2024 m. lapkričio 19 d. (
*1)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 20 straipsnis – Sąjungos pilietybė – SESV 21 straipsnis – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – SESV 22 straipsnis – Teisė balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus ir Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis kaip šios valstybės piliečiams – Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės – Teisės tapti politinės partijos nariu nebuvimas – ESS 2 ir 10 straipsniai – Demokratijos principas – ESS 4 straipsnio 2 dalis – Pagarba valstybių narių nacionaliniam savitumui – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 12 straipsnis – Politinių partijų vaidmuo išreiškiant Sąjungos piliečių valią“
Byloje C‑808/21
dėl 2021 m. gruodžio 21 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama P. Ondrůšek, J. Tomkin ir A. Szmytkowska,
ieškovė,
prieš
Čekijos Respubliką, atstovaujamą A. Edelmannová, T. Müller, M. Smolek ir J. Vláčil,
atsakovę,
palaikomą
Lenkijos Respublikos, atstovaujamos B. Majczyna, E. Borawska-Kędzierska ir A. Siwek-Ślusarek,
įstojusios į bylą šalies,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz, kolegijų pirmininkai K. Jürimäe, C. Lycourgos, M. L. Arastey Sahún, A. Kumin, D. Gratsias ir teisėjai E. Regan, I. Ziemele (pranešėja), Z. Csehi ir O. Spineanu-Matei,
generalinis advokatas J. Richard de la Tour,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2023 m. rugsėjo 12 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2024 m. sausio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nesuteikusi Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos pilietybės, bet gyvena Čekijos Respublikoje, teisės tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį.
21950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 11 straipsnyje „Susirinkimų ir asociacijos laisvė“ numatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
2Naudojimuisi šiomis teisėmis netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus apribojimus naudojimuisi šiomis teisėmis asmenims, tarnaujantiems ginkluotose pajėgose, policijoje ar valstybės tarnyboje.“
3EŽTK 16 straipsnyje „Užsieniečių politinės veiklos suvaržymai“ nustatyta:
„Jokia 10, 11 ir 14 straipsnių nuostata negali būti laikoma kliūtimi Aukštosioms Susitariančioms Šalims taikyti užsieniečių politinės veiklos suvaržymus.“
41952 m. kovo 20 d. Paryžiuje pasirašyto EŽTK papildomo protokolo 3 straipsnis „Teisė į laisvus rinkimus“ suformuluotas taip:
„Aukštosios Susitariančios Šalys įsipareigoja pagrįstais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuojant, sudarydamos tokias sąlygas, kurios garantuotų žmonių nuomonių išraiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas.“
5ESS 2 straipsnyje numatyta:
„Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir moterų bei vyrų lygybė.“
6ESS 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Pagal 5 straipsnį visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybių narių kompetencijai.
2Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.“
7ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu. Sąjungos kompetencijos įgyvendinimas grindžiamas subsidiarumo ir proporcingumo principais.
2Pagal suteikimo principą Sąjunga veikia tik neperžengdama ribų kompetencijos, kurią, siekiant Sutartyse nustatytų tikslų, jai šiose Sutartyse suteikė valstybės narės. Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms.“
8ESS 10 straipsnyje nustatyta:
„1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.
2Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.
Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės, pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.
3Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių.
4Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.“
9SESV 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta:
„Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“
10SESV 20 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo.
2Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi:
<…>
<…>
Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.“
11ESS 21 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų.“
12SESV 22 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.
2Nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą, vieningai priima Taryba; šios nuostatos gali numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų.“
13Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 12 straipsnis „Susirinkimų ir asociacijų laisvė“ suformuluotas taip:
„1. Kiekvienas turi teisę laisvai rinktis į taikius susirinkimus, taip pat laisvę jungtis kartu su kitais į visų lygių asociacijas, ypač politinėje, profesinėje ir pilietinėje srityse, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas ginti savo interesų.
2Politinės partijos Sąjungos lygiu prisideda reiškiant Sąjungos piliečių politinę valią.“
14Chartijos 39 straipsnyje „Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose“ nustatyta:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.
2Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine, visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu.“
15Chartijos 40 straipsnyje „Teisė balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose“ numatyta:
„Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.“
161993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyvos 93/109/EB, nustatančios išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus ( OL L 329, 1993, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 32), iš dalies pakeistos 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 2013/1/ES ( OL L 26, 2013, p. 27) (toliau – Direktyva 93/109), trečioje–septintoje konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„kadangi [EB] 8b straipsnio 2 dalyje nustatyta teisė balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje yra pavyzdys, kaip taikomas valstybės narės piliečių ir ne piliečių nediskriminavimo principas, ir [EB] 8a straipsnyje įrašytos teisės judėti ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą padarinys;
kadangi [EB] 8b straipsnio 2 dalis yra susijusi tik su galimybe naudotis teise balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus, nepažeidžiant [EB] 138 straipsnio 3 dalies, numatančios, kad visose valstybėse narėse bus nustatyta vienoda tų rinkimų tvarka; kadangi tuo iš esmės siekiama panaikinti valstybės narės pilietybės reikalavimą, kuris šiuo metu turi būti tenkinamas daugumoje valstybių narių norint naudotis tomis teisėmis;
kadangi taikant [EB] 8b straipsnio 2 dalį iš anksto nereikalaujama suderinti valstybių narių rinkimų sistemų; kadangi, be to, kad būtų atsižvelgta į [EB] 3b straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatytą proporcingumo principą, Bendrijos teisės aktų šioje srityje turinys turi apsiriboti nuostatomis, kurios būtinos [EB] 8b straipsnio 2 dalies tikslui pasiekti;
kadangi [EB] 8b straipsnio 2 dalies tikslas yra užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai, būdami ar nebūdami valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiais, galėtų toje valstybėje pagal tomis pačiomis sąlygomis naudotis savo balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus; kadangi dėl to ne valstybės narės piliečiams taikomi reikalavimai, įskaitant tuos, kurie yra susiję su gyvenamojo laikotarpio trukme ir įrodymu, turėtų būti tokie patys, jei jie apskritai yra, kaip ir tie, kurie taikomi atitinkamos valstybės narės piliečiams;
kadangi [EB] 8b straipsnio 2 dalis nustato teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus gyvenamosios vietos valstybėje narėje vis dėlto nepakeisdama teisės balsuoti ir būti kandidatais pilietybės valstybėje narėje; kadangi Sąjungos piliečių laisvė pasirinkti valstybę narę, kurioje jie gali dalyvauti Europos masto rinkimuose, turi būti gerbiama, kartu rūpinantis užtikrinti, kad asmenys, balsuodami ar būdami kandidatais daugiau negu vienoje šalyje, šia laisve nepiktnaudžiautų.“
17Direktyvos 93/109 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva nustato išsamias priemones, kuriomis vadovaudamiesi Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir nesantys jos piliečiais, gali ten naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per rinkimus į Europos Parlamentą.“
18Šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Paduodamas paraišką būti kandidatu, Bendrijos pilietis pateikia tokius pačius patvirtinamuosius dokumentus kaip ir kandidatas, kuris yra atitinkamos valstybės narės pilietis. Jis taip pat pateikia oficialią deklaraciją, kurioje nurodoma:
19Minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Jei atsisakoma asmenį įrašyti į rinkėjų sąrašą ar atmetama jo paraiška būti kandidatu, atitinkamas asmuo turi teisę į teisines gynybos priemones tomis pačiomis sąlygomis, kokias gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktai numato rinkėjams ir teisę būti kandidatais turintiems asmenims, kurie yra jos piliečiai.“
201994 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvos 94/80/EB, nustatančios išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems jos piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per vietos savivaldos rinkimus ( OL L 368, 1994, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 12), ketvirta, penkta ir keturiolikta konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„kadangi taikant [EB] 8b straipsnio 1 dalį iš anksto nereikalaujama suderinti valstybių narių rinkimų sistemų; [kadangi tuo iš esmės siekiama panaikinti valstybės narės pilietybės reikalavimą, kuris šiuo metu turi būti tenkinamas daugumoje valstybių narių norint naudotis teise balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus]; kadangi, be to, kad būtų atsižvelgta į [EB] 3b straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatytą proporcingumo principą, Bendrijos teisės aktų šioje srityje turinys turi apsiriboti nuostatomis, būtinomis [EB] 8b straipsnio 1 dalies tikslui pasiekti;
kadangi [EB] 8b straipsnio 1 dalies tikslas yra užtikrinti, kad visi Sąjungos piliečiai, būdami ar nebūdami valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiais, galėtų toje valstybėje tomis pačiomis sąlygomis naudotis balsavimo teise ir teise būti kandidatais savivaldybių rinkimuose; kadangi dėl to ne valstybės narės piliečiams taikomi reikalavimai, įskaitant tuos, kurie yra susiję su gyvenamojo laikotarpio trukme ir jos įrodymu, turėtų būti tokie patys, jei jie apskritai yra, kaip ir tie, kurie taikomi atitinkamos valstybės narės piliečiams; kadangi ne valstybės narės piliečiams neturi būti keliami jokie specialūs reikalavimai, jeigu išimtiniais atvejais skirtingų reikalavimų taikymas valstybės narės piliečiams ir ne piliečiams nėra pateisinamas konkrečiomis aplinkybėmis, dėl kurių juos reikia skirti;
<…>
kadangi Sąjungos pilietybe siekiama Sąjungos piliečiams sudaryti sąlygas geriau integruotis priimančiojoje šalyje; kadangi šiame kontekste pagal Sutarties rengėjų ketinimus svarbu išvengti supriešinančio dalijimo į savo valstybės piliečių ir ne savo valstybės piliečių kandidatų sąrašus.“
21Direktyvos 94/80 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva nustato išsamias priemones, kuriomis vadovaudamiesi Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir nesantys jos piliečiais, gali ten naudotis teise balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose.“
22Šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Rinkėjai <…> įrašyti į rinkėjų sąrašą gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jame išlieka tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir atitinkamos valstybės narės piliečiai iki to momento, kai jie automatiškai išbraukiami, nes jie jau nebeatitinka reikalavimų naudotis balsavimo teise.
Rinkėjai, įrašyti į rinkėjų sąrašą jų pačių prašymu, taip pat, jiems paprašius, gali būti išbraukti iš jo.
Jei tokie rinkėjai persikelia į kitą pagrindinį vietos savivaldos administracinį vienetą toje pačioje valstybėje narėje, jie įrašomi į to administracinio vieneto rinkėjų sąrašą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir rinkėjai, kurie yra jos piliečiai.“
23Minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Paduodamas paraišką būti kandidatu, asmuo, turintis teisę būti kandidatu pagal 3 straipsnį, pateikia tokius pačius patvirtinamuosius dokumentus kaip ir kandidatas, kuris yra tos valstybės narės pilietis. Gyvenamosios vietos valstybė narė gali reikalauti, kad jis pateiktų oficialią deklaraciją, kurioje nurodytų savo pilietybę ir adresą gyvenamosios vietos valstybėje narėje.“
24Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jei atsisakoma asmenį įrašyti į rinkėjų sąrašą ar atmetama jo paraiška būti kandidatu, atitinkamas asmuo turi teisę į teisines gynybos priemones tomis pačiomis sąlygomis, kokias gyvenamosios vietos valstybės narės įstatymai numato rinkėjams ir teisę būti kandidatais turintiems asmenims, kurie yra jos piliečiai.“
25Zákon č. 424/1991 Sb., o sdružování v politických stranách a v politických hnutích (Įstatymas Nr. 424/1991 dėl jungimosi į politines partijas ir politinius judėjimus), iš dalies pakeisto Zákon č.117/1994 Sb. (Įstatymas Nr. 117/1994; toliau – Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymas), 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politinius judėjimus (toliau – partijos ir judėjimai). Naudojimasis šia teise suteikia piliečiams galimybę dalyvauti politiniame visuomenės gyvenime, be kita ko, sudarant teisėkūros institucijas ir regionų bei vietos valdžios organus. <…>“
26Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Kiekvienas vyresnis nei 18 metų pilietis gali įstoti į partiją ar judėjimą; vis dėlto jis gali įstoti tik į vieną partiją ar judėjimą.“
27Šiam ieškiniui taikomos redakcijos Zákon č. 491/2001 Sb., o volbách do zastupitelstev obcí a o změně některých zákonů (Įstatymas Nr. 491/2001 dėl rinkimų į savivaldybių tarybas ir iš dalies keičiantis tam tikrus įstatymus; toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Pagal šį įstatymą kaip rinkimuose dalyvaujančios partijos gali būti užregistruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai <…>, kurių veikla nebuvo sustabdyta, taip pat jų koalicijos, nepriklausomi kandidatai, nepriklausomų kandidatų asociacijos, politinių partijų arba politinių judėjimų ir nepriklausomų kandidatų asociacijos.“
28Šiam ieškiniui taikomos redakcijos Zákon č. 62/2003 Sb., o volbách do Evropského parlamentu a o změně některých zákonů (Įstatymas Nr. 62/2003 dėl rinkimų į Europos Parlamentą, kuriuo iš dalies keičiami tam tikri įstatymai; toliau – Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas) 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kandidatų sąrašus rinkimams į Europos Parlamentą gali teikti registruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai, kurių veikla nėra sustabdyta, taip pat jų koalicijos.
29Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Prie kandidatų sąrašo turi būti pridedamas kandidato pilietybę patvirtinantis dokumentas ir kandidato pasirašyta deklaracija, kurioje jis patvirtina, kad sutinka būti kandidatu, kad jam nėra žinoma apie jokias kliūtis, trukdančias jam dalyvauti rinkimuose, jei taikoma, kad šios kliūtys išnyks iki Europos Parlamento rinkimų dienos ir kad jis nedavė sutikimo būti įtrauktas į jokį kitą Europos Parlamento rinkimų kandidatų sąrašą net ir kitoje valstybėje narėje. Kandidatas savo deklaracijoje taip pat turi nurodyti savo gyvenamąją vietą arba, jei yra kitos valstybės narės pilietis, savo buvimo vietą ir gimimo datą. Pareiškėjo deklaracija gali būti parengta čekų kalba arba viena iš Europos Sąjungos darbo kalbų pagal 4 straipsnį.
3Jei kandidatas yra kitos valstybės narės pilietis, be 2 dalyje nurodytos informacijos, jis deklaracijoje nurodo savo gimimo vietą ir paskutinės gyvenamosios vietos savo kilmės valstybėje narėje adresą, taip pat prideda pareiškimą, kuriame nurodo, kad iš jo nebuvo atimta teisė būti kandidatu kilmės valstybėje narėje teismo sprendimu arba administraciniu sprendimu, ir prie kandidatų sąrašo prideda 2 dalies pirmame sakinyje nurodytus dokumentus.“
302010 m. pagal ES Pilot sistemą Komisija informavo Čekijos Respubliką apie savo abejones dėl to, ar tai, kad tik Čekijos piliečiai gali tapti politinės partijos nariais, atitinka SESV 22 straipsnį.
31Kadangi Čekijos Respublikos pateikta informacija šių abejonių neišsklaidė, taip pat manydama, kad leidusi tik Čekijos piliečiams tapti politinės partijos nariais ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, 2012 m. lapkričio 22 d. Komisija jai išsiuntė oficialų pranešimą. Čekijos Respublika į jį atsakė 2013 m. sausio 22 d., ginčydama, kad buvo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas.
322014 m. balandžio 22 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę, joje tvirtino, kad Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, nes atsisakė Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos pilietybės, bet gyvena jos teritorijoje, suteikti teisę steigti politinę partiją ar politinį judėjimą ir tapti tokios partijos ar tokio judėjimo nariais. Atitinkamai ši institucija paragino Čekijos Respubliką per du mėnesius nuo pagrįstos nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
332014 m. birželio 20 d. perduotame atsakyme Čekijos Respublika iš esmės nurodė, kad priemonės, kurių ji ėmėsi, turėtų būti laikomos proporcingomis, taigi, atitinkančiomis Sąjungos teisę.
342020 m. gruodžio 2 d. raštu už teisingumą atsakingas Europos Komisijos narys paprašė Čekijos Respublikos informuoti jį apie bet kokius savo pozicijos ar teisės aktų pakeitimus, priimtus siekiant užtikrinti atitinkamas jos teritorijoje gyvenančių Sąjungos piliečių, kurie neturi Čekijos pilietybės, teises.
35Negavusi atsakymo į šį raštą, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį, apribodama jo dalyką tuo, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, nes teisę tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais ji suteikia tik Čekijos piliečiams.
362022 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Čekijos Respublikos reikalavimų.
Dėl ieškinio
37Čekijos Respublika teigia, kad šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra nepriimtinas, nes įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo ji kaltinama, negali būti grindžiamas SESV 22 straipsniu. Šioje nuostatoje nediskriminavimo dėl pilietybės principas taikomas tik teisei balsuoti ir būti kandidatu, o narystė politinėje partijoje ar politiniame judėjime yra kitas naudojimosi šia teise sąlygų aspektas. Taigi grįsdama savo ieškinį Komisija faktiškai remiasi SESV 18 straipsnio pažeidimu ir, remdamasi teisės jungtis į asociacijas apribojimais, šios teisės, garantuojamos Chartijos 12 straipsnio 1 dalyje, pažeidimu.
38Šiuo klausimu iš ieškinio neaišku, kokiomis teisinėmis aplinkybėmis grindžiamas ieškinys ir ar, be tariamo SESV 22 straipsnio pažeidimo, Komisija taip pat kaltina Čekijos Respubliką pažeidus SESV 18 straipsnį ir Chartijos 12 straipsnio 1 dalį.
39Taigi Komisija nesilaikė iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos kylančių reikalavimų, pagal kuriuos ši institucija privalo nuosekliai ir suprantamai išdėstyti pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys, nes šios aplinkybės turi atitikti tas, kurias minėta institucija nurodė ikiteisminėje proceso stadijoje. Komisija savo ieškinyje negali grįsti tariamo valstybės narės įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymo nuostatomis, kurios nenurodytos šio ieškinio reikalavimuose ir kurių pažeidimas nebuvo nurodytas ikiteisminėje proceso stadijoje.
40Komisija ginčija šių argumentų pagrįstumą.
41Primintina, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas nustatomas Komisijos pagrįstoje nuomonėje, todėl ieškinys turi būti grindžiamas tais pačiais motyvais ir pagrindais kaip ir ši nuomonė (2022 m. birželio 28 d. Sprendimo Komisija / Ispanija (Teisės aktų leidėjo padarytas Sąjungos teisės pažeidimas), C‑278/20, EU:C:2022:503, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42Be to, iš suformuotos jurisprudencijos, susijusios su Teisingumo Teismo procedūros reglamento 120 straipsnio c punktu, matyti, kad kiekviename ieškinyje turi būti aiškiai ir tiksliai nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais grindžiamas ieškinys, santrauka, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti kontrolę. Tuo remiantis darytina išvada, kad esminės faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiamas ieškinys, turi būti nuosekliai ir suprantamai išdėstyti paties ieškinio tekste ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba nepaliktų neišsakytos pozicijos dėl kurio nors priekaišto (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C‑213/19, EU:C:2022:167, 132 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pagal SESV 258 straipsnį pareikštame ieškinyje turi būti nuosekliai ir tiksliai išdėstyti priekaištai, leidžiantys valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai suprasti Sąjungos teisės pažeidimo, dėl kurio ji kaltinama, apimtį, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti gynybos priemonėmis, o Teisingumo Teismas – patikrinti, ar įsipareigojimai tikrai neįvykdyti (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Jungtinė Karalystė (Kova su sukčiavimu nuvertinant prekes), C‑213/19, EU:C:2022:167, 133 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44Konkrečiau kalbant, Komisijos ieškinyje turi būti nuosekliai ir išsamiai išdėstytos priežastys, dėl kurių Komisija yra įsitikinusi, kad atitinkama valstybė narė neįvykdė vieno iš įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 190 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
45Pirma, dėl šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalyko Komisija ieškinio reikalavimuose nurodė, kad kaltina Čekijos Respubliką pažeidus SESV 22 straipsnį, nes ši valstybė narė neleidžia Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos pilietybės, bet gyvena jos teritorijoje, tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais.
46Tačiau šis priekaištas jau buvo nurodytas oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje.
47Antra, dėl Čekijos Respublikos argumentų, kad ieškinys nėra suformuluotas nuosekliai ir suprantamai ir neleidžia šiai valstybei narei tiksliai suprasti Sąjungos teisės pažeidimo, dėl kurio jai priekaištaujama, apimties, reikia pažymėti, kad iš minėto ieškinio reikalavimų aiškiai matyti, jog Komisija priekaištauja Čekijos Respublikai, kad ji neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, t. y. nepaisė reikalavimo, pagal kurį valstybės narės turi užtikrinti, kad, kiek tai susiję su teise būti kandidatu per vietos savivaldos rinkimus ir Europos Parlamento rinkimus, Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje, bet neturintiems jos pilietybės, būtų taikomos tos pačios sąlygos, kokios taikomos šios valstybės narės piliečiams. Kadangi Komisija savo ieškinyje nesirėmė SESV 18 straipsniu, negalima teigti, kad ji kaltina šią valstybę narę pažeidus šį straipsnį, o ne SESV 22 straipsnį. Be to, klausimas, ar SESV 22 straipsnyje iš tikrųjų nustatyta pareiga leisti Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje, bet neturintiems jos pilietybės, tapti šios valstybės politinių partijų ir politinių judėjimų nariais, yra esminis klausimas, kuris turi būti vertinamas nagrinėjant nurodyto įsipareigojimų neįvykdymo pagrįstumą.
48Kiek tai susiję su Chartijos 12 straipsniu, iš ieškinio taip pat aiškiai matyti, jog Komisija teigia, kad SESV 22 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šią Chartijos nuostatą, ir nenurodo savarankiško jos pažeidimo.
49Taigi negalima teigti, kad minėtas ieškinys suformuluotas dviprasmiškai ir dėl to neatitinka šio sprendimo 42 ir 43 punktuose primintos jurisprudencijos reikalavimų.
50Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.
51Komisija tvirtina, kad SESV 22 straipsniu Sąjungos piliečiui, gyvenančiam valstybėje narėje ir neturinčiam jos pilietybės, užtikrinama teisė balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose ir Europos Parlamento rinkimuose tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šios valstybės piliečiams. Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį, nes pagal Politinių partijų ir politinių judėjimo įstatymą teisė tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais suteikiama tik Čekijos piliečiams, o Sąjungos piliečiai, gyvenantys šios valstybės narės teritorijoje ir neturintys jos pilietybės, negali naudotis teise būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Čekijos piliečiai.
52SESV 22 straipsnyje nustatyta bendra vienodo požiūrio pareiga; tai reiškia, kad turi būti panaikintas ne tik pilietybės reikalavimas, kaip sąlyga balsuoti ir būti kandidatu per šiuos rinkimus, bet ir visos priemonės, galinčios trukdyti Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje, bet neturintiems jos pilietybės, pasinaudoti teise būti kandidatu tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir šios valstybės narės piliečiams. Taigi šie Sąjungos piliečiai turėtų galėti naudotis visomis nacionalinėje teisinėje sistemoje numatytomis priemonėmis, kuriomis gali naudotis nacionaliniai kandidatai per minėtus rinkimus.
53Pirma, valstybių narių rinkimų sistemose politinių partijų vaidmuo yra esminis, nes jos yra pagrindinė dalyvavimo politiniame gyvenime forma ir dažniausiai naudojama priemonė norint dalyvauti rinkimuose kaip kandidatams. Be to, egzistuoja tiesioginis ryšys tarp priklausymo politinei partijai ir galimybės sėkmingai ir veiksmingai dalyvauti rinkimuose. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad Sąjungos piliečiai, gyvenantys Čekijos Respublikoje, bet neturintys jos pilietybės, negali tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais ir taip pasinaudoti įvairiais privalumais, be kita ko, susijusiais su žinomumu, žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais, organizacine infrastruktūra ir galimybe naudotis žiniasklaidos priemonėmis, kuriuos tokia narystė suteiktų, kenkia jų galimybei dalyvauti rinkimuose tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Čekijos piliečiams.
54Net jei Čekijos Respublikoje gyvenantis, bet jos pilietybės neturintis Sąjungos pilietis, kuris nėra tos šalies pilietis, galėtų kandidatuoti politinės partijos ar politinio judėjimo sąraše kaip nepriklausomas kandidatas, jo padėtis vis tiek būtų mažiau palanki nei kandidatų, kurie yra atitinkamos partijos ar judėjimo nariai. Toks Sąjungos pilietis iš tiesų neturėtų tokių pačių galimybių užimti palankią vietą sąraše ir turėtų pritarti programai, kurią rengiant jis iš esmės nedalyvavo. Pats faktas, kad jis galėjo kandidatuoti šiame sąraše tik kaip nepriklausomas kandidatas, o Čekijos piliečiai tai gali daryti kaip šios partijos ar judėjimo nariai, savaime rodo, kad šioje valstybėje narėje gyvenantys, bet jos pilietybės neturintys Sąjungos piliečiai negali dalyvauti kaip kandidatai rinkimuose tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Čekijos piliečiai.
55Antra, Komisija teigia, kad SESV 22 straipsnio turinio ir materialinės taikymo srities negalima susiaurinti tik iki formalių aspektų, reglamentuojamų direktyvomis 93/109 ir 94/80, kurios buvo priimtos remiantis šiuo straipsniu. Toks aiškinimas neatsispindi nei šios nuostatos, nei direktyvų 93/109 ir 94/80 tekstuose, ir dėl jo SESV 22 straipsnis prarastų savo veiksmingumą. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendime Eman ir Sevinger ( C‑300/04, EU:C:2006:545) ne tik nepatvirtinamas siauras valstybių narių pareigos pagal SESV 22 straipsnį apimties aiškinimas, bet ir pabrėžiama esminė nediskriminavimo dėl pilietybės principo svarba aiškinant ir taikant šį principą. Be to, iš SESV 22 straipsnio kylančios pareigos užtikrinti vienodą požiūrį nepaneigia tai, kad šioje nuostatoje nėra išsamaus sąlygų, kurios turi būti įvykdytos šiuo tikslu, sąrašo.
56Trečia, Komisija tvirtina, kad nors šiuo metu būtent valstybės narės turi reglamentuoti su vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimais susijusius aspektus, kurie nėra suderinti Sąjungos lygmeniu, įgyvendindamos savo kompetenciją šios valstybės turi laikytis Sąjungos teisės. Nacionalinė priemonė, galinti apriboti naudojimąsi viena iš teisių, kylančių iš Sąjungos piliečio statuso, pavyzdžiui, teise būti kandidatu šiuose rinkimuose, galėtų būti pateisinama bendruoju interesu tik tuo atveju, jei ši priemonė yra suderinama su Sąjungos teisėje garantuojamomis pagrindinėmis teisėmis, o aptariamu atveju taip nėra.
57Ketvirta, Komisijos nuomone, SESV 20 straipsnio 2 dalies b punktas ir 22 straipsnis turi būti aiškinami atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ypač į jos 12 straipsnio 1 dalį, kurios formuluotė atitinka EŽTK 11 straipsnio formuluotę.
58Teisės tapti politinės partijos nariu atėmimas yra pagrindinės teisės į asociacijų laisvę apribojimas ir pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį negali viršyti apribojimų, kurie leidžiami EŽTK. EŽTK 11 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, galintys pateisinti teisės į asociacijų laisvę apribojimą, aptariamu atveju netaikytini. Be to, iš 1995 m. balandžio 27 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Piermont prieš Prancūziją (CE:ECHR:1995:0427JUD001577389, 64 punktas) matyti, kad valstybės narės negali remtis EŽTK 16 straipsniu kitų valstybių narių piliečių, kurie remiasi jiems pagal Sutartis suteiktomis teisėmis, atžvilgiu, juo labiau kad sąvoka „Sąjungos pilietybė“ dabar yra aiškiai apibrėžta Sutartyse ir suteikia teisių Sąjungos piliečiams.
59Penkta, Komisija teigia, kad esminis politinių partijų ir politinių judėjimų vaidmuo nacionalinio parlamento rinkimuose nepateisina siauro SESV 22 straipsnio aiškinimo ir kad draudimas tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu negali būti pateisinamas siekiu išvengti bet kokio kišimosi į nacionalinius reikalus ar nacionalinio savitumo pažeidimo.
60Viena vertus, į SESV nuostatas dėl pilietybės politinės teisės buvo įtrauktos siekiant užtikrinti, kad Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės, galėtų integruotis ir atlikti aktyvų politinį vaidmenį šioje valstybėje narėje, kiek tai susiję su vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimais. Tačiau pagal Čekijos teisės aktus dėl politinių partijų ir politinių judėjimų tokiems Sąjungos piliečiams suteikiamas tik toks statusas, kokį turi trečiųjų šalių piliečiai.
61Kita vertus, valstybės narės gali tik savo piliečiams suteikti teisę būti kandidatais nacionaliniuose ar tam tikrais atvejais regioniniuose rinkimuose arba priimti specialias taisykles, kuriomis apribojamos Sąjungos piliečiams, gyvenantiems šiose valstybėse narėse ir neturintiems jų pilietybės, kaip politinės partijos ar judėjimo nariams, suteiktos teisės, tačiau šių priemonių taikymo sritis negali būti tokia plati, kad pažeistų vienodas jų dalyvavimo vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą sąlygas. Vis dėlto bendras draudimas tokiems Sąjungos piliečiams tapti politinės partijos ar politinio judėjimo, aktyviai dalyvaujančių tiek vietos savivaldos, tiek parlamento ar Europos Parlamento rinkimuose, nariais akivaizdžiai apimtų ir sritis, kuriose nustatyta teisė į vienodą požiūrį, ir būtų labiau ribojantis nei apribojimas jiems dalyvauti priimant tam tikrus atitinkamos politinės partijos ar politinio judėjimo sprendimus.
62Komisijos pateiktas SESV 22 straipsnio aiškinimas nepažeidžia pagarbos nacionaliniam savitumui principo, nes, pirma, ESS 4 straipsnio 2 dalis turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į kitas Sutarčių nuostatas, įskaitant SESV 22 straipsnį, ir, antra, šis straipsnis taikomas tik vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimams, o ne nacionalinių parlamentų rinkimams. SESV 22 straipsnio taikymo sritis negali būti ribojama remiantis ESS 4 straipsnio 2 dalimi ir sudaryti sąlygas tiesiogiai diskriminuoti Sąjungos piliečius dėl jų pilietybės.
63Bet kuriuo atveju Čekijos Respublika nepateikė jokių įrodymų, kad galimybė Sąjungos piliečiams, gyvenantiems šioje valstybėje narėje ir neturintiems jos pilietybės, bet norintiems būti kandidatais vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose šioje valstybėje narėje, tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais keltų grėsmę šios valstybės narės nacionaliniam savitumui.
64Šešta, Komisija tvirtina, kad nagrinėjant ieškinį dėl Sąjungos teisės pažeidimo, padaryto dėl nacionalinės teisės aktų, o ne dėl netinkamo Sąjungos teisės taikymo, Komisija neprivalo Teisingumo Teismui pateikti statistinių duomenų apie Sąjungos piliečių, realiai patyrusių žalą dėl šių teisės aktų, skaičių, nes įrodyti neigiamą atgrasomojo pobūdžio diskriminacinės priemonės poveikį praktiškai neįmanoma.
65Dėl šios priežasties Čekijos Respublikos pateikti statistiniai duomenys, kuriais siekiama įrodyti, kad faktiškai situacija šioje valstybėje narėje atitinka SESV 22 straipsnį, taip pat neturi reikšmės.
66Bet kuriuo atveju Čekijos Respublikos pateikti statistiniai duomenys apskritai yra susiję su „nepartiniais asmenimis“, nesant galimybės nustatyti, kiek iš jų yra Sąjungos piliečiai, gyvenantys šioje valstybėje narėje, bet neturintys jos pilietybės. Vis dėlto pastarųjų padėtis yra specifinė, nes jie iš esmės yra mažiau žinomi priimančiojoje valstybėje narėje, todėl labiau suinteresuoti tapti įsitvirtinusių politinių partijų ar politinių judėjimų, kurių vertybės ir politinės gairės visuotinai žinomos, o rinkimų kampanijų infrastruktūra jau nusistovėjusi, nariais. Iš šių duomenų taip pat negalima nustatyti, kiek tokių Sąjungos piliečių prašymų įtraukti juos į partijų ar partijų koalicijų sąrašus buvo atmesta.
67Minėti duomenys susilpnina, ar net paneigia, Čekijos Respublikos teiginį, kad į politinės partijos ar politinio judėjimo sąrašą įrašyto kandidato galimybės būti išrinktam yra visiškai panašios, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausomas kandidatas, ar šios partijos arba judėjimo narys. Iš tiesų iš šių duomenų matyti, kad, kiek tai susiję su 2004–2019 m. vykusiais Europos Parlamento rinkimais, didžioji dauguma kandidatų dalyvavo kaip partijos ar politinio judėjimo nariai ir kad per tris iš keturių per šį laikotarpį vykusių rinkimų į Europos Parlamentą išrinktų kandidatų, kurie nebuvo tokios partijos ar judėjimo nariai, dalis buvo mažesnė nei tų, kurie buvo tokios partijos ar judėjimo nariai. Į Europos Parlamentą išrinkti nepriklausomi kandidatai labai dažnai yra ypač gerai žinomos ir populiarios asmenybės, o vienintelis atvejis, kai Čekijos Respublikoje gyvenantis ir pilietybės neturintis Sąjungos pilietis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, nėra reprezentatyvus ir negali paneigti de iure diskriminacijos buvimo.
68Kalbant apie vietos savivaldos rinkimus, pasak Komisijos, nors galima manyti, kaip teigia Čekijos Respublika, kad, atsižvelgiant į tai, jog šie rinkimai yra vietos lygmens, rinkėjai yra linkę pirmenybę teikti šiuo lygmeniu žinomiems asmenims, o tai šiek tiek sumažina jų suinteresuotumą kandidatuoti kaip partijos ar politinio judėjimo nariui, o ne kaip nepriklausomam kandidatui, tokia aplinkybė atrodo reikšminga tik tuo atveju, jei šie asmenys yra atitinkamos valstybės narės piliečiai. Iš tiesų Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės, iš esmės būtų mažiau žinomi vietos lygmeniu ir turėtų daugiau galimybių būti išrinkti, jei galėtų pateikti savo kandidatūrą kaip politinės partijos nariai.
69Galiausiai, nors vietos savivaldos rinkimai Čekijos Respublikoje taip pat yra atviri nepartinių kandidatų grupėms bei politinių partijų ir nepartinių kandidatų grupėms, o balsavimo tvarka kiekvienam rinkėjui suteikia tiek balsų, kiek yra savivaldybės tarybos narių, ir tai padidina įvairių kandidatų galimybes būti išrinktiems, tai visiškai nepanaikina diskriminacijos, kurią patiria Čekijos Respublikoje gyvenantys Sąjungos piliečiai, neturintys jos pilietybės. Be to, pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 21 straipsnio 4 dalį nepriklausomi kandidatai, skirtingai nei politinių partijų ir judėjimų iškelti kandidatai, turi pateikti peticiją, pasirašytą jų kandidatūrą remiančių tam tikro rinkėjų skaičiaus, kuris priklauso nuo savivaldybės, kur jie kandidatuoja, dydžio.
70Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, pirma, kad politinės partijos nario statuso įgijimo klausimas nepatenka į SESV 22 straipsnio taikymo sritį. Tokia išvada išplaukia iš šio straipsnio teksto, kuriame nenurodytos sąlygos tapti politinės partijos nariais ir kuriuo remiantis negalima daryti išvados, kad minėtas straipsnis apima Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje, bet neturinčių jos pilietybės, teisę būti politinių partijų nariais. Tai patvirtina istorinis, sisteminis ir teleologinis SESV 22 straipsnio aiškinimas ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, be kita ko, 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Eman ir Sevinger ( C‑300/04, EU:C:2006:545, 53 punktas), iš kurio matyti, kad pagal šį straipsnį nediskriminavimo dėl pilietybės principas taikomas tik teisei balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą, ir neapima kitų su rinkimais susijusių nacionalinių priemonių.
71SESV 22 straipsnyje esanti frazė „naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias <…> priima Taryba“ reiškia, kad naudojimasis teise balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose priklauso nuo antrinės teisės aktų nuostatų priėmimo, nes šis straipsnis negali būti taikomas savarankiškai, be atitinkamos antrinės teisės aktų. Sąjungos teisės aktų leidėjas, SESV 22 straipsnio pagrindu priimdamas direktyvas 93/109 ir 94/80, manė, kad jose reglamentuojami tie aspektai, kurie būtini, kad būtų laikomasi šio straipsnio. Kadangi šiose direktyvose nereglamentuojami kiti aspektai, įskaitant Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje ir neturinčių tos valstybės pilietybės, politinės partijos nario statuso įgijimą, atitinkama jų materialinė taikymo sritis aiškiai patvirtina, kad šie kiti aspektai nepriskiriami prie „tų pačių sąlygų“, kaip jos suprantamos pagal SESV 22 straipsnį, kurios turi būti taikomos šiems Sąjungos piliečiams, palyginti su jų gyvenamosios vietos valstybės narės piliečiais. Iš direktyvų 93/109 ir 94/80 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tik uždrausti, kad pilietybės sąlyga būtų taikoma siekiant pasinaudoti teise balsuoti ir būti kandidatu, ir šiose direktyvose nėra jokios nuorodos į tai, kad SESV 22 straipsnyje numatyta teisė gali turėti kokį nors poveikį sąlygoms, kuriomis tokie Sąjungos piliečiai gali tapti politinės partijos nariais.
72Čekijos Respublikos teigimu, skirtingai nei SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendras diskriminacijos dėl pilietybės draudimas, SESV 22 straipsnis, kaip specialioji nuostata, Sąjungos piliečiui taikomas tik jam pasinaudojus galimybe įgyti rinkėjo ar kandidato rinkimuose statusą. Tai, kad asmuo gali tapti politinės partijos nariu, nereiškia, kad jis pateiks savo kandidatūrą vietos savivaldos ar Europos Parlamento rinkimuose arba bus įtrauktas į politinės partijos sąrašus, todėl bendras politinės partijos nario statuso įgijimo klausimas negali patekti į SESV 22 straipsnio taikymo sritį.
73SESV 22 straipsnis yra apribojimų, kuriuos valstybės narės gali nustatyti užsienio piliečių politinei veiklai ir kurie taip pat pripažįstami EŽTK 16 straipsnyje, išimtis.
74Šiomis aplinkybėmis, net jei reikėtų pritarti Komisijos argumentui, kad pastarąja nuostata negalima remtis siekiant apriboti Sąjungos piliečių politinę veiklą, kai jie naudojasi Sutartimis jiems suteiktomis teisėmis, niekas netrukdo valstybei narei riboti užsienio piliečių dalyvavimo politinėje veikloje, kuri viršija šios teisės balsuoti ir būti kandidatu ribas.
75Taigi SESV 22 straipsnio negalima aiškinti taip plačiai, kad būtų susiaurinta ESS 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritis. Politinių partijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra valstybių narių politinių ir konstitucinių struktūrų kertinis akmuo, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs esminį politinių partijų vaidmenį per nacionalinio parlamento rinkimus. Kadangi pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama suteikti galimybės dalyvauti šiuose rinkimuose tik savo piliečiams, būtų logiška, kad pagal tą teisę valstybei narei nedraudžiama taip pat apriboti kitų valstybių narių piliečių galimybės dalyvauti politinėse partijose, kurios yra dalyvavimo šalies politinėje veikloje „pagrindinė“ platforma“. Tokia išvada taip pat išplaukia iš Direktyvos 94/80 5 straipsnio 3 dalyje pripažįstamos valstybių narių teisės tik savo piliečius skirti į pareigas vietos savivaldos vykdomosios valdžios institucijose.
76Šiuo klausimu Lenkijos Respublika priduria, kad pagal Komisijos siūloma SESV 22 straipsnio aiškinimą Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės, turėtų teisę nuolat ir be apribojimų dalyvauti šios valstybės narės politiniame gyvenime, kuri pagal šį straipsnį jiems nesuteikiama. Iš esmės nustatyti jų teritorijoje veikiančių politinių partijų veiklos taisykles, struktūrą ir tikslus yra išimtinė valstybių narių kompetencija. Taigi Komisijos siūlomas SESV 22 straipsnio aiškinimas prieštarauja ESS 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam kompetencijos suteikimo principui. Be to, toks aiškinimas lemtų Sutarčių nuostatų taikymą valstybių narių kompetencijos srityje, o tai pažeistų ESS 4 straipsnio 1 ir 2 dalis.
77Antra, Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, papildomai teigia, kad nors Čekijos Respublikoje gyvenantiems Sąjungos piliečiams, neturintiems jos pilietybės, neleidžiama tapti politinės partijos ar judėjimo nariais, Čekijos teisėje visiškai įgyvendinamos pagal SESV 22 straipsnį garantuojamos teisės.
78Frazė „tomis pačiomis sąlygomis“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reiškia, kad Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje, bet neturintys jos pilietybės, turi turėti galimybę naudotis teise balsuoti ir būti kandidatai tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės narės piliečiai ir jiems turi būti prieinamos tos pačios teisių gynimo priemonės. Toks aiškinimas išplaukia, pirma, iš Direktyvos 93/109 šeštos konstatuojamosios dalies, šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies ir, antra, iš Direktyvos 94/80 penktos konstatuojamosios dalies bei iš šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 2 dalies. Šioje frazėje nustatytas reikalavimas yra visiškai įgyvendintas Čekijos teisėje.
79Asmens galimybė kandidatuoti rinkimuose politinių partijų ar politinių partijų koalicijų sąrašuose, nepriklauso nuo jo narystės politinėje partijoje ar politiniame judėjime ir atitinka įprastą praktiką Čekijos Respublikoje.
80Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Komisija privalo įrodyti savo teiginius, jog rinkimuose dalyvaujančių kandidatų, kurie nebuvo iškelti partijos ar politinio judėjimo, padėtis yra mažiau palanki nei jų iškeltų kandidatų, todėl jie turi mažiau galimybių būti išrinkti, ir ji negali remtis kokia nors prielaida šiuo klausimu.
81Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš Čekijos Respublikos pateiktų statistinių duomenų, šie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių. Šie statistiniai duomenys rodo, kad šioje valstybėje narėje yra daug nepartinių kandidatų, kad per rinkimus jų padėtis nėra nepalankesnė, kad jų statusas nesiskiria priklausomai nuo pilietybės ir kad jie gali būti įtraukti į politinių partijų ar jų koalicijų sąrašus, be kita ko, būti sąrašo viršuje, ir taip visapusiškai pasinaudoti tų partijų reputacija. Kandidato sėkmė rinkimuose priklauso ne nuo jo narystės politinėje partijoje ar poliniame judėjime, o nuo tokių veiksnių, kaip jo pažiūros ir asmenybė.
82Pavyzdžiui, 2004, 2009, 2014 ir 2019 m. Čekijos Respublikoje vykusiuose rinkimuose į Europos Parlamentą politinių partijų, įskaitant didžiausias politines partijas, arba politinių partijų koalicijų sąrašuose buvo ne mažiau kaip 30% nepartinių kandidatų. Šie kandidatai dažnai buvo sąrašo viršuje ir jiems buvo suteikta pakankamai stipri parama, kad jie būtų išrinkti, o tai taip pat įrodo jų įtaką nustatant ir įgyvendinant šių partijų ar partijų koalicijų programos prioritetus. Per 2004 m. Čekijos Respublikoje vykusius rinkimus į Europos Parlamentą buvo išrinktas Vokietijos pilietis, iškėlęs savo kandidatūrą šiuose rinkimuose šioje valstybėje narėje.
83Kalbant apie 2006 m., 2010 m., 2014 m. ir 2018 m. Čekijos Respublikoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, pažymėtina, kad nepartiniai kandidatai sudarė daugumą kandidatų ir išrinktų atstovų, ir santykinai didelė jų dalis buvo didžiausių politinių partijų sąrašų viršuje. Nepartiniai kandidatai atsidūrė sąrašo viršuje ir tai pat buvo išrinkti didžiuosiuose miestuose, be kita ko, 2010 m. ir 2014 m. Prahoje.
84Be to, pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį vietos savivaldos rinkimuose gali kandidatuoti nepriklausomi kandidatai, nepriklausomų kandidatų grupės, politinių partijų ar politinių judėjimų ir nepriklausomų kandidatų grupės. Pagal šio įstatymo 34 straipsnį rinkėjas turi tiek balsų, kiek yra renkamų savivaldybės tarybos narių, ir gali balsuoti už konkrečius kandidatus, esančius skirtinguose sąrašuose. Taigi rinkėjas neprivalo balsuoti už vieną sąrašą, bet turi galimybę atiduoti savo balsą už konkrečius kandidatus, nepriklausomai nuo to, kuriame sąraše jie įrašyti. Per vietos savivaldos rinkimus lemiamas veiksnys yra įvairių kandidatų asmenybė, todėl mažiau svarbu, ar jie yra politinės partijos arba judėjimo nariai, ar ne.
85Komisija negali sumenkinti nepartinių kandidatų sėkmės Čekijos Respublikos vietos savivaldos rinkimuose, tvirtindama, kad jie buvo žinomos asmenybės, arba teigti, kad valstybėje narėje gyvenantys Sąjungos piliečiai, neturintys tos valstybės pilietybės, gali būti mažiau žinomi, o tai juo labiau pateisintų jų galimybę dalyvauti šiuose rinkimuose kaip politinės partijos nariams, kad turėtų galimybę būti išrinkti. Kandidato asmenybė yra ypač svarbus veiksnys ne tik per vietos savivaldos rinkimus, kuriuose išrenkami geriausiai piliečiams pažįstami atstovai, bet ir per rinkimus į Europos Parlamentą, ypač kalbant apie valstybes nares, kurios turi mažiau Europos Parlamento narių. Sąjungos pilietis, gyvenantis Čekijos Respublikoje ir neturintis jos pilietybės, turėtų lygiai tokią pačią galimybę pasinaudoti asmeninėmis savybėmis kaip ir šios valstybės narės pilietis, ir tai, kad toks Sąjungos pilietis, kuris iki išrinkimo nebuvo gerai žinomas toje valstybėje narėje, buvo išrinktas į Europos Parlamentą, negali būti laikoma „pavieniu atveju“, kaip tvirtina Komisija. Atvirkščiai, tai įrodo, kad tokie Sąjungos piliečiai gali visapusiškai dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą ir būti išrinkti, net ir nebūdami politinės partijos ar judėjimo nariais.
86Trečia, Čekijos Respublikos teigimu, nacionalinės teisės aktais, kuriais užkertamas kelias šioje valstybėje narėje gyvenantiems Sąjungos piliečiams, neturintiems jos pilietybės, tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais, siekiama užtikrinti šios valstybės narės politinės ir konstitucinės sistemos apsaugą, taigi ir pagarbą nacionaliniam savitumui, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, taip suteikiant Čekijos piliečiams teisę dalyvauti „pagrindinėje“ dalyvavimo šalies politinėje veikloje „platformoje“. Pagarbą šiam savitumui užtikrinti skirta priemonė pasirinkta tiek atsižvelgiant į pagrindinį politinių partijų ir politinių judėjimų tikslą, t. y. daryti įtaką valstybės politikai aukščiausiu įmanomu lygmeniu, tiek į tai, kad per vietos savivaldos rinkimus ir rinkimus į Europos Parlamentą narystė politinėje partijoje ar judėjime neturi būti nei kandidatavimo rinkimuose sąlyga, nei juo labiau garantija būti išrinktam. Tokia priemonė yra tinkama ir nepažeidžia to, kas sudaro SESV 22 straipsnyje numatytos teisės balsuoti ir būti kandidatu esmę. Praktiškai ji leidžia šioje valstybėje narėje gyvenantiems Sąjungos piliečiams, neturintiems jos pilietybės, visapusiškai pasinaudoti šia teise.
87Čekijos teisės aktais siekiamo teisėto tikslo negalima pasiekti mažiau ribojančia priemone. Būtų neįmanoma Sąjungos piliečiams, kurie gyvena toje valstybėje narėje, bet nėra jos piliečiai, leisti tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais, tačiau apriboti jų, kaip šios partijos ar šio judėjimo narių, teises, įtraukiant juos į sprendimų, susijusių su vietos savivaldos rinkimais ar rinkimais į Europos Parlamentą, priėmimą, nes tai reikštų, kad jie galėtų dalyvauti tik nedidelėje šios partijos ar šio judėjimo veiklos dalyje ir nebūtų įtraukti į visus kitus jų veiklos aspektus. Pirma, Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, nurodo, kad tokie teisės aktai prieštarauja pagrindiniam vienodo požiūrio į politinės partijos narius principui; antra, jie šiems Sąjungos piliečiams nesuteikia stiprios pozicijos politinėje partijoje, kurią Komisija klaidingai laiko būtina. Be to, Komisija pagrįstoje nuomonėje taip pat nenurodė, kokių mažiau ribojančių priemonių Čekijos Respublika būtų galėjusi imtis šiuo atveju.
88Galiausiai Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nesant konkrečių SESV nuostatų, susijusių su Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje ir neturinčių jos pilietybės, teise būti politinių partijų nariais, būtent valstybės narės turi priimti taisykles, kurios geriausiai atitiktų jų konstitucinę sistemą.
89Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nesuteikusi Sąjungos piliečiams, gyvenantiems Čekijos Respublikos teritorijoje ir neturintiems jos pilietybės, teisės tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį.
90Siekiant išnagrinėti šio ieškinio pagrįstumą, reikia nustatyti SESV 22 straipsnio apimtį, o tada įvertinti, ar Čekijos teisės aktuose įtvirtintas skirtingas požiūris dėl pilietybės, kiek tai susiję su galimybe tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu, yra draudžiamas pagal šią nuostatą, ar vis dėlto gali būti pateisinamas pagrindais, susijusiais su pagarba valstybės narės nacionaliniam savitumui.
91Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę ir siekiamus tikslus, bet ir į jos kontekstą. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti svarbios informacijos ją aiškinant (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Italija ir Comune di Milano / Taryba (Europos vaistų agentūros būstinė), C‑59/18 ir C‑182/18, EU:C:2022:567, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
92Pirma, pagal SESV 22 straipsnį Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje, kurios piliečiai jie nėra, turi teisę balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės narės piliečiai, ir šiomis teisėmis naudojamasi atsižvelgiant į išsamiais nuostatas, kurias priima Taryba.
93SESV 22 straipsnio tekste nėra nuorodos į sąlygas, kuriomis įgyjamas politinės partijos ar politinio judėjimo nario statusas.
94Vis dėlto iš jo teksto visų pirma matyti, kad Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje, kurios piliečiai jie nėra, suteikta teisė balsuoti ir būti kandidatais yra susijusi su toje valstybėje narėje vykstančiais vietos savivaldos rinkimais ir rinkimais į Europos Parlamentą.
95Iš jo taip pat matyti, kad šie Sąjungos piliečiai naudojasi šia teise „tokiomis pačiomis sąlygomis“ kaip ir valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiai. SESV 22 straipsnyje darant nuorodą į tokio Sąjungos piliečio gyvenamosios vietos valstybės narės piliečiams taikomas sąlygas, susijusias su teise balsuoti ir būti kandidatais, pagal šį straipsnį šiai valstybei narei draudžiama numatyti šiam Sąjungos piliečiui kitas naudojimosi šia teise sąlygas nei tos, kurios taikomos jos pačios piliečiams.
96Taigi šioje nuostatoje įtvirtinta speciali nediskriminavimo dėl pilietybės taisyklė, taikoma įgyvendinant teisę balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Ispanija / Jungtinė Karalystė, C‑145/04, EU:C:2006:543, 66 punktą; 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Eman ir Sevinger, C‑300/04, EU:C:2006:545, 53 punktą ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 42 punktą), dėl šios priežasties taikytina bet kokiai nacionalinei priemonei, kuria nustatomas skirtingas požiūris, galintis pakenkti veiksmingam naudojimuisi šiomis teisėmis.
97Be to, reikia pažymėti, kad ši nediskriminavimo taisyklė yra tik konkreti bendrojo lygybės principo, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, išraiška (pagal analogiją žr. 2024 m. vasario 20 d. Sprendimo X (Nutraukimo motyvų nebuvimas), C‑715/20, EU:C:2024:139, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
98Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 18 straipsnio pirma pastraipa savarankiškai taikoma tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, dėl kurių SESV nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo The Department for Communities in Northern Ireland, C‑709/20, EU:C:2021:602, 65 punktas).
99Taigi Čekijos Respublika negali pagrįstai teigti, kad Komisijos ieškinyje nurodyti nacionalinės teisės aktai patenka į SESV 18 straipsnio pirmos pastraipos, o ne į SESV 22 straipsnio, kuris Sąjungos piliečiui, gyvenančiam valstybėje narėje ir neturinčiam jos pilietybės, taikomas tik nuo to momento, kai jis įgyja rinkėjo ar kandidato dalyvauti rinkimuose statusą, taikymo sritį.
100Galiausiai iš SESV 22 straipsnio teksto matyti, kad teise balsuoti ir teise būti kandidatu naudojamasi laikantis Tarybos priimtų išsamių nuostatų.
101Šiuo klausimu direktyvose 93/109 ir 94/80, kurios buvo priimtos remiantis EB sutarties 8b straipsniu (dabar – SESV 22 straipsnis), nustatytos išsamios naudojimosi teise balsuoti ir būti kandidatu atitinkamai Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose nuostatosa.
102Tiesa, šiose direktyvose, kuriomis, kaip matyti iš Direktyvos 93/109 penktos konstatuojamosios dalies ir Direktyvos 94/80 ketvirtos konstatuojamosios dalies, nėra visiškai suderinamos valstybių narių rinkimų sistemos, nėra nuostatų, reglamentuojančių Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje ir neturinčių jos pilietybės, politinės partijos ar politinio judėjimo nario statuso įgijimo sąlygas.
103Vis dėlto šių direktyvų taikymo sritis negali, net ir netiesiogiai, apriboti iš SESV 22 straipsnio kylančių teisių ir pareigų apimties. Šiuo klausimu iš tiesų reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje įtvirtinta speciali nediskriminavimo dėl pilietybės taisyklė suformuluota bendrai ir kad iš paties SESV 22 straipsnio teksto matyti, jog tik naudojimuisi jame įtvirtintomis teise balsuoti ir teise būti kandidatu taikomos Tarybos priimtos išsamios nuostatos. Šios nuostatos gali „numatyti nukrypimus, kai jie yra pateisinami dėl valstybei narei būdingų problemų“, tačiau, išskyrus šį konkretų atvejį, jų poveikis negali būti toks, kad apskritai naudojimasis šiomis teisėmis taptų mažiau veiksmingas.
104Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors, nesant specialių nuostatų dėl sąlygų, kuriomis Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės, gali tapti politinių partijų ar politinių judėjimų šioje valstybėje narėje nariais, šias sąlygas nustatyti priklauso valstybių narių kompetencijai, naudodamosi šia kompetencija jos privalo laikytis iš Sąjungos teisės joms kylančių pareigų (pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C‑135/08, EU:C:2010:104, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2021 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Stolichna obshtina, rayon Pancharevo, C‑490/20, EU:C:2021:1008, 38 punktą; 2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 63 punktą; taip pat 2023 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Udlændinge- og Integrationsministeriet (Danijos pilietybės netekimas), C‑689/21, EU:C:2023:626, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
105Taigi, atsižvelgdama į minėtose direktyvose įtvirtintas išsamias nuostatas valstybė narė negali kitose nei jų reglamentuojamose srityse taikyti Sąjungos piliečiui, gyvenančiam šioje valstybėje narėje, bet neturinčiam jos pilietybės, nacionalinės teisės nuostatų, įtvirtinančių skirtingą požiūrį naudojantis pagal SESV 22 straipsnį jam suteiktomis teisėmis, nes priešingu atveju būtų paneigtas minėtame straipsnyje įtvirtintos nediskriminavimo dėl pilietybės taisyklės veiksmingumas (pagal analogiją dėl SESV 21 straipsnio 1 dalies žr. 2014 m. kovo 12 d. Sprendimo O. ir B., C‑456/12, EU:C:2014:135, 54 punktą ir 2018 m. birželio 27 d. Sprendimo Altiner ir Ravn, C‑230/17, EU:C:2018:497, 26 punktą).
106Taigi nei tai, kad direktyvose 93/109 ir 94/80 nėra nuostatų dėl sąlygų, kuriomis Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys tos valstybės pilietybės, gali tapti politinių partijų ar politinių judėjimų nariais, nei ESS 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį visa pagal Sutartis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms, neleidžia daryti išvados, kad sąlygų tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu nustatymas nepatenka į SESV 22 straipsnio taikymo sritį.
107Antra, kiek tai susiję su SESV 22 straipsnio kontekstu, reikia remtis tiek kitomis SESV nuostatomis, tiek lygiavertės galios nuostatomis, visų pirma įtvirtintomis ESS ir Chartijoje.
108Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad SESV 22 straipsnis yra SESV antroje dalyje, kurioje įtvirtintos nuostatos dėl nediskriminavimo ir Sąjungos pilietybės.
109Pagal SESV 20 straipsnį kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, kuris, remiantis suformuota jurisprudencija, valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktas; 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung (Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2022 m. birželio 9 d.Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 49 punktas).
110Pagal SESV 22 straipsnį, siejamą su SESV 20 straipsnio 2 dalimi, teisė balsuoti ir būti kandidatu vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą susiejama su Sąjungos piliečio statusu (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 49 – 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économiques, C‑716/22, EU:C:2024:339, 40 ir 41 punktus).
111Taigi teisę balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus suteikiama dėl Sąjungos pilietybės, todėl, priešingai, nei tvirtina Čekijos Respublika, ji negali būti suprantama kaip tariamos taisyklės, pagal kurią tik valstybės narės piliečiai gali dalyvauti šios valstybės politiniame gyvenime, išimtis, dėl kurios SESV 22 straipsnį reikia aiškinti siaurai. Toks aiškinimas būtų nesuderinamas su pagrindiniu šių piliečių Sąjungos pilietybės statusu.
112Be to, pagal SESV 20 straipsnio 2 dalį ir 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikantis SESV ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir reikalavimų (2022 m. birželio 9 d.Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 50 punktas).
113Taigi egzistuoja ryšys tarp, viena vertus, valstybėje narėje gyvenančių Sąjungos piliečių, neturinčių tos valstybės pilietybės, teisės laisvai judėti ir apsigyventi šalyje ir, kita vertus, jų teisės balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Kaip savo išvados 68 ir 69 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, šis ryšys buvo nustatytas Mastrichto sutartyje įtvirtinus teisę balsuoti ir būti kandidatu, susiejant šią teisę su teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.
114Antra, ESS 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija, kuri konkrečiai išreiškia demokratijos vertybę. Pagal ESS 2 straipsnį demokratija yra viena iš vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Puppinck ir kt. / Komisija, C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 64 punktą ir 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 63 punktą).
115ESS 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse pripažįstama Sąjungos piliečių teisė būti tiesiogiai atstovaujamiems Europos Parlamente ir dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime.
116Kaip savo išvados 74 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, ESS 10 straipsnyje, kiek tai susiję su rinkimais į Europos Parlamentą, pabrėžiamas ryšys tarp atstovaujamosios demokratijos Sąjungoje principo ir su Sąjungos pilietybe susijusios teisės balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose, užtikrinamos SESV 22 straipsnio 2 dalyje.
117Trečia, Chartijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens laisvė jungtis kartu su kitais į visų lygių asociacijas, ypač politinėje, profesinėje ir pilietinėje srityse.
118Ši teisė atitinka EŽTK 11 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę, todėl pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos esmė ir taikymo sritis tokia pati, kaip ir numatytosios minėtoje EŽTK nuostatoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 111 punktą), o tai nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnės apsaugos (2023 m. birželio 22 d. Sprendimo K.B. ir F.S. (Nagrinėjimas savo iniciatyva baudžiamosios teisės srityje), C‑660/21, EU:C:2023:498, 41 punktas).
119Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisė į asociacijų laisvę yra vienas esminių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų, nes ji suteikia piliečiams galimybę kolektyviai veikti bendrojo intereso srityse ir taip prisidėti prie tinkamo viešojo gyvenimo funkcionavimo (šiuo klausimu žr. 2004 m. vasario 17 d. EŽTT sprendimo Gorzelik ir kiti prieš Lenkiją, CE:ECHR:2004:0217JUD004415898, 88, 90 ir 92 punktus).
120Kalbant apie politines partijas Europos lygmeniu, ESS 10 straipsnio 4 dalyje ir Chartijos 12 straipsnio 2 dalyje pripažįstama, kad tokių partijų vaidmuo išreiškiant Sąjungos piliečių valią yra esminis.
121Politinės partijos, kurių viena iš funkcijų – iškelti kandidatus rinkimuose (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimo Gruzijos darbo partija prieš Gruziją, CE:ECHR:2008:0708JUD000910304, 142 punktą), taip pagal ESS 10 straipsnio 1 dalį atlieka esminę funkciją atstovaujamosios demokratijos sistemoje, kuria grindžiamas Sąjungos veikimas.
122Vadinasi, narystė politinėje partijoje ar judėjime iš esmės padeda veiksmingai naudotis SESV 22 straipsnyje suteikta teise būti kandidatu.
123Trečia, kiek tai susiję su SESV 22 straipsnio tikslu, šiuo straipsniu visų pirma siekiama suteikti Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir neturintiems jos pilietybės, teisę dalyvauti šios valstybės narės demokratiniame rinkimų procese. Ši teisė apima, kaip nurodyta šio sprendimo 94 punkte, dalyvavimą šiame procese pasinaudojant teise balsuoti ir būti kandidatu Europos ir vietos lygmenimis.
124Minėtu straipsniu siekiama ir užtikrinti vienodą požiūrį į Sąjungos piliečius, o tai reiškia, jog tam, kad valstybėje narėje gyvenantys, bet jos pilietybės neturintys Sąjungos piliečiai galėtų įgyvendinti teisę būti kandidatais, jiems turi būti suteiktos vienodos galimybės naudotis nacionalinės teisės sistemoje esančiomis priemonėmis, kurios prieinamos šios valstybės narės piliečiams įgyvendinant šią teisę vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą.
125Taip pat iš šio sprendimo 113 punkte nurodyto ryšio tarp, viena vertus, judėjimo ir apsigyvenimo šalyje laisvės ir, kita vertus, teisės balsuoti ir būti kandidatu šiuose rinkimuose matyti, kad pastarąja teise visų pirma siekiama padėti atitinkamam Sąjungos piliečiui integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę (2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Lounes, C‑165/16, EU:C:2017:862, 56 punktas ir 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo Wiener Landesregierung (Natūralizacijos garantijos atšaukimas), C‑118/20, EU:C:2022:34, 42 punktas).
126Kaip savo išvados 75 punkte pažymėjo generalinis advokatas, SESV 22 straipsniu siekiama užtikrinti valstybėje narėje gyvenančių, bet jos pilietybės neturinčių Sąjungos piliečių atstovavimą, nes tai neatsiejama nuo jų integracijos į priimančiosios valstybės narės visuomenę.
127Taigi reikia konstatuoti, kad pagal SESV 22 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į SESV 20 ir 21 straipsnius, ESS 10 straipsnį ir Chartijos 12 straipsnį, reikalaujama, jog tam, kad Sąjungos piliečiai, gyvenantys valstybėje narėje ir neturintys jos pilietybės, galėtų veiksmingai pasinaudoti teise balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą šioje valstybėje narėje, jiems turi būti suteiktos vienodos galimybės naudotis priemonėmis, kurios prieinamomis tos valstybės narės piliečiams, kai jie veiksmingai įgyvendina šias teises.
128Kaip matyti iš šio sprendimo 90 punkto, Čekijos teisės aktuose įtvirtintas skirtingas požiūris dėl pilietybės, kiek tai susiję su galimybe tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu.
129Vis dėlto Čekijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, subsidiariai mano, kad šis skirtingas požiūris neprieštarauja SESV 22 straipsniui, nes, pirma, pagal Čekijos teisę Sąjungos piliečiams, gyvenantiems Čekijos Respublikoje, bet neturintiems jos pilietybės, suteikiama galimybė pasinaudoti visomis egzistuojančiomis kandidatavimo formomis, įskaitant kandidatavimą politinės partijos ar politinių judėjimų pasiūlytame sąraše, nes įrašymas į tokį sąrašą nepriklauso nuo asmens narystės kurioje nors politinėje partijoje ar politiniame judėjime.
130Antra, Komisija neįrodė nei to, kad draudimas tokiems Sąjungos piliečiams tapti politinės partijos ar judėjimo nariais riboja jų naudojimąsi teise būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą, nei to, kad nepartinių kandidatų padėtis yra mažiau palanki nei kandidatų, kurie yra politinės partijos ar judėjimo nariai, be to, tokį teiginį paneigia Čekijos Respublikos pateikti statistiniai duomenys.
131Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, Komisija turi įrodyti įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo ji remiasi, ir negali remtis kokia nors prielaida (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
132Vis dėlto įsipareigojimų neįvykdymas gali būti įrodytas, jeigu jį lėmė įstatymo ar kito teisės akto, kurio buvimas ir taikymas nėra ginčijami, priėmimas, atliekant teisinę šios priemonės nuostatų analizę (2020 m. birželio 18 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Asociacijų skaidrumas), C‑78/18, EU:C:2020:476, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas), C‑821/19, EU:C:2021:930, 106 punktas).
133Nagrinėjamu atveju įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio Komisija priekaištauja Čekijos Respublikai, atsirado priėmus teisėkūros priemonę, visų pirma Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsnį ir 2 straipsnio 3 dalį, kurių buvimo ar taikymo ši valstybė narė neginčija ir kurių nuostatos nuostatų teisinė analizės atlikta ieškinyje.
134Taigi reikia išnagrinėti šios analizės pagrįstumą ir patikrinti, ar skirtingas požiūris, įtvirtintas Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 3 dalyje, lemia tai, kad Sąjungos piliečiai, kurie gyvena Čekijos Respublikoje, bet nėra jos piliečiai, tikrai neturi vienodų galimybių naudotis šios valstybės narės piliečiams suteikiamomis priemonėmis, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti savo teisę būti kandidatais, taip pažeidžiant SESV 22 straipsnį.
135Dėl rinkimų į Europos Parlamentą pažymėtina, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta: kandidatų į šiuos rinkimus sąrašus gali teikti registruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai, taip pat jų koalicijos. Šio įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad į teikiamą kandidatų sąrašą gali būti įtraukti kitos valstybės narės nei Čekijos Respublika piliečiai.
136Kalbant apie vietos savivaldos rinkimus, pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal šį įstatymą, kaip rinkimuose dalyvaujančios partijos, gali būti užregistruotos politinės partijos ir politiniai judėjimai, jų koalicijos, nepriklausomi kandidatai, nepriklausomų kandidatų asociacijos, nepriklausomų kandidatų ir politinių partijų arba politinių judėjimų asociacijos.
137Vadinasi, per rinkimus į Europos Parlamentą tik politinės partijos ir politiniai judėjimai bei jų koalicijos turi teisę iškelti kandidatus, o per vietos savivaldos rinkimus šios politinės partijos ir judėjimai yra vienos iš grupių, turinčių teisę kelti kandidatus šiuose rinkimuose.
138Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 22 straipsnio 2 ir 3 dalis kitos valstybės narės nei Čekijos Respublika piliečiai gali būti įtraukti į kandidatų sąrašą, kurį pateikia registruotos politinės partijos, politiniai judėjimai ir jų koalicijos. Čekijos Respublika tvirtina, o Komisija to neginčija, kad toks kandidatavimas galimas per vietos savivaldos rinkimus pagal politinės partijos ar politinio judėjimo arba jų koalicijos pateiktą sąrašą ir kad bet kuriuo atveju nepriklausomi kandidatai gali sudaryti rinkimuose dalyvaujančią partiją, kad galėtų dalyvauti šiuose vietos savivaldos rinkimuose.
139Taigi, nors įmanoma, kaip teigia Čekijos Respublika, kad kandidatas, kuris nėra politinės partijos ar politinio judėjimo narys, gali būti įrašytas į kandidatų sąrašą, kurį pateikia politinė partija, politinis judėjimas arba jų koalicija, viena vertus, reikia pažymėti, kad dėl to, jog Čekijos Respublikoje gyvenantis, bet jos pilietybės neturintis Sąjungos pilietis, norintis dalyvauti šiuose rinkimuose, negali tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariu pagal Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsnį ir 2 straipsnio 3 dalį, kyla pavojus, kad jis negalės dalyvauti priimant šios partijos ar judėjimo sprendimus, susijusius su jo įtraukimu į kandidatų sąrašą ir vieta, kurią jis gali jame užimti, arba bent jau apriboti šį dalyvavimą.
140Kalbant apie potencialius kandidatus, kurie pritaria partijos ar judėjimo politinėms idėjoms, pažymėtina, kad nors dėl draudimo tapti nariais tokių kandidatų įtraukimas į politinės partijos ar politinio judėjimo sąrašą netampa neįmanomas, vis dėlto jis yra apsunkinamas, nes iš principo būtent politinės partijos ar politinio judėjimo nariai pasirenka kandidatus, kurie bus įrašyti į jų sąrašus, ir jų vietą tuose sąrašuose, kuri gali turėti įtakos jų galimybėms būti išrinktiems.
141Dėl šios aplinkybės Čekijos Respublikoje gyvenantys, bet jos pilietybės neturintys Sąjungos piliečiai atsiduria mažiau palankioje padėtyje nei Čekijos piliečiai, kurie yra politinės partijos ar politinio judėjimo šioje valstybėje nariai, kiek tai susiję su galimybe būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamente tokios partijos, judėjimo arba jų koalicijos sąraše.
142Kita vertus, tai, kad Čekijos piliečiai gali pasirinkti kandidatuoti kaip politinės partijos ar judėjimo nariai arba kaip nepriklausomi kandidatai, o Sąjungos piliečiai, kurie gyvena Čekijos Respublikoje, bet neturi jos pilietybės, turi tik pastarąją galimybę, įrodo, kaip savo išvados 109 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kad tokie Sąjungos piliečiai negali pasinaudoti teise būti kandidatais per šiuos rinkimus tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Čekijos piliečiai.
143Taigi skirtingas požiūris, įtvirtintas Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 3 dalyje, lemia tai, kad Sąjungos piliečiai, kurie gyvena Čekijos Respublikoje, bet nėra jos piliečiai, neturi vienodų galimybių naudotis šios valstybės narės piliečiams suteikiamomis priemonėmis, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti savo teisę būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą.
144Vis dėlto Čekijos Respublika tvirtina, kad nepartinių kandidatų yra daug, jų padėtis nėra mažiau palanki, o narystė politinėje partijoje ar politiniame judėjime neturi įtakos kandidatų galimybei būti išrinktiems, nes šią galimybę lemia jų veikla ir asmenybė. Be to, šios valstybės narės pateikti statistiniai duomenys patvirtina, kad nagrinėjami teisės aktai neturi jokio neigiamo poveikio Sąjungos piliečiams, gyvenantiems šioje valstybėje narėje, bet neturintiems jos pilietybės ir norintiems iškelti savo kandidatūrą per vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus.
145Statistiniai duomenys, atspindintys nepriklausomų kandidatų dalį vietos savivaldos rinkimuose ir apskritai rinkimuose į Europos Parlamentą, nepaneigia šio sprendimo 143 punkte padarytos išvados, kad dėl Čekijos teisės aktuose (dėl kurių pareikštas Komisijos ieškinys) įtvirtinto skirtingo požiūrio iš Sąjungos piliečių, gyvenančių Čekijos Respublikoje, bet neturinčių jos pilietybės, atimama galimybė naudotis šios valstybės narės piliečiams prieinamomis priemonėmis, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti savo teisę būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą.
146Tiesa, iš šių duomenų matyti, kad, kiek tai susiję su rinkimais į Europos Parlamentą, didžioji dauguma kandidatų ir išrinktų atstovų buvo politinės partijos arba politinio judėjimo nariai, nors nemaža dalis kandidatų ir išrinktų atstovų šiuose rinkimuose dalyvavo kaip nepriklausomi kandidatai. Be to, kalbant apie vietos savivaldos rinkimus, iš šių duomenų galima daryti išvadą, kad per keturis rinkimus, su kuriais tie duomenys susiję, kandidatų ir išrinktų atstovų, kurie buvo politinių partijų nariai, dalis buvo mažesnė nei nepriklausomų kandidatų ir iš jų išrinktų atstovų dalis.
147Vis dėlto, kaip teigia Komisija, šie konstatavimai neleidžia daryti jokios lemiamos išvados dėl konkrečios Čekijos Respublikoje gyvenančių, bet jos pilietybės neturinčių Sąjungos piliečių padėties, kiek tai susiję su veiksmingu jų teisės būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą įgyvendinimu.
148Pirma, šie piliečiai paprastai yra mažiau žinomi nei jų gyvenamosios vietos valstybės narės piliečiai, todėl gali būti labiau nei tie piliečiai suinteresuoti naudotis partijos struktūromis ir įvaizdžiu, siekdami tapti žinomesniais ir padidinti savo galimybes būti išrinktiems. Antra, Čekijos Respublikos pateikti statistiniai duomenys neatspindi atitinkamų šioje valstybėje narėje gyvenančių, bet jos pilietybės neturinčių Sąjungos piliečių ir Čekijos piliečių galimybių būti įrašytiems kaip nepriklausomiems kandidatams į politinės partijos ar politinio judėjimo teikiamus sąrašus palyginimo.
149Dėl argumentų, kuriais siekiama sumenkinti suinteresuotumą būti įtrauktiems į politinės partijos ar politinio judėjimo sąrašą per vietos savivaldos rinkimus, atsižvelgiant į balsavimo tvarką, pagal kurią rinkėjams leidžiama balsuoti už kandidatus, esančius skirtinguose sąrašuose, pažymėtina, kad jie neleidžia daryti jokios išvados dėl galimybės Čekijos Respublikoje gyvenantiems, bet jos pilietybės neturintiems Sąjungos piliečiams kandidatuoti politinės partijos ar politinio judėjimo siūlomame sąraše.
150Be to, kaip savo išvados 111 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Komisija, kuriai šiuo klausimu neprieštarauja Čekijos Respublika, teisingai teigia, kad galimybė kelti nepriklausomą kandidatūrą siejama su teisės aktuose nustatyta pareiga pateikti rinkėjų pasirašytą peticiją, kurios parašų skaičius priklauso nuo savivaldybės, kurioje kandidatuoja kandidatas, dydžio, o politinių partijų ar judėjimų kandidatams tokia pareiga netaikoma.
151Galiausiai, nors negalima nuvertinti rinkimų kandidatų asmenybės ir jų veiklos poveikio rinkėjams, jų priklausymas politinei partijai ar politiniam judėjimui, kurie iš esmės siekia savo kandidatams palankių rinkimų rezultatų ir kurių organizacinės struktūros, taip pat žmogiškieji, administraciniai ir finansiniai ištekliai, kurie sutelkiami šiam tikslui pasiekti, padeda būti išrinktiems.
152Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad skirtingas požiūris, įtvirtintas Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 3 dalyje, lemia tai, kad Sąjungos piliečiai, kurie gyvena Čekijos Respublikoje, bet nėra jos piliečiai, neturi vienodų galimybių naudotis šios valstybės narės piliečiams suteikiamomis priemonėmis, kad galėtų veiksmingai įgyvendinti savo teisę būti kandidatais vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose, yra pagal SESV 22 straipsnį iš principo draudžiamas skirtingas požiūris.
153Dar reikia išnagrinėti Čekijos Respublikos argumentus, kad Politinių partijų ir politinių judėjimų įstatymo 1 straipsniu ir 2 straipsnio 3 dalimi siekiama užtikrinti politinės ir konstitucinės sistemos apsaugą nacionaliniu lygmeniu, taigi ir pagarbą nacionaliniam savitumui, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, tik Čekijos piliečiams suteikiant teisę tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais, nes tos politinės partijos ar judėjimai turi būti laikomi „pagrindine“ dalyvavimo šalies politinėje veikloje „platforma“.
154Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad šalies politinio gyvenimo organizavimas, prie kurio prisideda politinės partijos ir politiniai judėjimai, yra nacionalinio savitumo, kaip jis suprantamas pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, dalis.
155Vis dėlto, antra, kadangi SESV 22 straipsnyje Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir neturintiems šios valstybės pilietybės, suteikta teisė balsuoti ir būti kandidatais yra susijusi su vietos savivaldos rinkimais ir rinkimais į Europos Parlamentą toje valstybėje narėje, ši nuostata neįtvirtina nei šios valstybės narės pareigos suteikti šiems piliečiams teisę balsuoti ir būti kandidatais nacionaliniuose rinkimuose, nei draudimo tai pačiai valstybei narei priimti specialias taisykles, susijusias su sprendimų dėl kandidatų iškėlimo per nacionalinius rinkimus priėmimu politinėje partijoje ar judėjime, kurios neleistų partijos ar judėjimo nariams, kurie nėra šios valstybės piliečiai, dalyvauti priimant tokius sprendimus.
156Negalima pritarti Čekijos Respublikos argumentui, kad neįmanoma apriboti Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje, bet neturinčių jos pilietybės, veiklą ar dalyvavimą aspektais, susijusiais tik su vietos savivaldos ar Europos Parlamento rinkimais, nes tokie teisės aktai prieštarautų pagrindiniam vienodo požiūrio į politinės partijos ar politinio judėjimo narius principui.
157Iš SESV 22 straipsnio matyti, kad, kalbant apie naudojimąsi teise balsuoti ir būti kandidatu nacionaliniuose rinkimuose, Sąjungos piliečių, gyvenančių Čekijos Respublikoje, bet neturinčių jos pilietybės, padėtis nėra panaši į šios valstybės narės piliečių padėtį, o tai gali pateisinti skirtingą požiūrį į pirmuosius, palyginti su antraisiais, šiuo klausimu.
158Trečia, ESS 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į lygiavertės galios nuostatas, be kita ko, į ESS 2 ir 10 straipsnius, ir ji negali atleisti valstybių narių nuo iš šių straipsnių kylančių reikalavimų laikymosi (šiuo klausimu žr. 2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas) C‑204/21, EU:C:2023:442, 72 punktas).
159Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 2 straipsnį demokratijos ir vienodo požiūrio principai yra vertybės, kuriomis grindžiama Sąjunga (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 94 punktą).
160ESS 2 straipsnyje nėra tiesiog numatytos politinio pobūdžio gairės ar ketinimai; jame įtvirtintos vertybės, kurios priskiriamos pačios Sąjungos, kaip bendros teisės sistemos, savitumui ir yra konkrečiai išreikštos principuose, kuriuose nustatyti valstybėms narėms teisiškai privalomi įpareigojimai (2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 232 punktas ir 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 264 punktas).
161Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 114 punkto, pagal ESS 10 straipsnio 1 dalį Sąjungos veikimas grindžiamas atstovaujamosios demokratijos principu, kuris konkrečiai išreiškia ESS 2 straipsnyje nurodytą demokratijos vertybę (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
162Užtikrinant Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje, bet neturintiems jos pilietybės, teisę balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose ir rinkimuose į Europos Parlamentą toje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiams, SESV 22 straipsnyje konkrečiai išreiškiami demokratijos ir, kaip nurodyta šio sprendimo 97 punkte, vienodo požiūrio į Sąjungos piliečius principai, kurie atspindi Sąjungos savitumą ir bendras vertybes, kurioms pritaria valstybės narės ir kurių laikymąsi jos privalo užtikrinti savo teritorijoje.
163Taigi leidimas tokiems Sąjungos piliečiams tapti gyvenamosios vietos valstybės narės politinės partijos ar politinio judėjimo nariais, siekiant visapusiškai įgyvendinti demokratijos ir vienodo požiūrio principus, negali būti laikomas galinčiu pakenkti tos valstybės narės nacionaliniam savitumui.
164Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad nesuteikusi Sąjungos piliečiams, kurie neturi Čekijos pilietybės, bet gyvena Čekijos Respublikoje, teisės tapti politinės partijos ar politinio judėjimo nariais, Čekijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 22 straipsnį.
165Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Čekijos Respublika pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
166Pagal šio reglamento 140 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Lenkijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: čekų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.