Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį sandoriai, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, yra niekiniai ir negalioja.
Už 13¹ straipsnyje nurodytus pažeidimus fiziniai ir juridiniai asmenys atsako 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, o juridiniams asmenims baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai ją numato kiti įstatymai (13 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos užsienio reikalų ministro K. Budrio pareiškimai JT Generalinės Asamblėjos paraštėse — dėl papildomų sankcijų Rusijai, griežtesnės vizų politikos ir veiksmų prieš „šešėlinį laivyną“ — nurodo kryptį, kuria Lietuva gali plėsti ribojamųjų priemonių žiedą. Konkrečia teisine kalba tai reiškia galimą naujų ribojamųjų priemonių nustatymą arba jau galiojančių sankcijų griežtinimą pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 1 straipsnį. Klausimas, kurį reikia spręsti, formuluoja taip: kokia tvarka Lietuvoje nustatomos naujos sankcijos ar ribojamosios priemonės ir kokią atsakomybę neša fiziniai bei juridiniai asmenys, pažeidę jau galiojančius apribojimus? Sprendžiant bus taikomi tarptautinių sankcijų įstatymo 1, 2, 3, 4, 6–2, 7, 8, 11, 13 ir 13¹ straipsniai.
Pagal tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį įstatymas nustato pasiūlymų dėl sankcijų nustatymo teikimo, ribojamųjų priemonių nustatymo ir jų įgyvendinimo bendrąsias sąlygas Lietuvoje. Sankcijų rūšis įvardija 3 straipsnis — ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, socialinės ir kitokios; ministraus minimos vizų politikos griežtinimas ir operatyvininkų veiklos ribojimas atitiktų politines bei susisiekimo sankcijas, o „šešėlinio laivyno“ spaudimas — ekonomines. Įgyvendinimo apimtį nustato 6 straipsnis: ES teisės aktų sankcijos įgyvendinamos visa apimtimi, JT Saugumo Tarybos rezoliucijų — tiesiogiai ir visa apimtimi, o JT Generalinės Asamblėjos ar OSCE rekomenduojamos — atsižvelgiant, ar būtina pasiekti 1 straipsnio 1 dalyje nustatytus tikslus. K. Budrio raginimas „sukurti agresoriams realią kainą“ šiuo požiūriu reiškia, kad Lietuvai patogiausias kelias — inicijuoti ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimus, kurie Lietuvoje taikomi automatiškai, arba ribijamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymu nustatyti nacionalines priemones. Galiojančių apribojimų laikytis privalo visi fiziniai ir juridiniai asmenys (4 straipsnio 1 dalis), o jų pažeidimo sąrašą pateikia 13¹ straipsnis: nuo sąlygų naudotis lėšomis sudarymo, neįšaldytų išteklių, sandorių su trečiosiomis valstybėmis tęsimo iki prekių importo, eksporto ar finansinių paslaugų teikimo draudimo ar apribojimo pažeidimo. Už tokius pažeidimus fiziniai ir juridiniai asmenys atsako 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; juridiniai asmenys atsako pagal įstatymą, jei jų pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (13 straipsnio 3 dalis). Pažeidimus tiria poveikio priemones taikančios institucijos — 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežiūrą atliekančios kompetentingos institucijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba; kitos kompetentingos institucijos informaciją perduoda nedelsdamos (14 straipsnio 2 dalis). Kompetentingų institucijų funkcijas (sprendimų priėmimas, išimtys ir leidimai, paklausimai, informacijos mainai) konkretizuoja 11 straipsnio 1 dalis, o FNTT, Finansų ministerija ir Muitinės departamentas pagal veiklos sritis įvardytos 11 straipsnio 3 dalyje. Sankcijų poveikis sandoriams materialus: 7 straipsnio 1 dalis draudžia sudaryti sandorius, kurie prieštarauja sankcijoms, ir tokius sandorius laiko niekiniais; 7 straipsnio 3 dalis reikalauja iki sankcijų įgyvendinimo sudarytus sandorius nedelsiant nutraukti ar sustabdyti; 7 straipsnio 4 dalis atleidžia nuo civilinės atsakomybės už tokį nevykdymą. Pavojingiausiems atvejams 8 straipsnio 1 dalis suteikia finansų ministrui teisę paskirti laikinąjį administratorių juridiniam asmeniui, kurio savininko ar kontroluotojo atžvilgiu taikomos sankcijos, siekiant išvengti neigiamų pasekmių visuomenei.
Ministro raginimams pasiekus teisėkūros stadiją, realiausi scenarijai tokie. Jei sąjungininkai sutars dėl papildomų ES sankcijų, jos Lietuvoje ims galioti tiesiogiai, be papildomos ratifikacijos; jei sutarimo ES lygiu nebus, Lietuva gali veikti nacionaliniu lygiu per ribijamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymą. Lietuvos verslui ir finansų sektoriui svarbiausia praktinė rizika — sandorių, susijusių su sankcionuotais subjektais ar trečiosiomis valstybėmis, niekinimas pagal 7 straipsnį ir pareiga tokius santykius nutraukti. Įmonėms, kurios dėl sandorių nebėsdamos gali užstrigti, reikšminga 8 straipsnio laikinojo administratoriaus institutas — jis leistų tęsti kritinę veiklą, bet kontrolę perimtų valstybės paskirtam administratoriui. FNTT ir kitos priežiūros institucijos toliau tirs galimus 13¹ straipsnyje išvardytus pažeidimus; kaltiems fiziniam ar juridiniam asmeniui gręsia atsakomybė pagal 13 straipsnį. Sekimo taškas: artimiausiu metu vertėtų laukti ES arba Lietuvos Vyriausybės dokumentų, kurie konkrečiai įtvirtintų ministras minimas priemones (vizų politikos griežtinimas, „šešėlinio laivyno“ apribojimai).
Naują dokumentą Migracijos departamentas privalo išduoti ar pakeisti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo ir visų dokumentų gavimo dienos (asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).
Lietuvoje gyvenančiam piliečiui, praradusiam asmens tapatybės kortelę ar pasą, gali būti išduodamas laikinasis pažymėjimas, kurio formą ir išdavimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras (7 straipsnio 1 dalis).
Gaisre dokumentų netekusiam piliečiui teisinė padėtis nėra beprocedūrė: įstatymas jam suteikia ir pareigą pranešti apie praradimą, ir teisę gauti laikinąjį pažymėjimą bei naują asmens dokumentą, tačiau dokumento išdavimo terminas ir mobiliosios paslaugos laukimas praktiškai blokuoja prieigą prie bankininkystės ir ryšio paslaugų, nes operatoriai ir bankai identifikavimą atlieka pagal griežtai reguliuojamas taisykles. Tikslus teisinis klausimas šioje istorijoje — per kiek laiko ir kokia tvarka gaisre paso netekęs, ligoninėje gulintis pilietis gali atgauti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, ir kokios identifikavimo priemonės tuo laikotarpiu privalomos ryšio bei banko paslaugų teikėjams. Sprendžiama pagal Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 7 straipsnį (praradimo pranešimas ir laikinasis pažymėjimas), 6 straipsnio 2 dalį (išdavimo terminas), taip pat Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo tvarkos aprašą (įsakymas Nr. 1V-200/V-62) ir jo 3 bei 6 priedus.
Piliečio pareigos ir galimybės pagal pateiktus šaltinius:
N. Vėtai dokumentas bus išduotas per įprastą 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą — ne vėliau kaip per vieną mėnesį. Gavęs dokumentą jis atkurs „Smart ID“ ir pilną elektroninės bankininkystės prieigą; iki tol banko sąskaitas pasiekė per kodų generatorių, o „Tele2“ pristatė SIM korteles ir kompensuos ryšio paslaugas iki metų pabaigos. Sudegus sodybai, jei ji būtų atitinkamos savivaldybės teritorijoje, pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T1-137 56.7 punktą už gaisro nuostolius, kai nemokėtas draudimas, galima prašyti vienkartinės paramos — sudegus gyvenamajam būstui iki 40 BSI dydžių, apdegus iki 30 BSI, negyvenamajam pastatui iki 15 BSI; asmens dokumentams tvarkyti, kai pajamų nėra, skiriama iki 1 BSI. Rokiškio rajono savivaldybės taryba turi priimti savo sprendimą dėl analogiškos paramos, todėl praktinis sekimo taškas — naujo paso išdavimo sprendimas per įstatyme nustatytą mėnesio terminą ir, atskirai, savivaldybės sprendimas dėl paramos nukentėjusiesiems.
Pagal LRT įstatymo 13 straipsnio 2 dalį Taryba privalo viešai paskelbti balsavimo rezultatus ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo balsavimo dėl generalinio direktoriaus skyrimo ar atleidimo dienos.
Taryba gali atleisti generalinį direktorių tik kaip LRT įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą įgaliojimą, taikomą įstatymo nustatyta tvarka, o ne savo nuožiūra.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė kol kas lieka pareigose: Taryba jos padarytą pažeidimą dėl neatskleistų duomenų apie paslaugų tiekėjus įvertino kaip nešurkštį, o atleisti direktorių iš pareigų Taryba gali tik įgyvendindama LRT įstatymo 13 straipsnio 2 dalies įgaliojimus, kuriuos įstatymas sieja su viešo konkurso tvarka ir kadencijos sąlygomis. Tikslus teisinis klausimas, kurį dabar spręs Taryba ir, tikėtina, Konstitucinis Teismas, yra dviejų dalių: pirma, ar Tarybos vertinimas, kad pažeidimas nėra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, atitinka LRT įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punktą; antra, ar birželį priimti LRT įstatymo pakeitimai dėl naujos atleidimo tvarkos neprieštarauja Konstitucijai. Tarybos sprendimo teisėtumas taip pat vertinamas per LRT įstatymo 3 straipsnio 1 dalies skaidrumo ir atskaitomybės principus, kurių Taryba privalo laikytis priimdama personalinius nutarimus.
Iš to išplaukia šių pareigų rinkinys:
Direktorei praktiškai gresia trys scenarijai: Tarybos vertinamasis sprendimas be atleidimo (dabartinė padėtis), atleidimas, jei Taryba perskaičiuos pažeidimą kaip šiurkštų pagal Seimo priimtą naują tvarką, arba atleidimo negalimumas, jei Konstitucinis Teismas birželio pakeitimus panaikins. LRT darbuotojams ir rangovams svarbu, kad pirkimų skaidrumo pažeidimas gali tapti pagrindu Pirkimų ir investicijų politikos komitetui, kurį steigia Taryba pagal 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, peržiūrėti pirkimų procedūras. Visuomenei ir žurnalistų bendruomenei esminis kontrolės taškas — 13 straipsnio 2 d. nustatyta 5 darbo dienų balsavimo rezultatų skelbimo pareiga, leidžianti patikrinti, ar sprendimas priimtas teisėta Tarybos sudėtimi. Sekimo taškas: Konstitucinio Teismo sprendimas dėl birželio LRT įstatymo pakeitimų — būtent jis nulems, kokia atleidimo tvarka Taryba galės naudotis toliau.
Reguliavimą inicijavo Seimo frakcijų nariai ir Mišrios Seimo narių grupė, siekdami įteisinti savo teisę pasisakyti LRT eteryje ne tik rinkimų laikotarpiu – jie argumentavo, kad po Seimo rinkimų parlamentarų teisė reikšti poziciją nacionaliniame transliuotojų eteryje išlieka tik deklaratyvi, o tai prieštarauja įstatyme įtvirtintiems objektyvumo, nešališkumo ir įvairovės principams. Prieš projektą pasisakė Lietuvos ryšių reguliavimo tarnyba, kuri laikė siūlomą jai pavestą LRTC paslaugų kainų priežiūros funkciją pertekline, sukeliančia didelę administracinę naštą ir reikalaujančią papildomų valstybės biudžeto lėšų, priešingai nei teigta aiškinamajame rašte. Komitete taip pat buvo kritikuojamas projekto redakcijos netobulumas – dėl logiškumo, aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų buvo siūlyta perrašyti įstatymo paskirties ir LRT statuso straipsnius.
Taikant BK 182 str. 3 d., iš bendrovės pasisavinti 74 939 eurai ir papildomai 12 700 eurų patenka į labai didelės vertės kategoriją, todėl sankcija — iki aštuonerių metų laisvės atėmimo.
Pagal BK 72 str. 1–3 d. kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
O. Y., Rygos bankomatuose svetimomis mokėjimo kortelėmis išgryninusiam beveik 88 tūkst. eurų, jau paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Šios istorijos teisinė esmė ta, kad telefoninių sukčių grandinėje atskiri dalyviai atsako skirtingais BK straipsniais: sukčių, kurie apgaulės būdu išviliojo duomenis, veikai dengia BK 182 str. 3 d. (sukčiavimas labai didelės vertės turtu ar organizuotoje grupėje — iki aštuonerių metų laisvės atėmimo), o kurjerio ir išgrynintojo vaidmenį atitinka BK 214 str. 1 d. — neteisėtas svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimas, laikymas, perdavimas ar realizavimas (baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų). Tikslus klausimas, kurį ši byla sprendė, — kokia atsakomybės dalis tenka asmeniui, pačiam nedalyvavusiam apgaulei, bet išgryninusiam nusikalstamai įgytas lėšas, ir jis sprendžiamas pagal BK 214 straipsnį, BK 182 straipsnį bei bausmių sudėjimo taisykles BK 42 str. 5 d. Nukentėjusiems — bendrovei, buhalterei ir paskolą suteikusiam bankui — kyla turtinės žalos atlyginimo klausimas, kurį teismas sprendžia nuosprendyje.
Taikant BK 182 str. 3 d., iš bendrovės pasisavinti 74 939 eurai ir papildomai 12 700 eurų (apgaule paimta paskola ir asmeninės lėšos) patenka į labai didelės vertės kategoriją, todėl sankcija — iki aštuonerių metų laisvės atėmimo. O. Y. inkriminuotos veikos sudaro ir BK 214 str. 1 d. sudėtį: jis neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimų mokėjimo priemonių duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti, kurių pagrindu bankomatuose Latvijoje buvo išgryninti pinigai. Šaltiniuose pateiktas ir BK 216 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas, baudžiamas iki septynerių metų) — jis gali būti taikomas asmenims, atliekantiems su nusikalstamai gautu turtu susijusias finansines operacijas, siekiant nuslėpti turto kilmę. Bausmių struktūrą lėmė BK 42 str. 5 d.: už kelių nusikaltimų visumą skiriant daugiau nei dvi skirtingų rūšių bausmes, galutinė subendrinta bausmė nustatoma paliekant dvi — griežčiausią ir vieną pasirinktą; šiuo atveju galutinis rezultatas buvo 4 metų laisvės atėmimas. Kaltinamajam taip pat įpareigota atlyginti turtinę žalą bendrovei, buhalterei ir bankui bei ekstradicijos iš Ispanijos į Lietuvą išlaidas. Papildomai pagal BK 72 str. 1–3 d. konfiskuotinu turtu laikomas nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais — tai reiškia, kad iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ar ją palengvinęs turtas gali būti paimti valstybės nuosavybėn atskirai nuo žalos atlyginimo. Tarp pateiktų šaltinių nėra teismų praktikos, todėl precedento nurodyti negaliu. Verta atkreipti dėmesį ir į tarpinį grandinės elementą: taksistas, nežinojęs apie nusikaltimą, atsakomybės neturi, nes BK 189 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas) reikalauja žinios, kad turtas gautas nusikalstamu būdu.
Praktinės pasekmės pasiskirsto keliom kryptimis:
Dokumentuose nėra informacijos apie Panevėžyje nuteistą sukčių ar konkretų šios bylos reguliavimą – pateikti aiškinamieji raštai susiję su Baudžiamojo kodekso pakeitimais dėl bausmių skyrimo taisyklių, bausmės vykdymo atidėjimo, baudos dydžių ir manipuliacijų sporto rezultatais kriminalizavimo, kuriuos rengė Vidaus reikalų ministerija siekdama subalansuoti laisvės atėmimo bausmės taikymą ir spręsti perpildytų įkalinimo įstaigų problemas. Šie dokumentai iš esmės nesusiję su nurodyta tema. [SKIP]
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ir nuo bausmės atlikimo nepraėjo 3 metai.
STT šiuo metu vykdo aplinkybių patikslinimą, ne ikiteisminį tyrimą, ir sprendimui dėl tyrimo pradžios turi 20 darbo dienų.
R. Malinausko perkelimas iš mero kėdės į savivaldybės administracijos direktorės vyriausiojo patarėjo pareigas per vieną parą kelia klausimą, ar asmuo, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl korupcinių nusikaltimų, gali užimti savivaldybės administracijos pareigybes. Tiksli teisinė problema — ar tokiam asmeniui taikomas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas ir ar įdarbinimas atitinka valstybės tarnybos įstatymo reikalavimus. Sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės galimybės bus vertinamas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, ypač 228 straipsnis (piktnaudžiavimas) ir 229 straipsnis (tarnybos pareigų neatlikimas), o administracinių nusižengimų kontekste — Administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnis dėl teisėtų pareigūnų reikalavimų ir kolegialių institucijų sprendimų nevykdymo. Reputacijos reikalavimų turinį nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis ir nepriekaištingos reputacijos kriterijus įtvirtinantis pakeitimų įstatymas (4, 9, 18, 29, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, 1 straipsnis).
R. Malinauskas pripažintas kaltu dėl kyšininkavimo, papirkimo, prekybos poveikiu ir neteisėto praturtėjimo, jam skirta 60 tūkst. eurų bauda, o apeliacinio teismo sprendimas įsiteisėjo iš karto — tai reiškia, kad reputacijos ribojimų taikymo laikotarpis tik prasidėjo. Savivaldybė nurodė, kad vyriausiojo patarėjo pareigybė nėra konkursinė, tačiau pagal Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 5 punktą savivaldybės administracijos pareigybių aprašymus tvirtina meras, o 10 straipsnyje nustatyta, kas priima į pareigas — šios procedūros neaplenkia reputacijos reikalavimo. Jei paaiškėtų, kad stodamas į pareigas asmuo nuslėpė duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas, taikytinas 35 straipsnio 1 dalies 9 punktas — atleidimas iš pareigų. Piktnaudžiavimo tarnyba sąvoką (tarnybinės padėties naudojimas ne tarnybos interesais ar savanaudiškais tikslais) apibrėžia Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymų nuostatos (2 straipsnio 13 dalis), kuri gali būti vertinama kaip kontekstas taikant BK 228 straipsnį — jame numatyta bauda, areštas ar laisvės atėmimas iki ketverių metų, o siekiant turtinės naudos — iki šešerių metų; už šias veikas atsako ir juridinis asmuo.
Realūs scenarijai priklauso nuo STT išvados:
Nereceptinių vaistų mažmeninė kaina tiesiog neturi viršyti įstatyme nustatytos lubos — farmacijos įstatymo 59-1 str. 4 d. nustato tik lubas, ne vienodumą.
Geros vaistinių praktikos nuostatų 20.3 p. draudžia savitarnos vietoje bet kokia forma pateikti informaciją dėl nereceptiniams vaistams teikiamų nuolaidų ir kainų sumažinimo.
Rūtos istorijoje teisinė problema nėra tai, kad vaistinė per brangiai pardavinėja vaistus — tokia kainų dinamika, atrodo, teisėta, nes nereceptinių vaistų mažmeninė kaina tiesiog neturi viršyti įstatyme nustatytos lubos. Klausimas, kurį ši istorija kelija, yra kitoks: ar vaistinė savo lojalumo programą ir kainų pristatymą vykdo pagal Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 41-6 straipsnio (šaltiniuose taip pat cituojamas kaip 416 straipsnis) 1 dalies 4 punktą ir Geros vaistinių praktikos nuostatų 20.3 punktą, draudžiantį savitarnos vietoje pateikti informaciją dėl nereceptiniams vaistams teikiamų nuolaidų ir kainų sumažinimo. Sprendžiant pagal farmacijos įstatymo 41-6 str. 1 d. 4 p. a), ant laikymo įrangos privalo būti aiškiai matoma pardavimo kaina, o 59-1 str. 3 d. draudžia vaistinei taikyti didesnį prekybos antkainį nei nustatęs Vyriausybės.
Vaistinės pareigos šioje situacijoje iš šaltinių matomos taip:
— savitarnos vietoje draudžiama bet kokia forma teikti informaciją apie nereceptinių vaistų nuolaidas ir kainų sumažinimą; tai patvirtina ir Vaistinių preparatų mažmeninės prekybos įmonių patikrinimų taisyklių 7.16 punktas („vaistinių preparatų kainų etiketėse nenurodomas kainų sumažinimas“).
Rūtai ir kitiems vartotojams teisinė padėtis tokia: jei vaistinė kainą rodo pažeisdama matomumo reikalavimus arba skelbia nuolaidas savitarnos zonoje, tai yra patikrinimo metu fiksuojamas pažeidimas pagal patikrinimų taisyklių 7.13 ir 7.16 punktus, o sunkesniuose pažeidimuose taikomos farmacijos įstatymo penkioliktajame skirsnyje numatytos sankcijos dėl vaistinio preparato rinkodaros. Vartotojui pats kainų skirtumas tarp vaistinių arba internetinio užsakymo ir parduotuvės kainos nėra teisės pažeidimas — FĮ 59-1 str. 4 d. nustato tik lubas, ne vienodumą, o Vaistų politikos gairės atvirai pripažįsta, kad net deklaruotų kainų vienodumo tarp kompensuojamojo ir nekompensuojamojo to paties vaisto režimų įstatymas nenustato. Praktiškai tai reiškia, kad kainų palyginimas lieka vartotojo, o ne vaistinės pareiga; tolesnis sekimo taškas Rūtos atveju — reali tolesnė eiga yra tik galimas VTVT planinis ar neplaninis vaistinės patikrinimas.
Reguliavimą inicijavo Seimo nariai, siekdami mažinti pacientų išlaidas nekompensuojamiems vaistams, didinti šio sektoriaus skaidrumą ir konkurenciją – panaikinti „pirmos rankos“ taisyklę, kai vaistinės pirmiausia siūlo brangesnius konkretaus gamintojo vaistus, ir „lentynos mokesčio“ praktikas. Argumentuota, jog esant tik maksimaliems antkainiams vaistinės nesuinteresuotos parduoti pigesnių preparatų, todėl pacientai moka nepagrįstai daugiau. Prieštaravimai kėlė vaistų gamintojų asociacija ir kiti ūkio subjektai, teigę, kad siūlomi apribojimai (pvz., draudimas informuoti apie mažesnę kainą ar gabenti vaistus į kitą vietą) nepagrįstai riboja ūkinės veiklos laisvę ir gyventojų galimybę pirkti pigiau, be to, neįrodyta, kad sumažinta kaina lėmų iracionalų vaistų vartojimą.
Pagal CTKĮ 2 straipsnio 1 dalį turtas konfiskuojamas, kai jo vertės ir teisėtų pajamų skirtumas viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą; siūlymu šis slenkstis mažinamas nuo 100 tūkst. iki 45 tūkst. eurų.
Ieškinys dėl konfiskavimo teismui pareiškiamas per 30 dienų nuo prokuroro sprendimo priėmimo (CTKĮ 10 straipsnio 3 dalis), o nuo sprendimo įsiteisėjimo valstybė įgyja nuosavybės teisę į turtą (CTKĮ 13 straipsnio 1 dalis).
Asmenims, kurių turtas neatitinka teisėtų pajamų, artėja ženklus konfiskavimo procedūros išplėtimas: jei Seimas pritars Vyriausybės siūlymams, konfiskavimo vertės slenkstis kris nuo 100 tūkst. eurų iki 45 tūkst. eurų, o procedūra bus inicijuojama dėl bet kokių labai sunkių, sunkių ir apysunkių veikų su turtine nauda — be uždarų nusikaltimų sąrašo. Tikslius teisinius klausimus, kuriuos teks spręsti, lemia trys normos: ar turtas negali būti pagrįstas teisėtomis pajamomis ir viršija slenkstį (CTKĮ 2 straipsnis), ar asmuo atitinka „tiriamojo“ arba „nesąžiningo įgijėjo“ apibrėžtį (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalis, Turto tyrimo tvarkos aprašo 3.1–3.2 punktai), ir ar galima taikyti skubų turto areštą iki ieškinio pareiškimo (siūlomi Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai). Pakeitimai kartu įteisina taikų susitarimą su prokuroru ir piniginę išieškojimo alternatyvą, kai turtas paslėptas ar perleistas.
Dabartinė procedūra pagal CTKĮ vyksta taip:
Praktinės pasekmės asmenims ir rinkai: