Teisinė prizmė — 2026-09-07

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos teritorijoje esančio nekilnojamojo kultūros paveldo įrašymas į tarptautinės svarbos paveldo sąrašus 1. Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiam nekilnojamajam kultūros paveldui, vadovaujantis tarptautiniuose dokumentuose nustatytais vertinimo kriterijais ir procedūromis, gali būti suteiktas nekilnojamosios kultūros vertybės tarptautinės svarbos statusas ir jis gali būti įrašytas į tarptautinės svarbos paveldo sąrašus. 2. Nekilnojamajam kultūros paveldui, turinčiam tarptautinės svarbos nekilnojamosios kultūros vertybės statusą ir (ar) įrašytam į tarptautinės svarbos paveldo sąrašus, taikomi ratifikuotose tarptautinėse konvencijose ir sutartyse nustatyti reikalavimai. II SKYRIUS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS VALDYMO SISTEMA

Departamentas: 1) metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai; 2) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų projektus; 3) naudoja nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programoms skirtas valstybės biudžeto lėšas; 4) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programas, organizuoja jų vykdymą. Šių programų įgyvendinimą Departamentas gali pavesti pavaldžioms biudžetinėms įstaigoms ir kitiems subjektams; 5) organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, išaiškinimą ir stebėseną; 6) inicijuoja ir organizuoja kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais, teikia siūlymus savivaldybės paveldosaugos padaliniams inicijuoti kultūros paveldo objektų skelbimą saugomais savivaldybės; 7) sudaro su valdytojais valstybės saugomų kultūros paveldo objektų apsaugos sutartis; 8) teikia Valstybinei kultūros paveldo komisijai ir Kultūros ministerijai metines nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programų vykdymo ataskaitas, taip pat šias institucijas informuoja apie užfiksuotus šio įstatymo pažeidimus; 9) sudaro ir išduoda valstybės saugomų kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus; 10) teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims; 11) nagrinėja valdytojų skundus ir prašymus; 12) tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus; 13) teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus; 14) teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis; 15) administruoja kultūros paveldo objektų tvarkybą; 16) per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus; 17) organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių šio įstatymo reikalavimus, rengimą; 18) tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai; 19) kontroliuoja kultūros paveldo objektų tvarkybą ir priežiūrą; 20) nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį; 21) organizuoja šio įstatymo nustatytą fizinių ir juridinių asmenų atestavimą; 22) pagal savo kompetenciją atlieka ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjekto funkcijas, vadovaudamasis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu; 23) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių; 24) nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas; 25) įstatymų nustatyta tvarka teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui; 26) bendradarbiauja su atitinkamomis užsienio valstybių ir tarptautinėmis institucijomis; 27) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, vykdo kultūros ministro įsakymus.

Įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyti paveldosaugos reikalavimai surašomi konkrečių kultūros paveldo objektų valdytojams įteikiamuose apsaugos reglamentuose. ANTRASIS SKIRSNIS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS ADMINISTRAVIMAS 5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija, atsižvelgdami į Valstybinės kultūros paveldo komisijos teikiamus paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes ir siūlymus. 2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas. 3. Savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas. 4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) direktorius ir savivaldybės taryba. 5. Vyriausybė skelbia kultūros paminklais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus, atsako už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą, atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. 6. Kultūros ministras tvirtina pavyzdinius apsaugos reglamentus, valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos (apskaitos, paveldotvarkos, kontrolės, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo, kitas) programas, skelbia valstybės saugomais kultūros paveldo objektus, teikia kultūros paveldo objektus ir vietoves įrašyti į tarptautinės svarbos kultūros paveldo objektų ar vietovių sąrašus, jeigu tarptautinėmis sutartimis nenustatyta kitaip, atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 7.

182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 6. Už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

220 straipsnis. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas 1. Tas, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kai mokesčių suma viršija 900 MGL arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

2. Šis kodeksas: 1 ) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2 ) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3 ) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis. 2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS 3 straipsnis. Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas 1. Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. 2.

Politinės organizacijos steigėjai nuo politinės organizacijos įregistravimo Juridinių asmenų registre tampa šios politinės organizacijos nariais. Tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis ar Lietuvos Respublikoje gyvenantis Europos Sąjungos valstybės narės pilietis gali būti tik vienos Lietuvos Respublikoje įregistruotos politinės organizacijos nariu. 3. Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip 2 000 steigėjų. Politinės partijos steigėjai ir (arba) jų atstovai sušauktame politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus, taip pat priimti sprendimą dėl buveinės. Politinės partijos steigėjas gali Civilinio kodekso nustatyta tvarka įgalioti kitą politinės partijos steigėją atstovauti jam politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje). Vienas politinės partijos steigėjas gali pagal įgaliojimus atstovauti ne daugiau kaip 10 kitų politinės partijos steigėjų. 4. Politiniam komitetui, kuris ketina dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą, įsteigti būtina, kad jis Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip 1 000 steigėjų. 5. Politiniam komitetui, kuris ketina dalyvauti savivaldybės tarybos ir (arba) savivaldybės mero (toliau – meras) rinkimuose, įsteigti būtina, kad jį steigtų ne mažiau kaip 0,1 procento toje savivaldybėje ne trumpiau negu pusę metų gyvenamąją vietą deklaravusių gyventojų, kurių turi būti ne mažiau negu dvigubas tos savivaldybės tarybos narių skaičius. Politinio komiteto steigėjai ir (arba) jų atstovai sušauktame politinio komiteto steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinio komiteto įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus, taip pat priimti sprendimą dėl buveinės.

Politinės partijos filialai ir atstovybės veikia pagal politinės partijos patvirtintus jų nuostatus. Politinė partija, įsteigusi filialą ar atstovybę, per 30 dienų nuo filialo ar atstovybės įsteigimo dienos privalo pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti filialą ar atstovybę Juridinių asmenų registro informacinėje sistemoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamuose juridinių asmenų registro informacinės sistemos nuostatuose nustatyta tvarka. Kitų politinės partijos struktūrinių padalinių steigimo bei likvidavimo tvarka ir funkcijos nustatomos politinės partijos įstatuose. 2. Politiniai komitetai negali steigti filialų, atstovybių ir kitų struktūrinių padalinių. 8 straipsnis. Politinių organizacijų registravimas 1. Politinės organizacijos registruojamos Juridinių asmenų registro informacinėje sistemoje. 2. Ne pagal šį įstatymą registruoti juridiniai asmenys negali būti pertvarkomi ir Juridinių asmenų registro informacinėje sistemoje registruojami kaip politinės organizacijos. 3. Politinėms organizacijoms įregistruoti ir išregistruoti būtini pateikti dokumentai, politinių organizacijų registravimo, išregistravimo ir politinių organizacijų duomenų ir įstatų pakeitimų registravimo tvarka nustatomi Juridinių asmenų registro informacinės sistemos nuostatuose. 4. Politinių organizacijų Juridinių asmenų registro informacinei sistemai pateikiamų duomenų tikrumas, įstatų, programos ar jų pakeitimų, politinės organizacijos pavadinimo atitiktis įstatymų nustatytiems reikalavimams patvirtinami ir dokumentai, patvirtinantys, kad politinę organizaciją galima registruoti, nes šio įstatymo nustatyti reikalavimai įvykdyti ir atsirado šiame įstatyme numatytos aplinkybės, per 20 darbo dienų nuo visų Juridinių asmenų registro informacinės sistemos nuostatuose nurodytų dokumentų ir duomenų gavimo dienos surašomi teisingumo ministro nustatyta tvarka. 5.

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas reglamentuoja juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra politinė partija arba politinis komitetas, steigimą, veiklą, teises, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ir pertvarkymo ypatumus, politinių partijų ir politinių komitetų finansavimo ir finansavimo kontrolės tvarką. 2. Šis įstatymas nereglamentuoja politinių partijų, kurios pagal 2014 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014 dėl Europos politinių partijų ir Europos politinių fondų statuto ir finansavimo su visais pakeitimais (toliau – Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 1141/2014) laikomos Europos politinėmis partijomis, finansavimo ir jų finansavimo kontrolės.