Legal prism · 2026-07-29
🔗 Permalink to this edition 2026-07-29📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-29

Updated: 2026-07-29 12:07
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (29)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — Verslo žinios
August 2, 2026: A New Stage of the EU AI Act: What Businesses Need to Know 🔗
August 2, 2026 marks a new stage in the EU AI Act, bringing transparency obligations that apply not only to AI developers. One of the key changes is Article 50, which requires people to be clearly informed when they are interacting with an…
Fact-check:
⚪ UnverifiedES Dirbtinio intelekto akto 50 straipsnis nustato skaidrumo pareigas: asmenys turi būti aiškiai informuojami, kai bendrauja su dirbtinio intelekto sistema, jeigu tai nėra akivaizdu
⚪ UnverifiedDeepfake turinys (dirbtinio intelekto sugeneruotas arba reikšmingai pakeistas vaizdo, garso ar vaizdo-garso turinys) turi būti aiškiai pažymėtas kaip sukurtas ar modifikuotas naudojant DI, išskyrus teisėsaugos tikslais naudojamą turinį
⚪ UnverifiedNuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. galioja ES Dirbtinio intelekto akto skaidrumo pareigos ir bendrieji reikalavimai organizacijoms
🔍 Legal basis:
Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 99 straipsnis (statute)
99 straipsnis Įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 2. Jis taikomas nuo…
99 straipsnis Įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 2. Jis taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d. Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015 9 17, p. 1). 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 765/2008 nustatantis su gaminių prekyba susijusius akreditavimo ir rinkos priežiūros reikalavimus ir panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 339/93 (OL L 218, 2008 8 13, p. 30). 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001 5 31, p. 43).
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 1, 2, 6, 8, 9, 13 straipsnių, V skyriaus pavadinimo, priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 17 straipsniu ir VI skyriumi įstatymas 3 straipsnis (statute)
Papildyti 6 straipsnį 13 punktu: „13) tvirtina nacionalinės spragų atskleidimo tvarkos aprašą.“ 4 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8…
Papildyti 6 straipsnį 13 punktu: „13) tvirtina nacionalinės spragų atskleidimo tvarkos aprašą.“ 4 straipsnis. 8 straipsnio pakeitimas Papildyti 8 straipsnio 2 dalį 161 punktu: „161) analizuoja informaciją apie spragas, duoda nurodymus subjektams, valdantiems ir (ar) tvarkantiems valstybės informacinius išteklius, ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojams, viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams ir elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjams dėl spragų patvirtinimo ir informavimo apie jas;“. 5 straipsnis. 9 straipsnio pakeitimas Pakeisti 9 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „9 straipsnis. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos įgaliojimai kibernetinio saugumo srityje Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija įgyvendina kibernetinio saugumo politiką asmens duomenų apsaugos srityje ir atlieka 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) nustatytas priežiūros institucijos užduotis.“ 6 straipsnis. 13 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 13 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Kibernetinio saugumo informacinis tinklas yra valstybės informacinė sistema, kurios paskirtis – informacinių technologijų priemonėmis tvarkyti duomenis, surinktus techninėmis kibernetinio saugumo priemonėmis, siekiant užkardyti ir valdyti kibernetinius incidentus, keistis informacija apie galimus ir įvykusius kibernetinius incidentus šio straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais, taip pat kita su kibernetinio saugumo užtikrinimu susijusia informacija.“ 2. Papildyti 13 straipsnį 4 dalimi: „4.
Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Dalyvavimas – tiesioginis ar netiesioginis 20 ar daugiau procentų visų balsavimo teisių įmonės dalyvių susirinkime…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Dalyvavimas – tiesioginis ar netiesioginis 20 ar daugiau procentų visų balsavimo teisių įmonės dalyvių susirinkime turėjimas (pagal balsavimo teisių perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) arba 20 ar daugiau procentų įmonės akcijų, pajų ar kitokių kapitalo dalių turėjimas. 2. Draudimo įmonė – draudimo įmonė, priklausoma draudimo įmonė arba trečiosios valstybės draudimo įmonė, kaip šios sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme. 3. Draudimo kontroliuojančioji įmonė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme. 4. Europos priežiūros institucijų jungtinis komitetas – 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (su visais pakeitimais), 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1094/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/79/EB (su visais pakeitimais) ir 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1095/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija) ir iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB bei panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/77/EB (su visais pakeitimais), įsteigtas komitetas. 5. Europos sisteminės rizikos valdyba – 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1092/2010 dėl Europos Sąjungos finansų sistemos makrolygio rizikos ribojimo priežiūros ir Europos sisteminės rizikos valdybos įsteigimo (su visais pakeitimais) įsteigta institucija. 6. Finansų įmonė – Lietuvos Respublikos arba kitos valstybės narės ar užsienio valstybės įmonė, kurių pagrindinė veikla yra vienos ar daugiau finansinių paslaugų, nurodytų Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2–8 ir 16, 17, 18 punktuose, teikimas. 7. Finansų konglomeratas – įmonių grupė ar jos pogrupis, atitinkantys šios dalies 1, 2, 4 ir 5 arba 1, 3, 4 ir 5 punktuose nurodytas sąlygas: 1) įmonių grupei ar jos pogrupiui vadovauja priežiūros institucijos prižiūrima įmonė arba bent viena iš įmonių grupei priklausančių patronuojamųjų įmonių yra priežiūros institucijos prižiūrima įmonė; 2) įmonių grupei ar jos pogrupiui vadovaujanti priežiūros institucijos prižiūrima įmonė yra: finansų sektoriaus įmonės patronuojančioji įmonė; įmonė, kuri yra finansų sektoriaus įmonės dalyvė; įmonė, nors ir nesusijusi šio straipsnio 21 ir 22 dalyse nustatytais ryšiais su kita (kitomis) finansų sektoriaus įmone (įmonėmis), tačiau valdoma bendrai remiantis su šia (šiomis) įmone (įmonėmis) sudaryta (sudarytomis) sutartimi (sutartimis) ar steigimo dokumento nuostatomis, arba jos ir kitos (kitų) finansų sektoriaus įmonės (įmonių) dauguma administravimo, valdymo ar priežiūros organų narių per finansinius metus iki konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo yra tie patys asmenys; 3) įmonių grupei ar jos pogrupiui nevadovauja priežiūros institucijos prižiūrima įmonė, tačiau įmonių grupės ar jos pogrupio veikla daugiausia vykdoma finansų sektoriuje, kaip tai nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje; 4) bent viena įmonių grupės įmonė teikia paslaugas draudimo sektoriuje ir bent viena įmonių grupės įmonė teikia paslaugas bankų ar investicinių paslaugų sektoriuose; 5) draudimo sektoriaus įmonių grupės ar jos pogrupio narių konsoliduota arba bendra veikla ir bankų bei investicinių paslaugų sektoriaus įmonių grupės ar jos pogrupio narių konsoliduota arba bendra veikla yra reikšminga, kaip tai nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 dalyse, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos nusprendžia nelaikyti įmonių grupės finansų konglomeratu, kaip tai nustatyta šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. 8. Finansų maklerio įmonė – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės finansų maklerio įmonė, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme, arba kitoje užsienio valstybėje licencijuota tos kitos užsienio valstybės priežiūros institucijos prižiūrima įmonė, kuri laikosi nustatytų riziką ribojančios priežiūros taisyklių, priežiūros institucijos nuomone, ne mažiau griežtų, negu nustatytos Europos Sąjungoje, ir kuri pagal vykdomos veiklos pobūdį būtų laikoma finansų maklerio įmone, jeigu būtų įsteigta Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, arba užsienio įmonė, kuriai norint teikti vieną ar kelias investicines paslaugas tretiesiems asmenims ir (arba) profesionaliai vykdyti vieną ar kelias investicines veiklas Lietuvos Respublikoje licencija būtų išduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymu. 9. Finansų sektorius – sektorius, kurį sudaro: 1) bankų sektorius, kuriame veikia kredito įstaigos, finansų įmonės arba kredito įstaigos veiklos papildomas paslaugas teikianti įmonė; 2) draudimo sektorius, kuriame veikia draudimo įmonės, perdraudimo įmonės, priklausomos draudimo ar perdraudimo įmonės arba draudimo kontroliuojančiosios įmonės, apibrėžtos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme; 3) investicinių paslaugų sektorius, kuriame veikia finansų maklerio įmonės. 10. Finansų sektoriaus teisės aktai (toliau – sektoriaus teisės aktai) – kredito įstaigų, draudimo įmonių, perdraudimo įmonių, kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonių, alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmonių arba finansų maklerio įmonių veiklą reglamentuojantys teisės aktai, įskaitant Europos Sąjungos teisės aktus. 11. Glaudus ryšys – ryšys tarp asmenų, pasireiškiantis kontrole arba dalyvavimu. Jeigu asmuo kontroliuoja du ar daugiau fizinių ar juridinių asmenų, laikoma, kad pastarieji taip pat yra susiję glaudžiais ryšiais. 12. Įmonių grupė (toliau – grupė) – grupė, įskaitant visus jos pogrupius, kurią sudaro patronuojančioji įmonė, jos patronuojamosios įmonės ir įmonės, kurios dalyvės yra patronuojančioji įmonė ar jos patronuojamosios įmonės, taip pat įmonės, nors ir nesusijusios šio straipsnio 21 ir 22 dalyse nustatytais ryšiais su kita (kitomis) įmone (įmonėmis), tačiau valdomos bendrai remiantis su šia (šiomis) įmone (įmonėmis) sudaryta (sudarytomis) sutartimi (sutartimis) ar steigimo dokumento (dokumentų) nuostatomis arba jų ir kitos (kitų) įmonės (įmonių) dauguma administravimo, valdymo ar priežiūros organų narių per finansinius metus iki konsoliduotųjų finansinių ataskaitų rinkinio sudarymo yra tie patys asmenys. 13. Įmonių grupės pogrupis (toliau – pogrupis) – grupės dalis, atitinkanti grupei keliamus reikalavimus. 14. Įmonių grupės vidaus operacijos – operacijos, kurias tarpusavyje atlikdamos prižiūrimos finansų konglomerato įmonės, vykdydamos sutarties arba kitu pagrindu atsiradusį įsipareigojimą, tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso nuo kitų tos pačios grupės įmonių ar bet kurio fizinio arba juridinio asmens, kurį su tos grupės įmonėmis sieja glaudus ryšys. 141. Juridinio asmens vadovas (toliau – vadovas) – juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme ir šio asmens steigimo dokumentuose nurodytas vadovas, valdymo ar kito organo (išskyrus dalyvių susirinkimą) narys. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-768, 2021-12-14, paskelbta TAR 2021-12-23, i. k. 2021-26897 15. Kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė – Lietuvos Respublikoje ar kitose valstybėse narėse licencijuota kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, arba užsienio įmonė, kuriai norint įsisteigti Lietuvos Respublikoje licencija būtų išduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymu. 16. Kompetentinga institucija: 1) Lietuvos Respublikos ir (arba) kitų valstybių narių priežiūros institucija, atsakinga už įmonių grupės lygiu finansų sektoriuje vykdomą bet kurios finansų konglomeratui priklausančios prižiūrimos įmonės, ypač finansų sektoriaus patronuojančiosios įmonės, priežiūrą; 2) koordinatorius, nurodytas šio įstatymo 13 straipsnyje, jeigu tai yra šios dalies 1 punkte nenurodyta institucija; 3) kitos valstybės narės priežiūros institucija, jeigu, šios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų institucijų nuomone, ją priskirti prie kompetentingų institucijų yra reikalinga. Iki 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 79/267/EEB, 92/49/EEB, 92/96/EEB, 93/6/EEB ir 93/22/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 98/78/EB ir 2000/12/EB, 21a straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų techninių reguliavimo standartų įsigaliojimo, priimant sprendimą šiame punkte nurodytas institucijas pripažinti kompetentingomis institucijomis atsižvelgiama į priežiūros institucijos prižiūrimų įmonių, priklausančių konglomeratui, turimą rinkos dalį kitose valstybėse narėse, ypač jeigu ji viršija 5 procentus, ir į kitoje valstybėje narėje įsisteigusios bet kurios priežiūros institucijos prižiūrimos įmonės svarbą konglomerate. 17. Kontrolė – patronuojančiosios ir patronuojamosios įmonės santykiai, atitinkantys šio straipsnio 21 ir 22 dalyse nustatytus kriterijus, arba analogiški fizinio ar juridinio asmens ir įmonės santykiai. Kontrolė gali būti tiesioginė arba netiesioginė. 18. Kredito įstaiga – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme. 19. Kredito įstaigos veiklos papildomas paslaugas teikianti įmonė – įmonė, kurios pagrindinė veikla yra turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, duomenų apdorojimas ar kitų paslaugų, be kurių kredito įstaiga negali teikti finansinių paslaugų ir kurios padeda šiai įstaigai teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusios su kredito įstaigos teikiamomis finansinėmis paslaugomis, teikimas vienai ar kelioms kredito įstaigoms. 20. Mišrios veiklos finansų kontroliuojančioji įmonė – patronuojančioji įmonė, kuri kartu su savo patronuojamosiomis įmonėmis, iš kurių bent viena yra priežiūros institucijos prižiūrima įmonė, turinti buveinę valstybėje narėje, ir su kitomis įmonėmis sudaro finansų konglomeratą. 21. Patronuojamoji įmonė – įmonė, kuri atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) įmonė, kurioje kita įmonė turi daugumą akcininkų ar kitų dalyvių balsų; 2) įmonė, kurioje kita įmonė, būdama pirmosios įmonės akcininkė ar dalyvė, turi teisę skirti ar atšaukti daugumą tos pirmosios įmonės administravimo, valdymo ar priežiūros organo narių; 3) įmonė, kuriai pagal jos steigimo dokumento nuostatas ar sudarytas sutartis su kita įmone ta kita įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį; 4) įmonė, kurioje kita įmonė, remdamasi sudarytomis su akcininkais ar dalyviais sutartimis, kontroliuoja daugumą pirmosios įmonės akcininkų ar dalyvių balsų; 5) įmonė, kuriai, priežiūros institucijos nuomone, kita įmonė veiksmingai daro lemiamą poveikį; 6) įmonė, kuri pagal šios dalies 1–5 punktų kriterijus yra patronuojamosios įmonės patronuojamoji įmonė. 22. Patronuojančioji įmonė – įmonė, kuri atitinka bent vieną iš šių kriterijų: 1) įmonė turi daugumą akcininkų ar kitų dalyvių balsų kitoje įmonėje; 2) įmonė, būdama kitos įmonės akcininkė ar dalyvė, turi teisę skirti ir atšaukti daugumą šios įmonės administravimo, valdymo ar priežiūros organo narių; 3) įmonė turi galimybę daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sudarytų su šia įmone sutarčių arba dėl šios įmonės steigimo dokumento nuostatų; 4) įmonė, kuri dėl sutarčių, sudarytų su kitos įmonės akcininkais ar dalyviais, kontroliuoja daugumą šios įmonės akcininkų ar dalyvių balsų; 5) įmonė, kuri, priežiūros institucijos nuomone, daro lemiamą poveikį kitai įmonei. 23. Perdraudimo įmonė – perdraudimo įmonė, priklausoma perdraudimo įmonė, trečiosios valstybės perdraudimo įmonė arba specialioji įmonė, kaip šios sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme. 24. Priežiūros institucija – Lietuvos Respublikos ir (arba) kitų valstybių narių kredito įstaigas, draudimo įmones, perdraudimo įmones, finansų maklerio įmones, kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmones ir alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdymo įmones prižiūrinti institucija. Lietuvos Respublikos priežiūros institucija yra Lietuvos bankas arba Europos Centrinis Bankas pagal 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika, nuostatas. 25. Priežiūros institucijos prižiūrima įmonė (toliau – prižiūrima įmonė) – kredito įstaiga, draudimo įmonė, perdraudimo įmonė, finansų maklerio įmonė, kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė arba alternatyviojo kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė, kurias prižiūri priežiūros institucija. 26. Alternatyviojo kolektyvinio investavimo subjekto valdymo įmonė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdytojų įstatyme arba užsienio įmonė, kuriai norint įsisteigti Lietuvos Respublikoje licencija būtų išduodama vadovaujantis Lietuvos Respublikos alternatyviųjų kolektyvinio investavimo subjektų valdytojų įstatymu. 27. Rizikos koncentracija – rizikos susitelkimas, dėl kurio galimi nuostoliai, keliantys grėsmę visų finansų konglomerato įmonių mokumui (kapitalo pakankamumui) ir finansinei būklei. Nuostolių tikimybė gali būti grindžiama sandorio šalių (kredito), investicijų, draudimo, rinkos, kita rizika arba šių rizikos rūšių deriniu ar tarpusavio sąveika. 28. Užsienio valstybė – valstybė ne Europos Sąjungos narė ir ne Europos ekonominės erdvės valstybė. 29. Valstybė narė – valstybė Europos Sąjungos narė, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybė. 30. Užsienio valstybės grupė – grupė, kurios patronuojančioji įmonė įsteigta užsienio valstybėje. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-768, 2021-12-14, paskelbta TAR 2021-12-23, i. k. 2021-26897 31. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Finansų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatyme ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (su visais pakeitimais). Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-768, 2021-12-14, paskelbta TAR 2021-12-23, i. k. 2021-26897
Analysis
from 2 August 2026, unlabelled AI content becomes, for a company, not a marketing error but a compliance gap that must be substantiated with documentation.
For a Lithuanian company, the question will not be whether it developed the AI system itself, but whether its use affects informing individuals, data protection, consumer rights or supervised systems.

Core issue

As of 2 August 2026, the threshold for AI use shifts from technical deployment to demonstrable organisational control.

For a Lithuanian company, the question will not be whether it developed the AI system itself, but whether its use affects informing individuals, data protection, consumer rights or supervised systems. News fact: as of 2 August 2026, a new phase of the AI Act applies, including transparency obligations under the referenced Article 50 of the AI Act. The assessment based on the sources provided relies on Article 39 GDPR, Article 58 GDPR, Article 99 GDPR, Article 40 of the Law on Consumer Rights Protection, Article 51 of the Law on Consumer Rights Protection, and, sectorally, Article 21 of the Law on Markets in Financial Instruments and Article 12 of the Law on Cyber Security.

Legal assessment

If an AI chatbot, emotion analysis or content imitating a real person involves the processing of personal data, data protection governance obligations arise within the organisation under Article 39 GDPR. The data protection officer must not only advise, but also monitor compliance, staff awareness, training, audits and cooperate with the supervisory authority.

  • Article 39(1)(a) GDPR: the obligation to inform the controller, processor and employees of their obligations.
  • Article 39(1)(b) GDPR: the obligation to monitor compliance, policies, allocation of responsibilities, training and audits.
  • Article 39(1)(d)–(e) GDPR: the obligation to cooperate and act as a contact point for the supervisory authority.

In practice, a breach of AI transparency may also become a consumer rights issue if a business does not disclose material information to the consumer about the interaction or content. In such a case, Article 51 of the Law on Consumer Rights Protection allows competent authorities to collect documents, data and information, while protecting commercial, professional and banking secrets. The authority may also carry out on-site inspections when exercising the powers under Regulation (EU) 2017/2394.

RegimeAmount or deadline
Article 99 GDPRapplicable from 25 May 2018
Article 40 of the Law on Consumer Rights Protectionfine from EUR 500 to EUR 5,000
Article 40 of the Law on Consumer Rights Protectionfine from EUR 250 to EUR 2,500
High-risk AI phase referred to in the news itemfrom 2 December 2027

The level of sanctions in the sources provided is not directly linked to the AI Act, but specific ranges are indicated for consumer protection infringements. Article 40 of the Law on Consumer Rights Protection allows a warning to be issued where the infringement does not cause material harm to the protected interests of consumers.

In the financial sector, AI or algorithmic solutions must be assessed more strictly because Article 21 of the Law on Markets in Financial Instruments requires effective systems, risk controls, business continuity, testing and supervision. An investment firm engaged in algorithmic trading must notify the supervisory authority of that activity and of the trading venue. If an AI tool is used in a trading system, the compliance issue is not limited to notifying the consumer; it moves to the level of resilience, prevention of erroneous orders and prevention of market disruption.

For cyber security entities, the issue of internal processes is likewise not a formality. Article 12 of the Law on Cyber Security requires managers of critical information infrastructure to have incident plans, conduct annual testing of measures and submit the results to the National Cyber Security Centre. An AI tool integrated into such infrastructure must be managed through the regime for incidents, testing and technical measures.

The sharpest formulation of this situation is as follows: from 2 August 2026, unlabelled AI content becomes, for a company, not a marketing error but a compliance gap that must be substantiated with documentation. The sources provided contain no case law; therefore, no precedent rule applies to this analysis.

Consequences

In practical terms, the most important first scenario for businesses is self-monitoring before supervisory action. The company must link the description of its AI use with documents on data protection, consumer information, cyber security and sectoral risk management.

  • inventory AI systems and their purpose;
  • determine whether personal data are processed;
  • assign responsibilities and training procedures under Article 39 GDPR;
  • prepare a consumer-facing information mechanism;
  • retain evidence that the transparency obligation has been implemented.

The second scenario is an institutional inspection, where documents, data or information are requested under Article 51 of the Law on Consumer Rights Protection. In such a case, the business may request protection of commercial, professional or banking secrets, but must clearly identify the information to be protected.

The third scenario is relevant to regulated sectors: investment firms, cyber security entities and electronic identification service providers. Their AI solutions will be assessed not only by reference to transparency, but also by reference to system resilience, the functions of supervisory authorities and business continuity obligations.

Procedurally, companies can next be expected to update their internal AI inventories, information notices and responsibility allocation documents by 2 August 2026, and, for high-risk AI systems, to prepare documentation before 2 December 2027.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was prompted by the EU Artificial Intelligence Act, while the accompanying amendments in the Seimas were submitted by Saulius Bucevičius, Chair of the Committee on Economics. The objective is to establish, by 2 August 2026, the national legal preconditions for the application of the AI Act in Lithuania: to allocate institutional competences, including the functions of the Bank of Lithuania, and to lay down the procedure for investigating complaints and infringements. The principal rationale is to ensure the use of trustworthy, human-centric AI systems under uniform EU rules; no material objections are apparent from the documents submitted.

  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS BANKO ĮSTATYMO NR. I-678 42 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2026 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 1 straipsnio …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL EUROPOS SĄJUNGOS DIRBTINIO INTELEKTO AKTO ĮGYVENDINIMO“ PROJEKTO IR JO LYDIMŲJŲ TEISĖS AKTŲ PROJEKTŲ (TOLIAU – ĮSTATYMŲ PROJEKTAI) AIŠK…“
  • Parliamentary materials„167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas). “ 9 st…“
  • Parliamentary materials„Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamenta…“
📄 Original — Respublika
New rule from Sunday: AI-generated content must be labeled 🔗
Starting Sunday, European Union transparency rules for AI-generated content come into force, meaning deepfakes and other AI-created material will have to be clearly labeled so Europeans can immediately tell whether online content they see…
Fact-check:
⚪ UnverifiedDI sukurtas turinys (vaizdai, tekstai, klastotės) privalės būti žymėtas ženklinimais, o DI sistemos turi aiškiai nurodyti naudotojams, jog tai DI
⚪ UnverifiedTaisyklės taikomos tik profesionaliui turiniui, ne asmeniniam DI naudojimui, ir tekstui apie viešąjį interesą, jei jis sukurtas DI ir neperžiūrėtas žmogaus
✅ ConfirmedNeatitinkančioms reikalavimų bendrovėms grės didelės baudos
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo Nr. X-1262 pakeitimo įstatyma 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo Nr. X-1262 nauja…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo Nr. X-1262 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymą Nr. X-1262 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENŲ DELEGAVIMO Į TARPTAUTINES IR EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCIJAS AR UŽSIENIO VALSTYBIŲ INSTITUCIJAS ĮSTATYMAS I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS
Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo Nr. X-1262 pakeitimo įstatyma 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Delegavimo trukmė. Delegavimo pratęsimas, deleguotų asmenų…
17 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „20 straipsnis. Delegavimo trukmė. Delegavimo pratęsimas, deleguotų asmenų perkėlimas į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje 1. Pretendentas deleguojamas į priimančiąją instituciją laikotarpiui, kurį nurodo priimančioji institucija, tačiau paprastai ne ilgiau kaip 3 metams, jeigu tarptautinės sutartys ar Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Asmuo gali būti deleguojamas arba jo delegavimo trukmė pratęsiama ilgesniam negu 3 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į pareigybės, į kurią asmuo deleguotas, svarbą Lietuvos vidaus ir užsienio politikos tikslams, į kuriuos atsižvelgiama tvirtinant delegavimo prioritetus, taip pat tais atvejais, kai deleguotas asmuo perkeliamas į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje. Užsienio reikalų ministerija delegavimo ilgesniam negu 3 metų laikotarpiui tikslingumą motyvuotai pagrindžia išvadoje arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytoje išvadoje dėl delegavimo pratęsimo arba perkėlimo į kitas pareigas priimančiojoje institucijoje tikslingumo ir delegavimo išlaidų padengimo galimybės, jeigu tokių išlaidų neapmoka priimančioji institucija (toliau – išvada dėl delegavimo pratęsimo arba perkėlimo į kitas pareigas). 2. Sprendimą pratęsti karjeros valstybės tarnautojo, statutinio valstybės tarnautojo, valstybės pareigūno arba viešosios įstaigos ar nacionalinės plėtros įstaigos darbuotojo delegavimo trukmę arba perkelti jį į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje priima deleguojančiosios institucijos vadovas, atsižvelgdamas į išvadą dėl delegavimo pratęsimo arba perkėlimo į kitas pareigas. Išvadą dėl delegavimo pratęsimo arba perkėlimo į kitas pareigas Užsienio reikalų ministerija parengia gavusi priimančiosios institucijos pasiūlymą pratęsti deleguoto asmens delegavimo trukmę arba jį perkelti į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje. Rengiant šią išvadą, atsižvelgiama į tai, ar pareigybė atitinka nacionalinius delegavimo prioritetus, ir į delegavimo išlaidų, susijusių su delegavimo trukmės pratęsimu arba perkėlimu į kitas pareigas priimančiojoje institucijoje, padengimo iš Užsienio reikalų ministerijai tam tikslui skirtų valstybės biudžeto asignavimų galimybes. Jeigu išvadoje dėl delegavimo pratęsimo arba perkėlimo į kitas pareigas nurodyta, kad pareigybė atitinka nacionalinius delegavimo prioritetus, bet išlaidos, susijusios su delegavimo pratęsimu arba perkėlimu į kitas pareigas priimančiojoje institucijoje, negalės būti padengiamos iš Užsienio reikalų ministerijai tam tikslui skirtų valstybės biudžeto asignavimų dėl to, kad šių asignavimų nepakanka, delegavimo trukmė gali būti pratęsiama arba gali būti pritarta perkėlimui į kitas pareigas priimančiojoje institucijoje, jeigu deleguojančioji institucija sutinka, kad delegavimo išlaidos būtų apmokamos iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ar kitų deleguojančiosios institucijos teisėtai gautų lėšų. 3. Sprendimas pratęsti karjeros valstybės tarnautojo, statutinio valstybės tarnautojo, valstybės pareigūno arba viešosios įstaigos ar nacionalinės plėtros įstaigos darbuotojo delegavimo trukmę arba perkelti jį į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje taip pat gali būti priimamas, kai Užsienio reikalų ministerija pritaria, kad būtų pratęsiamas delegavimas arba perkeliama į kitas pareigas, atitinkančias žinybinius delegavimo prioritetus, toje pačioje priimančiojoje institucijoje, ir deleguojančioji institucija sutinka, kad delegavimo išlaidos bus apmokamos iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ar kitų deleguojančiosios institucijos teisėtai gautų lėšų, arba kai išlaidas apmoka priimančioji institucija. 4. Sprendimą dėl delegavimo sutarties pratęsimo arba kito asmens perkėlimo į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje priima užsienio reikalų ministras arba jo įgaliotas asmuo. Toks sprendimas priimamas gavus priimančiosios institucijos pasiūlymą pratęsti deleguoto asmens delegavimo trukmę arba jį perkelti į kitas pareigas toje pačioje priimančiojoje institucijoje, atsižvelgiant į nacionalinius delegavimo prioritetus ir į delegavimo išlaidų padengimo iš tam tikslui skirtų valstybės biudžeto asignavimų ar kitų deleguojančiosios institucijos teisėtai gautų lėšų galimybes. Delegavimo sutartis gali būti pratęsiama neviršijant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 68 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino. 5. Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodyti sprendimai priimami per priimančiosios institucijos nustatytą laikotarpį, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki delegavimo laikotarpio pabaigos.“
Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo Nr. X-1262 pakeitimo įstatyma 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas prioritetų tvirtinimą, delegavimo koordinavimą, pretendentų į pareigas, į kurias gali būti deleguojama, atrankos principus, delegavimo tvarką, delegavimo į rinkimų stebėjimo misijas rezervo sudarymą, deleguojamų asmenų darbo užmokesčio nustatymą ir socialinių garantijų deleguojamiems asmenims suteikimą. 2. Šis įstatymas taikomas karjeros valstybės tarnautojams, statutiniams valstybės tarnautojams, įskaitant ir tuos atvejus, kai jie siunčiami dirbti į Europos išorės veiksmų tarnybą ar laikinai perkeliami į ją pagal Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygų, nustatytų 1961 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentais Nr. 31 (EEB) ir Nr. 11 (EAEB) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 2 tomas, p. 5), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013 (OL 2013 L 287, p. 15), 2 straipsnio e dalį, taip pat valstybės pareigūnams, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ir kurie pagal jų veiklą reglamentuojančius įstatymus ir šį įstatymą gali būti deleguojami, (toliau – valstybės pareigūnai) ir kitiems asmenims. 3. Šis įstatymas netaikomas kariams ir krašto apsaugos sistemos valstybės tarnautojams, žvalgybos pareigūnams, tarnaujantiems pagal žvalgybos pareigūno tarnybos sutartis, ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, dalyvaujantiems užsienyje vykstančiose tarptautinėse karinėse operacijose, pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose, kariams, siunčiamiems į užsienio valstybių ir tarptautines karines ar gynybos institucijas, pedagoginiams darbuotojams, siunčiamiems dirbti į Europos mokyklas, asmenims, vykdantiems ar vykstantiems vykdyti lituanistinį švietimą užsienyje, specialistams, vykstantiems dirbti į užsienio lietuvių bendruomenes, organizacijas ir kultūros įstaigas, taip pat asmenims, kurių negalima deleguoti pagal jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. 4. Šis įstatymas netaikomas asmenims į Europos Sąjungos rinkimų stebėjimo misijas siųsti, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, 12, 13, 14 straipsnius ir 16 straipsnio 2 dalį, kurie mutatis mutandis taikomi pretendentų vykti į šias misijas atrankai, ir 23 straipsnio 2 dalį. 5. Šis įstatymas netaikomas asmenims į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro tvirtinamame sąraše nurodytas žemesnes negu misijos vadovo ar jo pavaduotojo pareigas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misijose, įskaitant jos išorinius biurus, siųsti, kai ši organizacija apmoka pragyvenimo ir apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis išlaidas, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnį, 11 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 16 straipsnio 2 dalį, kurie mutatis mutandis taikomi pretendentų vykti į šias misijas, įskaitant jos išorinius biurus, atrankai, ir 23 straipsnio 2 dalį.
Analysis
A professional disseminator that conceals the AI origin is exposed not because of the method of creation, but because of the failure to disclose it to the user.
The Lithuanian question is not simply “whether AI content must be labelled”, but who in Lithuania will have clear competence to supervise this obligation.

Core issue

The Lithuanian question is not simply “whether AI content must be labelled”, but who in Lithuania will have clear competence to supervise this obligation. It must be assessed under Regulation (EU) 2024/1689, referred to in the source concerning the implementing law, as well as under Article 4(2), Article 58(4) and (5), and Article 65(1) GDPR, and national framework documents. The news point is this: from Sunday, AI content created for professional purposes will have to be labelled, while existing systems must be aligned by 2 December. The axis of Lithuanian lawmaking is now not the label itself, but the allocation of competences: the source states that a separate draft law is being prepared on the competence of the institutions implementing Regulation (EU) 2024/1689, and on the rights and obligations of relevant entities.

QuestionLegal reference point visible in the source
Who will supervise AI rules in LithuaniaA separate draft law on the implementation of Regulation (EU) 2024/1689
When the institutional framework must be establishedQ4 2026 under item 1.1.19 of the Government plan
When existing systems must be alignedBy 2 December, according to the deadline stated in the news item

Legal assessment

For professional entities, the practical obligation under the regime described in the news item is not merely a technical label, but a disclosure intelligible to the user.

  • If chatbots are used, the user must be clearly informed that they are interacting with an AI system.
  • If an AI-generated image or text is disseminated for professional purposes, the content must be labelled.
  • Public-interest information text must be labelled where it was created by AI and not reviewed by a human.

This obligation becomes particularly strict where AI content is presented as realistic text, image, audio, or video. A professional disseminator that conceals the AI origin is exposed not because of the method of creation, but because of the failure to disclose it to the user. If AI content involves the use of personal data, Article 4(2) GDPR becomes relevant: processing includes collection, recording, storage, adaptation, alteration, disclosure, and dissemination. In such a case, the creation, modification, and publication of AI content may be assessed through the chain of data-processing operations. Article 12(8) GDPR further indicates that standardised icons may be used to present information in a clear and machine-readable manner.

Institutional competence in Lithuania is still being structured at national level. The source concerning draft law No XVP-925 expressly states that the Ministry of the Economy and Innovation is preparing a separate draft law on the competence of institutions implementing Regulation (EU) 2024/1689 and on the rights and obligations of relevant entities. The same source criticises declaratory regulation that does not establish specific rights and obligations of public administration entities.

  • In 2026, the State Digital Solutions Agency is envisaged as a centre for methodological and expert assistance to public administration entities.
  • In Q4 2026, item 1.1.19 of the Government plan provides for the creation of an institutional framework for implementing the AI Act.
  • In the same direction, an AI regulatory sandbox is envisaged for development and practical application.

From a data protection perspective, action by the supervisory authority cannot be arbitrary: Article 58(4) GDPR requires safeguards, effective judicial remedy, and due process. Article 58(5) GDPR allows the supervisory authority to bring matters before the courts or participate in proceedings concerning enforcement of the Regulation. In cross-border disputes, Article 65(1) GDPR gives the European Data Protection Board the power to adopt a binding decision to ensure correct and consistent application.

Consequences

First scenario: major platforms implement labelling in advance and reduce sanctions risk through standardised labelling tools. Second scenario: professional content disseminators wait for the national competence framework, but must still align existing systems by 2 December in accordance with the deadline stated in the news item. Third scenario: the dispute shifts into the data protection sphere if the creation or dissemination of AI content involves data relating to identifiable persons.

In practice, this matters for platforms, media organisations, advertising agencies, public administration entities, and AI service providers. They need to distinguish personal AI use from professional content dissemination, because the exception stated in the news item applies to personal needs. For public-interest texts, the risk is greatest where AI-prepared text is published without human review and without clear labelling. Procedurally, the nearest point to monitor is the national implementing draft law on the competence of institutions under Regulation (EU) 2024/1689. Under item 1.1.19 of the Government plan, the institutional framework and AI regulatory sandbox should be expected in Q4 2026, while the alignment deadline for existing systems under the news item is 2 December.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„Projektas lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTRONINĖS ATPAŽINTIES IR ELEKTRONINIŲ OPERACIJŲ PATIKIMUMO UŽTIKRINIMO PASLAUGŲ ĮSTATYMO NR. XIII-1120 1, 2, 3, 12…“
  • Parliamentary materials„Įstatymo 41 straipsnis reikalauja, kad ADA sistemose ir tinkluose būtų įdiegtos apsaugos priemonės, leidžiančios apsaugoti įslaptintą informaciją, žymimą slaptumo žyma „K…“
  • Parliamentary materials„Projekto Nr. XIVP-2279(2) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTRONINĖS ATPAŽINTIES IR ELEKTRONINIŲ OPERACIJŲ PATIKIMUMO UŽTIKRINIMO PASLAUGŲ ĮSTATYMO NR. XIII-…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTRONINĖS ATPAŽINTIES IR ELEKTRONINIŲ OPERACIJŲ PATIKIMUMO UŽTIKRINIMO PASLAUGŲ ĮSTATYMO NR. XIII-1120 1, 2, 3, 12, 13, 16…“
📄 Original — Ekonomika.lt
Fintech Companies Expand Use of Credit Bureau Data: What Is Changing for Customers and Debt Management 🔗
Fintech companies are increasingly working with credit bureaus and other data providers to assess customer risk more accurately and automate debt management. This is changing how loans are issued and how overdue payments are handled, with…
Fact-check:
✅ ConfirmedKredito duomenys yra jautria informacija, kurią reguliuoja teisės aktai
✅ ConfirmedVartotojai turi teisę susipažinti su savo kredito ataskaita ir tikslinti joje esančią netikslią informaciją
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą 1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo…
8 straipsnis. Pareiga įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą 1. Prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus. 2. Jeigu vartojimo kredito sutarties šalys po vartojimo kredito sutarties sudarymo susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą, prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą vartojimo kredito davėjas atnaujina turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertina jo mokumą. 3. Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo tikslais naudojami asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 4. Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija. 5. Vartojimo kredito gavėjas privalo pateikti vartojimo kredito davėjo prašomą informaciją, reikalingą vartojimo kredito gavėjo mokumui įvertinti. 6. Netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą.
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1, 2, 3, 6, 20, 21, 22, 24, 25, 26, 27, 29, 33, 35, 36, 38, 40, 45, 53 straipsnių, ketvirtojo ir 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „22 straipsnis. Asmens duomenų apie suteiktas finansines paslaugas, susijusias su…
10 straipsnis. 22 straipsnio pakeitimas Pakeisti 22 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „22 straipsnis. Asmens duomenų apie suteiktas finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu ar kreditingumo vertinimu, tvarkymas asmens mokumo ir finansinės rizikos vertinimo bei įsiskolinimo valdymo tikslais 1. Kredito įstaigos ir finansų įmonės, kurios teikia finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu ar kreditingumo vertinimu (toliau – finansinės paslaugos), (toliau – finansų įstaigos) turi teisę tvarkyti ir gauti viena iš kitos duomenų subjektų, kuriems yra suteikusios ar ketina suteikti finansinių paslaugų, ir jų įsipareigojimus minėtoms įstaigoms užtikrinančių duomenų subjektų asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą (jeigu asmens kodas nesuteiktas, – asmens dokumento duomenis), adresą, telefono ryšio numerį, pageidautų finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų, dėl kurių buvo priimtas teigiamas ar neigiamas sprendimas, rūšis ir sumas, esamų finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų rūšis ir sumas, vykdymo terminus, duomenis apie šių įsipareigojimų vykdymą, duomenis apie buvusius finansinius ir (arba) turtinius įsipareigojimus ir jų vykdymą, įskaitant jungtinėse skolininkų rinkmenose esančius duomenų subjektų duomenis, taip pat duomenis apie duomenų subjektų pajamas, pajamų rūšis ir jų šaltinius, duomenis apie duomenų subjektų turtą, šeiminę padėtį, einamas pareigas (darbą) ir išsilavinimą) asmens mokumo ir finansinės rizikos vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais, jeigu šie duomenų subjektai duoda sutikimą. 2. Jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys asmenų mokumo ir finansinės rizikos vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais gali būti tvarkomi ir nuolat atnaujinami jungtinėse finansinės rizikos duomenų rinkmenose (toliau – jungtinės finansinės rizikos rinkmenos) pagal su finansų įstaigomis sudarytas duomenų teikimo sutartis. Jungtinių finansinės rizikos rinkmenų valdytojais gali būti finansų įstaigos, tik šio įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka pranešusios Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuri privalo atlikti išankstinę patikrą. 3. Finansų įstaigos gali gauti asmens duomenis šio straipsnio 1 ir 6 dalyse nurodytomis sąlygomis ir apimtimi tik tais atvejais, kai duomenų subjektas: 1) kreipiasi į šias įstaigas dėl finansinių paslaugų gavimo ar dėl finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų užtikrinimo ir (arba); 2) yra gavęs iš šių įstaigų finansinių paslaugų ar yra užtikrinęs finansinius ir (arba) turtinius įsipareigojimus ir yra būtina nustatyti, ar nekyla grėsmė tinkamam prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. 4. Finansų įstaigos užtikrina, kad gauti duomenų subjektų duomenys nebūtų: 1) tvarkomi tikslais, kurie nėra suderinami su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2) saugomi ilgiau negu 12 mėnesių, jeigu buvo priimtas sprendimas atsisakyti suteikti finansinę paslaugą. 5. Finansų įstaigos užtikrina, kad duomenys apie jų suteiktas finansines paslaugas nebūtų saugomi ilgiau negu 10 metų nuo šių paslaugų suteikimo ir įsipareigojimų įvykdymo dienos, jeigu įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai nenustato kitaip. 6. Visi asmens duomenys iš jungtinių finansinės rizikos rinkmenų gali būti teikiami tik finansų įstaigoms. Kitiems asmenims, kurie teikia paslaugas, susijusias su finansinės rizikos prisiėmimu, asmens mokumo ir finansinės rizikos vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais iš jungtinių finansinės rizikos rinkmenų teikiami tik šie apibendrinti duomenys: asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu asmens kodas nesuteiktas, – asmens dokumento duomenys) ir asmens kreditingumo reitingas. 7. Draudžiama iš jungtinių finansinės rizikos rinkmenų teikti asmens duomenis ir asmens kreditingumo reitingą kitais negu asmens mokumo ir finansinės rizikos vertinimo ir įsiskolinimo valdymo tikslais. 8. Duomenų subjektas turi teisę pareikšti jungtinės finansinės rizikos rinkmenos valdytojui savo nuomonę dėl asmens kreditingumo reitingo nustatymo šio įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka.“
Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Asmens duomenų tvarkymas asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti 1. Duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą…
21 straipsnis. Asmens duomenų tvarkymas asmens mokumui įvertinti ir įsiskolinimui valdyti 1. Duomenų valdytojas turi teisę tvarkyti ir teikti teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims laiku bei tinkamai finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų jam neįvykdžiusių duomenų subjektų (toliau – skolininkų) duomenis, taip pat ir asmens kodą, kad būtų galima įvertinti asmens mokumą ir valdyti įsiskolinimą, jei tinkamai įgyvendinami šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti duomenų apsaugos reikalavimai. 2. Duomenų valdytojas turi teisę skolininkų duomenis, taip pat ir asmens kodą, teikti duomenų valdytojams, tvarkantiems jungtines skolininkų duomenų rinkmenas (toliau – jungtines rinkmenas). Duomenų valdytojas gali tvarkyti jungtines rinkmenas, turėdamas tikslą teikti tokius duomenis teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims, kad šie galėtų įvertinti duomenų subjekto mokumą ir valdyti įsiskolinimą, tik šio įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka pranešęs Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuri privalo atlikti išankstinę patikrą. 3. Duomenų valdytojas gali teikti skolininkų duomenis tik tuo atveju, jeigu jis duomenų subjektui raštu pateikė priminimą apie įsipareigojimų neįvykdymą ir per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai duomenų valdytojas išsiuntė (pateikė) duomenų subjektui priminimą: 1) įsiskolinimas liko nepadengtas ir (arba) mokėjimo terminas nebuvo atidėtas arba 2) duomenų subjektas pagrįstai neginčijo įsiskolinimo. 4. Duomenų valdytojas negali tvarkyti ypatingų asmens duomenų. 5. Jungtinės rinkmenos negali būti jungiamos su asmens duomenimis iš kitų asmens duomenų rinkmenų, kurios buvo sudarytos ir yra tvarkomos kitais negu mokumo vertinimo bei įsiskolinimo valdymo tikslais. 6. Duomenų valdytojas, tvarkantis jungtines rinkmenas, gavęs iš šio straipsnio 2 dalyje nurodyto duomenų valdytojo skolininkų duomenis, privalo kiekvienam duomenų subjektui suteikti šią informaciją (išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas tokią informaciją jau turi): 1) apie savo (duomenų valdytojo) ir savo atstovo, jeigu šis yra, rekvizitus ir buveinę; 2) kokiais tikslais tvarkomi duomenų subjekto asmens duomenys; 3) iš kokių šaltinių ir kokie duomenų subjekto duomenys surinkti, kam ir kokiais tikslais teikiami, apie duomenų subjekto teisės susipažinti su savo asmens duomenimis, reikalauti ištaisyti neteisingus, netikslius, neišsamius savo asmens duomenis buvimą. 7. Duomenys apie faktą, kad duomenų subjektas laiku ir tinkamai neįvykdė savo finansinių ir (arba) turtinių įsipareigojimų, negali būti tvarkomi ilgiau negu 10 metų nuo įsiskolinimo padengimo dienos. Kai duomenų subjektas įsiskolinimą padengia, duomenų valdytojai privalo užtikrinti, kad tvarkant duomenis apie duomenų subjekto tinkamai ir laiku neįvykdytus finansinius ir (arba) turtinius įsipareigojimus būtų nurodoma: 1) kad duomenų subjektas įsiskolinimą padengė; 2) įsiskolinimo padengimo data.
Analysis
A fintech risk model becomes unlawful not because of automation, but because the purpose expands beyond the limits of Article 22(1) of the Law on Legal Protection of Personal Data.
Joint debtor files are not an unrestricted data warehouse.

Core issue

The legal axis of fintech and credit bureau integration is not technology, but the permissible purpose of data use and its limits. Where data are used both for loan pricing and default scenarios, the assessment rests on Article 22 of the Law on Legal Protection of Personal Data, Article 8 of the Law on Consumer Credit, and Article 15 of the Law on Credit Relating to Immovable Property. The news item falls within a single regulatory question: when a financial institution may obtain, combine and continuously use credit data. Under Article 22(1) of the Law on Legal Protection of Personal Data, this is permitted for the purposes of assessing a person’s solvency and financial risk and managing indebtedness, provided that the data subject gives consent.

Legal assessment

Article 8(1) of the Law on Consumer Credit establishes not a right, but an obligation to assess creditworthiness before entering into a contract. The creditor must rely on sufficient information concerning the consumer and carry out checks in registers and information systems, or substantiate the information by other evidence.

  • before the contract, the specific financial obligation is assessed;
  • before any significant increase in the total amount of credit, the information is updated;
  • under Article 8(5) of the Law on Consumer Credit, the consumer must provide the requested information necessary for the solvency assessment;
  • under Article 8(3) of the Law on Consumer Credit, personal data are processed in accordance with the procedure established by the Law on Legal Protection of Personal Data.

The expansion of data use is lawful only to the extent that it remains tied to solvency, financial risk or indebtedness management. A fintech risk model becomes unlawful not because of automation, but because the purpose expands beyond the limits of Article 22(1) of the Law on Legal Protection of Personal Data.

A separate logic applies at the debt administration stage. Under Article 21(1) of the Law on Legal Protection of Personal Data, debtors’ data, including the personal identification number, may be processed and disclosed to third parties having a legitimate interest for the purposes of assessing solvency and managing indebtedness.

  • the controller must remind the debtor in writing of the failure to perform obligations;
  • under Article 21(3) of the Law on Legal Protection of Personal Data, 30 calendar days must elapse;
  • during that period, the debt must remain unpaid or the payment deadline must not have been deferred;
  • the data subject must not have reasonably disputed the debt;
  • under Article 21(4), special categories of personal data may not be processed.
QuestionApplicable limit
Transfer of debtor data30 calendar days after written reminder
LTV for immovable property creditnot more than 85 percent
DSTInot more than 40 percent
Stress-test DSTI at 5 percent interestnot more than 50 percent
Maximum loan maturity30 years

Joint debtor files are not an unrestricted data warehouse. Under Article 21(2) of the Law on Legal Protection of Personal Data, their processor must notify the State Data Protection Inspectorate, which is required to carry out a prior check.

In the case of immovable property credit, data monitoring is expressly written into the law. Article 15(1) of the Law on Credit Relating to Immovable Property permits the provision of data not only for creditworthiness assessment, but also for monitoring the performance of obligations during the term of the agreement.

The competence of the Bank of Lithuania arises from several of the sources cited. Under Article 23(1) of the Law on Consumer Credit, consumer credit providers must submit to the supervisory authority, at least once a year, information on the scale and cost of credit and overdue payments.

The case law of the Supreme Administrative Court of Lithuania, published in Bulletin No. 31 of the administrative law practice of that court, emphasises the normative function of responsible lending rules. This means that creditworthiness assessment rules are not an internal convenience document, but criteria that must be followed when assessing a consumer credit recipient.

Consequences

In practical terms, for the client this means a faster decision, but a narrower tolerance for error in the event of late payment. A better history may affect the price and limit, but a late instalment may move more quickly into indebtedness management mode.

For a fintech company, three procedural safeguards become paramount. They determine whether the credit bureau integration can be justified before the supervisory authority.

  • obtain consent where data are obtained under Article 22(1) of the Law on Legal Protection of Personal Data;
  • before granting credit, carry out a creditworthiness assessment under Article 8(1) of the Law on Consumer Credit;
  • before transferring debtor data, observe the 30-calendar-day procedure under Article 21(3) of the Law on Legal Protection of Personal Data.

For credit bureaus and processors of joint files, what matters most is not the volume of data, but the lawful purpose and the prior check. Without this link, the automation of debt management may lose its legal basis even before the substance of the algorithms is assessed.

The next procedurally most significant point will be the specific moment of data transfer: after the written reminder, 30 calendar days must be allowed to elapse, and only then should it be decided whether to transfer the debtor’s data to a joint file or to a third party having a legitimate interest.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Government, and the draft was prepared by the Ministry of Finance. The aim was to transpose EU consumer credit rules, strengthen responsible lending, and provide broader opportunities for credit providers and platforms to verify customer data in registers and information systems. For customers, this means more information about automated decisions, the reasons for refusals to grant credit, and the registration of overdue payments; the main comments were technical, mostly concerning references to personal data protection and the precise alignment of the regulatory framework.

  • Institutional opinion on the draft„Pastebėtina, jog galiojančio įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje, 23 straipsnio 7 dalyje ir 48 straipsnio 6 dalyje taip pat yra pateikiamos nuorodos į asmens duomenų tvarkymą…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU SUSIJUSIO KREDITO ĮSTATYMo NR. XII-2769 3, 21, 33 STRAIPSNIŲ, PRIEDO PAKEITIMO IR ĮSTATYMO PAP…“
  • Parliamentary materials„Papildyti 28 straipsnį nauju 5 punktu ir jį išdėstyti taip: „5) gauna priežiūrai atlikti reikalingą informaciją, duomenis, dokumentus, jų kopijas, kitą informaciją, duome…“
  • Parliamentary materials„Kartu Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti teisę priežiūros institucijai reklamos reikalavimus detalizuoti įstatymo įgyvendinamajame teisės akte. Atitinkamai vartojimo kr…“
📄 Original — KaunoDiena.lt
Poles Who Became the Terror of Car Washes Face Trial 🔗
Lithuania’s Prosecutor General’s Office said Tuesday that Marijampolė district prosecutor Vytautas Nacikūnas has sent a criminal case to the Šiauliai chamber of the Šiauliai District Court. According to law enforcement, from February to…
Fact-check:
🔴 RefutedBaudžiamajame kodekse už svetimo turto vagystę numatyta griežčiausia sankcija – laisvės atėmimas iki šešerių metų
🟡 IncompleteBaudžiamajame kodekse už turto sunaikinimą ar sugadinimą numatyta laisvės atėmimas iki dvejų metų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 178 straipsnis (statute)
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki…
178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė), arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į transporto priemonę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė didelės vertės svetimą turtą, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 4. Tas, kas pagrobė labai didelės vertės svetimą turtą arba pagrobė didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 5. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 6. Už šio straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 7. Už šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 187 straipsnis (statute)
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu…
187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino, išardė ar sugadino strateginę arba svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Nr. XII-500, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3771 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 188 straipsnis (statute)
188 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos…
188 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 4. Už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that the most severe penalty for theft of another person’s property is imprisonment for up to six years is inaccurate. Under Article 178(4) of the Criminal Code, the most severe penalty for theft is imprisonment for up to eight years where property of very high value, items of special significance, or valuables are stolen, or where the offence is committed by an organised group. It would be more accurate to write that the sanction of up to six years mentioned in this case corresponds to aggravated theft by unlawful entry into a storage facility under Article 178(3) of the Criminal Code. The statement concerning damage to property punishable by up to two years is also incomplete, because Article 187(2) of the Criminal Code provides for imprisonment of up to five years in cases involving damage to high-value property.

In this case, the car-wash payment terminals function as repositories, so the EUR 33 Kuršėnai episode does not, in itself, lose its classificatory significance under Article 178(3) of the Criminal Code.
The sentencing ranges show that the weight of the charge does not arise from the single largest stolen amount.

Core issue

The crux of this case is not the breaking open of individual coin terminals, but the classification of the acts as thefts committed by breaking into repositories and as separate damage to property. The issue is to be assessed under Article 178(3), Article 187(1), Article 22(1) and (3), and Article 2(3)-(5) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The factual basis of the report is narrow: four completed episodes and one attempted theft from a car wash identified in Šiauliai. Under Article 178(3) of the Criminal Code, the decisive factor is not merely the amount stolen, but also the method: another person’s property was stolen by breaking into a repository. Under Article 187(1) of the Criminal Code, the destruction of or damage to another person’s property is assessed separately, with a custodial sentence of up to two years prescribed.

EpisodeReported amount stolen
VilkaviškisEUR 5,900
JurbarkasEUR 2,156
UkmergėEUR 3,593
KuršėnaiEUR 33
Value of damaged propertymore than EUR 15,000

Legal assessment

Criminal liability here rests on conformity with the elements of the offence: Article 2(4) of the Criminal Code permits punishment only for an act that corresponds to the elements of an offence provided for in the Code. Article 2(3) of the Criminal Code requires culpability, so the court will have to assess not only the tools used, but also the intentional nature of taking the money and breaking the equipment. Metal-cutting shears and crowbars are relevant in this case both to the element of breaking in and to the episodes of property damage.

  • Article 178(3) of the Criminal Code applies to the taking of money, because the provision covers the theft of another person’s property by breaking into a repository.
  • Article 187(1) of the Criminal Code applies to damage to terminals and other equipment if the court establishes damage to another person’s property.
  • Article 22(1) of the Criminal Code applies to the Šiauliai episode together with the relevant article governing the completed theft.

The Šiauliai episode cannot be artificially equated with a completed theft if the money was not stolen due to circumstances beyond the perpetrators’ control. This follows directly from Article 22(1) of the Criminal Code, while liability under Article 22(3) is linked to the article providing for the completed offence. In this case, the car-wash payment terminals function as repositories, so the EUR 33 Kuršėnai episode does not, in itself, lose its classificatory significance under Article 178(3) of the Criminal Code. The sentencing ranges show that the weight of the charge does not arise from the single largest stolen amount. It arises from a repeated pattern of breaking in and from separate damage to equipment.

ProvisionUpper sentencing limit according to the sources
Article 178(3) of the Criminal Codeimprisonment for up to 6 years
Article 187(1) of the Criminal Codeimprisonment for up to 2 years
Article 22(3) of the Criminal Codeliability under the article governing the completed offence; the sentence may be mitigated under Article 62 of the Criminal Code

The fact that the accused are Polish citizens or persons from Poland does not, under the provisions cited, alter the application of Lithuanian criminal law to these episodes identified in Lithuanian towns and cities. Article 8 of the Criminal Code regulates acts committed abroad, so the core classification of this case remains under Articles 178, 187 and 22 of the Criminal Code. Article 13(2) of the Criminal Code further indicates that liability for theft may arise from the age of fourteen, although no age-related dispute is raised in the report.

Consequences

In practical terms, what matters to car-wash owners is not only recovery of the stolen money, but also substantiation of the value of the damaged property. Damage exceeding EUR 15,000 may become an independent evidentiary axis of the case under Article 187(1) of the Criminal Code. For the accused, the greatest risk arises from Article 178(3) of the Criminal Code, because its sanction extends to imprisonment for up to six years.

  • The court will have to distinguish completed thefts from the attempted offence in Šiauliai.
  • The court will have to verify whether each episode involved breaking into a repository.
  • The court will have to assess the act of damage separately and its connection with the thefts.

If the charge under Article 178(3) of the Criminal Code is upheld, even the episode involving a small amount may remain part of a less serious theft offence because of the method of breaking in. If the Šiauliai episode remains only an attempt, Article 22(3) of the Criminal Code allows the sentence to be mitigated on the basis of Article 62 of the Code. Procedurally, the next expected step is the hearing before the Šiauliai Chamber of the Šiauliai District Court and a judgment on the charges under Article 178(3), Article 187(1) and Article 22 of the Criminal Code; no specific hearing date is established by the provisions provided.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 199, 199 2 , 253 2 , 256 2 , 260 1 , 266 1 , 267 2 , 267 3 , 276 4 IR 282 STRAIPSNIŲ …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 156, 167, 178, 181, 182, 183, 184, 190, 192, 196, 197, 199, …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 178,189 IR 203 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Įstatymo projekto rengimą pa…“
  • Institutional opinion on the draft„Nr. XIVP-1352) lydimosios medžiagos[ [2] ] matyti, jog teikiamas įstatymo projektas parengtas siekiant suvienodinti atsakomybę už visas paminėtas neteisėto lenkimo veikas…“
📄 Original — LNK.LT
Lithuanian politicians buy homes in foreign resorts 🔗
“I believe our task is to restore faith in politics in Lithuania overall. In this case, the work of our three ministers is undoubtedly important, but just as important is the work of those people who very often do the invisible work and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, – valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, vykdantys operatyvinę veiklą, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas), akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei, vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus. 2. Privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. 3. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. 4. Interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. 5. Artimi asmenys – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens sutuoktinis, sugyventinis, partneris, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka (toliau – partneris), taip pat jų tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai ar partneriai. 6. Asmeninis suinteresuotumas – valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas, turtinė ar neturtinė nauda arba kitas panašaus pobūdžio interesas. 7. Įmonė – visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos. 8. Kontroliuojama įmonė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatyme.
Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Artimi asmenys – deklaruojančio asmens sutuoktinis, sugyventinis, partneris, kai partnerystė įregistruota įstatymų…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Artimi asmenys – deklaruojančio asmens sutuoktinis, sugyventinis, partneris, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka (toliau – partneris), taip pat jų ir deklaruojančio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai ar partneriai. 2. Interesų konfliktas – situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. 3. Privatūs interesai – deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda, deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas. 4. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad deklaruojantys asmenys visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. 5. Valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys: 1) valstybės politikai; 2) valstybės pareigūnai; 3) valstybės tarnautojai; 4) teisėjai; 5) žvalgybos pareigūnai; 6) profesinės karo tarnybos kariai; 7) valstybės ir savivaldybių įmonių, biudžetinių įstaigų ir šių juridinių asmenų struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai; 8) viešųjų įstaigų, kurių bent vienas iš steigėjų, dalininkų yra valstybė ar savivaldybė (savivaldybės), ir jų struktūrinių padalinių vadovai ir jų pavaduotojai; 9) Lietuvos banko darbuotojai, turintys viešojo administravimo įgaliojimus (atliekantys finansų rinkos priežiūros, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme funkcijas ir kitas viešojo administravimo funkcijas); 10) akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei (savivaldybėms), vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat šių bendrovių patronuojamųjų (dukterinių) akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių vadovai ir vadovų pavaduotojai, taip pat šių bendrovių patronuojamųjų (dukterinių) akcinių bendrovių ar uždarųjų akcinių bendrovių vadovai ir vadovų pavaduotojai; 11) kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO Nr. VIII-371 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2019 m. birželio 27 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO Nr. VIII-371 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2019 m. birželio 27 d. Nr. XIII-2274 Vilnius         1 straipsnis. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo Nr. VIII-371 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą Nr. VIII-371 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO ĮSTATYMAS   PIRMASIS SKIRSNIS BENDROSIOS NUOSTATOS   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir uždaviniai Šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atskleisti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų ir šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų (visi kartu toliau – deklaruojantys asmenys) privačius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, ir užkirsti kelią kilti interesų konfliktams bei plisti korupcijai. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Artimi asmenys – deklaruojančio asmens sutuoktinis, sugyventinis, partneris, kai partnerystė įregistruota įstatymų nustatyta tvarka (toliau – partneris), taip pat jų ir deklaruojančio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai ar partneriai. 2. Interesų konfliktas – situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. 3. Privatūs interesai – deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) suinteresuotumas asmenine turtine ar neturtine nauda, deklaruojančio asmens (ar jam artimo asmens) moralinė skola, moralinis įsipareigojimas ar kitas panašaus pobūdžio interesas deklaruojančiam asmeniui atliekant tarnybines pareigas. 4.
Analysis
A dwelling acquired at a foreign resort in a politician’s case is not a matter of reputation; it primarily becomes a matter of disclosure of private interests and the accuracy of the declaration.
A dwelling at a foreign resort is not a political detail that may be left outside the declaration if the transaction exceeds 20 MGL and is connected with the declaring person or his or her spouse.

Core issue

A dwelling acquired at a foreign resort in a politician’s case is not a matter of reputation; it primarily becomes a matter of disclosure of private interests and the accuracy of the declaration. The legal issue is not the purchase itself, but whether it was disclosed in the declaration system in a timely and accurate manner under Articles 1 and 4 of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests, and under Article 6(1)(9) and Article 7(1), as cited in the bulletin of the Supreme Administrative Court of Lithuania.

The news item is legally relevant insofar as politicians or party leaders fall within the category of persons subject to declaration requirements. Article 5 of the Code of Conduct for State Politicians additionally provides that state politicians must declare private interests, and that candidates’ declaration data are public and published in accordance with the procedure established by the Central Electoral Commission.

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests, the purpose of declaration is to disclose private interests, ensure the primacy of the public interest, and prevent conflicts of interest and corruption. Under Article 2(2), a conflict of interest arises where a declaring person must make, or participate in making, a decision that is also connected with his or her private interests.

The duty to declare may arise here on several independent grounds:

  • for a state politician, under Article 5(1) of the Code of Conduct for State Politicians;
  • for the chair or deputy chair of a political party, under Article 4(3)(1) of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests;
  • for a candidate for the Seimas, the office of President, the Government, a municipal council, mayor, or the European Parliament, under Article 4(2) of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests;
  • for a candidate for state political office, under Article 5(2) of the Code of Conduct for State Politicians, by submitting the declaration to the Central Electoral Commission.
IssueRule apparent from the sources provided
Threshold for declaring a transactionGreater than 20 MGL under Article 6(1)(9), as cited in the bulletin of the Supreme Administrative Court of Lithuania
Period for which transactions are reportedThe last 12 calendar months
Amendment of declarationWithin 30 calendar days from the date of the change in data, under cited Article 7(1)
Responsibility for dataThe declaring person is responsible for the accuracy of the declaration data under Article 4(1)

If the dwelling at a foreign resort was acquired through a transaction by the politician himself or herself, or by his or her spouse, cohabitant, or partner, it falls within the declaration framework where it exceeds the 20 MGL threshold. The foreign jurisdiction does not alter this duty, because the sources link the threshold to the value of the transaction, not to the location of the property. A dwelling at a foreign resort is not a political detail that may be left outside the declaration if the transaction exceeds 20 MGL and is connected with the declaring person or his or her spouse.

Under Article 4(1) of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests, the declaration is submitted to the Chief Official Ethics Commission or to other entities referred to in Article 5, and the declaring person is responsible for the accuracy of the data. Heads of institutions and agencies, or persons authorised by them, must inform persons of their duty to submit a declaration when they acquire the relevant status, under Article 4(2). In the case of candidates, the declaration channel is electoral law and the Central Electoral Commission, because Article 5(2) of the Code of Conduct for State Politicians provides for the submission of declarations to the Central Electoral Commission and their public publication.

The case discussed in Bulletin No. 26 of the administrative law practice of the Supreme Administrative Court of Lithuania, concerning failure to declare a spouse’s private interests, requires a strict assessment in this situation. It emphasised that the violation was linked to the fact that the declaration did not indicate the transactions provided for in Article 6(1)(9). This means that a politician’s duty extends not only to his or her own transactions, but also to the transactions of the spouse, cohabitant, or partner identified in the relevant provision. This practice reduces the scope for relying on the formal argument that a resort dwelling is unrelated to day-to-day political functions.

Consequences

In practical terms, this information is important for the Chief Official Ethics Commission, the Central Electoral Commission, parties, and voters, because it allows scrutiny not of the attractiveness of the property, but of the completeness of declarations. If the transaction was declared in a timely and accurate manner, then, within the limits of the sources provided, the principal legal issue is exhausted by fulfilment of the declaration duty. If the transaction was not declared, or the declaration was not amended within 30 calendar days, procedural attention shifts to the accuracy of the declaration and the management of any conflict of interest.

The further scenarios are clear:

  • the Chief Official Ethics Commission or another competent entity may assess the declaration under Article 4 of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests;
  • the Central Electoral Commission may be relevant in relation to the public disclosure of candidates’ declarations under Article 5(2) of the Code of Conduct for State Politicians;
  • within institutions, it may be assessed whether the declared private interest requires recusal from specific decisions under the concept of conflict of interest in Article 2(2).

The monitoring point is specific: after the property transaction or change in data, one should look for an amendment to the declaration within 30 calendar days or for a decision by the competent entity on compliance with the declaration duty.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO NR Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derin…“
  • Seimas Legal Department opinion„LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO ĮSTATYMO NR. VIII-371 2 IR 6 STRAIPSNI…“
  • Parliamentary materials„Projekto Projekto Nr. XIIP-886(2) (sujungtas su projektu Nr. XIIP-1519) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARN…“
  • Parliamentary materials„Projektas Projekto Nr. XIIIP-309(3) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ IR PRIVAČIŲ INTERESŲ DERINIMO VALSTYBINĖJE TARNYBOJE ĮSTATYMO NR. VIII-371 4, 5, 10…“
📄 Original — LRT
VVTAT fines companies €500 over CBD products, citing oils and patches - LRT 🔗
Lithuania’s State Consumer Rights Protection Authority (VVTAT) imposed sanctions on companies that violated rules for supplying hemp products to the market, saying they sold CBD products without mandatory accredited laboratory test reports…
Fact-check:
🟡 IncompleteCBD gaminiams yra privaloma turėti akredituotos laboratorijos tyrimų protokolą su rezultatų vertinimo išvadomis
🟡 IncompleteCBD gaminiams privaloma tinkamai nurodyti vartojimo būdą
✅ ConfirmedVVTAT gali skirti 500 eurų baudą dėl šių reikalavimų pažeidimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymo Nr. XII-336 2, 3, 4, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 straipsnių pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir jų tiekimo…
4 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas Pakeisti 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir jų tiekimo rinkai reikalavimų laikymosi priežiūra ir atsakomybė už šių reikalavimų pažeidimus 1. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimus nagrinėti ir skirti poveikio priemones juridiniams asmenims pagal savo kompetenciją turi teisę Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos, vykdydamos pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai priežiūrą, turi teisę patikrinimų metu savo nustatyta tvarka imti ėminius, atlikti tyrimus ir matavimus, fiksuoti patikrinimą garso ir (ar) vaizdo fiksavimo priemonėmis, neatlygintinai gauti pluoštinių kanapių tarpinių produktų ir rinkai tiekiamų pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių pavyzdžius tyrimams, jų sudėčiai ir savybėms tirti. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos, nustačiusios, kad juridiniai asmenys vykdo pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybą neturėdami šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyto leidimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po šios veikos nustatymo dienos apie tai informuoja Policijos departamentą. 4. Už šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytų Pluoštinių kanapių gaminių gamybos veiklos taisyklių reikalavimų pažeidimus juridiniam asmeniui skiriama nuo 500 iki 1 000 eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys baudžiami nuo 1 000 iki 2 000 eurų bauda. 5. Už šio įstatymo 4 straipsnio 11, 3 ir 4 dalyse, 5 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai ir importo reikalavimų pažeidimus juridiniam asmeniui skiriama nuo 500 iki 1 000 eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniam asmeniui skiriama nuo 1 000 iki 2 000 eurų bauda. 6. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą ir šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra ją sunkinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo jos vidurkio iki minimalaus dydžio, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nėra ją lengvinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo jos vidurkio iki maksimalaus dydžio. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimą, nutarime. 7. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą juridiniai asmenys: 1) savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms; 2) bendradarbiavo su šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis institucijomis pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimo tyrimo metu; 3) savo noru atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. 8. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą juridiniai asmenys: 1) kliudė vykdyti pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) slėpė padarytą pažeidimą; 3) toliau pažeidinėjo pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimus, nepaisydami šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus.“
Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir jų tiekimo rinkai reikalavimų laikymosi priežiūra ir atsakomybė už šių reikalavimų pažeidimus 1…
12 straipsnis. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir jų tiekimo rinkai reikalavimų laikymosi priežiūra ir atsakomybė už šių reikalavimų pažeidimus 1. Pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimus nagrinėti ir skirti poveikio priemones juridiniams asmenims pagal savo kompetenciją turi teisę Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos, vykdydamos pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai priežiūrą, turi teisę patikrinimų metu savo nustatyta tvarka imti ėminius, atlikti tyrimus ir matavimus, fiksuoti patikrinimą garso ir (ar) vaizdo fiksavimo priemonėmis, neatlygintinai gauti pluoštinių kanapių tarpinių produktų ir rinkai tiekiamų pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių pavyzdžius tyrimams, jų sudėčiai ir savybėms tirti. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos, nustačiusios, kad juridiniai asmenys vykdo pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybą neturėdami šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyto leidimo, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po šios veikos nustatymo dienos apie tai informuoja Policijos departamentą. 4. Už šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nurodytų Pluoštinių kanapių gaminių gamybos veiklos taisyklių reikalavimų pažeidimus juridiniam asmeniui skiriama nuo 500 iki 1 000 eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys baudžiami nuo 1 000 iki 2 000 eurų bauda. 5. Už šio įstatymo 4 straipsnio 11, 3 ir 4 dalyse, 5 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai ir importo reikalavimų pažeidimus juridiniam asmeniui skiriama nuo 500 iki 1 000 eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniam asmeniui skiriama nuo 1 000 iki 2 000 eurų bauda. 6. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą ir šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nėra ją sunkinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo jos vidurkio iki minimalaus dydžio, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir nėra ją lengvinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo jos vidurkio iki maksimalaus dydžio. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimą, nutarime. 7. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą juridiniai asmenys: 1) savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms; 2) bendradarbiavo su šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis institucijomis pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimo tyrimo metu; 3) savo noru atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. 8. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą juridiniai asmenys: 1) kliudė vykdyti pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) slėpė padarytą pažeidimą; 3) toliau pažeidinėjo pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių gamybos ir (ar) jų tiekimo rinkai reikalavimus, nepaisydami šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus.
Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatymo Nr. XII-336 1, 2, 3, 4, 5, 6, 8 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo ketvirtuoju ir penktuoju s 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 4 straipsnį 11 dalimi: „11. Ant tiekiamų rinkai pluoštinių kanapių gaminių pakuotės turi būti aiškiai nurodyta…
4 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 4 straipsnį 11 dalimi: „11. Ant tiekiamų rinkai pluoštinių kanapių gaminių pakuotės turi būti aiškiai nurodyta galutinė gaminio vartojimo paskirtis ir vartojimo būdas.“ 2. Pakeisti 4 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Lietuvos Respublikoje ir (arba) kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse gaunami, pagaminti ir tiekiami rinkai pluoštinių kanapių produktai ir jų gaminiai turi būti gauti ar pagaminti iš pluoštinių kanapių, kuriose THC kiekis neviršija leidžiamos 0,3 procento ribos, ir turi turėti tai patvirtinančią pažymą, kurią išduoda Tarnyba žemės ūkio ministro nustatyta tvarka arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės atsakinga institucija.“ 3. Pakeisti 4 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Pluoštinių kanapių gaminiuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) neturi viršyti leidžiamos 0,2 procento ribos. Į sveikatos apsaugos ministro ir žemės ūkio ministro patvirtintą sąrašą įrašytų konkrečių galutiniam vartojimui skirtų pluoštinių kanapių gaminiuose ar jų kategorijose gali būti nustatyti mažesni didžiausi leidžiami THC kiekiai (toliau – Sąrašas). Į Sąrašą įrašytuose galutiniam vartojimui skirtuose pluoštinių kanapių gaminiuose didžiausias leidžiamas THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) nustatomas atsižvelgiant į keliamą riziką ir galimą kenksmingą poveikį žmogaus ar gyvūno sveikatai, neviršijant Europos maisto saugos tarnybos rekomenduojamų didžiausių leidžiamų THC kiekių. Kiekviena Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pagaminta ir Lietuvos Respublikos rinkai tiekiama pluoštinių kanapių gaminių partija turi turėti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto arba Europos Sąjungos valstybių narių akredituotos laboratorijos išduotą laboratorinių tyrimų protokolą su tyrimų rezultatų vertinimo išvada; laboratorinių tyrimų protokolu patvirtinama, kad pluoštinių kanapių gaminiuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) neviršija didžiausio leidžiamo THC kiekio. Laboratorinių tyrimų protokolo su tyrimų rezultatų vertinimo išvada dėl gaminių, pagamintų iš pluoštinių kanapių sėklų ar pluošto, nereikalaujama.“ 4. Pakeisti 4 straipsnio 6 dalį ir ją išdėstyti taip: „6. Jeigu pluoštinių kanapių gaminių gamybos proceso metu susidaro pluoštinių kanapių tarpiniai produktai, kuriuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) viršija leidžiamą 0,2 procento ribą, tokią gamybą vykdyti turi teisę tik Lietuvos Respublikoje įsteigti juridiniai asmenys ir užsienio valstybių juridinių asmenų ir kitų organizacijų padaliniai, įsteigti Lietuvoje, gavę leidimą vykdyti pluoštinių kanapių gaminių gamybos, kurios metu susidaro pluoštinių kanapių tarpiniai produktai, kuriuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) viršija leidžiamą 0,2 procento ribą (toliau – pluoštinių kanapių gaminių gamyba), veiklą (toliau – leidimas). Leidimą išduoda, atsisako išduoti, sustabdo ar panaikina jo galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, vadovaudamasi Vyriausybės patvirtintomis Pluoštinių kanapių gaminių gamybos veiklos taisyklėmis (toliau – Pluoštinių kanapių gaminių gamybos veiklos taisyklės). Už leidimų išdavimą ir šių leidimų tikslinimą imama valstybės rinkliava. Pluoštinių kanapių tarpiniai produktai, kuriuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9‑THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) viršija leidžiamą 0,2 procento ribą, turi būti įtraukiami į apskaitą ir sunaudojami pluoštinių kanapių gaminiui, atitinkančiam šio įstatymo reikalavimus, gaminti arba tvarkomi kaip atliekos, įskaitant šalinimą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka.“ 5. Pakeisti 4 straipsnio 7 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) informacija apie pluoštinių kanapių tarpinių produktų, kuriuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) viršija leidžiamą 0,2 procento ribą, apskaitos, naudojimo ir šalinimo tvarką.“ 6. Pakeisti 4 straipsnio 7 dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „3) informacija apie paskirtą asmenį, atsakingą už pluoštinių kanapių tarpinių produktų, kuriuose THC kiekis (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminis kiekis) viršija leidžiamą 0,2 procento ribą, apskaitą, naudojimą ir šalinimą.“ 7. Pakeisti 4 straipsnio 18 dalį ir ją išdėstyti taip: „18. Pluoštinių kanapių gaminių gamybos veiklą vykdantys asmenys, pažeidę šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.“ 8. Pakeisti 4 straipsnio 19 dalį ir ją išdėstyti taip: „19. Pluoštinių kanapių produktų, pluoštinių kanapių gaminių gamybos, jų tiekimo rinkai ir THC kiekio (delta-9-tetrahidrokanabinolio (Δ9-THC) ir delta-9-tetrahidrokanabinolio rūgšties (Δ9-THCA) suminio kiekio) juose bei pluoštinių kanapių tarpiniuose produktuose priežiūrą vykdo Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal kompetenciją.“
Analysis

⚠ Correction. The wording in the news item concerning mandatory protocols from accredited laboratories is incomplete, because Article 4 of the Law on Fibre Hemp provides for an exception. A laboratory testing protocol with an assessment conclusion is not required for goods and products made from fibre hemp seeds or fibre. It would therefore be more accurate to say that protocols are not mandatory for all CBD or hemp products without exception, but only for those to which the seed or fibre exception does not apply. The statement about the method of use is also narrower than the statute: the packaging must clearly state both the final intended use and the method of use.

In this case, the absence of a report is not a formality after trading has begun, because it confirms the very precondition for placing the product on the market.
A EUR 500 fine indicates that the authority chose the minimum level of liability, but did not decline to classify the trading as an infringement.

Core issue

The CBD products case is primarily not a dispute about the permissibility of CBD, but about proof that each batch is lawfully placed on the market. The sanction is based on a documentary regime: Article 4(11), Article 4(4), Article 12(1) of the Law on Fibre Hemp, and paragraph 23 of the Rules on Production Activities for Fibre Hemp Products and/or Goods. The factual basis of the news item is narrow: VVTAT imposed fines of EUR 500 each on three companies for CBD products without accredited laboratory reports and, in one case, for an improper indication of the method of use. Under Article 2(7) of the Law on Fibre Hemp, fibre hemp goods include food, feed, cosmetics and other goods intended for final consumption. Oils, patches, capsules and extracts are therefore assessed under the regime for placing final-consumption goods on the market, where they are manufactured using fibre hemp products or intermediate products.

Legal assessment

VVTAT’s competence derives directly from Article 12(1) of the Law on Fibre Hemp, which authorises it, within its competence, to examine infringements and impose measures on legal persons. The same provision shares this competence with the Drug, Tobacco and Alcohol Control Department, the State Food and Veterinary Service, and the National Public Health Centre, but VVTAT acts here in the field of market surveillance of goods supplied to consumers. Under Article 12(2) of the Law on Fibre Hemp, supervisory authorities may take samples, carry out tests and measurements, record inspections, and obtain product and goods samples free of charge.

The supplier’s obligations in this situation are threefold:

  • under Article 4(1) of the Law on Fibre Hemp, to place on the market only products and goods regulated by that law;
  • under Article 4(11) of the Law on Fibre Hemp, to clearly indicate on the packaging the final intended use and method of use;
  • under paragraph 23 of the Rules, to ensure that each batch of goods has an accredited laboratory report with an assessment conclusion on THC content.

In this case, the absence of a report is not a formality after trading has begun, because it confirms the very precondition for placing the product on the market. Without the report, the supplier cannot demonstrate that the THC content in the good does not exceed the maximum permitted level, as required by paragraph 23 of the Rules. Under Article 4(4) of the Law on Fibre Hemp, the THC content in fibre hemp goods must not exceed 0.2 percent, and in products intended for further production, 0.3 percent.

RequirementAmount or time limit
THC limit in fibre hemp goods0.2%
THC limit in products intended for further production0.3%
Fine for a first infringementEUR 500-1,000
Fine for a repeated infringement within one yearEUR 1,000-2,000

The imposed EUR 500 fines correspond to the lowest sanction threshold set out in the regulatory framework in Article 12(4) and (5) of the Law on Fibre Hemp. The amount of the fine must be determined by reference to the nature and scope of the infringement and any mitigating or aggravating circumstances, as provided in Article 12(6) of the Law on Fibre Hemp. A EUR 500 fine indicates that the authority chose the minimum level of liability, but did not decline to classify the trading as an infringement.

Procedurally, the infringement must be recorded in a protocol under Article 13(1) of the Law on Fibre Hemp. The protocol must state the place, time and substance of the infringement, the applicable statutory article, the evidence, and the suspected infringer’s explanation. If production without a permit were established, under Article 12(3) of the Law on Fibre Hemp the authority would have to inform the Police Department no later than the next working day. The infringement identified in the news item is not linked to the absence of a permit, but to the requirements concerning reports and the method of use.

Consequences

The practical consequence for sellers is clear: a CBD product listed in an online store must be supported by batch-specific laboratory documentation before any market surveillance inspection. Packaging and sales information must also comply with the requirement in Article 4(11) of the Law on Fibre Hemp to clearly define the intended purpose and method of use. If the infringement were repeated within one year from the imposition of the fine, the sanction range would increase to EUR 1,000-2,000.

The realistic next scenarios are as follows:

  • the companies remedy the deficiencies, obtain accredited laboratory reports, and correct the indications of the method of use;
  • during subsequent inspections, VVTAT assesses whether each batch has the required report;
  • a repeated analogous infringement within one year triggers the higher fine range.

If the validity of a permit were suspended due to related infringements, under paragraph 21 of the Rules the permit holder would have to notify the authority of the remedy no later than within 3 working days. Upon receiving confirmation from the authority that identified the infringement, the permit-issuing authority would, within 3 working days, inform the permit holder that the suspension had been lifted. The nearest procedural monitoring point is the enforcement of VVTAT’s decisions and possible repeat inspections within one year from the imposition of the EUR 500 fines.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was shaped by committees of the Seimas, taking into account comments from the Government, the Legal Department, and relevant institutions. The aim was to clearly establish rules on the placing on the market, import, and supervision of hemp products and articles, granting the State Consumer Rights Protection Authority and other institutions the power to conduct inspections, take samples, and impose fines with a minimum threshold of EUR 500. The main arguments were legal certainty, consolidating all provisions in the Law on Hemp, and compatibility with the control of narcotic substances; objections were largely technical, concerning definitions, the placement of the regulation, and the criteria for imposing fines.

  • Institutional opinion on the draft„663 4(12) Pasiūlymas (1.6.): Atitinkamai, t. y. nurodant ne tik pluoštinių kanapių gaminius, bet ir pluoštinių kanapių produktus, siūlome patikslinti PKĮ: 12 straipsnio 1…“
  • Seimas Legal Department opinion„Pritarti 9. Seimo Kaimo reikalų komitetas 2022-11-23 8 (12) (5) Argumentai: Pasiūlymas teikiamas Atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvados 7 pastabą…“
  • Parliamentary materials„5 . Už šio įstatymo 4 straipsnio 1 1 , 3 ir 4 dalyse, 5 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų pluoštinių kanapių produktų ir (ar) gaminių tiekimo rinkai ir importo reikalavi…“
  • Institutional opinion on the draft„Už leidimų ir jų dublikatų išdavimą bei šių leidimų tikslinimą imama valstybės rinkliava. Pluoštinių kanapių tarpiniai produktai, kuriuose THC kiekis viršija 0,2 proc., t…“
📄 Original — prokuraturos.lt
Foreign nationals accused of hiding drugs in parcels face serious charges | Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania 🔗
The Vilnius Regional Prosecutor’s Office has sent a criminal case to court in which two foreign nationals living in the capital, W. Sh. and Sw. S., are accused of acting as accomplices in smuggling very large quantities of narcotic and…
Fact-check:
🔴 RefutedPagal BK 260 str. 3 d. už neteisėtą narkotinių disponavimą turint bendrą tikslą jas parduoti ar platinti numatyta laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų
✅ ConfirmedPagal BK 260-1 str. 6 d. už labai didelio kiekio narkotinių kontrabandą numatyta laisvės atėmimas nuo 10 iki 18 metų
✅ ConfirmedAsmenys laikomi nekaltais, kol jų kaltė nėra įrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 260 straipsnis (statute)
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar…
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2601 straipsnis (statute)
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per…
2601 straipsnis. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 5. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 6. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki aštuoniolikos metų. 7. Už šio straipsnio 3, 4, 5 ir 6 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 8. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai gabentą ar siųstą be tikslo platinti nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabandą.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 259 straipsnis (statute)
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno…
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. 3. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. 260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Analysis

⚠ Correction. The wording in the news report stating that the charge under Article 260(3) of the Criminal Code concerns possession/disposal of a very large quantity “with the common purpose of selling or otherwise distributing them” is not accurate in light of the provision cited. Article 260(3) of the Criminal Code provides for liability for a very large quantity without the additional element of a purpose to sell or distribute. The purpose of selling or otherwise distributing is expressly included in Article 260(1) and (2), but not in Article 260(3). A more accurate formulation would be: the accused is charged with the unlawful acquisition, possession, transportation or dispatch of a very large quantity of psychotropic substances under Article 260(3) of the Criminal Code, while the purpose of distribution may be proved as a matter of fact but is not a necessary element for qualification under this paragraph.

In this case, the concealment compartments, impregnation of sheets and international destinations are not decorative details, but the evidential framework for proving intent and evasion of control.
It will be necessary to establish in respect of each defendant that their intent encompassed the preparation of the parcels, concealment of the substances, or at least a common plan of distribution and smuggling.

Core issue

The legal axis of this case is not merely parcel concealment, but the concurrence of two offences: possession of a very large quantity and its dispatch across the border. The strength of the prosecution will depend on whether the court sees not only the quantity of the substances, but also the intent to distribute them and to evade customs control. The reported fact is that two foreign nationals are charged in relation to nearly 2 kg, more precisely 1,780.3 g, of psychotropic substances, part of which was impregnated into A4 sheets and hidden in parcels. The applicable provisions are:

  • Article 260(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania applies to any person who unlawfully produced, processed, acquired, possessed, transported, sent, sold or otherwise distributed a very large quantity of narcotic or psychotropic substances.
  • Article 260¹(1)–(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania links smuggling to dispatch or transportation across the state border of the Republic of Lithuania without presenting the items for customs control, otherwise evading such control, or lacking authorisation.
  • Article 26(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides that accomplices are liable only for those acts of the principal offender that were encompassed by their intent.
  • Article 259 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania operates in this case as a delimiting provision, because it covers possession without intent to distribute.

Legal assessment

On the facts presented, the prosecution will have to prove not an abstract connection with the parcels, but the content of each defendant’s intent. Concealment compartments in parcel boxes, impregnation of sheets, and destinations in the United Arab Emirates and Bahrain are directly linked to the element of evading customs control. The principal elements to be proved are:

  • under Article 260(3) of the Criminal Code: unlawful production, processing, acquisition, possession, transportation, dispatch, sale or other distribution;
  • under Article 260(3) of the Criminal Code: a very large quantity of narcotic or psychotropic substances;
  • under Article 260¹ of the Criminal Code: dispatch across the state border without presenting the items for customs control or otherwise evading such control;
  • under Article 26(1) of the Criminal Code: each accomplice’s intent encompassed precisely these acts.
ProvisionCore conductPenalty according to the sources and report provided
Article 260(3) CCPossession or distribution of a very large quantityImprisonment for 10–15 years
Article 260¹(3) CCDispatch across the border with intent to distributeImprisonment for 2–10 years
Article 260¹(4) CCDispatch of a large quantity across the borderImprisonment for 4–12 years
Article 260¹(6) CCSmuggling of a very large quantity as referred to in the reportImprisonment for 10–18 years

The overview of case law concerning Articles 259–261, 263–264 and 266 of the Criminal Code emphasises that the purpose of selling or otherwise distributing is the essential criterion distinguishing Article 259 from Article 260. That purpose must be proved and reasoned, because it is a subjective element of the offence. Therefore, the quantity of nearly 2 kg in itself strengthens the charge under Article 260(3), but the distribution logic must also be supported by the method of dispatch. In this case, the concealment compartments, impregnation of sheets and international destinations are not decorative details, but the evidential framework for proving intent and evasion of control.

Case No. 2K-530-693/2015, cited in the overview of the case law of the Supreme Court of Lithuania, means that, for intent in smuggling, it is important to prove knowledge of the narcotic substance in the parcel. According to that interpretation, the country from which the parcel was sent is not decisive, but it is necessary to establish awareness of the nature of the substance itself.

As regards complicity, Article 26(1) of the Criminal Code will not allow one defendant’s actions to be automatically attributed to another. It will be necessary to establish in respect of each defendant that their intent encompassed the preparation of the parcels, concealment of the substances, or at least a common plan of distribution and smuggling.

Consequences

In practical terms, the most important dispute before the Vilnius Regional Court should concern not the abstract dangerousness of drugs, but the boundaries of the charge. If the court confirms the very large quantity, the dispatch and the intent to distribute, the effective sentencing range will be particularly high. Possible procedural scenarios include:

  • the court finds both offences proved under Article 260(3) of the Criminal Code and Article 260¹(6) of the Criminal Code as referred to in the report;
  • the court confirms possession of a very large quantity, but assesses the scope of intent in relation to smuggling differently;
  • the court individualises the liability of each accomplice under Article 26 of the Criminal Code if their roles and knowledge differed;
  • the defence may seek to distinguish the conduct from an intent to distribute, relying on the difference between Articles 259 and 260 of the Criminal Code.

The case is of practical importance for parcel terminals, courier chains and pre-trial investigation authorities, because concealment within a parcel becomes central evidence of evasion of control. For the defendants, the key issue is whether the prosecution proves not only a physical connection with the substances found in the apartment, but also conscious participation in the dispatch scheme. The next expected step is the hearing and judgment of the Vilnius Regional Court; no specific hearing date follows from the provisions provided.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the drafters of amendments to the criminal law, who sought to refine liability for the cross-border transportation of narcotic or psychotropic substances, including by post, and to mitigate disproportionate consequences for persons ordering small quantities without intent to distribute. It was argued that the dangerousness of such conduct is often close to that of possession within the country, while the current classification as smuggling results in a conviction for a serious offence and possible actual imprisonment. At the same time, other proposals emphasised the opposite objective: to toughen the fight against drug distribution, particularly to minors, citing the deteriorating drug-use situation and distribution in the virtual environment.

  • Parliamentary materials„2K-159-976/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-148/2014 ir kt. [26] Atsižvelgiant į BK…“
  • Institutional opinion on the draft„Pirkėjas dažnai net nežino iš kurios valstybės jam bus siunčiamas siuntinys. Todėl Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai vykdo tikslinius veiksmus siekdami išaiškinti …“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 7, 8, 13, 18, 25, 27, 30, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 52, 54, 59, 61, 62, 64, 65, 66, 67, 69, …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 261 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, parengt…“
📄 Original — Lrytas
Panevėžys paramedic murder case: former father-in-law, a Biržai doctor, sought release as court decision is revealed 🔗
Well-known Biržai doctor E. Gaigalas, head of the intensive care unit at the city’s hospital, sought to be released, but the Panevėžys Regional Court rejected his appeal last week and upheld the 30-day detention imposed by the Panevėžys…
Fact-check:
✅ ConfirmedNelegalus šaudmenų laikymas yra nusikaltimas
✅ ConfirmedNeteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis su tikslu jas platinti yra nusikaltimas
✅ ConfirmedKardomoji priemonė (suėmimas) gali būti nustatyta ir pratęsta, jei išlieka pagrindas (pvz., pavojus trukdyti tyrimui)
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 122 straipsnis (statute)
122 straipsnis. Suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos 1. Suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų…
122 straipsnis. Suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos 1. Suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: 1) bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; 2) trukdys procesui; 3) darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. 2. Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. 3. Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. 4. Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 1991 straipsnio 2 dalyje, 1992 straipsnio 2 dalyje, 200 straipsnio 2 dalyje, 207 straipsnio 2 dalyje, 2532 straipsnio 1 dalyje, 2601 straipsnio 2 dalyje, 2661 straipsnio 1 dalyje, 2672 straipsnio 1 dalyje ir 2764 straipsnio 1 dalyje numatytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti. 5. Be to, suėmimo pagrindas yra prašymas išduoti asmenį užsienio valstybei arba perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar pagal Europos arešto orderį, užsienio valstybės prašymas laikinai sulaikyti ieškomą asmenį, kol bus atsiųstas prašymas dėl asmens ekstradicijos ar Europos arešto orderis, ir užsienio valstybės prašymas suimti nuteistą asmenį, kol bus priimtas sprendimas dėl užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimo ir bausmės vykdymo. 6. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. 7. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų. 8. Suėmimas gali būti skiriamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 125 straipsnis (statute)
125 straipsnis. Nutarimo ar nutarties skirti kardomąją priemonę turinys 1. Skirdamas kardomąją priemonę, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras priima motyvuotą…
125 straipsnis. Nutarimo ar nutarties skirti kardomąją priemonę turinys 1. Skirdamas kardomąją priemonę, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras priima motyvuotą nutarimą, o teisėjas ar teismas – motyvuotą nutartį. 2. Nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę turi būti nurodoma: 1) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta, darbo vieta; 2) nusikalstama veika, kurios padarymu asmuo įtariamas, šios veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos aplinkybės, atsakomybę už tą nusikalstamą veiką numatantis baudžiamasis įstatymas; 3) duomenys, leidžiantys manyti, kad įtariamasis padarė tą nusikalstamą veiką; 4) tikslas, kurio siekiama skiriant kardomąją priemonę, o kai priimama nutartis skirti suėmimą, – suėmimo skyrimo sąlygos, vienas ar keli šio Kodekso 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir motyvai, taip pat faktinės aplinkybės ir motyvai, kuriais remiantis nebuvo skirtos švelnesnės kardomosios priemonės siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų. 3. Nutarimas ar nutartis skirti kardomąją priemonę paskelbiami įtariamajam pasirašytinai.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 123 straipsnis (statute)
123 straipsnis. Suėmimo skyrimo tvarka 1. Suėmimas gali būti skiriamas įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, ar įtariamajam, kuris yra sulaikytas šio Kodekso 140…
123 straipsnis. Suėmimo skyrimo tvarka 1. Suėmimas gali būti skiriamas įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, ar įtariamajam, kuris yra sulaikytas šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka. 2. Prokuroras, manydamas, kad įtariamajam, kuris nėra sulaikytas, būtina skirti suėmimą, kreipiasi su pareiškimu į tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėją. Prokuroro pareiškime turi būti nurodyti šio Kodekso 125 straipsnio 2 dalyje nustatyti duomenys. Teisėjas, nusprendęs patenkinti prokuroro pareiškimą, priima nutartį skirti suėmimą, nusprendęs atsisakyti pareiškimą patenkinti, – nutartį atsisakyti skirti suėmimą ar nutartį atsisakyti skirti suėmimą ir skirti kitą kardomąją priemonę. 3. Remiantis šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nutartimi suimtą asmenį ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo suėmimo momento prokuroras pristato ikiteisminio tyrimo teisėjui, o jeigu tokių galimybių nėra, – kitam tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimto asmens apklausoje dalyvauja gynėjas ir prokuroras. Apklausęs suimtą asmenį, teisėjas priima vieną iš šių sprendimų: nutartį skirti suėmimą palikti galioti (šiuo atveju teisėjas nustato konkretų suėmimo terminą) arba pakeisti šią kardomąją priemonę ar ją panaikinti. 4. Šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo, o kai teismas sudarytas iš teismo rūmų, – teismo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Sulaikyto asmens apklausoje dalyvauja gynėjas ir prokuroras. Apklausęs sulaikytą asmenį, teisėjas patenkina prokuroro pareiškimą ir priima nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretus suėmimo terminas, arba atsisako patenkinti pareiškimą ir priima nutartį atsisakyti skirti suėmimą ar nutartį atsisakyti skirti suėmimą ir skirti kitą kardomąją priemonę. 5. Teisėjas, priimdamas nutartį skirti suėmimą arba palikdamas šią nutartį galioti, gali pavesti prokurorui per nustatytą terminą surinkti papildomą medžiagą. Gavęs šią medžiagą, teisėjas gali nutartį skirti suėmimą palikti galioti ir nustatyti naują suėmimo terminą arba pakeisti šią kardomąją priemonę ar ją panaikinti. 6. Kai byla perduota į teismą, paskirti, palikti galioti, pratęsti ar panaikinti suėmimą arba pakeisti jį kita kardomąja priemone gali teismas, kurio žinioje yra byla, vadovaudamasis šio Kodekso 122 straipsnio reikalavimais. 7. Teisėjui nagrinėjant suėmimo skyrimo klausimą, rašomas posėdžio protokolas. Jame užrašomi pristatyto teisėjui asmens paaiškinimai, prokuroro ir gynėjo pareiškimai bei pastabos.
Analysis
The core of this case is simple: release is possible only where the court sees effective protection against influence on witnesses, suspects, or evidence.
Accordingly, the measure upheld by the court must be based not on the abstract gravity of the allegations, but on a specific risk of interference with the investigation.

Core issue

The detention dispute here is not about the suspect’s profession or reputation, but about protecting the proceedings from possible interference with evidence.

The precise legal issue is whether 30 days of detention is justified by the risk of obstruction of the proceedings under Article 122(1)(2) and Article 122(3) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. The news fact is that the Panevėžys Regional Court dismissed E. Gaigalas’s appeal and upheld the 30-day detention.

This issue is also assessed under Article 121(1)–(3), Article 123(2)–(3), Article 125(1)–(2), Article 127(1)–(2), and Article 130(1) of the CCP.

Legal assessment

Under Article 121(2) of the CCP, a remand measure may be imposed only where there is sufficient evidence that the suspect committed a criminal offence.

Under Article 122(3) of the CCP, obstruction of the proceedings is linked to possible influence on persons or to the destruction, concealment, or falsification of items and documents.

Accordingly, the measure upheld by the court must be based not on the abstract gravity of the allegations, but on a specific risk of interference with the investigation.

  • The prosecutor was required to substantiate the need for detention and provide the court with the pre-trial investigation material necessary to examine the appeal under Article 130(1) of the CCP.
  • The court was required to adopt a reasoned ruling and specify the ground for detention, the conditions, and the factual circumstances under Article 125(1)–(2) of the CCP.
  • The suspect and defence counsel had the right to access the material submitted by the prosecutor under Article 121(2) and Article 130(1) of the CCP.

The dismissal of E. Gaigalas’s appeal means that the higher court considered that the ground set out in Article 122(1)(2) of the CCP had not ceased to exist.

The searches at the home and workplace are relevant to this analysis only insofar as they relate to items or documents of significance to the investigation.

Where the suspect is linked to locations where objects relevant to the investigation were found, a less restrictive measure must in practice neutralise the possible influence on evidence.

IssueApplicable rule
Time limit for lodging an appealArticle 130(1) of the CCP: within 20 days of the ruling
Examination of the appealArticle 130(1) of the CCP: no later than within 7 days of receipt
Initial detentionArticle 127(1) of the CCP: initially for no longer than 3 months
Overall pre-trial investigation limitArticle 127(2) of the CCP: no longer than 9 months
Time limit in this case30 days, until 10 August 2026

Under Article 121(3) of the CCP, several remand measures less restrictive than detention may be imposed simultaneously.

However, Article 125(2)(4) of the CCP requires reasons to be given as to why a less restrictive measure is insufficient to achieve the aims of Article 119 of the CCP.

The core of this case is simple: release is possible only where the court sees effective protection against influence on witnesses, suspects, or evidence.

Consequences

First scenario: the prosecution does not apply for an extension before the expiry of the term, and the detention must end on 10 August 2026.

Second scenario: the prosecution applies for an extension, and the pre-trial investigation judge reassesses the ground under Article 122 of the CCP.

Third scenario: the court replaces detention with one or more less restrictive measures under Article 121(3) of the CCP.

In practical terms, this matters to the suspect because each extension again restricts his liberty and procedural opportunities.

It matters to the prosecution because allegations concerning the discovery of ammunition or psychotropic substances alone are insufficient without reasons justifying detention.

It matters to the protection of victims and witnesses because the ground of obstruction of the proceedings directly safeguards the reliability of their testimony and of the evidence.

Procedurally, the next expected step is either a prosecutor’s application to extend detention or the end of detention on 10 August 2026.

If a new ruling on extension is adopted, it may again be appealed within 20 days under Article 130(1) of the CCP.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the authors of the original proposal concerning liability for murder, while the Committee on Legal Affairs proposed pursuing those objectives by amending the rules on the enforcement of sentences. The aim was to limit the possibility of early release for persons convicted of murder, particularly aggravated murder. The principal argument was the high rate of murders in Lithuania, public insecurity, and the fact that, under the rules then in force, even a person convicted of a serious murder could become eligible for release after serving only half of the sentence. The related excerpts provided contain no direct objections to that aim; the other conclusions mostly address unrelated issues of criminal law.

  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUSMIŲ VYKDYMO KODEKSO 152, 157 IR 164 straipsnių PAKEITIMO ĮSTATYMO 1. Projekto rengimą paskatinusios priežastys, pirminiai…“
  • Parliamentary materials„Pakeisti 73 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „ 4 5 . Jeigu gautos informacijos nepakanka sprendimui dėl asmens išdavimo iš Lietuvos Respublikos arba perdavimo Tarp…“
  • Institutional opinion on the draft„Manytina, kad Įstatymo projekto tikslams pasiekti pakanka galiojančio teisinio reguliavimo: Kodekso 48 straipsnio 6 dalies 4 punkto, 87 straipsnio 2 dalies 4 punkto , kur…“
  • Institutional opinion on the draft„Siekiant teisinio aiškumo, siūlytina šiuo atveju vartoti terminą „bandymas nusižudyti“. Kita vertus, tokiems atvejams, kai asmuo žiauriu ar klastingu elgesiu norėjo ir si…“
📄 Original — Paninfo.lt
Panevėžys Football Alchemy: From Budget Scraps to Institutional Monopoly - Paninfo.lt 🔗
Modern public administration in municipalities often resembles a stage production: transparency, competition, and equal opportunities are loudly proclaimed in public, while something very different unfolds behind the scenes. Panevėžys, a…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų skyrimas kūno kultūros ir sporto plėtrai 1. Nevyriausybinės kūno kultūros ir sporto organizacijos gali gauti…
21 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų skyrimas kūno kultūros ir sporto plėtrai 1. Nevyriausybinės kūno kultūros ir sporto organizacijos gali gauti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų kūno kultūros ir sporto programoms ir projektams įgyvendinti. Su šiomis organizacijomis lėšas skirianti valstybės institucija ar savivaldybės administracija pasirašo biudžeto lėšų naudojimo sutartis. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos, skyrusios lėšų šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams, turi teisę tikrinti, kaip šios lėšos naudojamos. Organizacijos, gavusios lėšų iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, privalo pateikti šių lėšų naudojimo ataskaitą lėšas skyrusioms institucijoms. 3. Jeigu organizacijos, gavusios lėšų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, nepateikia biudžeto lėšų panaudojimo ataskaitų arba nesudaro sąlygų patikrinti biudžeto lėšas, biudžeto asignavimų valdytojas turi teisę sustabdyti, sumažinti arba nutraukti biudžeto lėšų skyrimą programoms vykdyti. 4. Organizacijos, gavusios lėšų iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, už lėšų panaudojimą atsako teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Finansavimo valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis neskyrimo pagrindai ir išmokėtų lėšų grąžinimas 1. Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos sporto…
20 straipsnis. Finansavimo valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis neskyrimo pagrindai ir išmokėtų lėšų grąžinimas 1. Valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšos sporto projektams ar aukšto meistriškumo sporto programoms įgyvendinti negali būti skiriamos, jeigu: 1) juridinio ar kito asmens veikla sustabdyta ar apribota įstatymų nustatytais pagrindais; 2) juridinis ar kitas asmuo nėra įvykdęs įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu (išskyrus atvejus, kai mokesčių administratoriaus sprendimu mokestinės nepriemokos mokėjimas yra atidėtas ir (arba) išdėstytas per tam tikrą laikotarpį ir šio sprendimo pagrindu sudaryta nevyriausybinės organizacijos ar kito asmens ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis); 3) juridiniam ar kitam asmeniui taikomas turto areštas ir išieškojimas galėtų būti nukreiptas į sporto projektui ar aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti skirtas valstybės, savivaldybių biudžeto lėšas, juridinis asmuo yra likviduojamas arba dėl juridinio ar kito asmens pradėtos bankroto procedūros ir išieškojimas galėtų būti nukreiptas į sporto projektui ar aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti skirtas valstybės, savivaldybių biudžetų lėšas; 4) juridinis ar kitas asmuo, prašydamas valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba suklastotus dokumentus; 5) juridinis ar kitas asmuo, naudodamas valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetų lėšas buvo neįvykdęs valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų naudojimo sutarties su ta pačia valstybės ir (ar) savivaldybės institucija, priimančia sprendimą dėl valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetų lėšų skyrimo sporto projektams ar aukšto meistriškumo sporto programoms, ar netinkamai ją įvykdęs ir tai buvo esminis valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų naudojimo sutarties pažeidimas arba valstybės ir (ar) savivaldybės institucija yra gavusi informaciją apie kitų valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų naudojimo sutarčių su kitomis valstybės ir (ar) savivaldybių institucijomis neįvykdymą ar netinkamą jų įvykdymą ir tai buvo esminis valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų naudojimo sutarčių pažeidimas, ir nuo šių pažeidimų paaiškėjimo dienos yra praėję mažiau kaip 3 metai; šis punktas netaikomas, jeigu nuo esminių valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų naudojimo sutarties sąlygų pažeidimo padarymo dienos iki jo paaiškėjimo dienos yra praėję daugiau kaip 5 metai; 6) juridinis ar kitas asmuo prašo skirti valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti, tačiau šios programos priemonės nedera su Pasauliniu antidopingo kodeksu arba tos sporto šakos tarptautinė federacija nepripažįsta Pasaulinio antidopingo kodekso arba neįgyvendina nacionalinių antidopingo taisyklių; 7) fizinis asmuo arba juridinio asmens vadovas, kolegialaus valdymo organo vadovas, asmuo, turintis teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorį, buhalteris (buhalteriai) ar kitas (kiti) asmuo (asmenys), tvarkantis (tvarkantys) juridinio asmens apskaitą, turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus arba tyčinius nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai, finansų sistemai arba už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veiklas; 8) juridinis asmuo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nepraėjo 10 metų nuo nuosprendžio įsigaliojimo dienos. 2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsiranda po sprendimo skirti valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų sporto projektui ar aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti priėmimo, valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšų mokėjimas sustabdomas, o šioms aplinkybėms esant išmokėtos valstybės ir (ar) savivaldybių biudžetų lėšos atitinkamai finansavimą skyrusių institucijų ar įstaigų nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus turi būti grąžintos į valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutartyje nurodytą valstybės iždo sąskaitą ar atitinkamos savivaldybės biudžeto lėšų naudojimo sutartyje nurodytą savivaldybės sąskaitą; jų negrąžinus, išmokėtos lėšos išieškomos. Jeigu aplinkybės išnyksta nepasibaigus sporto projekto ar aukšto meistriškumo sporto programos įgyvendinimo terminui, valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetų lėšų mokėjimas atnaujinamas sporto projektams ar toms aukšto meistriškumo sporto programos priemonėms, kurių vykdymo terminai nėra pasibaigę, įgyvendinti; priešingu atveju priimamas sprendimas nutraukti valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetų lėšų mokėjimą sporto projektui ar aukšto meistriškumo sporto programai įgyvendinti.
Lietuvos Respublikos sporto įstatymo Nr. I-1151 pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija sporto srityje 1. Savivaldybės taryba: 1) atsižvelgdama į Nacionaliniame pažangos plane nustatytus sporto politikos…
8 straipsnis. Savivaldybių institucijų kompetencija sporto srityje 1. Savivaldybės taryba: 1) atsižvelgdama į Nacionaliniame pažangos plane nustatytus sporto politikos strateginius tikslus ir (arba) pažangos uždavinius, švietimo, mokslo ir sporto ministro patvirtintą strateginių sporto šakų sąrašą, vietos bendruomenės poreikius, suplanuoja savivaldybės sporto plėtros priemones ir projektus, nustato savivaldybės biudžeto lėšomis finansuotinas sporto sritis, skatina viešojo ir privataus sektorių partnerystę sporto srityje; 2) nustato sporto srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos finansavimo iš savivaldybės biudžeto kriterijus ir tvarką; 3) programų ar projektų pagrindu finansuoja ir kitaip prisideda prie savivaldybės teritorijoje veiklą vykdančių sporto srityje veikiančių fizinių ir juridinių asmenų veiklos. 2. Savivaldybės vykdomoji institucija: 1) analizuoja sporto būklę savivaldybėje, užtikrina Nacionaliniame pažangos plane nustatytų sporto politikos strateginių tikslų ir (arba) pažangos uždavinių įgyvendinimą vietos lygmeniu bei savivaldybės sporto plėtros priemonių ir projektų jiems pasiekti įgyvendinimą; 2) vykdo sporto objektų plėtrą, užtikrina jų teikiamų paslaugų prieinamumą gyventojams; 3) vykdo šviečiamąją veiklą, formuoja savivaldybės teritorijoje gyvenančių žmonių pozityvų požiūrį į sporto reikšmę sveikatai; 4) rengia ir įgyvendina kitas fizinio aktyvumo ir aukšto meistriškumo sporto plėtojimo savivaldybėje priemones.
Analysis
A municipality’s discretion to finance football ends where the funding criteria in practice become the selection of a closed beneficiary.
In the Panevėžys model, EUR 440,000 becomes not an instrument of sports policy, but a test of the resistance to competition of the procedure approved by the council.

Core issue

A municipality’s discretion to finance football ends where the funding criteria in practice become the selection of a closed beneficiary. The dispute is to be assessed under Article 8 of the Law on Sport of the Republic of Lithuania, Article 21 of the Law Amending the Law on Physical Culture and Sport, and Article 20 of the Law Amending Law No. I-1151 on Physical Culture and Sport. The news fact is narrow: a competition was approved for the Panevėžys football programme for 2025-2027, and in 2025 an amount of EUR 440,000 was allocated to one football academy. Under Article 8(1)(2) of the Law on Sport, the council establishes the funding criteria and procedure, but not a privilege for a specific beneficiary.

Legal assessment

Under Article 8(1)(1) of the Law on Sport, a municipality must link sports measures to strategic objectives, the needs of the local community, and the sports areas eligible for funding. This provision permits football to be selected as a priority, but it does not justify criteria that replace competition with a predetermined outcome.

  • The council may establish funding criteria and procedures under Article 8(1)(2) of the Law on Sport.
  • The council may finance programmes or projects under Article 8(1)(3) of the Law on Sport.
  • The executive institution implements measures under Article 8(2)(4) of the Law on Sport.
  • The beneficiary must account for the funds under Article 21(2) of the Law Amending the Law on Physical Culture and Sport.
Amount or periodSignificance according to the sources or report
EUR 440,000Allocated in 2025 to one football academy according to the report
30 working daysProjects are evaluated and a decision is adopted under the rules of the “Sporting Community” competition
5 working daysApplicants are informed of the decision under the same rules

If the competition conditions are structured so that only one real participant can satisfy them, the legal issue is not the amount of funding, but the purpose of the criteria. In the Panevėžys model, EUR 440,000 becomes not an instrument of sports policy, but a test of the resistance to competition of the procedure approved by the council. Under Article 21(1) of the Law Amending the Law on Physical Culture and Sport, budget funds are allocated to programmes and projects by concluding agreements on the use of budget funds. Under paragraph 2 of the same article, the municipality has the right to verify the use of funds, and the organisation must submit a report.

  • If the report is not submitted, the appropriations manager may suspend funding.
  • If conditions are not provided for verifying the funds, funding may be reduced.
  • If the breaches are material, funding may be terminated under Article 21(3).

The grounds for refusing funding are defined in Article 20(1) of the Law Amending Law No. I-1151 on Physical Culture and Sport. They include suspended activities, tax arrears, seizure of assets, liquidation, bankruptcy proceedings, and the submission of incorrect data. The sources provided contain no case law; therefore, the assessment is based on the statutory framework governing competence, funding, and control. The competition-law source additionally indicates the boundary: participation in law-making is lawful so long as it is not used to conceal actions restricting competition.

Consequences

The first scenario is that the municipality leaves the programme in force, but must strengthen contractual control, reporting, and checks on the use of funds. The centre of the dispute would then shift from the competition conditions to the actual use of the EUR 440,000. The second scenario is that the funding procedure is rewritten so that the criteria test the quality of the sports programme, rather than the applicant’s institutional proximity to the existing model. In that case, the municipality preserves its right to support football under Article 8 of the Law on Sport, while reducing the risk of a closed competition. The third scenario is that, if the grounds specified in Article 20(1) or the breaches referred to in Article 21(3) are established, funding may be suspended, reduced, or terminated. This is practically significant for applicants, the council opposition, the appropriations manager, and taxpayers. Procedurally, the next expected step is a municipal decision on the competition conditions or control of the funding agreement; under the competition procedure model provided, the decision is adopted within 30 working days, and applicants are informed within 5 working days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Seimas Legal Department opinion„LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SPORTO ĮSTATYMO NR. I-1151 2 IR 3 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 202…“
  • Parliamentary materials„Projektas Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO ĮSTATYMO Nr.1-1151 PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2016 m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 2 straip…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„0e50bb43-c944-4ab1-b10f-a2b2a15260f4 LIETUVOS RESPUBLIKOS SPORTO ĮSTATYMO NR. I-1151 PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO IR SU JUO SUSIJUSIŲ ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ AIŠKINAMASIS RAŠTAS…“
📄 Original — JP.lt
Man with 1.80 blood alcohol level caught driving a Toyota in Panevėžys 🔗
In Panevėžys, on Dariaus ir Girėno Street, police stopped an intoxicated man driving a Toyota Auris. The driver, born in 1969, was found to have a blood alcohol level of 1.80 per mille, and a pre-trial investigation has been launched under…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai jiems nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
✅ ConfirmedNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 57 straipsnis (statute)
57 straipsnis. Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką 1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį…
57 straipsnis. Bausmės skyrimas už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką 1. Bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. 2. Už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką remiantis šio kodekso 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. 58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams 1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. 2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams. 59 straipsnis. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės 1. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios: 1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis; 3) kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą; 4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties; 5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės; 6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys; 7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu; 8) veika padaryta pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas; 9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą; 10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai; 11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo; 12) veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo; 13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką. 2. Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. 3. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. 60 straipsnis. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės 1. Atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia; 2) veiką padarė organizuota grupė; 3) veika padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų; 4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar tyčiojantis iš jo; 5) veika padaryta mažamečiui; 6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, invalidumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo; 7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai akivaizdu kad ji nėščia; 8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime; 9) veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; 10) veika padaryta visuotinai pavojingu būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus; 11) dėl padarytos veikos atsirado sunkių padarinių. 2. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Analysis

⚠ Correction. The statement that drivers are considered intoxicated only above 0.4 per mille is incomplete. The cited wording of the Law on Road Traffic Safety sets out the general limit of 0.4 per mille, but novice drivers, taxi drivers and certain other categories of drivers are subject to a limit of more than 0 per mille. The statement should be formulated as follows: the general permitted limit is 0.4 per mille, but for special categories of drivers the permitted amount is zero. The statement that drunk driving may result in a fine and deprivation of the right to drive fails to distinguish between administrative and criminal liability. Article 2811 of the Criminal Code provides that driving with 1.51 per mille or more is punishable by a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

Driving with a blood alcohol concentration of 1.80 per mille, absent any stated traffic accident, is not a case concerning the consequences under Article 281 of the Criminal Code, but a question concerning the elements of intoxicated driving under Article 2811 of the Criminal Code.
For that reason, the 1.80 per mille reading is not merely an informational detail in a police notice; it is the fact determining the threshold for the criminal offence.

Core issue

The legal core of this situation is not “drink-driving” in general, but the boundary between administrative and criminal liability. Where a blood alcohol concentration of 1.80 per mille has been established, the classification is determined primarily by Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, rather than by a mere abstract reference to Article 281 of the Criminal Code. News fact: on 27 July 2026, in Panevėžys, a man driving a Toyota Auris was found to have a blood alcohol concentration of 1.80 per mille.

  • Article 2811(1) of the Criminal Code applies where a motor vehicle is driven and a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more is established.
  • Article 281(1)–(4) of the Criminal Code links liability to a traffic accident and bodily injury or substantial property damage.
  • Article 2(4) of the Criminal Code requires that the act correspond to the elements of an offence provided for in criminal law.
ProvisionThreshold or conditionSanction / consequence
Article 2811(1) of the Criminal Code1.51 per mille or moreFine, arrest, or imprisonment for up to 1 year
Article 427(1) of the Code of Administrative Offences0.41–1.5 per mille in cases of repeat offendingEUR 1,000–1,500 for the driver
Article 427(2) of the Code of Administrative OffencesFor an act under Article 427(1)Deprivation of the right to drive for 3–5 years

Legal assessment

On the facts provided, 1.80 per mille exceeds the threshold for criminal liability, because Article 2811(1) of the Criminal Code starts at 1.51 per mille. For these elements of the offence, it is sufficient that a motor vehicle was driven and that the specified level of intoxication was established.

According to the text provided, the Panevėžys case does not involve a traffic accident, injury to another person, or substantial property damage. Accordingly, Article 281(1)–(4) of the Criminal Code would be relevant only if such consequences were established in the investigation. Driving with a blood alcohol concentration of 1.80 per mille, absent any stated traffic accident, is not a case concerning the consequences under Article 281 of the Criminal Code, but a question concerning the elements of intoxicated driving under Article 2811 of the Criminal Code.

  • The driver’s duty was not to drive a motor vehicle while having a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more.
  • The State’s duty is to verify whether the specific act satisfies the elements of Article 2811(1) of the Criminal Code.
  • Under Article 2(3) of the Criminal Code, guilt must be established, as must the fact that conduct compliant with the law could have been required of the person.
  • Under Article 2811(2) of the Criminal Code, liability is also possible where the act was committed through negligence.

Intoxication in itself does not exempt a person from criminal liability. Article 19(1) of the Criminal Code expressly provides that an intoxicated person is not exempt from criminal liability. The exception referred to in the sources concerning a person who was made drunk or intoxicated against their will has no factual basis here and therefore does not become the central issue in this situation.

The procedural significance of establishing intoxication is provided by the Rules for Determining Intoxication or Impairment of Persons Driving Vehicles and Other Persons, approved by Government resolution. They cover vehicle drivers and persons referred by the police, pre-trial investigation authorities, the prosecutor’s office, and the court. For that reason, the 1.80 per mille reading is not merely an informational detail in a police notice; it is the fact determining the threshold for the criminal offence.

Administrative liability under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences covers the range of 0.41–1.5 per mille and conditions of repeat offending or prior conviction. The stated concentration of 1.80 per mille exceeds that administrative range. Accordingly, the administrative penalty range of EUR 1,000 to EUR 1,500 is not the principal sanctions framework for this specific concentration.

The question of the vehicle may become a separate consequence of the case. Article 72(2) of the Criminal Code treats an instrument or means of a prohibited act as property subject to confiscation, while Article 72(3) establishes mandatory confiscation of confiscable property belonging to the offender. If the Toyota Auris belongs to another person, Article 72(4) of the Criminal Code links confiscation to the owner’s knowledge, a sham transfer, or a close relationship with the offender.

Consequences

The most realistic course is a clarification of the classification under Article 2811(1) of the Criminal Code, unless the investigation reveals a traffic accident and consequences referred to in Article 281 of the Criminal Code. In that case, the possible penalties would be a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

In practical terms, this case is important for three addressees: the driver, the owner of the vehicle, and the authorities supervising the investigation. For the driver, the key issues are the type of sanction and the establishment of guilt under Article 2 of the Criminal Code. For the owner, the key issue is whether the vehicle may be treated as a means of committing a prohibited act under Article 72 of the Criminal Code.

Procedurally, the next expected step is a pre-trial investigation decision on the final legal classification: whether the reference to Article 281 of the Criminal Code is maintained, or whether the act is based on Article 2811(1) of the Criminal Code in light of the 1.80 per mille reading. As regards the term of punishment, the sources provided clearly identify the one-year threshold as the possible maximum term of imprisonment under Article 2811(1) of the Criminal Code, and it is therefore precisely that documented assessment of the sanction that should be expected at the conclusion of the investigation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by Member of the Seimas Vitalijus Gailius. The aim was to impose criminal liability on drivers found to have a blood alcohol concentration exceeding 1.5 per mille, as well as on those avoiding testing or consuming alcohol after an incident before the circumstances had been established. The principal argument was that a person with such a level of intoxication cannot reasonably claim not to have “understood” that they were intoxicated; however, the Legal Department raised doubts as to the proposed uniform model of liability for driving itself and for avoiding testing or consuming alcohol before testing.

  • Institutional opinion on the draft„Kodekso papildymas 281 1 straipsniu Papildyti Kodeksą 281 1 straipsniu: „ 281 1 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vair…“
  • Institutional opinion on the draft„Kasaciniame skunde dėstomi pasisakymai, kad nuteistasis, prieš vairuodamas automobilį, jautėsi gerai ar negalėjo žinoti, kad jo apsvaigimas nuo alkoholio yra didesnis nei…“
  • Institutional opinion on the draft„Papildyti 281 straipsnio 9 dalį ir ją išdėstyti taip: „9. Asmuo, padaręs veiką, numatytą šio straipsnio 2, 4 ar 6 dalyje, l L aikoma, kad asmuo yra apsvaigęs nuo alkoholi…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 281 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2016 m. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 281 straipsnio pakeitimas 1. …“
📄 Original — Diena.lt
Prosecutor's Office provides information on investigation into secret prison in Lithuania 🔗
According to Elena Martinonienė, head of the Prosecutor General's Office Communication Division, a pre-trial investigation is currently underway into a possible CIA prison in Lithuania under a Criminal Code article covering treatment of…
Fact-check:
✅ ConfirmedBaudžiamajame kodekse numatyta atsakomybė už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 100 straipsnis (statute)
100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu…
100 straipsnis. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis Tas, kas tyčia, vykdydamas ar remdamas valstybės ar organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius, juos žudė arba sunkiai sutrikdė jų sveikatą; sudarė tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė žmonių žūtį; pavergė žmones; deportavo ar prievarta perkėlė gyventojus; neteisėtai įkalino ar kitaip apribojo fizinę žmonių laisvę pažeidžiant tarptautinės teisės normas; kankino; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; neteisėtai atėmė priverstinai apvaisintai moteriai laisvę siekiant pakeisti gyventojų etninę sudėtį ar darant kitą tarptautinės teisės normų pažeidimą; priverstinai sterilizavo žmones arba darė kitokius panašaus pobūdžio seksualinės prievartos veiksmus; persekiojo kurią nors žmonių grupę ar bendriją dėl politinių, rasinių, nacionalinių, etninių, kultūrinių, religinių, lyties ar kitų motyvų, kuriuos draudžia tarptautinė teisė; žmones sulaikė, areštavo, pagrobė ar kitaip atėmė jų laisvę, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas, ar nepranešė apie žmonių likimą arba buvimo vietą; vykdė apartheidą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1001 straipsnis. Priverstinis dingimas Tas, kas veikdamas kaip valstybės atstovas arba asmuo ar asmenų grupė, veikiantys valstybės leidimu, palaikymu ar pritarimu, sulaikė, pagrobė asmenį ar kitaip atėmė jo laisvę, kai atsisakoma pripažinti tokį sulaikymą, pagrobimą ar laisvės atėmimą, arba slėpė dingusio asmens likimą ar buvimo vietą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 1002 straipsnis. Vaikų atskyrimas Tas, kas neteisėtai atskyrė vaikus, žinodamas, kad šie vaikai, jų tėvai ar globėjai nukentėjo nuo šio kodekso 1001 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo žudyti ar žudė tarptautinės humanitarinės teisės saugomus asmenis, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 102 straipsnis. Civilių trėmimas ar perkėlimas Tas, kas karo, ginkluoto konflikto metu arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar prievarta išvaryti arba perkėlė ar prievarta išvarė okupuotos ar aneksuotos valstybės civilius gyventojus tos valstybės teritorijoje pažeisdamas tarptautinės teisės normas; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar perkėlė okupavusios valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 103 straipsnis (statute)
103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas 1. Tas, kas…
103 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas 1. Tas, kas karo ar ginkluoto konflikto arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo nežmoniškai elgtis ar nežmoniškai elgėsi su tarptautinės humanitarinės teisės saugomais asmenimis: juos sunkiai sužalojo, susargdino arba kankino; atliko su jais biologinį ar medicininį eksperimentą, neteisėtai paėmė persodinti jų organą ar audinį, neteisėtai ėmė jų kraują arba kitaip nežmoniškai su jais elgėsi; ėmė juos įkaitais; baudė kriminalinėmis bausmėmis be nepriklausomo ir nešališko teismo sprendimo ar be gynybos garantijų teisme; taikė kolektyvines bausmes; žagino ar seksualiai prievartavo žmones, įtraukė juos į seksualinę vergovę ar vertė juos užsiimti prostitucija; priverstinai sterilizavo arba apvaisino; naudojo bauginimo ir teroro priemones; neteisėtai suvaržė ar atėmė jų laisvę; atskyrė vaikus nuo tėvų ar globėjų; sukėlė jiems mirties nuo bado grėsmę; neteisėtai atėmė, konfiskavo civilių asmenų turtą ar vykdė didelio masto jo nusavinimą, nepateisinamą karo būtinumu; užgauliai žemino jų orumą; vertė pereiti į kitą tikėjimą; išniekino nukautųjų palaikus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas apgaulę, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 101 straipsnis (statute)
101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas…
101 straipsnis. Tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto, okupacijos ar aneksijos metu pažeisdamas tarptautinės humanitarinės teisės normas įsakė žudyti ar žudė: asmenis, kurie kapituliavo sudėdami ginklus arba neturėdami kuo priešintis; sužeistus asmenis, ligonius ar žūvančio karo laivo jūreivius; karo belaisvius; okupuotoje, aneksuotoje, užgrobtoje ar karo veiksmų teritorijoje buvusius civilius ar kitus asmenis, kuriems karo metu suteikiama tarptautinė apsauga, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 102 straipsnis. Okupuotos valstybės civilių trėmimas ar okupavusios valstybės civilių gyventojų perkėlimas Tas, kas karo, tarptautinio ginkluoto konflikto metu arba okupacijos ar aneksijos sąlygomis įsakė tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė perkelti ar perkėlė okupavusios valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.
Analysis
In criminal-law terms, the secret prison case stands or falls not on public acknowledgment, but on intent, the link to policy, and the identification of a specific perpetrator.
These judgments do not identify an automatic perpetrator in criminal proceedings under Article 100 of the Criminal Code, but they strengthen the factual basis of the investigation concerning unlawful deprivation of liberty.

Core issue

The criminal-law axis here is not the political question of whether Lithuania “needs another investigation,” but whether a pre-trial investigation can identify the guilt of a specific person under Article 100 of the Criminal Code. This provision requires not merely the fact of unlawful detention, but intentional conduct carried out in execution or support of a state or organisational policy. The factual scope of the report is narrow: an investigation is ongoing, requests for international legal assistance have produced no results, and no one has been notified of suspicion. The assessment must be made under Article 2(3)–(4), Article 7(1), and Article 100 of the Criminal Code. Under Article 2(4) of the Criminal Code, liability is possible only where the conduct of a specific person satisfies the elements of the offence. Under Article 7(1) of the Criminal Code, crimes against humanity and war crimes, including Articles 99–113-1 of the Criminal Code, fall within a broader regime of criminal liability.

ProvisionStated penalty
Article 100 of the Criminal Code in source [1]imprisonment from 5 to 20 years or life imprisonment
Amendment to Article 100 of the Criminal Code in sources [9] and [10]imprisonment from 10 to 20 years or life imprisonment

Legal assessment

Under Article 100 of the Criminal Code, the Prosecutor’s Office must investigate not the abstract existence of a CIA site, but specific acts: unlawful imprisonment, deprivation of liberty, torture, or failure to disclose the fate of persons. In criminal-law terms, the secret prison case stands or falls not on public acknowledgment, but on intent, the link to policy, and the identification of a specific perpetrator. The direction of the investigation is determined by several necessary elements:

  • the act must have been prohibited at the time of its commission under Article 2(1) of the Criminal Code;
  • the guilt of a specific person must be established under Article 2(3) of the Criminal Code;
  • the act must satisfy the elements of Article 100 of the Criminal Code;
  • there must be a connection with a state or organisational policy;
  • there must be a context of widespread or systematic attack against civilians.

Requests for international legal assistance are not a formality, because according to source [15], courts, prosecutors’ offices, and pre-trial investigation bodies, when executing such requests, carry out the procedural acts provided for in Article 67 of the Code of Criminal Procedure. According to source [16], legal assistance may include questioning, the provision of documents and other evidence, service of procedural documents, temporary transfer, searches, and seizures. Accordingly, requests sent to the United States, Poland, Romania, and other states are procedurally significant, because this type of case depends on documents located abroad and testimony from officials.

The absence of notified suspicions means that the Prosecutor’s Office has not yet moved into the personalised stage of criminal liability. This is consistent with Article 2(4) of the Criminal Code, because criminal liability cannot be based solely on institutional ambiguity or political responsibility of state authorities. Coercive measures, including detention, according to source [18], could become relevant only once a suspect exists and there is a basis established by a court or pre-trial investigation judge.

In the ECtHR case concerning Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri, as stated in the report, unlawful detention in Lithuania in 2005–2006 was found and EUR 30,000 was awarded. The same report refers to the 2018 judgment concerning Abu Zubaydah and the 2024 judgment concerning Mustafa al-Hawsawi, who was awarded EUR 100,000. These judgments do not identify an automatic perpetrator in criminal proceedings under Article 100 of the Criminal Code, but they strengthen the factual basis of the investigation concerning unlawful deprivation of liberty.

Consequences

In practical terms, the case is important for three addressees: the Prosecutor’s Office, the Government, and potential participants in the proceedings. For the Prosecutor’s Office, it entails a duty to collect data according to the logic of criminal procedure, rather than merely repeat the conclusions of a parliamentary inquiry. For the Government, it is significant because of the ECtHR obligation, noted in the report, to apply to the United States for assurances that Al Nashiri will not be sentenced to death. For possible officials or intermediaries, risk would arise only when the data allow intent, the act, and the link to policy to be individualised.

The realistic scenarios are as follows:

  • the investigation continues without notified suspicions if foreign states do not provide significant data;
  • suspicions are notified if the data received individualise persons under Article 100 of the Criminal Code;
  • the investigation narrows if the data confirm the fact of unlawful detention but not the guilt of a specific person;
  • a parliamentary inquiry may supplement public oversight, but it does not replace the criminal evidentiary standard required by Article 2(3)–(4) of the Criminal Code.

The next procedural point to monitor is the Prosecutor’s Office’s procedural decision on the course of the pre-trial investigation or new responses to requests for legal assistance, for which no specific deadline is indicated in the sources provided.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 60, 147 1 , 151 1 , 189, 214, 218, 224 1 STRAIPSNIŲ IR KODEK…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL BAUDŽIAMOJO KODEKSO 7, 8, 95, 205, 206, 207 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 100 3…“
  • Seimas Legal Department opinion„LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 216 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 2016-…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL Lietuvos Respublikos baudžiamojo PROCESO kodekso 128, 141 IR 142 STRAIPSNIų PAKEITIMO BEI kodekso papildymo 174 1 straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTO 1. …“
📄 Original — 15min.lt
Justina Gaigalaitė’s father sought release: court ruling revealed 🔗
Egidijus Gaigalas, the father of European bodybuilding champion Justina Sadauskienė (Gaigalaitė), whose ex-husband Panevėžys paramedic Mantas Sadauskas was murdered, will remain in custody after unsuccessfully appealing the court’s…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 259 straipsnis (statute)
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno…
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. 3. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. 260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 260 straipsnis (statute)
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar…
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 253 straipsnis (statute)
253 straipsnis. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis 1. Tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo…
253 straipsnis. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis 1. Tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. 253(1) straipsnis. Neteisėtas tarpininkavimas dėl karinės įrangos perdavimo 1. Tas, kas neturėdamas leidimo tarpininkavo dėl karinės įrangos perdavimo į kitą, ne Europos Sąjungos, valstybę, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. IX-2512, 2004-10-28, Žin., 2004, Nr. 166-6061 (2004-11-16)
Analysis
The detention order in this case must withstand not a reputational test, but a procedural-risk test: what can still be influenced, concealed, or falsified before 10 August.
In this case, the central issue is not the sensational nature of the items found, but whether the court order substantiates a specific risk of interference with the proceedings.

Core issue

The legal issue in this report is not one of guilt, but of detention control: whether a 30-day deprivation of liberty is necessary to protect the investigation from interference.

The decision must be reviewed under Article 119, Article 121(1)-(3), Article 122(1) and (3), Article 123(2)-(3), Article 125(1)-(2), and Article 130(1) of the Code of Criminal Procedure.

There is only one news fact here: Panevezys Regional Court upheld the 30-day detention imposed by Panevezys District Court, lasting until 10 August 2026.

Accordingly, the central issue is not the sensational nature of the items found, but whether the court order substantiates a specific risk of interference with the proceedings.

Legal assessment

Under Article 119 of the Code of Criminal Procedure, a coercive measure is imposed for procedural purposes: to secure participation, an unhindered investigation, trial proceedings, execution of the judgment, or to prevent further offences.

In this case, the court relied on one ground set out in Article 122(1)(2) of the Code of Criminal Procedure: a reasonable belief that the suspect will obstruct the proceedings.

Under Article 122(3), such a ground must be based on data showing that the person, directly or through others, may:

  • influence victims, witnesses, experts, other suspects, accused persons, or convicted persons;
  • destroy, conceal, or falsify objects or documents relevant to the investigation of the criminal offence and the court proceedings.

E. Gaigalas’s professional position, his connection with J. Gaigalaite, and the discovery of items at his home and workplace are not, in themselves, the content of Article 122(3) of the Code of Criminal Procedure.

They become relevant only insofar as the order links them to a real possibility of influencing persons or physical and documentary evidence.

The detention order in this case must withstand not a reputational test, but a procedural-risk test: what can still be influenced, concealed, or falsified before 10 August.

Under Article 121(2) of the Code of Criminal Procedure, a coercive measure is permissible only where there is sufficient data giving grounds to believe that the suspect committed a criminal offence.

Under Article 125(1)-(2), the court order must be reasoned and must specify:

  • the suspect’s identity, place of residence, and workplace details;
  • the criminal offence, its place, time, manner of commission, and the applicable criminal law;
  • the data giving grounds to believe that the offence was committed;
  • the purpose of the coercive measure;
  • the conditions for detention, the ground specified in Article 122 of the Code of Criminal Procedure, and the reasons;
  • the factual circumstances explaining why less restrictive measures are insufficient.

The issue of less restrictive measures is mandatory, because Article 121(3) of the Code of Criminal Procedure permits the simultaneous imposition of several coercive measures less restrictive than detention.

Under Article 120(1), such measures include intensive supervision, house arrest, bail, seizure of documents, police registration, and a written undertaking not to leave.

Thus, the court had to assess not an abstract danger posed by liberty, but why a combination of these measures would not secure the aims of Article 119 of the Code of Criminal Procedure.

Procedural issueTime limit indicated in the cited sources
Appeal against detentionWithin 20 days from adoption of the order, Article 130(1) of the Code of Criminal Procedure
Examination of the appeal by the higher courtNo later than 7 days from receipt, Article 130(1) of the Code of Criminal Procedure
Presentation before a judge pursuant to a detention orderNo later than 48 hours from the moment of detention, Article 123(3) of the Code of Criminal Procedure
End of this detention according to the report10 August 2026

At the appeal stage, Article 130(1) of the Code of Criminal Procedure gives the detained person and defence counsel the right to access all material submitted by the prosecutor to the higher court.

The same provision requires the prosecutor’s participation at the hearing, meaning that maintaining detention is not merely a written request by the prosecution.

If the proceedings began with temporary detention away from the scene of the criminal offence, Article 1 of the law amending Article 140 of the Code of Criminal Procedure identifies three conditions: a ground for detention, the necessity of immediately restricting liberty, and the impossibility of applying to a court with extreme urgency.

As regards the ammunition found, Article 41(1) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition applies separately, permitting the police or other authorities to seize ammunition where it is held without a permit or may constitute the object of a criminal offence.

Article 41(1)(5) of the same law permits seizure where the person is suspected of an intentional criminal offence or has been remanded in custody.

Consequences

In practical terms, for E. Gaigalas this decision means that until 10 August 2026 his liberty is restricted on the basis of a risk of interference with the proceedings, not on the basis of a final assessment of guilt.

For the defence, the key strategy is to narrow the risk under Article 122(3) of the Code of Criminal Procedure: to show that witnesses, objects, or documents have already been secured and that less restrictive measures are sufficient.

For the prosecution, the key task is to prove the opposite: that before the expiry of the detention period there remain specific investigative actions with which the suspect could realistically interfere.

For the investigating authorities, the regime governing property and physical evidence is also important, because the seizure of ammunition is separately grounded in Article 41(1) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition.

The next procedural point is 10 August 2026: by that date, a decision must be awaited on the expiry of detention, its replacement with a less restrictive coercive measure, or a new application by the prosecutor to extend the term.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 102, 127, 130, 257, 276, 313, 317, 319, 321, 323, 324, 333, 368, 374, 374 1 , 375, 377, 385, 448,…“
  • Institutional opinion on the draft„Siekiant teisinio aiškumo, tikslinti Įstatymo projekto Nr. XIIIP-288 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.182 straipsnio 3 dalį, n…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL Lietuvos Respublikos baudžiamojo PROCESO kodekso 128, 141 IR 142 STRAIPSNIų PAKEITIMO BEI kodekso papildymo 174 1 straipsniu ĮSTATYMO PROJEKTO 1. …“
  • Parliamentary materials„Pakeisti 118 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Teismas, gavęs užsieniečio ar užsieniečio sulaikymą inicijavusios institucijos , kurios žinioje yra sulaikytas už…“
📄 Original — infa.lt
After Court of Appeal ruling, liberals demand impeachment of R. Žemaitaitis 🔗
Parliament must organize impeachment proceedings as soon as possible against politician Remigijus Žemaitaitis after his criminal conviction, and if the ruling Social Democrats continue to delay this obligation, the Liberal faction in the…
Fact-check:
⚪ UnverifiedPagal Seimo statuto 239 straipsnį, Seimas gali pradėti apkaltos procesą tam asmeniui, kuris sulaukė įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio už nusikaltimą, padaryto iki pradedant eiti pareigas.
⚪ UnverifiedApeliacinis teismas R. Žemaitaičiui skyrė 10 tūkst. eurų baudą, padidindamas ją dvigubai iš pradinio nuosprendžio dydžio.
🟡 IncompleteNuosprendis per tris mėnesius gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio…
1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 74 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. balandžio 21 d. Nr. XIV-1029 Vilnius         1 straipsnis. 74 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 74 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. balandžio 21 d. Nr. XIV-1029 Vilnius         1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“   Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Lietuvos Respublikos Konstitucija 63 straipsnis (statute)
63 straipsnis Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2)…
63 straipsnis Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2) jis miršta; 3) atsistatydina; 4) teismas pripažįsta jį neveiksniu; 5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; 6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas; 7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis; 8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that the conviction may be appealed to the Supreme Court of Lithuania within three months is incomplete. Under Article 370 of the Code of Criminal Procedure, it is specifically a final and binding judgment or ruling that may be challenged within three months, calculated from the date on which it became final. A more precise formulation would be: since the Court of Appeal’s judgment became final on the date of its adoption, a cassation appeal against it may be lodged within three months from that date. The article also relies too heavily on the logic of an “obligation”: Article 74 of the Constitution says “may” and does not establish an automatic mechanism obliging the Seimas to revoke the mandate.

A final conviction for a crime is not reputational noise, but the gateway under Article 74 of the Constitution to the impeachment procedure.
Such waiting may be chosen politically, but under the wording of Article 239 of the Statute of the Seimas as presented, it is not a necessary threshold for initiating the process.

Core issue

The issue of impeachment here is not a review of the severity of the penalty, but the compatibility of a Seimas mandate with a final conviction. It is to be assessed under Article 74 of the Constitution, Article 59 of the Constitution, Article 62 of the Constitution, and Article 239 of the Statute of the Seimas as cited in the news report. The factual premise in the news report is narrow: the Court of Appeal of Lithuania imposed on R. Žemaitaitis an aggregate fine of EUR 10,000, and the liberals are demanding that impeachment proceedings be initiated. Under Article 74 of the Constitution, the Seimas may, by a three-fifths majority vote of all its members, revoke the mandate of a member of the Seimas where it becomes apparent that a crime has been committed. Under Article 239 of the Statute of the Seimas, upon receiving a copy of a final judgment of conviction, the Seimas may adopt a resolution to initiate impeachment proceedings.

Legal assessment

The criminal aspect of the case is based not on political assessment, but on the content of public statements. Article 170 of the Criminal Code, as presented in the sources, covers public ridicule, contempt, incitement to hatred, or incitement to discriminate against a group of persons on grounds of nationality, race, religion, convictions, or views. Article 170² of the Criminal Code, as indicated in the action plan, concerns public approval, denial, or gross trivialisation of the crimes of Nazi Germany. Accordingly, the rhetoric described in the judgment as trivialising the Holocaust and promoting hatred against persons of Jewish nationality falls within the sphere of protected values identified in the sources.

  • Article 1 of the Criminal Code provides the broader context: criminal law protects human rights, as well as the interests of society and the state, from criminal acts.
  • Article 54 of the Criminal Code explains why the dangerousness of the act, motives, the offender’s personality, and the harm caused are relevant to the severity of the penalty.
  • Article 60(1)(12) of the Criminal Code treats a motive of hatred as an aggravating circumstance.
  • Article 62 of the Constitution protects a member of the Seimas from prosecution for speeches made in the Seimas, but it does not cover all public political communication outside the limits of that constitutional exception.
IssueAmount or term stated
Fine imposed by the Court of AppealEUR 10,000
Voting threshold for revocation of mandate3/5 of all members of the Seimas
Time limit for a cassation appeal according to the news report3 months
Resumption of office after impeachment for a gross violation of the Constitution or breach of oathnot less than 10 years

The discretion of the Seimas is not an empty political preference: a final judgment of conviction creates a constitutional basis for deciding on the mandate. A final conviction for a crime is not reputational noise, but the gateway under Article 74 of the Constitution to the impeachment procedure. At the same time, the word “may” in Article 74 of the Constitution means that termination of the mandate itself is not automatic. A procedural decision of the Seimas and a qualified majority of three-fifths of all its members are required. Article 59 of the Constitution makes the situation more sensitive, because a member of the Seimas performs his or her duties guided by the Constitution, the interests of the state, and his or her conscience. This is not an independent criminal sanction, but it determines the standard by which the mandate is assessed. If the crime became apparent while the member was already in office, Article 239 of the Statute of the Seimas, as cited in the news report, permits impeachment to be initiated upon receipt of a copy of the judgment. Therefore, waiting until cassation is not a necessary condition under the visible wording of the provision.

Consequences

The first scenario: the Seimas receives a copy of the final judgment of conviction and adopts a resolution to initiate impeachment proceedings. The political dispute then shifts to the procedural question of whether the three-fifths majority of all members required by Article 74 of the Constitution will be secured. The second scenario: the majority in the Seimas delays and waits for the outcome of the cassation appeal. Such waiting may be chosen politically, but under the wording of Article 239 of the Statute of the Seimas as presented, it is not a necessary threshold for initiating the process. The third scenario: the liberals themselves initiate impeachment, but the final outcome will still depend on a vote of the entire Seimas.

In practical terms, this matters to three addressees. For the Seimas, it is a test of the legitimacy of the mandate and of the impeachment procedure. For voters, it shows whether a final conviction for hate rhetoric has a constitutional consequence for representation. For R. Žemaitaitis himself, it means that the possibility of filing a cassation appeal does not in itself suspend the right of the Seimas to initiate impeachment. Procedurally, the next step is to await whether a copy of the final judgment of conviction will be submitted to the Seimas and whether a cassation appeal will be filed within the three months mentioned in the news report. The nearest decisive document would be a resolution of the Seimas to initiate impeachment proceedings or a political decision not to initiate them before the cassation stage.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Institutional opinion on the draft„XIV-1925 redakcija), manytina, kad tikslinga CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą papildyti BK 182, 183, 184, 207, 208 straipsnių 2 ir 3 dalių, 206 straipsnio 2, 3 ir 4 da…“
  • Institutional opinion on the draft„Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindu gali būti tik baudžiamasis įstatymas. BPK 303 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Apkaltina…“
  • Institutional opinion on the draft„BPK 303 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Apkaltinamuoju nuosprendžiu kaltinamasis pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos padarym…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„Lietuvos apeliacinis teismas 2024-05-24 140 Nepaisant prieš tai jau aptartų abejonių dėl atskirų BK pakeitimų poreikio, atsižvelgdami į aiškinamajame rašte nurodytą siekį…“
📄 Original — Delfi
Prosecutors provide update on investigation after 19-year-old BMW driver dies in crash 🔗
The Prosecutor General's Office told Delfi that investigators are currently trying to recover video footage from a dashcam storage device. Officials say procedural steps are being carried out intensively, relevant evidence is being…
Fact-check:
✅ ConfirmedPagal Baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d., baudžiamas eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio žuvo žmogus
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 282 straipsnis (statute)
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo…
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai panaudojo valdomą ar nevaldomą objektą, judantį oru, žeme ar vandeniu, ir dėl to kilo reali grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba buvo sutrikdytas saugus transporto eismas, arba padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata arba buvo padaryta labai didelė turtinė žala, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 6. Už šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 280 straipsnis (statute)
280 straipsnis. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas 1. Tas, kas išardė ar sugadino transporto priemonę ar kelią, dujotiekį, naftotiekį…
280 straipsnis. Transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimas 1. Tas, kas išardė ar sugadino transporto priemonę ar kelią, dujotiekį, naftotiekį, elektros ar ryšių liniją, juose esantį įrenginį, ryšių ar signalizacijos priemonę, jeigu tai grėsė sunkiais padariniais, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, jeigu dėl to žuvo ar buvo sunkiai sužalotas žmogus arba padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir tais atvejais, kai joje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. 4. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 2 dalį tik tais atvejais, kai joje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
The crux of this case is not merely the fact of overtaking, but the causal link between a specific traffic-rule violation and a person’s death.
In this case, the dashcam may become not merely additional evidence, but the dividing line between the version involving overtaking and the version involving another reason for entering the oncoming lane.

Core issue

The crux of this case is not merely the fact of overtaking, but the causal link between a specific traffic-rule violation and a person’s death. The legal issue is assessed under Article 281(5) and Article 281(7) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because liability is possible only for an act committed through negligence. The report states that on 23 July 2026, in Ažulaukė village, a BMW collided with an oncoming truck, and the BMW driver died from her injuries. Under Article 281(5) of the Criminal Code, punishment applies where, while driving, a person violates road traffic safety rules or rules on the operation of a vehicle, and a person dies as a result. Under Article 281(7) of the Criminal Code, such liability is linked only to negligence; therefore, the investigation must establish not a moral assessment of the driver, but the violation, its mechanism, and the cause of the consequence.

Legal assessment

According to the qualification provided, the investigation was opened under Article 281(5) of the Criminal Code, which carries a sanction of imprisonment for up to seven years. If it were established that the act was committed by a driver who was intoxicated by alcohol or drugs, Article 281(6) of the Criminal Code provides for a different sanction: imprisonment from three to ten years. No such circumstance is indicated in the report provided; therefore, the focus of the analysis remains Article 281(5) of the Criminal Code.

ProvisionConsequence / circumstanceSanction
Article 281(3) CCserious impairment of another person’s healthimprisonment for up to 5 years
Article 281(5) CCa person diedimprisonment for up to 7 years
Article 281(6) CCa person died, and the act was committed while intoxicated by alcohol or drugsimprisonment from 3 to 10 years
Article 282(1) CCrules are violated by a non-driving person, and a person diesarrest or imprisonment for up to 5 years
Article 280(2) CCdamage to a vehicle or road, as a result of which a person diedimprisonment for up to 7 years

The elements relevant to the investigation under Article 281(5) of the Criminal Code are as follows:

  • who was driving the road vehicle;
  • which specific road traffic safety rule or operational rule was violated;
  • whether the traffic accident occurred as a result of that violation;
  • whether the person died precisely as a result of the traffic accident;
  • whether the act was committed negligently under Article 281(7) of the Criminal Code.

The family’s doubt regarding overtaking is legally relevant only insofar as it relates to these elements to be proved. If the dashcam storage medium confirmed an overtaking manoeuvre, the investigation would examine whether it constituted a breach of the rules and whether it caused the collision. If the recording showed a different trajectory of movement, the basis for the qualification would weaken not because of the relatives’ opinion, but because of the possible collapse of the causal link. In this case, the dashcam may become not merely additional evidence, but the dividing line between the version involving overtaking and the version involving another reason for entering the oncoming lane.

According to the organisation of the investigation described in the report, the pre-trial investigation is supervised by a prosecutor of the Vilnius District Prosecutor’s Office, while investigative actions are carried out by officers of the Vilnius County Police. The sources provided mention the procedural guideline that a pre-trial investigation must be conducted within the shortest possible time, but no specific number of days is provided for this situation. The significance of technical measures is also apparent from the descriptions of procedural amendments provided: where a video or audio recording is made, the protocol records a brief summary of the action and the circumstances relevant to the investigation.

Consequences

Realistically, the further course of the case will depend on whether the dashcam recording is recovered and whether it enables the overtaking version to be tested. If the recording confirms a violation, the investigation will focus on the totality of the elements under Article 281(5) of the Criminal Code. If the recording disproves the violation or shows another cause, the prosecutor will have to assess whether a basis for criminal liability under this provision remains.

In practical terms, this matters for three groups:

  • the relatives of the deceased, because the direction of the investigation will determine the official identification of the mechanism of the incident;
  • the drivers of other vehicles, because the significance of their actions may be assessed through the causal link;
  • the investigating officers, because qualification under Article 281(5) of the Criminal Code requires not an abstract risk, but a connection between a specific rule violation and the death.

Adjacent qualification issues may also arise, but the sources provided allow them to be assessed narrowly. Article 282(1) of the Criminal Code applies to a non-driving person who has violated rules governing transport traffic order or safety. Article 280(2) of the Criminal Code concerns damage to a vehicle, road, or equipment where a person dies as a result. On the facts currently provided, the focus of the investigation is the driving conduct; therefore, procedurally, the next expected step is the prosecutor’s assessment after the collection of data, primarily after a decision on recovering the dashcam storage medium within the shortest possible investigation period.

Sources:
📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„Įstatymų projektų rengimą paskatinusios priežastys, įstatymo projekto tikslai ir uždaviniai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 60, 71, 99, 100, 100 1 , 100 2 , …“
  • Parliamentary materials„Pakeisti 589 straipsnio 49 punktą ir jį išdėstyti taip: „49) policijos – dėl šio kodekso 48, 62, 63, 65, 69, 71, 72, 73, 74 straipsniuose, 75 straipsnio 1 dalyje, 76, 77,…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72 2 , 74, 75, 76, 82, 8…“
  • Parliamentary materials„Pakeisti 225 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „ Policija nagrinėja šio kodekso 51 11 , 81, 82 straipsniuose (dėl pažeidimų automobilių transporte), 107 1 , 107 2 ,…“
📄 Original — Kas vyksta Kaune
Agreement reached to buy the Šančiai toilet with its 1-are plot: how much will Kaunas Municipality pay? 🔗
Kaunas City Municipality has taken the final step toward acquiring private real estate located within a square on A. Juozapavičiaus Avenue. On July 23, municipal administration director Tadas Metelionis signed an order approving the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 45 straipsnis (statute)
45 straipsnis. Žemės ir kito privataus nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams atvejai 1. Žemė ir joje esantis kitas privatus nekilnojamasis turtas visuomenės…
45 straipsnis. Žemės ir kito privataus nekilnojamojo turto paėmimo visuomenės poreikiams atvejai 1. Žemė ir joje esantis kitas privatus nekilnojamasis turtas visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimami, panaikinamos daiktinės teisės į žemę ir joje esantį kitą nekilnojamąjį turtą ir, gavus subjektų, nustačiusių suvaržymus, sutikimus, paimamam turtui Nekilnojamojo turto registro informacinėje sistemoje įregistruoti suvaržymai panaikinami, ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos, asmens, nurodyto šio straipsnio 5 dalyje, ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, savivaldybės lygmens miesto teritorijos bendrąjį planą, vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentus, įskaitant valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, ar Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatytais atvejais, ar specialiosios paskirties projektus, tenkinant viešąjį interesą reikalinga: 1) valstybei svarbiems projektams įgyvendinti; 2) krašto ir valstybės sienos apsaugai; 3) tarptautiniams oro uostams, valstybiniams aerodromams, valstybiniams jūrų uostams ir jų įrenginiams; 4) viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, elektroninių ryšių infrastruktūros objektams, energetikos objektams ir jų technologiniams priklausiniams statyti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams; 5) socialinei infrastruktūrai plėsti – švietimo ir mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos ir priežiūros, aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, viešosios tvarkos užtikrinimo, kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti, viešiesiems atskiriesiems želdynams kurti ir tvarkyti miestuose, miesteliuose ir kurortuose, siekiant įvykdyti viešųjų atskirųjų želdynų normas, priemonėms upių vientisumui užtikrinti; 6) išžvalgytų naudingųjų iškasenų ištekliams eksploatuoti; 7) komunalinių atliekų tvarkymo objektams (sąvartynams) statyti (įrengti) ir eksploatuoti; 8) kapinėms ir jų priežiūrai užtikrinti reikalingų objektų statybai ir eksploatacijai; 9) gamtos paveldo teritorinių kompleksų ir objektų bei kultūros paminklų apsaugai ir naudojimui visuomenės poreikiams; 10) miškų, esančių miestui ar miesto savivaldybės teritorijai po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, dėl kurios priskyrimo miestui ar miesto savivaldybės teritorijai sprendimas priimtas iki 2024 m. sausio 1 d., viešosios rekreacijos funkcijai užtikrinti; 11) miškų, esančių miestų plėtros teritorijose, dėl kurių priskyrimo miestui ar miesto savivaldybės teritorijai sprendimas priimtas po 2024 m. sausio 1 d., viešosios rekreacijos funkcijai užtikrinti. 12) gynybos ir saugumo pramonės vystymo projektams įgyvendinti. 2. Visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turi būti atliktas rengiant vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentą, ar specialiosios paskirties projektą. Konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas gali būti sudedamoji vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumento ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento, ar specialiosios paskirties projekto dalis arba gali būti parengtas kaip atskiras dokumentas, teikiamas kartu su vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentu ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentu, ar specialiosios paskirties projektu. 21. Žemės sklypo (jo dalies), reikalingo šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytai miško viešosios rekreacijos funkcijai užtikrinti, paėmimas visuomenės poreikiams vykdomas vadovaujantis valstybinės reikšmės miškų plotų schemomis. Žemės sklypo (jo dalies), reikalingo šio straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytai miško viešosios rekreacijos funkcijai užtikrinti, paėmimas visuomenės poreikiams vykdomas vadovaujantis savivaldybės lygmens miesto teritorijos bendruoju planu. Šioje dalyje nurodytais atvejais šio straipsnio 2 dalyje nurodytas motyvuotas pagrindimas nerengiamas. 3. Vyriausybės teikimu Lietuvos Respublikos Seimas gali pripažinti tam tikrą energetikos infrastruktūros, transporto infrastruktūros ar krašto apsaugos sričių projektą ypatingos valstybinės svarbos projektu. Pagal Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą ypatingos valstybinės svarbos projektais taip pat yra laikomi ir karinės infrastruktūros, reikalingos priimančiosios šalies paramai užtikrinti ir įtrauktos į Vyriausybės pagal Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymą patvirtintą sąrašą, pritaikymo ir (ar) sukūrimo projektai. Kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra reikalingas ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti, vadovaujamasi Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymu. Tokiais atvejais šio skyriaus nuostatos ir jas įgyvendinantys šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai netaikomi. 4. Iki žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto patvirtinimo projektą įgyvendinanti institucija inicijuoja numatomų paimti visuomenės poreikiams žemės sklypų, kurių ribų posūkio taškų koordinatės nenustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje, kadastrinius matavimus. Patikslinti žemės sklypų kadastro duomenys įrašomi Nekilnojamojo turto kadastre projektą įgyvendinančios institucijos prašymu ir lėšomis. 5. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas, priimdamas sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, nurodo, kad tokiam projektui įgyvendinti yra taikomas šis įstatymas, ir nurodo projektą įgyvendinančią instituciją. Projektą įgyvendinanti institucija gali įgalioti savo reguliavimo srities: 1) biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas jos įgyvendina, atlikti dalį šiuo įstatymu reglamentuojamų žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų, finansuojamų įgyvendinamo projekto lėšomis; 2) valstybės valdomas įmones, kurių savininko teises ir pareigas jos įgyvendina, ar akcines bendroves, uždarąsias akcines bendroves, kurių valstybei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime arba kurių valstybės valdomai bendrovei nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, atlikti dalį šiuo įstatymu reglamentuojamų su viešojo administravimo veikla nesusijusių žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų, finansuojamų įgyvendinamo projekto lėšomis. 6. 7. Nesuformuotoje valstybinėje žemėje ar valstybiniame žemės sklype esantys statiniai ir (ar) įrenginiai paimami visuomenės poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka, atlyginant jų rinkos vertę, apskaičiuotą taikant Privalomojo turto ir verslo vertinimo įstatyme nustatytą privalomąjį turto arba verslo vertinimą.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 46 straipsnis#2 (statute)
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos…
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat raštu praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokio prašymo pateikimą ir nurodo konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui…
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat raštu praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokio prašymo pateikimą ir nurodo konkrečius tikslus, kuriems įgyvendinti numatoma panaudoti paimamą žemę. 2. Kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos išnagrinėja valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jeigu: 1) pateiktas konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir 2) galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumentas ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. 3. Sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą Nacionalinės žemės tarnybos vadovas gali priimti be valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymo, kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymams, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, taip pat kai Nacionalinė žemės tarnyba yra Vyriausybės įgaliota žemės paėmimu suinteresuota institucija. Kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymui, kuriame nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, tame įstatyme turi būti nurodyta žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija. Kai Nacionalinė žemės tarnyba yra žemės paėmimu suinteresuota institucija, sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priimamas, jeigu tenkinamos šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos sąlygos. 4. Valstybės institucijų ir savivaldybių tarybų prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisykles, taip pat žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, taisykles nustato Vyriausybė. 5. Apie Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimą per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos pranešama institucijai, suinteresuotai žemės sklypo paėmimu. Jeigu priimamas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, pranešama žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui. Jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Informacija apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą taip pat skelbiama Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą data ir numeris; žemės sklypo, kurį arba kurio dalį numatoma paimti visuomenės poreikiams, kadastro numeris; adresas: savivaldybė, miestas ar kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai) ir (ar) kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nedelsiant, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, pranešama Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, kuris Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoja šį juridinį faktą. Nuo sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas neturi teisės jo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti). 6. Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti skundžiamas administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Skundas turi būti išnagrinėtas per 45 kalendorines dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – per 45 kalendorines dienas nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. Kai yra keli skundai dėl to paties sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti, teismas privalo visus skundus sujungti į vieną bylą ir ją išnagrinėti per 45 kalendorines dienas nuo skundų sujungimo dienos. Teismui priėmus sprendimą, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas ar jo dalis, arba per nustatytą terminą neapskundus sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, konkretaus visuomenės poreikio egzistavimas negali būti ginčijamas vėlesniais žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros etapais. 7. Kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pasibaigia šio sprendimo apskundimo terminas, o jeigu toks sprendimas buvo apskųstas, – įsiteisėja administracinio teismo sprendimas netenkinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, šio įstatymo 48 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planas ir šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atliekamas visuomenės poreikiams planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas ir parengiama turto vertinimo ataskaita. Į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją privaloma įtraukti laisvos valstybinės žemės, kuri ribojasi su paimamu privačios žemės sklypu, plotą, kuriame pagal teisės aktus vietoj paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo gali būti formuojamas suteikiamas nuosavybėn kitas žemės sklypas. Prireikus projekto rengimo metu atliekamas privačios ir (ar) valstybinės žemės padalijimas suformuojant atskirą žemės sklypą, paimamą visuomenės poreikiams. Šie žemėtvarkos darbai atliekami šio įstatymo 48 straipsnyje nustatyta tvarka. Duomenis apie po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, kai apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, praneša žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, arba kai nežinoma žemės savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta, viešai paskelbia viename iš nacionalinių ir viename žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Jeigu apie paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo padalijimą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą padalyti paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įregistruoja Nekilnojamojo turto registre padalyto žemės sklypo savininko vardu. Žyma apie juridinį faktą – pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą – perkeliama tik į to žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, Nekilnojamojo turto registro duomenis. 8. Kai atliekami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti veiksmai, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siūloma sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priima pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir sutartį dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, kuri sudaroma tarp privačios žemės savininko ir (ar) kito naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos, arba tik pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir turto vertinimo ataskaitą, jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma. Sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė, su žemės paėmimu susiję nuostoliai, apskaičiuoti šio įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jų atlyginimo būdas. Šis sprendimas per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas žemės sklypo paėmimu suinteresuotai institucijai ir registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams data ir numeris; žemės sklypo, kuris arba kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, kadastro numeris, plotas (jeigu paimama žemės sklypo dalis, – po žemės sklypo pertvarkymo suformuoto paimamo žemės sklypo plotas); adresas: savivaldybė, miestas arba kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai), kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. 9. Ginčai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo plano rengimo ir tvirtinimo, taip pat dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjami bendrosios kompetencijos apygardos teisme pagal visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo buvimo vietą. Jeigu Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams ir suinteresuota institucija šio įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą pagal priimtą sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, šie ginčai nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles.
Analysis
The legal core of this matter is not the value of the toilet, but the chosen method of acquiring ownership: a voluntary purchase rather than taking for public needs.
The Šančiai toilet case is legally pointed because the municipality avoids the threshold for compulsory taking, but must still demonstrate an orderly purchase procedure and a clear price structure.

Core issue

The legal core of this matter is not the value of the toilet, but the chosen method of acquiring ownership: a voluntary purchase rather than taking for public needs.

This means that the transaction is assessed primarily under points 67-69 of the Description of the Procedure for Acquiring Land, Existing Buildings or Other Immovable Property, and not as a compulsory taking under Articles 45-47 of the Law on Land.

The news fact is narrow: the municipality agreed to pay EUR 35,000 for a 0.0114 ha land plot and a 26.62 sq. m building.

  • Article 45(1) of the Law on Land permits land and private property located on it to be taken only in exceptional cases, by decision of the head of the National Land Service.
  • Article 46(1) of the Law on Land requires justification of the objective public need, the necessity of the specific plot, and a cost-benefit analysis.
  • Article 47(1) of the Law on Land provides for fair compensation based on market value and compensation for other losses where property is taken for public needs.
  • Point 67 of the Description regulates the decision concerning the candidate who won the negotiations where immovable property is purchased in the name of the municipality.
  • Article 29(1) of the Law Amending the Law on Land No. I-446 requires a land plot plan to be attached to the land transaction.

Legal assessment

Had the municipality proceeded by way of taking for public needs, the procedural centre would have been the National Land Service, not an order of the director of administration.

In that case, the municipal council would have had to submit an application supported by a cost-benefit analysis, as required by Article 46(1) of the Law on Land.

On the facts presented, a different model was chosen: the owner offered to sell, and the municipality approved the candidate who won the negotiations and the price.

Accordingly, the sum of EUR 35,000 is not the amount of compulsory compensation under Article 47 of the Law on Land, but the result of purchase negotiations under point 67 of the Description.

ObjectSizePrice
Land plot0.0114 haEUR 31,200
Building - toilet26.62 sq. mEUR 3,800
Total1 are plot with a structureEUR 35,000

In this structure, the status of the square explains the public purpose, but does not in itself convert the transaction into a taking for public needs.

The municipality is not acquiring an abstract ability to manage the territory, but specific property without which management of the square remains fragmented.

The small area of the plot does not change the legal nature of the transaction: 0.0114 ha is the entire object of ownership, and therefore the requirements applicable to land transactions apply.

Under Article 29(1) of the Law Amending the Law on Land No. I-446, the land plot plan is an integral part of the land transaction.

Procedurally, the municipality must take the following steps:

  • adopt a decision on the candidate who won the negotiations in accordance with the procedure established by the municipal council, as provided in point 67 of the Description;
  • send an invitation to conclude the purchase agreement within 3 working days under point 67 of the Description;
  • ensure that the agreement is signed by the head of the contracting authority or an authorised person under point 68 of the Description;
  • where the purchase is made in the name of the municipality, conclude the agreement in accordance with the procedure established by the municipal council under point 69 of the Description.

The Šančiai toilet case is legally pointed because the municipality avoids the threshold for compulsory taking, but must still demonstrate an orderly purchase procedure and a clear price structure.

Article 20 of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets does not directly govern the process here, because it regulates public auctions for the sale of public assets.

Nevertheless, that provision illustrates the opposite direction: when a municipality sells its immovable property, the public auction model applies.

In this situation, the municipality is not selling, but acquiring private land and a structure, so the purchase regime under the Description is the key framework.

Consequences

The first scenario is straightforward: the successful candidate accepts the invitation, the agreement is signed, and ownership passes to the municipality.

The practical consequence would then be unified management of the square, maintenance of the territory, and the possibility of dismantling the 1949 structure in accordance with the municipality’s plan.

The second scenario is that conclusion of the agreement is delayed because of transaction documents, authorisations, or the land plot plan, since these formalities are required under Article 29 and points 68-69 of the Description.

The third scenario would be a return to the logic of taking for public needs, but then the municipality would have to comply with the stricter requirements of Articles 45-47 of the Law on Land.

This is practically important for the owner, because a voluntary purchase allows the agreed EUR 35,000 price to be received without a dispute over compulsory taking.

It is also important for the municipality, because the 3-working-day deadline for the invitation is the nearest procedural checkpoint after the order of 23 July.

The next expected document is the purchase agreement, because the invitation to conclude it under point 67 of the Description had to be sent within 3 working days of the decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„P rojekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ĮSTATYMO NR. I-446 47 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS m. d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 47 straipsnio pakeitimas 1…“
  • Committee opinion / materials„3. Piliečių, asociacijų, politinių partijų, lobistų ir kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai: Eil. Nr. Pasiūlymo teikėjas, data Siūloma keisti Pasiūlymo turinys Komiteto n…“
  • Institutional opinion on the draft„Atsakinga vandentvarkos asociacija „Vandens jėga“, 2023-05-31 2(10) (7) (2) Pagal 1994-04-26 Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 (toliau – ŽĮ) 10 straipsnį, tur…“
  • Seimas Legal Department opinion„I-446 19 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-4467 ir siūlyti pagrindiniam komitetui jį tobulinti, atsižvelgiant į Seimo kanceliarijos Teisės departamento pas…“
📄 Original — Etaplius
Man who fell from car roof in Rokiškis dies in hospital 🔗
A man who fell from the roof of a car in Rokiškis died in hospital on Sunday, police said. According to the Police Department, the incident happened on Saturday at around 12:25 p.m. at the intersection of Respublikos and Aušros streets…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 282 straipsnis (statute)
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo…
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai panaudojo valdomą ar nevaldomą objektą, judantį oru, žeme ar vandeniu, ir dėl to kilo reali grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba buvo sutrikdytas saugus transporto eismas, arba padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata arba buvo padaryta labai didelė turtinė žala, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 6. Už šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Analysis
The core of the case is not merely the fall from the roof of the car, but the causal link between the act of driving and the passenger’s death.
A passenger on the roof of a car changes the legal character of the case: the driver controls the vehicle, but the passenger himself may be assessed under Article 282(1) of the Criminal Code as a non-driver who breached traffic safety rules.

Core issue

The core of the case is not merely the fall from the roof of the car, but the causal link between the act of driving and the passenger’s death. It will be assessed under Article 2 and Article 281(1)–(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and, if necessary, under Article 282(1) and (5). The reported facts are that in Rokiškis, while a Mercedes Benz 320 was braking, a passenger fell from the roof and died in hospital the following night. Article 2(3) of the Criminal Code requires culpability and the possibility of requiring conduct compliant with the law. Article 2(4) permits liability only where the act satisfies the elements of a criminal offence. Article 281 applies to a driver who has breached road traffic safety rules or rules on the operation of a vehicle. Article 282(1) applies to a non-driver who has breached transport traffic order or safety rules, where a person has died.

Legal assessment

The issue of the driver’s liability is determined not by the mere fact of braking, but by whether the braking and the carriage of a person on the roof formed part of a breach of the rules. Under Article 281(1)–(4) of the Criminal Code, three elements are required: driving, a breach of road traffic safety rules or vehicle operation rules, and the consequences of a traffic accident.

ProvisionApparent sanction
Article 281(1) of the Criminal Codeimprisonment for up to 2 years
Article 281(2) of the Criminal Codeimprisonment for up to 3 years where the driving was under the influence of alcohol or intoxicating substances
Article 281(3) of the Criminal Codeimprisonment for up to 5 years
Article 281(4) of the Criminal Codeimprisonment for up to 6 years where the act under paragraph 3 was committed while under the influence of alcohol or intoxicating substances

The investigation will need to establish whether the driver breached traffic safety rules or rules on the operation of a vehicle. It will need to verify whether the passenger’s presence on the roof was tolerated, permitted, or controlled by the driver. It will also need to assess whether the braking was ordinary, necessary, abrupt, or connected with a dangerous manner of driving. If a blood alcohol level of 1.51 per mille or more were established, the model under Article 281¹(1) of the Criminal Code would become independently significant. A passenger on the roof of a car changes the legal character of the case: the driver controls the vehicle, but the passenger himself may be assessed under Article 282(1) of the Criminal Code as a non-driver who breached traffic safety rules. However, Article 282(5) limits such liability in cases of negligence, meaning that only the passenger’s specific conduct, and not merely his presence on the roof, would be material. The Supreme Court of Lithuania’s Review No. 30 of 24 March 2009 of case law in criminal cases concerning breaches of road transport traffic safety rules or vehicle operation rules states that intoxication may also be established on the basis of testimony from persons who interacted with the offender. This means that the investigation need not rely solely on a technical test where the issue concerns the influence of alcohol or other substances.

Consequences

In practical terms, this case is significant for the driver because the structure of Article 281 of the Criminal Code permits liability only where a breach of the rules is linked to the traffic accident. It is also significant for the deceased’s relatives, because the legal classification will determine the content of the suspicion, the possible sanction, and the procedural direction of the case. If a breach of rules by the driver and a causal link are established, the investigation will move toward the application of Article 281 of the Criminal Code. If the driver is found to have been under the influence of alcohol or intoxicating substances, the range of sanctions becomes more severe under Article 281(2) or (4). If a breach of rules by a non-driver is material, the route under Article 282(1) of the Criminal Code should be assessed. If damage to the vehicle or road were to emerge, Article 280 of the Criminal Code could be examined separately, but only by reference to the elements of that offence. The next procedural point is the conduct of pre-trial investigation measures: reconstruction of the traffic accident mechanism, verification of the driver’s condition, and the document classifying the suspicion under the specific provision of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify a specific initiator; the drafters of the bill proposed tightening liability for a driver who causes a traffic accident and fails to assist the victim, as well as for cases of driving under the influence. The aim was to ensure just punishment for conduct in road traffic that creates a risk to health or life. The principal objections were that the new provision was redundant, unclear, duplicated existing liability for leaving a person without assistance, and in some cases would prescribe a disproportionately harsher penalty for creating a risk than for causing actual bodily harm.

  • Seimas Legal Department opinion„LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJA TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS baudžiamojo kodekso 281 STRAIPSNIo PAKEITIMO ĮSTATYMo PROJEKTO 2014-05-14 Nr.…“
  • Institutional opinion on the draft„Suprantu, kad šis papildymas buvo teikiamas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Todėl, manau, geresnė išeitis būtų atitinkamai papildyti LR BK 281 str. 2, 4, 6 dalis…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL BAUDŽIAMOJO KODEKSO 281 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 281 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2014 m. ................ d. Nr. Vilnius 1 straipsnis. 281 strai…“
📄 Original — Inbox.lv
Drunk driver detained in Panevėžys on Sunday evening faces court and losing his car 🔗
On Sunday evening in Panevėžys, police stopped a Peugeot 5008 on Pievų Street and found that the driver, a man born in 1989, was heavily intoxicated. He now faces criminal liability and possible confiscation of the vehicle.
Fact-check:
🟡 IncompleteVairavimas neblaiviam, kai girtumas viršija 1,5 promilės, baudžiamas pagal BK 281¹ str. 1 d.
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienų metų
✅ ConfirmedPapildomai numato teisės vairuoti atėmimą ir galimą automobilio konfiskavimą
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo…
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS
Analysis

⚠ Correction. The formulation “where intoxication exceeds 1.5 per mille” is not the most precise wording in light of the text of Article 281¹ of the Criminal Code. The provision refers to 1.51 per mille or more, so the more accurate threshold is not an abstract “above 1.5”, but the statutory threshold of 1.51 per mille. The statement regarding a fine, arrest, or imprisonment for up to one year is correct only in respect of this qualifying threshold. The article also does not distinguish the Article 281¹ situation from Article 281 of the Criminal Code, which links liability to a traffic accident and its consequences.

The Panevėžys case is a criminal, not an administrative, matter: 1.89 per mille moves the case beyond the zone of the Code of Administrative Offences and triggers the regime under Article 2811 of the Criminal Code.
If the owner is the driver, the argument for confiscation is strongest under Article 72(3) of the Criminal Code; if the owner is another person, the conditions under Article 72(4) of the Criminal Code will need to be assessed.

Core issue

The legal significance of this case arises not from the label of “moderate intoxication,” but from crossing the criminal threshold of 1.51 per mille. Where 1.89 per mille has been established, the dispute will primarily concern the elements of the offence and the fate of the car as an instrumentality of the criminal act. The news fact is narrow: on 26 July 2026, at about 8:30 p.m., a driver of a Peugeot 5008 was stopped in Panevėžys and was found to have 1.89 per mille.

  • The classification provision is Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because it covers driving a motor vehicle where intoxication of 1.51 per mille or more is established.
  • The basis of liability is limited by Article 2(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: the act must correspond to the elements of an offence provided for in criminal law.
  • Intoxication in itself does not exempt a person from liability under Article 19(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.
  • The issue of loss of the vehicle is determined under Article 72(1)-(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.
Threshold or consequenceAmount specified in the sources provided
Criminal liability threshold under Article 2811(1) of the Criminal Code1.51 per mille or more
Established intoxication1.89 per mille
Sanction under Article 2811(1) of the Criminal Codea fine, arrest, or imprisonment for up to one year
Administrative repeat-offence threshold under Article 427(1) of the Code of Administrative Offencesnot less than 0.41, but not more than 1.5 per mille
Administrative fine under Article 427(1) of the Code of Administrative OffencesEUR 1,000-1,500 for drivers; EUR 1,200-2,000 for persons without the right to drive

Legal assessment

The stated value of 1.89 per mille falls directly within the scope of Article 2811(1) of the Criminal Code, because it exceeds the threshold of 1.51 per mille. This classification does not require a traffic accident, damage, or an injured party, because the provision criminalises the act of driving itself at that level of intoxication. Article 281 of the Criminal Code would therefore be relevant here only if there had been a traffic accident and bodily injury or substantial property damage. No such consequences appear in the report provided, so the centre of the analysis is Article 2811 of the Criminal Code, not Article 281.

The Panevėžys case is a criminal, not an administrative, matter: 1.89 per mille moves the case beyond the zone of the Code of Administrative Offences and triggers the regime under Article 2811 of the Criminal Code. This formulation means that the 1.5 per mille threshold is not an “aggravating circumstance,” but a classification threshold.

In the intoxication determination procedure, the competence of officers is defined by paragraph 3 of the Rules for Determining Intoxication or Impairment of Persons Driving Vehicles and Other Persons. Under that provision, police officers test a driver suspected of being intoxicated, and where more than 1.5 per mille is established in exhaled air, the person is taken to a personal healthcare institution for a medical examination.

  • The driver has a duty to submit to an intoxication test, because evasion also falls within the scope of criminal liability under Article 2811(1) of the Criminal Code.
  • The actions of officers must be based on testing and, where 1.5 per mille is exceeded, on the medical examination procedure under paragraph 3 of the Rules.
  • When determining liability, the court must establish the culpability and conformity with the elements of the offence required by Article 2(3) and (4) of the Criminal Code.

Article 72 of the Criminal Code applies to the vehicle, because property subject to confiscation includes an instrument or means of a prohibited act. If the Peugeot 5008 belongs to the driver himself, Article 72(3) of the Criminal Code provides for mandatory confiscation in all cases. If the vehicle belongs to another natural or legal person, confiscation would depend on the conditions set out in Article 72(4) of the Criminal Code. In that case, the owner’s knowledge, a sham transaction, or transfer of the property to a close or controlled person would be relevant.

Consequences

The most realistic course is criminal liability proceedings under Article 2811(1) of the Criminal Code, where the range of sanctions includes a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. The administrative fine ranges under Article 427 of the Code of Administrative Offences are not the principal liability regime here, because they cover no more than 1.5 per mille.

For the driver, the two most important practical questions are whether the testing and medical examination data will confirm the fact of 1.89 per mille, and who owns the vehicle. For the State, the application of Article 72 of the Criminal Code is practically important, because the vehicle may be assessed as an instrumentality of the criminal act.

For the owner of the vehicle, the practical risk differs depending on ownership and knowledge. If the owner is the driver, the argument for confiscation is strongest under Article 72(3) of the Criminal Code; if the owner is another person, the conditions under Article 72(4) of the Criminal Code will need to be assessed.

Procedurally, the next expected steps are a decision on the charge under Article 2811(1) of the Criminal Code and a separate decision on confiscation of the Peugeot 5008 under Article 72 of the Criminal Code; the provisions provided do not establish a specific time limit for those decisions.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify specific initiators; it appears that this was a proposal by the drafters of the Criminal Code bill, which was assessed by the Ministry of Justice and other institutions. The aim was to establish criminal liability for driving with a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or higher, for evading a sobriety test, or for consuming alcohol after a traffic accident, so that drivers could not avoid liability. The principal arguments were road safety and the view that administrative sanctions alone, or linking liability solely to the absence of a right to drive, would not resolve the problem; reference was also made to case law limiting defence arguments that a person may not have known that he or she was intoxicated.

  • Institutional opinion on the draft„Kodekso papildymas 281 1 straipsniu Papildyti Kodeksą 281 1 straipsniu: „ 281 1 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vair…“
  • Parliamentary materials„Vairuotojui atsisakius tikrintis blaivumą taikoma administracinė atsakomybė – ANK 422 straipsnio 7 dalyje už neblaivumo patikrinimo vengimą arba alkoholio ar narkotinių, …“
  • Institutional opinion on the draft„Latvijos baudžiamajame įstatyme reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė tiek už vairavimą esant neblaiviam ar apsvaigus nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką vei…“
  • Institutional opinion on the draft„Pritarti Projekto 2 straipsnyje perdėstoma visa 281 straipsnio redakcija, atskiriant neblaivumą nuo apsvaigimo: „ 2 straipsnis. 281 straipsnio pakeitimas Pakeisti 281 str…“
📄 Original — ?
After Teenagers’ Attack in Marijampolė, Ruginienė Sends a Message 🔗
As cases of violence among minors have recurred recently, Social Security and Labour Minister Inga Ruginienė acknowledges that there are institutional gaps in preventing such incidents. She says a clear action plan that children can…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Mokyklos, išskyrus vaikų socializacijos centrą, vadovo įgaliojimai Mokyklos, išskyrus vaikų socializacijos centrą, vadovas: 1) sudaro mokyklos Vaiko…
31 straipsnis. Mokyklos, išskyrus vaikų socializacijos centrą, vadovo įgaliojimai Mokyklos, išskyrus vaikų socializacijos centrą, vadovas: 1) sudaro mokyklos Vaiko gerovės komisiją ir tvirtina jos darbo reglamentą; 2) užtikrina, prižiūri ir atsako už gerą ir veiksmingą vaiko minimalios priežiūros priemonių vykdymą mokykloje; 3) mokykloje užtikrina sveiką ir saugią aplinką, užkertančią kelią bet kokioms smurto, prievartos apraiškoms ir žalingiems įpročiams; 4) organizuoja pašalinių asmenų patekimo į mokyklos teritoriją apskaitą ir tai kontroliuoja, organizuoja mokyklos teritorijos ir jos prieigų stebėjimą, informuoja teritorinę policijos įstaigą apie žinomus ar įtariamus smurto, prievartos, psichoaktyviųjų medžiagų platinimo, viešosios tvarkos ir kitų pažeidimų atvejus; 5) supažindina mokyklos bendruomenę su teisės aktais, reglamentuojančiais vaiko teises, pareigas ir atsakomybę už teisės aktų pažeidimus, mokyklos lankymą, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo prevenciją ir mokinių užimtumą; 6) bendradarbiauja su pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančiomis įstaigomis, savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, valstybine vaiko teisių apsaugos institucija, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriumi, atvejo vadybininkais, teritorine policijos įstaiga, socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros įstaigomis, savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisija ir kitomis institucijomis, dirbančiomis vaiko teisių apsaugos srityje; 7) prireikus sudaro su institucijomis, dirbančiomis prevencinį darbą savivaldybės teritorijoje, kitose vietovėse, sutartis dėl pagalbos teikimo mokykloje ar už jos ribų; 8) organizuoja neformalųjį vaikų švietimą po pamokų ir mokinių atostogų metu; 9) teikia prašymus savivaldybės merui dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių skyrimo. VII SKYRIUS VAIKO MINIMALIOS IR VIDUTINĖS PRIEŽIŪROS PRIEMONIŲ FINANSAVIMAS
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – sukurti vaiko teises ir teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir…
1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – sukurti vaiko teises ir teisėtus interesus bei visuomenės saugumo poreikius atitinkančią ir elgesio problemų turinčio vaiko socializacijai, ugdymui bei švietimo ir kitos pagalbos teikimui skirtą vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių sistemą, kuri padėtų vaikui įveikti susiformavusį ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratas. 2. Šis įstatymas nustato vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros principus, vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones, šių priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką, taip pat vaiko vidutinės priežiūros priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės – atidavimo į specialią auklėjimo įstaigą (toliau – auklėjamojo poveikio priemonė) – vykdymo vaikų socializacijos centruose svarbiausias nuostatas.
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymas 29 straipsnis (statute)
29 straipsnis. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus teisės, pareigos ir įgaliojimai 1. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius: 1) planuoja…
29 straipsnis. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriaus teisės, pareigos ir įgaliojimai 1. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius: 1) planuoja, koordinuoja ir vertina vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės įgyvendinimą, pagalbos vaiko atstovams pagal įstatymą, kai vaikui skiriamos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonė, teikimą savivaldybėje; 2) pasibaigus nustatytam vaiko vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo terminui, koordinuoja vaiko socialinę integraciją į bendruomenę; 3) sistemina ir analizuoja informaciją apie vaiko teisių pažeidimus, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, smurtą, nusikalstamumą, kitus socialinės rizikos veiksnius ir jų priežastis savivaldybės teritorijoje; 4) vertina vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų ir jų teikiamų paslaugų įvairovę, prieinamumą bei poreikį savivaldybėje ir teikia siūlymus savivaldybės administracijos direktoriui dėl jų tobulinimo; 5) kartą per metus atsiskaito savivaldybės administracijos direktoriui už vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės įgyvendinimą, jų vykdymo eigą ir rezultatus; 6) teikia informaciją visuomenei, kitiems suinteresuotiems asmenims apie vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės įgyvendinimą; 7) bendradarbiauja su savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisija, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančiais asmenimis, vaikų socializacijos centrais, savivaldybės administracijos struktūriniais padaliniais, teritorine policijos įstaiga, švietimo, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros įstaigomis, probacijos tarnybomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitomis suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ar asmenimis; 8) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas. 2. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius turi teisę: 1) bendrauti su vaiku, vykdydamas šio straipsnio 1 dalyje nustatytas funkcijas; 2) gauti vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo veiksmingumui užtikrinti arba šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms funkcijoms atlikti reikalingą konfidencialią informaciją iš savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančių asmenų, vaikų socializacijos centrų, kitų įstaigų ar organizacijų; 3) teikti prašymą savivaldybės administracijos direktoriui dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo; 4) kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių, kitas institucijas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka gali priimti sprendimus dėl paslaugų ar pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą teikimo savivaldybėje vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo metu ir joms pasibaigus; 5) naudotis kitomis teisės aktuose nustatytomis teisėmis. 3. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius privalo: 1) dalyvauti savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos posėdžiuose ir raštu teikti išvadą dėl vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo, pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo, pagalbos priemonių vaiko atstovams pagal įstatymą; 2) kartu su šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis parengti individualų vaiko minimalios priežiūros vykdymo planą, stebėti ir kontroliuoti jo įgyvendinimą; 3) dalyvauti rengiant ir įgyvendinant individualų vaiko vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo planą; 4) pasibaigus nustatytam vaiko vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo terminui, parengti vaiko socialinės integracijos planą ir koordinuoti jo įgyvendinimą; 5) konsultuoti vykdant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones ar auklėjamojo poveikio priemonę dalyvaujančius asmenis ir koordinuoti jiems reikalingų paslaugų ar pagalbos teikimą; 6) vertinti vaikui paskirtos minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo veiksmingumą ir aptarti jos vykdymo rezultatus su vaiku, vaiko atstovais pagal įstatymą, vaiko minimalios priežiūros priemones vykdančiais asmenimis ar vaikų socializacijos centru; 7) atlikti kitas teisės aktuose nustatytas pareigas.
Analysis
The Marijampolė case primarily raises the issue not of an information sheet, but of a mandatory response to violence against a child.
Legally, the Marijampolė case tests whether the institutions had an operational chain of reporting, protection and assistance before the recording became a public demonstration of violence to children.

Core issue

The Marijampolė case primarily raises the issue not of an information sheet, but of a mandatory response to violence against a child. It is to be assessed under Articles 29, 47, 49, 58 and 60 of the Republic of Lithuania Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child and, in cases involving the immediate environment, additionally under Articles 13 and 14 of the Law on Protection against Domestic Violence. The news report concerns a narrow set of facts: a minor was struck several times in a public place, other persons watched and filmed, and the recording spread on social networks. Under Article 29(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, a child must be protected from criminal acts. Under Article 29(2), a child is also protected from all forms of violence, the demonstration of violence to a child, and other violations.

Legal assessment

A broader child protection regime applies in this situation, because the facts presented do not indicate a relationship within the immediate environment. Therefore, the mechanism under Articles 13 and 14 of the Law on Protection against Domestic Violence applies only if domestic violence is established. If such a connection is not established, the principal axis of the response is Article 29 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.

  • Under Article 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the duty to report applies to any natural or legal person.
  • A report is made to the police and/or to the State Child Rights Protection and Adoption Service or its territorial division.
  • The duty arises upon becoming aware of, or having reasonable information about, a child victim and a possible need for assistance.
  • Under Article 29(5), employees of institutions are liable if they improperly perform their duties and violate the rights of the child.
Legal basisWhen it appliesMain action
Article 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the ChildA child has suffered from a criminal act or violenceReporting to the police and/or the State Child Rights Protection and Adoption Service
Article 13(2) of the Law on Protection against Domestic ViolenceDomestic violenceThe Specialized Complex Assistance Centre is informed without delay
Article 14(2) of the Law on Protection against Domestic ViolenceThe Specialized Complex Assistance Centre receives the essential dataIt contacts the person without delay and offers assistance

Institutional competence is divided here, but not fragmented in a way that eliminates responsibility. Under Article 47(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the Ombudsperson exercises supervision of children’s rights and investigates cases of violations. Under Article 47(3), the Government coordinates the activities of ministries and governmental institutions. Under Article 47(4), the system includes ministries, the State Child Rights Protection and Adoption Service, the Prosecutor’s Office, the Police Department, the Interinstitutional Child Welfare Council, and municipalities. Under Article 47(5), these institutions are required to cooperate with one another.

Legally, the Marijampolė case tests whether the institutions had an operational chain of reporting, protection and assistance before the recording became a public demonstration of violence to children. Under Article 60(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, child protection in municipalities is also guaranteed by schools and other institutions implementing prevention. Under Article 58(3), the State and municipalities establish, finance and organise the activities of child rights protection institutions. Under Article 49(1), ministries, together with municipalities, ensure the availability of services for children and submit proposals for improving legislation. Accordingly, the child-comprehensible action plan mentioned by the Minister would not be an independent form of responsibility, but rather a measure of prevention and coordination.

Consequences

The first scenario is the criminal procedure route, because under Article 29(4) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, liability for criminal acts is determined in accordance with the Criminal Code and the Code of Criminal Procedure. The second scenario is the route of assistance to the child, because Article 29(2) and (3) also cover non-criminal violence and the need for assistance. The third scenario is an institutional assessment of whether the school, municipality, police and the State Child Rights Protection and Adoption Service performed the actions assigned to them. This is practically important for the victim, her representatives, the minors who committed the violence, the persons who filmed it, and the institutions under whose supervision the children were. If an element of the immediate environment is established, the police or prosecutor must, under Article 13(2) of the Law on Protection against Domestic Violence, inform the Specialized Complex Assistance Centre without delay. The Specialized Complex Assistance Centre must then, under Article 14(2), contact the victim without delay and offer specialized complex assistance. The next expected step is a procedural decision in the pre-trial investigation and institutional decisions concerning assistance to the child, adopted following reports to the police and to the State Child Rights Protection and Adoption Service.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„Projekto Nr. XIIIP-4305(2) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 1, 4, 8, 14 IR 15 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO Į…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 4, 5, 7, 8 ir 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Įstatym…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 4, 5, 7, 8 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 1 straipsni…“
  • Seimas Legal Department opinion„LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO KANCELIARIJOS TEISĖS DEPARTAMENTAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE ĮSTATYMO NR. XI-1425 PAKEITIMO ĮSTATY…“
📄 Original — Alfa.lt
Žemaitaitis impeachment sparks new dispute: must parliament wait for the Supreme Court’s ruling? 🔗
After Lithuania’s Court of Appeal definitively found Remigijus Žemaitaitis guilty of inciting hatred against Jews and downplaying the Holocaust, doubling his fine to 10,000 euros, the political battle is moving to parliament. Although the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 24 straipsnis (statute)
24 straipsnis. Kasacinė instancija Kasacinė instancija yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis nagrinėja bylas pagal skundus dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių.
24 straipsnis. Kasacinė instancija Kasacinė instancija yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis nagrinėja bylas pagal skundus dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 368 straipsnis (statute)
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio teismo…
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio teismo pavadinimas; skundžiamas teismo nuosprendis ar nutartis; teisiniai argumentai, pagrindžiantys šio Kodekso 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą; kasatoriaus prašymas. Kasacinį skundą pasirašo kasatorius. 3. Kasatorius turi teisę raštu atšaukti skundą. Prokuroro paduotą skundą gali atšaukti ir aukštesnysis prokuroras. Gynėjas atšaukti savo skundą gali tik raštu suderinęs tai su nuteistuoju, išteisintuoju ar asmeniu, kuriam byla nutraukta. Suderinti nebūtina su asmeniu, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, ar nepilnamečiu asmeniu. Atšaukti kasacinį skundą leidžiama iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios. Jeigu atšaukus skundą nėra suėję šio Kodekso 370 straipsnyje nurodyti terminai, gali būti paduotas naujas kasacinis skundas. 369 straipsnis. Apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. 2. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. 3. Esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. 370 straipsnis. Kasacinio apskundimo terminai 1. Apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. [Dalies redakcija iki 2008-01-01] 2. Šio Kodekso 367 straipsnio 1 dalyje ir 404 straipsnyje nurodytiems asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduodamas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl termino atnaujinimo sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko paskirtas teisėjas. [Dalies redakcija nuo 2008-01-01] 2. Šio Kodekso 367 straipsnio 1 dalyje ir 404 straipsnyje nurodytiems asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduodamas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl termino atnaujinimo sprendžia atrankos kolegija. 371 straipsnis. Kasacinio skundo padavimo tvarka Dėl pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusių nuosprendžių ir nutarčių kasaciniai skundai paduodami Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. [Straipsnio redakcija iki 2008-01-01]
Analysis
In this case, the cost of haste is not procedural inconvenience, but the possible revocation of a mandate on a basis that the cassation instance may still remove.
Criminal procedure permits enforcement of a final judgment, but the consequence of impeachment arises under a separate constitutional procedure.

Core issue

The impeachment dispute here is not about the validity of the judgment, but about when the Seimas has a sufficient legal basis to revoke a mandate. Criminal procedure permits enforcement of a final judgment, but the consequence of impeachment arises under a separate constitutional procedure. Factual premise: the Court of Appeal’s judgment against R. Žemaitaitis has become final, and he intends to file a cassation appeal with the Supreme Court of Lithuania. The governing provisions are as follows:

  • Article 74 of the Constitution: the mandate of a Member of the Seimas may be revoked, once it becomes clear that a crime has been committed, by a majority of three fifths of all Members of the Seimas.
  • Article 336(3) of the Code of Criminal Procedure: a judgment of the appellate court becomes final on the day it is pronounced.
  • Article 25 and Article 368(1) of the Code of Criminal Procedure: a cassation appeal is filed against a final judgment.
  • Article 367(1), Article 369(1), Article 371 and Article 382 of the Code of Criminal Procedure define the persons entitled to lodge a cassation appeal, the grounds for cassation, the court with which it is filed, and the possible decisions of the Supreme Court of Lithuania.
  • The impeachment route is procedurally supplemented by the provisions of the Statute of the Seimas referred to in Bulletin No. 31 of the case law of the Supreme Administrative Court of Lithuania: Articles 238 and 239 of the Statute of the Seimas.

Legal assessment

Under Article 336(3) of the Code of Criminal Procedure, the Court of Appeal’s judgment is final from the day of its pronouncement and is therefore not a provisional act. Under Article 346(1) of the Code of Criminal Procedure, a final judgment is binding on state institutions and is enforceable throughout the Republic of Lithuania. A cassation appeal does not render such a judgment non-final, because Article 25 and Article 368(1) of the Code of Criminal Procedure specifically make a final judgment the object of cassation. Nevertheless, cassation is not an empty formality, because Article 369(1) of the Code of Criminal Procedure permits it on the grounds of incorrect application of criminal law or substantial procedural violations. Under Article 382 of the Code of Criminal Procedure, the Supreme Court of Lithuania may not only dismiss the appeal but also quash the judgment and subsequent rulings and terminate the case. Revoking a mandate on the basis of a judgment that is later quashed would create a point of tension between constitutional liability and criminal cassation.

QuestionAnswer from the sources provided
Is the judgment final?Yes, under Article 336(3) of the Code of Criminal Procedure
Is cassation available?Yes, under Article 25 and Article 368(1) of the Code of Criminal Procedure
Grounds for cassationArticle 369(1) of the Code of Criminal Procedure: an error of criminal law or substantial violations of the Code of Criminal Procedure
Threshold for revoking the mandateArticle 74 of the Constitution: three fifths of all Members of the Seimas

The Seimas’s authority to act does not arise from the fact that the proceedings before the Supreme Court of Lithuania have ended, but from the basis established in Article 74 of the Constitution: “once it becomes clear that a crime has been committed.” However, that same article requires the impeachment procedure to be conducted in accordance with the procedure laid down by the Statute of the Seimas. Bulletin No. 31 of the case law of the Supreme Administrative Court of Lithuania states that, under Articles 238 and 239 of the Statute of the Seimas, termination and initiation of impeachment proceedings, as well as referral to the Constitutional Court, are carried out by resolution of the Seimas. It is also stated there that the Seimas may, in essence, apply to the Constitutional Court for a conclusion in impeachment proceedings in only one way: by resolution. A majority of the Seimas may initiate the procedure on the basis of the final judgment of the Court of Appeal, but it assumes the risk that the Supreme Court of Lithuania will alter the legal basis under Article 382 of the Code of Criminal Procedure. In this case, the cost of haste is not procedural inconvenience, but the possible revocation of a mandate on a basis that the cassation instance may still remove. The Constitutional Court’s ruling of 1 July 2004 in case No. 04/04 reflects a formal approach to mandate status: a person who has not taken the oath, or who has taken it with a reservation, does not yet acquire the powers of a Member of the Seimas. That case law produces one rule for the present situation: the Seimas must precisely align the constitutional consequence with the status and legal basis permitted by the law in force.

Consequences

The most realistic first scenario is that the Seimas initiates impeachment steps after the final judgment of the Court of Appeal. The procedure would then proceed through resolutions of the Seimas under Articles 238 and 239 of the Statute of the Seimas, while final revocation of the mandate would require the three-fifths majority of all members prescribed by Article 74 of the Constitution. The second scenario is that the Seimas politically waits for the Supreme Court of Lithuania’s admissibility decision or cassation ruling, although the criminal procedure sources provided do not make such waiting a condition for enforcement of the judgment. This course reduces the risk that the basis for impeachment will be eliminated under Article 382 of the Code of Criminal Procedure. The third scenario is that the Supreme Court of Lithuania dismisses the appeal, in which case the dispute over waiting largely disappears, because what remains is a final conviction not quashed in cassation. This is practically significant for three addressees:

  • The Seimas, because it is deciding not a criminal penalty, but the fate of a mandate under Article 74 of the Constitution.
  • R. Žemaitaitis, because Article 367(1) of the Code of Criminal Procedure gives a convicted person the right to challenge a final judgment by cassation.
  • Voters, because a majority of three fifths of all Members of the Seimas may alter the composition of their representation before the next electoral cycle.

The next procedural point to monitor is the cassation appeal to the Supreme Court of Lithuania under Article 371 of the Code of Criminal Procedure: attention should be paid to the Supreme Court’s decision on admissibility of the appeal or to a later ruling under Article 382 of the Code of Criminal Procedure.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Institutional opinion on the draft„2 dalis: „ 2. Prašymą atnaujinti . baudžiamąją bylą šio Kodekso 456 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu gali pateikti asmuo, dėl kurio priimtas sprendimas jį nuteisti p…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 102, 127, 130, 257, 276, 313, 317, 319, 321, 323, 324, 333, 368, 374, 374 1 , 375, 377, 385, 448,…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas-2 LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 21, 22, 53, 54, 105, 188 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO, KODEKSO PAPILDYMO 27 2 , 189 1 …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO 188, 189, 246, 255, 256 IR 272 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR KODEKSO PAPILDYMO 9 1 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJ…“
📄 Original — 77.lt
Conflict between conservatives and social democrats is brewing as initiatives to appeal to the Constitutional Court follow one after another 🔗
The Lithuanian Social Democratic Party (LSDP) group in the Seimas has begun collecting lawmakers’ signatures for an appeal to the Constitutional Court, seeking clarification on whether the procedure for approving Ingrida Šimonytė’s 2020…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 71 straipsnis (statute)
71 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimų bylose dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai rūšys Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto…
71 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimų bylose dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai rūšys Konstitucinis Teismas, baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai, priima vieną iš šių nutarimų: 1) pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams; 2) pripažinti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Šio straipsnio pirmosios dalies 2 punkte numatytu atveju nurodoma, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms arba kokiems konkretiems įstatymams teisės aktas prieštarauja. Tais atvejais, kai teisės akto dalis buvo pripažinta atitinkanti Konstituciją ar įstatymus, o kita dalis pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai ar įstatymams, apie tai tiksliai nurodoma Konstitucinio Teismo nutarime.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti…
9 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui teikiama medžiaga ir dokumentais, gauti Konstitucinio Teismo nutarimus, išvadas ir sprendimus ir naudotis kitomis šiame įstatyme nustatytomis teisėmis. Konstitucinio Teismo teisėjas siūlo klausimus svarstyti Konstitucinio Teismo posėdyje bei rengia jam pavestus klausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vietos savivaldos įstaigų ir jų pareigūnų, valstybinių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su Teismo posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti pareigūnų paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Teisėjas taip pat turi teisę iškviesti ir apklausti liudytojus, ekspertus, naudotis specialistų konsultacijomis, pavesti atlikti patikrinimus, išsiųsti paklausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 papildymo 41-1 straipsniu ir 42, 65, 66, 67, 67-1, 76 straipsnių pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
8 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
The core of this case would not be the calendar date on which the draft was registered, but the constitutional resilience of the Seimas resolution approving the Government Programme.
The Constitutional Court would decide not on symmetry between parliamentary groups, but on the compliance of a specific act of the Seimas with the Constitution according to the legal grounds submitted.

Core issue

The dispute is not about political consistency, but about whether the legality of a Seimas resolution on the Government Programme is assessed by reference to the procedure by which it was adopted. The constitutional route depends on whether the act adopted by the Seimas that is being challenged is identified and legally substantiated under Article 105 of the Constitution, Article 106 of the Constitution, Article 65 of the Law on the Constitutional Court, and Article 66 of the Law on the Constitutional Court. The news fact is ancillary: the LSDP is collecting signatures concerning the 2020 Seimas resolution, while TS-LKD and the Liberal Movement are doing so concerning the procedure for the current Government Programme.

  • Article 105 of the Constitution allows the Constitutional Court to assess whether acts adopted by the Seimas are contrary to the Constitution.
  • Article 106 of the Constitution and Article 65 of the Law on the Constitutional Court confer the right to apply on not fewer than one-fifth of all members of the Seimas.
  • Article 66 of the Law on the Constitutional Court sets out what the application itself must contain: details of the challenged act, the grounds, legal reasoning, and the formulated request.

Legal assessment

The LSDP initiative would operate legally only as an application by a group of members of the Seimas, not as a political statement by a party. Under Article 66 of the Law on the Constitutional Court, it would have to be signed by all applying members of the Seimas, indicating their representative.

QuestionApplicable provision
Who may apply concerning a Seimas actArticle 106 of the Constitution, Article 65 of the Law on the Constitutional Court: the Government, not fewer than one-fifth of members of the Seimas, courts
What must be specifiedArticle 66 of the Law on the Constitutional Court: the title, number, date, grounds, and legal reasoning of the act
Who examines initial admissibilityArticle 26 of the Law on the Constitutional Court: preliminary examination no later than within 3 days where a Seimas resolution is received
When the act is suspendedArticle 106 of the Constitution, Article 26 of the Law on the Constitutional Court: when an application submitted by Seimas resolution is accepted for examination

It would not be sufficient for the application to state that the draft was registered before the presidential decree entered into force. Under Article 66 of the Law on the Constitutional Court, it would be necessary to show why that particular procedural stage determines the incompatibility of the Seimas resolution with the Constitution. The core of this case would not be the calendar date on which the draft was registered, but the constitutional resilience of the Seimas resolution approving the Government Programme. If the 2020 Seimas resolution is challenged, the application must precisely identify its title, number, date of adoption, and source of publication.

The Constitutional Court’s ruling of 10 January 1998 concerning the Seimas resolution of 10 December 1996 “On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania” shows that approval of the Government Programme has already been the subject of constitutional review. In that ruling, the Government was described as a collegial institution of general competence composed of the Prime Minister and ministers. For the present situation, that interpretation means that the procedure for the Programme cannot be separated from the point at which the Government, as a collegial institution, is formed.

  • A group of members of the Seimas must rely on legal norms, not merely on political analogy.
  • The application must distinguish between the act being challenged and what is merely an act of drafting or registration.
  • Under Article 106 of the Constitution, the Constitutional Court may refuse to examine an application if it is based on non-legal grounds.

Consequences

If the signatures are not collected, the LSDP initiative remains a political act without a constitutional case. If signatures are collected from not fewer than one-fifth of all members of the Seimas and the application complies with Article 66 of the Law on the Constitutional Court, the Constitutional Court may assess the compliance of the Seimas resolution with the Constitution. In practical terms, this matters for both the current and the previous parliamentary majority, because a single standard may become the measure for both procedures for approving Government Programmes. However, the Constitutional Court would decide not on symmetry between parliamentary groups, but on the compliance of a specific act of the Seimas with the Constitution according to the legal grounds submitted.

The possible next steps are clear:

  • the application does not pass the threshold of signatures and form;
  • the application is accepted, but only the precisely formulated part concerning the constitutionality of the Seimas resolution is examined;
  • the Constitutional Court finds that the challenged act is not contrary to the Constitution;
  • the Constitutional Court reaches the opposite conclusion concerning the act adopted by the Seimas.

Point to monitor: wait to see whether a group of members of the Seimas submits an application complying with Article 66 of the Law on the Constitutional Court; if it takes the form of a Seimas resolution, under Article 26 of the Law on the Constitutional Court the initial question of acceptance is resolved no later than within 3 days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Institutional opinion on the draft„I-67 3, 13, 24, 28, 31, 32, 39, 40, 46, 48, 49, 53 1 , 61, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 76, 84, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 67 1 ir 67 2 straipsniais įst…“
  • Parliamentary materials„Taigi, atsižvelgiant į visa tai, įvertinus nuolat viešojoje erdvėje vis kylančias diskusijas dėl poreikio Lietuvoje įtvirtinti individualaus konstitucinio skundo institut…“
  • Institutional opinion on the draft„Nes pagal dabartinę Konstituciją žinom kad "Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 vis…“
  • Parliamentary materials„III ketvirčio, taip pat siekiant nustatyti šios teisės įgyvendinimo tvarką ir aiškiai reglamentuoti šios teisės panaudojimo teisines pasekmes, teikiami Lietuvos Respublik…“
📄 Original — Kauno miesto savivaldybė
UNESCO praises Kaunas’s progress in protecting its modernist heritage and raising its profile 🔗
UNESCO has welcomed Kaunas’s progress in safeguarding its modernist heritage and increasing its visibility. The assessment came during the 48th session of the UNESCO World Heritage Committee, held in Busan, South Korea, on July 19-29…
Fact-check:
⚪ Unverified2025 m. atnaujinus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, Lietuvoje įteisintas Poveikio paveldui vertinimas (HIA), skirtas nustatyti, ar planuojamos didelės apimties statybos, teritorijų plėtros ar kitos veiklos nedarys neigiamo poveikio saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių išskirtinei visuotinei vertei.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo tikslas – išsaugoti Lietuvos Respublikos teritorijoje esantį nekilnojamąjį kultūros paveldą ir jį…
1 straipsnis. Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo tikslas – išsaugoti Lietuvos Respublikos teritorijoje esantį nekilnojamąjį kultūros paveldą ir jį perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. 2. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą ir šios apsaugos teisinį valdymą, nekilnojamojo kultūros paveldo objektų paėmimą visuomenės poreikiams, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimo ir kompensavimo nekilnojamojo kultūros paveldo valdytojams, taip pat jiems padarytos žalos nustatymo ir atlyginimo už ją sąlygas. 3. Lietuvos Respublikai reikšmingas nekilnojamasis kultūros paveldas, esantis užsienio valstybėse, saugomas pagal tarptautines sutartis ir užsienio valstybių įstatymus. 4. Užsienio valstybėms reikšmingas Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis nekilnojamasis kultūros paveldas saugomas pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir Lietuvos Respublikos įstatymus. Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai, juridiniai asmenys ir kitos organizacijos šį paveldą tvarko Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kultūros ministro nustatyta užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo tvarka, gavę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sutikimą. 5. Lietuvos Respublikos teritorijoje esantis nekilnojamasis kultūros paveldas, įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą, saugomas, prižiūrimas ir tvarkomas pagal šį įstatymą, Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą, Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus, Pasaulio paveldo komiteto sprendimus ir atsižvelgiant į Pasaulio paveldo centro rekomendacijas.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas – tvarkyba ir…
4 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5) atgaivinimas (reabilitacija). 2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas nustatomas vadovaujantis šiais apsaugos tikslais: 1) mokslinio pažinimo – išsaugoti archeologinius ir kitus unikalius istorinių duomenų, kuriuos galima perimti atliekant saugomo objekto ar vietovės mokslinius tyrimus, šaltinius. 2) viešojo pažinimo ir naudojimo – sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kartoms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti ir juo naudotis; 3) viešosios pagarbos – apsaugoti memorialinius ir sakralinius objektus, mirusiųjų ar žuvusiųjų palaidojimo ir atminimo vietas (karių, sukilėlių, pasipriešinimo okupantams dalyvių ir kitas neveikiančias kapines ar pavienius kapus). 3. Gali būti nustatomas vienas arba keli kultūros paveldo objekto ar vietovės apsaugos tikslai. 4. Nekilnojamojo kultūros paveldo teisinę apsaugą sudaro: 1) šio ir kitų įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros paveldo objektams, jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms; 2) Saugomų teritorijų įstatymo ir šio įstatymo nustatyti reikalavimai kultūros paveldo objektams, esantiems draustiniuose, rezervatuose, valstybiniuose parkuose; 3) Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo ir pagal šį įstatymą parengtų teritorijų planavimo dokumentų nustatyti reikalavimai; 4) valdytojų įsipareigojimai, nustatyti apsaugos sutartyse; 5) Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos kultūros paveldo objektų teritorijose, kultūros paveldo vietovėse ir jų apsaugos zonose. 5. Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti paveldosaugos reikalavimai surašomi konkrečių kultūros paveldo objektų valdytojams įteikiamuose apsaugos reglamentuose. ANTRASIS SKIRSNIS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ADMINISTRAVIMAS
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas…
5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija, atsižvelgdami į Valstybinės kultūros paveldo komisijos teikiamus paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes ir siūlymus. 2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas įstaigas, kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija, atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas. 3. Savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas. 4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) direktorius ir savivaldybės taryba. 5. Vyriausybė skelbia kultūros paminklais nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, atsako už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą, atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. 6. Kultūros ministras tvirtina valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos (apskaitos, paveldotvarkos, kontrolės, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo ir kitas) programas, organizuoja paveldotvarkos programų įgyvendinimą, skelbia nekilnojamąsias kultūros vertybes valstybės saugomomis, tvirtina Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisijos nuostatus ir jos sudėtį, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos nuostatus ir jos sudėtį, teikia kultūros paveldo objektus ir vietoves įrašyti į tarptautinės svarbos kultūros paveldo objektų ar vietovių sąrašus, jeigu tarptautinėmis sutartimis nenustatyta kitaip, tvirtina kultūros kelių Lietuvoje lygmenų nustatymo ir sertifikavimo tvarkos aprašą, atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 7. Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija organizuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimą, profesinį mokymą ir tobulinimąsi. 8. Vyriausybės, ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų norminiai teisės aktai, susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, prieš juos priimant turi būti pateikiami Kultūros ministerijai derinti teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo reikalavimams prieštaraujantys savivaldos institucijų priimti teisės aktai turi būti sustabdyti ar panaikinti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. 9. 10. Departamentas: 1) metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai; 2) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų projektus; 3) naudoja veiklai, susijusiai su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga (neįskaitant paveldotvarkos programų), skirtas valstybės biudžeto lėšas; 4) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos programas, organizuoja jų įgyvendinimą (neįskaitant paveldotvarkos programų). Šių programų ar jų dalių įgyvendinimą Departamentas gali pavesti kitoms biudžetinėms įstaigoms, kurių savininko teises ir pareigas jis įgyvendina; 5) organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną; 6) inicijuoja ir organizuoja kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais, teikia siūlymus savivaldybės paveldosaugos padaliniams inicijuoti kultūros paveldo objektų skelbimą saugomais savivaldybės; 7) sudaro su valdytojais kultūros paveldo objektų apsaugos sutartis; 8); 9) parengia ir išduoda nacionalinio ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus; 10) teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims; 11) nagrinėja valdytojų skundus ir prašymus; 12) tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus; 13) teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus; 14) teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis; 15); 16) per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus; 17) organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių šio įstatymo reikalavimus, rengimą; 18) tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai; 19) kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai; 20) nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį; 21); 22) pagal savo kompetenciją atlieka ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjekto funkcijas, vadovaudamasis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu; 23) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių; 24) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašo administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas; 25) kreipiasi į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, įstatymų nustatyta tvarka teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui, teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teikia duomenis apie fizinius asmenis, turinčius nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatą ir įtariamus pažeidus šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar vadovaujant jų rengimui; 26) bendradarbiauja su atitinkamomis užsienio valstybių ir tarptautinėmis institucijomis; 27) kultūros ministro nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo kultūros kelių lygmenų nustatymo ir sertifikavimo procesą, išduoda kultūros kelių sertifikatus (išskyrus Europos Tarybos kultūros kelių sertifikatus), vykdo sertifikuotų kultūros kelių veiklos stebėseną; 28) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, vykdo kultūros ministro įsakymus. 11. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisija ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisija atlieka joms jų nuostatuose priskirtas funkcijas, o jų narių darbas apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. 12. Kad valstybinis valdymas būtų racionalus ir būtų galima rengti nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas apsaugos programas, kultūros ministro patvirtinta tvarka vykdoma stebėsena.
Analysis
Kaunas’s UNESCO status therefore becomes not a marketing label, but an evidentiary burden for every planning, construction and conservation decision within the property and its buffer zone.
Accordingly, the owner’s right to maintain or alter a modernist building ends where the project begins to destroy attributes protected in the heritage passport, the register or a plan.

Core issue

UNESCO’s favourable assessment is not an independent authorisation for development; it tests whether Lithuania’s domestic heritage protection system is actually functioning within the World Heritage property.

The precise question is this: whether the Kaunas measures have already been transposed into mandatory regimes for inventorying, boundaries, planning, monitoring and use under Lithuanian law. The factual premise: on 19-29 July 2026, the state of conservation of Modernist Kaunas and the implementation of the 2023 recommendations were considered in Busan.

The assessment is based on Articles 1, 4, 5, 6, 11, 19, 22 and 36 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage.

The provisions of the UNESCO World Heritage protection concept are also applicable, in particular paragraphs 3, 4, 26 and 27.

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, the Kaunas measures must preserve two objectives: to transmit the heritage to future generations and to create conditions for its understanding.

Accordingly, facade maintenance or the number of events alone is insufficient if there is no mandatory protection system for the valuable attributes.

Kaunas’s UNESCO status therefore becomes not a marketing label, but an evidentiary burden for every planning, construction and conservation decision within the property and its buffer zone.

Under Article 4 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, protection includes:

  • inventorying;
  • declaration as protected;
  • preservation through conservation works and use;
  • understanding and dissemination;
  • revitalisation.

This framework directly corresponds to the measures identified in the news item: 43 new registered properties indicate inventorying, plans indicate preservation, and 465 events indicate dissemination of understanding.

Under Article 11 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, the boundaries of a locality must be defined on the basis of research data, and an intermediate protection zone is established for a protected locality.

Accordingly, the slight expansion of the buffer zone is not a political add-on, but a territorial protection mechanism that reduces the adverse impact of human activity.

Under Article 22 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, cultural heritage localities and their protection zones are managed in accordance with special territorial planning documents, management plans and heritage protection requirements.

This means that the protection plans for Naujamiestis, Žaliakalnis I and Žaliakalnis II must become planning documents, rather than remain a set of recommendations.

The municipality’s recommendations on rooflights, attics and rooftop additions may assist designers, but prohibitions are determined by Article 19 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage.

Under Article 19, it is prohibited to destroy or damage valuable attributes in a protected property designated for public understanding and use.

The same provision prohibits construction works that destroy indicators of authenticity, including additional storeys, new attic structures or a new layout structure.

Accordingly, the owner’s right to maintain or alter a modernist building ends where the project begins to destroy attributes protected in the heritage passport, the register or a plan.

Institutional responsibility is clearly allocated: under Article 5 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, state administration is organised by the Minister of Culture, while municipalities act in accordance with the functions assigned to them.

Under Article 6, municipal institutions issue sets of design conditions, organise project approvals and issue permits for construction, reconstruction, repair or demolition in protected localities.

Municipal heritage protection units also inspect the condition of properties, collect information, submit it to the Department and may issue mandatory requirements to managers.

IndicatorLegal significance under the sources cited
43 new registered propertiesinventorying under Article 4 and performance of register functions
465 eventsdissemination of understanding under Article 36
more than EUR 680,000financial scale of municipal dissemination measures
December 2027deadline for the next report to the World Heritage Centre

Under Article 36, the Department and municipal administrations may collect, systematise and disseminate knowledge, organise events and publish informational materials.

Accordingly, funding under “Initiatives for Kaunas” is legally linked not merely to publicity, but to the statutory function of disseminating understanding.

Consequences

First scenario: the plans and boundary changes are approved, and UNESCO recommendations therefore become ordinary filters for construction, conservation works and territorial planning.

Second scenario: the documents are delayed, in which case the favourable 2026 assessment remains an interim achievement, but not the final completion of the protection system.

Third scenario: specific construction projects within the protected locality will be scrutinised more strictly against the criteria of valuable attributes, authenticity and the protection zone.

In practical terms, this matters:

  • for owners, because their conservation and reconstruction projects will depend on heritage protection requirements;
  • for designers, because rooflights, attic structures and rooftop additions will have to be coordinated with the protection of authenticity;
  • for the municipality, because it must coordinate permits, monitor condition and submit data to the Department;
  • for the State, because under Article 5 the Government is responsible for implementing international heritage protection obligations.

The next monitoring point is December 2027: by then, the next report on the state of conservation of Kaunas must be prepared and submitted to the World Heritage Centre.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the drafters implementing the Government Programme, who in practice sought to modernise the protection of immovable cultural heritage and to establish clearer measures for the protection of UNESCO World Heritage properties. The objectives were to make heritage protection more effective and to regulate management plans, responsibilities, and specific concepts relevant to properties such as Modernist Kaunas. The principal objections were that the proposed regulation remains unclear, does not allocate institutional responsibilities sufficiently, and that the concept of the historic urban landscape should not be narrowed solely within this law, as it encompasses broader issues of planning, sustainable development, and other fields.

  • Institutional opinion on the draft„Todėl Projekte šis reglamentavimas tebėra neaiškus, keliaprasmis ir sudarantis prielaidas išlikti esamiems, jau įsisenėjusiems tokio paveldo apsaugos trūkumams. Pritardam…“
  • Institutional opinion on the draft„Pažymėtina, jog UNESCO pasaulio paveldo vertybės Vilniaus istorinis centras, Modernistinis Kaunas, nėra įrašyti kaip kultūriniai kraštovaizdžiai, o kaip pastatų grupės, o…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO 2, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 16, 19, 21, 22, 23, 27, 29 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO P…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ĮSTATYMO NR. I-733 1 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinu…“
📄 Original — Teismai.lt
2026.07.28 :: Man who presented someone else’s passport to police fined €5,000 🔗
On July 22, 2026, by a penal order of the Klaipėda Chamber of Klaipėda District Court in Gargždai, a man was found guilty of unlawfully using another person’s identity document and was fined €5,000.
Fact-check:
🟡 IncompleteSvetimo asmens dokumento naudojimas baudžiamas pagal Baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d.
✅ ConfirmedBK 64¹ str. numato bausmės sumažinimą vienu trečdaliu, jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltę ir byla baigiama baudžiamuoju įsakymu
✅ ConfirmedKaltinamasis turi 14 dienų peržiūrėti baudžiamąjį įsakymą; jei to nedaro per šį terminą, įsakymas įsiteisėja ir tampa neskundžiamas
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 3021 straipsnis (statute)
3021 straipsnis. Įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas 1…
3021 straipsnis. Įrangos antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams klastoti gaminimas, laikymas, gabenimas, siuntimas ar realizavimas 1. Tas, kas gamino, laikė, gabeno, siuntė ar realizavo įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikriems antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams gaminti arba tikriems antspaudams, spaudams, dokumentams ar griežtos atskaitomybės blankams klastoti, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas darė versliškai arba jeigu buvo padaryta didelė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. X-511, 2006-01-20, Žin., 2006, Nr. 17-605 (2006-02-11)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 302 straipsnis (statute)
302 straipsnis. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas 1. Tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė…
302 straipsnis. Antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas 1. Tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas darė versliškai arba pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo didelį kiekį fizinio ar juridinio asmens antspaudų, spaudų, dokumentų ar griežtos atskaitomybės blankų, arba jeigu buvo padaryta didelė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 168 straipsnis (statute)
168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas 1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų…
168 straipsnis. Neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas 1. Tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165–167 straipsniuose numatytą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. XXV SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS LYGIATEISIŠKUMUI IR SĄŽINĖS LAISVEI
Analysis

⚠ Correction. The statement that “use of another person’s identity document” is punishable under Article 302(1) of the Criminal Code is too broad. More precisely, Article 302(1) criminalises the use of a natural or legal person’s document without a lawful basis where the document itself is not classified as forged. In this case, the court relied specifically on the fact that a genuine friend’s passport was used as one’s own document. If the issue with the document were forgery, the wording of Article 302(1) alone would not be a sufficient basis for classification.

In this case, the other person’s passport became a means not of confirming identity, but of shifting administrative liability onto another person.
Such a tactic may move the situation from the sphere of administrative liability into the sphere of criminal liability under Article 302(1) of the Criminal Code.

Core issue

The core of this case is not the “mistaken taking” of a passport, but its presentation to officers as one’s own document. The issue is assessed under Article 302(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, read together with Article 2(3)–(5) of the Criminal Code concerning culpability, the elements of an offence, and the imposition of punishment only in accordance with law.

  • News fact: the man presented his friend’s passport to the police, answered as the holder of the document, and was fined EUR 5,000.
  • Article 302(1) of the Criminal Code covers the acquisition, possession, transport, sending, use, or disposal of a document without a lawful basis.
  • Article 300(1)–(2) of the Criminal Code concerns a false or forged document; therefore, the decisive distinction here is the use of a genuine passport belonging to another person.

Legal assessment

The man used a genuine passport belonging to another person, so the weight of legal qualification lies not in document forgery, but in unlawful possession and use. Under Article 302(1) of the Criminal Code, it is sufficient that the document be an individual’s identity document and that it be used without a lawful basis.

  • The passport presented to the officers served the function of confirming identity.
  • Answering questions in another person’s name reinforced the fact of use.
  • Verification with the true passport holder and the accused’s confession confirmed that the document belonged to another person.

This conduct does not fall within Article 303(1) of the Criminal Code, because the sources do not indicate destruction, damage, or concealment of the passport, or substantial harm. Nor is it a case under Article 302¹(1) of the Criminal Code, because there is no reference to equipment or means for forging documents.

In this case, the other person’s passport became a means not of confirming identity, but of shifting administrative liability onto another person. Under Article 2(4) of the Criminal Code, liability is possible only where the act corresponds to the elements of a criminal offence, and the facts established by the court satisfy those elements. Under Article 2(3) of the Criminal Code, culpability is required, which in this case is linked to the conscious presentation of oneself as another person.

CriterionApplication in this situation
Initial fineEUR 7,500
Final fineEUR 5,000
Reductionby one third
Final expression100 MGL (BBND)
Time limit for request14 days from receipt of a copy of the penal order

According to the cited Article 302(1) of the Criminal Code, the possible penalties are a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to four years. The court chose a fine, taking into account the confession, remorse, prior conviction, and administrative penalties.

Consequences

The practical effect of this case primarily concerns persons who attempt to use another person’s document during a police check as a “lower-risk” way out. Such a tactic may move the situation from the sphere of administrative liability into the sphere of criminal liability under Article 302(1) of the Criminal Code.

  • The accused may, within 14 days, request that the case be heard in court.
  • After hearing the case, the court may impose a penalty of a different type or amount.
  • If no request is submitted, the penal order becomes final and is no longer subject to appeal.

Once the penal order becomes final, under point 44.3.1 of the Regulations of the Register of Suspects, Accused Persons and Convicted Persons, penal orders issued by courts are submitted to the register, indicating the date on which they became final. Under point 2.2 of Government Resolution No. 219 of 5 March 2008, a monetary sanction includes a fine imposed by a court for a criminal offence. The nearest procedural point is the 14-day period from receipt of a copy of the penal order: it remains to be seen whether a request will be filed for the case to be heard in court, or whether the order will become final.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„205 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 205 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „205 2 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas dėl neatsargumo Neteisėtas valstybės s…“
  • Parliamentary materials„201 2 straipsnis. Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimas arba melagingų deklaravimo duomenų pateikimas Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų nepateikimas …“
  • Seimas Legal Department opinion„Kitos valstybės teritorijoje rastą piliečio asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą pilietis turi atiduoti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaig…“
📄 Original — Teisė.pro
The power and limits of trademark registration: does it really protect against everything? 🔗
How much power does a registered trademark really provide? Businesses are constantly told that it is not only a way to stand out from competitors, but also a company’s key calling card. Registering a mark grants one of the most important…
Fact-check:
🟡 IncompletePrekių ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims juo naudotis komercinėje veikloje be leidimo.
🟡 IncompletePagal ES reglamentą prekes, kurios teisėtai išleistos į EEE rinką su prekių ženklo savininko sutikimu, gali tolesniems asmenims perparduoti EEE teritorijoje, net jei pardavėjas nėra oficialus gamintojo platintojas.
🟡 IncompletePrekių ženklo savininkas gali prieštarauti prekių pardavimui, jeigu po išleidimo į rinką pasikeitė jų būklė, buvo pakeista pakuotė ar ženklinimas, arba kai tolesnis platinimas gali pakenkti prekių ženklo reputacijai.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir taikymo sritis 1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti prekių ženklų teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. 2. Šis įstatymas…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir taikymo sritis 1. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti prekių ženklų teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje. 2. Šis įstatymas reglamentuoja prekių ženklų (toliau – ženklai) registravimą ir teisinę apsaugą Lietuvos Respublikoje, įskaitant ženklų registracijos galiojimą ir ginčų dėl ženklų sprendimo tvarką, nustato ženklų savininkų teises ir jų gynimą. 3. Šis įstatymas taikomas kiekvienam prekėms ar paslaugoms žymėti skirtam ženklui, kuris yra Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas arba yra įregistruotas šio įstatymo nustatyta tvarka, arba yra Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas. Šis įstatymas taikomas ir tiems ženklams, kurie Lietuvos Respublikoje pripažinti plačiai žinomais. 4. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Ženklo savininko teisės 1. Ženklo registracija suteikia ženklo savininkui išimtines teises į tą ženklą. 2. Nepažeisdamas kitų savininkų teisių, įgytų…
14 straipsnis. Ženklo savininko teisės 1. Ženklo registracija suteikia ženklo savininkui išimtines teises į tą ženklą. 2. Nepažeisdamas kitų savininkų teisių, įgytų iki įregistruoto ženklo paraiškos padavimo arba prioriteto datos, šio ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, kai: 1) žymuo yra tapatus ženklui ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios toms prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas; 2) žymuo yra tapatus ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės; tikimybė suklaidinti apima tikimybę susieti žymenį su ženklu; 3) žymuo yra tapatus ženklui arba į jį panašus, nepaisant to, ar juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios, panašios ar nepanašios į tas, kurioms ženklas buvo įregistruotas, jeigu pastarasis turi reputaciją Lietuvos Respublikoje ir jeigu dėl to žymens naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama ženklo pranašumais, pažeidžiamas skiriamasis ženklo požymis arba pakenkiama ženklo reputacijai. 3. Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi teisę uždrausti: 1) žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę; 2) siūlyti žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką ar tais tikslais sandėliuoti arba siūlyti ar teikti žymeniu pažymėtas paslaugas; 3) importuoti ar eksportuoti žymeniu pažymėtas prekes; 4) naudoti žymenį kaip prekybinį ar juridinio asmens pavadinimą arba jo dalį; 5) naudoti žymenį komercinės veiklos dokumentuose ir reklamoje; 6) naudoti žymenį lyginamojoje reklamoje, kuri neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo lyginamajai reklamai nustatytų reikalavimų. 4. Nepažeisdamas kitų savininkų teisių, įgytų iki įregistruoto ženklo paraiškos padavimo datos arba prioriteto datos, šio ženklo savininkas taip pat turi teisę uždrausti kitiems asmenims vykdant komercinę veiklą įvežti prekių į Lietuvos Respubliką neišleidžiant jų į laisvą apyvartą Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai tokios prekės, įskaitant jų pakuotę, įvežamos iš trečiųjų valstybių ir yra be ženklo savininko sutikimo pažymėtos ženklu, kuris yra tapatus tokioms prekėms įregistruotam ženklui arba kurio pagal esminius požymius negalima atskirti nuo to ženklo. 5. Šio straipsnio 4 dalis netaikoma, jeigu pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 12 d. reglamentą (ES) Nr. 608/2013 dėl muitinės atliekamo intelektinės nuosavybės teisių vykdymo užtikrinimo, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1383/2003 (OL 2013 L 181, 15 p.), pradėtų procedūrų, atliekamų siekiant nustatyti, ar buvo pažeistos įregistruoto ženklo savininko teisės, metu deklarantas ar prekių turėtojas pateikia įrodymus, kad įregistruoto ženklo savininkas neturi teisės uždrausti pateikti prekes rinkai galutinės paskirties valstybėje. 6. Ženklo savininkas taip pat turi teisę uždrausti naudoti žymenį kitais negu prekių ar paslaugų atskyrimo tikslais, jeigu dėl to žymens naudojimo be tinkamos priežasties nesąžiningai pasinaudojama ženklo privalumais, pažeidžiami skiriamieji ženklo požymiai arba pakenkiama ženklo reputacijai. 7. Plačiai žinomo ženklo savininkas taip pat turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti pramoninėje ar komercinėje veikloje bet kurį žymenį, kurį galima palaikyti plačiai žinomo ženklo atgaminiu, imitacija ar vertimu ir kuris: 1) gali suklaidinti dėl tapačių ar panašių prekių ar paslaugų, kurioms plačiai žinomas ženklas naudojamas; 2) gali suklaidinti, nes tuo žymeniu pažymėtas netapačias ir nepanašias prekes ar paslaugas galima susieti su tomis prekėmis ar paslaugomis, kurios žymimos plačiai žinomu ženklu, ir dėl to gali būti pažeistos registruoto plačiai žinomo ženklo savininko teisės.
Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo dešimtojo skirsnio ir 56 straipsnio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo priedo papildymo įstatymas 50 straipsnis (statute)
50 straipsnis. Teisių gynimo būdai 1. Pareiškėjas, prekių ženklo savininkas ar jų teisių perėmėjai, gindami savo teises, taip pat išimtinių licencijų licenciatai…
50 straipsnis. Teisių gynimo būdai 1. Pareiškėjas, prekių ženklo savininkas ar jų teisių perėmėjai, gindami savo teises, taip pat išimtinių licencijų licenciatai, gindami jiems suteiktas teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti: 1) pripažinti teises; 2) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus; 3) uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala; 4) atlyginti turtinę žalą, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas; 5) taikyti kitus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus teisių gynimo būdus. 2. Siekdamas užtikrinti įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus, taip pat draudimo atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės arba atsirasti žala, vykdymą, teismas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų prašymu gali įpareigoti pažeidėją tiems asmenims pateikti tinkamą galimos žalos kompensavimo užtikrinimą. 3. Kai asmens, kuriam priimamas įpareigojimas nutraukti neteisėtus veiksmus ar taikomos 504 straipsnyje nurodytos atkuriamosios priemonės, veiksmuose dėl šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimo nėra kaltės, teismas šio asmens prašymu gali įpareigoti jį sumokėti nukentėjusiai šaliai piniginę kompensaciją, jeigu taikant šioje straipsnio dalyje nurodytus teisių gynimo būdus atsirastų neproporcingai didelė žala tam asmeniui ir jeigu piniginė kompensacija nukentėjusiai šaliai yra priimtina ir pakankama. 4. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, gindami savo teises, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio įstatymo nustatytas teises. Šis draudimas apima su šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimu susijusios informacijos perdavimo sustabdymą arba, jei tarpininkas techniškai gali tai atlikti, tokias teises pažeidžiančios informacijos pašalinimą, arba draudimą gauti šias teises pažeidžiančią informaciją. Toks teismo sprendimo įvykdymas neatleidžia tarpininko nuo atsakomybės už veiksmus ar neveikimą, susijusius su tokios informacijos laikymu ar perdavimu, buvusiu iki šio sprendimo įsigaliojimo. 5. Nagrinėjant ženklo savininko teisių pažeidimo bylą, atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia. 6. Ženklo savininkas turi teisę kreiptis į teismą prašydamas uždrausti Lietuvos Respublikos teritorijoje naudoti Bendrijos prekių ženklą pagal 2003 m. balandžio 16 d. Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų U priedo „Stojimo akto 20 straipsnyje nurodytas sąrašas. 4. Bendrovių teisė. C. Pramoninės nuosavybės teisės“ nuostatas dėl Bendrijos prekių ženklo.
Analysis

⚠ Correction. The statement in the article that the proprietor may prohibit others from using the mark in the course of trade without authorisation is too broad. It would be more accurate to say that a prohibition is available in the circumstances defined in Article 14, where the sign is identical or similar and relates to the relevant goods or services. The statement concerning the EEA is also broader than the wording of Article 19 provided, since that provision refers to the European Union market, not the entire EEA. Alteration of packaging or labelling is not an automatic ground for prohibition under the wording of Article 19 provided; legitimate reasons are required, in particular where the condition of the goods has changed or deteriorated.

A registered mark is not a proprietary lock on the goods; it is a right of prohibition against the use of a sign as defined by law.
If the dispute arises solely from the resale of original goods, the provisions cited do not, in themselves, create an absolute prohibition against every unauthorised seller.

Core issue

Registration does not confer control over every stage of the movement of goods, but only the right to prevent the use of a sign as defined by law.

The core of the dispute is not the proprietor’s commercial dissatisfaction with resale, but whether the acts of a third party fall within prohibited use or within a permitted limitation exception.

News point: the issue is when a registered trade mark permits the prohibition of resale, import, advertising, or the use of a similar sign. The question must be assessed under Articles 1, 14, 22 and 26 of the Law on Trade Marks of the Republic of Lithuania, and Article 18 of the Law Amending Law No. VIII-1981 on Trade Marks of the Republic of Lithuania.

Article 1 of the Law on Trade Marks provides that the law regulates the registration of marks, legal protection, validity of registration, dispute resolution, the rights of proprietors and the enforcement of those rights.

Accordingly, the scope of the analysis is the legal protection of the mark in the Republic of Lithuania, not general control over distribution policy.

Legal assessment

Article 14(1) of the Law on Trade Marks links registration to exclusive rights, but Article 14(2) narrows those rights to specific situations involving the use of a sign.

The proprietor may prohibit a third party from using a sign in the course of trade where:

  • the sign is identical to the mark and the goods or services are identical, under Article 14(2)(1);
  • the sign is identical or similar, the goods or services are identical or similar, and there is a likelihood of confusion on the part of the public, under Article 14(2)(2);
  • a mark having a reputation in the Republic of Lithuania is harmed, its distinctive character is weakened, or unfair advantage is taken of it, under Article 14(2)(3).

Under Article 14(3), the prohibition may cover affixing the sign to goods or packaging, offering goods, putting them on the market, stocking them, offering services, and importing or exporting goods.

This means that registration is strongest where the third party itself uses the sign as an indicator of commercial origin or reputation.

If the dispute arises solely from the resale of original goods, the provisions cited do not, in themselves, create an absolute prohibition against every unauthorised seller.

A registered mark is not a proprietary lock on the goods; it is a right of prohibition against the use of a sign as defined by law.

A third party may also rely on Article 18 of the Law Amending Law No. VIII-1981 on Trade Marks if it uses the mark honestly and solely for identification or referential purposes.

Under Article 18(1)(3), a mark may be used to identify goods or services or to indicate their intended purpose.

However, Article 18(2) makes that defence conditional on compliance with honest practices in industrial or commercial matters.

IssueApplicable provisionLegal significance
Prohibition on use of a markArticle 14(2)–(3) of the Law on Trade MarksPossible only in the cases of use specified by law
Honest reference to a markArticle 18(1)–(2) of the Amending LawPermitted if the use is honest
Later registered markArticle 22 of the Law on Trade MarksMay serve as a defence in infringement proceedings
Transfer of rightsArticle 26 of the Law on Trade MarksTakes effect only upon entry of the data in the Register

Article 22 of the Law on Trade Marks limits the earlier proprietor’s claim where the defendant relies on a later registered mark.

If that later registration has not been declared invalid, the proprietor of the earlier mark cannot prohibit its use.

This is important in disputes involving not only resale but also the use of competing registered signs.

Institutional competence is also limited.

The assessment of the legal act provided states that the powers of the State Patent Bureau do not include supervision of the use of trade marks in commercial activity.

Accordingly, the factual assessment of advertising, presentation of goods, or consumer deception cannot be mechanically transferred to the institution that merely administers the register.

Consequences

In practice, the proprietor must first choose the direction of enforcement: prohibition of infringement, opposition to registration, transfer of rights, or a licensing model.

If the issue is the registration of a similar sign, the procedural route is through Article 18 of the Law on Trade Marks concerning opposition to registration.

The time limits in this procedure are short and formal:

ActionTime limit
Opposition to trade mark registrationwithin 3 months from publication in the bulletin
Review by the Appeals Divisionwithin 14 days from receipt of the opposition
Response to the oppositionwithin 3 months from dispatch of the opposition

If the issue is commercial use on the market, the proprietor will need to rely on Article 14 and demonstrate a specific prohibited act.

If the defendant uses the mark only to identify the goods, the focus of the dispute shifts to the assessment of honest practices under Article 18(2) of the Amending Law.

If a business wishes to monetise the mark, the Regulations of the Trade Mark Register indicate that the register stores data on the licensee, the term, territory and type of licence.

If the mark is assigned, Article 26(4) of the Law on Trade Marks has a strict consequence: the transfer takes effect from the date of entry in the Register and is invalid without such entry.

The proprietor’s next expected decision is whether, within the applicable 3-month opposition period, to file a reasoned opposition with the Appeals Division, or to base an infringement dispute on the acts of use specified in Article 14.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by institutions aligned with the Government’s policy direction in order to implement the EU Trade Marks Directive and modernise the registration system. The objectives were to broaden the range of signs eligible for registration, establish a clearer registration procedure, and strengthen the protection of the proprietor’s exclusive rights. It was argued that registration confers exclusive rights for 10 years, but that their enforcement depends on the courts, customs authorities, and law enforcement bodies. Objections were raised against excessive detailing of circumstances relating to misleading character, as this would increase the administrative burden and unjustifiably narrow the possibilities for registration.

  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO nr. viii-1981 21 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR 22 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIOS įstatymas 2…“
  • Parliamentary materials„Projekto XIIP-4578(2) lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS PREKIŲ ŽENKLŲ ĮSTATYMO nr. viii-1981 21 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR 22 STRAIPSNIO PRIPAŽINIMO NETEKUSIU GALIO…“
  • Parliamentary materials„Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojančių mokesčių dydžiai yra mažesni nei Latvijoje ir Estijoje. Pažymėtina, kad prekių ženklas yra intelektinės nuosavybės objek…“
  • Institutional opinion on the draft„Tai, kad prekių ženklas gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ar paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės, yra absoliutus atsisakymo registruoti prekių…“
📄 Original — Verslo žinios
P. Poderskis: The Vilnius Waste Crisis as I See It 🔗
I first encountered the Vilnius waste crisis while serving as environment minister. At the time, many waste-processing facilities across Lithuania were catching fire at once, with several fires breaking out in a single week. There was much…
Fact-check:
✅ ConfirmedNegalima mesti nerūšiuotų šiukšlių į sąvartyną
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 31 straipsnis#2 (statute)
31 straipsnis. Savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės 1. Savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, kuriomis reglamentuojamas savivaldybės komunalinių atliekų…
31 straipsnis. Savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės 1. Savivaldybių tarybos turi patvirtinti taisykles, kuriomis reglamentuojamas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimas ir užtikrinama, kad šios paslaugos atitiktų teisės aktuose, reguliuojančiuose aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos saugos sritis, nustatytus reikalavimus ir savivaldybių bei regioninių atliekų prevencijos ir tvarkymo planų įgyvendinimą nustatančias komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymo sąlygas. 2. Kaip vykdomi savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyti reikalavimai, kontroliuoja savivaldybių institucijos. 3. Savivaldybių atliekų tvarkymo taisyklės turi būti paskelbtos Teisės aktų registre ir savivaldybių interneto svetainėse. SEPTINTASIS1 SKIRSNIS INFORMACIJOS TEIKIMAS VISUOMENEI, VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOMS
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 30-1, 30-2 straipsniais įsta 6 straipsnis (statute)
turėtojais; 9) kitas su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu susijusias savivaldybių pavestas funkcijas. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos…
turėtojais; 9) kitas su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu susijusias savivaldybių pavestas funkcijas. 4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas savivaldybė atlieka įstatymų nustatyta tvarka. 5. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybių teritorijose susidariusios komunalinės atliekos, kurios šalinamos nepavojingų atliekų sąvartyne, šalinamos tik tame komunalinių atliekų tvarkymo regione įrengtame nepavojingų atliekų sąvartyne. Regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne taip pat šalinamos gamybos ir kitos ūkinės veiklos metu susidarančios nepavojingos, šalinti nepavojingų atliekų sąvartyne skirtos atliekos. 6. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad visiems jos teritorijoje esantiems atliekų turėtojams būtų sudarytos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslauga.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 30 straipsnis (statute)
30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas 1. Kelios ar visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios…
30 straipsnis. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas 1. Kelios ar visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios savivaldybės, didindamos atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą, gali bendradarbiauti ir kartu įsteigti juridinį asmenį – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių. 2. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus pareiga atlikti jam pavestas funkcijas nustatoma steigimo dokumentuose, savivaldybės ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus sudarytoje sutartyje ar kitame atitinkamame administraciniame akte. 3. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali atlikti šias komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimo funkcijas, jeigu jas paveda savivaldybė: 1) organizuoti konkursą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančiam atliekų tvarkytojui parinkti; 2) tikrinti, kaip yra vykdomi sutartiniai įsipareigojimai tarp komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ir šio straipsnio 12 dalyje nurodyto atliekų tvarkytojo; 3) atlikti sutartinių įsipareigojimų tarp komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriaus ir šio straipsnio 12 dalyje nurodyto atliekų tvarkytojo priežiūrą ir kontrolę; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 4) pateikti savivaldybei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymą (toliau – rinkliava) ar kitos įmokos už komunalinių atliekų ir kitų buityje susidarančių atliekų tvarkymą (toliau – įmoka) dydžio apskaičiavimą; 5) registruoti komunalinių atliekų turėtojus; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 6) rinkti, analizuoti informaciją apie komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės ir (ar) atliekų tvarkymo regiono teritorijoje, regiono plėtros tarybos patvirtinto regioninio ir savivaldybės tarybos patvirtinto savivaldybės atliekų prevencijos ir tvarkymo planų priemonių, užtikrinančių Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane nustatytų užduočių įgyvendinimą, vykdymą; 7) teikti pasiūlymus regiono plėtros tarybai ir savivaldybės tarybai dėl komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tobulinimo ir plėtojimo; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 8) įgyvendinti visuomenės informavimo, švietimo ir mokymo priemones komunalinių atliekų tvarkymo srityje; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 9) sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais; Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 10) vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo lėšų administravimo veiklą; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 11) kitas su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimu susijusias savivaldybių pavestas funkcijas. Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 4. Komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas savivaldybė atlieka įstatymų nustatyta tvarka. 5. Komunalinių atliekų tvarkymo regiono savivaldybių teritorijose susidariusios komunalinės atliekos, kurios šalinamos nepavojingų atliekų sąvartyne, šalinamos tik tame komunalinių atliekų tvarkymo regione įrengtame nepavojingų atliekų sąvartyne. Regioniniame nepavojingų atliekų sąvartyne taip pat šalinamos gamybos ir kitos ūkinės veiklos metu susidarančios nepavojingos, šalinti nepavojingų atliekų sąvartyne skirtos atliekos. 6. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad visiems jos teritorijoje esantiems atliekų turėtojams būtų sudarytos sąlygos naudotis nepertraukiama komunalinių atliekų tvarkymo paslauga. 61. Savivaldybės privalo užtikrinti regioninių komunalinių atliekų tvarkymo įrenginių nepertraukiamą veiklą ir šių įrenginių valdymą. Savivaldybės, vadovaudamosi teisės aktais, gali pavesti regioniniam atliekų tvarkymo centrui užtikrinti regioninių komunalinių atliekų tvarkymo įrenginių nepertraukiamą veiklą ir šių įrenginių valdymą. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-875, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00190 7. Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybę pagal nustatytus teisės aktų ir sudarytų sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų reikalavimus užtikrina atliekų tvarkytojas, teikiantis šią paslaugą. Už atliekų tvarkytojo teikiamos paslaugos kokybės priežiūrą ir kontrolę, už šios paslaugos nepertraukiamą teikimą atsakinga atitinkamos savivaldybės vykdomoji institucija. 8. Minimalius komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimus nustato Aplinkos ministerija. 9. Savivaldybių komunalinių atliekų tvarkymo sistemose gali būti tvarkomos visos atliekos, išskyrus atliekas įmonių, kurių leidimuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti šiose sistemose. 10. Komunalinių atliekų tvarkymas turi būti organizuojamas taip, kad skatintų atliekas paruošti naudoti pakartotinai ir perdirbti. Visiems komunalinių atliekų turėtojams, neimant papildomo mokesčio, išskyrus nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – rinkliava) ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą, turi būti: 1) užtikrintas aprūpinimas mišrių komunalinių atliekų surinkimo priemonėmis; 2) užtikrintas aprūpinimas biologiškai skaidžių atliekų sutvarkymo priemonėmis; 3) užtikrintas aprūpinimas antrinių žaliavų (popieriaus ir kartono, stiklo, plastiko, metalų, įskaitant pakuočių atliekas), tekstilės atliekų rūšiavimo jų susidarymo vietose priemonėmis; 4) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias statybines atliekas ir naudotų padangų atliekas; 5) užtikrinta galimybė atiduoti baldų, elektros ir elektroninės įrangos, baterijų ir akumuliatorių ir kitas komunalines atliekas. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad jų organizuojamos komunalinių atliekų tvarkymo sistemos neatsisakytų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekų iš gyventojų; 6) užtikrinta galimybė atiduoti buityje susidarančias pavojingąsias atliekas (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas). Pavojingosios atliekos turi būti tvarkomos pagal šio Įstatymo 3 ir 41 straipsnių reikalavimus, siekiant, kad pavojingosiomis atliekomis nebūtų užterštos kitos komunalinės atliekos. 11. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 12. Atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų, įskaitant komunalinių atliekų sraute susidarančias pakuočių atliekas, tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį parenka savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius (netaikoma atliekų tvarkytojams, surenkantiems gaminių ir pakuočių atliekas papildančiose atliekų surinkimo sistemose). Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, parinkęs šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, privalo per 5 darbo dienas informuoti komunalinių atliekų turėtojus, paskelbdamas savivaldybės nustatyta tvarka šių atliekų tvarkytojų pavadinimus ir kontaktinius duomenis. 13. Asmuo (fizinis asmuo ar Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, juridinio asmens filialas, atstovybė ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas valstybėse narėse įsteigto juridinio asmens filialas ar atstovybė) yra komunalinių atliekų turėtojas, nepaisant jo teisinės formos ar vykdomos veiklos pobūdžio, ir turi rūšiuoti komunalines atliekas, kurias rūšiuoti nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 14. Savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius registruoja komunalinių atliekų turėtojus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 15. Šiame Įstatyme gamintojams ir importuotojams nustatytai pareigai organizuoti atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais gaminius (elektros ir elektroninę įrangą, baterijas ir akumuliatorius, apmokestinamuosius gaminius, išskyrus baterijas ir akumuliatorius, supakuotus gaminius), tvarkymą ir Vyriausybės nustatytoms elektros ir elektroninės įrangos, baterijų ir akumuliatorių, apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo užduotims įvykdyti sudarydami sutartis su savivaldybėmis gamintojai ir importuotojai ar licencijuotos organizacijos gali diegti papildančias atliekų surinkimo sistemas, prioritetą teikdami savivaldybių organizuojamoms komunalinių atliekų tvarkymo sistemoms. Šiuo atveju atliekų surinkimo sistemos diegimo sąlygos turi būti suderintos su savivaldybe Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. 16. Siekdamos užtikrinti geros kokybės ir prieinamų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą visiems savivaldybės teritorijos gyventojams, organizuodamos komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų tvarkymą, savivaldybės (arba savivaldybių pavedimu – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis sudaryti šias sutartis: 1) šio Įstatymo 342 ir 343 straipsniuose nurodytas gaminių atliekų tvarkymo organizavimo finansavimo sutartis; 2) Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytas bendradarbiavimo sutartis ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutartis, kaip numatyta šio straipsnio 162 dalyje. 161. Komunalinių atliekų sraute susidarančių elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekų tvarkytojus savivaldybės ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai turi parinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (netaikoma, kai elektros ir elektroninės įrangos ir pakuočių atliekas atliekų tvarkytojai surenka papildančiose atliekų surinkimo sistemose). Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-407, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-30, i. k. 2021-14808 162. Savivaldybės (arba savivaldybių pavedimu – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai) su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, kurioms išduotos pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos, sudaro Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnyje nurodytas pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutartis, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parenka komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus pagal aplinkos ministro patvirtintus būtinuosius reikalavimus, taikomus pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo paslaugos teikimui. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-407, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-30, i. k. 2021-14808 163. Jeigu savivaldybės, parinkdamos šio straipsnio 162 dalyje nurodytus atliekų tvarkytojus (arba savivaldybių pavedimu – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai), nustato papildomus reikalavimus pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugai teikti, už šių papildomų reikalavimų, išskyrus papildomus reikalavimus rūšiuojamojo surinkimo priemonių ištuštinimo dažniui, vykdymo išlaidų apmokėjimą atsakingos savivaldybės (arba savivaldybių pavedimu – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai). Savivaldybės (arba savivaldybių pavedimu – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriai) gali susitarti su gamintojų ir importuotojų organizacijomis, kurioms išduotos pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijos, dėl tokių išlaidų apmokėjimo gamintojų ir importuotojų lėšomis, tokį susitarimą įtraukiant į šio straipsnio 16 dalyje nurodytas pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutartis. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-407, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-30, i. k. 2021-14808 17. Savivaldybės privalo įgyvendinti Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo plane joms nustatytas užduotis šiame plane nustatytais terminais ir užtikrinant plane numatytus minimalius reikalavimus: 1) užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslauga būtų visuotinė, geros kokybės, prieinama (įperkama) ir atitiktų aplinkosaugos, techninius-ekonominius ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimus; 2) užtikrinti antrinių žaliavų rūšiavimo galimybę ir priemones visiems komunalinių atliekų turėtojams; 21) užtikrinti biologiškai skaidžių atliekų rūšiavimo galimybę ir priemones visiems komunalinių atliekų turėtojams; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-407, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-30, i. k. 2021-14808 22) užtikrinti tekstilės atliekų rūšiavimo galimybę ir priemones visiems komunalinių atliekų turėtojams; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-407, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-30, i. k. 2021-14808 3) atskirai rinkti antrines žaliavas (esančias komunalinėse atliekose) iš įmonių, įstaigų ir organizacijų į specialius konteinerius ir (ar) naudojant kitas surinkimo priemones; 4) užtikrinti buityje susidarančių statybinių atliekų (medienos, mineralinių atliekų (pavyzdžiui, betono, plytų, keramikos ir kt.), metalų, stiklo, plastiko, gipso) rūšiavimo galimybę ir atskirą surinkimą, įrengti didelių gabaritų atliekų (baldų, statybinių, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, naudotų padangų, pavojingųjų buitinių atliekų ir kt.) surinkimo aikšteles ir organizuoti didelių gabaritų atliekų surinkimą kitais būdais; 5) užtikrinti buityje susidarančių pavojingų atliekų (išskyrus baterijų ir akumuliatorių atliekas) atskirą surinkimą ir kad jų organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose nebūtų atsisakoma iš gyventojų priimti baterijų ir akumuliatorių atliekas; 6) mažinti šalinamų savivaldybės teritorijoje susidariusių komunalinių atliekų kiekį; 7) šviesti ir informuoti visuomenę apie buityje susidarančių atliekų tvarkymo galimybes; 8) užtikrinti, kad kiekvienoje savivaldybėje ir komunalinių atliekų tvarkymo regione būtų sudarytos sąlygos apdoroti (kompostuoti ir (ar) anaerobiškai pūdyti) komunalines biologiškai skaidžias atliekas. 18. Savivaldybės privalo užtikrinti, kad sąvartynuose būtų šalinamos jų teritorijose surinktos tik po rūšiavimo likusios netinkamos naudoti komunalinės atliekos. 19. Siekdamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaroje vadovautis atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis kiekvienais kalendoriniais metais iki vasario 1 dienos sudaryti šio Įstatymo 3433, 3434, 3436, 3437 straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 ir 10 straipsniuose nurodytas sutartis dėl vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių išrinkimo ir tvarkymo finansavimo. Komunalinių atliekų sraute susidarančių vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių surinkėjus, vežėjus, apdorotojus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Aplinkos ministras tvirtina rekomendacijas dėl šių atliekų, išmestų į viešas surinkimo sistemas, ir šiukšlių išrinkimo, surinkimo, vežimo ir apdorojimo finansavimo kriterijų ir tokio finansavimo sutarčių sudarymo pagrindinių sąlygų. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-595, 2021-11-04, paskelbta TAR 2021-11-12, i. k. 2021-23515
Analysis
The core of the waste crisis is not the Ministry’s political assessment, but the municipality’s duty to ensure an operational municipal waste system.
The legal axis of the Vilnius conflict is simple: the municipality may pressure the operator only to the extent that it does not thereby breach its own duty to ensure the uninterrupted operation of the municipal waste system.

Core issue

The core of the waste crisis is not the Ministry’s political assessment, but the municipality’s duty to ensure an operational municipal waste system. When sorting capacity disappears, the law asks not who assigns blame more loudly, but who is legally required to organize continuity of service. The reported fact is narrow: Vilnius waste is allegedly being landfilled, while the relationship between the municipality, VAATC, and the private operator has escalated into a conflict. The issue is to be assessed under Article 25, Article 30(1)–(3), Article 305(1), Article 31, Article 4(1) and (7), and Article 2(6)–(8) of the Law on Waste Management.

  • Article 25 of the Law on Waste Management assigns to the municipality the organization of the municipal waste management system, ensuring its functioning, and administering the service.
  • Article 30(1)–(3) of the Law on Waste Management allows municipalities to establish an administrator and entrust it with tenders, verification of contractual performance, supervision, and control.
  • Article 305(1) of the Law on Waste Management covers the collection of the levy or fee, disbursement of funds to service providers, and public information on accounted-for and disbursed funds.

Legal assessment

Under Article 2(6) of the Law on Waste Management, municipal waste remains waste from the moment the holder discards it or is required to discard it. Under Article 4(1), the waste holder must manage it itself or transfer it to a waste manager, while treatment under Article 4(7) is subject to recovery and disposal requirements.

The municipality’s responsibility here is primary, because Article 25 does not refer to efforts, but to ensuring the functioning of the system. If, in the absence of sorting capacity, the Vilnius system turns to landfill as the de facto solution, that must be assessed through the performance of the municipality’s function, not through the operator’s commercial convenience.

  • The municipality must organize the system and ensure its operation under Article 25 of the Law on Waste Management.
  • VAATC, if so entrusted, may verify and control the waste manager’s contractual obligations under Article 30(3)(2) and (3).
  • Functions not delegated remain with the municipality under the submitted text of Article 30(4) as amended.
  • All waste holders must be given access to the service under the submitted text of Article 30(6) as amended.

The dispute over allegedly withheld payments carries separate legal significance, because Article 305(1)(3) identifies the disbursement of funds to municipal waste service providers as an administrative function. The same paragraph requires accounting by each service provider and each entity receiving funds, so the blocking of payments cannot remain mere conflict rhetoric.

The legal axis of the Vilnius conflict is simple: the municipality may pressure the operator only to the extent that it does not thereby breach its own duty to ensure the uninterrupted operation of the municipal waste system.

Legal figure or deadlineSource
No more than 5 percent by weight of municipal waste disposed ofPoint 261 of the State Strategic Waste Management Plan for 2014–2020
Financing agreements to be concluded by 1 FebruaryArticle 30(19) of the Law on Waste Management
Packaging waste management obligations for the following year to be assigned by 1 DecemberArticle 10(1) of the Law on the Management of Packaging and Packaging Waste
Hazardous waste stored for more than 6 months, non-hazardous waste for more than 1 yearArticle 61(1)(4) of the Law on Waste Management

According to the sources provided, the role of the Ministry of Environment is narrower than that of the municipality, because Article 61(3) of the Law on Waste Management identifies it as the lead management body of the register. This does not alter the logic of Article 25, under which the organization and functioning of the municipal system is a municipal function.

Under Article 31(1) of the Law on Waste Management, the municipal council must approve rules regulating the provision of services and compliance with environmental and public health requirements. Under Article 31(2), compliance with those rules is controlled by municipal institutions, meaning that crisis management cannot consist solely of contractual correspondence.

Consequences

The first realistic scenario is a contractual performance dispute between VAATC and the operator, in which it will be examined who performed their duties under authorizations, contracts, and Article 30(3) of the Law on Waste Management. The second scenario concerns the municipality’s administrative responsibility if the service is formally being provided but the system in practice relies on landfill.

The third scenario concerns the levy or fee paid by residents, because Article 305(1) links collection, disbursement, accounting, and public disclosure of information. The practical significance extends not only to the operator, but also to waste holders, to whom the service must be accessible under the submitted text of Article 30(6) as amended.

If the municipality or administrator relies on breaches by the operator, their position will need to be supported by supervision and control actions under Article 30(3)(2) and (3). If the operator relies on the withholding of payments, its argument will rest on the duties of fund disbursement and accounting under Article 305(1)(3)–(5).

Monitoring point: by 1 February 2027, await the municipality’s or VAATC’s financing agreements under Article 30(19) of the Law on Waste Management, while also monitoring public information on the disbursement of funds under Article 305(1)(5).

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the drafters responsible for implementing the Government Programme, who sought to reform the charging regime for municipal waste management. The objective was to regulate more clearly the setting of the service price, its allocation, accountability, and the handling of complaints, as well as to provide for municipal financial liability for failure to comply with waste management requirements. The principal rationale was the need to establish a more efficient, transparent, and accessible waste management system for residents; no clear material objections are apparent from the excerpts provided.

  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 12, 28, 30, 30 1 , 30 2 , 35 1 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 25 1 , 30…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 12, 30, 30 1 , 30 2 , 35 1 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 25 1 , 30 3 ,…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS Atliekų tvarkymo įstatymo 30 STRAIPSNIo PAKEITIMO IR papildymo ĮSTATYMAS 2014 m. d. Nr. Vilnius (Žin., 1998, Nr. 61-17…“
  • Parliamentary materials„Projekto lyginamasis variantas LIETUVOS RESPUBLIKOS ATLIEKŲ TVARKYMO ĮSTATYMO NR. VIII-787 2, 11 1 , 30, 34(21) STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS 2018 m. d. Nr. Vilnius 1 st…“
📄 Original — Respublika
Virginijus Sinkevičius: the Democrats’ task is to restore people’s faith in politics 🔗
Virginijus Sinkevičius, elected permanent chairman of the Democratic Union “For Lithuania” for a four-year term, says the main goal of the party he leads is to restore people’s faith in politics. According to him, now that the Democrats…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias…
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. 2. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. 3. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. 4. Vėliau negu likus 180 dienų iki rinkimų dienos įregistruota politinė organizacija dalyvauti rinkimuose negali.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Analitinio centro einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Analitinio centro einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta analitinio centro sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos analitinio centro lėšos ir iš kurios apmokamos analitinio centro išlaidos, skirtos įstatymuose nustatytai analitinio centro veiklai vykdyti. 2. Analitinis centras – pagal šį įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio steigėja yra politinė partija ir kurio tikslas – vykdyti analitinę, tiriamąją, šviečiamąją veiklą. 3. Neteko galios nuo 2024-11-23 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XIV-3145, 2024-11-12, paskelbta TAR 2024-11-22, i. k. 2024-20388 4. Auditorius – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikos audito įstatymo nustatyta tvarka išduotą auditoriaus pažymėjimą. 5. Europos politinis fondas – Europos politinio fondo statusą turintis juridinis asmuo, įsteigtas pagal 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo. 6. Lietuvos Respublikoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis – kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytomis sąlygomis įgijęs teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir ne mažiau kaip 6 mėnesius gyvenantis Lietuvos Respublikoje. 7. Politinė organizacija – pagal šį įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo – politinė partija arba politinis komitetas, kurių tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią ir siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir (arba) Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę. 8. Politinė partija – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę, dalyvaujant Seimo, Respublikos Prezidento rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimuose. 9. Politinės organizacijos einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta politinės organizacijos sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos politinės organizacijos lėšos ir iš kurios apmokamos politinės organizacijos išlaidos, skirtos įstatymuose nustatytai politinės organizacijos veiklai vykdyti. 10. Politinės organizacijos steigėjas – politinę organizaciją steigiantis Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, sulaukęs 18 metų. 11. Politinės partijos valstybės biudžeto asignavimai – politinėms partijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. 12. Politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta politinės partijos sąskaita, kurioje laikomi ir kaupiami tik šiame įstatyme nustatyta tvarka gauti valstybės biudžeto asignavimai ir iš kurios apmokamos šiame įstatyme numatytos išlaidos. 13. Politinis fondas – Europos Sąjungos ar NATO valstybėse narėse įsteigtas juridinis asmuo, kurio veiklos tikslai yra šie: 1) puoselėjant demokratines vertybes, stebėti, analizuoti Europos ir (ar) NATO valstybių narių viešąją politiką, dalyvauti diskusijose ir jas organizuoti; 2) vykdyti su Europos ir NATO valstybių narių viešosios politikos klausimais susijusią analitinę ir šviečiamąją veiklą siekiant puoselėti demokratines vertybes (seminarai, mokymai, kursai, konferencijos, studijos, moksliniai tyrimai ir kita); 3) bendradarbiauti siekiant skatinti demokratiją Europos Sąjungos ir (ar) NATO valstybėse narėse bei trečiosiose šalyse. 14. Politinis komitetas – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant Europos Sąjungos valdžią ir (arba) savivaldos teisę dalyvaujant rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir (arba) merų rinkimuose. Politinis komitetas yra steigiamas dalyvauti tik rinkimuose į Europos Parlamentą arba tik konkrečios savivaldybės tarybos ir (arba) savivaldybės mero rinkimuose. 15. Politinių organizacijų finansavimo stebėsena – duomenų apie politinių organizacijų finansavimą rinkimas, kaupimas, analizė ir vertinimas šiame įstatyme nustatytais tikslais. 151. Sutartų procedūrų ataskaita – šio įstatymo nustatyta tvarka, vadovaujantis tarptautiniais susijusių paslaugų standartais, pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos su Lietuvos auditorių rūmais suderintą ir šios komisijos patvirtintą techninę užduotį auditoriaus rengiamas dokumentas, kuriame pateikiami politinės organizacijos ar analitinio centro nepriklausomo patikrinimo rezultatai. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-3145, 2024-11-12, paskelbta TAR 2024-11-22, i. k. 2024-20388 16. Už politinės organizacijos apskaitą atsakingas asmuo – politinės organizacijos finansinę apskaitą tvarkantis asmuo arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba politinės organizacijos paskirtas asmuo, atsakingas už politinės organizacijos finansinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Politinės organizacijos steigimo dokumentas 1. Politinės organizacijos veikia pagal savo įstatus. Politinės organizacijos įstatai yra politinės…
6 straipsnis. Politinės organizacijos steigimo dokumentas 1. Politinės organizacijos veikia pagal savo įstatus. Politinės organizacijos įstatai yra politinės organizacijos steigimo dokumentas. 2. Politinės organizacijos įstatuose turi būti nurodyta: 1) politinės organizacijos pavadinimas, kuris negali būti tapatus jau įregistruotos politinės organizacijos ar kito įregistruoto juridinio asmens pavadinimui ar į jį panašus, jame negali būti vartojami fizinių asmenų vardai ir pavardės; 2) politinės organizacijos teisinė forma – politinė partija arba politinis komitetas; 3) politinės organizacijos buveinės keitimo tvarka; 4) politinės organizacijos veiklos tikslai. Jie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai nurodant veiklos sritis ir rūšis; 5) įstojimo į politinę organizaciją ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos ir tvarka; 6) politinės organizacijos narių teisės ir pareigos; 7) politinės organizacijos nario mokesčių dydžio nustatymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka; 8) politinės organizacijos padalinių steigimo, veiklos nutraukimo tvarka; 81) sprendimų dėl analitinio centro steigimo priėmimo tvarka; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-3145, 2024-11-12, paskelbta TAR 2024-11-22, i. k. 2024-20388 9) politinės organizacijos suvažiavimo (susirinkimo, konferencijos) kompetencija, periodiškumas, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka; 10) politinės organizacijos kolegialūs valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka, laikotarpis, kuriam kolegialūs valdymo organai gali būti išrinkti, jų sprendimų priėmimo tvarka; 11) politinės organizacijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija, laikotarpis, kuriam politinės organizacijos vadovas gali būti išrinktas; 12) politinės organizacijos valdymo organų atsiskaitymo suvažiavimui (susirinkimui, konferencijai) ir jų veiklos kontrolės tvarka; 13) politinės organizacijos įstatų ir programos keitimo tvarka; 14) politinės organizacijos simbolika, jeigu politinė organizacija numato ją turėti; 15) politinės organizacijos turto ir lėšų naudojimo kontrolės tvarka; 16) politinės organizacijos veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas; 17) politinės organizacijos pabaiga. 3. Politinės organizacijos įstatuose gali būti numatyta ir kitų politinės organizacijos veiklos nuostatų, neprieštaraujančių Konstitucijai, Civiliniam kodeksui, šiam ir kitiems įstatymams. 4. Steigiamos politinės organizacijos įstatus turi pasirašyti politinės organizacijos steigėjų įgaliotas atstovas. Įsteigtos politinės organizacijos pakeistus įstatus pasirašo jos vadovas. 5. Politinės organizacijos įstatus pasirašiusių asmenų parašų tikrumas notaro netvirtinamas.
Analysis
The Democrats’ electoral ambition rests not on the authority of the chair, but on the registered party’s ability to comply with the regime governing members, statutes, and deadlines.
A party cannot become an electoral actor by virtue of a new leader alone; its rights derive from its status as a registered legal person.

Core issue

The change in party leadership here raises not a reputational issue, but a question of institutional identity: whether the party operates through its bodies, members, and registered data. This question is assessed under Articles 1, 5, 8, 13, 14, 21, and 38 of the Law on Political Organisations of the Republic of Lithuania. The established fact: Virginijus Sinkevičius was elected permanent chair of the Democratic Union “For Lithuania” for a four-year term. The legal assessment involves three issues: the composition of membership, the registration of statutes and data, and the right to participate in elections. Under Article 1 of the Law on Political Organisations, that law regulates the activities, rights, and control of financing of political parties.

  • Under Article 5(1) of the Law on Political Organisations, members may be Lithuanian citizens and EU citizens residing in Lithuania who are at least 18 years old.
  • Under Article 5(2), the same person may be a member of only one political organisation registered in Lithuania at the same time.
  • Under Article 13(1), political parties have equal rights to participate in elections of the President, the Seimas, municipal councils, mayors, and the European Parliament.

Legal assessment

The strengthening of local branches emphasised by V. Sinkevičius is legally relevant to the extent that it relates to the lawful admission of members and nomination of candidates. A party cannot become an electoral actor by virtue of a new leader alone; its rights derive from its status as a registered legal person. The Democrats’ electoral ambition rests not on the authority of the chair, but on the registered party’s ability to comply with the regime governing members, statutes, and deadlines.

IssueApplicable provisionNumber or deadline
Establishment of a partyArticle 5(3) of the Law on Political Organisationsat least 2,000 founders
Participation in electionsArticle 13(4)registration no later than 180 days in advance
Confirmation of changes to data and statutesArticle 8(4)within 20 working days
Implementing actsArticle 16 of the amending lawby 31 March 2026
Register of membersArticle 38 of the Law on Political Organisationsfrom 1 April 2026

If, after the congress, the statutes or data concerning governing bodies are amended, the registration mechanism under Article 8(3) of the Law on Political Organisations applies. Under Article 8(4), the accuracy of the data and the compliance of amendments to the statutes are confirmed within 20 working days from receipt of the documents. This means that an internal political decision of the party must still pass through the verification stage for legal-person data.

  • The party’s duty is to ensure that its members meet the requirements of Article 5(1) and 5(2).
  • The party’s right is to nominate candidates in municipal elections under Article 13(1).
  • The party’s additional option is to form coalitions under Article 14, but only in accordance with the procedure laid down in the Electoral Code.

In the Constitutional Court case concerning Article 36 of the Law on Elections to the European Parliament, it was emphasised that parties may not be granted an exclusive right to form representative institutions. That case law creates the competitive backdrop for this situation: the Democrats may nominate candidates, but they cannot monopolise municipal representation. The source states that, after that ruling, public election committees could also submit candidate lists alongside party candidates.

The issue of state budget appropriations depends not on the change of chair, but on the criteria set out in Article 21(1) of the Law on Political Organisations. The right to appropriations is linked to registration, membership-number requirements, and the absence of initiated restructuring or liquidation proceedings. Accordingly, S. Skvernelis’s suspension of membership or withdrawal does not in itself change the legal regime for financing under the provisions provided.

Consequences

First scenario: the party duly registers changes to its leadership or statutes and continues to operate as an independent electoral actor. In that case, practical attention will shift to the nomination of candidates, the choice of coalitions, and the accuracy of branch membership data.

Second scenario: internal reforms create registrable changes to data or statutes, resulting in a 20-working-day verification window. This matters for the party leadership, candidates, and election organisers, because formal procedure determines the reliability of participation in elections.

Third scenario: from 1 April 2026, control of membership data will be based on the Register of Members of Political Organisations. Under Article 38, that register processes the member’s first name, surname, personal identification number, place of residence, citizenship, and membership dates.

In practical terms, it remains necessary to wait and see whether changes to the leadership or statutes will be submitted to the Information System of the Register of Legal Entities after the congress. If they are submitted, under Article 8(4) of the Law on Political Organisations, a decision or confirmation document should be expected within 20 working days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by a group of members of the Seimas and by the members of the Seimas who signed the draft laws. The aim was to increase the openness of the political system and voters’ awareness: to publish more data on political organisations, to provide information on their criminal convictions, and also to facilitate the establishment of new parties and lower the threshold for state subsidies. The proposals were justified by declining voter turnout, low trust in political parties, and the need to ensure transparent elections; however, objections were raised to certain measures, since the status of a political organisation as a legal person may change or cease by the will of its members, meaning that the proposed mechanism would not necessarily achieve the stated objective.

  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ KODEKSO 33, 75, 78 IR 193 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ PARTIJŲ ĮSTATYMO NR. i-606 5 ir 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusio…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ KODEKSO 76 , 176 IR 193 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, par…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„XVP-104 (toliau – Įstatymo projektas) tikslui, tačiau nepritarti Įstatymo projektu pasiūlytoms teisinio reguliavimo priemonėms dėl šių priežasčių: 1. Įstatymo projekto ai…“
📄 Original — KaunoDiena.lt
In Brief: Defense Funding and Debates Over Mobile Phones in Schools 🔗
Responding to Gitanas Nausėda’s view that Lithuania should seek a broad agreement among political parties on long-term defense funding after 2030, Prime Minister Mindaugas Sinkevičius emphasized that the country will need to consider not…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas Papildyti 4 straipsnio 1 dalį 9 punktu: „9) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įgyvendinamiems projektams…
2 straipsnis. 4 straipsnio pakeitimas Papildyti 4 straipsnio 1 dalį 9 punktu: „9) Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įgyvendinamiems projektams, susijusiems su valstybės saugumu ir gynyba, finansuoti.“
Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. sausio 1 d.
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. sausio 1 d.
Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo Nr. I-1508 3 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus 4 straipsnį, įsigalioja 2015 m. sausio 1 d.
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus 4 straipsnį, įsigalioja 2015 m. sausio 1 d.
Analysis
After 2030, a defence pledge becomes law only when the Seimas converts it into appropriations and the Government converts it into supply and procurement decisions.
In the context of the Marijampolė episode, the legal target is not the phone in a pocket, but access to content that encourages bullying, violence or harmful conduct.

Core issue

Long-term defence funding after 2030 is not merely a matter of political agreement, because legal consequences are created only by Seimas appropriations and Government decisions. Restrictions on phones and social media in schools are legally grounded not in a prohibition of the device as such, but in the protection of minors from harmful public information.

  • The defence component must be assessed under Articles 7, 8 and 102 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service.
  • The protection of minors component must be assessed under Article 28 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child and Articles 3 and 7 of the Law on the Protection of Minors against the Detrimental Effect of Public Information.
  • The news item is ancillary: the Office of the President intends to return to the issue of phones in schools in the autumn, while the Government is considering defence funding after 2030.

Legal assessment

Under Article 7(1) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service, the development of the armed forces and appropriations are determined by the Seimas. Paragraph 4 of the same article assigns decisions on supply, acquisition of armaments and development of the material base to the Government or an institution authorised by it. After 2030, a defence pledge becomes law only when the Seimas converts it into appropriations and the Government converts it into supply and procurement decisions.

  • Article 8(1) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service provides for funding from the State budget.
  • Paragraph 2 of the same article makes the Minister of National Defence the chief manager of appropriations.
  • Financial activities and budgets are controlled in accordance with the procedure laid down by law.
  • The amendment to Article 8 additionally refers to European Union funds, other sources and funds received in accordance with the prescribed procedure.

The Prime Minister’s requirement to know the Ministry of National Defence’s procurement plans is consistent with the Government’s competence over supply and development of the material base. However, information presented to the public must be selected in accordance with Article 102 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service. Paragraph 1 of that article permits data on capabilities, their development and military cooperation to be treated as official-use information where disclosure could prejudice security interests. The duty of publicity is not absolute here: under Article 7(2), the national defence policy and Seimas-approved appropriations are published, but not every procurement detail.

QuestionProvisionLegal limit
Defence fundingArticle 7 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military ServiceAppropriations are determined by the Seimas
Procurement and supplyArticle 7(4) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military ServiceDecided by the Government or an authorised institution
Disclosure of informationArticle 102 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military ServiceRestricted where it may harm security
Historical funding targetExtract from the Seimas autumn session work programmeTarget of 2% of GDP by 2020

Based on the sources provided, the issue of phones in schools should primarily be linked to access to content, rather than to the device as an object. Article 28(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child protects a child from information capable of affecting mental or physical health and development. Paragraph 2 of the same article prohibits a child from creating, uploading and disseminating images of bullying and violence on the internet. In the context of the Marijampolė episode, the legal target is not the phone in a pocket, but access to content that encourages bullying, violence or harmful conduct.

  • Article 7 of the Law on the Protection of Minors against the Detrimental Effect of Public Information prohibits the direct dissemination of harmful information to minors.
  • Permitted restriction methods include place, time, age verification, parental control measures, content filtering or other systems.
  • Under Article 3, restrictions must be appropriate, effective, proportionate and reasonable.
  • The extract from the draft Law on Education requires a distinction between the regulatory subject matter of the Law on Education and the Law on the Protection of Minors.

If a school phone regime were to be created, it would have to clearly distinguish general educational order from restrictions on public information. The sources state that, for procedures for removing information related to bullying, the responsible institutions and their powers must be identified. This means that a political call alone is insufficient: a procedure, responsible actors and an enforcement mechanism are required.

Consequences

In the defence field, there are three realistic scenarios: a political agreement without normative entrenchment, Seimas appropriation decisions, or Government decisions on procurement and industrial development. The first scenario has no independent binding force under the provisions provided. The second creates a budgetary commitment, while the third determines specific supply and material-base actions.

In the field of phones in schools, possible measures must be calibrated according to content risk and proportionality. In the broadcasting regime, the sources show a specific restriction logic: “S” from 23:00 to 06:00, “N-14” from 21:00 to 06:00, and “N-7” according to the protection of children under 7 years of age. The illustrative extract on administrative liability mentions fines ranging from 500 to 10,000 litas, so any sanctions regime must be based on clear requirements. Procedurally, the next expected step is a proposal to be initiated in the autumn, which should specify the form of restriction, the responsible institutions and the relationship with Article 7 of the Law on the Protection of Minors against the Detrimental Effect of Public Information.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The restriction of mobile phones in schools was initiated by the drafters of amendments to the Law on Education, with the aim of reducing children’s dependence on devices, improving social interaction, emotional and physical development, and establishing clearer rules for use. The Office of the Ombudsperson for Child Rights Protection broadly supported the objective, but proposed that the law more clearly define the rights and actions of schools and staff in cases of breaches of the prohibition, and also provide for the Ministry’s role in harmonising practice. As regards defence funding, the excerpts provided do not, in substance, disclose specific initiators, objectives, or arguments in the dispute.

  • Institutional opinion on the draft„I-1489 2, 10, 12, 15, 17, 18, 22, 23-1, 23-2, 24, 26, 27, 30, 31, 35, 36, 37, 38, 39-1, 40, 41, 43, 48, 55, 56, 56-4, 68 ir 72 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XVP-906(2) …“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO ĮSTATYMO NR. I-1489 2, 10, 12, 15, 17, 18, 22, 23 1 , 23 2 , 24, 26, 27, 30, 31, 35, 36, 37, 38, 39 1 , 40, 41, 43, 48, 55, 56, 56 4 , 68 IR…“
  • Institutional opinion on the draft„Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, 2025-04-08 2. Svarstyti galimybę Įstatymo projekte (įstatyminiame lygmenyje) įtvirtinti pagrindines dra…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nr. VIII-723 1, …“
📄 Original — LNK.LT
V. Sinkevičius Names the Democrats’ Main Goal 🔗
Virginijus Sinkevičius, elected permanent chair of the Democratic Union “For Lithuania” for a four-year term, says the party’s main goal is to restore people’s faith in politics.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija arba politinis komitetas, steigimą, veiklą…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija arba politinis komitetas, steigimą, veiklą, teises, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ir pertvarkymo ypatumus, politinių partijų ir politinių komitetų finansavimo ir finansavimo kontrolės tvarką. 2. Šis įstatymas nereglamentuoja politinių partijų, kurios pagal 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo su visais pakeitimais (toliau – Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014) laikomos Europos politinėmis partijomis, finansavimo ir jų finansavimo kontrolės.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Analitinio centro einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Analitinio centro einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta analitinio centro sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos analitinio centro lėšos ir iš kurios apmokamos analitinio centro išlaidos, skirtos įstatymuose nustatytai analitinio centro veiklai vykdyti. 2. Analitinis centras – pagal šį įstatymą ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymą įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio steigėja yra politinė partija ir kurio tikslas – vykdyti analitinę, tiriamąją, šviečiamąją veiklą. 3. Neteko galios nuo 2024-11-23 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XIV-3145, 2024-11-12, paskelbta TAR 2024-11-22, i. k. 2024-20388 4. Auditorius – fizinis asmuo, turintis Lietuvos Respublikos audito įstatymo nustatyta tvarka išduotą auditoriaus pažymėjimą. 5. Europos politinis fondas – Europos politinio fondo statusą turintis juridinis asmuo, įsteigtas pagal 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo. 6. Lietuvos Respublikoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis – kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytomis sąlygomis įgijęs teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir ne mažiau kaip 6 mėnesius gyvenantis Lietuvos Respublikoje. 7. Politinė organizacija – pagal šį įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo – politinė partija arba politinis komitetas, kurių tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią ir siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir (arba) Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę. 8. Politinė partija – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę, dalyvaujant Seimo, Respublikos Prezidento rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimuose. 9. Politinės organizacijos einamoji banko sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta politinės organizacijos sąskaita, kurioje laikomos ir kaupiamos politinės organizacijos lėšos ir iš kurios apmokamos politinės organizacijos išlaidos, skirtos įstatymuose nustatytai politinės organizacijos veiklai vykdyti. 10. Politinės organizacijos steigėjas – politinę organizaciją steigiantis Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, sulaukęs 18 metų. 11. Politinės partijos valstybės biudžeto asignavimai – politinėms partijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. 12. Politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaita – Lietuvos Respublikoje registruotame banke arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje registruoto banko padalinyje, veikiančiame Lietuvos Respublikoje, atidaryta politinės partijos sąskaita, kurioje laikomi ir kaupiami tik šiame įstatyme nustatyta tvarka gauti valstybės biudžeto asignavimai ir iš kurios apmokamos šiame įstatyme numatytos išlaidos. 13. Politinis fondas – Europos Sąjungos ar NATO valstybėse narėse įsteigtas juridinis asmuo, kurio veiklos tikslai yra šie: 1) puoselėjant demokratines vertybes, stebėti, analizuoti Europos ir (ar) NATO valstybių narių viešąją politiką, dalyvauti diskusijose ir jas organizuoti; 2) vykdyti su Europos ir NATO valstybių narių viešosios politikos klausimais susijusią analitinę ir šviečiamąją veiklą siekiant puoselėti demokratines vertybes (seminarai, mokymai, kursai, konferencijos, studijos, moksliniai tyrimai ir kita); 3) bendradarbiauti siekiant skatinti demokratiją Europos Sąjungos ir (ar) NATO valstybėse narėse bei trečiosiose šalyse. 14. Politinis komitetas – pagal šį įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant Europos Sąjungos valdžią ir (arba) savivaldos teisę dalyvaujant rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir (arba) merų rinkimuose. Politinis komitetas yra steigiamas dalyvauti tik rinkimuose į Europos Parlamentą arba tik konkrečios savivaldybės tarybos ir (arba) savivaldybės mero rinkimuose. 15. Politinių organizacijų finansavimo stebėsena – duomenų apie politinių organizacijų finansavimą rinkimas, kaupimas, analizė ir vertinimas šiame įstatyme nustatytais tikslais. 151. Sutartų procedūrų ataskaita – šio įstatymo nustatyta tvarka, vadovaujantis tarptautiniais susijusių paslaugų standartais, pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos su Lietuvos auditorių rūmais suderintą ir šios komisijos patvirtintą techninę užduotį auditoriaus rengiamas dokumentas, kuriame pateikiami politinės organizacijos ar analitinio centro nepriklausomo patikrinimo rezultatai. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-3145, 2024-11-12, paskelbta TAR 2024-11-22, i. k. 2024-20388 16. Už politinės organizacijos apskaitą atsakingas asmuo – politinės organizacijos finansinę apskaitą tvarkantis asmuo arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė, arba politinės organizacijos paskirtas asmuo, atsakingas už politinės organizacijos finansinės apskaitos tvarkymą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias…
13 straipsnis. Teisė dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą 1. Politinės partijos turi lygias teises dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų, merų rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. 2. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą. 3. Politiniai komitetai, kurie atitinka šio įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje nustatytą reikalavimą dėl narių skaičiaus, turi lygias teises dalyvauti savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose. 4. Vėliau negu likus 180 dienų iki rinkimų dienos įregistruota politinė organizacija dalyvauti rinkimuose negali.
Analysis
A party that proclaims collective governance itself narrows its room for manoeuvre to act solely on the political will of its chair.
The risk lies in the legality of internal decisions: candidate lists, mayoral nominations and decisions of party bodies must derive from the competence provided for in the statutes.

Core issue

A change in party leadership does not in itself alter electoral rights; those rights are determined by the organisation’s registration, statutes and compliance with them. V. Sinkevičius’s pledge to strengthen local branches is, in legal terms, not a matter of image, but a test of the statutes, the competence of party bodies and candidate nomination procedures. The news fact is narrow: the Democratic Union “For Lithuania” has elected a permanent chair and is preparing for municipal elections. The precise question is whether a political party that has changed its leadership and reorganised its internal bodies may lawfully adopt decisions concerning branches, candidates and participation in elections. It is resolved under Articles 1, 4, 6, 12, 13, 20 and 38 of the Law of the Republic of Lithuania on Political Organisations, and Articles 6 and 16 of the amending law.

Legal assessment

Under Article 4(1) of the Law on Political Organisations, a party acts in accordance with the Constitution, the Civil Code, laws, its statutes and programme. This means that a four-year term of office for the chair is lawful to the extent that it complies with the election procedure laid down in the statutes.

  • Article 6(2)(9) of the Law on Political Organisations requires the statutes to define the competence, frequency, convening and decision-making procedure of the congress.
  • Article 6(2)(10) of the Law on Political Organisations requires the competence, election, removal, term of office and decision-making procedure of collegiate bodies to be defined.
  • Article 6(2)(8) covers the procedure for establishing and terminating the activities of subdivisions.
  • Article 6(2)(5) and (6) cover membership conditions, resignation, expulsion, and members’ rights and duties.

Accordingly, statements about a broader board, council and the involvement of local branches are not merely political rhetoric. If these changes are entrenched in the statutes, they become a binding internal decision-making architecture. The test of internal democracy is straightforward: whether the promised “seat at the table” for branches is actually recorded in the statutes and in the competence of party bodies. A party that proclaims collective governance itself narrows its room for manoeuvre to act solely on the political will of its chair.

Participation in municipal elections is governed by Article 13(1) of the Law on Political Organisations: political parties have equal rights to participate in elections to municipal councils and for mayors. According to the cited regulatory source, candidates for municipal council members in a multi-member constituency may be nominated by a party or an electoral committee.

QuestionApplicable RulePractical Significance
Participation in municipal electionsArticle 13(1) LPOThe party has an equal right to engage in political competition
Registration thresholdArticle 13(4) LPOAn organisation registered later than 180 days before the election may not participate
Amendments to data and statutesArticle 6 of the amending lawDocuments are assessed within 20 working days
Loss of state appropriationsArticle 20(3) LPOAppropriations are not allocated for a period from six months to two years

Because the matter concerns an already operating party, the principal electoral risk is not the absence of a right to participate. The risk lies in the legality of internal decisions: candidate lists, mayoral nominations and decisions of party bodies must derive from the competence provided for in the statutes. If a decision of a party body were adopted in breach of the statutes, Article 12 of the Law on Political Organisations would apply. It provides that decisions of the bodies of a political organisation may be declared invalid in accordance with the procedure laid down in the Civil Code.

The Constitutional Court’s ruling of 9 February 2007 concerning the Law on Elections to Municipal Councils confirms a broader concept of political organisations. It emphasised that the Constitution recognises organisations that pursue political aims and participate in elections to representative institutions. The Constitutional Court’s ruling of 9 November 2010 concerning the Law on Elections to the European Parliament supplements this logic. The concept of political organisations covers not only permanent organisations, but also organisations established for elections. This case law is relevant to the Democrats because of the competitive environment, not because it calls their own status into question. In municipal government, the party will compete in a legal space that recognises the electoral expression not only of parties, but also of other political organisations.

As of 1 April 2026, the register of members of political organisations provided for in Article 38 of the Law on Political Organisations is also relevant. It processes members’ names, surnames, personal identification numbers, places of residence, citizenship, data on legal capacity and membership dates.

Consequences

In practical terms, the legality of V. Sinkevičius’s leadership will depend on the consistency between the congress decision, the statutes and the registered data. The political message about “not being a one-person party” will legally be tested through minutes, amendments to the statutes and the limits of competence of party bodies.

There are several possible scenarios:

  • If the amendments to the statutes and leadership data are properly registered, the party will be able to rely on the new governance structure when preparing electoral decisions.
  • If the decision-making procedure has been breached, interested persons will be able to seek the invalidation of decisions of party bodies under Article 12 LPO.
  • If the Central Electoral Commission were to establish a gross violation of this law or of campaign financing rules, appropriations would not be allocated for a period from six months to two years under Article 20(3) LPO.
  • If the party used state budget appropriations, their purpose would be limited by Article 20(4) LPO.

This matters for branches because their role in candidate selection must have a statutory basis. It matters for candidates because their nomination must be linked to a decision of the competent party body. It also matters for voters because a municipal election list is not merely a political offer. It is the result of legal procedures that may be affected by disputes over internal decisions.

Monitoring point: await data in the information system of the Register of Legal Entities or registration of amendments to the statutes, because under Article 6 of the amending law their compliance is assessed within 20 working days from receipt of all documents and data.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Parliamentary materials„LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTATYMO NR. XIV-1415 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 21, 23, 24, 26, 33, 35 IR 38 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKO…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ KODEKSO 33, 75, 78 IR 193 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO KONSTITUCINIO ĮSTATYMO PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS POLITINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTATYMO NR. XIV-1415 19, 24 ir 26 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą pas…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL POLITINIŲ ORGANIZACIJŲ ĮSTATYMO NR. XIV-1415 4, 20, 29 IR 30 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios pri…“
📄 Original — LRT
Dainius Žalimas: When, After All, Is Impeachment for a Crime Possible? - LRT 🔗
The author says he has no sympathy for Remigijus Žemaitaitis and believes he should not serve in parliament or hold any role in governing Lithuania, but argues that even such a politician can only be removed lawfully and in line with the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio…
1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 74 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. balandžio 21 d. Nr. XIV-1029 Vilnius         1 straipsnis. 74 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS 74 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2022 m. balandžio 21 d. Nr. XIV-1029 Vilnius         1 straipsnis. 74 straipsnio pakeitimas Papildyti 74 straipsnį antrąja dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „74 straipsnis Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas. Asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, gali užimti Konstitucijoje nurodytas pareigas, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu, kai nuo Seimo sprendimo, kuriuo jis buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar panaikintas jo Seimo nario mandatas, yra praėję ne mažiau kaip dešimt metų.“   Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Lietuvos Respublikos Konstitucija 63 straipsnis (statute)
63 straipsnis Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2)…
63 straipsnis Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas; 2) jis miršta; 3) atsistatydina; 4) teismas pripažįsta jį neveiksniu; 5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; 6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas; 7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis; 8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.
Analysis
The constitutional standard does not shrink to procedural convenience: a mandate may be revoked only when the Seimas votes on a ground identified in the Constitution.
It would therefore be a legal error to portray impeachment as an automatic consequence of the conclusion of a criminal case.

Core issue

The issue of impeachment here is not the enforcement of a judgment, but the threshold for applying constitutional responsibility. It is governed by Article 74 of the Constitution of the Republic of Lithuania, Article 106 of the Constitution, and Articles 29, 31, 32, 56, and 64-66 of the Law on the Constitutional Court. The news point is narrow: there is public dispute as to whether a Member of the Seimas may already be subject to impeachment after a conviction by an appellate court has become effective.

Under Article 74 of the Constitution, the mandate of a Member of the Seimas may be revoked only through impeachment proceedings and only by a majority vote of three-fifths of all Members of the Seimas.

The same article identifies three constitutional grounds: a gross violation of the Constitution, breach of the oath, and the emergence of the fact that a crime has been committed.

Legal assessment

Under the provisions cited, the Seimas is not the enforcer of a criminal judgment.

It decides whether to apply a constitutional sanction when a ground specified in Article 74 of the Constitution arises.

  • Right of the Seimas: to revoke the mandate if there is a constitutional ground for impeachment.
  • Duty of the Seimas: to comply with the impeachment procedure, which, under Article 74 of the Constitution, is established by the Statute of the Seimas.
  • Voting threshold: three-fifths of all Members of the Seimas.
  • Practical condition: the fact that a crime has been committed must be sufficient for a constitutional decision, not merely for a political declaration.
IssueCited provision
Revocation of mandateArticle 74 of the Constitution
Voting majorityThree-fifths of all Members of the Seimas
Referral to the Constitutional CourtArticle 106 of the Constitution; Articles 64-66 of the Law on the Constitutional Court
Time limit for Constitutional Court proceedingsArticle 29 of the Law on the Constitutional Court: investigation within 7 days; decision generally within 4 months

If doubt arises in the Seimas as to the applicable constitutional standard, the route is not analogy from criminal procedure, but referral to the Constitutional Court.

Under Article 106 of the Constitution, the Government, not less than one-fifth of all Members of the Seimas, and courts may apply regarding the conformity of acts of the Seimas with the Constitution.

Under Article 64 of the Law on the Constitutional Court, the basis for such a case is a legally reasoned doubt as to whether an act or part thereof conflicts with the Constitution.

Under Article 65 of the Law on the Constitutional Court, the Government, a group of not less than one-fifth of all Members of the Seimas, and courts may apply regarding an act of the Seimas.

If a group of Members of the Seimas were to apply to the Constitutional Court, the rule on representation is clear.

Under Article 32 of the Law on the Constitutional Court, a group of Members of the Seimas may be represented by the Member of the Seimas indicated in the application, provided that the signatures of all applying members are certified by the Speaker of the Seimas or a Deputy Speaker.

Under Article 31 of the Law on the Constitutional Court, persons participating in the case have equal procedural rights, including the right to submit evidence, explanations, and arguments.

The constitutional standard does not shrink to procedural convenience: a mandate may be revoked only when the Seimas votes on a ground identified in the Constitution.

It would therefore be a legal error to portray impeachment as an automatic consequence of the conclusion of a criminal case.

The cited case law supports this logic: in its ruling of 1 July 2004 in case No. 04/04, the Constitutional Court stated that an elected Member of the Seimas who has not taken the oath does not yet possess all the rights of a representative of the Nation.

This means that the acquisition and loss of the mandate of a Member of the Seimas cannot be constructed by simple legislative rewriting where the Constitution establishes a separate regime.

Consequences

First scenario: the Seimas waits for the procedural conclusion of the criminal case and only then decides on impeachment under Article 74 of the Constitution.

This is practically important for the Member of the Seimas himself or herself, because until the mandate is revoked, he or she remains a subject of constitutional status.

Second scenario: sufficient political will is gathered in the Seimas to initiate impeachment steps earlier, but such a step would have to rest on a clear constitutional basis.

The point of dispute would not be the political assessment of the person, but whether the commission of a crime has already emerged within the meaning of Article 74 of the Constitution.

Third scenario: a legally reasoned doubt arises regarding the regulation or a future act of the Seimas, and an application is made to the Constitutional Court.

In that case, under Article 29 of the Law on the Constitutional Court, the Constitutional Court must commence the investigation no later than within 7 days.

The case must generally be completed and a ruling or conclusion adopted no later than within 4 months from receipt of the application.

Procedurally, the next step would be to wait either for the expiry of the cassation period in the criminal case, or for the Constitutional Court’s decision to accept the case for examination and its final procedural document.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AIŠKINAMASIS RAŠTAS DĖL Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 STRAIPSNIo PAKEITIMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS SMURTINIAIS NU…“
  • Institutional opinion on the draft„I-67 3, 13, 24, 28, 31, 32, 39, 40, 46, 48, 49, 53 1 , 61, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 76, 84, 86, 88 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 67 1 ir 67 2 straipsniais įst…“
  • Institutional opinion on the draft„2 dalis: „ 2. Prašymą atnaujinti . baudžiamąją bylą šio Kodekso 456 straipsnio 2 punkte nurodytu pagrindu gali pateikti asmuo, dėl kurio priimtas sprendimas jį nuteisti p…“
  • Parliamentary materials„47 straipsnio pakeitimas Pakeisti 47 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „Nustačius šio įstatymo 55 straipsnio 7 septintojoje dalyje, 57 straipsnio 1, 3, 5 pirmojoje,…“
📄 Original — Vilniaus miesto savivaldybė
Vilnius City Municipal Administration is leasing non-residential premises and engineering structures through an electronic public tender (the e-tender runs from 9:00 on August 24, 2026 to 13:59 on August 25, 2026) 🔗
Additional conditions are listed under the other tender terms. The premises may be viewed on business days from July 29 to August 17, 2026, between 9:00 and 15:00; viewings must be arranged in advance by calling the specified phone…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2025 m. lapkričio 13 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMO NR. VIII-729 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2025 m. lapkričio 13 d. Nr. XV-527 Vilnius         1 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą Nr. VIII-729 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO VALDYMO, NAUDOJIMO IR DISPONAVIMO JUO ĮSTATYMAS   I SKYRIUS BENDROSIOS NUOSTATOS   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir turto valdytojų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek nenustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose šio turto valdymą ir (ar) naudojimą, ir (ar) disponavimą juo, tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Disponavimas turtu – teisė valstybės arba savivaldybės turtą parduoti, kitaip jį perleisti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinį statusą. 2. Liekamosios medžiagos – tinkamos naudoti detalės, mazgai, taurieji metalai, brangakmeniai, antrinės žaliavos, statybinės ir kitos medžiagos, liekantys išardžius numatytą likviduoti turtą. 3. Savivaldybės valdoma bendrovė – akcinė bendrovė ir (ar) uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. 4. Savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat savivaldybės valdoma bendrovė. 5. Turtas – materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų ir turto valdytojų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek nenustatyta kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose šio turto valdymą ir (ar) naudojimą, ir (ar) disponavimą juo, tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tarptautiniuose susitarimuose.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo Nr. VIII-729 pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
3. Turto valdytojų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo patikėjimo teise, teisės ir pareigos nustatytos įstatymuose, savivaldybių tarybų…
3. Turto valdytojų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo patikėjimo teise, teisės ir pareigos nustatytos įstatymuose, savivaldybių tarybų sprendimuose, šių turto valdytojų įstatuose (nuostatuose) ir savivaldybių turto patikėjimo sutartyje. 9 straipsnis. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai Valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo vadovaujantis šiais principais: 1) visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; 2) efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; 3) racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; 4) viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. 10 straipsnis. Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise 1. Valstybės turtas, įskaitant pripažintą nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti valstybės turtą, patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Sprendimą dėl valstybės turto perdavimo patikėjimo teise Vyriausybės nustatyta tvarka priima Vyriausybė arba valstybės turto valdytojai, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. 2.
Analysis
A tender for municipal assets becomes lawful only when the price competition aligns with the council’s competence, the electronic registration rules, and the pre-announced conditions of use.
The core of the conditions of this tender is prior verification of the participant’s reliability and suitability of activities, not merely an increase in the rental price.

Core issue

The lease of municipal premises in this case is not merely a price competition: legality will depend on competence, the status of the asset’s use, and the procedural integrity of the electronic tender. The issue is assessed under Article 15(1)–(2) and Article 2(5) and (7) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Assets, Article 48(1)–(3) of the Law on Local Self-Government, and points 1, 2.1, 2.2 and 8–12 of the electronic tender procedure approved by Government resolution. The factual scope of the news item is narrow: Vilnius City Municipality Administration is announcing the lease of non-residential premises and structures through www.evarzytynes.lt. Under Article 48(2) of the Law on Local Self-Government, the municipal council exercises the owner’s functions in respect of municipal assets, while under Article 15(1) of the Law on the Management of Assets, the decision to lease may be adopted by the council or by an asset manager authorised by it.

Legal assessment

The first threshold for the legality of the lease is not the amount offered by the participant, but whether the asset meets the conditions set out in Article 15(1) of the Law on the Management of Assets: it must not be designated for defence or security, and it must not be used for state or municipal functions. The municipal administration may act only as an authorised entity, because under point 2.2 of the procedure the organiser of the electronic tender is the entity empowered by legal acts to adopt decisions and to organise and conduct the tender.

  • A participant registers on the dedicated website and confirms their identity under point 8 of the procedure.
  • A representative must submit digital copies of authorisation documents under point 9 of the procedure.
  • The same natural person may register only once under point 10 of the procedure.
  • A participant must provide a correspondence address, email address, telephone number and account for the return of the initial contribution under point 11 of the procedure.
  • A participant must review the tender information and draft contract and confirm consent to the processing of personal data under point 12 of the procedure.
Amount or deadlineValue specified in the announcement
Registration feeEUR 20, non-refundable
Initial contributionInitial rent for 3 months
Registration2026-08-17 00:00 to 2026-08-18 23:59
Electronic tender2026-08-24 09:00 to 2026-08-25 13:59
Return of contribution to unsuccessful participantsWithin 5 working days from the end of the tender
Inspection2026-07-29 to 2026-08-17, working days from 9:00 to 15:00

The core of the conditions of this tender is prior verification of the participant’s reliability and suitability of activities, not merely an increase in the rental price. The participant must submit a description of activities, documents concerning tax and social insurance obligations, an assessment questionnaire, and consent to the lease rules approved by the municipal council. If the successful bidder increases the rent, its initial contribution must be supplemented before signing the contract up to the amount of the successful three-month rent.

A tender for municipal assets becomes lawful only when the price competition aligns with the council’s competence, the electronic registration rules, and the pre-announced conditions of use. The special conditions for the properties are not decorative: in the case of Pašto g. 19, they link the lease to the establishment of a marketplace and the initiation of the lease of a 1,164 sq. m land plot within 15 calendar days. For the sites at Stepono Batoro g. and Savanorių pr., a right of unilateral termination is provided, exercisable after written notice given no later than 6 months in advance. In the case of Žirmūnų g. 6, the participant must hold a valid food business operator approval certificate; without this document, compliance of the activity with the conditions would not be substantiated.

Consequences

The practical risk for a participant is clear: if, after winning, the participant fails to sign the contract within the prescribed period or fails to supplement the contribution, the initial contribution is not returned. For an unsuccessful participant, the financial consequence is narrower: the initial contribution is returned, but the EUR 20 registration fee remains non-refundable.

For the municipality, this procedure is important in terms of competence and accounting: under Article 16(3) of the Law on the Management of Assets, the municipal administration prepares a report on the management, use and disposal of assets in accordance with the procedure established by the council. Under Article 16(4), registrable assets, rights in rem and legal facts are registered in registry information systems.

The three most realistic subsequent scenarios are: completion of the tender and conclusion of the contract; refusal by the successful bidder, resulting in loss of the contribution; or continuation of the procedure in accordance with the special conditions applicable to the property. The next procedural milestone to monitor is the end of participant registration on 2026-08-18 at 23:59; registration approval should then be expected within 3 working days, and the final tender result should become clear after the electronic tender ends on 2026-08-25 at 13:59.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The specific initiator is not identified in the material provided. The regulation sought to legalise electronic tenders for the lease of state and municipal immovable property, to grant municipal councils greater competence in establishing lease procedures, and to enable the centralised publication of information on tenders. The main arguments were lower tender organisation costs, greater transparency, and more convenient access for participants; no objections are included in the excerpt provided.

  • Parliamentary materials„Savivaldybių taryboms suteikiama teisė nustatyti papildomus nuomos be konkurso atvejus, taip pat savivaldybių ilgalaikio turto viešo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso…“

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →