Teisinė prizmė — 2026-08-18

Pagal ANK 519 straipsnio 1 dalį atsakomybė diferencijuojama pagal subjekto statusą:

Kitas sekimo taškas yra būsimas sprendimas dėl ANK 519 straipsnio pakeitimo projekto; jo priėmimo terminas pateiktuose šaltiniuose nenurodytas.

Esmė

Klaipėdos teatro atvejis pirmiausia reikštų administracinės atsakomybės riziką atsakingam įstaigos vadovui ar kitam atsakingam asmeniui. Lemiama ne pagarbinė retorika, o tai, ar pažeista vėliavos iškėlimo tvarka ir ar pažeidimas priskirtinas konkrečiam atsakingam subjektui. Tikslus teisinis klausimas yra toks: ar faktinė situacija patenka į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 519 straipsnio 1 ar 2 dalį. Bendras atsakomybės pagrindas kyla iš Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 9 straipsnio, kuris pažeidimus nukreipia į atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka. Jeigu būtų nustatytas vėliavos išniekinimas, Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato atskirą baudimo kelią.

Teisinis vertinimas

Pagal ANK 4 straipsnio 1 dalį atsakomybė taikoma už administracinį nusižengimą Lietuvos valstybės teritorijoje. Klaipėdoje pastebėtas galimas pažeidimas patenka į šią teritorinę taikymo taisyklę. Pagal ANK 4 straipsnio 3 dalį padarymo vieta gali būti vieta, kur asmuo turėjo ir galėjo veikti. Tai svarbu įstaigai, nes vertinama ne vien fizinė vėliavos būklė, bet ir atsakingo asmens galimybė ją prižiūrėti.

• juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, taikomas įspėjimas arba 10–12 eurų bauda;
• gyvenamųjų namų savininkams arba už eksploatavimo organizavimą atsakingiems asmenims taikomas įspėjimas arba 10–12 eurų bauda;
• valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovams ar atsakingiems asmenims taikoma 10–16 eurų bauda. Pakartotinis pažeidimas pagal ANK 519 straipsnio 2 dalį lemia griežtesnę sankciją.

Juridinių asmenų ir gyvenamųjų namų atsakingiems subjektams bauda siekia 12–16 eurų, o valstybės ir savivaldybių įstaigoms – 16–30 eurų. Todėl viešos įstaigos ar savivaldybės įstaigos vadovo padėtis pagal pateiktas normas yra griežtesnė už privataus juridinio asmens vadovo padėtį. Tai reiškia, kad vien politinis siūlymas didinti baudas nekeičia atsakomybės, kol nėra pakeistas taikytinas kodekso straipsnis. Pateiktuose šaltiniuose nėra teismų praktikos, todėl

Teisinis vertinimas

negali būti grindžiamas konkrečia byla. Baudžiamojo pobūdžio vertinimas pagal pateiktus šaltinius apsiriboja Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuoroda į baudimą įstatymų nustatyta tvarka.

Pasekmės

Praktiškai ši istorija gali judėti dviem administracinėmis kryptimis. Pirma, jei nustatomas vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimas, taikomas ANK 519 straipsnis ir skiriamas įspėjimas arba bauda. Antra, jei pažeidimas kartojasi, sankcija didėja pagal ANK 519 straipsnio 2 dalį. Rinkai ir viešajam sektoriui tai praktiškai svarbu dėl atsakomybės personalizavimo: baudžiama ne pati abstrakti įstaiga, o vadovas ar atsakingas asmuo. Gyventojams svarbu tai, kad gyvenamojo namo savininkas arba eksploatavimą organizuojantis asmuo taip pat yra tiesioginis ANK 519 straipsnio adresatas. Seime svarstomas griežtinimas būtų reikšmingas tik tada, kai pakeistų galiojančią sankcijų normą.

Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalis riboja priemonių mastą: bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.

Pagal Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalį, nepateikus užtikrinimo per terminą, priemonės panaikinamos per tris darbo dienas.

Esmė

Kol civilinės bylos nebus išspręstos įsiteisėjusiais sprendimais, 1,3 mln. eurų garantijų išmokėjimas lieka sustabdytas. Vilniaus apygardos teismas uždraudė VAATC reikalauti garantijų, o „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filialui jas išmokėti. Teisinis klausimas yra, ar būsimo sprendimo įvykdymui reikėjo laikinai uždrausti veiksmus dėl garantijų išmokėjimo. Šis klausimas sprendžiamas pagal Civilinio proceso kodekso 144 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 13 punktus, 145 straipsnio 2 dalį, 146 straipsnį ir 147 straipsnį.

Teisinis vertinimas

Civilinio proceso kodekso 144 straipsnis leidžia laikinąsias apsaugos priemones taikyti bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Priemonės galėjo būti taikomos jau priėmus „Energesman“ ieškinius dėl sutarčių nutraukimo. Šioje situacijoje artimiausia priemonių rūšis yra draudimas imtis veiksmų ir draudimas kitiems asmenims vykdyti prievoles. Tai atitinka Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 6 ir 7 punktus.

• VAATC pareiga pagal nutartis yra nereikalauti 1,3 mln. eurų garantijų išmokėjimo.
• Draudiko pareiga yra nepervesti garantijų lėšų, kol galios teismo nustatytas draudimas.
• „Energesman“ teisė šiame etape yra siekti, kad ginčo objektas nebūtų pakeistas iki sprendimo dėl sutarčių. Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas leidžia ir kitas priemones, kai be jų sprendimo įvykdymas pasunkėtų.

Teismas galėjo vertinti, ar garantijų išmokėjimas apsunkintų galimą sprendimą vykdyti sutartis natūra. Čia sustabdyta suma yra apie 1,3 mln. eurų, o žinioje nurodyti „Energesman“ preliminarūs nuostoliai siekia apie 20 mln. eurų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga lemia du dalykus. Pirma, laikinosios apsaugos priemonės skirtos būsimo sprendimo įvykdymui, o ne ginčo esmei išspręsti. Antra, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, todėl nepatvirtina VAATC ar „Energesman“ pozicijos. Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalis leidžia VAATC prašyti užtikrinti galimų nuostolių dėl priemonių atlyginimą. Jeigu teismas tokį užtikrinimą nustatytų, jis galėtų būti pateiktas ir banko garantija. Jeigu ieškinys būtų atmestas įsiteisėjusiu sprendimu, Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 2 dalis leistų atsakovui reikalauti nuostolių atlyginimo.

Pasekmės

Artimiausia praktinė pasekmė yra finansinės padėties įšaldymas: 1,3 mln. eurų lieka pas draudiką. Tai svarbu VAATC pinigų srautams, draudiko mokėjimo pareigai ir „Energesman“ ginčo strategijai dėl sutarčių vykdymo natūra. Garantijų sustabdymas savaime nereiškia, kad sutarčių nutraukimas buvo neteisėtas. Jis taip pat nereiškia, kad 20 mln. eurų „Energesman“ nurodomi nuostoliai jau yra priteistini.

• Jei „Energesman“ ieškiniai bus patenkinti, draudimų paskirtis bus susieta su būsimo sprendimo įvykdymu.
• Jei ieškiniai bus atmesti, VAATC galės kelti nuostolių dėl laikinųjų priemonių klausimą pagal Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 2 dalį.
• Jei aplinkybės pasikeis, priemonės gali būti panaikintos pagal LAT 2010 m. gruodžio 15 d. apžvalgoje nurodytą taisyklę. Toliau reikia laukti įsiteisėjusių sprendimų dviejose civilinėse bylose dėl eksploatavimo ir modernizavimo sutarčių nutraukimo.

Pagal Baudžiamojo kodekso 2504 straipsnio 1 dalį sankcija yra nuo trejų iki dešimties metų.

Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalis leidžia fiziniam asmeniui jas skirti kartu su bausme.

Esmė

Lemiamas ginčas bus ne kriptovaliutos forma, o tai, ar įrodyta, kad parama teikta žinant arba siekiant teroristinės veiklos rėmimo. Byloje nurodoma, kad M. A. Nurkulovas, turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje, mažiausiai du kartus kriptovaliuta pervedė paramą „Al Qassem Brigades“. Tikslus teisinis klausimas: ar tokie pervedimai yra „lėšų ar kito turto“ arba „kitokios materialinės paramos“ teikimas pagal Baudžiamojo kodekso 2504 straipsnio 1 dalį. Ši norma apima tiesioginį ir netiesioginį finansavimą, kai asmuo žino arba siekia, kad parama būtų panaudota teroristinei veiklai remti.

Teisinis vertinimas

Pagal pateiktus faktus kaltinimas remsis trimis branduoliniais elementais:

• materialinės paramos arba turto teikimu;
• ryšiu su teroristine grupe, kurios tikslas – daryti teroristinius nusikaltimus;
• kaltinamojo žinojimu arba siekiu, kad parama remtų teroristinę veiklą. Baudžiamojo kodekso 2504 straipsnio 1 dalis nereikalauja, kad kaltinamasis pats rengtų ar darytų teroristinį nusikaltimą. Pakanka įrodyti finansavimo ar rėmimo veiksmą ir reikiamą psichinį santykį su paramos paskirtimi. Todėl bendravimas su organizacijos atstovais, jeigu jis bus patvirtintas byloje, gali būti reikšmingas žinojimui ar siekiui pagrįsti. Kitos terorizmo normos apibrėžia ribas, bet nekeičia pagrindinės kvalifikacijos. Baudžiamojo kodekso 2502 straipsnis taikomas verbavimui, 2503 straipsnis – grasinimui, 2505 straipsnis – rengimui ar mokymuisi, o 2506 straipsnis – vykimui teroristiniais tikslais. Pateikta žinia pirmiausia kalba apie finansavimą ir rėmimą, todėl centrinė norma lieka BK 2504 straipsnis. Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminuotas laisvės atėmimas skiriamas specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Iš pateikto sąrašo praktiškai svarbiausia gali būti BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktas dėl turto konfiskavimo, jeigu byloje būtų nustatytas konfiskuotinas turtas. [PASeKMĖS] Galimi bylos baigties scenarijai yra šie:
• išteisinimas, jeigu neįrodomi BK 2504 straipsnio 1 dalies požymiai;
• pripažinimas kaltu ir 3–10 metų laisvės atėmimo bausmė;
• kartu su bausme skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės pagal BK 67 straipsnį, įskaitant turto konfiskavimą;
• atleidimo nuo atsakomybės klausimas pagal BK 391 straipsnį, jeigu būtų įvykdytos matomos šios normos sąlygos. Baudžiamojo kodekso 391 straipsnio 1 dalis leistų atleisti nuo atsakomybės tik asmenį, kuris prisipažino ir aktyviai padėjo atskleisti teroristinės grupės narių padarytas veikas. BK 391 straipsnio 2 dalis šio pagrindo netaiko organizatoriui ar vadovui ir asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant.