Legal prism · 2026-08-02
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-08-02

Updated: 2026-08-02 16:46
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (35)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — Respublika
Seimas Quiz: “Guess Which Governments Were Fake” 🔗
After the conservatives questioned the legitimacy of the current government, they received the same blow in return: the faction led by Orinta Leiputė saw the same “illegitimacy” in the former government of Ingrida Šimonytė.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas 1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą. 2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus…
8 straipsnis. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas 1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą. 2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. 3. Išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Respublikos Prezidentui tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas. 4. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. 5. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą. 6. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė įgaliojimų raštiškai negrąžina, Respublikos Prezidentas turi teisę dekretu pavesti Vyriausybei eiti pareigas bei skirti Vyriausybės narį Ministrui Pirmininkui pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė arba kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus. 7. Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus šio straipsnio 1 dalies numatytu pagrindu, Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, jei Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 22 straipsnis (statute)
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto…
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, tvirtina norminių teisės aktų koncepcijas, rengia Valstybės pažangos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; 3) įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė, veiklą; 4) rengia ir teikia Seimui Lietuvos Respublikos tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės metinių ataskaitų rinkinį; taip pat teikia Seimui Valstybės socialinių fondų biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei valstybės socialinių fondų, Pensijų anuitetų fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo metinių ataskaitų rinkinius, nacionalinį metinių ataskaitų rinkinį, Valstybės pažangos strategijos ataskaitą. 2026-05-07 įstatymo Nr. XV-877 nuostatos taikomos 2025 metų ir vėlesnių ataskaitinių laikotarpių pagrindinių rezultatų valstybės veiklos srityse ataskaitoms bei valstybės pažangos strategijos ataskaitoms, teikiamoms 2024–2028 m. kadencijos ir vėlesnių kadencijų Lietuvos Respublikos Seimui. 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas, steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sutikimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą), steigia, reorganizuoja ir likviduoja kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota valstybės institucija ar įstaiga; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės atstovų įstaigos, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba ministerijos, nuostatus; tvirtinti įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerijos, nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamos valdymo srities ministrui, jeigu kiti įstatymai nenustato kitos jų tvirtinimo tvarkos; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės atstovus, Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, priima į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės įstaigų vadovus, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, juos skatina; atitinkamos valdymo srities ministro teikimu Vyriausybės į pareigas priimtiems ar paskirtiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams skiria tarnybines nuobaudas, jeigu įstatymai nenustato kitaip; 15) sudaro Vyriausybės komitetus ir Vyriausybės komisijas; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. Nr. IX-842, 2002-04-16, Žin., 2002, Nr. 41-1527 (2002-04-19) Nr. X-198, 2005-05-12, Žin., 2005, Nr. 67-2405 (2005-05-28) Nr. X-1182, 2007-06-14, Žin., 2007, Nr. 72-2831 (2007-06-30) Nr. XI-863, 2010-06-03, Žin., 2010, Nr. 71-3541 (2010-06-19) Nr. XII-153, 2013-01-17, Žin., 2013, Nr. 11-497 (2013-01-30)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia…
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Jeigu Respublikos Prezidentas pateiktąjį kandidatą atsisako skirti ministru, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia kitą ministro kandidatūrą. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Seimui motyvuotu nutarimu nepritarus šiai programai, Ministras Pirmininkas naują programą pateikia svarstymui ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos. Ministerijos ir kitos valstybinės institucijos privalo teikti paskirtiems naujiesiems ministrams šių prašymu medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai sudaromas biudžeto įstatymo projektas, atitinkamai tikslinama ir Vyriausybės programa.
Analysis
A Government programme cannot become the key to constitutional powers before the Government itself exists.
This dispute is practically important not because of political labels, but because of the precise minute at which a constitutionally functioning cabinet comes into existence.

Core issue

The dispute is not about a “real” or “unreal” cabinet, but about the sequence of constitutional acts before the Government’s powers arise. It is determined by three thresholds: the President’s approval of the composition, the Prime Minister’s submission of the programme, and the Seimas’ approval of the programme under Article 84, Article 92, and Article 105 of the Constitution.

The news point is narrow: the disputed relationship between the registration and approval dates of the programme of the 21st Government, and the time at which consideration of the programme of the 18th Government began. Under Article 84(4) of the Constitution, the President, with the approval of the Seimas, appoints the Prime Minister, charges him or her with forming the Government, and approves its composition. Under Article 92 of the Constitution, the Prime Minister, no later than 15 days after appointment, presents to the Seimas the Government formed and approved by the President and submits its programme. A new Government receives the powers to act only when the Seimas, by a majority vote of the members participating in the sitting, approves its programme.

EpisodeAlleged timing discrepancy
21st Governmentapproximately 72 hours
18th Government1 hour 49 minutes

Legal assessment

Applying the cited provisions, the legal test must begin not with political irony, but with the type of act and its place in the constitutional sequence. Under Article 102 of the Constitution, the Constitutional Court decides whether acts of the Seimas are contrary to the Constitution, and whether acts of the President and the Government are contrary to the Constitution or laws. Under Article 105 of the Constitution, it also examines the compliance of acts of the President and the Government with the Constitution and laws.

  • The President approves the composition of the Government under Article 84(4) of the Constitution.
  • The Prime Minister submits the programme to the Seimas within 15 days under Article 92 of the Constitution.
  • The Seimas confers powers on the Government to act by approving the programme by majority vote under Article 92 of the Constitution.
  • The Prime Minister and ministers, when taking office, swear an oath in the Seimas under Article 93 of the Constitution.

If the draft programme was registered before the presidential decree on the composition of the Government, the dispute turns on whether registration was equivalent to the constitutional submission of the programme. If it was merely a preparatory step in Seimas procedure, it did not, in itself, confer powers on the Government. If the Seimas began consideration before the composition had legally entered into force, the question is stricter: whether the Seimas considered the programme of an entity that had not yet been fully approved. A Government programme cannot become the key to constitutional powers before the Government itself exists.

In its ruling of 10 January 1998 concerning the Seimas resolution of 10 December 1996 on the Government programme, the Constitutional Court emphasised that the Government is a collegial institution of general competence. That doctrine, repeated in the cited sources, means that the programme is linked to the Government as the totality of the Prime Minister and ministers under Article 91 of the Constitution. In its ruling of 29 November 2001, the Constitutional Court stated that the Government’s powers arise from the Constitution and laws. In this situation, that means powers cannot be derived solely from political will or the technical registration of a document.

Consequences

The realistic first scenario is that the Constitutional Court finds that the disputed timing discrepancy did not affect the moment when the Government received the powers to act under Article 92 of the Constitution. In that case, the practical significance would remain procedural, rather than one that would bring down the cabinet or its acts. The second scenario is that a violation of the Constitution is established in a specific act of the Seimas, the President, or the Government under Articles 102 and 105 of the Constitution. The consequences would then depend on which act is found defective and what function it performed in the chain of authority.

  • For the President, the relevant powers are those under Article 84(4), (8), and (9) of the Constitution.
  • For the Seimas, the relevant matter is the vote on the programme under Article 92 of the Constitution.
  • For the Government, the relevant matter is the moment at which the powers to act arise under Article 92 of the Constitution.
  • For ministers, the relevant matter is the commencement of office and the oath under Article 93 of the Constitution.

A third scenario would be a narrow procedural interpretation relevant to future Governments. It would determine whether registration of a programme before approval of the composition is a permissible preparatory act. This dispute is practically important not because of political labels, but because of the precise minute at which a constitutionally functioning cabinet comes into existence. It is now necessary to await the Constitutional Court’s ruling or conclusion on the compliance of the disputed acts; that document will determine whether the discrepancies of 72 hours and 1 hour 49 minutes had constitutional significance.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — infa.lt
EU leaders slam Spanish prime minister’s migration policy, demand accountability over Ceuta crisis 🔗
A group of EU countries has sent a letter to EU leaders expressing “serious concern” that Spain’s migration policy threatens the bloc’s borders, Politico reports. Twenty-two EU leaders, including German Chancellor Friedrich Merz and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Ribojamosios priemonės 1. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos…
3 straipsnis. Ribojamosios priemonės 1. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizą priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje, išskyrus atvejus, kai dėl prašymo išduoti vizą pateikimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. 2. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti nacionalines vizas priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje. 3. Sustabdomas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi. 4. Rusijos Federacijos piliečių vykimui per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, išskyrus atvejus, kai jie atitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo sąlygas ir bent vieną iš šių sąlygų: 1) turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi; 2) turi vienos iš visą Šengeno acquis taikančių Šengeno valstybių išduotą ilgalaikę nacionalinę vizą; 3) naudojasi supaprastintu asmenų tranzitu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal laikantis Užsienio reikalų ministerijos nustatytų ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos suderintų sąlygų tvarkos ir turi išduotą supaprastinto tranzito dokumentą arba supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą; 4) turi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su visais pakeitimais išduotą vizą ir: a) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); b) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); c) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; d) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); e) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių arba 1963 m. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių; f) yra Rusijos Federacijos diplomatiniai kurjeriai ar ad hoc kurjeriai, pateikę oficialų dokumentą, patvirtinantį jų statusą ir diplomatinio pašto siuntos gabenimą; g) yra kiti, negu nurodyti šio straipsnio 4 dalies 4 punkto e ir f papunkčiuose, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų personalo darbuotojai, vykstantys trumpalaikiam buvimui dėl profesinės ar techninės pagalbos teikimo į Lietuvos Respublikoje esančią Rusijos Federacijos diplomatinę atstovybę arba tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šengeno valstybėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar Šveicarijos Konfederacijoje akredituotą Rusijos Federacijos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą; h) vyksta į vienkartinę kelionę Rusijos Federacijos suformuotu keleiviniu traukiniu, vykstančiu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją ar atgal. 41. Tais atvejais, kai Baltarusijos Respublikos piliečiai vyksta per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją, papildomai vertinama rizika dėl jų atvykimo keliamos grėsmės bet kurios iš Šengeno valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams ir sprendžiama dėl tolesnio Šengeno sienų kodekse numatyto antros linijos patikrinimo, išskyrus atvejus, kai jie atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); 2) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); 3) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; 4) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir yra tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); 5) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių arba 1963 m. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių; 6) yra Baltarusijos Respublikos diplomatiniai kurjeriai ar ad hoc kurjeriai, pateikę oficialų dokumentą, patvirtinantį jų statusą ir diplomatinio pašto siuntos gabenimą; 7) yra kiti, negu nurodyti šios dalies 5 ir 6 punktuose, Baltarusijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų personalo darbuotojai, vykstantys trumpalaikiam buvimui dėl profesinės ar techninės pagalbos teikimo į Lietuvos Respublikoje esančią Baltarusijos Respublikos diplomatinę atstovybę arba tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į Europos Sąjungos valstybėje narėje, Šengeno valstybėje, Europos ekonominės erdvės valstybėje ar Šveicarijos Konfederacijoje akredituotą Baltarusijos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2581, 2024-04-25, paskelbta TAR 2024-05-02, i. k. 2024-08222 5. Sustabdomas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų dėl Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo priėmimas ir Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento elektroninės atpažinties ir elektroninio parašo priemonėse, išduotose Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams, įrašytų galiojančių elektroninės atpažinties sertifikatų ir kvalifikuotų elektroninio parašo sertifikatų galiojimas, išskyrus Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečius, turinčius leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. 6. Sustabdoma Rusijos Federacijos piliečių, neturinčių leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir juridinių asmenų, kurių naudos gavėjai, kaip tai apibrėžiama Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje, yra Rusijos Federacijos piliečiai, teisė įsigyti nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši ribojamoji priemonė netaikoma, kai Rusijos Federacijos pilietis nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgyja paveldėjimo būdu. 7. Sustabdoma Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių teisė į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežti ar iš jos išvežti grynuosius pinigus – Ukrainos grivinas. 8. Uždraudžiama į Lietuvos Respubliką importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos Federacija ar Baltarusijos Respublika. Draudžiamų į Lietuvos Respubliką importuoti žemės ūkio produktų ir pašarų sąrašus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2581, 2024-04-25, paskelbta TAR 2024-05-02, i. k. 2024-08222 9. Panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XV-170, 2025-04-17, paskelbta TAR 2025-04-25, i. k. 2025-07432 10. Šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XV-170, 2025-04-17, paskelbta TAR 2025-04-25, i. k. 2025-07432
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas 3 straipsnis (statute)
2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo…
2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso su visais pakeitimais (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytas atvykimo sąlygas ir bent vieną iš šių sąlygų: 1) turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi; 2) turi vienos iš visą Šengeno acquis taikančių Šengeno valstybių išduotą ilgalaikę nacionalinę vizą; 3) naudojasi supaprastintu asmenų tranzitu iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal laikantis Užsienio reikalų ministerijos nustatytų ir su Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos suderintų sąlygų tvarkos ir turi išduotą supaprastinto tranzito dokumentą arba supaprastinto tranzito geležinkeliu dokumentą; 4) turi pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentą (EB) Nr. 810/2009, nustatantį Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su visais pakeitimais išduotą vizą ir: a) yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); b) yra Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominės erdvės valstybės, ar Šveicarijos Konfederacijos piliečio šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 4 dalyje); c) yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, taip pat jūrininkai ir jūrų prekybos laivų įgulos nariai, vykstantys į savo darbo vietą laive arba grįžtantys iš jos; d) atvyksta į Lietuvos Respubliką dėl humanitarinių priežasčių ir tokių asmenų šeimos nariai (kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 26 dalyje); e) naudojasi imunitetais ir privilegijomis pagal 1961 m.
Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo Nr. XIV-1888 2, 4 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 3-1, 3-2, 3-3 straipsniais įstatymas 6 straipsnis (statute)
Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32…
Įstatymo taikymas 1. Šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos sutartims, sudarytoms po sąrašo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje, patvirtinimo dienos. 2. Sutartims, sudarytoms iki sąrašo, nurodyto šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje, patvirtinimo dienos, šio įstatymo 3 straipsnyje išdėstyto Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos taikomos praėjus 3 mėnesiams po šio sąrašo patvirtinimo dienos. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Analysis
This development raises not the question of “Spain’s removal from Schengen”, but the boundary between political pressure and legal measures of border control.
Legally, the Ceuta crisis becomes not an accusation against Madrid, but a basis for institutions to verify whether a specific foreigner meets the conditions for entry and stay.

Core issue

This development raises not the question of “Spain’s removal from Schengen”, but the boundary between political pressure and legal measures of border control. According to the sources provided, the issue is when checks on foreigners may be carried out at an internal EU border and who performs them under Article 9 of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Foreigners. The factual background is that the leaders of 22 EU Member States link the Ceuta crisis to Spain’s migrant regularisation policy.

The applicable provisions are Articles 4, 9, 74, 141 and 143 of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Foreigners, as well as the entry conditions under points d and e of Article 6(1) of the Schengen Borders Code referred to in the sources provided.

These provisions are directed not at the political responsibility of a state, but at the assessment of the entry, stay, transfer and liability of specific foreigners.

Legal assessment

Under Article 9(1) of the Law on the Legal Status of Foreigners, the State Border Guard Service controls the entry of foreigners across an internal EU border when border control is temporarily reintroduced.

  • Under Article 9(2), the SBGS must determine whether the foreigner meets the conditions laid down in the Schengen Borders Code.
  • Under point d of Article 6(1) of the Schengen Borders Code, as cited in the source, it is verified whether there is an alert for refusal of entry in C.SIS II.
  • Under point e of Article 6(1), it is verified whether the person is considered a threat to public policy, internal security, public health or international relations.
QuestionLegal criterion apparent from the sources provided
Approximately 50,000 arrivals in CeutaWhat is assessed is not the number in itself, but the entry conditions applicable to each individual
Up to 1.2 million migrants to be regularisedLegal status is linked to specific criteria, not to a collective presumption
Date of residence: 2026-01-01It is relevant only as a criterion of the Spanish programme referred to in the report
Temporary internal border controlUnder Article 9(1), this means the performance of checks, not the removal of a state

Spain’s regularisation scheme does not, in itself, alter the SBGS’s duty under the provisions provided to check each foreigner entering Lithuania.

If a state were to reintroduce internal border control, the object of the check would be the individual, their documents, status and risk indicators.

This is not a regime of collective political culpability, because Article 4(2) of the Law on the Legal Status of Foreigners assigns the assessment of threats to specific institutions.

The State Security Department assesses threats to state security, while the Police Department or the SBGS assesses threats to public policy or society. The EU leaders’ letter may initiate political pressure, but the provisions provided translate legal action into a procedure of checks and decisions.

Under Article 141(1), the Migration Department and the SBGS have the right to obtain, free of charge, the data necessary for the performance of their functions.

Under Article 141(2), the Migration Department may require documents, explanations and evidence, and may summon persons for an interview.

Legally, the Ceuta crisis becomes not an accusation against Madrid, but a basis for institutions to verify whether a specific foreigner meets the conditions for entry and stay. If the person is an asylum applicant, a separate transfer mechanism applies.

Under Article 74(1) of the Law on the Legal Status of Foreigners, the Migration Department adopts a decision on transfer to the responsible EU Member State where that state agrees to take charge of the applicant.

Under Article 74(2), such a decision is implemented by an institution authorised by the Minister of the Interior.

Under Article 143, foreigners are liable under the laws of the Republic of Lithuania unless international treaties, EU legal acts or this Law provide otherwise.

Consequences

The first realistic scenario is enhanced individual screening, whereby states verify entry conditions, databases and indicators of threat.

The second scenario is the temporary reintroduction of internal border control, the practical consequence of which would be SBGS checks under Article 9(1).

The third scenario concerns asylum applicants: the Migration Department would decide on transfer to another EU Member State under Article 74.

The fourth scenario is the collection of data and verification of status under Article 141 where doubts arise as to the lawfulness of stay. In practical terms, this is important for border authorities, migration administration, carriers and foreigners whose status may be checked.

The political significance of the letter is substantial, but the provisions provided link the consequences to individual administrative actions.

Procedurally, the next step would be to await a state decision on the temporary reintroduction of internal border control or specific decisions by the Migration Department regarding the status of individual persons.

📄 Original — JP.lt
RRT: What You Need to Know When Concluding a Contract by Phone 🔗
Lithuania’s Communications Regulatory Authority (RRT) notes a growing number of disputes over electronic communications service contracts concluded by phone. In practice, some consumers are not properly informed about all essential…
Fact-check:
⚪ UnverifiedTeisės aktai įpareigoja ryšio paslaugų teikėjus aiškiai informuoti vartotojus apie visas svarbiausias sutarties sąlygas, įskaitant galimus mokėjimus nutraukus sutartį anksčiau termino.
🔴 RefutedEsminė sutarties informacija turi būti pateikta vartotojui sutarties sudarymo metu (telefono pokalbio metu), o ne tik po to el. paštu, savitarnoje ar kurjeriu.
⚪ UnverifiedVienkartinis techninis gedimas nėra laikomas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę vartotojui nutraukti sutartį be papildomų išlaidų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo Nr. IX-2135 34 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų…
2 straipsnis. 36 straipsnio pakeitimas Pakeisti 36 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „36 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų sprendimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčui, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. 2. Nagrinėjant ginčus pagal galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, prašymus mutatis mutandis taikomos šio Įstatymo 28 straipsnio 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 15, 16 ir 20 dalių nuostatos. 3. Galutinis paslaugų gavėjas, manantis, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Jeigu galutinis paslaugų gavėjas, prieš tai nesikreipęs į elektroninių ryšių paslaugų teikėją, kreipiasi į Ryšių reguliavimo tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnyba atsisako nagrinėti galutinio paslaugų gavėjo prašymą nagrinėti ginčą. 4. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų sprendimo Ryšių reguliavimo tarnyboje taisykles. Jose nustatomi prašymų išspręsti ginčą formos, turinio ir pateikimo, taip pat įrodymų teikimo ir rinkimo reikalavimai, ginčus nagrinėjantys ir sprendimus priimantys subjektai, sprendimų priėmimo tvarka, detali ginčo šalių taikinimo procedūra ir ginčų nagrinėjimo procedūra. 5. Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 6. Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimai, priimti išnagrinėjus galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimu. 7. Įsigaliojęs Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 8. Ryšių reguliavimo tarnybos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti nagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos.“
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas 41 straipsnis (statute)
41 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių…
41 straipsnis. Galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka 1. Iškilus galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčui, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju išnagrinėtų ne teismo tvarka. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. 2. Nagrinėjant ginčus pagal galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, prašymus, mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 34 straipsnio 7–10, 12, 13, 14, 17 ir 22 dalių nuostatos. 3. Galutinis paslaugų gavėjas, manantis, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar teisėtus interesus, pirmiausia privalo raštu kreiptis į viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimus. Jeigu galutinis paslaugų gavėjas, prieš tai nesikreipęs į elektroninių ryšių paslaugų teikėją, kreipiasi į Ryšių reguliavimo tarnybą, Ryšių reguliavimo tarnyba atsisako nagrinėti galutinio paslaugų gavėjo prašymą nagrinėti ginčą. 4. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato galutinių paslaugų gavėjų, išskyrus vartotojus, ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčų nagrinėjimo Ryšių reguliavimo tarnyboje taisykles. Šiose taisyklėse nustatomi prašymų išnagrinėti ginčą formos, turinio ir pateikimo, taip pat įrodymų teikimo ir rinkimo reikalavimai, ginčus nagrinėjantys ir sprendimus priimantys subjektai, sprendimų priėmimo tvarka, detali ginčo šalių taikinimo procedūra ir ginčų nagrinėjimo procedūra. 5. Vartotojų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčai nagrinėjami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka. 6. Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimai, priimti išnagrinėjus galutinių paslaugų gavėjų ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 kalendorinių dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo dienos nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimu. 7. Įsigaliojęs Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti pateikiamas vykdyti ne vėliau kaip per 5 metus nuo jo priėmimo dienos. 8. Ryšių reguliavimo tarnybos procedūriniai sprendimai, tarp jų ir sprendimai atsisakyti priimti prašymą išnagrinėti ginčą, sustabdyti ar nutraukti ginčo nagrinėjimą, užkertantys kelią toliau nagrinėti ginčą, per 7 kalendorines dienas nuo sprendimo įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos gali būti skundžiami bendrosios kompetencijos teismui. Teismo nutartys dėl šioje dalyje nurodytų sprendimų neskundžiamos. VI SKYRIUS ELEKTRONINIŲ RYŠIŲ TINKLŲ TIESIMAS, PRIEŽIŪRA IR APSAUGA
Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų pareigos ir teisės 1. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis yra…
40 straipsnis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų pareigos ir teisės 1. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis yra viešoji sutartis. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis turi būti sudaroma laikantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, o viešosios elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos laikantis Civiliniame kodekse, šiame įstatyme ir Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai visiems galutiniams paslaugų gavėjams privalo taikyti vienodus reikalavimus ar sąlygas, susijusius su prisijungimu prie viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimu, nepaisant galutinių paslaugų gavėjų pilietybės, jų gyvenamosios arba įsisteigimo vietos, išskyrus atvejus, kai skirtingi reikalavimai ar sąlygos yra objektyviai pagrįsti. 11. Asmuo, sudarantis viešųjų mobiliojo ryšio paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią už viešąsias mobiliojo ryšio paslaugas yra apmokama iš anksto, privalo šių paslaugų teikėjui pateikti duomenis, reikalingus jo, kaip abonento, asmens tapatybei identifikuoti. Viešųjų mobiliojo ryšio paslaugų teikėjas neturi teisės teikti viešųjų mobiliojo ryšio paslaugų pagal šioje dalyje nurodytą sutartį, jeigu nėra identifikuota asmens tapatybė. 2. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles skelbti ir teikti informaciją apie teikiamas elektroninių ryšių paslaugas ir priemones, kurių imtasi siekiant užtikrinti lygiavertes galimybes neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis. Ryšių reguliavimo tarnyba nustato skelbtinos ir teiktinos informacijos mastą, turinį, pateikimo ir (arba) skelbimo terminus, formą ir būdus. 3. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo iki viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties sudarymo suteikti paslaugų gavėjui ir viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartyje nurodyti Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamose Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nustatyto turinio ir formos informaciją. 4. Siekdama užtikrinti interneto prieigos paslaugų ir viešųjų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų kokybę, Ryšių reguliavimo tarnyba, atsižvelgdama į Europos elektroninių ryšių reguliuotojų institucijos priimtas gaires, nustato viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams kokybės parametrus, kuriuos reikia vertinti, taikomus viešųjų elektroninių ryšių paslaugų kokybės vertinimo metodus, įskaitant galimus kokybės sertifikavimo mechanizmus, skelbtinos informacijos turinį, formą ir skelbimo būdus. 5. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo neatlygintinai išnagrinėti gaunamus galutinio paslaugų gavėjo prašymus, pasiūlymus ar skundus dėl jo teikiamų ar numatomų teikti elektroninių ryšių paslaugų ir atsakyti per 14 kalendorinių dienų nuo jų gavimo dienos. Tuo atveju, kai šioje dalyje nurodytas galutinio paslaugų gavėjo prašymas, pasiūlymas ar skundas buvo pateiktas raštu, viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo galutiniam paslaugų gavėjui per šioje dalyje nustatytą terminą atsakyti raštu. 6. Visi viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai, suteikiantys ryšio numerius abonentams, privalo sąžiningu, sąnaudomis pagrįstu ir nediskriminaciniu būdu patenkinti visus pagrįstus informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugų teikėjų prašymus šio įstatymo 79 straipsnyje nustatyta tvarka ir sąlygomis gauti šių viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjų abonentų sąrašų informaciją. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę, vadovaudamasi šio įstatymo 23 straipsniu, nustatyti ūkio subjektams, kurie kontroliuoja galutinių paslaugų gavėjų galimybes pasinaudoti informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslauga, objektyvius, nešališkus, nediskriminacinius ir skaidrius įpareigojimus, siekdama užtikrinti, kad visi galutiniai paslaugų gavėjai, kuriems teikiamos viešosios su numeriu siejamos asmenų tarpusavio ryšio paslaugos, galėtų naudotis informacijos apie viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų abonentus teikimo paslaugomis. 7. Ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) elektroninių ryšių paslaugas, abonentui pateikus atitinkamą prašymą, neteikia tretiesiems asmenims informacijos, koks yra galinio įrenginio numeris, kokia jo įrengimo vieta ir kam jis priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimu jai pavestiems uždaviniams vykdyti, šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms joms pavestiems uždaviniams vykdyti ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. 8. Visi viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai Ryšių reguliavimo tarnybos nustatyta tvarka ir sąlygomis privalo nemokamai užtikrinti savo galutinių paslaugų gavėjų, įskaitant neįgalius galutinius paslaugų gavėjus, galimybę naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugas teikiančių institucijų paslaugomis. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjai privalo, laikydamiesi Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais suderinami produktų ir paslaugų prieinamumo reikalavimai, ir (arba) juos įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatų, užtikrinti neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams galimybes, lygiavertes kitų galutinių paslaugų gavėjų turimoms galimybėms, naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugas teikiančių institucijų paslaugomis. 9. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kurie Ryšių reguliavimo tarnybos jiems skirtus Nacionaliniame ryšio numeracijos plane nurodytus ryšio numerius suteikia galutiniams paslaugų gavėjams, Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytomis sąlygomis ir terminais savo lėšomis užtikrina galutinio paslaugų gavėjo teisę išlaikyti ryšio numerį, kai yra keičiamas viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, šių paslaugų teikimo vieta arba būdas. Galutiniam paslaugų gavėjui nutraukus sutartį su viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėju, teikėjas privalo užtikrinti galutinio paslaugų gavėjo teisę išlaikyti ryšio numerį šioje dalyje nustatytais atvejais ir sąlygomis 3 mėnesius po sutarties nutraukimo, išskyrus atvejus, kai galutinis paslaugų gavėjas šios teisės raštu atsisako. Su galutinių paslaugų gavėjų teisių išlaikyti ryšio numerį įgyvendinimu susijusios prieigos kainos turi būti pagrįstos sąnaudomis. Šiam tikslui Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę taikyti šio įstatymo 24 straipsnyje nustatytas taisykles visiems pagal šią dalį įpareigotiems ūkio subjektams. 10. Interneto prieigos paslaugų teikėjo keitimo metu interneto prieigos paslaugų teikėjai Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytomis sąlygomis ir terminais savo lėšomis užtikrina interneto prieigos paslaugų teikėjo pakeitimo procesą. Interneto prieigos paslaugų teikėjai galutiniams paslaugų gavėjams suteikia reikiamą informaciją prieš keitimo procesą bei jo metu ir užtikrina interneto prieigos paslaugos teikimo tęstinumą, išskyrus atvejus, kai tai techniškai neįmanoma. Interneto prieigos paslaugų teikėjo keitimo metu galutinis paslaugų gavėjas negali likti be interneto prieigos paslaugų ilgiau kaip vieną darbo dieną. 11. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo užtikrinti neįgalių galutinių paslaugų gavėjų galimybę naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, kuriomis naudojasi dauguma galutinių paslaugų gavėjų, taip pat užtikrinti, kad neįgalūs galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis daugumos galutinių paslaugų gavėjų pasirinktų viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir jų paslaugų pasirinkimo teikiamais privalumais. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę nustatyti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams reikalavimus, susijusius su galimybės neįgaliems galutiniams paslaugų gavėjams naudotis elektroninių ryšių paslaugomis, įskaitant įvairiapusio ryšio realiuoju laiku paslaugas, užtikrinimu, įskaitant standartus ir (arba) technines specifikacijas, kurių turi būti laikomasi ar rekomenduojama laikytis. 12. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, teikiantys interneto prieigos paslaugas ir (arba) viešąsias su numeriu siejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas, privalo kompetentingos institucijos prašymu nemokamai platinti atitinkamos kompetentingos institucijos parengtą ir pateiktą standartinę viešojo intereso informaciją esamiems ir, jeigu reikia, būsimiems galutiniams paslaugų gavėjams tokiomis priemonėmis, kuriomis jie paprastai naudojasi palaikydami ryšius su galutiniais paslaugų gavėjais. Šioje dalyje nurodyta viešojo intereso informacija apima informaciją apie: 1) dažniausius interneto prieigos paslaugų ir viešųjų su numeriu siejamų asmenų tarpusavio ryšio paslaugų naudojimo neteisėtai veiklai vykdyti ar žalingam turiniui platinti būdus, ypač jeigu tokiais būdais gali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir laisvės, įskaitant duomenų apsaugos teisių, autorių ir gretutinių teisių pažeidimus bei jų teisinius padarinius; 2) apsaugos nuo pavojų asmens saugumui, privatumui ir asmens duomenų saugumui, naudojantis interneto prieigos paslaugomis ir viešosiomis su numeriu siejamomis asmenų tarpusavio ryšio paslaugomis, priemones. 13. Šis straipsnis, išskyrus 5, 7 ir šią dalis, netaikomas ūkio subjektams, kurie pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą yra labai mažos įmonės ir kurie teikia tik su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas. Ūkio subjektai, nurodyti šioje dalyje, prieš sudarydami elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis su galutiniais paslaugų gavėjais, privalo juos informuoti apie šioje dalyje nurodytos išimties taikymą konkrečiai sutarčiai. 14. Ryšių reguliavimo tarnyba sudaro galimybę galutiniams paslaugų gavėjams nemokamai elektroniniu būdu naudojant Ryšių reguliavimo tarnybos nustatytus reikalavimus atitinkančią palyginimo priemonę palyginti ir įvertinti skirtingų viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teikiamas interneto prieigos paslaugas, viešąsias su numeriu siejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas ir, esant galimybei, viešąsias su numeriu nesiejamas asmenų tarpusavio ryšio paslaugas pagal šiuos kriterijus: 1) elektroninių ryšių paslaugų, kurios apmokamos periodiškai arba pagal jų sunaudotą kiekį, kainas ir tarifus; 2) elektroninių ryšių paslaugų kokybę, jeigu siūlomas mažiausias kokybės lygis arba jeigu elektroninių ryšių paslaugų teikėjas privalo skelbti informaciją apie savo teikiamų elektroninių ryšių paslaugų kokybę pagal šio straipsnio 2 dalį. 15. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo bendradarbiauti su paslaugų gavėjais, įskaitant vartotojus, ir (arba) jų interesams atstovaujančiais subjektais, kurie siekia imtis bendrų priemonių viešųjų elektroninių ryšių paslaugų kokybei gerinti, nustatyti elgesio kodeksus ir stebėti jų laikymąsi. 16. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kurie Ryšių reguliavimo tarnybos jiems skirtus Nacionaliniame ryšio numeracijos plane nurodytus mobiliojo ryšio numerius suteikia galutiniams paslaugų gavėjams, privalo užtikrinti galutinių paslaugų gavėjų teisę viešąsias elektroninių ryšių paslaugas gauti galiniais įrenginiais su integruotais abonento identifikavimo moduliais ir teisę pakeisti viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėją, pagal šio straipsnio 9 dalies nuostatas išlaikant ryšio numerį (kai toks yra), tačiau nekeičiant abonento identifikavimo modulio galiniame įrenginyje ir be fizinės prieigos prie galinio įrenginio.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that all essential information must be provided specifically at the time the contract is concluded by telephone is formulated too broadly. The wording of Article 37 of the Law on Consumer Rights Protection, as cited, permits, in the case of voice telephony, only part of the specified information to be provided before conclusion of the distance contract, provided the consumer expressly agrees. A more accurate formulation would be: the operator must prove that, before the consumer became bound, the terms on which the specific payment is based were clearly disclosed to the consumer. In this situation, the dispute was determined not by the channel through which the information was provided, but by the failure to prove the specific discount, the price without the discount, and the calculation of the amount repayable.

An unnamed discount is not a recoverable discount where the consumer did not receive, by telephone, its amount, the base price, and the cost of the 24-month commitment.
For the provider, what matters most in practical terms is not the contract sent after the call, but proof that the essential information reached the consumer before the consumer gave consent.

Core issue

The telephone call here is not merely a sales channel; it becomes the principal evidence of whether the consumer assumed a 24-month commitment and a EUR 172 risk. The dispute is to be resolved not by reference to the form of the contract sent later, but by whether the essential pricing and termination terms were clearly provided before the contract was concluded. - Applicable provisions: Article 40(1), Article 40(2), Article 41(1), (3) and (4), and Article 82(1) of the Law on Electronic Communications.

  • The competence to hear the dispute is supplemented by items 1.4.1, 1.5 and 1.6 of the List of Consumer Dispute Out-of-Court Resolution Bodies.
  • Point 35 of the Rules on the Provision of Electronic Communications Services is relevant to termination costs, as it provides when a subscriber is not required to pay termination charges. The key factual point is narrow: in disputes, the RRT assesses whether the telephone call disclosed not only the discounted price, but also the discount itself, the price without the discount, the minimum term, and the consequence of termination.

Legal assessment

Under Article 40(1) of the Law on Electronic Communications, a contract for public electronic communications services is a public contract concluded in accordance with the Civil Code, that Law, and the rules of the RRT. Under Article 40(2) of the Law on Electronic Communications, the provider must publish and provide information about the services, while the RRT determines its scope, content, timing, form and methods. In this situation, the operator’s evidentiary burden is, in practical terms, concentrated on the content of the call, because the dispute concerns the terms of a contract concluded by telephone. If the consumer was told only the “discounted price”, that does not disclose the full economic obligation. An unnamed discount is not a recoverable discount where the consumer did not receive, by telephone, its amount, the base price, and the cost of the 24-month commitment. - The provider must clearly state the price without the discount and the price with the discount.

  • The provider must identify the minimum period of use of the services, for example 24 months.
  • The provider must explain which specific discounts apply and what amount may have to be repaid if the contract is terminated early.
  • The consumer has the right to dispute the claim if this information was not provided at the time the contract was concluded.
IssueAmount or period stated
Disputed amountEUR 172
Minimum term in disputes24 months
Time limit for bringing a court claim after an RRT decision30 days
Applications to the RRT in the first half of 2026319
Amount saved for consumers in the first half of 2026almost EUR 10,000
Disputes in 2025585
Amount returned to consumers in 2025EUR 46,000

Under Article 41(1) of the Law on Electronic Communications, the end-user may apply to the RRT for out-of-court dispute resolution or apply directly to a court. Under Article 41(3) of the Law on Electronic Communications, before applying to the RRT, the user must first submit a written request to the service provider and state the claims. If this step is omitted, the RRT refuses to examine the application. The RRT’s competence in consumer disputes is expressly confirmed by item 1.4.1 of the List of Consumer Dispute Out-of-Court Resolution Bodies. The procedure may be written or oral, and the parties’ attendance at a hearing is not mandatory under item 1.5. Under item 1.6, an RRT decision becomes binding and enforceable if neither party brings a claim before a court of general jurisdiction within 30 days. A one-off technical fault, according to the RRT’s described approach to dispute assessment, is not in itself considered a material breach of contract. However, this does not preserve the EUR 172 claim if the provider has not proved that the discounts and the mechanism for their repayment were clearly disclosed by telephone. In that case, the centre of gravity of the dispute shifts from service quality to pre-contractual information disclosure.

Consequences

The most realistic scenario for the consumer is the cancellation of the claim for repayment of discounts if the operator does not have a call recording or other evidence that the terms were clearly presented. For the provider, what matters most in practical terms is not the contract sent after the call, but proof that the essential information reached the consumer before the consumer gave consent. - The consumer must first contact the service provider in writing and formulate the claim.

  • If the provider does not satisfy the claim, the consumer may apply to the RRT or directly to a court.
  • The RRT may collect the necessary information under Article 82(1) of the Law on Electronic Communications.
  • The RRT decision will become an enforceable document if no court claim is brought within 30 days. For operators, this practice means that the telephone sales script must form part of the contractual evidence, not merely the commercial conversation. For consumers, it is important in relation to early termination charges: what is disputed is not the abstract right to apply a discount, but the disclosure of its specific amount and terms. Procedurally, the next step is to await the service provider’s written response or the RRT’s decision on the merits of the dispute; after that, the 30-day period for bringing a court claim will begin.
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
Lawmakers Working in Summer Mode Divided Over Legalizing Holidays - LRT 🔗
After the Seimas spring session ends, public discussion traditionally turns not to politicians’ work outside the parliamentary chamber, but to their rest, leisure, and travel plans. MPs, who have no official holidays and work in a summer…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucija 60 straipsnis (statute)
60 straipsnis Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu…
60 straipsnis Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą. Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru. Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Seimo nario pareigas, teises ir veiklos garantijas nustato įstatymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 114 straipsnis (statute)
114 straipsnis Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių…
114 straipsnis Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 104 straipsnis (statute)
104 straipsnis Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik…
104 straipsnis Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prieš pradėdami eiti savo pareigas, Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams. Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai.
Analysis
The mandate rests only to the extent that the Constitution permits a serving representative of the Nation to rest.
Members of the Seimas may borrow the logic of scheduling and quorum, but not the mechanism of substitution.

Core issue

The question of leave for a Member of the Seimas is not a matter of working-time accounting, but a problem of reconciling the continuity of the mandate with the right to rest. It should be resolved under Articles 49, 59 and 60 of the Constitution of the Republic of Lithuania, because these provisions, taken together, protect rest, the free mandate and statutory guarantees of parliamentary activity.

The factual point in the news is narrow: after the spring session, Members of the Seimas in practice rest during the intersessional period, but there is no statutory procedure for leave. Under Article 49 of the Constitution, every working person has the right to rest and leisure, as well as annual paid leave. Under Article 60 of the Constitution, the duties, rights and guarantees of activity of a Member of the Seimas are established by law. The legal question is therefore precise: whether the Seimas must establish by law a regime of rest that does not interrupt the mandate of a representative of the Nation under Article 59 of the Constitution.

Legal assessment

Article 59 of the Constitution does not permit leave to be understood as a suspension of the mandate. A Member of the Seimas acquires all rights of a representative of the Nation after taking the oath and performs his or her duties in accordance with the Constitution, the interests of the State and conscience. A Member of the Seimas would remain a Member while on leave; therefore, rest cannot extinguish his or her right or duty to act on an urgent matter of State.

The model of leave for Members of the Seimas should be statutory, because Article 60 of the Constitution directly assigns to the law the regulation of duties, rights and guarantees of activity. The right to rest is a guarantee, but it cannot be recast as the regime of an ordinary employment contract. The mandate rests only to the extent that the Constitution permits a serving representative of the Nation to rest.

  • The law should define the period of leave, the procedure for granting it and its coordination with sittings of the Seimas.
  • It should establish the conditions for recall or participation in urgent sittings.
  • It should not suspend a Member’s right to sign documents, take part in voting or carry out parliamentary activity where the mandate so requires.

Article 17 of the Law on Working Conditions of Members of the Seimas shows that the status of a Member of the Seimas is already linked to length of service and return to previous employment. Paragraph 2 of that same article provides that the period of parliamentary activity is included in all types of length of service. Nevertheless, that provision does not regulate annual leave, and therefore it merely confirms the mixed nature of the status rather than resolving the leave regime.

The provisions of the Rules of Procedure of the Government provide a technical example, but not one that can be transposed directly. Under point 168 of the Rules, the Prime Minister coordinates leave in advance with the President of the Republic. Under point 172, annual leave for ministers and other officials is normally granted according to a schedule approved by the Prime Minister at the beginning of the year. Under point 173, a schedule for substituting ministers is also approved at the beginning of the year.

IssueGovernment Rules modelProblem for Members of the Seimas
Leave scheduleApproved at the beginning of the year under point 172A law would be required under Article 60 of the Constitution
QuorumAccount is taken that more than half of Government members should participateThe work of the Seimas cannot be rendered ineffective by collective leave
SubstitutionProvided for under point 173The mandate of a Member of the Seimas cannot be substituted like a ministerial function
Right to restAdministered by ordersLimited by the free mandate under Article 59 of the Constitution

This comparison establishes one boundary: Members of the Seimas may borrow the logic of scheduling and quorum, but not the mechanism of substitution. A parliamentarian is not an official managed by the Prime Minister whose leave can be regulated by a resolution or order. For that reason, regulation of leave for Members of the Seimas should not be an administrative permission to rest, but a pre-established regime for the performance of constitutional duties.

Article 74 of the Constitution operates here as an outer rule of responsibility. A Member of the Seimas who grossly violates the Constitution or breaches the oath may lose the mandate through impeachment by a three-fifths majority of all Members. Accordingly, the law could not create a form of leave immunity that would justify non-participation in constitutionally necessary activity.

Consequences

The most realistic scenario is a narrow legislative proposal based on Articles 49 and 60 of the Constitution, but constrained by Article 59. It could establish a general period of intersessional rest, since such a model would cause less disruption to sittings and quorum. The political idea of two or three weeks should become a legal rule only if an exception for urgent sittings is included at the same time.

  • For Members of the Seimas, this would mean a clearly defined period of rest, but not a right to be wholly unreachable.
  • For the leadership of the Seimas, this would mean a duty to plan the agenda so that rest does not undermine quorum.
  • For voters, this would mean a clearer boundary between intersessional work, rest and failure to perform duties.

If regulation were not adopted, the current factual practice would remain: rest exists, but its boundaries are not legally defined. Such a situation leaves the dispute to public scrutiny rather than to a normative procedure. The next procedural point would be a draft law or amendment to the Statute of the Seimas registered on the Seimas agenda; its content should set out the duration of leave, the conditions for urgent recall and the solution for quorum.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Ekonomika.lt
Medium-sized Lithuanian IT company faces a choice: build AI in-house or buy external services 🔗
AI solutions have evolved from experiments into everyday tools for smaller technology companies in just a few years. But many medium-sized IT businesses in Lithuania are still at a crossroads: whether to develop their own AI expertise or…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689…
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas).“
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip: „12. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip…
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip: „12. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Reglamente (ES) 2022/2065, Reglamente (ES) 2024/1689, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme, Elektroninių ryšių įstatyme, Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme.“
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami…
2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas).“   5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. balandžio 1 d. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentas                                                                                          Gitanas Nausėda
Analysis
AI developed internally becomes not a “center of competence”, but an evidentiary mechanism for whether the company has managed risks relating to data, outputs and human oversight.
Therefore, AI developed for a state client cannot be structured as a closed supplier product if the contract must comply with Article 21(3) of the Law on the Management of State Information Resources.

Core issue

The choice of AI here is not a procurement or HR dilemma; it is a question of accountability architecture. The legal assessment depends on whether the company itself becomes a data controller or merely manages the client’s IT service chain under contract. The news fact: a medium-sized Lithuanian IT company is choosing between an internal AI center and external AI partners and cloud services. This choice is determined by Article 24, Article 40, Article 45 and Article 47 of the GDPR, as well as by Articles 21 and 42 of the Law on the Management of State Information Resources, where AI solutions are developed for state information resources or public-sector IT services.

Legal assessment

Under Article 24(1) GDPR, the controller must implement appropriate technical and organisational measures, taking into account the nature, scope, context and purposes of processing, as well as the risks to the rights of individuals. This means that an internal AI center does not reduce liability: it concentrates it within the company’s own governance, testing and documentation system. AI developed internally becomes not a “center of competence”, but an evidentiary mechanism for whether the company has managed risks relating to data, outputs and human oversight.

  • The company must be able to demonstrate that the measures work, because Article 24(1) GDPR requires not only ensuring compliance, but also demonstrating it.
  • Where proportionate to the processing, a data protection policy must be applied under Article 24(2) GDPR.
  • Under Article 24(3) GDPR, approved codes of conduct under Article 40 GDPR may constitute an element of evidence of compliance.

The use of external AI platforms shifts part of the technological burden, but does not remove the controller’s responsibility under Article 24 GDPR. If the data or services are linked to third countries, the relevant part of Article 45 GDPR directs attention to the assessment of the commitments of the third country or international organisation. If binding corporate rules apply, Article 47 GDPR provides for liability for breaches by a member not established in the Union, unless it is proven that the member is not responsible for the event giving rise to the damage.

An additional layer arises in the case of public-sector clients. Under Article 1 of the Law on the Right to Obtain Information and Re-use of Data, as amended by Law No. XIV-2253 of 16 November 2023, the receipt and re-use of information and data held in the performance of a public function are regulated. Under Article 2(1) of that law, its application covers state and municipal institutions, public institutions and certain companies controlled by the state or a municipality.

  • If an IT company develops AI for state information resources, those resources are the property of the Lithuanian State under Article 21(1) of the Law on the Management of State Information Resources.
  • Under Article 21(3), the contract must transfer proprietary rights to the commissioned software and design documents.
  • Those rights include use for an unlimited period, copying, modification, transfer to another IT platform, and use and modification of the source code.

Therefore, AI developed for a state client cannot be structured as a closed supplier product if the contract must comply with Article 21(3) of the Law on the Management of State Information Resources. Under Article 5 of the Law on Companies, the assessment of control becomes relevant when determining whether a company falls within the sphere of decisive influence of the state or a municipality under the rules on information re-use.

Ministerial AI rules are not a direct obligation for private IT businesses, but they indicate the model of requirements for public-sector projects. The rules of the Ministry of Social Security and Labour prohibit the application of AI-related practices referred to in Article 5 of Regulation (EU) No. 2024/1689, and AI systems must comply with the principles of information security, privacy, transparency, explainability and human control. The description adopted by the Ministry of the Interior applies to its employees and to activities related to the use of AI, while the concepts are linked to Regulation (EU) No. 2024/1689.

Consequences

In practice, the company will need different contractual and organisational scenarios. In the case of an internal AI center, the principal risk will be evidentiary compliance under Article 24 GDPR, transfer of software rights under Article 21 of the Law on the Management of State Information Resources, and description of service parameters under Article 42. In the case of external platforms, the decisive issues will be data transfers, supplier liability, audit rights and migration to another IT platform.

QuestionInternal AIExternal AI
Evidence of complianceThe company’s internal measures under Article 24 GDPRMeasures and supplier control under Article 24 GDPR
State projectsTransfer of rights under Article 21(3)The contract must align rights, code and platform control
Service managementList of services and parameters under Article 42(2)Management of services provided by other persons under Article 42(1)

The next justified step is not an abstract AI strategy, but a decision document distinguishing private clients, public-sector projects and cases involving personal data processing. This should be followed by a review of contractual terms: proprietary rights, use of source code, platform change, third-country risk and human oversight. Procedurally, the next expected step is a decision by the board or the chief executive on the AI model, and before service or development contracts are signed, a package of documents covering service parameters, data protection measures and transfer of rights must be prepared.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra
Illegal nicotine pouch factory shut down in Kaunas district, hundreds of thousands of boxes found 🔗
Customs Criminal Service officers, working with OLAF, discovered an illegal nicotine pouch production facility in a company’s premises near Kaunas in mid-July, finding a production line and hundreds of thousands of boxes of finished…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 204 straipsnis (statute)
204 straipsnis. Kitos įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimas 1. Tas, kas neturėdamas leidimo kitos įmonės prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ir pateikė jas…
204 straipsnis. Kitos įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimas 1. Tas, kas neturėdamas leidimo kitos įmonės prekių ženklu pažymėjo didelį prekių kiekį ir pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo kitos įmonės paslaugų ženklu ir dėl to padarė didelės žalos, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo kitos įmonės prekių ženklu pažymėjo nedidelį prekių kiekį ir pateikė jas realizuoti arba pasinaudojo kitos įmonės paslaugų ženklu ir dėl to padarė žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 202 straipsnis (statute)
202 straipsnis. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla 1. Tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar…
202 straipsnis. Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla 1. Tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga (reikalingas), ar kitokiu neteisėtu būdu, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarydamas labai didelę turtinę žalą valstybei, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji…
7 straipsnis. Baudžiamoji atsakomybė už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus Asmenys atsako pagal šį kodeksą, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu: 1) nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus (99–1131 straipsniai); 2) prekybą žmonėmis (147 straipsnis); 3) vaiko pirkimą arba pardavimą (157 straipsnis); 4) netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimą, laikymą arba realizavimą (213 straipsnis); 5) nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą (216 straipsnis); 6) kyšininkavimą (225 straipsnis); 7) prekybą poveikiu (226 straipsnis); 8) papirkimą (227 straipsnis); 9) piratavimą (2511 straipsnis); 10) teroristinius ir su teroristine veikla susijusius nusikaltimus (2521 straipsnio 1 ir 2 dalys); 11) neteisėtą elgesį su branduolinėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitais jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais (256, 2561 ir 257 straipsniai); 12) nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (260–2671 straipsniai); 13) nusikaltimus aplinkai (270, 2701, 2702, 2703, 271, 272, 274 straipsniai). Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21) Nr. XI-1291, 2011-03-22, Žin., 2011, Nr. 38-1805 (2011-03-31) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05) Nr. XI-1901, 2011-12-22, Žin., 2011, Nr. 163-7777 (2011-12-31) Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Analysis
Where a prohibited product is also disguised using well-known marks, the case moves from the sphere of administrative control into the intersection of two criminal offences.
In this case, 330,000 boxes and a production line indicate not an isolated infringement, but an organised commercial scheme.

Core issue

The precise issue is not the absence of a licence, but whether the production of nicotine pouches itself constituted prohibited economic activity. This must be assessed under Article 202 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, Article 204 of the Criminal Code, and Article 18(1)(8) of the Law on the Control of Tobacco Products referred to in the report.

The factual scope is narrow: a production line, raw materials, and more than 330,000 boxes bearing well-known trademarks were found on the company’s premises.

  • Article 202(1) of the Criminal Code applies where economic activity is undertaken commercially or on a large scale without the required authorisation or by other unlawful means.
  • Article 204(1) of the Criminal Code covers a large quantity of goods marked with another party’s trademark, their storage for commercial purposes, or their offering for sale.
  • Article 202(3) and Article 204(2) of the Criminal Code also allow liability to be imposed on a legal person.

Legal assessment

On the facts provided, nicotine pouches are not considered tobacco products, but in Lithuania they are treated as an imitation of “snus”. Accordingly, the prohibition referred to in the report under Article 18(1)(8) of the Law on the Control of Tobacco Products provides a basis for assessing the activity as unlawful.

If the investigation confirms systematic production, packaging, labelling, and supply to foreign markets, the “commercially or on a large scale” elements under Article 202(1) of the Criminal Code will be central. In this case, 330,000 boxes and a production line indicate not an isolated infringement, but an organised commercial scheme.

ProvisionThreshold or sanction
Article 202(1) of the Criminal Codefine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 4 years
Article 202(2) of the Criminal Codevery substantial pecuniary damage to the State; imprisonment for up to 7 years
Article 204(1) of the Criminal Codelarge quantity of goods or high-value goods; imprisonment for up to 2 years
Article 200 of the Criminal Codevalue thresholds of 150, 400, and 900 MGL, if the goods were required to be exported under export or transit documents

As regards the use of another party’s mark, the key issues will not be limited to labels or boxes, but will include the absence of authorisation and the commercial purpose. Under Article 204(1) of the Criminal Code, it is sufficient that a large quantity is marked with another party’s trademark and has been acquired, transported, stored for commercial purposes, or offered for sale.

More than 330,000 boxes bearing well-known marks provide a factual basis for investigating the “large quantity of goods” element. Where a prohibited product is also disguised using well-known marks, the case moves from the sphere of administrative control into the intersection of two criminal offences.

Institutionally, the investigation is being conducted by the Kaunas Division of the Customs Criminal Service, under the supervision of prosecutors from the Kaunas Regional Prosecutor’s Office. On the facts provided, OLAF’s role is one of cooperation and informational support, not direction of the national criminal proceedings.

  • The Customs Criminal Service must investigate the production line, raw materials, packaging, labelling, and distribution chains.
  • The Prosecutor’s Office must decide on suspicions, legal classification of the acts, and the direction of corporate criminal liability.
  • The absence of authorisations from trademark owners is an essential factual issue under Article 204 of the Criminal Code.
  • Only if facts emerge showing failure to export goods covered by export or transit documents could Article 200 of the Criminal Code be examined.

Consequences

The first scenario is that charges are focused on Article 202(1) and Article 204(1) of the Criminal Code, as those provisions directly correspond to the production and labelling found. The second scenario would arise if very substantial pecuniary damage to the State were established, in which case Article 202(2) of the Criminal Code would increase the maximum sanction to 7 years.

The third scenario would be liability of the legal person, since both principal provisions expressly provide for it. This is practically significant for the company, its managers, trademark owners, and intermediaries in the distribution chain.

  • The company faces criminal liability as a legal person.
  • Managers or organisers may incur personal liability under Article 202 and Article 204 of the Criminal Code.
  • For trademark owners, proof of absence of authorisation, damage, and quantity of goods will be significant.
  • For the State, the amount of potential pecuniary damage is important because it may alter the applicable paragraph of Article 202 of the Criminal Code.

Procedurally, the quantity of seized boxes and unlabelled products, the composition of the raw materials, and the lawfulness of trademark use should next be clarified. The next expected document is the prosecutor’s procedural decision on suspicions based on the final legal classification selected under Article 202 and Article 204 of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Government with a view to strengthening the fight against smuggling, the shadow economy and the unlawful circulation of excise goods. Its objective was to increase public finance revenues, tighten liability and create better conditions for criminal intelligence operations in investigating such infringements. The principal argument was that the unlawful circulation of goods causes harm to the State budget and to legitimate businesses; the other documents submitted mainly concern cybercrime, pesticides or sentencing policy, and therefore contain no material objections relevant to this issue.

📄 Original — Anyksta.lt
At the “Under One Roof” Celebration, Not Everyone Felt at Home… - Anyksta.lt 🔗
From July 24 to 26, Anykščiai held its city festival “Under This Roof,” which cost the municipal budget more than 60,000 euros. Officials enjoyed lavish dishes paid for with public funds at a reception hosted by district mayor Kęstutis…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Tarnybinės nuobaudos 1. Valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos šio įstatymo…
23 straipsnis. Tarnybinės nuobaudos 1. Valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. Tarnybiniu nusižengimu laikomas valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu laikomas tarnybinis nusižengimas, kurio tyrimą atlikus nustatyta, kad jis yra formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų padarinių ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. 2. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. 3. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. 4. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per pastaruosius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. 5. Šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma: 1) su tarnybinių pareigų atlikimu susijęs valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, menkinantis įstaigos ar paties valstybės tarnautojo reputaciją, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 2) valstybės ar tarnybos paslapties atskleidimas; 3) piktnaudžiavimas tarnyba; 4) šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimas; 5) dalyvavimas su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje; 6) nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties; 7) buvimas tarnybos metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat ne tarnybos metu viešoje vietoje, jeigu valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos autoritetą; 8) valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto apskaitos pažeidimas, turėjęs reikšmingos įtakos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių, konsoliduotųjų ataskaitų rinkinių ir (ar) kitų ataskaitų duomenų teisingumui, ar reikšmingas valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais teisėtumo pažeidimas; 9) įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymas 33 straipsnis (statute)
33 straipsnis. Tarnybinės nuobaudos 1. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. 2. Tarnybinė nuobauda skiriama…
33 straipsnis. Tarnybinės nuobaudos 1. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio įstatymo nustatytos tarnybinės nuobaudos. 2. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. 4. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. 5. Šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu laikoma: 1) valstybės tarnautojo elgesys, susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, diskredituojantis valstybės tarnybą, menkinantis įstaigos ar paties tarnautojo reputaciją, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 2) valstybės ar tarnybos paslapties atskleidimas; 3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kaip jos apibrėžtos Korupcijos prevencijos įstatyme, susijusios su tarnybinių pareigų atlikimu, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn; 4) piktnaudžiavimas tarnyba; 5) šiurkštus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas; 6) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje; 7) nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties; 8) buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jeigu valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą; 9) valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto apskaitos pažeidimas, turėjęs reikšmingos įtakos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos finansinių ir biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių, konsoliduotųjų ataskaitų rinkinių ir (ar) kitų ataskaitų duomenų teisingumui, ar reikšmingas valstybės ar savivaldybės lėšų ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais teisėtumo pažeidimas, nustatytas valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo arba savivaldybės kontrolieriaus sprendimu; 10) įsiteisėjusių teismo sprendimų, susijusių su valstybės tarnautojo pareigomis ir jų atlikimu, nevykdymas.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 2, 5, 8, 10 straipsnių ir 1 priedo pakeitimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. balandžio 1 d. 2. Šio įstatymo nuostatos pradedamos taikyti, kai naujai išrinktos…
6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas 1. Šis įstatymas įsigalioja 2023 m. balandžio 1 d. 2. Šio įstatymo nuostatos pradedamos taikyti, kai naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmąjį posėdį.
Analysis
If the event was a continuation of municipal activity, an invitation card cannot become a filter by which, following a public invitation by the mayor, convenient and inconvenient gatherers of information are selected.
In that case, the centre of the dispute would not be a glass of water, but the compatibility of the municipality’s conduct with Article 3(1) and (4) of the Law on the Provision of Information to the Public.

Core issue

The legal issue here is not the quality of the refreshments, but the municipality’s ability selectively to restrict a journalist’s participation in an event connected with a council meeting. It is to be assessed under Article 3(1), (3) and (4), Article 6(1)–(6), Article 50(1)(5) of the Law of the Republic of Lithuania on the Provision of Information to the Public, and Article 12 of the Law Amending the Law on the Provision of Information to the Public. The news fact is narrow: after the ceremonial meeting of the Anykščiai District Council, journalist Laimas Fergizas was asked to leave the informal networking area, although the mayor had publicly invited the meeting guests for “a cup of coffee”. If the event was a continuation of municipal activity, an invitation card cannot become a filter by which, following a public invitation by the mayor, convenient and inconvenient gatherers of information are selected.

  • Article 6(1) of the Law on the Provision of Information to the Public grants every person the right to receive public information about the activities of municipal institutions.
  • Article 6(2) establishes the municipality’s duty to inform the public about its activities.
  • Article 6(4) sets the time limits for providing information to journalists.
  • Article 6(5) requires the reasons for refusing to provide information to be stated in writing on the next working day.
  • Article 12(2) of the Law Amending the Law on the Provision of Information to the Public links the participation of an accredited journalist in meetings and events to the conditions established by agreement.

Legal assessment

According to the sources provided, the decisive distinction is between a private reception and an event forming part of the activities of a municipal institution. A meeting at which votes were taken on the title of honorary citizen and on a cooperation agreement is a form of activity of the municipal council, and the source states that the council exercises its powers collegially at meetings. The mayor’s public invitation to all meeting guests to go to the second floor weakens the argument that the subsequent interaction was an entirely closed setting. Where the same episode involves an honorary citizen, pupils, parents, teachers and foreign guests, the event’s connection with municipal activity remains.

The municipality’s obligations under the provisions cited would be as follows:

  • under Article 6(2) of the Law on the Provision of Information to the Public, to inform the public about its activities;
  • under Article 6(3), to provide public information in accordance with the procedure laid down by law;
  • under Article 6(4), to provide ordinary information to a journalist within one working day;
  • under Article 6(4), to provide information requiring additional data within one week;
  • under Article 6(5), where it refuses to provide information, to state the reasons in writing on the next working day.
IssueProvisionTime limit or amount
Information not requiring the collection of additional dataArticle 6(4) of the Law on the Provision of Information to the Public1 working day
Information requiring additional dataArticle 6(4) of the Law on the Provision of Information to the Public1 week
Reasons for refusalArticle 6(5) of the Law on the Provision of Information to the Publicnext working day
Cost of the town festival to the budgetnews factmore than EUR 60,000
Sale of hot snacks in outdoor cafésSubparagraph 10.2.1 of the decision of the Anykščiai District Municipal CouncilEUR 20
First-place prize for Group A floral carpetsnews factEUR 1,000

A journalist’s right to participate in an event is not absolute, because Article 3(4) of the Law on the Provision of Information to the Public permits restrictions on freedom of information where they are established by law and are necessary in a democratic society. However, the sources provided do not indicate any provision allowing the municipality, after a public invitation, to apply an informal “invitation” requirement to a journalist. If the municipality considered that L. Fergizas was seeking to gather information about the institution’s activities, it should have acted under Article 6 of the Law on the Provision of Information to the Public, rather than merely removing him verbally. If the municipality regarded him solely as a private guest, it remains to be explained why the event took place after a council meeting and was intended for persons honoured by municipal decision.

Article 3(3) of the Law on the Provision of Information to the Public requires public information to be presented correctly, accurately and impartially. This provision is also important for the media, and therefore a public account must distinguish verified facts from interpretations concerning the motives of the mayor or the head of the division.

The institutional oversight route follows from Article 50(1)(5) of the Law on the Provision of Information to the Public. The Inspector of Journalists’ Ethics assesses compliance, in informing the public, with the principles of public information established in that law and in other legislation.

Consequences

The first realistic scenario is that the journalist or producer of public information submits a request to the municipality concerning the meeting, invitations, list of participants, expenditure and the basis for removal. The time limits under Article 6(4) and (5) of the Law on the Provision of Information to the Public would then apply to the municipality.

The second scenario is an application to the Inspector of Journalists’ Ethics concerning the application of the principles of freedom of information. In that case, the centre of the dispute would not be a glass of water, but the compatibility of the municipality’s conduct with Article 3(1) and (4) of the Law on the Provision of Information to the Public.

The third scenario is that the municipality itself publicly explains whether the informal reception was closed, who made up the circle of invitees, and from what funds it was paid for. This is of practical importance to journalists, council members, control of budget appropriations and residents, to whom Article 6(1) of the Law on the Provision of Information to the Public grants the right to public information.

If information about the costs of the town festival or the representative reception is prepared from documents already held, a response should be expected within one working day. If the municipality needs to collect additional data, the time limit is one week, and in the event of refusal written reasons must be provided on the next working day.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Reidas Official
New consumer right took effect on August 1, and it could change the rules for selling used cars 🔗
As of August 1, 2026, a new consumer right has taken effect across the European Union, affecting not only household appliances but also car sales. If a purchased product breaks down during the standard two-year warranty period and the…
Fact-check:
⚪ UnverifiedJei per garantijos laikotarpį naudotas automobilis suremontuojamas (ne keičiamas), garantija pratęsiama dar 12 mėnesių, maksimum treji metai nuo pirkimo
⚪ UnverifiedGarantijos pratęsimas taikomas automobiliams, kuriuos parduoda prekybininkas vartotojui (ne privatus pardavėjas)
✅ ConfirmedLietuvoje ši ES vartotojų apsaugos direktyvos nuostata privalo galioti nuo 2026 m. liepos 31 d.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymas 3124 straipsnis (statute)
3124 straipsnis. Taikymo sritis 1. Ieškiniai dėl vartotojų viešojo intereso gynimo, pareikšti dėl verslininkų padarytų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, įskaitant…
3124 straipsnis. Taikymo sritis 1. Ieškiniai dėl vartotojų viešojo intereso gynimo, pareikšti dėl verslininkų padarytų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, įskaitant perkeltąsias į nacionalinę teisę, pažeidimų, kuriais daroma ar gali būti padaryta žala vartotojų kolektyviniams interesams (toliau šiame skirsnyje – ieškinys), nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Šių Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Vartotojų kolektyviniai interesai – vartotojų bendrasis interesas, įskaitant vartotojų grupės interesus, kai reiškiamas ieškinys dėl teisių gynimo priemonių taikymo. 2. Šio skirsnio nuostatos taikomos ieškiniams dėl verslininkų veiksmų ar neveikimo nutraukimo ar jų uždraudimo ir (ar) teisių gynimo priemonių taikymo, kuriuos vartotojų vardu pareiškia šio įstatymo 3125 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai kaip ieškovai, įskaitant atvejus, kai verslininko padarytas pažeidimas buvo nutrauktas iki ieškinio pareiškimo arba iki jo nagrinėjimo pabaigos. Teisių gynimo priemone laikoma verslininko pareiga užtikrinti Europos Sąjungos teisės akte arba Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos vartotojo teisės įgyvendinimą (pavyzdžiui, kompensacijos sumokėjimas, remonto darbų atlikimas, prekės pakeitimas, kainos sumažinimas, sutarties nutraukimas, sumokėtos kainos grąžinimas). 3. Šio skirsnio nuostatos nedaro įtakos Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytoms vartotojų teisėms.
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo Nr. X-1809 priedo pakeitimo ir Įstaty 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. birželio 25 d. 2. Teisingumo…
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. birželio 25 d. 2. Teisingumo ministras iki 2022 m. gruodžio 25 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Šio įstatymo nuostatos taikomos, kai ieškinys dėl vartotojų viešojo intereso gynimo pareiškiamas dėl verslininkų padarytų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, įskaitant perkeltąsias į nacionalinę teisę, pažeidimų, kuriais daroma ar gali būti padaryta žala vartotojų kolektyviniams interesams, po šio įstatymo įsigaliojimo. Jei šiame ieškinyje pareiškiami reikalavimai dėl teisių gynimo priemonių taikymo, šio įstatymo nuostatos dėl ieškinio senaties termino nutraukimo taikomos, kai šie reikalavimai grindžiami po šio įstatymo įsigaliojimo padarytais Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų, įskaitant perkeltąsias į nacionalinę teisę, pažeidimais.
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo Nr. X-1809 trečiojo skirsnio pakeitim 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras iki 2015 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
For the seller, a repaired used car is no longer merely a “repaired item”: it is a legal event that, once, moves the liability boundary forward by another year.
The new dispute is not about the “right to repair”, but about whether a consumer who opts for repair receives a new layer of the seller’s liability period.

Core issue

The new dispute is not about the “right to repair”, but about whether a consumer who opts for repair receives a new layer of the seller’s liability period. It is to be resolved under Article 6.364(1), (3) and (4), Article 6.3641(2)–(4) of the Civil Code, and Article 7 of the Law on Consumer Rights Protection.

The news point is narrow: from 1 August 2026, a repair chosen instead of replacement may extend the seller’s liability by one year.

SituationApplicable period
New or used goods without shortening2 years under Article 6.364(1) of the Civil Code
Used goods where the parties agreed on a shorter periodnot less than 1 year under Article 6.364(4) of the Civil Code
Goods repaired at the consumer’s choiceonce-only +1 year under Article 6.364(3) of the Civil Code

Legal assessment

A used car sold by a trader to a consumer remains goods and is therefore subject to statutory quality protection. Under Article 7(2) of the Law on Consumer Rights Protection, the goods must be fit for their ordinary purpose and meet expected quality standards.

If a defect becomes apparent during the liability period, the consumer, under Article 6.3641(1) of the Civil Code, chooses between bringing the goods into conformity, a price reduction, or termination of the contract. At the conformity stage, under Article 6.3641(2) of the Civil Code, repair or replacement is selected first.

  • Before fulfilling the claim, the seller must inform the consumer of the right to choose repair or replacement.
  • The seller must also inform the consumer of the possible extension of the liability period under Article 6.364(3) of the Civil Code.
  • The seller may refuse repair or replacement if it is impossible or would entail disproportionate costs under Article 6.3641(4) of the Civil Code.
  • Disproportionality is assessed by reference to the value of the goods without defects, the significance of the defect, and the inconvenience to the consumer.

For the seller, a repaired used car is no longer merely a “repaired item”: it is a legal event that, once, moves the liability boundary forward by another year. The general rule in Article 6.335(4) of the Civil Code extends the guarantee only by the period during which the buyer could not use the item because of defects. The special rule in Article 6.364(3) of the Civil Code operates more strictly in consumer sales, because it adds one year where the goods are repaired under Article 6.3641(2) of the Civil Code.

This is particularly important in the used car market, because Article 6.364(4) of the Civil Code allows agreement on a shorter period for used goods, but not shorter than one year. If, during such a shortened period, the car is repaired at the consumer’s request, the seller’s risk is materially extended under Article 6.364(3) of the Civil Code.

The Retail Trade Rules supplement this mechanism with practical steps. Under point 27.3, the consumer may require replacement of the goods or free elimination of defects, and under point 27.4, a price reduction or termination of the contract. Under point 27.5, the consumer may claim damages where the seller fails to eliminate the defects within a reasonable period. If goods of improper quality are returned, point 26.9 requires the money to be refunded immediately or no later than within 15 days.

Institutionally, the dispute may proceed to the State Consumer Rights Protection Authority. Under Article 3(3) of the Law on Consumer Rights Protection, the consumer may apply to the authorities or to a court. Under Article 44(1) of the Law on Consumer Rights Protection, the Authority contacts the seller for explanations and evidence. Under paragraph 2 of the same article, the participants in the procedure must be notified of the examination no later than 14 calendar days in advance.

Consequences

The first scenario is that the trader carries out the repair, records the consumer’s choice in writing, and acknowledges the one-off one-year extension of liability. The second scenario is that the trader relies on Article 6.3641(4) of the Civil Code and contests the repair as impossible or disproportionately expensive. The third scenario is that, after an unsuccessful repair, the consumer moves to a price reduction, termination of the contract, or damages.

In practice, this rule is most important for three groups:

  • buyers who purchase a used car from a trader rather than from a private individual;
  • sellers who shorten the liability period for used goods to the statutory minimum;
  • dispute resolution authorities, because they will need to distinguish repair under a guarantee from ordinary paid repair.

If sellers omit this extension in advertising or present a misleading picture of the guarantee, Article 6.301(2) of the Civil Code becomes relevant in relation to the criteria of accuracy, comprehensiveness, and presentation. Where collective consumer interests are infringed, Article 31²⁴ of the Law Implementing European Union and International Legal Acts Regulating Civil Procedure may apply, including a claim to carry out repair, replace the goods, reduce the price, or refund the price paid.

Procedurally, the next expected step is a specific seller’s response to the consumer’s claim and, in proceedings before the Authority, the seller’s reasoned explanation and notice of the examination at least 14 calendar days in advance.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Justice. The aim was to properly transpose the EU Consumer Rights Directive, clarify the rules on consumer contracts, and strengthen consumers’ options, including withdrawal from distance or off-premises contracts by electronic means. The principal argument was the need to eliminate inconsistencies in national regulation following an inquiry by the European Commission and CJEU case law; the excerpts provided do not reveal any clear substantive objections to this consumer rights regulation.

📄 Original — KaunoDiena.lt
A Sad Reality: Pensioners Who Built Lithuania Are Forced to Choose Between Food and Medicine 🔗
Social Security and Labour Minister Inga Ruginienė proposes raising pensions using the current surplus in the Sodra budget rather than its reserve, which is intended for economic crises. Meanwhile, Algirdas Sysas, chair of the Seimas…
Fact-check:
🔴 RefutedKonstitucinis teismas nusprendė, kad senatvės pensijų negalima mažinti nei krizės, nei kitų aplinkybių metu.
🔴 RefutedPagal valstybės socialinio draudimo įstatymą, socialinio draudimo rezervas turi pasiekti metines Sodros pajamas.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo (toliau – pensijų kaupimas) ir pensijų išmokų mokėjimo…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo (toliau – pensijų kaupimas) ir pensijų išmokų mokėjimo organizavimo sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 4, 8, 9, 10, 11, 12, 14, 19, 19-1, 21, 23, 32, 33, 34, 34-1, 35 straipsnių pakeitimo 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo…
18 straipsnis. 35 straipsnio pakeitimas Pakeisti 35 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo įplaukų dalį, viršijančią Fondo įprastinės ir investicinės veiklos išlaidas, įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą bei įvertinus kasos apyvartos lėšų pokytį. Pasiekus Socialinio draudimo rezervinio fondo dydį, lygų paskutinių praėjusių metų Fondo įprastinės, investicinės veiklos bei įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis metinei išlaidų sumai, įplaukų dalis, viršijanti šias išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą, naudojama socialinio draudimo reikmėms. 2. Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatai, kuriuose nustatomi Socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo šaltiniai, dydis, panaudojimo atvejai, lėšų investavimo, audito tvarka, veikla ir atskaitomybė. 3. Socialinio draudimo rezervinį fondą valdo Fondo valdyba. 4. Socialinio draudimo rezervinio fondo lėšos naudojamos Vyriausybės sprendimu (išskyrus Vyriausybės tvirtinamuose Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatuose nustatytus atvejus, kai Vyriausybės sprendimai nepriimami), tik įvertinus ekonominę padėtį, kai socialinio draudimo išmokas reglamentuojančiuose įstatymuose nurodytoms atitinkamoms išmokoms finansuoti nepakanka atitinkamos socialinio draudimo rūšies Fondo pajamų.“
Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas 35 straipsnis (statute)
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo…
35 straipsnis. Socialinio draudimo rezervinis fondas 1. Socialinio draudimo rezervinis fondas privalomai sudaromas kiekvienais biudžetiniais metais pervedant į jį Fondo įplaukų dalį, viršijančią Fondo įprastinės ir investicinės veiklos išlaidas, įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą bei įvertinus kasos apyvartos lėšų pokytį. Pasiekus Socialinio draudimo rezervinio fondo dydį, lygų paskutinių praėjusių metų Fondo įprastinės, investicinės veiklos bei įsipareigojimų pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartis metinei išlaidų sumai, įplaukų dalis, viršijanti šias išlaidas ir metų pabaigoje negrąžintų paskolų sumą, naudojama socialinio draudimo reikmėms. 2. Socialinio draudimo rezervinio fondo veiklą reglamentuoja Vyriausybės tvirtinami Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatai, kuriuose nustatomi Socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo šaltiniai, dydis, panaudojimo atvejai, lėšų investavimo, audito tvarka, veikla ir atskaitomybė. 3. Socialinio draudimo rezervinį fondą valdo Fondo valdyba. 4. Socialinio draudimo rezervinio fondo lėšos naudojamos Vyriausybės sprendimu (išskyrus Vyriausybės tvirtinamuose Valstybinio socialinio draudimo rezervinio fondo sudarymo ir valdymo nuostatuose nustatytus atvejus, kai Vyriausybės sprendimai nepriimami), tik įvertinus ekonominę padėtį, kai socialinio draudimo išmokas reglamentuojančiuose įstatymuose nurodytoms atitinkamoms išmokoms finansuoti nepakanka atitinkamos socialinio draudimo rūšies Fondo pajamų.
Analysis

⚠ Correction. The assertion that the Constitutional Court held that old-age pensions may not be reduced either during a crisis or in any other circumstances is, according to the verification provided, inconsistent with the source. It would be more accurate to say that, in the context of the ruling of 6 February 2012, the reduction of pensions during the crisis was not found to have violated the rights of persons receiving the reduced pensions. The statement that, under the Law on State Social Insurance, the reserve must reach Sodra’s annual revenue is also inaccurate. Article 35(1) refers to an amount equal to the Fund’s annual expenditure for the last preceding year; the revenue criterion therefore replaces the expenditure criterion laid down in the statute.

The reserve dispute is not a political question until the statutory condition occurs: insufficient revenue for a specific type of social insurance.
The decisive issue in this discussion is not whether pensioners’ situation is difficult, but whether pension social insurance revenue is insufficient to finance the benefits established by law.

Core issue

The reserve dispute is not a political question until the statutory condition occurs: insufficient revenue for a specific type of social insurance. The current surplus and the Reserve Fund operate under different legal regimes and therefore cannot be equated merely on the basis of social need. The news fact: there is discussion whether pensions should be increased from the current State Social Insurance Fund surplus or from Sodra’s reserve of approximately EUR 4.5 billion. The issue is to be resolved under Article 35(1), (2), (3) and (4) of the Law on State Social Insurance, Article 1(2) of the Law on the Structure of the State Social Insurance Fund Budget, and points 2, 3, 5 and 29 of the Regulations on the Formation and Management of the State Social Insurance Reserve Fund.

Legal assessment

Under Article 35(1) of the Law on State Social Insurance, the Reserve Fund must be formed annually by transferring to it the portion of the Fund’s income that exceeds the specified expenditure. The same provision permits the surplus to be used for social insurance needs only when the Reserve Fund reaches an amount equal to the Fund’s annual expenditure for the last preceding year. This means that a political agreement on low pensions alone is not yet a legal basis for taking funds from the reserve.

  • Article 35(2) of the Law on State Social Insurance authorises the Government to approve the rules on the formation, size, use, investment, audit and reporting of the reserve.
  • Article 35(3) of the Law on State Social Insurance provides that the Reserve Fund is managed by the Fund Board.
  • Article 35(4) of the Law on State Social Insurance permits reserve funds to be used by Government decision only after assessing the economic situation and only where the Fund’s income for the relevant type of benefit is insufficient for that type of benefit.

Under point 2 of the Regulations, the purpose of the Reserve Fund is the stability of the State Social Insurance Fund budget and the provision of cash resources to finance benefits where the income of the relevant type of social insurance is insufficient. Accordingly, increasing pensions from the reserve would be lawful only as coverage of a financing shortfall, not as a discretionary redistribution of accumulated funds. The decisive issue in this discussion is not whether pensioners’ situation is difficult, but whether pension social insurance revenue is insufficient to finance the benefits established by law.

IssueApplicable rule
Accumulation of surplusArticle 35(1) of the Law on State Social Insurance
Use of the reserveArticle 35(4) of the Law on State Social Insurance
Transfer deadlinesPoint 5 of the Regulations: calculated by 31 March, transferred by 30 April
Exceptional circumstancesPoint 29.1 of the Regulations

Under point 3 of the Regulations, the reserve accumulates not only annual surplus funds but also investment income, income on balances held in accounts with credit institutions, and other lawful income. Under point 5 of the Regulations, the State Social Insurance Fund Board calculates the funds for the relevant year by 31 March of the following calendar year and transfers them by 30 April. When assessing 2025 funds on 2 August 2026, these deadlines have already expired. Point 29.1 of the Regulations tightens the use of the reserve by linking it to exceptional circumstances and to insufficient income of the relevant insurance type. Where exceptional circumstances are declared due to a significant economic downturn, the funds may be used in that year and for the following two years. In other cases, they may be used only in the calendar year in which the exceptional circumstances arise.

Consequences

First scenario: the Government increases pensions from current State Social Insurance Fund budget revenue, provided that the income of the relevant type of social insurance is sufficient. This route most closely corresponds to the logic of Article 35(4) of the Law on State Social Insurance, because the reserve remains a stability instrument. Second scenario: reserve funds are used only after the Government assesses the economic situation and establishes a revenue shortfall for the relevant benefits. This decision is practically important for pension recipients because it may determine continuity of payments, while at the same time limiting the use of the reserve for a purely political pension increase. Third scenario: if the Reserve Fund reaches the amount of the Fund’s annual expenditure for the last preceding year, the exceeding part may be used for social insurance needs under Article 35(1) of the Law on State Social Insurance. In that case, the legal dispute would shift from protection of the reserve to the question of which social insurance need should receive the exceeding part. The nearest procedural point for the 2026 surplus would be the State Social Insurance Fund Board’s calculation by 31 March 2027 and the transfer to the Reserve Fund account by 30 April 2027.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Government in implementing the social insurance and pension system reform measures set out in its programme. The aim was to enhance the sustainability of the social insurance system, define contribution payment obligations more clearly, broaden the contribution base, and adjust the rules governing pensions and social assistance benefits. The principal arguments were the financial stability of the system, greater fairness in contributions, and improved social guarantees; however, possible objections may also be identified regarding the additional burden on employers or self-employed persons, and whether such technical contribution reforms directly address the problem of low pensions.

📄 Original — tv3.lt
“How does that happen?”: scene in a parking lot leaves driver stunned as she warns others 🔗
A tv3.lt reader, Margarita, shared an unpleasant experience after using a paid parking lot in central Vilnius. Unable to find a space in the city’s red parking zone while attending a work event, she parked at the UniPark lot on Lukiškių…
Fact-check:
🟡 IncompleteVerslininkas privalo vartotojui suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie paslaugas, įskaitant kainą ir jos apskaičiavimą, prieš pradedant suteikti paslaugą.
🟡 IncompleteJei paslaugos teikėjas neatsako per 14 dienų arba atsakymas vartotojo netenkina, vartotojas gali raštu kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
🟡 IncompletePaslaugos teikėjas turi teisę nustatyti teikiamų paslaugų kainą bei kainos apskaičiavimo tvarką.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Informacijos pateikimas vartotojams 1. Gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir…
5 straipsnis. Informacijos pateikimas vartotojams 1. Gamintojas, pardavėjas, paslaugos teikėjas vartotojams privalo valstybine kalba suteikti Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją ir teisės aktų nustatyta tvarka ženklinti prekes. Kituose įstatymuose gali būti nustatyta gamintojo, pardavėjo, paslaugos teikėjo pareiga Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją vartotojams pateikti valstybine ir kita kalba. 2. Valstybinė kalba privaloma visuose vartotojams skirtuose viešuosiuose išoriniuose ir vidiniuose prekybos ir paslaugų teikimo vietų užrašuose, įskaitant prekybos ir paslaugų teikimo vietų pavadinimus. 3. Interneto svetainėse, kuriose vartotojams siūlomos prekės ar paslaugos, prieš pradedant prekių ar paslaugų užsakymą, turi būti aiškiai ir įskaitomai pateikiama informacija apie bet kokius pristatymo apribojimus ir galimus mokėjimo būdus. 4. Pardavėjo ir paslaugų teikėjo interneto svetainėje, jeigu turi, privalo būti pateikta informacija apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektus, kurie yra kompetentingi spręsti vartojimo ginčus: subjekto pavadinimas (vardas, pavardė), adresas ir interneto svetainės adresas. Ši informacija turi būti pateikta aiškiai, suprantamai ir lengvai prieinamu būdu. 5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo sutarčių standartinėse sąlygose, jeigu šios yra taikomos. 6. Įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, kituose įstatymuose gali būti nustatyti kitokie informacijos apie vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūras pateikimo vartotojams reikalavimai, negu nustatyta šio straipsnio 4 ir 5 dalyse. Tokiu atveju šio straipsnio 4 ir 5 dalys taikomos tiek, kiek kitaip nenustatyta kituose įstatymuose.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 28-1 straipsnis (statute)
28(1) straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartį, sudaromą ryšio priemonėmis 1. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina finansinių paslaugų teikimo…
28(1) straipsnis. Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartį, sudaromą ryšio priemonėmis 1. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija tvirtina finansinių paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos ryšio priemonėmis, taisykles. 2. Šio skirsnio nuostatos taikomos, kai finansinės paslaugos teikiamos pagal sutartis, sudarytas ryšio priemonėmis, taip pat kai sudarant sutartis dalyvauja tarpininkas. Finansinių paslaugų teikimo santykiams, kurių šio skirsnio nuostatos nenustato, taikomas Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą. 3. Tuo atveju, kai finansinių paslaugų sandorį sudaro pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis, o ją sudarius laikui einant yra atliekamos to paties pobūdžio viena po kitos vykdomos operacijos ar atskirų operacijų grupė, šio skirsnio nuostatos taikomos tik pradinei finansinių paslaugų teikimo sutarčiai. 4. Kai pradinė finansinių paslaugų teikimo sutartis nesudaroma, tačiau tos pačios sutarties šalys vėliau atlieka to paties pobūdžio vieną po kitos vykdomas ar atskiras finansines operacijas, šis straipsnis taikomas tik tada, kai atliekama pirmoji operacija. Tačiau jei ilgiau negu vienerius metus to paties pobūdžio operacija neatliekama, kita operacija bus laikoma pirmąja operacija ir jai taikomi šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai. 5. Finansinių paslaugų teikėjas iki sutarties sudarymo privalo ryšio priemonėmis pateikti vartotojui tinkamą informaciją. Informacijoje privalo būti nurodyta: 1) Finansinių paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos ryšio priemonėmis, taisyklėse nustatyti paslaugos teikėjo duomenys; 2) paslaugos pagrindinės savybės; 3) paslaugos kaina, įskaitant rinkliavas, išlaidas, įmokas, mokesčius; 4) paslaugos apmokėjimo ir vykdymo tvarka; 5) ikisutartiniams santykiams ir sutarčiai taikoma teisė; 6) sutarties galiojimo terminas; 7) vartotojo teisės atsisakyti sutarties pagal šio įstatymo 28(2)straipsnio nuostatas įgyvendinimo tvarka; 8) sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka; 9) informacijos pateikimo ir sutarties kalba; 10) naudojimosi ryšio priemonėmis įkainiai, kai jie skaičiuojami kitaip, negu yra įprasta; 11) laikotarpis, kurį pasiūlymas ir kaina galioja; 12) pažeistų vartotojo teisių gynimo būdai; 13) kituose įstatymuose numatyta informacija. 6. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytos informacijos komercinis pobūdis turi būti aiškiai bei suprantamai išreikštas ir atitikti naudojamas ryšio priemones, atsižvelgiant į sutartiniams santykiams taikomus sąžiningumo bei neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų apsaugą užtikrinančius principus. 7. Iki sutarties sudarymo vartotojas turi gauti šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytą informaciją raštu ar kitoje vartotojui prieinamoje patvariojoje laikmenoje. 8. Jei vartotojo prašymu sutartis sudaroma tokiomis ryšio priemonėmis, kuriomis neįmanoma pateikti informacijos pagal šio straipsnio 7 dalies reikalavimus, paslaugos teikėjas nedelsdamas informaciją pateikia po sutarties sudarymo. 9. Pareiga įrodyti, kad informacija buvo pateikta vartotojui pagal šio straipsnio reikalavimus, kad vartotojas išreiškė savo valią sudaryti sutartį ir kad sutartis vykdoma tinkamai, tenka paslaugos teikėjui. 10. Bet kokia sutarties sąlyga, numatanti, kad pagal šį skirsnį finansinės paslaugos teikėjui privalomų įsipareigojimų ar jų dalies pažeidimo faktą turėtų įrodyti vartotojas, yra nesąžininga nuostata.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo Nr. I-657 2, 5, 10, 11, 12, 40 straipsnių, šeštojo skirsnio ir Įstatymo priedo pakeitimo įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas 1. Kilus vartojimo ginčui, vartotojas, kurio netenkina pardavėjo ar paslaugų teikėjo…
23 straipsnis. Kreipimasis į vartojimo ginčus nagrinėjančias institucijas 1. Kilus vartojimo ginčui, vartotojas, kurio netenkina pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas, turi teisę dėl to paties ginčo dalyko kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, kad būtų apgintos pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai, pateikdamas prašymą raštu ar elektroniniu būdu. 2. Vartotojas turi teisę kreiptis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją ne vėliau negu per vienus metus nuo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją. 3. Vartotojas, kreipdamasis į vartojimo ginčus nagrinėjančią instituciją, privalo pateikti: 1) prašymą nagrinėti vartojimo ginčą. Prašymą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Pateikiant prašymą elektroniniu būdu, laikoma, kad prašymas yra pasirašytas; 2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymo į vartotojo kreipimąsi kopiją, o jeigu pardavėjo ar paslaugų teikėjo atsakymas per šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą negautas, – vartotojo kreipimosi į pardavėją ar paslaugų teikėją kopiją; 3) vartojimo sutarties, dėl kurios kyla ginčas, kopiją, jeigu sutartis sudaryta raštu; 4) prašyme išdėstytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų kopijas; 5) paprastos rašytinės formos įgaliojimą, jeigu vartotojui atstovauja atstovas. Jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, kurios narys jis yra, vietoj įgaliojimo pateikiamas dokumentas, patvirtinantis vartotojo narystę vartotojų asociacijoje; 6) jeigu vartotojui atstovauja vartotojų asociacija, – dokumentų, patvirtinančių, kad vartotojų asociacija įregistruota Juridinių asmenų registre ir kad jos steigimo dokumentuose nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas, kopijas. 4. Prašyme nagrinėti vartojimo ginčą turi būti nurodyta: 1) vartotojo vardas, pavardė, adresas; 2) pardavėjo ar paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) pateikiami vartotojo reikalavimai, pavadinimas (vardas, pavardė), buveinės (gyvenamosios vietos) adresas; 3) vartojimo sutartis, dėl kurios kyla ginčas; 4) vartotojo reikalavimas ir ginčo aplinkybės; 5) informacija, ar ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nesprendžia teismas arba vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjektas, ar ginčo nagrinėjimas nebuvo nutrauktas pagal šio įstatymo 26 straipsnį, ar nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl to paties ginčo ir ar nėra priimtas vartojimo ginčų neteisminio sprendimo subjekto sprendimas dėl to paties ginčo; 6) pridedamų dokumentų sąrašas. 5. Jeigu vartotojo kreipimasis neatitinka šio straipsnio 3 ir (ar) 4 dalyse nustatytų reikalavimų, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija nustato ne trumpesnį kaip 7 dienų terminą trūkumams pašalinti. 6. Jeigu kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų kopijų tikrumo, vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi teisę pareikalauti, kad vartotojas, pardavėjas ir (ar) paslaugų teikėjas pateiktų dokumentų originalus. 7. Vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija turi išaiškinti vartotojui jo teisę prašyti ginčą nagrinėti žodinės procedūros tvarka.
Analysis

⚠ Correction. The statement by the SCRPA in the article regarding the obligation to provide clear information before the service is too broad. The exception set out in Article 6.2286 of the Civil Code means that this rule does not apply to minor everyday contracts performed immediately after conclusion. It would be more accurate to say that the duty to inform is assessed under the consumer-contract and consumer-information regime specifically applicable in the circumstances, while in this case the apparent legal basis is the obligation under Article 5 of the Law on Consumer Rights Protection to provide information in the state language. The statement about applying to the SCRPA is also incomplete: under Article 23, the consumer must apply no later than one year after contacting the service provider. The proposition that a service provider may determine the method for calculating the price is not disproved in the parking context, but it should not be formulated universally for all sectors, because, according to the cited excerpt from Article 11 of the Law on the Health System, the methodology for healthcare services is established by the minister.

The core of this matter is not the EUR 8.20 invoice, but whether “each commenced hour” is a fair standard term in a consumer contract.
In this case, the 10 minutes are not a unit of time for which payment is made; they become a legal trigger activating an entire additional hour.

Core issue

The core of this matter is not the EUR 8.20 invoice, but whether “each commenced hour” is a fair standard term in a consumer contract. It will be assessed not by reference to the driver’s frustration, but under Article 6.2284(2) of the Civil Code and Article 35¹ of the Law on Consumer Rights Protection. The factual situation is narrow: in a private UniPark car park, a consumer was charged EUR 8.20 for parking for 1 hour and 10 minutes, although the stated hourly price was EUR 4. The legal issue is twofold: whether such a price calculation term formed part of the contract in advance, and whether it materially distorts the balance of the parties’ rights and obligations to the detriment of the consumer under Article 6.2284(2) of the Civil Code.

Pricing modelPrice for 1 hour 10 minutes based on the reported facts
Actual time, calculated at EUR 4/hourapprox. EUR 4.70
UniPark commenced-hour modelEUR 8.20
Vilnius red zone, according to the comparison in the news reportapprox. EUR 2.92

Legal assessment

Article 6.2284(1) of the Civil Code gives a consumer the right to seek a court declaration that unfair terms in a consumer contract are invalid. Paragraph 2 of the same Article sets out the substantive test: the term must not have been individually negotiated, must breach the requirement of good faith, and must materially distort the balance of rights and obligations to the detriment of the consumer.

  • The consumer’s key argument would not be that one hour costs EUR 4, but that an additional 10 minutes creates a charge almost equivalent to a second full hour.
  • The service provider’s key argument would be its right to set the service price and the method of calculating it, provided that the term was presented to the consumer before parking began.
  • The assessment by the State Consumer Rights Protection Authority would turn on the content of the standard term, its presentation, and its effect on the consumer’s payment obligation.

If the driver was clearly shown only “EUR 4/hour”, while the commenced-hour rule was hidden elsewhere, the dispute becomes not one about the amount of the price, but about the transparency of the contractual obligation. In this case, the 10 minutes are not a unit of time for which payment is made; they become a legal trigger activating an entire additional hour. That formulation is based specifically on the reported fact that parking for 1 hour and 10 minutes was charged as two hours.

The Authority’s competence here arises from Article 12(1)(5) and (6) of the Law on Consumer Rights Protection: the Authority resolves disputes between consumers and service providers out of court and carries out control of unfair terms. Under Article 35¹(1) of that Law, applications concerning terms of consumer contracts may be submitted by consumers, consumer associations, and state and municipal institutions. Under Article 35¹(2), the Authority may also initiate such an examination on its own initiative.

  • Within 30 days of receiving an application, the Authority must adopt a reasoned decision to open or refuse to open the examination under Article 35¹(3) of the Law on Consumer Rights Protection.
  • If the application lacks information about the service provider or the contract, the period for remedying deficiencies may not be shorter than 7 days under Article 35¹(4)(1).
  • After examining the term, the Authority may, under Article 35¹(10), declare it unfair and require the service provider not to apply it in new or already concluded contracts.
  • The resolution is sent to the service provider and the applicant within 3 working days under Article 35¹(12).

The case discussed in Bulletin No. 06 of the administrative-law practice of the Supreme Administrative Court of Lithuania is relevant by analogy as regards the function of the payment. It held that a payment exceeding the ordinary parking charge and arising from a breach of the rules is, by its purpose, not remuneration for a service but a sanction. That case law does not automatically turn UniPark’s pricing into a sanction, because here payment is made for commenced contractual time, not for an established breach. However, it indicates the boundary: if the charge in substance penalises a minimal overrun of time, its purpose may become a matter of dispute under Article 6.2284(2) of the Civil Code.

Consequences

In practical terms, this case matters to drivers because the amount in dispute is small, but the term may be applied on a mass basis to all users of that car park. The risk for the service provider also extends beyond a single EUR 8.20 invoice, because resolutions of the Authority are public under Article 35¹(13) of the Law on Consumer Rights Protection.

  • First scenario: the consumer contacts the service provider in writing, and the dispute ends with an individual recalculation or a refusal to recalculate.
  • Second scenario: the consumer applies to the Authority for out-of-court dispute resolution; according to the stated list, the Authority conducts such procedures in Lithuanian.
  • Third scenario: the Authority assesses the standard term itself for unfairness and adopts a public resolution under Article 35¹(10) and (13).
  • Fourth scenario: the consumer chooses court proceedings and relies on Article 6.2284(1) of the Civil Code.

Under the rules on out-of-court resolution of consumer disputes, the Authority’s decision becomes binding if neither party brings an action before a court within 30 days of the decision on the merits of the dispute. The next procedural checkpoint would be a written complaint to UniPark, followed by the service provider’s response within 14 days, and, if there is no response or the response does not satisfy the consumer, an application to the Authority and its decision within 30 days on whether to open an examination of the term.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — digin.lt
EU AI gigafactories: a new opportunity for Lithuania’s IT market - Digin 🔗
The European Union is launching one of the largest AI infrastructure phases in its history, with a tender to create up to seven AI gigafactories across Europe: powerful computing centers for developing, training, testing, and using…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo Nr. XIII-1414 1, 2, 11, 13, 14, 17, 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Nacionalinės mokslo ir technologijų programos – konkursinės…
7 straipsnis. 21 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 21 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Nacionalinės mokslo ir technologijų programos – konkursinės programos, kuriomis, sutelkus Lietuvos mokslo, technologijų ir verslo potencialą bei kryptingai naudojant valstybės finansinius išteklius, inicijuojamas valstybės, verslo ir visuomenės poreikius tenkinančių naujų sprendinių kūrimas pasirinktose srityse. Nacionalinių mokslo ir technologijų programų projektus įgyvendina konkurso būdu atrinktos valstybės mokslo ir studijų institucijos ir ūkio subjektai. Kiekvienos nacionalinės mokslo ir technologijų programos nuostatus rengia valstybės technologijų ir inovacijų politiką formuojanti ministerija kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o tvirtina Vyriausybė. Nacionalinės mokslo ir technologijų programos gali būti finansuojamos iš valstybės technologijų ir inovacijų politiką formuojančiai ministerijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, kitoms ministerijoms, valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinančiai institucijai, Lietuvos mokslo tarybai skirtų valstybės biudžeto asignavimų ir kitų šaltinių. Nacionalines mokslo ir technologijų programas gali įgyvendinti valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija ir Lietuvos mokslo taryba. Konkrečios nacionalinės mokslo ir technologijų programos finansavimo šaltinis arba šaltiniai ir programą įgyvendinanti institucija nurodomi tos programos nuostatuose.“ 2. Pakeisti 21 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Pagal konkursines technologijų programas teikiamą finansavimą įgyvendina valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija ir (arba) Vyriausybės arba valstybės technologijų ir inovacijų politiką formuojančios ministerijos įgaliotos institucijos.“
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Ūkio subjektų ir jų grupių eksperimentinei plėtrai ir inovacinei veiklai teikiamas valstybės finansavimas Ūkio subjektai ir jų grupės (toliau – ūkio…
23 straipsnis. Ūkio subjektų ir jų grupių eksperimentinei plėtrai ir inovacinei veiklai teikiamas valstybės finansavimas Ūkio subjektai ir jų grupės (toliau – ūkio subjektai) valstybės finansavimą eksperimentinei plėtrai ir (arba) inovacinei veiklai gauna dalyvaudami konkursinėse mokslinių tyrimų programose ir konkursinėse technologijų programose ir įgyvendindami kitas šių veiklos rūšių skatinimo, rėmimo ir finansavimo priemones. Ūkio subjektai gali dalyvauti įgyvendinant valstybės inicijuotas nacionalines mokslo ir technologijų programas, atliekant inovatyvius viešuosius pirkimus, ikiprekybinius pirkimus ir kitus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugų valstybės užsakymus.
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo Nr. XIII-1414 1, 2, 11, 13, 14, 17, 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Papildyti 1 straipsnį 3 dalimi: „3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo…
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Papildyti 1 straipsnį 3 dalimi: „3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.“
Analysis
Legally, an AI gigafactory will mean an access regime for a Lithuanian entity, not a promise of ownership.
The weakest scenario would be declaratory participation without competitive applications and without institutional coordination.

Core issue

For Lithuania, the issue of AI gigafactories is not a promise of a construction site; it is a question of access, financing, and institutional competence. It should be addressed through Articles 14, 21, and 23 of the Law of the Republic of Lithuania on Technology and Innovation, Article 2(12) of the Law on Information Society Services, and the procedure for submitting AI Act implementation drafts to the Seimas. The reported development is significant to the extent that Lithuanian entities can enter the EU computing-capacity ecosystem through programmes, calls for proposals, and services. Under Article 21(3) of the Law on Technology and Innovation, national science and technology programmes are competitive programmes that concentrate scientific, technological, and business potential. Article 23 of the Law on Technology and Innovation allows economic operators to receive state funding by participating in competitive programmes and other support measures. Article 2(12) of the Law on Information Society Services links the concepts used in that law to Regulation (EU) 2024/1689. | Legal figure or deadline | Meaning indicated in the source |

Entry into force of amendments implementing the AI Act1 April 2025
AI institutional framework and regulatory sandboxQ4 2026
State-aid measures for very large-scale investmentsat least EUR 1 billion by Q3 2028
Scope of the AI innovation support measureEUR 1,500,000

Legal assessment

Lithuanian companies and research institutions do not have an automatic right to a gigafactory; they have the right to compete for funding, services, or participation in programmes.

  • The State’s obligation is not to build a centre in a specific city, but to organise measures, calls for proposals, and support for participation in EU projects.
  • Article 14(2)(6) of the Law on Technology and Innovation entrusts the implementing institution with coordinating and supporting the participation of Lithuanian entities in EU and international programmes.
  • Article 14(2)(4) of the same law allows reimbursable and non-reimbursable financing to be provided to economic operators carrying out applied research, experimental development, and innovation activities. According to the sources provided, the gigafactory issue falls within the field of innovation policy, not merely the regulation of information society services. This means that the main practical gateway for the Lithuanian market is a competitive measure, financing, or coordinated participation in an EU project. Legally, an AI gigafactory will mean an access regime for a Lithuanian entity, not a promise of ownership. This formulation follows from Article 23 of the Law on Technology and Innovation, which refers to participation in programmes, procurement procedures, and state orders. In the description of the measure provided, the AI factory service includes supercomputer resources, data repositories, and platforms for model training, testing, and deployment. It may be provided through new infrastructure, partner resources, or the infrastructure of other EU AI factories. For public-sector use of AI, the sources establish a more cautious path. The Government’s position on the draft Law on Public Administration states that the use of AI should be regulated within the scope of Article 1(1) of the Law on the Management of State Information Resources. This means that AI-enabled public services cannot rely solely on declaratory promotion. The source directly criticises regulation that does not establish specific rights and obligations for public-administration entities.
  • The Ministry of the Economy and Innovation is identified as the institution preparing a separate draft for implementation of the AI Act.
  • By Government Resolution No. 395 of 27 May 2026, the Government approved the draft implementing the AI Act and the related amendments.
  • Under the plan of the Nineteenth Government, the Ministry of the Economy and Innovation is tasked with creating an AI institutional framework and regulatory sandbox by Q4 2026.

Consequences

For Lithuanian start-ups, universities, and research centres, practical benefit will arise only when their projects meet the conditions of a call for proposals, a measure, or an AI factory service. Financing under Article 23 of the Law on Technology and Innovation is competitive, so mere presence in the Lithuanian market does not create priority. For the public sector, this infrastructure is important for the modernisation of state information resources and services. However, the sources indicate that a clear institutional framework for implementing the AI Act is still required. Three likely scenarios emerge: Lithuanian entities connect to infrastructure operating in another EU Member State, participate in a consortium, or receive support under national measures to develop AI solutions. The weakest scenario would be declaratory participation without competitive applications and without institutional coordination. The next monitoring point is Q4 2026; by then, under the Government programme plan, the AI institutional framework must be created and the AI regulatory sandbox made operational.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Bernardinai.lt
Political scientist R. Vilpišauskas: Migration is becoming a security issue, not an economic growth issue 🔗
The Migration Department says this year's quota of 24,700 foreigners to be employed in Lithuania has essentially already been used up. Lithuania's government is toughening its stance on migration, and political scientist Dr. Ramūnas…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnis (statute)
62 straipsnis. Užsieniečių įsidarbinimas ir darbas 1. Užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį arba, kai jo nuolatinė darbo vieta yra…
62 straipsnis. Užsieniečių įsidarbinimas ir darbas 1. Užsienietis gali įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį arba, kai jo nuolatinė darbo vieta yra užsienyje, gali būti komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką. 2. Šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šio Įstatymo 58 straipsnio 4, 6–10 ir 13 punktuose arba 59 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. 3. Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį su užsieniečiu, turinčiu šio Įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu išduotą leidimą dirbti, arba užsieniečiu, turinčiu teisę dirbti pagal šio Įstatymo 58 straipsnį. 4. Užsienietis, kuriam išduotas leidimas dirbti sezoninį darbą ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 10 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali pakeisti darbdavį šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu darbdavys, įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, nėra keičiamas, užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti ir pas kitą darbdavį. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. 5. Užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą pas tą patį darbdavį dirbančio Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečio ar kito nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančio užsieniečio, o jeigu tokio darbuotojo nėra, užsieniečio darbo užmokestis negali būti mažesnis už Valstybės duomenų agentūros paskutinį paskelbtą kalendorinių metų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį. Jeigu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį yra didesnis negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, taikomas reikalavimas mokėti darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) pagal atitinkamą ekonominės veiklos rūšį. Šioje dalyje nustatyti reikalavimai darbo užmokesčio dydžiui netaikomi išduodant leidimą laikinai gyventi šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytu pagrindu. 6. Užsieniečio darbo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, šis Įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai. 7. Užsienietis, turintis leidimą gyventi, gali dirbti pagal laikinojo darbo sutartį taip, kaip ji apibrėžiama Darbo kodekse, išskyrus atvejus, kai užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. 8. Darbdavys, įdarbinęs užsienietį, įmonė, į kurią užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, arba fizinis asmuo, pas kurį užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, informaciją apie įdarbintą arba komandiruotą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį, taip pat apie darbo sutarties nutraukimą teikia Migracijos departamentui, Valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka. 9. Kai užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą dirbti šio Įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 7 ar 9 punkte nustatytu pagrindu, darbdavys, kuris buvo įsipareigojęs užsienietį įdarbinti, gali pateikti prašymą išduoti leidimą dirbti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą dirbti priėmimo dienos.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti…
44 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai: 1) užsienietis yra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje; 2) užsienietis atitinka šias sąlygas ir dėl jo pateikiami darbdavio įsipareigojimai: a) užsienietis ketina dirbti ne trumpesnį negu 6 mėnesių laikotarpį visą darbo laiko normą ir pateikiamas tai patvirtinantis darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį bei mokėti šio Įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantį darbo užmokestį; b) užsienietis turi arba kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, arba ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, ir šią atitiktį kvalifikacijai arba darbo patirčiai patvirtina darbdavys; arba pateikiamas darbdavio įsipareigojimas užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį; 3) užsienietis ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį ir turi arba kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, arba ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, ir pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. 2. Užsieniečių, kuriems leidimai laikinai gyventi išduodami pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktą, skaičius nustatomas šio Įstatymo 571 straipsnyje nustatyta tvarka (toliau – kvota). 3. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktyje nurodytų sąlygų neturi atitikti užsienietis, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 5 metams nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo, užsienietis, kuriam suteikta laikinoji apsauga, ir užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 arba 8 punkte nustatytu pagrindu dėl šio Įstatymo 1301 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. 4. Kvota netaikoma užsieniečiui, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šiame straipsnyje nustatytu pagrindu ir kuris pabaigė studijas ar mokymąsi pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas) Lietuvos Respublikoje ir ketina dirbti nepraėjus 5 metams nuo studijų ar mokymosi pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas) baigimo arba kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga, arba kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 arba 8 punkte nustatytu pagrindu. 5. Išnaudojus kvotą pagal šio Įstatymo 571 straipsnio 3 dalį, leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti išduotas tik užsieniečiui, kuriam darbdavys įsipareigoja mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, arba užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, ir kuriam darbdavys įsipareigoja mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu vieno paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, arba jeigu buvo nustatyta papildoma kvota pagal šio Įstatymo 571 straipsnio 31 dalį. 6. Leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, jis gali pradėti dirbti tik tada, kai jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. 7. Leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkte nustatytas sąlygas. 8. Jeigu užsienietis trumpiau negu 2 metus turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pasibaigus darbo santykiams, pateikęs šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu užsienietis ilgiau negu 2 metus turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pasibaigus darbo santykiams, pateikęs šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. 9. Kai pasibaigia užsieniečio darbo santykiai, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus: 1) šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytus atvejus; 2) šio straipsnio 8 dalyje nurodytu atveju, kai jis pateikia šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą per 10 darbo dienų nuo darbo santykių nutraukimo; 3) šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus; 4) atvejus, kai jam išduodamas leidimas gyventi kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. 10. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punktą, gali pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Pasibaigus užsieniečio darbo santykiams, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl darbdavio pakeitimo, jeigu Migracijos departamentui jis pateikė šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą. Patikrinęs, ar darbdavys pateikė šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nustatytus įsipareigojimus, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją galioja 1 mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Prašymą leisti pakeisti darbdavį užsienietis gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduodamas trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, ir šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis gali pradėti dirbti pas kitą darbdavį ar vykdyti kitą darbo funkciją pas tą patį darbdavį tik gavęs Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. 11. Jeigu su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje numatytą įsipareigojimą pateikia pirmasis darbdavys, nurodydamas ir kitus darbdavius. Sudarant su užsieniečiu darbo keliems darbdaviams sutartį, sutarties sudaryme gali dalyvauti ne daugiau kaip 4 darbdaviai. 12. Darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, arba visi užsieniečio darbdaviai tuo atveju, kai su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, turi atitikti šias sąlygas: 1) turi licencijuojamą veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas licencijas ir (ar) leidimus tokiai veiklai vykdyti bei atitinka licencijuojamos veiklos vykdymo sąlygas, jeigu užsienietį ketinama įdarbinti licencijuojamai veiklai; 2) jam nebuvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ar melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos praėjo daugiau kaip 1 metai; 3) nenustatoma šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 ar 19 punkte nurodytų atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų; 4) vykdo veiklą, kuriai kviečia užsienietį, ne trumpiau negu pastaruosius 6 mėnesius; 5) nėra rimto pagrindo manyti, kad jo įmonė yra fiktyvi arba kad gali kilti jo kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. 13. Jeigu darbdavys arba nors vienas iš visų darbdavių, ketinančių įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, neatitinka bent vienos iš šio straipsnio 12 dalyje nustatytų sąlygų, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį nepriimamas 6 mėnesius nuo šių aplinkybių nustatymo dienos. 14. Šio straipsnio 12 dalies nuostatos netaikomos darbdaviui, su kuriuo sudaryta investicijų sutartis Investicijų įstatymo 131 straipsnyje nustatyta tvarka ar stambaus projekto investicijų sutartis Investicijų įstatymo 157 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 1301 straipsnis (statute)
1301 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės…
1301 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę 1. Jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi. 2. Jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju išduodamas ne ilgiau kaip 3 metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti.
Analysis
Exhaustion of the quota transforms the employer’s need from a labour-market argument into a question of closure of the permit system pending an additional political-administrative decision.
Here, the law deliberately shifts the decision from the needs of an individual employer to annual state management of inflows.

Core issue

Exhaustion of the quota does not alter a foreign national’s right to apply for a permit, but it changes the decision-making parameters for the Migration Department and the employer. The legal question is not “whether Lithuania needs workers”, but whether a permit sought on employment grounds still falls within the quota under Article 57-1 of the Law on the Legal Status of Foreigners. The news fact: on 31 July 2026, it was reported that the annual quota of 24.7 thousand had essentially been exhausted. The matter is determined under the following provisions:

  • Article 1 of the Law on the Legal Status of Foreigners defines the scope of application of the law.
  • Article 40(1)(4) of the Law on the Legal Status of Foreigners permits temporary residence on employment grounds.
  • Article 44(1)(2) of the Law on the Legal Status of Foreigners sets out the conditions for a work permit.
  • Article 57-1 of the Law on the Legal Status of Foreigners governs approval, exhaustion and supplementation of the quota.
  • Article 5(3) of the Law on the Legal Status of Foreigners separately regulates the decision on admission of an asylum applicant within 48 hours.

Legal assessment

Under Article 57-1(2), the annual quota is approved by the Minister of Social Security and Labour, in coordination with the Minister of the Interior. Its size may not exceed 1.4 per cent of the number of permanent residents published by the State Data Agency. Under Article 57-1(3), the quota is deemed exhausted when the number of permits issued under Article 44(1)(2) and (3) reaches the annual limit. Exhaustion of the quota transforms the employer’s need from a labour-market argument into a question of closure of the permit system pending an additional political-administrative decision. A foreign national arriving on employment grounds under Article 44(1)(2) is subject to clear conditions:

  • the employer undertakes to employ the person for at least 6 months;
  • full-time working time is established;
  • remuneration meeting the requirements of Article 62(5) is paid;
  • qualification or at least 1 year of experience during the preceding 3 years is confirmed;
  • alternatively, an undertaking is given to pay at least the most recently published average monthly gross wage.
IssueAmount or term
2026 quota mentioned in the news item24.7 thousand
Maximum possible annual quota1.4 per cent of permanent residents
Ceiling for additional quotaup to 20 per cent of trade union members covered by a sectoral collective agreement
Minimum employment contract termat least 6 months
Decision on admission of an asylum applicantwithin 48 hours
Humanitarian permitup to 1 year or up to 3 years under Article 130-1

An additional quota under Article 57-1(31) is not an automatic “reserve” for business. It may be initiated only by both parties to a sectoral collective agreement jointly, and only once per calendar year. In such a case, the procedure is narrow:

  • the parties to the sectoral collective agreement submit a proposal to the Minister of Social Security and Labour;
  • the Director of the Employment Service provides an opinion;
  • the Minister of Social Security and Labour decides, in coordination with the Minister of the Interior.

The migration policy guidelines explain why this quota is a real restrictive instrument. From 1 January 2025, it covers all occupations, applies to third-country nationals arriving for the first time, and is no longer linked to a labour-market test. This means that the end of the quota places equal pressure on different sectors, unless they have a sectoral collective agreement mechanism. Here, the law deliberately shifts the decision from the needs of an individual employer to annual state management of inflows.

Asylum applicants fall under a different legal regime. Under Article 5(3), the Migration Department decides within 48 hours on admission to Lithuania where the application is lodged at the border, in a transit zone, or shortly after unlawful crossing of the border. A humanitarian permit under Article 40(1)(8) and Article 130-1 is likewise not a substitute for the employment quota. It is linked to inability to leave, to return to the country of origin, or to persecution in the circumstances of an undemocratic regime.

Consequences

In practical terms, the most affected employers are those that planned to bring in third-country nationals for the first time for unskilled or medium-skilled work. Their legal risk is not the conclusion of the employment contract, but the threshold for obtaining a temporary residence permit. For the foreign national, it is important to distinguish between three routes:

  • the employment ground under Article 40(1)(4) and Article 44;
  • the humanitarian ground under Article 40(1)(8) and Article 130-1;
  • asylum, the initial admission stage of which is regulated by Article 5(3).

If the quota has in fact been reached, the next practical route is a proposal for an additional quota under Article 57-1(31). Such a process cannot be set in motion by an individual employer, but by the parties to a sectoral collective agreement. Another scenario is to wait for the quota for the new calendar year. This is particularly important for companies whose workforce planning depends on permits under Article 44(1)(2). Procedurally, the next point to monitor is the decision of the Minister of Social Security and Labour on an additional quota, if the parties to a sectoral collective agreement submit a joint proposal this year.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify specific initiators by name; the regulation was initiated by the drafters of amendments to the Law on the Legal Status of Aliens. Their objectives shifted from creating more favourable conditions for investors, innovative businesses and workers in shortage occupations to stricter migration control on grounds of national security, public order and crime risks. The main arguments were labour shortages, demographic challenges and economic stimulus; however, the security-oriented amendments emphasised the need to restrict the presence in Lithuania of aliens who pose risks or have been convicted of intentional offences, while maintaining a balance between the interests of the state and the rights of aliens.

📄 Original — Lietuvos Respublikos prokuratūra
Pre-trial investigation launched into suspected abuse of parental rights or duties | Prosecutor General's Office of the Republic of Lithuania 🔗
A pre-trial investigation has been launched into suspected abuse of parental rights or duties to determine the exact circumstances of an incident in which an infant died at Kaunas Clinics in late July this year. The Vilnius Regional…
Fact-check:
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 163 straipsnis reguliuoja piktnaudžiavimą tėvų teisėmis ar pareigomis
⚪ UnverifiedTyrime bus vertinama, ar tėvų delsimas kreiptis medicininės pagalbos turėjo įtakos vaiko gyvybei pavojingos būklės atsiradimui
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 163 straipsnis (statute)
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar…
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai…
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus. Vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Švietimo įstatyme, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose. 2. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. 3. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis: 1) kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą; 2) kad būtų sudarytos sąlygos vaikui iki 16 metų mokytis, parinkti dorinio ugdymo (tikybos ar etikos) programą savo vaikui iki 14 metų; 3) kad vaikui būtų suteikta informacija apie jo teises ir pagrindines laisves, pareigas ir atsakomybę; 4) vaiko pareigos ir atsakomybės ugdymu, vaiko parengimu savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. 4. Tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos išlieka, kai vaiką laikinai prižiūri kiti asmenys šio įstatymo 364 straipsnyje nustatytais atvejais. Straipsnio papildymas nauja 4 dalimi įsigalioja 2020-01-01. 5. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo ir gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausyti dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu. Kai vaiko teisių apsaugos institucijos renka bet kokius su vaiku ar jo šeima susijusius duomenis, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą informuojami apie asmens duomenų rinkimą, išskyrus atvejus, kai toks informacijos pateikimas prieštarauja vaiko interesams arba nėra įmanomas dėl kitų objektyvių priežasčių. 6. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių jie neišsprendžia bendru sutarimu, pirmiausia turi spręsti pasinaudodami savivaldybės organizuojamu ir teikiamu pirminės teisinės pagalbos teikimu. Jeigu kyla teisinis ginčas dėl vaiko tarp vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, tokį ginčą jie privalo siekti išspręsti pasinaudodami Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) numatytu valstybės užtikrinamu neteisminiu taikinamuoju tarpininkavimu. 7. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, priimdami bet kokį su vaiku susijusį sprendimą, vadovaujasi tuo, kas vaikui yra geriausia, prieš tai išklausę vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgę, įvertindami vaiko amžių ir brandą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. 8. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų, taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 minučių trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus asmenimis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs esamoje situacijoje juo pasirūpinti. 9. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. 10. Vaiko tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60, 147-1, 151-1, 189, 214, 218, 224-1 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 60, 1471, 1511, 189, 214, 218, 2241 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2020 m. lapkričio 5 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 60, 1471, 1511, 189, 214, 218, 2241 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2020 m. lapkričio 5 d. Nr. XIII-3350 Vilnius     1 straipsnis. 60 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 60 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar kitaip itin žiauriai elgiantis arba tyčiojantis iš jo;“. 2. Papildyti 60 straipsnio 1 dalį 14 punktu: „14) 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 1511, 1521, 153, 162 straipsniuose, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas veikas padarė nukentėjusio nepilnamečio artimasis giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo.“ 2 straipsnis. 1471 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 1471 straipsnį nauja 3 dalimi: „3. Nukentėjęs nuo šiame straipsnyje numatytos veikos asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos šiame straipsnyje numatytos veikos.“ 2. Buvusią 1471 straipsnio 3 dalį laikyti 4 dalimi. 3. Pakeisti 1471 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“  3 straipsnis. 1511 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 1511 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas vaiko atstovas arba įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu turintis asmuo, arba pasitikėjimu, autoritetu arba įtaka nepilnamečiui piktnaudžiavęs asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su tuo nepilnamečiu asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.“ 2. Papildyti 1511 straipsnį nauja 4 dalimi: „4.
Analysis

⚠ Correction. The news report’s wording regarding Article 163 of the Criminal Code is correct, but too narrow. The provision covers not only parents, but also a guardian, curator, or other lawful representatives of the child who abuse their rights or duties. A more precise formulation would be: a pre-trial investigation has been opened into possible abuse of the rights or duties of parents, a guardian, curator, or other lawful representatives of a child under Article 163 of the Criminal Code. This precision matters because the provision itself protects the child from the distortion of duties based on the status of lawful representative, and not solely from the acts of biological parents.

In the case of an infant, delay is not an ordinary household decision if it postpones assistance for a condition that endangers life.
The criminal-law issue here narrows to a single inquiry: whether the parents’ omission became a legally significant condition of the child’s health-threatening state.

Core issue

The criminal-law threshold here does not turn on the tragic outcome, but on the content of the parents’ duty to act and the nature of the delay.

The pre-trial investigation must determine whether the failure to seek medical assistance amounts to cruel dereliction of duties under Article 163 of the Criminal Code. The report concerns the death of an infant at Kaunas Clinics in late July 2026 and the opening of an investigation into possible abuse of parental rights and duties.

The legal issue will be assessed under Article 163 of the Criminal Code, Articles 29, 31 and 56 of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, and Article 3.163 of the Civil Code.

  • Article 163 of the Criminal Code covers abuse of parental rights or duties, including leaving a child unattended or similar cruel conduct.
  • Article 31(2) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child establishes the parents’ duty to provide proper care for the child.
  • Article 31(3)(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child includes the duty to care for the child’s health.
  • Article 3.163(1) of the Civil Code provides that the exercise of the rights of minor children is ensured by their parents.
ProvisionLegal significance in this situation
Article 163 of the Criminal Codea fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Article 29(3) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Childduty to notify the police and/or the Service about a child who may need assistance
Article 56(3) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Childimmediate removal of a child where there is a real threat to health or life

Legal assessment

The central issue in the investigation is not an abstract parental mistake, but the causal link between the delay and a life-threatening condition.

If the delay in seeking medical assistance was a conscious disregard of duties, it may be assessed as abuse of duties. In this context, the content of parental duties is narrow and specific: the child’s health, care, and safe environment.

These duties arise from Article 31(2) and Article 31(3)(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.

In the case of an infant, delay is not an ordinary household decision if it postpones assistance for a condition that endangers life.

  • Parents have a duty to provide proper care for the child.
  • Parents have a duty to care for the child’s health.
  • Parents have a duty to create a safe environment for the child’s development.
  • The State Child Rights Protection and Adoption Service and the prosecutor may take measures to ensure children’s rights under Article 3.163(5) of the Civil Code.

The statement of the State Child Rights Protection and Adoption Service in this situation is not merely an informational document.

Under Article 56(2) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the institution must take measures upon receiving information about abuse of rights or duties.

Under Article 29(3), a person possessing substantiated information must notify the police and/or the Service. The procedural significance of the report is the reversal of the earlier police refusal.

This means that the additional information from the Service changed the procedural threshold: pre-trial investigative actions are now necessary to test the assumptions.

Under Article 29(4) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, liability for violations established in the Criminal Code is applied in accordance with the Criminal Code and the Code of Criminal Procedure. The allocation of institutional competence is clear from the report and the legal provisions.

  • The Service provides information and initiates the application of child-rights protection measures.
  • The prosecutor organises and supervises the pre-trial investigation.
  • Police officers carry out investigative actions.
  • Where there is a real threat to a child’s health or life, the Service, together with the police, may act immediately under Article 56(3).

Consequences

The first scenario is confirmation of information that the parents’ delay met the elements of Article 163 of the Criminal Code.

In that case, the practical consequence would be a risk of criminal liability carrying imprisonment of up to five years.

The criminal-law issue here narrows to a single inquiry: whether the parents’ omission became a legally significant condition of the child’s health-threatening state.

The second scenario is insufficient evidence for criminal liability, but possible child-rights protection measures.

Article 56(1) of the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child allows civil, administrative, or criminal liability to be applied according to the nature of the violation.

This is important for the family, the Service, and the prosecutor’s office, because one factual course of conduct may be assessed under several liability regimes.

The third scenario concerns other children or guardianship issues, if the investigation were to reveal a broader threat.

Under Article 3.163(5) of the Civil Code, measures to ensure children’s rights may be taken by the Service or the prosecutor.

If a real threat to a child’s health or life arose, Article 56(3) provides for the immediate removal of the child and placement into care in accordance with the procedure laid down in the Civil Code.

Procedurally, the next expected steps are investigative actions concerning the delay in medical assistance, verification of the Service’s information, and a procedural decision by the prosecutor under criminal procedure.

The next document likely to be decisive is the decision of the prosecutor or the investigating officers on whether the collected information is sufficient under Article 163 of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by specialists from the Ministry of Social Security and Labour. Its aim was to strengthen the protection of children from violence and sexual exploitation, to implement an EU directive and the recommendations of the UN Committee on the Rights of the Child. The principal rationale was the need to prevent persons posing a risk to children from working or volunteering with children; the documents submitted do not disclose any significant objections.

📄 Original — Atvira Klaipėda
Dismissed director was right: losses have already risen by more than a million 🔗
A forecast by Gintaras Neniškis, the former head of Klaipėda Passenger Transport who was unexpectedly dismissed by the city’s mayor in February, is coming true: municipal data show public transport losses have grown 2.5 times compared with…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo Nr. I-1428 pakeitimo įstatymas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 17 dalį, įsigalioja 2024 m. gegužės 1 d. 2. Valstybės, kaip…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 17 dalį, įsigalioja 2024 m. gegužės 1 d. 2. Valstybės, kaip viešosios įstaigos savininkės ar dalininkės, teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos ne vėliau kaip iki 2025 m. spalio 31 d. inicijuoja sprendimus dėl viešųjų įstaigų (išskyrus likviduojamas), kurios neteikia viešųjų paslaugų ir (arba) neturi viešojo administravimo įgaliojimų, ir (arba) nėra įsteigtos siekiant užtikrinti ūkio subjektų ir jų veiklą reglamentuojančių ir (arba) prižiūrinčių viešojo administravimo subjektų bendradarbiavimą, kai jis yra būtinas veiksmingesniam viešojo administravimo įgaliojimų teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūros srityje įgyvendinimui, ir (arba) neturi atsinaujinančių išteklių energijos ar piliečių energetikos bendrijos, kurios pagrindinė paskirtis – mažinti energijos nepriteklių ir (ar) teikti naudą pažeidžiamiems vartotojams, statuso, pertvarkymo į kitos teisinės formos juridinius asmenis arba dalininko teisių ir pareigų perleidimo kitiems asmenims. 3. Savivaldybių tarybos ne vėliau kaip iki 2025 m. spalio 31 d. inicijuoja sprendimus dėl viešųjų įstaigų (išskyrus likviduojamas), kurios neteikia viešųjų paslaugų ir (arba) neturi viešojo administravimo įgaliojimų, ir (arba) nėra įsteigtos siekiant užtikrinti ūkio subjektų ir jų veiklą reglamentuojančių ir (arba) prižiūrinčių viešojo administravimo subjektų bendradarbiavimą, kai jis yra būtinas veiksmingesniam viešojo administravimo įgaliojimų teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūros srityje įgyvendinimui, ir (arba) neturi atsinaujinančių išteklių energijos ar piliečių energetikos bendrijos, kurios pagrindinė paskirtis – mažinti energijos nepriteklių ir (ar) teikti naudą pažeidžiamiems vartotojams, statuso, pertvarkymo į kitos teisinės formos juridinius asmenis arba dalininko teisių ir pareigų perleidimo kitiems asmenims. 4. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtoms viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė ir kurios neteikia viešųjų paslaugų ir (arba) neturi viešojo administravimo įgaliojimų, ir (arba) nėra įsteigtos siekiant užtikrinti ūkio subjektų ir jų veiklą reglamentuojančių ir (arba) prižiūrinčių viešojo administravimo subjektų bendradarbiavimą, kai jis yra būtinas veiksmingesniam viešojo administravimo įgaliojimų teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūros srityje įgyvendinimui, ir (arba) neturi atsinaujinančių išteklių energijos ar piliečių energetikos bendrijos, kurios pagrindinė paskirtis – mažinti energijos nepriteklių ir (ar) teikti naudą pažeidžiamiems vartotojams, statuso, šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 26 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos nuo 2025 m. lapkričio 1 d. 5. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtų viešųjų įstaigų visuotiniuose dalininkų susirinkimuose vienas dalininkas turi vieną balsą, jeigu viešosios įstaigos įstatuose nenustatyta kitaip. 6. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtos viešosios įstaigos, kuriose valstybės, kaip savininkės ar dalininkės, teises ir pareigas įgyvendina daugiau negu viena Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos suderina savo įstatus su šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Viešųjų įstaigų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio nuostatomis ir pakeistus viešosios įstaigos įstatus ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d. įregistruoja Juridinių asmenų registre. 7. Iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtos viešosios įstaigos užtikrina, kad per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos viešosios įstaigos įstatai būtų suderinti su šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Viešųjų įstaigų įstatymo 8 straipsnio nuostatomis ir pakeisti viešosios įstaigos įstatai ne vėliau kaip iki 2025 m. gruodžio 31 d. įregistruoti Juridinių asmenų registre. 8. Įsigaliojus šiam įstatymui, viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, valdybos veikia iki savo kadencijos pabaigos arba, jeigu valdybos kadencijos nenumatytos, vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Pasibaigus valdybos kadencijai arba suėjus vienų metų terminui nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, visuotinis dalininkų susirinkimas atrenka valdybos narius ir atnaujina valdybos sudėtį laikydamasis šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Viešųjų įstaigų įstatymo nustatytos tvarkos ir reikalavimų. 9. Įsigaliojus šiam įstatymui, per 3 darbo dienas viešosios įstaigos, kurios savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, visuotinis dalininkų susirinkimas, valdyba arba, jeigu viešosios įstaigos savininkė yra savivaldybė, savivaldybės meras pasirašytinai praneša viešosios įstaigos vadovui apie ketinimą neterminuotą darbo sutartį pakeisti terminuota darbo sutartimi. Terminuota darbo sutartis su viešosios įstaigos vadovu pasirašoma, jeigu viešosios įstaigos vadovas pateikia visuotiniam dalininkų susirinkimui, valdybai arba, jeigu viešosios įstaigos savininkė yra savivaldybė, savivaldybės merui rašytinį sutikimą keisti darbo sutarties su juo rūšį. Tokio sutikimo negavus per 20 darbo dienų nuo pranešimo viešosios įstaigos vadovui pateikimo dienos, viešosios įstaigos vadovas atleidžiamas iš pareigų. 10. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovai, paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir pareigas einantys 5 metus ar trumpiau, toliau eina savo pareigas 5 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šis 5 metų laikotarpis prilyginamas pirmajai kadencijai einant vadovo pareigas. 11. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovai, paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir pareigas einantys ilgiau negu 5 metus, toliau eina savo pareigas 5 metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šis 5 metų laikotarpis prilyginamas antrajai kadencijai einant vadovo pareigas. 12. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovai, kurie yra paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir kuriems šio įstatymo įsigaliojimo dieną iki teisės gauti visą socialinio draudimo senatvės pensiją yra likę ne daugiau kaip 5 metai, toliau eina vadovo pareigas iki tos dienos, kai įgyja teisę gauti visą socialinio draudimo senatvės pensiją. 13. Šio straipsnio 9–12 dalių nuostatos netaikomos tiems viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovams, kurių specialiosios darbo sąlygos neterminuotas darbo sutartis keičiant į terminuotas darbo sutartis iki šio įstatymo įsigaliojimo jau buvo nustatytos kituose tam tikroje srityje veikiančių viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. 14. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Viešųjų įstaigų įstatymo 20 straipsnio 7 dalies nuostatos netaikomos viešųjų įstaigų vadovams, priimtiems į pareigas iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu sąlygos, dėl kurių viešosios įstaigos vadovas nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo viešosios įstaigos vadovas pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką. Šiuo atveju viešosios įstaigos vadovas, priimtas į pareigas iki šio įstatymo įsigaliojimo, atleidžiamas iš pareigų. 15. Iki šio įstatymo įsigaliojimo parengtos ir patvirtintos viešųjų įstaigų veiklos strategijos galioja iki jose nurodytų galiojimo laikotarpių pabaigos. 16. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos viešųjų įstaigų reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo procedūros tęsiamos tol, kol bus užbaigtos, iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusia tvarka. 17. Vyriausybė ir kitos institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo Nr. I-1428 pakeitimo įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Viešosios įstaigos vadovas 1. Viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia jos vardu santykiuose su kitais asmenimis…
20 straipsnis. Viešosios įstaigos vadovas 1. Viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia jos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais, atlieka kitas personalo valdymo funkcijas. Viešosios įstaigos vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo paskyrimo dienos, jeigu jį paskyrusio visuotinio dalininkų susirinkimo sprendime nenustatyta kitaip, o kai viešoji įstaiga steigiama, – nuo viešosios įstaigos įregistravimo dienos. 2. Viešosios įstaigos vadovas atsakingas už: 1) viešosios įstaigos finansinės apskaitos organizavimą pagal Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymą; 2) viešosios įstaigos finansines ataskaitas ar viešosios įstaigos metinę ataskaitą (toliau – metinė ataskaita) rengiančio asmens parinkimą ir (arba) paskyrimą; 3) teisingos, tikslios, išsamios informacijos apie viešosios įstaigos ūkines operacijas ir kitos informacijos, reikalingos viešosios įstaigos finansinėms ataskaitoms parengti, teikimą laiku finansines ataskaitas ar metinę ataskaitą rengiančiam asmeniui; 4) metinių finansinių ataskaitų rinkinio ir veiklos ataskaitos parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (kai atliktas finansinių ataskaitų auditas) arba metinės ataskaitos parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui ir visuotiniam dalininkų susirinkimui; 5) duomenų apie viešosios įstaigos dalininkus pateikimą Juridinių asmenų dalyvių informacinės sistemos tvarkytojui ir duomenų, nurodytų Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje, pateikimą Juridinių asmenų registrui; 6) metinių finansinių ataskaitų rinkinio, veiklos ataskaitos ir auditoriaus išvados (kai atliktas finansinių ataskaitų auditas) arba metinės ataskaitos paskelbimą viešosios įstaigos interneto svetainėje; 7) sąlygų tretiesiems asmenims susipažinti su metinių finansinių ataskaitų rinkiniu, veiklos ataskaita ir auditoriaus išvada (kai atliktas finansinių ataskaitų auditas) arba metine ataskaita viešosios įstaigos buveinėje sudarymą; 8) visuotinio dalininkų susirinkimo sušaukimą; 9) pranešimą viešosios įstaigos dalininkams apie įvykius, galinčius turėti poveikį viešosios įstaigos veiklos tęstinumui, veiklos pobūdžiui ir apimčiai; 10) viešosios įstaigos dalininkų apskaitą; 11) informacijos, kuri pateikiama apie viešosios įstaigos veiklą, nustatymą ir pateikimą visuomenei, viešų pranešimų paskelbimą; 12) esant viešojo administravimo subjekto, kuriam suteikti viešojo administravimo įgaliojimai administruoti viešosios įstaigos teikiamas viešąsias paslaugas, įpareigojimui, už teikiamų viešųjų paslaugų sąrašo sudarymą, viešųjų paslaugų aprašymų patvirtinimą ir paskelbimą; 13) viešosios įstaigos teikiamų administracinių paslaugų sąrašo sudarymą, administracinių paslaugų aprašymų patvirtinimą ir paskelbimą; 14) viešosios įstaigos paslaugų, darbų bei produkcijos kainų ir tarifų nustatymą visuotinio dalininkų susirinkimo arba valdybos nustatyta tvarka; 15) viešosios įstaigos vidaus kontrolės tvarkos nustatymą, išskyrus, kai viešosios įstaigos vidaus kontrolės tvarkos nustatymas įstatymu pavestas kitam subjektui; 16) viešosios įstaigos politikos personalo, rizikos valdymo, darbo užmokesčio ir (ar) kitose pasirinktose srityse patvirtinimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą, jeigu tai nepavesta kolegialiam valdymo organui; 17) auditoriaus ar audito įmonės parinkimo organizavimą; 18) viešosios įstaigos struktūros ir pareigybių sąrašo patvirtinimą; 19) kitų viešosios įstaigos vadovo pareigų, nustatytų šiame įstatyme ir viešosios įstaigos įstatuose, atlikimą. 3. Darbo sutartį viešosios įstaigos vardu su viešosios įstaigos vadovu sudaro, pakeičia ar ją nutraukia viešosios įstaigos vadovą į pareigas skiriančio viešosios įstaigos organo (visuotinio dalininkų susirinkimo arba kolegialaus valdymo organo), jeigu įstatymai nenustato kito vadovą į pareigas skiriančio ir iš jų atleidžiančio subjekto, įgaliotas asmuo. Kai visuotinis dalininkų susirinkimas arba kolegialus valdymo organas priima sprendimą atleisti viešosios įstaigos vadovą iš einamų pareigų, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis laikoma nutraukta nuo sprendimo priėmimo momento, išskyrus, kai visuotinio dalininkų susirinkimo arba kolegialaus valdymo organo sprendime nustatyta vėlesnė viešosios įstaigos vadovo atleidimo data. Su viešosios įstaigos, kuri pagal Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymą nėra priskiriama prie viešojo sektoriaus subjektų ir kuri Juridinių asmenų registre yra įregistruota kaip nevyriausybinė organizacija, vadovu vietoj darbo sutarties gali būti sudaroma savanoriškos veiklos sutartis. 4. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovas į pareigas priimamas 5 metų kadencijai konkurso būdu arba įstatymų nustatytais atvejais – be konkurso. Viešosios įstaigos vadovas visuotinio dalininkų susirinkimo arba kolegialaus valdymo organo sprendimu antrai kadencijai gali būti skiriamas be konkurso, jeigu pirmosios kadencijos laikotarpiu viešoji įstaiga pasiekė visus jai nustatytus veiklos tikslus ir jeigu kiti viešųjų įstaigų vadovų skyrimą reglamentuojantys įstatymai nenustato kitaip. Asmuo negali eiti tos pačios viešosios įstaigos vadovo pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės. Konkursai į viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovų pareigas organizuojami ir vykdomi Vyriausybės nustatyta tvarka. 5. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė, turinti daugiau kaip 1/2 balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, vadovas savo darbo viešojoje įstaigoje laikotarpiu ir 3 metus po darbo sutarties pasibaigimo privalo saugoti konfidencialią informaciją, kurią sužinojo būdamas viešosios įstaigos vadovu. 6. Viešųjų įstaigų, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, vadovas ne rečiau kaip kartą per metus Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi teikti informaciją viešosios įstaigos savininko ar dalininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie jos nustatytų veiklos tikslų, rezultatų (rodiklių) pasiekimą ir atitiktį lūkesčiams. 7. Kandidatas į viešosios įstaigos, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, vadovus arba tokios viešosios įstaigos vadovas turi būti nepriekaištingos reputacijos. Kandidatas į viešosios įstaigos, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, vadovus arba tokios viešosios įstaigos vadovas yra nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu atitinka šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus.
Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo Nr. I-1428 pakeitimo įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Valdybos ar jos nario atšaukimas 1. Visuotinis dalininkų susirinkimas gali atšaukti visą valdybą ar pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai. 2…
18 straipsnis. Valdybos ar jos nario atšaukimas 1. Visuotinis dalininkų susirinkimas gali atšaukti visą valdybą ar pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai. 2. Paaiškėjus, kad valdybos narys neatitinka šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytų reikalavimų, visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimu jis nedelsiant atšaukiamas iš valdybos. 3. Valdybos narys gali atsistatydinti iš pareigų valdybos kadencijai nepasibaigus, apie tai ne vėliau kaip prieš 14 dienų raštu įspėjęs viešąją įstaigą. 4. Jeigu atšaukiami ar atsistatydina pavieniai valdybos nariai, nauji valdybos nariai skiriami į valdybą iki jos kadencijos pabaigos. Jeigu valdybos kadencijos laikotarpiu pasikeičia daugiau negu pusė valdybos narių, valdybos kadencija pasibaigia ir visuotinis dalininkų susirinkimas turi iš naujo patvirtinti valdybos sudėtį, išskyrus, kai iki valdybos kadencijos pabaigos yra likę mažiau negu vieni metai.
Analysis
A formula without a fixed kilometre tariff shifts risk from the carrier to the budget: as costs increase, the municipality pays first and only then examines the reasons.
Where the remuneration of a municipal undertaking is linked to actual costs and 5% profitability, the increase in losses becomes a matter of stakeholder control, not merely of the head’s forecasts.

Core issue

The KKT dispute is not merely about whether a forecast proved accurate; it raises the issue of the municipality’s control and financial accountability as a stakeholder in a public institution. The legal issue is to be assessed under Articles 5 and 20 of the Law on Public Institutions of the Republic of Lithuania and Article 2 of the Law Amending the Law on Public Institutions. - News fact: following the dismissal of KKT’s director, public transport losses in the first half-year increased from EUR 868,687.7 to EUR 2.22 million.

  • Article 5(1) of the Law on Public Institutions permits a municipality to be the owner or stakeholder of a public institution where the institution provides public services.
  • KKT’s 2019 activity report states that the institution’s stakeholder is Klaipėda City Municipality; accordingly, the municipality’s role is not that of an external observer.
  • Article 20(1) of the Law on Public Institutions provides that the head of the institution organises the activities of the public institution and acts on its behalf.
  • Article 20(2) of the Law on Public Institutions assigns to the head responsibility for organising financial accounting, preparing reports, and providing accurate information.
  • Therefore, the legal question is not whether the former head was politically correct, but who, as a matter of law, must substantiate the structure of the increased costs.

Legal assessment

The figures presented indicate not a minor tariff issue, but a change in the financing model of a public service within a municipality-controlled system.

IndicatorH1 2025H1 2026Change
Losses compensated to KKTEUR 868,687.7EUR 2.22 millionapprox. 2.5 times
Concessionary transport compensationEUR 5.102 millionEUR 6.804 million+EUR 1.702 million
  • Under Article 20(2) of the Law on Public Institutions, the head of KKT must ensure accounting and the preparation of reports, but that provision does not make him the sole author of political financing decisions.
  • Under Article 5(1) of the Law on Public Institutions, municipal participation is justified by the provision of public services, but such participation requires stakeholder control.
  • KKT’s 2019 report had already identified a threat to financial stability arising from increasing mileage costs and low ticket prices.
  • The same report warned that 100% compensation of costs from the city budget could increase the financial burden.
  • Accordingly, the 2026 spike in losses is not a newly emerged risk; it had been described in KKT’s report submitted to the municipal council.
  • If settlement under the internal transaction is based on actual costs and 5% profitability, the municipality has a duty to verify the justification for those costs.
  • A formula without a fixed kilometre tariff shifts risk from the carrier to the budget: as costs increase, the municipality pays first and only then examines the reasons.
  • This is the sharpest legal formulation of the situation: where the remuneration of a municipal undertaking is linked to actual costs and 5% profitability, the increase in losses becomes a matter of stakeholder control, not merely of the head’s forecasts.
CarrierDecember 2025, EUR/km excl. VATJanuary 2026, EUR/km excl. VAT
“Kautra”1.952.15
TOKS1.361.42
“Klaipėdos paslaugos”2.532.68
  • The difference between EUR 1.42/km and EUR 2.68/km means that in January the price of the cheapest and most expensive carrier differed by EUR 1.26/km.
  • Such a difference is not in itself unlawful under the cited provisions, but it requires the reasons for the costs to be disclosed in the reports.
  • Article 2(3) of the Law Amending the Law on Public Institutions set a deadline of 31 October 2025 for municipal councils to initiate decisions concerning the restructuring of certain public institutions or the transfer of stakeholder rights.
  • In the case of KKT, the sources presented indicate a public-service function; therefore, the central issue concerns governance and financial control, rather than the permissibility of municipal participation as such.
  • Article 35 of the Law on Civil Service and Article 29 of the Law on Local Self-Government apply to the director of the municipal administration or to a civil servant, but do not define the basis for dismissal of the head of the public institution KKT.
  • Accordingly, the report concerning a public institution head “dismissed by the mayor” should, on the basis of the sources presented, be assessed through the governance and accountability regime applicable to public institutions.

Consequences

In practical terms, this situation matters to three addressees: the head of KKT, the municipal council, and taxpayers. Under Article 20(2) of the Law on Public Institutions, the duty of the head of KKT is to prepare financial and activity data in a manner that makes the origin of the losses visible. The municipal council, as the entity exercising the stakeholder’s functions under KKT’s status approved by local act, will have to assess not the author of the forecast, but the cost mechanism. If the data for the second half of 2026 follow the same trend as the first half-year, the dispute will move into a review of budget appropriations and the public-service model. If the spike in losses is explained by concessions, the amount of EUR 6.804 million in compensation and the financial justification for the council’s decisions will be material. If the spike is driven by the carriers’ cost formula, the most important document will be KKT’s annual report and the data it contains on economic operations. The next step is to await the submission of KKT’s 2026 annual financial statements and activity report to the Register of Legal Entities and to the general meeting of stakeholders, pursuant to Article 20(2)(4) of the Law on Public Institutions.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Delfi
Prosecutors Open Pre-Trial Investigation After Baby Dies at Kaunas Clinics 🔗
A pre-trial investigation was opened after assessing information submitted by the State Child Rights Protection and Adoption Service and determining that all possible and necessary measures must be taken to confirm or rule out suspicions…
Fact-check:
✅ ConfirmedPiktnaudžiavimas tėvų teisėmis ir pareigomis yra nusikalstama veika
🟡 IncompleteValstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba sprendžia dėl vaikų paėmimo iš šeimos
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 132 straipsnis (statute)
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas…
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 144 straipsnis (statute)
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo…
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 163 straipsnis (statute)
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar…
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Analysis

⚠ Correction. The article does not state with sufficient precision that the State Child Rights Protection and Adoption Service “adopted a decision to remove all the children”. Under Article 42 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the Service may act immediately, but must apply to the court for authorisation to remove the child no later than within three working days. It would be more accurate to say that the Service initiates and temporarily carries out the removal of a child, while court authorisation is an essential procedural control point. This is particularly important here because the reported administrative error concerning the already deceased infant does not diminish the significance of judicial control in respect of the other children.

The core of this investigation is not the infant’s death itself, but the causal link between the parents’ omission and the life-threatening condition.
What is decisive in this case is not that the child had an incurably severe condition, but whether, before hospitalisation, there was a life-threatening danger recognisable to the parents and a real possibility of calling for help.

Core issue

The core of this investigation is not the infant’s death itself, but the causal link between the parents’ omission and the life-threatening condition. Criminal liability here will depend on whether the delay in seeking assistance amounted to criminal negligence, failure to discharge a duty of care, or cruel treatment of a child.

The factual basis is narrow: the infant was admitted to hospital emaciated, weighed less than 2 kg, there were no medical records in the E. health system, Patau syndrome was later diagnosed, and the infant died.

The legal issue will be assessed under Articles 132, 144, 158, 163 and 16 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

Legal assessment

Under Article 132(1) of the Criminal Code, causing the death of another person through negligence is punishable by imprisonment for up to four years.

Under Article 16(3) of the Criminal Code, criminal negligence means that the person did not foresee the consequences, although, in light of the circumstances and his or her personal characteristics, he or she could and should have foreseen them.

Accordingly, it will not be sufficient for the investigation to establish that the infant had Patau syndrome; it will be necessary to assess whether the parents’ delay medically contributed to a life-threatening condition.

Patau syndrome may explain the medical risk, but it does not remove the duty to respond to emaciation and inadequate feeding where the danger was recognisable.

  • Under Article 144 of the Criminal Code, liability arises for a person who, having a duty of care, fails to assist another person when that person’s life is in danger.
  • Under Article 158 of the Criminal Code, the abandonment of a young child without necessary care must be assessed where this is done with the intention of getting rid of the child.
  • Under Article 163 of the Criminal Code, abuse of parental duties must be assessed where a child is left without care for a prolonged period or is otherwise treated cruelly.

The boundary of parental liability will turn on three facts: the duty of care, the real possibility of providing assistance, and the foreseeability of the consequences.

If the evidence shows only a delayed response without a causal link to the death, the case under Article 132 of the Criminal Code will weaken, but Article 144 may still remain an independent line of inquiry.

If prolonged neglect, inadequate feeding, and deliberate avoidance of assistance are established, the investigation will naturally move closer to Article 163 of the Criminal Code.

Article 158 of the Criminal Code applies more narrowly, because its elements include an intention to get rid of the child, and such an intention would have to be proved separately.

ProvisionConductSanction
Article 132(1) of the Criminal CodeNegligent deprivation of lifearrest or imprisonment for up to 4 years
Article 144 of the Criminal CodeLeaving a person without assistance where there is a threat to lifecommunity service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 158 of the Criminal CodeLeaving a young child without necessary care with the intention of getting rid of the childcommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 163 of the Criminal CodeAbuse of parental duties by cruel treatment of a childa fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years

The Government’s opinion on the draft amendment to Article 281 of the Criminal Code relies on the premise that Article 144 also covers situations where a person under a duty fails to assist in a life-threatening situation.

That position is significant not because of the traffic accident context, but because of the logic of the provision: the duty to assist may arise from an already existing relationship of care.

In the case of an infant, such a relationship lies at the core of parental duties, and therefore the investigation will first examine not moral culpability, but an omission sufficient for criminal law purposes.

What is decisive in this case is not that the child had an incurably severe condition, but whether, before hospitalisation, there was a life-threatening danger recognisable to the parents and a real possibility of calling for help.

Consequences

In practical terms, the course of the investigation will depend on the medical evidence, the chronology of the parents’ actions, and the history of the child’s care from birth until hospitalisation.

If expert evidence confirms that earlier assistance could have altered the course of the emaciation or the risk of death, the case under Article 132 of the Criminal Code will become stronger.

If the cause of death is linked solely to the genetic disorder, but dangerous neglect is established, the more realistic classifications will remain those under Articles 144 or 163 of the Criminal Code.

If it emerges that there was only an administrative error by the child rights protection authorities in including a deceased child in a removal decision, the criminal-law sources cited do not provide an independent criminal classification for that error.

Why this matters in practice:

  • for the parents, because the classification determines exposure to maximum imprisonment terms of 2, 4, or 5 years;
  • for the remaining children, because findings of neglect may justify protective measures in relation to the family;
  • for medical professionals and child rights specialists, because their reports become evidentiary sources regarding the child’s condition and need for assistance;
  • for the prosecutor’s office, because the annulment of the refusal to open an investigation entails a duty to verify, through procedural steps, the alternative criminal classifications.

Procedurally, the next expected step is an expert assessment of the causes of the child’s death and emaciation, after which the prosecutor will decide whether to bring suspicions under specific Articles 132, 144, 158, or 163 of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 77.lt
Kazimira Prunskiene Dies: Remembering the First Head of Government of Restored Lithuania 🔗
On Thursday, Lithuania lost a historic figure: Kazimira Danute Prunskiene, a signatory of the March 11 Act, professor, economist, and the first prime minister of restored independent Lithuania, died at the age of 83. Her son Vaidotas…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų s 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarų (toliau – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos, vienintelės teisėtos valdžios okupuotoje Lietuvoje, 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statusą ir socialines garantijas.
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo pavadinimo, 1, 2 straipsnių ir priedėlio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarų (toliau – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos, vienintelės teisėtos valdžios okupuotoje Lietuvoje, 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statusą ir socialines garantijas.“
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymas (statute)
Suvestinė redakcija nuo 2020-11-14   Įstatymas paskelbtas: Žin. 2003, Nr. 101-4543, i. k. 1031010ISTA0IX-1789     LIETUVOS RESPUBLIKOS  LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO…
Suvestinė redakcija nuo 2020-11-14   Įstatymas paskelbtas: Žin. 2003, Nr. 101-4543, i. k. 1031010ISTA0IX-1789     LIETUVOS RESPUBLIKOS  LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARŲ IR LIETUVOS LAISVĖS KOVOS SĄJŪDŽIO TARYBOS 1949 M. VASARIO 16 D. DEKLARACIJĄ PASIRAŠIUSIŲ ASMENŲ STATUSO ĮSTATYMAS   2003 m. spalio 16 d. Nr. IX-1789 Vilnius   Pakeistas teisės akto pavadinimas: Nr. XI-1197, 2010-12-02, Žin., 2010, Nr. 148-7565 (2010-12-18), i. k. 1101010ISTA0XI-1197   1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarų (toliau – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos, vienintelės teisėtos valdžios okupuotoje Lietuvoje, 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statusą ir socialines garantijas. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1197, 2010-12-02, Žin., 2010, Nr. 148-7565 (2010-12-18), i. k. 1101010ISTA0XI-1197   2 straipsnis. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 1. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras (toliau – signataras) – tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, kuris nustatyta tvarka 1990 m. kovo 11 d. užpildė vardinio balsavimo kortelę, joje pasirašė, balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir po juo pasirašė. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatus ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusius asmenis, kuriems suteikiamas signataro statusas, nustato šis Įstatymas (Įstatymo priedėlis). Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XI-1197, 2010-12-02, Žin., 2010, Nr. 148-7565 (2010-12-18), i. k. 1101010ISTA0XI-1197   3 straipsnis. Signataro pažymėjimas ir ženklas 1.
Analysis
The death of a signatory activates a special regime of public honor, in which the family’s will initiates the procedure and the state becomes the implementing authority.
If such a request is made, the state must organize the ceremonial, not merely reimburse individual expenses.

Core issue

Kazimira Prunskienė’s death primarily raises not a commemorative issue, but a question of competence: who is required to organize the state-funded honors for a signatory.

It is determined under Articles 1, 2, 13 and 14 of the Law of the Republic of Lithuania on the Status of Signatories to the Act of Independence of Lithuania and of the Persons Who Signed the 16 February 1949 Declaration of the Council of the Movement of the Struggle for Freedom of Lithuania.

The fact reported in the news is legally relevant insofar as K. Prunskienė was a signatory to the Act of 11 March.

Under Article 2(1) of the Status Law, a signatory is deemed to be a deputy who voted in favor of the Act on 11 March 1990 and signed it.

Legal assessment

Under Article 13(1) of the Status Law, upon the death of a signatory, his or her memory is perpetuated in accordance with the procedure established by the Government.

This means that the funeral is not solely a private family matter if the close relatives exercise the right provided for by law.

K. Prunskienė’s legal status is more significant here than her former office as Prime Minister, because the legal basis for the funeral arises from her status as a signatory.

The death of a signatory activates a special regime of public honor, in which the family’s will initiates the procedure and the state becomes the implementing authority.

  • Under Article 13(2) of the Status Law, at the request of a signatory’s spouse, parents, adoptive parents, children or adopted children, signatories are buried at state expense.
  • On the same basis, the funeral is conducted according to the funeral ceremonial approved by the Government.
  • At the request of the close relatives, the funeral is organized by a commission formed by the Board of the Seimas.
  • Under Article 13(3) of the Status Law, the burial site and gravestone are maintained in accordance with the Signatory Gravestone Attributes approved by the Government.

The Government-established procedure for perpetuating memory further specifies that the honors are not limited to burial.

Under paragraphs 2 and 3 of the resolution “On the Approval of the Description of the Procedure for Perpetuating the Memory of Signatories to the Act of Independence of Lithuania,” the following measures are possible:

  • maintenance of the burial place;
  • marking places of residence, study and activity;
  • perpetuation of memory through publishing and visual art;
  • preservation of documents relating to life and activity;
  • commemoration of anniversaries.

From the standpoint of financial guarantees, death also changes the beneficiary of the annuity.

Under Article 1 of the law amending Article 6 of the Status Law, since 2019 the signatory’s annuity has amounted to 38.79 percent of a Member of the Seimas’s monthly official salary.

Under Article 1 of the law amending Article 9 of the Status Law, after the death of a signatory, the spouse, children and adopted children may be entitled to a widow’s, widower’s or orphan’s annuity.

For children, this right is linked to age, disability or studies, but the limit specified in the source may not exceed 24 years of age.

GuaranteeAmount or limit
State signatory’s annuity under the 2004 version50 percent of a Member of the Seimas’s official salary
State signatory’s annuity from 2019-01-0138.79 percent of a Member of the Seimas’s official salary
Notification of circumstances relevant to the annuitywithin 10 days
Study-related limit for an orphan’s annuityno longer than until the age of 24

Consequences

The nearest practical scenario depends on the close relatives’ request regarding burial at state expense and the commission of the Board of the Seimas.

If such a request is made, the state must organize the ceremonial, not merely reimburse individual expenses.

The Signatories’ Hill at Antakalnis Cemetery would be consistent with the regime for maintaining the burial site and gravestone provided for in the sources.

Subsequently, separate decisions may be made regarding memorial plaques, publishing, document preservation or anniversary commemorations.

As regards annuities, potential recipients should act in accordance with the procedure of the Office of the Seimas, as specified in the Government resolution on the regulations for granting and paying annuities.

Procedurally, the next expected steps are the formalization of the close relatives’ will, the formation of a commission by the Board of the Seimas, and the official announcement of the farewell and funeral ceremonial.

Sources:
📄 Original — kauno.diena.lt
Conservative leader: this is a wake-up call for the Social Democrats to take action 🔗
L. Kasčiūnas told Žinių radijas on Friday that if the Conservatives are now taking the initiative, it should be a signal for the Social Democrats not to wait too long and to prepare practical measures. He said all sides should still sit…
Fact-check:
🔴 RefutedPagalbinio apvaisinimo paslaugos siūloma teikti vienišoms moterims ir poroms be santuokos, kartu gyvenantioms ne mažiau nei vienerius metus, jei nevaisingumo diagnozė mediciniškai pagrįsta.
⚪ UnverifiedPagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisų projektas įveikė pirmąjį Seimo balsavimą.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Vyriausybės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 1. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. 2. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų…
20 straipsnis. Vyriausybės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 1. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. 2. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas viceministras. Nr. IX-1065, 2002-09-05, Žin., 2002, Nr. 91-3888 (2002-09-18)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 18 straipsnis (statute)
Vyriausybės narių atsakymų į Seimo narių paklausimus tvarka 1. Ministras Pirmininkas arba ministras, kuriam Seimo sesijoje yra pateiktas Seimo nario paklausimas dėl…
Vyriausybės narių atsakymų į Seimo narių paklausimus tvarka 1. Ministras Pirmininkas arba ministras, kuriam Seimo sesijoje yra pateiktas Seimo nario paklausimas dėl Vyriausybės, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų bei kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba ministerija, veiklos, privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo statuto nustatyta tvarka. Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1371, 2018-06-29, paskelbta TAR 2018-07-16, i. k. 2018-12038   2. Ministras Pirmininkas ir ministrai Seimo sesijos metu Seimo statuto nustatyta tvarka atsako į Seimo narių klausimus. 3. Seimo komiteto, komisijos ar frakcijos kvietimu Seimo statuto nustatyta tvarka ministrai ar ministro įgaliotas valstybės tarnautojas privalo dalyvauti komiteto, komisijos ar frakcijos posėdyje ir pateikti paaiškinimus svarstomais klausimais. Straipsnio pakeitimai: Nr. VIII-1980, 2000 10 10, Žin., 2000, Nr. 92-2843 (2000 10 31)   19 straipsnis. Respublikos Prezidento dekretų pasirašymas Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-2559, 2004-11-11, Žin., 2004, Nr. 171-6310 (2004-11-26)   20 straipsnis. Vyriausybės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 1. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. 2. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas viceministras. Straipsnio pakeitimai: Nr. IX-461, 2001-07-12, Žin., 2001, Nr. 66-2407 (2001-08-01) Nr. IX-1065, 2002-09-05, Žin., 2002, Nr. 91-3888 (2002-09-18)   201 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisė teikti siūlymą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę teikti…
15 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisė teikti siūlymą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.
Analysis

⚠ Correction. The wording in the news report concerning single women and unmarried couples may be misleading if understood as referring to a right already in force. Under Article 5 of the Assisted Reproduction Law, as provided, today, 2 August 2026, services may be provided only to legally capable persons who have entered into a marriage or a registered partnership agreement. It would be more accurate to state that the Seimas has begun considering a proposal to amend the existing restriction, rather than that such a right already exists.

The demographic agreement will become state policy only when a political signature turns into a legislative initiative, a published draft, and a vote in the Seimas.
Promises by parliamentary groups are not a legal mandate to vote.

Core issue

A political parties’ agreement on demography does not in itself create legal norms; its legal value would arise only through actors vested with the right of legislative initiative. This issue is governed by Article 68 of the Constitution of the Republic of Lithuania, Article 20 of the Law on the Government, and Article 8 of the Law on the Fundamentals of Law-Making. The news fact is narrow: the TS-LKD parliamentary group has prepared a draft agreement for 2026-2040, and some politicians are urging the authorities to turn it into practical decisions. Legally, this means not an obligation to approve the parties’ text, but an obligation to choose a formal legislative direction if changes are sought in housing support, family policy, migration, or services. - Article 68 of the Constitution grants the right of legislative initiative in the Seimas to members of the Seimas, the President of the Republic, the Government, and 50,000 citizens with the right to vote.

  • Article 20 of the Law on the Government allows the Government to submit draft laws and draft Seimas resolutions to the Seimas.
  • Article 8 of the Law on the Fundamentals of Law-Making requires legislative initiatives to be published in the Register of Legal Acts Information System.

Legal assessment

The political draft prepared by the TS-LKD parliamentary group may serve as an initial text, but not as a final legal mechanism. If it is submitted by members of the Seimas, the right of initiative granted by Article 68 of the Constitution is sufficient, but the adoption procedure under Article 69 of the Constitution then applies. If the Government takes over the initiative, its role becomes more strictly formalized. Under Article 20(2) of the Law on the Government, the Government adopts a resolution on draft laws or draft Seimas resolutions submitted to the Seimas. - The Government must decide collegially.

  • It is represented in the Seimas by the Prime Minister, an authorized minister, or a vice-minister.
  • Under paragraph 109 of the Rules of Procedure of the Government, the representative participates in committee proceedings and may not materially alter the fundamental provisions of the Government’s draft.
  • Under paragraph 110 of the Rules of Procedure, a minister, or a civil servant acting on the minister’s instruction, must attend a sitting of a Seimas committee, commission, or parliamentary group when invited. | Question | Applicable rule |
Who may initiate a draft lawArticle 68 of the Constitution
How the Government submits a draftArticle 20 of the Law on the Government
How laws are adoptedArticle 69 of the Constitution
Threshold for citizens’ initiative50,000 citizens with the right to voteWithout a draft legal act, the demographic agreement would remain a political document, because Article 1 of the Law on the Fundamentals of Law-Making regulates stages of law-making, not the political weight of party declarations. Therefore, Kasciunas’s call for the Social Democrats to “prepare practical matters” legally means preparing drafts, reasons, and regulatory principles under Article 8 of the Law on the Fundamentals of Law-Making. The sharp formulation of this situation is as follows: the demographic agreement will become state policy only when a political signature turns into a legislative initiative, a published draft, and a vote in the Seimas. This is particularly important for first-home support and service expansion, because such measures cannot be implemented by an agreement among parliamentary groups alone. The part concerning the CIA prison issue, on the basis of the sources provided, should be assessed only through the limits of institutional competence. If the governing majority chose the Government route, the requirements for Government decision-making and representation in the Seimas would apply, including Article 20 of the Law on the Government and paragraphs 109-111 of the Rules of Procedure of the Government. The question of political support for impeachment, on the basis of the sources provided, also does not answer the impeachment standard itself. What is visible only is that, under Article 59 of the Constitution, members of the Seimas are guided by the Constitution, the interests of the state, and their conscience; therefore, promises by parliamentary groups are not a legal mandate to vote.

Consequences

Realistically, three paths are possible. The first path is draft laws initiated by members of the Seimas through parliamentary groups under Article 68 of the Constitution and adopted under Article 69 of the Constitution. The second path is a Government draft, which requires a Government resolution under Article 20(2) of the Law on the Government. In that case, the position of the Social Democrat-led Government would become not a political reaction, but an official legislative act. The third path is publication of a legislative initiative in the Register of Legal Acts Information System under Article 8 of the Law on the Fundamentals of Law-Making. This would make it possible to see the regulatory principles, reasons, grounds for preparing the draft, purpose, and possible preparation timelines. In practical terms, this matters for young families, persons aged 18-35, returning Lithuanian citizens, and older people, because their rights would arise only after specific legal acts are adopted. The next point to watch is whether, by autumn 2026, a legislative initiative will be published in the Register of Legal Acts Information System or whether the Government will adopt a resolution on a draft to be submitted to the Seimas.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Diena.lt
Vilnius City Council meeting on garbage crisis fails to take place after too few members show up 🔗
Vilnius Mayor Valdas Benkunskas said the meeting could not legally go ahead because only 15 council members had registered, short of the 26 required for a quorum under municipal rules. He noted that the next scheduled meeting is set for…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Savivaldybės tarybos posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. 2. Pirmąjį naujai…
14 straipsnis. Savivaldybės tarybos posėdžiai 1. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja išrinktų tarybos narių dauguma. 2. Pirmąjį naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdį šaukia apygardos rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip per dvi savaites po rinkimų rezultatų paskelbimo. Apie pirmojo posėdžio sušaukimo laiką ir vietą apygardos rinkimų komisijos pirmininkas ne vėliau kaip prieš 3 dienas paskelbia per visuomenės informavimo priemones. Pirmajame savivaldybės tarybos posėdyje, kuriam pirmininkauja apygardos rinkimų komisijos pirmininkas, svarstomas tik vienas klausimas – renkamas savivaldybės meras. Jeigu per pirmąjį posėdį meras neišrenkamas, savivaldybės taryba priima sprendimą dėl kito posėdžio datos. Jis turi įvykti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po pirmojo posėdžio, jam taip pat pirmininkauja apygardos rinkimų komisijos pirmininkas. Jeigu apygardos rinkimų komisijos pirmininkas posėdžio nešaukia, tarybos nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus dviejų savaičių terminui po rinkimų rezultatų paskelbimo. Šiuo atveju posėdžiui pirmininkauja pagal amžių vyriausias tarybos narys. 3. Kitus savivaldybės tarybos posėdžius prireikus, bet ne rečiau kaip kas 3 mėnesiai, šaukia meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas. Posėdžiams pirmininkauja meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas. Meras, o kai jo nėra, – mero pavaduotojas privalo sušaukti posėdį, jeigu to raštu reikalauja ne mažiau kaip 1/3 išrinktų tarybos narių pateikdami svarstytinus klausimus ir jų sprendimų projektus, ne vėliau kaip per dvi savaites nuo tarybos narių reikalavimo gavimo. Jeigu per nustatytą laiką meras ar jo pavaduotojas posėdžio nesušaukia, jį gali šaukti ne mažiau kaip 1/3 išrinktų tarybos narių. Jeigu meras ar jo pavaduotojas posėdyje nedalyvauja, posėdžiui pirmininkauja ir visus posėdyje priimtus dokumentus pasirašo savivaldybės tarybos paskirtas tarybos narys. 4. Apie posėdžio laiką bei svarstyti parengtus klausimus meras, o kai jo nėra,– mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys raštu praneša visiems tarybos nariams ir savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka gyventojams ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio pradžios. 5. Savivaldybės taryboje svarstytinus klausimus kartu su sprendimų projektais merui pateikia komitetai, komisijos, tarybos nariai, valdyba, savivaldybės kontrolierius, savivaldybės administratorius. Savivaldybės tarybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ji gali būti papildyta ar pakeista savivaldybės tarybos sprendimu komiteto, komisijos, frakcijos ir 1/3 dalyvaujančių posėdyje tarybos narių siūlymu. 6. Savivaldybės tarybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba posėdžio pirmininko balsas. Tarybos narys privalo nusišalinti, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai bei finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Savivaldybės tarybos sprendimai įsigalioja nuo priėmimo, jeigu juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data, o sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, – kitą dieną po jų viešo paskelbimo, jeigu tuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. 7. Savivaldybės tarybos posėdžiai protokoluojami. Posėdžių protokolus ir savivaldybės tarybos sprendimus privalo pasirašyti tam posėdžiui pirmininkavęs meras arba jo pavaduotojas ar kitas tarybos narys. Posėdžių protokolus turi pasirašyti ir tarybos sekretorius, o jeigu jo nėra, – administratoriaus paskirtas už protokolus atsakingas tarnautojas. Sprendimą dėl mero išrinkimo pasirašo apygardos rinkimų komisijos pirmininkas, pirmininkavęs savivaldybės tarybos posėdžiui. 8. Savivaldybės tarybos posėdžiai yra atviri. Posėdžio pirmininkas turi teisę leisti posėdyje pasisakyti kviestiems asmenims. Kitiems posėdyje dalyvaujantiems asmenims leidžiama pasisakyti savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. 9. Kai posėdyje svarstomas su valstybės, tarnybos ar komercine paslaptimi susijęs klausimas, savivaldybės taryba gali nuspręsti jį nagrinėti uždarame posėdyje. 10. Savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka yra pateikti sprendimų projektai. Ekstremalių situacijų atvejais meras turi teisę pateikti savivaldybės tarybai svarstyti klausimą ir siūlyti priimti sprendimą ne pagal nustatytą tvarką.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Vietos savivaldos principai Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atstovaujamosios demokratijos; 2) savivaldybių…
4 straipsnis. Vietos savivaldos principai Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atstovaujamosios demokratijos; 2) savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją; 3) savivaldybės mero (toliau – meras) atskaitingumo savivaldybės tarybai; 4) atsakomybės savivaldybės bendruomenei. Savivaldybės tarybos nariai, meras už savo veiklą atsako ir atsiskaito savivaldybės bendruomenei; 5) teisėtumo. Savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla grindžiama Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais; 6) savivaldybių ir valstybės interesų derinimo; 7) savivaldybės bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai savivaldybės bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių; 8) savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant savivaldybės reikalus. Savivaldybės informuoja vietos gyventojus apie savo veiklą, sprendimų projektus, priimtus sprendimus ir sudaro sąlygas vietos gyventojams tiesiogiai dalyvauti planuojant ir įgyvendinant savivaldybės sprendimus; 9) veiklos viešumo ir skaidrumo. Informacija apie savivaldybės institucijų ir įstaigų veiklą, sprendimų projektus ir priimtus sprendimus yra vieša. Savivaldybė savo interneto svetainėje teikia ir nuolat atnaujina šio įstatymo numatytą informaciją, taip pat informaciją apie savivaldybės valdomas įmones, jų vadovus, valdybų narius, pateikia šių įmonių įstatus, ne mažiau kaip 5 paskutinių finansinių metų metinių finansinių ataskaitų rinkinius, metinius pranešimus ir (ar) veiklos ataskaitas bei kitą aktualią informaciją, taip pat informaciją apie savivaldybės administracijos gaunamą paramą (paramos teikėją (-us), paramos sumas, paramos tikslą, paramos laikotarpį ir pan.), savivaldybės skiriamas lėšas nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų įstaigų projektams finansuoti bei projektų finansavimo ir atrankos kriterijus, kvietimus organizacijoms teikti paraiškas paramai gauti ir kitą informaciją, susijusią su savivaldybės veikla; 10) plėtros ir veiklos planingumo. Savivaldybės savo veiklą vykdo pagal tarpusavyje suderintus skirtingos trukmės teritorijų, strateginio ir finansinio planavimo dokumentus, į kurių rengimą, svarstymą ir įgyvendinimo priežiūrą (stebėseną, ataskaitų svarstymą) įtraukiami ir savivaldybės gyventojai; 11) reagavimo į savivaldybės gyventojų nuomonę. Savivaldybės institucijos ir įstaigos įstatymų nustatyta tvarka pagal kompetenciją privalo įvertinti ir motyvuotai atsakyti savivaldybės gyventojams ar jų atstovams į jų pateiktus pasiūlymus; 12) žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių; 13) subsidiarumo. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo lygmeniu, kuriuo jie yra efektyviausi. II SKYRIUS SAVIVALDYBIŲ FUNKCIJOS
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Savivaldos principai Savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) savivaldybės ir valstybės interesų derinimo; 2) tiesioginio…
2 straipsnis. Savivaldos principai Savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) savivaldybės ir valstybės interesų derinimo; 2) tiesioginio toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimo savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose; 3) savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams; 4) viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę; 5) teisėtumo ir socialinio teisingumo; 6) ekonominio savarankiškumo; 7) žmogaus teisių ir laisvių gerbimo.
Analysis
Quorum here is a condition of legality, not a procedural inconvenience that can be cured by a committee discussion.
A committee meeting may prepare or verify information, but it cannot silently assume the council’s competence to vote on imposing an obligation on the administration.

Core issue

The issue is not whether the committee meeting politically substituted for the council meeting, but whether it could substitute for the form in which a council decision is adopted. Under Article 16(1) of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, the council exercises its powers collegially at meetings, and under Article 17(1), a meeting is lawful only if more than half of the elected council members are present. The relevant news fact is this: 15 members registered for the extraordinary meeting of the Vilnius City Council, although 26 were required for a lawful meeting. As a result, no forum arose in which a decision could be adopted by majority vote under Article 17(15) of the Law on Local Self-Government.

  • Applicable provisions: Article 16(1)-(3), Article 17(1), (14) and (15), Article 21(1)-(4), and Article 42 of the Law on Local Self-Government.
  • The context of council members’ rights also arises from the submitted conclusions concerning Article 24 of the Law on Local Self-Government, which refers to the rights to propose agenda items, draft proposals, obtain information, and participate in discussions.

Legal assessment

Quorum here is a condition of legality, not a procedural inconvenience that can be cured by a committee discussion. Where 15 members register instead of 26, the council cannot proceed to deliberation and voting, because the threshold in Article 17(1) of the Law on Local Self-Government has not been met.

ProcedureLegal threshold or deadline
Lawfulness of a council meetingmore than half of the elected council members; in this case, 26 is indicated
Actual attendance15 registered members
Notice of a council meetingno later than 3 working days in advance under Article 17(14)
Committee agenda and noticeno later than 2 working days in advance under Article 21(3)

Under Article 21(1) of the Law on Local Self-Government, a committee adopts recommendatory decisions. This means that the hearing of information by the Committee on Environment and City Services could not replace a draft council decision imposing an obligation on the administration.

The mayor, the administration, and municipal-controlled companies must consider committee decisions and notify the committee of the results of that consideration. However, that obligation is not equivalent to the binding force of a council decision, because Article 16(1) links decision-making to council meetings.

  • The mayor’s duty under Article 17(14) is to give notice of the meeting time, agenda items, and draft decisions within the prescribed period.
  • The conduct of council members is assessed through the rights of participation, initiation of agenda items, receipt of information, and discussion.
  • An obligation of the administration could arise only from an adopted council decision or from the regime requiring consideration of a committee recommendation.

The judgment of the Supreme Administrative Court of Lithuania of 29 January 2020 in administrative case No. eA-6-968/2020 defines the limits of the rules of procedure: the council may regulate the procedure for consideration, but must comply with the Constitution and the Law on Local Self-Government. For this situation, that means local rules may set out organisational details, but cannot negate the quorum requirement in Article 17(1) or the effective exercise of council members’ rights.

A committee meeting may prepare or verify information, but it cannot silently assume the council’s competence to vote on imposing an obligation on the administration. The non-attendance of the council majority, if coordinated, does not in itself create a separate sanction under the sources provided, but in practical terms it blocks collegial decision-making.

Consequences

In practical terms, the draft decision on the waste crisis plan remained unadopted because no lawful meeting took place. This matters for council members seeking information and an obligation on the administration, because their actions must be repeated in the form of a lawful meeting.

For residents, this is significant under Article 42 of the Law on Local Self-Government, because the municipality must create conditions for informing, consulting, publishing the results of consultations, and involving residents in decision-making. Nevertheless, the provision on residents’ participation does not replace the council voting rule where a decision on administrative action is required.

  • One scenario: the matter returns to the scheduled council meeting of 26 August 2026, if it is included on the agenda together with a draft decision.
  • Another scenario: the matter continues to be examined in committee, but its outcome remains recommendatory under Article 21(1).
  • A third scenario: council members exercise the rights to obtain information and submit inquiries, referred to in the sources concerning Article 24, separately from the vote that did not take place.

The nearest procedural tracking point is to await, before 26 August 2026, publication of the agenda and draft decision, as well as notice to council members no later than 3 working days in advance.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — MadeinVilnius.lt
Tough TS-LKD decision: party will not attend opposition meeting on Vilnius waste crisis 🔗
The Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats (TS-LKD) faction will not take part in Friday’s extraordinary Vilnius City Council meeting, initiated by the opposition, on the waste management situation. The faction says the meeting is a…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Tarybos nario pareigos Tarybos narys privalo: 1) dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose; 2) būti vieno (be Kontrolės komiteto) komiteto nariu; 3)…
23 straipsnis. Tarybos nario pareigos Tarybos narys privalo: 1) dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose; 2) būti vieno (be Kontrolės komiteto) komiteto nariu; 3) dalyvauti komiteto, kurio narys jis yra, posėdžiuose; 4) nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui; 5) ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario pareigos Tarybos narys privalo: 1) dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose; 2) būti vieno (be Kontrolės komiteto) komiteto…
23 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario pareigos Tarybos narys privalo: 1) dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose; 2) būti vieno (be Kontrolės komiteto) komiteto nariu; 3) dalyvauti komiteto, kurio narys jis yra, posėdžiuose; 4) nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui; 5) nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams reglamento nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Valdyba Taryba gali nuspręsti savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių sudaryti kolegialią vykdomąją instituciją - valdybą ir nustatyti jos narių skaičių…
10 straipsnis. Valdyba Taryba gali nuspręsti savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių sudaryti kolegialią vykdomąją instituciją - valdybą ir nustatyti jos narių skaičių. Su šios institucijos nariais darbo sutartis nesudaroma. Atskirais įstatymuose nurodytais atvejais sudaryti valdybą gali būti privaloma, o jos sudėtis reglamentuota. Jeigu valdyba sudaroma, į ją pagal pareigas įeina meras ir mero pavaduotojas. Valdybos narių kandidatūras tarybai tvirtinti teikia meras. Valdybos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 visų jos narių. Valdybos posėdžio darbotvarkę sudaro meras. Ji gali būti papildyta ar pakeista valdybos sprendimu, pasiūlius valdybos nariams, savivaldybės kontrolieriui ar apskrities viršininkui. Valdybos posėdžiai protokoluojami. Posėdžių protokolus pasirašo meras ir posėdžių sekretorius. Valdybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Valdybos sprendimai įsigalioja po jų pasirašymo. Valdybos sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo spaudoje, jeigu pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Valdybos sprendimus pasirašo meras. Valdybos sprendimus tarybos savarankiškosios kompetencijos klausimais privalo pasirašyti meras. Meras turi teisę nepasirašyti valdybos sprendimų, susijusių su valstybės deleguotomis funkcijomis, jeigu jie prieštarauja įstatymams. Piliečių ir organizacijų teises pažeidžiantys mero veiksmai dėl sprendimo nepasirašymo gali būti skundžiami teisme. Taryba gali 1/3 tarybos narių iniciatyva pareikšti nepasitikėjimą visa valdyba, jeigu ši sudaroma, arba atskiru valdybos nariu, jeigu už tai balsuoja nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma. Kai pareiškiamas nepasitikėjimas, valdyba ar atskiras jos narys privalo iš pareigų atsistatydinti. Jeigu sprendimas pareikšti nepasitikėjimą nepriimamas, tai šį klausimą svarstyti galima tik po pusės metų. Valdybos įgaliojimai pratęsiami ir po tarybos narių rinkimų iki naujos valdybos sudarymo.
Analysis
The legal core of the waste crisis is not factional tactics, but the boundary of competence between council oversight and the operational management of the waste system.
In a waste crisis, the decision-making centre must be where the law places responsibility: the municipality ensures the system, the administrator verifies contracts, and the council oversees compliance with the rules.

Core issue

The legal core of the waste crisis is not factional tactics, but the boundary of competence between council oversight and the operational management of the waste system.

The issue is to be assessed under Article 25, Article 30(1)-(3), Article 31(1)-(2), Article 30(5)(1), and Article 20(1)-(2) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania. The factual news point is narrow: the TS-LKD faction is not participating in the extraordinary council meeting initiated by the opposition regarding the waste situation in Vilnius.

What is legally relevant is whether the council must receive information about the decisions of VAATC, VASA, and Energesman where the municipality bears the obligation to ensure the functioning of the system.

Legal assessment

Under Article 25 of the Law on Waste Management, the municipality organizes municipal waste management systems and ensures their functioning.

Accordingly, the subject matter of the council meeting may be lawful if it is directed at the functioning of the system, financial consequences, and oversight, rather than at rewriting a contractual dispute by political decision.

  • The municipality’s duties under Article 25 of the Law on Waste Management: to organize the system, ensure its functioning, and administer the provision of the service.
  • The council’s duties under Article 31(1) of the Law on Waste Management: to approve waste management rules regulating the organization of the system and the provision of services.
  • The duty of municipal institutions under Article 31(2) of the Law on Waste Management: to monitor compliance with the requirements established in the rules.
  • The administrator’s functions under Article 30(3) of the Law on Waste Management: organizing tenders, verifying contractual obligations, and submitting the calculation of the levy or fee to the municipality.

VAATC, as a component of the system administration structure, may act only within the functions assigned to it, since Article 30(2) of the Law on Waste Management links its duties to its founding documents, a contract, or an administrative act.

This means that informing the council about decisions and their financial basis is consistent with the logic of the law if the council is reviewing the performance of the municipal function.

Council oversight cannot replace the technical decisions of the operations manager or administrator, but it may require an explanation of their lawful basis and pricing impact. In a waste crisis, the decision-making centre must be where the law places responsibility: the municipality ensures the system, the administrator verifies contracts, and the council oversees compliance with the rules.

The role of the Ministry of Environment under Article 20(1)-(2) of the Law on Waste Management is to formulate policy, regulate temporary storage and management, monitor implementation of requirements, and coordinate the activities of institutions.

Thus, the ministry is not a direct substitute for a Vilnius council meeting, but it may coordinate where the crisis goes beyond a purely operational dispute.

Amount or deadlineSignificance for the situation
Up to 40,000 tonnes of wasteIndicates the possible scale of operational risk at the MBT plant
Approximately EUR 18 million in damageA potential claim against Energesman, if substantiated by VAATC
EUR 20 million in reservesA possible source for covering VAATC’s losses
By 1 FebruaryThe deadline established in Article 30(19) of the Law on Waste Management for concluding the specified financing agreements

According to the Government’s position as presented, the implementation of municipal waste management systems is an autonomous municipal function.

The rulings of the Constitutional Court of 24 December 2002 and 13 December 2004, cited in the source concerning Draft No. XIIIP-2157, mean that municipal autonomy within the competence defined by law cannot be denied.

For this situation, this means that Vilnius City Council may use oversight mechanisms within the limits of its competence, but it cannot assume VAATC’s operational function by political vote alone.

Consequences

In practical terms, the further course will depend on whether the council meeting adopts a decision of an informational and oversight nature.

If such a decision is adopted, the municipal administration, VAATC, or other assigned entities will have to provide information on the decisions taken, their reasoning, and their financial consequences.

  • For residents, the most relevant issue is whether waste collection and management services will remain uninterrupted.
  • For the municipality, the most relevant issue is whether it can demonstrate that it is fulfilling its duty under Article 25 of the Law on Waste Management to ensure the functioning of the system.
  • For VAATC, the most relevant issue is whether its actions comply with the assigned functions of administration and control of contractual obligations under Article 30 of the Law on Waste Management.
  • For Energesman, the most relevant issue is whether the dispute concerning the management of the MBT plant and possible damage will be resolved in court rather than through the council’s political assessment.

If TS-LKD’s non-participation prevents the necessary political outcome from being achieved, legal responsibility for the functioning of the waste system will nevertheless remain within the municipality’s sphere of competence.

If the meeting takes place and a decision is adopted, the next procedural point will be to await a specific information document or a response from the municipal institutions within the deadline set in the decision itself.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Palangos miesto laikraštis
Beach Raid in Palanga: Chebureki Sellers Caught | Palangos Tiltas 🔗
Palanga City Municipality reported that inspections were carried out on the beaches on Thursday, during which illegal vendors were identified. The Public Order and Fees Service, together with local police officers, conducted a planned…
Fact-check:
⚪ UnverifiedIšnešiojamoji prekyba čeburekais, rūkyta žuvimi ir kitais maisto produktais Palangos paplūdimiuose yra draudžiama
🟡 IncompleteNelegalios išnešiojamosios prekybos pažeidėjams surašomi administracinio nusižengimo protokolai ir skiriamos piniginės baudos
⚪ UnverifiedNelegali paplūdimio prekyba pažeidžia maisto saugos reikalavimus ir gali kelti riziką vartotojų sveikatai
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 154 straipsnis (statute)
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo…
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 152 straipsnis (statute)
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis…
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. 155 straipsnis. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas 1. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas sveriant, padidinant nustatytas prekių ar paslaugų kainas ar tarifus, nesilaikant teisės aktuose nustatytų kainų nurodymo reikalavimų arba kitoks jų apgaudinėjimas parduodant prekes ar teikiant paslaugas užtraukia baudą juridinių asmenų darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą įmonių darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. 156 straipsnis. Teisės aktuose nustatyta tvarka nepaženklintų prekių pateikimas rinkai, tiekimas rinkai, pardavimas vidaus rinkoje, taip pat neteisingos informacijos apie prekę pateikimas 1.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 33, 64, 99, 108, 109, 127, 132, 137, 143, 150, 151, 158, 159, 160, 161, 162, 163, 164, 165, 166 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. 127 straipsnio pakeitimas Pakeisti 127 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „127 straipsnis. Neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine…
9 straipsnis. 127 straipsnio pakeitimas Pakeisti 127 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „127 straipsnis. Neteisėtas vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla 1. Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu užtraukia baudą nuo trijų šimtų devyniasdešimt iki vieno tūkstančio vieno šimto eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio keturiasdešimt iki dviejų tūkstančių keturių šimtų eurų. 3. Vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, panaudojant šiai veiklai nelegaliai dirbančių asmenų darbą, užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių dviejų šimtų iki keturių tūkstančių eurų. 4. Už šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse numatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir iš šios veiklos gautų pajamų konfiskavimą. 5. Pagal šį straipsnį atsako asmenys, kurie verčiasi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturėdami licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu ir kurių gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutinių dvylikos mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija penkių šimtų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.“
Analysis

⚠ Correction. The wording of the news report concerning protocols and monetary fines is too narrow if understood as a universal rule for all such inspections. Under the wording of Article 608 of the Code of Administrative Offences provided, where a warning is prescribed in an article of the Special Part and the conditions of Article 610(2) are not present, a warning is imposed on the person upon completion of the investigation. It is therefore more accurate to say that administrative proceedings may end with a fine or another response provided for by the Code, depending on the specific elements of the offence. In this news item, fines were already imposed on six persons on the spot, while the material concerning two persons was referred to the municipality for a decision on administrative proceedings and the penalty.

A cheburek on the beach becomes the object of administrative liability not because of the type of product, but because the seller enters the public trading place outside the municipal permit regime.
The core of the sanctions in this raid is not alcohol control, but trading in a public place without a permit and contrary to the beach procedure established by the municipality.

Core issue

The legal axis of the Palanga raid is not the fact of selling chebureki, but a breach of the permit-based model for trading in a public place. Liability is assessed through the relationship between the municipal rules governing trading in public places and the administrative sanction. The news report states that eight persons were identified on the beaches as engaging in unlawful mobile trade in food products. The applicable provisions are Article 11(1)(2) of the Republic of Lithuania Law on Fees, Article 154 of the Republic of Lithuania Code of Administrative Offences, and Article 2 of the Code of Administrative Offences. Article 11(1)(2) of the Law on Fees authorises a municipal council to establish a local fee for issuing a permit to trade or provide services in public places designated by the municipal council. Article 154(1) of the Code of Administrative Offences provides for a fine of EUR 16 to EUR 30 for breach of rules on trading in public places approved by municipal councils.

Legal assessment

In this situation, the beach functions as a municipally regulated public space in which trading depends on the procedure established by the council and on the permit regime. Carrying and selling chebureki without a permit is not merely a failure to pay a fee; it is the absence of lawful entry into the regulated trading regime.

  • A trader must operate only in accordance with the procedure for trading in public places established by the municipal council.
  • The issuing of a permit may be subject to a local fee under Article 11(1)(2) of the Law on Fees.
  • The infringement is to be classified under Article 154 of the Code of Administrative Offences if it is established that the rules on trading in public places were specifically breached.
  • Under Article 2(3) and (4) of the Code of Administrative Offences, liability is possible only where fault exists and the act corresponds to the elements set out in the Code.
  • Under Article 2(5) of the Code of Administrative Offences, a second administrative penalty may not be imposed for the same act.
ProvisionFirst offenceRepeated offence
Article 154 of the Code of Administrative OffencesEUR 16-30EUR 30-80
Article 152 of the Code of Administrative Offenceswarning or EUR 30-60 for individual activityEUR 60-120 for individual activity
Article 168(7) of the Code of Administrative OffencesEUR 390-780 for trading in alcohol without a licencenot applicable in this report, as no alcohol was sold

For six persons, police officers drew up offence reports on site and imposed fines, meaning that in their cases the procedure had already moved to the stage of individual penalties. The transfer of materials concerning two persons to the municipal administration indicates a different procedural route: the facts have been recorded, but the issue of the penalty will be decided by the municipal administration. Paragraph 36 of the Palanga beach rules provides that compliance with those rules is supervised by persons authorised by the director of the municipal administration, while paragraph 37 refers to administrative liability in accordance with the procedure laid down by law. Municipal inspectors record breaches of local rules, and police officers, according to the course of events described in the report, may draw up offence reports on site. The alcohol-related circumstance legally narrows the possible classification in this raid. Since the municipality stated that no alcoholic beverages were sold, the sanction of EUR 390-780 under Article 168(7) of the Code of Administrative Offences for trading in alcohol without a licence is excluded from this situation. The core of the sanctions in this raid is not alcohol control, but trading in a public place without a permit and contrary to the beach procedure established by the municipality. A cheburek on the beach becomes the object of administrative liability not because of the type of product, but because the seller enters the public trading place outside the municipal permit regime.

Consequences

In practical terms, the six fined persons face a fine range of EUR 16-30 if this is a first breach of Article 154(1) of the Code of Administrative Offences. If repetition is established, the fine range increases to EUR 30-80 under Article 154(2). The position of the two other persons still depends on the decision of the municipal administration, as the materials have merely been transferred for the initiation of administrative proceedings and determination of the penalty. For the municipality, this situation is significant as implementation of the permits and local fees system, not merely as a public order operation. For consumers, the practical significance is narrower: the sources provided allow discussion of lawful trading places and permits, but not of any specifically established food safety issue. For traders, the essential question is possession of a permit and compliance with the municipality-approved procedure for trading locations. Procedurally, the next expected step is a decision by the Palanga City Municipal Administration concerning the two persons whose activity was recorded and referred for administrative proceedings; the sources provided do not specify any concrete deadline for such a decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
Capital city council to meet over waste crisis as Energesman employee representatives stage picket 🔗
The meeting was called after municipal council member and Lithuania for All party chair Aleksandras Nemunaitis collected signatures from more than a third of council members, enough to initiate an extraordinary Vilnius council session. The…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms…
25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Šeštasis skirsnis atliekų tvarkymo planai IR PREVENCIJOS PROGRAMA Skirsnio pavadinimas keistas: Nr. XI-1324, 2011-04-19, Žin., 2011, Nr. 52-2501 (2011-05-03)
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 1, 2, 3-3, 25, 28, 30, 32-1, 34-24, 34-25, 34-26, 35 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo antruoju-3 ir aštuntuoju-11 skirsniais įstatymas 5 straipsnis (statute)
25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo…
25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.“   6 straipsnis. 28 straipsnio pakeitimas Pakeisti 28 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už patvirtintų savivaldybių atliekų prevencijos ir tvarkymo planų priemonių įgyvendinimą, už savivaldybės teritorijoje esančių komunalinių atliekų, šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo organizavimą atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija.“   7 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas Papildyti 30 straipsnį 19 dalimi: „19. Siekdamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaroje vadovautis atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis kiekvienais kalendoriniais metais iki vasario 1 dienos sudaryti šio Įstatymo 3433, 3434, 3436, 3437 straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 ir 10 straipsniuose nurodytas sutartis dėl vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių išrinkimo ir tvarkymo finansavimo. Komunalinių atliekų sraute susidarančių vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių surinkėjus, vežėjus, apdorotojus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 4, 25, 28, 30, 30-2, 30-5, 31 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų…
3 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms ir kitoms buityje susidarančioms atliekoms tvarkyti, užtikrina šių sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.“
Analysis
Energesman’s dispute with VAATC cannot suspend the municipality’s statutory duty to manage municipal waste.
The contractor may dispute the damage and the contract, but no vacuum in the municipality’s function arises as a result.

Core issue

This dispute is not merely a contractual conflict over the operation of the plant; at its core lies the municipality’s duty not to interrupt the functioning of the municipal waste management system. It falls to be assessed under Article 25, Article 31(1)-(2), and Article 30^5(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Waste Management, Article 14(1) and (3) of the Law of the Republic of Lithuania on Local Self-Government, and Article 10 of the Law of the Republic of Lithuania on Assemblies. The factual sequence is narrow: an extraordinary council meeting is being convened in Vilnius because of the waste management crisis, while the dispute between Energesman and VAATC is approaching the August 7 deadline. Article 25 of the Law on Waste Management imposes on the municipality an active duty to organize municipal waste management systems and ensure their functioning. Article 31(1) of the Law on Waste Management assigns approval of the rules to the council, while Article 31(2) entrusts municipal institutions with control over their implementation.

Legal assessment

The municipal council meeting is legally significant not because of political pressure, but because of the object of control: whether the system functions when approximately 700 tonnes of waste are generated per day. Under Article 14(1) of the Law on Local Self-Government, a meeting is lawful only if a majority of elected council members participate. Under Article 14(3), other council meetings are convened by the mayor as necessary, but at least once every three months.

  • The municipality must organize the waste management system pursuant to Article 25 of the Law on Waste Management.
  • The municipal council must have rules governing the organization of the system and the provision of services pursuant to Article 31(1).
  • Municipal institutions must control compliance with the requirements established in those rules pursuant to Article 31(2).
  • If the municipality has entrusted the administration of funds, Article 30^5(1) requires separate accounting and public provision of information on funds collected and paid out.
Amount or termSignificance to the situation
20 business daysthe period for Energesman to remedy possible breaches by 2026-08-07
EUR 18 millionthe damage alleged by VAATC and intended to be recovered
EUR 20 millionthe possible damage alleged by Energesman as a result of termination of the contract
EUR 2.5 millionVAATC’s contract with Ekonovus
EUR 3.6 millionVAATC’s contract with Ecoservice
EUR 2.9 millionthe amount for waste incineration at the Vilnius cogeneration plant

After VAATC takes over operation of the plant, the legal axis shifts from operational control to continuity of service and justification of funds. The redirection of waste flows to Ekonovus, Ecoservice, Ekobazė and the cogeneration plant is consistent with the duty under Article 25 only if the municipal system actually functions. The municipality’s promise not to increase residents’ bills must be tested through the accounting, disbursement and public information functions under Article 30^5(1). Energesman’s dispute with VAATC cannot suspend the municipality’s statutory duty to manage municipal waste. The Vilnius Regional Court’s refusal to suspend the unilateral termination of the contract is linked to the fact that the contract has not yet been terminated and that the 20-business-day period for remedying breaches remains in effect. The Vilnius District Court’s order not to obstruct VAATC in managing waste practically protects performance of the function under Article 25 of the Law on Waste Management. The rulings of the Constitutional Court of 24 December 2002 and 13 December 2004, referred to in source [15], emphasized the doctrine of municipal autonomy and freedom of action within the competence defined by law. In this situation, that means that organization of the municipal waste system is not transferred to the contractor, the court or the Government. The contractor may dispute the damage and the contract, but no vacuum in the municipality’s function arises as a result. Article 10 of the Law on Assemblies applies to the trade union picket if it is a public assembly near the municipality. Organizers and participants must comply with laws, road traffic rules and fire safety rules, obey lawful police instructions, and leave the place in orderly condition. Organizers may admonish a participant who breaches order, require that person to leave, or terminate the assembly.

Consequences

Realistically, the first scenario is that termination of the contract takes effect after 2026-08-07 if the specified breaches are not remedied. In that case, the key practical issue for the municipality and VAATC is to prove that alternative treatment capacities cover the flow of 700 tonnes per day. The second scenario is a crossing of civil claims: VAATC will rely on EUR 18 million in damage, while Energesman will bring a EUR 20 million claim. For residents, the most relevant issue is not the rhetoric of the dispute, but whether the accounting under Article 30^5(1) will substantiate the promise not to increase bills. For the council, it is relevant to require data on each entity receiving funds, because the law refers to accounting for each service provider and each entity receiving funds. For employee representatives, the picket provides a channel of public pressure, but its limits are set by Article 10 of the Law on Assemblies. Procedurally, further consideration of information by the council and committee is to be expected, and by 2026-08-07 there should be a documented decision on termination of the contract or an assessment of whether the breaches have been remedied.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alfa.lt
K. Bartoševičius Appeals to the Supreme Court, Seeks Dismissal of Case 🔗
The lawyer for former Seimas member Kristijonas Bartoševičius, who was sentenced to prison for sexual offenses against children, has appealed to the Lithuanian Supreme Court, asking it to overturn the lower court rulings and dismiss the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 368 straipsnis (statute)
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio…
368 straipsnis. Kasacinis skundas 1. Įsiteisėję teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu. 2. Kasaciniame skunde turi būti nurodyta: kasacinio teismo pavadinimas; skundžiamas teismo nuosprendis ar nutartis; teisiniai argumentai, pagrindžiantys šio Kodekso 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą; kasatoriaus prašymas. Kasacinį skundą pasirašo kasatorius. 3. Kasatorius turi teisę raštu atšaukti skundą. Prokuroro paduotą skundą gali atšaukti ir aukštesnysis prokuroras. Gynėjas atšaukti savo skundą gali tik raštu suderinęs tai su nuteistuoju, išteisintuoju ar asmeniu, kuriam byla nutraukta. Suderinti nebūtina su asmeniu, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą, ar nepilnamečiu asmeniu. Atšaukti kasacinį skundą leidžiama iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios. Jeigu atšaukus skundą nėra suėję šio Kodekso 370 straipsnyje nurodyti terminai, gali būti paduotas naujas kasacinis skundas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 37, 40, 44, 46, 48, 53, 55, 56, 62, 63, 64, 65, 70, 73, 80, 82, 90, 93, 108, 110, 111, 130, 131, 132, 139, 140, 141, 142, 151, 154, 160, 161, 166, 167, 168, 171, 178, 186, 199, 212, 214, 217, 225, 232, 233, 234, 254, 256, 276, 287, 296, 300, 302, 303, 308, 310, 312, 313, 314, 316, 317, 318, 319, 320, 324, 326, 327, 329, 333, 342, 358, 367, 368, 370, 372, 373, 374, 375, 377, 380, 381, 382, 384, 385, 409, 413, 414, 439, 447, 448, 454, 460 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 306 straipsnio pripažinimo netekusiu galios, kodekso papildymo 41-1, 77-2, 80-1 , 374-1, 374-2, 412-1 straipsniais ir kodekso priedo papildymo įstatymas 79 straipsnis (statute)
79 straipsnis. 372 straipsnio pakeitimas Pakeisti 372 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „372 straipsnis. Kasacinio skundo priėmimo tvarka 1. Gavęs kasacinį skundą…
79 straipsnis. 372 straipsnio pakeitimas Pakeisti 372 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „372 straipsnis. Kasacinio skundo priėmimo tvarka 1. Gavęs kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas ar jų pavedimu Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas patikrina, ar skundas nėra pakartotinis, ar jis paduotas nepraleidus šio Kodekso 370 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, ar nėra draudimo skųsti teismo nuosprendį ar nutartį, numatyto šio Kodekso 367 straipsnio 3 dalyje, ar nutartis skundžiama kasacine tvarka pagal šio Kodekso 367 straipsnio 4 dalį. Pakartotinis kasacinis skundas, skundas, paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą, taip pat skundas, paduotas dėl nuosprendžio ar nutarties, kurie negali būti skundžiami kasacine tvarka, grąžinamas kasatoriui. Kasatoriui taip pat grąžinamas nepasirašytas kasacinis skundas. 2. Jeigu nėra šio straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo grąžinti skundą kasatoriui, išreikalaujama byla, kuri kartu su skundu perduodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko sudarytai trijų teisėjų atrankos kolegijai. 3. Atrankos kolegija rašytinio proceso tvarka sprendžia kasacinio skundo priėmimo klausimą. Kasacinis skundas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo bent vienas iš atrankos kolegijos narių. Teisėjo dalyvavimas atrankos kolegijoje, sprendžiant joje kasacinio skundo priėmimo klausimą, netrukdo jam nagrinėti bylą pagal tą kasacinį skundą. 4. Kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis: 1) paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą ir nėra prašymo atnaujinti praleistą terminą arba prašymas jį atnaujinti yra atmestas; 2) paduotas dėl nuosprendžio ar nutarties, kurie kasacine tvarka negali būti skundžiami pagal šio Kodekso 367 straipsnio 3 ar 4 dalis; 3) neatitinka šio Kodekso 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų; 4) aiškiai neatitinka šio Kodekso 369 straipsnyje numatytų pagrindų; 5) paduotas asmens, neturinčio teisės paduoti kasacinį skundą; 6) yra pakartotinis. 5. Kasacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas nutartimi. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Jeigu kasacinį skundą atsisakoma priimti, nutartyje išdėstomi tokio sprendimo motyvai. Nepriimtas kasacinis skundas grąžinamas jį padavusiam asmeniui. 6. Jeigu kasacinį skundą atsisakoma priimti šio straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose nurodytais pagrindais, kasatorius, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas šio Kodekso 370 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Toks kasacinis skundas nelaikomas pakartotiniu. 7. Išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima.“
Analysis
The cassation appeal in this case will be strong only insofar as it converts the guilt upheld on appeal into a specific error of criminal procedure or criminal law.
Accordingly, the outcome of the cassation proceedings directly affects not only the stability of the conviction, but also the actual regime for serving the seven-year sentence.

Core issue

The cassation appeal in this case primarily raises an issue not of factual guilt, but of legal review of final convictions. The Supreme Court of Lithuania will have to assess whether the legal arguments set out in the appeal satisfy Article 368(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania and the grounds for cassation review under Article 383 of the CCP. The factual scope is narrow: the convicted person’s defence counsel seeks to have the judgments quashed and the case discontinued or remitted for fresh examination.

The boundaries of the decision are defined by the following provisions:

  • Article 368(1)–(2) CCP: final judgments or rulings may be challenged by cassation appeal, and the appeal must contain legal arguments.
  • Article 383 CCP: the court of cassation quashes or varies a judgment on the grounds set out in Article 369 CCP.
  • Article 384(6)–(7) CCP: where a case is discontinued, the ground for discontinuance must be specified; where a case is remitted for fresh examination, the specific material violations or reasons for improper application of the criminal law must be identified.

Legal assessment

The request to discontinue the case is not legally based merely on the convicted person’s disagreement with the sentence of seven years’ imprisonment. It must demonstrate a legal defect that permits the quashing of final decisions under Article 383 CCP. The cassation appeal in this case will be strong only insofar as it converts the guilt upheld on appeal into a specific error of criminal procedure or criminal law. The cited provisions make it possible to distinguish three potential procedural paths before the Supreme Court of Lithuania:

PathLegal basisPractical significance
Appeal dismissedArticle 384(5) CCPThe judgments are found lawful; reasons for dismissal must be provided
Judgments quashed and case discontinuedArticle 384(6) CCP, Article 327 CCPThe ruling must clearly state the ground for discontinuing the case
Case remitted for fresh examinationArticle 384(7) CCP, Article 386 CCPSpecific material violations or improper application of the law must be identified

If the case were examined by written procedure, the procedure would be governed by Article 374-1(1)–(2) CCP. The cassator, the prosecutor and the relevant participants in the proceedings would then be notified of the date of examination and the composition of the panel. Responses, applications for recusal and motions would have to be submitted within 20 days of receipt of the notice. In that event, the prosecutor would be required to submit a response to the cassation appeal.

If the Supreme Court of Lithuania quashed the decision of the first-instance or appellate court, the fresh examination would proceed under Article 386 CCP. The directions of the court of cassation would be binding on the court re-examining the case. However, the Supreme Court of Lithuania could not predetermine the conclusions that the first-instance or appellate court would later reach. This protects the independence of the fresh examination, although the legal direction would be set by the cassation ruling.

From the perspective of sentence enforcement, Article 83(3) of the Code of Enforcement of Sentences of the Republic of Lithuania is significant. It provides that conditional release does not apply to persons serving a sentence for offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor. This matters because the report states that the conviction includes sexual offences against young children and minors. Accordingly, the outcome of the cassation proceedings directly affects not only the stability of the conviction, but also the actual regime for serving the seven-year sentence.

Consequences

If the appeal is not admitted or is dismissed, the sentence of seven years’ imprisonment and the five-year prohibition on activities involving minors, as left in place by the appellate court, will remain unchanged. Such an outcome would be significant for the victims, as the procedural dispute over guilt and sentence would be concluded at cassation level. It would also be significant for the sentence-enforcement authority, because Article 83(3) of the Code of Enforcement of Sentences restricts the possibility of conditional release.

If the Supreme Court of Lithuania quashed the judgments and discontinued the case, the ruling would have to identify the specific ground for discontinuance under Article 384(6) CCP. If the case were remitted for fresh examination, the lower court would be bound by the directions of the Supreme Court of Lithuania under Article 386(2) CCP. A harsher sentence or more severe criminal law could arise in the fresh examination only in the circumstances specified in Article 386(3) CCP.

The next monitoring point is the decision of the Supreme Court of Lithuania on admission of the cassation appeal. If the case is listed for examination by written procedure, notice to the participants in the proceedings can be expected; from receipt of that notice, the 20-day period for responses under Article 374-1(1) CCP will begin to run.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - Maišiagala Hillfort to Be Revived: Funding Agreement Signed, Work to Begin in 2027 🔗
Maišiagala Hillfort, one of the most significant cultural heritage sites in the Vilnius District and also known as Bona’s Castle, will be adapted in the coming years for more convenient and safer visits. The Vilnius District Municipality…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 27 straipsnis (statute)
27 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimas 1. Valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programos…
27 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos finansavimas 1. Valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės programos finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų. 2. Nekilnojamosios kultūros vertybės atskleidžiamos ir objektai skelbiami saugomais valstybės ir savivaldybių biudžetų paveldosaugai skirtomis lėšomis. Tokios vertybės atskleidimą turi teisę savo lėšomis atlikti religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, taip pat paveldosaugos visuomeninės organizacijos. 3. Saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių - iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Valdytojams taikomos įstatymų nustatytos mokesčių lengvatos. 4. Kultūros ministras tvirtina iš valstybės biudžeto lėšų, o savivaldybių tarybos tvirtina iš savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programas, taip pat tokių projektų rėmimo biudžetų lėšomis tvarką. 5. Nekilnojamųjų kultūros vertybių tyrimai, avarijos grėsmės pašalinimo, apsaugos techninių priemonių įrengimo ir kiti neatidėliotini saugojimo darbai gali būti finansuojami iš paveldotvarkai skirtų lėšų. Tokių darbų sąrašą ir jų finansavimo prioritetus tvirtina kultūros ministras. Savivaldybių lėšų skyrimo tvarkybos darbams tvarką nustato savivaldybių tarybos.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Kultūros paveldo objektų tvarkyba 1. Kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama: 1) pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus; 2)…
23 straipsnis. Kultūros paveldo objektų tvarkyba 1. Kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama: 1) pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus; 2) pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų; 3) pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. 2. Tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis ir įvertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, kai tai atliekama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytais atvejais. Tyrimų, atliekamų prieš projektavimą ir reikalingų įvertinti poveikį aplinkai, privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai. 3. Tvarkybos metu aptikus naujų vertingųjų savybių, darbai sustabdomi šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Aptiktoms vertingosioms savybėms atskleisti atliekami papildomi tyrimai. Remiantis jų išvadomis, gali būti reikalaujama atlikti papildomus kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus. 4. Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti atkuriami, jei: 1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų; 2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio; 3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. 5. Kultūros paveldo objektą draudžiama perkelti, išskyrus atvejus, kai jį reikia perkelti siekiant išsaugoti. Objektą išardant, pervežant ir vėl pastatant tinkamoje vietoje, turi būti imamasi visų būtinų atsargos priemonių. 6. Parengti tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus, paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, vadovauti tokiems darbams turi teisę kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuotas specialistas. Kai kuriuos darbus gali atlikti neatestuoti pagalbininkai, prižiūrimi atestuoto specialisto, atsakančio už tokius darbus. Teisę fiziniams ir juridiniams asmenims būti tokios veiklos rangovais ar paslaugų teikėjais nustato šis ir kiti įstatymai. 7. Vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai, tokio statinio projekto ekspertizei, statinio statybos techninei priežiūrai turi teisę aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka atestuotas darbų vadovas, jei jis turi verslo liudijimą arba dirba įmonėje, kuri yra atestuota aplinkos ir kultūros ministrų patvirtinta tvarka. 8. Kultūros paveldo statinio projektavimo sąlygos tvarkomiesiems statybos darbams (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai juos atlikti išduodami Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Iki leidimo išdavimo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto pateikimo dienos kultūros ministro patvirtinta tvarka turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė ir statinio projekto ekspertizė - aplinkos ir kultūros ministrų patvirtintais atvejais ir tvarka. Projektas turi būti pataisytas pagal šių ekspertizių aktų privalomas pastabas prieš išduodant leidimus darbams. Leidimas atlikti kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus išduodamas, jei Nuolatinės statybos komisijos protokolą, rekomenduojantį išduoti šį leidimą, pasirašo Departamento atstovas ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovas. 9. Kultūros ministro patvirtintais atvejais ir tvarka iki leidimo atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. Projektas turi būti pataisytas pagal šios ekspertizės akto privalomas pastabas. Tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygos (laikinieji apsaugos reglamentai) ir leidimai atlikti darbus išduodami kultūros ministro patvirtinta tvarka. Leidimai išduodami ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo projekto ar pataisyto projekto pateikimo dienos. 10. Kultūros paveldo objekte atliekamų tvarkybos darbų projekto vykdymo eigą ir kokybę kontroliuoja valdytojas, Departamentas ir savivaldybės paveldosaugos padalinys. Šio padalinio valstybės tarnautojai ir įgalioti specialistai bei kituose įstatymuose nurodyti valstybės tarnautojai ir specialistai (specialiosios autorinės priežiūros vadovai), nustatę, kad darbų metu buvo pažeisti paveldosaugos reikalavimai ar kad dėl projekto klaidų iškilo vertingųjų savybių praradimo ar sužalojimo grėsmė, apie tai privalo pranešti Departamentui ir sustabdyti žalojančius ar keliančius grėsmę darbus. Toks sustabdymas galioja 2 darbo dienas, jeigu Departamentas nepriima jį patvirtinančio sprendimo, nurodančio sustabdyti darbus, kol bus pašalinti paveldosaugos reikalavimų pažeidimai, iškilusi grėsmė ar iki teismo sprendimo. 11. Ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki prašymo pateikimo gauti leidimą atlikti darbus savivaldybės paveldosaugos padaliniui turi būti pateikiami visi saugomo kultūros paveldo objekto ar objekto, kuriam pradėta skelbimo saugomu procedūra, tvarkybos darbų projektai ar visi projektai, kurių įgyvendinimas paveiktų tokio objekto aplinką. Šis padalinys, jeigu to reikia vertingosioms savybėms išsaugoti, suderinęs sprendimą su Departamentu, turi teisę pareikalauti, kad iki leidimo išdavimo projektas būtų pataisytas ar papildytas. 12. Kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų priėmimo tvarką tvirtina kultūros ministras, išskyrus kultūros paveldo statinių tvarkomuosius statybos ir želdynų tvarkymo darbus, kurių priėmimo tvarką tvirtina aplinkos ir kultūros ministrai. PENKTASIS SKIRSNIS NEKILNOJAMOJO KULTŪROS PAVELDO PAŽINIMAS, PAŽINIMO SKLAIDA, ATGAIVINIMAS
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas…
5 straipsnis. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinis administravimas 1. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija, atsižvelgdami į Valstybinės kultūros paveldo komisijos teikiamus paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes ir siūlymus. 2. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras. Kultūros ministras įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas įstaigas, kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija, atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas. 3. Savivaldybės atlieka Vietos savivaldos, šio ir kitų įstatymų savivaldybėms nustatytas funkcijas. 4. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos norminius teisės aktus pagal kompetenciją priima Vyriausybė, kultūros ministras, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau - Departamentas) direktorius ir savivaldybės taryba. 5. Vyriausybė skelbia kultūros paminklais nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektus ir vietoves, atsako už tarptautinėmis sutartimis prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų įgyvendinimą, atlieka kitas įstatymų nustatytas funkcijas. 6. Kultūros ministras tvirtina valstybės biudžeto lėšomis finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos (apskaitos, paveldotvarkos, kontrolės, saugomų teritorijų apsaugos ir tvarkymo ir kitas) programas, organizuoja paveldotvarkos programų įgyvendinimą, skelbia nekilnojamąsias kultūros vertybes valstybės saugomomis, tvirtina Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisijos nuostatus ir jos sudėtį, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos nuostatus ir jos sudėtį, teikia kultūros paveldo objektus ir vietoves įrašyti į tarptautinės svarbos kultūros paveldo objektų ar vietovių sąrašus, jeigu tarptautinėmis sutartimis nenustatyta kitaip, tvirtina kultūros kelių Lietuvoje lygmenų nustatymo ir sertifikavimo tvarkos aprašą, atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 7. Kultūros ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija organizuoja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų rengimą, profesinį mokymą ir tobulinimąsi. 8. Vyriausybės, ministerijų, kitų Vyriausybės įstaigų norminiai teisės aktai, susiję su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, prieš juos priimant turi būti pateikiami Kultūros ministerijai derinti teisės aktų nustatyta tvarka. Šio įstatymo reikalavimams prieštaraujantys savivaldos institucijų priimti teisės aktai turi būti sustabdyti ar panaikinti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. 9. 10. Departamentas: 1) metodiškai vadovauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai; 2) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų projektus; 3) naudoja veiklai, susijusiai su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga (neįskaitant paveldotvarkos programų), skirtas valstybės biudžeto lėšas; 4) rengia nekilnojamojo kultūros paveldo paveldosaugos programas, organizuoja jų įgyvendinimą (neįskaitant paveldotvarkos programų). Šių programų ar jų dalių įgyvendinimą Departamentas gali pavesti kitoms biudžetinėms įstaigoms, kurių savininko teises ir pareigas jis įgyvendina; 5) organizuoja ir koordinuoja nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimą, atskleidimą ir stebėseną; 6) inicijuoja ir organizuoja kultūros paveldo objektų skelbimą valstybės saugomais, teikia siūlymus savivaldybės paveldosaugos padaliniams inicijuoti kultūros paveldo objektų skelbimą saugomais savivaldybės; 7) sudaro su valdytojais kultūros paveldo objektų apsaugos sutartis; 8); 9) parengia ir išduoda nacionalinio ir regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų apsaugos reglamentus; 10) teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims; 11) nagrinėja valdytojų skundus ir prašymus; 12) tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys; pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus; 13) teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus; 14) teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis; 15); 16) per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus; 17) organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių šio įstatymo reikalavimus, rengimą; 18) tikrina, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoja, ar nepažeidžiami šie teisės aktai; 19) kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai; 20) nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį; 21); 22) pagal savo kompetenciją atlieka ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjekto funkcijas, vadovaudamasis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu; 23) turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valdytojų, kitų fizinių ir juridinių asmenų informaciją apie kultūros paveldo objektus, apžiūrėti, fiksuoti ir tirti nekilnojamąsias kultūros vertybes ir nekilnojamuosius daiktus, kurie gali turėti vertingųjų savybių; 24) įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka surašo administracinių nusižengimų protokolus, nagrinėja jo įgaliojimų sričiai priskirtas administracinių nusižengimų bylas; 25) kreipiasi į teismą siekdamas apginti viešąjį interesą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, įstatymų nustatyta tvarka teikia ieškinius, prašymus, skundus teismui, teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai teikia duomenis apie fizinius asmenis, turinčius nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo vadovo kvalifikacijos atestatą ir įtariamus pažeidus šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus rengiant teritorijų planavimo dokumentus ar vadovaujant jų rengimui; 26) bendradarbiauja su atitinkamomis užsienio valstybių ir tarptautinėmis institucijomis; 27) kultūros ministro nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo kultūros kelių lygmenų nustatymo ir sertifikavimo procesą, išduoda kultūros kelių sertifikatus (išskyrus Europos Tarybos kultūros kelių sertifikatus), vykdo sertifikuotų kultūros kelių veiklos stebėseną; 28) atlieka kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas, vykdo kultūros ministro įsakymus. 11. Šio straipsnio 6 dalyje nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų (tyrėjų, projektuotojų, paveldosaugos ekspertų) atestavimo komisija ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisija atlieka joms jų nuostatuose priskirtas funkcijas, o jų narių darbas apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. 12. Kad valstybinis valdymas būtų racionalus ir būtų galima rengti nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos ir kitas apsaugos programas, kultūros ministro patvirtinta tvarka vykdoma stebėsena.
Analysis
The core of the Maišiagala project is not the funding agreement, but the boundary between visitor infrastructure and conservation works for a protected object.
The adaptation of the hillfort for visitors is not an ordinary public infrastructure project: every path and footbridge must be a heritage protection solution, not merely a construction element.

Core issue

The core of the Maišiagala project is not the funding agreement, but the boundary between visitor infrastructure and conservation works for a protected object. That boundary will be drawn under Articles 21, 22, 23 and 27 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage.

The factual premise is narrow: on 23 July 2026, a funding agreement was signed for the EUR 724,039.68 project “Adaptation of Maišiagala Hillfort for Visitors.”

  • Article 21 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage defines adaptation works as a set of works based on research.
  • Article 22 requires the object, its territory and protection zone to be managed in accordance with planning documents, protection regulations and heritage protection requirements.
  • Article 23 provides that programmes, projects, research, adaptation works and expert assessments must be carried out by certified specialists.
  • Article 27 permits management works to be financed from the funds of the manager, the State, the municipality, international funds and other sources.
Amount / termSignificance
Project valueEUR 724,039.68
EU fundsEUR 350,000
Co-financing fundsEUR 245,000
Municipal budgetEUR 129,039.68
Permit deadlineno later than within 1 month of submission of the project
Project completionby 2028-01-31

Legal assessment

Under Article 21, stairs, paths, access roads, a parking area, lighting, information boards and erosion management may fall within the logic of adaptation works. Such works are lawful only insofar as they reconcile the needs of the manager and the public while preserving the composition, scope and cultural value features of the property.

The adaptation of the hillfort for visitors is not an ordinary public infrastructure project: every path and footbridge must be a heritage protection solution, not merely a construction element.

  • Under Article 5(3), the municipality performs the immovable cultural heritage protection functions assigned to it by law.
  • Under Article 6(2), municipal institutions issue sets of design conditions, organise project coordination and issue permits for construction, reconstruction, repair or demolition.
  • Under Article 6(3), the municipal heritage protection unit inspects the condition of objects, provides information to the Department and may issue mandatory requirements.
  • Under Article 7(8), the Department may suspend works if they are carried out in breach of statutory requirements.

Under Article 11(1), a cultural heritage object is protected together with its territory, meaning that the project area cannot be assessed in parts. This also includes the outer bailey, the shoreline, boundary markers of the protected area and solutions affecting visitor flows.

Under Article 22(2), the territories and protection zones of cultural heritage objects are managed in accordance with standard or individual protection regulations. If the project solutions failed to comply with those requirements, the funding agreement itself would not create a right to commence works.

Under Article 6 of the amending law, design conditions and permits for heritage management works are issued in accordance with the procedure established by the Minister of Culture. The permit must be issued no later than one month from the date of submission of the project or corrected project.

Under Article 23, programmes and projects for adaptation works, invasive investigations, adaptation works and heritage protection expert assessments must be carried out by a certified specialist. Non-certified specialists may carry out only individual works, provided they are supervised by a responsible certified specialist.

The funding structure is consistent with Article 27(3), as management works may be financed from the manager’s funds, the municipal budget and international funds. Article 27(4) also allows municipal councils to approve programmes for awareness-raising, dissemination and revitalisation, as well as support procedures.

If the Description of the Procedure for Financing Heritage Management were applied, the application documents would have to clearly identify the name of the object and the value of the financial commitment in euros. Point 24.10 of the Description requires an approved project and a valid permit for conservation, restoration, repair or elimination of an emergency risk.

Consequences

In practical terms, this project is important for the municipality, contractors, designers, heritage supervision authorities and visitors. Its progress will depend not only on the funding agreement, but also on the coordination of heritage protection documentation.

There are three realistic scenarios.

  • The project is approved under Articles 22 and 23, the permit is issued within one month, and works begin in 2027.
  • The project is revised if heritage protection requirements restrict the solutions for paths, the footbridge, the parking area or lighting.
  • Works are suspended under Article 7(8) if, once implementation begins, requirements for the protection of immovable cultural heritage are breached.

Protection agreements under Article 16 may become an additional instrument if it is necessary to formalise visiting conditions, support for management works or the manager’s obligations. Such agreements are registered in the Real Estate Register, and the requirements transfer to any new manager.

Monitoring point: by the end of 2026, completion of the design works may be expected, followed by an approved heritage management works project and a permit issued within one month of submission.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — siauliai.lt
Šiauliai - Updated preliminary lists of unused land plots for 2026 🔗
Specialists from the Šiauliai City Municipality Administration annually identify and compile preliminary lists in accordance with the procedure for determining unused land plots in Šiauliai, approved by a 2019 municipal council decision…
Fact-check:
🟡 IncompleteNenaudojamiems privačios nuosavybės teise valdomus žemės sklypams taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas nuo žemės mokestinės vertės.
⚪ UnverifiedNenaudojamiems iš valstybės nuomojamus žemės sklypams taikomas 4 procentų žemės vertės nuomos mokesčio tarifas.
🟡 IncompleteJei žemės sklypo naudotojo nėra galimybės informuoti registruotu laišku, informacija skelbiama savivaldybės interneto svetainėje ir nuo skelbimo dienos laikoma tinkamai įteikta.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Informavimas apie šiame įstatyme nurodytas teritorijas, nustatomas ir (ar) nustatytas tenkinant viešąjį interesą 1. Kai šiame įstatyme nurodytų…
11 straipsnis. Informavimas apie šiame įstatyme nurodytas teritorijas, nustatomas ir (ar) nustatytas tenkinant viešąjį interesą 1. Kai šiame įstatyme nurodytų teritorijų planus, žemėlapius ir (ar) schemas tenkinant viešąjį interesą tvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija nerengiant teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto, informacija apie priimtą sprendimą nustatyti šiame įstatyme nurodytas teritorijas, likus ne mažiau kaip 20 darbo dienų iki planuojamo sprendimo ar kito dokumento dėl šių teritorijų planų, žemėlapių ir (ar) schemų patvirtinimo priėmimo dienos, turi būti paskelbta savivaldybės ir Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Sprendimo ar kito dokumento dėl šių teritorijų planų, žemėlapių ir (ar) schemų patvirtinimo projektas ar nuoroda, kur galima susipažinti su šiuo projektu, likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki sprendimo ar kito dokumento priėmimo dienos, turi būti paskelbtas viename iš nacionalinių ir viename iš vietinių laikraščių, jeigu toks leidžiamas numatomos nustatyti teritorijos vietoje, savivaldybės ir Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje nurodant nustatomas teritorijas ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas (išskyrus atvejus, kai šio sprendimo ar kito dokumento negalima skelbti dėl valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos). 2. Kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatytos tenkinant viešąjį interesą, asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios nustatytos šios teritorijos, vykdymu, o kai tokio nėra, – teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto organizatorius arba įstatymų ar ministro (pagal pavestas valdymo sritis) įgaliota institucija per 15 darbo dienų nuo teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto įsigaliojimo dienos raštu (siunčiant paštu, kai šiame įstatyme nurodytos teritorijos nustatomos teritorijų planavimo dokumentu ar žemės valdos projektu) arba per 15 darbo dienų nuo planų, žemėlapių ir (ar) schemų patvirtinimo dienos registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai (kai šių teritorijų planus, žemėlapius ir (ar) schemas tvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija), praneša žemės sklypo, kuriame numatoma taikyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniui, taip pat fiziniam ar juridiniam asmeniui arba kitai organizacijai ar jų padaliniams, naudojantiems žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) šioje nustatytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkams ar patikėtiniams jų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresu, nurodydamas konkrečias nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas (arba pateikia nuorodą, kur su jomis galima susipažinti) ir sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas ar žemės valdos projektas, arba sprendimą ar kitą dokumentą, kuriuo buvo patvirtintas atitinkamos teritorijos planas, žemėlapis ir (ar) schema. Tuo pačiu raštu informuojama apie teisę kreiptis į konkretų subjektą (nurodant jo pavadinimą, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinių kodą, buveinę, kontaktinius duomenis arba fizinio asmens vardą, pavardę, deklaruotą gyvenamąją vietą, kontaktinius duomenis) dėl šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytos kompensacijos sumokėjimo. Jeigu į šioje dalyje nurodytas teritorijas patenka gyvenamosios paskirties daugiabutis pastatas, apie šias nustatytas teritorijas ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas atitinkamai raštu ar registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, informuojama šio pastato savininkų bendrija ar kitas bendrojo naudojimo objektų valdytojas, kuris apie tai per 15 darbo dienų nuo šio raštu ar registruotu laišku gauto pranešimo gavimo dienos raštu praneša butų ir kitų patalpų savininkams. Šioje dalyje nenurodytus valstybinės arba savivaldybės žemės naudotojus apie konkrečias šiame įstatyme nurodytas teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir teisę kreiptis į konkretų subjektą dėl kompensacijos sumokėjimo atitinkamai šiame straipsnyje nurodyta tvarka informuoja valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis per 20 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos. 3. Jeigu registruoto laiško (kai šiame įstatyme nurodytų teritorijų planus, žemėlapius ir (ar) schemas tvirtina Vyriausybė, įstatymų ar Vyriausybės įgaliota institucija) nepavyksta įteikti, per 15 darbo dienų nuo šio laiško grąžinimo dienos informacija apie nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas, jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir konkretų subjektą, į kurį galėtų būti kreipiamasi dėl šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų kompensacijų sumokėjimo, viešai paskelbiama Vyriausybės, įstatymų ar Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje, viename iš nacionalinių ir viename iš vietinių laikraščių, jeigu toks leidžiamas šios nustatytos teritorijos vietoje. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: sprendimas ar kitas dokumentas, kuriuo buvo patvirtintas atitinkamos teritorijos planas, žemėlapis ir (ar) schema; žemės sklypo, kuriame numatoma taikyti šias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, unikalus numeris; adresas (savivaldybė, gyvenamoji vietovė, gatvė, numeris); specialiosios žemės naudojimo sąlygos, taikytinos nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje, arba nuoroda, kur su jomis galima susipažinti; konkretaus subjekto, į kurį galėtų būti kreipiamasi dėl šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų kompensacijų sumokėjimo, pavadinimas, juridinio asmens arba kitos organizacijos ar jų padalinių kodas, buveinė, kontaktiniai duomenys arba fizinio asmens vardas, pavardė, deklaruota gyvenamoji vieta, kontaktiniai duomenys. Kai ši informacija viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš vietinių laikraščių, kai toks leidžiamas nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos vietoje, yra laikoma, kad žemės savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniui, taip pat fiziniam ar juridiniam asmeniui arba kitai organizacijai ar jų padaliniams, naudojantiems žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto savininkui ar patikėtiniui apie šiame įstatyme nurodytas teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, o šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodytiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba kitoms organizacijoms ar jų padaliniams – apie teisę gauti šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytas kompensacijas pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. 4. Jeigu nežinoma žemės sklypo savininko, fizinio asmens, naudojančio žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančio Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto savininko ar patikėtinio gyvenamoji vieta, informacija apie šiame įstatyme nurodytas teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas žemės sklypui (jo daliai) paskelbiama šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Kai atitinkamų fizinių asmenų gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias sąlygas siunčiama į paskutinę žinomą tokio asmens gyvenamąją vietą. 5. Kai šiame įstatyme nurodyta teritorija buvo nustatyta tenkinant viešąjį interesą, informacija apie šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytuose dokumentuose nustatomą mažesnio, negu anksčiau nustatyta, dydžio tą pačią šiame įstatyme nurodytą teritoriją viešai paskelbiama šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu žemės sklypai nebepatenka į nustatytą sumažėjusią tą pačią šiame įstatyme nurodytą teritoriją (arba jų dalis, patenkanti į šią teritoriją, pasikeičia), šių žemės sklypų savininkai, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtiniai, taip pat fiziniai ar juridiniai asmenys arba kitos organizacijos ar jų padaliniai, naudojantys žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) šioje nustatytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai ar patikėtiniai apie tai informuojami šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka. Kai atitinkamų fizinių asmenų gyvenamoji vieta nežinoma, informacija apie teritorijas, nustatytas tenkinant viešąjį interesą, ir jose taikytinas specialiąsias sąlygas siunčiama į paskutinę žinomą tokio asmens gyvenamąją vietą.
Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 7, 8, 51, 53, 140, 141 straipsnių, 2 ir 4 priedų pakeitimo ir 142 straipsnio prip 6 straipsnis (statute)
3. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, dėl kurios turėjo būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, statybą…
3. Jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ūkinei ir (ar) kitokiai veiklai, dėl kurios turėjo būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, statybą leidžiantys dokumentai išduoti, projektai, kuriems įstatymų nustatytais atvejais tokie dokumentai neišduodami, suderinti ir ši veikla vykdoma, bet šiame įstatyme nurodytos teritorijos nenustatytos ir neįrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, jas nustato Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota institucija Vyriausybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka tvirtinamuose planuose, žemėlapiuose ir (ar) schemose. Šioms teritorijoms nustatyti žemės savininko, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinio sutikimas neprivalomas. Šioje dalyje nurodytos teritorijos nustatomos ir šio įstatymo (įstatymo redakcija iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje nurodyti pranešimai ir prašymai pateikiami iki 2022 m. gruodžio 31 d. šio įstatymo (įstatymo redakcija iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta tvarka arba, pateikus šio įstatymo (įstatymo redakcija iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą iki 2022 m. gruodžio 31 d., gali būti pateikiami šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti prašymai. Jeigu šioje dalyje nurodytos teritorijos buvo nustatytos, bet nebuvo įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir (ar) nustatomos po 2022 m. gruodžio 31 d., šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti prašymai pateikiami arba šioms teritorijoms įregistruoti reikalingi duomenys perduodami iki 2026 m. gruodžio 31 d. Pranešimus ir prašymus Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia asmuo, suinteresuotas ūkinės ir (ar) kitokios veiklos, dėl kurios turi būti nustatytos šiame įstatyme nurodytos teritorijos, vykdymu, o kai tokio nėra, – įstatymų ar atitinkamos srities ministro (pagal jam pavestas valdymo sritis) įgaliota institucija. Žemės savininkas, valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis, taip pat fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija ar jų padaliniai, naudojantys žemę pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį, ir (ar) nustatytoje šiame įstatyme nurodytoje teritorijoje esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų savininkai ar patikėtiniai apie nustatytas šioje dalyje nurodytas teritorijas ir jose taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, o asmenys, turintys teisę į kompensacijas, apie teisę kreiptis į konkretų subjektą dėl šios kompensacijos sumokėjimo informuojami šio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka. Šioje dalyje nurodytais atvejais žemės sklypo savininkui, valstybinės ar savivaldybės žemės sklypo patikėtiniui išmokamos kompensacijos, kurių dydis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą Vyriausybės nustatyta tvarka taikant masinį turto vertinimą. Šios kompensacijos nemokamos, kai dėl tų pačių ar skirtingų apribojimų taikymo buvo atlyginta, jeigu teritorija (jos dalis), dėl kurios nustatymo atsiradusių apribojimų taikymo buvo atlyginta, sutampa su naujai nustatyta šiame įstatyme nurodyta teritorija (jos dalimi), kai šiame įstatyme nurodyta teritorija nustatoma tik dėl šio žemės savininko naudai vykdomos veiklos, kitais įstatymų numatytais atvejais. Šios dalies nuostatos netaikomos nustatant sanitarinės apsaugos zonas.
Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 2, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 13 stra 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Pranešimų ir informacijos siuntimo, dokumentų pasirašymo tvarka 1. Šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimai ir informacija žemės…
16 straipsnis. Pranešimų ir informacijos siuntimo, dokumentų pasirašymo tvarka 1. Šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimai ir informacija žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams, susiję su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, siunčiami per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema). Jeigu asmens E. pristatymo sistemos elektroninio pristatymo dėžutė yra neaktyvi, pranešimas ar informacija jam siunčiami per E. pristatymo sistemą ir įteikiami registruotąja pašto siunta: 1) fizinių asmenų gyvenamosios ar kitos institucijai žinomos jų buvimo vietos adresu – žemės savininkui ir (ar) kitam žemės naudotojui asmeniškai arba kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių; 2) juridinių asmenų registruotos buveinės adresu ar kitu juridinio asmens nurodytu adresu – juridinio asmens vadovui, valdymo organams arba raštinės darbuotojui. 2. Pranešimo ar informacijos įteikimo diena laikoma kita darbo diena po jų išsiuntimo per E. pristatymo sistemą, kai elektroninio pristatymo dėžutė yra aktyvi, arba įteikimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims diena. 3. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytu pranešimu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas taip pat yra informuojami apie jų teisę dokumentus, prašymus ar informaciją teikti institucijai per E. pristatymo sistemą, juos pasirašius kvalifikuotu elektroniniu parašu, arba registruotąja pašto siunta. Žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas pasirenka informacijos teikimo ir gavimo būdą ir apie jį informuoja instituciją. Institucijos pranešimai ir informacija žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams, taip pat žemės savininkų ir (ar) kitų naudotojų dokumentai, prašymai ar informacija institucijai toliau teikiami jų pasirinktu būdu. Jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas informacijos teikimo ir gavimo būdo nepasirenka ir neinformuoja institucijos, jam informacija siunčiama registruotąja pašto siunta. 4. Kai žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas informuoja, kad dokumentus nori teikti ir gauti per E. pristatymo sistemą, institucija rengia oficialius elektroninius dokumentus, juos pasirašo kvalifikuotu elektroniniu parašu ir teikia žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams šiuo būdu. 5. Jeigu pranešimo nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo dienos, kai institucija įsitikina, kad pranešimo nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pranešimas įteikiamas viešo paskelbimo spaudoje būdu – pranešimo turinys viešai paskelbiamas žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. Tokiu atveju pranešimas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. 6. Kai žemės savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta nežinoma, institucija pranešimą viešai paskelbia žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. Jeigu visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas yra miręs ir yra žinomas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdinis, šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimas siunčiamas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdiniui šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas yra miręs ir nėra žinomas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdinis, institucija pranešimą viešai paskelbia žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. 7. Pranešimų siuntimo ir viešo paskelbimo išlaidas apmoka institucija, siunčianti pranešimą žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui.“
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that a 4 per cent rate “will be applied” to unused privately owned land plots is incomplete. The wording of Article 6 of the Law on Land Tax establishes a rate range from 0.01 to 4 per cent, and the municipal council may set several differentiated rates. It would be more precise to state that Šiauliai Municipal Council has chosen the maximum 4 per cent rate for this category where the plot remains classified as unused in the final list under the Procedure. The statement regarding service via the municipal website should also be narrower: under paragraph 8.8 of the Procedure, such service is not always permitted, but only where there is no possibility of informing the person by registered letter.

The Šiauliai lists are not merely public shaming: they constitute the formation of a tax criterion on which the 4 percent burden depends.
For an owner, the risk arising from the Šiauliai list begins not with the tax declaration, but with missing the 10 August window to prove that the plot does not bear the characteristics of non-use.

Core issue

The Šiauliai lists are not merely public shaming: they constitute the formation of a tax criterion on which the 4 percent burden depends. The dispute would be resolved under points 1, 8.1, 8.2, 8.8 and 15 of the Description of the Procedure for Identifying Unused Land Plots in Šiauliai City, points 44.3, 45, 46 and 58.3.3 of the Land Tax Administration Rules, and Article 9 of the Law on Public Administration. The factual scope of the news item is narrow: in 2026, the preliminary lists of unused privately owned and state-leased land plots in Šiauliai were updated.

  • Point 1 of the Description provides that the procedure regulates the conditions for compiling and amending both lists in Šiauliai City.
  • Point 8.1 of the Description requires that, by 20 June of the current year, land plots be identified, preliminary lists be compiled, and those lists be published.
  • Point 8.2 of the Description provides for notice to land users by 30 June of the current year.
  • Point 44.3 of the Land Tax Administration Rules permits the tax rate to be linked to the use or non-use of land.

Legal assessment

Under point 44.3 of the Land Tax Administration Rules, non-use includes failure to maintain land so that it is suitable for use according to its designated purpose, or complete non-use. The same provision also classifies as unused land those plots that have been recognised as such under a description approved by the municipal council. This means that the Šiauliai municipality’s list is not a decorative document, but a factual basis relevant to the tax administrator.

IssueApplicable rule
Publication of the preliminary listby 20 June 2026 under point 8.1 of the Description
Public disclosure of the preliminary draftby 1 August 2026 under point 8.1 of the Description
Request concerning non-compliance with the criteriaby 10 August 2026 under point 15 of the Description referred to in the news item
Review by the Working Groupby 15 August 2026 under point 15 of the Description referred to in the news item
Approval of the final listsby 25 August 2026
Transfer of data to the tax administratorby 25 September of the tax period under point 45 of the Rules

The land user’s principal procedural right at this stage is to submit, by 10 August 2026, a request concerning the plot’s non-compliance with the criteria set out in point 6 of the Description. The Working Group must consider such a request at a meeting no later than 15 August 2026. After assessing the lists submitted by the Working Group, the mayor or an authorised representative approves the final lists by 25 August 2026.

  • For the holder of a private plot, the consequence of inclusion in the list is a land tax rate of 4 percent of the taxable value.
  • For a lessee of state-owned land, the consequence of inclusion in the list is a land lease tax rate of 4 percent of the land value.
  • Under point 58.3.3 of the Rules, the taxable value of an unused plot is multiplied by the rate established by the municipal council for unused land.
  • Under point 46 of the Rules, where several rates are applicable, the rate most favourable to the taxpayer applies.

The issue of notification is not a formality here, because the ability to challenge preliminary inclusion in time depends on it. Point 8.8 of the Description allows public publication on the municipality’s website to be treated as proper service where it is impossible to notify the user by registered letter. This structure is reinforced by point 74.4 of the Land Tax Administration Rules, which also permits public publication in the field of tax declarations where service by other means is impossible. At the same time, Article 9 of the Law on Public Administration gives an item sent through the E. pristatymas system the same legal and evidentiary effect as a registered postal item.

For an owner, the risk arising from the Šiauliai list begins not with the tax declaration, but with missing the 10 August window to prove that the plot does not bear the characteristics of non-use. The sources provided contain no case law, so precedent analysis is not applicable.

Consequences

In practical terms, the most important point for the holder of a plot is not to challenge the 4 percent rate in the abstract, but to be removed from the final list before it is approved. If no request is submitted, or if the Working Group does not grant it, the mayor may approve the inclusion of the plot in the final 2026 list. Then, under point 45 of the Land Tax Administration Rules, the plots meeting the criteria must be submitted to the tax administrator, indicating their unique numbers.

  • For private plots, this will lead to land tax being calculated at the 4 percent rate.
  • For lessees of state-owned land, this will lead to a land lease tax rate of 4 percent of the land value.
  • If the municipal council does not apply relief to unused land, point 58.3.3 of the Rules permits it not to be taken into account.
  • If several rates compete, point 46 of the Rules protects the taxpayer through the rule requiring application of the most favourable rate.

Procedurally, the next expected steps are the Working Group’s examination of requests by 15 August 2026, the decision of the mayor or authorised representative by 25 August 2026, and the transfer of data to the tax administrator by 25 September.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LNK.LT
After Baby's Death, More and More Questions 🔗
After news spread of a painful family tragedy in which a baby died, prosecutors launched a pre-trial investigation. According to doctors, the two-month-old infant weighed less than two kilograms. Child rights protection specialists had…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 365 straipsnis (statute)
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas…
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo, kaip tai numatyta šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai…
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus. Vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Švietimo įstatyme, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose. 2. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. 3. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis: 1) kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą; 2) kad būtų sudarytos sąlygos vaikui iki 16 metų mokytis, parinkti dorinio ugdymo (tikybos ar etikos) programą savo vaikui iki 14 metų; 3) kad vaikui būtų suteikta informacija apie jo teises ir pagrindines laisves, pareigas ir atsakomybę; 4) vaiko pareigos ir atsakomybės ugdymu, vaiko parengimu savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. 4. Tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos išlieka, kai vaiką laikinai prižiūri kiti asmenys šio įstatymo 364 straipsnyje nustatytais atvejais. 5. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo ir gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausyti dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu. Kai vaiko teisių apsaugos institucijos renka bet kokius su vaiku ar jo šeima susijusius duomenis, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą informuojami apie asmens duomenų rinkimą, išskyrus atvejus, kai toks informacijos pateikimas prieštarauja vaiko interesams arba nėra įmanomas dėl kitų objektyvių priežasčių. 6. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių jie neišsprendžia bendru sutarimu, pirmiausia turi spręsti pasinaudodami savivaldybės organizuojamu ir teikiamu pirminės teisinės pagalbos teikimu. Jeigu kyla teisinis ginčas dėl vaiko tarp vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, tokį ginčą jie privalo siekti išspręsti pasinaudodami Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) numatytu valstybės užtikrinamu neteisminiu taikinamuoju tarpininkavimu. 7. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, priimdami bet kokį su vaiku susijusį sprendimą, vadovaujasi tuo, kas vaikui yra geriausia, prieš tai išklausę vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgę, įvertindami vaiko amžių ir brandą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. 8. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų, taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 minučių trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus asmenimis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs esamoje situacijoje juo pasirūpinti. 9. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. 10. Vaiko tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 56 straipsnio papildymo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 56 straipsnio papildymas Papildyti 56 straipsnį 3 dalimi: „3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip…
1 straipsnis. 56 straipsnio papildymas Papildyti 56 straipsnį 3 dalimi: „3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.“
Analysis
The core of this investigation is not the genetic diagnosis, but whether the parents’ decisions failed to avert, in time, a danger to the infant’s life.
A general description of the family, home births, or a different educational choice is not, under the cited provisions, in itself a ground for removal.

Core issue

The axis of this case is not an assessment of the family’s way of life, but the boundary between parents’ primary right to raise their child and the State’s duty to respond to a threat to health. Criminal liability will depend on whether the delay in obtaining medical assistance can be classified as abuse of duties, rather than merely as atypical parenting choices. News fact: in late July 2026, following the death of a two-month-old infant, the prosecutor’s office opened a pre-trial investigation into suspected abuse of parental rights or duties. The applicable provisions are as follows:

  • Article 163 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: abuse of parental rights or duties where a child is physically or psychologically crushed, left unattended for a prolonged period, or subjected to similarly cruel treatment.
  • Article 158 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: abandonment of a young child without necessary care, where the purpose is to get rid of the child.
  • Article 31 of the Law of the Republic of Lithuania on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child: the parents’ right and duty to care for the child’s health, safe environment and development.
  • Articles 29, 56 and 365 of the Law of the Republic of Lithuania on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child: notification of a possible violation of a child’s rights, liability, and the procedure for taking a child into care.
ProvisionPossible consequence
Article 163 of the Criminal Codea fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Article 158 of the Criminal Codecommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years

Legal assessment

Under Article 31(2) and (3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents are obliged not only to raise and maintain the child, but also to care for the child’s health. This means that a congenital illness does not remove the duty to respond to a life-threatening condition. The core of this investigation is not the genetic diagnosis, but whether the parents’ decisions failed to avert, in time, a danger to the infant’s life.

Under Article 163 of the Criminal Code, the prosecutor’s office will need to assess the following elements:

  • whether the parents had legal duties in respect of the child;
  • whether those duties were abused or not performed in the form of cruel treatment;
  • whether the abandonment without care, or similar conduct, was sufficiently serious to trigger criminal liability;
  • whether the actual delay in seeking assistance is connected with the infant’s life-threatening condition.

Article 158 of the Criminal Code would be a narrower provision in this situation, because it requires the purpose of getting rid of a young child who is unable to care for himself or herself. On the facts presented, the investigation appears to be directed not at an intention to get rid of the child, but at possible non-performance of duties in relation to medical assistance. The prosecutor’s office’s reliance on Article 163 of the Criminal Code therefore more accurately reflects the publicly stated direction of the investigation.

The suspicions of medical professionals are legally significant through Article 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. Under that provision, a person who has substantiated information about a child who may require assistance must notify the police or the Service. The actions of employees of a healthcare institution may also be assessed under Article 29(5), if questions were raised regarding the performance of duties while the child was under their care.

Taking a child from the family is a separate procedure, not a substitute for a criminal charge. Under Article 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, a child is taken immediately where parents abuse their authority and there is a real threat to the child’s health or life. Under Article 365(1), removal is possible once a need for child protection has been established, where it is not possible to ensure a safe environment and a real danger remains.

The duties of the institutions at this stage are specific:

  • The Service assesses the real danger to each child, not the unusual nature of the family’s way of life.
  • The police may participate where, under Article 56(3), the child is taken with police involvement.
  • Under Article 365(2), the parents have the right to participate during the taking of the child, if this is consistent with the child’s interests.
  • If the parents do not participate for objective reasons, the Service must notify them on the same day.

Consequences

The first scenario is that the investigation under Article 163 of the Criminal Code confirms that the delay or neglect reached the threshold of criminal liability. In that case, the practical risk for the parents is a sanction of up to 5 years’ imprisonment, although the article also permits more lenient penalties.

The second scenario is that criminal liability does not arise, but under Article 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the possibility of civil or administrative measures remains in relation to the protection of the other children.

The third scenario is that the Service decides on the removal of six children under Article 365, but a real threat must be assessed in respect of each child. A general description of the family, home births, or a different educational choice is not, under the cited provisions, in itself a ground for removal.

The practical issue will be the quality of the evidence: whether there is a danger to physical or psychological safety capable of causing significant harm or threatening life. This case is practically important for three groups of addressees. For the parents, it determines the risk of criminal liability and removal of the children. For the Service, it establishes the duty to substantiate a real threat, rather than rely on social atypicality. For medical professionals and other institutions, it recalls the duty under Article 29(3) to report a child who may require assistance.

The next procedural point to monitor is the decision in the pre-trial investigation under Article 163 of the Criminal Code and the Service’s document concerning the children’s need for protection and possible removal, of which the parents must be notified on the same day.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The excerpts provided do not identify a specific political initiator; the regulation is based on the implementation of an EU directive and the recommendations of the UN Committee on the Rights of the Child. The aim was to strengthen the child rights protection system, ensure effective assistance for the child and the family, and provide protection from violence, sexual exploitation, and harmful environments. The principal argument was the need to move towards a more consistent system of prevention and intervention, while no clear objections are recorded in the excerpts provided.

📄 Original — Lrytas
Prosecutor General’s Office issues statement on case that shocked Lithuania involving a dead infant and parents who raised suspicions 🔗
Prosecutors said Friday that a pre-trial investigation was opened after assessing information submitted by the State Child Rights Protection and Adoption Service and determining that all possible and necessary steps must be taken to gather…
Fact-check:
⚪ UnverifiedTyrimą atliekant bus vertinama, ar įtariamas tėvų delsimas kreiptis medicininės pagalbos galėjo turėti įtakos vaiko gyvybei pavojingos būklės atsiradimui
✅ ConfirmedSprendimas paimti vaikus iš šeimos reikalija teismo patvirtinimo ir leidimo
🟡 IncompleteVaiko teisių apsaugos tarnyba gali pakeisti sprendimą paimti vaikus, jei tėvai nuspręs bendradarbiauti su specialistais
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 132 straipsnis (statute)
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas…
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 144 straipsnis (statute)
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo…
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 158 straipsnis (statute)
158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros…
158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros norėdamas juo atsikratyti, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Analysis

⚠ Correction. The statement that the child rights protection authority may reverse a decision to remove the children if the parents cooperate with specialists is too narrow. The wording of Government Resolution No. 405 cited links return to the parents having changed their inappropriate conduct and to the absence of any continuing real threat to the child’s safety, health, or life. Social risk factors must also no longer remain. It would be more accurate to state that cooperation may be relevant only insofar as it translates into a verified change in conduct and the elimination of risk.

A family’s decision to wait becomes a criminal law issue when the child’s life is at risk and assistance is objectively available.
Under the provisions presented, the aspect of removing six children is primarily relevant to protection, not culpability.

Core issue

The core of this case is not merely the fact of the parents’ delay, but the causal link between the failure to discharge the duty of care and the child’s life-threatening condition.

It will be assessed under Article 132 and Article 144 of the Criminal Code, as well as by reference to the content of the duty of child care under Article 31 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. The news fact is narrow: following information from the State Child Rights Protection and Adoption Service, the police decision of 15 July 2026 refusing to open an investigation was annulled.

The legal direction of the investigation is twofold: whether the omission may have caused the death, and whether the persons who had a duty of care were able to provide assistance.

  • Article 132(1) of the Criminal Code provides for liability for negligent deprivation of life, punishable by arrest or imprisonment for up to four years.
  • Article 144 of the Criminal Code applies to a person who, having a duty to care for the victim, failed to provide assistance when there was a threat to life.
  • Article 31(2) and (3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child imposes on parents the duty to supervise the child and care for the child’s health.

Legal assessment

Parental liability in this situation would be based not on formal kinship status, but on a specific duty to act during a child’s health crisis.

Where parents have a duty to care for a child, a delay in seeking assistance may become an issue under Article 144 of the Criminal Code.

If it is established that the delay causally contributed to the death, the focus of the investigation shifts to Article 132(1) of the Criminal Code.

A family’s decision to wait becomes a criminal law issue when the child’s life is at risk and assistance is objectively available.

ProvisionConduct AssessedPossible Sanction
Article 132(1) CCNegligent deprivation of lifeArrest or imprisonment for up to 4 years
Article 144 CCFailure to provide assistance where there is a duty of careCommunity service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 163 CCAbuse of parental duties through cruel treatment of a childFine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Article 158 CCLeaving a young child without necessary care with the intent to abandon the childCommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years

Article 158 of the Criminal Code would be narrower here, because the facts presented concern the assessment of a delay in providing medical assistance, not an intent to abandon the child.

Article 163 of the Criminal Code could be relevant only if the data indicated abuse of parental duties by physically or psychologically breaking down the child, leaving the child without care for an extended period, or engaging in similarly cruel conduct.

Article 139 of the Criminal Code concerns minor impairment of health caused by negligence; therefore, in the case of a deceased infant, the principal provision on the facts presented is Article 132 of the Criminal Code.

Article 93 of the Criminal Code regulates exemption from liability for a minor offender only, and therefore, on the reported facts, it has no independent role.

Institutional action is based on the duty to protect the child, not solely on the logic of criminal prosecution.

  • Under Article 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, where there is substantiated information about a child who may have suffered from a criminal offence, the police and the State Child Rights Protection and Adoption Service must be notified.
  • Under Article 35(1)(2), employees of institutions who have substantiated information about a criminal offence possibly committed against a child must immediately inform the police and the State Child Rights Protection and Adoption Service.
  • Under Article 29(6), comprehensive assistance required by a child who may have suffered harm and by the child’s legal representatives must begin to be provided immediately.

Government Resolution No. 87 of 4 February 2015 concerning the draft of Article 281 of the Criminal Code states that, in practice, Article 144 of the Criminal Code also covers situations where the failure to provide assistance is assessed after the danger was caused by the person himself or herself.

This source is significant in this situation because Article 144 of the Criminal Code is not merely a provision concerning a passive bystander.

It is also applicable to a person whose prior conduct or duty of care creates a duty to act at a life-threatening moment.

Consequences

The first realistic scenario is termination of the investigation if procedural steps disprove a medical link between the delay and the death.

The second scenario is concentration of the suspicions on Article 144 of the Criminal Code, if a threat to life, a duty of care, the ability to assist, and a failure to provide assistance are established.

The third scenario is classification under Article 132(1) of the Criminal Code, if the evidence confirms negligent deprivation of life.

Under the provisions presented, the aspect of removing six children is primarily relevant to protection, not culpability.

It shows that the actions of the State Child Rights Protection and Adoption Service are linked to the duty to respond to a possible violation of children’s rights under Articles 29 and 35 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.

In practical terms, this matters for the parents, the remaining children, the State Child Rights Protection and Adoption Service, and the prosecutor’s office, because a single factual sequence may have both protective and criminal consequences.

The next expected step is the outcome of the procedural actions of the Vilnius County Police and the decision of the Vilnius Regional Prosecutor’s Office regarding suspicions under a specific provision of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The persons who initiated the regulation are not clearly identified in the related document excerpts provided. The proposal sought to fill a gap in the Criminal Code and to criminalise public threats to kill or cause serious bodily harm, calls to commit such acts, or incitement to violence through the mass media. The main argument was that such dangerous conduct had previously not been expressly punishable, and therefore the inevitability of liability was not ensured; the other documents submitted are essentially unrelated to this subject.

📄 Original — Vakarų ekspresas
Drunken “machine operator” stared straight ahead in the yard: good thing he wasn’t driving a tractor 🔗
A heavily intoxicated Klaipėda man went out to his car instead of going to sleep, and his late-Thursday adventure ended badly when police were called to a minor crash on Mechanizacijos Street; the middle-aged driver had time to reflect on…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 282 straipsnis (statute)
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo…
282 straipsnis. Transporto saugumo sutrikdymas 1. Tas, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai panaudojo valdomą ar nevaldomą objektą, judantį oru, žeme ar vandeniu, ir dėl to kilo reali grėsmė žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba buvo sutrikdytas saugus transporto eismas, arba padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata arba buvo padaryta labai didelė turtinė žala, arba atsirado kitokių sunkių padarinių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 5. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 1 dalį tik tais atvejais, kai joje numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 6. Už šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
In this case, the “metal-only” incident does not change the core issue: criminality arises from being behind the wheel at 2.91 per mille, not from the damaged Opel.
The courtyard setting does not negate the offence under this classification, because Article 2811(1) of the Criminal Code links liability to driving, not to a specific category of road.

Core issue

In this situation, 2.91 per mille does not aggravate an administrative offence; rather, it moves the conduct into the sphere of criminal law under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The precise issue is not the minor nature of the accident, but whether the person drove a motor vehicle while having a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more. The relevant factual point here is narrow: in a courtyard, a BMW struck an Opel, and the driver was found to have 2.91 per mille. The legal assessment is based primarily on the following provisions:

  • Article 2811(1) of the Criminal Code: driving with 1.51 per mille or more is punishable by a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.
  • Article 19(1) of the Criminal Code: intoxication from alcohol does not exempt a person from criminal liability.
  • Article 281(2) of the Criminal Code would be relevant only if minor bodily harm or major property damage resulted from drink-driving. | Provision | Threshold or consequence | Sanction |
Article 2811(1) CC1.51 per mille or morefine, arrest, or imprisonment for up to 1 year
Article 427(1) ANC0.41-1.5 per mille, repeatedlyEUR 1,000-1,500 for the driver
Article 427(2) ANCfor an offence under paragraph 1disqualification from driving for 3-5 years
Article 281(2) CCintoxication and minor bodily harm or major property damageimprisonment for up to 3 years

Legal assessment

On the facts provided, the BMW is a motor vehicle, so the fact of driving and the 2.91 per mille reading are sufficient. The courtyard setting does not negate the offence under this classification, because Article 2811(1) of the Criminal Code links liability to driving, not to a specific category of road. A reading of 2.91 per mille is almost twice the threshold for criminal liability, so the administrative 0.41-1.5 per mille framework under Article 427(1) of the ANC is no longer sufficient here. In this case, the “metal-only” incident does not change the core issue: criminality arises from being behind the wheel at 2.91 per mille, not from the damaged Opel. If the investigation established minor bodily harm or major property damage, the axis of classification could shift to Article 281(2) of the Criminal Code. If serious bodily harm were established, Article 281(4) of the Criminal Code would become relevant, providing for imprisonment for up to six years. The driver’s obligations and procedural risk under the cited provisions are as follows:

  • under Article 19(1) of the Criminal Code, he cannot rely on voluntary intoxication as a ground for exemption from liability;
  • under Article 98 of the Code of Criminal Procedure, participants in the proceedings may submit items and documents relevant to the investigation;
  • under Article 163(1) of the Code of Criminal Procedure, failure to comply with lawful instructions of officials, the prosecutor, or the court may result in a fine of up to 30 MSLs;
  • under Article 163(3) of the Code of Criminal Procedure, a prosecutor’s decision imposing a fine may be appealed within 10 days;
  • under Article 163(4) of the Code of Criminal Procedure, an order of the pre-trial investigation judge or court imposing a fine or arrest may be appealed within 7 days. The competence of the police in practical management of the incident is apparent from the rules on handling the vehicle.

Under paragraph 6 of the amendment to the order of the Commissioner General of Police, where a person drove while intoxicated, the officer may suggest that the owner allow the vehicle to be driven by a sober person who holds the right to drive. Under subparagraph 6.2, if no such person is present or that person refuses to drive, it may be suggested that another sober person holding the right to drive be called.

Consequences

The first realistic scenario is a case under Article 2811(1) of the Criminal Code, where the court chooses between a fine, arrest, and imprisonment for up to one year. This is practically important for the driver because criminal liability entails the risk of a criminal record, which is also mentioned in the report. It is also important for the transport sector because, in the list of infringements, Article 2811 of the Criminal Code is assigned to the road traffic field and is connected with the assessment of impeccable reputation. The second scenario would depend on clarification of the damage and health consequences. If the damage to the Opel remains purely property-related without classification as major damage, the cited parts of Article 281 of the Criminal Code will not take over the centre of the case. If the consequences under Article 281(2) of the Criminal Code arose, the upper limit of the sanction would increase to three years’ imprisonment. The third scenario is procedural: the investigation will collect breathalyser data, the circumstances of the incident, data on damage to the vehicles, and other documents under Article 98 of the Code of Criminal Procedure. The next relevant issue will be whether the suspect complies with lawful procedural instructions, because Article 163 of the Code of Criminal Procedure permits the application of monetary coercive measures. The nearest monitoring point is the procedural decision in the pre-trial investigation on classification under Article 2811(1) of the Criminal Code; appeals relating to fines for failure to comply with procedural instructions are subject to 10-day or 7-day time limits.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Kauno miesto savivaldybė
Construction of football and rugby arena begins in Aleksotas 🔗
Kaunas is starting construction of a universal football and rugby arena in Aleksotas, near the intersection of Europos Prospektas and Veiverių Street. The work will be carried out by Infes, the company that won the public construction…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymas 18 straipsnis (statute)
Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar…
Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys teisę užsiimti šia veikla; 2) Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti atitinkama veikla; 3) statybos inžinierius. 2. Būti ypatingųjų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla. Šis reikalavimas netaikomas ypatingųjų statinių paprastojo remonto atveju. 3.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1)…
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys teisę užsiimti šia veikla; 2) Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti atitinkama veikla; 3) statybos inžinierius. 2. Būti ypatingųjų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla. Šis reikalavimas netaikomas ypatingųjų statinių paprastojo remonto atveju. 3. Ypatingojo statinio statybos rangovas turi atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus: 1) neturi būti pradėtas bankroto procesas (šią informaciją patikrina Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga), kreiptasi į teismą dėl kvalifikacijos atestato galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo ar kitokio apribojimo; 2) darbams turi vadovauti aplinkos ministro nustatyta tvarka atestuoti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovai, dirbantys pagal darbo sutartį ypatingojo statinio statybos vadovas ir (ar) ypatingojo statinio specialiųjų statybos darbų vadovai pagrindiniams specialiesiems statybos darbams; 3) privalo turėti vykdomo darbo srities darbuotojų; 4) turi būti įdiegęs kokybės vadybos sistemą; 5) privalo turėti nustatyta tvarka patvirtintas ir galiojančias įmonės statybos taisykles vykdomiems darbams atlikti; 6) rangovas, siekiantis turėti teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, privalo turėti ne mažesnę kaip 2 metų veiklos patirtį statybos srityje, kiti rangovai – ne mažesnę kaip vienų metų veiklos patirtį statybos srityje. Rangovas atitinka veiklos patirties statybos srityje reikalavimą, jeigu jam po reorganizavimo perėjo rangovo, kuris iki reorganizavimo atitiko šį reikalavimą, teisės ir pareigos. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams taikomą kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 5. Būti branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovais gali juridiniai asmenys, turintys teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovu. Branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką, suderinusi su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija, nustato Vyriausybės įgaliota institucija, laikydamasi šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 6. Būti ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovu gali juridiniai asmenys, turintys teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovu. Ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto kvalifikacijos atestato ir teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 7. Rangovas privalo: 1) Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą; 2) pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas (užsakovas) pateikė statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas) ir statinio projektą, šio įstatymo nustatyta tvarka pranešė apie statybos pradžią ir pagal aktą perdavė statybvietę (o rangovas ją priėmė); 3) vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, statybos taisykles (statybos taisyklės pateikiamos statytojui (užsakovui) prieš pradedant statybos darbus), taip pat aplinkos ministro nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą (jeigu randama statinio projekto ar statybos darbų technologijos projekto ir statybos taisyklių neatitikimų ar prieštaravimų, turi būti vadovaujamasi statinio projektu ar statybos darbų technologijos projektu), vadovautis teisės aktais, vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuosius nurodymus, statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytus reikalavimus, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios) priežiūros vadovų nurodymus; 4) aplinkos ministro nustatytais atvejais ir tvarka įrengti prie statybos sklypo (statybvietės) stendą su informacija apie statomą statinį; 5) užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje; 6) įforminti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytus statinio statybos dokumentus ir perduoti juos statytojui (užsakovui) (jeigu šiuos dokumentus rangovas praranda, jis turi savo lėšomis juos atkurti); atlikti konstrukcijų tyrimus ir atidengti paslėptas konstrukcijas ir paslėptus darbus; 7) leisti statybos valstybinės priežiūros pareigūnams bei statytojo (užsakovo) ir statinio projektuotojo įgaliotiems asmenims, kai tai susiję su jų pareigų vykdymu, netrukdomiems patekti į statybvietes, statomus (rekonstruojamus, remontuojamus) ar griaunamus statinius (juose esančius butus) ir šių asmenų reikalavimu pateikti visus statybos dokumentus; 8) jeigu vykdant statybos darbus pasitelkiami kiti rangovai (subrangovai), pranešti apie juos Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ arba įrašant į elektroninį statybos darbų žurnalą, jeigu yra jame esančių duomenų sąsajos su Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ (vienoje statybvietėje taikomas tik vienas pranešimo būdas). 8. Rangovas turi teisę: 1) konkurso tvarka arba savo nuožiūra pasirinkti subrangovus, jeigu to nedraudžia statybos rangos sutartis; 2) gauti iš statytojo (užsakovo) šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą, statinio tyrimų dokumentus, statinio projektą, prisijungimo sąlygas, specialiuosius reikalavimus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų statybos produktų dokumentus, kuriuos rengia ir išduoda statybos produktų gamintojas pagal šių produktų teikimo Lietuvos Respublikos rinkai ar tiekimo jai reikalavimus nustatančius teisės aktus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus ir kitą informaciją, reikalingą rangos sutarties sąlygoms vykdyti; 3) atlikti kitų statybos dalyvių funkcijas, išskyrus statytojo (užsakovo) pareigą paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, paties statomo statinio statybos techninę priežiūrą ir šio statinio projekto bei šio statinio ekspertizę. 9. Jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo. Kai statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo ir vykdo statybą ūkio būdu, jo, kaip statytojo (užsakovo), darbo jėga laikytina jo ir jo artimų asmenų, kurie suprantami taip, kaip apibrėžiami Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme, darbo jėga. 91. Kai statyba vykdoma rangos būdu, statytojas (užsakovas) privalo paskirti vieną už visų statinių statybą atsakingą rangovą, kuris turi atitikti šiame įstatyme nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir vykdyti šiame straipsnyje nustatytas rangovo pareigas. Jeigu statybos rangos sutartyje nenustatyta kitaip, rangovas (generalinis rangovas) savo prievolėms įvykdyti turi teisę pasitekti kitus rangovus (subrangovus). 10. Rangovas turi ir kitų teisių bei pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. 11. Už šiame straipsnyje nurodytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą rangovas atsako šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1)…
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys teisę užsiimti šia veikla; 2) Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti atitinkama veikla; 3) statybos inžinierius. 2. Būti ypatingųjų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla. Šis reikalavimas netaikomas ypatingųjų statinių paprastojo remonto atveju. 3. Ypatingojo statinio statybos rangovas turi atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus: 1) neturi būti pradėtas bankroto procesas (šią informaciją patikrina valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras), kreiptasi į teismą dėl kvalifikacijos atestato galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo ar kitokio apribojimo; 2) darbams turi vadovauti aplinkos ministro nustatyta tvarka atestuoti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovai, dirbantys pagal darbo sutartį ypatingojo statinio statybos vadovas ir (ar) ypatingojo statinio specialiųjų statybos darbų vadovai pagrindiniams specialiesiems statybos darbams; 3) privalo turėti vykdomo darbo srities darbuotojų; 4) turi būti įdiegęs kokybės vadybos sistemą; 5) privalo turėti nustatyta tvarka patvirtintas ir galiojančias įmonės statybos taisykles vykdomiems darbams atlikti; 6) rangovas, siekiantis turėti teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, privalo turėti ne mažesnę kaip 2 metų veiklos patirtį statybos srityje, kiti rangovai – ne mažesnę kaip vienų metų veiklos patirtį statybos srityje. Rangovas atitinka veiklos patirties statybos srityje reikalavimą, jeigu jam po reorganizavimo perėjo rangovo, kuris iki reorganizavimo atitiko šį reikalavimą, teisės ir pareigos. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams taikomą kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras. 5. Branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką, suderinusi su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija, nustato Vyriausybės įgaliota institucija, laikydamasi šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. 6. Ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto kvalifikacijos atestato ir teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras. 7. Rangovas privalo: 1) Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą; 2) pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas (užsakovas) pateikė statybą leidžiantį dokumentą bei statinio projektą ir pagal aktą perdavė statybvietę (o rangovas ją priėmė); 3) vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, statybos taisykles (statybos taisyklės pateikiamos statytojui (užsakovui) prieš pradedant statybos darbus), taip pat aplinkos ministro nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą (jeigu randama statinio projekto ar statybos darbų technologijos projekto ir statybos taisyklių neatitikimų ar prieštaravimų, turi būti vadovaujamasi statinio projektu ar statybos darbų technologijos projektu), vadovautis teisės aktais, vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuosius nurodymus, statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytus reikalavimus, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios) priežiūros vadovų nurodymus; 4) aplinkos ministro nustatytais atvejais ir tvarka įrengti prie statybos sklypo (statybvietės) stendą su informacija apie statomą statinį; 5) užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje; 6) įforminti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytus statinio statybos dokumentus ir perduoti juos statytojui (užsakovui) (jeigu šiuos dokumentus rangovas praranda, jis turi savo lėšomis juos atkurti); atlikti konstrukcijų tyrimus ir atidengti paslėptas konstrukcijas ir paslėptus darbus; 7) leisti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnams bei statytojo (užsakovo) ir statinio projektuotojo įgaliotiems asmenims, kai tai susiję su jų pareigų vykdymu, netrukdomiems patekti į statybvietes, statomus (rekonstruojamus, remontuojamus) ar griaunamus statinius (juose esančius butus) ir šių asmenų reikalavimu pateikti visus statybos dokumentus. 8. Rangovas turi teisę: 1) konkurso tvarka arba savo nuožiūra pasirinkti subrangovus, jeigu to nedraudžia statybos rangos sutartis; 2) gauti iš statytojo (užsakovo) šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą, statinio tyrimų dokumentus, statinio projektą, prisijungimo sąlygas, specialiuosius reikalavimus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų statybos produktų dokumentus, kuriuos rengia ir išduoda statybos produktų gamintojas pagal šių produktų teikimo Lietuvos Respublikos rinkai ar tiekimo jai reikalavimus nustatančius teisės aktus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus ir kitą informaciją, reikalingą rangos sutarties sąlygoms vykdyti; 3) atlikti kitų statybos dalyvių funkcijas, išskyrus paties statomo statinio statybos techninę priežiūrą ir šio statinio projekto bei šio statinio ekspertizę. 9. Jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu jis yra fizinis asmuo, kuris pagal šio įstatymo reikalavimus turi teisę vadovauti statybai. 10. Rangovas turi ir kitų teisių bei pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. 11. Už šiame straipsnyje nurodytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą rangovas atsako šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.
Analysis
A public tender for a sports arena is not a legal formality: it is the principal safeguard ensuring that a 16,000 sq. m facility is not constructed pursuant to a closed arrangement between the client and the contractor.
The legality of construction completion will not end with the physical erection of the building.

Core issue

The core of this project is not the arena itself, but the public works procurement and construction contracting chain through to lawful completion. It will be assessed under Articles 16, 17, 51 and 93 of the Law on Public Procurement, Article 6.681 of the Civil Code, Article 8 of the Law on Municipal Infrastructure Development, and Article 2(71) of the Law on Construction. The news item is legally significant insofar as Kaunas announced the commencement of works in Aleksotas by UAB “Infes”, the winner of the public works tender. Under Article 6.681(1) of the Civil Code, the contractor must construct the structure or perform the works in accordance with the client’s assignment within the term set by the contract. The client, under the same provision, must create the conditions necessary for the contractor to perform the works, accept the result, and pay the agreed price. Under Article 17(1) of the Law on Public Procurement, procurement must comply with the principles of equal treatment, non-discrimination, mutual recognition, proportionality, and transparency.

Legal assessment

Because the matter concerns a public works tender and the construction of sports-purpose infrastructure, the legal axis of the procurement is the compliance of the tender conditions, supplier verification, and contract performance. Under Article 16(1)(1) of the Law on Public Procurement, the requirements of the Law apply to works contracts directly subsidised by contracting authorities by more than 50 per cent where the contracts cover construction works for sports, recreational and leisure infrastructure.

ElementSize or term indicated in the source
Building area16,000 sq. m
Plot area3.23 ha
Pitch105 m x 68 m
Stands1,000 seats
Car parkapproximately 185 spaces
Completion of constructionplanned within 2 years
Annual report of the Public Procurement Officewithin 4 months after the end of the calendar year

In this context, the contracting authority’s duty is not merely to announce the winner formally. It must demonstrate that funds are used rationally under Article 17(2)(1) of the Law on Public Procurement. A public tender for a sports arena is not a legal formality: it is the principal safeguard ensuring that a 16,000 sq. m facility is not constructed pursuant to a closed arrangement between the client and the contractor. Supplier verification likewise cannot be replaced by general confidence in the contractor, because Article 51(1) of the Law on Public Procurement requires supporting documents concerning grounds for exclusion, qualification, and management standards. Where the absence of grounds for exclusion is being verified, Article 51(2) of the Law on Public Procurement provides that a court document, a document from the Centre of Registers, or a document from another competent authority is accepted as sufficient evidence. Where a supplier relies on the capacities of other economic operators, Article 51(1) of the Law on Public Procurement requires measures confirming the availability of those resources. If the procurement were subsidised by more than 50 per cent, Article 16(2) of the Law on Public Procurement would require the contracting authority to ensure application of the Law even where the procurement is carried out by another entity.

The construction relationship with UAB “Infes” falls within the scope of a construction contract under Article 6.681(2) of the Civil Code, because it concerns the construction of a structure and other construction works. Accordingly, the contractor’s undertaking to prepare the working design, set up the construction site, and prepare the territory must be read through the contractual term, price, and result of the works. The municipal infrastructure issue arises from the scale of the facility, the car park, and the connections required for use. Under Article 8(1) of the Law on Municipal Infrastructure Development, an infrastructure development agreement is concluded before the issuance of the construction permitting document or, where such a document is not required, before notification of the commencement of construction or before the commencement of works. The standard conditions under the regulation set out in Article 8 of the Law on Municipal Infrastructure Development must provide rules for the entry into force, amendment, and termination of the agreement. They must also describe the conditions for the design, coordination, construction, or installation of the infrastructure. A mechanism must be established for compensation, payment of contributions, allocation of risks, and transfer to managers without consideration.

The legality of construction completion will not end with the physical erection of the building. Under Article 2(71) of the Law on Construction, approval of a declaration of construction completion means expert approval of the developer’s declaration that the structure complies with the design, normative construction technical documents, documents relating to the safety and purpose of the structure, and other legal acts.

Consequences

The first realistic scenario is smooth contract performance: the working design component is prepared, the construction site is set up, derelict structures are demolished, and construction is completed within the two-year period stated in the news item. The second scenario is a dispute concerning the price of the works, deadlines, or variations, because the essence of a construction contract under Article 6.681(1) of the Civil Code is linked to the term, the assignment, and the agreed price. The third scenario concerns public procurement supervision. Under Article 93(5) of the Law on Public Procurement, the Public Procurement Office adopts decisions independently and impartially, meaning that issues relating to procurement documents or supplier verification may become the subject of a separate assessment.

In practical terms, this matters to the municipality, the contractor, the sports community, and suppliers that participated or could have participated in the tender. For the municipality, the most important point is to maintain a document-based chain of procurement and contract performance, because the facility comprises a 16,000 sq. m building, stands with 1,000 seats, and a car park of approximately 185 spaces. For the contractor, the most important point is to perform the contractual term and deliver the agreed result, because the client’s obligation to pay the price is linked to acceptance of the result of the works under Article 6.681(1) of the Civil Code. Procedurally, the next expected documents are those relating to preparation of the working design, establishment of the construction site, and preparation of the territory, followed within a two-year horizon by approval of the declaration of construction completion under Article 2(71) of the Law on Construction.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alytaus miesto savivaldybė
Lauko Street Repairs: Facts and Answers to Residents’ Questions - Alytus City Municipality 🔗
On July 30, 2026, Alytus City Municipality Administration Director Gintaras Rakaitis and Construction Department Head Žaneta Stasionienė met with residents of the Putinai neighborhood to answer questions about the ongoing repairs on Lauko…
Fact-check:
🔴 RefutedNuo 2019 metų statybos techninio reglamento nuostatomis D kategorijos gatvėse gali būti įrengiamos tik dvi eismo juostos, kurių plotis turi būti 2,75 metro; didesnis plotis neleistinas.
🟡 IncompletePagal galiojančius reikalavimus C kategorijos gatvių įvažiavimai turi būti įrengiami ne mažesniais kaip 100 metrų atstumais ir tik dešniaisiais posūkiais.
🟡 IncompleteJeigu C kategorijos gatvėje būtų numatyti įvažiavimai su kairiaisiais posūkiais, įvažiavimuose eismą reikėtų reguliuoti šviesoforais su ne mažesniu kaip 200 metrų atstumu tarp jų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 16 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ ĮSTATYMO NR. I-891 16 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr. XIII-1788 Vilnius         1 straipsnis. 16 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS KELIŲ ĮSTATYMO NR. I-891 16 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr. XIII-1788 Vilnius         1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Kelių finansavimas 1. Kelių ir kelio statinių projektavimas, tiesimas, statyba, rekonstravimas, taisymas (remontas) ir priežiūra yra finansuojami įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai dalis savivaldybei nuosavybės teise priklausančio kelio ir kelio statinio projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) išlaidų yra padengiama privačiomis fizinių ir (ar) juridinių asmenų lėšomis, tokio kelio ir kelio statinio projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) darbams gali būti teikiamas prioritetas kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių kelių ir kelių statinių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) atžvilgiu tos savivaldybės, kuriai nuosavybės teise priklauso kelias ir kelio statiniai, institucijos nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2. Nepanaudota atitinkamų metų Kelių priežiūros ir plėtros programos (toliau – Programa) finansavimo lėšų dalis, kuri yra ne mažesnė kaip 25 procentai nepanaudotų atitinkamų metų Programos lėšų, naudojama vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti.“   2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 16 straipsnio 1 dalis įsigalioja 2019 m. kovo 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2019 m. vasario 28 d. priima šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Kelių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies įgyvendinamuosius teisės aktus. 3.
Lietuvos Respublikos kelių įstatymo Nr. I-891 16 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Kelių finansavimas 1. Kelių ir kelio statinių projektavimas…
1 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas Pakeisti 16 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Kelių finansavimas 1. Kelių ir kelio statinių projektavimas, tiesimas, statyba, rekonstravimas, taisymas (remontas) ir priežiūra yra finansuojami įstatymų nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai dalis savivaldybei nuosavybės teise priklausančio kelio ir kelio statinio projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) išlaidų yra padengiama privačiomis fizinių ir (ar) juridinių asmenų lėšomis, tokio kelio ir kelio statinio projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) darbams gali būti teikiamas prioritetas kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių kelių ir kelių statinių projektavimo, tiesimo, statybos, rekonstravimo ir (ar) taisymo (remonto) atžvilgiu tos savivaldybės, kuriai nuosavybės teise priklauso kelias ir kelio statiniai, institucijos nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2. Nepanaudota atitinkamų metų Kelių priežiūros ir plėtros programos (toliau – Programa) finansavimo lėšų dalis, kuri yra ne mažesnė kaip 25 procentai nepanaudotų atitinkamų metų Programos lėšų, naudojama vietinės reikšmės keliams ir gatvėms tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti.“
Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos naudojamos užtikrinti, kad valstybinės reikšmės kelių tinklas veiktų, tai yra: 1)…
9 straipsnis. Programos finansavimo lėšų naudojimas 1. Programos finansavimo lėšos naudojamos užtikrinti, kad valstybinės reikšmės kelių tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams tiesti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) keliams, tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams, pralaidoms projektuoti, projektų ekspertizėms atlikti, kelių priežiūros ir tinklo plėtros programoms rengti, mokslo tiriamiesiems darbams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, vykdyti; 3) keliams, kelio statiniams ir jų užimamai žemei inventorizuoti; 4) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, gamybiniams ir buitiniams kelio statiniams apskaityti, statyti, taisyti (remontuoti), inventorizuoti ir prižiūrėti; 5) kelių tiesimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbų techninei kontrolei, kelių, tiltų, viadukų, estakadų ir tunelių specialiesiems tyrimams, laboratoriniams darbams, kelio statinių statybos techninei priežiūrai, saugos ir paskirties valstybinei priežiūrai atlikti; 6) kelio ruožų apšvietimo, eismo valdymo, reguliavimo priemonėms, kelių dangos šildymui įrengti; 7) dviračių ir pėsčiųjų takams projektuoti, įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) poilsio aikštelėms, maršrutinio transporto sustojimo vietoms, paviljonams, pavėsinėms, tualetams ir kitiems prie kelio esantiems techniniams įrenginiams, oro sąlygų keliuose stebėjimo, transporto eismo apskaitos ir valdymo sistemoms ir kitiems kelio statiniams plėtoti; 9) kelių informacinėms sistemoms kurti; 10) žvyrkelių asfaltavimo programoms įgyvendinti; 11) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 12) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, skirtų keliams tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir saugaus eismo priemonėms įgyvendinti, daliai padengti vykdant Europos Sąjungos paramos lėšomis bendrai finansuojamus projektus; 13) Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įgaliotos viešosios įstaigos Transporto kompetencijų agentūros funkcijoms, nurodytoms Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 12 dalyje ir 11 straipsnio 1 dalyje, atlikti, valstybinės reikšmės kelių naudojimo priežiūrai vykdyti; 14) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms ir apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 15) bendradarbiavimui su užsienio valstybėmis kelių tinklo plėtros ir užtikrinimo, kad šis tinklas veiktų, klausimais finansuoti; 16) teisės aktams ir normatyviniams dokumentams, susijusiems su kelių tinklo plėtra ir užtikrinimu, kad šis tinklas veiktų, rengti; 17) kelių transporto priemonių svėrimo įrangai įsigyti; 18) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, išlaikymo išlaidoms ir akcinės bendrovės „Via Lietuva“ išlaidoms, patiriamoms vykdant įstatymais priskirtas valstybines funkcijas, apmokėti; 19) institucijų ir įstaigų, atsakingų už valstybinės reikšmės kelius, ir akcinės bendrovės „Via Lietuva“ paskoloms, skirtoms tiesioginėms funkcijoms atlikti, grąžinti ir palūkanoms mokėti; 20) Kelių muziejui ir kelių srities istorinėms vertybėms išlaikyti, įsigyti ir eksponuoti; 21) viešosios įstaigos Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – CPVA) veiklai, susijusiai su Programos lėšų, skiriamų valstybinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, priežiūra, užtikrinti; 22) Lietuvos transporto saugos administracijos veiklai, apimančiai eismo dalyvių švietimą eismo saugumo srityje, administracinių nusižengimų teisenai užtikrinti, kelių naudotojo mokesčio (nuo 2027 metų – kelių rinkliavos) sumokėjimo kontrolei vykdyti, viešojo transporto informacijai apdoroti, viešojo transporto kelionių duomenų ir transporto įvykių informacinėms sistemoms palaikyti ir tobulinti; 23) Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos gaunamai informacijai apdoroti, organizacinėms ir eksploatacinėms išlaidoms padengti, saugaus eismo programoms ir jų priemonėms įgyvendinti; 24) Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacijai apdoroti ir Administracinių nusižengimų registro informacinei sistemai palaikyti ir tobulinti; 25) akcinės bendrovės „Kelių priežiūra“ atliekamai valstybinės reikšmės kelių tinklo priežiūrai; 26) Eismo įvykių informacinės sistemos tvarkytojams ir šios sistemos duomenų tvarkytojams Eismo įvykių informacinės sistemos nuostatuose nustatytoms funkcijoms vykdyti; 27) institucijoms ir įstaigoms dviračių, motorinių dviračių ir elektrinių mikrojudumo priemonių eismo ir jų eismui skirtos infrastruktūros tyrimams atlikti ir šiems tyrimams viešinti; 28) kitoms kelių srities reikmėms finansuoti. 2. Programos finansavimo lėšos naudojamos savivaldybių ar viešųjų įstaigų, kurių dalininkė yra savivaldybė, savivaldybių įmonių valdomam vietinės reikšmės kelių tinklui plėsti ir užtikrinti, kad šis tinklas veiktų, tai yra: 1) keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 2) kelių, kelio statinių ir jų užimamos žemės teisinei registracijai būtinoms procedūroms atlikti, daiktinėms teisėms į žemę, šių teisių suvaržymams, juridiniams faktams registruoti; 3) tiltams, viadukams, estakadoms, tuneliams, pralaidoms projektuoti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 4) apsaugos nuo triukšmo statiniams prie kelių statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 5) kelio juostoje esantiems paviršinio vandens nuleidimo įrenginiams ir lietaus kanalizacijai įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 6) ekstremaliųjų situacijų, ekstremaliųjų įvykių ir įvykių padariniams keliuose likviduoti; 7) kelio juostoje esančioms automobilių stovėjimo aikštelėms, viešojo transporto stotelėms ir paviljonams įrengti, statyti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 8) institucijų ar įstaigų, atsakingų už vietinės reikšmės viešuosius kelius, paskoloms, naudojamoms vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), grąžinti ir palūkanoms mokėti; 9) tiesiant, rekonstruojant, taisant (remontuojant), prižiūrint kelius patirtoms išlaidoms už skirtą žemę, nukeliamus ar (ir) griaunamus pastatus ir kitus statinius, naikinamus želdinius ir kitas naudmenas apmokėti, aplinkos apsaugos reikmėms, žemės rekultivavimo darbams vykdyti tiesiant ir taisant (remontuojant) kelius; 10) Programos finansavimo lėšų naudojimo pagal paskirtį kontrolei, darbų kokybės kontrolės priežiūrai vietinės reikšmės kelių objektuose; 11) viešojo sektoriaus ir privačios partnerystės būdu įgyvendinamiems vietinės reikšmės viešiesiems keliams projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), paskoloms grąžinti ir palūkanoms mokėti, projektų išlaidoms finansuoti; 12) želdinių gyvenamųjų vietovių gatvių raudonosiose linijose įrengimui saugaus eismo tikslais ir priežiūrai finansuoti; 13) darnaus judumo priemonėms (esamiems šaligatviams, pėsčiųjų takams, pėsčiųjų viadukams ir tiltams, pėsčiųjų estakadoms, pėsčiųjų perėjoms (įskaitant požemines) pritaikyti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms; viešojo transporto infrastruktūrai; viešojo transporto eismui organizuoti; dviračių statymo infrastruktūrai; transporto priemonių stovėjimo aikštelėms ir (ar) automobilių saugykloms kurortuose ir kurortinėse teritorijose įrengti; stovėjimo aikštelėms, skirtoms motorinėms transporto priemonėms arba dviračiams palikti, siekiant tęsti kelionę viešuoju transportu, įrengti, jeigu už naudojimąsi jomis neimamas atlygis; elektrinių transporto priemonių (išskyrus elektromobilius) viešosioms įkrovimo prieigoms; šaligatviams, pėsčiųjų ir (ar) dviračių takams įrengti, projektuoti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; pėsčiųjų, dviračių takų įrenginiams (tvorelėms ir pan.)) įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 14) inžinerinėms saugaus eismo priemonėms (važiuojamajai kelio daliai siaurinti; įvažiavimų į teritorijas zonoms pertvarkyti; važiuojamajai kelio daliai iškreivinti; iškiliosioms greičio mažinimo priemonėms (greičio mažinimo kalneliams) įrengti; kelio įrenginiams (saugos salelėms, sankryžoms, pėsčiųjų perėjoms); greičio mažinimo priemonėms ties gyvenamosios teritorijos pradžia, siekiant sumažinti galimą per didelį transporto priemonių greitį ir parodyti, kad keičiasi važiavimo režimas (miesto vartai), įrengti; kelio ženklams įrengti; kelio dangai ženklinti; šviesoforams įrengti; tvoroms, kelio apsauginių atitvarų sistemoms, signaliniams stulpeliams įrengti; kelio veidrodžiams įrengti; elektroniniams įrenginiams (greičio kontrolės priemonėms, informacinėms momentinio važiavimo greičio švieslentėms, kintamosios informacijos ženklams (stendams) įrengti ir prižiūrėti; apšvietimui keliuose) ir kitoms priemonėms įgyvendinti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti; 15) įgyvendinant vietinės reikšmės kelių projektus būtiniems vietinės reikšmės ir valstybinės reikšmės kelių statinių sujungimo darbams, kuriuos vykdant nekeičiami valstybinės reikšmės kelio (statinio) elementų (sankryžų, nuovažų) geometriniai parametrai, finansuoti; 16) valstybinėje ir savivaldybių žemėje daugiabučių namų kiemų vidaus kelių (gatvių) ir daugiabučių namų gyventojų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti, neatsižvelgiant į tai, ar atlikta šių inžinerinių statinių teisinė registracija. 3. Vyriausybė nustato Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką. Programos finansavimo lėšų naudojimo tvarką įgyvendina akcinė bendrovė „Via Lietuva“. Programos finansavimo lėšų naudojimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms kelių reikmėms tinkamumą tikrina CPVA. Šio įstatymo įgyvendinimą prižiūri Susisiekimo ministerija. 4. Programos finansavimo lėšos naudojamos pagal per vieną mėnesį nuo valstybės biudžeto patvirtinimo Vyriausybės patvirtintą 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatą, kuri rengiama vadovaujantis Susisiekimo ministerijos strateginiu veiklos planu. Iki 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatos laikotarpio pirmųjų metų pabaigos akcinė bendrovė „Via Lietuva“ ir savivaldybių institucijos gali pasirašyti sutarčių dėl antraisiais ir trečiaisiais metais planuojamo šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiklų finansavimo už ne didesnę kaip 80 procentų atitinkamų metų Programos finansavimo lėšų sumą. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmata sudaroma ir vykdoma Vyriausybės nustatyta tvarka. 5. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 1 dalyje nustatytoms veikloms numatoma: 2025 metais – 62 procentai, nuo 2026 metų – 52,7 procento Programos finansavimo lėšų. Nuo 2027 metų iki 5 procentų Programos finansavimo lėšų, skiriamų šio straipsnio 1 dalyje numatytoms veikloms, Vyriausybės nustatyta tvarka paskirstoma atrinktiems miestų ir miestelių teritorijose esančių valstybinės reikšmės rajoninių kelių, kuriuos savivaldybių institucijos sutinka perimti savivaldybių nuosavybėn su visais jiems priklausančiais statiniais, objektams finansuoti. 6. 3 metų Programos finansavimo lėšų naudojimo sąmatoje šio straipsnio 2 dalyje nustatytoms veikloms, taip pat skoloms (jeigu jų yra) sumokėti ir išlaidoms kompensuoti, kai deklaruojamos patirtos ir apmokėtos išlaidos už praėjusiais finansiniais metais atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, kurių vertė neviršijo praėjusiais finansiniais metais planuotų asignavimų, numatoma: 2025 metais – 38 procentai, nuo 2026 metų – 47,3 procento Programos finansavimo lėšų, iš jų iki 9 procentų lėšų Vyriausybės nustatyta tvarka paskirstoma atrinktiems valstybei svarbiems vietinės reikšmės kelių objektams finansuoti, likusi lėšų dalis, ne mažiau kaip 91 procentas, akcinės bendrovės „Via Lietuva“ paskirstoma taip: 1) vietinės reikšmės keliams Birštono, Druskininkų, Palangos miesto ir Neringos savivaldybėse – 2 procentai lėšų, iš jų 50 procentų lėšų šioms savivaldybėms paskirstoma po lygiai ir 50 procentų lėšų – pagal per paskutinius 12 mėnesių suteiktų nakvynių apgyvendinimo įstaigose skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.); lėšos paskirstomos toms savivaldybėms, kurių savivaldybių tarybos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu, patvirtino savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus); 2) savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams – 98 procentai lėšų, iš jų miestų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 35 procentai lėšų, kitų savivaldybių vietinės reikšmės keliams – 65 procentai lėšų. Šios lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų lėšų ir pagal motorizuoto eismo kelių ilgį, nurodytą savivaldybių tarybų iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. patvirtintuose kelių sąrašuose, kuriuose taip pat nurodomas kelio numeris ir kelio pavadinimas, – 50 procentų lėšų. Nuo 2027 metų Programos finansavimo lėšos savivaldybėms paskirstomos pagal nuolatinių gyventojų skaičių (vadovaujamasi Valstybės duomenų agentūros duomenimis, skelbiamais einamųjų biudžetinių metų vasario 1 d.) – 50 procentų lėšų ir pagal Nekilnojamojo turto registre iki einamųjų biudžetinių metų sausio 1 d. įregistruotų motorizuoto eismo kelių ilgį – 50 procentų lėšų. 7. Ne mažiau kaip 50 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama vietinės reikšmės keliams tiesti, rekonstruoti ir taisyti (remontuoti); ne mažiau kaip 10 procentų Programos finansavimo lėšų, skirtų savivaldybių institucijų valdomiems vietinės reikšmės keliams, turi būti naudojama saugaus eismo priemonėms ir darnaus judumo priemonėms vietinės reikšmės keliuose finansuoti. 8. Savivaldybių institucijos Programos finansavimo lėšas paskirsto vadovaudamosi savivaldybių tarybų nustatyta tvarka, pagal kurią turi būti sudaromos viešai skelbiamos savivaldybės interneto svetainėje ir nuolat atnaujinamos vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės. Vietinės reikšmės kelių objektų prioritetinės eilės sudaromos ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui. 9. Vyriausybės nustatyta tvarka Programos finansavimo lėšos taip pat naudojamos perkėlimo keltais per Klaipėdos valstybinio jūrų uosto akvatoriją į Kuršių neriją ir iš Kuršių nerijos bilieto kainai kompensuoti: 1) neįgaliųjų ir jų nuosavybės ar kitokiu teisėtu pagrindu valdomų automobilių, kuriuos jie vairuoja arba kuriais jie važiuoja; 2) tarnybos reikalais vykstančių greitosios medicinos pagalbos ir reanimacijos, priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų, policijos, valstybės sienos apsaugos, Vadovybės apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, civilinės saugos, kelių priežiūros, uosto saugos tarnybų, prokuratūros, muitinės pareigūnų, Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir šiame punkte nurodytų institucijų ir tarnybų transporto priemonių; 3) Klaipėdos miesto savivaldybės tarnybinių transporto priemonių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, atliekančių tarnybines funkcijas ir dirbančių darbus Klaipėdos miesto dalyje Smiltynėje; 4) autobusų, skirtų keleiviams vežti reguliariaisiais reisais tolimojo ar vietinio susisiekimo maršrutais, dviračių, autocisternų, kuriomis vežami degalai į Kuršių neriją, ir transporto priemonių, kuriomis gabenamas biokuras į Kuršių neriją; 5) juridinių asmenų, turinčių Kuršių nerijoje registruotą buveinę, transporto priemonių ir darbuotojų; 6) Klaipėdos miesto savivaldybės įmonių ir įstaigų transporto priemonių ir d …
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that, since 2019, a 2.75 m width is the only permissible width for a category D street and that any greater width would be a breach contradicts the cited source. It would be more accurate to say that 2.75 m is the minimum lane width for a category D street, not the maximum. The article also presents the rule on category C access points incompletely: the 100 m distance requirement is mentioned correctly, but it omits that left turns without traffic lights are possible where the prescribed conditions are met. The statement about mandatory traffic lights every 200 m should be clarified as follows: traffic-light regulation becomes relevant only where the conditions for left turns without traffic lights are not satisfied.

The dispute over 2.75-metre lanes is not merely an engineering choice, because the primary issue is who has the authority to assign the street category.
If the street category remains D, the municipality cannot turn the wider profile desired by residents into a matter of designer discretion.

Core issue

The dispute over 2.75-metre lanes is not merely an engineering choice, because the primary issue is who has the authority to assign the street category. The category determines the design limits, not vice versa, so the legal axis is Article 9 of the Law on Roads, Article 4(3) of the Law on Roads, Article 16 of the Law on Roads, and Articles 36-37 of the Law on Local Self-Government.

  • News fact: Alytus Municipality states that Lauko Street has been a Category D street since 2009 and that the repair was designed on that basis. Under Article 4(3) of the Law on Roads, streets are owned by municipalities. Under Article 9 of the Law on Roads, categories of local public roads and streets are assigned by municipalities in accordance with the procedure and criteria established by the Minister of Environment and the Minister of Transport and Communications. This means that residents’ dissatisfaction with lane width does not in itself change either the owner of the street or the competence to assign its category.
IssueApplicable rule
Street ownerArticle 4(3) of the Law on Roads
Street categoryArticle 9 of the Law on Roads
Repair fundingArticle 16(1)-(2) of the Law on Roads
Resident involvementArticles 36-37 of the Law on Local Self-Government

Legal assessment

The municipality’s position is legally strongest where it relies not on an argument of convenience, but on the chain of category assignment. If Lauko Street is a local street, the issue of its category falls within the municipality’s competence under Article 9 of the Law on Roads. However, that competence is not a free political vote on width, because the category must be linked to functional purpose, capacity, and location in relation to the residential area. The municipality’s duties in this situation must be clearly distinguished:

  • under Article 9 of the Law on Roads, to assign the category according to the established procedure and criteria;
  • under Article 16(1) of the Law on Roads, to organise design, repair, and maintenance in accordance with the statutory funding procedure;
  • under Article 36 of the Law on Local Self-Government, to enable residents to participate by informing them, consulting with them, and publishing the results of consultations;
  • under Article 37 of the Law on Local Self-Government, to publish information in at least two ways, one of which must be on the municipality’s website. Residents’ rights are also not merely a general request to be heard. They may require intelligible information, because Article 37(3) of the Law on Local Self-Government requires the text to be formulated in a manner understandable to non-specialists. They may also expect contact details for additional information, because Article 37(4) of the Law on Local Self-Government requires the contact details of the one-stop service or the responsible person to be indicated. The municipality’s statement that Category C would require an amendment to the general plan is consistent with the local legal context provided. The annex to the amendment of the solutions of the Alytus City General Plan states that the solutions are linked to efficient use of the territory and a functionally developed structure. Therefore, changing the street category cannot be reduced to a single cross-section profile line. The sharp legal formulation here is this: if the street category remains D, the municipality cannot turn the wider profile desired by residents into a matter of designer discretion. This is particularly important because the news item states that the 2.75-metre width is applied as a consequence of the applicable design regime. In that case, the legal dispute would be directed not at the contractor’s works, but at the justification for the category, the plan, and the provision of information. Funding sources do not change the technical category, but they do affect the priority and sequence of the works. Under Article 16(1) of the Law on Roads, municipal road works partially financed with private funds may be given priority in accordance with the procedure established by the municipality. Under Article 16(2) of the Law on Roads, at least 25 per cent of unused Programme funds must be used for local roads and streets.
Amount or dateMeaning according to the sources
At least 25%Share of unused Programme funds for local roads under Article 16(2) of the Law on Roads
2019-03-01Entry into force of Article 16(1) of the Law on Roads under Article 2(1) of the amending law
2019-02-28Deadline for municipal councils to adopt implementing acts under Article 2(2) of the amending law
2020-01-01Entry into force of Article 16(2) of the Law on Roads under Article 2(4) of the amending law

Consequences

Realistically, the first scenario is continuation of the project under Category D, if the municipality maintains the justification for the consistency between the category and the project. In that case, the practically most important issues for residents will be horizontal road markings, the boundaries of parking spaces, and the outcome of traffic organisation. The scope of the dispute would narrow to whether the actual installation corresponds to the published design solution. The second scenario would be residents’ pressure to change the category or the solutions of the general plan. On the basis of the sources provided, such a route cannot bypass the municipality’s competence under Article 9 of the Law on Roads. It would also have to be aligned with the mechanisms for local residents’ participation under Article 36 of the Law on Local Self-Government. The third scenario would be a dispute over information provision, rather than over the lane width itself. If residents were not provided with intelligible information, that deficiency would be assessed under Article 37(1)-(4) of the Law on Local Self-Government. In that case, the procedural risk for the municipality would relate to the methods of publication, clarity, and provision of contact details. Procedurally, what should be expected next is not a new legal regime, but the municipality’s documented completion of the works and publication of information to residents under Article 37 of the Law on Local Self-Government. If a change of category is initiated, the decision will have to be awaited within the framework of municipal competence under Article 9 of the Law on Roads, not at the construction site.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teismai.lt
2026.07.31 :: The Supreme Administrative Court of Lithuania overturned a ruling approving a settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” Casino and the Gambling Supervisory Authority 🔗
2026.07.31 The Supreme Administrative Court of Lithuania overturned a ruling that had approved a settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” Casino and the Gambling Supervisory Authority. The right to end a case through a settlement…
Fact-check:
🟡 IncompleteAdministracinių bylų teisenos įstatymas suteikia ginčo šalims teisę bylą baigti taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje
✅ ConfirmedTeismas gali patvirtinti taikos sutartį tik jei ji neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajam interesui ir nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių
⚪ UnverifiedKai administracinėje byloje dalyvauja trečiasis suinteresuotas asmuo, teismas privalo aktyviai išsiaiškinti, ar taikos sutartis neturės įtakos jo teisėms ar teisėtiems interesams
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymas 17 straipsnis (statute)
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar)…
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma. 18 straipsnis. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigos fiksavimas 1. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigai fiksuoti daromas garso įrašas arba rašomas posėdžio protokolas. Sprendimą dėl posėdžių eigos fiksavimo būdo priima administracinių ginčų komisija.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių…
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių ginčų komisija posėdžio metu pasiūlo ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. 3. Ginčo šalys gali sudaryti taikos sutartį ir ją pateikti administracinių ginčų komisijai iki jos posėdžio ar posėdžio metu, taip pat po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą) administracinių ginčų komisijoje, priėmimo, bet nepasibaigus šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytam sprendimo apskundimo terminui. 4. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. TAR pastaba. 17straipsnio 6 dalis įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. Administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymas 1. Įsiteisėjęs administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas, taip pat…
23 straipsnis. Administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymas 1. Įsiteisėjęs administracinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo išspręstas ginčas, taip pat administracinių ginčų komisijos sprendimas patvirtinti šalių taikos sutartį turi būti įvykdytas per 20 darbo dienų nuo įsiteisėjusio sprendimo gavimo dienos arba per kitą administracinių ginčų komisijos nurodytą terminą. 2. Įsiteisėjusio administracinių ginčų komisijos sprendimo patvirtinta kopija su žyma „Įsiteisėjęs, vykdyti“ per 3 darbo dienas nuo administracinių ginčų komisijos sprendimo įsiteisėjimo dienos išsiunčiamas bylos šalims. 3. Atsakovui neįvykdžius įsiteisėjusio administracinių ginčų komisijos sprendimo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, sprendimas vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Analysis

⚠ Correction. The news report’s statement that the Law on Administrative Proceedings allows a case to be concluded by settlement agreement at any stage of the proceedings is incomplete. Under the wording of Article 51 of the Law on Administrative Proceedings provided here, settlement agreements may not be concluded in cases concerning the legality of regulatory administrative acts or in cases based on complaints concerning violations of the Electoral Code and the Constitutional Law on Referendums. A more precise formulation would be: the parties to a dispute may conclude an administrative case by settlement agreement where such an agreement is permitted in the relevant category of case and complies with the requirements for the protection of third parties, the public interest, and mandatory legal rules. In this case, the issue was not the possibility of a settlement agreement as such, but its approval without examining the gambler’s legal interest.

The core of the dispute is not the EUR 15,000 fine itself, but whether a public administration authority and a gambling company may settle in a way that removes the gambler’s interest from the proceedings.
The cancellation of a fine by settlement agreement cannot bypass the procedural position of the complainant where it was that complainant’s complaint that triggered the supervisory procedure.

Core issue

The core of the dispute is not the EUR 15,000 fine itself, but whether a public administration authority and a gambling company may settle in a way that removes the gambler’s interest from the proceedings. The legal test derives from Article 52¹ of the Law on Administrative Proceedings and, by analogy, the corresponding conditions set out in Article 17(4) and (5) of the Law on the Pre-Trial Procedure for Administrative Disputes. A settlement agreement is permissible where it may be concluded having regard to the nature of the dispute.

  • It must not conflict with mandatory legal provisions or the public interest.
  • It must not infringe the rights or legitimate interests of third interested parties.
  • Its subject matter must be of the same nature as the claims in the complaint. The news point is narrow: the Supreme Administrative Court of Lithuania set aside the ruling approving the settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” kazino and the Gambling Supervision Service. Under the regulatory framework presented, before approving a settlement agreement, the court must explain the procedural consequences and specify in the approval ruling the terms being approved. The same review model is reflected in Article 15(4) and (5) of the Law on Administrative Disputes Commissions and in point 12 of the Rules on the Conclusion of Settlement Agreements by the Tax Administrator in Civil and Administrative Cases.

Legal assessment

The ruling of the Supreme Administrative Court of Lithuania of 17 June 2026 establishes a clear rule for this situation: the interest of a third interested party must be reviewed before proceedings are terminated by way of a settlement agreement. In this case, the third party was not a mere bystander, because the Service’s order was adopted following his complaint concerning the termination of a remote gambling agreement. Accordingly, the contractual cancellation of the fine could not be treated solely as a matter of mutual concessions between the company and the Service. The cancellation of a fine by settlement agreement cannot bypass the procedural position of the complainant where it was that complainant’s complaint that triggered the supervisory procedure. Under Article 17(4) of the Law on the Pre-Trial Procedure for Administrative Disputes, the rights of a third party constitute an independent condition for the validity of a settlement agreement. Under Article 17(5) of the same law, the review model applicable to the authority or, by analogy, to the court permits approval of the agreement only after all conditions have been established. If even one condition is not met, the settlement agreement is not approved and the dispute is determined on the merits.

IssueAmount or time limit stated
Fine imposedEUR 15,000
Enforcement of the decision20 working days from receipt of the final decision
Dispatch of a copy of the final decision3 working days from the decision becoming final

At this stage, the court’s duties are procedural, but their effect is substantive.

  • The court must assess mandatory provisions, the public interest, and the rights of the third party.
  • The court must verify whether the subject matter of the agreement corresponds to the nature of the claims in the complaint.
  • The court must ascertain the third party’s explanations where they are necessary to determine the impact on rights.
  • The court must give reasons for approving or refusing to approve the agreement. The parties to the dispute have the right to seek a settlement agreement at any stage of the proceedings under Article 52¹ of the Law on Administrative Proceedings. However, that right ends where the agreement affects the legal position of a person participating in the case without genuine review. Article 140 of the Code of Civil Procedure provides the general logic for explaining procedural consequences, while Article 595 of the Code of Civil Procedure shows that a ruling approving a settlement agreement may be challenged by a separate appeal. In this case, it was precisely the separate appeal that became the mechanism for reviewing whether the settlement had been approved prematurely.

Consequences

In practical terms, the case returns to the first-instance court not so that the EUR 15,000 fine is automatically reinstated, but so that approval of the settlement agreement can be reviewed afresh. The first-instance court will have to decide whether the agreement is compatible with the rights and legitimate interests of the third interested gambler. If no impact is established, or if it is eliminated by the terms of the agreement, the settlement agreement may be approved again. The alternative scenario is stricter: if the agreement infringes the interests of the third party, the court will refuse to approve it. The dispute concerning the Service’s order and the EUR 15,000 fine will then have to be examined on the merits. This is practically important for gambling supervision cases, because a gambler who lodged the complaint may retain procedural significance even where the supervisory authority and the operator wish to settle. Procedurally, the first-instance court will next re-examine the issue of approving the settlement agreement. The expected document is a new reasoned ruling approving the agreement or refusing to approve it. If the settlement agreement is approved and the decision becomes final, the enforcement period under Article 23(1) of the Law on the Pre-Trial Procedure for Administrative Disputes would be 20 working days from receipt of the final decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teisė.pro
DELFI. After the attack in Ukraine, Lithuania delivers a protest note to a Russian embassy representative 🔗
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kiti teisės aktai. Darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys įstatymai ir kiti teisės aktai diplomatams taikomi…
Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kiti teisės aktai. Darbo santykius ir socialines garantijas nustatantys įstatymai ir kiti teisės aktai diplomatams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nenustato šis įstatymas. 3 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Diplomatas – diplomatinį rangą turintis statutinis valstybės tarnautojas, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį. 2. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė (toliau – diplomatinė atstovybė) – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai tiesiogiai pavaldi užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija (organizacijomis) palaikyti, Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždaviniams įgyvendinti ir Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, įstaigų ir organizacijų teisėms ir teisėtiems interesams ginti (toliau, išskiriant konkrečią diplomatinės atstovybės rūšį, atitinkamai – diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje arba atstovybė prie tarptautinės organizacijos). 3. Lietuvos Respublikos diplomatinė tarnyba (toliau – diplomatinė tarnyba) – valstybės tarnybos dalis, kuria per diplomatinės tarnybos institucijas įgyvendinama ir vykdoma Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta užsienio politika ir kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytą kompetenciją. 4. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas (toliau – diplomatinis atstovas) – asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtas oficialiai atstovauti Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje, reziduojantis užsienio valstybėje arba Lietuvos Respublikoje. 5.
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas 12 straipsnis (statute)
Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias funkcijas: 1) atstovauja…
Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias funkcijas: 1) atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su priimančiąja valstybe oficialius santykius; 2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politiką; 3) derasi su priimančiosios valstybės vyriausybe; 4) gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises ir teisėtus interesus; 5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą ir įvykius; 6) skatina Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo; 7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas; 8) rūpinasi Lietuvos diasporos ryšių su Lietuvos Respublika palaikymu ir stiprinimu. Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIV-2303, 2023-12-05, paskelbta TAR 2023-12-14, i. k. 2023-24169   2. Diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. 3. Konsulinės įstaigos gali atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, jeigu jų nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurios numatytos Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse. 13 straipsnis.
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1012 pakeitimo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias…
12 straipsnis. Diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje ir konsulinės įstaigos funkcijos 1. Diplomatinė atstovybė priimančiojoje valstybėje atlieka šias funkcijas: 1) atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su priimančiąja valstybe oficialius santykius; 2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politiką; 3) derasi su priimančiosios valstybės vyriausybe; 4) gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, įstaigų ir organizacijų teises ir teisėtus interesus; 5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą ir įvykius; 6) skatina Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo; 7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas; 8) rūpinasi priimančiojoje valstybėje gyvenančių lietuvių ryšių su Lietuvos Respublika palaikymu ir stiprinimu. 2. Diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. 3. Konsulinės įstaigos gali atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, jeigu jų nedraudžia priimančiosios valstybės įstatymai ir kiti teisės aktai arba dėl kurių neprieštarauja priimančioji valstybė, arba kurios numatytos Lietuvos Respublikos ir priimančiosios valstybės tarptautinėse sutartyse.
Analysis
The damage to the Embassy in Kyiv turns Lithuania’s demand to Russia from a symbolic protest into a demand for the protection of the functioning of a state institution.
The recourse rule does not become the principal route here.

Core issue

Lithuania’s protest note primarily raises not a question of protocol, but one concerning the inviolability of state representation. It is to be assessed under Article 2, Article 3(2), and Article 12(1) and (2) of the Law on the Diplomatic Service of the Republic of Lithuania, and points 6.4, 6.5, and 6.6 of the Regulations of the Ministry of Foreign Affairs. The factual news element is narrow: following the attack in Kyiv, the building and property of the Lithuanian Embassy were damaged. The legal significance is broader, because under Article 3(2) of the Law on the Diplomatic Service, a diplomatic mission is an institution subordinate to the Ministry of Foreign Affairs for the protection of Lithuania’s interests.

Legal assessment

Under Article 12(1) of the Law on the Diplomatic Service, an embassy in the receiving state:

  • represents the Republic of Lithuania;
  • implements Lithuania’s foreign policy;
  • protects the rights of the Republic of Lithuania, its citizens, and organisations;
  • transmits information to the Ministry of Foreign Affairs concerning events in the receiving state.

Accordingly, damage to an embassy building is not merely damage to property. It directly affects the institution through which the state’s foreign policy is carried out under Article 2(1) of the Law on the Diplomatic Service. The damage to the Embassy in Kyiv turns Lithuania’s demand to Russia from a symbolic protest into a demand for the protection of the functioning of a state institution. Under Article 12(2) of the Law on the Diplomatic Service, the functions of a mission are linked to its status under the 1961 Vienna Convention and public international law.

The competence of the Ministry of Foreign Affairs in this situation derives from the Ministry’s regulations approved by the Government. Under point 6.4 of those regulations, the Ministry maintains diplomatic relations with foreign states, and under point 6.5 it directs Lithuanian diplomatic missions abroad. Under point 6.6 of the same regulations, the Ministry negotiates, within its competence, on behalf of the Republic of Lithuania with foreign states. This includes both the delivery of a protest note and the formulation of a future claim for compensation.

ActionTime limit according to the sources
MFA inquiry to a foreign diplomatic mission upon receipt of an assignmentno later than within 5 working days
Forwarding of the response received to the requesting institutionno later than within 2 working days
Notification to the MFA of direct contact with a missionno later than within 2 working days

These time limits under the communication procedure show that diplomatic communication with missions in Lithuania is centralised through the Ministry of Foreign Affairs. This is consistent with the rule that foreign missions communicate officially through the Protocol Department of the Ministry of Foreign Affairs. The summoning of a representative of the Russian Embassy in Vilnius falls within this institutional logic. Under Article 1 of the Law on the Status of Diplomatic Missions of Foreign States in the Republic of Lithuania, such a mission maintains official interstate relations. Under Article 2 of the same law, diplomatic missions and their staff in Lithuania are granted the privileges and immunities provided for in the Vienna Convention. Under Article 3, persons enjoying such immunities must respect the Constitution and laws of the Republic of Lithuania.

Consequences

In practical terms, the next immediate stage is the assessment of damage, since the note itself links the claim for compensation to a detailed evaluation. This assessment is important not only for accounting purposes, but also for determining the amount of a future international claim. Several legally coherent scenarios may follow:

  • the Ministry of Foreign Affairs submits a specific compensation claim to Russia after the damage assessment;
  • the Ministry continues diplomatic measures within its negotiating competence;
  • Lithuanian institutions exchange information through the procedure established by the Ministry;
  • the Lithuanian Embassy in Kyiv continues to perform its functions to the extent permitted by security conditions.

This course of action is practically important for diplomats, because the operation of their institution is directly protected through the state diplomatic service. It is also important for the Ministry of Foreign Affairs, because the Ministry simultaneously manages the protest procedure, the operation of the mission, and the damages claim. The recourse rule does not become the principal route here. Article 76(2) of the Law on the Diplomatic Service applies to damage caused by a diplomat, whereas the facts reported link the damage to an external attack. Procedurally, therefore, the next expected step is an MFA damage assessment document, followed by a compensation claim against Russia formulated on that basis. According to the sources provided, diplomatic correspondence with missions is conducted through the MFA, and responses are forwarded to institutions within 2 working days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Respublika
End of a prostitution “empire”: 26-member gang convicted 🔗
Hundreds of women from post-Soviet countries were drawn into a major prostitution network in Lithuania, allegedly controlled from Spain. A Vilnius court convicted members of the organized group on charges including profiting from…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 307 straipsnis (statute)
307 straipsnis. Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos 1. Tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, baudžiamas bauda arba…
307 straipsnis. Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos 1. Tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas organizavo prostitucijai arba gabeno asmenį šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas vadovavo prostitucijai, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki septynerių metų. 4. Tas, kas pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba kitaip išnaudojo nepilnametį prostitucijos tikslams, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1472 straipsnis (statute)
1472 straipsnis. Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis 1. Tas, kas naudojosi žmogaus darbu ar teikiamomis paslaugomis, įskaitant prostituciją, žinodamas…
1472 straipsnis. Naudojimasis asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis 1. Tas, kas naudojosi žmogaus darbu ar teikiamomis paslaugomis, įskaitant prostituciją, žinodamas ar turėdamas ir galėdamas žinoti, kad asmuo šį darbą dirba ar šias paslaugas teikia dėl to, kad prieš jį išnaudojimo tikslais buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė arba kiti šio kodekso 147 straipsnyje nurodyti būdai, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Asmuo, kuris padarė šiame straipsnyje numatytą veiką, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai ir aktyviai bendradarbiavo nustatant nuo prekybos žmonėmis (147 straipsnis) ar vaiko pirkimo arba pardavimo (157 straipsnis) nukentėjusį asmenį ir išaiškinant kurią nors iš šių nusikalstamų veikų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. XI-2198, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 82-4276 (2012-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 147 straipsnis (statute)
147 straipsnis. Prekyba žmonėmis 1. Tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar…
147 straipsnis. Prekyba žmonėmis 1. Tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 3. Nukentėjęs nuo šiame straipsnyje numatytos veikos asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos šiame straipsnyje numatytos veikos. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. XI-2198, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 82-4276 (2012-07-13)
Analysis
From the standpoint of the mechanics of exploitation, taking 50 percent of the earnings is not an accounting detail here, but a measure of criminal control.
The figures will serve as the evidentiary axis here: 247 women found for prostitution, at least EUR 456,000 in revenue, more than EUR 500,000 in property subject to confiscation and a EUR 3,000 payment to the fund for persons affected by criminal offences.

Core issue

The legal core here is not the scale of prostitution, but the boundary between profiting from prostitution and trafficking in human beings where the activity is managed across state borders.

That boundary is assessed under Article 307 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, Article 308 of the Criminal Code, and, where subjugation of will and an exploitative purpose are present, under Article 147 and Article 7 of the Criminal Code. The report indicates a case in which 26 persons were found guilty of organised profiting from the prostitution of others and related violent acts.

Under Article 307(1) of the Criminal Code, a person who derives income from another person’s prostitution or acts as a procurer for prostitution is punishable.

Under Article 307(2) of the Criminal Code, organising prostitution or transporting a person, with that person’s consent, to Lithuania for prostitution is separately criminalised.

Under Article 307(3) of the Criminal Code, more serious liability arises for directing prostitution, and precisely that element of control is apparent from the system of administrators, orders, accommodation and collection of money.

Legal assessment

The scheme described in the case corresponds not to isolated procuring, but to a business model in which revenue, logistics and control were allocated among members of the group.

  • Under Article 307(1) of the Criminal Code, the collection of 50 percent of prostitution earnings is material.
  • Under Article 307(2) of the Criminal Code, the organisation of women’s arrival in Lithuania is material.
  • Under Article 307(3) of the Criminal Code, the direction of advertisements, orders, accommodation, security and money transfers is material.
ProvisionConductSanction according to the sources provided
Article 307(1) of the Criminal Codeincome from prostitution or procuringa fine, restriction of liberty, arrest or imprisonment for up to 5 years
Article 307(2) of the Criminal Codeorganising prostitution or transportation for prostitution to or from Lithuaniaimprisonment for up to 6 years
Article 307(3) of the Criminal Codedirecting prostitutionimprisonment from 1 to 7 years
Article 308(2) of the Criminal Codeinvolvement through coercion or deceptionimprisonment from 2 to 8 years
Article 147(2) of the Criminal Codetrafficking in human beings involving two or more persons or an organised groupimprisonment from 4 to 12 years

If involvement in prostitution was based on deception, physical or psychological coercion, the classification is supplemented by Article 308(2) of the Criminal Code.

If there was recruitment, transportation or control through violence, threats, vulnerability or deception for the purpose of exploitation in prostitution, Article 147 of the Criminal Code is applicable.

Paragraphs 13-14 of the Recommendations for the Identification of Victims of Trafficking in Human Beings provide a practical test for this boundary: acts, a means of subjugating the will and an exploitative purpose must be established, while consequences are not necessary for classification.

Accordingly, the identification of 247 women, the organisation of transport and at least EUR 456,000 in revenue indicate systemic exploitation, but classification as trafficking in human beings still requires the element of subjugation of will.

From the standpoint of the mechanics of exploitation, taking 50 percent of the earnings is not an accounting detail here, but a measure of criminal control.

Violent attacks against competitors further indicate the group’s aim to protect its share of the prostitution market, but the prostitution-related provisions cited primarily assess profiting, organisation and direction.

The international element does not preclude Lithuanian jurisdiction, because Article 7 of the Criminal Code applies to trafficking in human beings under Article 147 irrespective of citizenship, place of residence or place where the offence was committed.

The issue of clients’ liability could, in theory, arise under Article 147-2(1) of the Criminal Code if they knew, or ought to have known and could have known, of the coercive nature of the services.

Consequences

In practical terms, this case is important for three groups: the convicted persons, the victims and persons who used the services while knowing of possible exploitation.

  • For the convicted persons, the key issue is whether the findings on directing prostitution, organised activity and confiscation of property will stand on appeal.
  • For the victims, the satisfaction of civil claims and their procedural status as victims of criminal offences are important.
  • For users of the services, risk arises only where the knowledge, or required knowledge, specified in Article 147-2 of the Criminal Code exists regarding coercion, threats, deception or other subjugation of will.

A realistic next scenario is an appellate dispute over the level of the sentences, the roles of accomplices, the connection between property subject to confiscation and criminal proceeds, and the conditions for suspension of sentence execution.

The figures will serve as the evidentiary axis here: 247 women found for prostitution, at least EUR 456,000 in revenue, more than EUR 500,000 in property subject to confiscation and a EUR 3,000 payment to the fund for persons affected by criminal offences.

Procedurally, it remains to be seen whether appeals will be filed within the time limit for challenging the judgment and, thereafter, what the appellate court decides on guilt, sentences and confiscation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
N. Petrauskienė: A competitive market is the best long-term protection for consumers 🔗
Lithuania’s energy transformation is moving quickly: renewable energy production is expanding, consumers are being encouraged to take a greater interest and play a more active role in decision-making, and ways are being sought to ensure…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir uždaviniai 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis, tikslas ir uždaviniai 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat nustato energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis. 2. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą ir integraciją į energetikos sistemą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo, atsinaujinančių energijos išteklių integravimo į energetikos sistemą sąnaudas, energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo ir finansinės paramos stabilumo energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams principus; taip pat skatinti atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir (ar) Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje (toliau – jūrinė teritorija), taip kuriant pridėtinę vertę valstybei ir vartotojui bei užtikrinant energetinę nepriklausomybę ir energetikos saugumą. 3. Šiuo įstatymu nustatoma bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema. 4. Pagrindinis šio įstatymo uždavinys – siekti, kad 2030 metais energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, sudarytų ne mažiau kaip 55 procentus ir kad ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. 5. Šio įstatymo uždaviniai atskiruose energetikos sektoriuose: 1) 2030 metais atsinaujinančių išteklių energijos dalį, palyginti su transporto sektoriaus galutiniu energijos suvartojimu, visų rūšių transporte padidinti iki Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatyme nustatyto dydžio; 2) 2030 metais elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį, palyginti su šalies bendruoju galutiniu elektros energijos suvartojimu, padidinti ne mažiau kaip iki 100 procentų; 3) 2030 metais centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šilumos energijos balanse padidinti ne mažiau kaip iki 90 procentų, o necentralizuotai tiekiamos šilumos energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, dalį šildymui sunaudojamų energijos išteklių balanse padidinti ne mažiau kaip iki 80 procentų; 4) 2030 metais iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminto nebiologinės kilmės kuro, naudojamo energijos ir ne energetikos tikslais, dalį pramonės sektoriuje, palyginti su vandeniliu, suvartojamu galutinės energijos ir ne energetikos tikslais pramonės sektoriuje, padidinti ne mažiau kaip iki 42 procentų, o 2035 metais – ne mažiau kaip iki 60 procentų; 2030 metais siektiną galutinės energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, suvartotos energijos ir ne energetikos tikslais pramonės sektoriuje, dalį padidinti ne mažiau kaip 1,6 procentinio punkto, skaičiuojant metinį vidurkį laikotarpiams nuo 2021 iki 2025 metų ir nuo 2026 iki 2030 metų; 5) 2030 metais siektiną pažangių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos technologijų dalį padidinti ne mažiau kaip 5 procentais naujai įrengtų atsinaujinančių išteklių energijos gamybos pajėgumų, vertinant didėjimą nuo 2026 metų. 6. Šio straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodyti uždaviniai dėl iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminto nebiologinės kilmės kuro naudojimo 2030 metais ir 2035 metais pramonės sektoriuje Vyriausybės nustatyta tvarka ūkio subjektams gali būti sumažinti 20 procentų 2030 metais ir 20 procentų 2035 metais, jeigu gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, 2030 metais sudaro ne mažiau kaip 55 procentus ir šalyje suvartojamo vandenilio iš iškastinio kuro procentinė dalis 2030 metais yra ne didesnė kaip 23 procentai, o 2035 metais – ne didesnė kaip 20 procentų. 7. Europos Sąjungos teisės aktai, įgyvendinami šio įstatymo nuostatomis, nurodyti šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 6, 13, 14, 15, 16 ir 22 straipsnių pakeitimo įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo…
7 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pateikti prašymai išduoti leidimus vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje nagrinėjami taikant jų pateikimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reikalavimus ir tvarką. Po šio įstatymo įsigaliojimo išduotiems leidimams vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje pagal prašymus, pateiktus iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme nustatyti leidimų galiojimo terminai. Iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki juose nurodyto termino pabaigos. 3. Iki šio įstatymo įsigaliojimo pateikti prašymai pratęsti leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminą nagrinėjami taikant jų pateikimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo reikalavimus ir tvarką. Po šio įstatymo įsigaliojimo pateikti prašymai pratęsti leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduotų iki šio įstatymo įsigaliojimo, galiojimo terminą nagrinėjami taikant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme nustatytus pratęsimo reikalavimus ir tvarką. 4. Asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių galiojimo terminas nepasibaigęs, ar leidimai gaminti elektros energiją saulės šviesos energijos elektrinėse ir kurie siekia tapti elektros energiją gaminančiais vartotojais, privalo kreiptis į Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos. Šių asmenų saulės šviesos energijos elektrinių įrengtosios galios įskaičiuojamos į elektros energiją gaminančių vartotojų elektrinių įrengtąją suminę galią. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliota institucija iki 2015 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 2, 3, 11, 14, 20, 20-2, 22, 52 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo…
10 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalis, įsigalioja 2022 m. sausio 1 d. 2. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 202 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikomas viešosioms įstaigoms, atsinaujinančių išteklių energijos bendrijos statusą įgijusioms nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos energetikos ministras iki 2021 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Consumer protection becomes vulnerable when the State moves it from targeted compensation to a redrawing of the supply market.
The prosumer model is legally weak where the benefit granted to one group is shifted onto other consumers without a clear regulatory basis.

Core issue

The legal issue is not the State’s right to regulate pricing, but the limits within which such regulation remains compatible with the principle of competition. It is to be assessed under Article 4, points 4, 5 and 7, Article 65, and Article 9 of the Law on Electricity, Article 8 of the Law on Energy, and Articles 1 and 3 of the Law on Energy from Renewable Sources. The news item raises doubts concerning restrictions on suppliers’ pricing, the transfer of vulnerable consumers, and the impact of the prosumer model on the market. Article 4 of the Law on Electricity simultaneously safeguards competition, affordable pricing, vulnerable consumers, transparency and legal certainty.

  • Article 65(1) of the Law on Electricity links the protection of competition to investigations of the electricity generation and independent supply markets.
  • Article 1(2) of the Law on Energy from Renewable Sources requires development to be assessed together with system stability, reliability and integration costs.
  • Article 3(2) of the Law on Energy from Renewable Sources permits support schemes, but ties them to the measures established by law.

Legal assessment

A cap on suppliers’ monthly fees, under the provisions cited, cannot be assessed merely as a reduction in the consumer’s bill. If the cap changes suppliers’ pricing models, it falls within the scope of the competition principle laid down in Article 4, point 4, of the Law on Electricity. Consumer protection is not, in this context, a self-standing argument if it removes legal certainty from the market and restricts suppliers’ ability to compete through service structure.

The role of the Council is not political price approval in every dispute. Under Article 9(2) of the Law on Electricity, the Council supervises the performance of regulated activities and the implementation of the rights of undertakings and consumers. Under Article 8(1) of the Law on Energy, it is the national regulatory authority responsible for energy supervision throughout the Republic of Lithuania.

IssueApplicable provision
Competition in the supply marketArticle 4, point 4, and Article 65(1) of the Law on Electricity
Protection of vulnerable consumersArticle 4, point 5, of the Law on Electricity
Transparency and legal certaintyArticle 4, point 7, of the Law on Electricity
Integration costs of renewable energyArticle 1(2) of the Law on Energy from Renewable Sources

The protection of vulnerable consumers is established in law as an objective, but not as authorisation to disregard market consequences. Article 4, point 5, of the Law on Electricity combines accessibility, economically justified pricing and the interests of socially vulnerable consumers in a single provision. Accordingly, any decision to return consumers to public supply should be assessed by reference to whether it preserves economically justified pricing and legal certainty.

The development of prosumers is likewise not an absolute objective. Article 1(2) of the Law on Energy from Renewable Sources expressly refers to the costs of integration into the system, stability and reliability. The prosumer model is legally weak where the benefit granted to one group is shifted onto other consumers without a clear regulatory basis.

The sharpest legal conclusion arising from this situation is as follows: consumer protection becomes vulnerable when the State moves it from targeted compensation to a redrawing of the supply market.

Article 65(2) of the Law on Electricity permits a market investigation to be initiated at the request of a State institution, a municipality or an interested person, or on the Council’s own initiative. Under Article 65(3), the investigation consists of specific stages: market definition, assessment of the effectiveness of competition, determination of significant market power and imposition of obligations.

Consequences

In practical terms, this dispute is significant for independent suppliers, household consumers, vulnerable consumers and prosumers. For suppliers, the key issue is whether State regulation will alter their contractual pricing in a way that leaves fewer methods of competition in the market. For consumers, the key issue is whether protection will be provided transparently, without an unclear alteration of supply conditions.

There are three realistic paths. First, the regulation remains in force and the Council supervises it under Article 9(2) of the Law on Electricity. Second, interested persons request a market investigation under Article 65(2). Third, the Council initiates an investigation itself and proceeds through the four stages laid down in Article 65(3).

In the field of renewable energy, further decisions should not be based solely on the promotion of development. Under Article 3(2) of the Law on Energy from Renewable Sources, support may take the form of a price premium, transaction price, priority right, exemption from balancing responsibility or investment support.

Point to monitor: whether the Council will decide, under Article 65(4) of the Law on Electricity, to initiate a market investigation by decision of the Council.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LRT
Court: Achema’s complaint over LNG fee was rightly dismissed - LRT 🔗
A court ruled that Lithuania’s energy regulator VERT lawfully set the Klaipeda LNG terminal fee for 2024 three years ago. The Supreme Administrative Court of Lithuania upheld a lower court’s October 2024 decision rejecting fertilizer…
Fact-check:
🟡 IncompleteValstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) turi kompetenciją nustatyti suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo dedamąją
⚪ Unverified2024 metų SGD terminalo papildomoji saugumo dedamoji buvo 205,93 euro/MWh/parą
🔴 RefutedSGD terminalo dedamoji panaikinta 2016 metais, pakeista dujų pajėgumų mokesčiu
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD…
1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas finansuojami bendrovės nuosavomis ir (ar) skolintomis lėšomis. 2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGD terminalo būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Komisijos nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Vyriausybė, tvirtindama SGD terminalo būtinąjį kiekį, privalo įvertinti gamtinių dujų poreikį šalies ūkiui ir visas jų tiekimo galimybes. Komisijos nustatyta papildoma dedamoji taikoma gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams už gamtinių dujų vartojimo pajėgumus, reikalingus jų maksimaliems gamtinių dujų paros poreikiams užtikrinti pristatymo vietose, kuriose gamtinių dujų sistemos naudotojų ir (ar) gamtinių dujų vartotojų įrenginiai yra prijungti prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ar prie gamtinių dujų skirstymo sistemų, į kurias dujos tiesiogiai ar netiesiogiai transportuojamos iš Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios gamtinių dujų perdavimo sistemos. Gamtinių dujų vartojimo pajėgumai apskaičiuojami ir nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka. Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei bei paskirtajam tiekėjui išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius). Perdavimo sistemos operatoriaus administruojamų surinktų lėšų nuokrypis, susidaręs dėl skirtumo tarp ankstesnių metų prognozuotų ir faktinių gamtinių dujų vartojimo pajėgumų, taip pat SGD terminalo operatoriaus prognozuojamų ir faktinių reguliuojamos veiklos pajamų nuokrypis Komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertinamas nustatant papildomą dedamąją. 3. Projektui finansuoti gali būti panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšos ir kitos teisėtai gautos pajamos. Teisės aktų nustatyta tvarka gali būti taikomos projekto finansavimo užtikrinimo priemonės (valstybės garantija, laidavimas, turto įkeitimas ir kitos priemonės). Sprendimas suteikti valstybės garantiją dėl paskolos projekto įgyvendinimui finansuoti priimamas Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme nustatyta tvarka. 4. SGD terminalo veikla, išskyrus SGD terminalo veiklos nutraukimą vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, vykdoma ne trumpiau kaip iki 2044 m. gruodžio 31 d. SGD terminalo operatorius, vadovaudamasis šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir teikdamas duomenis Komisijai papildomai dedamajai nustatyti ir (ar) koreguoti, turi įvertinti susidarysiantį SGD terminalo pastoviųjų sanaudų sumažėjimą SGD terminalo veiklos laikotarpiu ir pateikti Komisijai pasiūlymus dėl papildomos dedamosios mažinimo priemonių, sudarančių sąlygas dar iki plaukiojančiosios suskystintų gamtinių dujų saugyklos įsigijimo sumažinti papildomą dedamąją, paskirstant SGD terminalo pastoviųjų sąnaudų dalį per SGD terminalo veiklos laikotarpį. 5. Komisija įvertina šio straipsnio 4 dalyje numatytas SGD terminalo operatoriaus pateiktas papildomos dedamosios mažinimo priemones, taip pat, atsižvelgdama į plaukiojančiosios suskystintų gamtinių dujų saugyklos įsigijimo ir finansavimo sąnaudas, įtraukia tiesiogiai ir netiesiogiai su šiomis sąnaudomis ir papildomos dedamosios mažinimo priemonėmis susijusias pagrįstas SGD terminalo operatoriaus sąnaudas į papildomą dedamąją ir nustato SGD terminalo pastoviųjų sąnaudų kompensavimą per ne trumpesnį nei šio straipsnio 4 dalyje nurodytą SGD terminalo veiklos laikotarpį.“
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo Nr. XI-2053 5 ir 9 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO NR. XI-2053 5 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO NR. XI-2053 5 IR 9 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gruodžio 18 d. Nr. XIII-1786 Vilnius         1 straipsnis. 5 straipsnio pakeitimas Pakeisti 5 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „5 straipsnis. Projekto įgyvendinimas ir SGD terminalo veiklos finansavimas 1. SGD terminalo infrastruktūros plėtra ir įrengimas finansuojami bendrovės nuosavomis ir (ar) skolintomis lėšomis. 2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, kurios nėra įtrauktos į kitas valstybės reguliuojamas kainas, bei SGD terminalo būtinojo kiekio tiekimo pagrįstos sąnaudos Komisijos nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Vyriausybė, tvirtindama SGD terminalo būtinąjį kiekį, privalo įvertinti gamtinių dujų poreikį šalies ūkiui ir visas jų tiekimo galimybes. Komisijos nustatyta papildoma dedamoji taikoma gamtinių dujų sistemos naudotojams ir (ar) gamtinių dujų vartotojams už gamtinių dujų vartojimo pajėgumus, reikalingus jų maksimaliems gamtinių dujų paros poreikiams užtikrinti pristatymo vietose, kuriose gamtinių dujų sistemos naudotojų ir (ar) gamtinių dujų vartotojų įrenginiai yra prijungti prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ar prie gamtinių dujų skirstymo sistemų, į kurias dujos tiesiogiai ar netiesiogiai transportuojamos iš Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios gamtinių dujų perdavimo sistemos. Gamtinių dujų vartojimo pajėgumai apskaičiuojami ir nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka. Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei bei paskirtajam tiekėjui išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).
Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ…
LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO 5, 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2013 m. birželio 27 d. Nr. XII-426 Vilnius   (Žin., 2012, Nr. 68-3466)   1 straipsnis. 5 straipsnio 2 dalies pakeitimas Pakeisti 5 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties visos pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, reikalingos SGD terminalo veiklai užtikrinti, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).“   2 straipsnis. 10 straipsnio 3 dalies pripažinimas netekusia galios 10 straipsnio 3 dalį pripažinti netekusia galios. 3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas Pakeisti 11 straipsnį ir jį išdėstyti taip:   „11 straipsnis. Prekyba gamtinėmis dujomis 1. Siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, tai yra SGD terminalo technologinį pajėgumą, reikalingą nuolat ir efektyviai patenkinti gamtinių dujų poreikį Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiant garantuoti SGD terminalo veiklos technologinį ir ekonominį pagrįstumą bei skatinti efektyvų diversifikuotų gamtinių dujų tiekimo šaltinių konkurencingumą, valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos.
Analysis

⚠ Correction. The statement that VERT has competence to set the LNG terminal component is too broad unless qualified. It is more precise to say that the component is set by reference to the cost categories specified in Article 5(2) of the LNG Terminal Law and the regulatory methodology. The fact-checking source further clarifies that the Commission’s decision sets the security component at the internal exit point of the transmission system. The statement that the component was abolished in 2016 and replaced by a capacity charge is inconsistent with the cited 2016 source. That source clearly refers to the additional natural gas supply security component being calculated and set in 2016.

The LNG component dispute is not a dispute over the political expediency of the terminal; it is adjudicated as a review of the regulator’s calculation competence and compliance with the applicable methodology.
For Achema, the LNG component becomes not a negotiable issue of maintaining the terminal, but a capacity-based part of a regulated price, so long as the calculation falls within the statutory and methodological formula.

Core issue

The LNG component dispute is not a dispute over the political expediency of the terminal; it is adjudicated as a review of the regulator’s calculation competence and compliance with the applicable methodology. For the court, the decisive boundary is not the consumer’s fiscal burden, but whether VERT acted in accordance with Article 5(2) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal and the pricing methodology applied. News fact: on 29 July 2026, the Supreme Administrative Court of Lithuania upheld the decision dismissing Achema’s complaint against VERT’s November 2023 resolution for 2024. Under Article 5(2) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal, the additional component includes not any terminal-related costs, but only the specified categories of costs. These are the costs of installing the terminal, its infrastructure and the interconnection that are not financed from other sources, fixed operating costs, and justified costs of supplying the mandatory quantity.

Legal assessment

VERT’s competence derives from the provision under which, in accordance with the procedure established by the Commission, the additional component is applied to system users and consumers for consumption capacity. Under Article 5(2) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal, that capacity is linked to maximum daily demand at delivery points.

When approving the mandatory quantity, the Government must, under Article 5(2) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal, assess the country’s economic demand for gas and all supply options.

Under Article 11(1) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal, the designated supplier ensures supply of the mandatory quantity.

Under Article 11(2) of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal, the designated supplier must acquire and sell the mandatory quantity in the most economically advantageous manner.

Under paragraph 59 of the Description, the transmission system operator ensures sufficient capacity for supply of the mandatory quantity. Paragraph 46 of the amendment to the Methodology describes the component as a security component added to the transmission price, calculated for the coming year and expressed in EUR/(MWh/day/year). The elements shown in the formula indicate that VERT’s decision had to be based on the fixed part of the regasification price, the designated supplier’s price, the revenue deviation, and consumption capacity.

Year / decisionAmount
2016 Resolution No. O3-83EUR 315.97/(MWh/day/year)
2017 Resolution No. O3-369EUR 473.60/(MWh/day/year)
2018 recalculation No. O3E-168EUR 469.99/(MWh/day/year)
Disputed 2024 componentEUR 205.93 per MWh per day

Legally, this table shows not an automatic rule of decrease or increase, but an annual regulatory recalculation based on variable data. Achema’s argument concerning VERT’s competence could have succeeded only if it had shown that impermissible data or an incorrect cost category had entered the formula. The ruling of the Supreme Administrative Court of Lithuania of 29 July 2026 means, in this situation, that no such breach was established. The court’s conclusion that VERT did not breach the requirements and did not improperly fail to apply the methodology closes the path to annulling the November 2023 resolution solely on the basis of the magnitude of its financial impact. For Achema, the LNG component thus becomes not a negotiable issue of maintaining the terminal, but a capacity-based part of a regulated price, so long as the calculation falls within the statutory and methodological formula. The Constitutional Court’s 2015 position on the lawfulness of the terminal’s operation and financing model reinforces this boundary, because the dispute does not concern the validity of the model itself.

Consequences

The practical consequence for Achema is that the 2024 component of EUR 205.93 remains in force under the disputed VERT resolution. The practical consequence for VERT is confirmed institutional discretion to calculate the component according to the approved methodology and the data received.

For the terminal operator and the designated supplier, this means continuity of financing under Article 5(2) and Article 11 of the Law on the Liquefied Natural Gas Terminal.

For gas system users, this means that the payment obligation is linked to consumption capacity, not solely to the quantity actually consumed.

Future disputes will have to focus on specific methodological variables, the justification of costs, and the admissibility of data. The realistic next scenario is review of new annual or recalculation decisions by VERT if a consumer challenges the basis of their calculation. Procedurally, the next step is to await the next VERT decision on the component for the forthcoming period or its recalculation, adopted in accordance with the applicable methodology and data submission cycle.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by the Ministry of Energy. The aim was to reduce the maintenance costs of the Klaipeda LNG terminal and the costs of supplying the mandatory quantity of gas, optimise State aid measures, and ensure reliable, diversified gas supply at competitive prices. The principal argument was the decline in natural gas consumption, as a result of which the costs of the terminal and other infrastructure are increasingly borne by the remaining consumers; no clear contradictions are apparent in the excerpts provided.

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →