Pagal Lietuvos ir Šveicarijos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 15 straipsnio 1 dalį, atlyginimas už samdomą darbą gali būti apmokestinamas Šveicarijoje, jeigu darbas faktiškai atliekamas Šveicarijoje.
Pagal Sutarties 23 straipsnį, kai Lietuvos rezidento pajamos gali būti apmokestinamos Šveicarijoje, Lietuva leidžia iš Lietuvos pajamų mokesčio atimti Šveicarijoje sumokėtam pajamų mokesčiui lygią sumą.
Lietuviui, svarstančiam darbą Šveicarijoje, pagrindinė teisinė rizika yra sutarties, mokesčių ir kvalifikacijos statusas. Didelis bruto atlyginimas teisiškai nieko negarantuoja, jeigu neaišku, kas yra darbdavys, kur atliekamas darbas ir kokios išmokos lieka po apmokestinimo. Jis sprendžiamas pagal Lietuvos ir Šveicarijos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties 15 straipsnį, 23 straipsnį, Darbo kodekso 1 ir 2 straipsnius, Užimtumo įstatymo 1 straipsnį ir darbo užsienyje sutartims taikomas taisykles.
Išimtis taikoma tik tada, kai vienu metu tenkinamos trys 15 straipsnio 2 dalies sąlygos:
Jeigu šios sąlygos nesueina kartu, skelbime nurodyti 4000, 5000 ar 6500 eurų turi būti vertinami kaip suma, kurios mokestinis rezultatas priklausys nuo darbo atlikimo vietos ir darbdavio statuso. Tačiau įskaitymas negali viršyti tos Lietuvos mokesčio dalies, kuri priskiriama Šveicarijoje apmokestinamoms pajamoms. Darbo sutarties turinys turi būti nurodytas pagal pateiktų taisyklių 18 punktą:
Jeigu įdarbinama per tarpininką, pagal taisyklių 15 punktą sutartyje su užsienio darbdaviu turi būti aptarti kvalifikacijos reikalavimai, darbo trukmė, atlyginimo tvarka, socialinis draudimas, kompensacija ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju ir buities sąlygos. Tai svarbu, nes teisėtas tarpininkavimas turi būti patikrinamas pagal sutartinius įsipareigojimus. Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 1 straipsnis nustato kvalifikacijų pripažinimo principus ir procedūras Lietuvoje. To paties įstatymo 2 straipsnis taikomas visiems valstybių narių piliečiams, siekiantiems dirbti pagal reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje. Pateikti Lietuvos šaltiniai nepagrindžia išvados, kad lietuvio gydytojo, slaugytojo, mokytojo ar architekto kvalifikacija automatiškai leis dirbti Šveicarijoje.
Praktinė išvada darbuotojui yra skaičiuoti ne reklaminę algą, o teisiškai patikrinamą darbo pasiūlymą. Prieš pasirašant sutartį reikia turėti aiškų atsakymą į tris dalykus:
Lietuvos darbdaviams ši istorija svarbi dėl Darbo kodekso 2 straipsnyje įtvirtintų principų: laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo ir darbo santykių stabilumo. Šios normos neuždraudžia darbuotojui rinktis Šveicarijos, bet rodo, kad konkurencija dėl darbuotojų pirmiausia virsta atlygio ir sąlygų klausimu. Lauktinas dokumentas yra individualus darbdavio pasiūlymas su darbo, atlygio, socialinio draudimo ir išlaidų sąlygomis.
Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2 punktą juridinis asmuo, užsiimantis prekyba, tokius reikalavimus turi įvykdyti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų.
Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija turi teisę laikinai apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą.
„Kaprizų“ veiklos tęstinumą lems ne skundų skaičius, o tai, ar kompetentinga institucija nustatys teisiškai reikšmingą triukšmo pažeidimą. Praktinė rizika barui yra dvejopa: atsakingų asmenų baudos už viešosios rimties trikdymą ir laikini veiklos ribojimai triukšmo šaltiniui. Tikslus spręstinas klausimas yra toks: ar baro muzika ir lankytojų keliami garsai sudaro triukšmo pažeidimą pagal Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnį, 27 straipsnį ir ANK 488 straipsnį. Alkoholio licencijos ribojimo materialiosios normos tarp pateiktų šaltinių nėra, todėl jos pagrindų plėsti negalima.
Triukšmo valdymo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis nakties triukšmą sieja su laikotarpiu nuo 22 val. iki 7 val. ir miego trikdymo rodikliu. Tai sutampa su gyventojų skundų turiniu, nes jie kalba apie naktinę žemų dažnių muziką ir trukdymą ilsėtis ar dirbti. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybės taryba tvirtina triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisykles. Pagal 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą ji tvirtina triukšmo savivaldybės teritorijoje rodiklius. Pagal 22 straipsnio 3 dalį triukšmo kontrolę atlieka įgaliotos valstybės ir savivaldybių institucijos. Baro pareigos kyla tada, kai kontrolės institucija nustato reikalavimus triukšmui mažinti. Policijos vaidmuo yra siauresnis, bet praktiškai reikšmingas. ANK 488 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už garsų dainavimą, muzikos grojimą ar kitus triukšmą keliančius veiksmus, kai trikdoma ramybė, poilsis ar darbas. Bauda asmenims siekia nuo 80 iki 200 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 200 iki 300 eurų. Pakartotinis pažeidimas pagal ANK 488 straipsnio 2 dalį vadovams ar atsakingiems asmenims kainuotų nuo 300 iki 400 eurų. Savivaldybė gali eiti ir griežtesniu keliu, jei nustatomi ribinių dydžių viršijimai. Tai būtų teisinis pagrindas riboti ne visą miesto centro naktinį gyvenimą, o konkretų triukšmo šaltinį.
Artimiausias realus scenarijus yra triukšmo kontrolės procedūra, nes vien gyventojų prašymas savaime dar nenustato pažeidimo. Jei matavimai ar kiti įgaliotos institucijos veiksmai pagrįstų ribinių dydžių viršijimą, barui galėtų būti nurodytos triukšmo mažinimo priemonės. Jei jos nebūtų įvykdytos per 30 kalendorinių dienų, atsirastų atsakomybės rizika pagal Triukšmo valdymo įstatymo 22 straipsnio 7 dalį. Praktiškai barui svarbios trys pasekmių kryptys:
Reguliavimą paskatino Valstybės kontrolės audito rekomendacijos dėl triukšmo valdymo Lietuvoje. Siekta patikslinti strateginio triukšmo kartografavimo ir triukšmo prevencijos planavimo tvarką, geriau įgyvendinti ES aplinkos triukšmo direktyvą ir aiškiau paskirstyti savivaldybių bei kitų institucijų funkcijas. Pagrindinis argumentas buvo, kad esama triukšmo valdymo sistema nepakankamai veiksminga; pateiktuose dokumentų fragmentuose konkrečių prieštaravimų nematyti.