⚖️ Teisinė prizmė — 2026-07-16

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar M. P., policijai pranešęs apie tariamą užpuolimą ir šūvį, nors pats susižalojo namuose neatsargiai elgdamasis su pneumatiniu ginklu, padarė melagingą pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį, išdėstytą BK pakeitimo 91 straipsnyje. Ši norma taikoma tam, kas „pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą“, ir numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Gretimai reikšmingas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalies reguliavimas, nes jis kriminalizuoja melagingą pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ir melagingus parodymus apklausiant liudytoju ar nukentėjusiuoju. Bausmės individualizavimui svarbi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taisyklė, pagal kurią atsakomybę lengvina tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo ją išaiškinti. Baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ribą nusako Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsnis: teismas jas skiria laikydamasis atitinkamo skyriaus nuostatų, jos nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai. Procesinė forma vertinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 421 straipsnį, nes teismo baudžiamajame įsakyme turi būti sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu, skiriamos bausmės rūšis ir dydis, kiti reikšmingi sprendimai ir kaltinamojo teisės reikalauti bylą nagrinėti teisme išaiškinimas

Teisinis vertinimas. Pagal žinios faktus M. P. 2025 m. gruodžio 16 d., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės, pateikė pareiškimą apie tariamą užpuolimą ir liudytojo apklausoje pakartojo, kad nepažįstamas asmuo į jį šovė. Baudžiamosios atsakomybės šerdis čia yra ne pats susižalojimas, o sąmoningas teisėsaugos nukreipimas tirti įvykį kaip kito asmens padarytą nusikaltimą, nors vėliau nustatyta, kad joks nusikaltimas jo atžvilgiu nebuvo padarytas. BK 236 straipsnio 1 daliai reikšminga tai, kad adresatas buvo policija, t. y. pareigūnai, turintys kompetenciją pradėti baudžiamąjį persekiojimą, o pranešimo turinys buvo apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Tai, kad pradžioje buvo tiriamas galimas sunkus sveikatos sutrikdymas, paaiškina, kodėl melaginga informacija turėjo procesinę reikšmę ir galėjo lemti realų ikiteisminio tyrimo resursų panaudojimą. BK 235 straipsnio 1 dalis sustiprina vertinimą dėl liudytojo parodymų, nes M. P. neapsiribojo neformaliu pasakojimu, o apklausiamas liudytoju pakartojo melagingas aplinkybes. Vis dėlto žinioje nurodyta, kad jis pripažintas kaltu būtent dėl melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, todėl pagrindinė kvalifikavimo atrama yra BK 236 straipsnio 1 dalis. BK 236 straipsnio 2 dalies požymių pagal pateiktus faktus nereikia plėsti, nes ji siejama su įrodymų suklastojimu asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, o žinioje akcentuojamas melagingas pasakojimas ir ginklo išmetimas, bet ne įrodymų klastojimas. BPK 98 straipsnis leidžia proceso dalyviams ir kitiems asmenims pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, todėl tyrime minimi liudytojų parodymai, specialistų išvados ir kiti duomenys yra ta procesinė medžiaga, kuria galėjo būti tikrinama pranešimo tikrovė. Nustačius, kad M. P. susižalojo pats, tyrimas dėl galimo sunkaus sveikatos sutrikdymo nutrauktas, o tokį procesinį rezultatą atitinka BPK 212 straipsnyje išvardyta ikiteisminio tyrimo nutraukimo sistema. Teismo paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė patenka į BK 236 straipsnio 1 dalies sankciją pagal pakeistą redakciją, nes ši sankcija tiesiogiai numato laisvės apribojimą. Prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis teisiškai reikšmingi ne kaip atsakomybės panaikinimas, o kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta lengvinanti aplinkybė, turinti reikšmės bausmės dydžiui ir rūšiai. Apsvaigimas nuo alkoholio pagal pateiktus šaltinius nėra įvardytas kaip lengvinanti aplinkybė, todėl šiame vertinime jis svarbus tik tiek, kiek teismas jį paminėjo faktinėje bausmės individualizavimo situacijoje. Baudžiamojo poveikio priemonė – 6 mėnesių įpareigojimas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose – pagal BK 73 straipsnį vykdoma atskirai nuo 8 mėnesių laisvės apribojimo. Kadangi byla užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, BPK 421 straipsnis reikalauja, kad įsakyme būtų ne tik kaltės ir bausmės išvada, bet ir išaiškinta kaltinamojo teisė reikalauti bylą nagrinėti teisme. Procesiniai terminai, kai jie aktualūs tokiam reikalavimui ar skundams, pagal BPK 100 straipsnį skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais, neįskaitant dienos, kuria terminas prasideda, o terminui pasibaigus ne darbo dieną paskutine diena laikoma pirma po jos einanti darbo diena

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra toks, kad teismo baudžiamasis įsakymas įvykdomas: M. P. atlieka 8 mėnesių laisvės apribojimą, o 6 mėnesius atskirai vykdo paskirtą dalyvavimo programose įpareigojimą. Antrasis scenarijus kyla iš BPK 421 straipsnio 5 punkto – kaltinamajam turi būti išaiškinta teisė reikalauti bylą nagrinėti teisme, todėl baudžiamasis įsakymas nėra vien tik administracinis formalumas be procesinės alternatyvos. Trečiasis praktinis padarinys susijęs su nutrauktu tyrimu dėl tariamo sunkaus sveikatos sutrikdymo: teisėsaugos dėmesys nuo nepadaryto nusikaltimo pereina prie paties melagingo pranešimo teisingumui. Policijai ir prokuratūrai ši byla svarbi kaip riba tarp asmens teisės pranešti apie galimą nusikaltimą ir baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingą pranešimą. Teismui ji svarbi dėl sankcijos individualizavimo: BK 236 straipsnio 1 dalis leidžia rinktis iš kelių bausmių, o BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas pagrindžia švelnesnį vertinimą, kai kaltė pripažįstama ir nuoširdžiai gailimasi. M. P. praktinė rizika yra ne vien paskirta bausmė, bet ir pareiga realiai vykdyti atskirą baudžiamojo poveikio priemonę, nes BK 73 straipsnio 2 dalis neleidžia jos „ištirpdyti“ bausmėje. Platesnė teisinė reikšmė yra ta, kad melagingas pasakojimas apie užpuolimą, net kai juo dangstomos tik savos susižalojimo aplinkybės, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį gali tapti savarankiška nusikalstama veika prieš teisingumą

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Vilniaus regiono mišrių komunalinių atliekų tvarkymo sutrikimas pirmiausia spręstinas savivaldybių ir regioninės sistemos priemonėmis, ar jau atitinka valstybės lygio ekstremaliosios situacijos režimą pagal Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnį. Materialusis atliekų tvarkymo pagrindas yra Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis, pagal kurį savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą ir administruoja paslaugos teikimą. Organizacinis pagrindas yra Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1–3 dalys, leidžiančios kelioms ar visoms regiono savivaldybėms bendradarbiauti ir įsteigti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių, kuriam pavedamos konkrečios funkcijos. Savivaldybių taisyklių lygmeniu taikytinas Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnis: savivaldybių tarybos turi patvirtinti atliekų tvarkymo taisykles, o jų vykdymą kontroliuoja savivaldybių institucijos. Ekstremaliosios situacijos skelbimo riba vertintina pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalį: savivaldybės lygis siejamas su padariniais vienoje savivaldybėje, o valstybės lygis – su padariniais dviejose ar daugiau savivaldybių arba poreikiu pasitelkti kitų savivaldybių išteklius ar pajėgas

Teisinis vertinimas. Aplinkos ministrės pozicija, kad atliekų tvarkymas pirmiausia yra savivaldos atsakomybė, tiesiogiai atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, nes būtent savivaldybės turi užtikrinti komunalinių atliekų sistemos funkcionavimą, o ne vien formaliai ją įsteigti. Kai sutrikęs mišrių komunalinių atliekų priėmimas apima visas aštuonias VAATC regiono savivaldybes, problema teisiškai nebėra vien Vilniaus miesto administracinis klausimas, nes pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį tokia sistema gali būti organizuojama regioniniu bendradarbiavimu. Jeigu VAATC veikia kaip savivaldybių pavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, jo įgaliojimų apimtis kyla ne savaime, o iš steigimo dokumentų, savivaldybių ir administratoriaus sutarčių arba administracinių aktų, kaip nustatyta Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 2 dalyje. Tokiam administratoriui gali būti pavesta tikrinti ir prižiūrėti atliekų tvarkytojo sutartinių įsipareigojimų vykdymą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, todėl ginčas su „Energesman“ teisiškai svarbus tiek paslaugos tęstinumui, tiek administratoriaus kontrolės funkcijos pagrįstumui. Gyventojams šiame santykyje negali būti perkelta atsakomybė už galutinio atliekų sutvarkymo sutrikimą: Vyriausybės nutarimo dėl Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projekto Nr. XIIP-4355 ištraukoje pabrėžta, kad gyventojai atsakingi už atliekų rūšiavimą jų susidarymo vietoje, bet negali daryti įtakos galutiniam sutvarkymo procesui. Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalis taip pat reiškia, kad savivaldybių taisyklės turi užtikrinti paslaugų atitiktį aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos saugos reikalavimams bei planų įgyvendinimą, todėl vien laikinas atliekų nukreipimas į sąvartyną nepakeičia pareigos išlaikyti teisės aktų reikalavimus atitinkančią sistemą. Elektrėnų savivaldybės nesutikimas priimti viso regiono atliekas teisiškai vertintinas per kompetencijų ribas: pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį kiekviena savivaldybė atsako už jos teritorijoje susidarančių atliekų sistemą, o vienos savivaldybės sprendimas savaime nepanaikina kitos savivaldybės institucijų kontrolės pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 2 dalį. Regioninio plano klausimais reikšmingas Atliekų tvarkymo įstatymo 27 straipsnio 4 ir 5 dalių pakeitimas: regioninius atliekų tvarkymo planus rengia ir tvirtina regionų plėtros tarybos, o kai regionas nesutampa su administracinėmis ribomis, būtinas atitinkamų savivaldybių pritarimas. Tai reiškia, kad ilgalaikis atliekų srautų perskirstymas turi būti derinamas su regioninio planavimo mechanizmu, o ne vien su operatyviais vienos savivaldybės sprendimais. Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 261 punktas sustiprina šią išvadą, nes savivaldybės ir regionų plėtros tarybos turi į planus įtraukti ir vykdyti užduotis, užtikrinančias efektyviai veikiančią sistemą bei atliekų surinkimo ir rūšiavimo galimybę. Ekstremaliosios situacijos režimas pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį skelbiamas ir atšaukiamas Vyriausybės nustatyta tvarka, todėl NKVC svarstymas savaime nėra galutinis teisinis sprendimas. Jei padariniai apima dvi ar daugiau savivaldybių arba jų šalinimui reikia kitų savivaldybių materialinių išteklių ar civilinės saugos pajėgų, pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 2 punktą atsiranda valstybės lygio ekstremaliosios situacijos požymiai. Elektrėnuose jau paskelbtos savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymui taikytinas Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies modelis: meras šaukia savivaldybės operacijų centrą, sprendžia dėl situacijos paskelbimo, organizuoja perspėjimą ir telkia savivaldybėje esančias pajėgas bei išteklius. Tačiau jeigu atliekų srautų, taršos ar paslaugos sutrikimo padariniai realiai peržengia Elektrėnų savivaldybės ribas arba jų šalinimui reikia kitų savivaldybių išteklių, vien savivaldybės lygio režimas pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalį gali tapti nepakankamas

Pasekmės. Pirmasis realistiškas scenarijus – savivaldybės ir VAATC per regioninio administravimo mechanizmą stabilizuoja atliekų priėmimą, o ginčas su „Energesman“ lieka sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir kontrolės klausimu pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 2–3 dalis. Antrasis scenarijus – laikinas atliekų nukreipimas į Kazokiškių sąvartyną išlieka galimas tik tiek, kiek jis suderinamas su savivaldybių taisyklėmis, regioniniu planavimu ir pareiga užtikrinti aplinkosaugos bei visuomenės sveikatos saugos reikalavimus pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį. Trečiasis scenarijus – jeigu atliekų priėmimo sutrikimas toliau apima kelias savivaldybes arba problemai spręsti reikia kitų savivaldybių išteklių, gali būti taikomas valstybės lygio ekstremaliosios situacijos režimas pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Praktiniu požiūriu tai svarbiausia gyventojams, nes jie turi turėti veikiančią komunalinių atliekų surinkimo ir rūšiavimo galimybę, bet nėra galutinio atliekų sutvarkymo proceso valdytojai. Tai taip pat svarbu savivaldybėms, nes Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta jų pareiga užtikrinti sistemos funkcionavimą išlieka ir tada, kai paslaugą faktiškai vykdo administratorius ar rangovas. VAATC ir „Energesman“ ginčo baigtis praktiškai lems, ar sutrikimas bus išspręstas sutartinės atsakomybės ir administratoriaus kontrolės priemonėmis, ar taps pagrindu platesniam civilinės saugos režimui. Aplinkos ministerijos vaidmuo pagal pateiktus šaltinius labiausiai siejamas su regionų plėtros tarybų informacijos teikimu apie regioninių planų priemonių vykdymą pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 27 straipsnio 9 dalį, o ne su savivaldybių funkcijų perėmimu įprastine tvarka. Todėl teisiškai stipriausias tolesnio veikimo kriterijus yra ne politinis „krizės“ apibūdinimas, o tai, ar faktiniai padariniai pagal Krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 32 straipsnį lieka vienos savivaldybės masto, ar pereina į kelių savivaldybių ir valstybės lygio išteklių poreikio situaciją

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar valstybinės reikšmės kelio Nr. 4636 ruožas Telšių mieste gali būti išbrauktas iš valstybinės reikšmės kelių sistemos ir perduotas Telšių rajono savivaldybės nuosavybėn kaip vietinės reikšmės kelias. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 1 straipsnį, 3 straipsnį, 4 straipsnio 2–4 dalis ir 20 straipsnį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3, 4 ir 6 straipsnius. Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato pradinę taisyklę: valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, o juos patikėjimo teise valdo akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato priešingą galutinį teisinį režimą: vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Todėl perdavimas nėra vien paprastas turto savininko pakeitimas; būtinas ir kelio statuso pakeitimas pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 4 dalį

Teisinis vertinimas. Pagal Kelių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį keliai skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius pagal transporto priemonių eismo pralaidumą, socialinę ir ekonominę reikšmę. To paties straipsnio 2 dalis valstybinės reikšmės kelius sieja su tarptautiniu, tranzitiniu, turistiniu ir vietiniu intensyviu eismu, o 3 dalies 1 punktas vietinės reikšmės viešiesiems keliams priskiria ir gatves gyvenamosiose vietovėse, kurios nepriskirtos valstybinės reikšmės keliams. Taigi Telšių miesto gatvių ruožų perdavimo esmė yra jų teisinis perkvalifikavimas iš valstybės kelio režimo į savivaldybės gatvių režimą. Kelių įstatymo 4 straipsnio 4 dalis leidžia valstybinės reikšmės kelią ar jo ruožą Susisiekimo ministerijos teikimu išbraukti iš valstybinės reikšmės kelių sąrašo, kai, be kita ko, pasikeičia kelio socialinė ekonominė reikšmė arba nutiesiamas miestų ar kitų gyvenamųjų vietovių aplinkkelis. Žinioje nurodytas ruožas yra miesto gatvės, o Luokės gatvės kryptis siejama su aplinkkeliu link Šiaulių plento, todėl teisiškai reikšmingas yra būtent Kelių įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytas sąrašo pakeitimo ir perdavimo mechanizmas. Pagal tą pačią normą savivaldybės nuosavybėn perduodama tik gavus atitinkamos savivaldybės tarybos sutikimą, su visais keliui priklausančiais statiniais ir techninėmis eismo reguliavimo priemonėmis, o kelias įrašomas į vietinės reikšmės kelių sąrašą. Savivaldybės ir „Via Lietuvos“ bendradarbiavimo sutarties sąlyga, kad savivaldybė ne vėliau kaip per vienerius metus po projekto įgyvendinimo perims kelią, pati savaime nepakeičia Kelių įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytų viešosios teisės veiksmų. Ji veikia kaip šalių tarpusavio įsipareigojimas derinti investicijas ir perdavimo eigą, tačiau galutiniam nuosavybės pasikeitimui reikalingas kompetentingų subjektų sprendimų ir registravimo grandinės užbaigimas. Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiesiogiai apima gatves ir vietinės reikšmės kelius kaip savivaldybių nuosavybėn perimamą valstybės turtą. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės turtą perima savivaldybės tarybos sprendimu, o sprendimo projektas ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki svarstymo turi būti viešai paskelbiamas savivaldybės interneto svetainėje. Pagal 4 straipsnio 2 dalį toks tarybos sprendimas yra teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registre registruoti savivaldybės nuosavybės teises, o pagal 4 straipsnio 3 dalį savivaldybės nuosavybės teisės atsiranda nuo tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos. Pagal 4 straipsnio 4 dalį administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo turi įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre. Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 patvirtinto aprašo pakeitimo 20.1 papunktis rodo, kad Kelių įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodyto valstybės nekilnojamojo turto perdavimui taikomas specialus režimas, o 21 punktas reikalauja perdavimą įforminti perdavimo–priėmimo aktu. Kelių įstatymo 20 straipsnis praktiškai svarbus po perdavimo: leidimai naudotis vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ar sunkiasvorėmis transporto priemonėmis išduodami savivaldybių nustatyta tvarka, o valstybinės reikšmės keliams taikoma Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Todėl po perdavimo keisis ne tik priežiūros organizavimas, bet ir leidimų bei derinimų kompetencija

Pasekmės. Realistiškas pagrindinis scenarijus yra toks: 2026 m. IV ketvirtį užbaigus šių metų remonto darbus, o 2027 m. užbaigus planuojamus darbus nuo „Norfos“ iki aplinkkelio link Šiaulių plento, inicijuojamas valstybinės reikšmės kelio Nr. 4636 miesto ruožo išbraukimas iš valstybinės reikšmės kelių sąrašo ir perdavimas savivaldybei. Tam reikės savivaldybės tarybos sutikimo ir sprendimo, viešo sprendimo projekto paskelbimo bent prieš vieną mėnesį, perdavimo–priėmimo akto ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Kol šie veiksmai neatlikti, kelias išlieka valstybės nuosavybės objektas, valdomas patikėjimo teise pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies modelį. Po perdavimo savivaldybei tenka vietinės reikšmės kelio savininko vaidmuo: ji sprendžia dėl priežiūros, remonto, eismo organizavimo ir su vietinės reikšmės kelių naudojimu susijusių leidimų pagal Kelių įstatymo 20 straipsnį. Tai praktiškai svarbu gyventojams, nes sprendimai dėl miesto gatvės priežiūros turėtų būti priimami savivaldybės lygmeniu, o ne derinami su valstybės kelių valdytoju. Tai svarbu ir savivaldybės biudžetui, nes žinioje nurodytos žiemos priežiūros išlaidos tampa savivaldybės planavimo dalyku, nors jos siejamos su Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. „Via Lietuvai“ praktinė pasekmė yra turto patikėjimo apimties sumažėjimas ir pareigos dėl konkretaus miesto ruožo perėjimas savivaldybei po tinkamo teisinio įforminimo. Jeigu tarybos sprendimas ar perdavimo procedūra būtų neužbaigti, bendradarbiavimo sutartyje numatytas vienų metų terminas savaime nesukurtų savivaldybės nuosavybės teisės be Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnyje numatytų veiksmų

Esmė. Kyla tikslus klausimas, ar Šiaulių miesto savivaldybės kvietimas gyventojams siūlyti tvarkytinus savivaldybei priklausančius ar jos prižiūrimus objektus yra vietos gyventojų dalyvavimo tvarkant savivaldybės reikalus forma, ir kokias pareigas tai sukuria savivaldybei. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 ir 9 punktus, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 42 straipsnį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 43 straipsnį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 punktą ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punktą. Savivaldybės kompetencijos pagrindą sudaro ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalys, pagal kurias vietos savivalda įgyvendinama per savivaldybės tarybą, vykdomąją ir kitas institucijas, atsakingas už funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Kadangi žinia kalba apie viešąsias erdves, šaligatvius, takus, skverus, parkus, aikšteles, apšvietimą ir kitus bendro naudojimo objektus, reikšmingas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 punktas, priskiriantis savivaldybei savarankišką funkciją valdyti, naudoti ir disponuoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančia žeme ir kitu turtu

Teisinis vertinimas. Teisiškai šis kvietimas pirmiausia atitinka konsultavimosi ir gyventojų įtraukimo mechanizmą, nes Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 42 straipsnis nustato, kad savivaldybė sudaro sąlygas gyventojams dalyvauti tvarkant savivaldybės reikalus informuodama, konsultuodamasi, vertindama ir viešindama konsultacijų rezultatus bei įtraukdama gyventojus į sprendimų priėmimą. Šis kvietimas savaime nėra tapatus formaliai vietos gyventojų apklausai, nes Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 41 straipsnyje numatyta apklausos iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių gyventojų, prašymas merui, administracijos direktoriaus veiksmai ir parašų rinkimo lapų išdavimas. Formaliai apklausai taip pat taikomas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 42 straipsnis, pagal kurį, surinkus reikiamus parašus arba gavus ne mažesnės kaip ketvirtadalio tarybos narių grupės reikalavimą, apklausa turi būti paskelbta ne vėliau kaip per vieną mėnesį. Nagrinėjamu atveju žinioje nurodyta elektroninė forma ir savivaldybės prašymas teikti pasiūlymus, todėl matoma procedūra labiau atitinka konsultavimąsi, o ne privalomą apklausos paskelbimo procedūrą. Savivaldybė, organizuodama tokį pasiūlymų rinkimą, turi laikytis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 43 straipsnio: informacija turi būti skelbiama taip, kad vietos gyventojai turėtų galimybę ją gauti, o tiesiogiai paveikiamos gyventojų grupės turi būti informuojamos savivaldybės iniciatyva. Tas pats 43 straipsnis reikalauja informaciją skelbti ne mažiau kaip dviem būdais, iš kurių vienas yra savivaldybės interneto svetainė, todėl vien pranešimas naujienų portale ar vien elektroninė forma nėra pakankamas informavimo modelis, jeigu savivaldybė jį laiko oficialiu konsultavimusi. Informacijos tekstas pagal 43 straipsnį turi būti suprantamas asmenims be specialiųjų žinių ir prieinamas asmenims su negalia, o informuojant turi būti nurodyti vieno langelio padalinio arba atsakingo asmens kontaktai. Savivaldybės prašymas nesiūlyti privačių objektų dera su kompetencijos riba, nes Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 punktas kalba apie savivaldybei priklausančios žemės ir kito turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo. Daugiabučių namų vidaus patalpų, išorės ar privačių kiemų išskyrimas iš kvietimo taip pat atitinka kompetencijos atskyrimą: šaltinyje dėl Civilinio kodekso 4.84 straipsnio pakeitimo projekto nurodoma savivaldybių funkcija prižiūrėti ir kontroliuoti bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir administratorių veiklą, bet tai nėra tas pats, kas savivaldybės pareiga tvarkyti privačius objektus. Sprendimas, kuriuos objektus tvarkyti pirmiausia, negali būti automatiškai perkeltas vien iš gyventojų pasiūlymų, nes Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 1 punktas tarybai paveda tvirtinti reglamentą, kuriame turi būti bendravimo su gyventojais formos ir būdai, o savivaldos sprendimai priimami institucijų kompetencijos ribose. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 7 punktas papildomai reikalauja derinti savivaldybės bendruomenės ir atskirų gyventojų interesus, todėl populiarus siūlymas negali savaime pateisinti sprendimo, pažeidžiančio įstatymų garantuotas atskirų gyventojų teises. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punktas įtvirtina teisėtumo principą, todėl tvarkymo prioritetai turi būti siejami su savivaldybės institucijų kompetencija ir teisės aktais, o ne vien su nuomonių kiekiu. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktas reikalauja viešumo ir skaidrumo, todėl po pasiūlymų rinkimo teisiškai reikšminga ne tik surinkti nuomones, bet ir aiškiai parodyti, kaip jos buvo įvertintos

Pasekmės. Realistiškiausias scenarijus yra toks, kad savivaldybė panaudos gyventojų pasiūlymus kaip konsultacijos rezultatus, juos įvertins ir pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 42 straipsnį viešins, kaip konsultacija paveikė prioritetus. Jeigu pasiūlymai susiję su savivaldybės turtu ar jos prižiūrimais bendro naudojimo objektais, jie gali tapti pagrindu planuoti darbus, tačiau pats formos užpildymas nesukuria gyventojui subjektinės teisės reikalauti konkretaus objekto sutvarkymo. Jeigu gyventojai norėtų ne konsultacijos, o formalesnio vietos bendruomenės valios patikrinimo, taikytinas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 41 straipsnis dėl iniciatyvinės grupės ir 42 straipsnis dėl apklausos paskelbimo. Tokiu atveju, įvykdžius įstatyme numatytas prielaidas, savivaldybės taryba arba jos pavedimu savivaldybės administracijos direktorius turėtų veikti per vieno mėnesio terminą. Privačių objektų savininkams ir daugiabučių gyventojams ši žinia praktiškai svarbi tuo, kad savivaldybės kvietimas nėra priemonė perkelti privačios nuosavybės tvarkymo į savivaldybės prioritetų sąrašą. Vietos bendruomenei svarbiausia tai, kad pasiūlymai turi būti nukreipti į savivaldybės kompetencijai priklausančius objektus, nes tik tada jie gali būti prasmingai vertinami pagal savivaldybės turto valdymo ir vietos reikalų tvarkymo normas. Savivaldybei praktinė rizika kyla ne dėl paties kvietimo, o dėl tolesnio proceso: jei rezultatai nebūtų vertinami ar viešinami, toks veikimas nederėtų su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymo 42 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 9 punktu

Esmė. Teisinis klausimas yra dvejopas: ar 400 eurų pasiūlymas policijos tyrėjui už tai, kad vyras nebūtų traukiamas atsakomybėn ir nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, kvalifikuotinas kaip papirkimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį, ir kokią pareigą policijai sukėlė pranešimas apie sutuoktinio fizinį smurtą pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnį. Sutuoktiniai patenka į „artimos aplinkos“ sąvoką pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, o moteris, prieš kurią panaudotas smurtas, laikytina smurtą artimoje aplinkoje patyrusiu asmeniu pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnai, nustatę padarytos nusikalstamos veikos požymių, pradeda ikiteisminį tyrimą. Todėl prašymas „nepradėti ikiteisminio tyrimo“ turi būti vertinamas ne kaip privatus šeimos prašymas, bet kaip prašymas pareigūnui nevykdyti įstatyme nustatytos pareigos. Papirkimo norma skiria kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 1 dalį ir kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą pagal 227 straipsnio 2 dalį. Kadangi prašyta ne vykdyti teisėtą diskreciją, o nedaryti to, ką policija privalo daryti nustačiusi nusikalstamos veikos požymius, pagrindinė kvalifikavimo ašis yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalis. 400 eurų suma pagal pateiktą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio tekstą savaime nepatenka į 227 straipsnio 3 dalies požymį, nes ši dalis siejama su didesniu negu 250 MGL kyšiu, ir nepatenka į 227 straipsnio 4 dalį, nes ši dalis siejama su mažesne negu 1 MGL verte

Teisinis vertinimas. Smurto artimoje aplinkoje režimas pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 dalį sukurtas nedelsiant reaguoti į grėsmę, taikyti apsaugos priemones ir nustatyti institucijų kompetenciją. To paties įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nurodo, kad įstatymas apibrėžia smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą patyrusių asmenų teises, o pateikta pakeitimo įstatymo 1 straipsnio redakcija pabrėžia, kad smurtas artimoje aplinkoje yra žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Tai reiškia, kad smurto artimoje aplinkoje įvykis policijai nėra paliekamas nukentėjusio asmens disponavimui taip, kad šis galėtų „atšaukti“ valstybės reakciją kyšiu ar prašymu. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 2 dalis tiesiogiai įpareigoja policiją užtikrinti smurtą patyrusio asmens apsaugą ir informuoti jį apie teisę neteikti skundo, pareiškimo ar pranešimo bei naudotis apsauga ir pagalba, nesvarbu, ar toks skundas pateiktas. Ši nuostata ypač svarbi čia: net jei nukentėjusioji pati prašė paleisti smurtautoją, policijos pareiga reaguoti į nustatytus nusikalstamos veikos požymius dėl to neišnyko. Jei nusikalstamos veikos požymiai nebūtų nustatyti, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas nukreiptų policiją spręsti dėl apsaugos nuo smurto orderio, kuris pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį gali įpareigoti smurto pavojų keliantį asmenį laikinai išsikelti, nesiartinti ir nebendrauti. Tačiau žinioje nurodytas spyris į veidą yra faktinė aplinkybė, dėl kurios policija, nustačiusi nusikalstamos veikos požymius, pagal 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareigūno prašymas „leisti jam grįžti į namus“ taip pat kertasi su įstatymo paskirtimi užtikrinti nedelsiamą apsaugą nuo grėsmės pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 dalį. Pateiktame pranešime dėl Jungtinių Tautų konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo įgyvendinimo nurodoma, kad siekiama sudaryti teisines sąlygas izoliuoti smurtautoją nuo nukentėjusiojo, o ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas gali taikyti kardomąsias priemones, kad būtų užkirstas kelias naujoms nusikalstamoms veikoms. Papirkimo sudėčiai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį svarbu tai, kad atsakomybė siejama jau su pasiūlymu, pažadu, susitarimu duoti arba davimu, todėl vien nurodytas 400 eurų kyšio pasiūlymas yra reikšmingas baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Kad adresatas buvo Vilniaus apskrities VPK Reagavimo valdybos tyrėjas, svarbu dėl to, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnis taikomas kyšį siūlant valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Procedūriškai smurto epizodas turėjo būti fiksuojamas ir, nustačius nusikalstamos veikos požymių, tiriamas pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o papirkimo epizodas sudaro atskirą baudžiamosios atsakomybės pagrindą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje numatyta, kad ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas, be kita ko, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, arba kitais tame straipsnyje nurodytais pagrindais, tačiau tai yra procesinis sprendimas tyrimo eigoje, o ne pareigūno valia mainais už pinigus. Jei byloje būtų taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 152 straipsnio 1 dalis reikalautų nutarime nurodyti prokurorą, motyvus, pagrindą, turtą, apribojimo būdą, mastą ir terminą. Slaptų veiksmų ar provokacijos aspektas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnį iš pateiktų faktų nekyla, nes žinioje aprašytas tiesioginis pasiūlymas atvykusiam pareigūnui, o ne savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų operacija

Pasekmės. Realistiškai byla gali išsišakoti į du procesus: dėl vyro galimai panaudoto smurto artimoje aplinkoje ir dėl moters galimo papirkimo. Vyrui aktualiausia tai, kad nukentėjusiosios prašymas jo nepaleidžia iš policijos, prokuroro ar teismo kompetencijos lauko, nes Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnis policijai nustato savarankišką pareigą reaguoti į nusikalstamos veikos požymius. Moteriai aktualiausia tai, kad jos kaip smurtą patyrusio asmens apsaugos statusas pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 4 dalį nepanaikina galimos atsakomybės už savarankišką veiką – papirkimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį. Jei bus laikoma, kad kyšis siūlytas už neteisėtą pareigūno neveikimą, taikytina Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. Jei tyrimo metu nebūtų surinkta pakankamai duomenų dėl kurios nors veikos, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnis numato ikiteisminio tyrimo nutraukimo galimybę. Jei duomenų pakaks, papirkimo byla praktiškai bus svarbi ne tik dėl 400 eurų sumos, bet ir dėl to, kad buvo siekta paveikti policijos sprendimą nepradėti tyrimo dėl smurto artimoje aplinkoje. Instituciškai ši situacija rodo, kad policijos pareigūno kompetencija tokioje byloje yra ne derėtis dėl šeimos nario paleidimo, o fiksuoti įvykį, pradėti tyrimą esant nusikalstamos veikos požymiams ir užtikrinti smurtą patyrusio asmens apsaugą pagal Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 12 straipsnį. Praktinė pasekmė nukentėjusiajai paradoksali: įstatymas ją saugo nuo smurto artimoje aplinkoje, tačiau jos pačios bandymas pinigais paveikti pareigūno procesinį sprendimą gali tapti atskiru kaltinimu

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra dvejopas: pirma, kaip teismas turi vertinti nepilnamečio vaiko išlaikymo klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.30 straipsnį ir 3.203 straipsnį; antra, ar buvusio sutuoktinio piniginis reikalavimas gali būti siejamas su bendro turto režimu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.2 straipsnio 1–2 dalis. Civilinio kodekso 3.1 straipsnis nustato, kad trečiosios knygos normos reglamentuoja sutuoktinių turtines teises, vaikų ir tėvų tarpusavio teises bei pareigas, todėl abi nurodytos bylos patenka į šeimos teisės reguliavimo lauką. Vaiko byloje pagrindinė norma yra Civilinio kodekso 3.30 straipsnis, pagal kurį sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu, sveikata ir kitomis teisėmis. Civilinio kodekso 3.203 straipsnio 1 dalis papildomai nustato, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams. Turto byloje svarbi Civilinio kodekso 3.2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, jog tai vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Todėl viešai aptariamas „pinigų prašymas“ teisiškai nėra savaime tapatus išlaikymui buvusiam sutuoktiniui: pagal pateiktą žinią S. Jasaičio byla įvardyta kaip byla dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Teisinis vertinimas. O. Pikul inicijuotoje byloje, gautoje teisme 2025 m. gruodžio 1 d., teismas turėtų vertinti ne buvusių sutuoktinių tarpusavio emocinį konfliktą, o vaiko išlaikymo dydį ir formą per Civilinio kodekso 3.30 straipsnyje nustatytą tėvų pareigą. Jeigu išlaikymas priteistas vaikui, Civilinio kodekso 3.203 straipsnis reikalauja, kad jis būtų naudojamas tik vaiko interesams, todėl lėšų gavėjas negali jų paversti savo savarankišku turtiniu interesu. Jeigu vaikui skirtas išlaikymas būtų panaudotas ne vaiko interesams, Civilinio kodekso 3.203 straipsnio 2 dalis leidžia jį išieškoti iš netinkamai panaudojusio asmens turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaikų teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį. Civilinio kodekso 3.204 straipsnis reikšmingas tuo, kad jis pripažįsta situaciją, kai vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna išlaikymo iš tėvo ar motinos, tačiau pateiktoje žinioje nėra duomenų apie konkrečią šios normos procedūrą taikytiną šiai bylai. S. Jasaičio 2026 m. birželio 18 d. teismą pasiekęs ieškinys, kaip nurodyta žinioje, yra dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl jame svarbiausia ne vaiko poreikiai, o tai, koks turtas priklauso šalims ir kokiomis dalimis. Pagal Civilinio kodekso 3.2 straipsnio 1 dalį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe gali būti laikomas po santuokos sudarymo įgytas turtas, pajamos, veiklos pajamos, dividendai, pensijos, pašalpos ir kitos išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šalis, neigianti bendrumo prezumpciją, turi įrodyti, kad konkretus turtas yra asmeninė nuosavybė. Jei ginčas virstų piniginiu reikalavimu, Civilinio kodekso 4.178 straipsnis numato, kad patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Civilinio kodekso 4.178 straipsnis taip pat reikalauja, kad teismo sprendime būtų nurodyta hipoteka užtikrinama suma, terminas, daiktas ir jo savininkas, todėl vien viešas pareiškimas apie „pinigų prašymą“ tokio užtikrinimo dar nesukuria. Civilinio kodekso 3.72 straipsnis būtų aktualus tik tuomet, jeigu buvęs sutuoktinis reikštų reikalavimą dėl tarpusavio išlaikymo: tada teismas vertintų išlaikymo reikalingumą, abiejų turtinę padėtį, sveikatą, amžių, darbingumą ir kitas svarbias aplinkybes. Tačiau pagal pateiktą žinią S. Jasaičio byla kvalifikuota kaip nuosavybės atidalijimo byla, todėl jos nereikia sutapatinti su Civilinio kodekso 3.72 straipsnio buvusių sutuoktinių išlaikymo institutu. Civilinio kodekso 3.105 straipsnio 8 punktas svarbus platesniame kontekste: net vedybų sutarties sąlygos negali riboti ar atimti iš sutuoktinio teisės kreiptis į teismą, todėl pats kreipimasis į teismą nėra neteisėtas vien dėl to, kad kitai šaliai jis atrodo nepagrįstas. Civilinio proceso kodekso 382 straipsnis rodo, kad šeimos bylose procesiniai dokumentai turi apimti duomenis apie vaikus, jų išlaikymą, bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimus dėl jo padalijimo, kai tokie klausimai sprendžiami santuokos nutraukimo ar susijusiuose procesuose

Pasekmės. Praktiškai pirmoji byla gali baigtis vaiko išlaikymo dydžio ar formos pakeitimu, jeigu teismas pagal pateiktus duomenis matys pagrindą koreguoti jau priteistą išlaikymą. Tokios bylos rezultatas pirmiausia svarbus vaikui, nes Civilinio kodekso 3.30 ir 3.203 straipsniai išlaikymą susieja su jo poreikiais, o ne su tėvų tarpusavio vieša polemika. Antroji byla gali baigtis turto atidalijimu, kompensacijos priteisimu arba reikalavimo atmetimu, priklausomai nuo to, ar ieškovas įrodys savo teises į konkretų bendrosios nuosavybės objektą. Jeigu būtų priteista pinigų suma, Civilinio kodekso 4.178 straipsnis sudarytų galimybę ją užtikrinti skolininko daikto hipoteka, bet tik esant teismo sprendime nurodytiems šios normos duomenims. Vieši pasisakymai apie tai, kas „nemokėjo“ ar kas „prašo pinigų“, pagal pateiktus šaltinius nekeičia nei vaiko išlaikymo pareigos, nei bendrosios nuosavybės prezumpcijos. Teisiškai reikšmingi bus ne laidos komentarai, o ieškinių reikalavimai, įrodymai apie vaiko poreikius, šalių turtą ir nuosavybės kilmę. Todėl realus ginčo svoris yra dviejų atskirų interesų atskyrimas: vaiko išlaikymo byloje sprendžiamas vaiko gerovės finansavimas, o atidalijimo byloje – buvusių sutuoktinių turtinių dalių ir galimos kompensacijos klausimas

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar šuns paėmimas už kaklo, permetimas per beveik dviejų metrų tvorą, veterinarinės pagalbos nesuteikimas ir išsekimą lėmusi nepriežiūra sudarytų žiauraus elgesio su gyvūnu, gyvūno kankinimo ir netinkamo laikymo sudėtį pagal Lietuvos teisę. Vertinimas pirmiausia remtųsi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančia žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti. Konkrečiai reikšmingi to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas dėl veterinarinės pagalbos nesuteikimo, kai ji būtina, ir 4 straipsnio 2 dalies 3 punktas dėl gyvūnų gąsdinimo, sužeidimo ar nužudymo. Laikymo pareigų turinys būtų nustatomas pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią gyvūnas turi būti prižiūrimas jo rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, nekeliant jam skausmo ar kančios. Atsakomybės riba būtų sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 ir 18 dalis bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 310 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai žiaurus elgesys ar kankinimas lemia gyvūno žūtį arba suluošinimą

Teisinis vertinimas. Aprašytas šuns sugriebimas už kaklo, nešimas ir permetimas per tvorą tiesiogiai atitiktų Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą gyvūno gąsdinimą ar sužeidimą, jei dėl tokio veiksmo gyvūnui sukeltas skausmas, stresas ar fizinis pažeidimas. Veterinarijos gydytojo nurodyta aplinkybė, kad šuo patyrė skausmą ir didelį stresą jau laikomas pakeltas už kaklo, teisiškai sustiprintų išvadą, kad buvo pažeistas ne tik draudimas žiauriai elgtis, bet ir laikytojo pareiga neleisti kilti skausmui ar kančiai pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Tai, kad po kritimo ant grindinio šuo nebuvo nuvežtas veterinarui, patenka į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto lauką, nes veterinarinės pagalbos nesuteikimas yra savarankiškai įvardytas kaip žiaurus elgesys ar kankinimas. Šuns svoris apie 2 kilogramus ir smarkus išsekimas būtų reikšmingi vertinant nuolatinės priežiūros pareigos pažeidimą pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įpareigojantį laikytojus nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga. Asmuo, kartu gyvenęs tame pačiame name ir neužtikrinęs tinkamos mitybos, pagal šias normas galėtų būti vertinamas atskirai nuo asmens, fiziškai sviedusio šunį, nes laikytojo pareiga apima ne vien aktyvaus smurto vengimą, bet ir rūpinimąsi gyvūno būkle. Administracinė atsakomybė pagal ANK 346 straipsnio 16 dalį taikytina už žiaurų elgesį su gyvūnu ar gyvūno kankinimą, o pagal 18 dalį – kai dėl tokio elgesio gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas. Pagal ANK 346 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalį už ANK 346 straipsnio 16–19 dalyse numatytus nusižengimus privaloma skirti gyvūnų konfiskavimą. Jeigu būtų nustatyta, kad dėl elgesio šuo žuvo arba buvo suluošintas, atsakomybės kvalifikavimas persikeltų į BK 310 straipsnio 1 dalį, numatančią viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pateiktame Vyriausybės nutarimo šaltinyje taip pat aiškiai atribojama: ANK 346 straipsnio 16–19 dalys apima administracinę atsakomybę, o BK 310 straipsnis taikomas tada, kai gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Instituciniu požiūriu pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį kontroliuojančių institucijų pareigūnai gali reikalauti dokumentų, informacijos ar paaiškinimų, teikti pranešimus teisėsaugai, taikyti administracinio poveikio priemones ir perduoti gyvūnus laikinai globai. Kaimynų pranešimas apie įvykį atitinka to paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens pareigą pranešti kompetentingoms institucijoms apie žinomus žiauraus elgesio su gyvūnais ar jų kankinimo atvejus

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus būtų administracinė byla pagal ANK 346 straipsnio 16 arba 18 dalį, jei nustatomas žiaurus elgesys ar kankinimas, bet nėra gyvūno žūties arba suluošinimo. Tokiu atveju pagal ANK 346 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį bauda galėtų siekti nuo 150 iki 2 000 eurų pagal 16 dalį arba nuo 900 iki 3 200 eurų pagal 18 dalį, o gyvūno konfiskavimas būtų privalomas pagal 20 dalį. Antrasis scenarijus būtų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 310 straipsnio 1 dalį, jei žiaurus elgesys ar kankinimas būtų susietas su šuns žūtimi arba suluošinimu. Tokiu atveju reikšminga Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 3 punkto pasekmė: asmuo, teistas pagal BK 310 straipsnį arba nuo tokios atsakomybės atleistas tame punkte nurodytais pagrindais, negali būti gyvūno laikytoju vykdant teismo sprendimą ir 10 metų po jo įvykdymo. Šis draudimas pagal 6 straipsnio 3 dalį taikomas visų gyvūnų rūšių atžvilgiu, todėl praktinė pasekmė būtų platesnė nei vien draudimas laikyti šunį. Jei byla liktų administracinė, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai numato 2 arba 4 metų draudimus būti laikytoju, kai asmuo baustas pagal atitinkamas ANK 346 straipsnio dalis ir iš jo konfiskuoti visi gyvūnai. Ši baigtis praktiškai svarbi ne tik kaltininkui, bet ir kartu gyvenančiam laikytojui, nes kiekvieno jų pareigos gali būti vertinamos pagal individualų elgesį: aktyvų smurtą, veterinarinės pagalbos nesuteikimą arba mitybos ir priežiūros neužtikrinimą. Gyvūno perdavimas laikinai globai ir vėlesnis laikymo klausimo sprendimas būtų grindžiamas 21 straipsnio 2 dalies 5 punktu, todėl institucijų veiksmai nesibaigtų vien baudos ar teismo sprendimo priėmimu. Plačiau ši situacija rodo, kad pagal pateiktas Lietuvos normas lemiama yra ne vien pats smurtinis veiksmas, bet ir visa laikytojo elgesio grandinė: kančios sukėlimas, būtinos pagalbos nesuteikimas, nepriežiūra ir sąlygų, atitinkančių gyvūno fiziologiją, neužtikrinimas

Esmė. Teisinis klausimas yra ne vien ar „P9 klinikos“ reklamoje naudotas paciento įvaizdis buvo draudžiamas, bet ar Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turėjo kompetenciją tai tirti, įpareigoti nutraukti reklamą ir skirti proporcingą baudą. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, suteikiančią Tarnybai teisę gauti informaciją, dokumentus, paaiškinimus ir įpareigoti nutraukti reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą. Sankcijos dydžio klausimas vertinamas pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio sistemą, kiek ji taikoma per Įspėjimų ir baudų už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimus skyrimo tvarkos aprašo 1, 3, 5, 7.2, 7.3, 8–10 ir 13 punktus. Apskundimo ir baudos vykdymo klausimas sprendžiamas pagal Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1–2 dalis: reklaminės veiklos subjektas per 20 dienų nuo Tarnybos nutarimo gavimo gali jį skųsti teismui, o skundas savaime vykdymo nestabdo, jeigu teismas nenustato kitaip. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnis numato 30 kalendorinių dienų skundo terminą ir automatinį baudos vykdymo sustabdymą, tačiau šioje žinioje ginčas apibūdintas kaip reklamos pažeidimų byla, todėl tiesiogiai taikytina specialioji Reklamos įstatymo 25 straipsnio tvarka

Teisinis vertinimas. Tarnybos kompetencija šioje situacijoje kyla iš Reklamos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, nes reklamos priežiūros institucija gali rinkti tyrimui reikalingą medžiagą, reikalauti paaiškinimų ir įpareigoti reklaminės veiklos subjektą nutraukti neteisėtą reklamą. Klinika, kaip reklaminės veiklos subjektas, turėjo pareigą pateikti tyrimui reikalingą informaciją ir dokumentus, o Tarnyba turėjo teisę vertinti ne tik reklamos tekstą, bet ir jos vaizdinį turinį bei naudojimo būdą. Pagal žinios faktus teismas pritarė Tarnybos pozicijai, kad reklamose naudoti pacientų vardai, pavardės, atvaizdai, patirtys ir atsiliepimai apie procedūras prieštarauja reklamos teisei. Ši išvada svarbi todėl, kad reklaminis draudimas siejamas ne vien su konkretaus realaus paciento tapatybės įrodymu, bet su paciento įvaizdžio naudojimu paslaugai skatinti. Baudos apskaičiavimo logika turi būti trijų etapų: pagal Aprašo 5 punktą nustatomas pradinis, bazinis ir galutinis baudos dydis. Pagal Aprašo 7.2 punktą trukmė gali lemti iki 30 procentų mažinimą arba didinimą, o pagal 7.3 punktą mastas vertinamas pagal naudą, geografinį mastą, informacijos perdavimo priemonių skaičių, įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kadangi reklama buvo siejama su nuomonės formuotojais ir klinikos veikla Vilniuje bei Klaipėdoje, masto vertinimui reikšmingi bent informacijos perdavimo būdai ir geografinė veiklos aprėptis. Pagal Aprašo 8–10 punktus, nustačius bazinį dydį, bauda gali būti mažinama iki 40 procentų dėl lengvinančių aplinkybių arba didinama iki 40 procentų dėl sunkinančių aplinkybių. Klinikos argumentai dėl pirmo pažeidimo, dalinio sutikimo ir sudėtingos finansinės padėties teisiškai galėjo būti svarstomi tik tiek, kiek jie patenka į lengvinančių aplinkybių vertinimą pagal Aprašo 8–9 punktus. Teismui reikšminga buvo tai, kad reklama nutraukta ne klinikos iniciatyva, o tik gavus Tarnybos nutarimą dėl baudos, todėl tokia aplinkybė nesustiprino prašymo sumažinti baudą iki 5 tūkst. eurų. Įspėjimas vietoj baudos pagal Aprašo 13 punktą galimas tik kai pažeidimu nedaroma esminė žala Reklamos įstatymo saugomiems interesams, o prezumpcijai reikalingas nedidelis pavojingumas, trumpa trukmė, nedidelis mastas ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas. Teismo išvada, kad 24 tūkst. eurų bauda proporcinga, reiškia, jog pagal matomus šaltinius nebuvo pagrindo taikyti vien įspėjimą ar sumažinti baudą iki klinikos prašytų 5 tūkst. eurų. LVAT laikinas baudos mokėjimo sustabdymas dera su Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, nes skundas savaime vykdymo nestabdo, bet teismas gali nustatyti kitaip. Pateikta teismų praktika apsiriboja šia byla: Regionų administracinis teismas 2026 m. liepos 8 d. atmetė „P9 klinikos“ skundą, o LVAT 2026 m. vasarį laikinai sustabdė baudos mokėjimą

Pasekmės. Kadangi Regionų administracinio teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas, tolesnis realus scenarijus yra apeliacinis ginčas dėl pažeidimo kvalifikavimo, baudos proporcingumo ir galimo vykdymo sustabdymo išlaikymo. Jeigu aukštesnės instancijos teismas paliktų sprendimą nepakeistą, Tarnybos nutarimas dėl 24 tūkst. eurų baudos liktų vykdytinas pagal Reklamos įstatymo 25 straipsnio logiką. Jeigu teismas pripažintų, kad baudos apskaičiavime netinkamai įvertinti Aprašo 7.2, 7.3 ar 8–10 punktų kriterijai, sankcija galėtų būti mažinama, bet vien finansiniai sunkumai savaime nepakeičia reklamos pažeidimo pobūdžio. Praktinė reikšmė klinikai yra piniginė ir reputacinė: ginčas lemia ne tik baudos mokėjimą, bet ir reklamos modelio su pacientų įvaizdžiu, patirtimis ir atsiliepimais atsisakymą. Kitoms sveikatos priežiūros paslaugų reklamas naudojančioms įmonėms ši byla svarbi kaip signalas, kad nuomonės formuotojų turinys gali būti vertinamas kaip reklama, o paciento įvaizdžio naudojimas joje sukelia Reklamos įstatymo pažeidimo riziką. Tarnybai byla praktiškai patvirtina jos kompetenciją pagal Reklamos įstatymo 18 straipsnį tirti tokio pobūdžio reklamas ir taikyti Apraše nustatytą baudų skaičiavimo mechanizmą

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar naujai darbą pradėjusi Vyriausybė teisėtai organizuoja pirmąjį posėdį, formuoja darbotvarkę ir pradeda Vyriausybės programos įgyvendinimą, kai vienas ministras nedalyvauja fiziškai, o posėdyje dalyvauja kancleris. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1 straipsnį, 22 straipsnio 3 ir 6 punktus, 24 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 7 punktą, 37 straipsnio 1–4 dalis, 40 straipsnio 1–4 dalis, 45 straipsnio 1–2 dalis ir 46 straipsnio 1 dalį. Reikšmingas ir Vyriausybės darbo reglamentas: nutarimo Nr. 728 pakeitimo 77 punktas bei kitos pateiktos reglamento redakcijos, ypač 86 punktas ir 44 punktas. Pagal Vyriausybės įstatymo 1 straipsnį Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, todėl posėdžio dalyvių platesnis ratas savaime nekeičia Vyriausybės sudėties. Pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai, todėl pirmojo posėdžio politinis ir procedūrinis vedimas priklauso jo kompetencijai. Pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą Ministras Pirmininkas teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą, o pagal 22 straipsnio 3 punktą jau pati Vyriausybė įgyvendina programą ir tvirtina jos nuostatų įgyvendinimo planą

Teisinis vertinimas. Žinioje nurodyta, kad Seimas pritarė Vyriausybės programai, todėl teisiškai svarbiausias kitas veiksmas yra ne vien politinis ministrų darbų paskelbimas, bet Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano parengimas ir tvirtinimas pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą. Ministro Pirmininko pavedimas ministrams iki rudens sesijos susižiūrėti teisėkūros iniciatyvas dera su Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktu, pagal kurį Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Posėdžių organizavimo požiūriu Vyriausybės darbo reglamento 86 punktas numato, kad Vyriausybės posėdžius šaukia Ministras Pirmininkas, o posėdžiai paprastai rengiami kartą per savaitę, trečiadieniais, Ministro Pirmininko paskirtu laiku. Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės valdymo reikalai sprendžiami posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimant nutarimus. Todėl vidaus reikalų ministro komandiruotė nepanaikina reikalavimo, kad nutarimai būtų priimami visų Vyriausybės narių balsų dauguma, o ne vien dalyvaujančių asmenų dauguma. Kanclerio dalyvavimas posėdyje vertintinas per Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Reglamento 77 punktą, nes šios nuostatos leidžia Vyriausybės posėdžiuose dalyvauti ne tik Vyriausybės nariams, bet ir kitiems teisę dalyvauti turintiems ar į darbotvarkę įrašytiems asmenims. Vis dėlto pagal Vyriausybės įstatymo 1 straipsnį kancleris nėra Vyriausybės narys, todėl jo dalyvavimas nepakeičia ministro narystės Vyriausybėje balsavimo prasme. Vyriausybės kanclerio vaidmuo yra administracinis ir koordinacinis: pagal Vyriausybės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį jis yra Vyriausybės kanceliarijos vadovas, pavaldus Ministrui Pirmininkui. Pagal Vyriausybės įstatymo 45 straipsnio 2 dalies 1 punktą kancleris padeda Ministrui Pirmininkui įgyvendinti Vyriausybės programos nuostatas ir dalyvauja formuojant bei įgyvendinant Ministro Pirmininko prioritetus. Pagal 45 straipsnio 2 dalies 2 punktą jis organizuoja Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui pateiktų teisės aktų projektų analizę ir, kai reikia, jų derinimą. Pagal 45 straipsnio 2 dalies 5 punktą kancleris padeda Vyriausybei koordinuoti ministerijų ir kitų valstybės institucijų veiklą įgyvendinant Vyriausybės programą ir kitus planavimo dokumentus. Darbotvarkės sudarymui taikomas Vyriausybės įstatymo 40 straipsnis: kancleris teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl posėdžio darbotvarkės, o Ministras Pirmininkas posėdžio metu gali siūlyti įtraukti naujų klausimų. Jei naujas klausimas siūlomas posėdžio metu, pagal Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 3 dalį dėl jo įtraukimo balsuojama, o nesant teigiamo sprendimo klausimas teikiamas svarstyti reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės posėdžių rezultatai turi būti dokumentuojami: pagal Vyriausybės įstatymo 46 straipsnio 1 dalį Vyriausybės kanceliarijoje saugomi pasirašyti nutarimai, sprendimai, rezoliucijos, Ministro Pirmininko potvarkiai ir posėdžių protokolai

Pasekmės. Praktiškai artimiausias teisinis scenarijus yra Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano parengimas, suderinimas per Vyriausybės kanceliarijos ir ministerijų mechanizmą ir jo tvirtinimas Vyriausybės nutarimu pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktą. Ministrams tai reiškia pareigą savo politinius prioritetus paversti teisės aktų projektais, programinėmis priemonėmis ir planavimo dokumentais, nes vien viešas prioritetų įvardijimas Vyriausybės įstatymo prasme dar nėra programos įgyvendinimo plano tvirtinimas. Seimui svarbus Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas, nes rudens sesijai žadamos teisėkūros iniciatyvos turės būti pateikiamos kaip įstatymų ar kitų teisės aktų projektai. Vyriausybės kanceliarijai ir kancleriui ši situacija praktiškai svarbi dėl darbotvarkės, projektų analizės, derinimo ir programos įgyvendinimo koordinavimo pagal Vyriausybės įstatymo 40 ir 45 straipsnius. Jei posėdyje būtų priimami nutarimai, esminė teisėtumo sąlyga būtų Vyriausybės įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Jei klausimai dar nėra parengti ar suderinti, jie turi judėti Vyriausybės darbo reglamento ir Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio nustatyta tvarka, o ne vien pagal posėdyje išsakytus politinius lūkesčius. Todėl ši žinia teisiškai svarbiausia ne dėl pirmojo posėdžio simbolikos, o dėl to, kad nuo šio momento Vyriausybės programa pereina į vykdymo, planavimo, teisėkūros ir dokumentuojamų Vyriausybės sprendimų stadiją

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar auditorių nustatyti dokumentavimo trūkumai atrodo politiškai ar vadybiškai pagrįsti, bet ar buvo teisėtas ikiteisminio tyrimo nutraukimas, pradėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 2 dalį, kai tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų nusikalstamai veikai pagrįsti. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punktą, kuris numato ikiteisminio tyrimo nutraukimą, kai „nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę“. Procedūrai taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnis: pagal jo 1 dalį tokiais atvejais tyrimą gali nutraukti prokuroras nutarimu, o pagal 4 ir 5 dalis šis nutarimas skundžiamas aukštesniajam prokurorui per dvidešimt dienų nuo nuorašo gavimo. Nutarimo turiniui reikšmingas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 216 straipsnio 1 punktas, reikalaujantis išdėstyti nusikalstamos veikos esmę, nutraukimo pagrindus ir motyvus. Skundo nagrinėjimo standartą papildo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsnio 2 ir 3 dalys, pagal kurias skundą nagrinėjantis prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas turi įvertinti medžiagą, prireikus pareikalauti paaiškinimų ir motyvuotai nurodyti, kodėl skundas tenkinamas arba atmetamas

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą situaciją tyrimo ašis buvo finansinės apskaitos ir mokėjimų pagrindimo dokumentai: priėmimo-perdavimo aktų nebuvimas ar jų nedetalumas, sąskaitų ir sutarčių objektų nesutapimai, neatskleisti įkainiai ir administravimo antkainiai. Prokuratūros sprendimo logika, kaip ji aprašyta žinioje, atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkto modelį: nustatyti Finansinės apskaitos įstatymo reikalavimų neatitikimai savaime neprilyginti pakankamiems duomenims apie nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 2 dalį. Esminis prokuratūros motyvas buvo tas, kad, atlikus VšĮ „Go Vilnius“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyti neatitikimai netrukdė nustatyti įstaigos veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų už 2023 metus. Tai reiškia, kad prokuroras skyrė apskaitos tvarkymo pažeidimus nuo baudžiamosios atsakomybės slenksčio, kuriam, kaip nurodyta sprendime, būtini tyčiniai pažeidimai ir įstatyme apibrėžti padariniai. Kita vertus, auditorių liudijimuose minimos aplinkybės yra reikšmingos skundui: jie nurodė, kad ne visais atvejais galėjo įvertinti, ar pagrįstai sumokėta už suteiktas paslaugas, o tai tiesiogiai liečia nutarimo motyvų pakankamumą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 216 straipsnio 1 dalį. VšĮ „Go Vilnius“ pateikimas FNTT 2025-08-11 lydraščiu ir 2025-10-06 rašytinis patvirtinimas taip pat svarbūs procesiškai, nes prokuratūra rėmėsi tuo, kad buvo pateikti pirminiai dokumentai, suvestinė lentelė, sąmatos, susirašinėjimas ir suteiktų paslaugų faktą patvirtinantys įrodymai. Jeigu skundėjas ginčytų nutraukimą, jo argumentas turėtų būti ne vien bendras nepasitenkinimas beveik 3 mln. eurų viešųjų lėšų panaudojimu, bet konkreti kritika, kodėl šie dokumentai nepaneigia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkto taikymo pagrindo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 4 dalis nustato aiškią institucinę seką: pirmiausia aukštesnysis prokuroras, kuris skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo gavimo, o tik po atsisakymo patenkinti skundą – ikiteisminio tyrimo teisėjas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsnio 3 dalis leidžia skundą nagrinėjančiam subjektui susipažinti su ikiteisminio tyrimo dokumentais ir pareikalauti paaiškinimų, todėl skundo stadijoje gali būti tikrinama ne tik išvada, bet ir jos faktinis pagrindimas. Pateikta teismų praktikos apžvalga dėl tarnybos pareigų neatlikimo nurodo, kad netinkamas pareigų atlikimas gali būti aplaidus, nekokybiškas, atmestinas ar nepakankamai veiksmingas pareigų vykdymas, neužtikrinantis tarnybos interesų, remiantis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-150-303/2020, 2K-7-25-495/2020, 2K-329-976/2017, 2K-42-942/2016 ir 2K-P-1/2014. Tačiau ši praktika susijusi su nusikalstamomis veikomis valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, todėl šioje situacijoje ji gali būti reikšminga tik tiek, kiek atskiria netvarkingą ar aplaidų pareigų vykdymą nuo konkrečiai tiriamos apskaitos nusikalstamos veikos. LVAT praktikos apibendrinime nurodyta administracinė byla Nr. A469–719/2005 rodo kitą svarbią ribą: ikiteisminio tyrimo nutraukimas nesurinkus pakankamai duomenų baudžiamajai kaltei pagrįsti savaime nepanaikina galimybės taikyti tarnybinę atsakomybę, jeigu tam yra atskiras teisinis pagrindas

Pasekmės. Realistiškiausias artimiausias scenarijus – A. Nemunaitis, jei turi procesinę teisę ir nėra praleidęs termino, skundžia prokuroro nutarimą per Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 5 dalyje nustatytas dvidešimt dienų nuo nutarimo nuorašo gavimo. Aukštesnysis prokuroras pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 straipsnio 4 dalį gali skundą patenkinti arba atmesti, o atmetimo atveju kelias pereina ikiteisminio tyrimo teisėjui. Jeigu skundas būtų patenkintas, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 64 straipsnio 2 ir 5 dalis sprendime turėtų būti nurodyti pažeidimai ir jis būtų siunčiamas vykdyti ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui ar prokurorui. Jeigu skundas būtų atmestas, nutraukimo nutarimas liktų galioti, o baudžiamojo proceso požiūriu svarbiausia išvada būtų ta, kad pagal surinktą medžiagą nepasiektas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkto slenkstis. Praktinė reikšmė VšĮ „Go Vilnius“ yra ta, kad baudžiamojo tyrimo nutraukimas neuždaro klausimo dėl dokumentavimo, sutarčių vykdymo ir vidaus kontrolės vertinimo, nes LVAT apibendrinime aptarta byla Nr. A469–719/2005 patvirtina, jog kita atsakomybės rūšis gali būti vertinama savarankiškai. Praktinė reikšmė savivaldybei ir tarybos nariams yra procesinė: ginčas dėl beveik 3 mln. eurų mokėjimų turi būti formuluojamas per nutarimo motyvų, duomenų pakankamumo ir tyrimo veiksmų išsamumo prizmę, o ne vien per viešųjų lėšų sumos dydį. Praktinė reikšmė prokuratūrai yra pareiga parodyti, kad nutarime pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 216 straipsnį aiškiai susieti nustatyti apskaitos neatitikimai, pateikti papildomi dokumentai ir išvada dėl baudžiamosios atsakomybės nebuvimo

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar Norvegijos sprendimas savaime taikytinas Lietuvoje, o ar Lietuvos teisėje yra kompetencinis pagrindas riboti arba diferencijuoti generatyvinio dirbtinio intelekto naudojimą bendrojo ugdymo procese. Jis pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pagal kurią švietimo įstaigos dirba pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus arba jos nustatyta tvarka suderintus mokymo planus ir bendrąsias programas. Ta pati norma nustato materialųjį kriterijų: mokymo turinys ir metodai turi atitikti švietimo įstaigai keliamus uždavinius ir visuomenės poreikius. Vertinant ugdymo tikslą reikšmingas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsnis, pagal kurį švietimo sistema turi ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti ir suteikti jaunajai kartai išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir kultūros lygį. Kompetencijos lygmeniu svarbi ir pozicija, išdėstyta dokumente „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-1216“: pagal Švietimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 3 dalį pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų aprašus, bendrąsias programas ir bendruosius ugdymo planus tvirtina švietimo, mokslo ir sporto ministras. Todėl generatyvinio DI naudojimo mokykloje klausimas šių šaltinių kontekste būtų ugdymo turinio, metodo ir proceso organizavimo klausimas, o ne savarankiška mokinio ar mokytojo technologinė laisvė

Teisinis vertinimas. Jeigu Lietuvoje būtų svarstomas Norvegijai panašus modelis, jo branduolys turėtų būti įtvirtintas per bendrąsias programas, ugdymo planus arba kitus ministro tvirtinamus ugdymo proceso dokumentus, nes būtent toks reguliavimo kelias nurodytas Švietimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje ir dokumente dėl Švietimo įstatymo 27 straipsnio pakeitimo projekto Nr. XVP-1216. Mokyklos pagal pateiktas normas neturėtų savarankiškai ignoruoti valstybės patvirtinto ugdymo turinio ar metodų, nes jų darbas siejamas su ministerijos patvirtintais arba suderintais mokymo planais ir bendrosiomis programomis. Kartu ši kompetencija nėra vien draudimo kompetencija: Švietimo įstatymo 1 straipsnis reikalauja ir intelekto ugdymo, ir išsilavinimo, atitinkančio dabarties mokslo bei kultūros lygį, todėl visiškas technologijos pašalinimas iš ugdymo turėtų būti derinamas su pareiga neatitolinti mokymo nuo dabarties mokslo lygio. Švietimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies formuluotė leidžia diferencijuoti metodus pagal mokyklos uždavinius ir visuomenės poreikius, todėl amžiaus grupių skyrimas, kaip aprašyta žinioje, teisiškai būtų vertinamas per proporcingą ugdymo proceso organizavimą. Pradinėse klasėse ribojimo argumentas remtųsi tik pateiktuose šaltiniuose matomu tikslu ugdyti intelektą ir suteikti bazinį išsilavinimą, o ne specialia DI draudimo norma, nes tokia norma šaltiniuose nepateikta. Vyresnėse klasėse leidimas naudoti DI prižiūrint mokytojui geriau dera su Švietimo įstatymo 1 straipsnio reikalavimu atitikti dabarties mokslo lygį ir su 30 straipsnio 1 dalies leidžiamu mokymo metodų reguliavimu. Mokytojo vaidmuo čia būtų ne tik technologinis, bet ir kvalifikacinis: pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį pedagoginį darbą gali dirbti asmenys, turintys atitinkamą pedagoginį išsilavinimą arba valstybės nustatytą pedagogo kvalifikaciją. Tai reiškia, kad DI taikymo priežiūra ugdymo procese, jei būtų įtvirtinta, turėtų būti siejama su kvalifikuotu pedagoginiu sprendimu, o ne vien su technine prieiga prie įrankio. Darbo apmokėjimo aspektu pateikti šaltiniai tiesiogiai nenustato papildomo atlygio už DI priežiūrą, tačiau Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XIII-198 5 priedo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje ir to paties įstatymo pakeitimo 8 straipsnyje matomas modelis, pagal kurį mokytojų pareiginės algos koeficientai ir jų didinimas siejami su kvalifikacija, stažu ir veiklos sudėtingumu. Dėl to praktinis DI priežiūros įvedimas mokyklose galėtų kelti darbo krūvio ir veiklos sudėtingumo klausimą, bet pateiktos normos leidžia analizuoti tik esamus koeficientų ir sudėtingumo kriterijus, o ne specialų DI priedą. Technologinės infrastruktūros požiūriu reikšmingos Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklės: 1.2 punkte nustatyta, kad vienas ugdymo procese naudojamas prie tinklo prijungtas kompiuteris tenka ne daugiau kaip keturiems mokiniams. Ši norma rodo, kad Lietuvos reguliavimas jau skaičiuoja prie tinklo prijungtus kompiuterius kaip ugdymo proceso infrastruktūros elementą, todėl DI ribojimas turėtų būti suderintas su esama skaitmeninės infrastruktūros politika. Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos ir Bendrojo ugdymo modernizavimo programos 11 punktas taip pat svarbus, nes kritikuoja ugdymo proceso orientavimą daugiau į žinias, o ne į jų pritaikymą, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimą. Tos pačios programos 12 punktas pažymi, kad per lėtai diegiamos naujos technologijos ir mokymo metodai daro poveikį ugdymo rezultatams, todėl vien draudžiamasis modelis pagal pateiktus šaltinius nebūtų vienintelė akivaizdi kryptis. Autorių teisių srityje DI naudojimas mokymui galėtų susidurti su duomenų bazių naudojimu: Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 32 straipsnio 4 dalis leidžia išleistą arba viešai paskelbtą duomenų bazę naudoti kaip pavyzdį mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais, jei nurodomas šaltinis ir naudojimą pateisina nekomercinis tikslas. To paties įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 5 punktas leidžia švietimo įstaigoms perkelti ar naujai panaudoti duomenų bazę skaitmeninei kopijai naudoti tik mokymo iliustracijoms, kai naudojimas vyksta švietimo įstaigai prisiimant atsakomybę, jos patalpose ar kitose vietose arba saugiame elektroniniame tinkle, prie kurio prieigą turi tik mokytojai, dėstytojai ir besimokantieji. Taigi net ir leidžiant DI priemones mokykloje, duomenų bazių turinio naudojimas negalėtų būti vertinamas kaip neribotas, nes pateiktos išimtys siejamos su mokymo iliustracijomis, šaltinio nurodymu, nekomerciniu tikslu ir ribota prieiga. Viešojo administravimo lygmeniu dokumente „Dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 3, 9-1, 9-2 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto Nr. XVP-925“ nurodyta, kad konkrečių informacinių technologijų, įskaitant DI, naudojimas viešajame sektoriuje turėtų būti reglamentuojamas Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatyme, o ne Viešojo administravimo įstatyme. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad rengiamas atskiras įstatymo projektas, kuriame bus nustatyta Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinančių Lietuvos valstybės institucijų kompetencija bei kitų subjektų teisės ir pareigos, o Reglamento (ES) 2024/1689 40 straipsnyje numatyti darnieji standartai gali lemti poreikį keisti valstybės informacinių išteklių reguliavimą

Pasekmės. Pirmasis realistiškas scenarijus yra rekomendacinio arba metodinio reguliavimo tęstinumas per ugdymo turinį ir planus, nes pateikti šaltiniai aiškiai rodo ministro kompetenciją tvirtinti bendrojo ugdymo programų aprašus, bendrąsias programas ir bendruosius ugdymo planus. Antrasis scenarijus yra amžiaus grupėmis diferencijuotas reguliavimas: pradinis ugdymas galėtų būti labiau saugomas nuo DI kaip metodo, o pagrindiniame ir viduriniame ugdyme DI galėtų būti leidžiamas kaip prižiūrimas mokymo metodas, jei tai būtų įtvirtinta kompetentinguose ugdymo dokumentuose. Trečiasis scenarijus yra platesnis viešojo sektoriaus DI reguliavimas, kai mokykloms reikšmingos taisyklės atsirastų ne vien švietimo dokumentuose, bet ir per Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo ar specialaus Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinimo įstatymo pakeitimus. Mokykloms tai praktiškai svarbu dėl pareigos veikti pagal patvirtintus planus ir programas, mokytojams - dėl kvalifikuotos priežiūros ir galimo darbo krūvio vertinimo, mokiniams - dėl skirtingų DI naudojimo sąlygų pagal ugdymo pakopą. Švietimo įstaigų administracijoms svarbiausi būtų trys vykdymo klausimai: kaip įrašyti DI naudojimą į ugdymo procesą, kaip užtikrinti prieigą per mokyklos infrastruktūrą ir kaip laikytis autorių teisių bei duomenų bazių naudojimo ribų. Tėvams ir mokiniams tokio reguliavimo pasekmė būtų ne abstraktus technologijos uždraudimas, o konkrečiai apibrėžta mokymosi aplinka, kurioje DI naudojamas arba ribojamas pagal valstybės patvirtintą ugdymo turinį, mokytojo priežiūrą ir mokymo tikslą

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar darbdavys gali siūlyti keturių dienų savaitę, trumpesnę dieną, lankstų grafiką ar mišrų nuotolinį darbą, o kaip toks modelis turi būti įformintas kaip darbo laiko norma, darbo laiko režimas ir darbo funkcijos atlikimo vieta. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 44 straipsnį dėl pranešimo apie darbo sąlygas, 52 straipsnį dėl nuotolinio darbo, 112 straipsnį dėl darbo laiko normos, 113 straipsnį dėl darbo laiko režimo ir 116 straipsnį dėl lankstaus darbo grafiko. Kadangi Darbo kodekso 1 straipsnio 2 dalis apima ir su darbo teisės normų laikymusi bei priežiūra susijusius santykius, šių modelių diegimas nėra vien vidaus vadybos klausimas. Lietuvos darbo teisės normos taikomos darbo santykiams, vykdomiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal Darbo kodekso 8 straipsnio 1 dalį. Todėl darbdavys, diegdamas naują modelį Lietuvoje dirbantiems darbuotojams, turi pirmiausia atskirti tris dalykus: ar mažinama darbo laiko norma, ar tik kitaip paskirstoma ta pati norma, ir ar darbas atliekamas ne darbovietėje

Teisinis vertinimas. Darbo kodekso 112 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad darbo laiko norma būtų nustatyta darbo sutartyje, o 112 straipsnio 3 dalis nustato bendrą keturiasdešimties valandų per savaitę normą, nebent darbo teisės normos nustato sutrumpintą normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko. Vadinasi, keturių dienų savaitė gali reikšti skirtingus teisinius režimus: keturiasdešimties valandų normos paskirstymą į keturias dienas arba mažesnę savaitės normą, jeigu šalys dėl to susitaria. Darbo kodekso 113 straipsnio 1 dalis apibrėžia darbo laiko režimą kaip darbo laiko normos paskirstymą per dieną, savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Pagal 113 straipsnio 2 dalį, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip, režimą vienam darbuotojui, darbuotojų grupei ar visiems darbuotojams nustato darbdavys. Tas pats straipsnis aiškiai leidžia rinktis nekintančią darbo dienos trukmę ir darbo dienų per savaitę skaičių, suminę darbo laiko apskaitą arba lankstų darbo grafiką. Lankstaus grafiko atveju Darbo kodekso 116 straipsnio 1 dalis leidžia darbuotojui pačiam nustatyti darbo dienos pradžią ir pabaigą, tačiau tik laikantis 116 straipsnio 2 dalies. Pagal 116 straipsnio 2 dalį darbdavys nustato fiksuotas valandas, kuriomis darbuotojas privalo dirbti darbovietėje, o šių valandų keitimas galimas įspėjus darbuotoją ne vėliau kaip prieš dvi jo darbo dienas. Nefiksuotos valandos dirbamos darbuotojo pasirinkimu prieš arba po fiksuotų valandų, o pagal 116 straipsnio 3 dalį neišdirbtos nefiksuotos valandos su darbdavio sutikimu gali būti perkeltos į kitą darbo dieną, nepažeidžiant maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko. Tai reiškia, kad darbdavio nurodytos „branduolio“ valandos turi būti ne tik vadybinis susitarimas, bet ir teisiškai aiškiai nustatyta režimo dalis. Darbo kodekso 44 straipsnio 1 dalies 10 punktas įpareigoja iki darbo pradžios pateikti informaciją apie nustatytą darbo dienos arba darbo savaitės trukmę, viršvalandžių nustatymo ir mokėjimo už juos tvarką ir, jei taikoma, darbo pamainos keitimo tvarką. Todėl praktika, kai skelbiama trumpesnė savaitė, bet faktiškai tikimasi darbo po nustatytų valandų, kertasi su pareiga aiškiai apibrėžti trukmę ir viršvalandžių tvarką. Nuotolinis darbas pagal Darbo kodekso 52 straipsnio 1 dalį yra darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai funkcijos ar jų dalis reguliariai atliekamos kitoje su darbdaviu suderintoje vietoje, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas. Pagal 52 straipsnio 2 dalį nuotolinis darbas skiriamas darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu, o darbuotojo atsisakymas dirbti nuotoliniu būdu negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį ar pakeisti darbo sąlygas. Ta pati norma suteikia sustiprintą apsaugą nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms, darbuotojams, auginantiems vaiką iki aštuonerių metų, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką su negalia iki aštuoniolikos metų, taip pat darbuotojams, kurių prašymas pagrįstas sveikatos būkle, negalia arba būtinybe slaugyti ar prižiūrėti artimą asmenį. Tokį prašymą darbdavys privalo tenkinti, jeigu neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas. Panaši pareiga dėl pageidaujamo darbo laiko režimo įtvirtinta Darbo kodekso 113 straipsnio 1 dalyje, todėl lankstumas kai kuriems darbuotojams nėra vien darbdavio gera valia. Mažiems darbdaviams svarbi Darbo kodekso 110 straipsnio 4 punkto išimtis: darbdaviai, įdarbinantys mažiau kaip dešimt darbuotojų, apie pamainų grafikus turi pranešti ne prieš septynias dienas, o ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, nebent susitariama kitaip. Vis dėlto ši išimtis nepanaikina pareigos laikytis darbo laiko normos, režimo, poilsio ir informavimo apie esmines darbo sąlygas taisyklių. Jei taikoma darbo vietos dalijimosi logika, Darbo kodekso 94 straipsnio 4 dalis reikalauja, kad darbuotojai vienas kitą pakeistų taip, jog nenukentėtų darbo funkcijos atlikimas. Projektiniam darbui aktuali Darbo kodekso 90 straipsnio 1 dalis, pagal kurią projektinio darbo sutartyje privalo būti nustatyta vidutinė savaitės darbo valandų norma, o 90 straipsnio 2 dalis leidžia darbuotojui laiką skirstyti savo nuožiūra, bet tik laikantis poilsio ir maksimaliojo darbo laiko ribojimų

Pasekmės. Praktiškai saugiausias scenarijus yra toks, kai darbdavys prieš pradėdamas modelį atnaujina darbo sąlygų informaciją pagal Darbo kodekso 44 straipsnį, darbo sutartyje aiškiai atskiria darbo laiko normą pagal 112 straipsnį ir darbo laiko režimą pagal 113 straipsnį, o lankstaus grafiko taisykles suderina su 116 straipsniu. Jei keturių dienų savaitė reiškia tą pačią savaitės normą, svarbiausia užtikrinti, kad jos paskirstymas nepažeistų maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio reikalavimų. Jei keturių dienų savaitė reiškia mažesnę savaitės normą, tai turi atsispindėti darbo sutartyje kaip darbo laiko normos pakeitimas, nes pagal 112 straipsnio 1 dalį norma yra sutartinė sąlyga. Mišraus darbo atveju svarbiausia nevadinti nuotolinio darbo vienašaliu darbdavio sprendimu, kai pagal 52 straipsnio 2 dalį jis grindžiamas darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu. Darbdaviams, turintiems mažiau kaip dešimt darbuotojų, praktinę reikšmę turi trumpesnis pamainų grafikų pranešimo terminas pagal 110 straipsnį, tačiau jis nesuteikia teisės neapibrėžti grafiko ar darbo trukmės. Darbuotojams šios taisyklės svarbios todėl, kad leidžia atskirti tikrą lankstumą nuo situacijos, kai darbo laikas formaliai trumpinamas, bet darbo krūvis ir pasiekiamumo pareiga faktiškai perkeliami į poilsio laiką. Valstybinei darbo inspekcijai šie klausimai praktiškai reikšmingi todėl, kad pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalį jos stebėsena apima, be kita ko, darbo laiko apskaitos, informavimo ir konsultavimo bei darbo apmokėjimo normų pažeidimus. Todėl reali tolesnė eiga priklausys nuo to, ar darbdaviai naujus modelius įformins kaip aiškią darbo laiko normos, režimo, nuotolinio darbo ir viršvalandžių tvarkos sistemą, ar paliks juos neapibrėžtų lūkesčių lygyje

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Ministras Pirmininkas galėjo Seimui pateikti Vyriausybės programą 2026 m. liepos 3 d., kai Respublikos Prezidentas Vyriausybės sudėtį patvirtino tik 2026 m. liepos 6 d. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį, nustatantį, kad Ministras Pirmininkas „pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą“. Reikšmingas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 1 straipsnis, pagal kurį Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Įgaliojimų suteikimo pasekmės vertintinos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 101 straipsnį ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį: nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti tik Seimui pritarus jos programai. Vyriausybės programos vėlesnis įgyvendinimas siejamas su Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo 19 straipsniu ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu dėl įgyvendinimo plano patvirtinimo per 3 mėnesius

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą faktinę seką programos projektas buvo įregistruotas liepos 3 d., o Prezidento dekretas dėl XXI Vyriausybės sudėties pasirašytas liepos 6 d., todėl procedūros branduolys yra ne politinio turinio, bet subjekto tinkamumo klausimas. Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio formuluotė jungia du veiksmus: Seimui pristatoma Prezidento patvirtinta Vyriausybė ir pateikiama svarstyti jos programa. Kadangi pagal Vyriausybės įstatymo 1 straipsnį Vyriausybę sudaro ne vien Ministras Pirmininkas, bet ir ministrai, „savo sudaryta ir Respublikos Prezidento patvirtinta Vyriausybė“ teisiškai suponuoja jau patvirtintą ministrų kabinetą. Todėl programos pateikimas iki Prezidento dekreto dėl sudėties kelia riziką, kad Seimui buvo pateiktas ne Prezidento patvirtintos Vyriausybės, o dar tik formuojamo kabineto programos projektas. Ministro Pirmininko teisė vadovauti programos rengimui pripažįstama Vyriausybės darbo reglamento 37 punktu, tačiau rengimas ir pateikimas svarstyti nėra tapačios procedūrinės stadijos. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį privalo teikti paskirtiems naujiesiems ministrams medžiagą programai parengti, o tai taip pat rodo, kad programos rengimo mechanizmas siejamas su paskirtų ministrų dalyvavimu. Seimo kompetencija šioje stadijoje yra svarstyti Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir spręsti, ar jai pritarti; tai aiškiai nurodyta šaltinyje dėl Vyriausybės įstatymo projekto Nr. XIIP-1155, remiantis Konstitucijos 67 straipsniu. Jeigu Seimas programai pritartų, pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį nauja Vyriausybė gautų įgaliojimus veikti posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu programai nepritartų, Ministras Pirmininkas pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį naują programą turėtų pateikti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos. Žinioje minimas 10 dienų terminas nesutampa su pateiktu Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio tekstu, kuriuo čia ir reikia vadovautis. Konstitucijos 101 straipsnis nustato griežtesnę pasekmę: jeigu Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti. Priesaikos aspektas reikšmingas pagal šaltinyje Nr. 16 nurodytą Konstitucijos 93 straipsnio taisyklę, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai, pradėdami eiti pareigas, Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybės darbo turinys po įgaliojimų gavimo būtų kolegialus: pagal Konstitucijos 95 straipsnį valstybės valdymo reikalai sprendžiami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimant nutarimus. LVAT administracinės teisės praktikos biuletenyje Nr. 35 pateikta taisyklė dėl Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 9 punkto yra susijusi su įstaigų struktūros tvirtinimo tvarka, todėl šiai Vyriausybės programos pateikimo procedūrai analogiškos taisyklės nesuformuluoja

Pasekmės. Pirmasis praktinis scenarijus yra Seimo pritarimas programai po to, kai kabinetas jau patvirtintas ir ministrai prisiekia; tada politinė ir administracinė reikšmė būtų ta, kad Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Tokiu atveju per 3 mėnesius nuo pritarimo Vyriausybė turėtų patvirtinti Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį ir Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnį. Antrasis scenarijus yra Seimo motyvuotas nepritarimas, kuris įjungtų 15 dienų terminą naujai programai pateikti pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Trečiasis scenarijus būtų pakartotinis nepritarimas naujai sudarytos Vyriausybės programai; pagal Konstitucijos 101 straipsnį tokiu atveju Vyriausybė privalėtų atsistatydinti. Procedūros tikslumas praktiškai svarbus Seimui, nes jo pritarimas nėra formalumas, o konstitucinė įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimo stadija. Jis svarbus ir Prezidentui bei Ministrui Pirmininkui, nes ministrų paskyrimo ir programos pateikimo seka lemia, ar Seimui pateikiama būtent Prezidento patvirtintos Vyriausybės programa. Ministrams tai svarbu dėl solidaros atsakomybės Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą, nurodytos šaltinyje dėl projekto Nr. XIIP-1155 ir Vyriausybės darbo reglamento bendrosiose nuostatose. Galiausiai viešojo administravimo institucijoms tai svarbu todėl, kad tik po programos patvirtinimo ir įgyvendinimo plano priėmimo atsiranda konkretūs prioritetų įgyvendinimo terminai, atsakingos institucijos ir Vyriausybės kanceliarijos koordinuojama stebėsena pagal Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnį

Esmė. Teisinis klausimas yra ne tai, ar penktadienio ar darbo dienos vestuvės yra „mados“ pokytis, bet kokiomis sąlygomis civilinės metrikacijos įstaiga gali įregistruoti pasirinktą santuokos laiką, vietą ir formą. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.18 straipsnį, 3.301 straipsnį, 3.303 straipsnį, 3.24 straipsnį ir 3.304 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3, 6 ir 19 straipsnius. CK 3.18 straipsnis nustato bazinę taisyklę: santuoka sudaroma padavus prašymą įregistruoti santuoką ir ją įregistravus civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo arba CK 3.24 straipsnio nustatyta tvarka. Todėl pasirinkta data ar savaitės diena savaime nesukuria teisės į santuokos įregistravimą, jeigu nėra įvykdytos registravimo sąlygos ir procedūra. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis įpareigoja civilinės metrikacijos įstaigą prieš registravimą patikrinti, ar įvykdytos CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos santuokos sudarymo sąlygos. Pagal to paties įstatymo 19 straipsnio 2–3 dalis santuoka registruojama dalyvaujant abiem norintiems susituokti asmenims ir dviem liudytojams, sudarant santuokos sudarymo įrašą

Teisinis vertinimas. Panevėžio porų pasirinkimas tuoktis penktadieniais ar kitomis darbo dienomis teisės požiūriu yra galimas tiek, kiek civilinės metrikacijos įstaiga gali organizuoti ceremoniją Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse nustatyta tvarka, nes CK 3.281 straipsnis šias taisykles priskiria teisingumo ministro tvirtinamai registravimo tvarkai. Prašymo pateikimas yra būtinas pradinis veiksmas, nes CK 3.18 straipsnis santuokos sudarymą sieja su prašymo padavimu ir registravimu. CK 3.301 straipsnio 1 dalis nustato imperatyvų terminą: santuoka registruojama praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo įregistruoti santuoką padavimo dienos. Todėl 2026-07-16 pateiktas prašymas įprasta tvarka neleistų registruoti santuokos 2026-08-08, nes vieno mėnesio terminas nebūtų suėjęs; tokia data būtų galima tik taikant CK 3.301 straipsnio 2 dalį, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos vadovas, esant svarbioms priežastims, leistų registruoti santuoką anksčiau. Norint įprasta tvarka tuoktis 2026-09-26, prašymas turėtų būti paduotas ne vėliau kaip 2026-08-26, 2026-10-10 datai – ne vėliau kaip 2026-09-10, o 2026-12-12 datai – ne vėliau kaip 2026-11-12. CK 3.303 straipsnio 1 dalis ir Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis reiškia, kad net ir rezervavus patogų laiką ceremonija negali būti atlikta be ketinančių susituokti asmenų ir dviejų liudytojų dalyvavimo. Civilinės metrikacijos pareigūnas iki įrašo sudarymo dar kartą tikrina santuokos sudarymo sąlygas pagal CK 3.303 straipsnio 2 dalį, todėl registravimas nėra vien techninis datos patvirtinimas. Įrašius santuokos sudarymo įrašą, pagal CK 3.303 straipsnio 3 dalį sutuoktiniams išduodamas santuokos liudijimas, o pagal Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį civilinės būklės akto įrašas yra civilinės būklės akto įrodymas. CK 3.298 straipsnis pateiktuose šaltiniuose santuokos registravimo vietą sieja su vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigomis ir Lietuvos Respublikos konsulinėmis įstaigomis. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis taip pat nurodo, kad civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, o įstatyme nustatytais atvejais – konsulinės įstaigos. Žinioje minimos bažnytinės santuokos vertintinos pagal CK 3.24 straipsnį ir CK 3.304 straipsnį: jos sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip santuoka civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu nepažeistos CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytos sąlygos, santuoka sudaryta valstybės pripažintos religinės organizacijos kanonų tvarka ir įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Religinė bendruomenė ar bendrija pagal CK 3.24 straipsnio 3 dalį, o atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo pagal CK 3.304 straipsnio 1 dalį per dešimt dienų po bažnytinės santuokos turi pateikti nustatytos formos pranešimą santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai. Jeigu pranešimas pateikiamas laiku, CK 3.24 straipsnio 3 dalis ir CK 3.304 straipsnio 2 dalis sieja santuokos sudarymo momentą su jos sudarymo bažnyčios nustatyta tvarka diena. Jeigu dešimties dienų terminas praleidžiamas, pagal CK 3.24 straipsnio 4 dalį ir CK 3.304 straipsnio 3 dalį santuoka laikoma sudaryta nuo jos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje dienos. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis suteikia pagrindą motyvuotai atsisakyti registruoti civilinės būklės aktą, jeigu registravimas neatitiktų įstatymo ar taisyklių reikalavimų arba prieštarautų viešajai tvarkai; toks atsisakymas skundžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka

Pasekmės. Praktiškai poroms svarbiausia tai, kad populiari data nėra teisinė garantija: ją lemia laiku paduotas prašymas, vieno mėnesio termino laikymasis, abiejų asmenų ir dviejų liudytojų dalyvavimas bei santuokos sąlygų patikrinimas. Civilinės metrikacijos įstaigai svarbu, kad didesnis darbo dienų ir išvažiuojamųjų ceremonijų poreikis nekeičia jos pareigos registruoti tik teisės aktų reikalavimus atitinkančius civilinės būklės aktus. Jeigu prašymas dėl pageidaujamos datos pateiktas per vėlai, realistiškas scenarijus yra vėlesnės datos parinkimas arba kreipimasis dėl CK 3.301 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties, kai nurodomos svarbios priežastys. Jeigu iki ceremonijos paaiškėja, kad CK 3.12–3.17 straipsnių sąlygos nėra įvykdytos, civilinės metrikacijos įstaiga negali apsiriboti rezervacijos faktu ir turi vadovautis registravimo reikalavimais. Bažnytinę santuoką pasirinkusioms poroms reikšmingas dešimties dienų pranešimo terminas, nes nuo jo priklauso, ar civilinės teisės požiūriu santuokos sudarymo momentas bus siejamas su bažnytinės ceremonijos diena, ar su vėlesne apskaitos diena. Dėl to ši tvarka svarbi ne tik šventės organizavimui, bet ir sutuoktinių teisiniam statusui, civilinės būklės įrodymui bei vėlesniems šeimos ir turto teisiniams padariniams, kurie prasideda nuo teisėtai sudarytos ir įregistruotos arba į apskaitą įtrauktos santuokos

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar Norvegijos modelis automatiškai taikytinas Lietuvai, o ar Lietuvos institucijos pagal nacionalinę švietimo ir vaiko teisių apsaugos teisę gali nustatyti privalomas generatyvinio DI naudojimo mokyklose ribas. Šis klausimas pirmiausia spręstinas pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2, 25 ir 30 straipsnius, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo 5 ir 30 straipsnius, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 52 ir 571 straipsnius. DI reguliavimo sluoksnis kyla iš Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo 2, 4 ir 5 straipsnių, nes juose nacionalinė teisė susiejama su Reglamentu (ES) 2024/1689, t. y. Dirbtinio intelekto aktu. Šio įstatymo 2 straipsniu nustatyta, kad kitos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžiamos Reglamente (ES) 2024/1689, o 4 straipsniu šis reglamentas įrašytas į įstatymo priedą. Kadangi minėtas pakeitimo įstatymas pagal 5 straipsnį įsigaliojo 2025 m. balandžio 1 d., 2026 m. liepos 16 d. DI akto sąvokinis ir įgyvendinamasis kontekstas Lietuvos teisėje jau yra įtvirtintas

Teisinis vertinimas. Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis suteikia pagrindą reguliuoti ugdymo procesą per Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintus arba jos nustatyta tvarka suderintus mokymo planus ir bendrąsias programas. Ta pati norma reikalauja, kad mokymo turinys ir metodai atitiktų švietimo įstaigai keliamus uždavinius bei visuomenės poreikius, todėl DI naudojimo ribojimas galėtų būti formuojamas kaip ugdymo metodo, priemonės ar mokymo turinio organizavimo taisyklė. Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis apibrėžia, kad Lietuvos švietimo sistema apima, be kita ko, ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį mokymą ir neformalųjį švietimą, todėl ribojimų adresatai turėtų būti aiškiai susieti su konkrečiu švietimo įstaigų tipu ar pakopa. Mokytojų vaidmeniui svarbus Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 25 straipsnis, nes pedagoginį darbą gali dirbti kvalifikaciją turintys asmenys, o tai leidžia diferencijuoti mokinių ir mokytojų teises naudoti DI ugdymo procese. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai su vaiko teisėmis ir jų apsauga susijusius santykius kiti teisės aktai reguliuoja kitaip, taikomos šio įstatymo nuostatos, išskyrus ratifikuotas tarptautines sutartis ir Europos Sąjungos teisės aktus tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad mokyklinis DI reguliavimas negalėtų būti vien technologijų diegimo politika: jis turėtų būti derinamas su vaiko teisių apsaugos režimu. Savivaldybių kompetencijai reikšmingas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 52 straipsnis, pagal kurį savivaldybės organizuoja ir finansuoja švietimo bei kitų reikalingų paslaugų vaikui ir šeimai prieinamumą, analizuoja vaiko gerovės būklę ir užtikrina priemonių įgyvendinimą. Todėl nacionalinis DI ribojimas mokyklose praktiškai būtų įgyvendinamas ne vien ministerijos lygmeniu, bet ir per savivaldybių planavimą, pagalbą šeimoms bei paslaugų organizavimą. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo 6 straipsnis nėra bendras DI draudimo pagrindas, tačiau jis rodo, kad su vaiko mokymusi ir elgesiu susijusios individualios priemonės gali būti skiriamos terminuotai, pavyzdžiui, iki vienų metų ar iki 20 valandų, priklausomai nuo priemonės rūšies. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo pakeitimai patys nenustato mokykloms konkretaus DI draudimo, bet į nacionalinę teisę įveda Reglamento (ES) 2024/1689 sąvokų ir įgyvendinimo kontekstą. Šaltinyje dėl Viešojo administravimo įstatymo projekto Nr. XVP-925 nurodyta, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija rengia atskirą įstatymo projektą, kuriame bus nustatyta Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinančių Lietuvos institucijų kompetencija bei kitų subjektų teisės ir pareigos. Tas pats šaltinis rodo, kad vien deklaratyvios nuostatos dėl DI naudojimo laikomos netinkamomis, jeigu jos nenustato konkrečių viešojo administravimo subjektų teisių ir pareigų. Tai ypač svarbu mokykloms, nes veiksmingas ribojimas turėtų aiškiai atsakyti, kas nustato taisykles, kas prižiūri jų vykdymą, kokiais atvejais DI leidžiamas ir kokios pasekmės taikomos už pažeidimus. Technologijų ir inovacijų įstatymo 14 straipsnio 2 dalis rodo, kad valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija vykdo programas, teikia finansavimą, metodinę pagalbą inovatyviems pirkimams ir konsultavimo paslaugas, todėl jos vaidmuo labiau susijęs su technologijų diegimo ir kompetencijų rėmimu, o ne su tiesioginiu mokinių elgesio reglamentavimu. Konstitucinio Teismo praktikos aspektas šaltiniuose pateiktas tik per nuorodą į Švietimo įstatymo 67 straipsnio pakeitimo projekto Nr. XVP-48 vertinimą: nurodyta, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamos nevalstybinės mokymo ir auklėjimo įstaigos. Dėl to DI ribojimai turėtų būti formuluojami taip, kad nepagrįstai neiškreiptų valstybinių, savivaldybių ir privačių mokyklų veiklos sąlygų

Pasekmės. Realistiškiausias artimiausias scenarijus Lietuvoje būtų ne tiesioginis Norvegijos draudimo perkėlimas, o mokymo planų, bendrųjų programų arba metodinių taisyklių patikslinimas pagal Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį. Griežtesnis scenarijus būtų specialus teisinis reguliavimas, kuriame pagal Reglamento (ES) 2024/1689 įgyvendinimo logiką būtų apibrėžta institucijų kompetencija, mokyklų pareigos ir mokinių naudojimosi DI ribos. Toks reguliavimas turėtų praktinę reikšmę mokyklų vadovams, nes jie turėtų organizuoti ugdymo procesą pagal privalomas taisykles, o ne vien rekomendacijas. Mokytojams tai reikštų pareigą atskirti prižiūrimą, ugdymo tikslus atitinkantį DI naudojimą nuo savarankiškų užduočių atlikimo technologijos pagalba. Mokiniams ir tėvams svarbiausia būtų aiškumas, kokiais amžiaus tarpsniais, pamokomis ar atsiskaitymų formomis DI priemonės leidžiamos, ribojamos arba draudžiamos. Savivaldybėms pasekmės kiltų iš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 52 straipsnio, nes jos turėtų užtikrinti pagalbos, konsultavimo ir kitų paslaugų prieinamumą vaikui bei šeimai. Jeigu ribojimai būtų susieti su vaikų apsauga nuo žalingos informacijos ar turinio, reikšminga būtų šaltinyje dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitos nurodyta logika: kriterijai, žymėjimas, skelbimo ir platinimo tvarka bei atsakomybė už reikalavimų nesilaikymą. Tačiau pagal pateiktus šaltinius vien pats DI buvimas mokykloje dar nėra kvalifikuotas kaip draudžiamas reiškinys; teisinė problema kyla tada, kai reikia suderinti ugdymo metodų pasirinkimą, vaiko teisių apsaugą ir aiškią institucijų kompetenciją. Todėl Lietuvai svarbiausias praktinis klausimas būtų ne simbolinis draudimas, o normų tikslumas: amžiaus ribos, leidimo išimtys, mokytojo priežiūros apimtis, atsiskaitymų tvarka ir atsakingos institucijos

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar Seimo nariui taikoma apykojė ir su ja susiję elgesio reikalavimai yra „kitoks jo laisvės suvaržymas“, kuriam pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnį būtinas Seimo sutikimas. Šis klausimas sprendžiamas pirmiausia pagal Konstitucijos 62 straipsnį, nustatantį, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Kartu reikšmingas Konstitucijos 60 straipsnis, pagal kurį Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas, ir Konstitucijos 76 straipsnis, pagal kurį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato įstatymo galią turintis Seimo statutas. Teisinė analizė taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime pateikta imuniteto samprata, cituojama šaltiniuose: imunitetas yra papildomos asmens neliečiamybės garantijos, reikalingos ir būtinos pareigoms tinkamai atlikti. Todėl ginčo branduolys nėra vien techninis apykojės veikimas, o jos santykis su Seimo nario konstitucine neliečiamybe ir galimybe realiai vykdyti parlamentines pareigas

Teisinis vertinimas. Pagal Konstitucijos 62 straipsnį Seimo nario neliečiamybė apima ne tik suėmimą, bet ir bet kokį kitą laisvės suvaržymą, todėl apykojė, jeigu ji riboja judėjimą, nustato buvimo vietos pareigas ar verčia palikti Seimo patalpas, patenka į šios nuostatos vertinimo lauką. Iš žinioje nurodytų faktų matyti, kad priemonė veikia ne vien abstrakčiai: ji trukdo balsavimo metu ir gali trukdyti patekti į Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto uždarus posėdžius. Tai tiesiogiai susiję su Konstitucijos 60 straipsnyje saugomomis Seimo nario veiklos garantijomis, nes Seimo nario teisės šiuo atveju neatskiriamos nuo pareigos dalyvauti Seimo darbe. Šaltinyje dėl politikų profesinės etikos kodekso projekto pabrėžta, kad politiko teisių apribojimas kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijoje įtvirtintam statusui, neliečiamybei ir veiklos garantijoms, nes politikų teisės yra neatskiriamos nuo pareigų. Ten pat pažymėta, kad Konstitucijoje nėra nuostatų dėl Seimo narių laikino įgaliojimų apribojimo. Tai reiškia, kad kardomoji priemonė negali de facto virsti laikinu parlamentinių įgaliojimų apribojimu, jei tam nėra aiškaus konstitucinio ir įstatyminio pagrindo. Konstitucijos 76 straipsnis svarbus tiek, kiek Seimo vidaus darbo tvarka, įskaitant komitetų darbą ir slaptų posėdžių organizavimą, priklauso Seimo statuto reguliavimo sričiai. Tačiau pats Seimo darbo organizavimas nepanaikina Konstitucijos 62 straipsnio reikalavimo, jeigu baudžiamojo proceso priemonė suvaržo Seimo nario laisvę. Šaltinyje dėl Rinkimų kodekso projekto taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje expressis verbis nustatyti subjektai, turintys imunitetą, ir institucijos, kurios turi teisę duoti sutikimą dėl jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio laisvės suvaržymo. Seimo nario atveju tokia institucija pagal Konstitucijos 62 straipsnį yra Seimas. Todėl teisėsaugos veiksmai turi būti vertinami pagal tai, ar prieš taikant ar tęsiant priemonę buvo gautas būtinas Seimo sutikimas ir ar priemonė neperžengia tokio sutikimo ribų. Jeigu apykojė paskirta kaip reakcija į anksčiau skirtos kardomosios priemonės sąlygų pažeidimą, tai gali paaiškinti priemonės procesinę logiką, tačiau savaime neatsako į konstitucinį klausimą dėl Seimo nario laisvės suvaržymo. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo 42 straipsnis rodo, kad kardomosios priemonės vykdymas gali būti nutraukiamas, be kita ko, pasibaigus jos terminui, nepratęsus intensyvios priežiūros ar asmeniui bent du kartus pažeidus sąlygas tam tikromis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Ši norma tiesiogiai taikoma sprendimų vykdymui Lietuvos Respublikoje pagal tarpusavio pripažinimo mechanizmą, todėl iš jos galima remtis tik bendru matomu principu, kad kardomosios priemonės vykdymas siejamas su terminais, peržiūra ir sąlygų laikymusi. Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime suformuluota imuniteto paskirtis šiuo atveju reiškia, kad Seimo nario neliečiamybė nėra privilegija išvengti proceso, bet garantija, jog procesinės priemonės netaptų kliūtimi vykdyti Tautos atstovo funkcijas. Dėl to S. Skvernelio skundas dėl priemonės turėtų būti vertinamas ne tik pagal tai, ar jis pažeidė ankstesnius įpareigojimus, bet ir pagal priemonės poveikį balsavimui, patekimui į Seimo patalpas bei darbui komitete. Teismų įstatymo 47 straipsnis dėl teisėjo imuniteto šiai situacijai tiesiogiai netaikomas, tačiau jis patvirtina tą pačią konstitucinę logiką: tam tikrų pareigūnų laisvės suvaržymas siejamas su specialiu sutikimu ir papildomomis garantijomis

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus: teismas ar kompetentinga institucija palieka priemonę galioti, bet jos taikymas turi būti suderintas taip, kad ji neužkirstų kelio Seimo nariui dalyvauti posėdžiuose, balsuoti ir vykdyti komiteto funkcijų. Antrasis scenarijus: priemonė pakeičiama švelnesne, jei nustatoma, kad jos poveikis parlamentinei veiklai yra neproporcingas Konstitucijos 62 ir 60 straipsnių požiūriu. Trečiasis scenarijus: jeigu nustatoma, kad priemonė buvo taikyta kaip Seimo nario laisvės suvaržymas be būtino Seimo sutikimo, pagrindinis ginčas persikelia į konstitucinės kompetencijos pažeidimo klausimą. Praktinė reikšmė pirmiausia tenka pačiam Seimo nariui, nes nuo priemonės sąlygų priklauso jo galimybė balsuoti ir dalyvauti komiteto darbe. Ji taip pat svarbi Seimui kaip institucijai, nes Konstitucijos 76 straipsnis paveda Seimo darbo tvarką reguliuoti Seimo statutui, o ne baudžiamojo proceso priemonių techniniam režimui. Teisėsaugai ši situacija svarbi todėl, kad procesinės priemonės prieš Seimo narį turi būti derinamos su Konstitucijos 62 straipsnyje nustatyta neliečiamybe. Platesnė pasekmė yra aiški riba: baudžiamasis procesas gali vykti, tačiau Seimo nario imunitetas reikalauja specialios procedūros, kai priemonė suvaržo jo laisvę ar praktiškai kliudo vykdyti parlamentines pareigas

Esmė. Teisinis klausimas yra ne vien tai, ar EA189 variklius turėjusių automobilių savininkai patyrė turtinę žalą, bet ar toks reikalavimas gali būti nagrinėjamas kolektyvine tvarka ir kokia teisių gynimo priemonė gali būti taikoma. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4413 straipsnį grupės ieškinys galimas, kai teismas nustato grupės ieškinio prielaidas, išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymąsi, tinkamą grupės atstovą, ne mažiau kaip dvidešimt grupės narių ir grupės advokatą. Vartotojų kolektyvinių interesų gynimo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3124 straipsnis, pagal kurį ieškiniai dėl verslininkų padarytų Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų gali apimti kompensacijos sumokėjimą, remonto darbus, prekės pakeitimą, kainos sumažinimą, sutarties nutraukimą ar sumokėtos kainos grąžinimą. To paties įstatymo 3125 straipsnis nustato, kad tokį ieškinį gali pareikšti kompetentingas subjektas, o kelių Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingi subjektai gali veikti kartu, jei pažeidimas daro ar gali daryti žalą vartotojų kolektyviniams interesams skirtingose valstybėse narėse. Jei ginčas būtų kvalifikuojamas per nesaugaus produkto sukeltos žalos prizmę, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsnis numato, kad žala vartotojams atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka ir negalioja susitarimai, kuriais gamintojas ar platintojas būtų atleidžiami nuo atsakomybės. Aplinkosauginis aspektas galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnį, nes jis suteikia teisę reikšti ieškinius asmenims, kurių turtui ar interesams padaryta žalos, ir institucijoms, kai padaryta žala valstybės interesams

Teisinis vertinimas. Straipsnyje aprašyta situacija atitinka kolektyvinio ginčo logiką: daug automobilių savininkų sieja panašios faktinės aplinkybės, tas pats EA189 variklis ir reikalavimai sumažinti kainą po automobilio įsigijimo. Pagal Civilinio proceso kodekso 4413 straipsnio 2 dalies 1 punktą vien deklaruojamas didelis nukentėjusiųjų skaičius savaime nepakanka, nes turi būti ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, raštu išreiškusių valią būti grupės nariais ir pareikšti ieškinį teismui. Ši norma svarbi straipsnyje minimai išankstinei registracijai, nes dalyvavimo modelio esmė yra aktyvus prisijungimas prie grupės, o ne vien priklausymas abstrakčiai nukentėjusiųjų kategorijai. Civilinio proceso kodekso 4413 straipsnio 3 dalis reikalautų ieškinyje apibūdinti grupę, nurodyti visiems nariams tapačias ar panašias aplinkybes ir, jeigu reiškiami individualūs turtiniai reikalavimai, pateikti šiems reikalavimams reikšmingas aplinkybes. Todėl skirtingos grupės, minimos straipsnyje - naujus automobilius įsigiję asmenys ir naudotus automobilius įsigiję bei tebebūdami jų savininkai asmenys - procedūriškai yra reikšmingos, nes jų pirkimo aplinkybės ir individualūs turtiniai reikalavimai gali būti nevienodi. Grupės ieškinio koncepcijos 10.2 punktas būtent numato, kad grupės ieškiniais ginamos konkrečios grupės asmenų, kurių reikalavimai, teisės ir teisėti interesai tapatūs, ir tokiais ieškiniais gali būti reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo. Grupės ieškinio koncepcijos 15 punktas vartotojų apsaugą ir aplinkosaugą įvardija kaip sritis, kuriose grupės ieškiniai yra tikslingi, nes jose dažnai veikia silpnesnė šalis. Vartotojų kolektyvinių interesų režime Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3124 straipsnio 2 dalis leidžia taikyti teisių gynimo priemones net tada, kai pažeidimas jau nutrauktas iki ieškinio pareiškimo ar bylos pabaigos. Tai svarbu „Dieselgate“ kontekste, nes straipsnyje nurodomas programinės įrangos atnaujinimas savaime nepanaikintų galimybės reikalauti vartotojų teisių gynimo priemonių, jeigu ginčas kvalifikuojamas pagal šią normą. Pagal Produktų saugos įstatymo pakeitimo įstatymo 21 straipsnį atsakomybės negalima iš anksto pašalinti susitarimais, todėl gamintojo ar platintojo atsakomybės ribojimo sąlygos vartotojų atžvilgiu nebūtų lemiamos. Aplinkos apsaugos įstatymo 33 straipsnis taip pat atskiria privačių asmenų ieškinius dėl jų sveikatai, turtui ar interesams padarytos žalos nuo institucijų ieškinių dėl žalos aplinkai ar valstybės interesams, todėl automobilių savininkų kainos sumažinimo reikalavimas nėra tapatus valstybės institucijos aplinkosauginiam ieškiniui. Šio straipsnio antroji dalis institucijų ieškiniams dėl žalos aplinkai nustato penkerių metų terminą nuo vėliausiai atsiradusios nurodytos aplinkybės, tačiau pateiktos normos nesuteikia pagrindo šio termino mechaniškai taikyti vartotojų kainos sumažinimo reikalavimams. Aplinkos apsaugos įstatymo 1104 straipsnis su šia situacija tiesiogiai nesiejamas, nes jis reglamentuoja juridinių asmenų atsakomybę už Reglamento (ES) 2023/1805 reikalavimų pažeidimus laivybos srityje

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra grupės ieškinio priėmimas ir tolesnis nagrinėjimas, jei išlieka teismo išvada, kad grupės, atstovų ir reikalavimų struktūra atitinka kolektyvinio proceso sąlygas. Antrasis scenarijus yra taikus susitarimas, kuris pagal pateiktus šaltinius turėtų būti vertinamas per konkrečių teisių gynimo priemonių - kompensacijos, kainos sumažinimo, remonto, pakeitimo ar kainos grąžinimo - prizmę, o ne vien kaip deklaratyvus ginčo užbaigimas. Trečiasis scenarijus yra procedūrinis ginčas dėl grupės ribų, narių prisijungimo, atstovo tinkamumo ar individualių turtinių reikalavimų pagrindimo, nes būtent šiuos elementus Civilinio proceso kodekso 4413 straipsnis iškelia kaip specialiąsias grupės ieškinio sąlygas. Automobilių savininkams praktiškai svarbiausia yra tai, ar jie laiku ir aiškiai išreiškia valią dalyvauti grupėje, nes dalyvavimo modelis pagal Grupės ieškinio koncepcijos 15 punktą siejamas su aktyviu prisijungimu. Gamintojui ir platintojui svarbiausia tai, kad kolektyvinė procedūra sujungia daug panašių reikalavimų ir gali lemti vienodą teisinį vertinimą dėl atsakomybės pagrindo bei teisių gynimo priemonių. Vartotojų teisių gynimo institucijoms ir asociacijoms ši byla reikšminga kaip pavyzdys, kaip didelės apimties vartotojų ginčas gali būti perkeltas iš pavienių ieškinių į struktūruotą kolektyvinį procesą pagal Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 3124 ir 3125 straipsnius. Atsižvelgiant į šiandienos datą, 2026 m. liepos 16 d., straipsnyje minimas apeliacijos termino pasibaigimas apie rugsėjo vidurį reikštų artimiausią procedūrinį lūžio tašką, po kurio galėtų prasidėti oficialus šešių savaičių prisijungimo prie grupės laikotarpis

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar juridinis asmuo, nusikalstama veika patyręs turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese gali turėti tik civilinio ieškovo statusą, ar turi būti pripažįstamas nukentėjusiuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 straipsnį. Pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos, todėl juridinis asmuo į šią sąvoką nepatenka. Alternatyvus procesinis kelias nustatytas BPK 109 straipsnyje ir BPK 110 straipsnio 1 dalyje: fizinis arba juridinis asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs žalą, gali pareikšti civilinį ieškinį ir būti pripažintas civiliniu ieškovu. Klausimas spręstinas ir sistemiškai, nes BPK 388 straipsnis bei 389 straipsnis rodo, kad juridinis asmuo baudžiamajame procese gali būti savarankiškas proceso subjektas, kai jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn

Teisinis vertinimas. BPK 28 straipsnio 2 dalis nukentėjusiajam suteikia plačias teises: gauti informaciją apie proceso padėtį, teikti įrodymus, pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, susipažinti su byla, dalyvauti teisme, skųsti pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat skųsti nuosprendį ar nutartį ir pasakyti baigiamąją kalbą. BPK 110 straipsnio 2 dalyje civilinio ieškovo teisės suformuluotos siauriau ir labiau susietos su civiliniu ieškiniu: jis duoda paaiškinimus dėl ieškinio esmės, teikia įrodymus, prašymus ir nušalinimus, susipažįsta su medžiaga, dalyvauja pirmosios instancijos teisme, skundžia sprendimus tik kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu, ir dalyvauja apeliacinėje instancijoje. Todėl juridiniam asmeniui, patyrusiam žalą dėl nusikalstamos veikos, BPK 109 ir 110 straipsniai užtikrina žalos atlyginimo procesą, bet nesuteikia viso BPK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nukentėjusiojo procesinio arsenalo. Procedūriškai nukentėjusiuoju pagal BPK 28 straipsnio 1 dalį pripažįstama ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi, o civiliniu ieškovu pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį – prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. BPK 24 straipsnis apibrėžia Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kaip kasacinę instanciją, nagrinėjančią bylas pagal skundus dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, todėl LAT procesinis vaidmuo šioje situacijoje siejamas su kasacinės instancijos funkcija. Sisteminė problema kyla todėl, kad BPK 388 straipsnio 4 dalis juridinio asmens atstovui, kai juridinis asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suteikia visas įtariamojo ir kaltinamojo teises bei pareigas, o BPK 21 straipsnio 3 dalis kaltinamajam suteikia plačias gynybos teises, įskaitant teisę teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir apskųsti nuosprendį bei nutartis. Taigi juridinis asmuo kaip galimas atsakomybės subjektas baudžiamajame procese pripažįstamas plačiai, tačiau kaip žalą patyręs subjektas pagal BPK 28 straipsnį nepripažįstamas nukentėjusiuoju. Teismų praktikos dėl juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės taikymo apžvalgoje nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, o juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nustatyta atsižvelgiant į šio subjekto specifiką pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnį. Ta pati apžvalga pažymi, kad po 2016 metų baudžiamojo įstatymo ir BPK pakeitimų juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės koncepcija Lietuvoje kito, tačiau kasacinėje praktikoje dar nebuvo spręstos po šių pakeitimų įsigaliojusių nuostatų taikymo ir aiškinimo problemos. Įstatymo projekto Nr. XIIP-3455 vertinimo medžiaga rodo, kad juridinio asmens įtraukimas į BPK 28 straipsnį nėra vien techninis pakeitimas: būtų reikėję sistemiškai peržiūrėti su nukentėjusiojo statusu susijusias BPK nuostatas. Joje atskirai įvardyta, kad juridiniam asmeniui suteikus nukentėjusiojo statusą reikėtų spręsti priesaikos, apklausos, atvesdinimo, proceso išlaidų, anonimiškumo, specialiųjų apsaugos poreikių ir kitų institutų taikymą. Toje pačioje medžiagoje pažymėta ir pareigos duoti parodymus problema, nes BPK 28 straipsnio 3 dalis nustato nukentėjusiojo pareigą duoti parodymus ir atsakomybę už melagingus parodymus kaip liudytojui, o aptariamo projekto vertinime nurodyta baudžiamosios atsakomybės juridiniam asmeniui už melagingus parodymus reguliavimo spraga. Be to, projekto Nr. XIIP-3455 vertinime akcentuota, kad juridiniam asmeniui suteikus nukentėjusiojo statusą reikėtų aiškiai nustatyti, kokiais atvejais jis galėtų kreiptis privataus kaltinimo tvarka pagal su tuo susijusias BPK nuostatas

Pasekmės. Praktiškai dabartinis modelis reiškia, kad įmonė gali siekti žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pagal BPK 109 ir 110 straipsnius, tačiau jos skundimo, dalyvavimo ir procesinės įtakos ribos siauresnės negu BPK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nukentėjusiojo teisės. Jeigu BPK 28 straipsnio reguliavimas būtų keičiamas taip, kad nukentėjusiuoju galėtų būti ir juridinis asmuo, vien šios sąvokos pakeitimo nepakaktų, nes projekto Nr. XIIP-3455 vertinimo medžiaga reikalauja sistemiškai suderinti visą nukentėjusiojo statuso teisių ir pareigų kompleksą. Toks pakeitimas būtų svarbus juridiniams asmenims, patyrusiems žalą dėl nusikalstamų veikų, nes jų interesas nebūtų apribotas vien civilinio ieškinio dydžiu ir su juo susijusių sprendimų apskundimu. Kartu tai būtų svarbu ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir teismams, nes jie turėtų taikyti aiškią juridinio asmens pripažinimo nukentėjusiuoju, jo atstovavimo, parodymų, prašymų, skundų ir dalyvavimo teisme tvarką. Kol BPK 28 straipsnio 1 dalyje nukentėjusysis apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, juridinio asmens pagrindinis procesinis statusas dėl patirtos žalos lieka civilinis ieškovas pagal BPK 110 straipsnį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne pats susidūrimas sankryžoje, o tai, ar 55 metų „Toyota“ vairuotojo elgesys atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį: motorinės transporto priemonės vairavimą, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Nurodyti 2,73 promilės akivaizdžiai peržengia šią baudžiamosios atsakomybės ribą, todėl veika vertintina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį, kuri numato baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Kaltės klausimas sprendžiamas kartu su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 ir 4 dalimis: asmuo atsako tik būdamas kaltas ir tik tada, kai jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą sudėtį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 2 dalis papildomai reikšminga tuo, kad atsakomybė pagal šį straipsnį galima ir tada, kai veika padaryta dėl neatsargumo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnis būtų savarankiškai reikšmingas tik tada, jei būtų nustatyta, kad dėl kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo atsirado šiame straipsnyje nurodyti padariniai, pavyzdžiui, nesunkus ar sunkus kito žmogaus sveikatos sutrikdymas arba didelė turtinė žala. Pagal pateiktą žinią žmonės nenukentėjo, todėl matomoje faktinėje situacijoje pagrindinė norma yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnis, o ne Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1–4 dalys

Teisinis vertinimas. Vairuotojo pareiga šioje situacijoje yra susilaikyti nuo motorinės transporto priemonės vairavimo esant 1,51 ir daugiau promilių neblaivumui, nes toks elgesys tiesiogiai kriminalizuotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje. Policijos nustatytas 2,73 promilės neblaivumas yra centrinis įrodinėjamas faktas, nes būtent jis atriboja baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės. Administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnio 1 dalies reguliavimas, pateiktas šaltiniuose, siejamas su neblaivumu nuo daugiau kaip 0,4 arba ne mažiau kaip 0,41 promilės iki 1,5 promilės, todėl šioje situacijoje jis reikšmingas tik kaip riba, parodanti, kodėl byla perkelta į baudžiamąjį, o ne administracinį režimą. Kadangi pranešta apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, procesas toliau vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso taisykles: daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės veikai tirti ir nagrinėti, gali būti pateikiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį. Tai gali būti reikšminga abiem vairuotojams, transporto priemonių savininkams ar kitiems asmenims, turintiems duomenų apie įvykio aplinkybes, nes 98 straipsnis leidžia tokius duomenis pateikti savo iniciatyva. Procesinių veiksmų terminų pradžia, eiga ir pabaiga turi būti skaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsnius, o sulaikymo terminai pagal 100 straipsnio 5 dalį skaičiuojami nuo faktinio sulaikymo momento. Kardomosios priemonės gali būti taikomos tik jų paskirčiai pasiekti: užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą, nuosprendžio įvykdymą ar užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kaip nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnis. Galimų kardomųjų priemonių sąrašas pateiktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnyje: suėmimas, intensyvi priežiūra, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas registruotis policijoje ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Jei tyrime būtų sprendžiama dėl automobilio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalis leidžia konfiskuotinu turtu laikyti uždraustos veikos įrankį ar priemonę, o 72 straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Jei transporto priemonė priklausytų kitam asmeniui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 4 dalis reikalautų vertinti ten išvardytas sąlygas, įskaitant tai, ar savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti apie turto naudojimą uždraustai veikai. Žalos atlyginimo klausimas, jei būtų nustatyta turtinė žala, pirmiausia būtų siejamas su kaltinamuoju arba už jo veiksmus materialiai atsakingais asmenimis, o Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis numato galimybę įstatymų nustatytais atvejais kompensuoti žalą iš valstybės lėšų, jeigu tokie asmenys neturi lėšų žalai atlyginti

Pasekmės. Pirmasis realistiškas scenarijus yra kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį palaikymas, nes pranešti faktai tiesiogiai rodo vairavimą esant 2,73 promilės neblaivumui. Tokiu atveju vairuotojui grėstų viena iš šiame straipsnyje nurodytų bausmių: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Antrasis scenarijus priklausytų nuo avarijos padarinių tyrimo: jeigu būtų nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatyti padariniai, teisinis vertinimas galėtų plėstis į šio straipsnio taikymą. Trečiasis scenarijus yra ikiteisminio tyrimo nutraukimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje numatytais pagrindais, pavyzdžiui, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Praktinė reikšmė vairuotojui yra baudžiamosios atsakomybės, galimų kardomųjų priemonių, bausmės ir turto konfiskavimo rizika. Praktinė reikšmė kito automobilio vairuotojui ar savininkui yra galimybė teikti tyrimui reikšmingus daiktus ir dokumentus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį ir kelti žalos atlyginimo klausimą. Praktinė reikšmė transporto priemonės savininkui yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio taikymas, nes automobilis gali būti vertinamas kaip uždraustos veikos priemonė. Praktinė reikšmė vairuotojo pažymėjimo išdavimo ar susigrąžinimo kontekste matyti iš Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 17.7.2 punkto, pagal kurį tikrinama, ar pareiškėjas neturi nesumokėtų baudų už nusikalstamas veikas transporto eismo saugumui, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 ir 281¹ straipsniuose

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar farmacijos bendrovės darbuotojų mokėjimai gydytojams už bendrovės platinamų produktų rekomendavimą ir naudojimą sudaro papirkimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 227 straipsnį ir ar už tokią veiką gali atsakyti juridinis asmuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 20 straipsnį. Papirkimo sudėtis pagal Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 1 ir 2 dalis apima tiesioginį ar netiesioginį kyšio pasiūlymą, pažadėjimą, susitarimą duoti arba davimą valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, arba trečiajam asmeniui, už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis korupciją apibrėžia kaip piktnaudžiavimą įgaliojimais siekiant naudos sau ar kitam asmeniui, o 2 straipsnio 9 dalies 1 punktas papirkimą priskiria korupcinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms. Juridinio asmens atsakomybė sprendžiama pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 2 ir 3 dalis: būtina nustatyti fizinio asmens veiką juridinio asmens naudai arba interesais, o darbuotojo ar įgalioto atstovo atveju – nurodymą, leidimą, nepakankamą priežiūrą arba kontrolę. Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalis svarbi todėl, kad bendrovės atsakomybė nepašalina buvusių jos atstovų baudžiamosios atsakomybės

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktą situaciją teismas nustatė iš anksto suderintą schemą, kuria gydytojams mokėtos piniginės išmokos už bendrovės produktų rekomendavimą ir naudojimą, todėl teisiškai esminis yra atlygio ryšys su gydytojų profesinių pareigų vykdymu. Jeigu gydytojai šioje byloje laikyti valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis, mokėjimai už pageidaujamą jų veikimą ar neveikimą patenka į Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio reguliavimo lauką. Nurodytos 15–102 eurų išmokos už vieną rekomenduotą ir suleistą produktą rodo ne vien atsitiktinį atlygį, o pasikartojantį ekonominį mechanizmą, kurio paskirtis buvo paveikti profesinį sprendimą. Aplinkybė, kad galėjo būti panaudota daugiau kaip 74 000 eurų, teisiškai svarbi vertinant ne pavienę dovaną, bet sisteminę kyšio davimo praktiką. Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 3 dalis atskirai numato atsakomybę, kai kyšis didesnis negu 250 MGL, tačiau pagal pateiktą medžiagą galima remtis tik nurodytu bendru mokėjimų mastu ir teismo patvirtinta schema, neperžengiant matomų duomenų. Juridinio asmens atsakomybės pagrindas siejamas su tuo, kad veika buvo daroma bendrovės naudai arba interesais – skatinti jos platinamų medicinos produktų rekomendavimą ir naudojimą. Jeigu tokią veiką darė darbuotojai ar atstovai, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 3 dalis leidžia juridinio asmens atsakomybę grįsti vadovaujančio asmens nurodymu ar leidimu arba nepakankama priežiūra ar kontrole. Todėl galutinė 54 600 eurų bauda bendrovei dera su principu, kad juridinis asmuo atsako savarankiškai, o trijų buvusių atstovų beveik 49 000 eurų baudos – su Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 5 dalimi. Procesiškai svarbu, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, gali pateikti proceso dalyviai ir bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, todėl finansinių ir medicininių dokumentų analizė yra reikšminga įrodinėjimo dalis. Baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnis terminus sieja su procesinę reikšmę turinčių veiksmų pradžia, įvykdymu ar pabaiga, o 100 straipsnis nustato jų skaičiavimo taisykles. Tai aktualu ir dėl žinioje nurodyto kasacinio skundimo, nes Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau tolesni procesiniai veiksmai turi būti atliekami laikantis Baudžiamojo proceso kodekso terminų skaičiavimo tvarkos. Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnis rodo, kad dalies medikų procesų ankstesnis užbaigimas galėjo būti siejamas tik su įstatyme numatytais ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindais, įskaitant atvejus, kai taikomi Baudžiamojo kodekso 36, 37, 38, 39¹ ar 40 straipsniai. Baudžiamojo kodekso 401 straipsnis papildomai numato, kad kai kurie atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai gali būti taikomi ir juridiniams asmenims, tačiau šioje situacijoje bendrovei bauda paskirta, taigi toks atleidimas galutiniame rezultate nepritaikytas

Pasekmės. Praktiškai pirmoji pasekmė yra baudžiamoji: bendrovė ir buvę jos atstovai turi vykdyti paskirtas baudas, nebent kasacinis procesas pakeistų galutinį rezultatą. Antroji pasekmė yra finansinė-mokestinė: bendrovei nurodyta sumokėti beveik 40 000 eurų nesumokėtų mokesčių Valstybinei mokesčių inspekcijai, o tai rodo, kad neteisėtų mokėjimų schema turėjo ir mokestinę išraišką. Trečioji pasekmė yra atitikties ir kontrolės: Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 3 dalies logika verčia juridinį asmenį įrodyti realią darbuotojų priežiūrą, nes nepakankama kontrolė gali tapti savarankišku juridinio asmens atsakomybės pagrindu. Ketvirtoji pasekmė tenka sveikatos priežiūros sektoriui: Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos korupcijos rizikos ir korupcijos prevencijos sąvokos tokio pobūdžio atvejus daro reikšmingus ne tik baudimui, bet ir rizikos veiksnių šalinimui. Penktoji pasekmė – gydytojams ir gydymo įstaigoms, nes teismo nustatyta atlygio už rekomendavimą sistema parodo, kad profesinis sprendimas, susietas su pinigine nauda, gali būti vertinamas kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos dalis. Tolesnė eiga realistiškai gali apsiriboti paskirtų baudų ir mokestinių prievolių vykdymu arba pereiti į kasacinį patikrinimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasaciniame etape praktiškai svarbiausi būtų teisės taikymo klausimai: Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio papirkimo požymiai, Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio juridinio asmens atsakomybės sąlygos ir procesinių taisyklių laikymasis

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, kaip po Seimo priimto vadinamojo Pieno įstatymo bus ribojami nesąžiningi žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų veiksmai sudarant, keičiant ir vykdant žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 1 straipsnį ir 3 straipsnį. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį reguliavimo paskirtis apima žalio pieno pardavėjų ir pirkėjų nesąžiningų veiksmų draudimą, reikalavimus Lietuvoje pagamintiems pieno gaminiams ir priežiūros bei atsakomybės sistemą. Pagal to paties įstatymo 1 straipsnio 2 dalį taisyklės taikomos iki sutarties sudarymo, jos sudarymo metu ir jau sudarius žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartį, todėl reguliavimas apima visą komercinio santykio eigą. Norminis kontekstas taip pat apima Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymo 1, 4, 5 ir 6 straipsnius, nes jie nustato tiekėjų ir pirkėjų grupes, draudžiamą praktiką, atsiskaitymo terminus, greitai gendančių produktų atranką ir priežiūros institucijas. Kai į santykius patenka mažmeninės prekybos įmonės, taikytini ir Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 ir 4 straipsniai

Teisinis vertinimas. Žalio pieno grandinėje esminė pareiga yra rašytiniu ar kitu sutartiniu pagrindu įforminti santykį, nes ūkio subjektui pagal Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą draudžiama pirkti ir parduoti žalią pieną nesudarius žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties. Tai reiškia, kad tiek gamintojas, tiek pirkėjas negali remtis vien faktiniu tiekimu kaip pakankamu teisiniu pagrindu, jeigu nėra sudarytos sutarties. Sutarties stabilumą saugo to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, draudžiantis vienašališkai nutraukti sutartį nepranešus kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 30 dienų. Sutarties sąlygų keitimui taikoma panaši apsauga: pagal 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą draudžiama pakeisti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas nepranešus kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, kuris paprastai negali būti trumpesnis kaip 30 dienų. Išimtis šiame punkte aiškiai siejama su atvejais, kai didinama žalio pieno pirkimo kaina arba kai pirkėjas yra žemės ūkio ministro nustatyta tvarka pripažinta žemės ūkio kooperatinė bendrovė. Todėl žinioje minimas draudimas perdirbėjams vienašališkai nutraukti sutartį ar keisti pristatymo dažnumą, būdą, vietą, laiką, kiekį, kokybę ir kitas sąlygas teisiškai remiasi ne absoliučiu sutarties neliečiamumu, o privalomu išankstinio pranešimo ir minimalaus termino režimu. Atsiskaitymo už produktus klausimu taikomas Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymo 4 straipsnis: už greitai gendančius žemės ūkio ir maisto produktus pirkėjas turi atsiskaityti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Jeigu produktai nepriskirtini greitai gendantiems, 4 straipsnio 1 dalyje nustatomi kiti terminai, įskaitant 60 kalendorinių dienų ribą tais atvejais, kai sutartis sudaryta su pirkėju, kuris nėra viešasis subjektas. Atsiskaitymo terminų pradžia, kai sutartyje numatytas reguliarus tiekimas, pagal 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą siejama su pristatymo laikotarpio, kuris baigiasi paskutinę kalendorinio mėnesio dieną, pabaiga. Ar produktas laikomas greitai gendančiu, sprendžiama pagal to paties įstatymo 5 straipsnį, atsižvelgiant į pobūdį ir numatomą paskirtį, o Vyriausybė arba jos įgaliota institucija patvirtina atitinkamą tvarkos aprašą ir rekomendacinį sąrašą. Institucinė priežiūra padalyta pagal subjektus: pagal Nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bendrą priežiūrą, išskyrus didelę rinkos galią turinčias mažmeninės prekybos įmones, atlieka Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal 6 straipsnio 2 dalį reikalavimų, taikytinų didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms, laikymąsi prižiūri Konkurencijos taryba. Mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu Konkurencijos tarybos įgaliojimai detalizuoti Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnyje: ji prižiūri reikalavimų laikymąsi, tiria pažeidimus, nagrinėja bylas, taiko sankcijas ir gali duoti privalomus nurodymus pateikti dokumentus bei informaciją. Jeigu pieno gaminiai tiekiami Lietuvos rinkai, papildomas ženklinimo aspektas kyla iš Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnio, pagal kurį į žemės ūkio ministro patvirtintą sąrašą įtraukti Lietuvoje pagaminti pieno gaminiai turi būti ženklinami nurodant žalio pieno kilmės šalį

Pasekmės. Praktinė pasekmė pieno gamintojams yra stipresnė sutartinė padėtis: pirkėjas negali staiga nutraukti santykio ar pakeisti esminių tiekimo sąlygų, nes turi laikytis ne trumpesnio kaip 30 dienų pranešimo termino. Pirkėjams ir perdirbėjams tai reiškia būtinybę iš anksto sutvarkyti sutarčių keitimo, nutraukimo, pristatymo sąlygų ir atsiskaitymo procedūras, nes pažeidimai gali būti vertinami kaip nesąžiningi veiksmai. Nuo žinioje nurodyto 2027 m. kovo mėnesio, jeigu įstatymo įsigaliojimas siejamas su ta data, ginčų svoris persikels nuo politinio priėmimo į sutartinį vykdymą ir priežiūros institucijų praktiką. Pirmasis realistiškas scenarijus yra sutarčių peržiūra iki įsigaliojimo, kad pranešimo terminai, atsiskaitymo tvarka ir tiekimo sąlygos atitiktų įstatymų reikalavimus. Antrasis scenarijus yra individualūs gamintojų ar jų kooperatyvų kreipimaisi dėl vienašališkai pakeistų ar nutrauktų sutarčių, kuriuos pagal kompetenciją nagrinėtų Žemės ūkio agentūra arba Konkurencijos taryba. Trečiasis scenarijus susijęs su prekybininkų įtraukimu: jeigu vėliau bus keičiamos taisyklės dėl mažmeninės grandies, jų priežiūros centras pagal pateiktus šaltinius būtų Konkurencijos tarybos kompetencija pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnį. Sankcijų taikymo požiūriu reikšmingas Vyriausybės 2021 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1085 patvirtintas baudų skyrimo tvarkos aprašas, kuriame numatyta, kad baudos už Nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje draudimo įstatymo pažeidimus apskaičiuojamos pagal bazinį dydį, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o pakartotinio tokio pat pažeidimo per vienus metus atveju bazinis dydis gali būti didinamas iki 100 procentų. Dėl to teisės aktas praktiškai svarbus ne tik ūkininkams, bet ir perdirbėjams, supirkėjams, kooperatyvams bei mažmeninės prekybos įmonėms, nes kiekvienai grandžiai skirtingai paskirsto pareigas, pranešimo terminus, atsiskaitymo drausmę ir priežiūros riziką

Esmė. Tikslus klausimas – ar trečiųjų šalių piliečių darbas žemės ūkio bendrovėje buvo ne tik galimai neteisėtas įdarbinimas, bet ir baudžiamasis išnaudojimas priverstiniam darbui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio 1 dalį. Ši norma reikalauja nustatyti, kad žmogus buvo neteisėtai verčiamas dirbti panaudojant fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnyje nurodytus būdus. Kadangi byloje akcentuoti apgaulės, priklausomumo ir pažeidžiamumo požymiai, jie vertintini per Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus būdus: pasinaudojimą nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu ir apgaulės panaudojimą. Antras klausimas – ar žemės ūkio bendrovei ir jos direktorei galėjo kilti atsakomybė už naudojimąsi priverstiniu darbu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1472 straipsnio 1 ir 3 dalis. Trečias atribojimo klausimas – ar fiktyvus įdarbinimas ir darbas nesilaikant užsieniečių teisinės padėties reikalavimų patenka į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnio logiką, o ne savaime įrodo priverstinį darbą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnį

Teisinis vertinimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio 1 dalis saugo ne vien darbo teisės ar migracijos taisyklių laikymąsi, bet asmens valios laisvę darbo santykyje. Todėl apkaltinamajam nuosprendžiui nepakanka konstatuoti, kad trečiųjų šalių piliečiai dirbo ne tomis sąlygomis ar ne tuo teisiniu pagrindu, kuriuo turėjo dirbti. Reikia nustatyti konkretų valios palaužimo būdą: apgaulę, priklausomumą, pažeidžiamumą, smurtą, grasinimus ar kitą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalyje nurodytą priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. birželio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-697/2026 būtent tai ir pabrėžė, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl priklausomumo, pažeidžiamumo ir apgaulės nebuvo tinkamai pagrįstos. Teisiškai reikšminga tai, kad kasacinis teismas pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, jog trečiųjų šalių piliečiai galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą. Jeigu darbas ūkyje juos iš pradžių tenkino, o sprendimas dirbti buvo nulemtas jų pačių lūkesčio likti Lietuvos Respublikoje, tai nepatvirtina neteisėto vertimo dirbti kaip būtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio 1 dalies požymio. Apgaulė šioje sudėtyje turi būti esminė, t. y. tokia, kuri nulėmė asmens sutikimą dirbti ir susiaurino realią pasirinkimo laisvę. Jeigu teismas nenustato esminės priežasties, paskatinusios asmenis sutikti dirbti pasiūlytą darbą, apgaulės požymis negali būti pakeistas vien bendru neaiškių ar netvarkingų įdarbinimo aplinkybių vertinimu. Ta pati logika taikoma priklausomumui ir pažeidžiamumui: šie požymiai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 1 dalį turi būti realiai panaudoti išnaudojimo tikslui, o ne tik abstrakčiai sieti su užsieniečių statusu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1472 straipsnio 1 dalis priklauso nuo pirminio priverstinio darbo požymių nustatymo, nes atsakomybė už naudojimąsi darbu kyla tada, kai naudotojas žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad darbas atliekamas dėl prieš asmenį panaudotų išnaudojimo priemonių. Dėl to, nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio požymių, nebelieka pagrindo ir žemės ūkio bendrovės bei jos direktorės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1472 straipsnį. Juridinio asmens atsakomybė teoriškai numatyta tiek Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio 4 dalyje, tiek 1472 straipsnio 3 dalyje, tačiau ji priklauso nuo atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties nustatymo. Procesiniu požiūriu tokioje byloje reikšmingi dokumentai ir daiktai galėjo būti teikiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį, nes įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis ir kiti asmenys gali savo iniciatyva pateikti bylai reikšmingus duomenis. Terminų klausimai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsnius, kurie nustato procesinių terminų paskirtį ir jų skaičiavimą valandomis, dienomis bei mėnesiais. Jeigu ikiteisminio tyrimo stadijoje nebūtų surinkta pakankamai duomenų kaltumui pagrįsti, taikytinas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 punkte įtvirtintas ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindas

Pasekmės. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apkaltinamąjį apeliacinės instancijos nuosprendį ir paliko galioti pirmosios instancijos išteisinamąjį nuosprendį, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 ir 1472 straipsnius šioje byloje nebetaikoma. Praktinė šios nutarties reikšmė yra atribojimo taisyklė: neteisėtas ar fiktyvus įdarbinimas nėra tapatus išnaudojimui priverstiniam darbui. Jeigu ateityje būtų vertinamos panašios situacijos, kaltinimas turėtų įrodyti ne vien migracijos ar įdarbinimo tvarkos pažeidimą, bet ir konkretų asmens valią varžantį mechanizmą. Darbdaviams ir jų įgaliotiems asmenims išlieka svarbus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnis, nes jis numato atsakomybę už Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis. Nukentėjusiais laikytiems asmenims praktinė pasekmė yra ta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1471 straipsnio 3 dalyje numatytas atleidimas nuo atsakomybės taikytinas tik tada, kai nustatoma, jog jie buvo priversti tiesiogiai padaryti nusikalstamą veiką dėl jiems padarytos šio straipsnio veikos. Žalos atlyginimo klausimai baudžiamajame procese galėtų būti siejami su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsniu tik tais atvejais, kai yra įstatymų numatytos sąlygos kompensuoti žalą iš valstybės lėšų. Ši byla praktiškai svarbi prokurorams ir teismams, nes ji rodo, kad priverstinio darbo bylose būtina tiksliai įrodyti apgaulės, priklausomumo ar pažeidžiamumo turinį, o ne remtis vien bendra socialine ar migracine darbuotojų padėtimi

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar EEAS reforma politiškai pageidautina, o kokia Lietuvos konstitucinė ir vidaus procedūrinė riba taikoma, kai ES užsienio politikos institucinis modelis, balsavimo taisyklės ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pakeitimai galėtų keisti Lietuvos dalyvavimo ES sąlygas. Šis klausimas spręstinas pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5, 10 ir 11 punktus, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 1, 4, 6, 9, 15, 16 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ ir Vyriausybės nuostatas dėl Sutarties dėl Europos Konstitucijos projekto. Jei reforma apsiribotų EEAS vidaus organizavimu, ji pirmiausia patektų į Lietuvos pozicijos ES institucijose rengimo ir derinimo lauką, nes Vyriausybės ES reikalų koordinavimo nuostatuose reikalaujama nustatyti ES dokumento esmę, priėmimo procedūrą, balsavimo būdą ir svarstymo tvarkaraštį. Jei reforma reikštų Sutarčių pakeitimą, taikytinas Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punktas, pagal kurį Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pakeitimai, priimti Europos Sąjungos sutarties 48 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, turi būti ratifikuojami. Jei reforma būtų tarptautinė mišrioji sutartis, aktualus to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10 punktas, o jos sudarymo tikslingumas pagal pakeitimo įstatymo 2 straipsnį sprendžiamas vadovaujantis Konstituciniu aktu ir teisės aktais dėl Lietuvos pozicijų ES institucijose

Teisinis vertinimas. Žinioje minimas 2026 m. rugsėjį Viklou numatomas ministrų svarstymas teisiškai būtų ankstyvoji politinio ir institucinės pozicijos formavimo stadija, kurioje Lietuvos institucijos turėtų aprašyti dokumento teisinį pagrindą, procedūrą, atsakingą Komisijos narį ar generalinį direktoratą, kaip numato pirmininkavimo ES Tarybai koordinavimo taisyklių aprašo punktai. Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 21 pakeitimo nuostatos reikalauja įvertinti, ar ES Taryboje sprendimui reikia vienbalsiškumo, kvalifikuotos balsų daugumos, paprastos daugumos ar kitos tvarkos, todėl būtent balsavimo taisyklės būtų centrinis Lietuvos pozicijos elementas. Lietuvos ankstesnė pozicija dėl ES konstitucinės raidos, išdėstyta Vyriausybės nuostatose dėl Sutarties dėl Europos Konstitucijos projekto, pabrėžė, kad Tarpvyriausybinėje konferencijoje sprendimai turi atspindėti visų dalyvaujančių valstybių interesus. Ta pati pozicija instituciniu klausimu siekė lygios rotacijos Ministrų Taryboje, lygiateisių komisarų iš visų ES valstybių ir esamo valstybių atstovavimo Europos Parlamente santykio išlaikymo. Todėl siūlymas stiprinti vieną ES užsienio politikos centrą Lietuvos teisinių pozicijų požiūriu turėtų būti tikrinamas pagal mažų ir didelių valstybių pusiausvyros kriterijų, nes Vyriausybės nuostatose kvalifikuotos daugumos sistema laikyta priimtina tik tiek, kiek ji paremta tinkamu ES valstybių narių ir gyventojų proporcijų balansu. Bendros užsienio, saugumo ir gynybos politikos srityje Lietuvos pozicija taip pat buvo atsargi: Vyriausybės nuostatų 8.2.1 punktas nurodė, kad bet koks ES bendros gynybos formalizavimas nebūtų naudingas Lietuvos saugumo politikai, jeigu dubliuotų NATO struktūras ir pajėgumus. Dėl to EEAS priartinimas prie Komisijos ar vyriausiojo įgaliotinio galių didinimas savaime nėra draudžiamas pagal pateiktus šaltinius, bet turi būti vertinamas pagal tai, ar nekeičia kompetencijų pusiausvyros, balsavimo tvarkos ir saugumo politikos santykio su NATO. Delegavimo įstatymo 2 straipsnis rodo, kad Lietuvos dalyvavimas ES institucijose gali būti įgyvendinamas ir per asmenų delegavimą, o delegavimo prioritetų nutarimo 3.1.1–3.1.4 punktai kaip prioritetus įvardija bendruosius ES klausimus, krizių prevenciją ir valdymą, bendrą užsienio ir saugumo politiką, žmogaus teises, teisės viršenybę ir Rytų partnerystę. Tai reiškia, kad praktinis Lietuvos interesas EEAS reformoje nėra vien balsavimo mechanizmas: jis apima ir Lietuvos ekspertų dalyvavimą tose ES srityse, kurios teisės aktuose jau įvardytos kaip delegavimo prioritetai. Lietuvos valstybės atstovavimo teismuose normos šioje stadijoje nėra pagrindinis sprendimo mechanizmas, tačiau Žalos atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 3 dalis būtų reikšminga, jei ginčas dėl Lietuvos pozicijos ar tarptautinio įsipareigojimo pasiektų Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ar kitą Lietuvos pripažintą ginčų sprendimo instituciją. Pateiktuose šaltiniuose teismų praktikos nėra, todėl analizė remiasi tik įstatymų ir Vyriausybės nutarimų tekstais

Pasekmės. Pirmasis scenarijus: iki 2026 m. rugsėjo svarstymo parengiama Lietuvos pozicija, kurioje pagal ES reikalų koordinavimo taisykles aiškiai įvardijamas teisinis pagrindas, priėmimo procedūra, balsavimo būdas ir Lietuvos interesas dėl mažų valstybių dalyvavimo. Antrasis scenarijus: EEAS reforma pateikiama kaip vidaus institucinė pertvarka be Sutarčių keitimo, todėl Lietuvos veiksmas būtų pozicijos derinimas ES institucijose, o ne ratifikavimas pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnį. Trečiasis scenarijus: reforma paliečia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pakeitimus arba tarptautinės mišriosios sutarties modelį, ir tada atsirastų ratifikavimo reikalavimas pagal Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 10 ar 11 punktą. Ketvirtasis scenarijus: kvalifikuotos daugumos išplėtimas užsienio politikos srityje politiškai svarstomas, bet teisiškai Lietuvos pozicija turėtų būti grindžiama ankstesniu balanso tarp didelių, vidutinių ir mažų valstybių kriterijumi, įtvirtintu Vyriausybės nuostatų 8.1.5 punkte. Praktinė reikšmė Lietuvai yra ta, kad EEAS reforma gali paveikti ne tik tai, kas Briuselyje kalba už ES, bet ir tai, kokia apimtimi Lietuvos pozicija turi veto, blokavimo, derėjimosi ar delegavimo kanalus. Mažoms valstybėms svarbiausia teisinė rizika pagal pateiktus šaltinius yra ne abstrakti „centralizacija“, o procedūrinis perėjimas nuo visų valstybių interesus atspindinčio susitarimo prie modelio, kuriame kvalifikuota dauguma priimtina tik esant tinkamam valstybių ir gyventojų proporcijų balansui. Todėl Lietuvos institucijoms praktiškai svarbu iki 2026 m. rugsėjo identifikuoti, ar Prancūzijos ir kitų valstybių siūlymai yra administraciniai, instituciniai, ar sutartiniai, nes nuo to priklausys, ar pakanka Vyriausybės koordinuojamos ES pozicijos, ar reikės ratifikavimo procedūros

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar PUPP slenkstinio pasiekimų lygio atsisakymas dera su pagrindinio ugdymo paskirtimi, mokymosi pasiekimų vertinimo funkcija ir valstybės pareiga užtikrinti mokymąsi bei pagalbą mokiniui. Jis spręstinas pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 10 straipsnį, 24 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalis, 38 straipsnio 1–4 dalis, taip pat pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 pakeitimo įstatymo 36 straipsnio 7 dalį, pagal kurią 4 straipsnis įsigalioja 2026 m. rugsėjo 1 d. Švietimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis pagrindinį ugdymą apibrėžia ne vien kaip programos lankymą, bet kaip dorinės, sociokultūrinės ir pilietinės brandos, bendrojo raštingumo, technologinio raštingumo pradmenų ir gebėjimo mokytis toliau suteikimą. Švietimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokymosi pasiekimų vertinimo paskirtis yra nustatyti mokinio pasiekimus ir, palyginus juos su bendrosiose programose nustatytais pasiekimų lygiais, padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos. Todėl ginčas teisiškai koncentruojasi į tai, ar pasiekimų patikrinimas lieka realiu sprendimų dėl tolesnio mokymosi pagrindu, jeigu pagrindinio išsilavinimo įgijimas nebesiejamas su bent minimaliu lietuvių kalbos ir matematikos pasiekimų lygiu

Teisinis vertinimas. Švietimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę mokytis ir įgyti išsilavinimą, o 24 straipsnio 2 dalis įpareigoja valstybę imtis priemonių, kad kiekvienas vaikas mokytųsi pagal pagrindinio ugdymo programą. Tačiau ši teisė nėra apibrėžta vien formaliu pažymėjimo gavimu: pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį išsilavinimas yra teisės aktų nustatyta tvarka pripažįstama asmens branda, kompetencija ir kvalifikacija, o pagal 2 straipsnio 5 dalį kompetencija siejama su žinių, mokėjimų, įgūdžių ir vertybinių nuostatų visuma. Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalis pasiekimų patikrinimus baigus pagrindinio ugdymo programą priskiria prie mokymosi pagal bendrojo ugdymo programas pasiekimų patikrinimų ir paveda juos organizuoti švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotai institucijai bei savivaldybės vykdomajai institucijai. Tie patys patikrinimai turi būti vykdomi pagal ministro patvirtintas bendrąsias programas ir mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimo bei vykdymo tvarkos aprašus. Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalis taip pat reikalauja, kad patikrinimai būtų vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams, nepažeidžiant lygių galimybių principo, o specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams būtų pritaikomi ministro nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad įstatymas pasiekimų patikrinimą laiko ne vien administraciniu veiksmu, bet standartizuota priemone mokinių rezultatams palyginti su bendrosiomis programomis. Švietimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis nustato atskirą teisinę pasekmę asmeniui, įgijusiam pradinį ar pagrindinį išsilavinimą arba baigusiam pagrindinio ugdymo programos pirmąją dalį ir nepasiekusiam patenkinamo pasiekimų lygmens: jam sudaromas individualių mokymosi pasiekimų gerinimo planas ir skiriama reikalinga mokymosi pagalba. Vadinasi, nepakankamas pasiekimų lygis pagal pateiktą reguliavimą turi būti ne ignoruojamas, o paverčiamas individualizuotos pagalbos pagrindu. Vyriausybės pozicijoje dėl projektų Nr. XIVP-922 ir Nr. XIVP-923 ši kryptis taip pat matoma: siūlyta Švietimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti individualų mokymosi pasiekimų gerinimo planą ir reikalingą mokymosi pagalbą, o šiai pagalbai numatyti apie 800 tūkstančių eurų per metus. Todėl organizacijų argumentas, kad vien slenkstinio reikalavimo panaikinimas be papildomos pagalbos nepašalina mokymosi spragų, atitinka Švietimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies logiką. Kita vertus, pateiktos Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalies redakcijos tiesiogiai reguliuoja patikrinimų organizavimą, vienodumą, pritaikymą ir lietuvių kalbos mokėjimo užtikrinimą, bet jose pačiose nėra aiškiai suformuluotos taisyklės, kad pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas privalomai priklauso nuo PUPP slenkstinio rezultato. Dėl to teisinis svorio centras yra ne pats PUPP vykdymo teisėtumas, nes jis įstatyme numatytas, o jo rezultatų reikšmė pripažįstant pagrindinį išsilavinimą ir aktyvuojant pagalbos mechanizmą. Švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo 36 straipsnio 7 dalis svarbi pereinamajam vertinimui, nes 4 straipsnio įsigaliojimas nustatytas 2026 m. rugsėjo 1 d., tai yra po šiandienos, 2026 m. liepos 16 d. Dėl to Seimo sprendimas, priimtas prieš 2026 m. rugsėjo 1 d., praktiškai keistų dar nepradėtą visa apimtimi taikyti pagrindinio ugdymo reguliavimo etapą. Švietimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis nurodo, kad pagrindinio ugdymo programa įgyvendinama pagal Pagrindinio ugdymo programos aprašą, bendrąsias programas ir bendruosius ugdymo planus, kuriuos tvirtina ministras, todėl po įstatymo pakeitimo reikšminga vykdomosios valdžios kompetencija būtų sukonkretinti pasiekimų patikrinimų ir pagalbos tvarkas. Mokyklos pagal 38 straipsnio 4 dalį turi užtikrinti lietuvių kalbos mokėjimą pagal ministro patvirtintą lietuvių kalbos ir literatūros bendrąją programą, todėl lietuvių kalbos pasiekimų patikrinimo reikšmės mažinimas nepanaikintų pačios mokyklos pareigos siekti šio rezultato

Pasekmės. Jeigu priimtas pakeitimas įsigaliotų, PUPP pagal Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalį toliau būtų organizuojamas, bet jo rezultato teisinė reikšmė pagrindinio išsilavinimo įgijimui būtų siauresnė. Tokiu atveju didžiausia praktinė reikšmė persikeltų į Švietimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalies taikymą: mokiniui, nepasiekusiam patenkinamo lygmens, turėtų būti sudaromas individualių mokymosi pasiekimų gerinimo planas ir skiriama reikalinga pagalba. Jeigu Prezidento prašomas pakartotinis svarstymas lemtų slenkstinio reikalavimo išlaikymą, PUPP rezultatas liktų ne tik diagnostinis, bet ir susietas su pagrindinio išsilavinimo pripažinimo sąlyga. Abiem scenarijais institucinis vykdymas tenka ne organizacijoms, pateikusioms kreipimąsi, o švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliotai institucijai, savivaldybės vykdomajai institucijai ir mokykloms pagal Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalį. Mokiniams ir tėvams tai praktiškai svarbu dėl to, ar nepakankamas lietuvių kalbos ar matematikos PUPP rezultatas bus kliūtis pagrindinio išsilavinimo pažymėjimui, ar pirmiausia taps pagrindu individualiam pasiekimų gerinimo planui. Mokykloms ir savivaldybėms tai svarbu dėl pagalbos organizavimo pareigos, nes Švietimo įstatymo 24 straipsnio 5 dalis reikalauja ne abstraktaus rūpesčio, o konkretaus plano ir reikalingos mokymosi pagalbos. Valstybei tai svarbu todėl, kad pagal Švietimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį pagrindinis ugdymas turi parengti asmenį mokytis toliau, o pagal 38 straipsnio 1 dalį vertinimas turi padėti priimti sprendimus dėl tolesnio mokymosi ar veiklos

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne vien „nuo kokio amžiaus vaikas gali naudotis socialiniais tinklais“, o kada socialinio tinklo vykdomas vaiko asmens duomenų tvarkymas, grindžiamas sutikimu, yra teisėtas ir ar šią ribą galima suvienodinti Europos Sąjungos lygiu. Pagal Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (ES) 2016/679 8 straipsnio 1 dalį, kai informacinės visuomenės paslaugos tiesiogiai siūlomos vaikui ir taikomas BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktas, vaiko duomenų tvarkymas teisėtas tik tada, kai vaikas yra bent 16 metų, o jaunesnio vaiko atveju reikia tėvų pareigų turėtojo sutikimo arba leidimo. Ta pati BDAR 8 straipsnio 1 dalis leidžia valstybėms narėms nustatyti jaunesnę ribą, bet ne mažesnę kaip 13 metų. Lietuvoje ši diskrecija įgyvendinta Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsniu: kai vaikui tiesiogiai siūlomos informacinės visuomenės paslaugos, sutikimą pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies a punktą gali duoti ne jaunesnis kaip 14 metų vaikas. Todėl siūlymas nustatyti, kad iki 13 metų socialiniai tinklai būtų naudojami tik su suaugusiųjų priežiūra, patektų į BDAR 8 straipsnio reguliuojamą branduolį, tačiau neapsiribotų vien sutikimo forma, jei būtų reguliuojamas pats platformos dizainas ar naudojimosi režimas

Teisinis vertinimas. BDAR 8 straipsnis nesukuria absoliutaus socialinių tinklų draudimo vaikams, bet nustato teisėtumo sąlygą duomenų tvarkymui, kai jis grindžiamas vaiko sutikimu. Platforma, kaip duomenų valdytoja, pagal BDAR 8 straipsnio 2 dalį turi dėti pagrįstas pastangas, atsižvelgdama į turimas technologijas, patikrinti, ar gautas tėvų pareigų turėtojo sutikimas arba leidimas. Pagal BDAR 7 straipsnio 1 dalį ji taip pat turi galėti įrodyti, kad sutikimas buvo duotas, o pagal 7 straipsnio 3 dalį sutikimą turi būti taip pat lengva atšaukti, kaip jį duoti. BDAR 4 straipsnio 11 punkte sutikimas apibrėžiamas kaip laisva valia duotas, konkretus ir nedviprasmiškas tinkamai informuoto duomenų subjekto valios išreiškimas, todėl vien formalus mygtuko paspaudimas vaikų paslaugų aplinkoje nebūtų pakankamas, jei neįvykdomi informavimo ir laisvos valios reikalavimai. BDAR 12 straipsnio 1 dalis ypač svarbi vaikų atveju, nes reikalauja informaciją pateikti glausta, skaidria, suprantama ir lengvai prieinama forma, aiškia ir paprasta kalba, ypač kai ji skirta vaikui. Tai reiškia, kad „jaunimo režimo“ teisinis pagrindas, kiek jis siejamas su duomenų tvarkymu, turėtų būti vertinamas per realų vaiko ir tėvų informavimą, sutikimo patikrinimą ir technines bei organizacines apsaugos priemones. BDAR 5 straipsnio f punktas reikalauja tvarkyti duomenis taip, kad būtų užtikrintas tinkamas saugumas, įskaitant apsaugą nuo tvarkymo be leidimo ar neteisėto tvarkymo. Vaikams skirtų funkcijų, rekomendavimo sistemų ar pranešimų vertinimas duomenų apsaugos požiūriu todėl negali būti atskirtas nuo klausimo, ar jos lemia papildomą asmens duomenų rinkimą, profiliavimą ar naudojimą be galiojančio sutikimo. BDAR preambulės 18 konstatuojamoji dalis atriboja paties vaiko ar šeimos asmeninį naudojimąsi socialiniais tinklais nuo platformų atsakomybės: reglamentas netaikomas grynai asmeninei ar namų ūkio veiklai, bet taikomas duomenų valdytojams ir tvarkytojams, kurie suteikia priemones tokiam tvarkymui. Institucinė kompetencija išskaidyta: nacionalinės priežiūros institucijos pagal BDAR 57 straipsnio c punktą pataria parlamentui, vyriausybei ir kitoms institucijoms teisėkūros priemonių klausimais, o pagal 57 straipsnio f punktą nagrinėja skundus ir tiria jų dalyką. Pagal BDAR 58 straipsnio 3 dalies b punktą jos gali savo iniciatyva arba gavusios prašymą teikti nuomones nacionaliniam parlamentui, vyriausybei, kitoms institucijoms ir visuomenei visais asmens duomenų apsaugos klausimais. Kai kyla tarpvalstybinio taikymo problemų, BDAR 65 straipsnio 1 dalis numato Europos duomenų apsaugos valdybos privalomus sprendimus dėl ginčų, įskaitant klausimus dėl priežiūros institucijų kompetencijos ar pagrįstų prieštaravimų sprendimų projektams. BDAR 70 straipsnis suteikia Valdybai vaidmenį formuojant gaires, rekomendacijas, geriausios praktikos pavyzdžius, elgesio kodeksus ir sertifikavimo mechanizmus. Be to, BDAR 40 straipsnio 2 dalies g punktas leidžia elgesio kodeksuose konkretinti vaikų informavimą ir apsaugą bei būdą gauti vaikų tėvų pareigų turėtojų sutikimą. Komisijos būsimo teisėkūros siūlymo kryptis, kiek ji susijusi su duomenų apsauga, gali remtis BDAR 98 straipsniu, pagal kurį Komisija prireikus teikia pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų, siekdama užtikrinti vienodą ir nuoseklią fizinių asmenų apsaugą tvarkant duomenis. Tais atvejais, kai dalyvauja trečiųjų valstybių platformos ar tarptautiniai subjektai, BDAR 50 straipsnis leidžia Komisijai ir priežiūros institucijoms imtis veiksmų tarptautiniam bendradarbiavimui ir vykdymo užtikrinimui stiprinti

Pasekmės. Pirmas realistiškas scenarijus yra ES lygmens taisyklė, kuri suvienodintų minimalų vaikų sutikimo arba tėvų leidimo režimą ir taip sumažintų dabartinę įtampą tarp BDAR 8 straipsnio leidžiamos 13–16 metų nacionalinės ribos ir skirtingų valstybių politinių siūlymų. Tokia taisyklė Lietuvai būtų praktiškai svarbi todėl, kad dabar nacionalinė riba pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsnį yra 14 metų, o bendras ES sprendimas galėtų pakeisti platformų pareigas Lietuvos vaikų atžvilgiu. Antras scenarijus yra ne bendras draudimas, o privalomos platformų procedūros: patikimas tėvų leidimo patikrinimas pagal BDAR 8 straipsnio 2 dalį, įrodomas sutikimas pagal BDAR 7 straipsnio 1 dalį ir vaikui suprantamas informavimas pagal BDAR 12 straipsnio 1 dalį. Trečias scenarijus yra minkštesnis reguliavimas per BDAR 40 straipsnio elgesio kodeksus, BDAR 70 straipsnio gaires ir priežiūros institucijų nuomones pagal BDAR 58 straipsnio 3 dalies b punktą, bet toks kelias labiau priklausytų nuo priežiūros praktikos ir sektoriaus įsipareigojimų. Platformoms tai reiškia didesnę įrodinėjimo naštą dėl sutikimo, amžiaus ir tėvų leidimo patikrinimo; tėvams – aiškesnį teisinį vaidmenį leidžiant jaunesnio vaiko duomenų tvarkymą; vaikams – teisę į informaciją, kuri iš tikrųjų pritaikyta jų supratimui. Valstybėms narėms svarbiausias praktinis klausimas bus, ar jos išlaikys nacionalines amžiaus ribas BDAR 8 straipsnio leidžiamame intervale, ar ES teisėkūra pasirinks vienodesnį modelį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar maisto papildų kūrimas komerciškai sudėtingas, o kokias viešosios teisės pareigas turi ūkio subjektas, prieš gamindamas, tvarkydamas, importuodamas ar tiekdamas maisto papildus Lietuvos rinkai. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 2 straipsnio 1 ir 5 dalyse įtvirtintas „maisto“ ir „maisto tvarkymo“ sąvokas, 9 straipsnį dėl institucijų kompetencijos, 11 straipsnį dėl valstybinės maisto kontrolės, 41 straipsnį dėl maisto tvarkymo subjektų registravimo, taip pat pagal Lietuvos higienos normos HN 17:2010 „Maisto papildai“ 6 punktą. Kadangi maistas apima žmogui nuryti skirtą produktą ar medžiagą, o maisto tvarkymas apima gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, gabenimą, tiekimą, pateikimą parduoti ir pardavimą, maisto papildų verslas patenka į maisto teisės reguliavimo lauką. HN 17:2010 6 punktas nustato specialią taisyklę: apie maisto papildų tiekimą Lietuvos Respublikos rinkai turi būti pranešta, tai yra notifikuota, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka. Todėl straipsnyje minima didelė notifikuojamų papildų apimtis yra teisiškai reikšminga kaip patekimo į rinką procedūros, o ne vien rinkodaros ar produkto kūrimo faktas

Teisinis vertinimas. Pagal Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą Sveikatos apsaugos ministerija formuoja valstybės politiką maisto saugos bei su maistu ir mityba susijusių ligų prevencijos srityse, o pagal 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą reglamentuoja, kiek tai neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, be kita ko, maisto papildų saugą ir informacijos apie maistą teikimą vartotojams, įskaitant teiginius apie maisto produktų sveikumą ir maistingumą. Tai reiškia, kad maisto papildų sudėtis, pateikimas ir vartotojui perduodama informacija nėra vien gamintojo nuožiūros klausimas. Pagal Maisto įstatymo 41 straipsnio 1 dalį maisto tvarkymo subjektai registruojami šio įstatymo ir VMVT direktoriaus nustatyta tvarka, o registruojami subjektai turi atitikti teisės aktuose nustatytus maisto tvarkymo reikalavimus. Pagal 41 straipsnio 2 dalį subjektas, kreipdamasis dėl registravimo, turi įrodyti atitiktį, pateikdamas dokumentus dėl teisės naudotis maisto tvarkymo vieta, infrastruktūros, įrangos, maisto tvarkymo proceso atitikties higienos reikalavimams, veiklos apimties ir savikontrolės sistemos. Pagal 41 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kai ketinama užsiimti negyvūninių maisto produktų gamybos veikla, VMVT sprendimą dėl registravimo priima ir apie jį informuoja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos, patikrinusi maisto tvarkymo vietos atitiktį maisto srities teisės aktų reikalavimams. HN 17:2010 6 punktas šią bendrą registravimo logiką papildo produkto lygmens pareiga: apie maisto papildų tiekimą rinkai turi būti notifikuota VMVT direktoriaus nustatyta tvarka. Jeigu maisto papildai importuojami kaip negyvūninis maistas, Importuojamo negyvūninio maisto valstybinės maisto kontrolės tvarkos aprašo 21 punktas leidžia teritoriniam VMVT pareigūnui tikrinti saugos ir kokybės rodiklių atitiktį, tinkamumo vartoti terminą, ženklinimą, lietuviško ženklinimo pavyzdį, maisto priedų leistinumą ir tai, ar maisto papildas įrašytas į notifikuotų maisto papildų sąrašą. Maisto įstatymo 11 straipsnio 1 dalis VMVT įvardija kaip valstybinę maisto kontrolę atliekančią instituciją, o 11 straipsnio 2 dalis jai paveda tikrinti, kad vidaus rinkai ir eksportui skirtas maistas būtų saugus, tinkamai paženklintas, nepažeistų vartotojų interesų ir atitiktų įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus. Pagal 11 straipsnio 3 dalį kontrolė atliekama VMVT direktoriaus nustatyta tvarka, paprastai be išankstinio įspėjimo, reguliariai, atsižvelgiant į riziką, pagal patvirtintas programas, taip pat kilus įtarimų dėl pažeidimų. VMVT nuostatų 9.1.9 punktas papildomai priskiria tarnybai maisto papildų ir specialios paskirties maisto produktų notifikavimo tvarkos nustatymą, o 9.2.2 punktas – vidaus rinkai ir eksportui skirto maisto atitikties saugos, kokybės, ženklinimo, informacijos apie prekes ir kitiems privalomiesiems reikalavimams kontrolę. Jei papildų gamybai ar tiekimui naudojamos su maistu besiliečiančios medžiagos ar gaminiai, Maisto įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato atskirą šių gaminių gamintojų ir tiekėjų pranešimo VMVT pareigą, o 43 straipsnio 2 dalis numato duomenų įtraukimą į viešą sąrašą per 1 darbo dieną nuo reikalavimus atitinkančio pranešimo gavimo

Pasekmės. Praktiškai straipsnyje aprašomas maisto papildų kūrimo kelias teisiškai reiškia kelias nuoseklias ribas: subjektas turi būti tinkamai registruotas kaip maisto tvarkymo subjektas, jo veiklos vieta ir procesai turi atitikti higienos ir savikontrolės reikalavimus, o konkretus maisto papildas prieš tiekimą rinkai turi būti notifikuotas. Didelis 2026 m. pirmojo pusmečio notifikuotų produktų skaičius nekeičia šių pareigų turinio, bet rodo, kad VMVT kontrolė ir notifikuotų papildų sąrašas tampa svarbia rinkos skaidrumo priemone. Verslui tai svarbu dėl laiko planavimo: registravimo atveju nurodytas 10 darbo dienų terminas skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo, todėl netvarkinga dokumentacija gali praktiškai stabdyti veiklos pradžią. Importuotojams papildomai svarbu, kad kontrolės metu gali būti tikrinamas ne tik pats produktas, bet ir jo ženklinimas lietuvių kalba bei įrašymas į notifikuotų maisto papildų sąrašą. Gamintojui ar prekės ženklo valdytojui teisinė rizika kyla ne vien dėl produkto sudėties, bet ir dėl vartotojui pateikiamų teiginių, nes Maisto įstatymo 9 straipsnio 2 dalis informacijos apie maistą ir sveikumo bei maistingumo teiginių reguliavimą sieja su Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencija. VMVT gali tikrinti be išankstinio įspėjimo, todėl atitiktis turi būti palaikoma nuolat, o ne vien produkto pateikimo rinkai momentu. Vartotojams praktiškai svarbu tai, kad notifikuotų maisto papildų sąrašas ir ženklinimo kontrolė leidžia atskirti teisės aktuose numatytą pateikimo rinkai procedūrą perėjusius produktus nuo produktų, dėl kurių tokios procedūros reikalavimai gali būti neįvykdyti. Tolesnė eiga tokioje rinkoje paprastai priklausys nuo to, ar konkretūs papildai ir jų tiekimo grandinė atitinka registravimo, notifikavimo, saugos, higienos ir ženklinimo reikalavimus; jei atitinka, produktai gali būti teisėtai platinami, o jei kyla įtarimų, VMVT turi pagrindą atlikti valstybinę maisto kontrolę pagal Maisto įstatymo 11 straipsnį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar 1975 m. gimęs vairuotojas, vairuodamas automobilį Žirmūnų gatvėje ir pakeitęs važiavimo kryptį į dešinįjį važiuojamosios dalies kraštą, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles taip, kad dėl to įvyko eismo įvykis, per kurį žuvo žmogus ir kitam asmeniui nežymiai sutrikdyta sveikata. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnį „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas“, nes pats kaltinimas, kaip nurodyta žinioje, pareikštas pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį. Matoma Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio sistema rodo, kad baudžiamoji atsakomybė siejama su vairavimu, kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimu, eismo įvykiu ir padariniais: nesunkiu sveikatos sutrikdymu pagal 281 straipsnio 1 dalį, sunkiu sveikatos sutrikdymu pagal 281 straipsnio 3 dalį, o neblaivumas ar apsvaigimas išskiriami 281 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Baudžiamojo kodekso 1 straipsnio 2 dalis reikšminga tuo, kad būtent Baudžiamasis kodeksas apibrėžia nusikalstamas veikas, nustato bausmes ir baudžiamosios atsakomybės pagrindus bei sąlygas. Procesinis bylos perdavimo teismui klausimas vertintinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį, 99–100 straipsnius, 118–120 straipsnius ir 212 straipsnį

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktas aplinkybes prokuratūra teigia nustačiusi tris teisiškai esmines grandis: vairuotojo veiksmą vairuojant, Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą ir priežastinį ryšį su padariniais. Važiavimas apie 60,2 km/h greičiu pats savaime pagal pateiktus šaltinius nėra pakankamas kvalifikavimo pagrindas, todėl teisinis svoris tenka nurodytam krypties pakeitimui link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, užvažiavimui ant šaligatvio ir pėsčiųjų kliudymui. Žinia, kad vairuotojas buvo blaivus ir kad pirminiais duomenimis jam galėjo sutrikti sveikata, pateiktų teisės šaltinių ribose nekeičia analizės į apsvaigimo sudėtį, nes Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 ir 4 dalys taikomos tada, kai veika padaryta būnant neblaiviam ar apsvaigusiam. Jeigu byloje nėra kaltinimo dėl neblaivumo ar apsvaigimo, šios dalys praktiškai svarbios tik kaip norminės ribos, atskiriančios paprastą eismo saugumo taisyklių pažeidimą nuo kvalifikuoto pažeidimo dėl vairuotojo būklės. Kitos pėsčiosios nežymus sveikatos sutrikdymas pagal pateiktą Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio tekstą nėra savarankiškai įvardytas kaip 1 ar 3 dalies padarinys, nes 1 dalyje kalbama apie nesunkų, o 3 dalyje – apie sunkų sveikatos sutrikdymą. Vis dėlto tas faktas gali būti reikšmingas įvykio mechanizmui ir žalos klausimui, nes Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis leidžia proceso dalyviams pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Ekspertizės ir specialistų išvados čia yra centrinės, nes prokuratūra nurodo, kad jos buvo atliktos ir gautos; pagal pateiktą Baudžiamojo proceso kodekso nuostatą, gavęs ekspertizės aktą prokuroras raštu praneša proceso dalyviams ir nurodo, kur bei kada su aktu galima susipažinti. Prokuroro sprendimas surašyti kaltinamąjį aktą reiškia, kad jis nepasirinko Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje numatyto ikiteisminio tyrimo nutraukimo kelio, be kita ko, dėl nepakankamų duomenų įtariamojo kaltei pagrįsti. Instituciškai tyrimo modelis atitinka žinioje aprašytą pasiskirstymą: ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo prokuroras, o tyrimo veiksmus atliko policijos pareigūnai; po to byla perduota Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti. Baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsniai svarbūs tolesniems proceso terminams: terminai gali būti skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais, o skaičiuojant neįskaitoma diena, kuria terminas prasideda. Kardomosios priemonės, jei jos būtų taikomos ar keičiamos, vertinamos pagal Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį, nes jų paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnis numato tokias priemones kaip suėmimas, namų areštas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas registruotis policijoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalga Nr. 30 pateiktuose šaltiniuose minima apsvaigimo įrodinėjimo kontekste: joje akcentuojama, kad vertinami ir su kaltininku iki eismo įvykio tiesiogiai bendravusių asmenų parodymai. Tai reikšminga tik tiek, kiek byloje kiltų vairuotojo būklės įrodinėjimo klausimas, tačiau žinioje dėl šios bylos nurodyta priešinga faktinė linija – blaivumas

Pasekmės. Artimiausias realus scenarijus yra bylos nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame bus tikrinama, ar prokuratūros surinktų duomenų visuma patvirtina Baudžiamojo kodekso 281 straipsnyje numatytą eismo saugumo pažeidimą ir jo priežastinį ryšį su žmogaus žūtimi. Kaltinamajam praktiškai svarbiausia bus ginčyti arba pripažinti taisyklių pažeidimą, įvykio mechanizmą, priežastinį ryšį ir reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant sveikatos sutrikimo versiją, kiek ji bus grindžiama byloje esančiais duomenimis. Nukentėjusiesiems ir jų atstovams svarbus Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnis, nes jie gali teikti bylai reikšmingus daiktus ir dokumentus, taip pat Baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis, pagal kurį įstatymų numatytais atvejais žala gali būti kompensuojama iš valstybės lėšų, jeigu kaltinamasis arba už jo veiksmus materialiai atsakingi asmenys neturi lėšų žalai atlyginti. Teismas gali sutikti su prokuratūros kvalifikacija pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį, gali kitaip įvertinti įrodytus padarinius ir priežastinį ryšį, arba gali spręsti, kad kaltinimas neįrodytas. Procesiškai reikšminga ir tai, kad iki perdavimo teismui byla jau perėjo per ekspertizių, specialistų išvadų ir kitų duomenų analizės etapą, todėl ginčas teisme greičiausiai telksis ne į tai, ar tyrimas pradėtinas, o į tai, ar surinkti duomenys pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui. Viešai minimos kitos Žirmūnų avarijos pagal pateiktus šaltinius neturi būti teisiškai jungiamos su šia byla, nes atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnį sprendžiama pagal konkretaus vairuotojo veiką, konkrečius pažeidimus ir konkrečius padarinius

Esmė. Tikslus teisinis klausimas – ar Seimo pavasario sesijos pratęsimas po 2026 m. birželio 30 d. ir jos metu tęsti sprendimai, susiję su Vyriausybės formavimu bei teisėkūra, patenka į Konstitucijoje nustatytą Seimo darbo laiko ir institucinių įgaliojimų režimą. Jis pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 64 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną, tačiau Seimas gali nutarti sesiją pratęsti. Seimo vidaus darbo formą ir procedūrą lemia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 76 straipsnis, pagal kurį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato įstatymo galią turintis Seimo statutas. Posėdžių vedimo institucinė atsakomybė siejama su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 66 straipsniu, nustatančiu, kad Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas. Vyriausybės formavimo dalis vertintina pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 4, 8 ir 9 punktus: Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį, o Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. Papildomai reikšmingi Vyriausybės darbo reglamento 109, 110, 133 ir 134 punktai, nes jie apibrėžia Vyriausybės dalyvavimą Seimo darbotvarkėje, komitetų, komisijų ir frakcijų posėdžiuose bei atsiskaitymą Seime

Teisinis vertinimas. Pagal Konstitucijos 64 straipsnį įprastinė 2026 m. pavasario sesijos pabaiga buvo 2026 m. birželio 30 d., todėl darbas po šios datos reikalavo atskiro Seimo nutarimo pratęsti sesiją. Žinioje nurodyta, kad sesija buvo pratęsta dėl Vyriausybės formavimo, ir toks motyvas pagal pateiktą Konstitucijos 64 straipsnio tekstą nėra ribojamas konkrečių pagrindų sąrašu: norma tik suteikia Seimui teisę nutarti pratęsimą. Tai reiškia, kad pagrindinis konstitucinis testas yra ne pratęsimo politinis tikslingumas, o tai, ar pratęsimas įformintas Seimo valia ir ar toliau dirbama pagal Seimo statute nustatytą tvarką, kaip reikalauja Konstitucijos 76 straipsnis. Seimo Pirmininko vaidmuo užbaigiant sesiją ir vadovaujant posėdžių eigai dera su Konstitucijos 66 straipsniu tiek, kiek jis veikia kaip posėdžių vadovas arba tokią funkciją vykdo jo pavaduotojas. Vyriausybės formavimo kontekste Seimo vaidmuo nėra visos Vyriausybės sudėties tvirtinimas: pagal Konstitucijos 84 straipsnio 4 punktą Seimas duoda pritarimą Ministrui Pirmininkui, o Prezidentas jam paveda sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Ministrų paskyrimo grandis pagal Konstitucijos 84 straipsnio 9 punktą priklauso Prezidentui, veikiančiam pagal Ministro Pirmininko teikimą, todėl pratęsta sesija praktiškai sudarė sąlygas užbaigti Seimo dalyvavimo reikalaujančią Vyriausybės formavimo dalį. Jeigu Vyriausybė buvo atsistatydinusi ar grąžinusi įgaliojimus, Konstitucijos 84 straipsnio 8 punktas įpareigoja Prezidentą ne vėliau kaip per 15 dienų teikti Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą, todėl Seimo galimybė posėdžiauti turi tiesioginę reikšmę šio termino veiksmingumui. Vyriausybės darbo reglamento 109 punktas rodo, kad Vyriausybė gali siūlyti papildomai įtraukti Vyriausybės pranešimą į Seimo savaitės posėdžių darbotvarkę, taigi naujai formuojamos ar pradėjusios veikti Vyriausybės santykis su pratęsta sesija nėra vien simbolinis. Pagal to paties reglamento 110 ir 133 punktus ministrai ar jų pavedimu valstybės tarnautojai privalo dalyvauti Seimo komitetų, komisijų ar frakcijų posėdžiuose ir teikti paaiškinimus, todėl sesijos pratęsimas išlaiko parlamentinės kontrolės ir informavimo mechanizmą. Reglamento 134 punktas dar sustiprina šią sąsają, nes Ministras Pirmininkas arba ministrai Seimo statuto nustatyta tvarka turi atsiskaityti Seime ir atsakyti į Seimo narių klausimus per Vyriausybės valandą. Teisėkūros apimtis – beveik 60 posėdžių ir apie 400 teisės aktų – pati savaime pagal pateiktus šaltinius nėra teisėtumo kriterijus; reikšminga tai, kad tokia veikla vyko sesijos metu, kuri pagal Konstitucijos 64 straipsnį galėjo būti pratęsta. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 80 straipsnis istoriškai rodė kitokį modelį: Aukščiausiosios Tarybos pavasario sesija turėjo baigtis ne vėliau kaip birželio 30 d., o neeilines sesijas šaukė Prezidiumas, tačiau galiojanti Konstitucijos 64 straipsnio formuluotė aiškiai numato Seimo teisę pratęsti sesiją. Dėl to dabartinis režimas lankstesnis: tarp eilinės ir neeilinės sesijos nebūtina pereiti vien todėl, kad birželio 30 d. jau praėjo. Konstitucijos 144 straipsnis rodo atskirą tarp sesijų veikimo modelį tik neatidėliotinais nepaprastosios padėties atvejais, kai Prezidentas kartu šaukia neeilinę Seimo sesiją, tačiau žinioje aprašyta situacija yra ne tokia, o įprastos pavasario sesijos pratęsimas

Pasekmės. Artimiausias teisinis padarinys yra tas, kad po pratęstos pavasario sesijos pabaigos Seimas pagal Konstitucijos 64 straipsnį pereina į laikotarpį iki rudens sesijos, kuri 2026 m. prasidės rugsėjo 10 d. Jeigu iki 2026 m. rugsėjo 10 d. atsirastų poreikis spręsti klausimus, kurių negalima palikti rudens sesijai, pagal Konstitucijos 64 straipsnį galėtų būti šaukiama neeilinė sesija Seimo Pirmininko ne mažiau kaip trečdalio visų Seimo narių siūlymu arba Konstitucijos numatytais atvejais Prezidento. Vyriausybei praktiškai svarbu, kad po programos patvirtinimo ir Ministrų kabineto suformavimo jos santykis su Seimu nesibaigia: pagal Vyriausybės darbo reglamento 110, 133 ir 134 punktus išlieka pareiga dalyvauti parlamentinėje kontrolėje, teikti paaiškinimus ir atsiskaityti. Seimo daugumai pratęstos sesijos pabaiga reiškia, kad skubiai užbaigti politiniai susitarimai dėl Vyriausybės turi būti perkelti į nuolatinę darbotvarkės ir kontrolės praktiką pagal Seimo statuto reguliuojamą tvarką, kurią nurodo Konstitucijos 76 straipsnis. Opozicijai ir komitetams praktiškai svarbūs reglamento 110 ir 133 punktai, nes jie suteikia procedūrinį pagrindą kviesti ministrus ar jų įgaliotus pareigūnus aiškintis įstatymų ir Seimo nutarimų vykdymo. Priimtiems teisės aktams sesijos pratęsimo faktas būtų reikšmingas tiek, kiek kas nors keltų klausimą, ar Seimas po birželio 30 d. veikė turėdamas Konstitucijos 64 straipsnyje numatytą pratęsimo pagrindą. Realistiškai tolesnė eiga yra trijų krypčių: Vyriausybė pradeda darbą ir teikia Seimui darbotvarkės pasiūlymus, parlamentinė kontrolė vyksta komitetuose ir posėdžiuose, o naujas platesnis politinis ciklas prasideda 2026 m. rugsėjo 10 d. rudens sesijoje

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar XXI Vyriausybės programa Seimui buvo pateikta svarstyti laikantis eiliškumo, nustatyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 6 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 dalies 1 bei 7 punktuose. Pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo turi pristatyti Seimui „savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę“ ir pateikti svarstyti jos programą. Pagal Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1 punktą Ministras Pirmininkas sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui, o pagal 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą. Todėl ginčo branduolys nėra vien politinis klausimas, o teisės normomis apibrėžta procedūrinė seka: pirma sudaroma ir Prezidento patvirtinama Vyriausybė, tada ji pristatoma Seimui kartu su programa

Teisinis vertinimas. Pagal pateiktas aplinkybes Vyriausybės programos projektas Seime buvo įregistruotas 2026 m. liepos 3 d., o Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo patvirtinta XXI Vyriausybės sudėtis, pasirašytas 2026 m. liepos 6 d. Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis tiesiogiai sieja teisiškai reikšmingą veiksmą su Ministro Pirmininko pareiga Seimui pristatyti jau sudarytą ir Prezidento patvirtintą Vyriausybę bei pateikti svarstyti jos programą. Tai reiškia, kad programos projekto rengimas savaime nėra tapatus programos pateikimui svarstyti pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį. Vyriausybės darbo reglamento 36 punktas programą apibūdina kaip atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką privalomą veiklos planą, kuriam pritaręs Seimas. Vyriausybės darbo reglamento 37 punktas nustato, kad programos rengimui vadovauja Ministras Pirmininkas, o medžiagą programai rengti teikia ir institucijos, ir paskirti ministrai. Vyriausybės įstatymo 6 straipsnyje taip pat numatyta, kad ministerijos ir kitos valstybės institucijos turi teikti paskirtiems naujiesiems ministrams medžiagą, reikalingą programai parengti. Todėl normos leidžia atskirti programos parengimo organizavimą nuo jos konstituciškai ir įstatymiškai reikšmingo pateikimo Seimui svarstyti. Jeigu Seimo posėdyje programa buvo pristatyta ir pateikta svarstyti jau po 2026 m. liepos 6 d. Prezidento dekreto, formaliai būtų laikomasi Vyriausybės įstatymo 6 straipsnyje nustatytos sekos. Jeigu teisiškai reikšmingu pateikimu būtų pripažintas būtent 2026 m. liepos 3 d. įregistravimas, tada kiltų priešinga problema: tuo metu dar nebuvo Prezidento patvirtintos Vyriausybės sudėties, kurios programa pagal 6 straipsnį teikiama Seimui. Seimo vaidmuo šioje procedūroje yra esminis, nes šaltinyje dėl Vyriausybės įstatymo ketvirtojo skirsnio pakeitimo projekto Nr. XIIP-1155 nurodyta, kad įgaliojimų Vyriausybei veikti suteikimas ir jos veiklos kontrolė yra svarbi Seimo kompetencijos sritis, o Konstitucijos 67 straipsnyje įvardyta Seimo prerogatyva svarstyti Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir spręsti, ar jai pritarti. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžta, kad Vyriausybė yra kolegiali bendros kompetencijos institucija, ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ši praktika svarbi todėl, kad programa pagal savo paskirtį yra ne vien Ministro Pirmininko, o visos kolegialios Vyriausybės veiklos planas. Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas patvirtina šį ryšį: Vyriausybė įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina jos nuostatų įgyvendinimo planą ir koordinuoja pavaldžių institucijų veiklą. Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnio 1, 3, 4 ir 7 dalys papildomai nustato, kad programa rengiama ir tvirtinama pagal Vyriausybės įstatymą, įgyvendinimo plano rengimą koordinuoja Vyriausybės kanceliarija, planą tvirtina Vyriausybė, o stebėseną ir ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija. Kai Seimas programai pritaria, pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, o pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį Vyriausybė per 3 mėnesius privalo patvirtinti programos nuostatų įgyvendinimo planą

Pasekmės. Praktiškai svarbiausias scenarijus priklauso nuo to, kuris veiksmas būtų laikomas teisiniu programos pateikimu Seimui svarstyti: 2026 m. liepos 3 d. registravimas ar vėlesnis pristatymas Seimo posėdyje po Prezidento dekreto. Jeigu reikšmingu laikomas pristatymas Seimo posėdyje po 2026 m. liepos 6 d. dekreto, tuomet Vyriausybės įstatymo 6 straipsnio reikalaujamas eiliškumas iš esmės išlaikomas. Tokiu atveju Seimo pritarimas programai pagal tą patį 6 straipsnį suteikia Vyriausybei įgaliojimus veikti, o Vyriausybei atsiranda pareiga per 3 mėnesius patvirtinti programos nuostatų įgyvendinimo planą. Jeigu būtų konstatuota, kad programa buvo pateikta svarstyti dar iki Prezidento patvirtintos Vyriausybės sudėties, ginčas paliestų ne programos turinį, o pačią Vyriausybės įgaliojimų gavimo procedūrą. Tai būtų reikšminga Seimui, nes jo pritarimas programai yra įgaliojimų suteikimo veiksmas, ir Respublikos Prezidentui, nes ministrų skyrimas bei Vyriausybės sudėties patvirtinimas yra būtina procedūros grandis pagal Vyriausybės įstatymo 6 ir 24 straipsnius. Tai taip pat svarbu ministrams, nes pagal pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje išdėstytą Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punktą ministras yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos ir jos nuostatų įgyvendinimo plano darbų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą. Jei ginčas būtų perduotas Konstituciniam Teismui, teisinis vertinimas koncentruotųsi į Vyriausybės kaip kolegialios institucijos sudarymo momentą, Seimo pritarimo programai reikšmę ir įstatyme nustatytą procedūrinę seką. Realus politinis padarinys būtų ne vien reputacinis, nes Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas, Strateginio valdymo įstatymo 19 straipsnis ir Vyriausybės programos įgyvendinimo plano 3 mėnesių terminas susieja programos patvirtinimą su visos vykdomosios valdžios darbo pradžia

Esmė. Teisinis klausimas yra, ar 2026 m. liepos 13 d. automobilį „Peugeot 307“ vairavusio asmens veika, kai jam nustatytas 2,97 promilės neblaivumas, kvalifikuotina kaip nusikalstama veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalį. Ši norma taikoma tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Atsakomybės riba čia yra peržengta beveik dvigubai, todėl administracinės atsakomybės modelis pagal Administracinių nusižengimų kodekso 427 straipsnį, kuris apima 0,41–1,5 promilės intervalą, pagal pateiktus faktus nėra pagrindinis kvalifikavimo pagrindas. Jeigu būtų nustatyta, kad dėl vairavimo kilo eismo įvykis ir padariniai kitų asmenų sveikatai ar turtui, papildomai reikšmingas galėtų tapti Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis, tačiau pateiktoje žinioje tokie padariniai nenurodyti. Baudžiamojo kodekso 19 straipsnio 1 dalis reiškia, kad pats apsvaigimas nuo alkoholio neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės. Kadangi Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta ir laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė, ši veika pagal Baudžiamojo kodekso 12 straipsnio sampratą nelaikytina baudžiamuoju nusižengimu

Teisinis vertinimas. Pagrindiniai įrodinėtini požymiai yra vairavimo faktas, transporto priemonės pobūdis, vairuotojo neblaivumas ir jo dydis. Automobilis yra motorinė transporto priemonė, todėl „Peugeot 307“ vairavimas patenka į Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalies reguliavimo lauką. Nustatytas 2,97 promilės neblaivumas viršija 1,51 promilės baudžiamosios atsakomybės slenkstį, todėl vien šis vairavimo neblaiviam faktas, be papildomų eismo įvykio padarinių, sudaro savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindą. Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 2 dalis svarbi tuo, kad asmuo atsako ir tada, kai šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaryta dėl neatsargumo. Tai susiaurina gynybos erdvę iki faktinių požymių ginčijimo, pavyzdžiui, vairavimo ar neblaivumo nustatymo, bet ne iki teiginio, kad asmuo nesiekė padaryti nusikalstamos veikos. Baudžiamojo kodekso 19 straipsnis taip pat neleidžia apsvaigimo savaime paversti atsakomybę šalinančia aplinkybe. Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 2 ar 4 dalys būtų svarbios tik tuomet, jei būtų nustatytas kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas ir eismo įvykio padariniai, pavyzdžiui, nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas. Baudžiamojo kodekso 282 straipsnis pagal matomus faktus netinka, nes jis kalba apie transporto saugumo sutrikdymą nevairuojant transporto priemonės arba apie neteisėtą valdomo ar nevaldomo objekto panaudojimą. Procesiškai reikšminga, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 98 straipsnį proceso dalyviai ir kiti asmenys gali pateikti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Jeigu būtų atliekama ekspertizė, Baudžiamojo proceso kodekso 99 straipsnio pateiktoje ištraukoje numatyta prokuroro pareiga raštu pranešti įtariamajam, gynėjui ir kitiems atitinkamiems proceso dalyviams apie ekspertizės aktą ir nurodyti, kur bei kada su juo susipažinti. Baudžiamojo proceso kodekso 99 ir 100 straipsniai nustato terminų paskirtį ir skaičiavimą: terminai skaičiuojami valandomis, dienomis ir mėnesiais, o skaičiuojant neįskaitoma diena ar valanda, kuria terminas prasideda. Kardomosios priemonės pagal Baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnį gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą tyrimą, bylos nagrinėjimą, nuosprendžio įvykdymą ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 120 straipsnį tokiomis priemonėmis gali būti, be kita ko, suėmimas, namų areštas, užstatas, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti

Pasekmės. Realistiškiausia tolesnė eiga pagal pateiktus faktus yra ikiteisminis tyrimas dėl Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos. Asmeniui gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Jeigu tyrimo metu nepaaiškėtų eismo įvykio, sveikatos sutrikdymo ar didelės turtinės žalos aplinkybių, kvalifikacija turėtų likti ties neblaivaus asmens vairavimu, o ne pereiti į Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio padarinių sudėtis. Jeigu būtų surinkti duomenys apie eismo įvykį ir atitinkamus padarinius, byla galėtų būti vertinama pagal griežtesnes Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio dalis, priklausomai nuo padarinių pobūdžio. Ikiteisminis tyrimas galėtų būti nutrauktas tik Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnyje nurodytais pagrindais, pavyzdžiui, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Praktinė šios situacijos reikšmė vairuotojui yra ta, kad 2,97 promilės rodmuo perkelia bylą iš įprasto administracinio neblaivaus vairavimo lauko į baudžiamosios atsakomybės sritį. Policijai ir prokuratūrai svarbiausia tiksliai užfiksuoti vairavimo faktą, neblaivumo nustatymą ir procesinių veiksmų terminus. Nukentėjusiųjų klausimas pagal pateiktą žinią neatsiranda, tačiau jei vėliau paaiškėtų žala, Baudžiamojo proceso kodekso 118 straipsnis numato žalos kompensavimo iš valstybės lėšų galimybę įstatymų numatytais atvejais ir tvarka

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra, ar tęsiamame ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys gali pagrįsti veiką, atitinkančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100 straipsnį – tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis. Ši norma apima, be kita ko, tyčinį neteisėtą įkalinimą ar kitokį fizinės laisvės apribojimą pažeidžiant tarptautinės teisės normas, kankinimą, taip pat žmonių sulaikymą, areštavimą, pagrobimą ar kitokį laisvės atėmimą, kai toks laisvės atėmimas nepripažįstamas arba nepranešama apie žmonių likimą ar buvimo vietą. Kadangi BK 100 straipsnis patenka į BK 99–113¹ straipsnių grupę, taikytinas ir BK 7 straipsnis, pagal kurį asmenys už nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus atsako pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą nepriklausomai nuo pilietybės, gyvenamosios vietos, nusikaltimo padarymo vietos ir baudžiamumo pagal padarymo vietos įstatymus. Procesinis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnį dėl ikiteisminio tyrimo terminų, BPK 177 straipsnį dėl ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo, BPK 212 straipsnį dėl nutraukimo pagrindų ir BPK 215 straipsnį dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės. Kartu svarbu atriboti BK 100 straipsnį nuo BK 101 ir 103 straipsnių: pastarieji pateiktose normose siejami su karo, ginkluoto konflikto, agresijos, okupacijos ar aneksijos aplinkybėmis, o žinioje nurodytas tyrimas perkvalifikuotas būtent pagal tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis

Teisinis vertinimas. Pagal BK 100 straipsnį prokuratūrai nepakanka patikrinti vien patalpų Antaviliuose paskirties ar skrydžių maršrutų; būtina vertinti, ar galimas laisvės atėmimas buvo tyčinis, vykdytas ar remtas valstybės arba organizacijos politikos ir susijęs su didelio masto arba sistemingu civilių užpuolimu. Jei tyrimo versija siejama su slaptu kalinimu, esminiai požymiai būtų neteisėtas įkalinimas, fizinės laisvės apribojimas, nepripažintas laisvės atėmimas ir nepranešimas apie asmens likimą arba buvimo vietą, nes būtent tokios veikos tiesiogiai įvardytos BK 100 straipsnyje. BK 7 straipsnis paaiškina, kodėl Lietuvos procesas teisiškai gali apimti ir užsienio piliečius ar veiksmus, susijusius su kitomis valstybėmis, jeigu tiriama veika patenka į tarptautinių sutarčių pagrindu baudžiamų nusikaltimų kategoriją. Tarptautinės teisinės pagalbos prašymai JAV, Lenkijai, Rumunijai ir kitoms valstybėms dera su pateiktu tarptautinės pagalbos reguliavimu, pagal kurį šalys baudžiamajame procese teikia pagalbą dėl apklausų, dokumentų, protokolų, kitų įrodymų pateikimo, procesinių dokumentų įteikimo, laikino asmens perdavimo, kratų ir poėmių. Jeigu prašoma informacija negaunama, tai savaime nėra savarankiškas nutraukimo pagrindas, tačiau BPK 212 straipsnio 2 punktas leidžia nutraukti ikiteisminį tyrimą, kai nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. BPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per devynis mėnesius, o 2 dalis leidžia šiuos terminus pratęsti dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių aukštesniojo prokuroro rezoliucija. Dešimtmetį trunkantis atnaujintas tyrimas todėl teisiškai gali būti pateisinamas tik per sudėtingumo, apimties, tarptautinės pagalbos ir kitų svarbių aplinkybių prizmę, bet BPK 176 straipsnis vis tiek išlaiko „kuo trumpiausių terminų“ reikalavimą. BPK 215 straipsnio mechanizmas šioje situacijoje veiktų tik tada, kai yra įtariamasis: po pirmosios įtariamojo apklausos praėjus šešiems mėnesiams, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali skųstis ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl vilkinimo. Kadangi žinioje nurodyta, jog įtarimai niekam nėra pareikšti, BPK 215 straipsnio skundo teisė pagal pateiktą tekstą šiuo metu faktiškai neturi subjekto, kuriam ji priskirta. BPK 177 straipsnis suteikia prokurorui procesinį pagrindą riboti informacijos skelbimą: ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, o iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Todėl prokuratūros atsisakymas detalizuoti teisinės pagalbos prašymų skaičių, atsakymus, procesinius veiksmus ar tyrimo rezultatus atitinka BPK 177 straipsnio logiką, ypač kai dalis medžiagos pripažinta valstybės ar tarnybos paslaptimi. Jeigu atsirastų nukentėjusiuoju ar žalą patyrusiu asmeniu pripažintinas subjektas ir būtų nustatytas įtariamasis ar kaltinamasis, BPK 109 straipsnis leistų baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį dėl turtinės ar neturtinės žalos. BPK 110 straipsnis tokiam civiliniam ieškovui suteiktų teisę teikti įrodymus, prašymus, skųsti veiksmus ir sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu, bei nustatyta tvarka susipažinti su bylos medžiaga. Žinioje minimi EŽTT sprendimai dėl Abu Zubaydah, Mustafa al Hawsawi ir Abd Al Rahim Hussein Al-Nashiri yra reikšmingas faktinis kontekstas, tačiau pateiktuose teisės šaltiniuose nėra jų motyvų, todėl baudžiamojo proceso išvada pagal šiuos šaltinius vis tiek turi būti daroma per BK 100 straipsnio sudėties požymius ir BPK įrodymų rinkimo bei nutraukimo taisykles

Pasekmės. Pirmasis realus scenarijus – tyrimas tęsiamas, kol prokuratūra tikrina BK 100 straipsnio požymius, naudojasi tarptautinės pagalbos kanalais ir dėl sudėtingumo pratęsia BPK 176 straipsnyje numatytus terminus. Antrasis scenarijus – nesurinkus pakankamai duomenų konkretaus asmens kaltei pagrįsti, tyrimas nutraukiamas pagal BPK 212 straipsnio 2 punktą. Trečiasis scenarijus – gavus pakankamus duomenis konkrečiam asmeniui, jam pareiškiami įtarimai, o po to atsiranda BPK 215 straipsnio kontrolės galimybė dėl tyrimo trukmės. Ketvirtasis scenarijus – prokuroras užbaigia ikiteisminį tyrimą kaltinamuoju aktu, nes BPK 23 straipsnyje kaltinamasis aktas apibrėžtas kaip dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi kaltinimą grindžiantys duomenys ir baudžiamasis įstatymas. Praktinė reikšmė prokuratūrai yra pareiga suderinti ilgą, tarptautiniais prašymais apsunkintą tyrimą su BPK 176 straipsnio reikalavimu veikti kuo trumpiausiais terminais. Praktinė reikšmė galimiems įtariamiesiems atsirastų nuo procesinio statuso suteikimo, nes tada pradėtų veikti jų teisės į gynybą ir BPK 215 straipsnio vilkinimo kontrolė. Praktinė reikšmė galimai žalą patyrusiems asmenims yra galimybė, esant BPK 109 ir 110 straipsnių sąlygoms, baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį ir naudotis civilinio ieškovo procesinėmis teisėmis. Visuomenei ir valstybės institucijoms svarbiausia pasekmė yra ta, kad kol vyksta ikiteisminis tyrimas, viešai matoma tik ribota proceso dalis, nes BPK 177 straipsnis prokurorui leidžia kontroliuoti, kiek tyrimo duomenų gali būti paskelbta

Esmė. Teisinis klausimas yra ne dėl naujų atlyginimo sąlygų nustatymo, o dėl jau sudarytos kolektyvinės sutarties vykdymo: ar Klaipėdos miesto poliklinika privalėjo nuo 2026 metų taikyti joje sutartą atlyginimo pastoviosios dalies padidinimą ir „grindis“ profesinės sąjungos nariams. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 202 straipsnį, kuris ginčus dėl kolektyvinės sutarties vykdymo, taikymo ar netinkamo taikymo priskiria darbo ginčams dėl teisės. Pagal to paties įstatymo 213 straipsnio 3 dalį, kai konkretus darbuotojas ginčija darbdavio veiksmus dėl darbo teisės normų ar susitarimų nevykdymo darbo santykiuose, tai yra individualus darbo ginčas dėl teisės. Kartu pagal 213 straipsnio 4 dalį analogiškas nesutarimas tarp darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl abipusių susitarimų nevykdymo gali būti kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės. Profesinės sąjungos vaidmuo grindžiamas 19 straipsniu, pagal kurį darbuotojų teises ir interesus įstatymo nustatyta tvarka gina jų atstovai kolektyviniuose darbo santykiuose. Kolektyvinės sutarties adresatų klausimui reikšminga ir pateikta nuostata, kad pagal Darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalį kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams

Teisinis vertinimas. Kadangi žinioje nurodyta, kad kreipėsi profesinės sąjungos nariai, jų reikalavimas atitinka ginčo dėl kolektyvinės sutarties taikymo į jos galiojimo sritį patenkantiems darbuotojams modelį pagal 202 straipsnį. Pirmasis nepakitęs 2026 metų atlyginimas buvo momentas, kai darbuotojai galėjo sužinoti apie galimą jų teisių pažeidimą, o antrasis toks pats atlyginimas patvirtino, kad darbdavys faktiškai netaiko sutartų sąlygų. Pagal 220 straipsnio 1 dalį kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais į darbo ginčų komisiją reikia kreiptis per vieną mėnesį nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie pažeidimą. Jeigu terminas būtų praleistas, 220 straipsnio 2 dalis leidžia darbo ginčų komisijai jį atnaujinti, kai prašyme nurodytos priežastys pripažįstamos svarbiomis. Darbo ginčų komisijos kompetencija šiuo atveju kyla iš 217 straipsnio 1 dalies: ji gali įpareigoti darbdavį atkurti dėl susitarimų nevykdymo pažeistas teises ir priteisti turtinę žalą, o darbo teisės normų ar susitarimų nustatytais atvejais – baudas ar delspinigius. Darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi netaikant sutartos pastoviosios dalies ir „grindų“, teisiškai kvalifikuotina kaip turtinis darbuotojų reikalavimas darbdaviui. Tai, kad komisija jau išnagrinėjo 10 darbuotojų skundų ir patvirtino jų teisių pažeidimą, reiškia, jog bent šių darbuotojų atžvilgiu pripažintas netinkamas kolektyvinės sutarties taikymas. Komisijos institucinė padėtis apibrėžta 221 straipsnyje: ji yra nuolatinė, veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių ir sudaroma iš pirmininko, profesinių sąjungų bei darbdavių organizacijų atstovų. Pagal 217 straipsnio 3 dalį tokie darbo ginčai komisijoje nagrinėjami nemokamai, o šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Jei ginčas būtų keliantis ne atskirų darbuotojų, o profesinės sąjungos ir darbdavio tarpusavio nesutarimą dėl kolektyvinės sutarties vykdymo, 217 straipsnio 2 dalis leistų darbo ginčą nagrinėjančiam organui pažeidusiai šaliai skirti iki 3 000 eurų baudą kitos šalies naudai. 234 straipsnis čia nėra pagrindinė norma, nes jis reglamentuoja kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų, o ši situacija kyla dėl jau sutartų sąlygų vykdymo, ne dėl naujų sąlygų nustatymo

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra darbdavio pareiga įvykdyti įsiteisėjusius darbo ginčų komisijos sprendimus ir sumokėti darbuotojams nepriemokas pagal taikytinas kolektyvinės sutarties sąlygas. Pagal 230 straipsnio 1 dalį komisijos sprendimas turi būti įvykdytas jam įsiteisėjus, išskyrus atvejus, kai sprendimas ar jo dalis nurodyta vykdyti skubiai. Pagal 230 straipsnio 2 dalį komisijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas ir vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal 230 straipsnio 3 dalį komisija gali nurodyti skubiai vykdyti savo sprendimą ar jo dalį, todėl darbo užmokesčio klausimas gali turėti tiesioginį vykdymo poveikį darbdaviui. Antrasis scenarijus – likusių darbuotojų analogiški individualūs prašymai, jeigu jie patenka į kolektyvinės sutarties taikymo sritį ir laikosi 220 straipsnyje nustatyto termino. Trečiasis scenarijus – platesnis kolektyvinis ginčas dėl teisės tarp profesinės sąjungos ir poliklinikos, jeigu problema vertinama kaip sisteminis kolektyvinės sutarties nevykdymas. Darbdaviui tai svarbu dėl galimos pareigos ne tik išmokėti susidariusias nepriemokas, bet ir ateityje taikyti sutartas atlyginimo „grindis“ visiems į jų taikymo sritį patenkantiems darbuotojams. Profesinės sąjungos nariams tai svarbu kaip kolektyvinės sutarties realaus veikimo patikrinimas: 202 straipsnis leidžia reikalauti ne deklaratyvaus, o privalomo sutartų sąlygų taikymo. Darbo ginčų komisijos jau priimti palankūs sprendimai 10 darbuotojų bylose praktiškai stiprina likusių panašių reikalavimų procesinę poziciją, tačiau kiekvieno darbuotojo teisė į konkrečią nepriemoką priklauso nuo jo patekimo į sutarties taikymo sritį ir sutartų atlyginimo sąlygų taikymo jo pareigybei

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne vien tai, ar per karščius darbuotojui „priklauso priedas“, bet pirmiausia ar darbdavys, esant karščio kaip darbo aplinkos rizikos veiksnio poveikiui, įvykdo pareigą sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 158 straipsnio 1–4 dalis, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 7 ir 8 dalis, 3 straipsnio 1–2 dalis, 11 straipsnio 1–2 dalis, 13 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnį ir 33 straipsnį. Darbo aplinka pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį yra darbo vietą supanti erdvė, kurioje gali būti darbuotojo sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių, o darbo sąlygos pagal to paties straipsnio 7 dalį apima darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo ir poilsio laiką bei kitas aplinkybes, turinčias tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai, darbingumui, saugai ir sveikatai. Todėl karštis teisiškai vertintinas per darbo aplinkos ir darbo sąlygų saugos prizmę, o ne vien kaip komforto ar darbdavio geranoriškumo klausimas. Darbo kodekso 158 straipsnio 2–4 dalys nustato, kad darbo vieta ir aplinka turi būti saugi ir nekenksminga sveikatai, darbas organizuojamas pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, o saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis

Teisinis vertinimas. Darbdavio pareigos turinį konkretina Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis: darbdavys privalo sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, ir ši pareiga neišnyksta dėl darbuotojo pareigos saugoti save ar kitus. To paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalis reikalauja organizuoti prevencines technines, medicinos, teisines, organizacines ir kitas priemones, nustatyti jų įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirti atsakingus asmenis ir duoti jiems konkrečius pavedimus. Tai reiškia, kad per karščius darbdavio veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o organizuoti: įvertinamos darbo sąlygos, nustatoma darbo ir poilsio tvarka, parenkamos apsaugos priemonės, darbuotojai informuojami ir priemonių laikymasis kontroliuojamas. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis papildomai įpareigoja darbdaviui atstovaujantį asmenį ir įgaliotus asmenis informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis visais darbuotojų saugos ir sveikatos būklės, jos gerinimo planavimo, priemonių organizavimo, įgyvendinimo ir kontrolės klausimais. Taigi praktiniai sprendimai dėl poilsio, darbo laiko, aprangos, vandens ar kitų priemonių turi būti įtraukti į darbuotojų saugos ir sveikatos valdymą, o ne palikti individualiam darbuotojų apsisprendimui. Darbuotojas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį turi teisę kreiptis į darbuotojų atstovą, padalinio vadovą, darbdavio įgaliotą asmenį, darbdaviui atstovaujantį asmenį, darbuotojų saugos ir sveikatos komitetą, Valstybinę darbo inspekciją ar kitas valstybės institucijas, reikalaudamas saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų. Kartu darbuotojo pareigos pagal šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalį nėra pasyvios: jis privalo vykdyti saugos dokumentų ir teisės aktų reikalavimus, tinkamai naudoti kolektyvines ar asmenines apsaugos priemones ir nedelsdamas pranešti apie situaciją, kuri, jo įsitikinimu, gali kelti pavojų saugai ir sveikatai. Darbdavys pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 31 straipsnio 1 punktą turi teisę leisti įsakymus ir potvarkius dėl darbuotojų saugos ir sveikatos, reikalauti laikytis saugos dokumentų, technologinių procesų, darbo tvarkos taisyklių ir darbo bei poilsio laiko normų. Dėl to karščio metu darbdavio nurodymai dėl pertraukų, apsaugos priemonių naudojimo ar darbo organizavimo darbuotojui gali tapti privalomi, jeigu jis buvo su jais supažindintas ir apmokytas juos vykdyti. Jeigu darbus toje pačioje vietoje atlieka keli darbdaviai, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnis įpareigoja juos bendradarbiauti, koordinuoti veiksmus ir informuoti vienas kitą, darbuotojų atstovus bei darbuotojus apie galimus pavojus ir rizikos veiksnius. Laikinojo darbo atveju Darbo kodekso 78 straipsnio 1 dalis specialiai nustato laikinojo darbo naudotojo pareigą iki darbo pradžios raštu supažindinti laikinąjį darbuotoją su darbo sąlygomis ir imtis visų priemonių jo sveikatai ir gyvybei išsaugoti pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, o 78 straipsnio 3 dalis numato laikinojo darbo naudotojo atsakomybę už laikinajam darbuotojui padarytą žalą. Priedo prie atlyginimo klausimas pagal pateiktus šaltinius nėra suformuluotas kaip automatinė įstatyminė išmoka vien dėl karščio fakto. Pateiktų normų sistemoje aiški privaloma dalis yra saugių sąlygų sudarymas ir darbdavio lėšomis finansuojamos prevencinės priemonės pagal Darbo kodekso 158 straipsnio 4 dalį ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 31 straipsnio 5 punktas leidžia darbdaviui siūlyti darbuotojų atstovams kolektyvinėse sutartyse nustatyti saugesnes ir sveikesnes darbo sąlygas, negu numatyta norminiuose teisės aktuose, todėl papildomos garantijos gali būti kolektyvinio reguliavimo dalis. Tačiau iš pateiktų normų tiesiogiai kyla ne piniginio priedo, o realių saugos priemonių prioritetas: darbo organizavimas, rizikos mažinimas, informavimas, konsultavimas, apsaugos priemonės ir kontrolė. Nuotolinio darbo atveju Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 381 straipsnio 1–2 dalys išlaiko tą patį principą: darbuotojui turi būti sudaromos tokios pačios saugos sąlygos, o jeigu reikia, suteikiamos darbo ir asmeninės apsaugos priemonės. Projektinio darbo atveju Darbo kodekso 90 straipsnio 3 dalis nurodo, kad jeigu darbuotojas gali patekti į sveikatai kenksmingas ar gyvybei pavojingas sąlygas, darbdavys privalo jį laiku informuoti ir sudaryti sąlygas saugiai dirbti

Pasekmės. Praktiškai pirmasis scenarijus yra tinkamas darbdavio reagavimas: įmonėje nustatoma karščio rizikos valdymo tvarka, darbuotojai informuojami ir konsultuojami, koreguojamas darbo bei poilsio organizavimas, suteikiamos reikalingos apsaugos priemonės, o šios priemonės apmokamos darbdavio lėšomis. Antrasis scenarijus kyla, kai darbuotojai mano, kad sąlygos nesaugios: pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį jie gali kreiptis į vidinius atsakingus subjektus arba į Valstybinę darbo inspekciją, reikalaudami saugių ir sveikatai nekenksmingų sąlygų. Trečiasis scenarijus aktualus statybvietėms, rangos ar kitoms bendroms darbo vietoms: keli darbdaviai turi koordinuoti veiksmus pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 30 straipsnį, todėl negali apsiriboti vien savo darbuotojų formaliu instruktavimu, ignoruodami bendrą darbo vietos riziką. Ketvirtasis scenarijus susijęs su laikinaisiais darbuotojais, nes laikinojo darbo naudotojas pagal Darbo kodekso 78 straipsnį turi tiesioginę pareigą juos supažindinti su sąlygomis ir saugoti jų sveikatą bei gyvybę. Priedų klausimas praktiškai svarbus darbuotojams, profesinėms sąjungoms ir darbdaviams derantis dėl papildomų garantijų, tačiau pagal pateiktus šaltinius jis turi būti atskirtas nuo privalomos darbdavio pareigos užtikrinti saugą. Darbdaviui svarbiausia ne deklaruoti, kad karštis yra sezoninis nepatogumas, o turėti įgyvendinamą ir kontroliuojamą prevencinių priemonių sistemą pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 ir 13 straipsnius. Darbuotojui svarbiausia žinoti, kad teisė į saugias darbo sąlygas galioja nepriklausomai nuo darbo sutarties rūšies, darbo vietos, darbo pobūdžio ar pamainos trukmės pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar Kazokiškių sąvartynas apskritai gali priimti atliekas, o ar VAATC ir Vilniaus miesto ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo sprendimais galėjo būti padarytas teisės akto pažeidimas, pažeidžiantis visuomenės, valstybės ar savivaldybės teisėtus interesus. Šis klausimas pirmiausia sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, kuri leidžia prokurorui ginti viešąjį interesą tik nustačius teisės akto pažeidimą ir kompetentingų institucijų neveikimą arba jų nebuvimą. Jeigu ginčas pereitų į administracinį teismą, reikšmingas būtų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnis, pagal kurį prokuroras ir viešojo administravimo subjektai įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą viešajam interesui ginti. Įrodinėjimo rėmus nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, nes sprendimų teisėtumas turėtų būti grindžiamas dokumentais, paaiškinimais, specialistų paaiškinimais, ekspertų išvadomis ir kitais teismo priimtais faktiniais duomenimis

Teisinis vertinimas. Elektrėnų savivaldybės kreipimasis į prokuratūrą teisiškai yra prašymas pradėti viešojo intereso pažeidimo vertinimą, o ne savaime sprendimas, kad viešasis interesas jau pažeistas. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą prokuroras gali reikalauti iš VAATC, savivaldybių institucijų, įmonių ir kitų asmenų dokumentų bei informacijos apie atliekų nukreipimo į Kazokiškių sąvartyną pagrindą. Pagal to paties straipsnio 3 dalies 2 punktą prokuroras gali reikalauti atlikti patikrinimus, auditą ar pateikti išvadas, todėl galėtų būti tikrinama, kokiais duomenimis remtasi pasirenkant būtent Kazokiškių sąvartyną. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 3 punktą galimi ir VAATC, Vilniaus miesto savivaldybės, Elektrėnų savivaldybės, Aplinkos apsaugos departamento ar kitų dalyvavusių subjektų paaiškinimai. Pagal 19 straipsnio 3 dalies 5 punktą prokuroras taip pat gali reikalauti paskirti specialistus, kurie padėtų nustatyti galimus viešojo intereso pažeidimus, o šioje situacijoje tai praktiškai svarbu dėl taršos, atliekų srautų ir sąvartyno apkrovos vertinimo. Esminė prokuroro riba yra Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje: vien politinis ar ūkinis nesutarimas tarp savivaldybių nėra pakankamas, jei nenustatomas teisės akto pažeidimas ir viešojo intereso pažeidimo požymiai. Kita vertus, žinioje nurodytos aplinkybės, kad Elektrėnų atstovai esą nebuvo įtraukti, o sąvartyne jau galioja ekstremalioji situacija dėl taršos, yra reikšmingos kaip tyrimo kryptys, nes jos susijusios su visuomenės ir savivaldybės teisėtais interesais. Jeigu prokuroras manytų, kad valstybės ar savivaldybių institucijos ar įmonės netinkamai vykdė pareigas, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis leidžia apie tai informuoti savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją ir imtis kitų įstatyme nustatytų priemonių. Administraciniame procese pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 2 dalį prokuroras turėtų ginčo šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad teisme reikėtų ne deklaruoti krizę, o suformuluoti konkretų reikalavimą ir pagrįsti jį įrodymais, kaip tai suprantama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 ir 2 dalis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 5 dalis taip pat leidžia teismui prireikus pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba juos išreikalauti, todėl ginčas galėtų būti sprendžiamas ne vien pagal savivaldybių viešus pareiškimus. Pateiktuose teisės šaltiniuose viešojo intereso gynimas apibūdinamas kaip sudėtingas procesas, kuriame reikia identifikuoti viešąjį interesą, atriboti jį nuo privataus ir tinkamai suformuluoti reikalavimus. Todėl prokuratūros veiksmai šioje situacijoje turėtų būti nukreipti į patikrinimą, ar atliekų nukreipimo sprendimai turi teisėtą pagrindą ir ar kompetentingos institucijos ėmėsi priemonių galimam pažeidimui pašalinti

Pasekmės. Pirmas realus scenarijus – prokuroras, surinkęs dokumentus ir paaiškinimus, nenustato Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje būtino viešojo intereso pažeidimo pagrindo, todėl viešojo intereso gynimo priemonių netaiko. Antras scenarijus – prokuroras nustato galimą pažeidimą ir pats kreipiasi į teismą pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnį. Trečias scenarijus – prokuroras, matydamas netinkamą institucijų ar įmonių pareigų vykdymą, taiko Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytą informavimo ir kitų priemonių mechanizmą. Elektrėnų savivaldybei tai praktiškai svarbu kaip teisinis kelias ginčyti sprendimų poveikį jos teritorijoje esančiam sąvartynui ir gyventojų interesams. VAATC ir Vilniaus miesto savivaldybei tai svarbu dėl pareigos dokumentais pagrįsti sprendimų teisinį ir faktinį pagrindą. Gyventojams ir aplinkos apsaugos institucijoms svarbiausia tai, kad ginčas gali būti perkeltas iš politinio pasitarimo į įrodymų ir kompetencijos patikrinimą. Kol toks patikrinimas neatliktas, prokuratūros įsitraukimas savaime nekeičia atliekų vežimo tvarkos, bet sukuria procesinį pagrindą reikalauti informacijos, specialistų vertinimų ir prireikus teismo kontrolės

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar opozicijos politinė kritika dėl konkrečių ministrų pagrįsta, o ar naujai sudaryta Vyriausybė gali įgyti įgaliojimus veikti ir kokios pasekmės kyla Seimui pritariant arba nepritariant jos programai. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 4 ir 9 punktus, 91 straipsnį, 92 straipsnį, 101 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 6, 8, 22, 24 ir 40 straipsnius. Konstitucijos 92 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis nustato tą pačią pagrindinę taisyklę: Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria Respublikos Prezidentas, ministrus Ministro Pirmininko teikimu skiria Respublikos Prezidentas, o nauja Vyriausybė įgaliojimus gauna tik Seimui pritarus jos programai. Konstitucijos 91 straipsnis apibrėžia Vyriausybės sudėtį kaip Ministrą Pirmininką ir ministrus, todėl kritika dėl finansų ar vidaus reikalų ministro patenka į Vyriausybės sudėties, bet ne savarankiško Seimo tvirtinimo, klausimą. Konstitucijos 101 straipsnis reikšmingas todėl, kad nustato Seimo kontrolės priemones: Vyriausybė arba ministrai Seimo reikalavimu turi atsiskaityti, Vyriausybė privalo atsistatydinti, jei Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai, o ministras privalo atsistatydinti, jei daugiau kaip pusė visų Seimo narių slaptu balsavimu pareiškia jam nepasitikėjimą

Teisinis vertinimas. Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 4 punktą Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį, o pagal 84 straipsnio 9 punktą Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. Vyriausybės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktai Ministro Pirmininko vaidmenį konkretina: jis sudaro Vyriausybę, teikia jos sudėtį Prezidentui, siūlo ministrų skyrimą ar atleidimą ir teikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą. Todėl opozicijos abejonės dėl T. Valio ar M. Katelyno kompetencijos savaime nekeičia jau atliktų Prezidento ir Ministro Pirmininko veiksmų teisinės galios. Jos gali tapti reikšmingos Seimo politinio sprendimo stadijoje, nes pagal Konstitucijos 92 straipsnį ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį būtent Seimo posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma lemia, ar Vyriausybė gaus įgaliojimus veikti. Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis nustato ir terminą: Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo paskyrimo pristato Seimui Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu programai nepritaria, Ministras Pirmininkas naują programą turi pateikti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos. Konstitucijos 101 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato griežčiausią padarinį: du kartus iš eilės nepritarus naujai sudarytos Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo atsistatydinti. Vyriausybės įstatymo 8 straipsnio 4 dalis papildomai reikšminga situacijoms, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, nes tokiu atveju Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Pateiktoje žinioje nurodyta, kad Prezidentas dekretu patvirtino naują sudėtį, o Seimas svarsto programą, todėl teisiškai lemiamas veiksmas dar yra ne opozicijos vertinimas, bet balsavimas dėl programos. Paskirtiems naujiesiems ministrams rengiant programą, Vyriausybės įstatymo 6 straipsnis suteikia teisę prašyti medžiagos, o ministerijoms ir kitoms valstybės institucijoms nustato pareigą ją teikti ir prisidėti prie programos rengimo. Po programos patvirtinimo Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 3 punktas įpareigoja Vyriausybę įgyvendinti programą, tvirtinti jos nuostatų įgyvendinimo planą ir koordinuoti ministerijų bei Vyriausybės įstaigų veiklą. Finansavimo klausimai, kuriuos kelia opozicija, teisiškai susiję su Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 4 punktu, nes Vyriausybė rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto bei savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir organizuoja valstybės biudžeto vykdymą. Vyriausybės įstatymo 40 straipsnis rodo, kad vėlesni teisės aktų projektai ir Vyriausybės nutarimai bus rengiami, derinami, svarstomi ir priimami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, o darbotvarkės klausimus gali inicijuoti Ministras Pirmininkas ir ministrai. Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pabrėžta, kad Vyriausybė yra kolegiali bendros kompetencijos institucija. Ši išvada svarbi todėl, kad net kai kritika nukreipta į atskirus ministrus, Vyriausybės programos patvirtinimas yra viso Ministrų Kabineto įgaliojimų klausimas. LVAT administracinės teisės praktikos biuletenio Nr. 38 išaiškinimas papildo individualios atsakomybės aspektą: ministras vadovauja ministerijai, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos bei jos įgyvendinimo plano vykdymą jam pavestoje valdymo srityje

Pasekmės. Jeigu Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritars programai, naujoji Vyriausybė pagal Konstitucijos 92 straipsnį ir Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį įgis įgaliojimus veikti. Tada opozicijos kritika dėl ministrų teisiškai persikels į parlamentinės kontrolės lauką: pagal Konstitucijos 101 straipsnį Vyriausybė arba atskiri ministrai Seimo reikalavimu turės atsiskaityti už savo veiklą, o ministrui gali būti reiškiamas nepasitikėjimas slaptu balsavimu. Jeigu Seimas programai nepritars motyvuotu nutarimu, Ministras Pirmininkas pagal Vyriausybės įstatymo 6 straipsnį turės per 15 dienų pateikti naują programą. Jeigu Seimas du kartus iš eilės nepritars naujai sudarytos Vyriausybės programai, pagal Konstitucijos 101 straipsnį Vyriausybė privalės atsistatydinti, o jos atsistatydinimą priims Respublikos Prezidentas. Praktinė reikšmė didžiausia Ministrui Pirmininkui, nes jam tenka programos pateikimo ir Vyriausybės sudėties politinės gynybos pareiga, taip pat Seimui, nes jis sprendžia dėl įgaliojimų suteikimo ir vėliau vykdo Vyriausybės kontrolę. Konkretūs ministrai, įskaitant finansų ir vidaus reikalų ministrus, po programos patvirtinimo bus vertinami ne vien pagal paskyrimo faktą, bet pagal tai, kaip jų valdymo srityse vykdomi Vyriausybės programos, įstatymų, Prezidento dekretų ir Vyriausybės nutarimų reikalavimai

Esmė. Teisinis klausimas yra dvejopas: ar Generalinė prokuratūra privalo viešai atskleisti, kokiais faktiniais argumentais įtariamajam paskirta elektroninio stebėjimo priemonė, ir ar tokios priemonės skyrimas turėjo vykti pagal kardomųjų priemonių taisykles. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnį, 119 straipsnį, 120 straipsnį, 121 straipsnį ir 1311 straipsnį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 247 straipsnį. Pagal BPK 177 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, o iki bylos nagrinėjimo teisme jie gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Pagal BPK 120 straipsnio 1 dalį intensyvi priežiūra yra kardomoji priemonė, o pagal BPK 1311 straipsnio 1 dalį ji reiškia įtariamojo kontrolę elektroninėmis stebėjimo priemonėmis. Todėl viešai prašomas atsakymas apie „apykojės“ pagrindą teisiškai patenka į dviejų režimų sandūrą: visuomenės domėjimąsi procesiniu sprendimu riboja ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumas, o pačios priemonės teisėtumas tikrinamas ne viešoje komunikacijoje, bet BPK nustatytoje kardomosios priemonės skyrimo ir ginčijimo procedūroje

Teisinis vertinimas. BPK 119 straipsnis nustato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Iš pateiktų normų matyti, kad intensyvi priežiūra negali būti skiriama vien dėl politinio ar viešo rezonanso: pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį turi būti pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. BPK 1311 straipsnio 2 dalis nustato specialią kompetenciją: ikiteisminio tyrimo metu intensyvią priežiūrą prokuroro prašymu skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi. Tas pats straipsnis numato, kad klausimas sprendžiamas posėdyje, į kurį kviečiami prokuroras, įtariamasis ir jo gynėjas. Be to, BPK 121 straipsnio 2 dalis suteikia asmeniui ir jo gynėjui teisę iki teismo posėdžio susipažinti su visa prokuroro pateikta medžiaga, kuria grindžiamas pareiškimas dėl kardomosios priemonės skyrimo. Tai reiškia, kad argumentai, kuriais grindžiama intensyvi priežiūra, pirmiausia turi būti atskleisti procesiniams subjektams, o ne neribotai viešai auditorijai. Prokuratūros atsisakymas viešai detalizuoti pagrindą dera su BPK 177 straipsnio 1 dalimi, jeigu prašoma informacija yra ikiteisminio tyrimo duomenys ir prokuroras nepripažino jų paskelbimo leistinu. BPK 177 straipsnio 2 dalis taip pat leidžia prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui įspėti proceso dalyvius ar kitus asmenis, mačiusius tyrimo veiksmus, kad be prokuroro leidimo draudžiama skelbti ikiteisminio tyrimo duomenis. Tokiu atveju aktualus ir BK 247 straipsnis, pagal kurį ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas be teisėjo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno leidimo yra baudžiamasis nusižengimas. Pateiktuose mokestinių patikrinimų taisyklių šaltiniuose papildomai pabrėžiama, kad pareiga neskelbti ikiteisminio tyrimo duomenų tenka ne tik ikiteisminio tyrimo subjektams, bet ir kitiems proceso dalyviams bei asmenims, mačiusiems atliekamus veiksmus. Todėl pranešimai apie galimą bendravimą su kita įtariamąja, jei jie remiasi tyrimo duomenimis, teisiškai nėra tapatus prokuratūros pareigai tuos duomenis patvirtinti ar paneigti viešai. Jei intensyvi priežiūra paskirta dėl ankstesnės procesinės sąlygos pažeidimo, tai pagal pateiktas normas reikšminga tiek, kiek toks pažeidimas siejamas su BPK 119 straipsnyje nurodytais tikslais. BPK 1311 straipsnio 5 dalis numato, kad įtariamasis įspėjamas: už intensyvios priežiūros sąlygų pažeidimą ir už šio straipsnio 6 bei 7 dalyse nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą jam gali būti paskirtas suėmimas, jei tam būtų pagrindas. Pagal BPK 1311 straipsnio 6 dalį asmuo privalo dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir laikytis nustatytos dienotvarkės, o pagal 7 dalį jam draudžiama įtaisą nusiimti, gadinti ar sunaikinti. Pats intensyvios priežiūros terminas pagal BPK 1311 straipsnio 4 dalį nustatomas nutartyje, bet iš karto negali viršyti šešių mėnesių; pratęsti galima ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi iki trijų mėnesių, o pratęsimų skaičius neribojamas. BPK 121 straipsnio 3 dalis leidžia vienu metu skirti kelias švelnesnes už suėmimą kardomąsias priemones, todėl intensyvi priežiūra gali veikti kartu su kitais procesiniais ribojimais, jeigu tai reikalinga BPK 119 straipsnio tikslams. Kratų kontekste taikytinas BPK 149 straipsnis: pradedant kratą ar poėmį turi būti paskelbiama nutartis ar nutarimas, įteikiamas nuorašas, o paimami tik tyrimui reikšmingi daiktai ir dokumentai arba tie, kurių apyvarta draudžiama. Tačiau ši norma paaiškina tik ankstesnių tyrimo veiksmų tvarką, o ne viešą teisę gauti kardomosios priemonės motyvus

Pasekmės. Praktiškai tikėtini keli procesiniai keliai: intensyvi priežiūra gali būti palikta galioti iki nutartyje nustatyto termino, pratęsta BPK 1311 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka arba pakeista kita kardomąja priemone pagal BPK XI skyriaus logiką. Jeigu įtariamasis ginčija priemonę, esminė vertinimo vieta yra teismo procesas, nes būtent ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi pagal BPK 121 straipsnio 1 dalį ir BPK 1311 straipsnio 2 dalį skiriama intensyvi priežiūra. Prokuratūrai praktiškai svarbu neperžengti BPK 177 straipsnio ribų: net ir esant dideliam viešam susidomėjimui, leidžiama skelbti tik tai, ką prokuroras pripažįsta leistina. Įtariamajam ir gynėjui svarbiausia ne viešas komentaras, o teisė susipažinti su prokuroro teismui pateikta medžiaga pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį ir posėdyje ginčyti priemonės būtinumą. Žiniasklaidai ir kitiems informacijos skleidėjams reikšminga tai, kad BK 247 straipsnis nustato atsakomybę už ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimą be leidimo. Visuomenei ši situacija svarbi tiek, kiek parodo ribą tarp viešo intereso žinoti apie aukšto pareigūno procesinę padėtį ir BPK 177 straipsnyje įtvirtintos pareigos saugoti ikiteisminio tyrimo duomenis. Teisinė bylos kryptis priklausys ne nuo prokuratūros viešų paaiškinimų apimties, o nuo to, ar teismui pateikti duomenys pagrindžia BPK 119 ir 121 straipsniuose nurodytus kardomosios priemonės tikslus bei sąlygas

Esmė. Tikslus teisinis klausimas yra ne tai, ar IT rinkos lėtėjimas leidžia darbdaviui mokėti mažiau, o kokia tvarka programavimo paslaugų įmonė gali keisti darbuotojo darbo užmokesčio struktūrą, premijas, darbo vietą ar darbo laiko režimą. Tai sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 44 straipsnio 1 dalies 2, 4, 9 ir 10 punktus, 45 straipsnį, 46 straipsnį, 139 straipsnį ir 142 straipsnį. Kadangi darbo užmokestis ir jo sudedamosios dalys turi būti nurodomos atskirai iki darbo pradžios pagal Darbo kodekso 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atlygio „koridoriai“, bazinė alga, priedai ir premijos teisiškai nėra vienoda kategorija. Darbo kodekso 139 straipsnio 2 dalis aiškiai išskiria bazinį darbo užmokestį, papildomą darbo užmokesčio dalį, priedus, priemokas ir premijas, todėl kiekvieno elemento keitimas turi būti vertinamas pagal jo teisinį pagrindą. Esminė riba yra Darbo kodekso 45 straipsnio 1 dalis: būtinąsias ir papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkėlimą į kitą vietovę darbdavys gali keisti tik gavęs darbuotojo rašytinį sutikimą

Teisinis vertinimas. Jeigu įmonė tik stabdo būsimą atlyginimų augimą arba naujiems kandidatams siūlo žemesnį pradinį atlygį, pateikti šaltiniai nesukuria pareigos kelti darbo užmokesčio vien dėl ankstesnės rinkos praktikos. Kitaip yra tada, kai siekiama sumažinti jau sulygtą bazinę algą arba pakeisti darbo sutartyje įtvirtintą papildomą darbo užmokesčio dalį: pagal Darbo kodekso 45 straipsnio 1 dalį tam būtinas darbuotojo rašytinis sutikimas. Darbdavys privalo nustatyti terminą darbuotojui atsakyti, tačiau pagal Darbo kodekso 45 straipsnio 2 dalį jis negali būti trumpesnis negu penkios darbo dienos. To paties straipsnio 2 dalis ypač svarbi rinkos lėtėjimo sąlygomis, nes darbuotojo atsisakymas dirbti už sumažintą darbo užmokestį negali būti laikomas teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį. Vadinasi, kaštų kontrolė negali būti pasiekta paprastu spaudimu priimti mažesnę algą, jei kalbama apie jau sutartą darbo užmokestį. Jeigu darbdavys vis dėlto vienašališkai pakeistų darbo sutartį, Darbo kodekso 45 straipsnio 3 dalis suteikia darbuotojui teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą ir prašyti įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį bei atlyginti žalą. Ši teisė turi aiškų procesinį terminą: trys mėnesiai nuo momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisių pažeidimą. Premijų atveju lemiama, ar jos yra atlygis už darbą, nustatytas darbo sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar darbo teisės normose, ar tik darbdavio iniciatyva skiriama paskata. Pagal Darbo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą premija gali būti darbo užmokesčio dalis už darbą pagal nustatytus atvejus, dydžius ir tvarką, o pagal 142 straipsnio 1 dalies 2 punktą ji gali būti paskatinimas už gerai atliktą darbą ar rezultatus. Jeigu premijavimas patenka į 142 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbo santykių pasibaigimas pagal 142 straipsnio 3 dalį neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti proporcingą premiją, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio. Jeigu premija yra paskatinamoji pagal 142 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Darbo kodekso 142 straipsnio 2 dalis leidžia jos neskirti, kai darbuotojas per paskutinius šešis mėnesius padaro pareigų pažeidimą. Darbo kodekso 58 straipsnis čia svarbus tik tiek, kiek pareigų pažeidimai gali turėti savarankiškas pasekmes, įskaitant darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo kaltės, bet pats darbuotojo nesutikimas su atlygio mažinimu nėra toks pažeidimas. Nuotolinio ar hibridinio darbo elementai taip pat negali būti vertinami vien kaip vadybinė nauda, jeigu jie paliečia darbo funkcijos atlikimo vietą ar darbo laiko režimą, nes Darbo kodekso 44 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktai reikalauja šią informaciją pateikti darbuotojui, o 45 straipsnio 1 dalis saugo sulygtų sąlygų keitimą. Darbo kodekso 46 straipsnis veikia priešinga kryptimi: darbuotojas gali prašyti pakeisti darbo sąlygas, pavyzdžiui, dėl atlygio, lankstaus darbo modelio ar kitų sutartų sąlygų. Darbdavio atsisakymas tenkinti rašytinį prašymą dėl būtinųjų ar papildomų darbo sutarties sąlygų pagal Darbo kodekso 46 straipsnio 2 dalį turi būti motyvuotas ir pateiktas raštu ne vėliau kaip per penkias darbo dienas. Jei prašymas atmestas, pagal 46 straipsnio 3 dalį darbuotojas pakartotinai dėl tų sąlygų gali kreiptis ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo prašymo pateikimo. Darbo ir šeimos darnos kontekste šaltinis dėl Darbo kodekso 138 straipsnio pakeitimo projekto nurodo, kad darbuotojai gali tartis dėl individualaus darbo laiko režimo, lankstaus darbo grafiko, darbo laiko perkėlimo, nuotolinio darbo ar projektinio darbo sutarties. Atlygio diferencijavimas pagal kvalifikaciją, technologijų sudėtingumą ar veiklos rezultatus savaime nėra paneigtas, bet šaltiniai dėl vienodo atlyginimo principo reikalauja laikytis teisingo mokėjimo už darbą ir vienodo atlyginimo už tokį patį ar lygiavertį darbą principų. LVAT teismų praktikos apibendrinimų 09 apibendrinime darbo apmokėjimo sąlygos įvardijamos kaip specifinė darbo sąlygų rūšis, o atlygio mažinimas siejamas su darbuotojo raštiško sutikimo būtinybe

Pasekmės. Praktiškai tikėtini trys teisėti keliai: nekeisti galiojančių sutarčių ir tik lėčiau kelti būsimą atlygį, sutartinai pakeisti darbo užmokesčio struktūrą, arba aiškiau sureguliuoti premijavimo ir kintamosios dalies taisykles darbo apmokėjimo sistemoje. Rizikingiausias scenarijus darbdaviui būtų vienašališkai sumažinti bazinį atlyginimą ar sutartinę papildomą darbo užmokesčio dalį, nes darbuotojas galėtų ginčyti pakeitimą per Darbo kodekso 45 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Darbdaviams svarbu atskirti, kur jie tik nustato naują politiką ateičiai, o kur keičia individualiai sutartas sąlygas, nes antruoju atveju reikia rašytinio sutikimo ir tinkamos procedūros. Darbuotojams svarbiausia žinoti, kad prašymas pakelti atlyginimą pagal Darbo kodekso 46 straipsnį nesuteikia automatinės teisės į didesnį atlygį, tačiau įpareigoja darbdavį motyvuotai ir laiku atsakyti, jei prašoma keisti sutartas sąlygas. Užsakovams ši žinia reikšminga netiesiogiai: stabilesni darbo užmokesčio kaštai gali veikti paslaugų kainodarą, bet darbo santykių teisėtumas priklauso nuo to, ar įmonės nekeičia darbuotojų sutartų sąlygų apeidamos Darbo kodekso 45 ir 142 straipsnių reikalavimus