1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas.

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1996 m. kovo 5 d.( * )

„Valstybės

narės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų

Bendrijos teisės pažeidimų, principas – Valstybės įstatymų leidžiamosios

institucijos padaryti pažeidimai – Valstybės atsakomybės sąlygos –

Kompensacijos dydis“

Sujungtose bylose C‑46/93 ir C‑48/93

dėl Bundesgerichtshof (byla C‑46/93) ir High Court of Justice, Queen’s Division, Divisional Court

(byla C‑48/93) pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo

Teismui pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą šių teismų

nagrinėjamose bylose tarp

Brasserie du pêcheur SA

ir

Vokietijos Federacinės Respublikos

bei tarp

The Queen

ir

Secretary of State for Transport

ex parte: Factortame Ltd ir kt.

dėl valstybės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl jai priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, principo išaiškinimo

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį

sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias

(pranešėjas), kolegijų pirmininkai C. N. Kakouris,

D. A. O. Edward ir G. Hirsch, teisėjai

G. F. Mancini, F. A. Schockweiler,

J. C. Moitinho de Almeida, C. Gulman ir

J. L. Murray,

generalinis advokatas G. Tesauro,

posėdžio sekretoriai H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas, ir H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

• Brasserie du Pêcheur SA, atstovaujamos Karlsrūhės miesto advokato Hermann Büttner,
• bylos C‑48/93 ieškovų 1–36 ir 38–84, atstovaujamų QC David Vaughan, QC Gerald Barling ir barrister David Anderson, įgaliotų solicitor Stephen Swabey,
• bylos C‑48/93 ieškovų 85-97, atstovaujamų barrister Nicholas Green, įgalioto solicitor Nicholas Horton,
• bylos C‑48/93 37 ieškovo, atstovaujamo QC Nicholas Forwood ir barrister Peter Duffy, įgaliotų solicitors Holman Fenvick & Willan,
• Vokietijos

Federacinės Respublikos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės

ekonomikos reikalų ministerijos ministerialrat Ernst Röder ir Kelno advokato Joachim Sedemund,

• Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos Assistant Treasury Solicitor J. E. Collins, padedamo barristers Stephen Richards, Christopher Vajda ir Rhodri Thompson,
• Danijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais J. Molde,
• Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos Bendrijos teisės ir institucinių reikalų

generalinio direktoriaus Alberto José Navarro González ir abogados del Estado Rosario Silva de Lapuerta and Gloria Calvo Díaz iš Valstybės teisės tarnybos,

• Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos teisės reikalų direktoriaus Jean‑Pierre Puissochet ir tos pačios ministerijos Užsienio reikalų direktorato direktoriaus pavaduotojos Catherine de Salins,
• Airijos vyriausybės, atstovaujamos Chief State Solicitor M. A. Buckley,
• Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais A. Bos,
• Europos

Bendrijų komisijos, atstovaujamos Teisės tarnybos generalinio

direktoriaus pavaduotojo Christian Timmermans, patarėjo teisės

klausimais Joern Pipkorn ir Teisės tarnybos darbuotojo Christopher

Docksey,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

išklausęs žodines pastabas, kurias 1994 m. spalio 25 d. posėdyje pateikė Brasserie du Pêcheur SA,

atstovaujama Strasbūro advokatų H. Büttner ir

P. Soler‑Couteaux; 1–36 ieškovai ir 38–84 ieškovai byloje C‑48/93,

atstovaujami D. Vaughan, G. Barling, D. Anderson ir

S. Swabey; 85–97 ieškovai byloje C‑48/93, atstovaujami

N. Green; 37-asis ieškovas byloje C‑48/93, atstovaujamas

N. Forwood ir P. Duffy; Vokietijos vyriausybė, atstovaujama

J. Sedemund; Jungtinės Karalystės vyriausybė, atstovaujama Attorney-General, QC

Nicholas Lyell, S. Richards, C. Vajda ir

J. E. Collins; Danijos vyriausybė, atstovaujama Užsienio

reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais P. Biering;

Graikijos vyriausybė, atstovaujama Valstybės teisės tarybos patarėjo

teisės klausimais pavaduotojo F. Georgakopoulos; Ispanijos

vyriausybė, atstovaujama R. Silva de Lapuerta ir

G. Calvo Díaz; Prancūzijos vyriausybė, atstovaujama

C. de Salins; Nyderlandų vyriausybė, atstovaujama Užsienio

reikalų ministerijos patarėjo teisės klausimais pavaduotojo

J. W. De Zwaan; ir Komisija, atstovaujama

C. Timmermans, J. Pipkorn ir C. Docksey,

susipažinęs su 1995 m. lapkričio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 1993 m.

sausio 28 d. ir 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimis,

kurias Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 1993 m. vasario

17 d. ir 1993 m. vasario 18 d., Vokietijos Aukščiausiasis

teismas ( Bundesgerichtshof) (byloje C‑46/93) ir High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court (byloje

C‑48/93) pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl

prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdami klausimus dėl valstybės

narės atsakomybės už žalą, padarytą asmenims dėl tai valstybei

priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo, sąlygų.

2 Klausimai buvo iškelti nagrinėjant dvi bylas: tarp bendrovės Brasserie du Pêcheur SA (toliau – Brasserie du Pêcheur) ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp bendrovės Factortame Ltd. ir kt. (toliau – Factortame ir kt. ) ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės.

Byla C‑46/93

3 Schiltigheim mieste (Alzasas) įsikūrusi Prancūzijos bendrovė Brasserie du Pêcheur prašymą

pateikusiam nacionaliniam teismui nurodė, kad ji 1981 m. pabaigoje

buvo priversta sustabdyti savo alaus eksportą į Vokietiją, nes

kompetentingos Vokietijos institucijos manė, jog jos gaminamas alus

neatitinka grynumo reikalavimo ( Reinheitsgebot), nustatyto 1952 m. kovo 14 d. Alaus mokesčio įstatymo ( Biersteuergesetz)

(BGBl. I, p. 149) 9 ir 10 straipsniuose (1976 m.

gruodžio 14 d. Įstatymo redakcija, BGBl. I, p. 3341, toliau –

BStG).

4 Komisija

laikėsi požiūrio, kad šios nuostatos prieštarauja EEB sutarties

30 straipsniui, ir iškėlė Vokietijos Federacinei Respublikai bylą

dėl įsipareigojimų neįvykdymo, remdamasi dviem pagrindais: draudimu

prekiauti alaus rūšimis, pavadintomis „Bier“ (alus), kurios skirtingais

būdais teisėtai gaminamos kitose valstybėse narėse, ir draudimu

importuoti alų su priedais. 1987 m. kovo 12 d. Sprendimu Komisija prieš Vokietiją (178/84,

Rink. p. 1227) Teisingumo Teismas nusprendė, kad draudimas

prekiauti nagrinėjamų Vokietijos teisės nuostatų neatitinkančiu alumi,

importuotu iš kitų valstybių narių, yra nesuderinamas su Sutarties

30 straipsniu.

5 Todėl Brasserie du Pêcheur

pateikė ieškinį prieš Vokietijos Federacinę Respubliką dėl nuostolių,

kuriuos ji patyrė dėl importo apribojimų nuo 1981 m. iki

1987 m., atlyginimo, reikalaudama sumokėti jai 1 800 000

Vokietijos markių (DM) dydžio kompensaciją, kuri sudaro tik dalį iš

tikrųjų patirtų nuostolių.

6 Bundesgerichtshof nurodo Vokietijos civilinio kodekso ( Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 839 straipsnį ir Konstitucijos ( Grundgesetz,

toliau – GG) 34 straipsnį. Pagal BGB 839 straipsnio

1 dalį, „jei pareigūnas tyčia ar dėl nerūpestingumo nevykdo jam

paskirtų oficialių pareigų trečiojo asmens atžvilgiu, jis trečiajam

asmeniui atlygina dėl to atsiradusią žalą“. GG 34 straipsnyje

nurodoma, kad „jei asmuo, atlikdamas jam patikėtas oficialias pareigas,

pažeidžia įvykdyti priklausančius įsipareigojimus trečiojo asmens

atžvilgiu, atsakomybė iš esmės tenka valstybei ar institucijai, kurioje

jis tarnauja“.

7 Kartu

aiškinant šias nuostatas matyti, kad norint, jog valstybė taptų

atsakinga, reikia, kad trečiasis asmuo galėtų būti laikomas pažeisto

įsipareigojimo adresatu; tai reiškia, kad valstybė atsako tik už

trečiajam asmeniui skirtų įsipareigojimų pažeidimus. Tačiau, kaip nurodo

Bundesgerichtshof, BStG atveju nacionalinis įstatymų leidėjas

prisiėmė pareigas tik plačiajai visuomenei, o ne konkrečiam asmeniui ar

asmenų grupei, kurie galėtų būti laikomi „trečiaisiais asmenimis“

pirmiau minėtų nuostatų prasme.

8 Todėl Bundesgerichtshof kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:

„1.

Ar Bendrijos teisės principas,

kuriuo remdamosi valstybės narės privalo atlyginti joms priskirtinais

Bendrijos teisės pažeidimais asmenims padarytą žalą, taip pat taikomas,

kai tokio pažeidimo esmę sudaro nacionalinio parlamento įstatymo

nesuderinimas su viršenybę turinčiomis Bendrijos teisės normomis (šiuo

atveju – Vokietijos Biersteuergesetz 9 ir 10 straipsnių nesuderinimas su EEB sutarties 30 straipsniu)?

• 2. Ar valstybės teisės sistemoje gali

būti numatyta, kad teisei gauti kompensaciją taikomi tokie patys

apribojimai kaip ir tie, kurie yra taikomi, kai nacionalinis įstatymas

pažeidžia aukštesnio lygmens teisės aktą, pavyzdžiui, kai paprastas

federalinis įstatymas pažeidžia Vokietijos Federacinės Respublikos

konstituciją?

• 3. Ar valstybės teisės sistemoje gali

būti numatyta, kad teisė gauti kompensaciją priklauso nuo valstybės

institucijų, atsakingų už teisės aktų nesuderinimą, kaltės (tyčios ar

nerūpestingumo)?

• 4. Jei atsakymas į 1 klausimą yra

teigiamas ir atsakymas į 2 klausimą yra neigiamas:

• a) ar gali pareiga atlyginti žalą

pagal nacionalinę teisę būti ribojama žalos, padarytos konkrečioms

teisės saugomoms individualioms vertybėms, pvz., nuosavybei, atlyginimu,

ar būtina atlyginti visus turtinius nuostolius, įskaitant negautą

pelną?

• b) ar pareiga mokėti kompensaciją

taikoma taip pat žalos, patirtos iki paskelbiant 1987 m. kovo

12 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimą (byla 178/84), kad

Vokietijos Biersteuergesetz 10 straipsnis pažeidė viršenybę turinčias Bendrijos teisės nuostatas, atlyginimui?“

Byla C‑48/93

9 1998 m. gruodžio 16 d. Factortame ir kt.,

jungianti fizinius asmenys bei pagal Jungtinės Karalystės įstatymus

įsteigtas bendroves, kartu su šių bendrovių direktoriais ir akcininkais

pateikė High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court (toliau – Divisional Court) ieškinį, kuriame ginčijamas 1988 m. Prekybos laivybos įstatymo ( Merchant Shipping Act)

II dalies suderinamumas su Bendrijos teise, visų pirma su EEB

sutarties 52 straipsniu. Šis įstatymas įsigaliojo 1988 m.

gruodžio 1 d. su išlyga, kad iki 1989 m. kovo 31 d. bus

nustatytas pereinamasis laikotarpis. Įstatyme buvo numatyta, kad turi

būti sukurtas naujas Didžiosios Britanijos žvejybos laivų registras ir

kad tokių laivų registracija, įskaitant ir tuos laivus, kurie jau buvo

užregistruoti ankstesniame registre, priklauso nuo tam tikrų sąlygų,

susijusių su savininkų pilietybe, buvimo vieta ir nuolatine gyvenamąja

vieta. Žvejybos laivai, kurie negalėjo būti užregistruoti naujajame

registre, neteko teisės žvejoti.

10 Atsakydamas

į nacionalinio teismo pateiktus klausimus, Teisingumo Teismas savo

1991 m. liepos 25 d. Sprendimu Factortame II (C‑221/89,

Rink. p. I‑3905) nusprendė, kad su laivų savininkų ir

valdytojų pilietybe, buvimo vieta ar nuolatine gyvenamąja vieta

susijusios sąlygos, nurodytos Jungtinės Karalystės sukurtoje

registravimo sistemoje, prieštarauja Bendrijos teisei, tačiau nustatyta

registravimo sąlyga, kad konkretūs laivai privalo būti eksploatuojami ir

jų veiklai vadovaujama bei ji kontroliuojama iš Jungtinės Karalystės

teritorijos, neprieštarauja Bendrijos teisei.

11 1989 m.

rugpjūčio 4 d. Komisija Jungtinei Karalystei iškėlė bylą dėl

įsipareigojimų neįvykdymo. Kartu ji kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos

priemonių taikymo, kuriomis siekiama pirmiau nurodytų su pilietybe

susijusių sąlygų taikymą sustabdyti tuo pagrindu, kad jos prieštarauja

EEB sutarties 7, 52 ir 221 straipsniams. 1989 m. spalio

10 d. Nutartimi Komisija prieš Jungtinę Karalystę (246/89 R,

Rink. p. 3125) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino

prašymą sustabdyti sąlygų taikymą. Vykdydama tą nutartį, Jungtinė

Karalystė priėmė naująją registravimo sistemą keičiančias nuostatas,

įsigaliojusias 1989 m. lapkričio 2 dieną. Savo 1991 m.

spalio 4 d. Sprendimu Komisija prieš Jungtinę Karalystę

(C‑246/89, Rink. I‑4585) Teisingumo Teismas patvirtino, kad byloje

dėl įsipareigojimų neįvykdymo ginčijamos registravimo sąlygos

prieštarauja Bendrijos teisei.

12 O 1991 m. spalio 2 d. Divisional Court

priėmė nutartį, įgyvendinančią minėtą 1991 m. liepos 25 d.

Teisingumo Teismo sprendimą, ir kartu ieškovams nurodė pateikti išsamius

jų reikalavimų atlyginti žalą duomenis. Ieškovai nacionaliniam teismui

pateikė išsamų įvairių žalos atlyginimo reikalavimų pagrindimą,

įskaitant nuo 1989 m. balandžio 1 d., kai įsigaliojo

nagrinėjamas įstatymas, iki 1989 m. lapkričio 2 d., kai jis

buvo panaikintas, patirtas išlaidas bei nuostolius.

13 Galiausiai Divisional Court savo 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimi leido Rawlings (Trawling) Ltd. ,

37-ajam ieškovui byloje C‑48/93, iš dalies pakeisti savo ieškinį ir į

jį įtraukti reikalavimą atlyginti baudinius nuostolius už su

Konstitucija nesuderinamą valdžios institucijų elgesį ( exemplary damages for unconstitutional behaviour).

14 Šiomis aplinkybėmis Divisional Court kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:

„1. Atsižvelgiant į visas šios bylos aplinkybes, jei:

a) valstybė narė teisės akte nustatė sąlygas, susijusias su žvejybos laivų

savininkų, valdytojų bei laivus eksploatuojančių bendrovių akcininkų bei

direktorių pilietybe, nuolatine gyvenamąja vieta ir buvimo vieta; ir

b) Teisingumo Teismas (bylose C‑221/89 ir C‑246/89) nustatė, kad tokios sąlygos

pažeidžia EEB sutarties 5, 7, 52 ir 221 straipsnius,

ar

tokių laivų savininkai, valdytojai arba laivus eksploatuojančių

bendrovių direktoriai ir (arba) akcininkai turi teisę pagal

Bendrijos teisę iš tos valstybės narės gauti nuostolių, kuriuos jie

patyrė dėl visų arba kurio nors iš anksčiau nurodytų EEB sutarties

pažeidimų, atlyginimą?

2Jei atsakymas į

1 klausimą yra teigiamas, kokius kriterijus, jei tokių esama, pagal

Bendrijos teisę turi taikyti nacionalinis teismas, priimdamas sprendimą

dėl reikalavimų atlyginti nuostolius, apimančius:

a) išlaidas ir (arba) negautą pelną ir (arba) pajamas per laikotarpį po

anksčiau nurodytų sąlygų įsigaliojimo, per kurį laivai buvo priversti

stovėti nenaudojami, teko ieškoti alternatyvių žvejybos galimybių

ir (arba) bandyti registruotis kitur;

b) nuostolius, atsiradusius dėl laivų ar jų akcijų arba laivus turinčių kompanijų

akcijų pardavimo mažesne kaina;

c) nuostolius, atsiradusius dėl poreikio suteikti užstatus, mokėti baudas ar padengti

teisines išlaidas dėl tariamų teisės pažeidimų, susijusių su tuo, kad

laivai buvo išbraukti iš nacionalinio registro;

d) nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šie asmenys negalėjo turėti ir toliau

eksploatuoti laivų;

e) administravimo rinkliavų praradimą;

f) išlaidas, patirtas siekiant sumažinti pirmiau nurodytus nuostolius;

g) galimus baudinius nuostolius?“ 15 Išsamesnį

pagrindinių bylų faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip

pat Teisingumo Teismui pateiktas rašytines pastabas galima rasti teismo

posėdžio pranešime. Toliau ši informacija minima ar nagrinėjama tik

tiek, kiek reikia Teisingumo Teismo motyvams pateikti.

Valstybės

atsakomybė už įstatymų leidžiamosios institucijos veiksmus ar

neveikimą, prieštaraujančius Bendrijos teisei (pirmasis klausimas

abiejose bylose – C‑46/93 ir C‑48/93)

16 Pateikdami

savo pirmąjį klausimą, abu nacionaliniai teismai iš esmės siekia

išsiaiškinti, ar principas, kad valstybės narės privalo atlyginti žalą,

padarytą asmenims joms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais,

taikytinas tais atvejais, kai už nagrinėjamą pažeidimą atsakinga

nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija.

17 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimu Francovich ir kt.

(C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 37 punktas)

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrijos teisės principas įpareigoja

valstybes nares atlyginti žalą, padarytą asmenims joms priskirtinais

Bendrijos teisės pažeidimais.

18 Vokietijos,

Airijos ir Nyderlandų vyriausybės teigia, kad valstybių narių pareiga

atlyginti asmenims padarytą žalą kyla tik tuomet, kai pažeistos

nuostatos nėra tiesiogiai veikiančios. Minėtame sprendime Francovich ir kt.

Teisingumo Teismas paprasčiausiai siekė užpildyti asmens teisių

užtikrinimo spragą. Kadangi nacionalinė teisė suteikia asmenims teisę

pareikšti ieškinį ginant savo teises pagal tiesiogiai veikiančias

Bendrijos teisės nuostatas, nebūtina suteikti jiems ir tiesiogiai

Bendrijos teise pagrįstos teisės gauti kompensaciją, jei tokios

nuostatos buvo pažeistos.

19 Šis argumentas nepriimtinas.

20 Pagal

nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką asmenų teisė nacionaliniuose

teismuose remtis tiesiogiai veikiančiomis Sutarties nuostatomis yra tik

minimali garantija ir nėra pakankama, kad būtų užtikrintas visiškas

Sutarties įgyvendinimas (žr., pavyzdžiui, 1986 m. spalio 15 d.

Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑168/85, Rink. p. 2945, 11 punktą; 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑120/88, Rink. p. I‑621, 10 punktą ir 1991 m. vasario 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją,

C‑119/89, Rink. p. I‑641, 9 punktą). Šios teisės tikslas

• užtikrinti, kad Bendrijos teisės nuostatos turi viršenybę prieš nacionalines nuostatas. Kiekvienu atveju ta teisė negali užtikrinti asmenims Bendrijos teisės suteikiamų lengvatų ir, svarbiausia, apsaugoti jų nuo žalos dėl tai valstybei narei priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo. Tačiau, kaip matyti iš sprendimo Francovich ir kt. 33 punkto,

Bendrijos teisės visiškas veiksmingumas būtų abejotinas, jei asmenys

negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės buvo pažeistos pažeidus

Bendrijos teisę.

21 Tokia

situacija susidarytų, jei asmuo, nukentėjęs dėl to, kad direktyva

nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, ir negalintis nacionaliniame teisme

tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, nes jos yra nepakankamai

tikslios ir besąlyginės, pareiškia ieškinį įsipareigojimų neįvykdžiusiai

valstybei narei dėl žalos, patirtos pažeidus Sutarties

189 straipsnio trečiąją pastraipą, atlyginimo. Esant tokioms

aplinkybėms, kokios susiklostė ir minėtoje Francovich ir kt.

byloje, žalos atlyginimo tikslas yra kompensuoti žalingas pasekmes,

kilusias direktyvos teikiamos naudos gavėjams dėl to, kad valstybė narė

neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę.

22 Tokia

pati situacija susidaro pažeidus teisę, tiesiogiai suteiktą Bendrijos

nuostatos, leidžiančios ja pasiremti nacionaliniuose teismuose. Tokiu

atveju teisė gauti kompensaciją yra būtinas Bendrijos nuostatos, kurią

pažeidus buvo patirta žala, tiesioginio veikimo rezultatas.

23 Nagrinėjamu

atveju neabejotina, kad konkrečios Bendrijos nuostatos, būtent

Sutarties 30 straipsnis C‑46/93 byloje ir 52 straipsnis C‑48/3

byloje, veikia tiesiogiai, nes jos suteikia asmenims teisių, kuriomis

jie gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Jei šios nuostatos

pažeidžiamos, galima reikalauti kompensacijos.

24 Vokietijos

vyriausybė teigia, jog bendroji teisė gauti kompensaciją asmenims gali

būti suteikta tik įstatymais, ir tokios teisės pripažinimas teismo

sprendimu yra nesuderinamas su kompetencijos paskirstymu tarp Bendrijos

institucijų ir valstybių narių bei su Sutartyje nustatyta institucine

pusiausvyra.

25 Tačiau

būtina pabrėžti, kad valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusia dėl

valstybės įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę pažeidimo, egzistavimas

ir mastas yra Sutarties aiškinimo klausimas, priklausantis Teisingumo

Teismo kompetencijai.

26 Nagrinėjamu atveju, kaip ir byloje Francovich ir kt. , šį išaiškinimo reikalaujantį klausimą nacionaliniai teismai pagal Sutarties 177 straipsnį perdavė Teisingumo Teismui.

27 Kadangi

Sutartyje nėra nuostatos, aiškiai ir konkrečiai reglamentuojančios

valstybių narių padarytų Bendrijos teisės pažeidimų padarinius,

Teisingumo Teismas, vykdydamas Sutarties 164 straipsniu jam

paskirtą užduotį užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų

laikomasi teisės reikalavimų, turi priimti sprendimą šiuo klausimu,

remdamasis visuotinai pripažintais aiškinimo būdais, visų pirma

Bendrijos teisinės sistemos pagrindiniais principais, o prireikus –

valstybių narių teisinėms sistemoms būdingais bendraisiais principais.

28 Iš

tiesų Sutarties 215 straipsnio antrojoje pastraipoje yra daroma

nuoroda į bendruosius valstybių narių įstatymams būdingus principus,

kurie yra Bendrijos deliktinės atsakomybės už žalą, kurią jos

institucijos ar tarnautojai padarė atlikdami savo pareigas, pagrindas.

29 Bendrijos

deliktinės atsakomybės principas, aiškiai apibrėžtas Sutarties

215 straipsnyje, paprasčiausiai yra bendrojo, visoms valstybių

narių teisinėms sistemoms būdingo, principo, kad neteisėtais veiksmais

ar neveikimu padaryta žala turi būti atlyginta, išraiška. Ši nuostata

taip pat atspindi valstybės institucijų pareigą atlyginti žalą, padarytą

vykdant savo pareigas.

30 Pažymėtina,

kad daugelyje nacionalinių teisinių sistemų teisės normų,

reguliuojančių valstybės atsakomybę, pagrindus yra nustatę teismai.

31 Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Francovich ir kt.

35 punkte jau konstatavo, kad valstybės atsakomybės už žalą,

padarytą asmenims jai priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais,

principas yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis.

32 Iš

to galima daryti išvadą, kad šis principas tinka kiekvienam atvejui,

kai valstybė narė pažeidžia Bendrijos teisę, nesvarbu, kokios valstybės

institucijos veiksmais ar neveikimu buvo padarytas pažeidimas.

33 Be

to, atsižvelgiant į esminį Bendrijos teisės sistemos reikalavimą, kad

Bendrijos teisė būtų vienodai taikoma (žr. visų pirma 1991 m.

vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik, C‑143/88 ir C‑92/88,

Rink. p. I‑415, 26 punktą), pareiga atlyginti žalą,

padarytą asmenims Bendrijos teisės pažeidimu, negali priklausyti nuo

vidaus taisyklių dėl kompetencijos paskirstymo tarp valdžios

institucijų.

34 Kaip

savo išvados 38 punkte nurodė generalinis advokatas, tarptautinėje

teisėje valstybė, traukiama atsakomybėn už tarptautinio įsipareigojimo

pažeidimą, yra laikoma vienu subjektu, nesvarbu, ar pažeidimą, dėl kurio

atsirado žala, padarė įstatymų leidžiamoji, teisminė ar vykdomoji

valdžia. Tai juo labiau taikytina Bendrijos teisės sistemai, nes visos

valstybės valdžios institucijos, įskaitant įstatymų leidžiamąsias,

atlikdamos savo užduotis privalo laikytis Bendrijos teisės nustatytų

normų, tiesiogiai reguliuojančių asmenų padėtį.

35 Tas

faktas, kad pagal nacionalines normas pažeidimas, dėl kurio

skundžiamasi, yra priskirtinas įstatymų leidžiamajai institucijai,

neturi įtakos reikalavimams, tampriai susijusiems su asmenų,

besiremiančių Bendrijos teise, teisių ir šiuo atveju – teisės

nacionaliniuose teismuose gauti minėtu pažeidimu padarytos žalos

atlyginimą, apsauga.

36 Todėl

nacionaliniams teismams reikia atsakyti, jog principas, kad valstybės

narės privalo atlyginti žalą, padarytą asmenims valstybėms

priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, yra taikytinas ir tuo

atveju, kai už konkretų pažeidimą atsakinga nacionalinė įstatymų

leidžiamoji institucija.

Valstybės

atsakomybės už Bendrijos teisei prieštaraujančius nacionalinės įstatymų

leidžiamosios institucijos veiksmus ar neveikimą sąlygos (antrasis

klausimas byloje C‑46/93 ir pirmasis klausimas byloje C‑48/93)

37 Pateikdami

šiuos klausimus nacionaliniai teismai prašo Teisingumo Teismo

konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į

valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims

padarytos žalos atlyginimą, atsižvelgiant į nagrinėjamų bylų aplinkybes.

38 Nors

Bendrijos teisė nustato valstybės atsakomybę, sąlygos, kuriomis ta

atsakomybė suteikia teisę gauti kompensaciją, priklauso nuo žalą

sukėlusio Bendrijos teisės pažeidimo pobūdžio (minėto sprendimo Francovich ir kt. 38 punktas).

39 Kad

būtų nustatytos tos sąlygos, pirmiausia reikia atsižvelgti į Bendrijos

teisinės sistemos principus, sudarančius valstybės atsakomybės pagrindą,

būtent, pirma, visišką Bendrijos normų veiksmingumą ir veiksmingą jomis

suteikiamų teisių apsaugą ir, antra, pareigą bendradarbiauti, kurią

valstybėms narėms nustato Sutarties 5 straipsnis (minėto sprendimo Francovich ir kt. , 31–36 punktai).

40 Be

to, kaip pabrėžė Komisija ir kelios pastabas pateikusios vyriausybės,

reikėtų remtis Teisingumo Teismo praktika dėl Bendrijos deliktinės

atsakomybės.

41 Pirma,

Sutarties 215 straipsnio antroji pastraipa dėl Bendrijos

deliktinės atsakomybės nurodo valstybių narių įstatymams būdingus

bendruosius principus, kuriais Teisingumo Teismas taip pat vadovaujasi

kitose Bendrijos teisės srityse, jei nėra rašytinių normų.

42 Antra,

valstybės atsakomybės už Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą

žalą sąlygos negali, jei nėra konkretaus pateisinimo, skirtis nuo tų

sąlygų, kurios reglamentuoja Bendrijos atsakomybę panašiomis

aplinkybėmis. Teisių, kurias asmenys įgyja pagal Bendrijos teisę,

apsauga negali skirtis pagal tai, ar atsakomybė už žalą tenka

nacionalinei valdžios institucijai, ar Bendrijos institucijai.

43 Teisingumo

Teismo remiantis Sutarties 215 straipsniu nustatytų normų, būtent

skirtų atsakomybei už įstatymų numatytas priemones, sistemoje yra

atsižvelgiama, be kita ko, į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą,

sunkumus taikant ir išaiškinant tekstus, ir ypač į konkretaus veiksmo

vykdytojo diskrecijos ribas.

44 Formuodamas

savo praktiką Bendrijos deliktinės atsakomybės srityje, ypač susijusią

su įstatymų leidybos priemonėmis, leidžiančiomis pasirinkti ekonominę

politiką, Teisingumo Teismas rėmėsi didele diskrecija, kuria

institucijos gali naudotis įgyvendindamos Bendrijos politiką.

45 Ribotos

Bendrijos atsakomybės vykdant teisės aktų nustatytą veiklą samprata

remiasi dviem argumentais. Pirma, netgi jei priemonių teisėtumas gali

būti teismo peržiūros objektas, galimybė, kad gali būti pareikšti

ieškiniai dėl žalos atlyginimo, neturi trukdyti vykdyti teisėkūros

funkcijos, jei dėl bendrojo Bendrijos intereso būtina imtis norminių

priemonių, kurios galėtų turėti neigiamos įtakos privačių asmenų

interesams. Antra, vykdant teisėkūros funkciją, kuriai būdinga didelė

veiksmų laisvė, būtina Bendrijos politikai vykdyti, Bendrija gali tapti

atsakinga, tik jei konkreti institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai

pažeidė jos galių įgyvendinimo ribas (1978 m. gegužės 25 d.

Sprendimo HNL ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76, 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, Rink. p. 1209, 5 ir 6 punktai).

46 Taigi

nacionalinės įstatymų leidžiamosios institucijos, kaip ir Bendrijos

institucijos, kai jos veikia Bendrijos teisės reglamentuojamoje srityje,

veiksmų laisve naudojasi ne nuolat. Bendrijos teisė gali nustatyti joms

pareigas pasiekti konkretų rezultatą arba veikti ar atsisakyti veiksmų,

kurios kartais gana smarkiai susiaurina jų veiksmų laisvę. Pavyzdžiui,

taip būna, jei, kaip ir sprendime Francovich ir kt. numatytomis

aplinkybėmis, Sutarties 189 straipsnis valstybę narę įpareigoja per

tam tikrą laikotarpį imtis visų būtinų priemonių, kad būtų pasiektas

direktyvos reikalaujamas rezultatas. Tokiu atveju tai, kad būtinų

priemonių turi imtis nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija,

neturi reikšmės taikant valstybės narės atsakomybę už direktyvos

neperkėlimą į nacionalinę teisę.

47 Priešingai,

jei valstybė narė veikia toje srityje, kurioje ji turi didelę veiksmų

laisvę, panašią į Bendrijos institucijų turimą veiksmų laisvę

įgyvendinant Bendrijos politiką, jos atsakomybės taikymo sąlygos iš

esmės privalo būti tokios pačios kaip ir tos, kurioms esant kyla

Bendrijos atsakomybė panašioje situacijoje.

48 Tuo

atveju, dėl kurio buvo iškelta byla C‑46/93, Vokietijos įstatymų

leidžiamoji institucija priėmė įstatymą dėl maisto produktų, būtent –

alaus. Kadangi nebuvo derinimo Bendrijos mastu, nacionalinė įstatymų

leidžiamoji institucija toje srityje naudojosi didele veiksmų laisve,

nustatydama tiekiamo į rinką alaus kokybės taisykles.

49 Bylos

C‑48/93 aplinkybėmis Jungtinės Karalystės įstatymų leidžiamoji

institucija taip pat naudojosi didele veiksmų laisve. Ginčijami

įstatymai pirmiausia buvo susiję su laivų registracija – sritimi, kuri,

atsižvelgiant į Bendrijos teisės išsivystymo stadiją, patenka į

valstybių narių jurisdikciją, ir, antra, su žvejybos reguliavimu –

sektoriumi, kuriame įgyvendinant bendrąją žuvininkystės politiką

valstybėms narėms yra paliekama tam tikra veiksmų laisvė.

50 Daroma

išvada, kad kiekvienu atveju Vokietijos ir Jungtinės Karalystės

įstatymų leidžiamosios institucijos susidūrė su situacijomis, kai jos

turi panašias pasirinkimo galimybes kaip ir Bendrijos institucijos,

priimdamos su Bendrijos politika susijusius teisės aktus.

51 Esant

tokioms aplinkybėms, Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos

atlyginimą, jei yra tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo

siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus;

yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos

pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

52 Pirma,

tokios sąlygos tenkina visiško Bendrijos teisės normų veiksmingumo ir

teisių, kurias tos normos suteikia, veiksmingos apsaugos reikalavimus.

53 Antra,

šios sąlygos savo esme atitinka tas sąlygas, kurias Teisingumo Teismas,

atsižvelgdamas į 215 straipsnį, savo praktikoje apibrėžė dėl

Bendrijos atsakomybės už žalą, padarytą asmenims neteisėtais jos

institucijų norminiais aktais.

54 Pirmoji

sąlyga yra akivaizdžiai tenkinama bylai C‑46/93 aktualaus Sutarties

30 straipsnio ir bylai C‑48/93 aktualaus Sutarties

52 straipsnio atžvilgiu. Nors 30 straipsnis nustato valstybėms

narėms draudimą, jis vis tiek suteikia asmenims teisių, kurias

nacionaliniai teismai privalo ginti (1977 m. kovo 22 d.

Sprendimo Iannelli ir Volpi, 74/76, Rink. p. 557,

13 punktas). Panašiai ir 52 straipsnio esmė yra suteikti

asmenims teisių (1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners, 2/74, Rink. p. 631, 25 punktas).

55 Dėl

antrosios sąlygos, susijusios su Bendrijos atsakomybe pagal

215 straipsnį ir valstybės narės atsakomybe už Bendrijos teisės

pažeidimus, pagrindinis būdas nustatyti, ar Bendrijos teisės pažeidimas

pakankamai akivaizdus, yra patikrinti, ar valstybė narė arba atitinkama

Bendrijos institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo veiksmų

laisvės ribas.

56 Veiksniai,

į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti, yra pažeistos normos

aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar Bendrijos

institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos

padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra

pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad Bendrijos institucijos

pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, Bendrijos teisei

prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar

nenutraukimą.

57 Bet

kuriuo atveju Bendrijos teisės pažeidimas bus tikrai akivaizdus, jei

jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas

įsipareigojimų nevykdymas, ar prejudicinio sprendimo arba

nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių

aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas.

58 Nors

šiose bylose Teisingumo Teismas negali savo vertinimu pakeisti

nacionalinių teismų, kurie vieninteliai yra kompetentingi nustatyti

pagrindinių bylų faktus ir nuspręsti, kaip vertinti atitinkamus

Bendrijos teisės pažeidimus, vertinimo, būtų naudinga nurodyti keletą

aplinkybių, į kurias nacionaliniai teismai galėtų atsižvelgti.

59 Byloje

C‑46/93 reikėtų atskirti du klausimus: klausimą, susijusį su tuo, kad

Vokietijos įstatymų leidžiamoji institucija paliko galioti Biersteuergesetz nuostatas

dėl alaus grynumo, uždraudžiančias tiekti į rinką žodžiu „bier“

pažymėtą iš kitų valstybių narių importuotą alų, kuris buvo teisėtai

pagamintas laikantis kitokių taisyklių, ir klausimą, susijusį su

palikimu galioti to paties įstatymo nuostatų, draudžiančių importuoti

alų, kuriame yra priedų. Kalbant apie Vokietijos teisės normas dėl į

rinką tiekiamų produktų ženklinimo, būtų sunku laikyti šiomis teisės

normomis padarytą Sutarties 30 straipsnio pažeidimą pateisinama

klaida, nes tokių normų nesuderinamumas su Sutarties 30 straipsniu

buvo akivaizdžiai pripažintas ankstesniuose Teisingumo Teismo

sprendimuose, visų pirma 1979 m. vasario 20 d. Spendime Rewe-Zentral, vadinamame Cassis de Dijon (120/78, Rink. p. 649) ir 1981 m. gruodžio 9 d. Sprendime Komisija prieš Italiją (193/80,

Rink. p. 3019). Priešingai, atsižvelgus į atitinkamą teismų

praktiką, nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai žinomi

kriterijai, kuriais remiantis reikėjo nuspręsti, ar draudimas naudoti

priedus prieštarauja Bendrijos teisei, buvo daug mažiau įtikinami, kol

Teisingumo Teismas 1987 m. kovo 12 d. priėmė minėtą sprendimą Komisija prieš Vokietiją, kuriame pripažino šį draudimą nesuderinamą su 30 straipsniu.

60 Keletą

pastabų galima pateikti ir dėl konkrečių nacionalinės teisės aktų,

nagrinėjamų byloje C‑48/93.

61 Jungtinės Karalystės įstatymų leidžiamosios institucijos sprendimas įtraukti į 1988 Merchant Shipping Act

nuostatas dėl žvejybos laivų registravimo sąlygų vienaip turi būti

vertinamas tuo atveju, kai jos padaro registravimą priklausomą nuo

pilietybės, nes tai yra tiesioginė diskriminacija, akivaizdžiai

prieštaraujanti Bendrijos teisei, ir kitaip tuo atveju, kai jos laivų

savininkams ir valdytojams nustato buvimo vietos ir nuolatinės

gyvenamosios vietos sąlygas.

62 Minėtų sąlygų nustatyti reikalavimai yra prima facie

nesuderinamos pirmiausia su Sutarties 52 straipsniu, bet Jungtinė

Karalystė siekė jas pateisinti dėl bendrosios žuvininkystės politikos.

Pirmiau nurodytame sprendime Factortame II Teisingumo Teismas atmetė tokį pateisinimą.

63 Kad

nustatytų, ar Jungtinė Karalystė pakankamai šiurkščiai pažeidė

Sutarties 52 straipsnį, nacionalinis teismas, be kita ko, gali

atsižvelgti į teisinius ginčus, susijusius su konkrečiais bendros

žuvininkystės politikos aspektais, į Komisijos nuomonę, su kuria

Komisija Jungtinei Karalystei leido susipažinti iš anksto, ir

nacionalinių teismų vertinimus dėl Bendrijos teisės apibrėžtumo,

pateiktus bylose dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurias iškėlė Merchant Shipping Act taikymo paveikti asmenys.

64 Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į Rawlings (Trawling) Ltd. ,

37-ojo bylos C‑48/93 ieškovo, pareiškimą, kad Jungtinė

Karalystė neįstengė nedelsiant imtis priemonių, reikalingų, kad būtų

laikomasi Teisingumo Teismo pirmininko 1989 m. spalio 10 d.

Nutarties pirmiau nurodytoje byloje Komisija prieš Jungtinę Karalystę,

ir dėl to be reikalo padidėjo jo patirti nuotoliai. Jei paaiškės, kad

šis pareiškimas, kurį, be abejo, per posėdį ginčijo Jungtinė Karalystė,

yra teisingas, nacionalinis teismas jį turėtų vertinti kaip aiškų ir dėl

to pakankamai akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

65 Dėl

trečiosios sąlygos nacionaliniai teismai turi nuspręsti, ar yra

tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos

pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos.

66 Pirmiau

nurodytos trys sąlygos yra būtinos ir pakankamos asmenims siekiant

pagrįsti teisę gauti žalos atlyginimą, nors tai nereiškia, kad pagal

vidaus teisę valstybė negali tapti atsakinga esant ne tokioms griežtoms

sąlygoms.

67 Kaip aiškėja iš pirmiau nurodyto sprendimo Francovich ir kt.

41, 42 ir 43 punktų, pripažinus teisę gauti žalos atlyginimą, kuri

tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės, patenkinus ankstesniuose punktuose

nurodytas sąlygas, valstybė privalo atlyginti padarytą žalą pagal

vidaus teisės normas dėl atsakomybės, ir pagal vidaus teisę nustatytos

žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios nei tos, kurios

yra susijusios su valstybės viduje pareiškiamais panašiais ieškiniais,

bei negali būti suformuluotos taip, kad praktiškai būtų neįmanoma arba

labai sunku gauti atlyginimą (taip pat žr. 1983 m. lapkričio

9 d. Sprendimą San Giorgio, 199/82, Rink. p. 3595).

68 Šiuo

požiūriu vidaus teisės sistemoje egzistuojantys apribojimai dėl

deliktinės valstybės atsakomybės už įstatymų leidybos funkcijos

įgyvendinimą gali būti tokie, kad asmenims praktiškai būtų neįmanoma

arba labai sunku pasinaudoti Bendrijos teisės garantuojama savo teise

gauti žalos, atsiradusios dėl Bendrijos teisės pažeidimo, atlyginimą.

69 Byloje

C‑46/93 nacionalinis teismas visų pirma klausia, ar vidaus teisė bet

kokiai teisei gauti žalos atlyginimą gali taikyti tuos pačius

apribojimus, kurie yra taikomi, kai įstatymas prieštarauja aukštesnę

galią turinčioms nacionalinėms nuostatoms, pavyzdžiui, kai paprastas

Vokietijos įstatymas pažeidžia Vokietijos Federacinės Respublikos

Konstituciją.

70 Nors

tokių apribojimų taikymas, atrodo, atitinka reikalavimą nenustatyti

mažiau palankių sąlygų nei tos, kurios yra susijusios su panašiais

valstybės viduje pareiškiamais ieškiniais, vis tiek reikia nuspręsti, ar

šie apribojimai nėra tokie, kad praktiškai neįmanoma arba labai sunku

gauti žalos atlyginimą.

71 Kalbant

apie Vokietijos teisės nustatytą sąlygą, kai įstatymas prieštarauja

aukštesnę galią turinčioms nacionalinėms nuostatoms, pagal kurią žalos

atlyginimas priklauso nuo to, ar įstatymų leidžiamosios institucijos

veiksmai arba neveikimas nukreipti į konkretaus asmens situaciją,

reikėtų pastebėti, kad praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku gauti

tinkamą kompensaciją už žalą, padarytą dėl Bendrijos teisės pažeidimo,

nes užduotys, kurias turi vykdyti nacionalinė įstatymų leidžiamoji

institucija, yra susijusios su plačiąja visuomene, o ne su konkrečiais

asmenimis ar asmenų grupėmis.

72 Kadangi

tokia sąlyga trukdo nacionalinių teismų pareigai užtikrinti visišką

Bendrijos teisės veiksmingumą kartu užtikrinant veiksmingą asmenų teisių

apsaugą, į ją reikia neatsižvelgti tais atvejais, kai atsakomybė už

Bendrijos teisės pažeidimą taikytina nacionalinei įstatymų leidžiamajai

institucijai.

73 Panašiai

dėl kiekvienos sąlygos, kurią Anglijos teisė gali nustatyti valstybės

atsakomybei, reikalaudama įrodymo, kad valstybės tarnyboje buvo

piktnaudžiaujama įgaliojimais, – o toks piktnaudžiavimas yra neįmanomas

įstatymų leidžiamosios institucijos atveju, – taip pat praktiškai

neįmanoma gauti žalos, padarytos Bendrijos teisės pažeidimu, už kurį

atsakinga nacionalinė įstatymų leidžiamoji institucija, atlyginimo.

74 Todėl

į nacionalinių teismų pateiktus klausimus turi būti atsakyta, kad kai

atsakomybė už valstybės narės padarytą Bendrijos teisės pažeidimą tenka

nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai toje srityje, kurioje

jai suteiktai didelė veiksmų laisvė priimti teisės normas, žalą patyrę

asmenys įgyja teisę gauti kompensaciją, kai yra pažeista Bendrijos

teisės norma, suteikianti jiems teisių, kai pažeidimas yra pakankamai

akivaizdus ir kai yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo

ir asmenų patirtos žalos. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, valstybė

pagal vidaus teisės aktus dėl atsakomybės privalo atlyginti žalos

padarinius, atsiradusius dėl jai priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo.

Tačiau taikytinų vidaus teisės aktų sąlygos neturi būti mažiau

palankios nei tos, kurios yra susijusios su panašiais valstybės viduje

pareiškiamais ieškiniais, arba taip suformuluotos, kad gauti

kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku.

Galimybė padaryti žalos atlyginimą priklausomą nuo kaltės (trečiasis klausimas byloje C‑46/93)

75 Pateikdamas trečiąjį klausimą Bundesgerichtshof

iš esmės siekia nustatyti, ar pagal jo taikomą vidaus teisę

nacionalinis teismas turi teisę padaryti žalos atlyginimą priklausomą

nuo valstybės institucijos, kuriai pažeidimas yra priskirtinas, tyčios

ar neatsargumo.

76 Kaip paaiškėja iš bylos medžiagos, kaltės sąvoka įvairiose teisės sistemose nėra vienoda.

77 Be

to, iš atsakymo į ankstesnį klausimą daroma išvada, kad kai Bendrijos

teisės pažeidimas yra priskirtinas valstybei narei, veikiančiai toje

srityje, kurioje ji turi didelę veiksmų laisvę priimti teisės normas,

teisės į žalos atlyginimą pripažinimas, remiantis Bendrijos teise, be

kita ko, priklauso nuo to, ar pažeidimas yra pakankamai akivaizdus.

78 Taigi

tam tikri objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, susiję su kaltės sąvoka

pagal nacionalinę teisės sistemą, taip pat gali būti naudingi siekiant

nustatyti, ar konkretus Bendrijos teisės pažeidimas yra akivaizdus (žr.

56 ir 57 punktuose nurodytus veiksnius).

79 Tačiau

pareiga atlyginti asmenims padarytą žalą negali priklausyti nuo

sąlygos, pagrįstos tokia kaltės samprata, kuri yra platesnė už Bendrijos

teisėje vartojamą pakankamai akivaizdaus pažeidimo sąvoką. Tokios

papildomos sąlygos nustatymas prilygtų teisės gauti kompensaciją,

pagrįstos Bendrijos teisės sistema, užginčijimui.

80 Todėl

į nacionalinio teismo klausimą reikia atsakyti, kad, remiantis jo

taikoma vidaus teise, žalos atlyginimas negali priklausyti nuo

atsakingos už pažeidimą valstybės institucijos tyčios ar neatsargumo,

suprantamų plačiau už pakankamai akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

Konkretus kompensacijos dydis (bylos C‑46/93 4 klausimo a punktas ir bylos C‑48/93 antrasis klausimas)

81 Pateikdami

šiuos klausimus nacionaliniai teismai iš esmės prašo Teisingumo Teismo

nustatyti kompensacijos, kurią turi suteikti už pažeidimą atsakinga

valstybė narė, dydžio nustatymo kriterijus.

82 Bendrijos

teisės pažeidimais asmenims padarytos žalos atlyginimas privalo

atitikti patirtą žalą, kad užtikrintų veiksmingą asmenų teisių apsaugą.

83 Nesant

atitinkamų Bendrijos nuostatų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės

sistema turi nustatyti kompensacijos dydžio nustatymo kriterijus.

Tačiau šie kriterijai neturi būti mažiau palankūs nei tie, kurie yra

taikomi panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams, ir neturi būti

suformuluoti taip, kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba

labai sunku.

84 Visų

pirma, siekdamas nustatyti atlygintiną žalą, nacionalinis teismas gali

tikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų

žalos arba apribotų jos dydį, ir visų pirma – ar jis laiku išnaudojo

visas jam prieinamas teisines priemones.

85 Iš

tiesų tai, kad nukentėjęs asmuo turi būti pakankamai rūpestingas

ribodamas žalos dydį, nes priešingu atveju žalos pasekmes gali tekti

prisiimti jam pačiam, yra bendras principas, būdingas valstybių narių

teisinėms sistemoms (1992 m. gegužės 19 d. Sprendimo Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C‑104/89 ir C‑37/90, Rink. p. I‑3061, 33 punktas).

86 Bundesgerichtschof

klausia, ar vidaus teisė gali bendrai riboti pareigą suteikti

kompensaciją tik tam tikrai konkrečiai saugomai individualiai vertybei,

pavyzdžiui, nuosavybei, padaryta žala, ar kompensacija taip pat turėtų

apimti ieškovų negautą pelną. Jis taip pat pažymi, kad galimybė į rinką

tiekti produktus iš kitų valstybių narių Vokietijos teisėje nėra laikoma

saugomo įmonių turto dalimi.

87 Bendrijos

teisės pažeidimo atveju į atlygintiną žalą negalima visiškai neįtraukti

negauto pelno. Ypač kalbant apie ekonominius ar komercinius ginčus,

visiškai neįtraukus negauto pelno žalos atlyginimas taptų praktiškai

neįmanomas.

88 Dėl įvairių Divisional Court antrajame

klausime minimų žalos rūšių Bendrijos teisė nenumato jokių konkrečių

kriterijų. Dėl šių žalos rūšių turi nuspręsti nacionaliniai teismai

pagal savo taikomą vidaus teisę, vadovaudamiesi 83 punkto

reikalavimais.

89 Kalbant konkrečiai apie baudinių nuostolių atlyginimą, jis, kaip aiškina Divisional Court,

yra pagal vidaus teisę pagrįstas išvada, kad atitinkamos valdžios

institucijos veikė neteisėtai, savavališkai ar priešingai konstitucijai.

Kadangi toks elgesys gali būti Bendrijos teisės pažeidimas arba gali

apsunkinti tokį pažeidimą, negalima atsisakyti priteisti baudinių

nuostolių atlyginimo pagal Bendrijos teise pagrįstą reikalavimą arba

ieškinį, jei tokį atlyginimą galima priteisti pagal panašų vidaus teise

pagrįstą reikalavimą ar ieškinį.

90 Todėl

nacionaliniams teismams reikia atsakyti, kad valstybių narių suteikiama

kompensacija už žalą, padarytą asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų,

privalo atitikti patirtą žalą. Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų,

kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti

kompensacijos dydžio nustatymo kriterijai. Tačiau šie kriterijai neturi

būti mažiau palankūs nei tie, kurie taikomi panašiems reikalavimams ar

ieškiniams, pagrįstiems vidaus teise, ir neturi būti suformuluoti taip,

kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma ar labai sunku.

Nacionalinės teisės aktai, kurie apskritai leidžia suteikti kompensaciją

tik už žalą, padarytą tam tikroms konkrečiai saugomoms individualioms

vertybėms, neįskaitant asmenų negauto pelno, yra nesuderinami su

Bendrijos teise. Be to, turi būti įmanoma priteisti ypatingų nuostolių,

kaip antai Anglijos teisėje numatyti baudiniai nuostoliai, atlyginimą

pagal Bendrijos teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius, jei tokių

nuostolių atlyginimas gali būti priteistas pagal panašius vidaus teise

pagrįstus reikalavimus ar ieškinius.

Laikotarpis, už kurį galima kompensacija (bylos C‑46/93 4 klausimo b punktas)

91 Pateikdamas šį klausimą Bundesgerichtschof klausia, ar atlygintina žala apima žalą, patirtą iki pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo.

92 Iš

atsakymo į antrąjį klausimą galima daryti išvadą, kad pagal Bendrijos

teisę teisė į žalos atlyginimą egzistuoja patenkinus 51 punkto

sąlygas.

93 Viena

iš tokių sąlygų yra ta, kad Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai

akivaizdus. Tai, kad yra ankstesnis Teisingumo Teismo sprendimas,

nustatantis pažeidimą, be abejo, bus lemiamas faktas, tačiau, kad būtų

patenkinta ši sąlyga, jis nėra esminis (žr. šio sprendimo 55, 56 ir

57 punktus).

94 Jei

atitinkamų valstybių narių pareiga atlyginti žalą apsiribotų tik po

pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo patirta

žala, būtų kvestionuojama pati Bendrijos teisės sistemoje suteikta

teisė gauti žalos atlyginimą.

95 Be

to, žalos atlyginimo priklausomumas nuo reikalavimo, kad valstybei

narei priskirtinas Bendrijos teisės pažeidimas privalo būti iš anksto

konstatuotas Teisingumo Teismo, prieštarautų Bendrijos teisės

veiksmingumo principui, nes būtų užkirstas kelias pasinaudoti teise į

žalos atlyginimą, jei dėl numanomo pažeidimo nebuvo pareikštas Komisijos

ieškinys pagal Sutarties 169 straipsnį ir jis nebuvo konstatuotas

Teisingumo Teismo sprendimu. Tačiau asmenų teisės, kylančios iš

tiesiogiai valstybių narių vidaus teisės sistemose veikiančių Bendrijos

nuostatų, negali priklausyti nei nuo Komisijos vertinimo, ar tikslinga

pareikšti ieškinį valstybei narei pagal Sutarties 169 straipsnį,

nei nuo galimo pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo

paskelbimo (šiuo klausimu žr. 1982 m. gruodžio 14 d. Sprendimo

Waterkeyn ir kt. , 314/81, 315/81, 316/81 ir 83/82, Rink. p. 4337, 16 punktą).

96 Todėl

į nacionalinio teismo klausimą reikia atsakyti, kad valstybių narių

pareiga atlyginti žalą, padarytą asmenims dėl toms valstybėms

priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, negali būti ribojama žala,

patirta po pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo

paskelbimo.

Prašymas apriboti sprendimo poveikį laiko atžvilgiu

97 Vokietijos

vyriausybė Teisingumo Teismo prašo apriboti žalą, kurią galimai turės

atlyginti Vokietijos Federacinė Respublika, tik žala, patirta paskelbus

šios bylos sprendimą, nes nukentėjusieji anksčiau nebuvo pareiškę

ieškinio ar lygiaverčio reikalavimo. Ji mano, kad toks šio sprendimo

poveikio apribojimas laiko atžvilgiu yra būtinas dėl rimtų jo finansinių

pasekmių Vokietijos Federacinei Respublikai.

98 Reikia

turėti omenyje, kad jei šioje byloje nacionalinis teismas nuspręstų,

jog Vokietijos Federacinės Respublikos atsakomybės taikymo sąlygos yra

patenkintos, valstybė turėtų atlyginti kilusias žalingas pasekmes pagal

savo nacionalinės teisės aktus dėl atsakomybės. Nacionalinės teisės

aktuose dėl žalos atlyginimo nustatytos materialios ir formalios sąlygos

gali atsižvelgti į teisinio saugumo principo reikalavimus.

99 Tačiau

tos sąlygos negali būti mažiau palankios nei sąlygos, susijusios su

valstybės viduje pareiškiamais panašiais reikalavimais, ir neturi būti

taip suformuluotos, kad gauti žalos atlyginimą praktiškai būtų neįmanoma

arba labai sunku ( Francovich ir kt. 43 punktas).

100 Atsižvelgiant

į tai, kas pirmiau išdėstyta, Teisingumo Teismui nėra jokios būtinybės

apriboti šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

101 Danijos,

Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Airijos, Nyderlandų ir

Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisijos, kurios

pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra

atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš

etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusių teismų

nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie

teismai.

Remdamasis šiais motyvais,

TEISINGUMO TEISMAS,

atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 1993 m. sausio 28 d. ir 1992 m. lapkričio 18 d. Nutartimis pateikė Bundesgerichtshof ir High Court of Justice, Queen’s Bench Division, Divisional Court, nusprendžia:

1. Principas,

kad valstybės narės privalo atlyginti žalą, padarytą asmenims

valstybėms priskirtinais Bendrijos teisės pažeidimais, yra taikytinas ir

tuo atveju, kai už konkretų pažeidimą atsakinga nacionalinė įstatymų

leidžiamoji institucija.

2. Jeigu

atsakomybė už valstybės narės padarytą Bendrijos teisės pažeidimą tenka

nacionalinei įstatymų leidžiamajai institucijai toje srityje, kurioje

jai suteiktai didelė veiksmų laisvė priimti teisės normas, žalą patyrę

asmenys įgyja teisę gauti kompensaciją, kai yra pažeista Bendrijos

teisės norma, suteikianti jiems teisių, kai pažeidimas yra pakankamai

akivaizdus ir kai yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo

ir asmenų patirtos žalos. Jeigu šios sąlygos yra įvykdytos, valstybė

pagal vidaus teisės aktus dėl atsakomybės privalo atlyginti žalos

padarinius, atsiradusius dėl jai priskirtino Bendrijos teisės pažeidimo.

Tačiau taikytinų vidaus teisės aktų sąlygos neturi būti mažiau

palankios nei tos, kurios yra susijusios su panašiais valstybės viduje

pareiškiamais ieškiniais, arba taip suformuluotos, kad gauti

kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma arba labai sunku.

3Nacionalinis

teismas, remdamasis taikoma vidaus teise, negali padaryti žalos

atlyginimo priklausomo nuo atsakingos už pažeidimą valstybės

institucijos tyčios ar neatsargumo, suprantamų plačiau už pakankamai

akivaizdų Bendrijos teisės pažeidimą.

4. Todėl

nacionaliniams teismams reikia atsakyti, kad valstybių narių suteikiama

kompensacija už žalą, padarytą asmenims dėl Bendrijos teisės pažeidimų,

privalo atitikti patirtą žalą. Nesant atitinkamų Bendrijos nuostatų,

kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyti

kompensacijos dydžio nustatymo kriterijai. Tačiau šie kriterijai neturi

būti mažiau palankūs nei tie, kurie taikomi panašiems reikalavimams ar

ieškiniams, pagrįstiems vidaus teise, ir neturi būti suformuluoti taip,

kad gauti kompensaciją praktiškai būtų neįmanoma ar labai sunku.

Nacionalinės teisės aktai, kurie apskritai leidžia suteikti kompensaciją

tik už žalą, padarytą tam tikroms konkrečiai saugomoms individualioms

vertybėms, neįskaitant asmenų negauto pelno, yra nesuderinami su

Bendrijos teise. Be to, turi būti įmanoma priteisti ypatingų nuostolių,

kaip antai Anglijos teisėje numatyti baudiniai nuostoliai, atlyginimą

pagal Bendrijos teise pagrįstus reikalavimus ar ieškinius, jei tokių

nuostolių atlyginimas gali būti priteistas pagal panašius vidaus teise

pagrįstus reikalavimus ar ieškinius.

5. Valstybių

narių pareiga atlyginti žalą, padarytą asmenims dėl toms valstybėms

priskirtinų Bendrijos teisės pažeidimų, negali būti ribojama žala,

patirta po pažeidimą konstatuojančio Teisingumo Teismo sprendimo

paskelbimo.

Rodríguez Iglesias

Kakouris

Edward

Hirsch

Mancini

Schockweiler

Moitinho de Almeida

Gulmann

Murray

Paskelbta 1996 m. kovo 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

Pirmininkas

R. Grass

G. C. Rodríguez Iglesias

* * Proceso kalbos: vokiečių ir anglų.