Tarybos galimybę atleisti vadovą įtvirtina Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punktas, pagal kurį Taryba viešo konkurso būdu skiria ir atleidžia LRT generalinį direktorių.
Taryba konstatavo paprastą, ne šiurkštų pažeidimą, todėl atleidimas galimas tik antram panašiam pažeidimui per vienus metus.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė liko savo pareigose: taryba jos veiksmus kvalifikavo kaip paprastą, o ne šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, todėl atleidimas dabar įmanomas tik pakartojus pažeidimą panašioje srityje per vienus metus. Tikslus teisinis klausimas, kurį taryba sprendė, — ar neatskleisti duomenys apie asmenis, iš kurių įstaiga pirko paslaugas, sudaro šiurkštų pareigų pažeidimą pagal naująją atleidimo tvarką, ar tik paprastą pažeidimą, vertintiną kartu su Darbo kodekso nuostatomis dėl atsakomybės už pareigų pažeidimus. Papildomai situaciją formuoja Generalinės prokuratūros vasaros sprendimas, kad LRT privalo individualiai vertinti kiekvieną atvejį, kai pirkimų ataskaitose neviešinami tiekėjų vardai ir pavardės, o ne savaime atsisakyti jų skelbti dėl duomenų apsaugos reikalavimų.
Tarybos kompetencija vertinti generalinio direktoriaus veiklą išplaukia iš LRT įstatymo 11 straipsnio 1 dalies: Taryba prižiūri, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir kaip laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, bei skiria ir atleidžia generalinį direktorių. Generalinio direktoriaus atsakomybės pagrindą patvirtina įstatymo 13 straipsnis (2020 m. redakcija): LRT vadovas atsako už LRT veiklą, parengtas ir transliuojamas programas bei Tarybos nutarimų įgyvendinimą. Dabartinėje situacijoje lemiamos reikšmės yra trys faktai:
Praktinės pasekmės pasiskirsto taip:
Pagal Branduolinės energijos įstatymo 52 straipsnį sutarčių, susijusių su branduoline sauga ir fizine sauga, rengime privaloma dalyvauti VATESI įgalioti atstovai, o dėl branduolinės energijos naudojimo — Energetikos ministerijos įgalioti asmenys.
Kontaktine institucija keičiantis informacija su užsienio branduolinę saugą reglamentuojančiomis institucijomis pagal Branduolinės saugos įstatymo 14 straipsnį yra Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija.
Lietuvos ir JAV susitarimas dėl mažųjų modulinių reaktorių plėtros kol kas teisinę reikšmę turi tik kaip derybų etapas: iki Seimo sprendimo 2028 m. pirmąjį pusmetį jokia konkreti branduolinės energetikos objekto statybos ar tiekėjo atrankos teisinė padėtis dar negali būti suformuota. Tuo tarpu jau pasirašyta „Ignitis“ ir EQT ilgalaikė SGD sutartis yra privatinės teisės sandoris, kurio šalių santykiams papildomai taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Tikslus teisinis klausimas — kaip organizuojamas tarptautinis bendradarbiavimas ir sutarčių su JAV tiekėjais sudarymas branduolinės energetikos srityje; jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos branduolinės saugos įstatymo 14 straipsnį ir Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo 52 straipsnį.
Pagal Branduolinės saugos įstatymo 14 straipsnį institucijos, kurių veikla susijusi su branduoline sauga, bendradarbiauja su suinteresuotomis valstybėmis keisdamiesi informacija, teikdami kvalifikacijos kėlimo pagalbą ir rengdami susitikimus, o kontaktine institucija su užsienio branduolinę saugą reglamentuojančiomis institucijomis yra Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI). Tarptautinių sutarčių su JAV tiekėjais rengimas pagal Branduolinės energijos įstatymo 52 straipsnį vyksta vadovaujantis tarptautinės teisės principais ir Lietuvos sutarčių sudarymo įstatymais, o privalomas dalyvavimas diferencijuojamas: Energetikos ministerijos įgalioti asmenys dalyvauja rengiant sutartis dėl branduolinės energijos naudojimo, VATESI įgalioti atstovai — dėl branduolinės, radiacinės ir fizinės saugos bei branduolinių medžiagų apskaitos ir kontrolės. Vyriausybės kompetenciją nustato Branduolinės saugos įstatymo 9 straipsnis. Energetikos ministerija pagal Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 86 patvirtintas nuostatas (6.2.1 p.) organizuoja branduolinės energetikos infrastruktūros plėtrą ir dvišalį tarptautinį bendradarbiavimą. Ateityje pasirinktą objektą reglamentuos Branduolinės saugos įstatymo 4 straipsnio sritys — aikštelės vertinimas, projektavimas, statyba, pripažinimas tinkamu eksploatuoti, fizinė sauga ir avarinė parengtis, o fizinės saugos reikalavimus pagal Branduolinės energijos įstatymo 34–35 straipsnius nustatys Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. JAV investuotojų pozicijas papildomai ginčuose saugo investicijų apsaugos sutartis, kurios taikymo sritis apima intelektinę nuosavybę, know-how ir bet kurią sutartimi suteiktą teisę ar licenciją.
2028 m. pirmąjį pusmetį Seimui priėmus sprendimą dėl mažųjų modulinių reaktorių plėtros, prasidės konkretus reglamentavimo etapas: aikštelės vertinimas, licencijavimas ir VATESI priežiūra pagal Branduolinės saugos įstatymo 4 straipsnį, o Ignalinos atominės elektrinės pasirašyti susitarimai su JAV ir Europos technologijų kūrėjais taps sutartinių santykių pagrindu tik įgyvendinti per Vyriausybės ir ministerijos kompetenciją. „Ignitis“ ir EQT sutarties vykdymas reikš, kad kiekvienas metinis SGD krovinys bus vertinamas kaip investicijų apsaugos sutartimi dengta ekonominė veikla, o bet koks Lietuvos reguliavimo pokytis, paveikęs šią veiklą, JAV investuotojui gali tapti pagrindu remtis ta sutartimi. Lietuvos 2027 m. sausio 1 d. prasidedančiam pirmininkavimui ES Tarybai energetikos darbotvarkė reikš, kad dalis šios dvišalės partnerystės rezultatų bus perkelta į ES teisėkūros lygmenį.
Pagal LRT įstatymo 13 straipsnį generalinį direktorių į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba, o konstatavus šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleidimui reikia ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių balsų.
Naujoji atleidimo tvarka, įsigaliojusi 2026 m. birželio 13 d., leidžia atleisti generalinį direktorių nepasibaigus kadencijai, jei jis padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ar nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
LRT generalinei direktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei šiuo metu gresia ne atleidimas, o tik įspėjimas, tačiau jos pareigų likimas per artimiausius dvylika mėnesių taps priklausomas nuo to, ar Taryba konstatuos pakartotinį tokio paties pažeidimą. Teisinė padėtis nustatoma pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (toliau – LRT įstatymas), kurio 13 straipsnis nustato, kad generalinį direktorių viešo konkurso būdu penkeriems metams į pareigas skiria ir iš pareigų atleidžia Taryba. Kylantis tikslus teisinis klausimas – ar konstatuotas pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, pagal kurį atleidimas iš pareigų nepasibaigus kadencijai būtų galimas, ir kokia balsų dauguma toks sprendimas priimamas. Tarybos pirmininko pozicija yra aiški: pažeidimas nelaikytinas šiurkščiu, todėl pagrindo atleisti generalinę direktorę dabar nėra. Svarbi ir laiko dimensija: pagal TAR pastabą prie LRT įstatymo naujoji atleidimo tvarka pradėjo veikti iš karto nuo 2026 m. birželio 13 d., kai buvo pasirašytas teisės aktas, o likusios pataisų nuostatos įsigalios po kelių metų.
Konstatavus šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitiktį, generalinis direktorius gali būti atleistas tik ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių balsų dauguma – tai fiksuotą naujoji atleidimo tvarka, kuri jau galioja. Konkretiškai tai reiškia, kad kiekvienam balsavimui dėl atleidimo svarbus ne tik už pažeidimą balsavusių proporcija, bet ir absoliutus balsavime nedalyvavusių narių skaičius. Naujienoje minimas atvejis tai iliustruoja: iš 16 Tarybos narių už nutarimą balsavo 12 (11 dalyvavo fiziškai, viena pateikė išankstinį balsą), o 4 nariai nedalyvavo, nes laikė nutarimo formuluotę prieštaraujančia LRT įstatymui ir Darbo kodeksui. Generalinės direktorės atsakomybės pagrindas aptariamas ir per funkcijų priskyrimą: LRT įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad generalinis direktorius atsako už LRT veiklą, parengtas ir transliuojamas programas bei Tarybos nutarimų įgyvendinimą, o Tarybos prašymu privalo informuoti apie įstatyme numatytų funkcijų ir Tarybos nutarimų vykdymą. Tarybos priežiūros kompetencija išplaukia iš LRT įstatymo pakeitimo įstatymo 10 straipsnio, kuriuo Tarybai pavesta prižiūrėti, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų. Generalinės direktorės pozicijoje esminis argumentas yra Tarybos pozicijų prieštaringumas: Tarybos pirmininkas balandį Seimui siųstame rašte pritarė pozicijai, kad tiekėjų pavardės viešinti nereikia, nors Generalinė prokuratūra birželį nustatė pažeidimus, o liepos pradžioje Taryba vienbalsiai įpareigojo administraciją juos pašalinti ir pateikti paaiškinimą dėl priežasčių. Dėl pačio konstatavimo nutarimo teisėtumo ginčas keliais aspektais: direktorė nurodo pražiopsotus terminus ir nesuteiktą galimybę advokatui dalyvauti posėdyje, t. y. abejojama ir procedūra, ir turiniu.
Artimiausia rizika generalinei direktorei – pakartotinio to paties pažeidimo konstatavimas per artimiausius 12 mėnesių, kuris gali tapti pagrindu nutraukti darbo sutartį. Atleidimui reikėtų surinkti ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių balsų, todėl praktiškai lemia ne tik dauguma, bet ir narių, nedalyvaujančių balsavime, elgesys – kaip parodė 4 narių susilaikymas dalyvauti. Sprendimo nustačiusio pažeidimo, bet jo nekvalifikavusio kaip šiurkščio, apginti teisme gali būti sudėtinga – pati direktorė pripažino, kad tokio pobūdžio sprendimą apskųsti teismui sudėtinga, ir kol kas nedeklaruoja ketinimo kreiptis. LRT administracijai lieka galioti liepos mėnesio Tarybos įpareigojimas pašalinti prokuratūros nustatytus pažeidimus ir pateikti paaiškinimą, nors direktorės teigimu, liepos nutarime kartu buvo pavesta susilaikyti nuo bet kokių tvarkų rengimo, nors Prokuratūra rekomendavo turėti autorių viešinimo tvarką.
Reguliavimą inicijavo Seimo nariai, kurie, remdamiesi nevyriausybinių organizacijų ir piliečių skundais, teigė, kad LRT riboja žodžio laisvę ir nesilaiko nešališkumo principų. Iniciatorių tikslas buvo stiprinti LRT tarybos kontrolę ir užtikrinti, kad nacionalinis transliuotojas atspindėtų įvairias politines pažiūras. Tačiau kylančios prieštaros – RRT nepritarė siūlymams, laikydamas juos pertekliniais, sukeliančiais didelę administracinę naštą ir reikalaujančiais papildomų biudžeto lėšų, priešingai nei teigta aiškinamajame rašte.
12 straipsnio 4 dalis: generalinis direktorius dėl Tarybos pareikšto nepasitikėjimo gali būti atleistas nepasibaigus įgaliojimų laikui tik jeigu už tai balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų Tarybos narių.
LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo pareigų kol kas netenka — Tarybos nutarimas jai yra įspėjimo lygio aktas su rekomendacija, tačiau jis sukuria pagrindą ateičiai: žinioje nurodyta, kad atleidimas gali tapti aktu, jei per 12 mėnesių būtų pripažintas dar vienas panašus pareigų pažeidimas. Tikrasis teisinis klausimas dviprasmyje: ar tokį nutarimą Taryba priėmė kompetencingai ir teisinga tvarka, nes keturi Tarybos nariai ginčija jo formuluotę kaip prieštaraujančią teisės aktams, o vadovės gynėjai — kaip priimtą pažeidžiant darbo teisės tvarką. Vertinimas remsis Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo nuostatomis apie Tarybos funkcijas (11 straipsnis), generalinio direktoriaus statusą (12 straipsnis) ir jo atskaitomybę (13 straipsnis).
Pagal LRT įstatymo 12 straipsnio 1 dalį generalinis direktorius atsako už LRT veiklą ir Tarybos nutarimų įgyvendinimą, o 13 straipsnio 1 dalis jį įpareigoja Tarybos prašymu informuoti Tarybą apie funkcijų ir nutarimų vykdymą — būtent ši atskaitomybės grandis ir buvo aktyvuota prokuratūrai konstatavus, kad neatskleidus 2025-ųjų duomenų apie paslaugų tiekėjus pažeisti LRT veiklos principai. 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas Tarybai tiesiogiai priskiria priežiūrą, kaip laikomasi LRT veiklos principų, tarp kurių 3 straipsnio 1 dalis įvardija atskaitomybę ir skaidrumą — taigi vertinimo dėmesys pirkimų skaidrumui yra Tarybos įstatyme įtvirtintas pačios priežiūros objektas. Kvalifikavus pažeidimą, taikytinos šios ribos:
Vadovei praktinė pasekmė — įformintas įspėjimas ir 12 mėnesių rizikos laikotarpis: pakartotinai pripažintas panašus pažeidimas atvertų kelią atleidimui pagal nepasitikėjimo procedūrą, kai reikia 2/3 visų Tarybos narių balsų. Tarybai neigiamas balsavimo rezultatų viešumas ir ginčytina nutarimo formuluotė kelia nutarimo teisėtumo riziką, kuri vadovės advokato vertinimu jau svarstoma kaip galimas skundas teismui, nors pati vadovė pripažįsta, kad toks apskundimas būtų „gana sudėtingas“. LRT kaip įstaigai tai reiškia sustiprėjusią priežiūrą pirkimų srityje — tiesiogiai kontroliuojamą Tarybos steigiamų komitetų (11 straipsnio 1 dalies 3 punktas: Pirkimų ir investicijų politikos komitetas). Sekimo taškas: laukti, ar vadovė per artimiausią laiką pateiks apsisprendimą dėl nutarimo skundimo teismui, ir ar Taryba per ateinančius 12 mėnesių vėl svarstys panašaus pažeidimo kvalifikavimą.
Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 2 dalį, kai užsienietis turi galiojantį kitos ES valstybės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, jis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos.
Sutarties dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo 3 straipsnis numato, kad Šalis, per kurios išorinę sieną pateko grąžinamas asmuo, be jokių formalumų jį priims.
Tuniso piliečiui, sulaikytam traukinyje Ryga–Vilnius su Latvijos prieglobsčio prašytojo pažymėjimu, Lietuvoje gresia ne prieglobsčio procedūra, o grąžinimas į Latviją pagal trišalę readmisijos sutartį — ir būtent toks VSAT veiksmas atitinka galiojančias normas. Latvijos prieglobsčio prašytojo pažymėjimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nesuteikia teisės atvykti į Lietuvą ar joje būti, o pats atvykimas be paso, vizos ar leidimo gyventi pagal 10 straipsnį laikomas neteisėtu, jei pažeidžiamos Reglamento (ES) 2016/399 (Šengeno sienų kodekso) nuostatos. Tikslus teisinis klausimas — ar sulaikytąjį reikia įleisti į Lietuvos prieglobsčio procedūrą, ar grąžinti kaimyninei valstybei; jis sprendžiamas pagal šio Įstatymo 125 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos, Estijos bei Latvijos Vyriausybių sutarties dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo 3 straipsnį.
Pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 2 dalį, kai yra grąžinimo pagrindas, tačiau užsienietis turi galiojantį kitos ES valstybės išduotą dokumentą, suteikiantį teisę joje būti ar gyventi, jis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos — čia tokiu dokumentu veikia Latvijos prieglobsčio prašytojo pažymėjimas. Sutarties dėl nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo 3 straipsnis numato, kad Šalis, per kurios išorinę sieną pateko grąžinamas trečiųjų valstybių pilietis, be jokių formalumų jį priims, įrodžius ar pagrįstai manant, kad jis pateko į reikalaujančios Šalies teritoriją iš tos Šalies teritorijos. Sulaikytasis šiuo kriterijumi atitinka: jis sulaikytas Latvijoje, gavo prieglobsčio prašytojo pažymėjimą rugpjūčio 2 d., o vėliau neteisėtai paliko apgyvendinimo centrą, todėl pagrįstai manyti, kad į Lietuvą atvyko iš Latvijos. Prieglobsčio prašytojo teisės pagal 71 straipsnį Lietuvoje jam nekyla, nes jis neprašo prieglobsčio Lietuvoje, o 140-9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė likti teritorijoje galioja tik iki sprendimo dėl grąžinimo įvykdymo.
Tuniso piliečiui grąžinimas į Latviją reiškia, kad ten jis toliau laikomas prieglobsčio prašytoju, kuris savo iniciatyva paliko apgyvendinimo centrą, ir Latvija gali spręsti dėl jo prašymo nagrinėjimo ar sulaikymo pagal savo nacionalines taisykles. Lietuvos pusėje procedūra užbaigta be prieglobsčio nagrinėjimo, nes nebuvo nei prašymo Lietuvoje, nei pagrindo jį įleisti pagal 140-8 straipsnio 2 dalies 48 valandų mechanizmą. Tokia praktika praktiškai svarbi vežėjams ir tarptautinių maršrutų operatoriams: keleiviai su kitos valstybės prieglobsčio pažymėjimais keliauti į Lietuvą negali, o sulaikymas traukinyje reiškia vėlavimus ir pareigūnų procedūras. Kitam panašų maršrutą pasirinkusiam prieglobsčio prašytojui pasekmė identiška — perdavimas Latvijos pasieniečiams pagal tą pačią sutartį.
Pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį lengvatos siejimas tik su automobilio savininko ar valdytojo statusu gali būti vertinamas kaip netiesioginė diskriminacija dėl negalios, nes formaliai neutrali sąlyga faktiškai apriboja teisių naudojimąsi.
Kontrolierė neturi mandato vertinti Seimo priimtų įstatymų, todėl nustačiusi teisinę spragą tyrimą nutraukė ir pasirinko rekomendacinį kelią — pasiūlymus ministerijoms ir Seimui.
Šeimų, vežančių vaikus su negalia ne jų pačių registruotais automobiliais, skundai dėl lengvatų kelto perkėloje teisiškai išsiskiria į dvi dalis: įmonės elgesio vertinimą ir pačios lengvatos teisinio reguliavimo vertinimą. Kontrolierė diskriminacijos tyrimą nutraukė, nes neturi mandato vertinti Seimo priimtų įstatymų, tačiau pripažino, kad galiojanti tvarka gali lemti diskriminaciją, ir kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Seimą siūlydama pakeisti reguliavimą. Tikslus teisinis klausimas — ar lengvatos siejimas tik su automobilio savininko ar valdytojo statusu, kaip numatyta Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatyme bei Vidaus vandenų transporto kodekse, sudaro netiesioginę diskriminaciją dėl negalios pagal Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį ir ar pažeidžiamos Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio vartotojų teisių apsaugos srityje nustatytos pareigos. Papildomai vertinamas ir Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos apibrėžimas, pagal kurį diskriminacija dėl negalios apima „atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas“.
Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnis įpareigoja prekių pardavėją, gamintoją ar paslaugų teikėją, nepaisant negalios, visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tokius pačius paslaugas ir taikyti vienodas apmokėjimo sąlygas. Tačiau „Smiltynės perkėlos“ pozicija remiasi tuo, kad kompensacijas teikia valstybė, o ne pati įmonė, ir kad galiojanti tvarka kompensaciją už automobilio perkėlimą suteikia tik tada, kai neįgalusis yra tos transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Ši sąlyga formaliai neutrali, bet pagal 2 straipsnio 4 dalį ji gali būti vertinama kaip netiesioginė diskriminacija, nes jos įgyvendinimas faktiškai apriboja teisių naudojimąsi dėl negalios — ypač nepilnamečių, kurie dėl amžiaus ir teisinio statuso paprastai negali būti automobilių savininkais ar vairuotojais. Kontrolierės tarnyba pagal Tarnybos nuostatų 9.1–9.9 punktus tiria skundus, atlieka tyrimus savo iniciatyva ir teikia pasiūlymus valstybės institucijoms dėl teisės aktų tobulinimo. LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. e3A-858/2015 patvirtina, kad diskriminacijos draudimo principas Lietuvos administracinėje teisėje taikomas ir negalios pagrindu, o lygių galimybių pažeidimu laikomas įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas bei draudimų nesilaikymas. Svarbi procedūrinė riba: kontrolierė negali panaikinti ar pakeisti įstatymo nuostatų, todėl nustačiusi teisinę spragą, ji tyrimą nutraukė ir pasirinko rekomendacinį kelią.
Šeimoms praktiškai atsiveria dvi kryptys: laukti reguliavimo pakeitimo arba ginti teises teisme pagal 12 straipsnį, kur diskriminacijos klausimas būtų sprendžiamas nepriklausomai nuo kontrolierės mandato ribų. „Smiltynės perkėlai“ kol kas sankcijų negresia — kontrolierė tyrimą nutraukė ir įmonės veiksmų nepažymėjo kaip pažeidimo, o kompensacijų mokėjimas lieka valstybės, ne bendrovės, priemoka. Ministerijoms ir Seimui pateiktas pasiūlymas įvertinti reguliavimą reiškia, kad reali teisinės padėties kaita priklausys nuo įstatymų pakeitimo — kol jis nepriimtas, lengvata taikoma tik tada, kai neįgalusis yra automobilio savininkas ar valdytojas. Verta atkreipti dėmesį ir į finansinį kontekstą: 2026 m. pirmojo pusmečio pabaigoje valstybės įsiskolinimas bendrovei už kompensacijas siekė 1,8 mln. eurų, t. y. 98,2 proc. visų negautų pajamų, kas gali turėti įtakos sprendimui dėl lengvatų sistemos tobulinimo.
Pagal Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 94 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmenys, turintys teisę gauti laikinąją apsaugą, ne ilgiau kaip 6 mėnesius nemokamai gyvena valstybės ir savivaldybių apgyvendinimo vietose, įskaitant savivaldybių panaudos teise valdomą turtą.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnis leidžia savivaldybės turtą neatlygintinai perduoti panaudos pagrindais tik uždarame subjektų sąraše, kurį savivaldybės aktas Nr. T-135 papildo užsieniečių socialinės integracijos tikslu.
Linkaučių pastatų kompleksas Panevėžio rajone teisiškai yra ne parduodamas savivaldybės turtas, o potenciali laikinosios apsaugos užsieniečiams apgyvendinimo vieta, kurios išlaikymo našta perkelta valstybei per bendradarbiavimo sutartį su Priėmimo ir integracijos agentūra. Tokia konstrukcija galima tik todėl, kad įstatymų leidėjas savivaldybėms leidžia turtą perduoti neatlygintinai būtent socialinės paskirties subjektams, o užsieniečiams, kuriems suteikta laikinoji apsauga, nustato valstybės finansuojamas gyvenimo ir integracijos teises. Tikslus teisinis klausimas yra toks: kokiu teisiniu pagrindu savivaldybės nekilnojamasis turtas gali būti laikinai neatlygintinai perduotas naudoti laikinosios apsaugos užsieniečiams ir kas apmoka jo išlaikymą, kai objektas „budinti“ būsena stovi tuščias. Šis klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnį, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos tvarkos aprašus Nr. T-134 ir Nr. T-135 bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 94 ir 108 straipsnius.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis leidžia savivaldybės turtą perduoti panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tik uždarame subjektų sąraše — biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms, asociacijoms ir labdaros bei paramos fondams nustatytais veiklos tikslais, regionų plėtros taryboms ir kitiems sąraše įvardytiems subjektams. Panevėžio rajono savivaldybės 2026 m. birželio 25 d. tvarkos aprašas Nr. T-135 šį sąrašą konkreizuoja ir 4 punkte kaip atskirą pagrindą įrašo asociacijų bei fondų veiklos tikslą „užtikrinti užsieniečių socialinę integraciją“ (4.3 papunktis), taip suformuodamas teisinį tiltą tarp savivaldybės turto ir pabėgėlių prieglobsčio funkcijos. Jei turtas perduodamas ne panaudos, o patikėjimo teise, taikomas tvarkos aprašas Nr. T-134: jo 4.3 papunktyje nustatyta, kad kitiems juridiniams asmenims turtas perduodamas tik tada, kai įstatymais jiems pavesta įgyvendinti savivaldybių funkcijas, o sprendimą priima Savivaldybės taryba, nustatydamas sutarties terminą, ne ilgesnį kaip 20 metų. Pačiai apgyvendinimo funkcijai taikomas Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 94 straipsnis: jo 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad asmenys, turintys teisę gauti laikinąją apsaugą, ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo prašymo išduoti leidimą gyventi užregistravimo dienos nemokamai gyvena valstybės ir savivaldybių įstaigų apgyvendinimo vietose, įskaitant savivaldybių panaudos teise valdomą valstybės nekilnojamąjį turtą. Pasibaigus šiam terminui, teisė gyventi išlieka, jeigu už apgyvendinimą mokama įstaigos valdytojų nustatyta tvarka — tai reiškia, kad ilgesniam buvimui Linkaučių objekte apgyvendinti asmenys privalėtų mokėti patys. Jau suteiktos laikinosios apsaugos turintiems asmenims taikomas 108 straipsnis, pagal kurio 1 dalį iš integracijai skirtų valstybės lėšų mokama mėnesinė pašalpa maistui, vienkartinė išmoka įsikurti savivaldybės teritorijoje, mėnesinė išmoka būtiniausioms reikmėms, įskaitant būsto nuomą ir komunalines paslaugas, bei vaiko ugdymo išlaikymo kompensacija švietimo teikėjui. Šaltiniuose teismų praktikos nėra, todėl vertinimas remiasi vien norminiu reguliavimu.
Savivaldybės tarybai pritarus pratęsti sutartį su Priėmimo ir integracijos agentūra dar metams, Linkaučių kompleksas išlieka rezervuota apgyvendinimo vieta, kurios eksploatacijos išlaidas pagal sutartį dengia valstybė, o ne savivaldybės biudžetas. Praktiškai tai reiškia, kad savivaldybė atsisakiusi pardavimo galimybės įgauna įpareigojimą laikyti objektą tinkamo naudoti stovio, bet gauna atlyginimą už tai iš valstybės lėšų; pirkėjų rinkai pastatas toliau neprieinamas. Jei į rajoną atvyktų asmenys, kuriems suteikta laikinoji apsauga, pirmuosius 6 mėnesius jie gyventų nemokamai, vėliau — mokėdami įstaigos nustatyta tvarka, o išėję į savivaldybės teritorijos gyvenamąją vietą gautų 108 straipsnyje numatytas išmokas, įskaitant būsto nuomos kompensaciją, kuriai pagal pakeistą 94 straipsnio 3 dalies 5 punktą netaikomas būsto nuomos sutarties termino reikalavimas.