BK 147 str. 3 d. numato, kad nukentėjęs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos prekybos žmonėmis veikos.
Už bazinę BK 147 straipsnio sudėtį gresia laisvės atėmimas nuo 2 iki 10 metų, o padarius veiką dviem ar daugiau asmenų arba organizuotoje grupėje — nuo 4 iki 12 metų.
Šios žinios personažai — ir potencialios aukos, ir pseudo įdarbinimo „tarpininkai“ — atsiduria BK 147 straipsnio taikymo lauke: prekyba žmonėmis, kurios tikslas yra priverstinis darbas, vergijos sąlygos ar nusikalstamai veikai daryti verčiamas asmuo, baudžiama laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. Svarbiausia įžvalga, kurios žinios tekste nėra: aukos sutikimas dirbti ar vykti teisiškai nieko nereiškia — Konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis 4 straipsnio b punktas ir BK 147 straipsnis nustato, kad sutikimas neturi reikšmės, jei panaudota bent viena valią palenkianti priemonė. Tikslus klausimas, kuris bus sprendžiamas, — ar fiktivus darbo pasiūlymas, skolos „pririšimas“, paso atėmimas ar „Romeo“ metodas sudaro BK 147 straipsnyje išvardytus veikos požymius: verbavimą, gabenimą ar laikymą nelaisvėje pasinaudojant priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulę ar naudos suteikimą asmens faktiniam kontroliuotojui.
Prokuratūros rekomendacijose nustatytos trys sudėties požymių grupės, kurias prokuroras turės įrodyti:
Praktiškai tai reiškia, kad įmonė, kurios darbuotojai verbavo per internetą ar laikė žmones skolinės vergovės sąlygomis, atsakys ir kaip juridinis asmuo, o konkretūs darbuotojai — asmeniškai iki dešimties metų laisvės atėmimo bazinėje sudėtyje ir iki dvylikos — esant kvalifikuojančioms aplinkybėms. Aukos atžvilgiu procedūra turėtų baigtis jos pripažinimu nukentėjusiuoju ir atleidimu nuo atsakomybės už priverstinai darytas veikas, o ne deportacija ar baudimu. Darbdaviams, kurie formaliai neperžengia prekybos ribos, bet įdarbina nelegalius trečiųjų šalių piliečius išnaudojamo darbo sąlygomis, gresia atskira BK 292-1 straipsnio sudėtis iki dvejų metų — todėl pseudo darbo pasiūlymų „darbdaviai“ negali apsisaugoti kvalifikavimo subtilumais.
I. Tamašauskienės atveju reali teisinė padėtis yra tokia: jos skundas prieš Lietuvą jau priimtas EŽTT nagrinėti, tad Lietuvos valstybės atsakomybės klausimas dėl baudžiamojo persekiojimo už 150 eurų pasisavinimą bus sprendžiamas Strasbūre rašytine procedūra. Bylos esmė — kvalifikacinė riba: ar 150 eurų (3 MGL) pasisavinimas gali sudaryti BK 228 straipsnio piktnaudžiavimo sudėtį, kuriai būtina didelė žala, ar tai lieka Administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnio administracinio nusižengimo sritis. Antrasis klausimas — ar buvo pažeista teisė į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą, ypač kai panašios bylos (Jonavos mero M. Sinkevičiaus „čekiukų“ byla) LAT buvo nutrauktos. Sprendžiant pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, piktnaudžiavimas baudžiamas tik tada, kai dėl jo didelę žalą patyrė valstybė, juridinis ar fizinis asmuo; be šio būtinojo požymio baudžiamosios atsakomybės negali būti. BK 183 straipsnio 4 dalyje nedidelės vertės svetimo turto pasisavinimas kvalifikuojamas kaip baudžiamasis nusižengimas, o pagal to paties straipsnio 6 dalį už 1 ir 4 dalių veikas asmuo atsako tik esant nukentėjusio asmens skundui, jo atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui.
Pagal BK 228 straipsnį nuteistajai skirta 7,5 tūkst. eurų bauda; 1 dalyje numatytos bausmės — bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų, o 2 dalyje — iki šešerių metų.
Jei EŽTT pripažins Konvencijos pažeidimą, Lietuvai gali tekti mokėti neturtinę žalą, o nuteistosios atžvilgiu atsiras pagrindas peržiūrėti nuosprendį nacionaline tvarka.
Pagal 4 straipsnio 1 dalį visi fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis ir įgyvendinti Lietuvoje taikomas tarptautines sankcijas, o 4 straipsnio 3 dalis numato, kad faktas apie sankcijų taikymą įrašomas valstybės registruose.
13-1 straipsnio 2 punktas: atsakomybė gresia už pažeistą pareigą neįšaldyti sankcionuoto subjekto lėšų ar išteklių, o 13 straipsnio 3 dalis numato juridinių asmenų atsakomybę, kai pažeidimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Dviem asmenims – A. Usmanovui ir M. Fridmanui – ES preliminariai sutarta panaikinti sąrašo sankcijas, tačiau iki galutinio sprendimo jie Lietuvoje lieka „subjektais, kuriems taikomos sankcijos“ pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Tikslesnis klausimas: kada ir kaip panaikinimas taps privalomas Lietuvos subjektams, ir kas atsitiks, jei jie to nepaisys. Atsakymas lemia įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (ES teisės aktais nustatos sankcijos įgyvendinamos visa apimtimi) ir 13 straipsnis su 13-1 straipsniu (2025 m. gegužės 15 d. redakcija), nustatantys atsakomybę už pažeidimus. Likusiems beveik 3 tūkst. asmenų ir subjektų sankcijos pratęsiamos trejiems metams, – tai keičia Lietuvos įmonių atitikties (compliance) planavimo horizontą.
Iki žurnalistinės žinios apie susitarimą pavirtimo ES teisės aktu (panaikinimo reglamentu) Lietuvos bankai, notarai ir kiti subjektai turi toliau taikyti 2 straipsnio 1–2 dalių apibrėžtą lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymą – bet kokio judėjimo, pervedimo ar naudojimo draudimą. Kompetentingos institucijos pagal 11 straipsnio 1 ir 3 dalis – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Finansų ministerija, Muitinės departamentas – sprendžia dėl išimčių ir atsako į paklausimus; įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė. Azartinių lošimų sektoriui skirtas Aprašo 70 punktas rodo, kad ir kitiems prižiūrimiems subjektams vidaus kontrolės procedūros turi būti peržiūrimos „dažniau, pavyzdžiui, pasikeitus tarptautines sankcijas įtvirtinančių teisės aktų reikalavimams“ – sąrašo pokytis yra būtent toks momentas. Pats M. Fridmanas pasirinko teisinę gynybos priemonę – 15 mlrd. eurų ieškinį prieš ES dėl sankcijų, o tai iliustruoja, kad sąrašo sprendimai gali būti ginami teisme.
Jei per artimiausias valandas jokia ES valstybė nepateiks raštiško prieštaravimo, panaikinimas bus įtvirtintas ES teisės aktu ir pagal 6 straipsnio 1 dalį Lietuvoje veiks automatiškai – FNTT pagal 4 straipsnio 4 dalį teiks informaciją registrų tvarkytojams, o įšaldymo priemonės šiems dviem asmenims nustos galioti. Likusiems sąrašo subjektams pratęsimas trejiems metams reiškia, kad Lietuvos įmonės, turinčios sąsajų su sankcionuotais subjektais, turi planuoti atitikties priemones ne šešių mėnesių, o metų horizontu.
Pagal BK 149 str. 1 d. išžaginimas, padarytas pasinaudojus bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki septynerių metų.
Pagal BK 149 str. 5 d. už išžaginimą asmuo atsako tik esant nukentėjusiojo skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui, prokuroro reikalavimui arba pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje požymių.
Emilijos istorijoje vaizduojama situacija pagal galiojančią Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakciją teisiškai vertintina per 149 straipsnio (Išžaginimas) 1 dalį, kuri baudžia už lytiškai santykiavimą prieš žmogaus valią „pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle“ — bausmė nuo vienerių iki septynerių metų laisvės atėmimo. Keliamas tikslus teisinis klausimas: ar Lietuvos baudžiamoji teisė seksualinio smurto sudėtį apibrėš per nukentėjusiojo aktyvaus pasipriešinimo nebuvimą (prievartos modelis), ar per sutikimo nebuvimą. Sprendžiant tai remsis BK 149, 150, 151 straipsniais — jie šiandien reikalauja smurto, grasinimų ar kitokios galimybės priešintis atėmimo, o 150 straipsnis be to numato ir „bejėgišką nukentėjusio asmens būklę“.
Pagal dabartinę reglamentaciją Emilijos atveju esminis įrodinėjimo objektas būtų jos pasipriešinimas ar bejėgiška būklė, o ne tai, ar Martynas gavo sutikimą. Taikytinos šios nuostatos:
Emilijos disociacija — sustingimas ir gebėjimo kalbėti praradimas — šiame modelije nėra savarankiškas kaltinimo pagrindas; jis reikšmingas tik tiek, kiek padeda nustatyti bejėgišką būklę 149 str. 1 d. prasme. Autoriaus kritikuojamasis teiginys, kad „prievartos modelis pasenęs“, ES teisės kontekste paremtas tik žinioje nurodytu faktu, kad 18 ES valstybių jau perėjo prie sutikimo nebuvimo modelio. Verta atkreipti dėmesį į BK 152 straipsnį (seksualinis priekabiavimas) — baudžiamasis nusižengimas, taikomas tik priklausomo asmens atžvilgiu ir tik esant nukentėjusiojo skundui (152 str. 2 d.), tai parodo, kad „sutikimo“ sąvoka dabartiniame BK tiesiogiai neveikia.
Jeigu Seimas priims sutikimo modelį įtvirtinantį įstatymą, kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų pozicijos pasiskirstytų taip:
Priešingai, nepakeitus BK 149–151 straipsnių, Emilijos tipo atvejai ir toliau atsidurs priklausomybėje nuo skundo (149 str. 5 d.) ir pasipriešinimo įrodinėjimo. Žinioje nurodyta statistika — iki šimto registruotų seksualinio smurto nusikaltimų per metus pagal BK 149 ir 150 straipsnius, pusė jų prieš nepilnamečius, — rodo, kad šių straipsnių taikymas yra itin ribotas, o nuolaidžiavimas disociacijos atvejams prisideda prie to, kad dauguma aukų apskritai nesikreipia į teisėsaugą. Tačiau suvienodėjus sutikimo suvokimui visoje ES, galėtų keistis ir tarptautinio bendradarbiavimo praktika, nes atsakomybė už tam tikrus nusikaltimus pagal BK 7 straipsnį nepriklauso nuo pilietybės ar padarymo vietos. Praktinė pasekmė politikams — būtinybė svarstyti, ar 150 str. 5 d. skundo sąlyga atitinka sutikimo modelio logiką.
Pagal valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savivaldybių turto savininko funkcijas atlieka savivaldybių tarybos, o 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl savivaldybės turto perdavimo priima taryba arba jos įgalioti turto valdytojai.
Pagal Aprašo 35 punktą turto valdytojas panaudos sutartį gali nutraukti be atskiro tarybos sprendimo ar mero potvarkio tik sutartyje numatytais pagrindais.
Alytaus aeroklubui ši situacija reiškia faktinį savivaldybės pastatų naudojimo praradimą dar nepasibaigus teisinei ginčo daliai — spynų pakeitimas atliktas ne teismo vykdytojų, o savivaldybės darbuotojų su policija, o tai aeroklubo atstovų vertinimu viršija savivaldybės įgaliojimus. Esminis teisinis klausimas: ar savivaldybė, panaudos sutarties santykiams nutraukti, gali taikyti savaimines priemones, ar privalo naudotis tik teismine apsauga pagal Civilinio kodekso nuosavybės ir panaudos santykių normas bei Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 ir 12 straipsnius. Antras klausimas — procedūrinis: pagal Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2019-01-30 sprendimo Nr. T-14 patvirtintą Turto valdymo tvarkos aprašą sprendimą perduoti savivaldybės turtą panaudos pagrindais ir nutraukti panaudos sutartį priima savivaldybės taryba arba meras, o turto valdytojas panaudos sutartį gali nutraukti be atskiro tarybos sprendimo tik „sutartyje numatytais pagrindais“ (Aprašo 35 punktas). Trečias klausimas — žemės ir pastatų atskyrimas: aeroklubas nurodo turįs teisę naudotis maždaug 100 ha žemės iki 2078 metų, todėl pastatų perėmimas paliečia ir žemės panaudos santykių tęstinumą.
Vietos savivaldos apraše Nr. T-14 panaudos pagrindais turtas perduodamas tik biudžetinėms įstaigoms, viešosioms įstaigoms bei asociacijoms ir fondams su konkrečiais socialiniais tikslais (16.1–16.3 papunkčiai, 2024-02-29 pakeitimas) — aeroklubas į šiuos sąrašus nepatenka, todėl jo naudojimosi pastatais pagrindas greičiausiai buvo kita sutartinė konstrukcija, kurios galiojimą šalys ginčija. Savivaldybės pozicijai svarbu tai, kad pagal Aprašo 35 punktą turto valdytojas panaudos sutartį gali nutraukti be atskiro tarybos sprendimo ar mero potvarkio, jeigu pagrindai numatyti pačioje sutartyje; aeroklubo pozicijai svarbu tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas teisme savaime nesuteikia savivaldybei teisės fiziškai perimti patalpų — tai turi būti daroma vykdymo procese arba sutartiniais mechanizmais, o ne savaiminiais veiksmais. Savivaldybės teisę ginti savo interesus teisme patvirtina vietos savivaldos įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, tačiau ta pati norma reiškia, kad savivaldybės gindamos teises naudojasi teismu, o ne savaimine prievarta; 63 straipsnis nurodo, kad savivaldybės turto valdymo tvarką nustato Konstitucija, įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir tarybų sprendimai. Aeroklubo planuojamas kreipimasis į prokuratūrą bus vertinamas pagal tai, ar savivaldybės darbuotojų veiksmai sudaro nusikalstamą ar administracinį pažeidimą.
Rugsėjo 29 dienos sprendimas nulems, ar žemės panaudos santykiai su aeroklubu išliks, tačiau net ir palankus sprendimas dėl žemės automatiškai neatkurs prieigos prie pastatų, kuriose liko orlaiviai, įranga ir dokumentacija. Jei aeroklubas įrodys, kad turtas užrakintas be teisinio pagrindo, realus kelias — reikalavimas suteikti prieigą ar atlyginti nuostolius; aeroklubo atstovų nurodyti šių metų teisinės paslaugų kaštai siekia 20 tūkst. eurų, o ginčas tęsiasi daugiau nei dešimtmetį. Savivaldybei sėkmingas scenarijus atvertų kelią turto panaudojimui verslo plėtros projektams — 2026 metais pradėto projekto vertė apie 7,59 mln. eurų.
Nesumokėjus rinkliavos per savivaldybės nuostatuose nustatytą terminą taikoma administracinė atsakomybė pagal ANK 418 straipsnį: pirmą kartą – bauda nuo 20 iki 40 eurų, pakartotinai per metus – nuo 40 iki 100 eurų.
Trakų rajono nuostatai nesumokėjus rinkliavos numato 72 valandų terminą sumokėti nustatytą dydį nepriklausomai nuo tos dieną stovėto laiko.
Vairuotojui, gavusiam pranešimą dėl nesumokėtos stovėjimo rinkliavos, pirmiausia kyla finansinė, ne teisinė rizika: per nustatytą terminą sumokėta paros rinkliava užkerta kelią administracinio nusižengimo bylos iškėlimui. Tik nesumokėjus rinkliavos per savivaldybės nuostatuose nustatytą terminą taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 418 straipsnį: pirmą kartą – bauda nuo 20 iki 40 eurų, pakartotinai per metus – nuo 40 iki 100 eurų. Konkretus teisinis klausimas – ar pažeidimas bus baigtas rinkliavos sumokėjimu, ar taps administraciniu nusižengimu, sprendžiamas pagal ANK 418 straipsnį ir savivaldybės tarybos patvirtintus vietinės rinkliavos nuostatus, nes rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 6 punktas savivaldybėms suteikia teisę rinkti rinkliavą už naudojimąsi tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti.
Dviejų pakopų mechanizmo pagrindas – vietos savivaldos aktai. Vilniaus miesto nuostatai (Tarybos 2011 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 1-127) numato, kad pasibaigus apmokėtam stovėjimo laikui, kai mokama per mobiliojo ryšio operatorių, privaloma iš karto papildomai sumokėti rinkliavą arba išvykti iš mokamos stovėjimo vietos – būtent šios pareigos neįvykdymą užfiksuoja kontrolieriai ar kontrolės automobiliai, nuskaitantys valstybinius numerius. Vilniaus zonų tarifai (nuo 2025 m. liepos 1 d. mėlynojoje zonoje apie 96 eurus už parą) yra savivaldybės aktas, o ne įstatymo norma. Pažymėtina disbalansas: mėlynojoje zonoje paros rinkliava (apie 96 eurus) viršija net aukščiausią pirmojo ANK 418 straipsnio baudos rėžio ribą – 40 eurų, nes rinkliava skaičiuojama pagal zonos paros tarifą, o bauda – pagal įstatyme nustatytą fiksuotą intervalą. Jeigu rinkliava nesumokama, savivaldybė ją išieško pagal savo teisės aktus – pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 30-2127/20 patvirtintą nepriemokų išieškojimo tvarką – be to, atsiranda pagrindas surašyti administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 418 straipsnį. Vertėtų atskirti gretimas sudėtis: nesumokėjus rinkliavos už įvažiavimą į valstybės saugomas teritorijas ar savivaldybių draustinius taikomas ANK 419 straipsnis (baudos tokie pat dydžiai), o įvažiavimo į mažos taršos zonas tvarkos pažeidimas – ANK 419¹ straipsnis (40–80 eurų, pakartotinai 80–200 eurų); paprastam nesumokėtam stovėjimui miesto zonoje šios normos netaikytinos.
Praktiškai vairuotojui pasirenkamas kelias priklauso nuo reakcijos greičio ir zonos: