VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2008 m. sausio 24 d. (
Gerhard Schultz-Hoff
Stringer ir kt.
prieš
prieš
Deutsche Rentenversicherung Bund
Her Majesty’s Revenue and Customs
Turinys
I — Įžanga
II — Teisinis pagrindas
A — Bendrijos teisės aktai
B — Nacionalinės teisės aktai
III — Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
IV — Procesas Teisingumo Teisme
V — Pagrindiniai šalių argumentai
A — Dėl pirmojo klausimo
B — Dėl antrojo klausimo
1Pirminės pastabos
2Teisė į mokamas kasmetines atostogas kaip pagrindinė socialinė teisė
3Bendrijos teisės aktuose numatyta teisė į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką
a) Bendrijos kompetencija apibrėžti normos apsaugos sritį
b) Bendrijos teisės aktais užtikrintas apsaugos lygis
c) TDO konvencija Nr. 132 užtikrintas apsaugos lygis
4Draudimas darbo teisėje riboti minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką
a) Apribojimų draudimas TDO konvencijoje Nr. 132
b) Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų principų taikymas pagal analogiją
c) Nesuderinamumas su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies tikslu 5. Išvada
B — Dėl antrojo klausimo
VII — Išvada
„Darbo sąlygos — Darbo laiko organizavimas — Direktyva 2003/88/EB — Teisė į mokamas kasmetines atostogas — Laikinojo nedarbingumo atostogos — Kasmetinės atostogos, sutampančios su laikinojo nedarbingumo atostogomis — Kompensacija nutraukus darbo sutartį už dėl ligos nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas“
I — Įžanga
2) (toliau – Direktyva 2003/88) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimu.
II — Teisinis pagrindas
A — Bendrijos teisės aktai
3). Direktyvoje 2003/88, kaip ir Direktyvoje 93/104/, nustatyti būtiniausi saugos ir sveikatos reikalavimai dėl darbo laiko organizavimo. Direktyvos 2003/88 7 straipsnis, kuris išliko nepakitęs, suformuluotas taip:
„ Kasmetinės atostogos
1Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas pinigine kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“
B — Nacionalinės teisės aktai
„ 13 straipsnis
1Pagal 5 punktą darbuotojas turi teisę į keturias savaites kasmetinių atostogų kiekvienais atostogų metais.
5Kai darbuotojo įdarbinimo data yra vėlesnė (pagal atitinkamą susitarimą) nei pirmų jo atostogų metų pradžia, atostogos, į kurias jis turi teisę tais metais, yra 1 punkte numatyto laikotarpio, atitinkančio jo įdarbinimo pradžioje likusių atostogų metų dalį, dalis.
9Pagal šį reglamentą darbuotojui priklausančios atostogos gali būti imamos dalimis, bet
1Darbuotojui turi būti sumokėta už bet kokį kasmetinių atostogų, į kurias jis turi teisę pagal 13 straipsnį, laikotarpį, kiekvienai atostogų savaitei taikant savaitinį užmokestį.“
„1. Darbuotojas gali pasiimti atostogų, kurios jam priklauso pagal 13 straipsnį, savo pasirinktomis dienomis iš anksto pranešęs apie tai pagal 3 punktą savo darbdaviui, kuris gali nustatyti darbuotojui įvairių reikalavimų pagal 2 punktą.
2Darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo
tam tikromis dienomis, iš anksto pranešęs apie tai darbuotojui pagal 3 punktą.
3Pranešimas pagal 1 ir 2 punktus
4Atitinkama data pagal 3 punktą yra:
„1. Šis straipsnis taikomas, kai
2Kai darbuotojas paėmė mažiau atostogų, nei jam priklauso tais atostogų metais, kurie baigėsi, darbdavys turi sumokėti kompensaciją už atostogas remiantis 3 punktu.
3Kompensacija pagal 2 punktą yra
A —
atostogų, priklausančių darbuotojui pagal 13 straipsnį, laikotarpis;
B —
darbuotojo atostogų metų, kurie baigėsi prieš nutraukimo datą, dalis; ir
C —
atostogų, kurias darbuotojas paėmė tarp atostogų metų pradžios ir nutraukimo datos, laikotarpis.“
III — Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
4).
IV — Procesas Teisingumo Teisme
V — Pagrindiniai šalių argumentai
A — Dėl pirmojo klausimo
B — Dėl antrojo klausimo
1Pirminės pastabos
5). Vadinasi, nacionalinėms teisės sistemoms teisės į mokamas kasmetines atostogas įgyvendinimo srityje suteikiama didelė, nors ir ne visiškai neribota, veiksmų laisvė (
6). Tad valstybės narės, įgyvendindamos savo teisę perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, kuri joms pripažįstama Direktyvos 2003/88 7 straipsniu, visada privalo atsižvelgti į šios direktyvos tikslus.
2Teisė į mokamas kasmetines atostogas kaip pagrindinė socialinė teisė
7). Suderinant darbo laiko organizavimo taisykles Bendrijos lygiu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalius dienos ir savaitės poilsio laikotarpius ir minimalų kasmetinių atostogų laikotarpį bei atitinkamas poilsio pertraukas ir numatant maksimalų savaitės darbo laiką (
8).
9) 24 straipsnyje, kuriame pripažįstama, kad „kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat į pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas“. Ji taip pat nurodoma Europos Tarybos priimtos Socialinės chartijos (
10) 2 straipsnio 3 dalyje bei Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (
11) 7 straipsnio d punkte kaip kiekvieno žmogaus teisės į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas išraiška.
12), kuri pakeitė anksčiau galiojusią Konvenciją Nr. 52 (
13). Jose numatyti privalomi reikalavimai konvencijos šalims dėl šios pagrindinės socialinės teisės įgyvendinimo nacionalinės teisės aktais.
14). Skirtinga yra ir jų taikymo sritis asmenų atžvilgiu, taigi nėra identiška ir teisių turėtojų grupė. Be to, pasirašiusiosioms šalims, kaip šio dokumento adresatėms, paprastai paliekama didelė veiksmų laisvė jį įgyvendinant, todėl suinteresuotieji asmenys negali tiesiogiai remtis šia teise. Tačiau reikia pažymėti, kad visuose šiuose tarptautiniuose dokumentuose teisė į mokamas atostogas aiškiai priskiriama prie pagrindinių darbuotojų teisių.
15) ir tokiu būdu kompetentingai ir galutinai buvo patvirtintas jos, kaip pagrindinės teisės, pobūdis ( 16). Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog „kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“. Atsiradimo istorija rodo, kad ši nuostata buvo suformuluota remiantis Europos Tarybos priimtos Socialinės chartijos 2 straipsnio 3 dalimi bei Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos (
17) 8 punktu ir, kaip matyti iš prezidiumo sekretoriato paaiškinimų, didele dalimi buvo atsižvelgta į Direktyvą 93/104, kuri buvo dabartinės Direktyvos 2003/88 pirmtakė ( 18).
19). Kadangi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kaip ir keletas kitų pirmiau nurodytų tarptautinės teisės priemonių, neturi autentiškos teisinio taikymo srities, ji pirmiausia yra politinės deklaracijos išraiška. Tačiau, mano nuomone, būtų neteisinga teigti, kad chartija neturi jokios reikšmės aiškinant Bendrijos teisę (
20). Nepaisant to, kad į klausimą dėl galutinio chartijos teisinio statuso Europos Sąjungos teisės sistemoje dar turės būti atsakyta ateityje, ši chartija jau dabar yra konkreti bendrųjų Europos vertybių išraiška (
21).
22). Vadinasi, būtų logiška teisinio ginčo, susijusio su tam tikros pagrindinės teisės prigimtimi ir taikymo sritimi, kaip nagrinėjamasis, atveju aiškinant Direktyvos 2003/88 7 straipsnį remtis Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalies principais (
23).
3Bendrijos teisės aktuose numatyta teisė į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką
a) Bendrijos kompetencija apibrėžti normos apsaugos sritį
24). Direktyvos 2003/88 7 straipsnio nuostatose įtvirtina taisyklė, kad darbuotojui turi būti sudarytos sąlygos gerai pailsėti siekiant užtikrinti veiksmingą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą (
25).
26). Tai apima naudojimosi šia teise ir jos įgyvendinimo sąlygų nustatymą, tačiau valstybės narės turi teisę numatyti konkrečias aplinkybes, kuriomis darbuotojai gali pasinaudoti šia teise, įgyta už visus išdirbtus laikotarpius (
27).
28). Tačiau čia visada kalbama apie priemones, nustatančias naudojimosi teise į atostogas ir šios teisės įgyvendinimo sąlygas, kurias leidžia Direktyva 2003/88.
29), nuo šios įgyvendinimo tvarkos reikia atskirti nacionalinius teisės aktus dėl teisės į minimalias mokamas kasmetines atostogas egzistavimo tiek, kiek jais nustatomos sąlygos, susijusios su teisės į atostogas atsiradimu ir (arba) netekimu. Priešingai nei darbuotojo pareiga pranešti darbdaviui apie jo norą pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, nurodyta kaip įgyvendinimo tvarkos pavyzdys, kuria įgyvendinama tik koordinavimo funkcija planuojant įmonės atostogas, klausimas, kuris kyla šiuo atveju, ar iš principo pripažįstama nedarbingo dėl ligos darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas, susijęs ir su tokios pagrindinės teisės egzistavimu.
30), t. y. konkretaus šios teisės įgyvendinimo, o apie Bendrijos teisės akto, būtent Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, aprėpties nustatymą.
31).
32). Palikus tai valstybių narių kompetencijai, praktiškai taptų neįmanoma Bendrijos mastu užtikrinti panašų apsaugos lygį ir todėl pasiekti suderinimo tikslą. Dėl šios priežasties reikia atmesti Belgijos ir Čekijos vyriausybių argumentus, kad prie atostogų suteikimo sąlygų reikia priskirti taip pat teisės į atostogas praradimą ir todėl kompetenciją tai reglamentuoti turi valstybės narės.
b) Bendrijos teisės aktais užtikrintas apsaugos lygis
33) yra konstatavęs, kad ši nuostata neriboja Bendrijos įsikišimo nustatant mažesnius bendrus reikalavimus, t. y. įsikišimo mažesniu atskirų valstybių narių apsaugos lygiu. Atvirkščiai, ši sąvoka turi būti suprantama taip, kad prireikus valstybės narės galėtų nustatyti aukštesnius apsaugos standartus už tuos, kurie numatyti Bendrijos teisės aktuose.
34). Siekiant šio pirminėje teisėje numatyto tikslo, Direktyvos 2003/88 15 straipsnyje numatyta valstybių narių teisė taikyti ir skatinti priemones, kurios yra palankesnės darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos atžvilgiu. Dėl darbuotojų apsaugos lygio Direktyvos 2003/88 23 straipsnyje atitinkamai nurodyta, kad, nepažeidžiant valstybių narių teisės priimti kitokias teisės normas, atitinkančias šioje direktyvoje nustatytus būtiniausius reikalavimus, šios direktyvos įgyvendinimas negali lemti darbuotojams teikiamos apsaugos bendro lygio sumažinimo (
35).
36).
c) TDO konvencija Nr. 132 užtikrintas apsaugos lygis
37). Šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad „visi asmenys“, kuriems taikoma ši konvencija, turi teisę į mokamas kasmetines atostogas.
38). Todėl valstybės narės yra įpareigotos šias teisės normas aiškinti ir savo nacionalines teisės sistemas formuoti taip, kad darbuotojo nebuvimas darbe dėl ligos negalėtų daryti poveikio teisei į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką.
39). Todėl jis turi teisę prašyti mokamų atostogų už nedarbingumo dėl ligos laikotarpį.
4Draudimas darbo teisėje riboti minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką
a) Apribojimų draudimas TDO konvencijoje Nr. 132
40). Tai, kad nedarbingumo laikotarpiai sutapatinami su darbo laikotarpiais ir (arba) yra draudžiama įtraukti nedarbingumo dėl ligos arba dėl nelaimingo atsitikimo laikotarpius į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką, reiškia, jog siekiama išvengti, kad kasmetinės atostogos sutaptų su laikotarpiu, kuris skirtas tik laikinojo nedarbingumo atostogoms, turint omenyje specifinį šių atostogų pobūdį. Tokiu atostogų laikotarpių sutapimo draudimu atsižvelgiama į aplinkybę, kad kasmetinių atostogų ir laikinojo nedarbingumo atostogų tikslai yra skirtingi ir todėl teisiškai neturėtų būti traktuojami kaip galintys pakeisti vienas kitą.
b) Teisingumo Teismo praktikoje nustatytų principų taikymas pagal analogiją
41) ir Federatie Nederlandse Vakbeweging ( 42).
43) 11 straipsnio 2 dalies a punktą ir Direktyvos 76/207/EEB (
44) 5 straipsnio 1 dalį, kai sutampa darbuotojos motinystės atostogų datos su visam personalui kolektyvinėje sutartyje nustatytų kasmetinių atostogų datomis, darbuotoja turi teisę kasmetinėmis atostogomis pasinaudoti per kitą, o ne sutartąjį laikotarpį, kuris nesutampa su motinystės atostogų data. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad teise į kasmetines atostogas ir motinystės atostogas siekiama skirtingų tikslų. Pastarosiomis, pirma, siekiama apsaugoti moters biologinę būklę per nėštumą ir po jo, antra, laikotarpiu po nėštumo ir gimdymo siekiama apsaugoti tarp motinos ir vaiko esantį ypatingą ryšį ( 45). Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotoja turi teisę savo kasmetinėmis atostogomis pasinaudoti per kitą laikotarpį, nesutampantį su jos motinystės atostogomis (
46).
47), nes Bendrijos teisės garantuojamos atostogos negali daryti įtakos teisei gauti kitas šios teisės garantuojamas atostogas (
48).
49).
c) Nesuderinamumas su Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies tikslu
50), WTR 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienai atostogų savaitei taikomas savaitinis užmokestis. Tačiau, kaip aiškina Jungtinės Karalystės vyriausybė savo rašytinėse pastabose (
51) ir tai patikslina per posėdį, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, ligos atveju taikytinose sutartyse buvo numatyta, kad nagrinėjami darbuotojai turėjo teisę į šešių mėnesių trukmės laikinojo nedarbingumo atostogas mokant visą atlyginimą ir į po jo einantį šešių mėnesių laikotarpį mokant pusę įprastinio atlyginimo.
52) ir už tai gaunama atlyginimo dydžio kompensacija. Šios dvi atostogų rūšys negali pakeisti viena kitos dėl jų tikslų ir būtent dėl to jos nesuderinamos viena su kita, o tai teisingai pažymėjo Slovėnijos vyriausybė. Taigi sutapus kasmetinių atostogų ir nedarbingumo dėl ligos laikotarpiams savanoriškai atsisakoma teisės į atostogas, jei darbuotojas, įgyvendindamas šią teisę, sutinka nesinaudoti kasmetinėmis atostogomis ir už tai gauna piniginę kompensaciją, o tai iš esmės atitinka jų tikslą.
53) per laikinojo nedarbingumo laikotarpius. Taip pat pritariu Komisijos teiginiui, kad tokia atsisakymo galimybė kelia tam tikrą grėsmę darbuotojo teisėms. Didesnio atlyginimo mokėjimas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu gali paskatinti darbuotojus sutikti su tokios teisinės padėties netekimu. Be to, yra rizika, kad darbdavys gali priversti darbuotoją atsisakyti tokios teisės ( 54). Toks susitarimas tarp šalių sutartyje numatant iš esmės kasmetinių atostogų „išpirkimą“ akivaizdžiai prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 daliai, kurioje aiškiai numatyta, kad minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas pinigine kompensacija. Toks reglamentavimas taip pat prieštarautų darbdavio interesams, nes jis, net jei mokama didesnė kompensacija už atostogas, negali reikalauti, kad darbuotojas veiksmingai naudotų paimtas atostogas, kad pailsėtų ir atgautų jėgas.
5. Išvada
B — Dėl antrojo klausimo
55). Juo siekiama neleisti darbdaviui piktnaudžiauti „išperkant“ teisę į atostogas ir (arba) sutrukdyti darbuotojui atsisakyti atostogų tik dėl finansinių paskatų (
56).
57). Kitaip sakant, reikalavimu mokėti darbo užmokestį per atostogų laikotarpį siekiama užtikrinti, kad darbuotojas ekonomine prasme galėtų sau leisti iš tiesų pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis (
58). Pinigine kompensacija siekiama to paties. Šia už nepanaudotas atostogas mokama pinigine kompensacija visų pirma siekiama, kad darbuotojas, nutrūkus vieniems darbo santykiams, prieš pradėdamas naujus darbo santykius turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis atostogomis (
59). Todėl teisės į piniginę kompensaciją praradimas reikštų, kad negali būti įgyvendintas Direktyvos 2003/88 tikslas užtikrinti darbuotojų teisę į poilsį.
60) pripažino, kad teisė į kasmetines atostogas ir teisė gauti užmokestį už jas Direktyvoje 2003/88 laikomos vienos teisės dviem sudedamosiomis dalimis. Mano manymu, būtent toks teisės į darbo užmokestį ir teisės į piniginę kompensaciją tikslų tapatumas rodo, kad pastaroji taip pat yra neatskiriama teisės į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką dalis.
VII — Išvada
Vis dėlto jis negali pasiimti šių atostogų per laikinojo nedarbingumo atostogas.
Apskaičiuojant piniginės kompensacijos dydį reikia užtikrinti, kad darbuotojo gaunama piniginė kompensacija atitiktų jo atlyginimą.
(
1) Originalo kalba: vokiečių. (
2) OL L 299, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381. (
3) OL L 307, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197. (
4) Visi ieškovai, išskyrus S. Khan, dalyvauja šioje byloje. Nors jai ir neatstovaujama procese House of Lords, jos vardas yra minimas nacionaliniame procese įvardijant bylą. (
5) Žr. 1976 m. balandžio 8 d. Sprendimą Royer ( 48/75, Rink. p. 497, 69 ir 73 punktai), kuriame konstatuojama, kad „valstybės narės, naudodamosi EB 249 straipsnyje joms suteikta sprendimo laisve, privalo pasirinkti tas formas ir priemones, kurios, atsižvelgiant į direktyvų siekiamus tikslus, geriausiai tinka jų praktiniam veiksmingumui užtikrinti“. (
6) Žr. L. Stärker „Kommentar zur EU-Arbeitszeit-Richtlinie“, Viena, 2006, p. 81. (
7) 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU ( C-173/99, Rink. p. I-4881, 37 punktas); 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Jaeger ( C-151/02, Rink. p. I-8389, 45 ir 47 punktai); 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer ir kt. ( C-397/01–C-403/01, Rink. p. I-8835, 91 punktas) ir 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Dellas ir kt. ( C-14/04, Rink. p. I-10253, 40 punktas). (
8) 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Simap ( C-303/98, Rink. p. I-7963, 49 punktas); sprendimas BECTU (minėtas 7 išnašoje, 38 punktas); sprendimas Jaeger (minėtas 7 išnašoje, 46 punktas); 2004 m. spalio 12 d. Sprendimas Wippel ( C-313/02, Rink. p. I-9483, 4 punktas) ir sprendimas Dellas ir kt. (minėtas 7 išnašoje, 41 punktas). (
9) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri 1948 m. gruodžio 10 d. buvo priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 217 A (III). (
10) ET priimta Europos socialinė chartija buvo pateikta pasirašyti Europos Tarybos valstybėms narėms Turine 1961 m. spalio 18 d. ir įsigaliojo 1965 m. vasario 26 dieną. Jos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sutarties šalys, siekdamos veiksmingai įgyvendinti teisę į teisingas darbo sąlygas, įsipareigoja užtikrinti, kad būtų suteiktos mažiausiai dviejų savaičių mokamos kasmetinės atostogos. (
11) 1966 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vienbalsiai priėmė Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Jo 7 straipsnio d punkte nurodyta, kad „valstybės, šio Pakto Šalys, pripažįsta kiekvieno žmogaus teisę į teisingas ir palankias darbo sąlygas, kurios visų pirma užtikrintų poilsį, laisvalaikį bei pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas įprastines atostogas, taip pat apmokėjimą už darbą valstybinių švenčių dienomis“. (
12) 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos priimta Konvencija Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų (nauja 1970 m. redakcija), kuri įsigaliojo 1973 m. birželio 30 dieną. (
13) 1936 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos generalinės konferencijos priimta Konvencija Nr. 52 dėl mokamų kasmetinių atostogų, kuri įsigaliojo 1939 m. rugsėjo 22 dieną. Ši konvencija buvo išdėstyta nauja redakcija (Konvencija Nr. 132), tačiau galimybė ją ratifikuoti išliko. (
14) M. Zuleeg „Der Schutz sozialer Rechte in der Rechtsordnung der Europäischen Gemeinschaft“, Europäische Grundrechte-Zeitschrift, Nr. 15 ir 16, 1992, p. 331, nurodo, kad teisinės galios neturintys aktai, kaip antai Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, pirmiausia yra programinio pobūdžio dokumentai. Vis dėlto teisine prasme jie tampa reikšmingi tada, kai aiškindami teisės aktus arba plėtodami teisę jais remiasi teismai. W. Balz „Überblick zum sozialen Arbeitsschutz in der EU“, Europäisches Arbeits- und Sozialrecht, 38 papildymas, 1998, 4 punktas, teisingai konstatuoja, kad nors Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, kaip formali deklaracija, teisinės galios ir neturi, tačiau būtent ji tapo pagrindiniu postūmiu, kad 1989 m. pabaigoje būtų priimta Komisijos veiksmų programa dėl 1989 m. lapkričio 28 d. Bendrijos chartijos taikymo. Veiksmų programoje iš viso buvo numatyti 23 konkretūs pasiūlymai dėl direktyvų, be kita ko, darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos srityje, kurie iš esmės buvo įgyvendinti iki 1993 metų. Iš to galima daryti išvadą, kad formalios deklaracijos, kaip teisėkūros veiklos įkvėpimo šaltinis, galiausiai taip pat gali būti reikšmingos įgyvendinant jose skelbiamas pagrindines socialines teises. (
15) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje ( OL C 364, p. 1). (
16) Tokią pačią išvadą daro generalinis advokatas A. Tizzano savo 2001 m. vasario 8 d. Išvadoje, pateiktoje byloje BECTU (minėta, 26 punktas). (
17) Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija Europos bendrijos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovų buvo priimta Strasbūre 1989 m. gruodžio 9 dieną. Bendrijos chartijos 8 punkte numatyta, kad „kiekvienas Europos Bendrijos darbuotojas turi teisę į savaitės poilsio laiką ir mokamas kasmetines atostogas, kurių trukmė turi būti laipsniškai suderinta atsižvelgiant į nacionalinę praktiką“. E. Eichenhofer „Handbuch des EU-Wirtschaftsrechts“, M. A. Dauses (leid.), Miunchenas, 2004, 1 tomas, D. III., 38 ir 39 punktai, teisę į mokamas kasmetines atostogas šiame kontekste aiškiai įvardija kaip vieną iš Bendrijos chartijoje nurodytų „pagrindinių socialinių teisių“. (
18) Šiuo klausimu žr. H.-W. Rengeling „Grundrechte in der Europäischen Union“, Kelnas, 2004, 1016 punktas, p. 812. (
19) E. Riedel „Charta der Grundrechte der Europäischen Union“, Jürgen Meyer (leid.), 2-asis leidimas, Baden Badenas, 2006, 31 straipsnis, 20 punktas, mano, kad Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalies reikšmė pirmiausia yra ta, kad ji kaip neginčijamą socialinį minimumą nustato ir kaip kiekvieno asmens teisę įvardija principus, kaip antai maksimalaus darbo laiko apribojimą, teisę į dienos ir savaitės poilsį, net ir tada, kai darbo santykiai apima darbą pamainomis arba kintamą darbo laiką, bei teisę į mokamas kasmetines atostogas. (
20) Paskutinį kartą tokią nuomonę išdėsčiau savo 2007 m. gegužės 3 d. Išvadoje, pateiktoje byloje Zefeser (2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas, C-62/06, 54 punktas ir 43 išnaša) dėl Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismo procesą. Dar anksčiau tai padarė generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje, pateiktoje byloje BECTU (minėta, 28 punktas), bei generalinis advokatas P. Léger 2001 m. liepos 10 d. Išvadoje, pateiktoje byloje Taryba prieš Hautala ( C-353/99 P, Rink. p. I-9565, 73–86 punktai). Teisingumo Teismas taip pat vis dažniau remiasi Pagrindinių teisių chartijos nuostatomis. Galiausiai žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą Parlamentas prieš Tarybą ( C-540/03, Rink. p. I-5769, 38 punktas) ir ginčijamos direktyvos konstatuojamosiose dalyse esančias nuorodas į chartiją, taip pat 2007 m. kovo 13 d. Sprendimą Unibet ( C-432/05, Rink. p. I-2271, 37 punktas) ir 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimą Advocaten voor de Wereld ( C-303/05, Rink. p. I-3633, 46 punktas). (
21) Šiuo klausimu žr. M. Poiares Maduro „The double constitutional life of the Charter of Fundamental Rights“, Unión Europea y derechos fundamentales en perspectiva constitucional, Madridas, 2004, p. 306; T. Schmitz „Die Charta der Grundrechte der Europäischen Union als Konkretisierung der gemeinsamen europäischen Werte“, Die Europäische Union als Wertegemeinschaft, Berlynas, 2005, p. 85 ir U. Beyer, C. Oehme ir F. Karmrodt „Der Einfluss der Europäischen Grundrechtecharta auf die Verfahrensgarantien im Unionsrecht“, Beiträge zum Transnationalen Wirtschaftsrecht, Nr. 34, 2004 m. lapkritis, p. 14. I. García Perrote Escartín „Sobre el derecho de vacaciones“, Scritti in memoria di Massimo D’Antona, 4 tomas, 2004, p. 3586, daro prielaidą, kad tokia teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuri įtvirtinta Ispanijos Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalyje, yra išdava visų tarptautinių priemonių, susijusių su pagrindinių teisių apsauga. Jo nuomone, visos šios priemonės bendrai darė poveikį formuojantis universaliai arba netgi specifinei europinei sampratai dėl šios socialinės teisės egzistavimo. (
22) Pagal Bendrijos teisės aktus darbo sąlygų reglamentavimo sritis pirmiausia priklauso valstybių narių kompetencijai. Daugelyje konstitucijų tekstų numatytos su darbo sąlygomis susijusios garantijos, kurios apima ir darbuotojų teisę į poilsį. Pavyzdžiui, Liuksemburgo Konstitucijos 11 straipsnio 5 dalyje ir Ispanijos Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalyje valstybė įpareigojama sukurti sveikas darbo sąlygas ir užtikrinti ir (arba) pasirūpinti darbuotojų poilsiu (žr. S. González Ortega „El disfrute efectivo de la vacaciones anuales retribuidas: una cuestión de derecho y de libertad personal, de seguridad en el trabajo y de igualdad“, Revista española de derecho europeo, Nr. 11, 2004, p. 423 ir paskesni). Daug išsamesnė ir labiau Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio formuluotę atitinkanti yra Italijos Konstitucijos 36 straipsnio nuostata, kurioje, be kita ko, numatyta teisė į vieną savaitės poilsio dieną ir mokamas kasmetines atostogas. Portugalijos Konstitucija, atrodo, buvo vienas iš pavyzdžių kuriant chartijos nuostatas, nes jos 59 straipsnio 1 dalies d punkte yra nustatyta teisė į poilsį ir laisvalaikį, maksimalaus kasdienio darbo laiko apribojimą, savaitinį poilsį bei periodiškai suteikiamas mokamas atostogas (žr. J. C. Vieira De Andrade „La protection des droits sociaux fondamentaux dans l’ordre juridique du Portugal“, La protection des droits sociaux fondamentaux dans les États membres de l’Union européenne – Étude de droit c omparé, Atėnai, Briuselis ir Baden Badenas, 2000, p. 677). Daugumoje senųjų Europos Sąjungos valstybių teisė į minimalų mokamų kasmetinių atostogų laiką grindžiama paprastomis įstatymų nuostatomis, kurios atspindi svarbius antrinės teisės – direktyvų – reikalavimus tiek, kiek tai susiję su Bendrijos teisės taikymo sritimi. Tačiau naujosios valstybės, įskaitant ir Kipro Respubliką, šią teisę kodifikavo labai išsamiai. Taip galima teigti, pavyzdžiui, dėl Slovakijos Konstitucijos 36 straipsnio f punkto, Lenkijos Konstitucijos 66 straipsnio 2 dalies, Vengrijos Konstitucijos 70/B straipsnio 4 dalies, Latvijos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalies, kuriose užtikrinama teisė į mokamas kasmetines atostogas. Bendrai darbo sąlygos nurodytos Slovėnijos Konstitucijoje (66 straipsnis), Čekijos Konstitucijoje (28 straipsnis) bei Estijos Konstitucijoje (29 straipsnio 4 dalis) (žr. E. Riedel, minėtas 19 išnašoje, 31 straipsnis, 3 ir 4 punktai). (
23) S. Smismans („The Open Method of Coordination and Fundamental Social Rights“, Social Rights in Europe, Gráinne de Búrca ir Bruno de Witte (leid.), Oksfordas, 2005, p. 229) nuomone, klausimas dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio ir pagrindinių teisių, pirmiausia dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalies, santykio neišvengiamai iškils nagrinėjant bylas Teisingumo Teisme. Pagal S. Krebber („Kommentar zu EU-Vertrag und EG-Vertrag“, Christian Calliess ir Matthias Ruffert (leid.), 1-asis leidimas, Noivydas, 1999, EB 136 straipsnis, 35 punktas, p. 1365), Europos socialinė chartija ir Pagrindinių teisių chartija yra svarbios kaip pagalbos šaltinis Bendrijos lygmeniu aiškinant darbo teisės sąvokų reikšmes. L. Stärker „Kommentar zur EU-Arbeitszeit-Richtlinie“, Viena, 2006, p. 81, Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad ši nuostata įpareigoja nustatyti teisę į mokamas kasmetines atostogas, atrodytų, netgi vertina kaip turinčią norminę galią. G. Benedetti („La rilevanza giuridica della Carta Europea innanzi alla Corte di Giustizia: il problema delle ferie annuali retribuite“, Carta Europea e diritti dei privati, 2000, p. 128 ir 129) nuomone, nagrinėjant teisinį ginčą dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas negalima ignoruoti Pagrindinių teisių chartijos, nors ji ir neturi teisinės galios, nes joje pateikiamos nuostatos, atspindinčios bendrąsias valstybių narių konstitucines tradicijas. Todėl ji yra svarbus šaltinis, kuriuo galima remtis aiškinant Bendrijos teisės aktus. (
24) 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging ( C-124/05, Rink. p. I-3423, 28 punktas); sprendimas Dellas ir kt. (minėtas 7 išnašoje, 49 punktas); 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez ( C-342/01, Rink. p. I-2605, 29 punktas) ir sprendimas BECTU (minėtas 7 išnašoje, 43 punktas). (
25) Sprendimas BECTU (minėtas 7 išnašoje, 44 punktas). (
26) 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Robinson-Steele ( C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 57 punktas). (
27) Sprendimas BECTU (minėtas 7 išnašoje, 53 punktas). (
28) Žr. Komisijos pastabas, pateiktas byloje BECTU, kuriomis savo ruožtu rėmėsi generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje, pateiktoje šioje byloje (minėta 9 išnašoje, 34 punktas). (
29) Žr. mano išvados minėtoje byloje Schultz-Hoff 45–49 punktus. (
30) Sprendime BECTU (minėtas 7 išnašoje, 61 punktas) Teisingumo Teismas pripažino, kad Direktyva 93/104 nedraudžia valstybėms narėms „numatyti teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo konkrečiu atveju tvarkos, pavyzdžiui, numatyti sąlygų, kuriomis darbuotojai gali pasinaudoti atostogomis, priklausančioms jiems už pirmąsias jų darbo savaites“. (
31) Tačiau būtent to nustatyti valstybės narės ir neturi teisės (žr. 7 išnašoje minėto sprendimo BECTU 52 punktą). Valstybės narės negali vienpusiškai apriboti darbuotojams garantuotos teisės į mokamas kasmetines atostogas, nustatydamos tokią sąlygą, dėl kurios konkretūs darbuotojai šia teise negalėtų pasinaudoti. (
32) EB 137 straipsnis yra svarbiausias teisinis pagrindas direktyvoms socialinės politikos srityje priimti. Šis teisinis pagrindas numato tam tikrus derinimo proceso tikslus, kurie aiškėja kartu skaitant šio straipsnio 2 ir 1 dalis, t. y. derinimo procesu siekiama stiprinti Bendrijos remiamą ir papildomą veiklą srityse, kurios numatytos 1 dalies a–i punktuose. Pagal 1 dalies a punktą tokioms sritims priskiriama darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga. Ankstesnis pagrindas buvo EB sutarties 118 straipsnis, kuris taip pat pirmiausia buvo orientuotas į socialinę politiką ir dėl to skyrėsi nuo kitos jurisdikcijos normos, esančios EB sutarties 100a straipsnyje (dabar – EB 94 straipsnis), kuri buvo orientuota į vidaus rinką (žr. minėtą S. Krebber, 23 punktas, EB 13 straipsnis, 18 punktas, p. 133). (
33) 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimas ( C-84/94, Rink. p. I-5755, 56 punktas). (
34) Šios išvados 14 išnašoje minėtas W. Balze (38 punktas). Papildomas leidimas, 1998, 3 dalis. (
35) 1996 m. spalio 12 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Tarybą (minėtas 33 išnašoje, 42 punktas). W. Balze „Arbeitszeit, Urlaub und Teilzeitarbeit“, Europäisches Arbeits- und Sozialrecht, 79 priedas (2002 m. spalis), B 3100, 6 punktas, p. 9, Direktyvos 2003/88 nuostatas supranta kaip būtiniausius reikalavimus EB 137 straipsnio prasme, taigi valstybės narės gali nustatyti ar išlaikyti griežtesnes darbo laiko taisykles. Tačiau pagal Direktyvos 2003/88 14 straipsnį specialiosios Bendrijos nuostatos yra viršesnės už direktyvos nuostatas, neatsižvelgiant į tai, ar jų užtikrinamas apsaugos lygis yra žemesni už nustatytąjį šioje direktyvoje. (
36) Žr. sprendimą Robinson-Steele (minėtas 26 išnašoje, 62 punktas) ir sprendimą BECTU (minėtas 7 išnašoje, 41 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. W. Balze „Die Richtlinie über die Arbeitszeitgestaltung“, Europäische Zeitschrift für Wirtschaftsrecht, Nr. 7, 1994, p. 207, kuris neįžvelgia esminės teisės nukrypti nuo šios nuostatos. (
37) Šiame kontekste reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2003/88 šeštą konstatuojamąją dalį reikia atsižvelgti į TDO principus dėl darbo laiko organizavimo. Tai nurodo ir generalinė advokatė J. Kokott savo 2006 m. sausio 12 d. Išvadoje, priimtoje byloje Federatie Nederlandse Vakbeweging (24 išnašoje minėtas sprendimas). Kadangi TDO teisės aktais buvo nustatyti svarbūs tarptautiniai standartai darbo teisės srityje, mano manymu, Direktyvą 2003/88 būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindinius TDO konvencijos Nr. 132 principus. Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad šios dvi teisės priemonės turi labai daug panašumų. Vis dėlto išnagrinėjus atidžiau negalima nepastebėti, kad kai kurios Direktyvos 2003/88 nuostatos reglamentuoja plačiau negu TDO konvencijoje Nr. 132 nustatyti reikalavimai. Todėl būtų teisinga teigti, kad Direktyva 2003/88 šią konvenciją toliau plėtoja Bendrijos teisės lygmeniu (žr. J. Murray „Transnational Labour Regulation: The ILO and EC Compared“, Haga, 2001, p. 185). (
38) Todėl nėra reikalo nagrinėti klausimo, kiek valstybės narės yra saistomos skirtingomis, TDO konvencija Nr. 132 ir Direktyva 2003/88 grindžiamomis, pareigomis. Šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Tesauro pastabas 1991 m. birželio 24 d. Išvadoje, pateiktoje byloje Stoeckel (1991 m. liepos 25 d. Sprendimas, C-345/89, Rink. p. I-4047, p. 11). (
39) Generalinis advokatas A. Tizzano, kuris savo išvados byloje BECTU (minėtas 7 išnašoje) 50 punkte išreiškia abejonių dėl nacionalinės teisės aktų, kurie trukdo darbuotojams įgyti teisę į atostogas nuo pirmosios jų darbo dienos, suderinamumo su Bendrijos teise, akivaizdžiai patvirtina tokią nuomonę. (
40) Šiuo klausimu taip pat žr. 21 išnašoje minėtą García Perrote Escartín, p. 3584 ir 3595. (
41) Sprendimas Merino Gómez (minėtas 24 išnašoje). (
42) Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging (minėtas 24 išnašoje). (
43) 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo ( OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110). (
44) 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu ( OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187). (
45) Sprendimas Merino Gómez (minėtas 24 išnašoje, 32 punktas); 1998 m. spalio 27 d. Sprendimas Boyle ir kt. ( C-411/96, Rink. p. I-6401, 41 punktas); 1998 m. balandžio 30 d. Sprendimas Thibaut ( C-136/95, Rink. p. I-2011, 25 punktas); 1994 m. liepos 14 d. Sprendimas Webb ( C-32/93, Rink. p. I-3567, 20 punktas); 1994 m. gegužės 5 d. Sprendimas Habermann-Beltermann ( C-421/92, Rink. p. I-1657, 21 punktas) ir 1984 m. liepos 12 d. Sprendimas Hofmann ( 184/83, Rink. p. I-3047, 25 punktas). (
46) Sprendimas Merino Gómez (minėtas 24 išnašoje, 38 punktas). (
47) Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging (minėtas 24 išnašoje, 24 punktas) ir 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą ( C-519/03, Rink. p. I-3067, 33 punktas). (
48) Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging (minėtas 24 išnašoje, 24 punktas); sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą (minėtas 4 išnašoje, 33 punktas) ir sprendimas Merino Gómez (minėtas 24 išnašoje, 41 punktas). (
49) S. González Ortega (minėtas 22 išnašoje, p. 432) pripažįsta, kad pirmasis motinystės atostogų etapas skirtas motinos fiziniam poilsiui ir (arba) biologinei apsaugai po gimdymo. Taigi šio atostogų etapo paskirtis yra kita negu likusiųjų motinystės atostogų, kurios skirtos vaikui prižiūrėti ir motinos bei kūdikio ryšiui stiprinti. Autorius įžvelgia panašumų tarp šio pirmojo motinystės atostogų etapo ir laikinojo nedarbingumo atostogų ir todėl tvirtina, kad Teisingumo Teismo praktika, susijusi su motinystės atostogų ir kasmetinių atostogų santykiu, turi būti atitinkamai taikoma ir laikinojo nedarbingumo atostogų ir kasmetinių atostogų santykiui. (
50) 2006 m. gruodžio 13 d. House of Lords sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą 13 punktas. (
51) 2007 m. balandžio 13 d. Jungtinės Karalystės pastabų 22 punktas. (
52) P. Fischinger („Der Grundrechtsverzicht“, Juristische Schulung, 2007, Nr. 9, p. 808) teigimu, pagrindinės teisės atsisakymas turi būti traktuojamas kaip konkreti žala šią teisę turinčiam asmeniui. Tačiau tai nereiškia nuolatinio, visiško ir praktiškai sunkiai suvokiamo atsisakymo nuo viena ar keliomis pagrindinėmis teisėmis teikiamos apsaugos. Taip suvokiamas pagrindinės teisės atsisakymas turi būti aiškiai atskirtas nuo veiksmingo šios pagrindinės teisės įgyvendinimo nebuvimo. Priešingai nei paprastas veiksmingo pagrindinės teisės įgyvendinimo nebuvimas, pagrindinės teisės atsisakymas yra teisėtas, nes teisės atsisakantis asmuo yra saistomas susitarimo taip, jog vėliau jis negali ginčyti to, kad jo pagrindinei teisei buvo padaryta neteisėta žala. Pagrindinės teisės atsisakymas taip pat neturi nieko bendro su vadinamąja neigiama pagrindinių teisių dimensija, kuri apima kiekvieno asmens teisę neturėti nuomonės arba nepriklausyti jokiai religijai. R. Adam („Der Grundrechtsverzicht des Arbeitnehmers“, Arbeit und Recht, 2005, Nr. 4, p. 130) nuomone, toks atsisakymas egzistuoja, kai darbuotojo pagrindinė teisė yra ribojama sutartimi arba darbdavio reikalavimais, kurie įvykdomi už tai neatlyginant, kaip yra susitarimo atveju. Kalbant apie teisės į atostogas įgyvendinimą laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nekyla jokių klausimų dėl kokios nors darbdavio nuolaidos, nes jis tik privalo mokėti darbuotojui atlyginimo dydžio kompensaciją, bet ne kompensuoti už kasmetinių atostogų praradimą. (
53) Piktnaudžiavimas teise yra apibrėžiamas kaip netinkamas teisės naudojimas ir jis riboja galimybę įgyvendinti egzistuojančią teisę. Tai reiškia, kad formalios teisės įgyvendinimą riboja sąžiningumo principas. Asmuo, kuris turi pagrindinę teisę, kurią jis gali ginti teisme, negali ja piktnaudžiauti. Šiuo klausimu žr. Creifelds, „Rechtswörterbuch“ (teisės žodynas, leid. Klaus Weber), 17-asis leidimas, Miunchenas, 2002, p. 1109, kuris teigia, kad subjektyvia teise piktnaudžiaujama, kai ja dėl konkrečios situacijos aplinkybių naudojamasi pažeidžiant sąžiningumo principą, net jei ji formaliai ir neprieštarauja teisės aktams. (
54) Generalinė advokatė J. Kokott savo išvados byloje Federatie Nederlandse Vakbeweging (24 išnašoje minėtas sprendimas) 32 punkte nurodo tokią riziką piniginės kompensacijos už perkeltą minimalų kasmetinių atostogų laiką atveju. Jos nuomone, tokia galimybė skatina atsisakyti kasmetinių atostogų, skirtų poilsiui, ir (arba) skatina darbdavį įpareigoti atsisakyti tokių atostogų, o tai prieštarauja Direktyvos 2003/88 tikslams. (
55) Sprendimas BECTU (minėtas 7 išnašoje, 44 punktas); sprendimas Merino Gómez (minėtas 24 išnašoje, 30 punktas) ir sprendimas Robinson-Steele (minėtas 26 išnašoje, 60 punktas). (
56) Teisingumo Teismas sprendime Federatie Nederlandse Vakbeweging (minėtas 24 išnašoje, 32 punktas) pripažino, kad dėl galimybės mokėti piniginę kompensaciją už kasmetines minimalias atostogas atsirastų su Direktyvos 2003/88 tikslais nesuderinama paskata atsisakyti atostogų arba versti darbuotojus atsisakyti atostogų. M. Fenski „Urlaubsrecht im Umbruch?“, Der Betrieb, Nr. 12, 2007, p. 688 ir K. Jacobsen Münchener Anwaltshandbuch Arbeitsrecht, Wilhelm Moll (leid.), 1-asis leidimas, 2005, 25 straipsnis, 102 punktas, nurodo į neteisėtą atostogų „išpirkimo“ praktiką, taikomą esant darbo santykiams. (
57) Sprendimas Robinson-Steele (minėtas 26 išnašoje, 58 punktas). (
58) A. L. Bogg „The right to paid annual leave in the Court of Justice: the eclipse of functionalism“, European Law Review, 31 tomas, 2006, Nr. 6, p. 899. (
59) Taip pat mano ir generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje, pateiktoje byloje BECTU (minėta 7 išnašoje, 38 punktas). (
60) Minėtas 26 išnašoje, 58 punktas.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.