2019 m. gruodžio 19 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Europos mokėjimo įsakymo procedūra – Reglamentas (EB) Nr. 1896/2006 – Papildomų dokumentų pateikimas skoliniam reikalavimui pagrįsti – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Direktyva 93/13/EEB – Teismo, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, vykdoma kontrolė“
Sujungtose bylose C‑453/18 ir C‑494/18
dėl Juzgado de Primera Instancia no 11
de Vigo (Vigo pirmosios instancijos teismas Nr. 11, Ispanija) ir Juzgado de Primera Instancia no 20
de Barcelone (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 20, Ispanija) 2018 m. birželio 28 d. ir liepos 17 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2018 m. liepos 11 d. ir 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Bondora AS
prieš
Carlos V. C. (C‑453/18),
XY (C‑494/18)
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot, teisėjai M. Safjan, L. Bay Larsen, C. Toader (pranešėja) ir N. Jääskinen,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2019 m. spalio 31 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais ( OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą ( OL L 399, 2006, p. 1), 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 38 straipsnio išaiškinimo, taip pat dėl Reglamento Nr. 1896/2006 galiojimo.
2Šie prašymai buvo pateikti vykstant dviem Europos mokėjimo įsakymo procedūroms, kurias Bondora AS pradėjo prieš Carlos V.C. ir XY, siekdama išieškoti pagal paskolos sutartis susidariusias skolas.
Teisinis pagrindas
3Direktyvos 93/13 1 straipsnyje nustatyta:
„1. „Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo [verslininko] su vartotoju sudaromose sutartyse.
2Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“
4Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
5Direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas [verslininkas] sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.
<…>“
6Tos pačios direktyvos 7 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.
2Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.
<…>“
7Reglamento Nr. 1896/2006 9, 13, 14 ir 29 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(9)
Šiuo reglamentu siekiama supaprastinti, pagreitinti tarpvalstybinio pobūdžio bylinėjimąsi dėl neginčytinų piniginių reikalavimų bei sumažinti jo išlaidas, nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą ir užtikrinti Europos mokėjimo įsakymų laisvą judėjimą valstybėse narėse nustatant minimalius reikalavimus, kurių laikantis nebėra būtina vykdančioje valstybėje narėje iki pripažinimo ir vykdymo imtis tarpinių procesinių veiksmų.
<…>
<…>
8Šio reglamento 1 straipsnio a punkte nustatyta:
„Šio reglamento tikslas:
9Reglamento Nr. 1896/2006 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas tarptautinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. <...>“
10Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Šiame reglamente tarptautinio pobūdžio byla – tai byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas.“
11Minėto reglamento 5 straipsnyje numatyta:
„Šiame reglamente vartojami šie apibrėžimai:
<…>
12To paties reglamento 7 straipsnyje numatyta:
„1. Prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant I priede pateiktą A standartinę formą.
2Prašyme nurodoma:
<…>“
13Reglamento Nr. 1896/2006 8 straipsnyje nustatyta:
„Teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kuo greičiau, remdamasis prašymo forma, išnagrinėja, ar įvykdyti 2, 3, 4, 6 ir 7 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir ar reikalavimas atrodo pagrįstas. Toks nagrinėjimas gali būti atliekamas taikant automatizuotą procedūrą.“
14Šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta:
„1. Jei 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai neįvykdyti, išskyrus atvejus, kai reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba prašymas yra nepriimtinas, teismas suteikia ieškovui galimybę papildyti prašymą arba pašalinti jo trūkumus. Teismas naudoja II priede pateiktą B standartinę formą.
2Kai teismas prašo, kad ieškovas papildytų prašymą ar pašalintų jo trūkumus, jis nurodo terminą, kurį pagal aplinkybes laiko tinkamu. Teismas gali savo nuožiūra pratęsti šį terminą.“
15Minėto reglamento 12 straipsnyje „Europos mokėjimo įsakymo išdavimas“ numatyta:
„1. Jeigu įvykdyti 8 straipsnyje minimi reikalavimai, teismas kuo greičiau ir paprastai per 30 dienų nuo prašymo pateikimo, išduoda Europos mokėjimo įsakymą naudodamas V priede pateiktą E standartinę formą.
Į 30 dienų laikotarpį neįskaičiuojamas laikas, kai ieškovas papildo prašymą, pašalina jo trūkumus ar jį iš dalies pakeičia.
2Europos mokėjimo įsakymas išduodamas kartu su prašymo formos kopija. Jame nenurodoma informacija, kurią ieškovas pateikė A formos 1 ir 2 priedėliuose.
3Europos mokėjimo įsakyme atsakovui pranešama apie šias galimybes:
4Europos mokėjimo įsakyme atsakovui pranešama, kad:
5Teismas užtikrina, kad įsakymas būtų įteiktas atsakovui pagal nacionalinės teisės aktus, tokiu būdu, kuris atitinka 13, 14 ir 15 straipsniuose nustatytus minimalius reikalavimus.“
16To paties reglamento 16 straipsnyje nustatyta:
„1. Atsakovas gali kilmės teismui pateikti prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo pareiškimą, naudodamas VI priede pateiktą F standartinę formą, kuri pateikiama jam kartu su Europos mokėjimo įsakymu.
2Prieštaravimo pareiškimas išsiunčiamas per 30 dienų nuo įsakymo įteikimo atsakovui.
3Prieštaravimo pareiškime atsakovas nurodo, kad jis ginčija reikalavimą, ir neprivalo šiuo tikslu pateikti priežasčių.
<…>“
17Kaip matyti iš šio reglamento I priede pateiktos A standartinės formos 11 skilties, jei reikia, gali būti pridėti papildomi pareiškimai ir kita informacija.
182000 m. sausio 7 d. Ley 1/2000, de 7 de enero, de Enjuiciamiento Civil (Civilinio proceso įstatymas 1/2000, BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575; toliau – LEC) dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos, kurioje nustatomos Reglamento Nr. 1896/2006 taikymo Ispanijoje priemonės, 2 ir 11 dalyse nustatyta:
„2. Prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant A standartinę formą, pateiktą Reglamento Nr. 1896/2006 I priede; jokių dokumentų pateikti nereikia, o jeigu jie pateikiami, pripažįstami nepriimtinais.“
11Procesinius klausimus, susijusius su Europos mokėjimo įsakymo išdavimu, kurie neaptarti Reglamente Nr. 1896/2006, reglamentuoja [LEC] nuostatos, susijusios su mokėjimo įsakymo procedūra.“
19LEC 815 straipsnio 4 dalyje numatyta:
„Jei skolinis reikalavimas grindžiamas verslininko ir vartotojo arba naudotojo sudaryta sutartimi, Letrado de la Administración de Justicia (teismo pareigūnas), prieš išduodamas mokėjimo įsakymą, informuoja apie tai teismą, kad šis galėtų įvertinti bet kurios sąlygos, kuria grindžiamas reikalavimas arba kuria remiantis nustatoma mokėtina suma, galimą nesąžiningumą.
Teismas ex officio patikrina, ar kuri nors iš sąlygų, kuriomis grindžiamas prašymas arba kuriomis remiantis nustatoma mokėtina suma, gali būti laikoma nesąžininga. Jeigu jis mano, kad kuri nors sąlyga gali būti laikoma nesąžininga, išklauso šalis per penkias dienas. Išklausęs šalis, teismas per kitas penkias dienas priima sprendimą nutarties forma. Šioje procedūroje advokatui ar atstovui dalyvauti nėra privaloma.
Jeigu teismas nustato, kad kuri nors iš sutarties sąlygų yra nesąžininga, priimamoje nutartyje nustatomos tokios išvados pasekmės: arba pripažįstama, kad reikalavimas nepagrįstas, arba nurodoma tęsti procedūrą netaikant sąlygų, kurios pripažintos nesąžiningomis.
Jei teismas konstatuoja, kad nėra nesąžiningų sąlygų, jis tai nurodo savo sprendime, o Letrado de la Administración de Justicia išduoda prieš skolininką nukreiptą įsakymą dėl mokėjimo, kaip tai nustatyta 1 dalyje.
Bet kuriuo atveju dėl išduoto įsakymo gali būti tiesiogiai pateiktas apeliacinis skundas.“
20Bondora su vartotoju V. C. sudarė sutartį dėl 755,27 euro dydžio paskolos. 2018 m. kovo 21 d. ši bendrovė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė išduoti prieš V. C. nukreiptą Europos mokėjimo įsakymą.
21Nusprendęs, kad skolinis reikalavimas buvo grindžiamas verslininko ir vartotojo sudaryta paskolos sutartimi, vadovaudamasis LEC 815 straipsnio 4 dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad Bondora pateiktų skolinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. A standartinės formos 10 skiltyje nurodytus įrodymus, kaip antai paskolos sutartį ir tai, kaip nustatyta reikalaujama sumokėti suma, kad galėtų įvertinti, ar šioje sutartyje numatytos sąlygos yra nesąžiningos.
22Bondora atsisakė pateikti minėtus dokumentus ir nurodė, kad, pirma, pagal LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalį, kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nėra būtina pateikti skolinį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, ir, antra, kad Reglamento Nr. 1896/2006 8 ir 12 straipsniuose nėra jokios nuorodos į tai, kad reikia pateikti dokumentus siekiant, kad būtų išduotas Europos mokėjimo įsakymas.
23Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl tokio pirmesniame punkte nurodyto teisės akto aiškinimo gali kilti sunkumų tuo atveju, kai reikalavimas sumokėti skolą grindžiamas su vartotojais sudaryta sutartimi. Iš tiesų kredito bendrovė prie prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą neprideda dokumentų, kurie leistų įvertinti, kaip tai numatyta LEC 815 straipsnio 4 dalyje, sąlygos, kuria grindžiamas prašymas ar nustatyta mokėtina suma, galimą nesąžiningumą. Šis teismas pažymi, kad LEC 815 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojusi klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms) į Ispanijos teisę buvo perkelta su Direktyva 93/13 susijusi Teisingumo Teismo jurisprudencija, būtent 2012 m. birželio 14 d. Sprendimas Banco Español de Crédito ( C‑618/10, EU:C:2012:349) ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Radlinger ir Radlingerová ( C‑377/14, EU:C:2016:283), kad Ispanijos teismai galėtų ex officio įvertinti, ar sutarties sąlygos, pagal kurias suteikti kreditai, yra nesąžiningos.
24Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no11 de Vigo (Vigo pirmosios instancijos teismas Nr. 11, Ispanija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį ir su ja susijusią jurisprudenciją reikia aiškinti taip, kad pagal [šią direktyvos nuostatą] draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai [LEC] dvidešimt trečia baigiamoji nuostata, kurioje nustatyta, kad paduodant prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą nereikia pateikti dokumentų, o jeigu jie pateikiami, pripažįstami nepriimtinais?
25Bondora sudarė su XY sutartį dėl 1818,66 euro dydžio paskolos. 2018 m. gegužės 17 d. Bondora prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikė prašymą išduoti prieš minėtą asmenį nukreiptą Europos mokėjimo įsakymą.
26Užpildytoje A standartinėje formoje (pateikta Reglamento Nr. 1896/2006 I priede) Bondora nurodė, kad XY yra vartotojas ir kad ji turi paskolos sutartį, kuria grindžiamas toks prašymas ir reikalaujama sumokėti suma.
27Nustatęs, kad viena iš šalių yra vartotojas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Bondora užpildyti šios A standartinės formos 11 skiltį „Papildomi pareiškimai ir kita informacija“ ir nurodyti nagrinėjamo skolinio reikalavimo sumos apskaičiavimą bei sutarties sąlygas, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas.
28Bondora atsisakė pateikti minėtą informaciją, tvirtindama, kad pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalį neprivalo nurodyti papildomų skolinio reikalavimo įrodymų. Ji teigė, kad, remiantis LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalimi, kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nebūtina pateikti dokumentų šiam reikalavimui pagrįsti. Ši bendrovė taip pat nurodė, kad kiti teismai jau patenkino analogiškus jos prašymus dėl įsakymo, neprašydami įvykdyti jokių kitų reikalavimų.
29Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1896/2006 aiškinimo atsižvelgiant į vartotojų apsaugą ir Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Jo teigimu, Europos mokėjimo įsakymas, išduotas nevykdant ex officio galimo nesąžiningų sąlygų buvimo kontrolės, gali kelti grėsmę vartotojų apsaugos reikalavimui, įtvirtintam Chartijos 38 straipsnyje, siejamam su ESS 6 straipsnio 1 dalimi.
30Be to, anot šio teismo, pagal Chartijos 38 straipsnį, ESS 6 straipsnio 1 dalį, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos 2 dalis, tiek, kiek ji teismui leidžia susipažinti su papildomų sutarties, dėl kurios kilo ginčas, sąlygų turiniu, kad jis galėtų ex officio atlikti nesąžiningų sąlygų kontrolę.
31Vis dėlto jis mano, kad jei Reglamentas Nr. 1896/2006 būtų aiškinamas taip, jog negalima prašyti jokio papildomo paaiškinimo siekiant patikrinti, ar buvo taikomos nesąžiningos sąlygos, šis reglamentas būtų negaliojantis dėl ESS 6 straipsnio 1 dalies ir Chartijos 38 straipsnio pažeidimo.
32Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 20 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 20) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar nacionalinės teisės norma, kaip antai LEC dvidešimt trečios baigiamosios nuostatos [2] dalis, pagal kurią neleidžiama pateikti ir prašyti pateikti sutartį bei paaiškinimą, kaip apskaičiuota skola, kai atsakovas yra vartotojas, ir yra požymių, kad reikalaujamos sumos gali būti grindžiamos nesąžiningomis sąlygomis, atitinka Chartijos 38 straipsnį, [ESS] 6 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos [93/13/EEB] 6 straipsnio 1 dalį bei 7 straipsnio 1 dalį?
332018 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi ir 2019 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo nutartimi bylos C‑453/18 ir C‑494/18 buvo sujungtos.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų bylose C‑453/18 ir C‑494/18 ir trečiojo klausimo byloje C‑494/18
34Pirmuoju ir antruoju klausimais bylose C‑453/18 ir C‑494/18 ir trečiuoju klausimu byloje C‑494/18 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.
35Visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1896/2006 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas tarptautinio pobūdžio bylose. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tarptautinio pobūdžio byla – tai byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas. Nagrinėjamu atveju, su sąlyga, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai atliks reikiamus patikrinimus, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Bondora yra bendrovė su registruota buveine Estijoje. Todėl Reglamentas Nr. 1896/2006 yra taikytinas.
36Pirma, reikia nurodyti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio, siejamo su šio reglamento 9 ir 29 konstatuojamosiomis dalimis, šio reglamento tikslas yra supaprastinti ir pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą.
37Būtent siekiant šioje procedūroje užtikrinti greitumo ir vienodumo tikslo įgyvendinimą, prašymas išduoti mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant Reglamento Nr. 1896/2006 I priede pateiktą A standartinę formą pagal šio reglamento 7 straipsnį, kurio 2 dalyje išvardyti šiame prašyme nurodytini duomenys. Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose konkrečiai numatyta, kad prašyme išduoti mokėjimo įsakymą nurodomas ieškinio pagrindas, įskaitant aplinkybių, kuriomis grindžiamas skolinis reikalavimas, ir, jei taikoma, reikalaujamų palūkanų aprašymą, taip pat skolinį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai.
38Pagal to paties reglamento 8 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti mokėjimo įsakymą, kuo greičiau ir remdamasis šia A standartine forma nagrinėja, ar įvykdytos Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnyje nustatytos sąlygos ir ar prašymas atrodo pagrįstas. Jei taip, jis išduoda Europos mokėjimo įsakymą pagal minėto reglamento 12 straipsnį. Jei 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai neįvykdyti, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1896/2006 9 straipsnio 1 dalimi jis suteikia prašymą pateikusiam asmeniui galimybę papildyti prašymą arba pašalinti jo trūkumus; tam teismas naudoja II priede pateiktą B standartinę formą.
39Antra, reikia nustatyti, ar, vykstant tokiai Europos mokėjimo įsakymo procedūrai, teismui, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti minėtą įsakymą, taikomi Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamose su Chartijos 38 straipsniu, numatyti reikalavimai.
40Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema grindžiama prielaida, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, Chartijos 38 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį. Šis reikalavimas taikomas įgyvendinant Direktyvą 93/13 (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 52 punktas).
41Antra, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, nustatomos sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, nebūtų privalomos vartotojui jų nacionalinės teisės aktuose numatytomis sąlygomis.
42Trečia, atsižvelgiant į viešojo intereso, kurį sudaro silpnesnėje padėtyje nei verslininkai esančių vartotojų apsauga, pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybes nares įpareigoja, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirta konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų nustatymui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti, ar sutarties sąlyga, patenkanti į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, yra nesąžininga, ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo, su sąlyga, kad jam žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, EU:C:2009:350, 32 punktas ir 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su nacionalinėmis mokėjimo įsakymo procedūromis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti galimą šios sutarties sąlygų nesąžiningumą, nes teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių apsaugos (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 71 punktą ir 2018 m. lapkričio 28 d. Nutarties PKO Bank Polski, C‑632/17, EU:C:2018:963, 49 punktą).
45Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turi nustatyti, ar nacionalinėje teisėje numatyta prieštaravimo procedūros įgyvendinimo tvarka nesukelia didelės rizikos, kad suinteresuotieji vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46Šie reikalavimai taip pat taikomi, kai „teismui“, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 1896/2006, pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, kaip tai suprantama pagal tą reglamentą.
47Taigi reikia nustatyti, ar tam, kad ex officio įvertintų, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, pagal Reglamentą Nr. 1896/2006 gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kuriomis jis grindžia savo skolinį reikalavimą.
48Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalyje išsamiai reglamentuotos sąlygos, kurias turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą (2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Szyrocka, C‑215/11, EU:C:2012:794, 32 punktas), vis dėlto prašymą teikiantis asmuo taip pat turi naudoti šio reglamento I priede nurodytą A standartinę formą tam, kad pateiktų tokį prašymą dėl mokėjimo įsakymo pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Iš, pirma, A standartinės formos 10 skilties matyti, kad prašymą teikiantis asmuo turi galimybę nurodyti ir apibūdinti turimus įrodymus, įskaitant dokumentinius; antra, iš 11 skilties matyti, kad aiškiai pirmesnėse šios formos skiltyse reikalaujama informacija gali būti papildyta, todėl šis reglamentas leidžia pateikti papildomą informaciją apie grindžiant skolinį reikalavimą nurodytas sąlygas, be kita ko, išdėstant visą sutartį ar pateikiant jos kopiją.
49Be to, Reglamento Nr. 1896/2006 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, į kurį kreiptasi su minėtu prašymu, turi teisę prašyti kreditoriaus papildyti informaciją, pateiktą pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnį, arba pašalinti jos trūkumus; tam jis naudoja šio reglamento II priede pateiktą B standartinę formą.
50Tuo remiantis darytina išvada, kad teismas, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį turi turėti galimybę prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kurias nurodė grįsdamas skolinį reikalavimą, pavyzdžiui, išdėstyti visą sutartį ar pateikti jos kopiją, kad įvertintų, ar tos sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Catlin Europe, C‑21/17, EU:C:2018:675, 44 ir 50 punktus).
51Kitoks Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktų aiškinimas galėtų sudaryti kreditoriams sąlygas apeiti reikalavimus, kylančius pagal Direktyvą 93/13 ir Chartijos 38 straipsnį.
52Dar svarbu pažymėti, kad tai, jog nacionalinis teismas iš ieškovo reikalauja išdėstyti jo prašymo pagrindžiančio dokumento ar dokumentų turinį, priskiriama prie įrodinėjimo, nes tokiu prašymu tik siekiama įsitikinti, kad ieškinys yra pagrįstas, taigi dėl to nepažeidžiamas dispozityvumo principas (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑419/18 ir C‑483/18, EU:C:2019:930, 68 punktą).
53Taigi pagal Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktus, siejamus su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 1 dalimi, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir atsižvelgiant į Chartijos 38 straipsnį, draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose pripažįstami nepriimtinais papildomi dokumentai, pateikiami su Reglamento Nr. 1896/2006 I priede pateikta A standartine forma, pavyzdžiui, atitinkamos sutarties kopija.
54Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus bylose C‑453/18 ir C‑494/18 ir trečiąjį klausimą byloje C‑494/18 reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1896/2006 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai – kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.
55Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį ir antrąjį klausimus bylose C‑453/18 ir C‑494/18 bei į trečiąjį klausimą byloje C‑494/18, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia.
56Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai ir 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas ir siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „teismas“, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai – kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai.
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: ispanų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.