1990 m. birželio 19 d.( * )
„Iš
Bendrijos teisės nuostatų kildinamos teisės – Nacionalinių teismų
užtikrinama apsauga – Nacionalinių teismų teisė taikyti laikinąsias
apsaugos priemones kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo“
Byloje C‑213/89
dėl House of Lords
pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto
prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje
The Queen
prieš
Secretary of State for Transport, ex parte Factortame Ltd, ir kt. ,
dėl
Bendrijos teisės išaiškinimo, susijusio su valstybių narių teismų
įgaliojimais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu kyla
Bendrijos teisės suteiktų teisių klausimas,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį
sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai Seras Gordon
Slynn, C. N. Kakouris, F. A. Schockweiler,
M. Zuleeg, teisėjai G. F. Mancini, R. Joliet,
J. C. Moitinho de Almeida, G. C. Rodríguez
Iglesias, F. Grévisse ir M. Díez de Velasco,
generalinis advokatas G. Tesauro,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
Factortame Ltd ir kt., Rawlings (Trawling) Ltd., atstovaujamos QC N. Forwood, ir Komisijos pareikštas žodines pastabas,
susipažinęs su 1990 m. gegužės 17 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1989 m.
gegužės 18 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1989 m.
liepos 10 d., Lordų Rūmai ( House of Lords) pagal EEB
sutarties 177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo
priėmimo, pateikdami du klausimus, susijusius su Bendrijos teisės
išaiškinimu, būtent su valstybių narių teismų įgaliojimais taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, jeigu kyla Bendrijos teisės suteiktų
teisių klausimas.
2 Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant ginčą tarp Transporto ministerijos ( Secretary of State for Transport) ir bendrovės Factortame Ltd
bei kitų pagal Jungtinės Karalystės teisę įsteigtų bendrovių, taip pat
tų bendrovių direktorių ir akcininkų, kurių dauguma yra Ispanijos
piliečiai (toliau – apeliantai pagrindinėje byloje).
3 Iš
bylos medžiagos matyti, kad minėtos bendrovės yra 95 žvejybos
laivų, pagal 1894 m. Prekybinės laivybos įstatymą ( Merchant Shipping Act 1894)
registruotų Didžiosios Britanijos laivų registre, savininkės ar
valdytojos. Iš pradžių penkiasdešimt trys iš minėtų laivų buvo
registruoti Ispanijoje ir plaukiojo su Ispanijos vėliava, tačiau nuo
1980 m. jie buvo skirtingu laiku įregistruoti Didžiosios Britanijos
registre. Kiti 42 laivai visada buvo registruoti Jungtinėje
Karalystėje, bet nuo 1983 m. skirtingu laiku juos įsigijo minėtos
bendrovės.
4 Teisinė
Didžiosios Britanijos žvejybos laivų registracijos tvarka buvo iš esmės
pakeista 1988 m. Prekybinės laivybos įstatymo ( Merchant Shipping Act 1988, toliau – 1988 m. Įstatymas) II dalimi ir 1988 m. Žvejybos laivų registravimo taisyklėmis ( Merchant Shipping (Registration of Fishing Vessels) Regulations 1988,
toliau – 1988 m. Taisyklės) (S.I. 1988, Nr. 1926).
Žinoma, kad Jungtinė Karalystė iš dalies pakeitė buvusius teisės aktus,
norėdama panaikinti vadinamąją quota hopping praktiką, kuri,
pasak Jungtinės Karalystės vyriausybės, pasireiškia tuo, kad su
Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantys, bet su Jungtine Karalyste
jokio ryšio neturintys laivai „grobsto“ Jungtinei Karalystei skirtas
žvejybos kvotas.
5 1988 m.
Įstatyme buvo numatyta įsteigti naują registrą, kuriame nuo šiol bus
registruojami visi Jungtinės Karalystės žvejybos laivai, įskaitant ir
pagal 1894 m. Prekybinės laivybos įstatymą į ankstesnį bendrą
registrą įrašytus laivus. Tačiau naujajame registre gali būti
registruojami tik tie žvejybos laivai, kurie atitinka 1988 m.
Įstatymo 14 straipsnyje išdėstytas sąlygas.
6 Šio
straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus Transporto
ministerijos patvirtintas išlygas, žvejybos laivas naujajame registre
gali būti registruojamas tik tuomet, jeigu:
„a) jis priklauso Jungtinės Karalystės subjektui;
b) jis eksploatuojamas asmens iš Jungtinės Karalystės ir jo naudojimui
vadovauja bei jį kontroliuoja asmuo iš Jungtinės Karalystės ir
c) laivo frachtuotojas, savininkas ar jo valdytojas yra reikalavimus atitinkantis asmuo ar bendrovė.“ Pagal
minėto straipsnio 2 dalį žvejybos laivas laikomas priklausančiu
Jungtinės Karalystės subjektui, jeigu jo nuosavybės teisė pagal įstatymą
( legal title) priklauso vienam (-ai) ar keliems (-ioms)
reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms ir jei laivo teisėto
naudojimo teisė ( beneficial ownership) priklauso vienai ar
kelioms reikalavimus atitinkančioms bendrovėms, arba ne mažiau kaip
75% laivo teisėto naudojimo teisės priklauso vienam ar keliems
reikalavimus atitinkantiems asmenims. To paties straipsnio 7 dalyje
nurodoma, kad „reikalavimus atitinkančiu asmeniu“ laikomas Jungtinės
Karalystės pilietis, nuolatinę gyvenamąją vietą ir gyvenamąją vietą
turintis Jungtinėje Karalystėje, o „reikalavimus atitinkančia bendrove“
laikoma Jungtinėje Karalystėje įsteigta ir buveinę turinti bendrovė,
kurios ne mažiau kaip 75% akcijų priklauso vienam (-ai) ar
keliems (-ioms) reikalavimus atitinkantiems asmenims ar bendrovėms, ir
ne mažiau kaip 75% jos direktorių yra reikalavimus atitinkantys
asmenys.
7 1988 m.
Įstatymas ir Taisyklės įsigaliojo 1988 m. gruodžio 1 d.
Tačiau vadovaujantis 1988 m. Įstatymo 13 straipsniu pagal
prieš tai galiojusį įstatymą atliktos ankstesnės registracijos
galiojimas buvo pratęstas pereinamajam laikotarpiui iki 1989 m.
kovo 31 dienos.
8 1989 m.
rugpjūčio 4 d. Komisija pagal EEB sutarties 169 straipsnį
pateikė Teisingumo Teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad,
1988 m. Įstatymo 14 straipsnyje nustačiusi nacionalinės
priklausomybės reikalavimą, Jungtinė Karalystė pažeidė EEB sutarties 7,
52 ir 221 straipsniuose jai nustatytas pareigas. Šis ieškinys yra
šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos 246/89 dalykas. Atskiru
dokumentu, tą pačią dieną pateiktu Teisingumo Teismo kanceliarijai,
Komisija kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu leisti taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, reikalaujant, kad Jungtinė Karalystė
sustabdytų minėtų nacionalinės priklausomybės reikalavimų taikymą kitų
valstybių narių piliečiams ir kitų valstybių narių žvejybos laivams, iki
1989 m. kovo 31 d. žvejojusiems su Jungtinės Karalystės
vėliava ir turėjusiems Jungtinės Karalystės žvejybos licenciją.
1989 m. kovo 10 d. Nutartimi Komisija prieš Jungtinę Karalystę (246/89
R, Rink. 1989, p. 3125) Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino
Komisijos prašymą. Vykdydama šią nutartį, Jungtinė Karalystė priėmė
Karaliaus dekretą, iš dalies keičiantį 1988 m. Įstatymo
14 straipsnį nuo 1989 m. lapkričio 2 dienos.
9 Bylos,
kurios pagrindu buvo iškelta pagrindinė byla, iškėlimo metu visi
95 apeliantų pagrindinėje byloje žvejybos laivai neatitiko vienos
ar daugiau registracijos sąlygų, nustatytų 1988 m. Įstatymo
14 straipsnyje ir dėl šios priežasties negalėjo būti įregistruoti
naujajame registre.
10 Kadangi
nuo 1989 m. balandžio 1 d. iš šių laivų turėjo būti atimta
teisė žvejoti, 1988 m. gruodžio 16 d. minėtos bendrovės,
kreipdamosi į High Court of Justice, Queen's Bench Division dėl
teisėtumo patikrinimo, užginčijo 1988 m. Įstatymo II dalies
suderinamumą su Bendrijos teise. Jos taip pat prašė taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl jų prašymo
patikrinti teisėtumą.
11 1989 m. kovo 10 d. Sprendimu Queen's Bench Division Divisional Court:
i) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pagal EEB sutarties 177 straipsnį kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti
prejudicinį sprendimą dėl nagrinėjant bylą iškeltų klausimų, susijusių
su Bendrijos teise; ii) taikydamas laikinąsias apsaugos priemones
sustabdė 1988 m. Įstatymo II dalies ir 1988 m. Taisyklių
taikymą ieškovų atžvilgiu.
12 1989 m. kovo 13 d. Secretary of State for Transport apeliacine tvarka apskundė Divisional Court priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 1989 m. kovo 22 d. Sprendimu Apeliacinis teismas ( Court of Appeal)
nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę teismai neturi teisės, taikydami
laikinąsias apsaugos priemones, sustabdyti Parlamento įstatymų taikymo.
Dėl šios priežasties jis panaikino Divisional Court nutartį.
13 Bylą išnagrinėję House of Lords priėmė jau minėtą 1989 m. gegužės 18 d. Sprendimą. Pirmiausia šiame sprendime House of Lords
laikėsi nuomonės, kad apeliantų pagrindinėje byloje teiginiai, jog
nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir laimėjus pagrindinę bylą
jie patirtų nepataisomą žalą, buvo pagrįsti. Tačiau House of Lords
nusprendė, kad pagal nacionalinę teisę Jungtinės Karalystės teismai
neturėjo įgaliojimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių jų
nagrinėjamoje pagrindinėje byloje; tiksliau tariant, tokiam laikinųjų
apsaugos priemonių taikymui prieštarautų senoji bendrosios teisės ( common law) taisyklė, pagal kurią Karališkosios valdžios ( Crown),
t. y. vyriausybės, atžvilgiu negali būti taikoma jokia laikinoji
apsaugos priemonė, kartu darant prielaidą, kad Parlamento įstatymas
neprieštaraus Bendrijos teisei, kol bus priimtas sprendimas dėl šio
įstatymo suderinamumo su minėta teise.
14 Vėliau House of Lords
svarstė klausimą, ar, nepaisant minėtos nacionalinės teisės normos,
Jungtinės Karalystės teismai, remdamiesi Bendrijos teise, turėjo teisę
Karališkajai valdžiai( Crown) taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
15 Galiausia nusprendę, kad šis ginčas kelia Bendrijos teisės išaiškinimo klausimą, House of Lords,
remdamiesi EEB sutarties 177 straipsniu, nusprendė bylos
nagrinėjimą sustabdyti, kol Teisingumo Teismas priims prejudicinį
sprendimą dėl šių klausimų:
„1. Jeigu:
i) nacionaliniam teismui nagrinėjant bylą, viena šalis teigia turinti Bendrijos teisės
užtikrinamas teises, tiesiogiai veikiančias nacionalinėje teisėje
(reikalaujamos teisės);
ii) akivaizdu,
kad jei nacionalinis teisės aktas būtų pritaikytas, ši šalis
automatiškai prarastų galimybę pasinaudoti tomis reikalaujamomis
teisėmis;
iii) yra svarių argumentų už
ir prieš reikalaujamų teisių buvimą ir nacionalinis teismas pagal
177 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo, siekdamas
nustatyti, ar šios teisės iš tikrųjų yra;
iv) nacionalinėje
teisėje daroma prielaida, kad aptariamas nacionalinis teisės aktas yra
suderinamas su Bendrijos teise, jei jis nėra pripažintas
prieštaraujančiu Bendrijos teisei ir tol, kol jis nėra tokiu
pripažintas;
v) iki prejudicinio sprendimo priėmimo nacionalinis teismas neturi teisės taikyti laikinųjų
apsaugos priemonių reikalaujamų teisių atžvilgiu, sustabdydamas
nacionalinio teisės akto taikymą,
vi) pagaliau,
jeigu prejudicinis sprendimas konkrečiu atveju būtų palankus
reikalaujamoms teisėms, tikėtina, kad šalis, galinti remtis šiomis
teisėmis, patirtų nepataisomą žalą minėtų laikinųjų apsaugos priemonių
netaikymo atveju;
ar Bendrijos teisė:
a) įpareigoja nacionalinį teismą taikyti laikinąsias reikalaujamų teisių apsaugos priemones; ar
b) suteikia šiam teismui įgaliojimus taikyti laikinąją reikalaujamų teisių apsaugą? 2. Jeigu
atsakymas į pirmojo klausimo a dalį yra neigiamas, o į to paties
klausimo b dalį – teigiamas, kokie kriterijai turi būti taikomi
norint nuspręsti, ar taikyti laikinąją apsaugą reikalaujamų teisių
atžvilgiu, ar jos netaikyti?“
16 Išsamesnį
pagrindinės bylos faktų išdėstymą, informaciją apie proceso eigą, taip
pat Teisingumo Teismui pateiktas pastabas galima rasti teismo posėdžio
pranešime. Visa tai toliau minima arba aptariama tik tiek, kiek to
reikia pateikti Teisingumo Teismo argumentaciją.
17 Iš
Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ypač iš sprendimo, kuriuo
kreipiamasi dėl prejudicinio sprendimo, ir pirmiau aprašyto proceso
prieš tai šią bylą nagrinėjusiuose nacionaliniuose teismuose yra aišku,
kad House of Lords iškeltu prejudiciniu klausimu iš esmės
siekiama išsiaiškinti, ar nacionalinis teismas, nagrinėjantis su
Bendrijos teise susijusią bylą ir manantis, jog vienintelė kliūtis,
užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra
nacionalinės teisės norma, privalo tokios teisės normos netaikyti.
18 Norint
atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas savo
1978 m. kovo 9 d. Sprendime Simmenthal (106/77, Rink.
1978, p. 629) paskelbė, kad tiesiogiai taikytinos Bendrijos teisės
normos „turi būti taikomos visapusiškai ir vienodai visose valstybėse
narėse nuo pat jų įsigaliojimo dienos ir visą jų galiojimo laikotarpį“
(14 punktas) ir kad, „remiantis Bendrijos teisės viršenybės
principu, kalbant apie tiesiogiai taikomų Sutarties nuostatų ir
institucijų aktų bei valstybių narių nacionalinės teisės santykį, tokios
įsigaliojusios Bendrijos nuostatos bei aktai <...> lemia
automatišką bet kokių joms prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų
netaikymą“ (17 punktas).
19 Pagal
Teisingumo Teismo praktiką būtent nacionaliniai teismai,
vadovaudamiesi EEB sutarties 5 straipsnyje įtvirtintu
bendradarbiavimo principu, privalo užtikrinti teisinę apsaugą, kurią
asmenys kildina iš tiesioginio Bendrijos teisės nuostatų veikimo (žr.
naujausius 1980 m. liepos 10 d. Sprendimą Ariete, 811/79, Rink. 1980, p. 2545, ir sprendimą Mireco, 826/79, Rink. 1980, p. 2559).
20 Teisingumo
Teismas taip pat nusprendė, kad su Bendrijos teisės pagrindą
sudarančiais reikalavimais yra nesuderinama bet kokia nacionalinės
teisės sistemos nuostata ir bet kokia įstatymų leidybos, administracinė
ar teisminė praktika, galinti susilpninti Bendrijos teisės veiksmingumą,
atimant iš turinčio jurisdikciją taikyti šią teisę nacionalinio teismo
galią daryti viską, kas ją taikant reikalinga tam, jog nebūtų taikomos
nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios sudaryti net laikiną
kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės normų veiksmingumui (minėto
1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal 22 ir 23 punktai).
21 Reikia
pridurti, kad visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas lygiai taip pat
susilpnėtų, jeigu nacionalinės teisės norma galėtų sutrukdyti Bendrijos
teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjančiam teisėjui taikyti laikinąsias
apsaugos priemones, siekiant užtikrinti visišką busimo teismo sprendimo
dėl pagal Bendrijos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą. Todėl
teismas, kuris tokiomis aplinkybėmis imtųsi laikinųjų apsaugos
priemonių, jei tik tai neprieštarautų nacionalinės teisės normai,
privalo netaikyti tokio pobūdžio nacionalinės teisės normos.
22 Šį
išaiškinimą taip pat patvirtina EEB sutarties 177 straipsniu
nustatyta sistema, kurios veiksmingumas susilpnėtų, jeigu nacionalinis
teismas, sustabdęs bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismas atsakys į
jam pateiktą prejudicinį klausimą, negalėtų taikyti laikinųjų apsaugos
priemonių prieš jam priimant sprendimą po to, kai Teisingumo Teismas
pateiktų savo atsakymą.
23 Todėl
į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Bendrijos teisė turi būti
aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis teismas, nagrinėdamas su
Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, kad vienintelė kliūtis,
užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra
nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės normos netaikyti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24 Jungtinės
Karalystės, Airijos vyriausybių, taip pat Europos Bendrijų Komisijos,
pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra
atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas
iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų
klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis
šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimą, kurį jam
1989 m. gegužės 18 d. Sprendimu pateikė House of Lords, nusprendžia:
Bendrijos
teisė turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad jei nacionalinis
teismas, nagrinėdamas su Bendrijos teise susijusį ginčą, mano, jog
vienintelė kliūtis, užkertanti jam kelią taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, yra nacionalinės teisės norma, jis privalo tokios teisės
normos netaikyti.
Parašai.
Due
Slynn
Kakouris
Schockweiler
Zuleeg
Mancini
Joliet
Moitinho de Almeda
Rodríguez Iglesias
Grévisse
Díez de Velasco
Paskelbta 1990 m. birželio 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
J. G. Giraud
O. Due
* Proceso kalba: anglų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.