Savivaldybės privalo užtikrinti, kad jų organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos neatsisakytų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekų iš gyventojų. 11. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 12. Atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, išrinkęs šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, privalo per 5 darbo dienas informuoti komunalinių atliekų turėtojus, paskelbdamas savivaldybės nustatyta tvarka šių atliekų tvarkytojų pavadinimus ir kontaktinius duomenis. 13. Asmuo (fizinis asmuo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas valstybėse narėse įsteigto juridinio asmens filialas ar atstovybė) yra komunalinių atliekų turėtojas, nepaisant jo teisinės formos ar vykdomos veiklos pobūdžio, ir turi rūšiuoti komunalines atliekas, kurias rūšiuoti nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 14. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius registruoja komunalinių atliekų turėtojus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 15. Šiame Įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatytai pareigai organizuoti atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, supakuotus gaminius), tvarkymą ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti gamintojai ir importuotojai ar licencijuotos organizacijos gali diegti savivaldybės organizuojamą komunalinių atliekų tvarkymo sistemą papildančias atliekų surinkimo sistemas. Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 16. Siekdamos užtikrinti geros kokybės ir prieinamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą visiems savivaldybės teritorijos gyventojams, organizuodamos komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų tvarkymą, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis sudaryti šio Įstatymo 342, 343 straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytas gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo sutartis. Komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų surinkėjus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 17. Savivaldybės privalo įgyvendinti valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane joms nustatytas užduotis šiame plane nustatytais terminais ir užtikrinant plane numatytus minimalius reikalavimus: 1) užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų visuotinė, geros kokybės, prieinama (įperkama) ir atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus; 2) užtikrinti antrinių žaliavų rūšiavimo galimybę ir priemones visiems komunalinių atliekų turėtojams; 3) atskirai rinkti antrines žaliavas (esančias komunalinėse atliekose) iš įmonių, įstaigų ir organizacijų į specialius konteinerius ir (ar) naudojant kitas surinkimo priemones; 4) įrengti didelių gabaritų atliekų (baldų, statybos ir griovimo, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, naudotų padangų, pavojingų buitinių atliekų ir kt.) surinkimo aikšteles ir organizuoti didelių gabaritų atliekų surinkimą kitais būdais; 5) užtikrinti buityje susidarančių pavojingų atliekų (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas) atskirą surinkimą ir kad jų organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose nebūtų atsisakoma iš gyventojų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekas; 6) mažinti šalinamų savivaldybės teritorijoje susidariusių komunalinių atliekų kiekį; 7) šviesti ir informuoti visuomenę apie buityje susidarančių atliekų tvarkymo galimybes; 8) užtikrinti, kad kiekvienoje savivaldybėje ir komunalinių atliekų tvarkymo regione būtų sudarytos sąlygos apdoroti (kompostuoti ir (ar) anaerobiškai pūdyti) komunalines biologiškai skaidžias atliekas. 18. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad sąvartynuose būtų šalinamos jų teritorijose surinktos tik po rūšiavimo likusios netinkamos naudoti komunalinės atliekos.“
Analysis
The Vilnius waste flow is not merely a matter of technical capacity: based on the figures provided, a price difference of EUR 46.19/t may represent an annual change in burden of approximately EUR 11 million.
Therefore, public comments about crises, debts, or a “takeover” are, in practical terms, insufficient for the parties to the dispute.

Core issue

The core of the Vilnius dispute is not merely “who will remove the waste”, but who lawfully controls the flow of a mandatory municipal service. Legally, that flow is assessed through the municipality’s duty to organise the system, the administrator’s competence, and the limits of pricing. The reported fact is that the dispute arose over the management of mixed municipal waste in the Vilnius region, the continuity of UAB Energesman’s contract, and the takeover of the operator’s management. The issue is assessed under:

  • Article 30(1)–(3) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, which permits municipalities to establish an administrator and assign system functions to it.
  • Article 30¹(2) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, which establishes the duty of waste holders to pay a fee or conclude a service contract.
  • Article 30²(1) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, which requires pricing to be based on solidarity, proportionality, non-discrimination, cost recovery, and transparency.
  • Article 31(1)–(2) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, under which councils approve rules and municipal institutions supervise their implementation.
  • Article 31¹(1) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, which requires publication of information on quality, conditions, modernisation, investments, and the structure of the fee.

Legal assessment

Under Article 30(1) of the Law on Waste Management, municipalities may jointly establish an administrator of the municipal waste management system; accordingly, VAATC’s role is not, in itself, a legal anomaly. However, under Article 30(2), the administrator’s duties must derive from founding documents, a contract, or an administrative act. This means that the decisive issue in the dispute is not a political assertion about “municipal hands”, but the specific content of the mandate. The administrator’s competence under Article 30(3) includes:

  • organising tenders to select a waste manager;
  • verifying performance of contractual obligations;
  • submitting to the municipality the calculation of the fee or contribution amount;
  • registering municipal waste holders.

If, under the contract, Energesman was to manage waste for approximately another 10 years, the administrator’s actions must be linked to verification of contractual performance, not to an abstract redistribution of the market. The alleged risks would be legally material only to the extent that they indicate a breach of service quality, continuity, or rules under Article 31(1)–(2). In the Vilnius dispute, legal weight attaches to the fact that the plant had not been restored by 30 June, the formation of queues, and risks identified during inspections, provided that these were recorded in documents of competent authorities.

The pricing dispute cannot be resolved solely by comparing EUR 53.81 and EUR 100 per tonne. Under Article 30²(1) of the Law on Waste Management, the price must comply with cost recovery, proportionality, and transparency. Accordingly, a possible price increase would be lawful only if it did not exceed what is necessary for operation of the system and financing of the service.

IndicatorFigure stated in the report
Vilnius region’s share of Lithuania’s mixed municipal wasteapprox. 31%
Annual waste volumeapprox. 220,000 t
Energesman priceEUR 53.81/t
Illustrative EUR 100/t priceEUR 100/t
Difference according to the calculation providedapprox. EUR 11 million per year
Permitted quantity to be stored on site24,000 t
Publicly mentioned actual quantityapprox. 17,000–18,000 t

As regards the local fee, the sources provided distinguish the competence of the council from the operator’s commercial activity. Articles 11, 12 and 13 of the Law on Fees of the Republic of Lithuania, as cited in the source, link the establishment of a local fee to a decision of the municipal council. The same source’s reference to Article 16(37) of the Law on Local Self-Government means that the establishment of local fees falls within the exclusive competence of the municipal council.

The duty to inform is a separate legal axis in this situation. Under Article 31¹(1) of the Law on Waste Management, information on service quality, conditions, modernisation, investments, and the amount and structure of the fee or contribution must be public. Therefore, public comments about crises, debts, or a “takeover” are, in practical terms, insufficient for the parties to the dispute.

Consequences

First scenario: VAATC’s and the municipalities’ actions stand if it is documented that the operator no longer ensured performance of the contract and continuity of the service. In that case, the key issue for consumers would not be the operator’s name, but whether the new pricing complies with Article 30²(1) of the Law on Waste Management.

Second scenario: Energesman challenges the grounds for the takeover, relying on the permitted quantity of 24,000 t, the actual quantity of 17,000–18,000 t, and the settlement agreement concerning continuity of the contract. In that case, the axis of the dispute would be whether the risks were such as to justify the operator’s effective removal. The Vilnius waste flow is not merely a matter of technical capacity: based on the figures provided, a price difference of EUR 46.19/t may represent an annual change in burden of approximately EUR 11 million.

Third scenario: the municipality seeks to transfer more functions to municipally controlled entities, but must comply with the tendering, mandate, and pricing regime. The cited source concerning the Government’s draft states that waste management is an activity based on competition and that operators should be selected through public tenders announced by the municipality. This limits the possibility of closing the market to a private operator by political decision alone.

In practical terms, this matters for three groups:

  • residents, because the fee or contribution must be based on costs and a transparent structure;
  • operators, because contractual continuity depends on performance and the administrator’s inspection documents;
  • the municipality and VAATC, because their competence must be based on a specific mandate, rules, and publicly disclosed information.

Procedurally, the next step is to await the inspection materials and the administrator’s documents concerning performance of the 30 June obligations, as well as publicly updated information under Article 31¹(1) of the Law on Waste Management; if a period of several days was granted to remedy deficiencies, it must be followed by a decision of the competent authority on continuity of operations.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated as part of the implementation of the Government Programme, in practice linking it to the reform of the waste management and environmental tax system. The aim was to define more clearly the pricing of municipal waste management, cost allocation, accountability, complaints handling, and the financial responsibility of municipalities for non-compliance with requirements. The principal argument was the creation of a more efficient and transparent waste management system; the excerpts provided also indicate a need to align the regulation of waste, packaging and pollution taxes, and disclose no clear substantive contradictions.

📄 Original — Vilniaus miesto savivaldybė
Results announced for 2026 projects funded under the 2025-2028 NGO Strengthening Action Plan measure “Strengthening community activity in municipalities” 🔗
General provisions: the data controller for personal data of visitors to the Vilnius City Municipality website vilnius.lt is the Vilnius City Municipality Administration, which respects visitors’ right to privacy and processes personal…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo Nr. XII-717 pakeitimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
3. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš valstybės biudžeto ir šių lėšų administravimo tvarką, projektų vertinimo…
3. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš valstybės biudžeto ir šių lėšų administravimo tvarką, projektų vertinimo procedūras, lėšų pervedimo ir atsiskaitymo už gautą finansavimą tvarką. Asignavimų valdytojai, įgyvendindami nevyriausybinių organizacijų finansavimo programas ir priemones, tvirtina finansavimo konkursų nuostatus, kuriuose nustato finansavimo kryptis, siekiamus tikslus ir projektų įgyvendinimo rezultatų vertinimo tvarką. 4. Nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš savivaldybės biudžeto tvarką, šių lėšų administravimo tvarką ir finansuotinas nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, atsižvelgusi į nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką ir įvertinusi vietos bendruomenės poreikius, nustato savivaldybės taryba. 5. Finansavimas gali būti skiriamas juridiniams asmenims, kurie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą nevyriausybinės organizacijos sąvoką. 8 straipsnis. Viešosios naudos nevyriausybinių organizacijų finansavimas Asignavimų valdytojai, skirstydami nevyriausybinių organizacijų veiklos finansavimo lėšas, gali numatyti, kad viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms teikiamas prioritetas. Nevyriausybinės organizacijos pripažįstamos viešosios naudos nevyriausybinėmis organizacijomis Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 9 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų fondas 1. Nevyriausybinių organizacijų fondas (toliau – fondas) sudaromas siekiant kaupti lėšas ir jas paskirstyti nevyriausybinėms organizacijoms, įskaitant bendruomenines organizacijas, taip pat nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikai formuoti ir įgyvendinti. Nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikai formuoti ir įgyvendinti gali būti skiriama ne daugiau negu 20 procentų Fondo lėšų.
Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros ĮSTATYMAS 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų finansavimas 1. Nevyriausybinėms organizacijoms finansavimas konkurso būdu gali būti skiriamas iš Lietuvos Respublikos…
7 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų finansavimas 1. Nevyriausybinėms organizacijoms finansavimas konkurso būdu gali būti skiriamas iš Lietuvos Respublikos valstybės ar savivaldybių biudžetų šiems tikslams: 1) jų veiklai stiprinti; 2) tiksliniams jų veiklos projektams įgyvendinti; 3) teikiant viešąsias paslaugas reikalingų gebėjimų stiprinimo projektams įgyvendinti; 4) Bendruomeninių organizacijų plėtros įstatymui įgyvendinti; 5) Vyriausybės nustatyta tvarka sudaromoms strateginės valstybės ir nevyriausybinių organizacijų partnerystės sutartims įgyvendinti. 2. Nevyriausybinėms organizacijoms finansavimą pagal įgyvendinamas programas ir priemones skiria asignavimų valdytojai. Asignavimų valdytojai, įgyvendinantys socialinės srities, nevyriausybinių organizacijų plėtros, žmogaus teisių apsaugos arba švietimo politikos srities programas bei priemones, gali įgalioti viešąją įstaigą Europos socialinio fondo agentūrą administruoti tas programas ir priemones, pagal kurias skiriamas finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms. 21. Viešosios įstaigos Europos socialinio fondo agentūros veikla atliekant šio straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas finansuojama iš asignavimų valdytojams skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir (arba) kitų lėšų. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-916, 2022-01-20, paskelbta TAR 2022-01-27, i. k. 2022-01289 3. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš valstybės biudžeto ir šių lėšų administravimo tvarką, projektų vertinimo procedūras, lėšų pervedimo ir atsiskaitymo už gautą finansavimą tvarką. Asignavimų valdytojai, įgyvendindami nevyriausybinių organizacijų finansavimo programas ir priemones, tvirtina finansavimo konkursų nuostatus, kuriuose nustato finansavimo kryptis, siekiamus tikslus ir projektų įgyvendinimo rezultatų vertinimo tvarką. 4. Nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš savivaldybės biudžeto tvarką, šių lėšų administravimo tvarką ir finansuotinas nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, atsižvelgusi į nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką ir įvertinusi vietos bendruomenės poreikius, nustato savivaldybės taryba. 5. Finansavimas gali būti skiriamas juridiniams asmenims, kurie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą nevyriausybinės organizacijos sąvoką.
Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų plėtros ĮSTATYMAS 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikos formavimas ir įgyvendinimas 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė planavimo dokumentuose nustato…
4 straipsnis. Nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikos formavimas ir įgyvendinimas 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė planavimo dokumentuose nustato nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politikos prioritetus, tikslus, uždavinius ir numatomus pasiekti rezultatus. 2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija: 1) formuoja nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir prižiūri jos įgyvendinimą; 2) rengia ir teikia pasiūlymus Vyriausybei nevyriausybinių organizacijų plėtros srityje; 3) renka ir analizuoja duomenis apie nevyriausybinėms organizacijoms valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų teikiamą finansavimą; 4) analizuoja nevyriausybinių organizacijų būklę Lietuvos Respublikoje, inicijuoja su nevyriausybinėmis organizacijomis ir jų veikla susijusius tyrimus; 5) užtikrina nevyriausybinių organizacijų konsultavimą šio įstatymo įgyvendinimo klausimais; 6) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas funkcijas. 3. Įgyvendindamos nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, valstybės institucijos ir įstaigos su toje viešosios politikos srityje veikiančiomis skėtinėmis nacionalinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis ir (arba) Nevyriausybinių organizacijų taryba, o savivaldybės institucijos ir įstaigos – su savivaldybės nevyriausybinių organizacijų taryba konsultuojasi dėl: 1) rengiamų teisės aktų projektų, susijusių su nevyriausybinių organizacijų veikla; 2) planuojamų programų, pagal kurias konkurso būdu finansuojami nevyriausybinių organizacijų projektai. 4. Savivaldybės taryba pagal kompetenciją: 1) atsižvelgdama į nevyriausybinių organizacijų plėtros valstybės politiką ir nustatytus nacionalinius prioritetus bei įvertinusi vietos bendruomenės poreikius, planavimo dokumentuose nustato ilgalaikius nevyriausybinių organizacijų plėtros tikslus, savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis; 2) nustato viešosios naudos ir grupinės naudos nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš savivaldybės biudžeto kriterijus ir tvarką; 3) tvirtina savivaldybės nevyriausybinių organizacijų tarybos sudėtį. 5. Savivaldybės administracija įgyvendina nevyriausybinių organizacijų plėtros savivaldybėje priemones.
Analysis
A funding result is not permission to publish more personal data than is necessary to achieve the public-administration purpose.
In practical terms, the most important scenario is not a dispute over the results themselves, but a dispute over the scope of the information published or collected.

Core issue

The public publication of project results is not merely a communications act: it triggers the controller’s obligation to demonstrate the basis for each purpose of processing. This issue is assessed under Article 4(7) and (8), Article 6(3), Article 24, Articles 28-29, and Article 38 of the GDPR. The notice concerning the results of projects funded in 2026 falls within the broader data-processing regime of the website of the Vilnius City Municipality Administration. Under Article 4(7) of the GDPR, the Administration is to be regarded as the controller, because it determines the purposes and means of the data collected on the website.

Legal assessment

Under Article 6(3) of the GDPR, the basis of public interest or legal obligation must be laid down in Union or Member State law.

  • Under Recital 47 of the GDPR, legitimate interests should not apply to public authorities when they process data in the performance of their tasks.
  • Under Article 24(1) of the GDPR, the Administration must not only implement measures, but also be able to demonstrate compliance with the Regulation.

Accordingly, the general purposes stated in the Administration’s privacy policy must be linked to specific funding or electronic-services processes. This approach is also confirmed by municipal acts, which identify Article 6(1)(e) of the GDPR for the assessment of applications, and Article 6(1)(c) of the GDPR for service requests.

Processing situationStated basisRetention period
Assessment and funding of youth programme applicationsArticle 6(1)(e) GDPR10 years from submission of the application
Examination of a request concerning green spaces and plantingsArticle 6(1)(c) GDPRno longer than 3 years
Direct marketing on the websitewithdrawal of consent under the policyuntil opt-out, but no longer than necessary

The lawfulness of publishing project results depends on whether the data disclosed are necessary for the purposes of funding transparency and administration. If contact persons, assessment details, or other identifiable data are also published, the Administration bears the burden of demonstrating their necessity for the specific purpose. A funding result is not permission to publish more personal data than is necessary to achieve the public-administration purpose.

The engagement of processors does not alter the Administration’s responsibility. Under Article 28 of the GDPR, a processor must act on the controller’s documented instructions, ensure confidentiality, and assist in the exercise of data subjects’ rights. Under Article 29 of the GDPR, persons acting under the authority of the controller or processor may not process data without the controller’s instructions, unless required to do so by law.

Paragraph 35 of Bulletin No. 49 of the administrative-law case law of the Supreme Administrative Court of Lithuania relies on CJEU case law concerning transparency obligations. It emphasises that the data subject must receive information about the purposes of processing, the legal basis, and the recipients under Article 13(1)(c) and (e) of the GDPR. In this situation, this means that a single general sentence in a privacy policy is insufficient where a specific call has a distinct scope of data, retention period, and recipients.

Consequences

In practical terms, the most important scenario is not a dispute over the results themselves, but a dispute over the scope of the information published or collected. Applicants, project implementers, and website visitors may exercise the rights stated in the policy:

  • to request information about the processing;
  • to access the data;
  • to require rectification or erasure of the data;
  • to restrict processing;
  • to object to processing;
  • to withdraw consent;
  • to lodge a complaint with the State Data Protection Inspectorate.

The Administration may refuse to comply with requests only in the cases provided for by law. If the response does not satisfy the data subject, the next procedural step is to contact the State Data Protection Inspectorate at L. Sapiegos g. 17, Vilnius, or by email at [email protected]. The nearest monitoring point is to wait and see whether separate information on the scope of data, legal basis, recipients, and retention period will be provided in relation to the results of the specific projects funded in 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - State property transferred to municipality: Lauksargiai railway station to be revived for a new purpose 🔗
The historic Lauksargiai railway station has been transferred to Taurage District Municipality. Turto bankas handed over the station building, warehouse, and freight platform to municipal ownership, with the complex set to be adapted for…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2025 m. lapkričio 13 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2025 m. lapkričio 13 d. Nr. XV-527 Vilnius         1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą Nr. VIII-729 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMAS   I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir turto valdytojų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek nenustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose šio turto valdymą ir (ar) naudojimą, ir (ar) disponavimą juo, tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Disponavimas turtu – teisė valstybės arba savivaldybės turtą parduoti, kitaip jį perleisti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinį statusą. 2. Liekamosios medžiagos – tinkamos naudoti detalės, mazgai, taurieji metalai, brangakmeniai, antrinės žaliavos, statybinės ir kitos medžiagos, liekantys išardžius numatytą likviduoti turtą. 3. Savivaldybės valdoma bendrovė – akcinė bendrovė ir (ar) uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. 4. Savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat savivaldybės valdoma bendrovė. 5. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir turto valdytojų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek nenustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose šio turto valdymą ir (ar) naudojimą, ir (ar) disponavimą juo, tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Savivaldybių turto įgijimo būdai Savivaldybė turtą įgyja: 1) perimdama valstybės turtą, kuris perduodamas savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta…
6 straipsnis. Savivaldybių turto įgijimo būdai Savivaldybė turtą įgyja: 1) perimdama valstybės turtą, kuris perduodamas savivaldybių nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka; 2) savivaldybės tarybos sutikimu perimdama savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms įgyvendinti valstybės turtą, kai šis turtas perduodamas savivaldybių nuosavybėn Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) gaudama pajamų iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų; 4) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo; 5) pagal sandorius; 6) pagal testamentą paveldėdama turtą; 7) pagal teismo sprendimą perimdama bešeimininkį turtą; 8) kitais įstatymų nustatytais būdais. III SKYRIUS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMAS, NAUDOJIMAS IR DISPONAVIMAS JUO   7 straipsnis. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai 1. Valstybės turto savininko funkcijas vadovaudamiesi įstatymais atlieka Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė. 2. Valstybės turtą patikėjimo teise gali valdyti, naudoti ir disponuoti juo šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyti valstybės turto patikėjimo teisės subjektai. 3. Turto valdytojų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo patikėjimo teise, teisės ir pareigos nustatytos įstatymuose, Vyriausybės nutarimuose, šių turto valdytojų įstatuose (nuostatuose) ir valstybės turto patikėjimo sutartyje. 8 straipsnis. Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai 1. Savivaldybių turto savininko funkcijas vadovaudamosi įstatymais atlieka savivaldybių tarybos. 2. Savivaldybių turtą patikėjimo teise gali valdyti, naudoti ir disponuoti juo šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodyti savivaldybių turto patikėjimo teisės subjektai. 3.
Analysis
In this transfer, the legal value of Lauksargiai station derives not from rhetoric about its historical status, but from the demonstrated link with an autonomous municipal function.
If the municipality were to depart from the justification for the transfer, the issue would become not one of a cultural project, but one of the use of municipal property in accordance with its designated purpose.

Core issue

The issue here is not the “revitalisation” of a building, but a change in the legal regime governing public property. The legal axis is the transition from the state property trust regime to municipal ownership, where the property has been recognised as unnecessary for state functions. The news fact is this: the Lauksargiai station complex, managed by Turto bankas under the right of trust, has been transferred to Tauragė District Municipality. This transfer is assessed under Article 1, Article 6 points 1 and 2, Article 7 parts 1-3, Article 8 part 1, and Article 19 part 1 point 5 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property. The mechanism set out in points 11-12.3 of the Description approved by Government Resolution No. 16 of 5 January 2001 is also applicable. It determines when state-owned immovable property may be transferred into municipal ownership for the performance of the municipality’s autonomous functions.

Legal assessment

Article 1 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property establishes the general rule: state and municipal property is managed, used and transferred only in accordance with the procedure prescribed by law. Accordingly, Turto bankas’ management under the right of trust does not in itself confer on the municipality any rights to the station, warehouse or platform. Under Article 7 part 1 of that law, the functions of the owner of state property are performed by the Seimas and the Government. Under Article 7 part 3, the trustee’s rights and duties arise from laws, Government resolutions, statutes and the trust agreement. Turto bankas could therefore initiate the stage of recognising the property as unnecessary, but the final decision on the transfer of ownership had to be adopted by the Government.

  • Turto bankas had to manage the complex as a trustee of state property.
  • The Government had to exercise the state owner’s function.
  • The municipality had to substantiate the autonomous function for which the property was needed.
  • The municipal council had to express its consent to take over the property where point 12 of the Description applies.

The essential provision is Article 19 part 1 point 5 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property. It permits state-owned immovable property recognised as unnecessary under Article 26 part 1 point 8 of the law to be transferred into municipal ownership for the implementation of autonomous municipal functions. In this transfer, the legal value of Lauksargiai station derives not from rhetoric about its historical status, but from the demonstrated link with an autonomous municipal function. For that reason, the intended uses for community, cultural, educational and tourism purposes are not a political promise, but the legal basis for the transfer.

Point 11 of the Description approved by Government Resolution No. 16 reiterates the condition that the state-owned immovable property to be transferred must be recognised as unnecessary. Point 12 of the Description requires a municipal request and a municipal council decision consenting to the takeover of the property.

ElementSignificance in this situation
Station building527 sq. m object being transferred
WarehouseAlmost 139 sq. m object being transferred
Freight platformPart of the complex transferred together
Legal basisProperty unnecessary for state functions, transferred for an autonomous municipal function

Under points 12.1-12.3 of the Description, the municipal request had to specify the particular intended use of the property, the function, the necessity and the funding requirement. This means that restoration is not separate from the transfer: the financial and functional justification for use is part of the transfer procedure.

Article 1 of the Law on the Transfer of State Property into Municipal Ownership regulates a different type of acquisition of municipal ownership. It establishes the categories of state property, takeover, acquisition of ownership rights, registration and dispute resolution. However, the facts reported here more clearly fall within Article 19 part 1 point 5 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property, because the matter concerns immovable property managed by Turto bankas and recognised as unnecessary.

Consequences

The first scenario is a smooth one: the municipality registers its ownership rights and begins design, restoration and adaptation works in accordance with the stated purpose. The second scenario is slower: due to funding needs, further specification of the function or decisions on intended use, the project moves into the stage of additional municipal decisions.

In practical terms, this matters for Tauragė District Municipality because, after the transfer, it acts not as a trustee of state property but as an entity exercising the owner’s functions under Article 8 part 1 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property. It also matters for the local community because the directions of use must remain linked to the autonomous municipal function for which the property was transferred. If the municipality were to depart from the justification for the transfer, the issue would become not one of a cultural project, but one of the use of municipal property in accordance with its designated purpose.

Procedurally, the next expected steps are the registration of the municipality’s ownership rights, inclusion of the property in municipal accounts and documentation for the specific adaptation project; the timing will depend on the progress of adoption of those documents.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lrytas
Two Kaunas District residents to stand trial for beating a man in a public place 🔗
According to the pre-trial investigation, the defendants beat the victim in a public place last September after using a trivial pretext. They were found to have struck the man at least six times to the arms, face and chest, causing a minor…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 243 straipsnis (statute)
243 straipsnis. Vengimas atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo poveikio priemones Tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu…
243 straipsnis. Vengimas atlikti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes arba baudžiamojo poveikio priemones Tas, kas vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 284 straipsnis (statute)
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą…
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Analysis
The axis of this case is straightforward: when a trivial pretext in a public place turns into six blows and minor impairment of health, the dispute moves from a description of a conflict to the concurrence of several Criminal Code offences.
If avoidance of intoxication testing is proved together with the relevant signs, Article 2811(1) of the Criminal Code may apply even without a specific per mille figure.

Core issue

This case is not merely an episode of fighting: the same factual evening combines violence in a public place, drunk driving, and disregard of a prior court-imposed driving ban.

The precise question is whether six blows, a public place, avoidance of an intoxication test, and a valid three-year driving ban constitute several separate criminal offences under Articles 138, 243, 2811 and 284 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

The news fact relevant to this analysis is narrow: the defendants are accused of beating a man in a public place in September 2025, and one of them is alleged later to have driven a Volkswagen Passat while intoxicated and in breach of a driving ban.

Legal assessment

According to the source provided, Article 138 of the Criminal Code covers intentional minor impairment of health where the person was ill for a prolonged period or lost more than 5 percent but less than 30 percent of working capacity.

Six blows to the arms, face and chest allow the conduct to be assessed not as an accidental traffic or domestic incident, but as active violent acts.

The public location does not change the consequences of the health impairment, but it opens an additional assessment under Article 284(1) of the Criminal Code concerning brazen conduct and disturbance of public peace or order.

The axis of this case is straightforward: when a trivial pretext in a public place turns into six blows and minor impairment of health, the dispute moves from a description of a conflict to the concurrence of several Criminal Code offences.

  • In the violence episode, the prosecution will need to substantiate the fact of the blows, their causal link with the minor impairment of health, and the disturbance of public order under Articles 138 and 284 of the Criminal Code.
  • In the driving episode, under Article 2811(1) of the Criminal Code, one of the alternatives is sufficient: intoxication of 1.51 per mille or more, or avoidance of testing where signs of intoxication are present.
  • In the part concerning the penal measure, under Article 243 of the Criminal Code it is significant that the driving ban was imposed by a court, was valid for three years, and was disregarded by the defendant.
EpisodeApplicable provisionApparent threshold or sanction
Minor impairment of healthArticle 138 of the Criminal Coderestriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 3 years
Violation of public orderArticle 284(1) of the Criminal Codecommunity service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Drunk driving or avoidance of testingArticle 2811(1) of the Criminal Codea fine, arrest, or imprisonment for up to 1 year
Disregard of a driving banArticle 243 of the Criminal Codecommunity service, a fine, restriction of liberty, or arrest

Article 281 of the Criminal Code is not the principal driving provision here, because the facts presented do not concern a traffic accident and harm caused by it.

It would become relevant only if driving in breach of the rules had caused a traffic accident with the consequences specified in that article.

Administrative law sources indicate the boundary: repeated driving with more than 0.4 but not more than 1.5 per mille is generally associated with fines under Article 427 of the Code of Administrative Offences.

However, Article 2811 of the Criminal Code criminalises intoxication of 1.51 per mille or more, or avoidance of testing where signs are present, so this criminal-law threshold is decisive in the charge.

Consequences

The practical significance of the case is greatest for one defendant, because he faces consequences not only for the violent episode, but also for road traffic conduct and non-compliance with a court-imposed measure.

For the other participants in the proceedings, it is important whether the court will treat the violence in a public place only as impairment of health, or also as a violation of public order.

For the victim, the key issue is whether the extent of the minor impairment of health and the causal link with at least six blows will be confirmed.

  • If the court accepts the prosecution’s version, several penalties and penal measures may be assessed under Article 1(2) of the Criminal Code, which permits the establishment of penalties and penal measures for acts provided for in the Criminal Code.
  • If avoidance of intoxication testing is proved together with the relevant signs, Article 2811(1) of the Criminal Code may apply even without a specific per mille figure.
  • If it is proved that the three-year driving ban was in force and that the defendant knew this, the Article 243 episode will become a separate criminal misdemeanour.

Procedurally, the case should next be expected to proceed before the court: the court will assess the indictment, the data concerning the victim’s injuries, the circumstances of the public place, signs of intoxication, and documents concerning the three-year driving ban.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Etaplius
Case over minor bodily harm and other criminal offenses sent to court 🔗
A Kaunas Regional Prosecutor's Office prosecutor has sent a criminal case to court in which two Kaunas district residents are accused of minor bodily harm motivated by hooliganism, the Prosecutor General's Office said Thursday. According…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 138 straipsnis (statute)
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro…
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles; 13) siekdamas išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-303, 2009-06-16, Žin., 2009, Nr. 77-3168 (2009-06-30)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 284 straipsnis (statute)
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą…
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 135 straipsnis (statute)
135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo…
135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. 2. Tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles; 13) siekdamas išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų. baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-303, 2009-06-16, Žin., 2009, Nr. 77-3168 (2009-06-30)
Analysis
In the charge, the public place and minor pretext are not background circumstances, but the qualifying mechanism elevating the violence to the level of Article 138(2)(8) of the Criminal Code.
For the accused, it matters because of the limits of complicity: under Article 26 of the Criminal Code, excess conduct by one person must not be mechanically attributed to another.

Core issue

The crux of the case is not merely the number of blows: the decisive issue is whether a trivial pretext used in a public place substantiates hooligan motives.

Accordingly, the core of the charge must be assessed under Article 138(2)(8), Article 284(1), and Article 26 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

The report states that two persons, in September of last year, struck the victim at least six times in a public place.

  • Article 138(1) of the Criminal Code covers non-serious impairment of health where the person was ill for a prolonged period or lost a minor part of working capacity, but the consequences under Article 135(1) are absent.
  • Article 138(2)(8) qualifies the same harm more severely where it is committed for hooligan motives.
  • Article 284(1) separately addresses a public demonstration of disrespect if public peace or order has been disturbed.
  • Article 26(1) limits the liability of accomplices to those acts covered by their intent.

Legal assessment

To qualify the conduct as non-serious impairment of health, it will be necessary to prove not abstract violence, but the health consequence described in Article 138(1) of the Criminal Code.

According to the source concerning Article 138 of the Criminal Code, non-serious impairment is linked to impairment of health lasting more than 10 days or loss of more than 5 but less than 30 percent of working capacity.

QualificationSanction according to the sources provided
Article 138(1) of the Criminal Coderestriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 3 years
Article 138(2)(8) of the Criminal Codeimprisonment for up to 5 years
Article 284(1) of the Criminal Codecommunity service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 140(1) of the Criminal Codecommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 1 year

Six blows to the arms, face, and chest do not in themselves resolve the boundary between Article 138 and Article 140 of the Criminal Code.

That boundary is determined by the consequence: non-serious, rather than minor, impairment of health.

If a health condition lasting more than 10 days has been established, the charge under Article 138 has a clear normative basis.

On the facts alleged, hooligan motives are linked to the public place and the trivial pretext.

In the charge, the public place and minor pretext are not background circumstances, but the qualifying mechanism elevating the violence to the level of Article 138(2)(8) of the Criminal Code.

The source concerning the draft amendment to Article 310 of the Criminal Code indicates that filming a criminal act, mockery, or brazen conduct may, in case law, evidence hooligan motives.

The same source also shows that brazen conduct in a public place may be qualified independently or as concurrence of offences under Article 284 of the Criminal Code.

  • The prosecution will have to establish common intent under Article 26(1) of the Criminal Code.
  • Each accused may be attributed only the perpetrator’s act that was covered by that accused person’s intent.
  • Individual aggravating or mitigating circumstances under Article 26(3) do not automatically transfer to another accomplice.
  • For the public order episode under Article 284(1), a disturbance of public peace or order is required.

Consequences

The case before the Kaunas Chamber of the Kaunas District Court should next turn on two evidentiary blocks: the extent of the health consequence and the motive behind the public conduct.

If the court accepts the qualified charge, the maximum sanction for the violent episode will be imprisonment for up to 5 years under Article 138(2)(8) of the Criminal Code.

If hooligan motives are not substantiated but non-serious impairment remains, the upper limit of the sanction would decrease to 3 years under Article 138(1) of the Criminal Code.

If the health consequence does not meet the threshold for non-serious impairment, the dispute could fall to the logic of Article 140(1) of the Criminal Code.

In practical terms, this matters to the victim because the qualification determines the weight of the charge and the range of possible punishment.

For the accused, it matters because of the limits of complicity: under Article 26 of the Criminal Code, excess conduct by one person must not be mechanically attributed to another.

The public order aspect is also important to society, because Article 284(1) protects not only the specific victim but also public peace.

Procedurally, the nearest point to monitor is the court’s action after accepting the case for examination: the scheduling of a hearing and the examination of the charges before the Kaunas Chamber of the Kaunas District Court can be expected.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — lsveikata.lt
Šalčininkai Hospital Is Creating a New Image: Choosing Quality Over Size 🔗
Greta Vanagienė, 2026-07-30. Šalčininkai Hospital director Valentina Vaitkienė has fundamentally changed attitudes toward the district medical facility over the past three years. By combining local community needs, rational service…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO Į S T A T Y M A S   1998 m. lapkričio 24 d. Nr. VIII-940 Vilnius   (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1997…
LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ ĮSTATYMO PAKEITIMO Į S T A T Y M A S   1998 m. lapkričio 24 d. Nr. VIII-940 Vilnius   (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1997, Nr. 62-1462)   1 straipsnis. Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nauja redakcija Pakeisti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą ir jį išdėstyti taip:   „LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ Į S T A T Y M A S     I dalis Bendrosios nuostatos   I skyrius ĮSTAtymo paskirtis ir pagrindinės sąvokos   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus. 2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos ir santrumpos 1. Sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga): 1) įstaiga ar įmonė, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus (toliau – paslaugos); 2) įstaigos ar įmonės, kuri verčiasi kita (ne sveikatos priežiūros) veikla, filialas ar padalinys, turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 2. LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota Sveikatos sistemos įstatymo. 3. LNSS veiklos užsakovai – valstybės valdymo ir savivaldos vykdomosios institucijos, taip pat Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos. 4. Uždaroji įstaiga – įstaiga, kurios paslaugos prieinamos tik šio įstatymo nustatytoms gyventojų grupėms. 5. Sveikatos priežiūros paslaugos (toliau – paslaugos) – įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. Paslaugų užsakovais gali būti Sveikatos sistemos įstatyme nustatyti LNSS veiklos užsakovai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. 6.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus. 2. Šis įstatymas taikomas tiek, kiek šiame įstatyme reglamentuojamų visuomeninių santykių nereglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos odontologų rūmų įstatymas.
Analysis
The legal boundary for Šalčininkai Hospital lies not between smallness and ambition, but between access to a licensed service and an unfunded promise to the patient.
Accordingly, the hospital’s choice of “quality, not size” will have to be substantiated not by reputation, but by service volumes, documents, time limits, and compliance with requirements.

Core issue

The district hospital’s “new face” is not, in legal terms, a matter of image: it is the alignment of licensing, the nomenclature of services, and reimbursement from the Compulsory Health Insurance Fund.

Choosing quality over the volume of services is permissible only where the mandatory minimum level of accessibility and contractual obligations to insured persons are not impaired. The shift described in the news item concerning Šalčininkai Hospital, from duplication of services to meeting local needs, should be assessed under Article 12 of the Law on the Health System, Articles 5, 11, 12 and 153 of the Law on Health Care Institutions, and Articles 26, 31 and 39 of the Law on Health Insurance.

The precise question is how far a municipal-level hospital may replan its services where its activities are constrained by its licence, the structural requirements of the Lithuanian National Health System, and its contract with the National Health Insurance Fund.

Legal assessment

Under Article 12(3) of the Law on the Health System, inpatient institutions within the Lithuanian National Health System are classified as district, regional, and national-level institutions.

This means that a district hospital must not be assessed mechanically as if it were a regional or national institution.

Under Article 12(5) of the Law on the Health System, municipal mayors organise secondary personal health care, while tertiary care is organised by the Ministry of Health.

Accordingly, the rationalisation of the service portfolio in Šalčininkai is primarily linked to the scope of secondary care determined by the Minister of Health.

  • Under Article 11(1) of the Law on Health Care Institutions, the minimum requirements for the location and structure of Lithuanian National Health System institutions, as well as the need for services, are determined by the Ministry of Health together with the National Health Insurance Fund.
  • Under Article 11(2) of the Law on Health Care Institutions, founders and institutions must ensure the implementation of those minimum requirements.
  • Under Article 12(1) of the Law on Health Care Institutions, investments include the development of the range of services, technologies, accessibility, and quality.

These provisions justify infrastructure renewal, round-the-clock laboratory operation, day inpatient care, and observation wards.

However, they do not justify the closure of any department if, as a result, the minimum structural requirements of the Lithuanian National Health System would not be met.

The legal boundary for Šalčininkai Hospital lies not between smallness and ambition, but between access to a licensed service and an unfunded promise to the patient.

Under Article 5(1) of the Law on Health Care Institutions, services may be provided only after obtaining a personal health care activity licence.

The same provision states that the licence must specify all licensed services and the specific addresses at which they are provided.

Therefore, new services, upgraded diagnostics, or the strengthening of admission and emergency care must correspond to the content of the licence.

  • If a service is not specified in the licence, the institution has no right to provide it.
  • If a service is specified only for a particular address, it must continue to be provided at that address.
  • If breaches relate only to part of the services, the regulation cited in the sources allows for suspension or revocation of the relevant part of the licence.

On the financing side, Article 26(1) of the Law on Health Insurance is decisive: the costs of services provided to insured persons are reimbursed under the contract between the National Health Insurance Fund and the institution.

Under Article 26(2) of the Law on Health Insurance, standard contractual terms are approved by the Minister of Health, while the annexes establish the service nomenclature and the amount payable from the Compulsory Health Insurance Fund.

Thus, the hospital’s administrative plan becomes legally significant only when it is reflected in the licence and in the annexes to the contract with the National Health Insurance Fund.

Service or situationMaximum time limit under Article 153 of the Law on Health Care Institutions
Urgent outpatient service24 hours
Primary outpatient service7 calendar days
Secondary and tertiary outpatient service30 calendar days
Expensive test or procedure on a scheduled basis30 calendar days
Inpatient, day inpatient, or day surgery service on a scheduled basis60 calendar days

Under Article 39(1) of the Law on Health Insurance, an institution that has concluded a contract with the National Health Insurance Fund must ensure the provision, quality, and accessibility of services guaranteed by the Compulsory Health Insurance Fund.

It must also guarantee equal rights for insured persons, provide information to the National Health Insurance Fund, and comply with decisions of the Director of the National Health Insurance Fund.

If a service has been provided improperly or incorrect data have been submitted for reimbursement, under Article 39(1)(6) the institution must compensate the Compulsory Health Insurance Fund for the damage.

The control competence of the National Health Insurance Fund is defined in Article 31(8) and 31(9) of the Law on Health Insurance.

The National Health Insurance Fund may control the quantity, quality, and compliance with requirements of services reimbursed by the Compulsory Health Insurance Fund, and may inspect invoices and related documents.

Accordingly, the hospital’s choice of “quality, not size” will have to be substantiated not by reputation, but by service volumes, documents, time limits, and compliance with requirements.

Consequences

In practical terms, this matters for patients, the municipality, hospital management, and the National Health Insurance Fund.

For patients, the key issue is whether the 24-hour, 30-day, and 60-day time limits are actually observed after the restructuring.

For the municipality, the key issue is whether the district-level service network complies with the minimum requirements for location, structure, and need.

For the National Health Insurance Fund, the key issue is whether only licensed, contractually specified, and properly documented services are reimbursed from the Compulsory Health Insurance Fund.

  • If the licence, the annexes to the contract with the National Health Insurance Fund, and the actual provision of services correspond, the restructuring may continue as lawful specialisation of a district hospital.
  • If new services are launched without a licensing basis, the risk will shift to suspension of part of the licence or reimbursement disputes.
  • If accessibility time limits deteriorate, control by the National Health Insurance Fund may assess not the strategic idea, but specific service volumes, quality, and documents.
  • If the issues concerning a radiologic technologist or residency training are not regulated by the applicable legal acts, the hospital will have to operate in accordance with the qualification and licensing requirements in force.

Procedurally, what should be expected next is not a declaratory assessment of the restructuring, but a cross-check of the content of the licence, the annexes to the contract with the National Health Insurance Fund, and the data on services reimbursed from the Compulsory Health Insurance Fund during the next control or contract renewal cycle.

Sources:
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — tv3.lt
Confirmed reservation still no guarantee of a holiday? Family who paid 433 euros left stranded 🔗
A tv3.lt reader, Anelė, said her family booked a cabin in Nida for three people for three nights at a cost of 433 euros. Booking.com confirmed the reservation and charged the full amount, but about a month later the property owner…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.292 straipsnis (statute)
6.292 straipsnis. Gamintojo ir paslaugų teikėjo atsakomybė 1. Gamintojas ar paslaugų teikėjas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos kokybės…
6.292 straipsnis. Gamintojo ir paslaugų teikėjo atsakomybė 1. Gamintojas ar paslaugų teikėjas privalo atlyginti dėl netinkamos kokybės produktų ar netinkamos kokybės paslaugų atsiradusią žalą. 2. Gamintoju laikomas galutinio produkto, produkto dalies arba žaliavų gamintojas, paslaugų teikėjas ar kitas asmuo, kuris pažymėdamas produktą (paslaugas) savo vardu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu nurodo save kaip gamintoją (paslaugų teikėją). 3. Kiekvienas asmuo, kuris dėl savo verslo importuoja į Europos ekonominės erdvės valstybių teritoriją netinkamos kokybės produktą turėdamas tikslą jį parduoti, išnuomoti ar kitaip paskirstyti, atsako kaip gamintojas. 4. Jeigu produkto gamintojo neįmanoma nustatyti, kiekvienas produktą realizavęs asmuo laikomas gamintoju, išskyrus atvejus, kai jis per protingą terminą praneša nukentėjusiam asmeniui apie produkto gamintoją arba apie produktą patiekusį asmenį. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai produktas buvo importuotas nenurodant jo importuotojo, nors jo gamintojas žinomas. 5. Šio skirsnio normos taikomos tik tais atvejais, kai produktai (paslaugos) įsigyjami vartojimo, o ne verslo tikslais.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.721 straipsnis (statute)
6.721 straipsnis. Vienašalis paslaugų sutarties nutraukimas 1. Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo…
6.721 straipsnis. Vienašalis paslaugų sutarties nutraukimas 1. Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. 2. Paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.2282 straipsnis (statute)
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių…
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja šiame kodekse nustatytas vartotojų teises, negalioja. 2. Kai verslininkas pažeidžia vartotojo teises, vartotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl pažeistų jo teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą. 3. Vartotojų teisių apsaugos institucijas ir vartotojų teisių gynimo tvarką nustato įstatymai. 4. Verslininkui draudžiama vykdyti vartotojams nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai.
Analysis
Refund of the EUR 433 resolves the price issue, but does not answer the Article 6.721 question: what compelling reason allowed the provider to withdraw from an order it had already accepted.
If the reason for cancellation were not a technical duplication but an attempt to sell the same dates at a higher price, such conduct would legally approach an abuse of contractual position.

Core issue

A confirmed and paid reservation here is not a promise to consider accommodation, but a matter of contractual performance. The dispute should be assessed by reference to the service provider’s right to terminate the contract only for compelling reasons and the consumer’s protection against clauses limiting liability. News fact: the family paid EUR 433 for a three-night cabin in Nida, but the reservation was cancelled after confirmation. - Applicable provisions: Articles 6.717, 6.721, 6.2282, 6.2283, 6.2284, 6.2287, 1.137 and 1.138 of the Civil Code of the Republic of Lithuania.

  • If the reservation is deemed a consumer contract, the consumer’s rights may not be directly or indirectly waived under Article 6.2282(1) of the Civil Code.
  • Under Article 6.721(2) of the Civil Code, the service provider may unilaterally terminate a service contract only for compelling reasons and must then fully compensate the client’s losses. | Amount or period | Relevance in this situation |
EUR 433Price paid for accommodation not provided
3 nightsAgreed accommodation period
14 daysThe period for the consumer’s right to withdraw from a distance contract under Article 6.22810(1) of the Civil Code, but it is intended for the consumer

Legal assessment

The double booking cited by the accommodation owner is not, in itself, an act of the consumer and therefore cannot be shifted to the family as a performance risk. Under Article 6.717(2) of the Civil Code, the service provider is free to choose the means of performance, but under Article 6.717(3) remains liable to the client even when engaging third parties. - Duties of the service provider: provide the agreed accommodation, justify unilateral termination by a compelling reason, refund the price paid for the service not provided, and compensate the client’s losses if the termination is unjustified.

  • Consumer’s rights: request an explanation, demand repayment of EUR 433, claim compensation for losses, and apply to the consumer rights protection authority or to court under Article 6.2282(2) of the Civil Code.
  • Under Article 1.138 of the Civil Code, a court could recognize the right, restore the previous position, order specific performance, or award damages. If the platform’s or accommodation provider’s terms allowed the provider to cancel a confirmed and paid reservation without a genuine reason, such a clause should be assessed under Article 6.2284(2)(2)-(3) of the Civil Code. Those provisions presume unfairness where the consumer’s rights are restricted due to non-performance by the trader, or where the trader’s obligation depends solely on its own will. Refund of the EUR 433 resolves the price issue, but does not answer the Article 6.721 question: what compelling reason allowed the provider to withdraw from an order it had already accepted. Under Article 1.137(2)-(3) of the Civil Code, rights must be exercised in good faith, and abuse of rights causing harm to others is prohibited. If the reason for cancellation were not a technical duplication but an attempt to sell the same dates at a higher price, such conduct would legally approach an abuse of contractual position.

Consequences

The most realistic first scenario is a refund of the price without a broader dispute, but that does not eliminate the issue of additional expenses. The second scenario is a consumer claim for compensation for the difference in the cost of alternative accommodation, travel disruption expenses, or other substantiated pecuniary consequences. The third scenario is a dispute concerning the unfairness of a contractual term if the provider or platform relied on a standard cancellation clause. - Practical evidence: reservation confirmation, payment of EUR 433, cancellation email, correspondence, offer of an alternative, and documents evidencing additional expenses.

  • Practical significance: for the consumer, what matters is not only the refund, but also the basis for claiming losses under Article 6.721(2) and Article 1.138(6) of the Civil Code.
  • Procedural follow-up point: a written explanation from the service provider or platform regarding the basis for termination should be expected next; the 14-day period specifically identified in the sources applies to the consumer’s, not the provider’s, withdrawal from a distance contract under Article 6.22810(1) of the Civil Code.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alytaus miesto savivaldybė
Lauko Street Repairs: Facts and Answers to Residents’ Key Questions - Alytus City Municipality 🔗
On July 30, 2026, Alytus City Municipality Administration Director Gintaras Rakaitis and Construction Department Head Žaneta Stasionienė met with residents of the Putinai district to answer questions about the ongoing repairs on Lauko…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos naudojamos užtikrinti, kad valstybinės reikšmės kelių tinklas veiktų, tai yra: 1)…
9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos naudojamos užtikrinti, kad valstybinės reikšmės kelių tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams tiesti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) keliams, tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams, pralaidoms projektuoti, projektų ekspertizėms atlikti, kelių priežiūros ir tinklo plėtros programoms rengti, mokslo tiriamiesiems darbams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, vykdyti; 3) keliams, kelio statiniams ir jų užimamai žemei inventorizuoti; 4) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams apskaityti, statyti, taisyti (remontuoti), inventorizuoti ir prižiūrėti; 5) kelių tiesimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų techninei kontrolei, kelių, tiltų, viadukų, estakadų ir tunelių specialiesiems tyrimams, laboratoriniams darbams, kelio statinių statybos techninei priežiūrai, saugos ir paskirties valstybinei priežiūrai atlikti; 6) kelio ruožų apšvietimo, eismo valdymo, reguliavimo priemonėms, kelių dangos šildymui įrengti; 7) dviračių ir pėsčiųjų takams projektuoti, įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) poilsio aikštelėms, maršrutinio transporto sustojimo vietoms, paviljonams, pavėsinėms, tualetams ir kitiems prie kelio esantiems techniniams įrenginiams, oro sąlygų keliuose stebėjimo, transporto eismo apskaitos ir valdymo sistemoms ir kitiems kelio statiniams plėtoti; 9) kelių informacinėms sistemoms kurti; 10) žvyrkelių asfaltavimo programoms įgyvendinti; 11) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 12) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir saugaus eismo priemonėms įgyvendinti, daliai padengti vykdant Europos Sąjungos paramos lėšomis bendrai finansuojamus projektus; 13) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įgaliotos viešosios įstaigos Transporto kompetencijų agentūros funkcijoms, nurodytoms Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 12 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje, atlikti, valstybinės reikšmės kelių naudojimo priežiūrai vykdyti; 14) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms ir apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 15) bendradarbiavimui su užsienio valstybėmis kelių tinklo plėtros ir užtikrinimo, kad šis tinklas veiktų, klausimais finansuoti; 16) teisės aktams ir normatyviniams dokumentams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, rengti; 17) kelių transporto priemonių svėrimo įrangai įsigyti; 18) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, išlaikymo išlaidoms ir akcinės bendrovės „Via Lietuva“ išlaidoms, patiriamoms vykdant įstatymais priskirtas valstybines funkcijas, apmokėti; 19) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, ir akcinės bendrovės „Via Lietuva“ paskoloms, skirtoms tiesioginėms funkcijoms atlikti, grąžinti ir palūkanoms mokėti; 20) Kelių muziejui ir kelių srities istorinėms vertybėms išlaikyti, įsigyti ir eksponuoti; 21) viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – CPVA) veiklai, susijusiai su Programos lėšų, skiriamų valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, priežiūra, užtikrinti; 22) Lietuvos transporto saugos administracijos veiklai, apimančiai eismo dalyvių švietimą eismo saugumo srityje, administracinių nusižengimų teisenai užtikrinti, kelių naudotojo mokesčio (nuo 2027 metų – kelių rinkliavos) sumokėjimo kontrolei vykdyti, viešojo transporto informacijai apdoroti, viešojo transporto kelionių duomenų ir transporto įvykių informacinėms sistemoms palaikyti ir tobulinti; 23) Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gaunamai informacijai apdoroti, organizacinėms ir eksploatacinėms išlaidoms padengti, saugaus eismo programoms ir jų priemonėms įgyvendinti; 24) Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacijai apdoroti ir Administracinių nusižengimų registro informacinei sistemai palaikyti ir tobulinti; 25) akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ atliekamai valstybinės reikšmės kelių tinklo priežiūrai; 26) Eismo įvykių informacinės sistemos tvarkytojams ir šios sistemos duomenų tvarkytojams Eismo įvykių informacinės sistemos nuostatuose nustatytoms funkcijoms vykdyti; 27) institucijoms ir įstaigoms dviračių, motorinių dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismo ir jų eismui skirtos infrastruktūros tyrimams atlikti ir šiems tyrimams viešinti; 28) kitoms kelių srities reikmėms finansuoti. 2. Programos finansavimo lėšos naudojamos savivaldybių ar viešųjų įstaigų, kurių dalininkė yra savivaldybė, savivaldybių įmonių valdomam vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) kelių, kelio statinių ir jų užimamos žemės teisinei registracijai būtinoms procedūroms atlikti, daiktinėms teisėms į žemę, šių teisių suvaržymams, juridiniams faktams registruoti; 3) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, pralaidoms projektuoti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 4) apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 5) kelio juostoje esantiems paviršinio vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 6) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 7) kelio juostoje esančioms automobilių stovėjimo aikštelėms, viešojo transporto stotelėms ir paviljonams įrengti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) institucijų ar įstaigų, atsakingų už vietinės reikšmės viešuosius kelius, paskoloms, naudojamoms vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), grąžinti ir palūkanoms mokėti; 9) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, naikinamus želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 10) Programos finansavimo lėšų naudojimo pagal paskirtį kontrolei, darbų kokybės kontrolės priežiūrai vietinės reikšmės kelių objektuose; 11) viešojo sektoriaus ir privačios partnerystės būdu įgyvendinamiems vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), paskoloms grąžinti ir palūkanoms mokėti, projektų išlaidoms finansuoti; 12) želdinių gyvenamųjų vietovių gatvių raudonosiose linijose įrengimui saugaus eismo tikslais ir priežiūrai finansuoti; 13) darnaus judumo priemonėms (esamiems šaligatviams, pėsčiųjų takams, pėsčiųjų viadukams ir tiltams, pėsčiųjų estakadoms, pėsčiųjų perėjoms (įskaitant požemines) pritaikyti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms; viešojo transporto infrastruktūrai; viešojo transporto eismui organizuoti; dviračių statymo infrastruktūrai; transporto priemonių stovėjimo aikštelėms ir (ar) automobilių saugykloms kurortuose ir kurortinėse teritorijose įrengti; stovėjimo aikštelėms, skirtoms motorinėms transporto priemonėms arba dviračiams palikti, siekiant tęsti kelionę viešuoju transportu, įrengti, jeigu už naudojimąsi jomis neimamas atlygis; elektrinių transporto priemonių (išskyrus elektromobilius) viešosioms įkrovimo prieigoms; šaligatviams, pėsčiųjų ir (ar) dviračių takams įrengti, projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; pėsčiųjų, dviračių takų įrenginiams (tvorelėms ir pan.)) įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 14) inžinerinėms saugaus eismo priemonėms (važiuojamajai kelio daliai siaurinti; įvažiavimų į teritorijas zonoms pertvarkyti; važiuojamajai kelio daliai iškreivinti; iškiliosioms greičio mažinimo priemonėms (greičio mažinimo kalneliams) įrengti; kelio įrenginiams (saugos salelėms, sankryžoms, pėsčiųjų perėjoms); greičio mažinimo priemonėms ties gyvenamosios teritorijos pradžia, siekiant sumažinti galimą per didelį transporto priemonių greitį ir parodyti, kad keičiasi važiavimo režimas (miesto vartai), įrengti; kelio ženklams įrengti; kelio dangai ženklinti; šviesoforams įrengti; tvoroms, kelio apsauginių atitvarų sistemoms, signaliniams stulpeliams įrengti; kelio veidrodžiams įrengti; elektroniniams įrenginiams (greičio kontrolės priemonėms, informacinėms momentinio važiavimo greičio švieslentėms, kintamosios informacijos ženklams (stendams) įrengti ir prižiūrėti; apšvietimui keliuose) ir kitoms priemonėms įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 15) įgyvendinant vietinės reikšmės kelių projektus būtiniems vietinės reikšmės ir valstybinės reikšmės kelių statinių sujungimo darbams, kuriuos vykdant nekeičiami valstybinės reikšmės kelio (statinio) elementų (sankryžų, nuovažų) geometriniai parametrai, finansuoti; 16) valstybinėje ir savivaldybių žemėje daugiabučių namų kiemų vidaus kelių (gatvių) ir daugiabučių namų gyventojų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neatsižvelgiant į tai, ar atlikta šių inžinerinių statinių teisinė registracija. 3. Vyriausybė nustato Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką. Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką įgyvendina akcinė bendrovė „Via Lietuva“. Programos finansavimo lėšų naudojimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms kelių reikmėms tinkamumą tikrina CPVA. Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Susisiekimo ministerija. 4. Programos finansavimo lėšos naudojamos pagal per vieną mėnesį nuo valstybės biudžeto patvirtinimo Vyriausybės patvirtintą 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatą, kuri rengiama vadovaujantis Susisiekimo ministerijos strateginiu veiklos planu. Iki 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatos laikotarpio pirmųjų metų pabaigos akcinė bendrovė „Via Lietuva“ ir savivaldybių institucijos gali pasirašyti sutarčių dėl antraisiais ir trečiaisiais metais planuojamo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiklų finansavimo už ne didesnę kaip 80 procentų atitinkamų metų Programos finansavimo lėšų sumą. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmata sudaroma ir vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka. 5. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms veikloms numatoma: 2025 metais – 62 procentai, nuo 2026 metų – 52,7 procento Programos finansavimo lėšų. Nuo 2027 metų iki 5 procentų Programos finansavimo lėšų, skiriamų šio straipsnio 1 dalyje numatytoms veikloms, Vyriausybės nustatyta tvarka paskirstoma atrinktiems miestų ir miestelių teritorijose esančių valstybinės reikšmės rajoninių kelių, kuriuos savivaldybių institucijos sutinka perimti savivaldybių nuosavybėn su visais jiems priklausančiais statiniais, objektams finansuoti. 6. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms veikloms, taip pat skoloms (jeigu jų yra) sumokėti ir išlaidoms kompensuoti, kai deklaruojamos patirtos ir apmokėtos išlaidos už praėjusiais finansiniais metais atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, kurių vertė neviršijo praėjusiais finansiniais metais planuotų asignavimų, numatoma: 2025 metais – 38 procentai, nuo 2026 metų – 47,3 procento Programos finansavimo lėšų, iš jų iki 9 procentų lėšų Vyriausybės nustatyta tvarka paskirstoma atrinktiems valstybei svarbiems vietinės reikšmės kelių objektams finansuoti, likusi lėšų dalis, ne mažiau kaip 91 procentas, akcinės bendrovės „Via Lietuva“ paskirstoma taip: 1) vietinės reikšmės keliams Birštono, Druskininkų, Palangos miesto ir Neringos savivaldybėse – 2 procentai lėšų, iš jų 50 procentų lėšų šioms savivaldybėms paskirstoma po lygiai ir 50 procentų lėšų – pagal per paskutinius 12 mėnesių suteiktų nakvynių apgyvendinimo įstaigose skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.); lėšos paskirstomos toms savivaldybėms, kurių savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu, patvirtino savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus); 2) savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams – 98 procentai lėšų, iš jų miestų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 35 procentai lėšų, kitų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 65 procentai lėšų. Šios lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų lėšų ir pagal motorizuoto eismo kelių ilgį, nurodytą savivaldybių tarybų iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. patvirtintuose kelių sąrašuose, kuriuose taip pat nurodomas kelio numeris ir kelio pavadinimas, – 50 procentų lėšų. Nuo 2027 metų Programos finansavimo lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų lėšų ir pagal Nekilnojamojo turto registre iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. įregistruotų motorizuoto eismo kelių ilgį – 50 procentų lėšų. 7. Ne mažiau kaip 50 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti ir taisyti (remontuoti); ne mažiau kaip 10 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama saugaus eismo priemonėms ir darnaus judumo priemonėms vietinės reikšmės keliuose finansuoti. 8. Savivaldybių institucijos Programos finansavimo lėšas paskirsto vadovaudamosi savivaldybių tarybų nustatyta tvarka, pagal kurią turi būti sudaromos viešai skelbiamos savivaldybės interneto svetainėje ir nuolat atnaujinamos vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės. Vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės sudaromos ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui. 9. Vyriausybės nustatyta tvarka Programos finansavimo lėšos taip pat naudojamos perkėlimo keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į Kuršių neriją ir iš Kuršių nerijos bilieto kainai kompensuoti: 1) neįgaliųjų ir jų nuosavybės ar kitokiu teisėtu pagrindu valdomų automobilių, kuriuos jie vairuoja arba kuriais jie važiuoja; 2) tarnybos reikalais vykstančių greitosios medicinos pagalbos ir reanimacijos, priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų, policijos, valstybės sienos apsaugos, Vadovybės apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, civilinės saugos, kelių priežiūros, uosto saugos tarnybų, prokuratūros, muitinės pareigūnų, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir šiame punkte nurodytų institucijų ir tarnybų transporto priemonių; 3) Klaipėdos miesto savivaldybės tarnybinių transporto priemonių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, atliekančių tarnybines funkcijas ir dirbančių darbus Klaipėdos miesto dalyje Smiltynėje; 4) autobusų, skirtų keleiviams vežti reguliariaisiais reisais tolimojo ar vietinio susisiekimo maršrutais, dviračių, autocisternų, kuriomis vežami degalai į Kuršių neriją, ir transporto priemonių, kuriomis gabenamas biokuras į Kuršių neriją; 5) juridinių asmenų, turinčių Kuršių nerijoje registruotą buveinę, transporto priemonių ir darbuotojų; 6) Klaipėdos miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų transporto priemonių ir d …
Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 2, 8, 9 straipsnių, 3 priedo pakeitimo ir 3, 4 straipsnių pripažin 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos…
5 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos naudojamos valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) keliams, tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams, pralaidoms projektuoti, projektų ekspertizėms atlikti, kelių priežiūros ir tinklo plėtros programoms rengti, mokslo tiriamiesiems darbams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, vykdyti; 3) keliams, kelio statiniams ir jų užimamai žemei inventorizuoti; 4) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams apskaityti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), inventorizuoti ir prižiūrėti; 5) kelių tiesimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų techninei kontrolei, kelių, tiltų, viadukų, estakadų ir tunelių specialiesiems tyrimams, laboratoriniams darbams, kelio statinių statybos techninei priežiūrai, saugos ir paskirties valstybinei priežiūrai atlikti; 6) kelio ruožų apšvietimo, eismo valdymo, reguliavimo priemonėms, kelių dangos šildymui įrengti; 7) dviračių ir pėsčiųjų takams projektuoti, įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) poilsio aikštelėms, maršrutinio transporto sustojimo vietoms, paviljonams, pavėsinėms, tualetams ir kitiems prie kelio esantiems techniniams įrenginiams, oro sąlygų keliuose stebėjimo, transporto eismo apskaitos ir valdymo sistemoms ir kitiems kelio statiniams plėtoti; 9) kelių informacinėms sistemoms kurti; 10) žvyrkelių asfaltavimo programoms įgyvendinti; 11) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 12) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir saugaus eismo priemonėms įgyvendinti, daliai padengti vykdant Europos Sąjungos paramos lėšomis bendrai finansuojamus projektus; 13) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įgaliotos viešosios įstaigos Transporto kompetencijų agentūros funkcijoms, nurodytoms Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 12 dalyje, atlikti; 14) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms ir apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 15) bendradarbiavimui su užsienio valstybėmis kelių tinklo plėtros ir užtikrinimo, kad šis tinklas veiktų, klausimais finansuoti; 16) teisės aktams ir normatyviniams dokumentams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, rengti; 17) kelių transporto priemonių svėrimo įrangai įsigyti; 18) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, ir valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos išlaikymo išlaidoms apmokėti; 19) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, ir valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos paskoloms, skirtoms tiesioginėms funkcijoms atlikti, grąžinti ir palūkanoms mokėti; 20) mokesčiams už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones, už naudojimąsi keliais važiuojant didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, už eismo ribojimą administruoti ir jų surinkimo priežiūrai atlikti; 21) Kelių muziejui ir kelių srities istorinėms vertybėms išlaikyti, įsigyti ir eksponuoti; 22) saugaus eismo keliuose programoms ir jų priemonėms įgyvendinti (tarp jų keliuose įrengtai stacionariajai Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimo įrangai prižiūrėti, gaunamai informacijai apdoroti ir kitoms saugaus eismo programoms įgyvendinti, naudojant lėšas iš sumokėtų ar išieškotų baudų už stacionariąja Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimo įranga užfiksuotus administracinius nusižengimus); 23) viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – CPVA) veiklai, susijusiai su Programos lėšų, skiriamų valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, priežiūra, užtikrinti; 24) Lietuvos transporto saugos administracijos veiklai, susijusiai su eismo dalyvių švietimu eismo saugumo srityje; 25) Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gaunamai informacijai apdoroti, organizacinėms ir eksploatacinėms išlaidoms padengti, saugaus eismo programoms ir jų priemonėms įgyvendinti; 26) Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacijai apdoroti ir Administracinių nusižengimų registrui palaikyti ir tobulinti; 27) kitoms kelių srities reikmėms finansuoti. 2. Programos finansavimo lėšos naudojamos savivaldybių ar viešųjų įstaigų, kurių dalininkė yra savivaldybė, savivaldybių įmonių valdomam vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) kelių, kelio statinių ir jų užimamos žemės teisinei registracijai būtinoms procedūroms atlikti, daiktinėms teisėms į žemę, šių teisių suvaržymams, juridiniams faktams registruoti; 3) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, pralaidoms projektuoti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 4) apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 5) kelio juostoje esantiems paviršinio vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 6) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 7) kelio juostoje esančioms automobilių stovėjimo aikštelėms, viešojo transporto stotelėms ir paviljonams įrengti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) institucijų ar įstaigų, atsakingų už vietinės reikšmės viešuosius kelius, paskoloms, naudojamoms vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), grąžinti ir palūkanoms mokėti; 9) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, naikinamus želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 10) Programos finansavimo lėšų naudojimo pagal paskirtį kontrolei, darbų kokybės kontrolės priežiūrai vietinės reikšmės kelių objektuose; 11) viešojo sektoriaus ir privačios partnerystės būdu įgyvendinamiems vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), paskoloms grąžinti ir palūkanoms mokėti, projektų išlaidoms finansuoti; 12) želdinių gyvenamųjų vietovių gatvių raudonosiose linijose įrengimui saugaus eismo tikslais ir priežiūrai finansuoti; 13) darnaus judumo priemonėms (esamiems šaligatviams, pėsčiųjų takams, pėsčiųjų viadukams ir tiltams, pėsčiųjų estakadoms, pėsčiųjų perėjoms (įskaitant požemines) pritaikyti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms; viešojo transporto infrastruktūrai; viešojo transporto eismui organizuoti; dviračių statymo infrastruktūrai; stovėjimo aikštelėms, skirtoms motorinėms transporto priemonėms arba dviračiams palikti, siekiant tęsti kelionę viešuoju transportu, įrengti, jeigu už naudojimąsi jomis neimamas atlygis; elektrinių transporto priemonių (išskyrus elektromobilius) viešosioms įkrovimo prieigoms; šaligatviams, pėsčiųjų ir (ar) dviračių takams įrengti, projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; pėsčiųjų, dviračių takų įrenginiams (tvorelėms ir pan.)) įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 14) inžinerinėms saugaus eismo priemonėms (važiuojamajai kelio daliai siaurinti; įvažiavimų į teritorijas zonoms pertvarkyti; važiuojamajai kelio daliai iškreivinti; iškiliosioms greičio mažinimo priemonėms (greičio mažinimo kalneliams) įrengti; kelio įrenginiams (saugos salelėms, sankryžoms, pėsčiųjų perėjoms); greičio mažinimo priemonėms ties gyvenamosios teritorijos pradžia, siekiant sumažinti galimą per didelį transporto priemonių greitį ir parodyti, kad keičiasi važiavimo režimas (miesto vartai), įrengti; kelio ženklams įrengti; kelio dangai ženklinti; šviesoforams įrengti; tvoroms, kelio apsauginių atitvarų sistemoms, signaliniams stulpeliams įrengti; kelio veidrodžiams įrengti; elektroniniams įrenginiams (greičio kontrolės priemonėms, informacinėms momentinio važiavimo greičio švieslentėms, kintamosios informacijos ženklams (stendams) įrengti ir prižiūrėti; apšvietimui keliuose) ir kitoms priemonėms įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 15) įgyvendinant vietinės reikšmės kelių projektus būtiniems vietinės reikšmės ir valstybinės reikšmės kelių statinių sujungimo darbams, kuriuos vykdant nekeičiami valstybinės reikšmės kelio (statinio) elementų (sankryžų, nuovažų) geometriniai parametrai, finansuoti; 16) valstybinėje ir savivaldybių žemėje daugiabučių namų kiemų vidaus kelių (gatvių) ir daugiabučių namų gyventojų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neatsižvelgiant į tai, ar atlikta šių inžinerinių statinių teisinė registracija. 3. Vyriausybė nustato Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką. Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką įgyvendina valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija. Programos finansavimo lėšų naudojimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms kelių reikmėms atliekant viešuosius pirkimus priežiūrą vykdo CPVA. Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Susisiekimo ministerija. 4. Programos finansavimo lėšos naudojamos pagal per mėnesį nuo valstybės biudžeto patvirtinimo Vyriausybės patvirtintą trejų metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatą, kuri rengiama vadovaujantis Susisiekimo ministerijos strateginiu veiklos planu. Iki trejų metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatos laikotarpio pirmųjų metų pabaigos valstybės įmonė Lietuvos automobilių kelių direkcija ir savivaldybių institucijos gali pasirašyti sutarčių dėl antraisiais ir trečiaisiais metais planuojamo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiklų finansavimo ne didesnei kaip 80 procentų atitinkamų metų Programos finansavimo lėšų sumai. Trejų metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmata sudaroma ir vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka. 5. Trejų metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms veikloms numatoma 67 procentai Programos finansavimo lėšų. 6. Trejų metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms veikloms, taip pat skoloms (jeigu jų yra) sumokėti ir išlaidoms kompensuoti, kai deklaruojamos patirtos ir apmokėtos išlaidos už praėjusiais finansiniais metais atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, kurių vertė neviršijo praėjusiais finansiniais metais planuotų asignavimų, numatoma 33 procentai Programos finansavimo lėšų, iš kurių iki 9 procentų Vyriausybės nustatyta tvarka paskirstoma atrinktiems valstybei svarbiems vietinės reikšmės kelių objektams finansuoti, likusi dalis, ne mažiau kaip 91 procentas, valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos paskirstoma taip: 1) vietinės reikšmės keliams Birštono, Druskininkų, Palangos miesto ir Neringos savivaldybėse – 2 procentai, iš kurių 50 procentų šioms savivaldybėms paskirstoma po lygiai ir 50 procentų – pagal per paskutinius 12 mėnesių suteiktų nakvynių apgyvendinimo įstaigose skaičių (vadovaujamasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.); lėšos paskirstomos toms savivaldybėms, kurių savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu, patvirtino savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus); 2) savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams – 98 procentai, iš kurių miestų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 35 procentai, kitų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 65 procentai. Šios lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų ir pagal motorizuoto eismo kelių ilgį, nurodytą savivaldybių tarybų iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. patvirtintuose kelių sąrašuose, kuriuose taip pat nurodomas kelio numeris ir kelio pavadinimas, – 50 procentų. Nuo 2025 metų Programos finansavimo lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų ir pagal Nekilnojamojo turto registre iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. įregistruotų motorizuoto eismo kelių ilgį – 50 procentų. 7. Ne mažiau kaip 50 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama turtui įsigyti – vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti ir kapitališkai remontuoti; ne mažiau kaip 10 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama saugaus eismo priemonėms ir darnaus judumo priemonėms vietinės reikšmės keliuose finansuoti. 8. Savivaldybių institucijos Programos finansavimo lėšas paskirsto vadovaudamosi savivaldybių tarybų nustatyta tvarka, pagal kurią turi būti sudaromos viešai skelbiamos savivaldybės interneto svetainėje ir nuolat atnaujinamos vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės. Vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės sudaromos ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui. 9. Vyriausybės nustatyta tvarka Programos finansavimo lėšos taip pat naudojamos perkėlimo keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į Kuršių neriją ir iš Kuršių nerijos bilieto kainai kompensuoti: 1) neįgaliųjų ir jų nuosavybės ar kitokiu teisėtu pagrindu valdomų automobilių, kuriuos jie vairuoja arba kuriais jie važiuoja; 2) tarnybos reikalais vykstančių greitosios medicinos pagalbos ir reanimacijos, priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų, policijos, valstybės sienos apsaugos, civilinės saugos, kelių priežiūros, uosto saugos tarnybų, prokuratūros, muitinės pareigūnų, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir šiame punkte nurodytų institucijų ir tarnybų transporto priemonių; 3) Klaipėdos miesto savivaldybės tarnybinių transporto priemonių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, atliekančių tarnybines funkcijas ir dirbančių darbus Klaipėdos miesto dalyje Smiltynėje; 4) tolimojo, vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų, dviračių, autocisternų, kuriomis vežami degalai į Kuršių neriją, ir transporto priemonių, kuriomis gabenamas biokuras į Kuršių neriją; 5) juridinių asmenų, turinčių Kuršių nerijoje registruotą buveinę, transporto priemonių ir darbuotojų; 6) Klaipėdos miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų transporto priemonių ir darbuotojų, dirbančių darbus Klaipėdos miesto dalyje Smiltynėje; 7) Neringos mieste ir Klaipėdos miesto dalyje Smiltynėje gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų ir jų transporto priemonių; 8) darbo reikalais vykstančių miškų urėdijos, kuriai perduotas valdyti Kuršių nerijoje esantis valstybinės miško žemės sklypas, darbuotojų ir jos transporto priemonių.“
Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 2, 8, 9 straipsnių, 3 priedo pakeitimo ir 3, 4 straipsnių pripažin 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 4 dalis bei šio įstatymo 5 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos…
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 4 dalis bei šio įstatymo 5 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir 8 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą. 3. Šio įstatymo 5 straipsniu keičiamo Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas ir 8 dalis įsigalioja 2022 m. kovo 1 d. 4. Savivaldybės institucijos iki 2022 m. vasario 28 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
In this case, the 2.75-metre lane becomes not a compromise but a boundary of legality: a wider solution would require changing the planning basis or would breach the applicable design logic.
However, that financing basis does not confer a right to finance a solution that does not comply with the approved planning regime for the local street.

Core issue

The dispute concerning Lauko Street is not merely about 2.75-metre lanes; it primarily tests whether the municipality may depart from the approved design solutions for a local street. The second question is whether an argument based on residents’ convenience can override the limits of competence relating to financing, the client’s role, and traffic safety. News fact: on 30 July 2026, the municipality explained why Lauko Street is assigned Category D and 2.75-metre lanes. This issue is assessed under:

  • Article 3 of the Law on Roads of the Republic of Lithuania, because streets in residential areas are classified as local public roads unless they are assigned to roads of national significance.
  • Article 5(4) of the Law on Roads of the Republic of Lithuania, because the functions of client for the design, construction, reconstruction, repair, and maintenance of local roads are performed by their owners and managers.
  • Article 10(8)(3) and (4) of the Law on Road Traffic Safety of the Republic of Lithuania, because the municipality decides on traffic organisation and organises the repair, design, and road safety audit of local streets.
  • Article 9(2) of the Law on the Financing of the Road Maintenance and Development Programme of the Republic of Lithuania, because Programme funds may be used for the design and repair of local roads, traffic measures, lighting, parking areas, sidewalks, and bicycle paths.

Legal assessment

On the facts provided, Lauko Street is an urban street; therefore, its legal regime primarily corresponds to Article 3(3)(1) of the Law on Roads. This means that the centre of decision-making lies with the municipality, not with institutions responsible for roads of national significance. Article 5(4) of the Law on Roads assigns the client’s functions to the owner or manager; accordingly, the administration must organise design and repair in accordance with legal requirements. In this situation, the municipality’s duties are both procedural and substantive:

  • to organise the repair of the local street under Article 10(8)(4) of the Law on Road Traffic Safety;
  • to decide issues of traffic organisation under Article 10(8)(3) of the same law;
  • where necessary, to organise a road safety audit under Article 10(8)(4);
  • to use Programme funds only for the purposes specified in Article 9(2) of the Law on the Financing of the Road Maintenance and Development Programme.

Residents’ right to raise issues concerning entrances, parking, and safety does not remove the municipality’s obligation to comply with the approved solutions for local streets. If changing the street category would entail amending the general plan, this cannot be done merely at a meeting or by an administrative explanation. The submitted document amending the Alytus City General Plan shows that the general plan solutions are linked to the use of the city’s territory, its functional structure, and a high-quality environment. In this case, the 2.75-metre lane becomes not a compromise but a boundary of legality: a wider solution would require changing the planning basis or would breach the applicable design logic.

From a financing perspective, the street repair falls within permitted expenditure, because Article 9(2)(1) of the Law on the Financing of the Road Maintenance and Development Programme covers road design, reconstruction, repair, and maintenance. The same paragraph separately permits the financing of technical traffic regulation measures, lighting, parking areas, sidewalks, and pedestrian or bicycle paths.

IssueStated figure or term
Width of a Category D lane according to the news facts2.75 m
Distance between entrances for Category C according to the news factsnot less than 100 m
Distance between signal-controlled entrances according to the news factsnot less than 200 m
Share of unused Programme funds for local streets under Article 16(2) of the Law on Roadsnot less than 25%
Amount earmarked for local roads in 2015 according to the estimateEUR 116,564,187

Accordingly, the Category C alternative is not merely a question of wider lanes. On the facts provided, it would mean fewer entrances, restrictions on right turns, and possible traffic lights. Such consequences fall directly within the municipality’s competence for traffic organisation under Article 10(8)(3) of the Law on Road Traffic Safety.

Consequences

In practical terms, the municipality’s key concern is to maintain a verifiable chain: the general plan solution, the project, expert assessment, safety audit, and completion of works. For residents, the key issue is not the abstract street category but the specific consequences: entrances, the angle of parking spaces, road markings, and safe traffic near educational institutions. For the contractor and designer, what matters is that the client’s will cannot alter the financing and traffic safety measures permitted by law. There are three realistic scenarios:

  • the repair is completed under the existing project, with actual parking and traffic safety assessed after marking;
  • the municipality adjusts only traffic organisation measures, provided they fall within Article 10(8) of the Law on Road Traffic Safety;
  • any broader change of category is pursued only through the procedure for amending the general plan solutions, not through a dispute over repair works.

In financing terms, the municipality has a basis to use Programme funds for the street, paths, lighting, traffic regulation measures, and parking areas, because this is expressly provided for in Article 9(2) of the Law on the Financing of the Road Maintenance and Development Programme. However, that financing basis does not confer a right to finance a solution that does not comply with the approved planning regime for the local street. Procedurally, the next expected steps are completion of the works, horizontal marking, and the municipality’s traffic safety assessment after actual traffic has resumed.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
Daily news: K. Prunskienė dies, CEC decision on “Nemuno aušra” postponed, and children removed from a family 🔗
ELTA briefly presents the key events of July 30 in Lithuania and around the world. On Thursday, Kazimira Danutė Prunskienė, the first prime minister after Lithuania restored its independence, died. The Central Electoral Commission (CEC)…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 3, 4, 9, 12, 14, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 41, 42, 43, 49, 50 straipsnių pa 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą…
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.“
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 365 straipsnis (statute)
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas…
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo, kaip tai numatyta šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 50 straipsnis (statute)
50 straipsnis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo…
50 straipsnis. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos kompetencija vaiko teisių apsaugos srityje 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, įgyvendindama vaiko teisių apsaugos politiką savivaldybių teritorijose bei dalyvaudama formuojant valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje, pati ar per struktūrinius padalinius: 1) atlieka tarptautinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo organizavimo centrinės institucijos funkcijas Lietuvos Respublikoje; 2) gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijose visą parą; 3) teikia socialinės apsaugos ir darbo ministrui siūlymus dėl vaiko teisių apsaugos teisinio reguliavimo tobulinimo, rengia teisės aktus pagal savo kompetenciją; 4) teikia socialinės apsaugos ir darbo ministrui tvirtinti įgaliotų tarnautojų sudėtį. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įgaliotų teritorinių skyrių tarnautojų, priimtų į pareigas šiam įstatymui įsigaliojus, kvalifikacinius reikalavimus nustato ir tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras; 5) bendradarbiauja su kitomis šiame įstatyme nustatytomis ministerijomis bei kitomis valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis vaiko teisių apsaugos politikos koordinavimo ir įgyvendinimo klausimais; 6) organizuoja visuomenės švietimą vaiko teisių apsaugos klausimais; 7) valdo ir disponuoja informacija apie vaiko teisių apsaugos būklę; 8) tvarko ir užtikrina vaikų, kuriems reikalingos ir taikomos vaiko teisių apsaugos priemonės, apskaitą, per savo struktūrinius padalinius – įgaliotus teritorinius skyrius organizuoja vaiko globos (rūpybos) savivaldybėse nustatymą; 9) renka informaciją apie vaiko teisių apsaugos būklę savivaldybėse ir teikia metodinę pagalbą bei siūlymus savivaldybės institucijoms ir įstaigoms dėl vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo tobulinimo; 10) koordinuoja mobiliųjų komandų darbą dėl pagalbos šeimai suteikimo; 11) užtikrindama visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų; 12) organizuoja vaiko globą (rūpybą) ir įvaikinimą, koordinuoja globos (rūpybos) priežiūrą; 13) sudaro mobiliąsias komandas intensyviai pagalbai šeimai teikti; 14) Civiliniame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus teisme, dalyvauja teismo posėdžiuose ir pateikia teismui išvadą, atstovauja vaiko interesams; 15) teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja neturtinio pobūdžio teismo sprendimų, priimtų dėl vaiko, vykdymo procese; 16) Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais atvejais ir tvarka atstovauja vaiko interesams ikiteisminio tyrimo ir (ar) baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu; 17) bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis vaiko teisių apsaugos užtikrinimo klausimais; 18) Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo vaikui; 19) teikia specializuotą pagalbą; 20) organizuoja mokymus, šviečiamojo pobūdžio susitikimus, edukacinius užsiėmimus, skirtus įvairių sričių (socialinės, sveikatos apsaugos, teisėsaugos, švietimo ir kt.) specialistams, vaikams ir jų šeimoms, vaiko teisės į visapusišką apsaugą nuo seksualinio smurto užtikrinimo srityje; 21) vykdo kitas šiame įstatyme ir kituose jos (jų) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas funkcijas. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgalioti teritoriniai skyriai turi šias teises ir pareigas: 1) asmens duomenis, įskaitant ir ypatingus asmens duomenis, susijusius su teistumu ir sveikatos būkle, tvarkyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu ir neatlygintinai gauti iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų bei nevyriausybinių organizacijų informaciją apie vaiką ir šeimą; 2) neatlygintinai gauti būtinus valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių tvarkomus valstybės registrų (kadastrų) ir žinybinių registrų, klasifikatorių, informacinių sistemų ir duomenų rinkmenų duomenis savo funkcijoms vykdyti, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, jeigu to reikia vaiko teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti; atliekant vaiko situacijos vertinimą, šią informaciją gauti skubos tvarka per 2 darbo dienas; 3) kai yra tarnybinis būtinumas, neatlygintinai gauti iš sveikatos priežiūros įstaigos (pirminės sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje asmuo yra prisirašęs) išvadą dėl vieno iš tėvų (ar abiejų tėvų) sveikatos būklės, ar jų sveikatos būklė leidžia pasirūpinti vaikais; 4) kai yra tarnybinis būtinumas, neatlygintinai gauti iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre tvarkomą informaciją apie vaiko tėvų, kitų jo atstovų pagal įstatymą, kartu su vaiku gyvenančių asmenų bei vaiką laikinai prižiūrinčių asmenų duomenis, įskaitant specialių kategorijų asmens duomenis; 5) nustačius, kad savivaldybių institucijos ir įstaigos galimai pažeidė šį įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus, informaciją apie tai pateikti atsakingoms institucijoms; 6) kreiptis į savivaldybės merą dėl pagalbos vaikui ir šeimai teikimo tobulinimo.
Analysis
The lawfulness of removing the six children will depend on whether the Service substantiates the need for child protection and the existence of danger, not merely the family’s refusal to accept assistance.
The removal of the children here is an urgent protective measure, the legal foundation of which arises only through a timely application to the court.

Core issue

The removal of the children is addressed here not as an assessment of the parents’ lifestyle, but as a test of actual risk to each child’s safety. The lawfulness of removing the six children will depend on whether the Service substantiates the need for child protection and the existence of danger, not merely the family’s refusal to accept assistance.

The news fact is narrow: the State Child Rights Protection and Adoption Service decided to remove six children on the basis of threats to their welfare, emotional safety, development and health.

The matter will be determined under Article 36(5), paragraphs 1–2, Article 42, paragraphs 1–3, Article 50, paragraph 1, point 2, Article 31, paragraphs 2–3, of the Law of the Republic of Lithuania on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, and Article 3.254(1), paragraphs 1–2, of the Civil Code of the Republic of Lithuania.

Legal assessment

Under Article 31, paragraph 2, of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents are required to care for the child’s upbringing, provide proper supervision and maintenance, and create conditions for the child to grow.

Under Article 31, paragraph 3, point 1, that duty includes ensuring a safe environment, health, and physical, mental and emotional development.

Accordingly, the dispute concerning Patau syndrome does not remove the question whether the other six children are receiving timely healthcare and living in a safe environment.

  • The Service may remove a child only after establishing the need for child protection under Article 36(5), paragraph 1, of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.
  • In addition, there must remain a real danger to the child’s physical or psychological safety, capable of causing significant harm to health or posing a threat to life.
  • Alternatively, the applicable situation is one in which, during the application of measures, the parents make no effort, do not change their conduct, and the danger within the family persists.

On the facts presented, the Service’s legal basis is not the fact of the infant’s death taken separately, but the assessment that the remaining children faced threats to their health, development and emotional safety.

The parents’ position on cooperation and refusal of assistance is significant both for the purposes of Article 36(5), paragraph 1, point 2, and for any possible subsequent variation of the decision.

Under Article 50, paragraph 1, point 2, the Service protects and ensures children’s rights within municipal territories on a 24-hour basis; accordingly, the case in Ukmergė District falls within its competence.

Point 9.3 of the Service Regulations approved by the Government is more specific: where a threat arises to a child’s safety, health or life, the Service must immediately take protective measures and move the child to a safe environment.

Procedural stepTime limit according to the sources
Notify the parents if they were not present at the time of removalImmediately, but no later than the same day
Apply to the court for authorisationWithin 3 working days
Exceptional time limit for applying to the courtWithin 5 working days
Instruction to the guardianship centre to select a temporary guardianNo later than the next working day after registration of the court authorisation

Under Article 36(5), paragraph 2, of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents have the right to participate when the child is removed, provided this is consistent with the child’s interests.

If participation is impossible for objective reasons, the Service must notify them on the same day by means of remote communication or in writing.

Under Article 3.254(1), paragraph 2, of the Civil Code, removal of a child is not merely a completed administrative decision, because it must be followed by an application to the court.

Under Article 42, paragraph 2, of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the application is examined in accordance with the procedure laid down in Chapter XXXIX of the Code of Civil Procedure.

The removal of the children here is an urgent protective measure, the legal foundation of which arises only through a timely application to the court.

Consequences

The practical consequence for the parents is that their priority right to raise their children under Article 31, paragraph 1, of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child competes with the duty to ensure health and a safe environment.

The Service will need to demonstrate procedurally not general mistrust of the family, but specific threats to the children’s health, development or safety.

For the children, the most important short-term consideration is a temporary safe environment, and under point 9.4 of the Service Regulations the Service acts as the child’s statutory representative until a guardian is appointed.

Under point 9.5 of the Regulations, the Service also organises the child’s return to the parents and initiates the provision of assistance to the family; accordingly, removal is not equivalent to a final severance of family ties.

There are three realistic scenarios:

  • the court authorises the removal of the children, after which an instruction is issued to the guardianship centre regarding a temporary guardian;
  • the parents begin to cooperate, and the Service, within its competence, assesses the return of the children and the provision of assistance to the family;
  • the family challenges the factual basis relied on by the Service, in particular the assertions concerning refusal of assistance and threats to the children’s health.

Procedurally, the next expected step is the Service’s application to the court within 3 working days, or in exceptional cases within 5 working days, for authorisation to remove the children from their parents under Article 3.254(1), paragraph 2, of the Civil Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the drafters of the bill, who sought to re-regulate the fundamentals of child rights protection and align outdated provisions with legislation currently in force. The principal aim was to define more clearly the functions of institutions and the rights of the child and their representatives, while linking the removal of a child from the family primarily to preventive work and judicial authorisation. It was argued that a unilateral decision by a municipal child rights protection division could be contrary to the UN Convention on the Rights of the Child and amount to unjustified interference with family life; no clear contradictions to this objective are apparent in the texts submitted.

📄 Original — 15min.lt
Unprepared excavation work can come at a high cost, including fines 🔗
VERT is reminding contractors and residents that most violations involving careless earthworks, which damage electricity and natural gas networks, occur in August and September. It says that before starting work, it is essential to prepare…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 256 straipsnis (statute)
Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pažeidimas…
Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pažeidimas 1. Pranešimo dėl naujai nustatytų ir (ar) pasikeitusių (panaikintų) Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, žymos padarymo ir (ar) prašymo įrašyti šias teritorijas į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą per įstatymuose nustatytą terminą nepateikimas, kai šį pranešimą ir (ar) prašymą turi pateikti asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šios Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų dvidešimt iki vieno tūkstančio eurų. 3. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas nustatytose Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose pažeidžiant šiose teritorijose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 4.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 256 straipsnis (statute)
256 straipsnis. Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo…
256 straipsnis. Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pažeidimas 1. Pranešimo dėl naujai nustatytų ir (ar) pasikeitusių (panaikintų) Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, žymos padarymo ir (ar) prašymo įrašyti šias teritorijas į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą per įstatymuose nustatytą terminą nepateikimas, kai šį pranešimą ir (ar) prašymą turi pateikti asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šios Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų dvidešimt iki vieno tūkstančio eurų. 3. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas nustatytose Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose pažeidžiant šiose teritorijose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo keturių šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų septyniasdešimt iki vieno tūkstančio eurų. 5. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas paviršiniuose vandens telkiniuose pažeidžiant šiuose vandens telkiniuose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų. 6. Šio straipsnio 5 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų. 256 straipsnio redakcija nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 gruodžio 31 d.:256 straipsnis. Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pažeidimas 1. Prašymo įregistruoti nustatytas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, Nekilnojamojo turto registre per įstatymuose nustatytą terminą nepateikimas, kai šį prašymą turi pateikti asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų dvidešimt iki vieno tūkstančio eurų. 3. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas nustatytose Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose pažeidžiant šiose teritorijose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo keturių šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų septyniasdešimt iki vieno tūkstančio eurų. 5. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas paviršiniuose vandens telkiniuose pažeidžiant šiuose vandens telkiniuose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų. 6. Šio straipsnio 5 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų. 256 straipsnio redakcija nuo 2025 m. sausio 1 d.:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 256 straipsnis#2 (statute)
256 straipsnis. Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo…
256 straipsnis. Reikalavimų dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, pažeidimas 1. Prašymo įregistruoti nustatytas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, Nekilnojamojo turto registre per įstatymuose nustatytą terminą nepateikimas, kai šį prašymą turi pateikti asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šios Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų dvidešimt iki vieno tūkstančio eurų. 3. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas, objektų naudojimas nenustačius Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, ir neįregistravus jų Nekilnojamojo turto registre užtraukia baudą asmenims nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo keturių šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo aštuonių šimtų dvidešimt iki vieno tūkstančio eurų. 5. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas nustatytose Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytose teritorijose pažeidžiant šiose teritorijose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki keturių šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo dviejų šimtų penkiasdešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų. 6. Šio straipsnio 5 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo keturių šimtų dvidešimt iki šešių šimtų penkiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų septyniasdešimt iki vieno tūkstančio eurų. 7. Ūkinės ir (ar) kitokios veiklos vykdymas paviršiniuose vandens telkiniuose pažeidžiant šiuose vandens telkiniuose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas užtraukia baudą asmenims nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt eurų. 8. Šio straipsnio 7 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą asmenims nuo penkių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo vieno tūkstančio dviejų šimtų iki dviejų tūkstančių trijų šimtų eurų.
Analysis
In a gas pipeline zone, failure to check is not an organisational error; it is the omission of a pre-work procedure for an activity that legislation places under operator control.
In this context, the protection zone operates as a prior restriction on activity, not as a tool for assessing consequences after an accident.

Core issue

This situation is not merely a matter of contractor negligence: it is to be classified under the regime governing protection zones, which shifts the duty to prepare to the stage before the first excavation activity. The fine does not arise from the mere existence of a cable or gas pipeline underground, but from activity carried out within a designated area in breach of the special conditions applicable there under Article 4(2) of the Law on Special Land Use Conditions and Article 256(5) of the Code of Administrative Offences. The factual point is narrow: VERT links most infringements to excavation, ground levelling, construction, tree felling and the operation of machinery near energy networks. In the case of electricity, the legal core consists of Article 25 of the Law on Special Land Use Conditions and points 7, 15, 16 and 19 of the Rules on the Protection of Electricity Networks. In the case of gas, the practical chain of obligations is established by point 30 of the Rules on the Protection of Natural Gas Distribution Pipelines and the applicable requirements for earthworks.

Legal assessment

Under Article 4(2) of the Law on Special Land Use Conditions, any economic or other activity must comply with all conditions applicable in the specific territory. This means that a contractor, farmer or natural person cannot justify the activity solely on the basis that the works were short-term, seasonal or carried out on their own land plot. In this context, the protection zone operates as a prior restriction on activity, not as a tool for assessing consequences after an accident.

  • In electricity network protection zones, point 15 of the Rules on the Protection of Electricity Networks prohibits actions that damage electricity networks or pose a threat to the environment, property, life or health.
  • Under point 16 of the Rules on the Protection of Electricity Networks, it is prohibited, without the approval of the network operator, to carry out the works specified in Article 25(2) of the Law on Special Land Use Conditions.
  • Under point 19 of the Rules on the Protection of Electricity Networks, the operator may refuse to approve an activity if it would breach technical safety requirements or pose a risk to people’s property, life or health.

In a gas pipeline protection zone, the obligation is even more specific: under point 30 of the Rules on the Protection of Natural Gas Distribution Pipelines, earthworks must be coordinated in writing or by electronic means of communication with the distribution system operator. Once consent has been obtained, the person must ensure that the works are carried out safely and is responsible for preserving the technical condition of the gas pipeline. In a gas pipeline zone, failure to check is not an organisational error; it is the omission of a pre-work procedure for an activity that legislation places under operator control.

  • Before earthworks are carried out, consent must be obtained from the owners of underground engineering structures and communications, as well as from the landowner.
  • Representatives of the operator operating the gas pipeline must be called to attend the commencement of the works, with notice given no later than 5 days in advance.
  • The locations of underground structures and communications and the boundaries of protection zones must be marked at the work site.
  • Excavation above a gas pipeline deeper than 0.3 metres is permitted only by hand.
  • Impact mechanisms for breaking up soil may not be used within 5 metres of a gas pipeline.
IssueAmount or deadline
Fine for individuals under Article 256(5) of the Code of Administrative OffencesEUR 150–400
Fine for heads of legal persons or responsible persons under Article 256(5) of the Code of Administrative OffencesEUR 250–650
Repeated infringement by individuals under Article 256(6) of the Code of Administrative OffencesEUR 420–650
Repeated infringement by heads or responsible persons under Article 256(6) of the Code of Administrative OffencesEUR 670–1,000
Notice to the gas pipeline operator before commencement of worksno later than 5 days in advance
Excavation above a gas pipelinedeeper than 0.3 m only by hand

The addressee of liability under Article 256(5) and (6) of the Code of Administrative Offences is a natural person or the head of a legal person or another responsible person. Accordingly, the practice referred to in the note, namely that the majority of infringements are committed by legal persons, is consistent with the structure of the Code: the sanction is individualised through the responsible individual. This framework is particularly significant in contracted works, since the actual machinery operator, the works manager and the head of the legal person may each have a different factual connection with the infringement.

Consequences

The first scenario is administrative liability under Article 256(5) of the Code of Administrative Offences, where it is established that activity in a protection zone was carried out in breach of the applicable special conditions. The second scenario is the stricter classification of a repeated infringement under Article 256(6), where the upper limit for the responsible person of a legal person reaches EUR 1,000. The third scenario is the operator’s refusal to approve the planned activity under point 19 of the Rules on the Protection of Electricity Networks, where the risk is identified before any incident occurs. In practical terms, this is important for contractors because preparatory documentation becomes as important as the work method itself. It is important for residents and farmers because the rules apply not by reference to professional status, but by reference to the activity carried out in the protection zone. For network owners, this framework provides an early control point: approval, coordination, participation of a representative and marking of work boundaries. Accordingly, before earthworks planned in a gas pipeline zone are carried out, consent must be obtained, communications must be marked and the operator’s representative must be called no later than 5 days before the commencement of the works. If an infringement has already occurred, VERT can be expected to conduct administrative offence proceedings and decide on the application of Article 256(5) or Article 256(6) of the Code of Administrative Offences.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Atvira Klaipėda
Katpėdėlė Restaurant Faces a Bureaucratic Storm 🔗
Klaipėda City Council approved new requirements for outdoor cafés and trading spots in the Old Town on Thursday, meaning the Katpėdėlė restaurant moored on the Danė River will have to prove it is not a “remote service location.” If it…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 16-1, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint…
2 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas ir jų dublikatus išduoda, papildo, rekvizitus patikslina atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. Licencijos verstis sezonine mažmenine prekyba alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, natūralios fermentacijos sidru, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, ir alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 procentų, kurortuose ir kitose savivaldybių tarybų nustatytose poilsio bei turizmo teritorijose išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams savivaldybių tarybų nustatyto kurortinio, poilsio bei turizmo sezono laikotarpiui. Vienkartinės licencijos verstis mažmenine prekyba natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 13 procentų, parodose, natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, mugėse ir masiniuose renginiuose, taip pat verstis mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, išduodamos teisę verstis mažmenine prekyba atitinkamų grupių alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams ne ilgesniam kaip renginio trukmės laikui. Kitos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams neterminuotam laikui. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose), išskyrus atvejus, kai savivaldybės taryba nustato mažesnį atstumą arba uždraudžia prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis.“ 2. Pakeisti 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas ir jų dublikatus išduoda, papildo, rekvizitus patikslina atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. Vienkartinės licencijos verstis mažmenine prekyba natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 13 procentų, parodose, natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, mugėse ir masiniuose renginiuose, taip pat verstis mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, išduodamos teisę verstis mažmenine prekyba atitinkamų grupių alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams ne ilgesniam kaip renginio trukmės laikui. Kitos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams neterminuotam laikui. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose), išskyrus atvejus, kai savivaldybės taryba nustato mažesnį atstumą arba uždraudžia prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis.“
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 1, 2, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 28, 29, 33, 34, 34-1, 38, 39 straipsnių, III skyriaus ketvirtojo skirs 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba…
7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba alkoholio produktais suteikimas“. 2. Pakeisti 16 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Didmenine prekyba alkoholio produktais leidžiama verstis tik įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijas verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šias licencijas išduoda, papildo, rekvizitus patikslina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui. Licencijose verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijose verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, be kita ko, turi būti įrašyti leidžiami parduoti alkoholio produktai, nurodytos alkoholinių gėrimų grupės, taip pat alkoholio produktų didmeninės prekybos sandėlio vieta.“ 3. Pakeisti 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, rekvizitus patikslina, apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinimą įspėja, licencijos galiojimą sustabdo, licencijos galiojimo sustabdymą ar licencijos galiojimą panaikina atitinkamos savivaldybės meras arba jo įgaliota savivaldybės administracija. Licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortuose ir kitose savivaldybių tarybų nustatytose poilsio bei turizmo teritorijose išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams savivaldybių tarybų nustatyto kurortinio, poilsio bei turizmo sezono laikotarpiui. Vienkartinės licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, išskyrus sporto renginius, taip pat verstis mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, rengiamose stacionariuose pastatuose, išduodamos teisę verstis mažmenine prekyba atitinkamų grupių alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams ne ilgesniam kaip renginio trukmės laikui. Kitos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams neterminuotam laikui. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose). Savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis ar apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis laiką ir trukmę.“
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 12, 16, 17, 18, 33, 34, 34-1 straipsnių ir III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimo ir Įstatymo 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimas Pakeisti III skyriaus ketvirtąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip: „KETVIRTASIS SKIRSNIS REIKALAVIMAI ASMENIMS…
7 straipsnis. III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimas Pakeisti III skyriaus ketvirtąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip: „KETVIRTASIS SKIRSNIS REIKALAVIMAI ASMENIMS, SIEKIANTIEMS GAUTI LICENCIJĄ AR LEIDIMĄ, LEIDIMŲ IŠDAVIMO TVARKA, ATSISAKYMAS IŠDUOTI LICENCIJĄ IR LEIDIMĄ IR LICENCIJUOJAMOS VEIKLOS SĄLYGOS
Analysis
“Katpėdėlė” does not lose when food is carried across the quay; it loses when the vessel legally becomes an independent café in a public place.
The new criterion of one quarter of the river’s width, described in the news report, operates as a physical compatibility filter for the permit.

Core issue

The dispute is not about the vessel itself, but about whether the restaurant operating on it falls within the regime governing permits for trade and services in a public place. The decision will be based on Article 11(1)(2) of the Republic of Lithuania Law on Fees, Article 16(3) of the Republic of Lithuania Law on Alcohol Control, and subparagraph 3.1 of the rules approved by the Klaipėda City Council. - News fact: on 30 July 2026, the Klaipėda City Municipal Council approved new requirements for outdoor cafés and trading places in the old town.

  • Under Article 11(1)(2) of the Law on Fees, a municipality may impose a local fee for issuing a permit to trade or provide services in public places designated by the council.
  • In the same provision, a public place includes territory owned by, or held in trust by, the municipality or the State where services are provided, including by outdoor cafés.
  • Subparagraph 3.1 of the Klaipėda rules defines an extended service area as a temporary structure or equipment, without a separate trading place, intended for customers of a stationary public catering establishment.

Legal assessment

The risk for “Katpėdėlė” arises from two parallel classifications: whether this is an extended service area, and whether alcohol sales remain within the scope of the licence. Under Article 16(3) of the Law on Alcohol Control, retail trade in alcoholic beverages is permitted only with a licence, which is issued, supplemented, and amended by the municipal mayor or the administration authorised by the mayor. - The municipal administration must assess the application for a permit for an extended service area.

  • The restaurant must demonstrate that the vessel serves customers of the stationary public catering establishment, rather than creating a separate trading place.
  • If food is supplied “from the mainland”, the decisive issue becomes not the logistics, but the relationship between the service area and the stationary public catering establishment.
  • According to the submitted materials of the 2020 Seimas draft, outdoor service of alcoholic beverages is linked to a 40-metre limit from the stationary establishment to the point of dispensing alcoholic beverages.
IssueVisible amount or term
Alcohol concentration for seasonal licencesup to 15 per cent
One-off licences at exhibitionsno longer than the duration of the event
Outdoor dispensing point according to the 2020 materialsdistance not exceeding 40 metres
Notice of case hearingno later than 10 working days in advance
Case hearing and imposition of fineno later than within 2 months
Limitation period for imposing a fineno later than within 3 years

The new criterion of one quarter of the river’s width, described in the news report, operates as a physical compatibility filter for the permit. If the vessel performs café functions and exceeds this threshold, obtaining a permit becomes problematic even where mooring itself would be possible from the perspective of the fee regime. “Katpėdėlė” does not lose when food is carried across the quay; it loses when the vessel legally becomes an independent café in a public place. The Klaipėda Danė River fee regulations state that the fee is collected for designated mooring places for inland waterway vessels, including Žvejų Quay and the Meridianas Quay pier.

Consequences

Realistically, the first scenario is the issuance of a permit if the municipality recognises the vessel as an extended service area and it complies with the new parameters. The second scenario is a refusal to issue the permit if the vessel is classified as an object performing café functions that does not meet the criterion of one quarter of the river’s width. - In practical terms, it is important for the restaurant to collect documents concerning the stationary establishment, the service area, and the alcoholic beverage dispensing point.

  • In practical terms, it is important for the municipality to distinguish the mooring fee from the permit for trade or provision of services.
  • For other objects on the Danė River, it is important whether their activity will be assessed as the parking of a vehicle or as the commercial use of a public place. If a breach of the Law on Alcohol Control were established, under Article 35(2) the case and fine must be examined no later than within two months from the detection of the infringement. Under Article 37(1) and (2), the parties to the proceedings must be provided with the protocol, offered access to the materials, and notified of the hearing no later than 10 working days in advance. The next step is to await the restaurant’s application for a permit and the decision of the municipal administration, which should indicate whether “Katpėdėlė” is recognised as an extended service area.
📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Economy, implementing the Government’s policy direction. The aim was to reform the licensing of alcohol-related business activities: to align it with the Law on Services and the EU Services Directive, to set out the conditions for issuing licences more clearly in legislation, to reduce unnecessary procedures, and to address problems arising in practical application. The main rationale was the clarity of administrative regulation and alignment with EU law; no clear objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — Diena.lt
Pre-trial investigation launched into possible environmental damage in Vilnius region waste management 🔗
The investigation was opened at the Vilnius County Police Headquarters and is being led by a prosecutor from the Vilnius Regional Prosecutor’s Office, prosecutors said Wednesday. The decision followed a review of statements by the head of…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 270 straipsnis (statute)
270 straipsnis. Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai…
270 straipsnis. Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirasti kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką arba sistemingai pažeidinėjo teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 4. Šiame straipsnyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2704 straipsnis (statute)
2704 straipsnis. Atliekų išmetimas į aplinką 1. Tas, kas neteisėtai išmetė į aplinką 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių…
2704 straipsnis. Atliekų išmetimas į aplinką 1. Tas, kas neteisėtai išmetė į aplinką 15 kubinių metrų ir daugiau nepavojingųjų atliekų (išskyrus neteisėtą inertinių atliekų panaudojimą), jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams ir neatsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai išmetė į aplinką 7 kubinius metrus ir daugiau pavojingųjų atliekų, jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams ir neatsirado kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 271 straipsnis (statute)
271 straipsnis. Saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimas ar suniokojimas 1. Tas, kas sunaikino ar suniokojo valstybinį parką, rezervatą, draustinį, ar…
271 straipsnis. Saugomų teritorijų ar gamtos paveldo objektų sunaikinimas ar suniokojimas 1. Tas, kas sunaikino ar suniokojo valstybinį parką, rezervatą, draustinį, ar kitą valstybės saugomą gamtinę teritoriją, joje esančią saugomą natūralią ar rūšies buveinę, ar gamtos paveldo teritorinį kompleksą, kurio apsaugos tikslams įsteigta ši teritorija, ar gamtos paveldo objektą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
In a criminal case, 40,000 tonnes of waste on the site would signify not an accounting discrepancy, but the possible scale of systematic non-compliance with environmental protection rules.
The disruption of the MBA facility is therefore not merely a dispute between two companies.

Core issue

The criminal-law risk here arises not from a contractual dispute, but from the line between disorderly management and an environmentally dangerous breach of rules. The classification will depend on whether the accumulation and smouldering of waste created only a risk of substantial harm, or whether substantial harm has already been caused to environmental elements under Article 270(1)–(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The news item establishes a narrow factual point: following VAATC’s statements, a pre-trial investigation was opened concerning waste management in the territory of the Vilnius region MBA facility.

  • Under Article 270(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, liability is linked to a breach of environmental protection rules where a risk arose to human life or health, or substantial harm could have been caused.
  • Under Article 270(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, stricter liability arises where such conduct, or systematic breaches, has already caused substantial harm.
  • Under Article 270-4(1)–(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, unlawful disposal of waste into the environment is separately criminalised, and a legal person may also be held liable.
ProvisionThreshold / sanction
Article 270(1) CCRisk or potential risk of substantial harm; imprisonment for up to 3 years
Article 270(2) CCSubstantial harm caused or systematic breaches; imprisonment for up to 6 years
Article 270-4(1) CC15 cubic metres or more of non-hazardous waste; imprisonment for up to 3 years
Article 270-4(2) CC7 cubic metres or more of hazardous waste; imprisonment for up to 4 years

Legal assessment

The quantity of 20,000–40,000 tonnes of waste referred to by VAATC is not, in itself, an element of Article 270 CC, because the provision concerns a breach of rules and harm or the risk of harm. However, smouldering and improperly stored waste is directly connected with the protection of air, land, soil, animals and plants under Article 270(1)–(2) CC. In a criminal case, 40,000 tonnes of waste on the site would signify not an accounting discrepancy, but the possible scale of systematic non-compliance with environmental protection rules.

  • The investigation will have to distinguish risk under Article 270(1) CC from substantial harm already caused under Article 270(2) CC.
  • If systematic conduct is to be proved, the repeated breaches and growing accumulations of waste identified by VAATC will become relevant.
  • If disposal of waste into the environment is assessed, Article 270-4 CC may apply, but only by reference to its observable elements: unlawfulness, type of waste and quantity.

Liability of a legal person is expressly provided for in Article 270-4(3) CC, and under Article 270(3) CC in the 2019 version it was also provided for offences under Article 270 CC. This is practically important because the news item mentions possible damage amounts of EUR 18 million and EUR 20 million, while the dispute is between legal persons.

Administrative environmental control may proceed in parallel with the criminal investigation. Paragraph 94 of the Rules on the Issuance, Amendment and Revocation of Pollution Permits provides that failure to comply with the requirements of the rules gives rise to administrative liability under the Law on Environmental Protection and the Code of Administrative Offences. The excerpt from the inspection rules referring to Articles 317, 318 and 505 of the Code of Administrative Offences indicates risks relating to failure to comply with mandatory instructions, failure to suspend environmentally harmful activities, and obstruction of officials.

The contractual termination deadline is separate from the criminal classification. The news item states that “Energesman” has 20 working days to remedy possible breaches, with the deadline expiring on 7 August 2026. This may be relevant in assessing conduct after the warning, but for the application of Article 270 CC the key issues are harm, risk and the nature of the breach of rules.

Consequences

First scenario: the investigation remains within the scope of Article 270(1) CC if the evidence confirms risk or a potential risk of substantial harm, but not substantial harm actually caused. Second scenario: the classification becomes more severe under Article 270(2) CC if systematic conduct and actual substantial harm to environmental elements are confirmed. Third scenario: Article 270-4 CC is assessed separately if the facts show unlawful disposal of waste into the environment by reference to the thresholds of 15 cubic metres or 7 cubic metres.

In practical terms, this matters for three groups: VAATC, in relation to recovery of damages; “Energesman”, in relation to criminal liability and liability of a legal person; and municipalities and residents, in relation to continuity of the waste system. Excerpts from the plans of Vilnius region municipalities show that VAATC forms part of the regional waste management system, and that the region includes Vilnius City, Vilnius District and the other specified municipalities. The disruption of the MBA facility is therefore not merely a dispute between two companies.

  • Until 7 August 2026, the procedurally expected development is the expiry of the 20-working-day period for remedying possible breaches.
  • After that date, documents concerning termination of the contract, removal of waste accumulations and classification in the pre-trial investigation will become relevant.
  • Over the specified six-month period, it will become apparent whether the involvement of new sorting operators reduces the actual harm and the risk relevant to the criminal case.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Mobile operator accused of forcibly activating a paid service, company offers explanation 🔗
A Tele2 customer who traveled abroad received an unexpected message from the operator about automatically applied travel insurance. It was free for 24 hours, but unless canceled, the service would continue at a daily fee of 2 euros. The…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.22816 straipsnis (statute)
6.22816 straipsnis. Prekių ar paslaugų teikimas be vartotojo užsakymo 1. Vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, taip pat skaitmeninis turinys…
6.22816 straipsnis. Prekių ar paslaugų teikimas be vartotojo užsakymo 1. Vartotojas, kuriam teikiamos jo neužsakytos prekės ar paslaugos, taip pat skaitmeninis turinys, neturi pareigos už tai mokėti. Vartotojas neturi patirti jokių papildomų išlaidų dėl neužsakytų prekių ar paslaugų, taip pat skaitmeninio turinio gavimo. 2. Vartotojo, kuriam be jo užsakymo buvo perduotos prekės ar suteiktos paslaugos, neveikimas (tylėjimas) nelaikomas sutikimu pirkti. 3. Pareiga įrodyti, kad vartotojas išreiškė valią sudaryti vartojimo sutartį (užsakė prekes ar paslaugas) tenka verslininkui. III dalis KITAIS PAGRINDAIS ATSIRANDANČIOS PRIEVOLĖS XIX skyrius KITO ASMENS REIKALŲ TVARKYMAS
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.2282 straipsnis (statute)
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių…
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja šiame kodekse nustatytas vartotojų teises, negalioja. 2. Kai verslininkas pažeidžia vartotojo teises, vartotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl pažeistų jo teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą. 3. Vartotojų teisių apsaugos institucijas ir vartotojų teisių gynimo tvarką nustato įstatymai. 4. Verslininkui draudžiama vykdyti vartotojams nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymas 6.2282 straipsnis (statute)
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių…
6.2282 straipsnis. Draudimas atsisakyti vartotojų teisių ar jas apriboti. Vartotojų teisių apsauga 1. Vartotojai negali atsisakyti šiame kodekse jiems nustatytų teisių. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai panaikina ar apriboja šiame kodekse nustatytas vartotojų teises, negalioja. 2. Kai verslininkas pažeidžia vartotojo teises, vartotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis dėl pažeistų jo teisių gynimo į vartotojų teisių apsaugos institucijas ar teismą. 3. Vartotojų teisių apsaugos institucijas ir vartotojų teisių gynimo tvarką nustato įstatymai. 4. Verslininkui draudžiama vykdyti vartotojams nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai.
Analysis
The dispute should be resolved not by reference to whether the consumer received an SMS, but by reference to whether the operator can prove the consumer’s intention to order a paid service.
A charge imposed after the consumer’s refusal is the weakest point in the operator’s position: at that stage, even the argument of passive consent is no longer available.

Core issue

The dispute should be resolved not by reference to whether the consumer received an SMS, but by reference to whether the operator can prove the consumer’s intention to order a paid service. If there was no such intention, subsequent silence or failure to opt out cannot become a basis for payment. The precise question is whether travel insurance was a valid part of the consumer contract, or whether the consumer was provided with an unsolicited service.

This question is to be assessed under Article 6.22816 of the Civil Code, Article 6.2282 of the Civil Code, Article 3 of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices, Article 12¹ of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices, and Article 3 of the Law on Consumer Rights Protection. Under Article 6.22816(3) of the Civil Code, the burden of proving the order lies with the trader; therefore, the burden of proof here falls on Tele2. Under Article 6.22816(2) of the Civil Code, a consumer’s inaction is not deemed consent to purchase, so “did not opt out” is not the same as “ordered”. Under Article 6.2282(1) of the Civil Code, a contractual term cannot eliminate the consumer’s right not to pay for an unsolicited service.

Legal assessment

If the insurance was expressly included in an annex to the contract as an additional service, the operator may rely on a prior order. However, that position is sustainable only if the consumer was provided with accurate information about the service, the price, and the opt-out mechanism. Under Article 3(1)(3) of the Law on Consumer Rights Protection, the consumer has the right to receive accurate information about services and the procedure for protecting rights.

  • The operator must prove the consumer’s intention to order the insurance under Article 6.22816(3) of the Civil Code.
  • The operator cannot base payment solely on the consumer’s silence under Article 6.22816(2) of the Civil Code.
  • The consumer may seek protection of infringed rights and compensation for losses under Article 3(1)(4) of the Law on Consumer Rights Protection.
  • The consumer may apply to the competent authorities or to a court under Article 6.2282(2) of the Civil Code and Article 3(3) of the Law on Consumer Rights Protection.
CircumstanceLegal significance
First day free of chargedoes not in itself alter the burden of proving the order
EUR 2 per daypayment is lawful only where an order has been proven
1-2% of affected customersindicates a risk of systematic application if the charge was calculated after an opt-out

An error in the opt-out SMS is particularly significant for the assessment, because the consumer not only did not remain silent but actively expressed refusal. A charge imposed after the consumer’s refusal is the weakest point in the operator’s position: at that stage, even the argument of passive consent is no longer available. If the service was charged after refusal, compensation through a subsequent invoice remedies the individual loss, but does not in itself answer the question of the lawfulness of the practice. Under Article 3(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices, unfair commercial practices are prohibited. Under paragraph 2 of that Article, a practice is unfair if it does not comply with professional diligence and distorts or is likely to distort the economic behaviour of the average consumer. Automatic activation of paid travel insurance during travel may distort behaviour where the consumer in reality becomes aware of the charge only after having already departed. No case law has been provided in the matter; therefore, precedent analysis is not applicable.

Consequences

The first scenario is favourable to the operator: it produces the contract, the annex, and clear confirmation by the consumer concerning travel insurance. The dispute then narrows to the incorrectly charged EUR 2 daily fee after opt-out. In that case, the most relevant remedy for the consumer would be reimbursement or compensation for damage under Article 12¹(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices.

The second scenario is favourable to the consumer: the operator fails to prove a clear order, or the inclusion of the service was concealed within a general package. Article 6.22816(1) of the Civil Code would then apply, under which the consumer has no obligation to pay for an unsolicited service. In that case, a contractual wording limiting this right would be invalid under Article 6.2282(1) of the Civil Code.

The third scenario concerns assessment in the public interest due to the scale of the practice. If a similar term was applied to many travelling customers, the issue moves beyond an individual invoice and becomes an assessment of a commercial practice under Articles 1 and 3 of the Law on the Prohibition of Unfair Business-to-Consumer Commercial Practices. The practical significance extends not only to Tomas, but also to all consumers for whom a paid service is activated at the moment of departure.

Next, the consumer should first submit a claim to the service provider and, if the dispute is not resolved, apply to the consumer rights protection authorities or to a court under Article 3(3) of the Law on Consumer Rights Protection. Procedurally, the expected document would be the service provider’s response regarding proof of the order, reimbursement of the charge, and application of the contractual term.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Kauno miesto savivaldybė
Historic Kurhaus Reborn: Set to Open Its Doors This Autumn 🔗
The revival of the historic Kurhaus in Vytautas Park is nearing completion, with reconstruction work on the nearly two-hundred-year-old building entering its final stage. This autumn, it will become a branch of the Kaunas Mikas Petrauskas…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas 14 straipsnis (statute)
Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti…
Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams: 1) biudžetinėms įstaigoms; 2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais, viešosioms įstaigoms – mokykloms, o viešosioms įstaigoms – profesionaliojo scenos meno įstaigoms, kurios neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, naudojamo viešai atliekamiems profesionaliojo scenos meno kūriniams, gali būti perduodamas tik valstybės arba savivaldybės nekilnojamasis turtas; 3) asociacijoms (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 4) labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 5) viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą kompleksinę pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų artimiesiems, arba viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą paliatyviąją pagalbą; 6) egzilio sąlygomis veikiančioms aukštosioms mokykloms; 7) regionų plėtros taryboms; 8) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose. 2.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali…
14 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto panauda 1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams: 1) biudžetinėms įstaigoms; 2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais, viešosioms įstaigoms – mokykloms, o viešosioms įstaigoms – profesionaliojo scenos meno įstaigoms, kurios neturi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, naudojamo viešai atliekamiems profesionaliojo scenos meno kūriniams, gali būti perduodamas tik valstybės arba savivaldybės nekilnojamasis turtas; 3) asociacijoms (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 4) labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 5) viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą kompleksinę pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų artimiesiems, arba viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą paliatyviąją pagalbą; 6) egzilio sąlygomis veikiančioms aukštosioms mokykloms; 7) regionų plėtros taryboms; 8) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose. 2. Valstybės ir savivaldybių turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo gali būti perduodamas asociacijoms ir labdaros ir paramos fondams, kurių pagrindinis veiklos tikslas yra bent vienas iš šių tikslų: 1) užtikrinti vaiko ir (ar) šeimos gerovės ir (arba) vaiko teisių apsaugą; 2) teikti pagalbą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims ir (arba) smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims; 3) užtikrinti asmenų su negalia ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių (prekybos žmonėmis aukų, asmenų, turinčių psichikos ir elgesio sutrikimų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, bei kitoms socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupėms priklausančių asmenų) ir užsieniečių socialinę integraciją; 4) teikti pagalbą ir (arba) socialines paslaugas asmenims, dėl amžiaus, negalios ar kitų socialinių problemų negalintiems pasirūpinti savo asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ar patiriantiems skurdą ir socialinę atskirtį; 5) teikti pagalbą, sietiną su pacientų teisių gynimu, organizuoti ir teikti ligų prevencijos paslaugas; 6) teikti pagalbą, sietiną su užimtumo arba socialinės integracijos per vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą ir kultūrinę veiklą skatinimu; 7) tenkinti gyvenamosios vietovės bendruomenės viešuosius poreikius. Šį veiklos tikslą įgyvendinančiai asociacijai panaudos pagrindais gali būti perduotas tik savivaldybės turtas; 8) tenkinti žmonių fizinio aktyvumo poreikius per kūno kultūros ir sporto veiklos skatinimą; 9) tenkinti etninės kultūros, meno kūrėjų ir kultūros darbuotojų poreikius per kultūros ir meno plėtros, kultūrinės edukacijos ar kultūros paveldo apsaugos veiklą. 3. Valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis juo, jeigu: 1) panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai (jeigu subjektas yra asociacija ar labdaros ir paramos fondas, – šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams), dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytas veiklos sritis ir tikslus; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka yra įvertintas poveikis konkurencijai ir atitiktis valstybės pagalbos reikalavimams. 4. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima Vyriausybė arba turto valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka ir atvejais. Sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo panaudos pagrindais šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba arba jos įgalioti savivaldybės turto valdytojai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka ir atvejais. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos pagrindais ne ilgesniam kaip 20 metų laikotarpiui, o 2–8 punktuose nurodytiems subjektams – ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose nenustatyta kitaip. Sprendime turi būti nurodytas valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutarties terminas ir turto panaudojimo paskirtis, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sąlygos. Šios sąlygos privalo būti įrašytos į valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį su panaudos subjektais sudaro valstybės turto valdytojas ar savivaldybės tarybos įgaliotas savivaldybės turto valdytojas. 5. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartyje turi būti nustatyta pagal panaudos sutartį perduodamo turto naudojimo paskirtis, panaudos gavėjo pareiga savo lėšomis atlikti turto einamąjį ir kapitalinį remontą, apmokėti visas turto išlaikymo išlaidas ir kitos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos panaudos sąlygos. Panaudos davėjas privalo nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo veiklos, dėl kurios buvo perduotas valstybės ar savivaldybės turtas, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį. Panaudos davėjas gali nutraukti panaudos sutartį, jeigu panaudos gavėjas nevykdo įsipareigojimų savo lėšomis atlikti turto einamąjį ir kapitalinį remontą. Panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už turto pagerinimą neatlyginama. 6. Asmenys, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas perduotas neatlygintinai naudotis juo, negali šio turto išnuomoti ar kitaip perduoti naudotis juo tretiesiems asmenims, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ numatytus atvejus.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 14 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 14 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti…
1 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 14 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Valstybės ir savivaldybių turtas, išskyrus centralizuotai valdyti perduotą valstybės nekilnojamąjį turtą, gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis atitinkamai Vyriausybės arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka šiems subjektams: 1) biudžetinėms įstaigoms; 2) viešosioms įstaigoms, kurios pagal Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą laikomos viešojo sektoriaus subjektais, viešosioms įstaigoms – mokykloms; 3) asociacijoms (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 4) labdaros ir paramos fondams (tik šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams); 5) viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą kompleksinę pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims ir jų artimiesiems, arba viešosios naudos nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms nemokamą paliatyviąją pagalbą; 6) egzilio sąlygomis veikiančioms aukštosioms mokykloms; 7) regionų plėtros taryboms; 8) kitiems subjektams, jeigu tokio perdavimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos Prezidento įstatyme, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme, Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Lietuvos oro uostų valdomų oro uostų koncesijos įstatyme, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar tarptautiniuose susitarimuose.“ 2. Pakeisti 14 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Valstybės ir savivaldybių turtas šio straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis, jeigu: 1) panaudos subjektas pagrindžia, kad prašomas panaudos pagrindais suteikti turtas reikalingas jo vykdomai veiklai (jeigu subjektas yra asociacija ar labdaros ir paramos fondas, – šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems veiklos tikslams), dėl kurios turtas galėtų būti perduotas, ir jo naudojimo paskirtis atitinka šio subjekto steigimo dokumentuose nustatytus veiklos sritis ir tikslus; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka yra įvertintas poveikis konkurencijai ir atitiktis valstybės pagalbos reikalavimams.“ 3. Pakeisti 14 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima Vyriausybė arba jos įgalioti turto valdytojai Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą dėl savivaldybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams priima savivaldybės taryba ar jos įgaliota institucija. Valstybės ir savivaldybių ilgalaikis materialusis turtas šio straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose nurodytiems subjektams gali būti perduotas panaudos teise ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Sprendime turi būti nurodytas panaudos sutarties terminas ir turto panaudojimo paskirtis, taip pat gali būti nurodytos kitos panaudos sąlygos. Šios sąlygos privalo būti įrašytos į panaudos sutartį. Valstybės ar savivaldybės turto panaudos sutartį su panaudos subjektais sudaro valstybės ar savivaldybės turto valdytojas.“
Analysis
The transfer of the Kurhaus to the school is not a political gift, but a property-use transaction permitted only for a budgetary municipal school and only in accordance with the procedure established by the council.
Without a loan-for-use procedure under Article 14 of the law, the school’s activities in the building would lack a clear legal basis for use of the property.

Core issue

The opening of the Kurhaus this autumn raises not the question of completion of construction works, but the legality of transferring municipal property. It is assessed under Article 14(1)(1), Article 27(1)(2), and Article 18(1)(2)-(3) of the Republic of Lithuania Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property. The factual scope of the news item is narrow: following capital repairs, the Kurhaus at Perkūno al. 4B will be transferred to Kaunas Mikas Petrauskas School of Performing Arts. Under a municipal act, this school is a budgetary institution and a school of Kaunas City Municipality. This directly corresponds to Article 14(1)(1) of the law, which permits municipal property to be transferred for use on the basis of a loan-for-use agreement to budgetary institutions.

Legal assessment

The transfer of the Kurhaus to the school is not a political gift, but a property-use transaction permitted only for a budgetary municipal school and only in accordance with the procedure established by the council. Loan for use under Article 14(1) of the law means temporary possession and use without consideration; therefore, the school does not acquire ownership rights. The municipality’s competence here derives not from a statement by the mayor, but from the legal provision referring to the procedure established by the municipal council.

  • The municipality must apply the procedure established by the municipal council for transferring property for use under a loan-for-use arrangement.
  • The school must meet the recipient status requirements, and the submitted municipal act confirms its status as a budgetary institution.
  • The property must be used for the transferred purpose: education, performing arts activities, and related events.
CircumstanceLegal significance
Works commenced in June 2025substantiates the preparation of the property for use before transfer
The contract value exceeds EUR 1.26 millionindicates a significant improvement of municipal property
Opening is planned for autumn 2026the transfer of use should materialise at that time

Article 27(1)(2) of the law permits municipal property that is unnecessary or unsuitable for use to be utilised by transferring it under a loan-for-use agreement. This provision is consistent with the reported fact that the building had long stood without a designated function. After repairs, it is not being sold or invested, but returned to a public education function. Article 18(1)(2) of the law distinguishes property intended for cultural and sports purposes, while point 3 distinguishes property intended for educational purposes. The use of the Kurhaus for a performing arts school falls within both evident functions: culture and education. This reinforces the targeted nature of the loan for use, as the building is used not for commercial lease, but for the activities of a municipal school.

Consequences

In practical terms, the key issue will be not the date on which the doors open, but the transfer document. Without a loan-for-use procedure under Article 14 of the law, the school’s activities in the building would lack a clear legal basis for use of the property.

  • If the municipal council’s procedure is properly applied, the school may begin operating in the autumn as a lawful user under a loan-for-use arrangement.
  • If the transfer is delayed, the building may be physically ready, but the school’s use will have to await a formal decision.
  • If the premises are used for broader events, their connection with the school’s educational and performing arts activities will have to be maintained.

This transfer is practically significant for the school community, as approximately 1,200 pupils would receive new educational spaces. It is also significant for the municipality, because works valued at more than EUR 1.26 million must result in lawful use of the property. Procedurally, the next expected step is a municipal decision on transferring the property for use under a loan-for-use arrangement, or the formal execution of a loan-for-use agreement before the planned opening in autumn 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
Algirdas Bartkus. On the Program of Lithuania’s 21st Government - LRT 🔗
If the core of any modern economy had to be summed up in two words, they would be “human resources.” If the least important factor had to be named, it would be money. Even so, most economic debates and political programs focus on money, a…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Formalusis profesinis mokymas – profesinis mokymas, vykdomas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, kurias…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Formalusis profesinis mokymas – profesinis mokymas, vykdomas pagal formaliojo profesinio mokymo programas, kurias pabaigus suteikiama kvalifikacija ar jos dalis. 2. Kompetencijų vertinimo institucija – teisės aktų nustatyta tvarka akredituotas Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, kitos valstybės narės juridinis asmuo arba juridinio asmens statuso neturinti organizacija ar jų padalinys, kuriems Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras yra suteikęs teisę vertinti asmens, siekiančio įgyti kvalifikaciją, kompetencijas. 3. Modulinis profesinis mokymas – mokymas pagal profesinio mokymo programą, sudaromą iš savarankiškų privalomųjų ir pasirenkamųjų modulių atsižvelgiant į kvalifikacijos specifiką ir asmens bei darbo rinkos poreikius. 4. Mokyklinė profesinio mokymo organizavimo forma – profesinio mokymo organizavimo būdas, kai mokymas vykdomas profesinio mokymo įstaigoje ar kitoje mokykloje. 5. Mokymosi kreditas – mokymosi apimties vienetas, kuriuo matuojami mokymosi rezultatai ir besimokančiojo darbo laikas. 6. Neformalusis profesinis mokymas – profesinis mokymas, vykdomas pagal neformaliojo profesinio mokymo programas, kurias pabaigus suteikiama kompetencija (kompetencijos), kuri (kurios) gali būti pripažįstamos kaip įgyta kvalifikacija ar jos dalis. 7. Pameistrystės profesinio mokymo organizavimo forma – profesinio mokymo organizavimo būdas, kai mokymas ar jo dalis vykdoma darbo vietoje: įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, ūkininko ūkyje, pas laisvąjį mokytoją. 8. Pirminis profesinis mokymas – profesinis mokymas, įprastai skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti. 9. Praktinis profesinis mokymas – profesinio mokymo teikėjo teikiamas mokymas, kai profesiniai įgūdžiai ugdomi ir formuojami mokymui pritaikytose patalpose, aprūpintose būtinais profesinio mokymo kokybei užtikrinti materialiaisiais ištekliais, ir profesiniai įgūdžiai formuojami ir įtvirtinami realioje darbo vietoje. 10. Profesijos mokytojas – mokytojas, vykdantis teorinį arba (ir) praktinį profesinį mokymą. 11. Profesinio mokymo įstaiga – mokykla ar kita įstaiga, kurios pagrindinė veikla – profesinis mokymas. 12. Profesinio mokymo kokybės užtikrinimas – sistemų ir procedūrų, kurias kuria ir diegia valstybės institucijos ir profesinio mokymo teikėjai, siekdami, kad profesinio mokymo kokybė atitiktų nustatytus rodiklius, įgyvendinimas. 13. Profesinio mokymo programa – formalizuota švietimo programa, kurios turiniu, perteikimo būdais ir metodais siekiama suteikti reikalingas kompetencijas pagal profesinį standartą. 14. Profesinio mokymo teikėjas – profesinio mokymo įstaiga, laisvasis mokytojas ar kitas profesinio mokymo paslaugas teikiantis asmuo, kuriam profesinis mokymas nėra pagrindinė veikla, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę rengti ir (ar) vykdyti profesinio mokymo programas. 15. Profesinis informavimas – sistemiškas informacijos teikimas profesinio mokymo, kvalifikacijų paklausos darbo rinkoje ir profesijos pasirinkimo klausimais. 16. Profesinis konsultavimas – pagalba asmeniui priimti racionalų profesijos rinkimosi sprendimą atsižvelgiant į jo individualias savybes, darbo rinkos poreikius ir profesinio mokymosi galimybes. 17. Profesinis mokymas – mokymas, vykdomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas ir įregistruotas profesinio mokymo programas ar jų modulius. Mokomas asmuo įgyja kvalifikaciją (arba jos dalį), atitinkančią profesinį standartą, ar ją tobulina, keičia arba įgyja kompetenciją, reikalingą įstatymų reglamentuojamam darbui ar funkcijai atlikti. 18. Profesinis orientavimas – ugdymo karjerai, profesinio informavimo ir konsultavimo veikla. 19. Profesinis standartas – ūkio sektoriui arba jo daliai reikalingų visų lygių kvalifikacijų, jas sudarančių kompetencijų ir kvalifikacijos suteikimo reikalavimų aprašas. 20. Sektorinis profesinis komitetas – bendradarbiavimo pagrindu sudaryta patariamoji institucija, koordinuojanti konkretaus ūkio sektoriaus – veiklų grupės strateginius kvalifikacijų sistemos formavimo ir profesinio mokymo klausimus pagal veiklų ekonominę funkciją, produktus, paslaugas arba technologijas. 21. Socialiniai partneriai – ši sąvoka suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos darbo kodekse. 22. Su profesiniu mokymu susijusi veikla – priėmimo mokytis skelbimas, profesinio konsultavimo, sutarčių dėl profesinio mokymo sudarymo ir kita veikla, reikalinga profesiniam mokymui vykdyti ir (arba) organizuoti, taip pat įgytos kvalifikacijos patvirtinimo dokumentų išdavimas. 23. Tęstinis profesinis mokymas – profesinis mokymas, skirtas asmens turimai kvalifikacijai tobulinti ar kitai kvalifikacijai įgyti arba profesinį standartą atitinkančioms kompetencijoms, siekiant kvalifikacijos (arba jos dalies), įgyti. 24. Ugdymas karjerai – sistemiška ir kryptinga ugdymo institucijų veikla, kuria asmeniui padedama įgyti karjerai reikalingas kompetencijas, pasirinkti profesiją, švietimo ir užimtumo galimybes. 25. Valstybė narė – bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė ar kita Europos ekonominės erdvės valstybė. 26. Žmogiškieji ištekliai – darbo jėgos, žinių, įgūdžių ir kompetencijų visuma. 27. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme.
Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymas 3 straipsnis#2 (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnį, įsigalioja nuo 2008 m. sausio 1 d.
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus 2 straipsnį, įsigalioja nuo 2008 m. sausio 1 d.
Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymą ir jį išdėstyti taip: …
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymą ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESINIO MOKYMO ĮSTATYMAS PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS
Analysis
A programme that leaves the labour market in the margins legally risks departing from the set of instruments that the law has already allocated for the development of human capital.
Therefore, a programme in which labour market analysis is replaced by general investment proposals is difficult to reconcile with the purpose of monitoring.

Core issue

The labour market component of the Government Programme is not merely a matter of political emphasis: the sources cited link it to the legal framework for employment support. The quality of the Programme should be assessed by reference to whether it genuinely activates the measures provided for in Articles 11, 12, 14, 35, 48 and 121 of the Law on Employment of the Republic of Lithuania, as well as the qualifications framework defined in Articles 1 and 2 of the Law on Vocational Education and Training of the Republic of Lithuania.

Context of the news item: the LRT text criticises the XXI Government Programme for devoting little substantive content to the labour market and human capital. The legal question is precise: whether such a programme can be regarded as aligned with the objective of the employment support system and the purpose of vocational education and training.

  • Article 11 of the Law on Employment of the Republic of Lithuania establishes the objective of pursuing full employment of the population, reducing social exclusion and strengthening social cohesion.
  • Article 14 of the Law on Employment of the Republic of Lithuania assigns the Government the functions of submitting draft laws, approving state employment-increase programmes and coordinating the activities of institutions.
  • Article 1 of the Law on Vocational Education and Training of the Republic of Lithuania covers the structure of the vocational education and training system, the formation of qualifications, organisation, governance and financing.

Legal assessment

Under the cited provisions, the Government Programme should not be a declaration about the economy, but a governance document for employment support policy. If land plots, permits and lending dominate it, the legal deficiency arises not from style, but from a weak connection with the statutory measures.

Article 12 of the Law on Employment links labour market services with registration, provision of information, counselling, assessment of employment opportunities, mediation, individual activity planning and supported employment. Accordingly, abstract references to investment alone do not substitute for a mechanism to match labour supply and demand under Article 11(2) of the Law on Employment. A programme that leaves the labour market in the margins legally risks departing from the set of instruments that the law has already allocated for the development of human capital.

  • Under Article 14 of the Law on Employment, the Government must coordinate the activities of ministries and other institutions in the field of employment support.
  • Under Article 35(2) of the Law on Employment, the Employment Service selects specific active labour market policy measures.
  • Under Article 35(1) of the Law on Employment, active measures include support for learning, mobility support, supported employment and support for establishing or adapting jobs.

The legal framework for vocational education and training likewise shows that the quality of the labour force is not a free-standing programme slogan. Article 2 of the Law on Vocational Education and Training defines formal training, non-formal training, modular training, learning credits and apprenticeship. This means that qualifications policy can be programmed through modules, recognition of competences and workplace-based training, not through infrastructure alone.

Legal instrumentFigure or term
Financing limit for combined active labour market measures under Article 35(3) of the Law on Employmentup to 31 MMAs over a 3-year period
Time limit for applications by persons returning from places of deprivation of liberty under Article 48(2) of the Law on Employmentno later than within 6 months
Registered unemployment target according to the source on the 2001–2004 programme7–8 percent

Article 121 of the Law on Employment requires employment and labour market monitoring to be used for evidence-based decisions. Therefore, a programme in which labour market analysis is replaced by general investment proposals is difficult to reconcile with the purpose of monitoring. The sources on the 2001–2004 employment programme show the opposite model: the strategy clearly linked the economy, labour market, education, vocational training and preparation for EU employment coordination.

Consequences

In practical terms, this matters for the Seimas, ministries, the Employment Service, vocational education and training institutions and employers, because the direction of measures will depend on the Programme. If the Programme remains abstract, implementation will still have to rely on the specific instruments set out in Articles 12, 35, 48 and 121 of the Law on Employment.

  • First scenario: the Government elaborates the Programme through employment-increase programmes under Articles 14 and 48 of the Law on Employment.
  • Second scenario: active labour market measures continue to be implemented at administrative level, but without a clear strategic direction.
  • Third scenario: vocational education and training measures become the main channel for correcting human capital through formal, non-formal and modular training and apprenticeship under Article 2 of the Law on Vocational Education and Training.

The next steps will depend on whether the Government adopts the resolutions and programmes permitted by Article 14 of the Law on Employment. Procedurally, a specific Government resolution or employment-increase programme may be expected, setting out measures, target groups, financing limits and monitoring indicators.

📄 Original — Mūsų Laikas
Case of Jurbarkas car wash cash thieves sent to court 🔗
A prosecutor from the Marijampole District Prosecutor's Office has filed an indictment and sent to court a criminal case in which two Polish citizens are accused of stealing property and destroying or damaging property, following a…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 187 straipsnis (statute)
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu…
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nr. XII-500, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3771 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 178 straipsnis (statute)
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki…
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė didelės vertės svetimą turtą, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 4. Tas, kas pagrobė labai didelės vertės svetimą turtą arba pagrobė didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 5. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 6. Už šio straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 7. Už šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 188 straipsnis (statute)
188 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos…
188 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 4. Už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
In the charge, the car-wash money terminal becomes not a box containing coins, but a repository whose forced opening triggers exposure to imprisonment for up to six years.
The value of damaged property exceeding EUR 15,000 may become more significant than the amount stolen in any single episode.

Core issue

The core of the case is not the amount of money stolen, but the legal classification of the intrusion into repositories and the breaking of devices. That is what brings the assessment within Article 178(3) and Article 187(1) and (3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The factual scope is narrow: the case concerning the breaking of car-wash terminals and theft of money has been referred to the Šiauliai Chamber of the Šiauliai District Court. - Under Article 178(3) of the Criminal Code, liability arises for the theft of another person’s property by intruding into a repository.

  • Under Article 187(1) of the Criminal Code, liability arises for the destruction of or damage to another person’s property.
  • Under Article 187(3) of the Criminal Code, damage to low-value property is treated as a criminal misdemeanour.
  • Under Article 94(2) of the Code of Criminal Procedure, the issue of objects at a later stage of proceedings is decided by the court hearing the case.

Legal assessment

The structure of the charge allows two independent legally protected interests to be distinguished: the money held in the car-wash repositories and the damaged devices themselves. This means that breaking open a terminal is not merely a technical means of committing theft. | Episode | Stated amount stolen |

VilkaviškisEUR 5,900
JurbarkasEUR 2,156
UkmergėEUR 3,593
KuršėnaiEUR 33
Value of damaged propertymore than EUR 15,000Under Article 178(3) of the Criminal Code, the decisive element is not the amount of money, but entry into a repository. In this case, the coin-collection terminals are legally significant as repositories into which, according to the information available, entry was gained using metal shears and crowbars. In the charge, the car-wash money terminal becomes not a box containing coins, but a repository whose forced opening triggers exposure to imprisonment for up to six years. Under Article 187(1) of the Criminal Code, damage to another person’s property is punishable by community service, a fine, restriction of liberty, or imprisonment for up to two years. Under Article 187(3) of the Criminal Code, damage to low-value property constitutes a criminal misdemeanour. This distinction is practically important because, in the charge, the damage episodes are not mechanically absorbed into the elements of theft. - The prosecutor who referred the case to court has already defined the scope of the charge.
  • The court will have to assess each episode by reference to intrusion, theft, and damage.
  • Victims and civil claimants may submit objects and documents under Article 98 of the Code of Criminal Procedure.
  • In the judgment, the court will have to decide the fate of relevant objects under Article 94(1) of the Code of Criminal Procedure. Polish citizenship does not in itself alter the applicable criminal law, because the acts are described as having been committed in Lithuanian cities. In the sources provided, Articles 5 and 6 of the Criminal Code are linked to acts committed abroad, so the core of this case remains property offences committed within the territory of Lithuania. Issues of procedural cooperation under Article 67 of the Code of Criminal Procedure could arise only in relation to the execution of requests from foreign authorities.

Consequences

The actual weight of the charge will depend on whether the court recognises the repository element and the separate damage episodes. If Article 178(3) of the Criminal Code is established, the maximum penalty for theft will be imprisonment for up to six years. If the damage is assessed under Article 187(1) of the Criminal Code, a separate maximum of up to two years’ imprisonment will remain. In practical terms, the case is important for car-wash operators because the centre of the loss lies both in the cash proceeds and in the damaged infrastructure. The value of damaged property exceeding EUR 15,000 may become more significant than the amount stolen in any single episode. The next procedural step is for the Šiauliai Chamber of the Šiauliai District Court to commence the hearing of the case and, in its judgment, determine guilt, punishment, and the issue of objects under Article 94 of the Code of Criminal Procedure.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Vakarų ekspresas
My home is my castle: aggressive homeowner greets meter inspector with clenched fists 🔗
A company employee who arrived in a village to check utility meters had to defend herself from an aggressive older man who attacked her. The incident, which ended in physical violence, was reported on Tuesday, July 28, in the Taurage…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 140 straipsnis (statute)
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį…
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Nr. XII-501, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 138 straipsnis (statute)
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro…
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles; 13) siekdamas išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-303, 2009-06-16, Žin., 2009, Nr. 77-3168 (2009-06-30)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 286 straipsnis (statute)
286 straipsnis. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui Tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti…
286 straipsnis. Pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui Tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Analysis
The assault on the meter inspector is not a dispute over a doorstep; under Article 140 of the Criminal Code, it is resolved by reference to the violent act, the resulting pain, and the victim’s complaint.
On the basis of the cited sources, the home territory is not an independent ground for using physical force against an employee who has arrived to carry out an inspection.

Core issue

The dispute over access to water meters, under the cited provisions, becomes not a case about property boundaries but a case concerning the consequences of violence. The decisive issue is the intentional infliction of physical pain under Article 140(1) and (4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, alongside assessment of compensation for damage under Article 138 of the Law on the Health System of the Republic of Lithuania.

The report states that on 28 July 2026, in Tauragė District, a man caused physical pain to an employee who had arrived to inspect meters.

  • Under Article 140(1) of the Criminal Code, liability arises where physical pain, minor bodily injury, or short-term illness is caused to a person by beating or other violent conduct.
  • Under Article 140(4) of the Criminal Code, liability for this act is linked to the victim’s complaint, an application by the victim’s lawful representative, a prosecutor’s request, or indications of domestic violence.
  • Under Article 138 of the Law on the Health System, a natural person who has caused damage to health must compensate the losses arising from the impairment of health.

Legal assessment

The meter-inspection conflict does not alter the principal legal classification: if physical force caused pain, the conduct falls within the core of Article 140(1) of the Criminal Code. On the basis of the cited sources, the home territory is not an independent ground for using physical force against an employee who has arrived to carry out an inspection.

  • The victim’s procedural role under Article 140(4) of the Criminal Code is essential, because this offence requires her complaint, an application, or a prosecutor’s request.
  • The pre-trial investigation opened by the police is logically connected with the reported physical pain and the circumstances of violent conduct.
  • The investigation will have to distinguish whether the matter concerns physical pain, minor impairment of health, or another consequence.

Paragraph 33 of the notice approving the report on the implementation in Lithuania of the United Nations Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women clarifies that forensic medical experts reach a conclusion on physical pain on the basis of case data concerning beating or other violent conduct. The same paragraph states that minor impairment of health is associated with a health impairment lasting no more than 10 days or a 5 percent loss of working capacity.

Threshold for classificationFigure stated in the cited sources
Duration of minor impairment of healthno more than 10 days
Loss of working capacity5 percent
Custodial sentence threshold under Article 140(1) of the Criminal Codeup to 1 year
Custodial sentence threshold under Article 139(1) of the Criminal Codeup to 1 year
Custodial sentence threshold under Article 176(1) of the Criminal Codeup to 8 years

Article 139 of the Criminal Code would be relevant here only if the consequence were a minor impairment of health caused by negligence, rather than intentional violence. The reported facts concern refusal of access and the use of physical force; therefore, within the framework of the cited sources, the closest applicable model is Article 140 of the Criminal Code.

Article 176 of the Criminal Code is directed at an employer or a person authorised by the employer who has breached occupational safety or workplace health requirements. Violence by an outside person against an employee, by itself, does not establish an employer’s breach under that provision. Meter inspection may be an employment function, but application of Article 176 of the Criminal Code would require a breach of an employer’s duty and the consequences specified in that provision.

The assault on the meter inspector is not a dispute over a doorstep; under Article 140 of the Criminal Code, it is resolved by reference to the violent act, the resulting pain, and the victim’s complaint. The civil-law layer arises separately: Article 138 of the Law on the Health System permits a claim for compensation for losses caused by impairment of health through judicial proceedings.

Consequences

Realistically, the case will first proceed through medical and factual verification: whether there was violent conduct, what pain or impairment occurred, and whether the elements of Article 140(1) of the Criminal Code are sufficiently established. If only physical pain or minor impairment is established, the range of sanctions includes community service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 1 year. If negligent minor impairment of health were to emerge, the assessment could shift toward Article 139 of the Criminal Code, but the reported use of physical force does not support that direction.

  • For the victim, the complaint and medical data are practically important, because they support the procedural condition under Article 140(4) of the Criminal Code and the threshold of the consequence.
  • For the suspect, it is practically important whether the evidence shows intentional violent conduct, because that is what distinguishes Article 140 of the Criminal Code from the negligence model.
  • For the employer, it is relevant to separate the harm suffered by the employee from any independent criminal risk of the employer under Article 176 of the Criminal Code.

The next expected step is a pre-trial investigation decision on the elements of Article 140(1) of the Criminal Code, based on the victim’s complaint, the circumstances of the incident, and the assessment of health consequences.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Bernardinai.lt
Border guards discover another tunnel under the state border 🔗
Border guards have found another unfinished tunnel intended for illegal migrants to enter Lithuania from Belarus, the State Border Guard Service (VSAT) reported on Wednesday. After the necessary procedural steps were carried out, the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 291 straipsnis (statute)
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės…
291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas 1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise. 3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 292 straipsnis (statute)
292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos…
292 straipsnis. Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną 1. Tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas dėl savanaudiškų paskatų, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytas veikas, jeigu tai sukėlė pavojų asmens gyvybei, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas organizavo šio straipsnio 1, 2 ar 3 dalyje numatytas veikas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2702 straipsnis (statute)
2702 straipsnis. Neteisėtas atliekų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 1. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus…
2702 straipsnis. Neteisėtas atliekų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 1. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti nepavojingų atliekų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo ar kitaip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno penkiasdešimt tonų arba didesnį kiekį skirtų naudoti arba šalinti pavojingų atliekų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31)
Analysis
The tunnel changes the legal weight of the matter: this is not merely an episode of crossing the border, but the possible construction of an organized entry channel.
A tunnel without an exit is not a route across the border, but it may be an evidentiary route toward an organizational qualification.

Core issue

The tunnel changes the legal weight of the matter: this is not merely an episode of crossing the border, but the possible construction of an organized entry channel. The legal assessment must distinguish an unsuccessful crossing from the organization of unlawful smuggling of persons.

  • The principal provision is Article 291 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, applicable to a person who unlawfully crossed the state border of the Republic of Lithuania.
  • A potentially stricter qualification may arise under Article 292 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania if the transportation, concealment, or organization of such acts involving foreign nationals is established.
  • The institutional basis is formed by Articles 1, 2, and 18 of the Law of the Republic of Lithuania on the State Border and Its Protection.
  • Article 4 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania applies to the proceedings, while Articles 67 and 77 may be relevant to international measures. The reported facts are narrow: the State Border Guard Service found an approximately 11-metre unfinished tunnel in Lithuanian territory, 9.5 metres from the physical barrier.

Legal assessment

Under Article 291(1) of the Criminal Code, liability arises for the actual unlawful crossing of the state border. In this situation, the tunnel itself did not yet provide access into the interior of Lithuania, because there was no exit opening beyond the patrol path. Accordingly, the application of Article 291 will depend on the conduct of specific individuals, not merely on the existence of an underground passage. Approximately 20 men withdrew into Belarusian territory, so the investigation will need to link them to a border crossing or to preparation for one. Article 291(2) of the Criminal Code provides for exemption from liability for a foreign national who entered unlawfully for the purpose of seeking asylum. Article 291(3) provides for exemption in the case of a transit purpose, if the person is expelled in accordance with the prescribed procedure. The tunnel, logs used for supports, sand, and buckets strengthen the version not of an isolated crossing, but of a planned channel. A tunnel without an exit is not a route across the border, but it may be an evidentiary route toward an organizational qualification. Under Article 292(1) of the Criminal Code, liability applies for the unlawful transportation of a foreign national across the border, or for transporting or concealing such a person in Lithuania. Under Article 292(4), organization is punishable by imprisonment for a term of four to ten years.

QualificationSanction under the provisions cited
Article 291(1) of the Criminal Codefine, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 292(1) of the Criminal Codefine, arrest, or imprisonment for up to 6 years
Article 292(2) of the Criminal Codefine or imprisonment for up to 8 years
Article 292(3) of the Criminal Codeimprisonment for 2 to 8 years
Article 292(4) of the Criminal Codeimprisonment for 4 to 10 years

The competence of the State Border Guard Service derives from Article 18(1) of the Law on the State Border and Its Protection, as the protection of the state border is carried out by that service. Article 1(1) of the same law covers the border regime, the organization of border protection, the functions of the State Border Guard Service, and the rights and duties of officers.

  • The State Border Guard Service must record the risk of border crossing and carry out border protection measures.
  • The pre-trial investigation must be conducted in accordance with Article 4(1) and (2) of the Code of Criminal Procedure.
  • If actions abroad are required, requests would be executed under Article 67 of the Code of Criminal Procedure.
  • If it were necessary temporarily to transfer or take over a detained person, the decision would fall to a prosecutor of the Prosecutor General’s Office under Article 77(2) of the Code of Criminal Procedure. Subparagraph 7.3.2 of the Migration Policy Guidelines supplements the institutional picture: the State Border Guard Service controls migration processes throughout Lithuania. The same provision states that the State Border Guard Service performs the initial steps in asylum procedures and implements return and expulsion decisions.

Consequences

In practical terms, the case may proceed in two directions: a narrow direction under Article 291 of the Criminal Code, or a broader direction concerning organization under Article 292. The distinction is significant because the upper limit of punishment may rise from two years to ten years. If only persons who attempted to enter unlawfully are identified, the investigation will be based on the elements of border crossing. If coordination, preparation of supports, and directing of persons are established, the weight of the investigation will shift to the organization of unlawful smuggling. This matters for three groups. For the State Border Guard Service, it determines what procedural steps and requests for international assistance should be initiated. For the prosecutor, it determines the limits of legal qualification and the evidentiary direction. For foreign nationals, it determines whether criminal liability under Article 291(2) or (3) of the Criminal Code is applicable at all. The next expected step is a procedural decision by the prosecutor in the pre-trial investigation on qualification under Article 291 or Article 292 of the Criminal Code; no specific deadline is established in the sources provided.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation is linked to the prevention of smuggling and the shadow economy; its preparation was prompted by provisions of the Government Programme concerning the increase of public revenues and the fight against smuggling. The aim was to tighten liability for smuggling and related offences, as well as to create broader possibilities for applying criminal intelligence measures and confiscating property obtained by criminal means. The principal argument was the need to respond more effectively to organised unlawful carriage of goods across the state border; the excerpts provided do not reveal any material objections to that objective.

📄 Original — 15min
Mother of teenager sexually abused by mentor: "We found out by chance that Jakštys had been released - the victim's opinion doesn't matter" 🔗
On June 9, 2023, the Kaunas Chamber of the Kaunas District Court found R. Jakštys guilty of sexual crimes against minors. After the Kaunas Regional Court heard the case on appeal in April 2024, the conviction took effect, and on April 8…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 96 straipsnis (statute)
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistąjį 1. Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta…
96 straipsnis. Pranešimas nukentėjusiajam apie nuteistąjį 1. Jeigu laisvės atėmimo vietų įstaiga yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, kad jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę, nuteistojo perkėlimą į atviro tipo bausmės atlikimo vietą, taip pat apie šio kodekso 67, 68, 69 straipsniuose numatytą nuteistojo, atliekančio bausmę pusiau atviro ar uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje, išvykimą iš bausmės atlikimo vietos be palydos ar jo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, ji privalo apie tai nukentėjusiajam pranešti. Nukentėjusiajam taip pat pranešama apie teisės aktuose nustatytas apsaugos priemones, kurios jam gali būti taikomos, ir šių priemonių skyrimo tvarką. 2. Nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą į laisvę pranešama ne vėliau kaip likus trims dienoms iki šio paleidimo dienos. Tais atvejais, kai nuteistasis turi būti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos paleidžiamas tuoj pat po to, kai gaunamas nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl nuteistojo paleidimo į laisvę, taip pat kai nuteistasis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, nukentėjusiajam pranešama iš karto, kai tik nuteistasis paleidžiamas į laisvę arba kai jis pabėga iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. Nukentėjusiajam apie nuteistojo perkėlimą į atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir šio kodekso 67, 68, 69 straipsniuose numatytą išvykimą iš bausmės atlikimo vietos pranešama tą pačią dieną, kai priimamas sprendimas perkelti nuteistąjį į atviro tipo bausmės atlikimo vietą arba nuteistasis įgyja teisę išvykti iš bausmės atlikimo vietos. XI SKYRIUS BAUSMĖS ATLIKIMO METU VALSTYBEI IR KITIEMS ASMENIMS PADARYTOS TURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMAS
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 180 straipsnis (statute)
180 straipsnis. Paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka 1. Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje…
180 straipsnis. Paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka 1. Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje, o kitais pagrindais paleidžiami – tą dieną, kurią bausmės vykdymo institucija gauna reikiamus dokumentus. Jeigu dokumentai gaunami likus ne daugiau kaip trims valandoms iki darbo dienos pabaigos, nuteistasis paleidžiamas kitos dienos rytą. 2. Mėnesiais skaičiuojamos bausmės laikas pasibaigia atitinkamą paskutinio bausmės mėnesio dieną, o jeigu tas mėnuo atitinkamos dienos neturi, – paskutinę to mėnesio dieną. 3. Jeigu bausmės laikas pasibaigia poilsio arba šventės dieną, nuteistasis paleidžiamas dieną, kuri eina prieš poilsio arba šventės dieną. 4. Paleidžiamiems asmenims paleidimo dieną išduodami asmens dokumentai ir daiktai, asmeninėje sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat bausmės atlikimą liudijantys dokumentai. 5. 6. Bausmės vykdymo institucijos vadovas arba jo pavaduotojas privalo išaiškinti paleidžiamam asmeniui jo teises ir pareigas. 7. Paleidžiami nepilnamečiai pasiunčiami pas tėvus arba globėjus (rūpintojus) ar artimuosius giminaičius. Nepilnamečius privalo lydėti bausmės vykdymo institucijos darbuotojas, tėvai, globėjai (rūpintojai) arba artimieji giminaičiai. 8. Jeigu bausmės vykdymo institucija yra gavusi pažymą, kad nukentėjusysis pageidauja, jog jam būtų pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę ar nuteistojo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos, bausmės vykdymo institucijos vadovas arba jo pavaduotojas apie nuteistojo paleidimą į laisvę ar nuteistojo pabėgimą iš laisvės atėmimo vietos privalo pranešti nukentėjusiajam. Nukentėjusiajam taip pat pranešama apie teisės aktuose nustatytas apsaugos priemones, kurios gali būti jam taikomos, ir šių priemonių skyrimo tvarką. Nukentėjusiajam apie nuteistojo paleidimą į laisvę pranešama ne vėliau kaip likus trims dienoms iki nuteistojo paleidimo dienos. Tais atvejais, kai nuteistasis iš laisvės atėmimo vietos turi būti paleidžiamas tuoj po to, kai gaunamas nuosprendis, nutartis ar nutarimas dėl nuteistojo paleidimo į laisvę, taip pat kai nuteistasis pabėga iš laisvės atėmimo vietos, nukentėjusiajam pranešama iš karto po nuteistojo paleidimo į laisvę ar nuteistojo pabėgimo iš laisvės atėmimo vietos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Analysis
Under these provisions, the victim’s voice neither opens nor locks the cell door, but it activates the State’s duty to warn and to explain protective measures.
Therefore, release on 25 June 2026 is not in itself a violation if an enforceable commission or court document was received that day.

Core issue

The legal axis of this situation is not the victim’s right of veto, because the provisions provided do not establish such a right. The question is more precise: whether the release and notification of the victim were carried out in accordance with Articles 82, 85, 87, 96, 180 and 183 of the Code of Execution of Sentences and Article 308 of the Code of Criminal Procedure. The news fact is narrow: R. Jakštys was released on 25 June 2026, although the end of the sentence had been scheduled for 6 October 2026. Under the provisions provided, the victim’s right here is primarily informational and protective, not decisional.

Legal assessment

Article 82 of the Code of Execution of Sentences permits conditional release of a person serving a fixed-term custodial sentence if the risk of his criminal conduct is low or he has made evident progress in reducing it. The same article links eligibility for release to the portion of the sentence already served, and for convicted persons sentenced to up to four years the threshold is one third of the sentence.

QuestionProvision provided
Risk or progressArticle 82(1) of the Code of Execution of Sentences
Sentence of up to 4 yearsArticle 82(1)(1) of the Code of Execution of Sentences: one third
Social inquiry reportArticle 85(1) of the Code of Execution of Sentences: 20 working days before
Commission decisionArticle 85(2) of the Code of Execution of Sentences: within 20 working days
Notification of the victimArticle 96(2) of the Code of Execution of Sentences: no later than 3 days before or immediately
  • Under Article 85(1) of the Code of Execution of Sentences, the custodial institution must submit a social inquiry report to the conditional release commission.
  • Under Article 85(2) of the Code of Execution of Sentences, the commission must adopt a reasoned decision to apply or not to apply conditional release.
  • Under Article 87(1) of the Code of Execution of Sentences, the institution releases the convicted person after receiving a copy of the commission’s decision or a court order together with a copy of the ruling.
  • Under Article 87(4) of the Code of Execution of Sentences, probation and intensive supervision must commence from the moment of release.

The chain of victim notification begins as early as the stage of pronouncement of the judgment. Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure obliges the presiding judge at the trial hearing to ascertain whether the victim wishes to receive notifications of future release, transfer, unescorted leave, or escape. If the victim did not attend the hearing, that wish must be ascertained within five days of pronouncement of the judgment.

If such a certificate has been received, Article 96(1) of the Code of Execution of Sentences imposes on the custodial institution a duty to notify the victim of the forthcoming release. Under Article 96(2) of the Code of Execution of Sentences, in the ordinary case this must be done no later than three days in advance. If the convicted person must be released immediately after receipt of the judgment, ruling, or decision, notification is given immediately when he is released.

Under these provisions, the victim’s voice neither opens nor locks the cell door, but it activates the State’s duty to warn and to explain protective measures. The release date must also be assessed through Article 180(1) of the Code of Execution of Sentences. Upon completion of a sentence, release takes place in the first half of the final day of the sentence; however, on other grounds, release takes place on the day the required documents are received. Therefore, release on 25 June 2026 is not in itself a violation if an enforceable commission or court document was received that day.

Consequences

In practical terms, what matters most for victims’ families is not whether they could have stopped the release, but whether the notification system under Article 308(5) of the Code of Criminal Procedure and Article 96 of the Code of Execution of Sentences was activated. If a certificate expressing the relevant wish existed, failure to notify three days in advance or immediately after an urgent release would constitute an act of the sentence enforcement authority subject to complaint.

  • Under Article 183(1) of the Code of Execution of Sentences, actions and decisions of officials may be appealed to the head of the institution within one month.
  • The head of the institution must examine the complaint no later than within twenty working days.
  • Under Article 183(2) of the Code of Execution of Sentences, actions and decisions of the head of the institution may be appealed to the Director of the Prison Department within one month.
  • Under Article 183(3) of the Code of Execution of Sentences, decisions of the Director of the Prison Department may be appealed to the regional administrative court.

A separate appellate case concerning the other three minors is not part of this release procedure under the provisions provided. It is practically relevant only insofar as a final conviction may create a new basis for enforcement of an actual custodial sentence. The next point to monitor: within one month of learning of a possible failure to notify, await a complaint to the head of the institution and that person’s response within twenty working days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Justice on the basis of proposals made by working groups established by the Minister. The aim was to reform the conditional release procedure by setting clearer criteria, reducing duplication of institutional functions, and increasing the effectiveness of probation. The principal argument was that the existing procedure was unclear and resulted in a low number of persons being released on parole; the excerpts provided contain no clear objections concerning victims’ participation or the significance of their views.

📄 Original — LAIKMETIS
Inga Ruginienė Says She Supports the Istanbul Convention - LAIKMETIS 🔗
Social Security and Labor Minister Inga Ruginienė says the Istanbul Convention does not contain the sensitive issues often mentioned in public debate, emphasizing that she supports it. Speaking Tuesday to the Liberal faction in the Seimas…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo Nr. XI-1425 pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą…
3 straipsnis. Smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims teikimo principai Smurto artimoje aplinkoje prevencija ir apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje įgyvendinama, pagalba smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims (toliau – smurtą patyręs asmuo) teikiama vadovaujantis šiais principais: 1) bendradarbiavimo – įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevenciją, užtikrinant apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims, asmenys, šeimos, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, ginančios smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų teises ir interesus, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, institucijos ir įstaigos teikia savitarpio pagalbą; 2) dalyvavimo – smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo ir kiti jiems aktualūs klausimai sprendžiami kartu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu ar smurtą patyrusiu asmeniu ir (ar) jų atstovais, nevyriausybinėmis organizacijomis, ginančiomis smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų teises ir interesus, ir specializuotos kompleksinės pagalbos centru; 3) kompleksiškumo – smurto artimoje aplinkoje prevencija, apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuota kompleksinė pagalba organizuojama taip, kad smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantys asmenys ar smurtą patyrę asmenys būtų apsaugoti nuo smurto artimoje aplinkoje, o teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą būtų patenkinti jų poreikiai; 4) lygiateisiškumo – smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantys asmenys ar smurtą patyrę asmenys, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos ar kitų ypatybių, turi lygias teises į apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotą kompleksinę pagalbą, lygias teises dalyvauti jiems pritaikytų vykdomų smurto artimoje aplinkoje prevencijos priemonių veikloje; 5) paslaugų pritaikomumo – įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevenciją, planuojant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims priemones, organizuojant asmenų, dirbančių su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiais asmenimis ar smurtą patyrusiais asmenimis, taip pat mokytojų, pareigūnų mokymus, atsižvelgiama į skirtingus moterų, vyrų ir vaikų individualius poreikius, užtikrinamos lygios galimybės gauti pagalbą; planuojant ir teikiant pagalbą, atsižvelgiama į moterų diskriminacinę padėtį pagal patiriamo smurto artimoje aplinkoje mastą; 6) prieinamumo ir individualizavimo – apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuota kompleksinė pagalba organizuojamos taip, kad jų prieinamumas būtų užtikrintas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsižvelgiant į smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų individualius ir specialiuosius poreikius (įskaitant gebėjimus, socialinę padėtį, amžių, brandą, lytį, psichikos ir fizines savybes, negalią, socialinę aplinką ir kitas svarbias ypatybes bei emocinius ir socialinius ryšius); 7) smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų geriausių interesų užtikrinimo – priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su specializuotos kompleksinės pagalbos, įskaitant socialines paslaugas, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimu bei šių asmenų įgalinimu objektyviai vertinti situaciją dėl galimai patiriamo smurto artimoje aplinkoje ar smurto artimoje aplinkoje pavojaus ir priimti savarankiškus sprendimus, pirmiausia turi būti užtikrinamas kuo mažesnis neigiamas poveikis smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims; smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantiems asmenims paskyrus apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį (toliau – apsaugos nuo smurto orderis), pilnamečiams smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims užtikrinama galimybė likti savo gyvenamojoje vietoje su kartu gyvenančiais nepilnamečiais vaikais ar palaikyti įprastus ryšius su nepilnamečiais vaikais, jeigu tai neprieštarauja geriausiems vaiko interesams; 8) konfidencialumo – specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, institucijos ir įstaigos įpareigojami asmens duomenis, kurie yra konfidenciali informacija, naudoti tik įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevenciją, teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims, taip pat užtikrinti, kad šie duomenys netaptų žinomi tokios teisės neturintiems asmenims, neatskleisti jų tretiesiems asmenims, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus, konfidencialios informacijos nenaudoti asmeniniams arba trečiųjų šalių interesams tenkinti, išskyrus atvejus, kai pateikti tokią informaciją reikalauja kompetentingos institucijos ar įstaigos, kiti teisę gauti šiuos duomenis turintys asmenys. II SKYRIUS INSTITUCIJŲ IR ĮSTAIGŲ FUNKCIJOS, BENDRADARBIAVIMAS. SPECIALIZUOTOS KOMPLEKSINĖS PAGALBOS FINANSAVIMAS IR VALDYMAS
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo Nr. XI-1425 pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje…
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims teikimo principai Smurto artimoje aplinkoje prevencija ir apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje įgyvendinama, pagalba smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims (toliau – smurtą patyręs asmuo) teikiama vadovaujantis šiais principais: 1) bendradarbiavimo – įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevenciją, užtikrinant apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje ir teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims, asmenys, šeimos, bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, ginančios smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų teises ir interesus, specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, institucijos ir įstaigos teikia savitarpio pagalbą; 2) dalyvavimo – smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo ir kiti jiems aktualūs klausimai sprendžiami kartu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu ar smurtą patyrusiu asmeniu ir (ar) jų atstovais, nevyriausybinėmis organizacijomis, ginančiomis smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų teises ir interesus, ir specializuotos kompleksinės pagalbos centru; 3) kompleksiškumo – smurto artimoje aplinkoje prevencija, apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuota kompleksinė pagalba organizuojama taip, kad smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantys asmenys ar smurtą patyrę asmenys būtų apsaugoti nuo smurto artimoje aplinkoje, o teikiant specializuotą kompleksinę pagalbą būtų patenkinti jų poreikiai; 4) lygiateisiškumo – smurto
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo Nr. XI-1425 pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
Institucijų ir įstaigų kompetencija smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje…
Institucijų ir įstaigų kompetencija smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo srityse 1. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija: 1) formuoja valstybės apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama; 2) teikia valstybės ir savivaldybių institucijoms pasiūlymus dėl specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims organizavimo; 3) priima teisės aktus dėl specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo tvarkos,  sprendimų teikti specializuotą kompleksinę pagalbą priėmimo tvarkos bei valstybės lėšų specializuotai kompleksinei pagalbai teikti poreikio nustatymo, šių lėšų planavimo, paskirstymo, pervedimo, naudojimo ir atsiskaitymo už panaudotas lėšas; 4) įgalioja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldžią įstaigą priimti sprendimus teikti specializuotą kompleksinę pagalbą; 5) inicijuoja ir finansuoja visuomenės švietimo ir informavimo kampanijas, skatinančias netoleruoti smurto artimoje aplinkoje, atpažinti prievartinės kontrolės ir smurto požymius ir kreiptis pagalbos dėl patiriamo smurto artimoje aplinkoje ar smurto artimoje aplinkoje pavojaus; 6) inicijuoja ir finansuoja viešosios nuomonės tyrimus ir mokslinius tyrimus smurto artimoje aplinkoje temomis; 7) konkurso būdu finansuoja tikslinius nevyriausybinių organizacijų projektus, skirtus smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir smurtiniam elgesiui keisti; 8) organizuoja bendrus ir specializuotus asmenų, dirbančių smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo srityse, mokymus ir kvalifikacijos tobulinimo kursus, specializuotus mokymus rengiančioms institucijoms ir įstaigoms teikia informaciją apie mokymų smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo klausimais organizavimo poreikį ir teikia joms pasiūlymus dėl konkrečių mokymo programų; 9) organizuoja statistinių duomenų apie specializuotos kompleksinės pagalbos centrus ir smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančius asmenis ar smurtą patyrusius asmenis, kuriems suteikta specializuota kompleksinė pagalba (specializuotą kompleksinę pagalbą teikiančių juridinių asmenų skaičius, smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančių asmenų ar smurtą patyrusių asmenų, kuriems buvo suteikta specializuota kompleksinė pagalba, skaičius pagal suteiktos pagalbos pobūdį, ją gavusių asmenų lytį, amžių, išsilavinimą, gyvenamąją vietą), rinkimą; 10) rengia ir tvirtina informacijos, kurią policijos pareigūnai turėtų pateikti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims ir smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantiems asmenims, gavimo iš institucijų ir įstaigų ir šios informacijos skelbimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainėje tvarkos aprašą ir savo interneto svetainėje skelbia ir nuolat atnaujina informaciją, kurią policijos pareigūnai turėtų pateikti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims ir smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantiems asmenims.
Analysis
A ratified Istanbul Convention would not be an endorsement of the minister’s position, but an international obligation assumed by decision of the Seimas for an already operating system of protection against violence.
The legal issue here is not the minister’s personal approval, but who has the competence to turn the Istanbul Convention into an obligation of Lithuania.

Core issue

The legal issue here is not the minister’s personal approval, but who has the competence to turn the Istanbul Convention into an obligation of Lithuania. It must be assessed under Article 67(16), Article 68, and Article 69 of the Constitution of the Republic of Lithuania, and Articles 1, 3, 7, and 15 of the Law on Protection against Domestic Violence. The news fact is that the Minister of Social Security and Labour stated that she supports the Istanbul Convention and denied political pressure not to submit it for ratification. Under Article 67(16) of the Constitution, international treaties are ratified and denounced by the Seimas; therefore, the final decision does not fall within the ministry’s competence. Under Article 68 of the Constitution, the right of legislative initiative belongs to members of the Seimas, the President of the Republic, the Government, and 50,000 citizens with the right to vote. Under Article 69 of the Constitution, laws are adopted in accordance with the procedure established by law and by a majority vote of the members of the Seimas participating in the sitting.

Legal assessment

The minister’s position may be politically significant, but legal consequences would arise only from a draft ratification law and a vote by the Seimas. The ratification example cited shows the model: the Seimas, relying on Article 67(16) and Article 138(1)(6) of the Constitution, ratifies a specific convention by law.

  • The Government may exercise the right of legislative initiative under Article 68 of the Constitution.
  • The Seimas decides on ratification under Article 67(16) of the Constitution.
  • A law is adopted under the voting rule set out in Article 69 of the Constitution.
  • The Minister of Social Security and Labour has sectoral competence under Article 7 of the Law on Protection against Domestic Violence, but does not have ratification power.

Domestic law already proceeds from the logic that domestic violence is a matter of public significance. Article 1(1) of the Law on Protection against Domestic Violence provides for protection for every person, including children, and for the legal preconditions for an immediate response to a threat. Paragraph 2 of the same Article states that the Law defines domestic violence, from which women suffer disproportionately often. The earlier wording of the amendment also defines domestic violence as a violation of human rights and freedoms.

ProvisionPractical relevance to this situation
Article 67(16) of the ConstitutionThe ratification decision is taken by the Seimas
Article 68 of the ConstitutionA draft may be initiated by the Government, the President, members of the Seimas, or 50,000 citizens
Article 69 of the ConstitutionA law is adopted by a majority of the members of the Seimas participating in the sitting
Article 7 of the Law on Protection against Domestic ViolencePrevention commissions operate in municipalities, with NGOs making up at least one-third of their members

Under Article 3 of the Law on Protection against Domestic Violence, prevention, protection, and assistance are based on the principle of cooperation. This means that the state relies not only on a police response, but also on the joint operation of institutions, municipalities, NGOs, and specialised assistance centres. Under Article 7, a Domestic Violence Prevention Commission is established in each municipality. The commission submits proposals on policy implementation, prevention, assistance, and programmes aimed at changing violent behaviour.

A ratified Istanbul Convention would not be an endorsement of the minister’s position, but an international obligation assumed by decision of the Seimas for an already operating system of protection against violence. That system has a financial basis: under Article 15 of the Law on Protection against Domestic Violence, specialised comprehensive assistance is financed from the state budget, municipal budgets, and European Union structural funds. State budget funds are allocated only to centres that have the right to provide assistance and have concluded agreements with an institution authorised by the minister.

Consequences

Realistically, the first scenario would be the submission to the Seimas of a draft ratification law by the Government or another initiator. The debate would then move from political statements to the legislative adoption procedure provided for in Article 69 of the Constitution. The second scenario would be the continued strengthening of national measures without ratification, on the basis of Articles 1, 3, 7, and 15 of the Law on Protection against Domestic Violence. The third scenario would be implementation control at municipal and ministerial level, because the quality standard provides for audits and the application of legal measures in cases of improper administration.

  • For the ministry, oversight of the commission model, assistance centres, and funding agreements is of practical importance.
  • For municipalities, it is important to have prevention commissions in which at least one-third of the members are representatives of non-governmental organisations.
  • For specialised assistance centres, it is important to have the right to provide assistance and an agreement with an institution authorised by the minister.
  • For victims, the key issue is whether the system ensures immediate protection, specialised comprehensive assistance, and cooperation among local institutions.

Procedurally, the next expected step is either a draft ratification law or a clear decision not to submit one; if a draft is submitted, the decisive stage will be consideration and voting in the Seimas under Article 69 of the Constitution.

📄 Original — Teismai.lt
2026.07.30 :: LVAT: How do administrative courts ensure the protection of rights under the European Convention on Human Rights? 🔗
Last month, the European Court of Human Rights rejected the application in Miliūtė and Danauskienė v. Lithuania, concerning journalists’ efforts to obtain an audio recording of a Government meeting. While this may sound as though the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 39 straipsnis (statute)
39 straipsnis. Teismų sprendimų oficialus skelbimas 1. Teismų baigiamieji aktai, atskirosios nutartys ir metinės Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio…
39 straipsnis. Teismų sprendimų oficialus skelbimas 1. Teismų baigiamieji aktai, atskirosios nutartys ir metinės Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikos apžvalgos skelbiami Nacionalinės teismų administracijos interneto tinklalapyje Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. 1 dalies redakcija nuo 2013-03-01: 1. Teismų baigiamieji aktai, atskirosios nutartys ir metinės Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikos apžvalgos skelbiami Nacionalinės teismų administracijos interneto tinklalapyje Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus. Be to, visi Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, nutartys, nutarimai, taip pat visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre. 2. Viešai skelbiamame teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais šis aktas grindžiamas, išskyrus proceso įstatymų nustatytus atvejus. Teismo baigiamuoju aktu laikomas teismo aktas, kuriuo byla baigiama iš esmės. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų baigiamieji aktai, atskirosios nutartys ir metinės teismų praktikos apžvalgos skelbiami nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įstatymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat laikantis kitų įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų. 4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame interneto tinklalapyje taip pat skelbiami lietuvių kalba surašyti arba į lietuvių kalbą išversti Europos žmogaus teisių teismo, Europos Sąjungos teisminių institucijų ir kitų tarptautinių teisminių institucijų sprendimai, prejudiciniai sprendimai, išvados bylose, kuriose dalyvaujantys asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolatiniai gyventojai, Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys arba Lietuvos valstybė, kiti šioje dalyje nurodytų institucijų procesiniai sprendimai, kurių skelbimo būtinumą pripažįsta Aukščiausiasis Teismas arba Vyriausiasis administracinis teismas, o Teisėjų tarybos nustatyta tvarka – ir kita medžiaga. 5. Prieiga prie šio straipsnio nustatyta tvarka internete skelbiamos informacijos yra vieša ir nemokama. Duomenų bazės turi būti aprūpintos elektroninėmis paieškos priemonėmis.
Lietuvos Respublikos nacionalinės teismų administracijos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Nacionalinės teismų administracijos teisės 1. Nacionalinė teismų administracija turi teisę: 1) gauti iš teismų savivaldos institucijų, teismų, kitų…
3 straipsnis. Nacionalinės teismų administracijos teisės 1. Nacionalinė teismų administracija turi teisę: 1) gauti iš teismų savivaldos institucijų, teismų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų bei organizacijų informaciją Nacionalinės teismų administracijos kompetencijai priskirtais klausimais; 2) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktų projektams rengti ar kitiems Nacionalinės teismų administracijos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus; 3) įstatymų nustatyta tvarka tvarkyti asmens duomenis. 2. Nacionalinė teismų administracija gali turėti ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktais jai suteiktų teisių.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 402 straipsnis (statute)
402 straipsnis. Teismų kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą Aukščiausiasis Teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas, kai nagrinėjant bylą iškilo…
402 straipsnis. Teismų kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą Aukščiausiasis Teismas ir Vyriausiasis administracinis teismas, kai nagrinėjant bylą iškilo principinis klausimas, susijęs su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti dėl to konsultacinę išvadą. Įstatymas papildomas straipsniu nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 įsigaliojimo Lietuvos Respublikai dienos (2018-08-01). III DALIS TEISĖJAI VI SKYRIUS TEISĖJŲ STATUSAS. SKIRIAMIEJI ŽENKLAI PIRMASIS SKIRSNIS TEISĖJŲ ĮGALIOJIMAI, TEISĖS IR PAREIGOS
Analysis
Where an institution holds the requested information medium, compliance with the right to information is not a matter of the institution choosing to provide a more convenient summary.
This is the core of the case: the state cannot replace requested public information with an uninformative substitute prepared by the state itself.

Core issue

The crux of the dispute is not merely the failure to provide an audio recording: it concerns when a national court itself affords sufficient protection of human rights. This issue is assessed under Article 6 of the Law on the Provision of Information to the Public, Articles 4 and 10 of the Law on Administrative Proceedings, and Article 10 of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, ratified by point 1 of Law No. I-865 of 27 April 1995.

  • The news fact: in Miliūtė and Danauskienė v. Lithuania, the ECtHR rejected the application because the violation had already been established and remedied at national level. Article 6(1) of the Law on the Provision of Information to the Public grants the right to obtain public information from state institutions concerning their activities and official documents. Under Article 6(4), information for journalists that does not require the collection of additional data must be provided no later than within one working day. Under Article 6(5), any refusal to provide information must be reasoned in writing no later than the next working day. The precise question is therefore whether the Government Chancellery could substitute minutes for an audio recording in its possession where the request concerned a specific source of information.

Legal assessment

The conclusion of the Supreme Administrative Court of Lithuania that the Government Chancellery had possession of the audio recording of the meeting of 3 October 2018 directly triggered the one-working-day time limit under Article 6(4) of the Law on the Provision of Information to the Public. The minutes could not replace the recording because, on the factual circumstances presented, they were laconic and did not disclose the discussions or arguments. Where an institution holds the requested information medium, compliance with the right to information is not a matter of the institution choosing to provide a more convenient summary. This is the core of the case: the state cannot replace requested public information with an uninformative substitute prepared by the state itself. The institution’s obligations under the provisions cited were specific:

  • under Article 6(1) of the Law on the Provision of Information to the Public, to provide public information concerning its activities;
  • under Article 6(4), to enable access, within one working day, to information that can be provided without collecting additional data;
  • under Article 6(5), to give written reasons for any refusal no later than the next working day;
  • under Article 6(6), not to charge a fee except for actual search or copying costs. The journalists’ procedural route was based on Article 10 of the Law on Administrative Proceedings, because the complaint had to identify the contested act, the circumstances, the evidence, and the claim. The same article also permits, where necessary, a claim for damages. Article 4 of the Law on Administrative Proceedings imposes on the administrative court a duty not to apply a law that conflicts with the Constitution and, where grounds arise, to refer the matter to the Constitutional Court. In this case, the function of the administrative court was not to rewrite the regulatory framework then in force, but to review the lawfulness of the refusal under the applicable provisions. In the context of ECtHR case-law, the decisive factor was not the absence of personal liability of officials, but the availability of effective domestic redress. In Miliūtė and Danauskienė v. Lithuania, the ECtHR concluded that recourse to the administrative courts constituted an effective remedy. In Skrebytė v. Lithuania, the ECtHR likewise noted the effectiveness of administrative court proceedings where an individual seeks compensation for errors by state institutions. The case-law presented is consistent with the Balsytė-Lideikienė v. Lithuania case cited in the source, in which the ECtHR assessed the nature of the domestic proceedings by reference to the actual substance of the violation and sanction, rather than merely the classification under domestic law.
IssueApplicable amount or time limit
Information requiring no additional data collectionNo later than within 1 working day
Information requiring additional dataNo later than within one week
Reasons for refusalIn writing no later than the next working day
Plan for implementation of ECtHR judgmentsWithin 1 month of receipt of notification

Consequences

The first practical consequence is that journalists and producers of public information may rely not on an abstract idea of transparency, but on the time limits laid down in Article 6 of the Law on the Provision of Information to the Public. The second consequence falls on institutions: failure to provide information in their possession must be justified by law, not by administrative convenience. The third consequence concerns administrative courts, because the ECtHR’s recognition strengthens their role as an effective remedy for the protection of Convention rights. According to the ECtHR assessment presented, personal liability of officials was not, in this situation, a necessary condition for effective redress. This is explained by the fact that the refusal to provide the recording and its subsequent deletion were linked to the regulatory framework and practice then in force. The realistic follow-up is therefore not a fresh examination on the merits in Strasbourg, but adjustment of national practice and legislation. According to the information provided, that direction had already materialised, as amendments concerning the recording and public broadcasting of Government consultations and meetings were submitted less than one month later. Procedurally, the most important next step is to await action by the competent institutions under point 19 of the Rules on Representation of the State before the ECtHR: upon receipt of notification of an international court judgment, an implementation plan or information on measures adopted must be submitted within one month.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teisė.pro
LRT. Ministry of Defence: Lithuania and the Netherlands agree on exchange of classified information 🔗
Lithuania and the Netherlands have reached an agreement on the exchange of classified information.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės susitarimo, kuriuo keičiamas 2006 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės susitarimas dėl įslaptintos informacijos abipusės apsaugos, ratifikavimo (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMO, KURIUO…
LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMO, KURIUO KEIČIAMAS 2006 M. RUGPJŪČIO 1 D. VILNIUJE PASIRAŠYTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR JUNGTINĖS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS IR ŠIAURĖS AIRIJOS KARALYSTĖS VYRIAUSYBĖS SUSITARIMAS DĖL ĮSLAPTINTOS INFORMACIJOS ABIPUSĖS APSAUGOS, RATIFIKAVIMO   2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2406 Vilnius         1 straipsnis. Susitarimo ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2015 m. gruodžio 10 d. dekretą Nr. 1K-496, ratifikuoja Jungtinės Karalystės ambasados Vilniuje 2014 m. balandžio 25 d. nota Nr. 17 ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2015 m. kovo 30 d. atsakomąja nota Nr. 5-171/2015 sudarytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės susitarimą, kuriuo keičiamas 2006 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vyriausybės susitarimas dėl įslaptintos informacijos abipusės apsaugos. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentė                                                                                        Dalia Grybauskaitė
Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės (priežiūros) pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumo užtikrinimo, įslaptintos informacijos administravimo, įslaptintos informacijos fizinės apsaugos, įslaptintų sandorių saugumo, įslaptintos informacijos ryšių ir informacinių sistemų apsaugos) reikalavimus. 2. Užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Respublikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir (ar) jomis grindžiamuose, ir (ar) jas įgyvendinančiuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti kitokie užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos saugojimo ir naudojimo reikalavimai, negu nustato šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos.
Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo Nr. VIII-1443 pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR TARNYBOS PASLAPČIŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1443 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2016 m. gegužės 19 d. Nr. XII-2375 Vilnius         1 straipsnis…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR TARNYBOS PASLAPČIŲ ĮSTATYMO NR. VIII-1443 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2016 m. gegužės 19 d. Nr. XII-2375 Vilnius         1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo Nr. VIII-1443 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą Nr. VIII-1443 ir jį išdėstyti taip:   „Lietuvos respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas   PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos žymėjimo, įslaptinimo, saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos veiksmų koordinavimo bei kontrolės (priežiūros) pagrindus ir tvarką, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumo užtikrinimo, įslaptintos informacijos administravimo, įslaptintos informacijos fizinės apsaugos, įslaptintų sandorių saugumo, įslaptintos informacijos ryšių ir informacinių sistemų apsaugos) reikalavimus. 2. Užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Respublikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir (ar) jomis grindžiamuose, ir (ar) jas įgyvendinančiuose tarptautinių organizacijų sprendimuose, Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti kitokie užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos saugojimo ir naudojimo reikalavimai, negu nustato šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių ir (ar) jomis grindžiamų, ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1.
Analysis
Without such an agreement, classified information would be legally locked even from political allies, because the law requires not trust, but a signed protection regime.
Accordingly, the agreement with the Netherlands is not a protocol gesture; it is a legal condition for transmission in future defence projects.

Core issue

The signing creates not merely a diplomatic channel, but also a threshold from which Lithuanian state secrets may move only under a special protection regime. The central question is whether this agreement constitutes a sufficient legal basis for transmitting classified information to the Netherlands, and what protection applies once it is received. The news fact is singular: the Chancellor of the Ministry of National Defence and the Ambassador of the Netherlands signed an agreement on the exchange of classified information and its mutual protection. The issue is assessed under Article 1(1)-(2), Article 4(1) and (3), and Article 48(1)-(3) of the Republic of Lithuania Law on State and Official Secrets, as well as under ratification practice based on Article 67(16), Article 84(2), and Article 138(1)(2) of the Constitution, and Article 8(2) of the Law on International Treaties.

Legal assessment

Article 4(3) of the Law on State and Official Secrets establishes the key condition: information constituting a state secret may be transmitted only to those foreign states with which Lithuania has signed agreements on mutual protection. Accordingly, the agreement with the Netherlands is not a protocol gesture; it is a legal condition for transmission in future defence projects. Without such an agreement, classified information would be legally locked even from political allies, because the law requires not trust, but a signed protection regime.

Under Article 1(1) of the Law on State and Official Secrets, Lithuania’s domestic regime covers:

  • marking;
  • classification;
  • safeguarding and use;
  • declassification;
  • coordination and control of protection;
  • personnel reliability, physical protection, security of transactions, and protection of communications and information systems.

When Lithuania receives classified information from the Netherlands, Article 1(2) of the Law on State and Official Secrets applies. It provides that classified information transmitted by a foreign state is protected in accordance with international treaties, implementing decisions, European Union law, and this law. If an international treaty establishes different requirements for safeguarding or use, the provisions of the treaty or European Union law apply.

Article 4(1) of the Law on State and Official Secrets distinguishes Lithuanian classified information from the secrets of foreign states. Lithuanian information, excluding secrets of foreign states or international organisations, is the property of the Republic of Lithuania. This ownership rule means that transmission to the Netherlands does not alter the origin of the information and allows protection to be required under the agreement.

Under the model of a typical international agreement, the parties undertake to take all necessary measures to protect transmitted information. It also provides for an obligation to notify without delay any changes in national law that may affect protection under the agreement. In practical terms, the regime covers not only documents, but also materials, works, products, technology, equipment, weapons, and other objects.

In the event of a breach, a two-level mechanism applies. Under the typical model, the originating party must be informed without delay if transmitted information has been or may have been disclosed. Under Article 48(1) of the Law on State and Official Secrets, the head of the Lithuanian secrets entity, or a person authorised by that head, orders an investigation. The consequences of the investigation under Article 48(3) depend on the findings:

  • indications of a criminal offence are referred to pre-trial investigation authorities;
  • indications of an administrative offence are referred to authorised administrative investigation authorities;
  • indications of an official misconduct offence are referred to the authorities conducting disciplinary investigations;
  • where loss or unlawful disclosure is confirmed, the State Security Department is notified.
QuestionApplicable rule
Transmission of Lithuanian secrets to the NetherlandsArticle 4(3) of the Law on State and Official Secrets
Protection of Dutch information in LithuaniaArticle 1(2) of the Law on State and Official Secrets
Investigation of a breach in LithuaniaArticle 48(1)-(3) of the Law on State and Official Secrets
Ratification path by analogous practiceArticle 67(16) and Article 138(1)(2) of the Constitution; Article 8(2) of the Law on International Treaties

Ratification practice is evident from the agreements with the United Kingdom and Hungary. The Seimas ratified the agreement with Hungary on the basis of Article 67(16) and Article 138(1)(2) of the Constitution. In the United Kingdom case, the Government, relying on Article 8(2) of the Law on International Treaties, applied to the President for the agreement to be submitted to the Seimas for ratification.

Consequences

In practical terms, the agreement is significant for the Ministry of National Defence, the armed forces, intelligence services, and other responsible institutions where joint projects require not public coordination, but a protected flow of information. It is also significant for matters concerning armaments, military equipment, air defence, and the integration of NATO forces, since these are precisely the areas of cooperation mentioned in the news item.

There are three immediate scenarios:

  • institutions begin using the transmission, visit, and breach-handling procedures established in the agreement;
  • if the agreement is submitted for ratification by analogous practice, the Government will apply to the President, and the President will submit it to the Seimas;
  • in the event of a breach, the investigation will be initiated by the head of the secrets entity, and if loss or disclosure is confirmed, the State Security Department will be notified.

Procedurally, the next step is to await the document that will show the chosen path: a Government resolution on applying to the President, or a draft Seimas ratification law, if the ratification scheme used for previous mutual protection agreements is applied.

📄 Original — Verslo žinios
Interior Ministry Allocates €2.7 Million to Warning Sirens and Strengthening Firefighter Response 🔗
The Interior Ministry has allocated €2.7 million to two Fire and Rescue Department projects that will centralize the management of warning sirens and strengthen municipal firefighters’ response to emergency calls.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos…
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų – iš savo sukauptų lėšų ir iš kitų teisėtų finansavimo šaltinių. 2. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams finansavimas planuojamas ir skiriamas atsižvelgiant į grėsmes Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, į Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka rengiamą programą, skirtą civilinės saugos stiprinimui ir plėtrai užtikrinti, į skirtas valstybines pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos, reagavimo į krizes ir ekstremaliąsias situacijas ir jų padarinių šalinimo užduotis, taip pat į valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų pasirengimą krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms. 3. Parengties pareigūnų funkcijoms atlikti reikalingų valstybės biudžeto lėšų poreikis nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos…
46 straipsnis. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos finansavimas 1. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų (išskyrus ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus) veikla finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir kitų teisėtų finansavimo šaltinių, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų – iš savo sukauptų lėšų ir iš kitų teisėtų finansavimo šaltinių. 2. Krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektams finansavimas planuojamas ir skiriamas atsižvelgiant į grėsmes Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, į Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka rengiamą programą, skirtą civilinės saugos stiprinimui ir plėtrai užtikrinti, į skirtas valstybines pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms, krizių ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos, reagavimo į krizes ir ekstremaliąsias situacijas ir jų padarinių šalinimo užduotis, taip pat į valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų pasirengimą krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms. 3. Parengties pareigūnų funkcijoms atlikti reikalingų valstybės biudžeto lėšų poreikis nustatomas Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymas 34 straipsnis (statute)
34 straipsnis. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymas 1. Gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, Nacionalinis krizių valdymo…
34 straipsnis. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymas 1. Gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, Nacionalinis krizių valdymo centras: 1) vertina valstybės lygio ekstremaliosios situacijos grėsmę ir prireikus siūlo Vyriausybei skelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją; 2) organizuoja gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir veiklos vykdytojų perspėjimą apie gresiančią ar susidariusią valstybės lygio ekstremaliąją situaciją; 3) renka informaciją apie gresiančią ar susidariusią valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, rengia jos raidos prognozes ir planuoja tarpinstitucines priemones, siekdamas laiku reaguoti į galimas naujas grėsmes, vertina poreikį imtis krizės valdymo veiksmų; 4) išplatina valstybės institucijų ir įstaigų turimą arba joms skirtą informaciją, kuri leistų imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti, arba koordinuoja valstybės institucijų ir įstaigų veiklą platinant tokią informaciją; 5) koordinuoja ir kontroliuoja valstybiniuose krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose numatytų priemonių įgyvendinimą valstybės mastu; 6) kol paskiriamas valstybės operacijų vadovas, organizuoja ir koordinuoja neatidėliotinus darbus ir kitus veiksmus, būtinus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos grėsmei likviduoti. 2. Gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai: 1) Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas perspėja gyventojus, valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, kitas įstaigas, ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus apie gresiančią ar susidariusią valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, išplatina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turimą arba joms skirtą informaciją, kuri leistų imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti; 2) Vyriausybė, atsižvelgdama į Nacionalinio krizių valdymo centro pasiūlymą ir įvykio, ekstremaliojo įvykio pobūdį, skelbia valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir paskiria valstybės operacijų vadovą. Valstybės operacijų vadovu skiriamas Vyriausybės narys, valstybės institucijos arba įstaigos, kurios veiklos srityje susidarė valstybės lygio ekstremalioji situacija, vadovas arba, kai valstybės lygio ekstremalioji situacija apima kelias valdymo (veiklos) sritis, valstybės operacijų vadovu gali būti skiriamas Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas. 3. Gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, taip pat ją paskelbus, ministerijos ar kitos valstybės institucijos ar įstaigos, kurioje sudarytas operacijų centras, vadovas ar jo įgaliotas asmuo nedelsdamas: 1) sušaukia ministerijos ar kitos valstybės institucijos ar įstaigos operacijų centrą; 2) organizuoja ministerijos ar kitos valstybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, jų veiklos srities valstybės institucijų ir įstaigų perspėjimą apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją; 3) išplatina informaciją, kuri leistų imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti. 4. Gresiant ar susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, taip pat ją paskelbus, ministerijos ar kitos valstybės institucijos ar įstaigos operacijų centras organizuoja ir koordinuoja ministerijos ar kitos valstybės institucijos ar įstaigos krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, valstybiniuose krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose ministerijai ar kitai valstybės institucijai ar įstaigai numatytų veiksmų ir priemonių įgyvendinimą, materialinių išteklių suteikimą, valstybės operacijų vadovo sprendimų vykdymą ir Nacionalinio krizių valdymo centro pasiūlymų ir šio centro vadovo pavedimų įgyvendinimą. 5. Paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją: 1) Nacionalinis krizių valdymo centras: a) vykdo šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytas funkcijas; b) padeda valstybės operacijų vadovui priimti sprendimus dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir jos padarinių šalinimo organizavimo, teikia valstybės operacijų vadovui informaciją ir pasiūlymus dėl paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotinų darbų, įvykių, ekstremaliųjų įvykių ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir jos padarinių šalinimo organizavimo darbų; c) koordinuoja ir kontroliuoja valstybės operacijų vadovo sprendimų įgyvendinimą; d) vertina papildomų materialinių ir žmogiškųjų išteklių, reikalingų valstybės lygio ekstremaliajai situacijai valdyti ir jos padariniams šalinti, poreikį, organizuoja ir koordinuoja šių išteklių skyrimą ir panaudojimą; 2) Vyriausybė gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms, ūkio subjektams ir veiklos vykdytojams asmens judėjimo laisvės, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus valstybės lygio ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti; 3) atsiradus su valstybės lygio ekstremaliąja situacija susijusiam būtinų prekių ir (ar) paslaugų trūkumui ar ribotam prieinamumui, Vyriausybė imasi šių prekių tiekimą ir (ar) paslaugų teikimą ir prieinamumą didinančių priemonių; 4) krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų prašymu Vyriausybė priima sprendimus dėl valstybės rezervo panaudojimo; 5) Vyriausybė skiria valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms valstybines reagavimo į ekstremaliąsias situacijas ir jų padarinių šalinimo užduotis; 6) valstybės operacijų vadovas atsako už neatidėliotinų darbų organizavimą, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo ir jos padarinių šalinimo organizavimą; 7) savivaldybės operacijų centras organizuoja ir koordinuoja savivaldybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, valstybiniuose krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose savivaldybei numatytų veiksmų ir priemonių įgyvendinimą, materialinių išteklių suteikimą, valstybės operacijų vadovo sprendimų vykdymą ir Nacionalinio krizių valdymo centro pasiūlymų ir šio centro vadovo pavedimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje; 8) savivaldybės administracijos direktorius nedelsdamas sušaukia savivaldybės operacijų centrą, organizuoja valstybės tarnautojų ir darbuotojų perspėjimą apie gresiančią ar susidariusią valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, išplatina savivaldybės teritorijoje informaciją, kuri leistų imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti, užtikrina Nacionalinio saugumo komisijos pasiūlymų, valstybės operacijų vadovo sprendimų ir Nacionalinio krizių valdymo centro vadovo pavedimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje; 9) kiti krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektai vykdo savo ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo plane ar valstybiniuose krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose pagal jų kompetenciją numatytas priemones ir veiksmus, užtikrina valstybės operacijų vadovo sprendimų ir Nacionalinio krizių valdymo centro vadovo pavedimų įgyvendinimą, organizuoja Nacionalinio krizių valdymo centro pasiūlymų įgyvendinimą. 6. Valstybės operacijų vadovas, atsižvelgdamas į valstybės lygio ekstremaliosios situacijos pobūdį, mastą ir jos valdymo rezultatus, jeigu šiame straipsnyje nustatytų priemonių taikymas nėra efektyvus ir neleidžia suvaldyti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos ir (ar) pašalinti jos padarinių, gali motyvuotai kreiptis į Nacionalinį krizių valdymo centrą siūlydamas, kad būtų imtasi krizės valdymo veiksmų. 7. Ekstremaliųjų situacijų, apibrėžtų Nacionalinio saugumo strategijoje kaip keliančių ar galinčių sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, valdymo koordinavimo klausimai gali būti svarstomi Nacionalinio saugumo komisijoje ar kitoje šiems klausimams svarstyti Vyriausybės sudarytoje komisijoje ar komitete. 8. Už Vyriausybės kompetencijai priskirtų sprendimų, būtinų valstybės lygio ekstremaliajai situacijai paskelbti, valdyti, jos padariniams šalinti, parengimą ir pateikimą Vyriausybei valstybės lygio ekstremaliosios situacijos metu yra atsakingas ministras, kuriam pavestose valdymo srityse yra susidariusi ar paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija.
Analysis
The warning chain must be managed so that the technical method of activation does not become a procedural delay at the expense of residents’ right to timely warning.
In practical terms, the most important issue will not be the EUR 2.7 million amount itself, but whether the technical solutions of the Fire and Rescue Department will connect warning, alerting and response into a single manageable chain.

Core issue

This information raises not an issue of procurement convenience, but one of competence and the legal basis for financing: whether infrastructure centralized with Ministry of the Interior funds falls within the civil protection financing model. The issue is assessed under Article 46 and Article 24 of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection, and Articles 9, 10 and 16 of the Law of the Republic of Lithuania on Fire Safety.

The Ministry of the Interior allocated EUR 2.7 million to two projects of the Fire and Rescue Department: centralization of sirens and strengthening the response capacity of municipal fire services.

  • Article 46(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection permits the activities of system entities to be financed from the state budget, municipal budgets and other lawful sources.
  • Article 46(2) of the Law on Crisis Management and Civil Protection requires financing to be planned according to threats to national security interests, the civil protection programme and state preparedness tasks.
  • Article 24(2) of the Law on Crisis Management and Civil Protection assigns to the Director of the Fire and Rescue Department the approval of warning measures, their preparedness and the procedure for organizing their maintenance.
  • Article 16(3) of the Law on Fire Safety assigns municipal fire services to the civil protection and rescue system of permanent readiness.

Legal assessment

Under the provisions cited, centralized siren control does not in itself constitute a narrowing of municipal discretion. It is a matter of the preparedness of the warning system, the technical procedure for which is determined by the Fire and Rescue Department under Article 24(2) of the Law on Crisis Management and Civil Protection.

The centralization of sirens is legally justified where it assists in fulfilling the duty to warn about an incident, an emergency incident, a crisis or an emergency situation. That duty is defined in Article 24(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection.

The warning chain must be managed so that the technical method of activation does not become a procedural delay at the expense of residents’ right to timely warning. This is the sharpest legal aspect of the situation, because currently 250 out of 1,164 sirens are activated centrally, while the remaining sirens are activated by municipalities.

ProjectAmountDeadlineLegal significance
Connection of sirens in the Vilnius regionup to EUR 700,000by 2027-04-30strengthening the preparedness of the warning system
Strengthening SPT responseEUR 2,000,000by 2027-12-01strengthening the operational readiness of permanent-readiness forces
Sirens in Central and Western LithuaniaEUR 12,680,000according to the description of the measurebroader infrastructure development using ERDF funds

The role of municipalities does not disappear, because Article 9(1) of the Law on Fire Safety leaves them with functions relating to prevention, education and control over the implementation of requirements. Under Article 9(2) of the Law on Fire Safety, municipal fire services extinguish fires and carry out initial rescue operations for persons and property.

Accordingly, the standardization of alarm, navigation and radio communication solutions is directly linked to the statutory function of the services, and not merely to equipment renewal.

  • The Fire and Rescue Department has regulatory competence over technical warning measures and their preparedness.
  • Municipal fire services have an operational duty to extinguish fires and carry out initial rescue operations.
  • Under Article 10(1)(1) of the Law on Fire Safety, residents have the right to protection of life, health and property in the event of fire.
  • Under Article 10(2)(5) of the Law on Fire Safety, residents are obliged to inform the State Fire and Rescue Service of any fire observed.

On the financing side, the Ministry of the Interior’s decision is consistent with Article 46(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection, because the State Defence Fund falls within the logic of other lawful sources of financing. Article 46(2) requires an assessment of threats to national security interests, so the air-raid risk argument is not merely a political explanation.

The description of the ministerial order provided also shows that the progress measure envisages the development of public warning infrastructure and centrally controlled sirens. This strengthens the link between the allocated amount and the programmatic objective of civil protection.

Consequences

In practical terms, the most important issue will not be the EUR 2.7 million amount itself, but whether the technical solutions of the Fire and Rescue Department will connect warning, alerting and response into a single manageable chain. If at least 90 sirens are connected under the Vilnius region project by 2027-04-30, the share of centrally controlled sirens will increase from the current 250 units.

By 2027-12-01, the SPT project should reduce the gap between the State Fire and Rescue Service and municipal services, as the latter will receive alarm, navigation and communication equipment.

  • For residents, this matters because of faster warnings and a more operational response to fires or emergency incidents.
  • For municipalities, this matters because it reduces the burden of technical activation, although their fire safety functions under Article 9 of the Law on Fire Safety remain in force.
  • For the Fire and Rescue Department, this matters because of its responsibility to have a functioning and prepared warning system that complies with the technical procedure.
  • For the Ministry of the Interior, this matters because of its duty to link funding to threats and to the civil protection strengthening programme under Article 46(2) of the Law on Crisis Management and Civil Protection.

In the further procedure, the project implementation documents and results should be awaited: the connection of sirens in the Vilnius region by 30 April 2027, and the completion of the SPT response strengthening project by 1 December 2027.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by civil protection institutions within the Ministry of the Interior system, in particular the Fire and Rescue Department. The aim was to ensure the smooth functioning of the public warning system, to clearly establish warning measures, including sirens, mobile alerts and information through public information channels, and to clarify institutional responsibilities during crises and emergencies. The main arguments were the need to modernise public warning, align national regulation with EU requirements and regulate strategic communication more clearly; no material objections are apparent from the texts provided.

📄 Original — Respublika
Convicted Liberal Party Can Work in Parliament, but the Not-Yet-Convicted Žemaitaitis Cannot? 🔗
Liberal Movement chair Viktorija Čmilytė-Nielsen proposes barring convicted MPs who avoid impeachment from running for the Seimas in the next term, with a 10-year ban on candidacy. Her proposal followed an Appeals Court ruling upholding…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas 1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2000 m. spalio 1 d. 2. Kol bus priimtas šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytas įstatymas…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas 1. Šis įstatymas įsigalioja nuo 2000 m. spalio 1 d. 2. Kol bus priimtas šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytas įstatymas, viešosios informacijos, kuri gali turėti neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi, priskyrimo kriterijus nustato Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. 3. Įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios: 1) Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 71-1706, Nr. 82-1971, Nr. 121-2848; 1997, Nr. 12-232, Nr. 67-1677, Nr. 91-2271; 1998, Nr. 8-166); 2) Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 71-1707).
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 28, 48, 50 ir 52 straipsnių pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 52 straipsnio nuostatos taikomos ir iki šio…
5 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 4 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 52 straipsnio nuostatos taikomos ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos pradėtoms viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo veiklos laikino sustabdymo ar nutraukimo procedūroms, išskyrus atvejus, kai šios procedūros pradėtos nustačius, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Tokiais atvejais pradėtos viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo veiklos laikino sustabdymo ar nutraukimo procedūros turi būti nutraukiamos. 2. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos Visuomenės informavimo įstatymo 52 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo priimti sprendimai sustabdyti viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo veiklą, laikoma, kad viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo veikla jau buvo sustabdyta.
Analysis
The conviction of a legal person does not transform a voter’s mandate into a criminal-record sanction against a natural person.
Therefore, a 10-year ban cannot be a selective political response to one individual.

Core issue

The issue is not whether a convicted politician is politically convenient, but whether the law already permits restrictions on his passive electoral right. The distinction between the criminal record of a natural person and that of a legal person entails different legal consequences for a Seimas mandate and for standing as a candidate. The news fact is this: it is proposed to bar convicted Members of the Seimas who avoided impeachment by resigning voluntarily from standing for election for 10 years. This issue is governed by Article 34 of the Constitution of the Republic of Lithuania, Article 56 of the Constitution, Article 97 of the Criminal Code, Article 11(1)(1) of the Electoral Code, and Article 77 of the Law on the Constitutional Court.

Legal assessment

Article 97(1) of the Criminal Code links a criminal record to a final conviction applicable to natural or legal persons. Article 97(2) of the Criminal Code permits restrictions on rights on the basis of a criminal record only where such a restriction is provided for by law.

  • In the case of a natural person, the issue of eligibility to stand as a candidate is assessed under Article 56 of the Constitution and Article 11(1)(1) of the Electoral Code.
  • Under these provisions, a person who has not completed a sentence imposed by a court and/or a penal sanction may not be elected.
  • The criminal record of a legal person, namely a political party, is not converted in the cited sources into a personal criminal record of its Members of the Seimas.
  • Therefore, the conviction of a party and the conviction of a specific Member of the Seimas are not identical legal situations.
QuestionAnswer under the cited provisions
Emergence of a criminal recordOnly upon a final conviction under Article 97(1) of the Criminal Code
Restriction of rights due to a criminal recordOnly where the restriction is provided for by law under Article 97(2) of the Criminal Code
Obstacle to candidacyAn unserved sentence or penal sanction under Article 11(1)(1) of the Electoral Code
Time limit in an electoral dispute3 days to apply and 120 hours for examination under Article 77 of the Law on the Constitutional Court

Article 34 of the Constitution leaves passive electoral rights to be regulated by the Constitution and electoral laws; therefore, the political proposal for a 10-year ban would have to be transformed into a clear legal rule. In its ruling of 11 May 2011, the Constitutional Court held that equal passive electoral rights must be ensured for all candidates. This means that a 10-year ban cannot be a selective political response to one individual. A party’s criminal record under Article 97 of the Criminal Code may constitute the criminal record of a legal person, but the cited sources provide no basis for automatically extending it to the party’s candidates or members of its parliamentary group. Accordingly, the argument concerning 11 representatives of the Liberal Movement in the Seimas operates as a political comparison, but not as a direct ground for loss of mandate under the cited provisions. The conviction of a legal person does not transform a voter’s mandate into a criminal-record sanction against a natural person. The proportionality of restrictions on electoral rights is supplemented by Article 2(3) of the Law on the Prevention of Organised Crime, which establishes the principle of proportionality. Although this provision belongs to another field, its content clearly links the scope of restrictions on rights to a lawful and generally significant objective. For that reason, a 10-year ban would have to be assessed by reference to its specific aim, scope, and equal application.

Consequences

Realistically, the first scenario is political: the Seimas may consider a new restriction, but it would have to comply with Article 34 of the Constitution and the standard of equal passive electoral rights for candidates. The second scenario is an electoral dispute: if the Central Electoral Commission adopted a decision concerning candidacy or results, Article 77 of the Law on the Constitutional Court provides for a 3-day time limit for filing an application and 120 hours for examination. The third scenario is relevant to parties: the criminal record of a legal person does not in itself mean that all members on its list or in its parliamentary group lose the right to serve in the Seimas. The fourth scenario is relevant to a specific candidate: the restriction under Article 11(1)(1) of the Electoral Code is based not on the label “convicted”, but on an unserved sentence or penal sanction. Therefore, the next step is to await not a political formulation, but a specific draft legal act or a decision of the Central Electoral Commission. If such a decision of the Central Electoral Commission were adopted after voting, an inquiry to the Constitutional Court would have to be submitted within 3 days under Article 77 of the Law on the Constitutional Court.

📄 Original — MadeinVilnius.lt
Support picket for Energesman workers outside Vilnius City Municipality 🔗
This Friday, July 31, the Lithuanian trade union Solidarumas is holding a picket outside Vilnius City Municipality to draw officials’ attention to the plight of UAB Energesman employees who suddenly lost their income after legal disputes…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymas 63 straipsnis (statute)
63 straipsnis. Draudimai, taikomi statutinėje įstaigoje veikiančioms profesinėms sąjungoms Statutinėse įstaigose veikiančioms profesinėms sąjungoms draudžiama: 1)…
63 straipsnis. Draudimai, taikomi statutinėje įstaigoje veikiančioms profesinėms sąjungoms Statutinėse įstaigose veikiančioms profesinėms sąjungoms draudžiama: 1) organizuoti streikus ir juose dalyvauti; 2) organizuoti piketus ar mitingus, kurie tiesiogiai trukdytų statutinės įstaigos veiklai ar atlikti pareigūno tarnybines pareigas, taip pat juose dalyvauti. VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS PAREIGŪNŲ MATERIALINIS APRŪPINIMAS, PENSIJOS IR KITOS SOCIALINĖS GARANTIJOS
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymas 62 straipsnis (statute)
62 straipsnis. Draudimai, taikomi statutinėje įstaigoje veikiančioms profesinėms sąjungoms Statutinėse įstaigose veikiančioms profesinėms sąjungoms draudžiama: 1)…
62 straipsnis. Draudimai, taikomi statutinėje įstaigoje veikiančioms profesinėms sąjungoms Statutinėse įstaigose veikiančioms profesinėms sąjungoms draudžiama: 1) organizuoti streikus ir juose dalyvauti; 2) organizuoti piketus ar mitingus, kurie tiesiogiai trukdytų statutinės įstaigos veiklai ar atlikti pareigūno tarnybines pareigas, taip pat juose dalyvauti. VIENUOLIKTASIS SKIRSNIS PAREIGŪNŲ MATERIALINIS APRŪPINIMAS, PENSIJOS IR KITOS SOCIALINĖS GARANTIJOS
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Vidaus tarnybos stažas 1. Pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos…
46 straipsnis. Vidaus tarnybos stažas 1. Pareigūno vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą ir į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.): 1) faktinį tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse ir Lietuvos muitinėje laiką nuo paskyrimo į pareigūno pareigas ar kario statuso įgijimo dienos; 2) darbo įstaigose ir organizacijose laiką, jeigu pareigūnas buvo nusiųstas dirbti į jas būdamas įtrauktas į Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kadrų rezervą ar Specialiųjų tyrimų tarnybos personalo rezervą; 3) nuteisto pareigūno ar kario bausmės atlikimo laiką, jeigu vėliau jis išteisintas; 4) faktinį tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose (išskyrus tarnybą naikintojų būriuose ir batalionuose) laiką – Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose, Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose ir valstybinėse įmonėse laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms; 6) darbo laiką, dirbtą profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinio vadovu, operatyviniu budėtoju, profilaktikos instruktoriumi, sargybos viršininku, skyrininku, ugniagesiu (gaisrininku), vairuotoju, dispečeriu, dujų ir dūmų apsaugos tarnybos meistru (priešdūminės ir priešdujinės tarnybos meistru) Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šis darbuotojas buvo paskirtas statutiniu priešgaisrinės apsaugos pareigūnu; 7) vieną tarnybos ar darbo dieną Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento struktūriniuose padaliniuose nuo 1990 m. balandžio 25 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d., Valstybės saugumo departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sistemoje nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje nuo 1990 m. birželio 8 d. iki 1991 m. rugpjūčio 23 d. – kaip tris tarnybos dienas; 8) pareigūnui, pradėjusiam tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemoje, ir asmeniui, pradėjusiam tarnauti ar dirbti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje iki 1991 m. gruodžio 31 d., taip pat Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. gruodžio 2 d. ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnyboje nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d., – 80 procentų iki šio laiko turėto darbo stažo; 9) mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo ir karo mokyklose laiką. Mokymosi tokiose pat kitų valstybių mokyklose laikas gali būti įskaitytas į vidaus tarnybos stažą Vyriausybės nustatyta tvarka. Į vidaus tarnybos stažą taip pat įskaitoma pusė mokymosi kitose aukštosiose mokyklose laiko, jeigu jas baigę asmenys per 3 mėnesius raštu pareiškė valią stoti į vidaus tarnybą, pailginant šį 3 mėnesių laikotarpį ligos, nėštumo ir gimdymo bei tėvystės atostogų, taip pat būtinosios tarnybos kariuomenėje ar dalyvavimo kariniuose mokymuose trukme; 10) pareigūno laikinojo nedarbingumo laiką, kasmetinių, papildomų, nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros, mokymosi, persikėlimo ir nemokamų atostogų laiką, priverstinės pravaikštos dėl neteisėto atleidimo iš pareigų laiką, taip pat buvimo Vidaus reikalų ministerijos personalo žinioje laiką; 11) vieną tarnybos dieną tarptautinių organizacijų misijose Vyriausybės siuntimu taikos įvedimo misijose – kaip 3 dienas, taikos palaikymo misijose ir patarėjų bei stebėtojų misijose – kaip 2 dienas. 2. Priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis yra 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus 3 metus, įskaičiuojamus į pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą, į jį papildomai įskaitant Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą valstybės tarnautojo tarnybos stažą. Priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.
Analysis
In this situation, the fate of the employees cannot be reduced to a mere appendix to a waste-service contract, because the trade union has an independent right to raise labour and social demands.
Under the cited provisions, a tripartite agreement is not automatically binding on the municipality, but the request that it be considered has a clear legal basis.

Core issue

The legal axis of the picket is not fault in the waste-management dispute, but the trade union’s right to exert public pressure on the municipality in relation to the social consequences for employees. It must be assessed under Articles 3, 14, 22 and 23 of the Law on Trade Unions of the Republic of Lithuania and Article 243 of the Labour Code. The relevant information is simply that, on 31 July 2026, an employee-support action is being organised outside Vilnius City Municipality following the termination of work by UAB Energesman.

The legal issue is whether a trade union may demand a tripartite agreement and what the legal position of the municipality and the employer is.

Legal assessment

Under Article 23 of the Law on Trade Unions, trade unions have the right to hold meetings and, in accordance with the procedure established by law, to organise rallies, demonstrations and other mass events.

Accordingly, the picket outside the municipality falls within the range of measures available to a trade union, provided that the procedure applicable to mass events is observed.

  • Under Article 3 of the Law on Trade Unions, trade unions operate freely and independently.
  • State and municipal institutions are prohibited from interfering in their internal affairs.
  • Persons obstructing lawful trade-union activity are liable under the law.
  • Trade-union activity may not be terminated or temporarily suspended by administrative procedure.

These provisions mean that the municipality may not assess the content of the action as a political statement that is convenient or inconvenient for it.

It may respond only within the competence conferred on it, and not by exerting influence over the internal activity of the trade union. Under Article 14 of the Law on Trade Unions, trade unions submit proposals to municipal institutions concerning legal acts on labour, economic and social matters.

Therefore, the demand to conclude a tripartite agreement is not merely a slogan here, but a proposal for managing social consequences.

Under the cited provisions, a tripartite agreement is not automatically binding on the municipality, but the request that it be considered has a clear legal basis. In this situation, the fate of the employees cannot be reduced to a mere appendix to a waste-service contract, because the trade union has an independent right to raise labour and social demands.

Under Article 22 of the Law on Trade Unions, trade unions participate in the resolution of individual and collective labour disputes in accordance with the procedure established by law.

Disputes between trade unions and an employer concerning failure to perform statutory or contractual obligations are examined by the court. Article 243 of the Labour Code applies only where the situation develops into a collective labour dispute over interests.

A strike is not available immediately, but only where the following conditions exist:

  • the dispute commission establishes that the dispute remains unresolved, or one party withdraws from negotiations;
  • the employer fails to appoint members to the dispute commission;
  • the mediator establishes that the dispute remains unresolved or has been resolved only in part;
  • the employer or employers’ organisation fails to comply with a labour-arbitration decision.

The prohibitions in the Statute of the Internal Service do not alter the general conclusion here, because Articles 62 and 63 of the Law Amending the Statute of the Internal Service apply to trade unions operating in statutory institutions.

The information concerns the position of employees of a waste-management company; therefore, the cited prohibitions on pickets by statutory institutions do not render this action prohibited. The municipality’s role is not entirely external.

The Vilnius City Municipality act concerning the municipal waste-management service states that companies provided municipal waste-management services within the municipality’s territory under contracts with the municipal administration.

In addition, points 1.2.1-1.2.6 of the Vilnius City Municipality 2026 Employment Promotion Programme link the municipality to the promotion of employment, the reduction of social tension and the integration of unemployed persons into the labour market.

Consequences

In practical terms, three routes are possible: political negotiations, a labour-dispute procedure, or the application of employment measures.

The first route would be tripartite negotiations between the trade union, the employer and the municipality on employee-protection measures. The second route would be based on Article 22 of the Law on Trade Unions and Article 243 of the Labour Code, if the dispute were formalised as a collective labour dispute.

The third route would be activation of municipal employment measures under points 1.2.1-1.2.6 of the Vilnius City Municipality 2026 Employment Promotion Programme. This is practically important for the employees because, according to the cited sources, continuity of the public service alone does not resolve their income and employment situation.

It is also important for the municipality because its response must be consistent with the freedom of trade-union activity and with the objectives of the municipality’s own employment programme.

The next procedural point to monitor is the trade union’s expected proposal after the picket of 31 July 2026, or the municipality’s position on tripartite negotiations and employee-employment measures.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — KaunoDiena.lt
A competitive market is the best long-term protection for consumers 🔗
Energy policy should not be measured by how many new exemptions or safeguards we have created for specific consumer groups. Its success should be judged by whether, a decade from now, we have a competitive, stable electricity market that…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos vartotojų, elektros energijos rinkos dalyvių, tinklų operatorių ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius veiklos, asmens duomenų ir privatumo apsaugos bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. 3. Šis įstatymas netaikomas teisiniams santykiams, atsirandantiems naudojantis kontaktiniu geležinkelių tinklu ir reglamentuojamiems Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato kitaip.
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas 36 straipsnis (statute)
36 straipsnis. Elektros energijos rinkos modelis 1. Elektros energijos rinka organizuojama gamintojų, tiekėjų ir laisvųjų vartotojų sutarčių bei kitais Prekybos…
36 straipsnis. Elektros energijos rinkos modelis 1. Elektros energijos rinka organizuojama gamintojų, tiekėjų ir laisvųjų vartotojų sutarčių bei kitais Prekybos elektros energija taisyklėse nustatytais būdais, taikant reguliuojamojo trečiosios šalies dalyvavimo principą elektros energijai persiųsti. 2. Standartines elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sąlygas tiekėjų teikimu tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija, suderinusi su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos. 3. Kiekvienas gamintojas ir tiekėjas yra atsakingas už elektros energijos gamybos kiekio, būtino pirkėjų poreikiams patenkinti, ir kiekio, nurodyto elektros energijos pirkimo-pardavimo grafikuose, pirkimo ar pardavimo atitikimą. Balansavimo energijos tiekėjai turi nupirkti arba parduoti balansavimo energiją pagal Prekybos elektros energija taisykles. 4. Laisvieji vartotojai, vadovaudamiesi šio įstatymo nustatyta tvarka, gali pasirinkti bet kurį tiekėją. 5. Perdavimo sistemos operatorius, atlikdamas nacionalinę balansavimo funkciją, derina poreikiams patenkinti būtinus elektros energijos gamybos kiekius su kiekiais, kuriuos nurodė gamintojai ir tiekėjai rinkos operatoriaus pateiktuose grafikuose, sutrikimų ir avarijų atveju koordinuoja gamintojų veiksmus, prekiauja balansavimo ir reguliavimo energija su balansavimo energijos tiekėjais, perka elektros energiją, reikalingą elektros energijos sąnaudoms perdavimo tinkle kompensuoti, teikia viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje.
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindus, taip…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo Lietuvos Respublikoje reguliavimo pagrindus, taip pat elektros energijos paslaugų teikėjų ir vartotojų santykius bei sąlygas, skatinančias konkurenciją elektros energetikos sektoriuje. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Analysis
A pricing restriction is not a neutral technical measure if it alters a supplier’s ability to compete through the structure of its services, and not merely through the final price.
Protection of a vulnerable consumer is lawful only to the extent that it does not eliminate the consumer’s right to a clear, transparent and economically justified supply environment.

Core issue

The dispute here is not between the market and social protection; it concerns the threshold at which protection begins to narrow competition protected by law.

The legal benchmark is not political convenience, but compatibility with competition, accessibility, transparency, non-discrimination and legal certainty. The restrictions on supplier pricing, the transfer of vulnerable consumers and the prosumer model discussed in the news item must be assessed against these norms:

  • Article 3 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania: a competition-based market, consumer protection, clear pricing and investment conditions.
  • Article 4 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania: competition, accessibility at an economically justified price, protection of vulnerable consumers, transparency and legal certainty.
  • Article 49 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania: the consumer’s right to choose a supplier and the completion of switching within a period not exceeding two weeks.
  • Articles 6, 9, 10 and 65 of the Law Amending the Law on Electricity of the Republic of Lithuania: the Commission’s regulatory and competition-supervision competence and the competence of the State Consumer Rights Protection Authority in consumer disputes.

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania, this regulatory framework covers relations among consumers, market participants, operators and supervisory authorities.

Accordingly, state decisions on pricing or consumer groups are not external social policy; they fall within the legal regime governing the electricity market.

Article 4 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania combines competing objectives in a single norm: competition among market participants and the protection of vulnerable consumers.

This means that the protection of vulnerable consumers cannot be assessed separately from non-discrimination, transparency and legal certainty.

Protection of a vulnerable consumer is lawful only to the extent that it does not eliminate the consumer’s right to a clear, transparent and economically justified supply environment.

Restrictions on supplier pricing must be examined under points 3, 6 and 8 of Article 3 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania.

These provisions protect a competition-based market, clear pricing and appropriate investment conditions in the electricity sector.

A pricing restriction is not a neutral technical measure if it alters a supplier’s ability to compete through the structure of its services, and not merely through the final price.

QuestionLegal benchmark presented
Supplier switchinga period not exceeding two weeks under Article 49(2)(2) of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania
Market openingfrom 2001: 21%; from 2002: 26%; from 2010: all consumers, according to the source on negotiating positions
Competition supervisionCommission market investigation under Article 65 of the Law Amending the Law on Electricity of the Republic of Lithuania

Under Article 49 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania, the consumer has the right freely to choose an independent supplier.

If the consumer switches supplier in compliance with notice periods and contractual terms, the operator must enable the switch within two weeks.

Therefore, any mandatory movement of vulnerable consumers between supply models must be reconciled with the right of choice and with a clear procedure.

Institutional competence here is divided according to the nature of the infringement:

  • Under Article 6 of the Law Amending the Law on Electricity of the Republic of Lithuania, the Commission ensures effective competition and non-discrimination.
  • Under Article 65, the Commission may initiate a market investigation on its own initiative, or at the request of institutions or interested persons.
  • Under Article 10, the State Consumer Rights Protection Authority examines household consumer disputes concerning unfair contract terms and unfair commercial practices.

The course of a market investigation under Article 65 of the Law Amending the Law on Electricity of the Republic of Lithuania consists of four stages.

First, the service and the geographic territory are defined; then the effectiveness of competition is examined.

Thereafter, persons having significant market power are identified and a decision is taken on obligations under Article 68(1).

According to the sources provided, the issue of prosumers is linked to the promotion of renewable resources and system balance.

Article 9 of the Law Amending the Law on Electricity of the Republic of Lithuania allows the state to promote generation from renewable resources through services meeting public-interest obligations.

However, Article 4 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania also requires security, reliability, an economically justified price and non-discrimination.

Consequences

In practical terms, this development is important for suppliers, vulnerable consumers, prosumers and the regulator.

For suppliers, it is important in relation to pricing freedom, investment planning and a potential market investigation under Article 65.

For vulnerable consumers, it is important in relation to supplier choice, clarity of information and dispute resolution before the State Consumer Rights Protection Authority under Article 10.

The further course may develop along three legal paths:

  • individual household consumers may bring disputes before the State Consumer Rights Protection Authority concerning contractual terms or commercial practices.
  • interested persons or institutions may request the Commission to initiate a market investigation.
  • the Commission may initiate an investigation itself and proceed through the stages specified in Article 65(3).

If the dispute remains at the consumer-supplier level, the contractual terms and the two-week supplier-switching period will be of primary importance.

If the issue becomes a problem of market structure, a Commission decision to initiate a market investigation under Article 65(4) may be expected.

Monitoring point: the next procedural document would be either a decision of the State Consumer Rights Protection Authority on a specific consumer complaint or a Commission decision to initiate a market investigation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

Regulation was initiated by the Government, on the basis of proposals from the energy regulator and electricity market participants. The aim was to enable consumers to enter into multiple supply contracts, have several metering and billing points, share self-generated electricity, and promote peer-to-peer trading platforms. The principal argument was that more active consumer participation, a wider choice of suppliers, and a more flexible market strengthen long-term consumer protection, while capacity mechanisms are necessary for reliable supply and for investment in domestic generation, storage, and demand-side management; no clear objections are apparent from the texts provided.

📄 Original — Lrytas
Supreme Court dashes smuggler’s hopes of acquittal, upholds conviction 🔗
The panel of judges said the convicted man, acting with perpetrators and an accomplice, was rightly found guilty by lower courts of organizing and coordinating two shipments of contraband cigarettes worth nearly EUR 3 million from Belarus…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 199-2 straipsnis (statute)
199(2) straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis 1. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar…
199(2) straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis 1. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. X-272, 2005-06-23, Žin., 2005, Nr. 81-2945 (2005-06-30)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 199 straipsnis (statute)
199 straipsnis. Kontrabanda 1. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet…
199 straipsnis. Kontrabanda 1. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1992 straipsnis (statute)
1992 straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis 1. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo…
1992 straipsnis. Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis 1. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas pažeisdamas nustatytą tvarką įgijo, laikė, gabeno, siuntė, naudojo ar realizavo akcizais apmokestinamas prekes, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 1. Tas, kas neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 150 MGL, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos ir kurios pagal tranzito arba eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 400 MGL, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos ir kurios pagal tranzito arba eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 900 MGL dydžio sumą ir kurios pagal tranzito arba eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
This case shows that the recording of a vehicle registration number becomes evidence in criminal proceedings when it is supported by a lawful investigative purpose.
For the defence, this means a narrower scope to challenge automatically collected vehicle registration-number data solely on the basis of their technical origin.

Core issue

The cassation proceedings addressed not merely the fact of cigarette transportation, but whether the organisational role and ANPR data could sustain a conviction. This case shows that the recording of a vehicle registration number becomes evidence in criminal proceedings when it is supported by a lawful investigative purpose.

  • News fact: the convicted person sought acquittal in relation to cigarette shipments worth almost EUR 3 million and a related EUR 12,500 bribe.
  • The issue of complicity is to be assessed under Articles 24, 25 and 26 of the Criminal Code.
  • The issue of classifying the transportation of excise goods is to be assessed under Article 1992 of the Criminal Code or Article 199-2 of the Criminal Code as referred to in the visible excerpt.
  • The admissibility of ANPR data, according to the court’s reasoning presented in the report, is linked to Article 2(2)(d) GDPR and Directive (EU) 2016/680.

Legal assessment

Article 24(4) of the Criminal Code defines an organiser as a person who prepared, directed or coordinated the commission of the act. This directly corresponds to the role described: the convicted person acted not as an incidental transporter, but as the organiser and coordinator of two shipments. Under Article 24(2) of the Criminal Code, accomplices include the perpetrator, organiser, instigator and aider. Accordingly, the charge could encompass different roles, provided that each person’s contribution was linked to common intent.

  • Article 26(1) of the Criminal Code limits liability to those acts of the perpetrator that were covered by the accomplice’s intent.
  • Article 26(4) of the Criminal Code permits an organiser to be punished under the article providing for the perpetrator’s act together with Article 24(4).
  • Article 25(4) of the Criminal Code requires, for an organised group, an agreement to commit a criminal offence and a distribution of different roles.
  • The described perpetrators, aider and coordinator constitute a legally significant allocation of roles.
ProvisionThreshold or sanction
Article 199-2(1) CCvalue exceeds 250 MSL; fine or imprisonment for up to 7 years
Article 1992(1) CCexceeds 150 MSL but does not exceed 400 MSL; up to 4 years
Article 1992(2) CCexceeds 400 MSL but does not exceed 900 MSL; up to 6 years
Article 1992(3) CCexceeds 900 MSL; up to 8 years

A customs value of almost EUR 3 million and an excise-goods value of approximately EUR 386,000 plainly place the case within the sphere of high-value criminal liability. The case law in the sources is presented through this Supreme Court case: it means that ANPR data are not, in themselves, excluded as evidence. The panel held that analysing only the agreement between the Customs Department and the Lithuanian Road Administration was too narrow. However, that narrowness did not undermine the conclusions, because the data were collected after the pre-trial investigation had been opened in order to establish a criminal offence. According to Article 2(2)(d) GDPR referred to in the report, such processing falls outside the GDPR’s general scope of application. In that situation, the special regime under Directive (EU) 2016/680 applies where the purpose of processing is the investigation of criminal offences.

Consequences

The main practical consequence is that the cassation court upheld the basis for conviction for organised transportation of excise goods. For the defence, this means a narrower scope to challenge automatically collected vehicle registration-number data solely on the basis of their technical origin. For pre-trial investigation authorities, this case is significant because of the obligation to justify ANPR data not only by agreements, but also by the applicable data-processing regime.

  • The investigation must have a clear purpose: the prevention, investigation, detection or prosecution of criminal offences.
  • A legal basis under the special data-processing regime must be identified.
  • The principles of necessity and proportionality must be assessed.
  • Indirect identifiers, including a vehicle registration number, may constitute personal data when linked to an individual.

The subsequent course in practice depends on the final cassation procedural outcome stated in the Supreme Court ruling. Since the report states that the conviction was justified, the next procedural point is enforcement of the final conviction in accordance with the procedure laid down in the court decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The initiators cannot be clearly identified from the excerpts provided. The regulation was intended to tighten liability for smuggling by lowering the threshold for criminal liability and aligning the sanctions of related articles of the Criminal Code. The principal argument was prevention: criminal liability was considered more deterrent than administrative liability, because the existing threshold allowed smugglers to profitably transport goods without crossing the threshold for criminal liability; no substantive objections are apparent in the excerpts provided.

📄 Original — tv3.lt
If You Get This Kind of Job Offer, Be Wary: Is It Time to Look for Another Job? 🔗
Specialists urge job seekers to consider not only the salary offered, but also working conditions, requirements, and the employer itself, warning that an offer that sounds especially attractive can sometimes be a red flag.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Teisingas informavimas ir konfidencialios informacijos apsauga 1. Darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes…
25 straipsnis. Teisingas informavimas ir konfidencialios informacijos apsauga 1. Darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti teisinga, nemokama ir pateikta darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. 2. Darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kt.) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kai duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kt.) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti ir atsispausdinti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys. 3. Darbo sutartis ir šio kodekso 42 straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija turi būti išdėstytos lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba. 4. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais informacija turi būti perduota lietuvių kalba, o jei darbuotojas yra užsienietis arba asmuo su negalia, – lietuvių kalba ir kita šiam darbuotojui suprantama kalba. 5. Pareigą saugoti konfidencialią informaciją (informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine), profesine, valstybės ar tarnybos paslaptimi) ir atsakomybę už šio įsipareigojimo pažeidimą reglamentuoja įstatymai. Šio kodekso nustatyta tvarka darbo sutarties šalys gali sudaryti papildomus susitarimus dėl konfidencialios informacijos apsaugos. 6. Darbo skelbime (informacijos rengėjo, platintojo skelbiamame pranešime apie darbo pasiūlymą) darbdavys privalo nurodyti informaciją apie siūlomo bazinio (tarifinio) darbo užmokesčio (valandinio atlygio arba mėnesinės algos, arba pareiginės algos pastoviosios dalies) dydį ir (arba) dydžio intervalą, išskyrus įstatymuose numatytus atvejus. 7. Šiame kodekse nustatytos garantijos darbuotojui taikomos, kai jis darbdaviui pateikia negalios, vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą ar kitą darbuotojo teisę į garantiją patvirtinantį dokumentą, išskyrus atvejus, kai darbdavys turi duomenis, patvirtinančius darbuotojo teisę į garantiją. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2704, 2024-06-13, paskelbta TAR 2024-06-20, i. k. 2024-11228
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 70 straipsnis (statute)
70 straipsnis. Draudimas diskriminuoti 1. Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti sudaromos mažiau palankios darbo sąlygos, įskaitant…
70 straipsnis. Draudimas diskriminuoti 1. Pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti sudaromos mažiau palankios darbo sąlygos, įskaitant darbo apmokėjimą, negu darbuotojams, dirbantiems pagal neterminuotą darbo sutartį ir atliekantiems tą pačią ar panašią pagal kvalifikaciją ar gebėjimus darbo funkciją. 2. Nustatant darbo, darbo apmokėjimo, kvalifikacijos tobulinimo ar skatinimo sąlygas, darbdaviui draudžiama atsižvelgti į skirtingą pagal terminuotą darbo sutartį ir pagal neterminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų darbo santykių su darbdaviu trukmę. 3. Aplinkybė, kad darbuotojas dirba pagal terminuotą darbo sutartį, neatleidžia darbdavio nuo pareigos užtikrinti tokio darbuotojo mokymą, kvalifikacijos tobulinimą, profesinį tobulėjimą ir karjerą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso paskirtis ir reglamentuojami visuomeniniai santykiai 1. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – šis kodeksas)…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos darbo kodekso paskirtis ir reglamentuojami visuomeniniai santykiai 1. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – šis kodeksas) reglamentuoja individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį šio kodekso nustatyta tvarka. 2. Šis kodeksas taip pat reglamentuoja visuomeninius santykius, kurie susiję su individualiaisiais darbo santykiais (santykiai iki darbo sutarties sudarymo ir po jos nutraukimo, kolektyviniai darbo santykiai, nagrinėjant ginčus tarp darbo santykių dalyvių atsirandantys santykiai, su įstatymo laikymusi ir priežiūra susiję santykiai ir kiti). 3. Šio kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas reglamentuoja ir kitų įstatymų reglamentuojamus visuomeninius santykius, atsirandančius asmenims įgyvendinant profesinę, tarnybinę, kūrybinę ar kitokią veiklą. 4. Šio kodekso nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.
Analysis
The lawfulness of the job offer here depends not on the attractiveness of the remuneration, but on the verifiable accuracy of the information.
In employment law, an “envelope wage” begins not with the handover of cash, but with the employer’s proposal to record a lower remuneration amount in writing.

Core issue

The lawfulness of the job offer here depends not on the attractiveness of the remuneration, but on the verifiable accuracy of the information. If an advertisement attracts candidates with remuneration but omits the base amount, working conditions, or selection criteria, the risk moves from marketing into employment law. The employer’s offer described in the news item should be assessed under Article 25(1), (2), (3), (4), and (6), Article 26(1) of the Labour Code of the Republic of Lithuania, Articles 7 and 11 of the Law on Equal Opportunities, and Articles 6 and 16 of the Law on Equal Opportunities for Women and Men. These provisions address three questions: whether the information provided to the candidate is accurate, whether remuneration is disclosed transparently, and whether selection is conducted without prohibited grounds of discrimination.

Legal assessment

Under Article 25(1) of the Labour Code, the parties to an employment contract must inform each other in a timely manner of circumstances that may materially affect the conclusion, performance, or termination of the contract. Accordingly, unclear duties, altered working time, or a promised different actual remuneration are not minor details, but information material to the conclusion of the contract.

  • Under Article 25(6) of the Labour Code, the employer must state in the job advertisement the amount of the base salary or the salary range.
  • Under Article 25(2) of the Labour Code, documents and other information must be provided in writing, including by electronic means.
  • Under Article 25(3) and (4) of the Labour Code, the employment contract and the information provided must be in Lithuanian and, for a foreign national or a person with a disability, also in a language understandable to that person.
IssueApplicable provision
Remuneration amount in the advertisementArticle 25(6) of the Labour Code
Accurate pre-contractual informationArticle 25(1) of the Labour Code
Provision of information in writingArticle 25(2) of the Labour Code
Non-discriminatory selectionArticle 26(1) of the Labour Code; Article 7 of the Law on Equal Opportunities

If the employer says that one amount will be stated in the contract but a higher amount will in fact be paid, the candidate receives contradictory information about an essential term. In employment law, an “envelope wage” begins not with the handover of cash, but with the employer’s proposal to record a lower remuneration amount in writing.

The risk of a discriminatory advertisement arises separately from remuneration. Article 11 of the Law on Equal Opportunities prohibits advertisements from giving preference on the grounds of sex, race, nationality, citizenship, language, origin, social status, belief, age, disability, and other specified grounds. Article 16 of the Law on Equal Opportunities for Women and Men additionally prohibits requesting information about marital status, private life, or family plans.

  • When hiring, the employer must, under Article 7 of the Law on Equal Opportunities, apply equal selection criteria and conditions.
  • Under Article 26(1) of the Labour Code, discrimination on grounds unrelated to the employee’s professional qualities is prohibited.
  • Under Article 6 of the Law on Equal Opportunities for Women and Men, differential treatment on the grounds of sex is permitted only in the limited specified cases.

Consequences

In practical terms, the most important evidence for the candidate is not the employer’s tone during the interview, but the preserved advertisement, correspondence, and text of the employment contract. If these documents are inconsistent, the core of the dispute would be the requirements under Article 25(1) and (2) of the Labour Code concerning accurate and written information.

For the employer, the riskiest scenario is an advertisement offering high remuneration but omitting the base amount or range. Such an advertisement conflicts with Article 25(6) of the Labour Code, irrespective of whether the candidate subsequently agrees to work. Another scenario is where the advertisement or selection process relies on age, sex, marital status, or family plans. In that case, the assessment shifts to the application of Article 11 of the Law on Equal Opportunities and Article 16 of the Law on Equal Opportunities for Women and Men.

Procedurally, the next step would be to await a written draft employment contract or the employer’s written clarification regarding remuneration, duties, and working time within a reasonable period under Article 25(1) and (2) of the Labour Code.

📄 Original — JP.lt
Driver in Liūdynė village found with blood alcohol level of 2.10 per mille 🔗
In Liūdynė village, Panevėžys District, an intoxicated man born in 1965 was caught driving a Lexus RX 450h at about 5:15 p.m. on July 28. Police said his blood alcohol level was measured at 2.10 per mille, and a pre-trial investigation has…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis
Driving with a 2.10 per mille alcohol level is not an aggravated version of an administrative offence, but an independent criminal offence under Article 2811 of the Criminal Code.
Intoxication itself is not a defence argument here, but an element of the criminal offence under Article 2811(1) of the Criminal Code.

Core issue

The 2.10 per mille reading moves the case out of the administrative intoxication category and into the realm of criminal liability. The decisive issue is not merely the fact of driving, but whether intoxication of 1.51 per mille or higher was established under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. - The news report states that on 28 July 2026, in Liūdynė village, a man drove a Lexus RX 450h and was found to have an intoxication level of 2.10 per mille.

  • The legal classification is determined under Article 2811(1)-(2) and Article 19 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, as well as the procedure for establishing intoxication under paragraph 3 of the Rules for Establishing Intoxication or Impairment of Drivers of Vehicles and Other Persons.
  • Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would indicate a different line of legal classification only if road safety rules were breached while driving and a traffic accident occurred resulting in bodily injury or substantial property damage. | Threshold or consequence | Value stated in the source |
Administrative intoxication range under Article 427 of the Code of Administrative Offencesnot less than 0.41 but not more than 1.5 per mille
Criminal liability threshold under Article 2811(1) of the Criminal Code1.51 per mille and above
Reading in this situation2.10 per mille
Sanction under Article 2811(1) of the Criminal Codea fine, arrest, or imprisonment for up to 1 year

Legal assessment

On the facts presented, the driver’s 2.10 per mille reading exceeds the 1.51 per mille threshold established in Article 2811(1) of the Criminal Code. Driving with a 2.10 per mille alcohol level is not an aggravated version of an administrative offence, but an independent criminal offence under Article 2811 of the Criminal Code. - In this situation, the driver’s legal duty is not to drive a motor vehicle while intoxicated at 1.51 per mille or above.

  • Under paragraph 3 of the Rules for Establishing Intoxication or Impairment of Drivers of Vehicles and Other Persons, a police officer has a duty to test a driver suspected of being intoxicated.
  • Where the concentration of ethyl alcohol in exhaled air exceeds 1.5 per mille, the person is taken to a personal health care institution for a medical examination.
  • Under paragraph 3.2 of the police procedural description, the officer removes such a driver from driving vehicles and takes the driver for a medical examination. Article 19(1) of the Criminal Code precludes reliance on voluntary intoxication as a ground for exemption from criminal liability. Accordingly, intoxication itself is not a defence argument here, but an element of the criminal offence under Article 2811(1) of the Criminal Code. Article 2811(2) of the Criminal Code further narrows the scope for defence, because liability also arises where the act was committed negligently. Article 427 of the Code of Administrative Offences does not directly apply to this factual situation as the principal liability provision, because its limits cover the 0.41-1.5 per mille range. It may be relevant only for context, as it shows where the regime for repeated administrative drink-driving ends and the criminal threshold begins. If only up to 1.5 per mille had been established, in the case of repeat offending the sources indicate a fine of EUR 1,000-1,500 for drivers and deprivation of the right to drive for three to five years under Article 427 of the Code of Administrative Offences. However, the 2.10 per mille reading exceeds that administrative model. On the facts presented, Article 281 of the Criminal Code is not the principal provision, because the news report does not indicate a traffic accident, bodily injury, or substantial property damage. If such consequences were established, the classification could shift to Article 281(2), (3), or (4) of the Criminal Code, which provide for stricter terms of imprisonment. The sources provided contain no case law, so the analysis is based solely on the text of statutes and subordinate legislation.

Consequences

The realistic primary scenario is a pre-trial investigation under Article 2811(1) of the Criminal Code, because the publicly reported 2.10 per mille reading exceeds the criminal threshold. Procedurally, the most important evidentiary issue will be the establishment of intoxication and the medical examination, which applies once 1.5 per mille is exceeded under the cited rules. The practical risk for the driver is a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. - For the driver, it is important that the 2.10 per mille reading falls within the sanctioning scope of Article 2811(1) of the Criminal Code.

  • For the police, it is important properly to carry out the removal from driving, testing, and medical examination procedure.
  • For the prosecution, it is important to distinguish Article 2811 of the Criminal Code from Article 281 of the Criminal Code if no traffic-accident consequences arise.
  • For the owner of the vehicle, the course of the investigation is of practical importance, because the case is linked to the specific Lexus RX 450h vehicle. Another scenario would be an expanded classification under Article 281 of the Criminal Code, but only if the consequences identified in the sources arise. If there are no such consequences, the case remains at the level of the criminal offence of drink-driving under Article 2811 of the Criminal Code. The next expected step is a pre-trial investigation decision concerning drink-driving, while the procedural reference point is already the reading of more than 1.5 per mille and the medical examination document.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
Aurelijus Veryga: before launching impeachment against the Dawn party leader, the Supreme Court’s ruling should be awaited 🔗
The MEP also stressed that in such situations the Seimas should act consistently, regardless of who the case involves. “It would seem logical to wait for the final court ruling, because we have seen more than one case involving politicians…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 32 straipsnis (statute)
32 straipsnis. Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon…
32 straipsnis. Baudžiamojo proceso ypatumai asmeniui, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn 1. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kuris baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik kompetentingos institucijos leidimu arba kuris pagal tarptautinės teisės normas turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas pradedamas, tačiau jam negali būti surašytas pranešimas apie įtarimą, jis negali būti apklausiamas kaip įtariamasis ar pripažįstamas įtariamuoju, negali būti suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kitos procesinės prievartos priemonės šiam asmeniui taikomos tiek, kiek tai nedraudžiama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas. 2. Jeigu atlikus visus nedraudžiamus proceso veiksmus nėra kompetentingos institucijos leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba asmuo turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. Baudžiamasis procesas gali būti atnaujinamas, kai yra kompetentingos institucijos leidimas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba jis kitaip netenka šiame straipsnyje nurodyto imuniteto, arba būtina atlikti proceso veiksmus, kurie nedraudžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar tarptautinės teisės normas. Kodeksas Nr. XI-1478, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3965 (2011-07-05)
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 297 straipsnis (statute)
297 straipsnis. Nuosprendžio priėmimas Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu.
297 straipsnis. Nuosprendžio priėmimas Lietuvos Respublikos vardu Lietuvos Respublikos teismai nuosprendį priima Lietuvos Respublikos vardu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 461 straipsnis (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Baudžiamojo proceso kodeksas" | Article: 461…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas. Baudžiamojo proceso kodeksas" | Article: 461 straipsnis | Chunk 1 of 2] 3. Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo 41 straipsnis įsigalioja nuo 2009 m. sausio 1 d. 14. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1368, 2007-12-13, Žin., 2007, Nr. 140-5748 (2007-12-29) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 342 STRAIPSNIO IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI KODEKSO PAPILDYMO 17(2), 365(1), 365(2) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 7 straipsnį, įsigalioja 2008 m. kovo 1 d. 15. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. X-1493, 2008-04-15, Žin., 2008, Nr. 50-1842 (2008-04-30) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 50, 51 IR 55 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniai įsigalioja 2009 m. sausio 1 d. 16. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1014, 2010-09-21, Žin., 2010, Nr. 113-5742 (2010-09-25) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO PAPILDYMO 3(1) STRAIPSNIU IR 18, 21, 38, 55, 64, 78, 81, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 168, 170, 176, 178, 181, 342, 348, 389, 418, 440 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 31 straipsnį, įsigalioja 2010 m. spalio 1 d. 17. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1200, 2010-12-02, Žin., 2010, Nr. 145-7440 (2010-12-11) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 91, 94, 151, 198, 199, 212, 216, 238, 254, 279, 283, 303, 327, 342, 357, 361, 421 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 170(1), 199(1) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS 18. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1240, 2010-12-16, Žin., 2010, Nr. 157-7974 (2010-12-31) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 220 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 19. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1269, 2010-12-23, Žin., 2010, Nr. 157-7981 (2010-12-31) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 181, 187, 188, 218, 220 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 20. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1264, 2010-12-23, Žin., 2011, Nr. 2-37 (2011-01-06) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 165 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2011 m. vasario 1 d. 21. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1473, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3960 (2011-07-05) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 212, 309, 342, 357, 361 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 349, 350 STRAIPSNIŲ PRIPAŽINIMO NETEKUSIAIS GALIOS ĮSTATYMAS 25. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1478, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3965 (2011-07-05) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 3, 9, 40, 63, 64, 145, 147, 152, 154, 158, 160, 161, 162, 163, 170, 172, 178, 179, 181, 183, 212, 214, 217, 218, 220, 237, 254, 276, 372, 373, 374(1), 374(2), 418, 419, 421, 422, 426, 429 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 3(2), 160(1) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 4, 31, 32, 33, 34 ir 41 straipsnius, įsigalioja 2011 m. rugsėjo 1 d. 26. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1481, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4127 (2011-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 40, 320, 323, 366 IR 373 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2011-10-01. 27. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1505, 2011-06-22, Žin., 2011, Nr. 86-4147 (2011-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 132(1) STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 28. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1852, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 164-7797 (2011-12-31) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 109, 219, 220, 227, 234, 254, 256, 426 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 308(1) STRAIPSNIU ĮSTATYMAS 29. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-1862, 2011-12-22, Žin., 2012, Nr. 4-109 (2012-01-06) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 89, 90, 339, 342, 348, 357, 358, 360, 362, 364, 452 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 36(1), 253(1) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2012 m. liepos 1 d. 30. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2003, 2012-05-10, Žin., 2012, Nr. 57-2826 (2012-05-19) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 114 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2013 m. kovo 1 d. 31. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2109, 2012-06-21, Žin., 2012, Nr. 78-4030 (2012-07-04) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 168 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 32. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2199, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 82-4277 (2012-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 212, 254 IR 327 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 33. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2200, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 82-4278 (2012-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 94, 342, 344, 362, 364, 365, 365(2) STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 17(3), 365(3), 365(4) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 4 ir 13 straipsnius, įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. 34. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2240, 2012-10-02, Žin., 2012, Nr. 122-6099 (2012-10-20) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 77(2), 170 IR 181 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. 35. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XI-2407, 2012-11-13, Žin., 2012, Nr. 136-6961 (2012-11-24) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 170, 173, 214 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 36. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-275, 2013-05-09, Žin., 2013, Nr. 54-2680 (2013-05-25) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 50, 51, 106 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šio įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo į valstybės biudžetą, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, taikomos tik po šio įstatymo įsigaliojimo dienos priimtiems sprendimams dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Šis įstatymas įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. 37. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-346, 2013-05-30, Žin., 2013, Nr. 62-3058 (2013-06-12) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 66, 67, 69(1), 71(1), 73, 365(1) STRAIPSNIŲ IR KODEKSO PRIEDO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS Šis įstatymas, išskyrus 3 straipsnį, įsigalioja 2013 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 3 straipsnis įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. 38. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-498, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3769 (2013-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 71, 75, 120, 121, 126, 132, 139, 179, 183, 218, 219, 233, 236, 261, 273, 279, 285, 286, 317, 319, 426, 427, 428, 429, 432 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO IR KODEKSO PAPILDYMO 131(1), 430(1) STRAIPSNIAIS ĮSTATYMAS Šio įstatymo 9, 10, 15, 17, 18 ir 19 straipsniai įsigalioja 2014 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 3, 4, 5, 6, 7 ir 8 straipsniai įsigalioja 2015 m. sausio 1 d. 39. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-502, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3773 (2013-07-13) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 167, 409 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 40. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-551, 2013-10-10, Žin., 2013, Nr. 109-5365 (2013-10-17) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 133, 139, 307, 421 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMAS 41. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Nr. XII-617, 2013-11-26, Žin., 2013, Nr. 124-6289 (2013-12-05) BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO PRIEDO PAPILDYMO ĮSTATYMAS 42. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 37, 102, 233, 240, 243, 244, 261, 273, 314, 323, 361, 362, 362-1, 364, 367, 440, 441, 442 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 242-1 STRAIPSNIU Šio įstatymo 6 ir 7 straipsniai įsigalioja 2014 m. gegužės 1 d. Prašymai, teikimai ir skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šio įstatymo 16 straipsnis taikomas nuosprendžiams ir nutartims, priimtiems po šio įstatymo įsigaliojimo. 43. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 9, 154, 186, 280, 283 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO 44. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 21, 22 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PRIEDO PAPILDYMO ĮSTATYMAS 45. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 44 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 46. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 55, 80, 80-1, 149 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 150-1 STRAIPSNIU ĮSTATYMAS 47. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 9, 185, 186, 275, 276, 283 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS *** Pabaiga *** Konstitucinio Teismo nutarimai: 1 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas 2006-09-21, Žin., 2006, Nr. 102-3957 (2006-09-26) DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 85 STRAIPSNIO 3 DALIES (2000 M. RUGSĖJO 19 D. REDAKCIJA), 139 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2000 M. RUGSĖJO 19 D. RED.), LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 306 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. RED.), 308 STRAIPSNIO (2006 M. BIRŽELIO 1 D. RED.) 2 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. RED.), 324 STRAIPSNIO 12, 13 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. RED.), 377 STRAIPSNIO (2004 M. LIEPOS 8 D. RED.) 9 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. RED.), 448 STRAIPSNIO 7 DALIES (2002 M. KOVO 14 D. RED.), 454 STRAIPSNIO 5, 6 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. RED.), 460 STRAIPSNIO 4, 5 DALIŲ (2002 M. KOVO 14 D. RED.), LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 268 STRAIPSNIO 3 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 285 STRAIPSNIO 2, 5 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 286 STRAIPSNIO 1 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 288 STRAIPSNIO 4 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 289 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 303 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 320 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 325 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. RED.), 358 STRAIPSNIO 2, 3 DALIŲ (2002 M. VASARIO 28 D. RED.) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, TAIP PAT DĖL PAREIŠKĖJO - SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ ĮSTATYMO 119 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 119 STRAIPSNIO 5 DALIS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), 120 STRAIPSNIO (2003 M. SAUSIO 21 D. REDAKCIJA) 1 PUNKTAS (2002 M. SAUSIO 24 D. REDAKCIJA), LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. VASARIO 19 D. DEKRETAS NR. 2067 "DĖL APYGARDOS TEISMO TEISĖJO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO", LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2003 M. BIRŽELIO 18 D. DEKRETAS NR. 128 "DĖL APYGARDŲ TEISMŲ SKYRIŲ PIRMININKŲ SKYRIMO" TA APIMTIMI, KURIA NUSTATYTA, KAD VILNIAUS APYGARDOS TEISMO TEISĖJAS KONSTANTAS RAMELIS SKIRIAMAS ŠIO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS PIRMININKU, NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas 2013-11-15, Žin., 2013, Nr. 119-6005 (2013-11-20) DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 255 STRAIPSNIO 2 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA), 256 STRAIPSNIO 1 DALIES (2007 M. BIRŽELIO 28 D., 2011 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJOS), 4 DALIES (2007 M. BIRŽELIO 28 D., 2011 M. GRUODŽIO 22 D. REDAKCIJOS), 320 STRAIPSNIO 3 DALIES, 326 STRAIPSNIO 1 DALIES (2007 M. BIRŽELIO 28 D. REDAKCIJA) 4 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 55 straipsnio pakeitimo įstatymas 3. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 365-1 ir 365-3 straipsnių pakeitimo įstatymas 4. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71 straipsnio pakeitimo įstatymas 5. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 73, 121, 122, 342 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 365-5 straipsniu įstatymas 6. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 409 straipsnio pakeitimo įstatymas 7. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120, 121, 126, 132-1, 139 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 8. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio pakeitimo įstatymas 9. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 149 straipsnio pakeitimo įstatymas 10. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 9-1 straipsniu ir 188, 189, 246, 255, 256 straipsnių pakeitimo įstatymas 11. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 121, 123, 125, 126, 127, 130, 131 ir 181 straipsnių pakeitimo įstatymas 12. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 253-1, 360, 362 ir 364 straipsnių pakeitimo įstatymas 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Pranešimas Nr. 2B-43P, 2015-09-25, Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) galiojimo sustabdymo 14. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 131 ir 133 straipsnių pakeitimo įstatymas 15. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 8-1 straipsniu ir 95, 96, 179, 183, 191, 220 straipsnių pakeitimo įstatymas 16. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Analysis
Waiting for the Supreme Court of Lithuania may be an argument of political caution, but under Article 74 of the Constitution the decisive threshold is an apparent criminal offence and the vote of the Seimas on the mandate.
Loss of mandate requires a constitutionally specified basis and an act of the proper institution.

Core issue

The issue of impeachment here is not merely a question of political consistency: it depends on whether the fact that a criminal offence was committed is to be regarded as having become apparent within the meaning of Article 74 of the Constitution of the Republic of Lithuania. The other axis is the fate of the Seimas mandate under Article 63(5) of the Constitution of the Republic of Lithuania, because the mandate terminates only when the Seimas revokes it through impeachment proceedings. The news fact is narrow: the Court of Appeal found R. Žemaitaitis guilty, and the political dispute arose over whether to wait until the Supreme Court of Lithuania stage. The applicable provisions are:

  • Article 74 of the Constitution of the Republic of Lithuania: the Seimas may, by a three-fifths majority of all its members, revoke the mandate of a member of the Seimas where it becomes apparent that a criminal offence has been committed.
  • Article 63(5) of the Constitution of the Republic of Lithuania: the powers of a member of the Seimas terminate when the Seimas revokes his or her mandate through impeachment proceedings.
  • Article 76 of the Constitution of the Republic of Lithuania: the procedure for the work of the Seimas is established by the Statute of the Seimas, which has the force of law.
  • Article 62 of the Constitution of the Republic of Lithuania: the immunity of a member of the Seimas protects against criminal prosecution without the consent of the Seimas, but not against the consequences of impeachment. | Issue | Stated threshold or time limit |
Votes required to revoke the mandate3/5 of all members of the Seimas under Article 74 of the Constitution
Disqualification following impeachment for breach of oath or gross violationnot less than 10 years under Article 74 of the Constitution
CEC decision on termination of powers in cases under the Electoral Codeno later than within 15 days under Article 176(1) of the Electoral Code

Legal assessment

Under the provisions cited, the Seimas loses the ability to decide only where there is no constitutional basis, but the basis itself is defined broadly: a gross violation of the Constitution, breach of oath, or an apparent criminal offence. The fact of a criminal offence under Article 74 of the Constitution creates the possibility of impeachment, but revocation of the mandate is not automatic. The actions of the Seimas should be divided into stages:

  • obtaining a procedural basis connected with an apparent criminal offence;
  • initiating impeachment proceedings in accordance with the procedure laid down in the Statute of the Seimas pursuant to Articles 74 and 76 of the Constitution;
  • assessing whether there are sufficient votes for the final decision;
  • revoking the mandate only by a three-fifths majority of all members of the Seimas. The sharpest formulation of this situation is as follows: waiting for the Supreme Court of Lithuania may be an argument of political caution, but under Article 74 of the Constitution the decisive threshold is an apparent criminal offence and the vote of the Seimas on the mandate. The immunity of a member of the Seimas under Article 62 of the Constitution does not alter the logic of impeachment, because that provision regulates the bringing of criminal charges, arrest, and restriction of liberty. The earlier 2024 conclusion of the Constitutional Court is mentioned in the news item as a fact of the politician’s prior constitutional assessment, but the sources provided allow reliance only on the general competence of the Constitutional Court. Under Article 105(3)(4) of the Constitution, the Constitutional Court provides conclusions as to whether specific acts in an impeachment case are contrary to the Constitution. The practice cited concerning electoral rights indicates another important boundary. The Constitutional Court’s conclusion of 10 November 2012 in case No. 15/2012-16/2012 and its ruling of 27 May 2014 No. KT19-N8/2014 mean that, under Article 63(6) of the Constitution, the Seimas may terminate a mandate for a gross violation of electoral law only on the basis of a Constitutional Court conclusion. That case law does not determine the fact of a criminal offence for impeachment under Article 74 of the Constitution, but it confirms the principle that loss of mandate requires a constitutionally specified basis and an act of the proper institution.

Consequences

In practical terms, three scenarios are possible:

  • The Seimas initiates impeachment on the basis of a final conviction and decides on revocation of the mandate by a three-fifths majority of all its members.
  • The Seimas, for political reasons, waits for the Supreme Court of Lithuania stage, although such waiting is not formulated in the constitutional provisions cited as an independent condition.
  • The issue is transferred to constitutional assessment if, in the impeachment case, a Constitutional Court conclusion is required on whether specific acts are contrary to the Constitution under Article 105(3)(4) of the Constitution. If the mandate were revoked through impeachment proceedings, the powers would terminate under Article 63(5) of the Constitution and Article 176(2)(4) of the Electoral Code. If the basis for impeachment were breach of oath or a gross violation of the Constitution, Article 74 of the Constitution would give rise to a restriction of not less than 10 years on holding offices linked to an oath. Procedurally, the most important immediate point is the decision of the Seimas: whether to initiate impeachment proceedings after receiving the judgment basis, or to wait for the Supreme Court of Lithuania stage, while the final expected document would be a Seimas resolution on the course of impeachment or on revocation of the mandate.
📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by a broad group of Members of the Seimas from different parliamentary factions. It sought to amend the rules on parliamentary immunity so that a Member of the Seimas who had given written consent to being held criminally liable could allow the proceedings to continue without separate consent from the Seimas. The principal argument was that immunity should not become an obstacle to criminal proceedings where the Member of the Seimas himself or herself consents. The Legal Department, however, questioned the clarity of the regulation: whether such consent would extend to arrest, other restrictions on liberty, and the enforcement of a sentence, and whether it would undermine the role of the Seimas as an institution in granting consent.

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →