Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑224/01
dėl Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien (Austrija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Gerhard Köbler
ir
Republik Österreich
dėl EB sutarties 48 straipsnio (po pakeitimo – EB 39 straipsnis) ir Teisingumo Teismo praktikos, pagrįstos pirmiausia 1996 m. kovo 5 d. Sprendimu Brasserie du pêcheur ir Factortame (C-46/93 ir C-48/93, Rink. p. I-1029) ir 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Dorsch Consult (C-54/96, Rink. p. I-4961), išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J. P. Puissochet, M. Wathelet, R. Schintgen ir C. W. A. Timmermans (pranešėjas), teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas,
generalinis advokatas P. Léger,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
išklausęs 2002 m. spalio 8 d. posėdyje G. Köbler, atstovaujamo A. König, Austrijos vyriausybės, atstovaujamos E. Riedl, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dittrich, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos R. Abraham, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedamo D. Anderson ir M. Hoskins, bei Komisijos, atstovaujamos J. Sack ir H. Kreppel, žodines pastabas,
susipažinęs su 2003 m. balandžio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
12001 m. gegužės 7 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2001 m. birželio 6 d., Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien pagal EB 234 straipsnį pateikė penkis prejudicinius klausimus dėl EB sutarties 48 straipsnio (po pakeitimo – EB 39 straipsnis) ir Teisingumo Teismo praktikos, pagrįstos pirmiausia 1996 m. kovo 5 d. Sprendimu Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑6/93 ir C‑48/93, Rink. p. I-1029) ir 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimu Dorsch Consult (C‑54/96, Rink. p. I-4961), išaiškinimo.
2Šie klausimai pateikti nagrinėjant ieškinį dėl atsakomybės, kurį G. Köbler pareiškė Republik Österreich, remdamasis tuo, kad Verwaltungsgerichtshof (Aukščiausiasis administracinis teismas) sprendimu buvo pažeista Bendrijos teisė.
3Gehaltsgesetz 1956 (1956 m. Įstatymas dėl atlyginimų, BGBl, 1956/54), pakeisto 1997 m. (BGB1. I, 1997/109), (toliau – GG) 48 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Jei tai reikalinga nacionalinio arba užsienio mokslo darbuotojo ar menininko paslaugoms užtikrinti, Federacijos prezidentas gali nustatyti didesnį bazinį atlygimą nei nustatytas 48 straipsnio 2 dalyje skiriant į universiteto dėstytojo ( Bundesgesetz über die Organisation der Universitäten (Federalinis įstatymas dėl universitetų organizavimo), BGBl. 1993/805 (toliau – UOG 1993)) ar universiteto arba aukštojo mokslo įstaigos etatinio dėstytojo pareigas.“
4GG 50a straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Asmuo, bent penkiolika metų išdirbęs Austrijos universitetuose ar aukštojo mokslo įstaigose universiteto dėstytoju (UOG 1993 21 straipsnis) arba universiteto ar aukštojo mokslo įstaigos etatiniu dėstytoju, kuriam ne mažiau kaip ketverius metus buvo mokamas 50 straipsnio 4 dalyje numatytas priedas už darbo stažą, nuo tos dienos, kai yra įvykdomos šios dvi sąlygos, turi teisę gauti 50 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio specialų priedą už darbo stažą, į kurį atsižvelgiama skaičiuojant jo senatvės pensiją.“
5Nuo 1986 m. kovo 1 d. Austrijos valstybė pagal viešosios teisės reglamentuojamą sutartį G. Köbler paskyrė į Insbruko universiteto (Austrija) etatinio dėstytojo pareigas. Skiriant į šias pareigas jam buvo nustatytas dešimtos kategorijos etatinio dėstytojo atlyginimas ir paprastas priedas už darbo stažą.
61996 m. vasario 28 d. laišku G. Köbler paprašė skirti jam specialų universiteto dėstytojo priedą už darbo stažą pagal GG 50a straipsnį. Jis tvirtino, kad nors jo, kaip dėstytojo, darbo stažas Austrijos universitetuose nesiekia 15 metų, toks stažas susidaro, jei įskaitoma ir jo darbo kituose Bendrijos valstybių narių universitetuose trukmė. Jis teigė, kad sąlyga, pagal kurią atsižvelgiama tik į Austrijos universitetuose įgytą darbo stažą, neįskaitant darbo stažo kitų valstybių narių universitetuose, nuo Austrijos įstojimo į Bendriją reiškia pagal Bendrijos teisę nepateisinamą netiesioginę diskriminaciją.
7Byloje, pradėtoje pagal G. Köbler ieškinį, Verwaltungsgerichtshof (Austrija) 1997 m. spalio 22 d. Nutartimi pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kuris Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas C‑382/97 numeriu.
81998 m. kovo 11 d. laišku Teisingumo Teismo kancleris paklausė Verwaltungsgerichtshof, ar jis nenori atsiimti prašymo, atsižvelgiant į 1998 m. sausio 15 d. Sprendimą Schöning-Kougebetopoulou (C‑15/96, Rink. p. I-47).
91998 m. kovo 25 d. Nutartimi Verwaltungsgerichtshof paprašė jame nagrinėjamos bylos šalių pareikšti savo nuomonę dėl Teisingumo Teismo kanclerio prašymo, preliminariai pastebėdamas, kad teisės klausimas, dėl kurio pradėtas prejudicinio sprendimo priėmimo procesas, buvo išspręstas G. Köbler naudai.
101998 m. birželio 24 d. Nutartimi Verwaltungsgerichtshof atsiėmė prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir tos pačios dienos sprendimu atmetė G. Köbler ieškinį motyvuodamas tuo, kad specialus priedas už darbo stažą yra priemoka už lojalumą, kuria objektyviai pateisinama Bendrijos teisės nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo išimtis.
111998 m. birželio 24 d. Sprendime, be kita ko, nurodyta:
„ < ... > Verwaltungsgerichtshof 1997 m. spalio 22 d. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (byloje C-382/97) pripažino, kad „etatiniams universiteto dėstytojams mokamas specialus priedas už darbo stažą“ yra ne priemoka už lojalumą ir ne atlygis, o darbo užmokesčio dalis atsižvelgiant į karjeros sistemą.
Toks teisės aiškinimas nėra privalomas administracinio proceso šalims ir yra atmestinas.
< ... >
Iš to matyti, kad specialus priedas už darbo stažą pagal Gehaltsgesetz 1956 50a straipsnį nesusijęs su paskyrimo procedūroje taikytinu „rinkos vertės nustatymu“, o juo siekiama teigiamai skatinti mokslo darbuotojus labai besikeičiančioje darbo rinkoje daryti karjerą Austrijos universitetuose. Todėl jis nelaikytina darbo užmokesčio dalimi, nes jis, kaip priemoka už lojalumą, suponuoja apibrėžtą darbo etatiniu dėstytoju Austrijos universitetuose laikotarpį. Toks apibrėžimas iš esmės nedaro kliūčių tam, kad specialus priedas už darbo stažą būtų vertinamas kaip mėnesinio atlyginimo dalis ir dėl to ši priemoka už lojalumą būtų tęstinio pobūdžio.
Kadangi Austrijoje, bent jau šiuo atveju, už universitetus atsako tik Federacinė valstybė, Gehaltsgesetz 1956 50a straipsnio nuostatos, kitaip nei sprendimo (minėtas sprendimas Schöning-Kougebetopoulou) atveju, taikomos tik darbdaviui. Ieškovo prašymas atsižvelgti į ankstesnį darbo stažą patenka į „rinkos vertės“ nustatymą skiriant į pareigas. Į ankstesnį darbo stažą siekiant skirti specialų priedą už darbo stažą taip pat neatsižvelgiama skiriant į pareigas Austrijos mokslo darbuotojus, kurie grįžta į Austriją dėstyti po darbo užsienyje, ir tai prieštarautų siekiui kompensuoti už daugelio metų lojalumą darbdaviui, kuris, Teisingumo Teismo nuomone, pateisina nuostatą, savaime pažeidžiančią nediskriminavimo principą.
Kadangi šiuo atveju tariama teisė į specialų priedą už darbo stažą pagal Gehaltsgesetz 1956 50a straipsnį, kuria remiasi ieškovas, pagrįsta įstatyme numatyta priemoka už lojalumą ir dėl minėtų motyvų Teisingumo Teismas pripažino, jog tokia sistema pateisina nuostatą, kuri prieštarauja nediskriminavimo principui, ieškinys dėl nediskriminavimo principo pažeidimo laikytinas nepagrįstu ir turi būti atmestas < ... > .“
12G. Köbler pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo Austrijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikalaudamas atlyginti žalą, patirtą nesumokėjus jam specialaus priedo už darbo stažą. Jis tvirtina, kad 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimu buvo pažeistos tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės nuostatos, Teisingumo Teismo išaiškintos bylose, kuriose jis nusprendė, kad specialus priedas už darbo stažą nelaikytinas priemoka už lojalumą.
13Republik Österreich teigia, kad 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimu nebuvo pažeistos tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės normos. Be to, jos nuomone, Verwaltungsgerichtshof, galutinės instancijos teismo, sprendimas negali būti valstybės pareigos atlyginti žalą pagrindas.
14Manydamas, kad nagrinėjamoje byloje kyla Bendrijos teisės aiškinimo klausimas ir sprendimui priimti reikalingas jos išaiškinimas, Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią valstybės atsakomybė dėl Bendrijos teisės pažeidimo kyla, nesvarbu, kuriai valstybės narės institucijai inkriminuojamas toks pažeidimas (pavyzdžiui, (minėtas Brasserie du pêcheur ir Factortame) sprendimas), taikytina ir tuo atveju, kai tariamą Bendrijos teisės pažeidimą sudaro Aukščiausiojo valstybės narės teismo, šiuo atveju Verwaltungsgerichtshof, sprendimas?
2Teigiamai atsakius į pirmąjį klausimą:
Ar Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje turi būti nustatyta, kuris teismas yra kompetentingas nagrinėti bylas, susijusias su asmenų teisėmis, kylančiomis iš Bendrijos teisės sistemos (pavyzdžiui, minėtas Dorsch Consult sprendimas), taikytina ir tuo atveju, kai tariamą Bendrijos teisės pažeidimą sudaro Aukščiausiojo valstybės narės teismo, šiuo atveju Verwaltungsgerichtshof, sprendimas?
3Teigiamai atsakius į antrąjį klausimą:
Ar minėtame Verwaltungsgerichtshof sprendime pateiktas išaiškinimas, kad specialus priedas už darbo stažą yra priemokos už lojalumą rūšis, pažeidžia tiesiogiai taikomas Bendrijos teisės normas, visų pirma EB sutarties 48 straipsnyje įtvirtintą netiesioginės diskriminacijos draudimo principą ir su juo susijusią nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką?
4Teigiamai atsakius į trečiąjį klausimą:
Ar šia pažeista tiesiogiai taikoma Bendrijos teisės norma sukuriama ieškovui pagrindinėje byloje subjektyvi teisė?
5Teigiamai atsakius į ketvirtąjį klausimą:
Ar prašyme priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateikta pakankamai informacijos, kad jis pats galėtų nuspręsti, ar pagrindinėje byloje Verwaltungsgerichtshof akivaizdžiai ir gerokai viršijo savo diskreciją, ar į šį klausimą turi atsakyti klausimą pateikęs Austrijos teismas?“
15Pateikdamas pirmąjį ir antrąjį klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar principas pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti joms inkriminuojamu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tada, kai pažeidimas padarytas galutinės instancijos teismo sprendimu, ir, jei taip, ar kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje turi būti paskirtas teismas, kurio kompetencijai priklauso nagrinėti bylas dėl tokios žalos atlyginimo.
16G. Köbler, Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija mano, kad valstybės narės atsakomybė gali kilti ir tuo atveju, jei Bendrijos teisės pažeidimą padarė teismas. Tačiau šios vyriausybės ir Komisija teigia, kad ši atsakomybė turi būti ribojama ir jai turi būti taikomos įvairios ribojančios sąlygos, be tų, kurios nustatytos minėtame sprendime Brasserie du pêcheur ir Factortame.
17Šiuo klausimu Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės tvirtina, kad „pakankamai rimtas pažeidimas“ šio sprendimo prasme būtų tik tuo atveju, jei teismas padarytų labai sunkų ir akivaizdų taikomos Bendrijos teisės pažeidimą. Vokietijos vyriausybės nuomone, teismo padarytas teisės normos pažeidimas yra labai sunkus ir akivaizdus tik tuo atveju, kai Bendrijos teisės aiškinimas ar netaikymas yra, pirma, objektyviai nepateisinamas ir, antra, subjektyviai gali būti laikomas tyčiniu pažeidimu. Tokių ribojančių kriterijų taikymas pagrįstas siekiant apsaugoti res judicata galios principą ir teismo nepriklausomumą. Be to, ribota valstybės atsakomybė už klaidingu teismo sprendimu padarytą žalą, Vokietijos vyriausybės nuomone, atitinka valstybių narių teisės sistemoms būdingą bendrąjį principą EB 288 straipsnio prasme.
18Vokietijos ir Nyderlandų vyriausybės tvirtina, kad valstybės narės atsakomybė turi kilti tik dėl tų teismo sprendimų, kurių negalima apskųsti, nes EB 234 straipsnyje pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo nustatyta tik tokius sprendimus priimantiems teismams. Nyderlandų vyriausybė teigia, kad valstybės atsakomybė turi kilti tik akivaizdaus ir rimto šios pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pažeidimo atveju.
19Komisija nurodo, kad valstybės atsakomybė už teismų sprendimais padarytą žalą yra ribota visose valstybėse narėse ir šio apribojimo reikia siekiant užtikrinti galutinių sprendimų res judicata galią ir teisės stabilumą. Dėl šios priežasties ji laikosi tos nuomonės, kad pripažinti pakankamai rimtą Bendrijos teisės pažeidimą galima tik tuomet, kai nacionalinis teismas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo įgaliojimais arba akivaizdžiai pažeidžia Bendrijos teisės prasmę ir turinį. Šiuo atveju Verwaltungsgerichtshof inkriminuojamas pažeidimas yra pateisinamas ir šis faktas yra vienas iš kriterijų, leidžiančių padaryti išvadą, kad nėra pakankamai rimto teisės pažeidimo (žr. 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Haim, C-424/97, Rink. p. I-5123, 43 punktą).
20Republik Österreich ir jos vyriausybė (toliau kartu – Austrijos Respublika) ir Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės teigia, kad valstybės narės atsakomybė negali kilti dėl teismo padaryto Bendrijos teisės pažeidimo. Jos pateikia argumentus, pagrįstus res judicata galia, teisinio saugumo principu, teisminės valdžios nepriklausomumu, teisminės valdžios vieta Bendrijos teisės sistemoje ir palyginimu su Teisingumo Teisme nagrinėtomis bylomis dėl Bendrijos atsakomybės pagal EB 288 straipsnį.
21Austrijos Respublika pirmiausia tvirtina, kad galutinės instancijos teismo sprendimo vertinimo peržiūrėjimas būtų nesuderinamas su tokio teismo paskirtimi, nes jo sprendimu siekiama galutinai užbaigti ginčą. Be to, kadangi 1998 m. birželio 24 d. Sprendime Verwaltungsgerichtshof detaliai išnagrinėjo Bendrijos teisę, šiai neprieštarautų tai, kad neliktų kitos galimybės ginčą nagrinėti Austrijos teisme. Be to, Austrijos Respublika teigia, kad, esant panašioms aplinkybėms, valstybės narės atsakomybės sąlygos negali skirtis nuo Bendrijos atsakomybės sąlygų. Kadangi 288 straipsnio antroji pastraipa netaikoma Teisingumo Teismo padarytam Bendrijos teisės pažeidimui, nes tokiu atveju jis pats turėtų nagrinėti su paties padaryta žala susijusį klausimą ir kartu būtų šalis ir teismas, valstybių narių atsakomybė taip pat negali kilti dėl galutinės instancijos teismo padarytos žalos.
22Be to, Austrijos Respublika tvirtina, kad EB 234 straipsniu nesiekiama suteikti teisių asmenims. Vykstant prejudicinio sprendimo procesui Teisingumo Teisme šalys pagrindinėje byloje negali pakeisti nei prejudicinių klausimų, nei reikalauti, kad jie būtų paskelbti nesusijusiais su byla (1965 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Singer 44/65, Rink. p. 1191). Valstybės narės atsakomybė gali atsirasti tik pažeidus normas, kuriomis asmenims suteikiamos teises. Todėl ji negali kilti, jei EB 234 straipsnį pažeidžia galutinį sprendimą priimantis teismas.
23Prancūzijos vyriausybė teigia, kad teisės reikalauti atlyginti žalą dėl tariamai klaidingo Bendrijos teisės taikymo galutiniu nacionalinio teismo sprendimu pripažinimas prieštarautų res judicata principui, Teisingumo Teismo pripažintam 1999 m. birželio 1 d. Sprendime Eco Swiss (C‑126/97, Rink. p. I-3055). Ši vyriausybė pabrėžia, kad absoliučios galutinio teismo sprendimo galios principas yra labai svarbus teisės viršenybe ir pagarba teismo sprendimams grindžiamose teisės sistemose. Pripažinus valstybės atsakomybę už teismo padarytą Bendrijos teisės pažeidimą, šia viršenybe ir pagarba būtų suabejota.
24Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad iš esmės, išskyrus, kai pažeidžiamos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) nuostatos, Karūnai negali būti iškeltas ieškinys dėl žalos, padarytos teismo sprendimu, atlyginimo. Ji priduria, kad Bendrijos teisės normomis suteiktų teisių veiksmingos apsaugos principas, iš kurio kyla valstybės atsakomybės principas, nėra absoliutus, ir kaip pavyzdį nurodo naikinamuosius terminus. Ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti grindžiamas šiuo principu tik retais atvejais kai kurių aiškiai apibrėžtų nacionalinių teismų sprendimų atžvilgiu. Todėl teisės į teismų sprendimais padarytų nuostolių atlyginimą pripažinimo nauda yra ribota. Jungtinės Karalystės vyriausybė teigia, kad reikia suderinti šią naudą ir tam tikrus labai svarbius veiksnius.
25Šiuo klausimu ji remiasi, pirma, teisinio saugumo ir res judicata galios principais. Įstatymais atgrasoma nuo teismo sprendimų užginčijimo, išskyrus apeliacinio skundo atvejį. Taip siekiama apsaugoti laimėjusios šalies interesus ir sustiprinti bendrąjį interesą – užtikrinti teisinio saugumo principą. Anksčiau Teisingumo Teismas išreiškė ketinimą riboti veiksmingos apsaugos principą siekdamas užtikrinti „nacionalines teismines sistemas grindžiančius principus, pavyzdžiui, teisinio saugumo principą ir jį išreiškiantį res judicata principą“ (minėto sprendimo Eco Swiss 43–48 punktai). Valstybės atsakomybės už teismo padarytą pažeidimą pripažinimas sukeltų teisinę sumaištį ir neaiškumą bylos šalims dėl jų padėties.
26Antra, Jungtinės Karalystės vyriausybė tvirtina, kad teisminės valdžios autoritetas ir reputacija sumažėtų, jei dėl teismo klaidos ateityje galėtų būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo. Trečia, ji teigia, kad teisminės valdžios nepriklausomumas yra pagrindinis visų valstybių narių konstitucinės teisės sistemų principas, kurio vis dėlto niekada negalima laikyti visiškai įgyvendintu. Valstybės atsakomybės už teismo sprendimus pripažinimas galėtų sukelti pavojų šiam nepriklausomumui.
27Ketvirta, suteikti nacionaliniams teismams kompetenciją spręsti bylas, kuriose taikoma Bendrijos teisė, reikštų pripažinti, jog šie teismai kartais padarys klaidų, dėl kurių nebus galima pateiktų skundų apeliacine tvarka ar kitaip jų ištaisyti. Šis trūkumas visada buvo laikomas priimtinu. Šiuo klausimu Jungtinės Karalystės vyriausybė pažymi, kad jei už teisminės valdžios klaidą turėtų atsakyti valstybė, o Teisingumo Teismas turėtų atsakyti į su šia atsakomybe susijusį prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismui būtų suteikta teisė ne tik spręsti, ar nacionalinių aukščiausiųjų teismų sprendimai yra teisingi, bet ir įvertinti, ar jų tariamai padarytos klaidos yra rimtos ir atleistinos. Tokios situacijos pasekmės akivaizdžiai nebūtų palankios gyvybiškai svarbiam Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų santykiui.
28Penkta, Jungtinės Karalystės vyriausybė nurodo, kad būtų sudėtinga nustatyti, kuris teismas yra kompetetingas spręsti bylas dėl valstybės atsakomybės būtent Jungtinėje Karalystėje, atsižvelgiant tiek į jos centralizuotą teismų sistemą, tiek į griežtą stare decisis principo taikymą. Šešta, ji teigia, kad, pripažinus valstybių atsakomybę už klaidingus teisminės valdžios sprendimus, tokiomis pačiomis sąlygomis turi būti pripažinta ir Bendrijos atsakomybė už Bendrijos teismų pažeidimus.
29Dėl antrojo prejudicinio klausimo G. Köbler, Austrijos ir Vokietijos vyriausybės nurodo, kad kiekvienos valstybės narės teisės sistemoje turi būti nustatytas teismas, turintis kompetenciją spręsti ginčus dėl iš Bendrijos teisės kylančių individualių teisių. Todėl į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.
30Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, principas yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis (1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt. , C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I-5357, 35 punktas; minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 31 punktas; 1996 m. kovo 26 d. Sprendimo British Telecommunications, C‑392/93, Rink. p. I-1631, 38 punktas; 1996 m. gegužės 23 d. Sprendimo Hedley Lomas, C‑5/94, Rink. p. I-2553, 24 punktas; 1996 m. spalio 8 d. Sprendimo Dillenkofer ir kt., C‑178/94, C‑179/94 ir C‑188/94–C‑190/94, Rink. p. I-4845, 20 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Norbrook Laboratories, C‑127/95, Rink. p. I-1531, 106 punktas ir minėto sprendimo Haim 26 punktas).
31Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad šis principas taikomas visais atvejais, kai valstybė narė pažeidžia Bendrijos teisę, nesvarbu, kurios valstybės narės institucijos veiksmais ar neveikimu buvo padarytas pažeidimas (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 32 punktas; 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Konle, C‑302/97, Rink. p. I-3099, 62 punktas ir minėto sprendimo Haim 27 punktas).
32Tarptautinėje teisėje valstybė, kuriai kyla atsakomybė dėl tarptautinio įsipareigojimo pažeidimo, yra laikoma vienu subjektu, nesvarbu, ar pažeidimą, dėl kurio atsirado žala, padarė įstatymų leidžiamoji, teisminė ar vykdomoji valdžia. Bendrijos teisės sistemoje a fortiori turi būti taip pat, nes visos valstybės institucijos, įskaitant leidžiamąją valdžią, vykdydamos savo funkcijas privalo laikytis Bendrijos teisės normų, tiesiogiai reguliuojančių privačių asmenų situaciją (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 34 punktas).
33Remiantis pagrindiniu teisminės valdžios vaidmeniu saugant privačių asmenų teises, kylančias iš Bendrijos teisės normų, būtų suabejota šių normų veiksmingumu ir susilpnėtų jose užtikrinamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų tam tikromis sąlygomis gauti žalos, padarytos valstybės narės galutinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pažeidžiama Bendrijos teisė, atlyginimo.
34Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad galutinį sprendimą priimantis teismas pagal apibrėžimą yra paskutinė instancija, kur privatūs asmenys gali remtis jiems Bendrijos teisėje pripažintomis teisėmis. Kadangi šių teisių pažeidimas galutiniu šio teismo sprendimu paprastai nebegali būti ištaisytas, iš asmenų negalima atimti galimybės patraukti atsakomybėn valstybę siekiant apginti savo teises.
35Be to, siekiant išvengti būtent Bendrijos teisės asmenims suteikiamų teisių pažeidimų pagal EB 234 straipsnio trečiąją pastraipą, teismas, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti toliau skundžiami, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą.
36Todėl iš reikalavimų, tampriai susijusių su asmenų, besiremiančių Bendrijos teise, teisių apsauga, matyti, kad šiems asmenims turi būti suteikta galimybė nacionaliniame teisme gauti žalos, padarytos galutinės instancijos teismo sprendimu pažeidžiant šias teises, atlyginimą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 35 punktą).
37Kai kurios šioje byloje pastabas pateikusios vyriausybės tvirtino, kad valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą principas negali būti taikomas galutinį sprendimą priimančiam nacionaliniam teismui. Šiuos teiginius jos visų pirma grindė teisinio saugumo principu, tiksliau galutinio teismo sprendimo galios principu, teismo nepriklausomumu ir autoritetu bei tuo, kad nėra teismo, kompetentingo spręsti ginčus dėl valstybės atsakomybės už tokius sprendimus.
38Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad galutinio teismo sprendimo galios principo svarba neginčijama (žr. minėto sprendimo Eco Swiss 46 punktą). Kad būtų užtikrintas tiek teisės ir teisinių santykių stabilumas, tiek tinkamas teisingumo vykdymas, svarbu, jog teismų sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus apskundimo terminui tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami.
39Tačiau reikia turėti omeny, kad valstybės atsakomybės už galutinės instancijos teismo sprendimą principo pripažinimas savaime nereiškia, kad yra ginčijama tokio sprendimo res judicata galia. Bylos dėl valstybės narės atsakomybės dalykas nebūtinai yra toks pats ir jos šalys nebūtinai yra tos pačios šalys kaip ir bylos, kurioje buvo priimtas res judicata galią įgijęs sprendimas. Iš tiesų laimėjusiam bylą dėl valstybės narės atsakomybės ieškovui priteisiamas patirtos žalos atlyginimas, tačiau nebūtinai panaikinama galutinio teismo sprendimo, kuriuo buvo padaryta žala, res judicata galia. Bet kuriuo atveju esantis Bendrijos teisės sistemos dalimi valstybės atsakomybės principas reikalauja ne peržiūrėti teismo sprendimą, kuriuo buvo padaryta žala, o ją atlyginti.
40Iš to matyti, kad galutinio teismo sprendimo galios principas neprieštarauja tam, kad būtų pripažinta valstybės atsakomybė už galutinės instancijos teismo sprendimą.
41Reikia taip pat atmesti teismo nepriklausomumu ir autoritetu pagrįstus argumentus.
42Dėl teismo nepriklausomumo reikia pabrėžti, kad nagrinėjamas atsakomybės principas susijęs ne su asmenine teisėjo, o su valstybės atsakomybe. Tai, kad tam tikromis sąlygomis valstybei kyla atsakomybė už Bendrijos teisei prieštaraujančius teismo sprendimus, nekelia konkretaus pavojaus galutinės instancijos teismo nepriklausomumui.
43Dėl argumento, pagrįsto galutinės instancijos teismo autoriteto sumažėjimo rizika, kad jo galutiniai sprendimai gali būti netiesiogiai ginčijami bylose dėl valstybės atsakomybės už tokius sprendimus, reikia pastebėti, kad galima teigti, jog teisė tam tikromis sąlygomis reikalauti klaidingu teismo sprendimu padarytos žalos atlyginimo taip pat gali būti vertinama kaip gerinanti teisės sistemos kokybę ir kartu didinanti teisminės valdžios autoritetą.
44Kelios vyriausybės taip pat nurodė, kad valstybės atsakomybės už nacionalinio galutinės instancijos teismo sprendimą principo taikymo kliūtį sudaro tai, kad sunku paskirti teismą, turintį kompetenciją spręsti ginčus dėl tokiais sprendimais padarytos žalos atlyginimo.
45Kadangi iš esmės dėl priežasčių, susijusių su būtinybe asmenims užtikrinti Bendrijos teisės normomis suteiktų teisių apsauga, Bendrijos teisės sistemos dalimi esantis valstybės atsakomybės principas turi būti taikomas galutinės instancijos nacionalinių teismų sprendimams, valstybės narės privalo suinteresuotiesiems asmenims suteikti galimybę šiuo principu remtis, suteikdamos tinkamą teisių gynimo būdą. Šio principo taikymo negali paneigti tai, kad nėra kompetentingo teismo.
46Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, nesant Bendrijos teisės nuostatų, pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisės aktus skiriami kompetentingi teismai ir nustatomi ieškinių, skirtų užtikrinti visišką asmenų teisių, kylančių iš Bendrijos teisės, apsaugą, pareiškimo procedūriniai reikalavimai (žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Rewe, 33/76, Rink. p. 1989, 5 punktą; Sprendimo Comet, 45/76, Rink. p. 2043, 13 punktą; 1980 m. vasario 27 d. Sprendimo Just, 68/79, Rink. p. 501, 25 punktą; minėto sprendimo Frankovich ir kt. 42 punktą; Sprendimo Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I-4599, 12 punktą).
47Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės turi kiekvienu atveju užtikrinti veiksmingą iš Bendrijos teisės sistemos kylančių asmens teisių apsaugą, Teisingumo Teismas negali kištis į kompetencijos problemų, kurios gali kilti nacionalinių teismų organizavimo sistemoje kvalifikuojant kai kurias Bendrijos teise grindžiamas teisines situacijas, sprendimą (1996 m. sausio 18 d. Sprendimo SEIM, C‑446/93, Rink. p. I-73, 32 punktas ir minėto sprendimo Dorsch Consult 40 punktas).
48Reikia pridurti, kad nors priežastys, susijusios su res judicata galios principo paisymu ar teismo nepriklausomumu, galėtų turėti įtakos tam, kad nacionalinėse teisės sistemose būtų taikomi kartais labai griežti galimybės patraukti valstybę atsakomybėn už klaidingais teismo sprendimais padarytą žalą apribojimai, dėl jų tokia galimybė nepanaikinama visiškai. Kaip savo nuomonės 77–82 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, valstybės atsakomybės principo taikymas teismo sprendimams, nors ir ribotomis bei skirtingomis sąlygomis, buvo vienaip ar kitaip pripažintas visose valstybėse narėse.
49Reikia pastebėti, kad EŽTK, tiksliau jos 41 straipsniu, Europos žmogaus teisių teismui suteikiama galimybė už pagrindinės teisės pažeidimą priteisti iš valstybės jos veiksmais nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimą. Iš šio teismo praktikos matyti, kad toks atlyginimas gali būti priteistas ir tais atvejais, kai pažeidimas buvo padarytas galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu (žr. dar nepaskelbtą 2000 m. kovo 21 d. EŽTT sprendimą Dulaurans prieš Prancūziją).
50Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad principas, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti dėl joms inkriminuojamo Bendrijos teisės pažeidimo asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tuo atveju, kai pažeidimas buvo padarytas galutinės instancijos teismo sprendimu. Teismą, kompetentingą spręsti ginčus dėl žalos atlyginimo, kiekviena valstybė narė skiria remdamasi savo teisės sistema.
51Kalbant apie sąlygas, kurioms esant valstybė narė turi atlyginti dėl jai inkriminuojamo Bendrijos teisės pažeidimo privatiems asmenims padarytą žalą, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad jos yra trys, t. y. pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai rimtas; egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (minėto sprendimo Haim 36 punktas).
52Valstybės atsakomybei už Bendrijos teisę pažeidžiančiu galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu padarytą žalą taikytinos tos pačios sąlygos.
53Nagrinėjant antrą sąlygą ir jos taikymą nustatant galimą valstybės atsakomybę už galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu padarytą žalą, reikia atsižvelgti į teisminių funkcijų specifinį pobūdį ir teisinio saugumo teisėtus reikalavimus. Tokį teiginį taip pat gina šioje byloje pastabas pateikusios valstybės narės. Valstybės atsakomybė už Bendrijos teisės pažeidimą galutinės instancijos teismo sprendimu gali kilti tik išimtiniais atvejais, kai teismas akivaizdžiai pažeidė taikytiną teisę.
54Siekdamas nustatyti, ar ši sąlyga buvo įvykdyta, prašymą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visus jam pateiktą nagrinėti situaciją apibūdinančius veiksnius.
55Tarp šių veiksnių pirmiausia yra pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnis, pažeidimo tyčia, teisės klaidos pateisinamas pobūdis ar, atvirkščiai, prireikus Bendrijos institucijos pozicija ir atitinkamo teismo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal EB 234 straipsnio trečiąją pastraipą neįvykdymas.
56Bet kuriuo atveju Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai atitinkamas sprendimas buvo priimtas akivaizdžiai pažeidžiant Teisingumo Teismo praktiką toje srityje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 57 punktą).
57Trys šio sprendimo 51 punkte nurodytos sąlygos yra būtinos ir pakankamos suteikti asmenims teisę į žalos atlyginimą, nors tai nereiškia, kad pagal nacionalinę teisę valstybės atsakomybė gali kilti ir mažiau griežtomis sąlygomis (žr. minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 66 punktą).
58Atsižvelgdama į tiesiogiai Bendrijos teisėje įtvirtintą teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos šios sąlygos, valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes remdamasi nacionaline teise dėl valstybės atsakomybės, su sąlyga, kad nacionalinės teisės aktais nustatytos žalos atlyginimo sąlygos nėra mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais vidaus teise grindžiamais reikalavimais, ir nėra suformuluotos taip, kad dėl jų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (minėtų sprendimų Francovich ir kt. 41–43 punktai ir Norbrook Laboratories 111 punktas).
59Remiantis nurodytais argumentais į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad principas, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti joms inkriminuojamu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tuo atveju, kai pažeidimas buvo padarytas galutinės instancijos teismo sprendimu, jei pažeista Bendrijos teisės norma siekiama suteikti teises asmenims, pažeidimas yra pakankamai rimtas ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Nustatydamas, ar pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai padarytas tokiu sprendimu, kompetentingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į teismo funkcijos specifiką, turi nustatyti, ar pažeidimas yra akivaizdus. Teismą, kompetentingą spręsti ginčus dėl žalos atlyginimo, kiekviena valstybė narė skiria remdamasi savo teisės sistema.
60Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką taikydamas EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti, ar nacionalinė norma atitinka Bendrijos teisę. Vis dėlto, atsižvelgdamas į nacionalinio teismo nurodytą informaciją, jis gali iš šio teismo pateiktų klausimų atrinkti su Bendrijos teisės aiškinimu susijusias aplinkybes, siekdamas sudaryti šiam teismui galimybę išspręsti jo nagrinėjamą teisinę problemą (be kita ko, žr. 1994 m. kovo 3 d. Sprendimo Eurico Italia ir kt. , C‑332/92, C‑333/92 ir C‑335/92, Rink. p. I-711, 19 punktą).
61Pateikdamas trečiąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar Sutarties 48 straipsnis ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 7 straipsnio 1 dalis aiškintini kaip draudžiantys GG 50a straipsnyje numatytomis sąlygomis skirti specialų priedą už darbo stažą, kuris pagal 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimą laikytinas priemoka už lojalumą.
62Visų pirma, G. Köbler tvirtina, kad GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už stažą yra ne priemoka už lojalumą, o paprasta atlyginimo dalis, kaip iš pradžių pripažino Verwaltungsgerichtshof. Be to, iki 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimo joks Austrijos teismas nebuvo nusprendęs, kad tai yra priemoka už lojalumą.
63Toliau teigdamas, kad net darant prielaidą, jog šis priedas yra priemoka už lojalumą ir dėl to netiesioginė diskriminacija gali būti pateisinama, G. Köbler tvirtina, kad šiuo klausimu nėra nusistovėjusios ir aiškios Teisingumo Teismo praktikos. Todėl atsiimdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir priimdamas sprendimą Verwaltungsgerichtshof viršijo savo įgaliojimus, nes Bendrijos teisės sąvokų aiškinimas ir apibrėžimas priskiriamas išimtinei Teisingumo Teismo kompetencijai.
64Galiausiai G. Köbler tvirtina, kad specialaus priedo už darbo stažą suteikimo sąlygos nepateisina jo atžvilgiu taikytos netiesioginės diskriminacijos. Šis priedas mokėtinas, nesvarbu, kuriame Austrijos universitete asmuo dėstė, ir net nebūtina, kad jis būtų be pertraukos dėstęs tą patį dalyką 15 metų.
65Teigdama, kad Teisingumo Teismas negali aiškinti nacionalinės teisės, Austrijos Respublika tvirtina, jog trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia, kad būtų išaiškintas Sutarties 48 straipsnis. Šiuo klausimu ji teigia, kad šioje nuostatoje nedraudžiama taikyti tokios darbo užmokesčio sistemos, pagal kurią nustatant darbo užmokestį atsižvelgiama į kandidato darbo patirtį kitose šalies ar užsienio įstaigose ir kurioje numatytas priedas, galintis būti kvalifikuotas kaip priemoka už lojalumą, kuriai gauti būtina turėti tam tikrą darbo tam pačiam darbdaviui stažą.
66Austrijos Respublika paaiškina, kad etatinio universiteto dėstytojo G. Köbler darbo santykiai reglamentuojami viešosios teisės ir dėl šios priežasties jo darbdavys yra Austrijos valstybė. Todėl perėjęs iš vieno Austrijos universiteto į kitą dėstytojas nepakeičia darbdavio. Austrijos Respublika pažymi, kad Austrijoje yra ir privačių universitetų. Jų dėstytojai yra šių įstaigų, o ne valstybės darbuotojai, todėl GG jų darbo santykių nereglamentuoja.
67Komisija teigia, kad GG 50a straipsniu pažeidžiamas Sutarties 48 straipsnis, nes jame įtvirtinta diskriminacija dėl darbo stažo, įgyto Austrijos universitetuose ir kitų valstybių narių universitetuose.
68Reikia pabrėžti, kad, Komisijos manymu, Verwaltungsgerichtshof savo galutiniame sprendime neteisingai išaiškino minėto sprendimo Schöning-Kougebetopoulou turinį. Atsižvelgdama į naujas nacionalinės teisės aiškinimo aplinkybes, Komisija teigia, kad teismas turėjo ne atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, o tik jį performuluoti. Iš tiesų Teisingumo Teismas nebuvo aiškiai nusprendęs, kad priemoka už lojalumą gali būti pateisinama diskriminacinė nuostata kitų valstybių narių darbuotojų atžvilgiu.
69Be to, Komisija tvirtina, kad specialus priedas už darbo stažą, nagrinėjamas pagrindinėje byloje, negali būti laikomas pateisinama laisvo darbuotojų judėjimo kliūtimi, net pripažįstant jį priemoka už lojalumą. Ji tvirtina, kad, iš esmės, Bendrijos teisėje nedraudžiama darbdaviui siekti išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, mokant didesnį darbo užmokestį ar priedą, priklausantį nuo darbo stažo įstaigoje, tačiau GG 50a straipsnyje numatytą „priemoką už lojalumą“ reikia skirti nuo priedų, kurie sukuria pasekmes tik įstaigos viduje, nes ji galioja atitinkamos valstybės narės viduje, o ne kitose valstybėse narėse, ir todėl tiesiogiai paveikia dėstytojų judėjimo laisvę. Be to, Austrijos universitetai tiesiogiai konkuruoja ne tik su kitų valstybių narių įstaigomis, bet ir tarpusavyje. Tačiau ši nuostata neturi įtakos antro tipo konkurencijai.
70Austrijos valstybės, kaip darbdavio, universiteto dėstytojams pagal GG 50a straipsnį suteikiamas specialus priedas už darbo stažą sukuria finansinės naudos, nes mokamas prie bazinio atlyginimo, kurio dydis jau priklauso nuo darbo stažo. Universiteto dėstytojas tokį priedą gauna, jeigu ne mažiau kaip 15 metų dirbo Austrijos universitetuose ir ne mažiau kaip ketverius metus jam buvo mokamas paprastas priedas už darbo stažą.
71Pagal GG 50a straipsnį skiriant specialų priedą už darbo stažą nėra atsižvelgiama į universiteto dėstytojo darbo stažą kitose nei Austrijos Respublika valstybėse narėse.
72Reikia pripažinti, kad ši nuostata gali sutrukdyti laisvą darbuotojų judėjimą dėl dviejų priežasčių.
73Pirma, tokiomis nuostatomis pažeidžiami darbuotojų migrantų, kurie yra kitų nei Austrijos Respublika valstybių narių piliečiai, interesai, nes jų universiteto dėstytojų išdirbti laikotarpiai tose valstybėse nepripažįstami tik dėl to, kad dirbama buvo ne Austrijos universitete (šiuo klausimu dėl panašios Graikijos nuostatos žr. 1998 m. kovo 12 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑187/96, Rink. p. I-1095, 20 ir 21 punktus).
74Antra, absoliutus atsisakymas pripažinti kitose nei Austrijos Respublika valstybėse narėse universiteto dėstytoju išdirbtus laikotarpius suvaržo laisvą Austrijoje įsikūrusių darbuotojų judėjimo laisvę, nes gali atgrasyti juos išvykti iš valstybės siekiant naudotis šia laisve. Iš tiesų, jiems grįžus į Austriją ir nustatant jų, kaip universiteto dėstytojų, GG 50a straipsnyje numatytą specialų priedą už darbo stažą, neatsižvelgiama į darbo laikotarpius, kuriuos jie išdirbo kaip universiteto dėstytojai kitoje valstybėje narėje, t. y. į panašios veiklos laikotarpius.
75Šios išvados nepakeičia aplinkybė, kuria remiasi Austrijos Respublika, kad dėl GG 48 straipsnio 3 dalyje numatytos galimybės universiteto dėstytojui migrantui nustatyti didesnį bazinį atlygimą, siekiant skatinti užsienio dėstytojų įdarbinimą, pastarųjų atlyginimai dažnai yra didesni nei Austrijos universitetų dėstytojų, net atsižvelgus į specialų priedą už darbo stažą.
76Iš esmės, viena vertus, GG 48 straipsnio 3 dalyje numatyta tik galimybė, bet negarantuota, kad užsienio universiteto dėstytojas nuo paskyrimo į Austrijos universiteto dėstytojo pareigas gaus didesnį atlyginimą nei tokią pačią darbo patirtį turintys Austrijos universiteto dėstytojai. Kita vertus, nuo paskyrimo pagal GG 48 straipsnio 3 dalį galimo mokamo priedo prie atlyginimo pobūdis yra kitoks nei specialaus priedo už darbo stažą. Todėl šia nuostata nepanaikinama galimybė, kad dėl GG 50a straipsnio atsirastų nevienodas požiūris į universitetų dėstytojus migrantus ir Austrijos dėstytojus ir Sutarties 48 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvės kliūtis.
77Todėl tokia priemonė, kaip antai GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už darbo stažą, gali sudaryti darbuotojų judėjimo laisvės kliūtį, kuri iš esmės draudžiama pagal Sutarties 48 straipsnį ir Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 dalį. Tokia priemonė leistina tik tuo atveju, jeigu ja siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir ji grindžiama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais su sąlyga, kad tokiu atveju šis apribojimas yra tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (be kita ko, žr. 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I-1663, 32 punktą; 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I-4165, 37 punktą ir 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 104 punktą).
781998 m. birželio 24 d. Sprendime Verwaltungsgerichtshof nurodė, kad GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už darbo stažą pagal nacionalinę teisę laikytinas priemoka Austrijos universitetų dėstytojams už lojalumą vieninteliam darbdaviui – Austrijos valstybei.
79Todėl reikia išnagrinėti, ar tai, kad pagal nacionalinę teisę šis priedas laikytinas priemoka už lojalumą, gali pagal Bendrijos teisę reikšti, kad jis pagrįstas privalomu bendrojo intereso reikalavimu, kuriuo galima pateisinti jo keliamą judėjimo laisvės apribojimą.
80Pirmiausia reikia pastebėti, kad Teisingumo Teismas dar nėra atsakęs į klausimą, ar priemoka už lojalumą gali būti pateisinamas darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas.
81Minėto sprendimo Schöning-Kougebetopoulou 27 punkte ir 2000 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund 49 punkte (C-195/98, Rink. p. I-10497) Teisingumo Teismas atmetė šiuo klausimu pateiktus Vokietijos ir Austrijos vyriausybių argumentus. Iš esmės šiose bylose Teisingumo Teismas konstatavo, kad nagrinėjamomis nuostatomis nebuvo siekiama atlyginti už darbuotojo lojalumą darbdaviui, nes darbuotojo atlyginimo padidinimas dėl darbo stažo buvo nustatomas atsižvelgiant į darbo skirtingiems darbdaviams laikotarpius. Kadangi bylose, kuriose priimti šie sprendimai, atlyginimo padidinimas nereiškė priemokos už lojalumą, Teisingumo Teismas netikrino, ar tokia priemoka galėjo būti pateisinama darbuotojų judėjimo laisvės kliūtimi.
82Šiuo atveju 1998 m. birželio 24 d. Sprendime Verwaltungsgerichtshof nusprendė, kad GG 50a straipsnyje numatytu specialiu priedu už darbo stažą darbuotojui siekiama atlyginti už lojalumą vienam darbdaviui.
83Nors negalima paneigti, kad įgyvendinant mokslo tyrimų arba universitetinio lavinimo politiką darbdavių siekis išlaikyti darbuotojus yra privalomas bendrojo intereso pagrindas, reikia pripažinti, jog atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės požymius, jos sukeltos kliūtys negali būti pateisinamos šiuo tikslu.
84Viena vertus, nors visų Austrijos valstybinių universitetų dėstytojų darbdavys yra Austrijos valstybė, jie dirba skirtinguose universitetuose. Taigi universiteto dėstytojų darbo rinkoje Austrijos universitetai konkuruoja ne tik su kitų valstybių narių ir trečiųjų valstybių universitetais, bet ir tarpusavyje. Dėl antrojo konkurencijos tipo reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė neskatina dėstytojo ištikimybės tam Austrijos universitetui, kuriame jis dirba.
85Kita vertus, nors specialiu priedu už darbo stažą siekiama atlyginti už darbuotojo lojalumą darbdaviui, juo taip pat siekiama atlyginti Austrijos universitetų dėstytojams, kurie tęsia savo darbinę veiklą Austrijoje. Todėl šis priedas gali turėti įtakos dėstytojų pasirinkimui tarp darbo Austrijos universitete ir darbo kitoje valstybėje narėje.
86Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamu specialiu priedu už darbo stažą ne tik atlyginama už darbuotojo lojalumą darbdaviui. Dėl jo universiteto dėstytojų darbo rinka apribojama Austrijos teritorija ir jis prieštarauja laisvo darbuotojų judėjimo principui.
87Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už darbo stažą laikytinas laisvo darbuotojų judėjimo kliūtimi, kuri negali būti pateisinama privalomu bendrojo intereso pagrindu.
88Todėl į trečiąją prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 48 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama GG 50a straipsnyje numatytomis sąlygomis skirti specialų priedą už darbo stažą, kuris pagal 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendime pateiktą išaiškinimą laikytinas priemoka už lojalumą.
89Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagrindinėje byloje kyla valstybės narės atsakomybė dėl Bendrijos teisės pažeidimo 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimu.
90Dėl ketvirtojo klausimo G. Köbler, Vokietijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad Sutarties 48 straipsnis yra tiesiogiai taikomas ir sukuria asmenims subjektyvias teises, kurias privalo saugoti nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai.
91Austrijos Respublika teigia, kad į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti tik tuo atveju, jei į pirmesnius klausimus bus atsakytą kitaip, nei ji siūlė. Kadangi į ketvirtąjį klausimą reikėtų atsakyti, tik jei teigiamai būtų atsakyta į trečiąjį klausimą, kurį ji laiko nepriimtinu, ji siūlo Teisingumo Teismui į šį ketvirtąjį klausimą išvis neatsakyti. Be to, ji tvirtina, kad klausimas nėra aiškus, nes nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nėra motyvuota.
92Dėl penktojo klausimo G. Köbler teigia, kad atsakymas turi būti teigiamas, nes Teisingumo Teismas turi visą informaciją, leidžiančią spręsti, ar pagrindinėje byloje Verwaltungsgerichtshof akivaizdžiai ir gerokai peržengė savo diskreciją.
93Austrijos Respublika mano, kad valstybių narių atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą kriterijus turi taikyti nacionaliniai teismai.
94Tačiau jei Teisingumo Teismas pats atsakytų į klausimą dėl Austrijos Respublikos atsakomybės, ji tvirtina, kad, pirma, EB Sutarties 177 straipsniu (po pakeitimo – EB 234 straipsnis) nesiekiama suteikti teisių asmenims. Todėl ji mano, kad nėra tenkinama ši atsakomybės sąlyga.
95Antra, yra neginčijama, kad savo nagrinėjamose bylose nacionaliniai teismai turi didelę diskreciją spręsti, ar jie privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Šiuo klausimu Austrijos Respublika tvirtina, jog Teisingumo Teismui minėtame Schöning-Kougebetopoulou sprendime nusprendus, kad priemoka už lojalumą iš esmės neprieštarauja nuostatoms dėl darbuotojų judėjimo laisvės, Verwaltungsgerichtshof padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje jis pats galėjo išspręsti Bendrijos teisės klausimus.
96Trečia, jei Teisingumo Teismas pripažintų, kad 1998 m. birželio 24 d. Sprendime Verwaltungsgerichtshof nesilaikė Bendrijos teisės, šio teismo veiksmai bet kuriuo atveju negalėtų būti laikomi rimtu teisės pažeidimu.
97Ketvirta, Austrijos Respublika tvirtina, jog negali būti jokio priežastinio ryšio tarp to, kad Verwaltungsgerichtshof atsiėmė Teisingumo Teismui pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir G. Köbler padarytos žalos. Tokie argumentai iš esmės pagrįsti visiškai nepriimtina prielaida, kad jei prašymas nebūtų atsiimtas, Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime būtų pritarta G. Köbler teisiniams teiginiams. Kitaip tariant, tai reikštų, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2001 m. vasario 28 d. specialaus priedo už darbo stažą nemokėj imu padaryta žala nebūtų atsiradusi, jei prašymas priimti prejudicinį sprendimą nebūtų atsiimtas ir Teisingumo Teismas dėl jo būtų priėmęs sprendimą. Tačiau šalis pagrindinėje byloje negali nei grįsti savo argumentų manomu Teisingumo Teismo prejudiciniu sprendimu, nei remtis dėl to patirta žala.
98Vokietijos vyriausybė mano, kad valstybės narės atsakomybės sąlygų įvykdymo faktą turi nustatyti kompetentingas nacionalinis teismas.
99Komisija teigia, kad pagrindinėje byloje nekyla valstybės narės atsakomybės klausimas. Nors, jos nuomone, 1998 m. birželio 24 d. Sprendime Verwaltungsgerichtshof neteisingai aiškino minėtą sprendimą Schöning-Kougebetopoulou ir nuspręsdamas, kad GG 50a straipsnis neprieštarauja Bendrijos teisei, pažeidė Sutarties 48 straipsnį, šis pažeidimas tam tikra prasme yra atleistinas.
100Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad kriterijus, leidžiančius nustatyti valstybių narių atsakomybę už Bendrijos teisės pažeidimais asmenims padarytą žalą, iš esmės turi taikyti nacionaliniai teismai (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 58 punktas), laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių (minėto sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame 55–57 punktai; minėto sprendimo British Telecommunications 41 punktas; 1996 m. spalio 17 d. Sprendimo Denkavit ir kt. , C‑283/94, C‑291/94 ir C‑292/94, Rink. p. I-5063, 49 punktas; minėto sprendimo Konle 58 punktas).
101Vis dėlto šioje byloje Teisingumo Teismas turi pakankamai informacijos, kad nustatytų, ar įvykdytos valstybės narės atsakomybės taikymo sąlygos.
102Bendrijos teisės normos, kurių pažeidimas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra, kaip matyti iš atsakymo į trečiąjį klausimą, Sutarties 48 straipsnis ir Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta, kokios yra pagrindinio darbuotojų judėjimo laisvės Bendrijos viduje principo pasekmės uždraudžiant bet kurią valstybių narių darbuotojų diskriminaciją dėl pilietybės, įskaitant darbo užmokesčio atvejį.
103Neginčytina, kad šiomis nuostatomis siekiama suteikti teises privatiems asmenims.
104Pirmiausia reikia priminti proceso, kuriame buvo priimtas 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimas, eigą.
105Byloje tarp G. Köbler ir Bundesminister für Wissenschaft, Forschung und Kunst (Federalinis mokslo, tyrimų ir meno ministras) dėl atsisakymo G. Köbler skirti GG 50a straipsnyje numatytą specialų priedą už darbo stažą šis teismas 1997 m. spalio 22 d. Nutartimi kreipėsi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties 48 straipsnio ir Reglamento Nr. 1612/68 1–3 straipsnių išaiškinimo, kuri Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruota C‑382/97 numeriu.
106Verwaltungsgerichtshof nutartyje nurodyta, kad šios bylos sprendimui „jam labai svarbu žinoti, ar Sutarties 48 straipsnyje nustatytai Bendrijos teisei prieštarauja < ... >, kad Austrijos įstatymų leidėjas „specialų priedą už darbo stažą etatiniams universiteto dėstytojams, kuris laikytinas ne priemoka už lojalumą ir ne atlygiu, o darbo užmokesčio dalimi atsižvelgiant į karjeros sistemą, sieja su penkiolikos metų darbo stažu Austrijos universitetuose.“
107Pirmiausia reikia konstatuoti, kad iš šios nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, jog, Verwaltungsgerichtshof nuomone, specialus priedas už darbo stažą pagal nacionalinę teisę nelaikytinas priemoka už lojalumą.
108Antra, iš Austrijos vyriausybės pastabų raštu byloje C‑382/97 matyti, kad įrodinėdama, jog GG 50a straipsniu nepažeidžiamas Sutarties 48 straipsnyje įtvirtintas laisvo darbuotojų judėjimo principas, ši vyriausybė tik teigė, jog šioje nuostatoje numatytas specialus priedas už darbo stažą yra priemoka už lojalumą.
109Galiausiai reikia priminti, kad minėto sprendimo Schöning-Kougebetopoulou 22 ir 23 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad priemonė, pagal kurią darbuotojo atlyginimas siejamas su darbo stažu, neatsižvelgiant į jo panašaus darbo stažą kitos valstybės narės valstybės tarnyboje, gali pažeisti Sutarties 48 straipsnį.
110Atsižvelgęs į tai, kad, pirma, Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog tokia priemonė gali pažeisti šią sutarties nuostatą, ir, antra, kad vienintelis šiuo klausimu nurodytas Austrijos vyriausybės paaiškinimas nebuvo tinkamas atsižvelgiant į pačią nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismo kancleris 1998 m. kovo 11 d. laišku perdavė Verwaltungsgerichtshof minėtą Schöning-Kougebetopoulou sprendimą, siekdamas suteikti galimybę teismui įvertinti, ar jis turi visą nagrinėjamai bylai išspręsti reikalingą informaciją apie Bendrijos teisės išaiškinimą, ir išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į šį sprendimą jis mano, kad būtina palikti galioti prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
1111998 m. kovo 25 d. Nutartimi Verwaltungsgerichtshof pasiūlė bylos šalims pareikšti nuomonę dėl Teisingumo Teismo kanclerio prašymo, preliminariai pastebėdamas, kad teisės klausimas, dėl kurio pradėtas prejudicinio sprendimo procesas, buvo išspręstas G. Köbler naudai.
1121998 m. birželio 24 d. Nutartimi Verwaltungsgerichtshof atsiėmė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nes jis tapo nereikalingas bylai išspęsti. Jis nurodė, kad svarbiausias klausimas šioje byloje buvo, ar GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už darbo stažą laikytinas priemoka už lojalumą, ir kad šis klausimas turi būti išspręstas remiantis nacionaline teise.
113Šiuo klausimu 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendime nurodyta, kad jo „ < ... > 1997 m. spalio 22 d. Nutartyje < ... > remiamasi prielaida, jog specialus priedas už darbo stažą etatiniams universiteto dėstytojams nelaikytinas nei priemoka už lojalumą, nei atlygiu“ ir kad „toks teisės aiškinimas nėra privalomas administracinio proceso šalims ir yra atmestinas.“ Tačiau šiame sprendime Verwaltungsgerichtshof daro išvadą, kad šis priedas laikytinas būtent priemoka už lojalumą.
114Iš to, kas pasakyta, matyti, kad po to, kai Teisingumo Teismo kancleris Verwaltungsgerichtshof paklausė, ar neatsisako prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis pakeitė specialaus priedo už darbo stažą kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę.
115Po šio GG 50a straipsnyje numatyto specialaus priedo už darbo stažą perkvalifikavimo Verwaltungsgerichtshof atmetė G. Köbler ieškinį. Savo 1998 m. birželio 24 d. Sprendime jis išaiškino minėtą sprendimą Schöning-Kougebetopoulou taip, kad minėtą priedą laikant priemoka už lojalumą, jis gali būti pateisinamas, net jei savaime prieštarautų Sutarties 48 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui.
116Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 80 ir 81 punktų, minėtame sprendime Schöning-Kougebetopoulou Teisingumo Teismas neatsakė į klausimą, ar su priemoka už lojalumą susijęs darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas gali būti pateisinamas ir kokiomis sąlygomis. Verwaltungsgerichtshof išvados dėl minėto sprendimo pagrįstos klaidingu šio sprendimo aiškinimu.
117Kadangi, pirma, Verwaltungsgerichtshof naujai išaiškino nacionalinės teisės normą, GG 50a straipsnyje numatytą priemonę kvalifikuodamas kaip priemoką už lojalumą po to, kai jam buvo perduotas minėtas sprendimas Schöning-Kougebetopoulou, ir, antra, Teisingumo Teismas nėra atsakęs į klausimą, ar su priemoka už lojalumą susijęs darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas gali būti pateisinamas, Verwaltungsgerichtshof neturėjo atsiimti prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
118Šis teismas negalėjo manyti, kad atsakymas į byloje nagrinėjamą teisės klausimą išplaukia iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos arba nekelia jokių pagrįstų abejonių (žr. 1982 m. spalio 6 d. Sprendimo CILFIT ir kt. , 283/81, Rink. p. 3415, 14 ir 16 punktus). Todėl pagal Sutarties 177 straipsnio trečiąją pastraipą jis privalėjo palikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
119Be to, kaip matyti iš atsakymo į trečiąjį klausimą, tokia priemonė, kaip antai GG 50a straipsnyje numatytas specialus priedas už darbo stažą, net jeigu laikoma priemoka už lojalumą, yra Bendrijos teisei prieštaraujantis laisvo darbuotojų judėjimo apribojimas. Taigi 1998 m. birželio 24 d. Sprendimu Verwaltungsgerichtshof pažeidė Bendrijos teisę.
120Todėl reikia išsiaiškinti, ar šis Bendrijos teisės pažeidimas yra akivaizdus, atsižvelgiant į veiksnius, nurodytus šio sprendimo 55 ir 56 punktuose.
121Pirma, šiuo klausimu reikia pastebėti, kad Bendrijos teisės normų pažeidimas, nurodytas atsakyme į trečiąjį klausimą, savaime nelaikomas akivaizdžiu.
122Bendrijos teisėje aiškiai nereglamentuojamas klausimas, ar priemonė, kuria darbdaviai siekia išlaikyti darbuotojus, pavyzdžiui, priemoka už lojalumą, ir kuri riboja darbuotojų judėjimo laisvę, gali būti pateisinama ir atitikti Bendrijos teisę. Atsakymo į šį klausimą taip pat nėra Teisingumo Teismo sprendimuose, be to, nėra aišku, kaip reikia į jį atsakyti.
123Antra, šios išvados nepaneigia tai, kad atitinkamas nacionalinis teismas privalėjo palikti savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kaip nurodyta šio sprendimo 118 punkte. Šioje byloje Verwaltungsgerichtshof nusprendė atsiimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą manydamas, kad atsakymas į iškilusį Bendrijos teisės klausimą buvo pateiktas minėtame sprendime Schöning-Kougebetopoulou. Būtent dėl klaidingo šio sprendimo išaiškinimo Verwaltungsgerichtshof manė, kad nebėra reikalo šį aiškinimo klausimą pateikti Teisingumo Teismui.
124Dėl šių priežasčių ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, šio sprendimo 119 punkte nurodyto pažeidimo negalima laikyti akivaizdžiu ir pakankamai rimtu.
125Reikia pridurti, kad šis atsakymas nepanaikina pareigų, kylančių valstybei narei iš atsakymo į trečiąjį klausimą.
126Taigi į ketvirtąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti, jog, atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimu padarytas Bendrijos teisės pažeidimas nėra toks akivaizdus, kad pagal Bendrijos teisę kiltų valstybės narės atsakomybė už vieno iš jos galutinės instancijos teismų sprendimą.
127Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės vyriausybių ir Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 2001 m. gegužės 7 d. Landesgericht für Zivilrechtssachen Wien nutartimi pateiktus klausimus, nusprendžia:
1Principas, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti joms inkriminuojamu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tuo atveju, kai pažeidimas buvo padarytas galutinės instancijos teismo sprendimu, jei pažeista Bendrijos teisės norma siekiama suteikti teises asmenims, pažeidimas yra pakankamai rimtas ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Nustatydamas, ar pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai padarytas tokiu sprendimu, kompetentingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į teismo funkcijos specifiką, turi nustatyti, ar pažeidimas yra akivaizdus. Teismą, kompetentingą spręsti ginčus dėl tokios žalos atlyginimo, kiekviena valstybė narė skiria remdamasi savo teisės sistema.
2EB sutarties 48 straipsnis (po pakeitimo – EB 39 straipsnis) ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje 7 straipsnio 1 dalis aiškintini taip, kad pagal juos draudžiama Gehaltsgesetz 1956 (1956 m. Įstatymas dėl atlyginimų), iš dalies pakeisto 1997 m., 50a straipsnyje numatytomis sąlygomis skirti specialų priedą už darbo stažą, kuris pagal 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof (Austrija) sprendime pateiktą išaiškinimą laikytinas priemoka už lojalumą.
3Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, 1998 m. birželio 24 d. Verwaltungsgerichtshof sprendimu padarytas Bendrijos teisės pažeidimas nėra toks akivaizdus, kad pagal Bendrijos teisę kiltų valstybės narės atsakomybė už vieno iš jos galutinės instancijos teismų sprendimą.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.