2010 m. kovo 25 d. (
*1)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pridėtinės vertės mokestis – Direktyva 2006/112/EB – 13 ir 132 straipsniai – Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos – Valdžios institucijos statusas – Veikla – Neapmokestinimas – Apmokestinimo išimtys – Socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriai – Euroregionai – Profesinio judumo skatinimas – Aprūpinimas personalu – Įrodinėjimo pareiga“
Byloje C‑79/09
dėl 2009 m. vasario 23 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama D. Triantafyllou ir W. Roels, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Nyderlandų Karalystę, atstovaujamą C. M. Wissels ir D. J. M. de Grave ir Y. de Vries,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai A. Rosas, U. Lõhmus, A. Ó Caoimh (pranešėjas) ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorius R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
1Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad Nyderlandų Karalystė, pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) neapmokestinusi euroregionų aprūpinimo personalu veiklos socialinės kultūros, sveikatos, ir švietimo sektoriuose skatinant profesinį judumą, neįvykdė įsipareigojimų pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos ( OL L 347, p. 1) 2 straipsnio 1 dalies c punktą, 13 straipsnį, 24 straipsnio 1 dalį ir 132 straipsnį.
2Nuo 2007 m. sausio 1 d. Direktyva 2006/112 panaikinti ir pakeisti PVM srityje galioję Bendrijos teisės aktai, be kita ko, 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas ( OL L 145, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23; toliau – Šeštoji direktyva).
3Pagal Direktyvos 2006/112 1 ir 3 konstatuojamąsias dalis nauja Šeštosios direktyvos redakcija buvo būtina siekiant pagal pertvarkytą struktūrą ir redakciją aiškiai ir racionaliai išdėstyti taikomas nuostatas, nedarant esminių pakeitimų.
4Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta:
„PVM objektas yra šie sandoriai:
<…>
5Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:
„Apmokestinamasis asmuo“ – asmuo, kuris savarankiškai bet kurioje vietoje vykdo ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą.
„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“
6Minėtos direktyvos 13 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybinės, regioninės ir vietinės valdžios institucijos ir viešosios teisės reguliuojamos kitos įstaigos nelaikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai vykdo veiklą ar sandorius, kuriuos jie vykdo kaip valdžios institucijos, net renkant mokesčius, rinkliavas, įmokas ar kitus su šia veikla ar sandoriais susijusius mokesčius.
Tačiau joms vykdant tokią veiklą ar sandorius jos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija.
Visais atvejais viešosios teisės reguliuojamos įstaigos laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, kai jos vykdo I priede išvardytą veiklą, jei toji veikla nėra vykdoma tokiu smulkiu mastu, kad ją būtų galima laikyti visiškai nereikšminga.
2Valstybės narės gali viešosios teisės reguliuojamų įstaigų vykdomą veiklą laikyti veikla, kurią šios įstaigos vykdo kaip valdžios institucijos, kai ta veikla neapmokestinama pagal 132 <…> straipsn[į].“
7Direktyvos 2006/112 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Paslaugų teikimas“ – sandoris, kuris nėra prekių tiekimas.“
8Šios direktyvos IX antraštinėje dalies „Neapmokestinimas PVM“ 2 skyriuje „Tam tikros su visuomenės interesais susijusios veiklos neapmokestinimas PVM“ esančiame 132 straipsnyje nustatyta:
„1. Sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM:
<…>
<…>
<…>
<…>
2Taikant 1 dalies o punktą valstybės narės gali nustatyti reikalingus apribojimus, visų pirma nustatyti renginių skaičių ar įplaukų sumą, kurios neviršijus įgyjama teisė neapmokestinti PVM.“
9Tame pačiame Direktyvos 2006/112 skyriuje esančiame 134 straipsnyje numatyta:
„Paslaugų teikimas ir prekių tiekimas neapmokestinami, kaip numatyta 132 straipsnio 1 dalies b, g, <…>, i,<…> ir n punktuose, kai:
101995 m. lapkričio 9 d. Europos Taryboje sudarytos Europos konvencijos dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios organų papildomu protokolu siekiama sudaryti palankesnes sąlygas ir vystyti minėtą bendradarbiavimą pasienio regionuose, be kita ko, bendrijoms ir valdžios organams steigiant tarpvalstybinio bendradarbiavimo organus, paprastai vadinamus euroregionais.
11Pagal šio protokolo 4 straipsnio 2 dalį šie organai vykdo nacionalinių bendrijų arba institucijų jiems priskirtas funkcijas, atsižvelgiant į jų tikslą ir laikantis nacionalinės teisės nuostatose numatytų sąlygų.
121968 m. birželio 28 d. pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ( Wet op de omzetbelasting) ( Staatsblad, 1968, Nr. 329) 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Administraciniuose teisės aktuose nustatytomis sąlygomis PVM neapmokestinama:
<…>
<…>
2° nutarimo dėl teisių į sveikatos priežiūrą (pagal Bendrąjį įstatymą dėl su atitinkamomis ligomis susijusių išlaidų) ( Besluit zorgaanspraken (Algemene Wet Bijzondere Ziektekosten)) 2 straipsnio 1 dalies a–e punktuose imtinai bei h punkte nurodytos paslaugos, teikiamos asmenims, kuriems, remiantis pagal Bendrąjį įstatymą dėl su atitinkamomis ligomis susijusių išlaidų parengta ataskaita, reikalingos šiuose a–e punktuose imtinai ir h punkte nurodytos priežiūros paslaugos, taip pat pagalba buityje, kaip ji suprantama pagal Socialinės paramos įstatymą ( Wet maatschappelijke ondersteuning), teikiama asmenims, kurių atveju tokios pagalbos poreikis nustatytas remiantis šiuo įstatymu. <…>;
<…>
1° švietimo paslaugos, įskaitant glaudžiai su jomis susijusias paslaugas ir prekių tiekimą, kurias teikia švietimo srities teisės įstatymuose nurodytos švietimo įstaigos, kurioms pagal teisės aktus galioja nacionalinėje švietimo sistemoje nustatyti priežiūros reikalavimai arba jos kitaip prižiūrimos ministro, atsakingo už atitinkamo švietimo sritį;
2° administracinės teisės aktuose nurodytos švietimo paslaugos, įskaitant glaudžiai su jomis susijusias paslaugas ir prekių tiekimą, <…>;
2<…> glaudžiai susijusiam prekių tiekimui ir paslaugų teikimui, kaip tai suprantama pagal 1 dalies initio o punkto 1 ir 2 papunkčius <…> išimtis netaikoma šiais atvejais:
132007 m. kovo 14 d. nutarimu „Pridėtinės vertės mokestis – aprūpinimas personalu“ (Nr. CPP 2007/347M, Staatscourant 2007, Nr. 57, toliau – 2007 m. nutarimas) finansų ministras nustatė aprūpinimo personalu tam tikruose konkrečiuose sektoriuose taisykles. Nutarimas suformuluotas taip:
„1. Įžanga
Šis nutarimas susijęs su įstatymo, kiek jis susijęs su aprūpinimu personalu, taikymu. Bendru atveju ši paslauga apmokestinama PVM. Nuspręsta, kad kai kuriais atvejais tikslinga PVM apmokestinimo netaikyti. Šie atvejai aprašyti šiame nutarime. Kai pagal šį nutarimą PVM apmokestinimas netaikomas, pirkimo mokesčio atskaita negalima.
2Bendrosios nuostatos
Pagal šį nutarimą aprūpinimu personalu laikomas atvejis, kai vienas darbdavys kitam darbdaviui siunčia darbuotoją, kuris dirba pastarojo prižiūrimas ir vadovaujamas. Šiuo atveju, be kita ko, kalbama apie komandiravimą, paslaugų teikimą, aprūpinimą ir kt. Tai, kad darbuotojas turi specifinių techninių žinių, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra susijusios su jo profesija, nereiškia, kad šis darbuotojas negalėtų dirbti prižiūrint arba vadovaujant kitam darbdaviui. <…>
3Aprūpinimas personalu socialinės kultūros sektoriuje
3.1. Bendrosios nuostatos
Aprūpinimas personalu socialinės kultūros srityje gali būti neapmokestinamas PVM, jeigu įvykdytos šios sąlygos:
B–g punktuose imtinai nurodytos sąlygos iš esmės reiškia, kad faktiškai paslaugos gavėjas yra darbdavys, kaip puikiai matyti iš g punkte nurodytos sąlygos, kad paslaugos gavėjas turi įvykdyti personalo perleidimo santykių nutraukimo finansines sąlygas. Praktika rodo, kad įvykdžius šią sąlygą kitos [b–f punktuose numatytos sąlygos] paprastai taip pat būna įvykdytos. <…> [K]ai paslaugos gavėjas neprisiima atsakomybės už pasekmes, kurių kyla arba gali kilti dėl aprūpinimo personalu pabaigos <…>, yra didelė tikimybė, kad bus iškraipyta konkurencija komercinių įdarbinimo agentūrų atžvilgiu. Taigi g punkte nurodytos sąlygos neįvykdymas savaime reiškia, kad aprūpinimo personalu veikla apmokestinama PVM.
4Aprūpinimas personalu sveikatos sektoriuje
4.1. Bendrosios nuostatos
Aprūpinimas personalu sveikatos sektoriuje gali būti neapmokestinamas PVM, jeigu įvykdomos tam tikros sąlygos. Šios sąlygos iš esmės yra tos pačios, kurios taikomos socialinės kultūros sektoriuje. Šio nutarimo 3.1 dalies b, c, d, f ir g punktuose nurodytos sąlygos taip pat taikomos aprūpinimui personalu sveikatos sektoriuje. Kartu su šiomis sąlygomis taip pat taikomos šios sąlygos:
Dėl minėtų sąlygų esmės ir taikymo apimties žr. šio nutarimo 3.1 punkto paskutinę pastraipą.
5Aprūpinimas personalu švietimo sektoriuje
Švietimo sektoriaus personalo komandiravimas už atlygį yra PVM apmokestinama paslauga. Vis dėlto tam tikromis sąlygomis aprūpinimas personalu švietimo sektoriuje gali būti neapmokestinamas PVM. Ši išimtis gali būti taikoma, jeigu įvykdytos tam tikros sąlygos. <…>
5.1. Aprūpinimas moksliniu personalu
Mokslo įstaigų abipusis aprūpinimas moksliniu personalu gali būti neapmokestinamas PVM, jeigu įvykdytos tam tikros sąlygos. Šios sąlygos iš esmės yra tos pačios, kurios taikomos aprūpinimo socialinės kultūros sektoriuje neapmokestinimo PVM atveju. Taigi šio nutarimo 3.1 dalies b, c, d, f ir g punktuose nurodytos sąlygos taip pat taikomos mokslo įstaigų abipusiam aprūpinimui moksliniu personalu. Kartu su šiomis sąlygomis taip pat taikomos šios sąlygos:
5.2. Švietimo darbuotojų veikla profesinėse organizacijose
<…> Mokslo įstaigos, kurios samdo personalą, kad pakeistų profesinėje organizacijoje laikinai dirbantįjį, gali prašyti atlyginti su šiuo pakaitiniu personalu susijusias išlaidas. Tokiu atveju mokslo įstaiga nemoka jokio PVM nuo gaunamo atlygio, susijusio su (laikinu) pakaitinio personalo samdymu. Ši taisyklė netaikoma, kai įstaigos gaunamas atlygis nesusijęs su (laikinu) jos darbuotojo pakeitimu. Tokiu atveju atitinkama įstaiga turi sumokėti PVM nuo gauto atlygio.
6Viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų personalo siuntimas į euroregionus.
Siekdama skatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą regionų lygiu [Europos Sąjunga] sudarė konvenciją, kurios pagrindu Nyderlandai sudarė bendradarbiavimo susitarimus su Belgija ir Vokietija. <…>
Šiuo metu yra daug struktūrizuotų bendradarbiavimo formų. Tokios partnerystės (toliau – euroregionai) veikla susijusi, be kita ko, su turizmu, laisvalaikiu, ekonomika, kelių eismu, kultūra ir gerove. <…> Esama įvairių euroregionų veiklos modelių ir struktūrų. Kai kurie euroregionai yra neoficialūs. Dalis jų turi privatinės teisės reglamentuojamo subjekto statusą. Kiti euroregionai yra viešosios teisės reglamentuojamos organizacijos arba siekia tokiomis tapti.
Kaip ir viešosios teisės reglamentuojami juridiniai asmenys, viešieji tarpvalstybiniai subjektai gali samdyti tarnautojus arba darbuotojus pagal privatinės teisės taisykles, o pagrindinė taisyklė yra tokia, kad visam personalui taikoma tos šalies teisė, kurioje viešasis subjektas yra įsteigtas. Euroregionui, kurio buveinė yra Belgijoje arba Vokietijoje, dirbančiam personalui iš Nyderlandų dėl to kyla sunkumų, susijusių su jų teisine padėtimi (socialinė apsauga pagal Belgijos arba Vokietijos teisę, pensijos kaupimo nutraukimas ir kt.). Šiuos sunkumus taip pat galima pašalinti pasinaudojus aprūpinimo personalu priemone.
Pirma aprašytais atvejais palankiai vertinama galimybė aprūpinimo personalu neapmokestinti PVM. Ši išimtis gali būti taikoma, jeigu aprūpinimas personalu yra struktūrinio pobūdžio ir atitinkamas euroregionas tampa faktiniu darbdaviu. Šios sąlygos yra tenkinamos šiais atvejais:
8Profesinio judumo skatinimas
8.1. Viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų darbuotojų profesinio judumo skatinimas
Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos vis labiau skatina savo personalo judumą, kai kuriuos savo darbuotojus už atlygį siųsdamos kitai organizacijai, kurioje šie darbuotojai gali įgyti naujų žinių ir kaupti patirtį.
Aprūpinimas personalu viešosios teisės reglamentuojamoms įstaigoms, kuriose profesinio judumo skatinimas yra neatsiejama personalo politikos dalis, įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones yra ypatingas atvejis. Todėl tokiais atvejais PVM neapmokestinimas galimas tam tikromis sąlygomis:
Neapmokestinimas PVM taikomas tik pirmiesiems dvylikai išsiųsto darbuotojo darbo mėnesių. Jeigu pasibaigus šiam laikotarpiui tos pačios šalys sudaro naują sutartį, pagal kurią atitinkamas darbuotojas vėl siunčiamas tokiomis pačiomis sąlygomis ne ilgesniam kaip vienų metų laikotarpiui, turės būti apskaičiuotas PVM. Vėliau paaiškėjus, kad darbuotojas buvo išsiųstas ilgiau nei sutartą maksimalų dvylikos mėnesių laikotarpį, apmokestinimo išimtis negalioja. Tokiu atveju viešosios teisės reglamentuojama įstaiga turi sumokėti PVM už visą laikotarpį, kai darbuotojas buvo išsiųstas (t. y. taip pat ir už pirmuosius dvylika mėnesių).
8.2. Pedagogų judumo skatinimas
Visais atvejais aprūpinimas personalu, kai:
neapmokestinamas PVM, jeigu įvykdytos 8.1 dalies a–g punktuose nustatytos sąlygos.
<…>“
142007 m. spalio 23 d. Komisija, taikydama EB 226 straipsnį, išsiuntė Nyderlandų Karalystei oficialų pranešimą, jame nurodė, kad 2007 m. nutarimo nuostatos galimai yra nesuderinamos su Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalies c punktu, 13, 24 ir 132 straipsniais tiek, kiek pagal jas aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos, švietimo srityse, taip pat euroregionų aprūpinimas personalu bei aprūpinimas personalu įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones yra neapmokestinamas PVM.
15Į šį oficialų pranešimą Nyderlandų Karalystė atsakė 2008 m. vasario 18 d. raštu. Savo atsakyme ji paaiškino, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2006/112 132 straipsnį ir jos tikslą paliekama pakankamai laisvės, kad abipusio aprūpinimo personalu veiklos socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose būtų galima neapmokestinti PVM 2007 m. nutarime aprašytais atvejais. Jos manymu, bet koks kitas aiškinimas reikštų galimą išlaidų augimą, dėl kurio galėtų būti apribotas sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugų prieinamumas. Dėl personalo siuntimo į euroregionus ji nurodė, kad viešosios teisės reglamentuojamų santykių integracija yra tokia, kad pagrįsta manyti, jog atitinkamos komunos ir provincijos šioje srityje veikia kaip valdžios institucijos.
16Komisijos šis atsakymas netenkino, todėl 2008 m. birželio 27 d. ji pateikė Nyderlandų Karalystei pagrįstą nuomonę.
172008 m. rugpjūčio 28 d. raštu ji atsakė į šią nuomonę, pakartojo savo argumentus ir pasiūlė Komisijai pakeisti savo vertinimą.
18Kadangi šios valstybės narės pateiktas atsakymas Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.
19Iš Komisijos ieškinio matyti, kad ji pateikia du kaltinimus Nyderlandų Karalystei. Pirmasis kaltinimas iš esmės grindžiamas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio pažeidimu tiek, kiek ši valstybė narė neapmokestina PVM aprūpinimo personalu veiklos socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose. Antrasis kaltinimas iš esmės grindžiamas šios direktyvos 13 straipsnio pažeidimu tiek, kiek minėta valstybė numato, kad PVM neapmokestinamas viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų atliekamas personalo siuntimas į euroregionus ir jų siuntimas įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones.
20Pirmiausia reikia pažymėti, kad Nyderlandų Karalystė apgailestauja dėl to, jog Komisijos ieškinyje tik pakartojamas pagrįstos nuomonės tekstas, neatsižvelgus į argumentus, pateiktus atsakant į šią nuomonę. Tokiais veiksmais Komisija neatsižvelgė į vieną iš pagrindinių ikiteisminės procedūros tikslų – apibrėžti ginčo dalyką, jeigu prireikus bus kreipiamasi į Teisingumo Teismą.
21Šiuo klausimu reikia priminti, kad ikiteisminės procedūros tikslas yra suteikti valstybei narei galimybę imtis būtinų priemonių, kad būtų tinkamai atsižvelgta į įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę arba tinkamai pasirengti gynybai nuo Komisijos suformuluotų kaltinimų. Ikiteisminės procedūros teisėtumas yra esminė garantija ne tik siekiant apsaugoti atitinkamos valstybės narės teises, bet ir užtikrinti, kad teisminis procesas, jeigu būtų pradėtas, vyktų dėl aiškiai apibrėžto ginčo (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑1/00, Rink. p. I‑9989, 53 punktą).
22Taigi per ikiteisminę procedūrą siekiama šių trijų tikslų: leisti valstybei narei nutraukti galimą pažeidimą, suteikti galimybę pasinaudoti teise į gynybą ir apibrėžti ginčo dalyką, jeigu prireikus bus kreipiamasi į Teisingumo Teismą (2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Airija, C‑362/01, Rink. I‑11433, 18 punktas).
23Šiuo atveju neginčijama, kad Komisija nesutrukdė Nyderlandų Karalystei nutraukti nurodytą pažeidimą ir nepažeidė jos teisės į gynybą.
24Dėl aplinkybės, kad Komisija savo ieškinyje neatsižvelgė į šios valstybės narės pastabas, teiktas atsakant į pagrįstą nuomonę, pažymėtina, kad, net jei būtų įrodyta, ji neturėjo jokios įtakos apibrėžiant ginčo dalyką, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 17 punkto, savo atsakyme į pagrįstą nuomonę Nyderlandų Karalystė iš esmės pakartojo argumentus, pateiktus atsakyme į oficialų pranešimą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Komisija / Airija 20 punktą).
25Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti Komisijos nurodyto įsipareigojimų neįvykdymo pagrįstumą.
26Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Komisija privalo įrodyti šį įsipareigojimų neįvykdymą. Iš tikrųjų būtent ji turi pateikti Teisingumo Teismui argumentus, reikalingus šiam valstybės įsipareigojimų neįvykdymo faktui patikrinti, ir negali remtis kokia nors prezumpcija (žr., be kita ko, 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑408/97, Rink. p. I‑6417 15 punktą ir 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑246/08, dar nepaskelbtas Rink., 52 punktą).
Dėl pirmojo kaltinimo, grindžiamo Direktyvos 2006/112 132 straipsnio pažeidimu, susijusiu su aprūpinimo personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose neapmokestinimu PVM
27Komisija tvirtina, kad aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose, įskaitant aprūpinimą personalu pastarajame sektoriuje įgyvendinant profesinio judumo priemones, turi būti apmokestinamas pagal Direktyvos 2006/112 2, 9 ir 24 straipsnius ir kad tokiam paslaugų teikimui netaikomos 132 straipsnio 1 dalies b, c, g, i ir n punktuose numatytos išimtys.
28Dėl aprūpinimo personalu švietimo sektoriuje Komisija tvirtina, kad tai negali būti laikoma paslauga, „glaudžiai susijusia“ su švietimu, kuriai, remiantis Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punktu, dėl to būtų taikoma ta pati apmokestinimo tvarka kaip ir pagrindinei paslaugai. Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, be kita ko, 1998 m. spalio 22 d. Sprendimo Madgett ir Baldwin ( C‑308/96 ir C‑94/97, Rink. p. I‑6229, 24 punktas), matyti, kad paslauga gali būti laikoma pagrindinę paslaugą papildančia paslauga, jeigu ji yra ne tikslas savaime, bet priemonė geriausiomis sąlygomis pasinaudoti pagrindine paslauga. Atrodo, kad pagal Nyderlandų teisės aktus taip nėra. Iš tikrųjų aprūpinimas personalu yra pagrindinė paslauga, o švietimo paslaugos – papildomos. Beje, 2007 m. nutarimo tikslą galima suprasti iš jo pavadinimo „Aprūpinimas personalu“.
29Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Horizon College ( C‑434/05, Rink. p. I‑4793) ir kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad aprūpinimas personalu švietimo sektoriuje gali būti laikomas glaudžiai susijusiu su švietimu, Nyderlandų teisės aktuose aprašytas aprūpinimas personalu yra susijęs ne su laikinu aprūpinimu, bet pagal 2007 m. nutarime nustatytas sąlygas turi būti struktūrinio pobūdžio. Nors tiesa, kad šioje byloje kilęs klausimas buvo susijęs tik su laikinu mokymo užduočių vykdymu, Teisingumo Teismo argumentai yra išsamesni. Iš tiesų iš šiame sprendime išdėstytų motyvų matyti, kad struktūrinis aprūpinimas personalu nepatenka į Direktyvos 2006/112 132 straipsnyje numatytų išimčių taikymo sritį, atsižvelgiant į tai, kad tiek dėl paslaugos struktūrinio pobūdžio, tiek dėl jos trukmės keičiamas šios paslaugos pobūdis. Atsižvelgiant į tai, kad ne struktūrinio pobūdžio ir trumpalaikė paslauga gali būti laikoma papildoma paslauga, ilgalaikė struktūrinė paslauga turėtų būti laikoma pagrindine paslauga.
30Be to, Komisija pažymi, kad antroji minėtame Sprendime Horizon College Teisingumo Teismo nustatyta sąlyga, kad aprūpinimas turėtų būti tokio pobūdžio ir kokybės, kad be tokios paslaugos nebūtų galima užtikrinti, jog priimančios įstaigos teikiamos švietimo paslaugos būtų tokios pačios vertės, nėra numatyta Nyderlandų teisės aktuose.
31Komisija mano, kad ši analizė taikoma mutatis mutandis aprūpinimo personalu socialinės kultūros ir sveikatos sektoriuose atveju. Be to, dėl konkretaus klausimo, susijusio su aprūpinimu pedagogais įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones, iš 2007 m. nutarimo matyti, kad toks aprūpinimas visų pirma yra personalo valdymo priemonė, o ne priemonė užtikrinti kuo geresnį mokymą. Taigi profesinio judumo skatinimas yra pagrindinis tikslas.
32Nyderlandų Karalystė paaiškina, kad socialinės kultūros sektoriuje, kuris susijęs tik „su globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies g punktą, išskyrus kultūros paslaugas, taip pat sveikatos ir švietimo sektoriuose įstaigos dažnai viena kitai padeda, įskaitant personalo poreikio patenkinimą. Tokia savitarpio pagalba galėtų būti laikina, kaip minėtame Sprendime Horizon College, arba būti labiau struktūrinio pobūdžio – taip iš esmės būtų tuo atveju, jei dvi įstaigos įdarbinimą vykdytų kartu. Tokių struktūrinio pobūdžio santykių privalumas yra tas, kad formaliai darbuotojui darbdavys yra vienas, taip išvengiant papildomų sunkumų, kurių jam kiltų turint kelis darbo santykius vienu metu.
33Nyderlandų Karalystė mano, kad šios aprūpinimo personalu paslaugos yra glaudžiai susijusios su atitinkamomis pagrindinėmis paslaugomis. Minėtame sprendime Horizon College Teisingumo Teismas nusprendė, kad pats laikinas švietimo įstaigos darbuotojų siuntimas į kitą įstaigą yra ne tikslas, o priemonė užtikrinti, kad pagrindinė paslauga, t. y. priimančios įstaigos teikiamos švietimo paslaugos, būtų teikiamos geriausiomis sąlygomis.
34Anot Nyderlandų Karalystės, nors Komisija akivaizdžiai mano, kad šie argumentai netaikomi tuo atveju, kai aprūpinimas personalu yra ne laikinas, o struktūrinio pobūdžio, jis vis dėlto nepaaiškina, kaip dėl tokio struktūrinio pobūdžio paslauga pasikeičia taip, kad ji tampa nebe papildoma paslauga, o savarankiška pagrindine paslauga. Komisija turi pateikti Teisingumo Teismui duomenis, kad jis galėtų nustatyti, ar Nyderlandų Karalystė tikrai neįvykdė įsipareigojimų. Vis dėlto Komisija nenurodė jokių teisinių ar faktinių aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti teiginį, kad struktūrinio pobūdžio aprūpinimas personalu nėra priemonė užtikrinti, kad pagrindinė paslauga būtų teikiama geriausiomis sąlygomis. Taigi reikia atmesti ieškinį dėl pareigos motyvuoti pažeidimo arba bent jau šią ieškinio dalį.
35Nyderlandų Karalystė mano, kad Teisingumo Teismo argumentai minėtame sprendime Horizon College yra taikomi ne tik laikino aprūpinimo personalu atveju, bet taip pat struktūrinio pobūdžio aprūpinimo personalu atveju. Iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas nenustatė jokios sąlygos dėl aprūpinimo personalu trukmės. Apie laikiną švietimo paslaugų teikimą Teisingumo Teismas kalbėjo tik todėl, kad šioje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės buvo susijusios būtent su laikinu aprūpinimu darbuotojais. Remiantis šiuo sprendimu, konstatuotina tik tai, kad, siekiant 2007 m. nutarime nurodytą aprūpinimą pripažinti papildoma paslauga, jis turi būti priemonė užtikrinti, kad pagrindinė paslauga teikiama geriausiomis sąlygomis.
36Nyderlandų Karalystė mano, kad struktūrinio pobūdžio aprūpinimo personalu socialinės kultūros, švietimo ir sveikatos sektoriuose veikla atitinka šią sąlygą. Taigi, pavyzdžiui, švietimo sektoriuje toks aprūpinimas yra tinkama priemonė pritraukti gerus dėstytojus ir juos išsaugoti. Todėl siekiant užtikrinti švietimo paslaugų tęstinumą, taigi, ir kokybę, svarbu, kad besimokantieji galėtų tam tikrą laiką toliau naudotis to paties dėstytojo paslaugomis. Iš tikrųjų akivaizdu, kad užtikrinant ilgesnės trukmės aprūpinimą personalu labiau prisidedama prie to, kad pagrindinė paslauga būtų teikiama geresnėmis sąlygomis, palyginti su atveju, kai aprūpinimo laikotarpis yra trumpas. Šiuo požiūriu 2007 m. nutarimo pavadinimas neturi reikšmės, nes jame tik nurodyta veikla, kuriai nustatomos PVM taikymo taisyklės.
37Be to, Nyderlandų Karalystė konstatuoja, kad nei per šį procesą, nei per ikiteisminį etapą Komisija neteigė, kad dėl nagrinėjant šį kaltinimą analizuojamų išimčių gali būti iškraipyta konkurencija. Be to, Nyderlandų valdžios institucijos vykstant šiai procedūrai negavo skundo ar kokio kito pranešimo dėl tokio konkurencijos iškraipymo konstatavimo.
38Galiausiai Nyderlandų Karalystė pažymi, kad nagrinėjamas struktūrinio pobūdžio aprūpinimas personalu taip pat yra būtinas neapmokestinamoms pagrindinėms paslaugoms teikti. Iš tikrųjų tokių aprūpinimo formų pobūdis ir kokybė yra tokie, kad be tokios paslaugos negalima būtų užtikrinti, kad atitinkamos įstaigos teikiama pagrindinė paslauga būtų tokios pačios vertės. Taigi 2007 m. nutarime numatytos išimtys atitinka Direktyvos 2006/112 134 straipsnyje nustatytą sąlygą, kad paslaugos būtų būtinos vykdomiems neapmokestinamiesiems sandoriams. Komisija neteigė ir juo labiau neįrodė, kad taip nėra.
39Šiuo kaltinimu Komisija savo ieškinyje tvirtina, kad 2007 m. nutarime numatytam aprūpinimui personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose, įskaitant aprūpinimą personalu pastarajame sektoriuje įgyvendinant profesinio judumo priemones, negali būti taikomas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies b, c, g, i ir n punktuose numatytas neapmokestinimas PVM, taigi minėtas aprūpinimas turi būti apmokestinamas PVM pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, 9 straipsnį ir 24 straipsnio 1 dalį.
40Siekdama įrodyti šio kaltinimo pagrįstumą ir atitinkamai įrodyti tariamą Nyderlandų Karalystės įsipareigojimų neįvykdymą šiuo klausimu, Komisija pateikia vienintelį argumentą, kad minėti aprūpinimo personalu atvejai negali būti laikomi „glaudžiai susijusia“ veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalį.
41Darytina išvada, kad šis Komisijos pateiktas kaltinimas yra išimtinai susijęs su klausimu, ar 2007 m. nutarime numatytas aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose, įskaitant aprūpinimą personalu pastarajame sektoriuje įgyvendinant profesinio judumo priemones, yra „glaudžiai susijusi“ veikla, kaip tai suprantama pagal minėtos 132 straipsnio 1 dalies atitinkamas nuostatas.
42Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad minėtam kaltinimui pagrįsti Komisijos nurodytame Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies c punkte, susijusiame su „medicininės priežiūros paslaug[omis]“, nėra sąvokos „glaudžiai susijusi“ veikla, kuria Komisija grindžia šį kaltinimą, ir kad pastaroji nepateikė jokio kito argumento ar konkrečios informacijos, kad įrodytų, jog minėta nuostata yra svarbi, siekiant įrodyti tame pačiame kaltinime nurodytą tariamą įsipareigojimų neįvykdymą.
43Be to, iš Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punkto ir su juo susijusios jurisprudencijos matyti, kad kiekviename ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, ir tai turi būti išdėstyta pakankamai aiškiai ir tiksliai, kad šalis atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti jam pavestą kontrolę. Darytina išvada, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti to, kad Teisingumo Teismas priims sprendimą ultra petita arba apskritai nenuspręs dėl kaltinimo (žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija / Suomija, C‑195/04, Rink. p. I‑3351 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑412/04, Rink. p. I‑619 103 punktą).
44Be to, dėl Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies n punkto, kuriuo taip pat remiasi Komisija, grįsdama pirmąjį kaltinimą, reikia pažymėti, kad savo atsiliepime į ieškinį Nyderlandų Karalystė nurodė – Komisija to neneigė – jog 2007 m. nutarime nurodytas socialinės kultūros sektorius turi būti suprantamas tik kaip susijęs su „glob[os] ir rūpyb[os] bei socialinės apsaugos darb[o paslaugų teikimu]“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies g punktą, o ne su „kultūros paslaugų teikim[u]“, kaip tai suprantama pagal minėtą 1 dalies n punktą.
45Šiomis aplinkybėmis, siekiant įvertinti pirmojo kaltinimo pagrįstumą, reikia tik išnagrinėti, ar Komisija savo ieškinyje įrodė, kad 2007 m. nutarime numatytas aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose nėra „glaudžiai susijusi“ veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies b, g ir i punktus.
46Direktyva 2006/112 nustato labai plačią PVM taikymo sritį, apimančią bet kokią gamintojo, prekybininko ar paslaugų teikėjo ūkinę veiklą. Tačiau pagal šios direktyvos 132 straipsnį tam tikra veikla neapmokestinama PVM (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 16 d. Sprendimo Canterbury Hockey Club ir Canterbury Ladies Hockey Club, C‑253/07, Rink. p. I‑7821, 15 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Eulitz, C‑473/08, dar nepaskelbtas Rink., 24 punktą).
47Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš jurisprudencijos, susijusios su Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalimi, kurios nuostatos atitinka Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, matyti, kad pagal šią nuostatą neapmokestinama tam tikra su visuomenės interesais susijusi veikla. Vis dėlto šis neapmokestinimas taikomas ne bet kokiai su visuomenės interesais susijusiai veiklai, o tik šiame skirsnyje nurodytoms ir labai išsamiai apibūdintoms jos rūšims (žr. minėto Sprendimo Horizon College 14 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir minėto Sprendimo Eulitz 26 punktą).
48Iš tos pačios jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnyje nurodyti neapmokestinimo atvejai yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurių tikslas – išvengti skirtumų taikant PVM sistemą įvairiose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Horizon College 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir minėto Sprendimo Eulitz 25 punktą).
49Sąvokos, vartojamos nurodytiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos siaurai, nes jie yra bendrojo principo, pagal kurį PVM taikomas kiekvienam apmokestinamojo asmens už atlygį vykdomam paslaugų teikimui, išimtys. Vis dėlto šios sąvokos turi atitikti šiais neapmokestinimo atvejais siekiamą tikslą ir mokesčių neutralumo principą, būdingą bendrai PVM sistemai. Taigi ši siauro aiškinimo taisyklė nereiškia, kad sąvokos, vartojamos Direktyvos 2006/112 132 straipsnyje numatytiems neapmokestinimo atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos taip, kad šie atvejai netektų savo poveikio (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Horizon College 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Don Bosco Onroerend Goed, C‑461/08, dar nepaskelbto Rink., 25 punktą ir minėto Sprendimo Eulitz 27 punktą).
50Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies b, g ir i punktuose nepateikta jame vartojamos sąvokos „glaudžiai susijusios“ veiklos apibrėžtis. Vis dėlto iš tų pačių nagrinėjamų minėto 132 straipsnio nuostatų matyti, kad jos susijusios ne su paslaugų, kurios nėra niekaip susijusios su atitinkamai „ligoninių ir medicinine priežiūra“, „globa ir rūpyba bei socialinės apsaugos darbu“ ir „vaikų ar jaunimo švietimu, mokykliniu ar universitetiniu švietimu, profesiniu mokymu ar perkvalifikavimu“, teikimu. Todėl paslaugų teikimas gali būti laikomas „glaudžiai susijusiu“ su pastaruoju paslaugų teikimu tik tuo atveju, kai jos iš tikrųjų teikiamos kaip tas paslaugas, kurios yra pagrindinės, papildančios paslaugos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Horizon College 27 ir 28 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
51Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad paslauga gali būti laikoma papildančia pagrindinę paslaugą, jeigu ji yra ne tikslas, o priemonė kuo geriau pasinaudoti pagrindine paslauga (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Madgett ir Baldwin 24 punktą;1999 m. vasario 25 d. Sprendimo CPP, C‑349/96, Rink. p. I‑973 30 punktą; 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Dornier, C‑45/01, Rink. p. I‑12911 34 punktą ir minėto Sprendimo Horizon College 29 punktą).
52Dėl aprūpinimo personalu švietimo sektoriuje minėto Sprendimo Horizon College 30 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kaip byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, teigė Komisija, švietimo įstaigos dėstytojo siuntimas į kitą įstaigą, kur jis laikinai teiktų švietimo paslaugas srityje, už kurią pastaroji atsakinga, yra veikla, kuri iš esmės gali būti pripažįstama „paslaugos tiekimu, glaudžiai susijusiu su švietimu“, kaip tai suprantama pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies i punktą, nes, esant laikinam dėstytojų trūkumui kai kuriose švietimo įstaigose, kvalifikuotų dėstytojų iš kitų įstaigų siuntimas į tas, kuriose jų trūksta, leidžia priimančios įstaigos studentams gauti geresnes švietimo paslaugas.
53Šioje byloje Komisija vis dėlto tvirtina, kad 2007 m. nutarime numatytas aprūpinimas darbuotojais švietimo sektoriuje negali būti laikomas tokia su priimančių įstaigų teikiamomis švietimo paslaugomis „glaudžiai susijusia“ veikla, nes, skirtingai nei minėtame sprendime Horizon College nagrinėtu atveju, remiantis šio nutarimo 3 punkto 1 dalies b papunktyje nustatytomis sąlygomis, minėtas aprūpinimas turi būti ne laikinas, o struktūrinio pobūdžio. Tokiu atveju, Komisijos teigimu, aprūpinimas personalu negali būti laikomas „papildoma paslauga“, kaip tai suprantama pagal atitinkamas Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, priešingai, tokia veikla savaime yra tikslas, taigi pats aprūpinimas yra pagrindinė paslauga. Be to, atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. nutarimo 4 punkto 1 dalyje ir 5 punkto 1 dalyje nustatytas toks pats struktūrinis reikalavimas dėl aprūpinimo personalu socialinės kultūros ir sveikatos sektoriuose, tas pats pasakytina mutatis mutandis dėl šių aprūpinimo personalu atvejų.
54Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors tiesa, jog minėtas Sprendimas Horizon College buvo susijęs su laikinu aprūpinimu personalu, pats tokio aprūpinimo personalu laikinas ar struktūrinis pobūdis negali būti lemiamas veiksnys siekiant nustatyti, ar jis gali būti laikomas „glaudžiai susijusia“ veikla, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies b, g ir i punktus. Iš tikrųjų remiantis šio sprendimo 51 punkte nurodyta jurisprudencija ir, kaip Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė minėto Sprendimo Horizon College 29 ir 30 punktuose, šiuo požiūriu svarbu tik išnagrinėti, ar minėtas aprūpinimas personalu pats yra ne tikslas, o priemonė sudaryti geriausias sąlygas naudotis pagrindine paslauga.
55Grįsdama savo argumentą, kad 2007 m. nutarime numatytas aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose nėra tokia „glaudžiai susijusi“ veikla, Komisija tik pabrėžia šio aprūpinimo personalu struktūrinį pobūdį, kuris, jos nuomone, reiškia, kad toks aprūpinimas personalu jokiu būdu negali būti laikomas pagrindinę paslaugą papildančia paslauga.
56Vis dėlto Komisija nepateikia jokios konkrečios informacijos, kad parodytų, kuo toks struktūrinio pobūdžio aprūpinimas personalu, kaip nagrinėjamų sektorių atveju numatytas 2007 m. nutarime, pats yra tikslas, o ne priemonė sudaryti geriausias sąlygas naudotis pagrindine paslauga. Šiuo klausimu savo ieškinyje Komisija tik pažymi, kad „atrodo“, jog pats aprūpinimas personalu švietimo sektoriuje yra tikslas. Remiantis šio sprendimo 26 punkte nurodyta jurisprudencija, būtent jai tenka pareiga įrodyti tariamą įsipareigojimų neįvykdymą ir ji negali remtis kokia nors prezumpcija.
57Priešingai, savo rašytiniuose dokumentuose Nyderlandų Karalystė išsamiai paaiškino priežastis, dėl kurių mano, kad 2007 m. nutarime numatytas struktūrinio pobūdžio aprūpinimas personalu socialinės kultūros, sveikatos ir švietimo sektoriuose leidžia užtikrinti, kad pagrindinė paslauga būtų teikiama geriausiomis sąlygomis. Visų pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 32 ir 36 punktų, šiuo klausimu Nyderlandų Karalystė pažymėjo, kad toks aprūpinimas personalu suteikia galimybę šiuose sektoriuose dirbančioms įstaigoms padėti viena kitai patenkinti personalo poreikį ir yra tinkama priemonė pritraukti bei išsaugoti kvalifikuotus darbuotojus, taip užtikrinant paslaugų, atitinkamai globos ir rūpybos arba socialinės apsaugos darbo, sveikatos priežiūros ir švietimo paslaugų, tęstinumą, taigi, ir kokybę. Reikia konstatuoti, kad Komisija savo dublike nei paneigė šiuos paaiškinimus, nei stengėsi tai padaryti.
58Tiesa, dėl dėstytojų siuntimo vykdant profesinio judumo skatinimo priemones, dėl kurio 2007 m. nutarime nustatytos konkrečios taisyklės, Komisija savo ieškinyje teigė, kad tai iš esmės yra personalo valdymo priemonė, o ne priemonė užtikrinti kuo geresnį mokymą, taigi aprūpinimas personalu turi būti laikomas pagrindiniu tikslu.
59Vis dėlto reikia konstatuoti, kad grįsdama šį teiginį Komisija tik pažymi, jog toks tikslas „kildinamas“ iš minėto nutarimo, tačiau šio teiginio niekaip nepagrindžia ir visų pirma nepaaiškina, kodėl toks tarp švietimo įstaigų vykstantis aprūpinimas personalu negalėtų būti priemonė, kuri leidžia švietimo paslaugas teikti geriausiomis sąlygomis, nepaisant to, jog Nyderlandų Karalystė aiškiai pabrėžia, kad aprūpinimas personalu švietimo sektoriuje padeda užtikrinti švietimo kokybę ir kad Direktyvos 2006/112 132 straipsnio 1 dalies i punkte aiškiai kalbama apie veiklos rūšis, glaudžiai susijusias su „profesiniu mokymu“ ir „perkvalifikavimu“.
60Darytina išvada, kad Komisija nepateikė įrodymų, jog pats 2007 m. nutarime numatytas aprūpinimas personalu nagrinėjamuose sektoriuose yra tikslas, o ne priemonė sudaryti geriausias sąlygas naudotis pagrindine paslauga.
61Tiesa, minėto Sprendimo Horizon College 34–43 ir 46 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, jog tam, kad aprūpinimas personalu kaip „glaudžiai susijusi“ veikla, šiuo atveju – švietimo paslauga, nebūtų apmokestinama, taikomos trys sąlygos, kurios iš dalies įtvirtintos Direktyvos 2006/112 132 ir 134 straipsniuose, t. y. iš esmės, pirma, kad tiek pagrindines paslaugas, tiek siuntimą, kuris su jomis glaudžiai susijęs, teiktų ir vykdytų šios direktyvos 132 straipsnio 1 dalies i punkte numatyti subjektai, antra, kad minėtas siuntimas būtų tokio pobūdžio ar kokybės, kad be jo nebūtų užtikrintas priimančios įstaigos švietimo paslaugų, todėl – ir jos studentų gauto išsilavinimo lygiavertiškumas, ir, trečia, kad tokio siuntimo tikslas iš esmės nebūtų gauti papildomų pajamų atliekant ūkines operacijas, kurios tiesiogiai konkuruoja su komercinių įstaigų, turinčių mokėti PVM, paslaugomis.
62Vis dėlto Komisija taip pat nesiekė įrodyti, kad 2007 m. nutarime numatyto aprūpinimo personalu švietimo sektoriuje atveju šios trys sąlygos nėra įvykdytos. Be to, nors Komisija mano, kad šios sąlygos mutatis mutandis taikomos aprūpinimui personalu socialinės kultūros ir sveikatos sektoriuose, ji taip pat nesiekė įrodyti, kad pastaraisiais atvejais minėtos sąlygos taip pat nebuvo įvykdytos.
63Reikia pripažinti, kad antrosios minėtame Sprendime Horizon College Teisingumo Teismo nurodytos sąlygos aiškiai nėra 2007 m. nutarimo tekste. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 57 punkte nurodytus Nyderlandų Karalystės pateiktus paaiškinimus, vien šios aplinkybės nepakanka įrodyti, jog šiame teisės akte numatytas aprūpinimas personalu nagrinėjamuose sektoriuose nėra tokio pobūdžio ar kokybės, kad be jo nebūtų užtikrintas priimančios įstaigos teikiamų paslaugų lygiavertiškumas.
64Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmasis kaltinimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo Direktyvos 2006/112 13 straipsnio pažeidimu, susijusiu su neapmokestinimu PVM, kai viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos siunčia personalą į euroregionus arba daro tai, įgyvendindamos profesinio judumo skatinimo priemones
65Komisija tvirtina, kad viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, kurios siunčia personalą į euroregionus arba daro tai, įgyvendindamos profesinio judumo skatinimo priemones, turi būti laikomos apmokestinamaisiais asmenimis, taigi jos nepatenka į Direktyvos 2006/112 13 straipsnio taikymo sritį.
66Šiuo klausimu remdamasi, be kita ko, 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimu Komisija / Prancūzija ( C‑276/97, Rink. p. I‑6251, 40 punktas) Komisija primena, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų neapmokestinimo aprėptį visų pirma lemia veiklos vykdymo būdas, nes veikla, vykdoma kaip valdžios institucijų, yra ta, kurią minėtos įstaigos vykdo pagal joms taikomą teisinę tvarką, išskyrus situacijas, kai jos veikia tokiomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatūs ekonominės veiklos vykdytojai, ir kad remiantis 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimu Fazenda Pública ( C‑446/98, Rink. p. I‑11435, 21 punktas) šiuo požiūriu reikia remtis nacionalinės teisės aktuose nustatytomis aptariamos veiklos vykdymo sąlygomis.
67Komisija mano, kad dėl tokio Nyderlandų teisės aktų aiškinimo ji turi daryti išvadą, kad viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos neapmokestinimas šioje byloje nagrinėjamu aprūpinimo darbuotojais atveju neatitinka Direktyvos 2006/112 13 straipsnio. Atsižvelgiant į tai, kad neapmokestinimo aprėptį lemia veiklos vykdymo būdas, tai, kad siunčiamo tarnautojo ir atitinkamų komunų santykius reglamentuoja viešosios teisės normos, savaime nereiškia, kad minėtos komunos šiuos tarnautojus siunčia kaip valdžios institucijos. Įdarbinimo agentūrų Europoje gausa aiškiai rodo, kad aprūpinimą personalu taip pat reglamentuoja ir privatinės teisės normos.
68Be to, Komisija nurodo „tikrai nemananti“, kad 2007 m. nutarime nustatytos personalo siuntimo į euroregionus neapmokestinimo sąlygos leidžia išvengti konkurencijos iškraipymo. Iš tiesų neapmokestinimą PVM taikant aprūpinimo personalu rinkos segmente galėtų būti iškraipyta konkurencija, nes likusi rinkos dalis tuo pasinaudoti negalėtų. Be to, iš 2008 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Isle of Wight Council ir kt. ( C‑288/07, Rink. p. I‑7203, 63 ir 64 punktai) matyti, kad taip pat svarbus poveikis potencialiai konkurencijai.
69Dėl aprūpinimo personalu įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones Nyderlandų Karalystė visų pirma mano, kad Komisija nepaaiškino, kodėl toks aprūpinimas personalu nepatenka į Direktyvos 2006/112 13 straipsnio taikymo sritį. Tokio aprūpinimo personalu neapmokestinimo srityje taikomos kitokios sąlygos, nei taikomos euroregionams. Taigi reikia atmesti ieškinį dėl pareigos motyvuoti pažeidimo arba bent jau šią ieškinio dalį.
70Bet kuriuo atveju Nyderlandų Karalystė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju aptariamą aprūpinimą personalu vykdo valdžios institucija, nes siunčiamas tarnautojas šiomis aplinkybėmis toliau vykdo valdžios institucijos veiklą, ir kad 2007 m. nutarime nustatytos konkrečios tokio aprūpinimo personalu sąlygos, kurios netaikomos privatiems asmenims ir kuriomis siekiama užtikrinti, kad neapmokestinimas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, kai tarnautojas iš tikrųjų siunčiamas tam, kad galėtų įgyti žinių ir patirties kitoje viešosios teisės reglamentuojamoje įstaigoje.
71Be to, Nyderlandų Karalystė mano, kad Komisija neteigė ir juo labiau neįrodė, kad dėl nagrinėjamo neapmokestinimo gali būti iškraipyta konkurencija. Tokiais atvejais darbuotojai siunčiami ne tam, kad būtų patenkintas darbuotojų poreikis, kurį tam tikrais atvejais galėtų tenkinti tokie privatūs ekonominės veiklos vykdytojai, kaip įdarbinimo agentūros, nes siunčiant darbuotojus siekiama užtikrinti, kad viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos personalas kitoje įstaigoje įgytų žinių ir patirties, kuriuos vėliau galės panaudoti savo institucijoje.
72Antra, dėl viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų personalo siuntimo į euroregionus Nyderlandų Karalystė teigia, kad Komisija neįrodo nei to, kad nagrinėjama veikla nėra valdžios institucijos vykdoma veikla, nei to, kad dėl neapmokestinimo iškraipoma konkurencija. Taigi remiantis šiuo motyvu ieškinys turi būti atmestas.
73Bet kuriuo atveju Nyderlandų Karalystė mano, kad personalo siuntimo į euroregionus veiklą vykdo valdžios institucijos. Iš tikrųjų, remiantis Europos konvencijos dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo tarp teritorinių bendrijų ir valdžios organų papildomu protokolu, nacionalinės valdžios institucijos šiuo tikslu siunčia nacionalinius tarnautojus į tarpvalstybinio bendradarbiavimo asociaciją, kad jie joje vykdytų valdžios institucijos funkcijas, kurias nacionalinės valdžios institucijos delegavo šiai asociacijai. Taigi tokiais atvejais tarnautojų siuntimas yra ne personalo poreikio patenkinimas, o svarbi priemonė, kuria siekiama sudaryti sąlygas euroregionuose bendradarbiauti aptariamoms teritorinėms bendrijoms ir valdžios organams bei užtikrinti, kad jos prisidėtų prie euroregionams patikėtų viešosios valdžios funkcijų vykdymo. Be to, neapmokestinamam aprūpinimui personalu taikomos teisinės sąlygos, kurios netaikomos tam tikriems ekonominės veiklos vykdytojams.
74Be to, dėl sąlygos, susijusios su konkurencijos iškraipymo nebuvimu, Nyderlandų Karalystė pažymi, kad 2007 m. nutarime nustatytos griežtos sąlygos, kuriomis siekiama tam užkirsti kelią, ir kad nagrinėjama aprūpinimo personalu veikla nekonkuruoja su tokia privačių ūkio subjektų, pavyzdžiui, įdarbinimo agentūrų, veikla, nes ji susijusi su komunos vykdoma atitinkamo personalo siuntimo į euroregionus veikla, siekiant juose aktyviai įsitraukti į bendradarbiavimą. Naujo personalo įdarbinimas per įdarbinimo agentūras nėra alternatyva, kuri leistų šį poreikį patenkinti. Dėl galimo konkurencijos iškraipymo grėsmės Komisija nepateikė jokių teisinių ar faktinių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad neapmokestinama veikla vykdoma arba gali būti vykdoma realiai konkuruojant su tam tikrais ekonominės veiklos vykdytojais.
75Pateikdama šį kaltinimą Komisija tvirtina, kad, kai viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos siunčia 2007 m. nutarime numatytą personalą į euroregionus arba tai daro įgyvendindamos profesinio judumo skatinimo priemones, netaikoma Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalyje numatyta neapmokestinimo tvarka, nes tokią aprūpinimo personalu veiklą viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos vykdo ne kaip „valdžios institucijos“, kaip tai suprantama pagal šios nuostatos pirmą pastraipą, ir kad bet kuriuo atveju dėl tokio neapmokestinimo „būtų labai iškraipoma konkurencija“, kaip tai suprantama pagal tos pačios nuostatos antrą pastraipą. Todėl tokią aprūpinimo personalu veiklą vykdančios viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos turėtų būti laikomos „apmokestinamaisiais asmenimis“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnį, todėl ir minėta aprūpinimo personalu veikla turėtų būti apmokestinama PVM pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c puntą ir 24 straipsnio 1 dalį.
76Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra daug kartų pripažinęs, jog iš Direktyvos 2006/112 sistemos ir tikslo, taip pat jos 13 straipsnio vietos Šeštąja direktyva nustatytoje bendroje PVM sistemoje matyti, kad iš principo yra apmokestinama bet kokia ekonominio pobūdžio veikla. Bendra tvarka pagal Direktyvos 2006/112 2 straipsnio 1 dalį PVM apmokestinamas paslaugų teikimas už atlygį, įskaitant atvejį, kai paslaugas teikia viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos. Direktyvos 2006/112 9 ir 13 straipsniuose nustatyta labai plati PVM taikymo sritis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Isle of Wight Council ir kt. 25–28 ir 38 punktus ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija / Airija, C‑554/07, 39 punktą).
77Vis dėlto nukrypstant nuo šios bendrosios taisyklės tam tikroms ekonominio pobūdžio veiklos rūšims netaikomas PVM. Tokia leidžianti nukrypti nuostata numatyta Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje, pagal kurią viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų kaip valdžios institucijų vykdoma veikla nėra apmokestinama šiuo mokesčiu. Vis dėlto net kai šios įstaigos tokią veiklą vykdo kaip valdžios institucijos, jos turi būti laikomos apmokestinamaisiais asmenimis pagal, be kita ko, Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, jei laikant jas neapmokestinamaisiais asmenimis būtų labai iškraipoma konkurencija (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Isle of Wight Council ir kt. 30 ir 31 punktus bei 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo SALIX Grundstücks-Vermietungsgesellschaft, C‑102/08, nepaskelbtas Rink., 62 ir 63 punktus).
78Vadinasi, šiuo atveju pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Komisija įrodė, kad 2007 m. nutarime numatytą personalo siuntimą į euroregionus ar jo siuntimą įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones vykdo ne „viešosios teisės reguliuojamos <…> įstaigos <…> kaip valdžios institucijos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. Jei į šį klausimą bus atsakyta neigiamai, reikės, antra, patikrinti, ar Komisija įrodė, kad šias įstaigas laikant PVM neapmokestinamaisiais asmenimis „būtų labai iškraipoma konkurencija“, kaip tai suprantama pagal minėtos 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
79Pirma, dėl Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog tam, kad būtų taikoma ši nuostata, turi būti įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. veiklą turi vykdyti viešosios teisės reglamentuojama įstaiga ir ji tą veiklą turi vykdyti kaip valdžios institucija (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Isle of Wight Council ir kt. 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir minėto Sprendimo Komisija / Airija, 41 punktą).
80Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškinyje Komisija neginčijo, jog 2007 m. nutarime numatytą personalo siuntimą į euroregionus ar jo siuntimą įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones vykdo ne „viešosios teisės reguliuojamos <…> įstaigos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.
81Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar Komisija įrodė, kad šitaip personalą siunčia ne viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos „kaip valdžios institucijos“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą.
82Šiuo klausimu iš jurisprudencijos, susijusios su Šeštosios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, kurios turinys atitinka Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, matyti, kad šios nuostatos apibrėžia situaciją, kai viešosios teisės reglamentuojama įstaiga veikia kaip viešosios teisės reglamentuojamas subjektas, tai yra neperžengdama savo teisinio statuso ribų vykdo veiklą ar sudaro sandorius, kurią konkuruodamas su ja privatus asmuo taip pat gali vykdyti ar kuriuos gali sudaryti, veikdamas pagal privatinės teisės normas arba pagal administracines koncesijas. Tačiau kai viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos veikia tokiomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatūs ekonominiai veiklos vykdytojai, jos negali būti laikomos subjektais, šią veiklą ar sandorius vykdančiais „kaip valdžios institucijos“ (žr., be kita ko, 1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Comune di Carpaneto Piacentino ir kt., 231/87 ir 129/88, Rink. p. 3233, 16 punktą ir 2006 m. birželio 8 d. Sprendimo Feuerbestattungsverein Halle, C‑430/04, Rink. p. I‑4999, 24 punktą).
83Reikia konstatuoti, kad grįsdama savo argumentą šiuo klausimu ieškinyje Komisija tik primena Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tačiau visai netaiko nagrinėjamų Nyderlandų teisės aktų, kad įrodytų ar bent siektų įrodyti, kad viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, kurios pagal 2007 m. nutarimą personalą siunčia į euroregionus arba tai daro įgyvendindamos profesinio judumo skatinimo priemones, veikia tokiomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir privatus ekonominės veiklos vykdytojas, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Komisija / Nyderlandai 37 punktą).
84Šiuo klausimu Komisijos trumpai aptarta aplinkybė, kad Europoje yra daug privačių ūkio subjektų, kaip antai įdarbinimo agentūrų, kurie personalu aprūpina pagal privatinės teisės normas, neturi reikšmės. Iš tikrųjų tokia aplinkybė visiškai neįrodo, kad 2007 m. nutarime numatytą personalo siuntimą į euroregionus ar jo siuntimą įgyvendinant profesinio judumo skatinimo priemones aptariamos viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos vykdo tomis pačiomis teisinėmis sąlygomis kaip ir šie privatūs ekonominės veiklos vykdytojai, o ne pagal joms taikomą teisinę tvarką; nebent patvirtina, kad tokių įstaigų veikla, kurią jos vykdo kaip „valdžios institucijos“, gali būti vykdoma konkuruojant su privačiais asmenimis, veikiančiais pagal privatinės teisės normas.
85Be to, reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 70 ir 73 punktų, Nyderlandų Karalystė rašytiniuose dokumentuose išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kodėl nagrinėjamos viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos siunčia personalą į euroregionus ar tai daro įgyvendindamos profesinio judumo skatinimo priemones kaip valdžios institucijos.
86Visų pirma ši valstybė narė šiuo klausimu pažymėjo, kad 2007 m. nutarime, kaip matyti iš jo paties teksto, tokiam aprūpinimui personalu nustatomos konkrečios sąlygos, kurios netaikomos privatiems asmenims ir kuriomis, kiek tai susiję su profesinio judumo skatinimu, siekiama užtikrinti, kad aprūpinimas personalu galėtų būti neapmokestinamas PVM tik tais atvejais, kai juo siekiama tarnautojui suteikti galimybę kitoje viešosios teisės reglamentuojamoje įstaigoje įgyti žinių ir patirties.
87Nyderlandų Karalystė taip pat paaiškino, kad personalo siuntimas į euroregionus yra ne personalo poreikio patenkinimas, o tik svarbi priemonė, kad būtų suteikta galimybė šiame procese dalyvaujančioms komunoms ir provincijoms bendradarbiauti euroregionuose ir prisidėti prie jiems patikėtų viešosios valdžios funkcijų vykdymo.
88Komisija nepaneigė šių paaiškinimų, kurie yra jau iš dalies yra aiškūs iš paties 2007 m. nutarimo teksto, ir net nesiekė to padaryti.
89Vadinasi, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė Teisingumo Teismui informacijos, kad jis galėtų konstatuoti nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą dėl sąlygos, susijusios su veiklos vykdymu atliekant „valdžios institucijos“ funkcijas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.
90Antra, dėl Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos reikia priminti, kad pagal šią nuostatą viešosios teisės reglamentuojama įstaiga, veikianti kaip valdžios institucija, turi būti laikoma „apmokestinamuoju asmeniu“, jeigu ją laikant neapmokestinamuoju asmeniu gali būti labai iškraipoma konkurencija. Taip yra tuo atveju, kai viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos vykdo veiklą, kurią su jomis konkuruodami gali vykdyti privatūs ekonominiai veiklos vykdytojai. Tikslas – užtikrinti, kad pastariesiems nebūtų sudarytos nepalankesnės sąlygos dėl to, kad jie yra apmokestinami, o viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos – ne (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Comune di Carpaneto Piacentino ir kt. 22 punktą).
91Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, be kita ko, patikslino, kad tai, ar labai iškraipoma konkurencija, o tokį iškraipymą lemtų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų, veikiančių kaip valdžios institucijos, neapmokestinimas PVM, turi būti vertinama atsižvelgiant ir į pačią nagrinėjamą veiklą, tik nevertinant konkrečios vietinės rinkos, ir ne tik į esamą, bet ir į potencialią konkurenciją, jeigu privataus ūkio subjekto galimybė įeiti į atitinkamą rinką yra reali, o ne vien hipotetinė (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Isle of Wight Council ir kt. 53 ir 65 punktus).
92Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškinyje Komisija tik nurodo „tikrai nemananti“, kad Nyderlandų teisės aktuose nustatytos neapmokestinimo PVM sąlygos leidžia išvengti konkurencijos iškraipymo. Vis dėlto ji nepateikia jokių tokio teiginio įrodymų, visų pirma siekdama įrodyti, kad tariamo konkurencijos privačių ūkio subjektų, pavyzdžiui, įdarbinimo agentūrų, vykdomos veiklos atžvilgiu iškraipymo galimybė yra ne tik teorinė, bet ir reali (pagal analogiją žr. 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑276/98, Rink. p. I‑1699, 28 punktą).
93Priešingai, kaip matyti iš šio sprendimo 71 ir 74 punktų, Nyderlandų Karalystė rašytiniuose dokumentuose išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kodėl nagrinėjamos viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos personalo siuntimas į euroregionus arba jo siuntimas įgvendinant profesinio judumo skatinimo priemones, kurio tvarką nustato 2007 m. nutarimas, negali būti laikomas konkuruojančiu su privačių ūkio subjektų vykdoma įdarbinimo veikla. Visų pirma šiuo klausimu ši valstybė narė tvirtina, kad iš esmės, atsižvelgiant į poreikių, kuriuos siekiama patenkinti vykdant minėtą siuntimą, specifiką, personalo įdarbinimas per privačius subjektus nėra tinkama alternatyva. Komisija nepaneigė ir net nesistengė paneigti šių paaiškinimų.
94Vadinasi, reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė Teisingumo Teismui informacijos, kad jis galėtų konstatuoti nurodytą įsipareigojimų neįvykdymą dėl sąlygos, susijusios su „labai iškraipoma konkurencija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/112 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą.
95Atsižvelgiant į šias aplinkybes, antrąjį kaltinimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
96Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.
97Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Nyderlandų Karalystė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Komisijos ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: nyderlandų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.