Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑151/12
dėl 2012 m. kovo 26 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama G. Valero Jordana, E. Manhaeve ir B. Simon, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Ispanijos Karalystę, atstovaujamą A. Rubio González,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai E. Juhász, A. Rosas, D. Šváby ir C. Vajda (pranešėjas),
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. balandžio 25 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2013 m. gegužės 30 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Savo ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, nepriėmusi visų teisės aktų, reikalingų perkelti į nacionalinę teisę 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275), 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei V priedo 1.3 ir 1.4 skirsnius, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
2Pagal Direktyvos 2000/60 1 straipsnį jos „tikslas – nustatyti vidaus paviršinių vandenų, tarpinių vandenų, pakrančių vandenų ir požeminio vandens apsaugos sistemą“.
3Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 13 punktą „upės baseinas – tai sausumos plotas, iš kurio visi paviršiniai vandenys per upelius, upes ir galbūt ežerus nuteka į jūrą per vienos upės žiotis, estuariją ar deltą“.
4Šios direktyvos 4 straipsnio „Aplinkos apsaugos tikslai“ 8 dalyje numatyta:
„Taikydamos šio straipsnio 3, 4, 5, 6 ir 7 dalis valstybės narės užtikrina, kad toks taikymas visam laikui nesutrukdytų pasiekti ar nepakenktų jau pasiektiems šios direktyvos tikslams kituose vandens telkiniuose tame pačiame upės baseino rajone ir neprieštarautų kitų Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimui.“
5Tos pačios direktyvos 7 straipsnio, pavadinto „Vandenys, iš kurių imamas geriamasis vanduo“, 2 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad kiekviename pagal šio straipsnio 1 dalį nurodytame vandens telkinyje be tikslų, nustatytų pagal šios direktyvos 4 straipsnio reikalavimus, skirtus paviršinio vandens telkiniams, ir pagal 16 straipsnį Bendrijos lygiu nustatytų kokybės standartų, atsižvelgiant į taikomą vandens valymo režimą ir vadovaujantis Bendrijos teisės aktais, išvalytas vanduo atitiktų Direktyvos 80/778/EEB, su paskutiniais pataisymais, padarytais Direktyva 98/83/EB, reikalavimus.“
6Direktyvos 2000/60 8 straipsnio, pavadinto „Paviršinio ir požeminio vandens būklės bei saugomų teritorijų monitoringas“, 2 dalyje nustatyta:
„[Vandens būklės priežiūros monitoringo] programos pradeda veikti ne vėliau kaip po šešerių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, jei atitinkamuose teisės aktuose nėra numatyta kitaip. Toks stebėjimas atliekamas pagal V priedo reikalavimus.“
7Šios direktyvos 10 straipsnio, pavadinto „Bendrieji principai, taikomi sutelktiesiems ir pasklidiesiems taršos šaltiniams“ 1 ir 2 punktuose nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad 2 dalyje minimas teršalų išleidimas į paviršinius vandenis būtų kontroliuojamas taikant šiame straipsnyje nurodytus bendruosius principus.
2Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos ir (arba) įgyvendintos:
a) išmetamų teršalų kontrolės priemonės, remiantis geriausiais prieinamais metodais; arba
b) atitinkamos išmetamų teršalų ribinės vertės; arba
c) pasklidojo poveikio atveju – kontrolės priemonės pagal geriausią aplinkos apsaugos praktiką, kurios yra nustatytos:
ne vėliau kaip po dvylikos metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, jei kitaip nėra numatyta atitinkamuose teisės aktuose.“
8Direktyvos 2000/60 V priede įtvirtintas 1.3 skirsnis, pavadintas „Paviršinių vandenų ekologinės ir cheminės būklės monitoringas“. Jame nustatyta:
„Paviršinių vandenų monitoringo tinklas sudaromas laikantis 8 straipsnio reikalavimų. Monitoringo tinklas turi būti suprojektuotas taip, kad būtų galima nuosekliai ir išsamiai apžvelgti kiekvieno upės baseino ekologinę ir cheminę būklę bei suskirstyti vandens telkinius į penkias klases pagal 1.2 skirsnyje pateiktus norminius apibrėžimus. Upės baseino valdymo plane valstybės narės turi pateikti žemėlapį arba žemėlapius, kuriuose būtų pažymėtas paviršinių vandenų monitoringo tinklas.
Remdamosi pagal 5 straipsnį ir II priedą atliktu apibūdinimu bei poveikio vertinimu valstybės narės kiekvienam laikotarpiui, kuriam yra taikomas upės baseino valdymo planas, sudaro priežiūros monitoringo programą ir veiklos monitoringo programą. Kai kuriais atvejais valstybėms narėms gali reikėti sudaryti tiriamojo monitoringo programą.
Valstybės narės stebi tokius parametrus, kurie yra būdingi kiekvienam atitinkamam kokybės elementui. Pasirinkdamos biologinių kokybės elementų parametrus valstybės narės nustato atitinkamą taksonominį lygį, kuris užtikrintų kokybės elementų klasifikavimo pakankamą patikimumą ir tikslumą. Plane turi būti nurodytas apytikris monitoringo programų rezultatų patikimumo ir tikslumo laipsnis.“
9Šios direktyvos V priedo 1.3.1‐1.3.6 poskirsniuose numatytos taisyklės, susijusios su priežiūros monitoringo planavimu, veiklos monitoringo planavimu, tyrimo monitoringo planavimu, stebėjimų dažnumu, papildomais saugomų teritorijų monitoringo reikalavimais ir kokybės elementų monitoringo standartais.
10Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 skirsnyje, pavadintame „Ekologinės būklės klasifikacija ir pateikimas“, įtvirtintas 1.4.1 poskirsnis, pavadintas „Biologinio monitoringo rezultatų palyginamumas“, kuriame nustatyta:
„i) Siekdamos įvertinti biologinės kokybės elementų vertes kiekvienai paviršinio vandens kategorijai ar labai pakeistiems ir dirbtiniams paviršinio vandens telkiniams, valstybės narės sukuria monitoringo sistemas. Taikant toliau išdėstytą tvarką labai pakeistiems ar dirbtiniams vandens telkiniams, nuorodos į ekologinę būklę laikomos nuorodomis į ekologinį potencialą. Tokiose sistemose galima panaudoti tam tikrą rūšį ar rūšių grupes, kurios yra būdingos visam kokybės elementui.
ii) Siekdama užtikrinti tokių monitoringo sistemų palyginamumą kiekviena valstybė narė savo taikomų sistemų rezultatus ekologinės būklės klasifikavimo tikslais išreiškia ekologinės kokybės santykiais. Tai yra konkrečiame vandens telkinyje stebimų biologinių parametrų verčių ir etaloninėmis tam telkiniui taikomomis sąlygomis esančių parametrų verčių santykiai. Santykis išreiškiamas skaičiais nuo nulio iki vieneto: gerą ekologinę būklę atspindinčios vertės artėja prie vieneto, blogą – prie nulio.
iii) Kiekviena valstybė narė savo monitoringo sistemoje kiekvienos paviršinio vandens kategorijos ekologinės kokybės santykio skalę padalija į penkias klases, pradedant labai gera ir baigiant bloga ekologine būkle, kaip apibrėžta 1.2 skirsnyje, ir klasių riboms priskiria tam tikrą skaitmeninę vertę. Vertė, priskiriama labai geros ir geros būklės klasių ribai, ir vertė, priskiriama geros ir vidutiniškos būklės ribai, nustatoma toliau aprašytu kalibravimo būdu.
< ... > “
11Vandens valdymo tikslais Ispanijos teisės aktuose išskiriamos dvi upių baseinų kategorijos, t. y. „tarpregioniniai“ upių baseinai, į kuriuos patenka keliose autonominių bendrijų teritorijose cirkuliuojantys vandenys ir dėl kurių viena valstybė turi išimtinę kompetenciją priimti teisės aktus, ir „regioniniai“ upių baseinai, kurių vandenys cirkuliuoja vienos autonominės srities teritorijoje, ir dėl kurių atitinkamos autonominės srities gali įgyvendinti teisėkūros galias.
12Pagal Ispanijos Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalį:
„Jei šioje Konstitucijoje nėra nustatyta, jog tam tikri klausimai yra valstybės atsakomybės sritis, atitinkamuose statutuose gali būti numatyta, kad jie patenka į autonominių regionų atsakomybės sritį. Kompetencija autonomijos statutuose nenumatytose srityse priklauso valstybei, kurios normos kolizijos atveju turi viršenybę visais klausimais, neįeinančiais į išimtinę autonominių regionų kompetenciją. Bet kuriuo atveju visoje valstybėje galiojanti teisė yra papildoma autonominių regionų teisės atžvilgiu.“
13Dėl tarpregioninių upių baseinų atitinkamos Direktyvos 2000/60 nuostatos buvo įgyvendintos 2008 m. rugsėjo 10 d. Įsakymu ARM/2656/2008 dėl hidrologinio planavimo instrukcijų patvirtinimo (BOE, Nr. 229, 2008 m. rugsėjo 22 d., p. 38472, toliau – 2008 m. įsakymas).
142008 m. įsakymo vienintelio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „patvirtinti nurodymai taikomi Bendrijos tarpregioniniams upių baseinams“.
152011 m. gegužės 11 d. Įsakymas ARM/1195/2011 iš dalies pakeitė tam tikrus 2008 m. įsakymo (BOE, Nr. 114, 2011 m. gegužės 13 d., p. 48584, toliau – 2011 m. įsakymas) aspektus.
16Regioninių upių baseinų srityje tik Autonominė Katalonijos sritis pasinaudojo savo teisėkūros galia, kad įgyvendintų nagrinėjamas Direktyvos 2000/60 nuostatas. Šiuo tikslu ji patvirtino dvi priemones, konkrečiai kalbant, atitinkamai 2006 m. spalio 10 d. Dekretą 380/2006, patvirtinantį Hidrologinio planavimo Katalonijoje taisykles (2006 m. spalio 16 d. Diario Oficial de la Generalidad de Cataluña, Nr. 4740, p. 42776, toliau – Dekretas 380/2006), ir 2008 m. birželio 3 d. Generalidad de Cataluña vyriausybinį susitarimą (GOV/128/2008) dėl Katalonijos vandens būklės priežiūros monitoringo programos (toliau – 2008 m. vyriausybinis susitarimas).
172009 m. vasario 24 d. oficialiu įspėjimu Komisija informavo Ispanijos Karalystę, kad, jos manymu, ji netinkamai į Ispanijos teisės sistemą perkėlė tam tikras Direktyvos 2000/60 nuostatas, konkrečiai kalbant, šios direktyvos 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat V priedo 1.3 ir 1.4 skirsnius, bei netinkamai juos taikė, todėl neįvykdė įpareigojimų pagal šią direktyvą.
18Jungtinė Karalystė atsakė 2009 m. birželio 23 d. laišku.
19Manydama, kad šio atsakymo nepakanka padaryti išvadą, jog Direktyva 2000/60 buvo visiškai perkelta į nacionalinę teisę, Komisija 2010 m. kovo 22 d. Ispanijos Karalystei išsiuntė pagrįstą nuomonę ir paragino imtis reikalingų priemonių, kad būtų atsižvelgta į šią nuomonę per du mėnesius nuo gavimo. Šis terminas baigėsi 2010 m. gegužės 22 d.
20Pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Ispanijos Karalystė atsakė keturiais laiškais ir nurodė priemones, kurias artimiausiu metu priims, kad atsižvelgtų į šią nuomonę. Be to, valstybė narė nusiuntė Komisijai pažangos ataskaitas dėl minėtų priemonių rengimo, taip pat tam tikrus tuo tikslu priimtus teisės aktus. Komisijai, be kita ko, buvo nusiųstas 2011 m. įsakymas.
21Įvertinusi šiuos atsakymus, Komisija nutarė, kad padėtis, susiklosčiusi į nacionalinę teisę perkeliant Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei V priedo 1.3 ir 1.4 skirsnius, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, ir toliau buvo nepatenkinama. Todėl ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl kaltinimų, pagrįstų Direktyvos 2000/60 nuostatų neperkėlimu į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus
22Komisija sutinka, kad iš dalies Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 skirsnis ir Direktyvos 2000/60 4 stra ipsnio 8 dalis, 7 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 1 ir 2 dalys bei V priedo 1.3 skirsnis buvo perkelti į Ispanijos teisės sistemą 2008 m. įsakymo 5.1 punktu ir 2011 m. įsakymo vienintelio straipsnio 2–6 punktais. Tačiau, kadangi šie įsakymai taikomi tik tarpregioniniams upių baseinams, Komisija remdamasi tuo daro išvadą, kad minėtos Direktyvos 2000/60 nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su regioniniais Bendrijos upių baseinais.
23Ispanijos Karalystė teigia, kad įpareigojimų, kylančių iš nagrinėjamų Direktyvos 2000/60 nuostatų, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus, perkėlimą į vidaus teisę užtikrina Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalyje in fine nustatyta papildomumo sąlyga. Jos manymu, pagal minėtą papildomumo sąlygą, kai autonominė sritis, kuriai atitinkamoje srityje suteikta teisėkūros galia, neįgyvendina savo galios arba ją įgyvendina tik iš dalies, autonominės srities nereglamentuotose srityse toliau galioja visos arba dalinės valstybės normos. Remdamasi 2008 m. įsakymu Ispanijos Karalystė taip pat teigia, kad šiuo atveju regioninių upių baseinų srityje yra užtikrinamas visiškas valstybės normų taikymas. Be to, Ispanijos Karalystė kaltina Komisiją, kad norėjo nurodyti, kaip direktyva turėjo būti perkelta į šios valstybės narės nacionalinę teisę, ir taip buvo pažeista ESS 4 straipsnio 2 dalis ir SESV 288 straipsnio trečia pastraipa.
24Komisija savo ruožtu atmeta paskutinį kaltinimą. Dėl valstybės normų papildomo) taikymo regioniniams upių baseinams ji teigia, kad Ispanijos Karalystės siūlomas papildomumo sąlygos aiškinimas neatitinka Ispanijos konstitucinės teisės patvirtinto aiškinimo. Bet kuriuo atveju, Komisijos manymu, šioje byloje įsakymai, susijęs su regioniniais upių baseinais, nebuvo taikomi veiksmingai.
Teisingumo Teismo vertinimas
25Kalbant apie Komisijos kaltinimą, kad Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 skirsnis nebuvo perkeltas į nacionalinę teisę, pirmiausia reikia pažymėti, kad posėdyje Komisija kaltino tik dėl šios direktyvos V priedo 1.4.1 punkto i–iii papunkčių neperkėlimo.
26Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką direktyvos nuostatos turi būti įgyvendinamos neginčijamai privalomai, konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, kad būtų patenkinamas teisinio saugumo reikalavimas (žr., be kita ko, 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑296/01, Rink. p. I‑13909, 54 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑427/07, Rink. p. I‑6277, 55 punktą).
27Vis dėlto pagal patį SESV 288 straipsnio trečios pastraipos tekstą valstybės narės gali pasirinkti direktyvos, kurioms ji skirta, įgyvendinimo formą ir būdus, leidžiančius geriausiai užtikrinti jos siektiną tikslą. Iš šios nuostatos išplaukia, kad direktyvai perkelti į nacionalinę teisę nebūtina, kad kiekviena valstybė narė imtųsi įstatymų leidybos veiksmų.
28Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog ne visuomet yra būtina direktyvos nurodymus formaliai perkelti į aiškias ir specialias teisės normas, nes, atsižvelgiant į direktyvos turinį, jai įgyvendinti gali pakakti bendro teisinio konteksto. Konkrečiai tariant, bendrųjų konstitucinės arba administracinės teisės principų buvimas perkėlimą konkrečiais įstatymais ar kitais teisės aktais gali daryti perteklinį, tačiau su sąlyga, jog šie principai veiksmingai užtikrina, kad nacionalinės valdžios institucijos taikys visą direktyvą ir kad tuo atveju, kai nagrinėjama direktyvos nuostata yra skirta sukurti asmenims teises, šių principų nulemta teisinė situacija yra pakankamai apibrėžta ir aiški, ir jog nurodyti asmenys turi galimybę sužinoti apie tokias savo teises ir prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose (žr. 2006 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑32/05, Rink. p. I‑11323, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
29Komisijos kaltinimas nagrinėtinas atsižvelgiant į šią teismo praktiką.
30Neginčytina, kad Ispanijos Karalystė, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus, nepriėmė įstatyminių nuostatų, į nacionalinę teisę perkeliančiųjų Direktyvos 2000/60 V priedo 1.4 skirsnį, nes 2008 m. įsakymas taikomas tik tarpregioniniams upių baseinams.
31Ispanijos Karalystės teigimu, šį perkėlimą į nacionalinę teisę galiausiai užtikrina Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalyje nustatyta papildomumo sąlyga, pagal kurią, kai autonominės srities neįvykdo savo teisėkūros įgaliojimų į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2000/60, minėtiems regioniniams upių baseinams taip pat turi būti taikomas 2008 m. įsakymas.
32Pirmiausia, darant prielaidą, kad papildomumo sąlyga gali būti taikoma šioje byloje, Ispanijos Karalystė vis dėlto nepaaiškino, kaip šis principas leistų ištaisyti padėtį, kai nėra reglamentavimo, susijusio su regioninių upių baseinais, o 2008 m. įsakymo taikymo sritis yra aiškiai apribojama tarpregioniniais upių baseinais.
33Paskui pažymėtina, kad nors 2008 m. įsakymo papildomas taikymas turi būti suprantamas taip, kad, kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 23‐25 punktuose, jo 5.1 skirsnyje numatytos įgyvendinimo nuostatos regioninių upių baseinams taikomos viršijant šio įsakymo vienintelio straipsnio 2 dalies formuluotės ribas, teisinė padėtis netenkina aiškumo ir tikslumo reikalavimų, kurie taikomi perkeliantiesiems nacionalinės teisės aktams (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑372/99, Rink. p. I‑819, 18 punktą).
34Taip pat reikia pridurti, kad Komisija, kuriai šiuo klausimu Ispanijos Karalystė neprieštarauja, remdamasi 2010 m. gruodžio 15 d. Conseijo Estado ataskaita, pažymėjo šiuo metu Ispanijos konstitucinėje teisėje esantį neužtikrintumą dėl papildomumo sąlygos, kaip Sąjungos teisės įgyvendinimą užtikrinančios priemonės, taikymo apimties.
35Galiausiai pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo ( Tribunal Constitucional) praktiką, kurią Ispanijos Karalystė cituoja savo pastabose, panašu, jog Ispanijos Konstitucijos 149 straipsnio 3 dalis in fine neleidžia papildomai taikyti valstybės normų tuo atveju, kai nėra autonominės srities teisės aktų; pagal ją galima tik užpildyti identifikuotas spragas. Reikia pridurti, kad posėdyje Ispanijos Karalystė patvirtino, kad šiuo atveju autonominės srities, išskyrus Autonominę Katalonijos sritį, neįgyvendino savo teisėkūros galios. Šiomis aplinkybėmis papildomumo sąlygos taikymas regioniniams upių baseinams, išskyrus Katalonijos upių baseinus, šioje byloje nėra svarbus.
36Dėl 2008 m. įsakyme pateiktos nuorodos į regioninių upių baseinų valdymo planus, siekiant įrodyti, jog minėtas įsakymas visiškai taikomas šiems baseinams, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Ispanijos Karalystė neįrodė, jog autonominės srities veikė remdamosi teisine pareiga, kai minėtų baseinų valdymo planuose nurodė 2008 m. įsakymą. Nors tokia nuoroda atspindi vien administracinę praktiką, kuri dėl savo pobūdžio gali būti bet kada pakeista ir kuri nėra tinkamai paviešinta, ji negali būti laikoma tinkamu iš Sutarties kylančių įsipareigojimų įvykdymu (šiuo klausimu žr. 2011 m. sausio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C‑490/09, Rink. p. I‑247, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
37Dėl Ispanijos Karalystės argumento, kad Komisija, pažeisdama ESS 4 straipsnio 2 dalį ir SESV 288 straipsnį, bandė nurodyti, kaip nagrinėjamos nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisę, konstatuotina, kad šis argumentas grindžiamas klaidingu Komisijos ieškinio supratimu. Iš tikrųjų Komisija savo ieškinyje nei nurodė, nei siūlė Teisingumo Teismui, kaip nagrinėjamos Direktyvos 2000/60 nuostatos turi būti perkeltos į Ispanijos teisės sistemą.
38Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kaltinimą, susijusį su Direktyvos 2000/60 V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčių neperkėlimu į nacionalinę teisę, reikia laikyti pagrįstu.
39Neginčijama, kad baigiantis pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui galiojančioje 2008 m. įsakymo versijoje nebuvo numatyta jokia nuostata, įgyvendinanti Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei šios direktyvos V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnį.
40Savo rašytiniuose dokumentuose Ispanijos Karalystė nurodo, kad ji šias nuostatas į nacionalinę teisę perkėlė 2011 m. įsakymu, susiejusi jį su papildomumo sąlyga. Šiuo klausimu pažymėtina, kad 2011 m. įsakymas bet kuriuo atveju įsigaliojo tik pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Vengriją, C‑286/12, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
41Dėl Direktyvos 2000/60 10 straipsnio 2 dalyje nustatyto dvylikos metų termino tam tikriems šioje nuostatoje nurodytiems taršos apribojimams nustatyti ir (arba) įgyvendinti pažymėtina, kad šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje nustatomas šios direktyvos, įskaitant jos 10 straipsnį, perkėlimo į nacionalinę teisę terminas. Konstatuotina, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 7 punkte, kad Direktyvos 2000/60 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas ne šios nuostatos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, bet kontrolės įvykdymo terminas.
42Todėl kaltinimas, susijęs su Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalies, 7 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalių bei šios direktyvos V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio neperkėlimu į nacionalinę teisę, yra pagrįstas.
Dėl kaltinimų, susijusių su Direktyvos 2000/60 nuostatų neperkėlimu į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus
43Ispanijos Karalystė remiasi dviem šios autonominės srities per pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą patvirtintomis priemonėmis – Dekretu 380/2006 ir 2008 m. vyriausybiniu susitarimu, ‐ kad įrodytų iš Direktyvos 2000/60 kylančių įsipareigojimų, susijusių su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus, įvykdymą. Be to, ji nurodo tris kitas priemones, kurias ši autonominė sritis patvirtino pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui: 2010 m. lapkričio 23 d. Katalonijos upių baseino valdymo planą (toliau ‐ 2010 m. lapkričio 23 d. Valdymo planas), 2010 m. lapkričio 23 d. Generalidad de Cataluña vyriausybiniu susitarimu patvirtintą priemonių programą ir Karaliaus dekretą 1219/2011 dėl Katalonijos upių valdymo plano patvirtinimo (2011 m. rugsėjo 22 d. BOE, toliau ‐ Karaliaus dekretas 1219/2011); tačiau dėl šios paskutinės priemonės nenurodė Direktyvos 2000/60 nuostatų, kurias ja siekta perkelti.
44Komisija pažymi, kad Ispanijos Karalystė nesilaikė lojalaus bendradarbiavimo pareigos ir nepranešė Komisijai, kiek tai susiję su Katalonijos upių baseinais, Direktyvą 2000/60 perkeliančiųjų priemonių, taip pat jų nepridėjo prie savo atsiliepimo į ieškinį. Subsidiariai ji pirmiausia pažymi, kad į Karaliaus dekretą 1219/2011 negalima atsižvelgti, nes jis buvo priimtas pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.
45Preliminariai pažymėtina, kad negalima atsižvelgti į 2010 m. lapkričio 23 d. Priemonių programą ir į Karaliaus dekretą 1219/2011, kuriuos Ispanijos Karalystė nurodė kaip Direktyvos 2000/60 nuostatų perkeliančiąsias priemones, nes šios priemonės buvo priimtos pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.
46Dėl Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalies, 7 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalių Ispanijos Karalystė šiuo tikslu nurodo savo Dekretą 380/2006 ir 2008 m. vyriausybinį susitarimą dėl 2010 m. lapkričio 23 d. priemonių programos. Darytina išvada, kad šios Direktyvos 2000/60 nuostatos į nacionalinę teisę per pagrįstoje nuomonėje nustatytą terminą buvo perkeltos tik iš dalies.
47Todėl konstatuotina, kad Komisijos kaltinimai, jog Ispanijos Karalystė šių Direktyvos 2000/60 nuostatų neperkėlė į nacionalinę teisę, yra pagrįsti.
48Dėl šios direktyvos 4 straipsnio 8 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę Ispanijos Karalystė teigia, kad šios nuostatos buvo perkeltos Dekretu 380/2006. Dėl šios direktyvos V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčių perkėlimo į nacionalinę teisę ši valstybė narė tuo tikslu nurodo 2008 m. vyriausybinį susitarimą.
49Šiuo klausimu pažymėtina, kad Ispanijos Karalystė šias perkeliančiąsias priemones pirmą kartą nurodė atsiliepdama į ieškinį, o tai neatitinka valstybėms narėms tenkančios lojalaus bendradarbiavimo pareigos pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį. Tačiau šis ieškinys pareikštas ne dėl neįvykdyto įsipareigojimo pranešti, bet dėl neįvykdyto įsipareigojimo priimti direktyvą įgyvendinančius įstatymus ir kitus teisės aktus. Vien aplinkybės, jog Ispanijos Karalystė ikiteisminės procedūros stadijoje nepranešė Komisijai apie tai, kad, jos manymu, direktyva jau buvo perkelta į nacionaline teisę, nepakanka, siekiant įrodyti nurodyto įsipareigojimo neįvykdymą.
50Iš tikrųjų, jeigu Ispanijos vyriausybės nurodytos nacionalinės nuostatos galiojo pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, Teisingumo Teismas turi į jas atsižvelgti tam, kad įvertintų šio įsipareigojimo neįvykdymo realumą (žr. minėto 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 48 punktą).
51Dėl Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių ir šios direktyvos V priedo 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčių konstatuotina, kad Komisija nenurodė jokio aiškaus prieštaravimo dėl Dekreto 380/2006 ir 2008 m. vyriausybinio susitarimo, kuriais, Ispanijos Karalystės teigimu, perkeliamos Direktyvos 2000/60 nuostatos.
52Todėl kaltinimas, susijęs su Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalies ir V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčių neperkėlimu, turi būti atmestas.
53Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti tą ieškinio dalį, kurioje prašoma pripažinti, kad Ispanijos Karalystė, kiek tai susiję su Katalonijos upių baseinais, neperkėlė į nacionalinę teisę Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalies ir V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčių.
54Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Ispanijos Karalystė, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus, nepriėmusi teisės aktų, reikalingų perkelti į nacionalinę teisę Direktyvos 2000/60 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i–iii papunkčius, taip pat, kiek tai susiję su Katalonijos upių baseinais, šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
55Atmesti likusią ieškinio dalį.
56Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal šio straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.
57Kadangi šioje byloje Komisija prašė iš Ispanijos Karalystės priteisti bylinėjimosi išlaidas, Ispanijos Karalystės dauguma argumentų buvo atmesta, o tiek, kiek jie nebuvo atmesti, ji per ikiteisminę procedūrą nepateikė visos naudingos informacijos, susijusios su vidaus teisės nuostatomis, kuriomis manė įgyvendinusi įvairias Direktyvos 2000/60 jai nustatytas pareigas, iš jos reikia priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1Pripažinti, kad Ispanijos Karalystė, kiek tai susiję su regioniniais upių baseinais, išskyrus Katalonijos upių baseinus, nepriėmusi teisės aktų, reikalingų perkelti į nacionalinę teisę 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 4 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 ir 2 dalis bei V priedo, į kurį daroma nuoroda šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje, 1.3 skirsnio ir 1.4.1 poskirsnio i-iii papunkčius, taip pat, kiek tai susiję su Katalonijos upių baseinais, šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį ir 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
2Atmesti likusią ieškinio dalį.
3Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.