Pagal VTAPĮ 30 straipsnį draudimas dirbti su vaikais taikomas neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas.
Priimančioji organizacija teisėto darbo su vaikais kodo galiojimą turi tikrinti periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus.
Bažnytinėse bendruomenėse su vaikais dirbantys asmenys šio patikrinimo metu yra tikrinami dėl įstatyme nustatytos prevencinės priemonės — galiojančio teisėto darbo su vaikais kodo (QR kodo) — turėjimo. Patikrinimas grindžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 30 straipsniu, pagal kurį asmenims, teistiems už seksualinius nusikaltimus ar kitus tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, draudžiama dirbti ar užsiimti veikla, susijusia su vaikais, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnykęs. Tikslus teisinis klausimas, kurį sprendžia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (Tarnyba), yra: ar bažnyčiose su vaikais dirbantys asmenys turi suformuotą galiojantį QR kodą, ir ar priimančiosios organizacijos jį tikrino pagal VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalį bei patikrinimo tvarkos aprašą, patvirtintą „Dėl VTAPĮ 30 straipsnio nuostatų įgyvendinimo patikrinimo ir pažeidimų prevencijos tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Pagal VTAPĮ 30 straipsnį draudimas taikomas asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl nusikalstamų veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, vaiko išnaudojimo pornografijai, disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas, ir kt. — net jei teistumas išnykęs ar panaikintas. Pagal VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalį (pakeistą 2024 m. pakeitimų įstatymu) priimančioji organizacija ar juridinis asmuo, pasitelkiantis asmenį teikti paslaugas, kodo galiojimą turi tikrinti periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus; jei asmens kodas nėra suformuotas, dėl jo išdavimo kreipiasi darbdavys arba pats asmuo, jei jis verčiasi individualia veikla. Tarnybos kompetencija tokį patikrinimą atlikti išplaukia iš VTAPĮ 50 straipsnio, kuris jai paveda ginti ir užtikrinti vaiko teises savivaldybių teritorijose. Atskirai vertintina, kad patikrinimas vyksta lygiagrečiai su dviem baudžiamosiomis bylomis: T. Švedavičiaus (34 epizodai, susiję su vaikų seksualiniu prievartavimu, disponavimu pornografiniais dalykais, vaikų įtraukimu į girtavimą) ir R. Peciuno (disponavimas pornografinio turinio dalykais), kurių bylos jau perduotos teismui, o R. Peciuno byla Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama iš esmės. Kol apkaltinamasis nuosprendis neįsiteisėjęs, 30 straipsnio draudimas šiems kunigams dar negali būti taikytas kaip sankcija — jų atžvilgiu galioja baudžiamojo proceso prielaidos apie nekaltumą, o patikrinimas apima tik kodo turėjimo faktą. Pažeidimų nenustatymas dalies QR kodų atžvilgiu (Tarnybos direktorės I. Skuodienės rugsėjo pradžios pareiškimas) reiškia, kad šių asmenų veikla tęsti nesudaroma teisinės kliūtys.
Jei spalį apibendrinus patikrinimą bus nustatyta, kad koks nors asmuo, draudžiamas pagal VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalį, dirba su vaikais be kodo arba kodas negalioja, priimančioji organizacija privalo nutraukti tokio asmens veiklą su vaikais, o pažeidimas gali užtraukti atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (kaip numato VTAPĮ 29 straipsnio 4 dalis dėl vaiko teisių pažeidimų, nesusijusių su nusikalstama veika). Jei patikrinimo metu Tarnyba gautų pagrįstos informacijos apie daromą ar galimai padarytą nusikalstamą veiką vaiko atžvilgiu, ji pagal VTAPĮ 35 straipsnio 1 dalį privalo nedelsdami informuoti policiją ir imtis veiksmų pagal VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalį. Bažnytinėms bendruomenėms praktiškai svarbiausia — įrodyti, kad jos periodiškai tikrino kodus, nes būtent organizacijos pareiga tikrinti galiojimą ne rečiau kaip kartą per metus yra savarankiškas teisinis reikalavimas.
Reguliavimą dėl teisėto darbo su vaikais kodo (QR kodo) inicijavo įstatymų leidėjai, siekdami apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto ir užtikrinti, kad su vaikais tiesiogiai ir reguliariai kontaktuojantys asmenys neturi teistumo už sunkius, labai sunkius ar seksualinius nusikaltimus. Tačiau pataisų rengimą paskatino ir gausybė skundų dėl šios tvarkos – kritikai ją vadino pertekline ir neproporcinga, nes draudimas taikomas ir teistumą išnykusiems asmenims, nusikaltusiems ne prieš vaikus, atleistiems nuo atsakomybės ar susitaikiusiems su nukentėjusiuoju, bei neatsižvelgiama į nusikaltimo pobūdį. Tarp iniciatorių ir kritikų kildavo prieštaravimų dėl apimties: vieni siūlė nusikaltimų, dėl kurių draudžiama dirbti su vaikais, sąrašą siaurinti, kiti – plėsti, o kartu buvo sprendžiami techniniai klausimai, pavyzdžiui, kuriuo įstatymu turi būti nustatytas darbdavių pirmojo patikrinimo terminas.
Kunigams, kaltinamiems seksualiniais nusikaltimais prieš nepilnamečius, teisminė padėtis sprendžiama pagal galiojančio Baudžiamojo kodekso XXI skyrių. Dabartinėms byloms lemiamą reikšmę turi tai, pagal kurios redakcijos įstatymą vertinamas kiekvienas epizodas. Vyskupų konferencijos inicijuotas vidinis tyrimas teisinės atsakomybės nepakeičia: baudžiamasis persekiojimas išlieka valstybės — prokuratūros ir teismo — monopolis, o Bažnyčios tyrimas gali tik papildyti jį informacija. Tikslingas teisinis klausimas — kokios bausmės ir papildomos pasekmės gresia kaltinamiesiems dėl vaikų seksualinio prievartavimo ir pagal ką teismas vertins epizodus, padarytus iki 2003 m. gegužės 1 d.
Prokurorai ir teismas turės atskirti laikotarpius:
Kai kaltinamasis pripažįstamas kalta dėl veikų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei (BK 149, 150, 151¹) ar vaikų išnaudojimo pornografijai, jam gali būti skiriamos ne tik pagrindinės bausmės, bet ir papildomos priemonės pagal BK 72 straipsnį: priverstinis, neatlygintinas nusikalstamos veikos gauto ar panaudoto turto konfiskavimas — kas teismų praktikoje (Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis 2K-514/2007) vertinama kaip privaloma, kai įstatyme taip nustatyta.
Pagal asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnį vaizdo stebėjimas leidžiamas tik tada, kai kiti būdai yra nepakankami arba netinkami, o duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Pažeidus nustatytus reikalavimus, gali būti surašytas administracinio nusižengimo protokolą pagal ANĮ 83 straipsnį — baudos asmenims nuo 150 iki 580 Eur, o pakartotinai pažeidus — nuo 550 iki 1 200 Eur.
Kaimynų ginčas dėl vaizdo kamerų baigėsi tuo, kad savininkas, filmavęs kaimyno teritoriją, pralaimėjo ir dabar turi sumokėti 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, o VDAI nurodymai dėl kameros sureguliavimo ir įrašų sunaikinimo liko galioti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje Nr. eA-413-789/2026 (nutartis 2026 m. liepos 1 d.) patvirtino: nuosavybės teisė į sklypą savaime nesuteikia teisės stebėti kitų žmonių — vaizdo stebėjimo teisėtumą lemia ne žemės nuosavybė, o asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimai.
18 straipsnio 1 dalis reikalauja rašytinio dokumento, kuriame nurodoma stebėjimo tikslas ir apimtis, saugojimo terminas, prieigos sąlygos ir duomenų naikinimo tvarka. VDAI, gavusi duomenų subjekto skundą, pagal asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 31 straipsnį pripažino skundą pagrįstu ir taikė priemones — nurodė sureguliuoti kamerą, užmaskuoti servitutinę teritoriją ir sunaikinti įrašus. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu, o vėliau ir LVAT apeliacinėje instancijoje konstatavo, kad pareiškėjo (kameros savininko) teisėti interesai šiuo atveju neviršija duomenų subjekto interesų ar pagrindinių teisių. Byloje eA-413-789/2026 teisėjų kolegija nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (S. Č.), siekdamas neturtinės žalos priteisimo, turi inicijuoti atskirą bylą. Bylinėjimosi išlaidos — 420 Eur už atsiliepimo parengimą — priteistos pagal ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Kameros savininkui praktinės pasekmės yra šios:
Kaimynas (duomenų subjektas) gali atskiroje byloje reikšti neturtinės žalos priteisimo reikalavimą.
Lietuvos Respublikos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktas atspindi tą patį principą iš Lietuvos pusės: parenkant aikštelę privaloma informuoti kaimynines valstybes, jeigu yra tikimybė, kad įrenginys joms darys neigiamą poveikį, ir jų prašymu pateikti bendruosius duomenis.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 15 straipsnis draudžia priimti iš anksto alternatyvų pasirinkimą apribojančius sprendimus, kol neatliktas poveikio aplinkai vertinimas.
Astravo rajone galimai planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų laidojimo ir saugojimo punkto (RALP) ataskaita kol kas vertinama pagal Baltarusijos procedūras, tačiau jeigu objektas atsiras prie Lietuvos sienos, Lietuva turi teisinį instrumentą — Espo konvencijos tarpvalstybinio poveikio vertinimo mechanizmą — reikalauti, kad poveikis jos teritorijai būtų įvertintas ir į jį būtų atsižvelgta prieš priimant sprendimą. Tikslus teisinis klausimas: ar Baltarusijos rengiama poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaita atitinka tarpvalstybinio vertinimo reikalavimus, ypač alternatyvų analizės ir poveikio kaimyninei valstybei aprašymo dalį, ir kokias pastabas Lietuva gali teisėtai pateikti. Šis klausimas bus sprendžiamas pagal Espo konvenciją, kurios šalis Lietuva yra ratifikavusi ([12]), ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 129 straipsnį, kuris įpareigoja Lietuvą bendradarbiauti su kitomis valstybėmis aplinkos apsaugos klausimais ir siekti regioninio ekologinio saugumo.
Espo konvencija įpareigoja valstybę, planuojančią veiklą, galinčią daryti reikšmingą tarpvalstybinį poveikį, pranešti potencialiai paveiktai šaliai ir leisti jai dalyvauti vertinimo procedūroje. I. Suchij nurodo, kad Baltarusija iš šios konvencijos nėra pasitraukusi, todėl Lietuva, kaip šalis, kurią veikla gali paveikti, turi teisę ne tik teikti pastabas, bet ir daryti įtaką priimamiems sprendimams. Lietuvos energetikos ir Aplinkos ministerijos jau yra parengusios savo pastabas dėl Baltarusijos projekto, kas atitinka konvencijos dalyvio pareigas. Lietuvos praktika su Astravo AE rodo, kad toks kelias veikia: 2017 m. Vyriausybė nutarimu Nr. 413 ([15]) pripažino Astravo AE nesaugia ir pateikė vertinimą Seimui, o Lietuva pasiekė, kad Astravo AE klausimas būtų įtrauktas į ES–Baltarusijos darbotvarkę ([13]). Ekspertų nustatyti 14 neatitikimų Baltarusijos teisės aktams, įskaitant formalią alternatyvų analizę ir neaprašytą radionuklidų poveikį, yra būtent tie argumentai, kuriais Lietuva gali remtis reikalaudama papildomo vertinimo. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad tvarkant atliekas turi būti užtikrinta aplinkos apsauga tiek Lietuvos teritorijoje, tiek už jos ribų — tai norminis pagrindas Lietuvos interesams ginančioms pastaboms.
Praktiškai Lietuvai svarbiausia yra tai, kad sprendimas dėl aikštelės dar nepriimtas, o tai reiškia, kad pastabos gali turėti realios įtakos vietos pasirinkimui. Jeigu Baltarusija pasirinks Astravo rajoną, Lietuva gali reikalauti pilno tarpvalstybinio vertinimo pagal Espo konvenciją ir, kaip su Astravo AE, kelti klausimą tarptautinėse platformose — Branduolinės saugos, Espoo ir Orhuso konvencijų šalių susitikimuose, ES ir TATENA ([11], [13]). Jeigu Baltarusija atsisakys tinkamai įvertinti tarpvalstybinį poveikį, Lietuva gali remtis aplinkos apsaugos įstatymo 129 straipsniu siekdama regioninio ekologinio saugumo ir tarptautinės paramos. Ekspertų reikalavimas atšaukti dokumentus ir įvertinti poveikį visais atliekų gyvavimo etapais, palyginus projektą su alternatyvomis, yra realus kelias, nes aplinkos apsaugos įstatymo 15 straipsnis draudžia iš anksto apriboti alternatyvų pasirinkimą prieš atliekant vertinimą.
Per 1 ir 4 dalis atsakomybė kyla tik nukentėjusio asmens skundu ar prokuroro reikalavimu, o pagal 2 ir 3 dalis (didelės ir labai didelės vertės atvejai) laisvės atėmimas siekia atitinkamai šešerius ir aštuoneris metus.
Kai vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, veikai taikomas ANK 108 straipsnis — bauda nuo 90 iki 400 eurų.
Socialinės inžinerijos atveju įmonės, praradusios duomenis ar pinigus apgaulės būdu, patenka ne į duomenų saugumo, o į baudžiamosios teisės erdvę: veiką vertinsime pagal BK 182 straipsnį (sukčiavimas) ir BK 198 straipsnį (neteisėtas elektroninių duomenų perėmimas ir panaudojimas). Tikslus teisinis klausimas — kuria norma kvalifikuojami veiksmai, kai sukčiai, apsimetę institucijų ar partnerių atstovais, apgaule įgyja konfidencialius duomenis ar turtinę teisę, ir kokia atsakomybės riba taikoma, kai žala nedidelė. Atsakymas priklauso nuo dviejų dydžių: įgyto turto vertės ir duomenų pobūdžio.
Jei apgaulės būdu įgyto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių, veikai taikomas ne BK, o ANK 108 straipsnis — bauda nuo 90 iki 400 eurų. Kai vertė didesnė, taikomas BK 182 straipsnis: per 1 ir 4 dalis atsakomybė kyla tik nukentėjusio asmens skundu ar prokuroro reikalavimu, o pagal 2 ir 3 dalis laisvės atėmimas siekia atitinkamai šešerius ir aštuoneris metus; BK 182 straipsnio 6 dalis leidžia atsakyti ir juridiniam asmeniui. Jei sukčiai ne tik apgaulinėja, bet ir neteisėtai perima neviešus elektroninius duomenis, taikomas BK 198 straipsnis — iki ketverių metų laisvės atėmimo, o duomenims, turintiems didelę reikšmę valstybės valdymui, ūkiui ar finansų sistemai, — iki šešerių metų. Prisijungimas prie apsaugos priemones pažeidžiant informacinės sistemos kvalifikuojamas pagal BK 198-1 straipsnį, o neteisėtas disponavimas slaptažodžiais ar kodais, skirtais prisijungti prie sistemos, — pagal BK 198-2 straipsnį (iki ketverių metų). Nutekėję duomenys, kuriais vėliau disponuojama, gali sudaryti ir BK 189 straipsnio (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas) sudėtį. Tiriant incidentą, BPK 98 straipsnis suteikia įmonei teisę savo iniciatyva pateikti tyrėjams žurnalus, laiškus ir dokumentus kaip įrodymus, o BPK 93 straipsnis nustato, kad tokie daiktai laikomi iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Nukentėjusiai įmonei praktiškai svarbu trys dalykai:
Sekimo taškas: įmonei nustačius nutekėjimą, praktinis žingsnis yra pareiškimo dėl nusikalstamos veikos pateikimas ikiteisminiam tyrimui.
Reguliavimą inicijavo Teisingumo ministerija (Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamentas), siekiant perkelti į nacionalinę teisę ES direktyvos 2013/40/ES dėl atakų prieš informacines sistemas nuostatas. Tikslas – patikslinti nusikaltimų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui sudėtis bei sugriežtinti atsakomybę, kai padaroma didelė žala, nusikaltimai padaromi daugeliui sistemų ar pasinaudojant svetimais asmens duomenimis. Pagrindinis argumentas – būtinybė visiškai suderinti Baudžiamąjį kodeksą su direktyvos reikalavimais.
Pagal Reglamento (ES) 2024/1689 9 straipsnį didelės rizikos DI sistemų tiekėjai privalo sukurti rizikos valdymo sistemą, apimančią visą sistemos gyvavimo ciklą, nepriklausomai nuo tarptautinio konsensuso.
Regionų administracinio teismo 2026 m. liepos 9 d. sprendime byloje Nr. I1-3333-484/2026 nagrinėtas reikalavimas priteisti 100 Eur neturtinės žalos kompensaciją už kiekvieną dieną, susijusią su DI programos prieiga.
JT susitikime pasireiškęs JAV ir Kinijos nesutarimas dėl DI taisyklių lygmens reiškia, kad artimiausiu metu neatsiras vieninga tarptautinė DI reguliavimo sistema, o įmonės ir valstybės veiks skirtinguose teisiniuose rėmuose. Tokioje situacijoje praktiškai svarbiausias teisinis klausimas yra toks: kuriomis normomis bus vertinamas DI sistemų naudojimas valstybėse, kurios nepriklauso nuo tarptautinio konsensuso, ir ar ES bei Lietuvos vidinė teisė jau dabar sukuria privalomą reguliavimo pagrindą nepriklausomai nuo JT lygmens ginčo baigties. Pagrindinės normos, kuriomis šis klausimas bus sprendžiamas, yra Reglamento (ES) 2024/1689 (Dirbtinio intelekto akto) 1 straipsnis, nustatantis suderintas DI sistemų pateikimo rinkai ir naudojimo Sąjungoje taisykles, taip pat 6 straipsnis, apibrėžiantis didelės rizikos DI sistemas, ir Lietuvos ministerijų patvirtintos DI naudojimo taisyklės. JAV pozicija, kad DI reguliavimas turi likti nacionaliniu lygmeniu, iš esmės atitinka tai, ką ES jau padarė savo viduje — sukūrė privalomą, o ne savanorišką reguliavimą, kurio taikymas nepriklauso nuo tarptautinio susitarimo.
Reglamentas (ES) 2024/1689 1 straipsnio 2 dalyje nustato, kad reglamentas apima: suderintas DI sistemų pateikimo rinkai taisykles, tam tikrų su DI susijusių praktikų draudimus, didelės rizikos DI sistemų reikalavimus, skaidrumo taisykles, bendrosios paskirties DI modelių taisykles ir rinkos priežiūros taisykles. Tai reiškia, kad ES pasirinko būtent tą kryptį, kurią JT susitikime gynė Kinija — centralizuotą, privalomą standartų sistemą, tačiau tik savo teritorijoje. Didelės rizikos DI sistemų tiekėjams ir naudotojams taikomi konkretūs įpareigojimai pagal šiuos straipsnius:
Realistiškiausias tolesnės eigos scenarijus yra kelių lygiagrečių reguliavimo krypčių plėtra: savanoriški tarptautiniai įsipareigojimai JT lygmenyje ir privaloma regioninė teisėkūra. Praktiškai tai svarbiausia DI sistemų tiekėjams ir naudotojams, veikiantiems ES rinkoje: jie privalo vykdyti 9, 15 ir 22 straipsnių reikalavimus nepriklausomai nuo to, ar JT susitaria dėl globalių standartų. Lietuvos valstybės institucijoms svarbu tai, kad ministerijų taisyklės jau dabar įpareigoja darbuotojus prisiimti atsakomybę už DI sugeneruoto turinio tikrumą ir užtikrinti atsekamumą, todėl DI naudojimo klaidos administraciniuose sprendimuose gali tapti teisminio ginčo pagrindu. Sekimo taškas: praktikoje reikia stebėti ES lygmens įgyvendinimą — Europos dirbtinio intelekto valdybos, sudarytos pagal 65 straipsnį, veiklos pradžią ir nacionalinių priežiūros institucijų praktiką taikant didelės rizikos DI sistemų reikalavimus.
Pagal Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį organizatoriai privalėjo rašytinį pranešimą pateikti ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki susirinkimo.
Kai keli organizatoriai planuoja susirinkimus toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku, meras pagal 7 straipsnio 5 dalį su kitais organizatoriais derina kitą galimą susirinkimo vietą ar laiką.
Spalio 3 d. Vilniaus centre vienu metu vyks kelių priešingų pozicijų reiškiančių susirinkimų — Nacionalinio susivienijimo protestas Vinco Kudirkos aikštėje ir priešingos krypties akcijos Lukiškių aikštėje bei Gedimino prospekto kitapus — todėl teisinė padėtis bus nulemta Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo procedūrinių ir saugumo nuostatų. Rengėjams ir savivaldybei kylantis klausimas — ar pranešimų derinimo tvarka ir susirinkimų vietų parinkimas atitiko įstatymo reikalavimus, ypač 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pirmumo taisyklę ir pranešime privalomų nurodyti rekvizitų sąrašą pagal 6 straipsnio 3 dalį. Sprendimas bus priimamas taikant Susirinkimų įstatymo 6, 7, 9 ir 12 straipsnius, o konfliktinių situacijų rizika vertinama pagal 2 straipsnio 8 straipsnio paskirties nuostatas dėl viešosios tvarkos ir kitų asmenų teisių apsaugos. V. Sinicos įstatymo projektas XVP-1166 dėl automatinio nuteistų užsieniečių išsiuntimo liko įstatymo projekto stadijoje — Teisės departamentas ir Vyriausybė jam nepritarė, todėl šiuo klausimu teisinę padėtį lemia galiojanti tvarka.
Nacionalinio susivienijimo pranešimas, anot savivaldybės, gautas rugsėjo 21 d., tai reikalavimą atitinka. Pranešime pagal 6 straipsnio 3 dalį turi būti nurodyta ir organizatoriaus, o jei organizatorius juridinis asmuo — jo atstovo, vardas, pavardė ir deklaruota gyvenamoji vieta. Iš to kyla keturi vertinimo aspektai:
Praktiškai svarbūs scenarijūs: