Generalinės advokatės J. Kokott išvada, pateikta 2016 m. gegužės 31 d.

Byla C-157/15 · Priimta 2016-05-31 · ECLI:EU:C:2016:382 · General Court · Kalbos: LT · EN · IT · SV · PL · LV · ET · SL · FR · DE

← ES teisė↗ EUR-Lex originalas↗ curia.europa.eu
Byla
C-157/15
Teismas
General Court
Data
2016-05-31
ECLI
ECLI:EU:C:2016:382
Originalas
EUR-Lex ↗
Santrauka
Rengiama…

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2016 m. gegužės 31 d. (

Samira Achbita

ir

Centrum voor gelijkheid van kansen en voor racismebestrijding

prieš

G4S Secure Solutions NV

(Hof van Cassatie (Kasacinis teismas, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Pagrindinės teisės — Direktyva 2000/78/EB — Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje — Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų sąvoka — Tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos skyrimas — Pateisinimas — Įmonės vidaus draudimas nešioti matomus politinius, filosofinius ir religinius ženklus — Neutralumas religijos ir įsitikinimų atžvilgiu — Darbuotojos musulmonės atleidimas dėl jos tvirto ketinimo darbe ryšėti musulmonišką skarą“

I – Įžanga

2), dėl kurios aiškinimo prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui šiuo atveju pateikė aukštos instancijos Belgijos teismas. Labai panašus klausimas šiuo metu yra nagrinėjamos bylos Bougnaoui ir ADDH, C‑188/15, kurios ištakos – Prancūzijoje, dalykas.

II – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

„nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

<…>

„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas, šis tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

B – Nacionalinė teisė

3), kuris buvo priimtas Direktyvą 2000/78/EB perkeliant į nacionalinę teisę.

„kai tiesioginė skirtingo elgesio, kuris objektyviai ir racionaliai nėra pateisinamas, priežastis yra lytis, vadinamoji rasė, odos spalva, kilmė, tautinė arba etninė kilmė, seksualinė orientacija, šeiminė padėtis, gimimas, turtas, amžius, religija ar įsitikinimai, dabartinė ar būsima sveikatos padėtis, negalia arba fizinė savybė.“
„kai akivaizdžiai neutrali nuostata, akivaizdžiai neutralus kriterijus arba akivaizdžiai neutralus veikimo būdas savaime daro neigiamą poveikį asmenims, kuriems taikomas vienas iš 1 dalyje nurodytų diskriminacijos pagrindų, nebent ši nuostata, kriterijus arba veikimo būdas objektyviai ir racionaliai pateisinamas.“

4).

5). Tačiau faktinėms pagrindinės bylos aplinkybėms šis naujasis įstatymas dar nebuvo taikomas.

III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla

„Darbuotojams draudžiama darbo vietoje nešioti matomus politinius, filosofinius ar religinius įsitikinimus atspindinčius ženklus ir (arba) atlikti su tuo susijusius ritualus.“

6) ieškinį G4S, kuriame reikalavo atlyginti žalą už piktnaudžiavimą atleidimo iš darbo teise arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atlyginti žalą už Diskriminacijos draudimo įstatymo pažeidimą. 2009 m. į bylą palaikyti S. Achbita reikalavimų įstojo Belgijos Centrum voor gelijkheid van kansen en voor racismebestrijding (Lygių galimybių ir kovos su rasizmu centras, toliau – Centrum) ( 7).

8)2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu S. Achbita reikalavimus taip pat atmetė motyvuodamas tuo, kad G4S, nesant vienodos nuomonės teismų praktikoje ir literatūroje, neprivalėjo remtis tuo, jog jos įmonės vidaus draudimas yra neteisėtas, todėl S. Achbita atleidimas neturi būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu arba diskriminaciniu. Dėl šio antrosios instancijos teismo sprendimo Belgijos Hof van Cassatie (

9) (Kasacinis teismas), kuris ir pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nagrinėja S. Achbita ir Centrum skundą. IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

„Ar Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad draudimas musulmonei darbo vietoje ryšėti skarą nėra tiesioginė diskriminacija, jei pagal darbdavio nustatytas taisykles visiems darbuotojams draudžiama darbo vietoje atvirai demonstruoti išorinius politinių, filosofinių ir religinių įsitikinimų ženklus?“

V – Vertinimas

10). Direktyvos 2000/78/EB formuluotėje beveik niekur aiškiai neskiriamos sąvokos „skirtingas požiūris“ ir „diskriminacija“, tačiau ir Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai daro prielaidą, kad „būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, [kuris pateisinamas] <…>, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus“ (

11).

12), juo labiau esant nevienodai ES ir ne ES nacionalinių teismų praktikai, Teisingumo Teismas šiuo atveju turėtų išsamiai išnagrinėti diskriminacijos problemas, įskaitant galimą pateisinimą. To teismo posėdyje pagrįstai prašė ir Komisija.

A – Direktyvos 2000/78/EB taikymo sritis

13) ( laïcité ) principo šios direktyvos taikymas valstybės tarnybai ( service public) yra ribojamas. Todėl Prancūzija remiasi ESS 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Sąjungos pareiga gerbti nacionalinį valstybių narių savitumą, neatsiejamą nuo jų pagrindinių politinių ir konstitucinių struktūrų.

14). Priešingai, taikant šią direktyvą negali būti pažeidžiamas nacionalinis valstybių narių savitumas. Todėl dėl nacionalinio savitumo direktyvos taikymo sritis savaime neapribojama, o į jį reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant direktyvoje nustatytą vienodo požiūrio principą ir galimo skirtingo požiūrio pateisinimo pagrindus (

15). Beje, ir Prancūzija Teisingumo Teismo posėdyje sutiko, kad toks metodas yra tinkamas nacionaliniam savitumui išsaugoti.

B – Diskriminacijos dėl religijos sąvoka

16). Kad šis tikslas būtų kuo geriau pasiektas, direktyvos taikymo srities negalima apibrėžti siaurai (

17). Juo labiau kad Direktyvoje 2000/78/EB sukonkretinamas vienodo požiūrio principas, kuris yra pagrindinių teisių pobūdžio, vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės principų ir Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnio išraiška svarbioje vietoje (

18).

19).

20), ir daugybės nacionalinių teismų ir institucijų praktiką (

21), Teisingumo Teismas tai taip pat turėtų laikyti pakankama sąsaja su religija, taigi nagrinėjamas atvejis patenka į Sąjungos teisės aktuose nustatyto draudimo diskriminuoti dėl religijos materialinę taikymo sritį.

22).

23). Komisijos manymu, šioje byloje C‑157/15 konstatuotina netiesioginė diskriminacija, o lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje C‑188/15 darytina tiesioginės diskriminacijos prielaida. Nacionalinių teismų praktika tokiais atvejais taip pat nevienoda (

24).

25).

26), amžius arba seksualinė orientacija, o ne apie elgseną, kuri grindžiama subjektyviu sprendimu arba įsitikinimu, kaip šiuo atveju – nešioti galvos apdangalą ar jo nenešioti.

27), draudžiama ne tik diskriminacija dėl kurios nors religijos, bet ir bet kokia diskriminacija apskritai dėl religijos (Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalis kartu su 1 straipsniu ir Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnis). Ir šiuo aspektu tokiu atveju kaip šis nėra pagrindo daryti tiesioginės religinės diskriminacijos prielaidos.

28)) (

29), nėra priežastis nukrypti nuo tokio vertinimo. Mat ne kiekviena galima intervencija į šią laisvę vienodo požiūrio principo aspektu būtinai bus diskriminacinė, jau nekalbant apie tiesioginę diskriminaciją.

30). Tačiau, remiantis mums pateikta informacija, tam nėra jokio pagrindo.

C – Pateisinimo galimybės

31) gali būti pateisinamas bet kokiu teisėtu tikslu, jei tik nagrinėjama priemonė – šiuo atveju matomų politinių, filosofinių ir religinių ženklų draudimas – yra atitinkama ir būtina tam tikslui pasiekti (Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis).

32). Nacionalinių teismų praktika šiuo klausimu nevienoda (

33).

34). Būtent taip ir yra G4S atveju, nes nagrinėjamas draudimas pagrįstas įmonės vidaus taisykle, o ji priimta netgi pritarus įmonės tarybai.

35).

a) Įprasto ir lemiančio profesinio reikalavimo kriterijus

i) Profesinis reikalavimas

36). Šį požiūrį patvirtina ne tik palyginti ribojanti šios teisės normos formuluotė (

37), bet ir direktyvos konstatuojamosios dalys (

38), kuriose ypač pabrėžiama, kad apibūdintas pateisinimo pagrindas taikytinas „tik kai kuriomis aplinkybėmis“.

39).

ii) Įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas

40). Priešingai, šios teisės normos esmė kaip tik yra suteikti galimybę pateisinti skirtingą požiūrį ekonominiais – tiksliau, verslo – pagrindais, nors ir ribotomis, Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytomis sąlygomis.

41)). Ši laisvė reiškia, kad iš esmės verslininkas gali nuspręsti, kaip ir kokiomis sąlygomis organizuojami ir atliekami darbai įmonėje ir kokia forma tiekiami produktai ir teikiamos paslaugos.

42), laboratorijose, virtuvėse, gamyklose arba statybvietėse), darbdavys darbuotojams ir šiaip, galbūt vykdydamas nusistatytą įmonės politiką, gali duoti nurodymų dėl tam tikros elgsenos ir aprangos darbe (

43). Juo labiau tuomet, kai atitinkami darbuotojai – kaip šiuo atveju S. Achbita – vykdydami savo veiklą nuolat tiesiogiai kontaktuoja su klientais (

44).

b) Teisėto tikslo ir proporcingo reikalavimo kriterijai

45), šį principą nagrinėsiu vėliau (ii skirsnis), o kitu kriterijumi („tikslas yra teisėtas“) paaiškinama, kad darbdavys, nustatydamas profesinius reikalavimus, negali savavališkai siekti bet kokio pasirinkto tikslo – jam leista siekti tik teisėtų tikslų (i skirsnis).

i) Teisėtas tikslas

46).

47), kuriuo remdamasi atitinkama įmonė savo darbuotojams galėtų nustatyti profesinius reikalavimus, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 1 dalį (

48).

49). Būtų visiškai teisėta, jei įmonė atsižvelgimą į tokius klientų lūkesčius įtvirtintų kaip savo darbuotojų veiklos vykdymo sąlygą, o kartu – kaip įprastą ir lemiantį profesinį reikalavimą, kaip tai suprantama Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 1 dalyje (

50).

ii) Proporcingumo vertinimas (kad reikalavimas būtų „proporcingas“)

51).

52). Jeigu galima rinktis iš kelių tinkamų veiksmų, reikia pasirinkti mažiausiai ribojantį; taip pat našta turi būti proporcinga siekiamiems tikslams (

53).

54). Vokietijos teismų praktikoje įtvirtinta panaši tiksli formuluotė, pagal kurią intervencija į kurią nors pagrindinę teisę turi būti „skirta teisėtam tikslui ir jam yra pritaikyta, būtina ir tinkama“ (

55).

56), nacionalinėms institucijoms – visų pirma nacionaliniams teismams – turėtų suteikti tam tikrą diskreciją, kuria jos galėtų naudotis griežtai laikydamosi Sąjungos teisės nurodymų. Šiuo klausimu neprivalo būti iš Liuksemburgo pateikiamas visai Europos Sąjungai vienodas sprendimas. Priešingai, man atrodo pakankama, jei Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodytų visus lemiamus aspektus, į kuriuos jis turi atsižvelgti atlikdamas savo proporcingumo vertinimą, ir jam leistų atlikti konkretų interesų palyginimą bylą nagrinėjant iš esmės.

57). Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjama G4S taisyklė būtų taikoma nenuosekliai ir nesistemiškai. Tai yra svarbus šio atvejo ir bylos Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė, kurią EŽTT nagrinėjo prieš kelerius metus, skirtumas (

58).

59). Žinoma, tai nereiškia, kad negali būti ieškoma individualių sprendimų atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tačiau iš darbdavio neturėtų būti reikalaujama ypač didelių organizacinių sąnaudų šiuo tikslu. Taip yra todėl, kad religine praktika darbuotojas nebūtinai turi užsiimti darbe, paprastai jis kiek tinkamas tai gali daryti laisvalaikiu.

60). Galiausiai svarbu rasti tinkamą darbuotojų, tokių kaip S. Achbita, ir įmonių, tokių kaip G4S, skirtingų interesų pusiausvyrą.

61) ir vertybių sistemos, kuria grindžiama Europos Sąjunga, išraiška (šiuo klausimu taip pat žr. ESS 2 straipsnį). Taigi vertybės, kurios išreiškiamos religijos laisve, bent jau netiesiogiai atsispindi ir privačiuose darbo santykiuose. Tiek, kiek taikoma Direktyva 2000/78/EB, į šias vertybes reikia tinkamai atsižvelgti, siekiant užtikrinti vienodo požiūrio principą ir tam ieškant tinkamos darbdavių ir darbuotojų interesų pusiausvyros ( 62).

63), ir darbuotojų priklausymas religinei bendruomenei nėra dingstis įmonei šiuos darbuotojus užimtumo ir profesinėje srityje vertinti palankiau ar nepalankiau. Priešingai, tokio draudimo, kokį taiko G4S, nulemto skirtingo požiūrio priežastis yra tik tai, kad darbuotojų tam tikros religijos išpažinimas matomas išoriškai iš jų aprangos, t. y. atskiras jų religijos išpažinimo aspektas ( forum externum).

64).

65). Mažas ir kuklus religinis simbolis – pavyzdžiui, auskaras, kaklo grandinėlė ar smeigtukas – be abejonės, bus priimtinesnis negu išsiskiriantis galvos apdangalas, toks kaip skrybėlė, turbanas ar skara. Darbuotojams, kuriems privalomi darbo drabužiai ar net uniforma, gali būti taikomi griežtesni draudimai dėl matomų religinių ženklų nešiojimo negu asmenims, kurie iš esmės gali pasirinkti, kaip rengtis einant į darbą.

66).

67), taip pat, atrodo, nėra taip, kad dėl jos į prastesnę padėtį patektų tam tikros odos spalvos arba tam tikros etninės kilmės darbuotojai.

68). Tam svarbu laužyti pasenusius stereotipus ir sustabarėjusią struktūrą. Taigi jokiu būdu negalima įtvirtinti esamo skirtingo požiūrio vien dėl to, kad jis atitinka tam tikras tradicijas, įpročius ar visuomenės struktūrą.

69), gali būti taikomi didesni matomų religinių ženklų nešiojimo – taip pat privačiajame sektoriuje (

70) ir apskritai viešai ( 71), apribojimai negu kitose valstybėse narėse, kurių konstitucinėje santvarkoje šiuo klausimu nustatyti kiti ar ne tokie akivaizdūs akcentai.

c) Tarpinė išvada

72) net nebuvo numatyta, Sąjungos teisės aktų leidėjas įdarbinimo ir darbo srityje siekė užkirsti kelią vienodo požiūrio principo ir, be kita ko, įvairios demokratinės visuomenės veikimui būtinų asmenų teisių ir laisvių apsaugos konfliktui ir jį „išspręsti“ ( 73).

a) Atitinkamos kitų asmenų teisės ir laisvės

74), tai kitų asmenų teises ir laisves gali pažeisti visų pirma dviem aspektais: pirma, tai gali turėti poveikį jų kolegų ir įmonės klientų laisvėms – visų pirma neigiamos religijos laisvės aspektu, ir, antra, darbdavys tai gali vertinti kaip laisvės užsiimti verslu apribojimą.

75), o dabar yra įtvirtintas svarbioje Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnio vietoje.

b) Kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos priemonių apibrėžtis

76), savaime negali pateisinti tokios nukrypti nuo diskriminacijos draudimo leidžiančios nuostatos. Priešingai, remiantis Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 5 dalimi, kuri, kaip vienodo požiūrio principo išimtis, aiškintina siaurai (

77), tam reikalingos konkrečios kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos priemonės.

78). Taip yra todėl, kad direktyvos 2 straipsnio 5 dalis dėl nuostatos dėl „priemonių, numatytų nacionaliniuose teisės aktuose“, glaudžiai siejasi su EŽTK 9 straipsnio 2 dalyje dėl religijos laisvės nustatyta taisykle, pagal kurią apribojimai galimi „tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje“, be kita ko, „kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

79). Bent Teisingumo Teismas neturi jokių įrodymų, kad egzistuotų konkretus nacionalinės teisės aktuose nustatytas įgaliojimas, kuris galėtų būti tokios priemonės, kokią taiko G4S, teisinis pagrindas.

c) Tarpinė išvada

VI – Išvada

Šiuo klausimu visų pirma reikia atsižvelgti į šiuos aspektus:

(

1) Originalo kalba: vokiečių. (

2) 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( OL L 303, 2000, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79, toliau taip pat – Direktyva 2000/78/EB arba tiesiog direktyva). (

3) 2003 m. kovo 17 d. Belgisch Staatsblad, p. 12844. (

4) Belgijos arbitražo teismo sprendimas Nr. 157/2004. (

5) 2007 m. gegužės 30 d. Belgisch Staatsblad, p. 29016. (

6) Antverpeno darbo bylų teismas. (

7) Tai – pagal 1993 m. įstatymą įsteigta viešoji įstaiga, kurios pagrindinė užduotis yra kova su rasizmu ir įvairiausių formų diskriminacija. Teisingumo Teismui Centrum yra žinomas, be kita ko, iš bylos Feryn (C‑54/07). (

8) Antverpeno apeliacinis darbo bylų teismas. (

9) Toliau taip pat – Belgijos kasacinis teismas. (

10) Žr. mano išvadą byloje Andersen ( C‑499/08, EU:C:2010:248, 28 punktas). (

11) Šiuo klausimu – nors susiedami su diskriminacija dėl amžiaus – žr. Direktyvos 2000/78/EB 25 konstatuojamosios dalies paskutinį sakinį. Taip pat žr. šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies formuluotę, pagal kurią valstybės narės gali numatyti, kad, įvykdžius joje konkrečiau nurodytus pateisinimo reikalavimus, „skirtingas požiūris [gali būti nelaikomas] diskriminacija“. Panašios nuomonės laikomasi – ne visada vienodoje – teismo praktikoje, pavyzdžiui, dėl diskriminacijos dėl amžiaus žr. Sprendimą Vital Pérez ( C‑416/13, EU:C:2014:2371, 27 punktas). (

12) Dėl būtinybės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą ir dėl to, jei reikia, išnagrinėti ir tuos Sąjungos teisės aspektus, kurie nėra aiškus prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas, žr. sprendimus SARPP ( C‑241/89, EU:C:1990:459, 8 punktas), Aventis Pasteur ( C‑358/08, EU:C:2009:744, 50 punktas), Centre public d’action sociale d’Ottignies-Louvain-La-NESSe ( C‑562/13, EU:C:2014:2453, 37 punktas) ir Neptune Distribution ( C‑157/14, EU:C:2015:823, 33 ir 34 punktai), o konkrečiai dėl Direktyvos 2000/78/EB – sprendimus Wolf ( C‑229/08, EU:C:2010:3, 32 punktas), Petersen ( C‑341/08, EU:C:2010:4, 48 punktas) ir Hay ( C‑267/12, EU:C:2013:823, 23 punktas). (

13) Žr. 1958 m. spalio 4 d. Prancūzijos Konstitucijos 1 straipsnio pirmą sakinį. Šiuo klausimu taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus Şahin / Turkija (Nr. 44774/98, CE:ECHR:2005:1110JUD004477498, 56 punktas) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 47 punktas). (

14) Šiuo klausimu žr. sprendimus Sayn‑Wittgenstein ( C‑208/09, EU:C:2010:806, 92 – 94 punktai) ir Runevič‑Vardyn ir Wardyn ( C‑391/09, EU:C:2011:291, 86 ir 87 punktai), kuriuose Teisingumo Teismas nacionalinį savitumą, kaip jis suprantamas ESS 4 straipsnio 2 dalyje, taip pat vertino ne kaip Sąjungos teisės taikymo srities ribą, o kaip teisėtą tikslą valstybės narės intervencijai į Sąjungos teisės užtikrintas asmenų teises pateisinti. (

15) Šiuo klausimu žr. šios išvados 123 punktą. (

16) Šiuo klausimu taip pat žr. sprendimus Ingeniørforeningen i Danmark ( C‑499/08, EU:C:2010:600, 19 punktas), Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 39 punktas) ir Vital Pérez ( C‑416/13, EU:C:2014:2371, 28 punktas). (

17) Šiuo klausimu, susiedami su panašios srities Direktyva 2000/43/EB, žr. sprendimus Runevič‑Vardyn ir Wardyn ( C‑391/09, EU:C:2011:291, 43 punktas) ir CHEZ Razpredelenie Bulgaria ( C‑83/14, EU:C:2015:480, 42 ir 66 punktai). (

18) Sprendimai Kücükdeveci ( C‑555/07, EU:C:2010:21, 21 punktas) ir Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 38 punktas). (

19) Šiuo klausimu žr. EŽTT sprendimus Leyla Şahin / Turkija (Nr. 44774/98, CE:ECHR:2005:1110JUD004477498, 105 punktas), S.A.S. / Prancūzija (Nr. 43835/11, CE:ECHR:2014:0701JUD004383511, 125 punktas) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 54 punktas), susijusius su EŽTK 9 straipsniu. (

20) Žr. neseniai priimtus EŽTT sprendimus Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 83, 84 ir 97 punktai) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 21–28 ir 63 punktai). (

21) Žr., pavyzdžiui, neseną teismų praktiką: Vokietijos Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, 2015 m. sausio 27 d. Nutartis Nr. 1 BvR 471/10, DE:BVerfG:2015:rs20150127.1bvr047110, 83–87 punktai), Danijos Højesteret (Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. sausio 21 d. Sprendimas Nr. Ufr.2005.1265H), Prancūzijos Cour de cassation (Kasacinis teismas, Sprendimas Nr. 13‑28.369, Baby Loup, FR:CCASS:2014:AP00612) ir Nyderlandų College voor de Rechten van de Mens (Žmogaus teisių institutas) sprendimų priėmimo praktiką (2015 m. gruodžio 18 d. Sprendimas ( Oordeel) Nr. 2015‑145); taip pat žr. ne Europos Sąjungos – Supreme Court of the United States (Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas) – praktiką (2015 m. birželio 1 d. sprendimas byloje 14‑86, EEOC / Abercrombie & Fitch Stores, 575 U.S. _ 2015). (

22) Žr. jau mano išvadą byloje Andersen ( C‑499/08, EU:C:2010:248, 31 punktas) ir – susiedami su panašios srities Direktyva 2000/43/EB – mano išvadą byloje CHEZ Razpredelenie Bulgaria ( C‑83/14, EU:C:2015:170, 73 punktas); taip pat žr. Sprendimą Hay ( C‑267/12, EU:C:2013:823, 45 punktas). (

23) Byloje C‑188/15 tiesioginės diskriminacijos prielaidai pritaria ir Švedija. (

24) Visų pirma žr. 21 išnašoje nurodytus nacionalinių teismų ir institucijų sprendimus. (

25) Žr., pavyzdžiui, sprendimus Dekker ( C‑177/88, EU:C:1990:383, 12 ir 17 punktai), Handels- og Kontorfunktionærernes Forbund ( C‑179/88, EU:C:1990:384, 13 punktas), Busch ( C‑320/01, EU:C:2003:114, 39 punktas), Kiiski ( C‑116/06, EU:C:2007:536, 55 punktas), Kleist ( C‑356/09, EU:C:2010:703, 31 punktas), Ingeniørforeningen i Danmark ( C‑499/08, EU:C:2010:600, 23 ir 24 punktai), Maruko ( C‑267/06, EU:C:2008:179, 72 punktas), Römer ( C‑147/08, EU:C:2011:286, 52 punktas) ir Hay ( C‑267/12, EU:C:2013:823, 41 ir 44 punktai); tuo pačiu klausimu taip pat žr. Sprendimą CHEZ Razpredelenie Bulgaria ( C‑83/14, EU:C:2015:480, 76, 91 ir 95 punktai). (

26) Šiuo klausimu neatsižvelgiu į retus lyties keitimo atvejus; dėl to žr. jau mano išvadą byloje Association belge des Consommateurs Test-Achats ir kt. ( C‑236/09, EU:C:2010:564, 36 išnaša). (

27) Šiuo klausimu žr. jau šios išvados 35 punktą ir 17 išnašą. (

28) Dėl religijos laisvės taip pat žr. šios išvados 112 punktą. (

29) Žr., pavyzdžiui, EŽTT sprendimus Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10, CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 83, 84 ir 97 punktai) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 47 punktas), atitinkamai dėl EŽTK 9 straipsnio. (

30) Kaip matyti iš Sprendimo CHEZ Razpredelenie Bulgaria ( C‑83/14, EU:C:2015:480, 82 punktas), Teisingumo Teismas tiesioginės diskriminacijos (dėl etninės kilmės) buvimo kriterijumi laiko aplinkybę, kai priemonės imtasi remiantis stereotipais ir išankstiniu nusistatymu prieš tam tikrą asmenų grupę. (

31) Šiuo klausimu žr. mano pirmesnius argumentus, visų pirma šios išvados 57 punktą. (

32) Byloje C‑188/15 Komisija netgi tvirtai mano, kad pateisinimas pagal Direktyvą 2000/78/EB neįmanomas. (

33) Vėl žr. šios išvados 21 išnašoje nurodytus nacionalinių teismų ir institucijų sprendimus. (

34) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 59 punktas, siejamas su 68 ir 69 punktais), kuriame nagrinėjama socialinių partnerių priimta kolektyvinės sutarties nuostata. (

35) Sprendimai Wolf ( C‑229/08, EU:C:2010:3, 35 punkto paskutinis sakinys), Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 66 punktas) ir Vital Pérez ( C‑416/13, EU:C:2014:2371, 36 punktas). (

36) Sprendimai Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 72 punktas) ir Vital Pérez ( C‑416/13, EU:C:2014:2371, 47 punktas). (

37) Jau šio pateisinimo pagrindo formuluotėje iškelta palyginti aukšta jo taikymo kartelė – Sąjungos teisės aktų leidėjas reikalauja, kad būtų „[konkrečios] profesinės veiklos [rūšys]“, „įprastas ir lemiantis profesinis reikalavimas“ ir „[teisėtas tikslas bei proporcingas reikalavimas]“. (

38) Direktyvos 2000/78 23 konstatuojamoji dalis. (

39) Religinio įsitikinimo demonstravimo aplinkybių ir laiko reikšmę pripažįsta ir EŽTT; žr., pavyzdžiui, sprendimus Leyla Şahin / Turkija (Nr. 44774/98, CE:ECHR:2005:1110JUD004477498, 109 punktas) ir S.A.S. / Prancūzija (Nr. 43835/11, CE:ECHR:2014:0701JUD004383511, 130 punktas) ir teisėjos S. O’Leary argumentus dėl Sprendimo Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, Atskirosios nuomonės III skirsnis). (

40) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, sprendimus Dekker ( C‑177/88, EU:C:1990:383, 12 punktas), Mahlburg ( C‑207/98, EU:C:2000:64, 29 punktas), Tele Danmark ( C‑109/00, EU:C:2001:513, 28 ir 29 punktai) ir Schönheit ir Becker ( C‑4/02 ir C‑5/02, EU:C:2003:583, 85 punktas), panašų Sprendimą Specht ir kt. ( C‑501/12–C‑506/12, C‑540/12 ir C‑541/12, EU:C:2014:2005, 77 punktas). (

41) Dėl laisvės užsiimti verslu taip pat žr. šios išvados 132 punktą. (

42) Šiuo klausimu žr. EŽTT sprendimą Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 98 ir 99 punktai). (

43) Taip pat žr. EŽTT sprendimą Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10, CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 94 punktas), kuriame darbdavio noras demonstruoti tam tikrą įmonės įvaizdį („the employer’s wish to project a certain corporate image“) laikomas „neabejotinai teisėtu“ („this aim was undoubtedly legitimate“). (

44) Situacija gali būti kitokia, kai darbuotojai savo veiklą vykdo tiesiogiai nekontaktuodami su klientais (pavyzdžiui, skambučių centro telefono operatoriai, įmonės buhalterijos arba draudimo įmonės žalos reguliavimo skyriaus darbuotojai). (

45) Tai ypač aiškiai matyti iš Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 1 dalies paskutinės sakinio dalies formuluotės prancūzų kalba („pour autant que <…> l’exigence soit proportionnée “) ir anglų kalba („provided that <…> the requirement is proportionate “); išskirta mano. Šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimą Vital Pérez ( C‑416/13, EU:C:2014:2371, 45 punktas). (

46) Visų pirma žr. Direktyvos 2000/78/EB 1, 4 ir 5 konstatuojamąsias dalis. (

47) Retos išimtys patvirtina šią taisyklę. Pavyzdžiui, gali būti teisėta, jei pacientės tam tikrose labai ribotose situacijose (pavyzdžiui, po išprievartavimo) nori ligoninėse ir gydytojo praktikos kabinetuose būti apžiūrimos medikių. Taip pat teisėta, kai keleivių asmens kontrolę, pavyzdžiui, oro uostuose, paprastai atlieka tos pačios lyties saugumo darbuotojai. (

48) Šiuo klausimu žr. Sprendimą Feryn ( C‑54/07, EU:C:2008:397), kurio faktinės aplinkybės buvo tokios: verslininkas, remdamasis tariamais klientų pageidavimais, viešai paskelbė, jog jo įmonė „neįdarbins marokiečių“ (šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą šioje byloje, EU:C:2008:155, visų pirma 3, 4 ir 16–18 punktus). (

49) Pavyzdžiui, būtų visiškai teisėtas, netgi suprantamas klientų noras parduotuvėje, restorane, viešbutyje, gydytojo praktikos kabinete, plaukimo baseine ar teatre nebūti diskriminuojamiems dėl religijos, etninės kilmės, odos spalvos, lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos ar negalios. Pavyzdžiui, tuo remdamasis EŽTT pritarė darbuotojos, kuri, motyvuodama savo religiniais įsitikinimais, atsisakė suteikti tam tikras paslaugas tos pačios lyties poroms, atleidimui (Sprendimas Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė, Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 109 punktas). (

50) Pavyzdžiui, būtų netoleruotina, jei įmonės darbuotojas vyras atsisakytų paspausti klientėms ranką arba tarti joms žodį. (

51) Šiuo klausimu vėl žr. šios išvados 83 punktą ir 38 išnašą. (

52) Sprendimai Maizena ir kt. ( 137/85, EU:C:1987:493, 15 punktas), Jungtinė Karalystė / Taryba ( C‑84/94, EU:C:1996:431, 57 punktas), British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco ( C‑491/01, EU:C:2002:741, 122 punktas), Digital Rights Ireland ( C‑293/12 ir C‑594/12, EU:C:2014:238, 46 punktas) ir Gauweiler ir kt. ( C‑62/14, EU:C:2015:400, 67 punktas). (

53) Sprendimai Schräder HS Kraftfutter ( 265/87, EU:C:1989:303, 21 punktas), Jippes ir kt. ( C‑189/01, EU:C:2001:420, 81 punktas) ir ERG ir kt. ( C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 86 punktas); tuo pačiu klausimu taip pat žr. Sprendimą Gauweiler ir kt. ( C‑62/14, EU:C:2015:400, 91 punktas). (

54) Originale prancūzų kalba: „adaptée, nécessaire et proportionnée à la finalité qu’elle poursuit“; žr., pavyzdžiui, 2015 m. gruodžio 22 d. Conseil constitutionnel (Konstitucinis Teismas) sprendimą Nr. 2015-527 QPC (FR:CC:2015:2015.527.QPC, 4 ir 12 punktai) ir 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 2016-536 QPC (FR:CC:2016:2016.536.QPC, 3 ir 10 punktai); panašus 2011 m. spalio 26 d. Conseil d’État (Valstybės Taryba) sprendimas Nr. 317827 (FR:CEASS:2011:317827.20111026). (

55) Šiuo klausimu žr., pavyzdžiui, neseną Vokietijos Bundesverfassungsgericht praktiką, pavyzdžiui, BVerfGE 120, 274, 318 ir kt. (DE:BVerfG:2008:rs20080227.1bvr037007, 218 punktas). „Tinkama“ čia reiškia „proporcinga siaurąja prasme“. (

56) EŽTT sprendimai Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 84, 88, 94 ir 109 punktai) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 56 ir 65 punktai). (

57) Sprendimas Petersen ( C‑341/08, EU:C:2010:4, 53 punktas); dėl nuoseklumo reikalavimo iš esmės taip pat žr. Sprendimą Hartlauer ( C‑169/07, EU:C:2009:141, 55 punktas) ir naujausią Sprendimą Hiebler ( C‑293/14, EU:C:2015:843, 65 punktas). (

58) EŽTT savo sprendime Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 94 punktas) svarbiu veiksniu pripažįstant, jog EŽTK 9 straipsnis pažeistas, laikė tai, kad atitinkama įmonė ankstesniais atvejais kai kuriems darbuotojams leido nešioti matomus religinius ženklus arba bent jau tai toleravo. (

59) Kitokia teisinė padėtis yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten darbdaviai, kuriems taikomas 1964 m. Civil Rights Act (Pilietinių teisių aktas), Title VII (VII skyrius), turi pareigą suteikti „religines patalpas“ ( religious accomodation) (42 U.S.C., § 2000e-2, šiuo klausimu žr. naujausią 2015 m. birželio 1 d. Supreme Court of the United States sprendimą byloje 14‑86, EEOC / Abercrombie & Fitch Stores, 575 U.S. _ 2015). (

60) Šiuo klausimu žr. sprendimus Palacios de la Villa ( C‑411/05, EU:C:2007:604, 73 punktas) ir Ingeniørforeningen i Danmark ( C‑499/08, EU:C:2010:600, 47 punktas), atitinkamai susijusius su diskriminacijos dėl amžiaus pagal Direktyvą 2000/78/EB problemomis. (

61) Šiuo klausimu – susiedami su EŽTK 9 straipsniu – žr. sprendimus Leyla Şahin / Turkija (Nr. 44774/98, CE:ECHR:2005:1110JUD004477498, 104 punktas), S.A.S. / Prancūzija (Nr. 43835/11, CE:ECHR:2014:0701JUD004383511, 124 punktas) ir Ebrahimian / Prancūzija (Nr. 64846/11, CE:ECHR:2015:1126JUD006484611, 54 punktas). (

62) Taip galiausiai nusprendė ir EŽTT, Sprendimas Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 94 ir 99 punktai) dėl EŽTK 9 straipsnio. (

63) Pačios G4S duomenimis, musulmonai sudaro apie 11% visų jos darbuotojų. (

64) Direktyvos 2000/78/EB 9 konstatuojamoji dalis. (

65) Šiuo klausimu taip pat žr. EŽTT sprendimą Eweida ir kt. / Jungtinė Karalystė (Nr. 48420/10 ir kt., CE:ECHR:2013:0115JUD004842010, 94 punktas) dėl EŽTK 9 straipsnio. (

66) Tai turbūt būtų įmanoma tik vadinamosiose specialiosios paskirties įmonėse Direktyvos 2000/78/EB 4 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. (

67) Vėl žr. šios išvados 49 punkte nurodytus pavyzdžius. (

68) Žr. Direktyvos 2000/78/EB 9 ir 11 konstatuojamąsias dalis. (

69) Šiuo klausimu žr. šios išvados 31 punktą ir 13 išnašą. (

70) Pavyzdžiui, byloje Baby Loup Prancūzijos Cour de cassation (Kasacinis teismas) per plenarinį posėdį nusprendė, kad privatus vaikų lopšelis savo darbuotojams gali nurodyti laikytis neutralumo principo (Sprendimas Nr. 13-28.369, FR:CCASS:2014:AP00612). (

71) EŽTT sprendimas S.A.S. / Prancūzija (Nr. 43835/11, CE:ECHR:2014:0701JUD004383511, 121, 122, 147 ir 153–159 punktai). (

72) Pasiūlymas dėl Tarybos direktyvos, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, KOM(99) 565 galutinis ( OL C 177 E, 2000, p. 42). (

73) Sprendimas Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 55 punkto pirmas sakinys). Visų pirma asmenys ir organizacijos, kurie, prisidengdami religija, vykdo nusikaltimus, trikdo viešąją tvarką, saugumą ir pažeidžia kitų asmenų teises ir laisves, neturi galėti remtis diskriminacijos draudimu. (

74) Dėl kitų pavyzdžių žr. šios išvados 49 punktą. (

75) Žr., be kitų, sprendimus Nold / Komisija ( 4/73, EU:C:1974:51, 13 ir 14 punktai), Hauer ( 44/79, EU:C:1979:290, 15, 16 ir 32 punktai), ABNA ir kt. ( C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 87 punktas) ir Deutsches Weintor ( C‑544/10, EU:C:2012:526, 54 punktas); juose kai kada sinonimiškai vartojamos sąvokos „teisė laisvai užsiimti ekonomine veikla“ ir „laisvė pasirinkti profesiją“. (

76) Sprendimas Sky Österreich ( C‑283/11, EU:C:2013:28, 46 punktas). (

77) Sprendimai Petersen ( C‑341/08, EU:C:2010:4, 60 punktas), Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 56 punktas) ir Hay ( C‑267/12, EU:C:2013:823, 46 punktas). (

78) Sprendimas Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 59 – 61 ir 64 punktai). (

79) Žr. Sprendimą Prigge ir kt. ( C‑447/09, EU:C:2011:573, 61 ir 64 punktai).

Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.