Legal prism · 2026-08-01
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-08-01

Updated: 2026-08-01 16:34
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (37)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — Bernardinai.lt
Political scientist R. Vilpišauskas: migration is becoming a security issue, not an economic growth issue 🔗
2026-07-31 | 16:00 Average reading time: Political scientist R. Vilpišauskas says migration is becoming a matter of security rather than economic growth. The Migration Department says this year’s quota of 24,700 foreigners to be employed…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas 1. Užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos…
5 straipsnis. Užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką ir laikinas jų apgyvendinimas 1. Užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos Reglamento (ES) 2016/399 (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nuostatos. 2. Užsieniečių buvimas Lietuvos Respublikos tarptautinių oro uostų tranzito zonose (toliau – tranzito zonos) nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją. Užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, buvimas šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose nelaikomas atvykimu į Lietuvos Respublikos teritoriją, iki priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. 3. Jeigu užsienietis, būdamas pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikia prašymą suteikti prieglobstį, per 48 valandas nuo tokio prašymo pateikimo momento Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį šio Įstatymo 79 straipsnyje nustatyta tvarka neribojant jo teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, išskyrus šio straipsnio 31 dalyje nurodytus atvejus. 31. Jeigu Migracijos departamentas nustato, kad yra šio Įstatymo 76 straipsnio 4 dalyje arba 77 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių ir nėra su prieglobsčio prašytojo amžiumi, sveikatos būkle, šeimine padėtimi susijusių ar kitų individualių aplinkybių, dėl kurių neturėtų būti ribojama prieglobsčio prašytojo teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis priima sprendimą prieglobsčio prašytoją, pateikusį prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punkte, tranzito zonoje ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, laikinai apgyvendinti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki priimamas sprendimas jį įleisti į Lietuvos Respubliką. Šis teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ribojimas negali trukti ilgiau kaip 28 dienas, o nelydimam nepilnamečiam prieglobsčio prašytojui, dėl kurio nurodyto amžiaus kyla pagrįstų abejonių, – iki bus nustatytas jo amžius, bet ne ilgiau kaip 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje dienos. 32. Skundas dėl šio straipsnio 31 dalyje nurodyto Migracijos departamento sprendimo laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytoją šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, gali būti paduotas apylinkės teismui pagal užsieniečio buvimo vietą arba kitam artimiausiam užsieniečio buvimo vietai apylinkės teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Priimtas apylinkės teismo sprendimas gali būti skundžiamas ir skundas nagrinėjamas šio Įstatymo 117 straipsnyje nustatyta tvarka. 4. Užsieniečiai, išskyrus prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikusius prieglobsčio prašytojus, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki Regionų administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalį. Prašymą suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo pateikę prieglobsčio prašytojai, dėl kurių nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, turi teisę pasilikti šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose šio Įstatymo 138 straipsnyje nustatyto skundo padavimo termino laikotarpiu, o šiuo laikotarpiu pateikus prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, – iki Regionų administracinio teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių priėmimo arba kai apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas pagal šio Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 41. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytam užsieniečiui teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje nesuteikiama, jeigu užsienietis pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nėra naujų esminių motyvų, tik siekdamas atidėti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriuo remiantis jis būtų artimiausiu metu išsiųstas, arba jeigu užsienietis pateikia naują paskesnį prašymą, kai dėl ankstesnio paskesnio prašymo suteikti prieglobstį yra priimtas galutinis sprendimas, ir nėra šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių negalima jo išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. 5. Šio straipsnio 4 dalies nuostatos netaikomos tuo atveju, kai užsieniečio, išskyrus prieglobsčio prašytoją, buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui arba visuomenei. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui, jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, šio straipsnio 4 dalies nuostata netaikoma, kai jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia labai rimtą grėsmę valstybės saugumui. 6. Prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, apgyvendinami laikino apgyvendinimo vietose. Šių prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. 7. 8. Jeigu per 28 dienas nuo prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 6 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką. 9. Kai pagal šio straipsnio 3 ar 8 dalį priimamas sprendimas įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir yra šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nurodytas bent vienas užsieniečio sulaikymo pagrindas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. 10. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis išvyko dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujančio darbo ir kuri atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebegalioja arba užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi toje Europos Sąjungos valstybėje narėje nagrinėjimo laikotarpiu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kuri užsieniečiui atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. 11. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 42 punkte nustatytu pagrindu, išskyrus leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 442 straipsnio 9 dalį, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje į priimančiąją įmonę užsienietis buvo perkeltas įmonės viduje, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebegalioja arba užsieniečio perkėlimo įmonės viduje į priimančiąją įmonę kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpiu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis buvo perkeltas įmonės viduje, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. 12. Užsienietis, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 ar 13 punkte nustatytu pagrindu, ir jo šeimos nariai, kuriems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su šiuo užsieniečiu pagrindu, gali atvykti į Lietuvos Respubliką iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, į kurią užsienietis išvyko tęsti dalį studijų arba vykdyti dalį savo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų, ir tais atvejais, jeigu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvimo kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpiu tapo negaliojantis arba buvo panaikintas. Sprendimą dėl šių užsieniečių įleidimo į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas, gavęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kuri užsienietį įpareigojo išvykti, prašymą. Šių užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje nustatoma pagal šį Įstatymą. Nr. XI-392, 2009-07-22, Žin., 2009, Nr. 93-3984 (2009-08-04)
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnis (statute)
44 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti…
44 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris ketina dirbti 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai: 1) užsienietis yra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje; 2) užsienietis atitinka šias sąlygas ir dėl jo pateikiami darbdavio įsipareigojimai: a) užsienietis ketina dirbti ne trumpesnį negu 6 mėnesių laikotarpį visą darbo laiko normą ir pateikiamas tai patvirtinantis darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį bei mokėti šio Įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkantį darbo užmokestį; b) užsienietis turi arba kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, arba ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, ir šią atitiktį kvalifikacijai arba darbo patirčiai patvirtina darbdavys; arba pateikiamas darbdavio įsipareigojimas užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį; 3) užsienietis ketina dirbti pagal laikinojo darbo sutartį ir turi arba kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, arba ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, ir pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. 2. Užsieniečių, kuriems leidimai laikinai gyventi išduodami pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktą, skaičius nustatomas šio Įstatymo 571 straipsnyje nustatyta tvarka (toliau – kvota). 3. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktyje nurodytų sąlygų neturi atitikti užsienietis, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą, ketina dirbti ir kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba keitimo šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu nepraėjus 5 metams nuo studijų ar mokymosi pagal formaliojo profesinio mokymo programą baigimo, užsienietis, kuriam suteikta laikinoji apsauga, ir užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 arba 8 punkte nustatytu pagrindu dėl šio Įstatymo 1301 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių. 4. Kvota netaikoma užsieniečiui, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šiame straipsnyje nustatytu pagrindu ir kuris pabaigė studijas ar mokymąsi pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas) Lietuvos Respublikoje ir ketina dirbti nepraėjus 5 metams nuo studijų ar mokymosi pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas) baigimo arba kuriam buvo suteikta laikinoji apsauga, arba kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 arba 8 punkte nustatytu pagrindu. 5. Išnaudojus kvotą pagal šio Įstatymo 571 straipsnio 3 dalį, leidimas laikinai gyventi šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu gali būti išduotas tik užsieniečiui, kuriam darbdavys įsipareigoja mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, arba užsieniečiui, kuris ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, ir kuriam darbdavys įsipareigoja mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu vieno paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, arba jeigu buvo nustatyta papildoma kvota pagal šio Įstatymo 571 straipsnio 31 dalį. 6. Leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Kai užsienietis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, jis gali pradėti dirbti tik tada, kai jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. 7. Leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkte nustatytas sąlygas. 8. Jeigu užsienietis trumpiau negu 2 metus turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pasibaigus darbo santykiams, pateikęs šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu užsienietis ilgiau negu 2 metus turi leidimą laikinai gyventi, išduotą šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nurodytu pagrindu, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu pasibaigus darbo santykiams, pateikęs šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo darbo santykių pabaigos gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl darbdavio pakeitimo šio straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka. 9. Kai pasibaigia užsieniečio darbo santykiai, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus: 1) šio Įstatymo 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytus atvejus; 2) šio straipsnio 8 dalyje nurodytu atveju, kai jis pateikia šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą per 10 darbo dienų nuo darbo santykių nutraukimo; 3) šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus; 4) atvejus, kai jam išduodamas leidimas gyventi kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. 10. Užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punktą, gali pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį. Pasibaigus užsieniečio darbo santykiams, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl darbdavio pakeitimo, jeigu Migracijos departamentui jis pateikė šio Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pranešimą. Patikrinęs, ar darbdavys pateikė šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte nustatytus įsipareigojimus, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją galioja 1 mėnesį nuo jo priėmimo dienos. Prašymą leisti pakeisti darbdavį užsienietis gali pateikti praėjus ne mažiau kaip 6 mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos, išskyrus atvejus, kai leidimas laikinai gyventi išduodamas trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, ir šio Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nurodytus atvejus. Užsienietis gali pradėti dirbti pas kitą darbdavį ar vykdyti kitą darbo funkciją pas tą patį darbdavį tik gavęs Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. 11. Jeigu su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje numatytą įsipareigojimą pateikia pirmasis darbdavys, nurodydamas ir kitus darbdavius. Sudarant su užsieniečiu darbo keliems darbdaviams sutartį, sutarties sudaryme gali dalyvauti ne daugiau kaip 4 darbdaviai. 12. Darbdavys, teikiantis įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, arba visi užsieniečio darbdaviai tuo atveju, kai su užsieniečiu ketinama sudaryti darbo keliems darbdaviams sutartį, turi atitikti šias sąlygas: 1) turi licencijuojamą veiklą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas licencijas ir (ar) leidimus tokiai veiklai vykdyti bei atitinka licencijuojamos veiklos vykdymo sąlygas, jeigu užsienietį ketinama įdarbinti licencijuojamai veiklai; 2) jam nebuvo skirta administracinė nuobauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą už nepranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ar melagingų duomenų pateikimą kviečiant užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką arba pagalbą kitu neteisėtu būdu užsieniečiui gauti teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą arba nuo nutarimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos praėjo daugiau kaip 1 metai; 3) nenustatoma šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 ar 19 punkte nurodytų atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų; 4) vykdo veiklą, kuriai kviečia užsienietį, ne trumpiau negu pastaruosius 6 mėnesius; 5) nėra rimto pagrindo manyti, kad jo įmonė yra fiktyvi arba kad gali kilti jo kviečiamų užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. 13. Jeigu darbdavys arba nors vienas iš visų darbdavių, ketinančių įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, neatitinka bent vienos iš šio straipsnio 12 dalyje nustatytų sąlygų, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį nepriimamas 6 mėnesius nuo šių aplinkybių nustatymo dienos. 14. Šio straipsnio 12 dalies nuostatos netaikomos darbdaviui, su kuriuo sudaryta investicijų sutartis Investicijų įstatymo 131 straipsnyje nustatyta tvarka ar stambaus projekto investicijų sutartis Investicijų įstatymo 157 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnis (statute)
40 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis turi…
40 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai 1. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) yra šeimos susijungimo atvejis; 4) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas; 41) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal šio Įstatymo 441 straipsnio nuostatas; 42) jis perkeliamas įmonės viduje pagal šio Įstatymo 442 straipsnio nuostatas; 5) jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas; 51) jis ketina Lietuvos Respublikoje steigti startuolį ir vykdyti jo veiklą pagal šio Įstatymo 451 straipsnio nuostatas; 6) jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 46 straipsnio nuostatas; 7) jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba jis yra paskirtas globėju (rūpintoju); 8) nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1 ar 2 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių; 9) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 10) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; 11) dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Tokių būklių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras; 12) jam leidžiama pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jis yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ir teismu kovojant su prekyba žmonėmis ar su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu, kai dirbta ypatingai išnaudojamo darbo sąlygomis arba kai dirbo nepilnametis; 13) jis ketina pagal darbo sutartį, sudarytą su mokslo ir studijų institucija, dirbti kaip dėstytojas arba tyrėjas; 14) jis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą ir turi tos valstybės išduotą leidimą gyventi; 15) jis yra studijas arba mokymąsi pagal formaliojo profesinio mokymo programą užbaigęs užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 5 punkte nurodytais atvejais, arba mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus užbaigęs užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šio Įstatymo 492 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju; 16) jis yra Australijos, Japonijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos pilietis, kuris ketina dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 1 dalies 16 punkto nuostatos taikomos nuo pereinamojo laikotarpio, nustatyto 2020 m. sausio 24 d. Briuselyje ir Londone pasirašyto Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 126 straipsnyje, pabaigos. 2. Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu naujai įforminamas, jeigu: 1) užsienietis pakeičia asmens duomenis; 2) leidimas laikinai gyventi tapo netinkamas naudoti; 3) šio straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju pasibaigia laikotarpis, kuriam įformintas leidimas laikinai gyventi; 4) leidime laikinai gyventi yra netikslių įrašų; 5) leidimas laikinai gyventi yra prarastas; 6) leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ir paskelbtas negaliojančiu, tačiau, apskundus sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones dėl apskųsto sprendimo vykdymo sustabdymo. 21. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 ir 5 punktuose nurodytais atvejais naujai įforminamas užsieniečio turimo, o šio straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodytu atveju – turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. 3. Užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. 4. Leidimas laikinai gyventi įforminamas užsieniečiui pateikus galiojantį kelionės dokumentą, kurio galiojimas 3 mėnesiais turi viršyti laikotarpį, kuriam išduodamas ar keičiamas leidimas laikinai gyventi. Jeigu užsieniečio pateikto kelionės dokumento galiojimas neviršija jam išduodamo ar keičiamo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpio arba jį viršija mažiau negu 3 mėnesiais, leidimas laikinai gyventi įforminamas 3 mėnesiais trumpesniam negu kelionės dokumento galiojimas laikotarpiui ir, užsieniečiui pateikus naują galiojantį kelionės dokumentą, gali būti naujai įformintas likusiam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui. 5. Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. 6. Šeimos narys, atvykstantis gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su užsieniečiu, kuris atitinka šio Įstatymo 43 straipsnio 6 ir 61 dalyse nustatytas sąlygas, dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali kreiptis kartu su šiuo užsieniečiu ir prašymas nagrinėjamas kartu su šio užsieniečio prašymu bei sprendimai dėl leidimo išdavimo priimami tuo pačiu metu, jeigu prašymai dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti kartu. Leidimas laikinai gyventi jam išduodamas tokiam pačiam laikotarpiui kaip ir užsieniečiui, su kuriuo į Lietuvos Respubliką atvyksta šeimos narys. Nr. X-1442, 2008-02-01, Žin., 2008, Nr. 22-803 (2008-02-22) Nr. XI-2189, 2012-06-30, Žin., 2012, Nr. 85-4450 (2012-07-19) Nr. XII-548, 2013-10-10, Žin., 2013, Nr. 111-5488 (2013-10-24)
Analysis
When the quota is nearly exhausted, the employer’s need becomes a procedural obstacle, rather than an independent argument under migration law.
The quota is not a line item for recording employers’ expectations: once the 24,700 limit has been exhausted, an individual shortage of workers must fit within the statutory gateway for an additional quota.

Core issue

The restriction of migration here is addressed not through declarations of political will, but through the sequence of temporary residence permit grounds and the quota mechanism. When the quota is nearly exhausted, the employer’s need becomes a procedural obstacle, rather than an independent argument under migration law. The factual basis is the quota of 24,700 foreigners to be employed in Lithuania this year, which, according to the Migration Department, has effectively already been exhausted.

The legal issue is whether, and under what procedure, third-country nationals may still be employed in Lithuania when the quota under Article 57-1 of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Foreigners applies.

This issue is determined by applying, together, Article 1, Article 40(1)(4), Article 44(1)(2), and Article 57-1 of the Law on the Legal Status of Foreigners.

As regards the discussion on the relocation of asylum seekers, the sources provided allow only the national part of the asylum procedure to be assessed under Article 5(2) and (3) of the Law on the Legal Status of Foreigners.

Legal assessment

Article 1(1) of the Law on the Legal Status of Foreigners provides that the law covers entry, stay, residence, asylum, temporary protection, and appeals against decisions.

Accordingly, restrictions on labour migration cannot be shifted solely into employment policy or municipal programmes.

Article 1(4) of the same law allows other laws to be applied only insofar as these relations are not regulated by the Law on the Legal Status of Foreigners itself.

  • The employment ground arises under Article 40(1)(4), where the foreigner intends to work pursuant to Article 44.
  • Under Article 44(1)(2)(a), the employer must undertake to employ the person for at least 6 months, on a full-time basis.
  • Under Article 44(1)(2)(b), the person must have the required qualification or at least 1 year of work experience during the last 3 years, or receive remuneration of the prescribed amount.
  • The employer must also confirm that the qualification or experience requirements are met where that ground is relied upon.

The quota mechanism is a separate filter following the employment ground: the conditions for a permit may be satisfied, but the quota still limits the number of permits.

Under Article 57-1(2), the quota for the calendar year is approved by the Minister of Social Security and Labour, in coordination with the Minister of the Interior.

Under Article 57-1(1), the basis for the proposal is labour market monitoring, assessment of the situation, and forecasting by the Employment Service.

Under Article 57-1(2), the quota may not exceed 1.4 per cent of the number of permanent residents of Lithuania published as of 1 July of the preceding year.

IssueStated amount or term
Quota mentioned in the 2026 report24,700 foreigners
Maximum annual quota limit1.4 per cent of the number of permanent residents of Lithuania
Employment contract term under Article 44(1)(2)at least 6 months
Required experience under Article 44(1)(2)at least 1 year during the last 3 years
Additional quota under Article 57-1(3-1)up to 20 per cent of trade union members covered by a sectoral collective agreement
Decision to admit an asylum seeker under Article 5(3)within 48 hours

Once the quota has been exhausted, an additional channel is possible only under Article 57-1(3-1).

It is initiated jointly by both parties to the sectoral collective agreement, and this may be done once per calendar year.

The decision on an additional quota is taken by the Minister of Social Security and Labour, after receiving the opinion of the Director of the Employment Service and in coordination with the Minister of the Interior.

The quota is not a line item for recording employers’ expectations: once the 24,700 limit has been exhausted, an individual shortage of workers must fit within the statutory gateway for an additional quota.

As regards asylum seekers, Article 5(2) provides that certain presence at border crossing points, transit zones, or temporary accommodation facilities is not deemed entry into the territory of Lithuania.

Under Article 5(3), the Migration Department decides within 48 hours on admission and accommodation where the application is submitted at the border, in a transit zone, or shortly after an unlawful border crossing.

In humanitarian cases, Article 130-1(1) and (3) allow a temporary residence permit to be issued for up to one year, while Article 130-1(2) and (4) allow a term of up to 3 years in certain cases of persecution by an undemocratic regime.

On the side of employers’ obligations, Article 6 of the Law Amending Articles 1, 25, 30-1, 48, 56-1 and 57 of the Law on Employment No. XII-2470 treats as an infringement the failure to require the submission of documents confirming the right to stay, reside, or work no later than one working day before the employment contract is concluded.

Consequences

The practical consequence for employers is that employment under Article 44(1)(2) after the quota has been exhausted will depend on the additional quota procedure or on another clear permit ground.

Investment policy does not in itself remove this barrier, because Articles 13-1 and 15-7 of the Law on Investments, as provided, do not create a separate exception from the labour migration quota through special business conditions.

Migration and labour market data indicated in municipal employment programmes may support the background need, but they do not alter national competence over the quota.

The remaining realistic scenarios are limited:

  • the parties to a sectoral collective agreement may jointly propose an additional quota under Article 57-1(3-1);
  • the Director of the Employment Service provides an opinion on such a proposal;
  • the Minister of Social Security and Labour, in coordination with the Minister of the Interior, adopts a decision on the additional quota;
  • employers must verify documents one working day before the employment contract is concluded, as specified in Article 6 of the Law Amending the Law on Employment.

Procedurally, the nearest monitoring point is not political commentary, but a decision of the Minister of Social Security and Labour on an additional quota, if such a joint proposal by the parties to a sectoral collective agreement is submitted during 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

[TEISINIS_KLAUSIMAS] The regulation was initiated by the drafters of amendments to the Law on the Legal Status of Aliens; however, the excerpts provided do not identify specific individuals or institutions. [TEISINIS_PAGRINDAS] Initially, the aim was to facilitate labour immigration and attract investors, innovative businesses, and specialists in shortage occupations, relying on arguments concerning labour shortages, demographic challenges, and the needs of the economy. [PRAKTIKA] In other proposals, the emphasis shifted to security: it was proposed to tighten controls on foreign nationals posing risks and to restrict family reunification, on the grounds of threats to public order, national security, and potential costs to taxpayers.

📄 Original — kauno.diena.lt
Conservative leader: this is a wake-up call for the Social Democrats to take action 🔗
L. Kasčiūnas told Žinių radijas on Friday that if the Conservatives are now taking the initiative, it should prompt the Social Democrats to act without delay and prepare practical measures. He said all sides should sit down, discuss…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 20 straipsnis (statute)
20 straipsnis. Vyriausybės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 1. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. 2. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų…
20 straipsnis. Vyriausybės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė 1. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. 2. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas viceministras. Nr. IX-1065, 2002-09-05, Žin., 2002, Nr. 91-3888 (2002-09-18)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 41-1 straipsnio pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO NR. I-464 411 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gegužės 31 d. Nr. XIII-1221 Vilnius     1 straipsnis. 411 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMO NR. I-464 411 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2018 m. gegužės 31 d. Nr. XIII-1221 Vilnius     1 straipsnis. 411 straipsnio pakeitimas Pakeisti 411 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami visų Vyriausybės narių balsų dauguma.“   2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą. Respublikos Prezidentė                                                                                          Dalia Grybauskaitė
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 41-1 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2018 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2018 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
A demographic agreement becomes a legal instrument only when its sentences take the form of a draft, a vote and an implementing act.
A party agreement may serve as a political basis, but the legislative gateway is constitutionally closed to a broader circle of “participants in the agreement.”

Core issue

The legal value of the demographic agreement will depend not on the parties’ signatures, but on whether its measures are converted into draft legal acts. This report raises the question of who has the right to submit the demographic package to the Seimas and who must implement it after adoption. The factual core of the news is narrow: the TS-LKD parliamentary group has prepared a draft agreement for 2026-2040, while the Social Democrats are being asked to move toward practical solutions. The issue must be assessed under Article 68, Article 69 and Article 76 of the Constitution of the Republic of Lithuania, and Article 20 and Article 20-1 of the Law on the Government of the Republic of Lithuania.

Legal assessment

Under Article 68 of the Constitution, the right of legislative initiative in the Seimas belongs to members of the Seimas, the President of the Republic, the Government, and 50,000 citizens with the right to vote. Accordingly, an agreement prepared by a parliamentary group is not, in itself, a legislative initiative until it is formalised through one of those subjects. A party agreement may serve as a political basis, but the legislative gateway is constitutionally closed to a broader circle of “participants in the agreement”.

  • Members of the Seimas may submit a draft on the basis of Article 68 of the Constitution.
  • The Government may submit draft laws or draft resolutions of the Seimas under Article 20(1) of the Law on the Government.
  • 50,000 citizens may submit a draft law, which the Seimas is obliged to consider under Article 68 of the Constitution.
  • The Seimas decides in accordance with the procedure and voting requirements set out in Article 69 of the Constitution.

If a Social Democrat-led Government were to take over the initiative, it would need to adopt a resolution concerning the drafts to be submitted to the Seimas under Article 20(2) of the Law on the Government. The Government would be represented in the Seimas by the Prime Minister, an authorised minister or, where that minister is unable to act, an authorised vice-minister under the same provision. Paragraph 109 of the Rules of Procedure of the Government further provides that the representative participates in meetings of Seimas committees and may not, in substance, agree to amend the principal provisions of a Government draft.

QuestionApplicable provisionLegal significance
Who may initiate the legislative processArticle 68 of the ConstitutionOnly the specified subjects of initiative
How the Government submits a draftArticle 20 of the Law on the GovernmentA Government resolution is required
How a law is adoptedArticle 69 of the ConstitutionThe Seimas votes according to the prescribed procedure
Who determines the working procedure of the SeimasArticle 76 of the ConstitutionThe Statute of the Seimas, having the force of law, applies

Under Article 20-1 of the Law on the Government, the Government ensures the effective implementation of laws and other legal acts adopted by the Seimas by adopting implementing legal acts. This means that measures concerning housing, family policy, access to services or return migration may remain only a political text without implementing acts. A demographic agreement becomes a legal instrument only when its sentences take the form of a draft, a vote and an implementing act.

Under Article 69 of the Constitution, ordinary laws are deemed adopted if a majority of the members of the Seimas participating in the sitting vote in favour. Constitutional laws are adopted under stricter requirements: more than half of all members of the Seimas must vote in favour, and amendments require a majority of not less than three-fifths of all members of the Seimas. The sources provided do not indicate that the demographic measures would fall within the subject matter of a constitutional law, so this distinction is relevant only when selecting the legal form of specific drafts.

Consequences

In practical terms, there are three paths: an opposition initiative through members of the Seimas, a Government package, or the broader citizen initiative route under Article 68 of the Constitution. The fastest route would be Government drafts, because under Article 20 of the Law on the Government it may submit both draft laws and draft resolutions of the Seimas. However, after adoption, political responsibility would shift to implementation, since Article 20-1 of the Law on the Government links the Government to the effective implementation of acts adopted by the Seimas.

  • If the draft is submitted by members of the Seimas, the procedure will be governed by the Statute of the Seimas referred to in Article 76 of the Constitution.
  • If the draft is submitted by the Government, a Government resolution is required before submission under Article 20(2) of the Law on the Government.
  • If the measures are adopted, the Government will have to adopt implementing legal acts under Article 20-1 of the Law on the Government.
  • If only political agreements are chosen, the sources provided do not confer the force of law on them.

This matters for young families, residents aged 18-35, returning Lithuanian citizens and older people, because their rights will depend on normative text rather than on a party declaration. The next procedural point to monitor is whether, in autumn 2026, a draft by members of the Seimas will be submitted or whether a draft law or draft resolution of the Seimas approved by Government resolution will be presented.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alfa.lt
K. Bartoševičius appeals to the Supreme Court, seeking to have the case dismissed 🔗
The lawyer for former Seimas member Kristijonas Bartoševičius, who was sentenced to prison for sexual offenses against children, has filed a cassation appeal with Lithuania’s Supreme Court, asking it to overturn the lower court rulings and…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 345 straipsnis (statute)
Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo…
Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasacinis skundas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos. 2. Asmenims, praleidusiems kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas, išskyrus šio straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, kai kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos šio Kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 3. Pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo išsprendžia šio Kodekso 350 straipsnyje numatyta teisėjų atrankos kolegija nutartimi, kuri yra galutinė ir neskundžiama. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 85-4126 (2011-07-13)   346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. 347 straipsnis. Kasacinio skundo turinys 1.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 347 straipsnis (statute)
347 straipsnis. Kasacinio skundo turinys 1. Kasaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti: 1) nurodytas sprendimas ar nutartis…
347 straipsnis. Kasacinio skundo turinys 1. Kasaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti: 1) nurodytas sprendimas ar nutartis, dėl kurių peržiūrėjimo paduodamas kasacinis skundas; 2) turtiniuose ginčuose nurodoma ginčijama suma; 3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą; 4) kasatoriaus prašymas. 2. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. 3. Kasacinį skundą surašo advokatas. Juridinio asmens kasacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu kasatorius yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, surašyti kasacinį skundą turi teisę jis pats. Be to, kasacinį skundą gali surašyti šio Kodekso 56 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodyti asmenys. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. 4. Prie kasacinio skundo turi būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą arba prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ir įrodymai, patvirtinantys šio prašymo motyvus. Prie kasacinio skundo pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 346 straipsnis (statute)
346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti…
346 straipsnis. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai 1. Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. 2. Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra: 1) materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; 2) jeigu teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos; 3) jeigu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.
Analysis
The cassation appeal in this case is not a third round of factual assessment; it must demonstrate an error of law capable of setting aside final convictions.
Bartoševičius’s cassation appeal must move the dispute from facts of guilt to an error of law, because Article 368(2) of the CCP specifically requires legal arguments.

Core issue

The cassation appeal in this case is not a third round of factual assessment; it must demonstrate an error of law capable of setting aside final convictions. A request to terminate the proceedings will be legally strong only if it is tied to a specific ground of procedural impossibility or non-application of liability. The factual axis is narrow: counsel for the convicted person seeks to have the judgments quashed and the case terminated, or remitted for a new hearing. Under Article 368(1) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, a final judgment or ruling may be challenged by a cassation appeal. Under Article 368(2) of the CCP, the appeal must contain legal arguments concerning the grounds for cassation set out in Article 369 of the CCP and the appellant’s request. Under Article 383 of the CCP, the court of cassation quashes and amends a judgment or ruling on the grounds established in Article 369 of the CCP. Under Article 384(6)–(7) of the CCP, the Supreme Court of Lithuania must identify in its ruling either the ground for terminating the case or the specific substantial violations.

Legal assessment

The defence request has two distinct directions: final termination of the proceedings or remittal of the case for a new hearing. The first direction is based not on doubts about the tone of the assessment, but on a normative ground for terminating the case.

RequestApplicable apparent provision
Quash the judgments and terminate the caseArticle 327 of the CCP; Article 384(6) of the CCP
Remit the case for a new hearingArticle 386 of the CCP; Article 384(7) of the CCP
Leave the appeal unexamined if withdrawnArticle 368(3) of the CCP; Article 381(1) of the CCP

Under Article 327 of the CCP, a case is terminated where there are circumstances of procedural impossibility specified in Article 3(1)(2)–(9) of the CCP, or grounds for exemption provided for in Articles 36–40 and 93 of the Criminal Code and other provisions. In the text, this provision is addressed to the appellate instance, but in cassation the outcome of termination must be reasoned under Article 384(6) of the CCP. Bartoševičius’s cassation appeal must move the dispute from facts of guilt to an error of law, because Article 368(2) of the CCP specifically requires legal arguments. If the Supreme Court sees only disagreement with the Court of Appeal’s conclusion that guilt raises no doubt, such an appeal will not satisfy the logic of the cassation filter. If the appeal demonstrates a substantial procedural violation or improper application of criminal law, the obligation under Article 384(7) of the CCP to identify it precisely will be triggered. In the new-hearing scenario, Article 386(2) of the CCP is most important: the instructions of the court of cassation are binding, but the Supreme Court cannot predetermine the conclusions of the future court. This means that remittal would not amount to an acquittal and would not automatically eliminate the prospect of prosecution. Under Article 386(3) of the CCP, a harsher sentence or application of a more severe law is possible only in the cases specified therein. The facts of the case show the weight of the sanction: a sentence of seven years’ imprisonment and a five-year restriction on the right to work with young children and minors after serving the sentence. The cited legal sources further show that the protection of minors’ sexual inviolability is treated as special under the Criminal Code, including liability under Articles 149, 150, 151 and 153 of the CC. The implementation report on the United Nations Convention on the Rights of the Child states that these provisions cover acts committed against both girls and boys.

Consequences

There are three realistic paths: the appeal is not admitted or is left unexamined; the appeal is dismissed; or the judgments are quashed with termination of the case or remittal. If the appeal is dismissed, Article 384(5) of the CCP requires the ruling to state the reasons why the appeal is unfounded and the judgments are lawful. If the case is terminated, Article 384(6) of the CCP requires the Supreme Court to specify the concrete ground for termination. The practical significance differs for the participants in the proceedings. For the convicted person, this is the last opportunity apparent from the cited sources to challenge the final decisions by way of cassation. For the victims and the prosecution, the key issue is whether the Supreme Court will identify an error of law that would disturb the final result of seven years’ imprisonment and a five-year activity restriction. If the appellant withdraws the appeal, Article 368(3) of the CCP permits this until the start of the court hearing. In that event, under Article 381(1) of the CCP, the court would leave the appeal unexamined and terminate the proceedings. The next point to monitor is the Supreme Court’s decision on admission of the cassation appeal and, if the case is admitted, the ruling whose operative part, under Article 384(4) of the CCP, will state the decision on the appeal.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
End of a big-money dispute: bailiff sells valuable house 🔗
The office of Klaipėda bailiff Mindaugas Mažrimas is trying at auction to sell a 1.27-hectare plot on the Curonian Lagoon shore in Svencelė, with a nearly 250-square-meter house, owned by the Klaipėda district real estate company…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 717 straipsnis (statute)
2014-05571   718 straipsnis. Parduodamo turto pradinė kaina pirmą kartą rengiamose (pirmosiose) varžytynėse Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma…
2014-05571   718 straipsnis. Parduodamo turto pradinė kaina pirmą kartą rengiamose (pirmosiose) varžytynėse Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų šio Kodekso 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. 719 straipsnis. Turto nepardavimo iš pirmųjų varžytinių pasekmės 1. Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (šio Kodekso 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. 2. Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis už varžytynėse pirktą turtą per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, arba dėl to, kad paaiškėjo, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse (šio Kodekso 717 straipsnio 3 ir 5 punktai), turtas išieškotojui perduodamas už tą kainą, už kurią jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiomis varžytynėse. 3. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, išskyrus šio Kodekso 717 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytus atvejus, antstolis pasiūlo išieškotojui paimti neparduotą iš varžytynių turtą šiame straipsnyje ir šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis ir nustato terminą, per kurį išieškotojas turi raštu antstoliui pranešti apie savo sutikimą paimti turtą. 4. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 4 punkte numatytu atveju, antstolis panaikina turto areštą ir grąžina turtą skolininkui. Šiuo pagrindu paskelbus varžytynes neįvykusiomis, varžytynių dalyvis turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl dalyvavimo varžytynėse. 5. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 2 punkte numatytu atveju, antstolis skelbia pirmąsias pakartotines varžytynes, kurios vyksta tomis pačiomis sąlygomis kaip ir paskelbtos neįvykusiomis varžytinės. Straipsnio pakeitimai: Nr. XI-1480, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 719 straipsnis (statute)
719 straipsnis. Turto nepardavimo iš pirmųjų varžytinių pasekmės 1. Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis…
719 straipsnis. Turto nepardavimo iš pirmųjų varžytinių pasekmės 1. Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (šio Kodekso 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą. 2. Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis už varžytynėse pirktą turtą per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, arba dėl to, kad paaiškėjo, kad varžytynes laimėjęs varžytynių dalyvis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse (šio Kodekso 717 straipsnio 3 ir 5 punktai), turtas išieškotojui perduodamas už tą kainą, už kurią jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiomis varžytynėse. 3. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, išskyrus šio Kodekso 717 straipsnio 2 ir 4 punktuose numatytus atvejus, antstolis pasiūlo išieškotojui paimti neparduotą iš varžytynių turtą šiame straipsnyje ir šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nurodytomis sąlygomis ir nustato terminą, per kurį išieškotojas turi raštu antstoliui pranešti apie savo sutikimą paimti turtą. 4. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 4 punkte numatytu atveju, antstolis panaikina turto areštą ir grąžina turtą skolininkui. Šiuo pagrindu paskelbus varžytynes neįvykusiomis, varžytynių dalyvis turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl dalyvavimo varžytynėse. 5. Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis šio Kodekso 717 straipsnio 2 punkte numatytu atveju, antstolis skelbia pirmąsias pakartotines varžytynes, kurios vyksta tomis pačiomis sąlygomis kaip ir paskelbtos neįvykusiomis varžytinės.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas 700 straipsnis (statute)
700 straipsnis. Turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui teisinė reikšmė Turto…
700 straipsnis. Turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui teisinė reikšmė Turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui šio Kodekso VI dalyje nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma.
Analysis
After 10 July 2026, the procedural emphasis shifts from the debtor’s account of the history of the transactions to the compliance of the bailiff’s actions with the rules on price, order of priority and participants.
Accordingly, the axis of any future dispute would not be the assessment of the 2006-2010 transactions, but the lawfulness of the auction procedure.

Core issue

The focus of the enforcement dispute is no longer the origin of the debt, but the lawfulness of compulsory realization after the first auction failed. The issue is governed by Articles 700, 665, 718, 719 and 701 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania, as well as the provisions of the Instructions on Enforcement of Judgments concerning challenges to an auction sale deed. The factual axis is narrow: after the first auction failed on 10 July 2026, the property with an initial price of EUR 912.8 thousand remains within the enforcement process. Article 700 of the CCP defines such a sale as a special procedural form of realization of property; therefore, the buyer would acquire the property not under an ordinary transaction. Article 665(1) of the CCP permits recovery first from mortgaged property where enforcement is carried out in favour of the mortgage creditor.

Legal assessment

Because the debt was secured by a contractual mortgage, the bailiff’s chosen realization of the immovable property is consistent with the order established in Article 665(1) of the CCP. Investvega’s later dispute concerning the mortgage, which was left unexamined and was not altered on appeal in February 2026, does not change the logic of the enforcement process under the cited provisions.

  • The bailiff must realize the property in the special procedural form established in Part VI of the CCP, pursuant to Article 700 of the CCP.
  • In the first auction, the initial price must amount to 80 percent of the established value of the property under Article 718 of the CCP.
  • If the first auction fails, the consequences under Article 719 of the CCP apply depending on the ground for the failure.
  • If several creditors participate in the enforcement, the unsold property is offered in accordance with the order and proportionality established in Article 701 of the CCP.
Amount or termMeaning according to the sources and facts
Awarded amountEUR 1.14 million
Debt componentEUR 875 thousand
Interestalmost EUR 263 thousand
Initial price in the first auctionEUR 912.8 thousand
First-price rule80 percent under Article 718 of the CCP
Limitation period for challenging the deed1 year from signing of the deed under the Instructions on Enforcement of Judgments

After 10 July 2026, the procedural emphasis shifts from the debtor’s account of the history of the transactions to the compliance of the bailiff’s actions with the rules on price, order of priority and participants. If the auction failed because no participant took part, Article 719(1) of the CCP provides for transfer of the property to the creditor at the initial price. If the reason for failure was the winning bidder’s failure to pay the full amount, or a prohibition on that bidder’s participation, Article 719(2) of the CCP would apply. In that case, the property is transferred to the creditor at the price for which it was purchased in the announced auction that failed. The Instructions on Enforcement of Judgments allow an auction sale deed to be challenged only on grounds of material violations. Such grounds include realization of property not belonging to the debtor, unlawful removal of a participant, rejection of a higher price, or sale at a price lower than that established under Article 718 of the CCP. Formal defects do not in themselves invalidate the deed if they did not affect the lawfulness of the actions. Accordingly, the axis of any future dispute would not be the assessment of the 2006-2010 transactions, but the lawfulness of the auction procedure.

Consequences

The first practical scenario is takeover of the property by the creditor, if Article 719(1) or Article 719(2) of the CCP applies. The second scenario is further realization if the creditor does not exercise the offer to take over the unsold property under Article 719(3) of the CCP. The third scenario would be court proceedings concerning the auction deed, but only on the material grounds specified in the Instructions on Enforcement of Judgments. This is practically important for three groups. For the creditor, the takeover price and the order of priority under Article 701 of the CCP are important if several creditors are involved in the process. For the debtor, only a defence linked to a specific enforcement violation is relevant, not merely reliance on a previously lost debt dispute. For the buyer, the key point is that the sale deed may be challenged for one year, but not on the basis of formal defects. The sale of seized property at auction under the Instructions on Enforcement of Judgments cancels all seizures over that property. The successful bidder also pays the fee for registration in the Real Estate Register of the legal fact concerning the property sold at auction. The next procedural point to monitor after 10 July 2026 is the bailiff’s order declaring the auction failed and the written offer to the creditor to state, within the time limit set by the bailiff, whether it will take over the property.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated by measures implemented by the Government and the Ministry of Justice to review functions not characteristic of courts, as well as by practical problems relating to the acquisition of property sold at auction. The aim was to enable real estate sold by a bailiff to be acquired by a wider range of purchasers, including through borrowed funds, and to ensure that such property is sold for the highest possible price. The main arguments were improving the efficiency of enforcement proceedings, digitising procedures, and transferring functions not characteristic of courts to bailiffs or other institutions; no material objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — LRT
Sireika on Lithuanian basketball: calling for a national team boycott is a crime - LRT 🔗
Former Lithuania men's national basketball team head coach Antanas Sireika, who brought home the European Championship trophy 23 years ago, reflected on the current challenges facing the team and his own coaching experience, stressing how…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 122 straipsnis (statute)
122 straipsnis. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą Tas, kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti…
122 straipsnis. Vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą Tas, kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, nuversti teisėtą valdžią, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, šiems tikslams kurti ginkluotas grupes arba daryti kitus šiame skyriuje numatytus nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į Lietuvos valstybę, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. 2. Šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo…
2 straipsnis. Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos 1. Asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. 2. Įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. 3. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. 4. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. 5. Bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. 6. Niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. II SKYRIUS BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO GALIOJIMAS
Analysis
Criminal law begins here not with a call not to play, but with provable coercion directed at a specific player or with incitement against a protected group.
In practical terms, this matters for players, the association and commentators, because the boundary is drawn not by the sharpness of the criticism, but by the legal structure of the offence.

Core issue

The dispute does not concern the force of patriotic rhetoric, but whether a call for basketball players not to join the national team falls within the elements of a criminal offence.

Sireika’s statement about a “crime” must be legally assessed under Article 170, Article 148 and Article 22 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, not against a general standard of loyalty to the national team.

The factual issue in the news is narrow: public criticism of calls to boycott the Lithuanian men’s national basketball team.

  • Under Article 170(1)–(2) of the Criminal Code, liability is linked to hatred, discrimination or contempt directed at a group of persons on protected grounds.
  • Under Article 148(1) of the Criminal Code, psychological coercion directed at a person or their close relatives is required, demanding that the person refrain from lawful actions.
  • Under Article 22(1) of the Criminal Code, an attempt is the direct commencement of a criminal offence which is not completed due to circumstances beyond the perpetrator’s control.

Legal assessment

A call to boycott the national team is not, in itself, a situation falling under Article 170 of the Criminal Code, because basketball players are not identified by age, sex, nationality, religion or any other characteristic specified in that provision.

Even sharp criticism of the sports community does not become incitement to hatred unless it is directed against a protected group of persons within the meaning of that article.

The Constitutional Court’s ruling of 19 September 2005 concerning restrictions on information on public-use computer networks emphasises the threshold for criminal liability: incitement, defamation and disinformation are criminalised where they seek to undermine constitutional values.

Accordingly, a sporting call for a boycott must be assessed by reference to specific coercion or harm, rather than the emotional weight of the word “crime”.

Article 148 of the Criminal Code would be the closer provision only if the call escalated into pressure on specific players.

  • There would need to be a demand to refrain from a lawful act, for example, not to represent the national team.
  • There would need to be psychological coercion directed at the victim or their close relatives.
  • Under Article 148(2) of the Criminal Code, proceedings generally require a complaint by the victim, a statement by their legal representative, or a prosecutor’s request.
ProvisionLegal thresholdSanction or time limit
Article 170(1) of the Criminal CodeDissemination of material inciting hatred or discriminationImprisonment for up to 1 year
Article 170(2) of the Criminal CodePublic ridicule, contempt, or encouragement of hatred or discriminationImprisonment for up to 2 years
Article 148(1) of the Criminal CodePsychological coercion demanding that a person refrain from lawful actionsImprisonment for up to 3 years
Article 157(2)–(3) of the Code of Criminal ProcedureTemporary suspension from office or suspension of activitiesUp to 6 months; appeal within 7 days

If encouragement of a boycott remained merely a public opinion, Article 22 of the Criminal Code would not rescue it as an “attempt”, because an attempt requires the commencement of a specific criminal offence.

Criminal law begins here not with a call not to play, but with provable coercion directed at a specific player or with incitement against a protected group.

A civil-law dimension could arise if public statements infringed a person’s honour, dignity, name or caused damage.

Under Article 1.138 of the Civil Code, a court may prevent an act causing damage, award damages, or apply other remedies provided by law.

Under Article 2.21 of the Civil Code, the right to a name is protected where another person’s name is appropriated, used unlawfully, or where the use of that name is obstructed.

The Supreme Court of Lithuania’s review of 21 September 2008, “Restrictions on Freedom of Expression in Defence of a Person’s Honour and Dignity in Criminal Cases (III)”, No. 29, defines the boundary: value judgments without a factual basis may exceed the limits of criticism.

This would mean that accusations against a specific person concerning destructive conduct would need to have a factual basis if civil liability is sought.

Consequences

First scenario: there is no criminal process, because public discussion of a boycott does not meet the elements of Article 170 of the Criminal Code and does not demonstrate psychological coercion under Article 148 of the Criminal Code.

Second scenario: a specific player files a complaint if pressure was exerted on him to refrain from representing the national team.

In that case, the investigation would turn not on the reputation of basketball, but on the content of the coercion, its addressee, and its connection with a lawful act.

Third scenario: the dispute moves into civil proceedings concerning honour, dignity, name, or compensation for damage under Article 1.138 and Article 2.21 of the Civil Code.

In practical terms, this matters for players, the association and commentators, because the boundary is drawn not by the sharpness of the criticism, but by the legal structure of the offence.

Point to monitor: if a pre-trial investigation were opened, one would need to await the decision to commence proceedings and, if measures under Article 157 of the Code of Criminal Procedure were required, the ruling which the suspect or defence counsel could appeal within 7 days.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - Maišiagala Hillfort to Be Revived: Funding Agreement Signed, Work to Begin in 2027 🔗
Maišiagala Hillfort, one of Vilnius District's most important cultural heritage sites and also known as Bona's Castle, will be made safer and more convenient for visitors in the coming years. Vilnius District Municipality and the Central…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos formavimas, įgyvendinimas ir koordinavimas 1. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – Užsienio…
7 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos formavimas, įgyvendinimas ir koordinavimas 1. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – Užsienio reikalų ministerija): 1) formuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką, organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja šios politikos įgyvendinimą ir atsako už šios politikos įgyvendinimą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus; 2) siekdama šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslų ir konsultuodamasi su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene, planuoja vystomojo bendradarbiavimo veiklą ir teikia rekomendacijas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms dėl įsitraukimo į šią veiklą; 3) iš jai patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro (toliau – užsienio reikalų ministras) nustatyta tvarka įgyvendina Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą (toliau – Programa) tiesiogiai arba per viešąją įstaigą Centrinę projektų valdymo agentūrą (toliau – CPVA), kai to pati negali atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodama jai skirtas lėšas ir tai nėra išimtinai susiję su diplomatinės tarnybos funkcijomis; 4) kaupia informaciją apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų dalyvavimą vystomojo bendradarbiavimo projektuose; 5) kiekvienais metais teikia EBPO Paramos vystymuisi komitetui statistinę Lietuvos suteiktos paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos ataskaitą; 6) kiekvienais metais savo interneto svetainėje skelbia Lietuvos visuomenei vystomojo bendradarbiavimo projektų ir jų įgyvendinimo rezultatų ataskaitą. 2. Lietuvos Respublikos finansų ministerija yra atsakinga už vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo koordinavimą su tarptautinėmis finansų institucijomis ir lėšų narystės tarptautinėse finansų institucijose įnašams sumokėti, įskaitant dalį įmokų į ES biudžetą, planavimą valstybės biudžete Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nustatyta tvarka. 3. CPVA užsienio reikalų ministro nustatyta tvarka iš Programai skiriamų lėšų ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka iš šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytam Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondui (toliau – Fondas) skiriamų lėšų: 1) organizuoja Programos ir Fondo lėšomis finansuojamų vystomojo bendradarbiavimo projektų atranką, sudaro atrinktų projektų įgyvendinimo sutartis ir vykdo jų įgyvendinimo priežiūrą; 2) prisideda prie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojų gebėjimų rengti ir įgyvendinti vystomojo bendradarbiavimo projektus tobulinimo; 3) bendradarbiaudama su Užsienio reikalų ministerija, renka ir teikia valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms, taip pat nevyriausybinėms organizacijoms informaciją apie numatomus skelbti ir (arba) paskelbtus konkursus dėl vystomojo bendradarbiavimo projektų, kurie finansuojami tarptautinių donorų lėšomis. 4. Vyriausybės nustatyta tvarka CPVA iš valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms skiriamų vystomojo bendradarbiavimo veiklai ar gaunamų vykdant šią veiklą lėšų: 1) organizuoja valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo projektų atranką, sudaro atrinktų projektų įgyvendinimo sutartis ir vykdo jų įgyvendinimo priežiūrą, kai valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos to negali atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodamos joms skirtas lėšas; 2) dalyvauja rengiant valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų paraiškas vystomojo bendradarbiavimo projektams, kurie finansuojami tarptautinių donorų lėšomis, administruoja jų įgyvendinimą, kai valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos to negali atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodamos joms skirtas lėšas; 3) dalyvaudama įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas programas, sudaro sutartis, vykdo jų įgyvendinimo priežiūrą ir atlieka lėšų panaudojimo kontrolę. 5. Vyriausybės nustatyta tvarka šio straipsnio 3 dalyje nurodytus vystomojo bendradarbiavimo Programos lėšomis finansuojamus projektus atrenka Užsienio reikalų ministerija, šio straipsnio 4 dalyje nurodytus vystomojo bendradarbiavimo projektus – valstybės ir savivaldybių institucijos, o šio įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus dvišalės paramos vystymuisi projektus, finansuojamus Fondo lėšomis, – Fondo taryba. 6. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytos funkcijos neapriboja CPVA galimybių dalyvauti Užsienio reikalų ministerijos tiesiogiai įgyvendinamuose ir administruojamuose vystomojo bendradarbiavimo projektuose, kai šie finansuojami Programos ir (ar) Fondo lėšomis. 7. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos Vyriausybės nustatyta tvarka: 1) pagal kompetenciją priima sprendimus dėl dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo veikloje; 2) priima sprendimą teikti paraišką dėl dalyvavimo tarptautinių donorų skelbiamame vystomojo bendradarbiavimo projekte savarankiškai arba kartu su atitinkamą kompetenciją turinčiu fiziniu ar juridiniu asmeniu; 3) iš joms patvirtintų biudžeto asignavimų teikia dvišalę ir (arba) daugiašalę paramą per tarptautinius donorus valstybės partnerės institucijoms ar pilietinei visuomenei, įskaitant nevyriausybines organizacijas; 4) konsultuojasi su atitinkamoje srityje veikiančiomis nevyriausybinėmis ir verslą vienijančiomis organizacijomis dėl bendradarbiavimo vystomojo bendradarbiavimo klausimais. 8. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu, gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, užsienio valstybių valstybinių ar savivaldybių institucijų, užsienio valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį patikėjimo teise valdomą turtą, skirtą vystomojo bendradarbiavimo veiklai vykdyti. 9. Siekiant politikos suderinamumo, vystomojo bendradarbiavimo veiklai koordinuoti yra sudaroma nacionalinė vystomojo bendradarbiavimo komisija (toliau – Komisija), vadovaujama Užsienio reikalų ministerijos atstovo. Į Komisijos sudėtį įeina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, vystomojo bendradarbiavimo srityje veikiančių nevyriausybinių ir verslą vienijančių organizacijų atstovai. Komisijos sudėtį ir jos nuostatus užsienio reikalų ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. Komisija atlieka šias funkcijas: 1) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl vystomojo bendradarbiavimo veiklos planavimo; 2) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmų koordinavimo, siekiant vystomojo bendradarbiavimo tikslų; 3) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl tarptautinio bendradarbiavimo, siekiant vystomojo bendradarbiavimo tikslų; 4) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl teisės aktų, susijusių su vystomuoju bendradarbiavimu, priėmimo ir keitimo; 5) svarsto valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos ataskaitas ir vertina jų atitiktį Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslams ir principams; 6) teikia siūlymus Fondo tarybai dėl Fondo lėšų paskirstymo prioritetų, sričių ir krypčių; Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIV-75, 2020-12-15, paskelbta TAR 2020-12-23, i. k. 2020-28361 7) svarsto kitus su vystomuoju bendradarbiavimu susijusius klausimus. Straipsnio punkto numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-75, 2020-12-15, paskelbta TAR 2020-12-23, i. k. 2020-28361 10. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, dalyvauja įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, informuoja ir šviečia visuomenę vystomojo bendradarbiavimo klausimais, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į vystomąjį bendradarbiavimą ir skatina prisidėti prie jo plėtojimo ir stiprinimo.
Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo Nr. XII-311 pakeitimo įstatymas 2 straipsnis#2 (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras iki 2016 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo 12 straipsnio nuostatos taikomos darbuotojams, kurie vystomojo bendradarbiavimo projektuose dalyvauti pradėjo po šio įstatymo įsigaliojimo.
Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo Nr. XII-311 pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo Nr. XII-311 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos vystomojo…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymo Nr. XII-311 nauja redakcija Pakeisti Lietuvos Respublikos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos įstatymą Nr. XII-311 ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS RESPUBLIKOS VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IR HUMANITARINĖS PAGALBOS ĮSTATYMAS
Analysis
The core legality issue is not the allocation of money, but proof that the new infrastructure does not alter the valuable characteristics of the hillfort.
The riskiest scenario would be a design solution that improves convenience but infringes the integrity of the hillfort territory under Article 11(1).

Core issue

The Maišiagala project raises not a question of obtaining funding, but one of compatibility: whether visitor infrastructure remains a heritage protection measure rather than independent development within a cultural heritage territory. This question is assessed under Articles 1, 4, 6, 11, 16, 23 and 27 of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage. The news is narrow: the Vilnius District Municipal Administration and the Public Institution Central Project Management Agency have signed a financing agreement for adapting the Maišiagala hillfort for visitors.

  • Under Article 1(1) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, heritage must be preserved, transmitted to future generations and made accessible to the public.
  • Under Article 4(1), protection includes safeguarding, knowledge, dissemination and revitalisation.
  • Under Article 4(2)(2), the objective of public knowledge and use permits the creation of conditions for learning about, visiting and using heritage.
  • Under Article 11(1), a cultural heritage object is protected together with its territory; therefore paths, a parking area, lighting, a footbridge and a toilet must not be assessed in isolation.
  • Under Article 23, management works must comply with the protection regulation, necessary investigations, features of cultural value and protection requirements.

Legal assessment

The Maišiagala hillfort is identified in local sources as the “Maišiagala hillfort with bailey and settlement” and as a hillfort known as Pilis or Bona’s Castle; therefore the project object falls within the cultural heritage protection regime. The legal boundary of the project lies between permissible adaptation for visitation and prohibited alteration of valuable characteristics. The core legality issue is not the allocation of money, but proof that the new infrastructure does not alter the valuable characteristics of the hillfort. This is particularly relevant because the planned works include not only information boards, but also access roads, a parking area, lighting, a footbridge and the management of areas damaged by erosion.

  • The municipality acts under Article 5(3) and Article 6(1) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, since municipal institutions perform the heritage protection functions assigned to them by law.
  • Under Article 6(2), municipal institutions issue sets of design conditions, organise project approvals and issue permits within the territories of protected objects.
  • Under Article 6(3)(3)–(5), the municipal heritage protection unit inspects the condition of the object, informs the Department and issues mandatory requirements to managers.
  • Under Article 16(3), the Department or the municipal heritage protection unit may conclude protection agreements with the managers of the object or its territory.
  • Under Article 16(6), a protection agreement may establish visiting conditions, prohibitions on altering the landscape, and support for management works.

The financing is consistent with Article 27(3) of the Law on the Protection of Immovable Cultural Heritage, because management works may be financed from the funds of managers, the State, municipalities, international funds and other sources. This provision permits a mixed financing model, which in the news consists of EU funds, co-financing and the municipal budget.

Amount or deadlineValue stated in the news
Total project valueEUR 724,039.68
European Union fundsEUR 350,000
Co-financing fundsEUR 245,000
Municipal budget shareEUR 129,039.68
Completion of design works2026
Commencement of works2027
End of project implementation2028-01-31

Under paragraph 24 of the financing description, an application for financing management works on protected cultural heritage objects requires documents evidencing ownership, trust or use rights. It must also include a preliminary investigation or design assignment with a positive conclusion from the Department’s territorial division, an estimate, and information on previous investigations and works. In Decision No. S-5(6.2.-246) of 29 October 2021, the State Cultural Heritage Commission found that the demand for applications exceeded State appropriations by four to five times. This position explains why a one-off financing agreement of almost EUR 724,000 in practice reduces the risk that the same decision associates with small-scale and protracted works.

Consequences

The nearest practical scenario is the completion of design in 2026, after which the municipality will have to move to the approval, permitting and procurement stage. If the project complies with the protection regulation, investigation data and the qualification requirements of Article 23, works may begin in 2027.

  • For visitors, this will mean clearer routes, safer access, information infrastructure and remediated erosion areas.
  • For the municipality, this will mean a duty to manage the project so that the infrastructure serves the knowledge objective set out in Article 4(2)(2).
  • For heritage institutions, this will mean project control through approvals, condition monitoring, mandatory requirements and possible protection agreement conditions.
  • For the financing administrator, this will mean monitoring the performance of the agreement by reference to the project value, financing sources and final deadline.

The riskiest scenario would be a design solution that improves convenience but infringes the integrity of the hillfort territory under Article 11(1). Procedurally, the next expected step is completion of the design works in 2026, followed by the approval and permitting documents required before the commencement of works in 2027.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — siauliai.lt
Šiauliai - Updated preliminary lists of unused land plots for 2026 🔗
Specialists from the Šiauliai City Municipality Administration annually identify and compile preliminary lists under the procedure for determining unused land plots in Šiauliai, approved by the municipal council. The rules state that when…
Fact-check:
🟡 IncompleteŽemės sklypų valdytojams už nenaudojamus privačios nuosavybės teise valdomus sklypus taikomas 4 procentų žemės mokesčio tarifas (nuo žemės mokestinės vertės).
🟡 IncompleteUž nenaudojamus iš valstybės nuomojamus žemės sklypus taikomas 4 procentų žemės vertės nuomos mokesčio tarifas.
⚪ UnverifiedMeras arba jo teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas atstovas turi patvirtinti Nenaudojamų žemės sklypų sąrašus iki rugpjūčio 25 d.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo Nr. XI-1307 2, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 13 stra 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Pranešimų ir informacijos siuntimo, dokumentų pasirašymo tvarka 1. Šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimai ir informacija žemės…
16 straipsnis. Pranešimų ir informacijos siuntimo, dokumentų pasirašymo tvarka 1. Šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimai ir informacija žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams, susiję su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, siunčiami per Nacionalinę elektroninių siuntų pristatymo, naudojant pašto tinklą, informacinę sistemą (toliau – E. pristatymo sistema). Jeigu asmens E. pristatymo sistemos elektroninio pristatymo dėžutė yra neaktyvi, pranešimas ar informacija jam siunčiami per E. pristatymo sistemą ir įteikiami registruotąja pašto siunta: 1) fizinių asmenų gyvenamosios ar kitos institucijai žinomos jų buvimo vietos adresu – žemės savininkui ir (ar) kitam žemės naudotojui asmeniškai arba kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių; 2) juridinių asmenų registruotos buveinės adresu ar kitu juridinio asmens nurodytu adresu – juridinio asmens vadovui, valdymo organams arba raštinės darbuotojui. 2. Pranešimo ar informacijos įteikimo diena laikoma kita darbo diena po jų išsiuntimo per E. pristatymo sistemą, kai elektroninio pristatymo dėžutė yra aktyvi, arba įteikimo šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims diena. 3. Šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytu pranešimu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas taip pat yra informuojami apie jų teisę dokumentus, prašymus ar informaciją teikti institucijai per E. pristatymo sistemą, juos pasirašius kvalifikuotu elektroniniu parašu, arba registruotąja pašto siunta. Žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas pasirenka informacijos teikimo ir gavimo būdą ir apie jį informuoja instituciją. Institucijos pranešimai ir informacija žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams, taip pat žemės savininkų ir (ar) kitų naudotojų dokumentai, prašymai ar informacija institucijai toliau teikiami jų pasirinktu būdu. Jeigu žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas informacijos teikimo ir gavimo būdo nepasirenka ir neinformuoja institucijos, jam informacija siunčiama registruotąja pašto siunta. 4. Kai žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas informuoja, kad dokumentus nori teikti ir gauti per E. pristatymo sistemą, institucija rengia oficialius elektroninius dokumentus, juos pasirašo kvalifikuotu elektroniniu parašu ir teikia žemės savininkams ir (ar) kitiems naudotojams šiuo būdu. 5. Jeigu pranešimo nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo dienos, kai institucija įsitikina, kad pranešimo nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pranešimas įteikiamas viešo paskelbimo spaudoje būdu – pranešimo turinys viešai paskelbiamas žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. Tokiu atveju pranešimas laikomas įteiktu pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. 6. Kai žemės savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta nežinoma, institucija pranešimą viešai paskelbia žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. Jeigu visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas yra miręs ir yra žinomas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdinis, šio įstatymo nustatytais atvejais institucijos pranešimas siunčiamas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdiniui šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu visuomenės poreikiams paimamos žemės savininkas ir (ar) kitas naudotojas yra miręs ir nėra žinomas žemės savininko ir (ar) kito naudotojo įpėdinis, institucija pranešimą viešai paskelbia žemės sklypo buvimo vietos vietiniame laikraštyje (jeigu toks leidžiamas) ir viename iš nacionalinių laikraščių, taip pat institucijos interneto svetainėje. 7. Pranešimų siuntimo ir viešo paskelbimo išlaidas apmoka institucija, siunčianti pranešimą žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui.“
Lietuvos Respublikos žemės įstatymas 46 straipsnis#2 (statute)
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos…
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat raštu praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokio prašymo pateikimą ir nurodo konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. 2. Kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos išnagrinėja valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jeigu: 1) pateiktas konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir 2) galioja specialusis ar detalusis planas, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. 3. Sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą Nacionalinės žemės tarnybos vadovas gali priimti be valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymo, kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymams, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, taip pat tais atvejais, kai Nacionalinė žemės tarnyba yra Vyriausybės įgaliota žemės paėmimu suinteresuota institucija. Kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymui, kuriame nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, tame įstatyme turi būti nurodyta žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija. Kai Nacionalinė žemės tarnyba yra žemės paėmimu suinteresuota institucija, sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priimamas, jeigu yra tenkinamos šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos sąlygos. 4. Valstybės institucijų ir savivaldybių tarybų prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisykles, taip pat žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, taisykles nustato Vyriausybė. 5. Apie Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimą per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos pranešama institucijai, suinteresuotai žemės sklypo paėmimu. Jeigu priimamas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, pranešama žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui. Jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo to, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Informacija apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą taip pat skelbiama Nacionalinės žemės tarnybos interneto tinklalapyje. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą data ir numeris; žemės sklypo, kurį arba kurio dalį numatoma paimti visuomenės poreikiams, kadastro numeris; adresas: savivaldybė, miestas ar kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai) ir (ar) kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių, laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nedelsiant, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, pranešama Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, kuris Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoja šį juridinį faktą. Nuo sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas neturi teisės jo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti). 6. Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti gali būti skundžiamas administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Toks skundas turi būti išnagrinėtas per 45 kalendorines dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – per 45 kalendorines dienas nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. Kai yra keli skundai dėl to paties sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti, teismas privalo visus skundus sujungti į vieną bylą ir tokią bylą išnagrinėti per 45 kalendorines dienas nuo skundų sujungimo. Teismui priėmus sprendimą, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas ar jo dalis, arba per nustatytą terminą neapskundus sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, konkretaus visuomenės poreikio egzistavimas negali būti ginčijamas vėlesniais žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros etapais. 7. Kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pasibaigia šio sprendimo apskundimo terminas, o jeigu toks sprendimas buvo apskųstas, – įsiteisėja administracinio teismo sprendimas netenkinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, šio Įstatymo 48 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planas ir šio Įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atliekamas visuomenės poreikiams planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas ir parengiama turto vertinimo ataskaita. Į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją privalomai įtraukiamas laisvos valstybinės žemės, kuri ribojasi su paimamu privačios žemės sklypu, plotas, kuriame pagal teisės aktus vietoj paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo gali būti formuojamas suteikiamas nuosavybėn kitas žemės sklypas. Jeigu reikia, projekto rengimo metu atliekamas privačios ir (ar) valstybinės žemės padalijimas suformuojant atskirą žemės sklypą, paimamą visuomenės poreikiams. Šie žemėtvarkos darbai atliekami šio Įstatymo 48 straipsnyje nustatyta tvarka. Duomenis apie po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys po to, kai apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, praneša žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo to, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, arba tuo atveju, kai nežinoma žemės savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta, duomenis apie padalijimo suformuotus žemės sklypus viešai paskelbia viename iš nacionalinių ir žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Jeigu apie paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo padalijimą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių, laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą padalyti paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įregistruoja Nekilnojamojo turto registre padalyto žemės sklypo savininko vardu. Žyma apie juridinį faktą – pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą – perkeliama tik į to žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, Nekilnojamojo turto registro duomenis. 8. Kai atliekami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti veiksmai, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui šio Įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siūloma sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priima pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir sutartį dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, kuri sudaroma tarp privačios žemės savininko ir (ar) kito naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos, arba tik pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir turto vertinimo ataskaitą, jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma. Sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė ir su žemės paėmimu susiję nuostoliai, apskaičiuoti šio Įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jų atlyginimo būdas. Šis sprendimas per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas žemės sklypo paėmimu suinteresuotai institucijai ir registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, – žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo to, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams data ir numeris; žemės sklypo, kuris arba kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, kadastro numeris, plotas (jeigu paimama žemės sklypo dalis, – po žemės sklypo pertvarkymo suformuoto paimamo žemės sklypo plotas); adresas: savivaldybė, miestas arba kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai), kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių, laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. 9. Ginčai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo plano rengimo ir tvirtinimo, taip pat dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjami bendrosios kompetencijos apygardos teisme pagal visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo buvimo vietą. Jeigu Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams ir suinteresuota institucija šio Įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą pagal priimtą sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, šie ginčai nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles. 47 straipsnio redakcija iki 2011 m. liepos 1 d.:
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui…
46 straipsnis. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka 1. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę. Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, teikdamos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, taip pat raštu praneša žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie tokio prašymo pateikimą ir nurodo konkrečius tikslus, kuriems įgyvendinti numatoma panaudoti paimamą žemę. 2. Kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos išnagrinėja valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jeigu: 1) pateiktas konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir 2) galioja specialiojo teritorijų planavimo dokumentas ar vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais. 3. Sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą Nacionalinės žemės tarnybos vadovas gali priimti be valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymo, kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymams, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, taip pat kai Nacionalinė žemės tarnyba yra Vyriausybės įgaliota žemės paėmimu suinteresuota institucija. Kai žemės paėmimas visuomenės poreikiams reikalingas įstatymui, kuriame nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, tiesiogiai įgyvendinti, tame įstatyme turi būti nurodyta žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija. Kai Nacionalinė žemės tarnyba yra žemės paėmimu suinteresuota institucija, sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priimamas, jeigu tenkinamos šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytos sąlygos. 4. Valstybės institucijų ir savivaldybių tarybų prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisykles, taip pat žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros inicijavimo tiesiogiai įgyvendinant įstatymus, kuriuose nustatytas konkretus visuomenės poreikis, kuriam paimamas tam tikroje vietoje esantis tam tikro ploto žemės sklypas, taisykles nustato Vyriausybė. 5. Apie Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimą per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos pranešama institucijai, suinteresuotai žemės sklypo paėmimu. Jeigu priimamas sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, pranešama žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui. Jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Informacija apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą taip pat skelbiama Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą data ir numeris; žemės sklypo, kurį arba kurio dalį numatoma paimti visuomenės poreikiams, kadastro numeris; adresas: savivaldybė, miestas ar kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai) ir (ar) kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Apie sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nedelsiant, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, pranešama Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, kuris Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre įregistruoja šį juridinį faktą. Nuo sprendimo pradėti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre žemės sklypo savininkas neturi teisės jo perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į šį žemės sklypą, taip pat neturi teisės šio žemės sklypo pertvarkyti (atidalyti, padalyti, perdalyti, sujungti). 6. Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti skundžiamas administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Skundas turi būti išnagrinėtas per 45 kalendorines dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – per 45 kalendorines dienas nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. Kai yra keli skundai dėl to paties sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ar jos nepradėti, teismas privalo visus skundus sujungti į vieną bylą ir ją išnagrinėti per 45 kalendorines dienas nuo skundų sujungimo dienos. Teismui priėmus sprendimą, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas ar jo dalis, arba per nustatytą terminą neapskundus sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, konkretaus visuomenės poreikio egzistavimas negali būti ginčijamas vėlesniais žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros etapais. 7. Kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pasibaigia šio sprendimo apskundimo terminas, o jeigu toks sprendimas buvo apskųstas, – įsiteisėja administracinio teismo sprendimas netenkinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, šio įstatymo 48 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planas ir šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atliekamas visuomenės poreikiams planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas ir parengiama turto vertinimo ataskaita. Į žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto teritoriją privaloma įtraukti laisvos valstybinės žemės, kuri ribojasi su paimamu privačios žemės sklypu, plotą, kuriame pagal teisės aktus vietoj paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo gali būti formuojamas suteikiamas nuosavybėn kitas žemės sklypas. Prireikus projekto rengimo metu atliekamas privačios ir (ar) valstybinės žemės padalijimas suformuojant atskirą žemės sklypą, paimamą visuomenės poreikiams. Šie žemėtvarkos darbai atliekami šio įstatymo 48 straipsnyje nustatyta tvarka. Duomenis apie po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikia Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, kai apie tai registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, praneša žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, arba kai nežinoma žemės savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta, viešai paskelbia viename iš nacionalinių ir viename žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Jeigu apie paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo padalijimą viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą padalyti paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. Po padalijimo suformuotus žemės sklypus Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įregistruoja Nekilnojamojo turto registre padalyto žemės sklypo savininko vardu. Žyma apie juridinį faktą – pradėtą žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą – perkeliama tik į to žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, Nekilnojamojo turto registro duomenis. 8. Kai atliekami šio straipsnio 7 dalyje nurodyti veiksmai, žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka siūloma sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją. Nacionalinės žemės tarnybos vadovas sprendimą paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams priima pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir sutartį dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą žemę, kuri sudaroma tarp privačios žemės savininko ir (ar) kito naudotojo ir prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams pateikusios institucijos, arba tik pagal patvirtintą žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektą, arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planą ir turto vertinimo ataskaitą, jeigu sutartis dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir atlyginimo už ją nesudaroma. Sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams nurodoma paimamo žemės sklypo rinkos vertė, su žemės paėmimu susiję nuostoliai, apskaičiuoti šio įstatymo 47 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jų atlyginimo būdas. Šis sprendimas per 5 darbo dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas žemės sklypo paėmimu suinteresuotai institucijai ir registruotu laišku, įteikiamu pasirašytinai, žemės sklypo savininkui ir (ar) kitam naudotojui, taip pat Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, o jeigu registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininkui ir (ar) kitam naudotojui, per 5 darbo dienas nuo tada, kai Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įsitikina, kad registruoto laiško nepavyksta įteikti žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui, apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas). Šis informavimo būdas taip pat taikomas, kai nežinoma žemės sklypo, kurį numatoma paimti visuomenės poreikiams, savininko ir (ar) kito naudotojo gyvenamoji vieta. Skelbiamoje informacijoje nurodoma: Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams data ir numeris; žemės sklypo, kuris arba kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, kadastro numeris, plotas (jeigu paimama žemės sklypo dalis, – po žemės sklypo pertvarkymo suformuoto paimamo žemės sklypo plotas); adresas: savivaldybė, miestas arba kaimas, gatvė, numeris; žemės sklypo savininkas (bendraturčiai), kiti naudotojai, daiktinių teisių turėtojai (jeigu jų yra). Jeigu apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams viešai paskelbiama viename iš nacionalinių ir viename iš žemės sklypo buvimo vietos laikraščių (jeigu toks leidžiamas), laikoma, kad žemės savininkui ir (ar) kitam naudotojui apie sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams pranešta skelbimo išspausdinimo viename iš nacionalinių laikraščių dieną. 9. Ginčai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo plano rengimo ir tvirtinimo, taip pat dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjami bendrosios kompetencijos apygardos teisme pagal visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo buvimo vietą. Jeigu Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams ir suinteresuota institucija šio įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti žemės sklypą pagal priimtą sprendimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, šie ginčai nagrinėjami pagal ginčo teisenos taisykles.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement concerning a 4 per cent land tax is incomplete, because the general rule is not an automatic 4 per cent rate. Under paragraph 40 of the Rules on the Administration of Land Tax, the municipal council sets the rate individually, within a range of 0.01 to 4 per cent of the taxable value of the land. It would be more accurate to state that the Šiauliai City Municipal Council, by its decision, selected the maximum 4 per cent rate for unused privately owned plots. Similarly, in respect of the lease tax for state-owned land, 4 per cent is not an automatic rule: the wording of the Government resolution cited permits a rate of between 0.1 and 4 per cent of the land value. Accordingly, the 4 per cent rate in Šiauliai is the maximum chosen by the municipality, not a direct statutory consequence applicable in all cases.

Inclusion in the list becomes the trigger for the tax rate if no objection is submitted by 10 August, or if the objection is not convincingly substantiated.
The legal axis of the Šiauliai list is straightforward: an indication of non-use that is not rebutted by 10 August becomes a 4 percent tax risk.

Core issue

Inclusion in the preliminary list does not yet amount to taking the land, but it creates a procedural obligation for the owner or user to rebut the indications of non-use in due time.

This issue is governed by paragraphs 8.1, 8.2, 8.8 and 15 of the Description approved by Šiauliai City Municipal Council Resolution No. T-251 of 6 June 2019, Article 9 of the Law on Public Administration, and paragraphs 59.3.3 and 74.4 of the Land Tax Administration Rules.

News fact: the preliminary lists of unused privately owned and state-leased land plots for 2026 have been updated in Šiauliai.

The tax consequence is linked to the 4 percent rate set by the municipality, not to the taking of land for public needs regulated by Articles 46 and 47 of the Law on Land.

Legal assessment

Under paragraph 8.1 of the Description, specialists identify plots by 20 June of the current year, compile preliminary lists and publish them on the municipality’s website.

Under paragraph 8.2 of the Description, by 30 June a notice is prepared for land users regarding their inclusion in the preliminary list.

Under paragraph 8.8 of the Description, where notification by registered letter is not possible, publication on the municipality’s website is deemed proper service from the date of publication.

  • The owner or lessee of state land may, by 10 August 2026, submit a request concerning the plot’s non-compliance with the criteria set out in paragraph 6 of the Description.
  • The Working Group considers such a request at a meeting under paragraph 15 of the Description, but no later than 15 August 2026.
  • The Mayor or an authorised representative, having regard to the Working Group’s lists, approves the final lists by 25 August 2026.
IssueApplicable amount or deadline
Request concerning non-compliance with the criteriaby 2026-08-10
Consideration by the Working Groupby 2026-08-15
Approval of final listsby 2026-08-25
Land tax on a private plot4% of the taxable value
Rent for state land4% of the land value

Article 9(1) of the Law on Public Administration gives an E-delivery item the same legal and evidentiary force as a registered postal item.

This strengthens the evidentiary significance of the municipality’s notice where the procedure is carried out electronically or by registered delivery.

Paragraph 74.4 of the Land Tax Administration Rules permits public notice where a declaration cannot be served by ordinary means.

This rule is consistent with paragraph 8.8 of the Description, as both sources recognise public publication as a last-resort method of service.

Where the address has not been established, the logic of taxpayer search and administration is based on paragraph 19.3.3 of the Land Tax Administration Rules.

Inclusion in the list becomes the trigger for the tax rate if no objection is submitted by 10 August, or if the objection is not convincingly substantiated.

The legal axis of the Šiauliai list is straightforward: an indication of non-use that is not rebutted by 10 August becomes a 4 percent tax risk.

Article 59(1) of the Law on Land separately provides for a fine for legal entities ranging from EUR 280 to EUR 600 for using land other than according to its designated purpose or method of use.

In the event of a repeated infringement, Article 59(2) of the Law on Land provides for a fine ranging from EUR 600 to EUR 1,160.

Consequences

First scenario: the user submits data by 10 August 2026, the Working Group assesses it, and the plot is not included in the final list.

Second scenario: no request is submitted or the request is rejected, so the list approved by 25 August becomes the basis for applying the 4 percent rate.

Third scenario: this is relevant to unreachable owners, because publication on the municipality’s website under paragraph 8.8 of the Description is deemed proper service.

In practical terms, this matters to owners, lessees, co-owners and the tax administrator, because the list determines not a declaratory status but a specific tax burden.

Procedurally, the next expected step is the Working Group’s decision on requests received by 10 August 2026, while the final lists approved by the Mayor or an authorised representative must be in place by 25 August 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lietuvos Respublikos prokuratūra
Following VASA’s complaint, court ruling issued and former employee fined EUR 110,000 | Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania 🔗
Following a complaint by VASA, Vilnius Regional Court found a former employee of the Vilnius municipal company Vilniaus atliekų sistemos administratorius (VASA), G. V., guilty by penal order of six corruption-related criminal offenses and…
Fact-check:
⚪ UnverifiedBaudžiamojo kodekso 64¹ straipsnis numato nuobaudo sumažinimą vienu trečdaliu
✅ ConfirmedTeismas gali paskyrėti baudžiamąją priemonę – atimti teisę būti išrinktai ar paskirtai į valstybės ar savivaldybių institucijų ir jų įstaigų pareigose trejiems metams
✅ ConfirmedPiktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, sukčiavimas ir dokumentų suklastojimas yra baudžiami nusikaltimai pagal Lietuvos baudžiamąją teisę
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 228 straipsnis (statute)
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės…
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis –…
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso paskirtis 1. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. 2. Šis kodeksas: 1) apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; 2) nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; 3) nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. 3. Šio kodekso nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio kodekso priede, nuostatomis.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 58 straipsnis (statute)
58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams 1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant…
58 straipsnis. Bausmės skyrimas nusikalstamos veikos bendrininkams 1. Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. 2. Organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams.
Analysis
In this case, the EUR 110,000 fine is not a substitute for damages; it is a sanction for using a control duty against the undertaking being controlled.
When supervision of contract performance becomes a source of loss, the axis of liability shifts from internal discipline to corruption-related criminality.

Core issue

Legally, this case does not turn on a procurement error, but on the conversion of a public undertaking’s control function into a channel for personal gain. When supervision of contract performance becomes a source of loss, the axis of liability shifts from internal discipline to corruption-related criminality. The news fact is this: VASA’s report resulted in a final criminal order imposing a EUR 110,000 fine on a former employee. The issue is assessed under the following provisions:

  • Article 2(2) of the Law on Prevention of Corruption, defining corruption as abuse of powers for the purpose of obtaining benefit.
  • Article 9(1)–(2) of the Law on Prevention of Corruption, establishing the duty to report within the shortest possible time.
  • Article 2(1)–(2) of the Law on the Special Investigation Service, defining the competence of the STT to detect and investigate corruption-related offences.
  • Article 228 of the Criminal Code, because the sources provided classify abuse of office as a criminal offence against the civil service and public interests.
  • Article 64¹ of the Criminal Code, under which the sentence in this case was reduced by one third.

Legal assessment

According to the facts provided, the employee had supervisory authority over the performance of VASA service procurement contracts. That authority was used not for VASA’s needs, but to finance personal needs through contracts paid for by the company. Under Article 2(2) of the Law on Prevention of Corruption, such a scheme corresponds to the core of corruption: powers are used to obtain a benefit for oneself. According to the wording of Article 2(2) of the Law on Prevention of Corruption cited in the sources, abuse of office, document forgery, and fraud may be regarded as corruption-related acts.

VASA’s report is consistent with the logic of Article 9 of the Law on Prevention of Corruption:

  • information on a possible corruption-related act must be transmitted to the prosecutor’s office, the STT, or another pre-trial investigation body;
  • the report must be made within the shortest possible time after becoming aware of the information;
  • the confidentiality or anonymity of the reporting person’s data is protected in accordance with legal acts;
  • protection, assistance, and incentive measures may be applied to the reporting person.

The competence of the STT arises from Article 2(1) of the Law on the Special Investigation Service. It defines the STT as a state law-enforcement institution that detects and investigates criminal acts of a corruption-related nature.

Municipal-level control is also not merely background context. The Vilnius City waste management rules provide that the Municipal Administration must inspect VASA’s compliance with the rules at least once every six months.

Amount or termSignificance in the case
Pecuniary damage causedmore than EUR 113,000
Aggregate fineEUR 165,000
Reduction under Article 64¹ of the Criminal Codeby one third
Final fineEUR 110,000
Deprivation of the right to hold office3 years from finality
VASA control under the rulesat least every 6 months

Compensation of the damage during the pre-trial investigation did not eliminate criminal liability. It merely left the sentencing issue to be resolved after the pecuniary damage had been compensated. In this case, the EUR 110,000 fine is not a substitute for damages; it is a sanction for using a control duty against the undertaking being controlled. The penal measure is also applied separately from the fine, because the sources provided allow such measures to be imposed together with penalties.

Consequences

The first practical consequence falls on the convicted person herself. For three years from the date on which the criminal order became final, she may not be elected or appointed to the specified positions in state and municipal institutions, bodies, and enterprises.

The second consequence falls on VASA and municipal control. The case shows that supervision of contract performance must be treated as an area of corruption risk management under Article 2(7) of the Law on Prevention of Corruption.

The third consequence falls on employees of other public-sector entities:

  • upon receiving information about a similar act, reporting cannot be delayed;
  • the addressees are the prosecutor’s office, the STT, or another pre-trial investigation body;
  • internal compensation of damage does not, in itself, conclude the criminal-law assessment.

Since the criminal order has already become final, the enforcement of the fine and the three-year deprivation of the right to hold office now proceeds procedurally. From the perspective of oversight of VASA’s activities, the next inspection by the Municipal Administration should be expected in accordance with the rule requiring checks at least every six months.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Respublika
Kaunas prosecutor charged over violence against his wife 🔗
A suspended Kaunas district prosecutor, Juozas Bagdonavičius, has had his case sent to court on charges of minor injury to a family member and threatening to kill, after he allegedly assaulted and threatened his wife while intoxicated.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 145 straipsnis (statute)
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo…
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymius. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. XII-501, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13) XX skyrius NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS LAISVEI
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 140 straipsnis (statute)
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį…
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Nr. XII-501, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas 43 straipsnis (statute)
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių…
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (šiuo atveju prokuroras nušalinamas likusiam tos dienos darbo laikui); 2) atsisako pasitikrinti sveikatą šiame Įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol pasitikrins sveikatą). 2. Prokuroras nuo pareigų gali būti nušalintas, kai yra pagrindas manyti, kad jis: 1) padarė veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol bus atliktas tarnybinis patikrinimas ir priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo); 2) padarė nusikalstamą veiką, ir generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą (šiuo atveju prokuroras nušalinamas iki galutinio sprendimo priėmimo baudžiamojoje byloje). 3. Prokuroras nuo pareigų nušalinamas generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) arba jo pavedimu teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu. 4. Iš prokuroro, nušalinto nuo pareigų, nedelsiant paimami tarnybinis ginklas, šaudmenys, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas ir procesiniai dokumentai. 5. Už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį prokurorui darbo užmokestis nemokamas. 6. Prokuroras, nuo pareigų nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus nušalinimą lėmusioms aplinkybėms, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų nuo grąžinimo į pareigas jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Delspinigiai nemokami, jeigu prokurorui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. aštuntasis skirsnis prokuroro Atleidimas iš tarnybos
Analysis
Suspension from duties operates here not as a punishment, but as a procedural and service-related protective measure pending a final decision.
Blows and a threat within a single domestic-conflict episode weaken the version that the threat was merely an emotional utterance without any basis for being carried out.

Core issue

The legal axis of this case is not the prosecutor’s office, but the overlap of two regimes: criminal liability and official status. Suspension from duties operates here not as a punishment, but as a procedural and service-related protective measure pending a final decision. The news fact is that a prosecutor of the Kaunas District Prosecutor’s Office, who has been suspended from office, is accused of violence against his spouse and threatening to kill her. The charge of violence is to be assessed under Article 140(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because minor impairment of the health of a family member is alleged. The charge of threatening conduct is to be assessed under Article 145(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, if there was sufficient basis to believe that the threat could be carried out. Issues concerning the prosecutor’s status are to be assessed under Articles 43 and 391 of the Law on the Prosecutor’s Office of the Republic of Lithuania, while referral of the case to court is governed by Article 233 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania.

Legal assessment

Under Article 140(2) of the Criminal Code, the decisive circumstance is that the violence may have been used against a family member. This classification is more serious than Article 140(1), because the law identifies family-member status as an independent basis for liability. According to the source provided, minor impairment of health is associated with a health impairment lasting no more than 10 days or a 5 percent loss of working capacity.

ProvisionConductMaximum custodial threshold
Article 140(2) of the Criminal CodeCausing physical pain or minor injury to a family memberUp to 2 years
Article 145(1) of the Criminal CodeThreatening to kill or seriously impair healthUp to 2 years
Article 138(2)(3) of the Criminal CodeNon-serious injury to a family memberUp to 5 years

Under Article 145(1) of the Criminal Code, the prosecution will have to prove not merely the words used, but a real basis for the threat being carried out. The context identified in the news report is relevant here: intoxication, at least five blows, and a threat to kill. Blows and a threat within a single domestic-conflict episode weaken the version that the threat was merely an emotional utterance without any basis for being carried out. Under Article 145(3) of the Criminal Code, liability is possible where there is a complaint by the victim, a prosecutor’s demand, or signs of domestic violence. Under Article 140(4) of the Criminal Code, the same initiation logic applies to the principal offence of physical violence. Because the spouse and violence at home are indicated, the proceedings are based on signs of domestic violence, not merely on a private complaint.

  • The prosecution must prove the act of violence, the consequence, and the family-member relationship under Article 140(2) of the Criminal Code.
  • As to the threat, it is necessary to prove a sufficient basis for believing that it could have been carried out under Article 145(1) of the Criminal Code.
  • The victim has a procedural interest concerning the violence, the threat, and protection from possible influence.
  • The accused has the right to defence; mandatory participation of defence counsel applies in the cases specified in Article 51 of the Code of Criminal Procedure.

Referral of the case to the Kaunas Regional Court means that it is moving into the stage of judicial control under Article 233 of the Code of Criminal Procedure. If the judge finds no impediments, the judge refers the case for hearing at trial by ruling. That ruling must state the identity of the accused, the act, the criminal law provision, and the summoned participants in the proceedings. The issue of suspension after referral of the case to court is to be assessed under Article 157(4) of the Code of Criminal Procedure. Under that provision, temporary suspension is decided by the court before which the case is pending. Under Article 157(2) of the Code of Criminal Procedure, temporary suspension may not last longer than six months, but it may be extended for three-month periods.

At the same time, the special regime governing prosecutor status under Article 43(2)(2) of the Law on the Prosecutor’s Office applies. If there is a basis to believe that a prosecutor has committed a criminal offence, suspension is possible until the final decision in the criminal case. Under Article 43(4) of the Law on the Prosecutor’s Office, the suspended prosecutor’s service weapon, ammunition, certificate, badge, and procedural documents must be taken immediately. Under Article 43(5) of the Law on the Prosecutor’s Office, no salary is paid for the period of suspension.

Consequences

In practical terms, this case is important not only for the victim, but also for the limits of institutional discipline within the prosecutor’s office. Under Article 391(1) of the Law on the Prosecutor’s Office, a prosecutor must comply with the law and ethics even outside official duties. Under Article 391(2), disciplinary liability may arise for conduct that discredits the title of prosecutor. Under Article 391(3), such conduct is conduct that diminishes the authority of the prosecutor’s office and public trust in it.

The possible next scenarios are narrow and procedurally clear.

  • The court will refer the case for hearing at trial under Article 233 of the Code of Criminal Procedure if it sees no impediments.
  • If the accused consents, the judge may decide on a shortened examination of evidence under Article 233(3) of the Code of Criminal Procedure.
  • Suspension may be continued by court decision under Article 157(4) of the Code of Criminal Procedure.
  • The disciplinary inquiry may end with a decision on a disciplinary sanction under Article 43(2)(1) of the Law on the Prosecutor’s Office.

The nearest point to monitor is the court’s ruling under Article 233 of the Code of Criminal Procedure on referral of the case to a trial hearing. If suspension is addressed, a court decision under Article 157(4) of the Code of Criminal Procedure can be expected, with the term linked to the six-month limit and possible three-month extensions.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — LNK.LT
After Baby’s Death, More and More Questions 🔗
Following news of a painful family tragedy in which a baby died, prosecutors opened a pre-trial investigation. According to doctors, the two-month-old infant weighed less than two kilograms. Child protection specialists had already decided…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 365 straipsnis (statute)
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas…
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo, kaip tai numatyta šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 3, 4, 9, 12, 14, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 41, 42, 43, 49, 50 straipsnių pa 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą…
19 straipsnis. Įstatymo papildymas 365 straipsniu Papildyti Įstatymą 365 straipsniu: „365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.“
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 56 straipsnis (statute)
56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė 1. Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, piktnaudžiauja savo teisėmis…
56 straipsnis. Tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų atsakomybė 1. Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, piktnaudžiauja savo teisėmis (pareigomis), vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, drausmina vaiką fizinėmis bausmėmis ar kitaip smurtauja prieš jį, taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. 2. Kai tėvas (motina) ar kitas teisėtas vaiko atstovas arba kitas vaiką prižiūrintis asmuo pažeidžia vaiko teises, piktnaudžiauja savo teisėmis (pareigomis), drausmina vaiką fizinėmis bausmėmis ar kitaip smurtauja prieš jį, vaikas ir kiti asmenys turi teisę kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ar kitą instituciją, kuri privalo imtis įstatymų nustatytų priemonių. 3. Kai tėvai (tėvas, motina) arba kitas teisėtas vaiko atstovas smurtaudamas arba kitaip sukeldamas pavojų vaikui piktnaudžiauja tėvų valdžia ir dėl to kyla reali grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija kartu su policija nedelsdama paima vaiką iš tėvų arba kitų teisėtų vaiko atstovų ir perduoda jį globoti (rūpintis) Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šiuo atveju policijos pareigūnas turi teises, numatytas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Paėmusi vaiką, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija apie tai nedelsdama praneša vaiko tėvams ar kitiems teisėtiems jo atstovams.
Analysis
In this case, the decisive issue is not living in nature, but whether the course of assistance chosen by the parents left the infant in a life-threatening condition.
The child rights protection authority cannot remove six children solely because the family chooses home birth, an outdoor kindergarten, or another model of education.

Core issue

The criminal procedure and the child protection procedure diverge here: the prosecutor’s office is investigating possible culpable conduct by the parents, while the Service is assessing the current risk to the remaining children. A decision concerning the six children cannot be based on the family’s “differentness”; it must be based on a real threat to health or life under Articles 56 and 36^5 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. The news item is narrow in scope: following the infant’s death, a pre-trial investigation was opened into a possible violation of Article 163 of the Criminal Code. This provision applies where parental rights or duties are abused by physically or psychologically crushing a child, leaving the child without supervision for a prolonged period, or engaging in similarly cruel conduct.

  • The basis of parental duties is Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child: to care for the child’s upbringing, supervision, maintenance, and conditions for growth.
  • The health aspect is directly covered by Article 31(3)(1), because parents must care for the child’s health and a safe environment.
  • The duty of institutions to respond arises under Article 29(3), where there is substantiated information about a child who has suffered harm or may need assistance.

Legal assessment

The focus of the pre-trial investigation is not the infant’s disability or rare illness as such, but whether the delay in seeking medical assistance constituted an abuse of duties under Article 163 of the Criminal Code. If the child was two months old and weighed less than two kilograms, the legal assessment will turn on whether the parents properly discharged their duty to ensure healthcare. A rare genetic illness may be relevant to causation, but it does not extinguish the duty to attend to the child’s health in a timely manner under Article 31 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. In this case, the decisive issue is not living in nature, but whether the course of assistance chosen by the parents left the infant in a life-threatening condition.

The review of case-law in criminal cases concerning domestic violence explains that physical or psychological crushing under Article 163 of the Criminal Code is generally associated with long-term, systematic abuse. However, the same review states that the element of leaving a child without supervision for a prolonged period does not require systematic conduct. A “prolonged period” is assessed by reference to the child’s age, physical and mental development, ability to care for himself or herself, and other circumstances. In the case of a two-month-old infant, this criterion is strict, because such a child is entirely dependent on adult care.

IssueApplicable provisionLegal significance
Possible criminal liability of the parentsArticle 163 of the Criminal Codefine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Removal of a child due to dangerArticle 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Childimmediate removal where there is a real threat to health or life
Procedure for removal of a childArticle 36^5(1)–(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Childremoval only where there is a need for protection and a real danger, with notification on the same day
Notification to institutionsArticle 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Childduty to notify the police and/or the Service

The child rights protection authority cannot remove six children solely because the family chooses home birth, an outdoor kindergarten, or another model of education. Under Article 56(3), there must be a real threat to the child’s health or life, and under Article 36^5(1), measures to ensure a safe environment must be insufficient. If the family cooperates, the Service’s own logic, according to the reported information, points first to assistance and protective measures rather than automatic removal. If the family refuses to cooperate and the danger persists, Article 36^5(1)(2) permits removal where the parents make no efforts and do not change their conduct.

Procedurally, once the Service has removed a child, it must immediately notify the parents under Article 56(3). Under Article 36^5(2), the parents have the right to be present during the removal if this is consistent with the child’s interests. If participation is not possible, notification must be given immediately, but no later than the same day. The Service’s competence in court and in pre-trial investigation is supplemented by paragraphs 10.18–10.20 of its regulations, which allow it to defend the child’s interests in court and represent them in criminal proceedings.

Consequences

Realistically, there are three directions: the pre-trial investigation into the infant’s death, a separate assessment of the need to protect the remaining children, and a possible review of the justification for the Service’s actions. In the criminal aspect, the prosecutor’s office will have to assess whether the parents’ acts or omissions fall within the elements of Article 163 of the Criminal Code. In the child protection aspect, the issue is not culpability for the death, but the current risk to each of the six children under Articles 56 and 36^5 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child.

  • If no real threat is established, the children should not be removed solely because of the family’s way of life.
  • If a threat is established but can be managed through assistance measures, the practical path is cooperation and ensuring a safe environment.
  • If the parents do not cooperate and the danger to health or life persists, removal of the child is possible under Article 36^5(1)(2).
  • If the pre-trial investigation substantiates an abuse of duties, the liability threshold under Article 163 of the Criminal Code extends to imprisonment for up to 5 years.

This is practically important for the parents, because their cooperation may determine whether assistance measures or the removal procedure are applied. It is important for the Service because each child’s removal must be individually justified by a real threat, not by public pressure following the infant’s death. The nearest procedural point is the prosecutor’s pre-trial investigation actions and the Service’s decision on the need for protection; in the event of removal, the parents must be informed immediately, but no later than the same day.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The specific names of the initiators are not identified in the excerpts provided; the drafters who proposed the regulation sought to strengthen the protection of children’s rights following instances of risk or neglect. The aims were to establish a duty to report possible violations of children’s rights, to harmonise the examination of such reports, to emphasise parents’ responsibility for a child’s safety, and to provide that a child may be removed from the family only after preventive work has been undertaken and with judicial authorisation. The principal argument was the deaths and injuries of children due to external causes and the risks faced by children left without supervision; no clear objections are apparent in the excerpts of the documents provided.

📄 Original — Palangos miesto laikraštis
Raid on Palanga beaches catches chebureki sellers | Palangos Tiltas 🔗
Palanga City Municipality reported that inspections were carried out on the beaches on Thursday, during which illegal vendors were identified. The pre-planned joint operation by the Palanga Public Order and Fees Service and local police…
Fact-check:
⚪ UnverifiedIšnešiojamoji prekyba čeburekais, rūkyta žuvimi ir kitais maisto produktais Palangos paplūdimiuose yra draudžiama.
✅ ConfirmedTokia nelegali prekyba pažeidžia galiojančius teisės aktus ir neužtikrina maisto saugos reikalavimų.
✅ ConfirmedNelegali vykdyta prekyba maisto produktais gali kelti riziką vartotojų sveikatai.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 154 straipsnis (statute)
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo…
154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 153 straipsnis (statute)
153 straipsnis. Prekybos turgavietėse taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos turgavietėse taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos…
153 straipsnis. Prekybos turgavietėse taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos turgavietėse taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 152 straipsnis (statute)
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis…
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki devyniasdešimt eurų. 154 straipsnis. Prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas 1. Savivaldybių tarybų patvirtintų prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas užtraukia baudą nuo šešiolikos iki trisdešimt eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trisdešimt iki aštuoniasdešimt eurų. 155 straipsnis. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas 1. Pirkėjų ir klientų apgaudinėjimas sveriant, padidinant nustatytas prekių ar paslaugų kainas ar tarifus, nesilaikant teisės aktuose nustatytų kainų nurodymo reikalavimų arba kitoks jų apgaudinėjimas parduodant prekes ar teikiant paslaugas užtraukia baudą juridinių asmenų darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo trisdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą įmonių darbuotojams, taip pat asmenims, kurie verčiasi individualia veikla, nuo šešiasdešimt iki trijų šimtų eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. 156 straipsnis. Teisės aktuose nustatyta tvarka nepaženklintų prekių pateikimas rinkai, tiekimas rinkai, pardavimas vidaus rinkoje, taip pat neteisingos informacijos apie prekę pateikimas 1.
Analysis
In this case, the beach cheburek is not a product but a qualification test: whether the local trading regime was breached, or whether unlawful economic activity was carried out.
Accordingly, a phrase referring to “illegal trading” is insufficient in the final document; the specific provision and the amount of the penalty imposed must be recorded.

Core issue

The beach chebureki case is not primarily a question of food taste or the image of a resort: it turns on which administrative provision most precisely covers itinerant trading in a public place.

The line of qualification runs between Articles 154, 150 and 127 of the Code of Administrative Offences, because the fines differ by several dozen times.

  • News fact: eight persons were identified on Palanga beaches as engaging in unlawful itinerant trading in chebureki.
  • If the municipal rules on trading in public places were breached, Article 154 of the Code of Administrative Offences applies.
  • If the activity is treated as a breach of the procedure for commercial or economic activity, Article 150 of the Code of Administrative Offences is relevant.
  • If a permit was required for trading and the person did not have one, Article 127 of the Code of Administrative Offences may be considered.
QualificationFirst offenceRepetition or additional condition
Article 154 of the CAOEUR 16-30EUR 30-80
Article 150 of the CAOEUR 390-1,100EUR 1,100-1,950
Article 150(3) of the CAOEUR 780-1,100EUR 1,100-1,950
Article 127 of the CAOEUR 390-1,100EUR 1,040-2,400

Legal assessment

On the basis of the sources provided, the narrowest provision is Article 154 of the Code of Administrative Offences, because it is directly aimed at breaches of rules on trading in public places approved by municipal councils.

Palanga beach functions here as a public place in which the municipality may regulate the procedure for trading and the provision of services.

That competence is confirmed by the rule cited in the sources that municipalities are granted the right to establish the procedure for trading in public places under local self-government functions.

In this case, the beach cheburek is not a product but a qualification test: whether the local trading regime was breached, or whether unlawful economic activity was carried out.

  • Under the control model analogously presented in the Palanga marketplace rules, a trader’s duty is to provide information and present documents to control officers.
  • In the case of food products, control officers may take samples for laboratory testing by drawing up a sample-taking report.
  • If deficiencies are found, the trader must remedy them within the prescribed time limits and inform the control authorities.
  • Compliance with the Palanga beach rules is supervised by persons authorised by the director of the municipal administration under paragraph 36 of those rules.
  • Administrative liability for non-compliance with the rules is applied in accordance with the procedure laid down by law under paragraph 37 of the Palanga beach rules.

The division of actions between the police and the municipality corresponds to the procedural model provided: protocols and fines were issued on site to some persons, while material concerning others was transferred for administrative proceedings.

The rules on decision forms require the breached legal act, its article, paragraph and subparagraph, as well as the article of the Code of Administrative Offences establishing liability, to be specified.

Accordingly, a phrase referring to “illegal trading” is insufficient in the final document; the specific provision and the amount of the penalty imposed must be recorded.

The absence of alcohol narrows the case to food and the trading regime, because the facts provided give no basis for applying the logic of alcohol trading offences.

If only trading in a prohibited public place is established, the closest practical basis is Article 154(1) of the Code of Administrative Offences.

If undeclared independent activity were established, the sanction would rise to the range under Article 150(3) of the Code of Administrative Offences.

If a permit was necessary for trading and the activity was carried out without one, Article 127 of the Code of Administrative Offences additionally provides for mandatory confiscation of products, tools, raw materials and income.

Consequences

The position of six persons has already moved to the penalty-imposition stage, because administrative offence protocols were drawn up on site and monetary fines were imposed on them.

In the case of two persons, the procedure still depends on the decision of the Palanga City Municipal Administration to initiate proceedings and select the legal qualification.

If the municipality chooses Article 154 of the Code of Administrative Offences, the case will remain a low-fine breach of public-place trading rules.

If the facts are qualified under Article 150 or Article 127 of the Code of Administrative Offences, the financial risk will become significantly greater.

In practical terms, this is important not only for the identified sellers, but also for lawfully operating traders who hold permits.

For them, municipal control protects the value of the permit regime and reduces competition from uncontrolled trading.

Procedurally, the next expected step is a municipal administration document concerning the two transferred cases: it must specify the breached rule, the applicable article of the Code of Administrative Offences and the amount of the fine.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — JP.lt
Driver in Rokiškis District Found with Blood Alcohol Level of 3.11 Promille 🔗
In Panemunis village, Rokiškis District, an intoxicated man was caught driving a Volkswagen Golf with a blood alcohol level of 3.11 promille, Panevėžys police reported. The incident occurred on July 30 at about 9:49 a.m.; the driver was…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai jiems nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
✅ ConfirmedNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement regarding an intoxication threshold above 0.4 per mille is incomplete. The cited text of the Law on Road Traffic Safety identifies 0.4 per mille as the general maximum permitted ethyl alcohol concentration, but the same provision separately refers to novice drivers and special categories of drivers. It would be more accurate to state that 0.4 per mille is the general threshold, while certain drivers are subject to a special, stricter regime. The statement concerning a fine and deprivation of the right to drive also conflates administrative and criminal liability: under Article 281¹ of the Criminal Code, from 1.51 per mille upwards, the person faces a fine, arrest, or imprisonment for up to one year.

In this case, the level of 3.11 per mille is not aggravating background context, but the very axis of classification of the criminal offence under Article 2811(1) of the Criminal Code.
In practical terms, this matters for the driver, the police, and transport operators, because a single measurement determines the type of liability.

Core issue

The criminal-law threshold here is not the “above 0.4 per mille” standard, but a separate offence constituted by a level of 1.51 per mille or more. A reading of 3.11 per mille legally moves the case from the logic of administrative intoxication to Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania.

  • Fact: in the village of Panemunis, a man born in 1979 drove a Volkswagen Golf and was found to have a blood alcohol level of 3.11 per mille.

The precise question is whether driving with an established level of 3.11 per mille satisfies the elements of Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 19(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is also applicable, because intoxication in itself does not exempt a person from criminal liability.

Threshold / levelLegal significance according to the sources provided
0.41–1.5 per milleAdministrative liability in cases of repeated driving under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences
1.51 per mille or moreCriminal liability under Article 2811(1) of the Criminal Code
3.11 per milleMore than twice the threshold for criminal liability

Legal assessment

Article 2811(1) of the Criminal Code covers driving a motor vehicle where the person is found to have an alcohol level of 1.51 per mille or more. In this situation, both necessary elements are present: a motor vehicle was driven, and a level of 3.11 per mille was established.

  • The driver’s duty is to refrain from driving once the intoxication threshold relevant to criminal liability has been reached.
  • Under the procedure provided, police competence includes removing the person from driving and taking the person for a medical examination where technical means establish a level exceeding 1.5 per mille.
  • The possible form of liability also includes negligence, since Article 2811(2) of the Criminal Code provides for liability for acts committed through negligence.

In this case, the level of 3.11 per mille is not aggravating background context, but the very axis of classification of the criminal offence under Article 2811(1) of the Criminal Code. Article 19(1) of the Criminal Code precludes an argument that intoxication in itself eliminates liability. The exception under Article 19(2) of the Criminal Code is linked to a person being made drunk or intoxicated against their will, but no such circumstance is indicated in the report.

Article 281 of the Criminal Code would be relevant to this report only if there were a traffic accident and consequences, such as minor or serious impairment of health. No such consequences are indicated in the report; therefore, the principal classification is based not on Article 281 of the Criminal Code, but on Article 2811. Article 427(1) of the Code of Administrative Offences likewise does not replace the criminal classification, because it describes the 0.41–1.5 per mille range.

Consequences

Under Article 2811(1) of the Criminal Code, the driver faces one of three sanctions: a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. The ranges of administrative fines under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences are not, in practice, the main measure of sanctions here, because the established level of 3.11 per mille exceeds the criminal threshold.

  • If the pre-trial investigation confirms the facts of driving and the established intoxication level, the case will proceed under Article 2811(1) of the Criminal Code.
  • If a traffic accident and consequences involving harm to health or substantial property damage were established, the centre of classification could shift to the relevant parts of Article 281 of the Criminal Code.
  • If the driver is part of a professional carrier system, Article 2811 of the Criminal Code may also be relevant to reputational assessment under the list of infringements provided.

In practical terms, this matters for the driver, the police, and transport operators, because a single measurement determines the type of liability. Procedurally, the next expected step is a decision in the pre-trial investigation on classification under Article 2811(1) of the Criminal Code; the sources provided do not establish a time limit for adopting such a decision.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Diena.lt
Inspection on Palanga beaches catches people running illegal mobile sales 🔗
Four public order specialists from Palanga’s Public Order and Levies Service and three police officers took part in the inspection. During the raid, eight people were found illegally selling chebureki on the move; police issued…
Fact-check:
⚪ UnverifiedIšnešiojamoji prekyba maisto produktais (čeburekais, rūkyta žuvimi ir kt.) Palangos paplūdimiuose yra draudžiama
✅ ConfirmedNelegali maisto prekybos veikla pažeidžia teisės aktus ir neužtikrina maisto saugos reikalavimų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 608 straipsnis (statute)
Dėl šio kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, be šio kodekso 589 straipsnyje nurodytų pareigūnų, protokolą turi teisę surašyti…
Dėl šio kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, be šio kodekso 589 straipsnyje nurodytų pareigūnų, protokolą turi teisę surašyti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjantis pareigūnas arba nutarimą administracinio nusižengimo byloje vykdančios institucijos pareigūnas. Jeigu šio kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis nusižengimas paaiškėja bylą nagrinėjant teisme, teisėjas neskundžiama nutartimi apie tai praneša institucijai, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir surašė administracinio nusižengimo protokolą. 4. Surašytas administracinio nusižengimo protokolas nedelsiant įteikiamas, o šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, kai jis surašytas naudojantis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip), taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais nusiunčiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Jeigu administracinio nusižengimo protokolas pasirašomas elektroniniu parašu, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui siunčiamas elektroninis administracinio nusižengimo protokolo nuorašas. Administracinio nusižengimo protokolo kopija (nuorašas), laikantis asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimų, taip pat įteikiama arba siunčiama nukentėjusiajam. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ar nukentėjusysis yra nepilnametis, apie administracinio nusižengimo protokolo surašymą pranešama nepilnamečio atstovui pagal įstatymą. 5. Jeigu už padarytą administracinį nusižengimą šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytas įspėjimas ir nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, baigus administracinio nusižengimo tyrimą asmeniui skiriamas įspėjimas ir tyrimą atlikęs pareigūnas dėl to administracinio nusižengimo surašo nutarimą. Administracinio nusižengimo protokolas šiuo atveju nesurašomas. 6.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 608 straipsnis (statute)
608 straipsnis. Administracinio nusižengimo protokolo surašymas 1. Baigęs administracinio nusižengimo tyrimą, jį atlikęs pareigūnas surašo administracinio nusižengimo…
608 straipsnis. Administracinio nusižengimo protokolo surašymas 1. Baigęs administracinio nusižengimo tyrimą, jį atlikęs pareigūnas surašo administracinio nusižengimo protokolą. Prieš rašydamas administracinio nusižengimo protokolą, pareigūnas patikrina, ar fizinis asmuo, kuriam administraciniu nusizengimu padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, kuriam administraciniu nusizengimu padaryta turtinė ar neturtinė žala, yra pripažintas nukentėjusiuoju. Nustatęs, kad šis asmuo nukentėjusiuoju nepripažintas, pareigūnas jį pripažįsta nukentėjusiuoju ir šį sprendimą įrašo į administracinio nusižengimo protokolą. Protokolas surašomas dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sutikimu jo dalyvavimas surašant administracinio nusižengimo protokolą gali būti užtikrinamas informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip). 2. Administracinio nusižengimo protokolas gali būti surašytas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant šiais atvejais: 1) kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo šaukiamas neatvyko ir nedalyvavo surašant protokolą; 2) dėl šio kodekso 431 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse numatytų administracinių nusižengimų, taip pat šio kodekso 611 straipsnyje numatytais atvejais; 3) dėl šio kodekso 130 straipsnio 3 ir 9 dalyse, 185 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 223 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 236 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 236^1 straipsnio 2 dalyje, 241 straipsnio 1 dalyje, 243 straipsnio 2 dalyje, 243^1 straipsnio 1 dalyje, 247 straipsnio 31 dalyje, 248 straipsnio 1 dalyje, 248^1 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 248^2 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 248^3 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 249 straipsnio 1 ir 11 dalyse, 250 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 252 straipsnio 1 ir 9 dalyse, 254 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 255 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 293 straipsnio 2 dalyje, 435 straipsnio 1 dalyje, 545 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų administracinių nusižengimų, kai asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už ataskaitų, deklaracijų ar kitų dokumentų, kurių pateikimo kompetentingoms institucijoms periodiškumą nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai, nepateikimą nustatytais terminais. 3. Dėl šio kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, be šio kodekso 589 straipsnyje nurodytų pareigūnų, protokolą turi teisę surašyti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjantis pareigūnas arba nutarimą administracinio nusižengimo byloje vykdančios institucijos pareigūnas. Jeigu šio kodekso 224 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis nusižengimas paaiškėja bylą nagrinėjant teisme, teisėjas neskundžiama nutartimi apie tai praneša institucijai, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir surašė administracinio nusižengimo protokolą. 4. Surašytas administracinio nusižengimo protokolas nedelsiant įteikiamas, o šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, kai jis surašytas naudojantis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip), taip pat šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais nusiunčiamas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Jeigu administracinio nusižengimo protokolas pasirašomas elektroniniu parašu, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui siunčiamas elektroninis administracinio nusižengimo protokolo nuorašas. Administracinio nusižengimo protokolo kopija (nuorašas), laikantis asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimų, taip pat įteikiama arba siunčiama nukentėjusiajam. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ar nukentėjusysis yra nepilnametis, apie administracinio nusižengimo protokolo surašymą pranešama nepilnamečio atstovui pagal įstatymą. 5. Jeigu už padarytą administracinį nusižengimą šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytas įspėjimas ir nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, baigus administracinio nusižengimo tyrimą asmeniui skiriamas įspėjimas ir tyrimą atlikęs pareigūnas dėl to administracinio nusižengimo surašo nutarimą. Administracinio nusižengimo protokolas šiuo atveju nesurašomas. 6. Atlikus administracinio nusižengimo tyrimą, kai nustatoma šio kodekso 5651 straipsnyje numatyta aplinkybė, institucija, kurios pareigūnas atliko tyrimą, priima nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. 7. Prieš priimant šio straipsnio 6 dalyje nurodytą nutarimą, turi būti įvertinta, ar yra fizinis asmuo, nurodęs, kad jam padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala, arba juridinis asmuo, nurodęs, kad jam padaryta turtinė ar neturtinė žala. Sprendimas pripažinti arba atsisakyti pripažinti šioje dalyje nurodytą asmenį nukentėjusiuoju įrašomas į nutarimą. Šio straipsnio nuostatos netaikomos, jeigu administracinio nusižengimo bylos teisena nutraukiama šio kodekso 5651 straipsnio 6 ir 8 punktuose nustatytais pagrindais. 1. Administracinio nusižengimo protokole nurodoma: jo surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė; duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį (asmens vardas, pavardė, asmens kodas, adresas, E. pristatymo dėžutės adresas, elektroninio pašto adresas ar telefono numeris, darbo vieta ir kt., užsienio valstybių piliečių gimimo metai); administracinio nusižengimo padarymo vieta (gali būti nurodomos tik vietos koordinatės), laikas ir esmė; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas atsakomybę už šį nusižengimą nustatantis teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo; sprendimas pripažinti fizinį ar juridinį asmenį nukentėjusiuoju; nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, vardai, pavardės (kai nukentėjusysis – fizinis asmuo), pavadinimai ir atstovų duomenys (kai nukentėjusysis – juridinis asmuo), jų adresai, elektroninio pašto adresai, telefono numeriai; liudytojų, jeigu jų yra, vardai, pavardės, adresai, E. pristatymo dėžučių adresai, elektroninio pašto adresai, telefono numeriai ir kt.; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas dėl administracinio nusižengimo, jo aplinkybių; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymas nerašyti administracinio nurodymo, jei asmuo dėl to kreipėsi į protokolą rašantį pareigūną; bylos nagrinėjimo data, laikas ir vieta, jei tai žinoma administracinio nusižengimo protokolo surašymo metu; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pageidavimu – jo prašymas siųsti ir gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis; administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens reikalavimas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, jei šis reikalavimas buvo pareikštas; kiti bylai išnagrinėti būtini duomenys. Kai administracinio nusižengimo protokolas surašomas naudojantis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip), privaloma daryti garso ir vaizdo įrašą, kuris yra administracinio nusižengimo protokolo priedas. Protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, išskyrus šio kodekso 608 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, kai protokolas surašytas naudojantis informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ar kitaip), ir šio kodekso 608 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus, kai protokolas gali būti surašytas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant; kai yra liudytojų ir nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir šie asmenys. 2. Kai nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, pareigūnas į administracinio nusižengimo protokolą įrašo administracinį nurodymą, kuriame: 1) nurodoma, kokio dydžio piniginę baudą siūloma sumokėti administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui ir, kai už padarytą veiką šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nustatytas privalomas specialiosios teisės atėmimas, – kokios trukmės specialiosios teisės atėmimas skiriamas asmeniui; 2) nurodoma, per kiek laiko, kokiu įmokos kodu ir į kokią sąskaitą asmuo turi sumokėti baudą, taip pat laikas ir vieta, kur turi būti atiduotas šio kodekso 602 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išduotas laikinasis dokumentas ar kitas specialiąją teisę patvirtinantis dokumentas; 3) išaiškinama, kad, nesumokėjus baudos arba neatidavus šio kodekso 602 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išduoto laikinojo dokumento ar kito specialiąją teisę patvirtinančio dokumento nustatytu laiku, administracinis nurodymas bus laikomas negaliojančiu ir administracinio nusižengimo protokolas bus siunčiamas institucijai, kurios pareigūnai įgalioti nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka; 4) nurodomi šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už asmens padarytą administracinį nusižengimą nustatytos baudos minimalus ir maksimalus dydžiai ir specialiosios teisės atėmimo minimalus ir maksimalus terminai. 3. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo atsisako suteikti duomenis apie save arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma administracinio nusižengimo protokole. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo jį pasirašyti motyvus. 4. Surašant protokolą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos šio kodekso 577 straipsnyje numatytos jo teisės ir pareigos ir tai pažymima protokole. 5. Kai protokolas surašomas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant, paaiškinimą dėl padaryto nusižengimo ir pastabas dėl protokolo turinio šis asmuo turi teisę pateikti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu. Kitos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės ir pareigos, numatytos šio kodekso 577 straipsnyje, išdėstomos protokole. 6. Administracinio nusižengimo protokolo formą ir jos pildymo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas 609 straipsnis (statute)
2023-09688   2. Kai nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, pareigūnas į administracinio nusižengimo protokolą įrašo administracinį nurodymą…
2023-09688   2. Kai nėra šio kodekso 610 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, pareigūnas į administracinio nusižengimo protokolą įrašo administracinį nurodymą, kuriame: 1) nurodoma, kokio dydžio piniginę baudą siūloma sumokėti administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui ir, kai už padarytą veiką šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nustatytas privalomas specialiosios teisės atėmimas, – kokios trukmės specialiosios teisės atėmimas skiriamas asmeniui; 2) nurodoma, per kiek laiko, kokiu įmokos kodu ir į kokią sąskaitą asmuo turi sumokėti baudą, taip pat laikas ir vieta, kur turi būti atiduotas šio kodekso 602 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išduotas laikinasis dokumentas ar kitas specialiąją teisę patvirtinantis dokumentas; 3) išaiškinama, kad, nesumokėjus baudos arba neatidavus šio kodekso 602 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išduoto laikinojo dokumento ar kito specialiąją teisę patvirtinančio dokumento nustatytu laiku, administracinis nurodymas bus laikomas negaliojančiu ir administracinio nusižengimo protokolas bus siunčiamas institucijai, kurios pareigūnai įgalioti nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka; Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIV-415, 2021-06-17, paskelbta TAR 2021-06-29, i. k. 2021-14572   4) nurodomi šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už asmens padarytą administracinį nusižengimą nustatytos baudos minimalus ir maksimalus dydžiai ir specialiosios teisės atėmimo minimalus ir maksimalus terminai. 3. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo atsisako suteikti duomenis apie save arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma administracinio nusižengimo protokole. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo jį pasirašyti motyvus. 4.
Analysis
In this case, the permit is not a formality, but the dividing line between a municipally controlled trading location and an administrative offence.
If Article 127 of the Code of Administrative Offences is selected in the material, the practical significance of the dispute increases many times over because of the EUR 390-1,100 sanction and mandatory confiscation.

Core issue

The core of this report is not the sale of chebureki, but the correct legal classification: whether this is merely a breach of the rules on trading in a public place, or a broader case of unlawful engagement in an activity.

The answer depends on whether only trading without a Palanga permit has been established, or also activity without the required permit under a stricter provision.

The factual sequence is straightforward: eight persons were identified on Palanga beaches selling food itinerantly without a lawful basis. The applicable provisions are as follows:

  • Article 154 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, concerning breaches of rules approved by municipal councils on trading in public places.
  • Article 127 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, concerning unlawful engagement in commercial, economic, financial or professional activity.
  • Article 2 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, concerning fault, the limits of liability, and the relevance of ignorance.
  • Points 5, 6 and 7 of the Palanga City Rules on Trading or Provision of Services in Public Places, concerning the permit, the prohibition on trading without a permit, and possession of documents.
  • Article 564 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, concerning proceedings under the rules of the Code.

Legal assessment

Point 5 of the Palanga rules links the right to trade in public places to a permit obtained from the Levies Division.

Point 6 of the same rules establishes a clear prohibition: trading or providing services in public places without a permit is prohibited.

Accordingly, beach food trading without a permit falls directly within the scope of Article 154(1) of the Code of Administrative Offences.

In this case, the permit is not a formality, but the dividing line between a municipally controlled trading location and an administrative offence. The content of the obligations under the Palanga rules provided is specific:

  • the trader must have obtained a permit for activity in a public place designated by the Council;
  • trading or providing services without a permit is prohibited;
  • the permit to trade or provide services must be kept at the workplace;
  • an identity document must be kept at the workplace.

The difference in fines shows why classification determines the practical weight of the case:

ProvisionFirst offenceRepeat offenceAdditional consequence
Article 154 of the Code of Administrative OffencesEUR 16-30EUR 30-80not specified
Article 127(1)-(2) of the Code of Administrative OffencesEUR 390-1,100EUR 1,040-2,400mandatory confiscation under paragraph 4
Article 127(3) of the Code of Administrative OffencesEUR 2,200-4,000not specifiedmandatory confiscation under paragraph 4

Under Article 127(1) of the Code of Administrative Offences, liability arises for engaging in commercial activity without a licence or permit where such a permit is required.

Under Article 127(5) of the Code of Administrative Offences, this provision applies where income, proceeds or the value of unaccounted goods does not exceed 500 basic amounts of penalties and fines.

Under Article 127(4) of the Code of Administrative Offences, breaches of paragraphs 1-3 of that article require mandatory confiscation of products, tools, raw materials and income.

Nevertheless, the report states that protocols were drawn up on the spot for six persons and monetary fines were imposed, with no mention of confiscation.

The procedural course differs among the persons concerned, according to the sources provided:

  • for six persons, police officers drew up administrative offence protocols at the place of the offence and imposed fines;
  • in respect of two persons, the activity was recorded and the material was transferred to the Palanga City Municipality Administration;
  • under Article 564(1) of the Code of Administrative Offences, investigation and case examination are conducted in accordance with the rules of the Code;
  • according to the excerpt from the rules for completing forms approved by the Government, the decision must specify the legal act breached, the article of the Code of Administrative Offences, the penalty and its amount.

The conditions for liability are not merely technical.

Under Article 2(3) of the Code of Administrative Offences, a person is liable only where he or she is at fault for the administrative offence.

Under Article 2(2) of the Code of Administrative Offences, ignorance of legal acts does not exempt a person from administrative liability.

Under Article 6(1) of the Code of Administrative Offences, administrative liability applies to a person who had reached the age of sixteen before committing the offence.

Under Article 7 of the Code of Administrative Offences, fault may take the form of intent or negligence, while Article 8 links direct intent to awareness of the nature of the act and the desire to act in that way.

Individualisation of the penalty also has limits.

According to the excerpt from Article 34(6) of the Code of Administrative Offences provided, an institution or official may impose a lower fine, or refrain from imposing one, after assessing the nature of the offence, fault, the person’s character and the circumstances.

According to the excerpt from the recommendations on proceedings, only one administrative penalty may be imposed by a single ruling.

The same source states that the amount of the fine is determined by reference to the midpoint of the sanction, taking into account the nature of the offence, fault, the person’s character, and mitigating or aggravating circumstances.

Consequences

The most realistic scenario for the six persons is the final imposition of a monetary fine under Article 154 of the Code of Administrative Offences, if the protocols identify the breach specifically as a violation of the rules on trading in a public place.

For the two persons, the municipal administration will have to complete procedurally what the officers did not complete on the spot: assess the material, the classification, and the decision on the penalty.

If Article 127 of the Code of Administrative Offences is selected in the material, the practical significance of the dispute increases many times over because of the EUR 390-1,100 sanction and mandatory confiscation.

If Article 154 of the Code of Administrative Offences remains applicable, the case will amount to low-value administrative liability for breach of municipal trading rules.

This is practically important for three groups:

  • traders, because lacking a permit may cost anything from EUR 16 to mandatory confiscation of goods and income;
  • the municipality, because points 5 and 6 of its rules become the main legality filter on the beach;
  • buyers, because a lawfully operating seller must have a permit and documents at the workplace.

The fact that alcohol was not sold does not alter the principal classification on the basis of the sources provided, because the applicable provisions concern trading permits and the lawfulness of the activity.

The next procedural point is the ruling of the Palanga City Municipality Administration on the two transferred cases: it must specify the legal act breached, the applicable article of the Code of Administrative Offences, the penalty and its amount.

Sources:
📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — tv3.lt
Prosecutor Bagdonavičius's case sent to court: did he strike his wife as many as five times? 🔗
As previously reported, the pre-trial investigation was launched after a victim reported a conflict at J. Bagdonavičius's home on June 27 this year. The Prosecutor General's Office also opened an internal review over the incident, and the…
Fact-check:
🟡 IncompleteNežymus šeimos nario sveikatos sutrikdymas – baudžiamasis nusikaltimas.
🟡 IncompleteGrąsinimas nužudyti – baudžiamasis nusikaltimas.
✅ ConfirmedNekaltumo prezumpcija: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 140 straipsnis (statute)
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį…
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių. Nr. XII-501, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 140 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 140 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui…
1 straipsnis. 140 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 140 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ 2. Pakeisti 140 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas arba kai ikiteisminis tyrimas pradėtas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių.“
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas 43 straipsnis (statute)
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių…
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (šiuo atveju prokuroras nušalinamas likusiam tos dienos darbo laikui); 2) atsisako pasitikrinti sveikatą šiame Įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol pasitikrins sveikatą). 2. Prokuroras nuo pareigų gali būti nušalintas, kai yra pagrindas manyti, kad jis: 1) padarė veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol bus atliktas tarnybinis patikrinimas ir priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo); 2) padarė nusikalstamą veiką, ir generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą (šiuo atveju prokuroras nušalinamas iki galutinio sprendimo priėmimo baudžiamojoje byloje). 3. Prokuroras nuo pareigų nušalinamas generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) arba jo pavedimu teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu. 4. Iš prokuroro, nušalinto nuo pareigų, nedelsiant paimami tarnybinis ginklas, šaudmenys, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas ir procesiniai dokumentai. 5. Už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį prokurorui darbo užmokestis nemokamas. 6. Prokuroras, nuo pareigų nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus nušalinimą lėmusioms aplinkybėms, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų nuo grąžinimo į pareigas jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Delspinigiai nemokami, jeigu prokurorui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. aštuntasis skirsnis prokuroro Atleidimas iš tarnybos
Analysis

⚠ Correction. The assertion that minor impairment of a family member’s health is a criminal offence is incomplete. More precisely, Article 140(2) of the Criminal Code criminalises the infliction of physical pain or minor bodily injury on a family member, while Article 140(4), in respect of the conduct specified in paragraph 1, links criminal liability to the victim’s complaint, a prosecutor’s request, or indications of domestic violence. The statement concerning a threat to kill is also incomplete: under the wording of Article 145 of the Criminal Code provided, not every threat is punishable, but only one in respect of which there were sufficient grounds to believe that it could be carried out. In this case, intoxication, physical violence and the family setting will be the facts capable of strengthening the prosecution’s argument as to the reality of the threat.

In this case, the disciplinary risk begins not with the judgment, but with a substantiated suspicion of violence; however, the mandatory dismissal arises only once a conviction becomes final.
Five blows do not in themselves reclassify the act under Article 138 CC if there are no indications of moderate impairment of health.

Core issue

The crux of the case is not official status, but the intersection of two forms of liability: criminal liability for violence against a family member and disciplinary liability for conduct degrading the name of a prosecutor. The classification will be determined not by rhetoric about the number of blows, but by the consequences: physical pain, minor impairment of health, or moderate impairment of health. The news fact is narrow: following the conflict of 27 June 2026, the case was referred to the Kaunas Regional Court, and the prosecutor was suspended from office. The primary criminal-law issue falls to be assessed under Article 140(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, as intentional physical violence against a close family member is alleged. If the proven consequences amounted to a prolonged illness or a minor loss of working capacity, Article 138(2)(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would become relevant. For the procedural initiation of a threat-to-kill allegation, Article 167(1) and (3) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania are relevant, as they refer to Article 145 of the Criminal Code and indications of domestic violence.

ClassificationSanction according to the sources provided
Article 140(2) CCcommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 2 years
Article 138(2)(3) CCimprisonment for up to 5 years
Article 140(1) CCcommunity service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 1 year

Legal assessment

Under Article 140(2) CC, three elements must be proved: violence, physical pain or minor injury, and the status of the victim as a family member. Five blows do not in themselves reclassify the act under Article 138 CC if there are no indications of moderate impairment of health. Under the regulation provided, minor impairment is associated with health impairment lasting no more than 10 days or a 5 percent loss of working capacity. Medical evidence is therefore a classification filter here, not merely a description of harm.

  • The victim’s report was consistent with the logic of Article 167(1) CCP, under which proceedings for the specified acts are initiated upon a complaint or statement.
  • If indications of domestic violence are established in the act, Article 167(3) CCP permits the investigation to be initiated irrespective of whether a complaint exists.
  • Under Article 140(4) CC, the same exception also applies to liability for causing physical pain.

The status of prosecutor does not create immunity from general criminal liability. However, it creates a separate issue of official discipline under Article 39¹(1)-(3) of the Law on the Prosecutor’s Office. Those provisions require prosecutors, including outside official duties, to comply with the law and the Code of Ethics for Prosecutors. Domestic violence, if proved, may be assessed as conduct diminishing the authority of the prosecutor’s office and public confidence in it. Suspension is based on Article 43(2)(2) of the Law on the Prosecutor’s Office, where there are grounds to believe that the prosecutor has committed a criminal offence and a pre-trial investigation has been opened. In such a case, the suspension lasts until the final decision in the criminal case. Under Article 43(3)-(5) of the Law on the Prosecutor’s Office, suspension is formalised by order, official insignia and credentials are taken, and salary is not paid. In this case, an admission of guilt does not alter the presumption of innocence until a final and effective court judgment has been entered. In this case, the disciplinary risk begins not with the judgment, but with a substantiated suspicion of violence; however, the mandatory dismissal arises only once a conviction becomes final. Under Article 44(1)(3) of the Law on the Prosecutor’s Office, a prosecutor is dismissed when a conviction becomes final. Under Article 44(1)(14) of the Law on the Prosecutor’s Office, as set out in the amendment source, breach of the oath is also a ground for dismissal. If he chose to resign, Article 46 of the law amending the Law on the Prosecutor’s Office provides for a 14-calendar-day period and a 3-calendar-day period for withdrawing the resignation.

Consequences

In practical terms, the first scenario is retention of the classification under Article 140(2) CC if the court finds physical pain or minor impairment caused to a family member. The second scenario is a stricter consequences analysis under Article 138(2)(3) CC if the health impairment meets the threshold for moderate injury. The third scenario is procedural acceleration: according to the source provided, Article 426 CCP permits an application for expedited proceedings even on the same day the pre-trial investigation is opened. In that case, under Article 64¹ CC, the sentence imposed on the convicted person is reduced by one third.

  • For the victim, classification is practically important because it determines the sanction range and the intensity of the proceedings.
  • For the prosecutor’s office, the disciplinary inquiry is important because it addresses public confidence in the institution and the continuation of the suspension.
  • For the accused, the key procedural point is the court judgment, because both the criminal and disciplinary outcomes will depend on it.

The transferred criminal case must next be heard before the Kaunas Regional Court, while the suspension under Article 43(2)(2) of the Law on the Prosecutor’s Office may continue until the final decision in the criminal case.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was prepared by the Ministry of Justice, primarily to implement the EU Victims’ Rights Directive and to strengthen the protection of victims, including victims of domestic violence, in criminal proceedings. The objective was to ensure more clearly victims’ rights to information, support, protection and procedural safeguards, as well as to review the scope for applying exemptions from criminal liability. The principal argument was the need to align national law with international standards on victim protection and with the observations of the National Audit Office; no material objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — Lrytas
General Prosecutor’s Office issues statement on case that shocked Lithuania involving a deceased baby and parents who raised suspicions 🔗
Prosecutors said Friday that a pre-trial investigation was opened after assessing information submitted by the State Child Rights Protection and Adoption Service and determining that all possible and necessary measures must be taken to…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 132 straipsnis (statute)
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas…
132 straipsnis. Neatsargus gyvybės atėmimas 1. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę dviem ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 158 straipsnis (statute)
158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros…
158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros norėdamas juo atsikratyti, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 144 straipsnis (statute)
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo…
144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)
Analysis
The criminal-law threshold here does not turn on an assessment of the parents’ lifestyle, but on the causal link between the failure to provide assistance and the infant’s death.
Parental inaction in the face of an infant’s life-threatening condition is not a domestic mistake if it satisfies the chain of failure to provide assistance under Article 144 CC and causation of death under Article 132 CC.

Core issue

The criminal-law threshold here does not turn on an assessment of the parents’ lifestyle, but on the causal link between the failure to provide assistance and the infant’s death. The core of the investigation will be assessed under Articles 132, 144, 163 and 158 of the Criminal Code, as well as Article 166 of the Code of Criminal Procedure. The established fact is narrow: the pre-trial investigation was opened following information from the VVTAĮT and after the police decision of 15 July 2026 refusing to open it was set aside. Procedurally, this means that the prosecution chose not a public assessment of assumptions, but the collection of evidence through procedural measures.

Legal assessment

Under Article 166(1) of the Code of Criminal Procedure, an investigation is opened upon receipt of a report of a criminal act or where the authority itself identifies indicia of such an act. The VVTAĮT report satisfies the first ground, while the additional information allowed the matter to move beyond the stage of refusing to open an investigation.

  • Under Article 166(3) of the Code of Criminal Procedure, the prosecutor ensures that the opening of the investigation is registered in the prescribed manner.
  • Under Article 166(4) of the Code of Criminal Procedure, the person who submitted the report is notified of the opened investigation.
  • The report states that the investigation is organised and supervised by the prosecutor, while procedural actions are carried out by police officers. Possible qualification under Article 132(1) of the Criminal Code will depend on whether negligence was the cause of death.

If the delay in seeking medical assistance merely created or prolonged the danger, but the causal link to death is not established, Article 144 of the Criminal Code remains relevant. The parents’ duty to care for the child also arises from Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, which establishes the duty to provide proper care for the child. Under Article 31(3)(1) of the same law, that duty includes caring for the child’s health and ensuring a safe environment.

ProvisionConduct AssessedMaximum Penalty According to the Sources
Article 132(1) CCNegligent deprivation of lifeImprisonment for up to 4 years
Article 144 CCLeaving without assistance where life is in dangerImprisonment for up to 2 years
Article 163 CCAbuse of parental rights or dutiesImprisonment for up to 5 years
Article 158 CCLeaving a young child without necessary care with intent to abandon the childImprisonment for up to 2 years

These provisions protect different legal interests, so the investigation may examine several alternative versions. A delay in calling for assistance is criminally relevant only where a duty of care, a real threat to life, the ability to provide assistance and inaction are established. Parental inaction in the face of an infant’s life-threatening condition is not a domestic mistake if it satisfies the chain of failure to provide assistance under Article 144 CC and causation of death under Article 132 CC. Article 163 of the Criminal Code is additionally important if the investigation establishes a long-term pattern of neglect or similar cruel treatment. Article 158 of the Criminal Code would be a narrower route, because it contains a specific condition: that a young child is left without necessary care with the intent to abandon the child. As regards the remaining six children, the mechanism under Article 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child is relevant. If abuse of parental authority creates a real threat to a child’s health or life, the child-rights authority, or that authority together with the police, immediately removes the child. After removing the child, under the same provision the authority immediately notifies the parents or other lawful representatives. If detention were imposed on the parents, Article 129(1) of the Code of Criminal Procedure would oblige the prosecutor or the court to arrange care for children under the age of 18.

Consequences

The investigation will next have to answer two practical questions: whether assistance was realistically possible and whether the failure to provide it had a causal link to the death. If that link is substantiated, the proceedings may move toward Article 132(1) of the Criminal Code for negligent deprivation of life. If the causal link to death is not the principal evidentiary axis, but a threat to life and failure to provide assistance are established, Article 144 CC will have independent significance. If a systemic pattern of child neglect or cruel treatment is established, Article 163 CC may become the most practically significant provision. This case is practically important for three groups: the parents as potential participants in the proceedings, the remaining children in relation to protective measures, and the institutions in relation to the limits of their competence. The role of the VVTAĮT here is not to replace the prosecutor, but to transmit information and apply child-protection measures under Article 56 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. The role of the police is not to determine final guilt, but to carry out procedural actions under the prosecutor’s supervision in the opened investigation. If, after the first questioning of the suspect, the investigation were to last longer than six months, Article 215(1) of the Code of Criminal Procedure would allow the suspect, representative or defence counsel to challenge the delay. The next procedural point is the pre-trial investigative actions supervised by the prosecutor and the subsequent decision: an indictment or a decision to discontinue the investigation, following the logic of Article 215(5) CCP.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

[TEISINIS_KLAUSIMAS] The regulation sought to fill a gap in criminal law concerning public threats to kill or seriously injure a person, calls to commit such acts, or incitement to violence through the media. The initiators are not clearly identifiable from the excerpt provided; the principal argument was that such dangerous conduct is not currently subject to sufficient criminal sanction, and that it is therefore necessary to ensure the inevitability of liability and the protection of society. The other documents provided relate mainly to the transposition of EU directives concerning confiscation, currency counterfeiting, market manipulation, or victims’ rights, and are therefore not directly connected with the history indicated.

📄 Original — MadeinVilnius.lt
Tough TS-LKD decision: party to skip opposition meeting on Vilnius waste crisis 🔗
The Homeland Union-Lithuanian Christian Democrats (TS-LKD) group will not attend Friday's extraordinary Vilnius City Council meeting initiated by the opposition over the waste management situation, saying it sees the session not as a…
Fact-check:
🟡 IncompleteSavivaldybės tarybos neeiliniam posėdžiui sukviest reikalinga surinkti 17 arba daugiau tarybos narių parašus
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms…
25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Šeštasis skirsnis atliekų tvarkymo planai IR PREVENCIJOS PROGRAMA Skirsnio pavadinimas keistas: Nr. XI-1324, 2011-04-19, Žin., 2011, Nr. 52-2501 (2011-05-03)
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 1, 2, 3-3, 25, 28, 30, 32-1, 34-24, 34-25, 34-26, 35 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo ir Įstatymo papildymo antruoju-3 ir aštuntuoju-11 skirsniais įstatymas 5 straipsnis (statute)
25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo…
25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.“   6 straipsnis. 28 straipsnio pakeitimas Pakeisti 28 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už patvirtintų savivaldybių atliekų prevencijos ir tvarkymo planų priemonių įgyvendinimą, už savivaldybės teritorijoje esančių komunalinių atliekų, šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, sutvarkymo organizavimą atsakinga savivaldybės vykdomoji institucija.“   7 straipsnis. 30 straipsnio pakeitimas Papildyti 30 straipsnį 19 dalimi: „19. Siekdamos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainodaroje vadovautis atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“, savivaldybės (arba savivaldybių įsteigti juridiniai asmenys, kuriems pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) privalo su gamintojais ir importuotojais, jų įsteigtomis organizacijomis kiekvienais kalendoriniais metais iki vasario 1 dienos sudaryti šio Įstatymo 3433, 3434, 3436, 3437 straipsniuose ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 72 ir 10 straipsniuose nurodytas sutartis dėl vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių išrinkimo ir tvarkymo finansavimo. Komunalinių atliekų sraute susidarančių vienkartinių plastikinių gaminių atliekų ir šiukšlių surinkėjus, vežėjus, apdorotojus savivaldybės turi išrinkti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 2, 4, 25, 28, 30, 30-2, 30-5, 31 straipsnių pakeitimo įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų…
3 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Savivaldybių funkcijos Savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms ir kitoms buityje susidarančioms atliekoms tvarkyti, užtikrina šių sistemų funkcionavimą, organizuoja šiukšlių ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą.“
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that an extraordinary council meeting required “17 or more signatures of council members” is incomplete. Article 17 of the Law on Local Self-Government sets out not a fixed threshold, but a proportional rule: a meeting must be convened when requested in writing by at least one third of council members. A more precise formulation would therefore be: in the case of Vilnius City Council, 17 signatures correspond to the one-third threshold if the council has 51 members. Without this context, 17 signatures may misleadingly appear to be a standalone statutory number.

Where the law entrusts a municipality with ensuring the functioning of the waste system, a boycott of a meeting becomes not a procedural ornament, but a risk to lawful council oversight.
A committee meeting and a council meeting are not the same legal act, because draft decisions are considered, and legality is determined, under the rules governing council meetings.

Core issue

In the municipal waste crisis, a council meeting is not merely a political format: it is an instrument of oversight for a function assigned to the municipality by law. A faction’s non-participation is legally significant insofar as it may affect a council member’s duty to attend meetings and the council’s ability lawfully to adopt a decision. The factual axis of the report is narrow: on 31 July 2026, the TS-LKD faction refuses to attend an extraordinary meeting of the Vilnius City Municipal Council initiated by the opposition concerning the waste management situation. The matter is assessed under the following legal provisions:

  • Article 25 of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, because municipalities organise municipal waste management systems and ensure their functioning.
  • Article 31(1)–(2) of the Law on Waste Management of the Republic of Lithuania, because councils approve waste management rules, while municipal institutions supervise their implementation.
  • Article 17(1) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, because a council meeting is lawful only if more than half of the elected council members participate.
  • Article 10(1) and (3) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, because a council member is obliged to attend meetings of the council and of the committee to which he or she belongs.
  • Article 24(2) of the Law Amending the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, because a council member has the right to propose items, prepare draft decisions and obtain the necessary information.

Legal assessment

The waste management dispute is not merely a contractual conflict between VAATC and Energesman, because Article 25 of the Law on Waste Management assigns to the municipality the duty to ensure the functioning of the system. This means that the council may request information on decisions, their justification and their financial consequences for the municipality and residents. The allocation of duties between the municipality and council members is as follows:

  • Under Article 25 of the Law on Waste Management, the municipality organises the system necessary for managing municipal waste.
  • Under Article 31(1) of the Law on Waste Management, the council approves the rules on the organisation of the system and provision of services.
  • Under Article 31(2) of the Law on Waste Management, municipal institutions supervise compliance with the requirements established in the rules.
  • Under Article 10 of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government, a council member is obliged to attend meetings of the council and of the committee to which he or she belongs.
  • Under Article 24(2) of the Law Amending the Law on Local Self-Government, a council member has the right to obtain information and submit draft decisions. The position of the TS-LKD faction that the questions have already been answered in committee does not in itself extinguish council members’ right to raise the matter at a council meeting. A committee meeting and a council meeting are not the same legal act, because draft decisions are considered, and legality is determined, under the rules governing council meetings.
IssueApplicable provisionLegal significance
Lawfulness of the meetingArticle 17(1) of the Law on Local Self-GovernmentMore than half of the elected council members are required
Duty to participateArticle 10(1) of the Law on Local Self-GovernmentA council member must attend council meetings
Waste-related supervisionArticle 31(2) of the Law on Waste ManagementSupervision is carried out by municipal institutions
Functioning of the systemArticle 25 of the Law on Waste ManagementEnsured by municipalities

If non-participation were to reduce the number of attendees below the statutory threshold, the meeting would not be lawful under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government. If a quorum were present, the faction’s non-participation would merely narrow political representation, but would not negate the council’s right to consider the draft decision. The doctrine formulated by the Constitutional Court in its rulings of 24 December 2002 and 13 December 2004, referred to in the source concerning Draft Law No. XIIIP-2157, defines the limits of municipal autonomy. Under that doctrine, municipalities’ ability to exercise the competence assigned to them by law may not be negated; accordingly, oversight of the waste system’s management cannot be displaced solely into the sphere of companies or court proceedings. Where the law entrusts a municipality with ensuring the functioning of the waste system, a boycott of a meeting becomes not a procedural ornament, but a risk to lawful council oversight. The financial dimension also falls within the council’s field of view, because the sources state that the fee for waste collection and management should cover all system costs. In this context, the alleged EUR 18 million in damage, EUR 20 million in reserves and up to 40,000 tonnes of waste are not political figures, but the substance of the oversight issue.

Consequences

First scenario: if more than half of the elected council members attend the meeting, the council may consider the draft decision and vote on an information and oversight mechanism. In that case, TS-LKD’s non-participation does not obstruct the procedure, but reduces its influence over the wording of the decision. Second scenario: if non-participation prevents a quorum from being formed, the meeting loses its legal basis under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government. The practical effect would then fall not on VAATC’s operational management, but on the council’s oversight action. Third scenario: if the draft decision is adopted, municipal institutions receive a clearer political mandate to provide the council with information on decisions, their justification and possible financial consequences. This is practically important for residents in relation to prices, for the municipality in relation to the use of reserves, and for VAATC in relation to the justification of decisions. It is then necessary to monitor the minutes and voting result of the extraordinary council meeting of 31 July 2026: they will show whether there was a quorum under Article 17(1) of the Law on Local Self-Government, and whether the draft council decision prepared by A. Nemunaitis was adopted.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Vakarų ekspresas
Drunken “machinery operator” stared straight ahead in the yard: good thing he wasn’t driving a tractor 🔗
A heavily intoxicated man from Klaipeda went out to his car instead of going to bed, and his Thursday night drive ended badly after police were called to a minor crash on Mechanizacijos Street; the middle-aged driver had time to reflect on…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis
In this case, the legal axis is not the dented car, but the 2.91 per mille while driving the BMW.
The risk of a criminal record arises not from the scale of the accident, but from the criminal offence itself.

Core issue

The intoxication threshold here is not a detail of sentencing individualization, but a qualifying threshold that brings the conduct within the scope of criminal law. A “metal-only” incident in a courtyard does not alter the core point: the case is primarily to be assessed under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The factual matrix is narrow: on 30 July 2026, the driver of a BMW was found to have a blood alcohol level of 2.91 per mille and, while reversing, struck an Opel. The applicable provisions are Article 2811(1), Article 2811(2), Article 19, and Article 72 of the Criminal Code, and, for procedural discipline, Article 163 of the Code of Criminal Procedure.

IssueProvisionAmount or time limit
Criminal liability thresholdArticle 2811(1) of the Criminal Code1.51 per mille or more
Established in the caseFact from the report2.91 per mille
Possible custodial sentenceArticle 2811(1) of the Criminal Codeup to 1 year
Appeal against a prosecutor’s fineArticle 163(3) of the Code of Criminal Procedurewithin 10 days
Appeal against a ruling of a judge or courtArticle 163(4) of the Code of Criminal Procedurewithin 7 days

Legal assessment

Under Article 2811(1) of the Criminal Code, it is sufficient that the person drove a motor vehicle and was found to have a blood alcohol level of 1.51 per mille or higher. In this situation, the BMW is a motor vehicle, and 2.91 per mille is almost twice the criminal liability threshold. Driving in a courtyard does not preclude application of the provision, because the article links liability to driving, not to the type of road.

  • The driver is obliged to comply with lawful instructions of the pre-trial investigation officer, prosecutor, pre-trial investigation judge, and court under Article 163(1) of the Code of Criminal Procedure.
  • The prosecutor may impose a fine of up to thirty MGL under Article 163(1)-(2) of the Code of Criminal Procedure if a participant in the proceedings fails to comply with lawful instructions.
  • A prosecutor’s decision imposing such a fine may be appealed within 10 days under Article 163(3) of the Code of Criminal Procedure.
  • A ruling of a pre-trial investigation judge or court imposing a fine or detention may be appealed within 7 days under Article 163(4) of the Code of Criminal Procedure.

Article 281(2) of the Criminal Code would be relevant only if an intoxicated driver violated road safety rules and thereby caused minor bodily injury or substantial property damage. The reported striking of the Opel directs the analysis to Article 2811 of the Criminal Code, because that provision does not require injury or substantial damage. In this case, the legal axis is not the dented car, but the 2.91 per mille while driving the BMW.

Article 19(1) of the Criminal Code precludes reliance on intoxication as a ground for exemption from liability. A person who commits a criminal offence while under the influence of alcohol is not exempt from criminal liability. Article 2811(2) of the Criminal Code narrows the defence further, because liability also arises where the offence is committed through negligence.

The property issue is to be assessed under Article 72(1)-(3) of the Criminal Code if the BMW is regarded as an instrument or means of the prohibited act. Property subject to confiscation that belongs to the offender must, under Article 72(3) of the Criminal Code, be confiscated in all cases. If the BMW belongs to another person, the conditions in Article 72(4) of the Criminal Code concerning the owner’s knowledge, a sham transaction, or close links apply.

The cited case-law source refers to ruling No. 2AT-4-2011 of the Supreme Court of Lithuania concerning proportionality in the confiscation of a vehicle. It means that confiscation cannot be a merely mechanical response where the law gives the court room for assessment. However, in a criminal case, Article 72(3) of the Criminal Code formulates confiscation of property belonging to the offender and subject to confiscation as a mandatory rule.

Consequences

The most realistic course is the continuation of the pre-trial investigation under Article 2811(1) of the Criminal Code, because a blood alcohol level of 2.91 per mille was established. The possible penalties under this provision are a fine, detention, or imprisonment for up to one year. The risk of a criminal record arises not from the scale of the accident, but from the criminal offence itself.

  • If guilt is established, the court will determine the penalty under Article 2811(1) of the Criminal Code.
  • If the BMW belongs to the driver and is recognized as a means of committing the offence, confiscation under Article 72(2)-(3) of the Criminal Code will be considered.
  • If the vehicle belongs to another person, confiscation will require the conditions specified in Article 72(4) of the Criminal Code.
  • If participants in the proceedings fail to comply with lawful instructions, measures under Article 163 of the Code of Criminal Procedure may be applied.

In practical terms, this matters for the driver, the vehicle owner, and the parties to any insurance or damages dispute, because the criminal case may affect the fate of the property. Sources of administrative liability remain secondary here, because the threshold in Article 427 of the Code of Administrative Offences is linked to a level not exceeding 1.5 per mille. Procedurally, the next key point to monitor is the prosecutor’s decision in the pre-trial investigation and, if a procedural fine is imposed, the 10-day or 7-day appeal period under Article 163(3)-(4) of the Code of Criminal Procedure.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — digin.lt
Lithuanian AI breakthrough: new models for the Lithuanian market - digin.lt 🔗
Lithuania’s technology ecosystem has received a significant boost: a four-partner consortium led by Vytautas Magnus University has created the General Lithuanian Language Corpus and two open-source AI models designed to work with…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šis įstatymas taikomas: 1) viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, valstybės ir…
2 straipsnis. Įstatymo taikymas 1. Šis įstatymas taikomas: 1) viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, valstybės ir savivaldybių įmonėms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė ir kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms ir regionų plėtros taryboms (toliau – institucijos); 2) viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė, turinti pusę ir daugiau balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, yra valstybė ar savivaldybė, kurios nėra finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų, tačiau atlieka viešąsias funkcijas, taip pat akcinėms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei arba savivaldybei tiesiogiai arba netiesiogiai priklauso (suprantama taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnyje) akcijos, suteikiančios daugiau kaip pusę balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, ir valstybė ar savivaldybė tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką (suprantama taip, kaip nustatyta Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnyje) rinkdama ir atšaukdama akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės vadovą, taip pat daugiau kaip pusę valdybos arba stebėtojų tarybos narių, kurios teikia viešąsias paslaugas (toliau – valstybės valdomi subjektai); 3) šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktas taip pat taikomas viešosioms įstaigoms, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, tačiau kurios nėra finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir neatlieka viešųjų funkcijų, kai jos skelbia informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka. 2. Šis įstatymas netaikomas: 1) duomenims, kurių tvarkymas nėra įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta institucijos viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį; 2) duomenims, į kuriuos trečiosios šalys turi pramoninės nuosavybės, autorių, gretutines ar duomenų bazių gamintojų (sui generis) teises (toliau – intelektinės nuosavybės teisės); 3) duomenims, kuriuos teikti draudžia įstatymai, įskaitant duomenis, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų konfidencialumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį; 4) duomenims, kurių teikimą riboja įstatymai ar jais vadovaujantis priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą; 5) duomenims, kuriuos sudaro tik logotipai, ornamentai ir (arba) emblemos; 6) duomenims, prie kurių prieiga pagal nustatytą tvarką neleidžiama arba ribojama dėl asmens duomenų apsaugos, taip pat duomenų, kurių teikimas nėra draudžiamas, daliai, kurią sudaro asmens duomenys, kurių pakartotinis naudojimas pažeistų asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą pagal Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl asmens duomenų apsaugos; 7) duomenims, kuriais disponuoja Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kiti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto išlaikomi radijo ar televizijos programų transliuotojai; 8) duomenims, kuriais disponuoja valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigos, valstybinės aukštosios mokyklos (toliau – aukštoji mokykla), išskyrus aukštųjų mokyklų bibliotekas, ir valstybiniai mokslinių tyrimų institutai. Ši nuostata netaikoma mokslinių tyrimų duomenims, jeigu šie tyrimai finansuojami valstybės lėšomis, o tyrėjai, mokslinius tyrimus atliekančios organizacijos arba mokslinius tyrimus finansuojančios organizacijos jau yra juos viešai paskelbę; 9) duomenims, kuriais disponuoja teatrai, koncertinės įstaigos, kitos įstaigos, veikiančios pagal kultūros įstaigų veiklą reglamentuojančius įstatymus, išskyrus bibliotekas ir muziejus; 10) duomenims, kuriais disponuoja valstybės valdomi subjektai, kai jie rengiami kitais tikslais negu viešųjų paslaugų teikimas arba kai šie duomenys susiję su konkurencijos tiesiogiai veikiama veikla, kuriai netaikomas Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymas; 11) duomenims, kurių pakartotinį naudojimą nustato Lietuvos Respublikos apsaugotų duomenų pakartotinio naudojimo, duomenų tarpininkavimo ir duomenų altruizmo veiklos priežiūros įstatymas ir Lietuvos Respublikos pakartotinio sveikatos duomenų naudojimo įstatymas. 3. Jeigu duomenų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai ar tarptautiniai susitarimai, reglamentuojantys intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai ar tarptautiniai susitarimai nenustato kitaip. Jeigu kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose duomenų bazių gamintojų teises, būtų nustatytas leidimas drausti pakartotinai naudoti duomenis arba duomenų pakartotinis naudojimas būtų ribojamas labiau, negu tai nustatyta šiame įstatyme, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šiam įstatymui. 4. Asmens duomenys tvarkomi vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais asmens duomenų tvarkymą.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo Nr. VIII-1524 1, 2 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ IR DUOMENŲ PAKARTOTINIO NAUDOJIMO ĮSTATYMO NR. VIII-1524 1, 2 IR 5 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2023 m. lapkričio 16 d…
LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISĖS GAUTI INFORMACIJĄ IR DUOMENŲ PAKARTOTINIO NAUDOJIMO ĮSTATYMO NR. VIII-1524 1, 2 IR 5 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2023 m. lapkričio 16 d. Nr. XIV-2253 Vilnius       1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo tikslas ir paskirtis 1. Šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką. 2.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo Nr. VIII-1524 5 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2022 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Legally, the BLKT and the two open models rest not on a declaration of openness, but on verification of lawful access to each source and of any reservation of rights.
An open model is not, in itself, a copyright problem; the problem begins where the training copy no longer falls within the text and data mining exception.

Core issue

The legal core of this news is not the openness of the models, but the lawfulness of reproducing training data. Legally, the BLKT and the two open models rest not on a declaration of openness, but on verification of lawful access to each source and of any reservation of rights.

The news fact: a consortium led by Vytautas Magnus University developed the BLKT and two Lithuanian-language AI models, publicly available in the Hugging Face and CLARIN-LT environments.

The issue must be assessed under Articles 15, 22-1, 22-2, 32 and 72-12 of the Law on Copyright and Related Rights, as well as Article 89 of the Law on Higher Education and Research and Articles 14 and 23 of the Law on Technology and Innovation.

Legal assessment

Under Article 15(1) of the Law on Copyright and Related Rights, the author has exclusive rights to authorize or prohibit the reproduction, adaptation, distribution and communication to the public of a work.

Paragraph 2 of the same article establishes the general rule: use without authorization is unlawful, except in cases provided for by the law.

  • If lawfully accessible works are used for training by a research organization for non-commercial research, Article 22-1(1) of the Law on Copyright and Related Rights applies.
  • If works are used for text and data mining by a broader group of users, Article 22-2(1) of the Law on Copyright and Related Rights applies.
  • If the rights holder has expressly reserved, by machine-readable means, the right to use content publicly available online, the exception in Article 22-2(2) no longer applies.
  • If databases are used, a lawful user may, under Article 32 of the Law on Copyright and Related Rights, carry out only those acts necessary to access the contents and make proper use of the database.
IssueApplicable provisionPractical limit
TDM for scientific researchArticle 22-1 of the Law on Copyright and Related Rightsnon-commercial scientific research, lawful access
General TDM exceptionArticle 22-2 of the Law on Copyright and Related Rightsdoes not apply where rights have been expressly reserved
Retention of copiesArticles 22-1 and 22-2 of the Law on Copyright and Related Rightsonly to the extent necessary for research or TDM purposes
Collective licenceArticle 72-12 of the Law on Copyright and Related Rightsapplication 14 or 30 working days in advance

This means that the consortium’s legal position differs for each category of BLKT sources. Media, literary works, documents and spoken-language material do not form a single legal mass, because each source may be subject to a different access and rights-reservation regime.

An open model is not, in itself, a copyright problem; the problem begins where the training copy no longer falls within the text and data mining exception.

If the content provider had expressly reserved its rights, the model developer would need authorization or a licence for such use of the works.

Under Article 72-12(1) of the Law on Copyright and Related Rights, a licence issued by a collective management organization must specify the rights granted, the repertoire, remuneration rates, payment procedure, notices and dispute resolution.

Under Article 72-12(2), an application for a licence must be submitted no later than 14 working days in advance, and for an extended licence no later than 30 working days in advance.

Therefore, for commercial use of the BLKT or the models in business, the practical review would be licensing-based rather than technical: which works were used, on what legal basis, and whether the rights had been reserved.

The public-financing element has a separate basis. Article 14(2) of the Law on Technology and Innovation allows the institution implementing state technology and innovation policy to implement programmes, finance R&D and innovation activities, and support cooperation between science and business.

Article 23 of the Law on Technology and Innovation allows economic operators to participate in competitive programmes, pre-commercial procurements and other state R&D orders.

The descriptions of progress measures expressly provide for the direction “General Lithuanian Language Corpus and Vectorized Models”, while the 2026 indicators are linked to Lithuanian-language resources for AI solutions.

If the results were created at a state higher education institution, Article 89 of the Law on Higher Education and Research applies.

Under paragraph 1 of that article, state higher education institutions own the economic rights acquired under a contract or in accordance with the procedure laid down by law.

Under paragraph 2, a person must notify the higher education institution of the results of intellectual activity created in the course of R&D and using its experience, technologies or equipment.

Under paragraph 3, no less than one third of the income from the commercial use of such results must be allocated to the author or co-authors, unless otherwise provided in the contract.

Consequences

First scenario: the project remains within the sphere of scientific research and public infrastructure, so the main issue will be compliance with restrictions on the retention and distribution of copies under Article 22-1 of the Law on Copyright and Related Rights.

Second scenario: the models begin to be used by companies in commercial products, so reservations of rights under Article 22-2(2) of the Law on Copyright and Related Rights and possible licences will have to be reviewed.

Third scenario: a licence is required for collectively managed repertoire under Article 72-12 of the Law on Copyright and Related Rights, with an application deadline of 14 or 30 working days.

Fourth scenario: Vytautas Magnus University or other project participants commercialize the results, triggering the income-distribution rule in Article 89 of the Law on Higher Education and Research.

In practical terms, this matters for three groups: model developers, content rights holders, and businesses that will integrate the models into services.

For developers, the most important document will be a matrix of data provenance and rights regimes.

For rights holders, the most important action will be an express reservation of rights, by machine-readable means, for content publicly available online.

For businesses, the nearest monitoring point is to check the need for a licence before commercial use and, if necessary, submit an application under Article 72-12(2) of the Law on Copyright and Related Rights no later than 14 or 30 working days before the start of use.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Laikas.lt
AI Is Creating More and More: Experts Warn What Could Happen to Human Creativity 🔗
Artificial intelligence has gone from a niche technology to an everyday tool in just a few years, used for writing texts, creating music, editing videos, and finding ideas for social media posts. But questions are growing louder over…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Bendrosios nuostatos 1. Šis Įstatymas nustato: 1) autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teises); 2) atlikėjų, fonogramų…
1 straipsnis. Bendrosios nuostatos 1. Šis Įstatymas nustato: 1) autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (autorių teises); 2) atlikėjų, fonogramų gamintojų, elektroninės spaudos leidėjų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises); 3) duomenų bazių gamintojų teises (sui generis teises); 4) autorių teisių ir gretutinių teisių įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą ir gynimą, taip pat sui generis teisių įgyvendinimą ir gynimą. 2. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais Įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 48 straipsnis (statute)
4. Autoriaus teisė gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kūrinio panaudojimą, kai autoriaus teises ar teisę gauti atlyginimą administruoja kolektyvinio…
4. Autoriaus teisė gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kūrinio panaudojimą, kai autoriaus teises ar teisę gauti atlyginimą administruoja kolektyvinio administravimo organizacija, yra neatšaukiama (negalioja sutartys, kuriomis autorius jos atsisako) ir neperleidžiama (autorius negali jos perduoti jokiai kitai šaliai, išskyrus teisės paveldėjimo atvejus). Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-970, 2022-03-24, paskelbta TAR 2022-03-30, i. k. 2022-06306   49 straipsnis. Autorių turtinių teisių paveldėjimas ir asmeninių neturtinių teisių apsaugos tvarka 1. Autorių turtinės teisės paveldimos pagal įstatymą arba testamentą. 2. Autorius turi teisę ta pačia tvarka, kaip skiriamas testamento vykdytojas, nurodyti asmenį, kuriam jis paveda saugoti asmenines neturtines teises. Jeigu autorius nėra davęs tokių nurodymų, autorių asmenines neturtines teises saugo jo įpėdiniai. Kai įpėdinių nėra, taip pat kai pasibaigia šio Įstatymo nustatyti autorių turtinių teisių galiojimo terminai, autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugą Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendina Vyriausybės įgaliota institucija. 50 straipsnis. Nuosavybės teisės į kūrinį perleidimas 1. Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. Autorius ar kitas autorių teisių subjektas, perleidęs nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo išreikštas kūrinys, nelaikomas perleidusiu autorių turtines teises ar suteikusiu licenciją, leidžiančią naudoti tą kūrinį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. 2. Autorius arba kitas autorių teisių subjektas, perleidęs autorių turtines teises ar suteikęs licenciją, leidžiančią naudoti kūrinį, nelaikomas perleidusiu nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. III SKYRIUS GRETUTINĖS TEISĖS   51 straipsnis. Gretutinių teisių įgyvendinimo sąlygos 1.
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Autorių teisių objektai 1. Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas…
4 straipsnis. Autorių teisių objektai 1. Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. 2. Autorių teisių objektai: 1) knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai ir kiti literatūros kūriniai, išreikšti bet kokia forma, įskaitant elektroninę, taip pat kompiuterių programos; 2) kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai; 3) rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, monografijos, išvados, mokslo projektai ir projektinė dokumentacija bei kiti mokslo kūriniai); 4) dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti scenoje atlikti skirti kūriniai ir režisuoti spektakliai, taip pat scenarijai ir scenarijų planai; 5) muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; 6) audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, televizijos laidos, videofilmai, diafilmai ir kiti kinematografinėmis priemonėmis išreikšti kūriniai), radijo laidos; 7) skulptūros, tapybos bei grafikos kūriniai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai; 8) fotografijos kūriniai ir kiti fotografijai analogiškais būdais sukurti kūriniai; 9) architektūros kūriniai (pastatų ir kitų statinių projektai, brėžiniai, eskizai ir modeliai, taip pat pastatai ir kiti statiniai); 10) taikomosios dailės kūriniai ir kūriniai, neužregistruoti kaip pramoninis dizainas; 11) iliustracijos, žemėlapiai, planai, sodų ir parkų projektai, eskizai ir trimačiai kūriniai, susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis; 12) kiti kūriniai. 3. Be to, autorių teisių objektais laikomi: 1) išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, inscenizacijos, adaptacijos, anotacijos, referatai, apžvalgos, muzikinės aranžuotės, statinės ir interaktyvios interneto svetainės ir kiti išvestiniai kūriniai); 2) kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (išreikštos techninėmis priemonėmis skaityti pritaikyta ar kita forma), kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės kūrybos rezultatas; 3) teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų, nurodytų šio Įstatymo 5 straipsnio 2 punkte, neoficialūs vertimai. 4. Autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš kurių sudaryta duomenų bazė.
Analysis
If an AI model commercially relies on works whose use falls within areas of collective administration, the legal discussion must begin with remuneration, not technological convenience.
The conflict between platforms and creators described in the news item therefore cannot be resolved merely by a notice stating that the content was generated by AI.

Core issue

The generative AI dispute is not about “creativity” in the abstract, but about who controls the use of protected works for training, reproduction, and making them publicly available. The legal axis of this analysis is authors’ remuneration, transfer of rights to the employer, and the limits of collective administration, not merely content labelling. The news item is legally significant insofar as AI tools rely on prior texts, music, images, and performances. The issue should be assessed under Article 1, Article 9, Article 48(4), Article 50, and Article 65 of the Law on Copyright and Related Rights, and under the AI guidelines provision on text and data mining for scientific purposes.

Legal assessment

Under Article 1 of the Law on Copyright and Related Rights, the law covers copyright, related rights, sui generis rights, their exercise, collective administration, and enforcement. Accordingly, the training of an AI model or the distribution of AI-generated content must be legally broken down by the object used: a literary, musical, or artistic work, a performance, phonogram, broadcast, or database.

  • If works available online are used, Article 65(1)(3) of the Law on Copyright and Related Rights is relevant regarding reproduction and making works publicly available through computer networks.
  • If musical or literary works are used for public performance, Article 65(1)(1) applies.
  • If artistic works, photographs, diagrams, or drawings are used in publications and advertising, Article 65(1)(7) is significant.
  • If objects of related rights are used, the limitations and terms set out in Articles 49 and 50 apply.

The use of an AI system does not eliminate authorship status where a human creates a work in the course of employment. Under Article 9(1) of the Law on Copyright and Related Rights, the author is the natural person or group of natural persons who created the work. Under Article 9(2), an employee’s economic rights in an official work, except for computer programs, transfer to the employer for five years unless the contract provides otherwise. Thus, studios, editorial offices, and agencies must address not “AI authorship,” but the issues of human contribution, the official assignment, and the contractual rights regime.

IssueStated term or limit
Economic rights in an employee’s official work5 years to the employer under Article 9(2) of the Law on Copyright and Related Rights
Performers’ rights50 years under Article 50(1) of the Law on Copyright and Related Rights
Phonogram producers’ rights50 years under Article 50(2) of the Law on Copyright and Related Rights
Broadcasting organisations’ rights50 years under Article 50(3) of the Law on Copyright and Related Rights
Rights of the producer of the first fixation of a film50 years under Article 50(4) of the Law on Copyright and Related Rights

In the AI development chain, the most acute issue is remuneration for the use of pre-existing works. Under Article 48(4) of the Law on Copyright and Related Rights, an author’s right to receive appropriate and proportionate remuneration is irrevocable and non-transferable where that right is administered by a collective administration organisation. This means that a contract by which an author waives such a right is invalid. If an AI model commercially relies on works whose use falls within areas of collective administration, the legal discussion must begin with remuneration, not technological convenience.

In the field of scientific research, the rule is narrower. The AI guidelines state that, for research organisations, a copyright limitation permits the reproduction of works for text and data mining purposes without the consent of the author or other holder of economic rights. However, in the section on authenticity, the same guidelines link generative AI to risks concerning traceability, protection of creators’ rights, and fair remuneration. The conflict between platforms and creators described in the news item therefore cannot be resolved merely by a notice stating that the content was generated by AI.

For objects of related rights, permissions and limitations are narrower. Under Article 49(1) of the Law on Copyright and Related Rights, a performance, phonogram, film fixation, or broadcast may be used without permission and remuneration only in specified cases: private use, reporting of current events, education, teaching, scientific research, ephemeral recordings by broadcasters, and non-profit purposes for persons with hearing disabilities. Under Article 49(2), such limitations may not conflict with the normal exploitation of the objects or prejudice the legitimate interests of right holders. For that reason, commercial use of AI images, music, or voices cannot automatically be equated with a permitted exception.

Consequences

The practical consequence for creators is clear: an AI dispute will begin with the type of use, the object, and the remuneration mechanism. For employers, the key point is to distinguish in contracts between the official assignment, the human contribution, and the limits on the use of AI tools. For collective administration organisations, the most relevant areas will be online reproduction, making works publicly available, music, literature, photographs, and advertising use under Article 65 of the Law on Copyright and Related Rights.

  • A creator will need to verify whether their work was used in an area that may be collectively administered.
  • An employer will need to rely on the five-year rule in Article 9(2) of the Law on Copyright and Related Rights or on a clear contractual carve-out.
  • A research organisation will be able to rely on the text and data mining exception mentioned in the AI guidelines only in accordance with its purpose.
  • A platform labelling AI content does not resolve issues of remuneration or transfer of rights.

Procedurally, what should be expected next is not a general statement on AI ethics, but a specific use document: a licence, a collective administration tariff, an employment contract clause, or the internal procedure of a research organisation. In terms of timing, the nearest calculable point in employment relationships is the five-year period for the transfer of economic rights under Article 9(2) of the Law on Copyright and Related Rights, unless the contract provides otherwise.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 77.lt
Kazimira Prunskiene Dies: Remembering the First Prime Minister of Restored Lithuania 🔗
Lithuania lost a historic figure on Thursday with the death of Kazimira Danute Prunskiene, a March 11 Act signatory, professor, economist, and the first prime minister of restored independent Lithuania. She was 83, and her death was…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų s 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Signataro atminimo pagerbimas 1. Signatarui mirus, jo atminimas įamžinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Signataro sutuoktinio, tėvų (įtėvių), vaikų…
13 straipsnis. Signataro atminimo pagerbimas 1. Signatarui mirus, jo atminimas įamžinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. 2. Signataro sutuoktinio, tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių) pageidavimu signatarai laidojami valstybės lėšomis pagal Vyriausybės patvirtintą laidojimo ceremonialą. Signataro sutuoktinio, tėvų (įtėvių), vaikų (įvaikių) pageidavimu laidotuves organizuoja Seimo valdybos sudaroma komisija. 3. Signataro kapavietė ir antkapis tvarkomi pagal Vyriausybės patvirtintą Signataro antkapio atributiką.
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų s 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis Įstatymas nustato Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų 1990 metų kovo 11 dienos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signatarų (toliau – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai) ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos, vienintelės teisėtos valdžios okupuotoje Lietuvoje, 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusių asmenų statusą ir socialines garantijas.
Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo 6, 9 straipsnių ir priedėlio papildymo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS   LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARŲ STATUSO ĮSTATYMO 6, 9 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO PAPILDYMO   ĮSTATYMAS   2004 m. lapkričio 11 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS   LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARŲ STATUSO ĮSTATYMO 6, 9 STRAIPSNIŲ IR PRIEDĖLIO PAPILDYMO   ĮSTATYMAS   2004 m. lapkričio 11 d. Nr. IX-2564 Vilnius       (Žin., 2003, Nr. 101-4543)   1 straipsnis. 6 straipsnio papildymas 2 dalimi Papildyti 6 straipsnį 2 dalimi ir jį išdėstyti taip: „6 straipsnis. Valstybinė signataro renta 1. Signataras turi teisę gauti valstybinę signataro rentą. Valstybinės signataro rentos dydis yra 50 procentų Seimo nario pareiginės algos per mėnesį. 2. Valstybinę signataro rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, 1990 m. kovo 11–14 dienomis vykdę svarbią valstybinę užduotį Maskvoje.“   2 straipsnis. 9 straipsnio papildymas ir pakeitimas 1. Papildyti 9 straipsnį nauja 2 dalimi: „2. Valstybinę signataro našlių ir našlaičių rentą turi teisę tomis pačiomis sąlygomis gauti ir šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatų našlės ir našlaičiai.“ 2. Buvusias 9 straipsnio 2, 3 ir 4 dalis laikyti atitinkamai 3, 4 ir 5 dalimis. 3 straipsnis. Priedėlio pavadinimo papildymas ir priedėlio papildymas 2 dalimi 1. Papildyti priedėlio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS-ATKURIAMOJO SEIMO DEPUTATAI, 1990 M. KOVO 11–14 DIENOMIS VYKDĘ SVARBIĄ VALSTYBINĘ UŽDUOTĮ MASKVOJE “. 2. Papildyti Įstatymo priedėlį 2 dalimi ir jį išdėstyti taip:   „Lietuvos Respublikos 2003 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. IX-1789 priedėlis   LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS AKTO SIGNATARAI IR LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS-ATKURIAMOJO SEIMO DEPUTATAI, 1990 M. KOVO 11–14 DIENOMIS VYKDĘ SVARBIĄ VALSTYBINĘ UŽDUOTĮ MASKVOJE   I. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai   1. Aleksandras Algirdas ABIŠALA 2. Povilas AKSOMAITIS 3. Nijolė AMBRAZAITYTĖ 4.
Analysis
The signatory’s funeral at state expense is not an act of governmental grace, but a status-related consequence defined by law, provided that the family expresses such a request.
In practical terms, the immediate step is not a dispute over status, but the administrative launch of the ceremonial process.

Core issue

The fact of death here primarily gives rise not to a memorial gesture, but to a mandatory state procedure concerning the consequences of signatory status. It is governed by Articles 13, 9 and 10 of the Law on the Status of Signatories to the Act of Independence of Lithuania and Persons Who Signed the 16 February 1949 Declaration of the Council of the Lithuanian Freedom Fighters’ Union. The report states that Kazimira Danutė Prunskienė, a signatory to the Act of 11 March, has died; therefore, the special legal regime applicable to signatories applies. Article 1 of the Status Law links this regime to the status and social guarantees of the signatories to the Act of 11 March 1990. The precise issue is twofold: who organises and pays for the funeral, and what benefits may arise for the family after the signatory’s death.

Legal assessment

Under Article 13(1) of the Status Law, upon the death of a signatory, his or her memory is commemorated in accordance with the procedure established by the Government. Under Article 13(2), burial at state expense takes place only at the request of the signatory’s spouse, parents, adoptive parents, children or adopted children. The same article permits the funeral to be organised by a commission formed by the Board of the Seimas.

  • The relevant municipality, upon receiving information about the death of a signatory, notifies the Board of the Seimas.
  • The family’s request is the legal precondition for a ceremony funded by the state.
  • The Board of the Seimas forms a Funeral Commission.
  • The commission includes representatives of the Board of the Seimas, the Government, the Ministry of National Defence, the Signatories’ Club, the municipality, and the head of the Office of the Seimas.

The signatory’s funeral at state expense is not an act of governmental grace, but a status-related consequence defined by law, provided that the family expresses such a request. The Government resolution on the funeral ceremonial for a signatory designates the head of the Office of the Seimas as chair of the commission. This means that the practical coordination centre for the funeral is the commission formed by the Board of the Seimas, rather than any single ministry.

The rules on funeral expenses for prominent public figures apply only to a limited extent in this case. Point 2.2 of those rules provides that they do not apply to signatories of the Act of 11 March 1990, because the amount of their expenses and the procedure for covering them are established by the relevant Government resolutions. Nevertheless, those rules illustrate the general logic of state-funded expenses, such as rental of refrigeration for no longer than three days, a coffin, a grave marker, hall rental, flowers and an obituary.

IssueApplicable rule
Legal basis for burialArticle 13(2) of the Status Law
Formation of the commissionDecision of the Board of the Seimas under the ceremonial procedure
Signatory’s annuity for the month of deathArticle 10(4) of the Status Law
Widow’s/widower’s and orphan’s annuityArticle 9(1) and 9(3) of the Status Law
Amount of widow’s/widower’s and orphan’s annuity25 percent of the signatory’s annuity amount for each eligible person

Under Article 10(4) of the Status Law, upon the death of a recipient of the state signatory annuity, the annuity for the month of death is paid to the persons who buried the recipient, if it has not yet been paid. Point 26 of the Government-approved annuity regulations provides for an application to the Office of the Seimas and a document confirming the fact of death, if the data are not available in the Population Register. An earlier version of the regulations also provided for payment of the previous month’s annuity if it had not been received by the date of death.

The issue of the family’s social guarantees is governed by Article 9(1) of the Status Law. The right to a state signatory widow’s/widower’s and orphan’s annuity belongs to the spouse, children and adopted children up to the age of 18. Older children or adopted children fall within the regulation only under the specified disability or education conditions, but not beyond the age of 24. Under Article 9(3), each such person is paid 25 percent of the amount of the state signatory annuity.

The state signatory widow’s/widower’s and orphan’s annuity is granted by the Government under Article 10(1) of the Status Law. It is paid by the Office of the Seimas under Article 10(2), and the funds are allocated from the state budget under Article 10(5). Point 10 of the annuity regulations provides that a proposal to the Government concerning the granting of the annuity must be submitted within 10 days of receipt of all required documents.

Consequences

In practical terms, the immediate step is not a dispute over status, but the administrative launch of the ceremonial process. If the family requests a state funeral, the Board of the Seimas must form a commission, which will determine the arrangements for the farewell, burial and institutional participation. This matters for the family, the Office of the Seimas, the municipality and the Government, because each has a separate area of competence.

The financial consequences differ depending on the recipient. The persons who carried out the burial may be paid the signatory’s annuity for the month of death, if it has not yet been paid. The spouse, children or adopted children may claim a widow’s/widower’s and orphan’s annuity only under the conditions set out in Article 9(1) of the Status Law.

The next steps are to await two documents or actions: the decision of the Board of the Seimas on the Funeral Commission and, if documents concerning the annuity are submitted, a proposal to the Government within 10 days of receipt of all required documents. The final document granting the annuity would be a Government resolution under Article 10(1) of the Status Law.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Alytaus miesto savivaldybė
Lauko Street Repairs: Facts and Answers to Residents' Questions - Alytus City Municipality 🔗
On July 30, 2026, Alytus City Municipality Administration Director Gintaras Rakaitis and Construction Department Head Zaneta Stasioniene met with residents of the Putinai neighborhood to answer questions about the ongoing repairs on Lauko…
Fact-check:
🟡 IncompleteNuo 2019 metų statybos techninio reglamento redakcija D kategorijos gatvėse numato tik dvi eismo juostas, kurių plotis 2,75 metro, ir didesnis plotis draudžiamas
🟡 IncompleteC kategorijos gatvėse įvažiavimai turi būti įrengiami ne mažesniais kaip 100 metrų atstumais ir tik dešniaisiais posūkiais
🟡 IncompleteĮvažiavimuose su kairiaisiais posūkiais šviestoforo reguliavimo minimalus atstumas turi būti ne mažesnis kaip 200 metrų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 4, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 24, 26, 27, 29, 32, 32-1, 33, 35-1, 53 straipsnių, devintojo skirsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 15-1 straipsniu įstatymas 37 straipsnis (statute)
37 straipsnis. Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai…
37 straipsnis. Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai turėtų galimybę ją gauti savivaldybės arba savo iniciatyva. Gyventojų grupės, kurias gali tiesiogiai paveikti ar paveiks savivaldybės administravimo subjektų priimami sprendimai, turi būti informuojamos savivaldybės iniciatyva; 2) informacija skelbiama ne mažiau kaip dviem būdais, iš kurių vienas – informacijos skelbimas savivaldybės interneto svetainėje; kiti informacijos skelbimo būdai parenkami atsižvelgiant į informacijos gavėjų skaičių, jų gyvenamąją vietą ar interesų grupę (grupes); 3) informacijos tekstas formuluojamas taip, kad informacija būtų suvokiama ir asmenims, neturintiems atitinkamos srities specialiųjų žinių, ir pateikiamas taip, kad būtų prieinamas neįgaliesiems; jeigu informacija teikiama teisės akto ar kito informacijos šaltinio pagrindu, pateikiama interneto nuoroda į šį teisės aktą ar informacijos šaltinį arba nurodomas teisės akto pavadinimas, jo data ir numeris ar informacijos šaltinis; 4) informuojant nurodomi savivaldybės vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinio kontaktiniai duomenys ar asmens, kuris gali pateikti papildomos informacijos, kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas); 5) informuojant apie numatomą konsultavimąsi nurodoma konsultavimuisi teikiamo klausimo esmė, konsultavimąsi vykdysiantis savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), siūlomas klausimo sprendimas, galimos teigiamos ir neigiamos sprendimo pasekmės, taip pat numatomo konsultavimosi forma, vieta, laikas, trukmė; 6) informuojant apie konsultavimosi rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę) nurodoma konsultavimuisi teikto klausimo esmė, konsultavimąsi vykdęs savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), įvykusios konsultacijos forma, vieta, laikas, trukmė, konsultavimesi dalyvavusiųjų gyventojų skaičius, šių gyventojų nuomonių pasiskirstymas arba pateiktų nuomonių apibendrinimas. Informacija apie konsultavimosi rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę) turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po konsultavimosi; 7) informacijoje negali būti politinės reklamos.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 4, 7, 12, 13, 14, 15, 16, 19, 20, 24, 26, 27, 29, 32, 32-1, 33, 35-1, 53 straipsnių, devintojo skirsnio pakeitimo ir Įstatymo papildymo 15-1 straipsniu įstatymas 37 straipsnis (statute)
Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai turėtų galimybę…
Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai turėtų galimybę ją gauti savivaldybės arba savo iniciatyva. Gyventojų grupės, kurias gali tiesiogiai paveikti ar paveiks savivaldybės administravimo subjektų priimami sprendimai, turi būti informuojamos savivaldybės iniciatyva; 2) informacija skelbiama ne mažiau kaip dviem būdais, iš kurių vienas – informacijos skelbimas savivaldybės interneto svetainėje; kiti informacijos skelbimo būdai parenkami atsižvelgiant į informacijos gavėjų skaičių, jų gyvenamąją vietą ar interesų grupę (grupes); 3) informacijos tekstas formuluojamas taip, kad informacija būtų suvokiama ir asmenims, neturintiems atitinkamos srities specialiųjų žinių, ir pateikiamas taip, kad būtų prieinamas neįgaliesiems; jeigu informacija teikiama teisės akto ar kito informacijos šaltinio pagrindu, pateikiama interneto nuoroda į šį teisės aktą ar informacijos šaltinį arba nurodomas teisės akto pavadinimas, jo data ir numeris ar informacijos šaltinis; 4) informuojant nurodomi savivaldybės vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinio kontaktiniai duomenys ar asmens, kuris gali pateikti papildomos informacijos, kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas); 5) informuojant apie numatomą konsultavimąsi nurodoma konsultavimuisi teikiamo klausimo esmė, konsultavimąsi vykdysiantis savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), siūlomas klausimo sprendimas, galimos teigiamos ir neigiamos sprendimo pasekmės, taip pat numatomo konsultavimosi forma, vieta, laikas, trukmė; 6) informuojant apie konsultavimosi rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę) nurodoma konsultavimuisi teikto klausimo esmė, konsultavimąsi vykdęs savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), įvykusios konsultacijos forma, vieta, laikas, trukmė, konsultavimesi dalyvavusiųjų gyventojų skaičius, šių gyventojų nuomonių pasiskirstymas arba pateiktų nuomonių apibendrinimas.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 43 straipsnis (statute)
43 straipsnis. Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai…
43 straipsnis. Vietos gyventojų informavimas Vietos gyventojų informavimui keliami reikalavimai: 1) informacija turi būti skelbiama taip, kad visi vietos gyventojai turėtų galimybę ją gauti savivaldybės arba savo iniciatyva. Gyventojų grupės, kurias gali tiesiogiai paveikti ar paveiks savivaldybės administravimo subjektų priimami sprendimai, turi būti informuojamos savivaldybės iniciatyva; 2) informacija skelbiama ne mažiau kaip dviem būdais, iš kurių vienas – informacijos skelbimas savivaldybės interneto svetainėje; kiti informacijos skelbimo būdai parenkami atsižvelgiant į informacijos gavėjų skaičių, jų gyvenamąją vietą ar interesų grupę (-es); 3) informacijos tekstas formuluojamas taip, kad informacija būtų suvokiama ir asmenims, neturintiems atitinkamos srities specialiųjų žinių, ir pateikiamas taip, kad būtų prieinamas neįgaliesiems; jeigu informacija teikiama teisės akto ar kito informacijos šaltinio pagrindu, pateikiama interneto nuoroda į šį teisės aktą ar informacijos šaltinį arba nurodomas teisės akto pavadinimas, jo data ir numeris ar informacijos šaltinis; 4) informuojant nurodomi savivaldybės vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinio kontaktiniai duomenys ar asmens, kuris gali pateikti papildomos informacijos, kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas); 5) informuojant apie numatomą konsultaciją, nurodoma konsultacijai teikiamo klausimo esmė, konsultaciją atliksiantis savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), siūlomas klausimo sprendimas, galimos teigiamos ir neigiamos sprendimo pasekmės, taip pat numatomos konsultacijos forma, vieta, laikas, trukmė; 6) informuojant apie konsultacijų rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę), nurodoma konsultacijai teikto klausimo esmė, konsultaciją atlikęs savivaldybės administravimo subjektas ir jo kontaktiniai duomenys (telefono numeris ir elektroninio pašto adresas), įvykusios konsultacijos forma, vieta, laikas, trukmė, konsultacijoje dalyvavusių gyventojų skaičius, šių gyventojų nuomonių pasiskirstymas arba pateiktų nuomonių apibendrinimas. Informacija apie konsultacijų rezultatus (pateiktą vietos gyventojų nuomonę) turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po konsultacijos; 7) informacijoje negali būti politinės reklamos.
Analysis

⚠ Correction. The article’s statement that, since 2019, category D streets have been assigned 2.75 m lanes and that any greater width is prohibited is formulated too narrowly. It would be more precise to say that, under Table 10 of the amendment to STR 2.06.04:2014, the lane width on a category D street may range from 2 to 2.75 m, with 2.75 m being the maximum. The statement that, in category C, accesses are possible only by right turns is also incomplete, because the cited STR wording also provides for left-turn accesses without traffic lights where the prescribed conditions are met. The statement concerning the 200 m distance should be confined to the category C situation, because the data provided indicate a rule differentiated by category: A - 1000 m, B - 600 m, C - 200 m, D - 50 m or unregulated.

In the case of Lauko Street, the demand for wider lanes legally leads not to a simple repair adjustment, but to the question of the master plan and the street category.
Residents’ views may change a political priority, but they cannot legalise a design solution that the municipality itself identifies as impermissible.

Core issue

The Lauko Street dispute is not merely about 2.75-metre-wide lanes; it primarily tests whether the municipality lawfully reconciled the design process with its duty to ensure residents’ participation. The issue is to be assessed under Article 4, points 5, 7, 8 and 9, Articles 36 and 37, and Article 42 concerning the announcement of a poll, of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania. The news-related fact is ancillary but significant: the municipality publicly explains why Lauko Street remained a category D street and why the traffic lanes were designed at 2.75 metres each. The substance of the design solutions must be assessed through the municipal functions identified in the sources: territorial planning, implementation of master plan solutions, and maintenance of local streets.

Legal assessment

Under Article 4, point 5, of the Law on Local Self-Government, municipal activity is based on legality; therefore, residents’ preference for a wider street cannot override mandatory design standards. Under Article 4, point 7, the community interest likewise cannot negate the statutory rights of individual residents. In the case of Lauko Street, this means that a wider or higher-category street cannot be assessed solely by reference to convenience. The municipality’s duties in this situation are both procedural and substantive:

  • under Article 4, point 8, of the Law on Local Self-Government, to inform residents about its activities, draft decisions and adopted decisions;
  • under Article 36 of the Law on Local Self-Government, to enable participation, consultation and evaluation, and to publish the results of consultation;
  • under Article 37 of the Law on Local Self-Government, to publish information by at least two means, one of which must be the municipal website;
  • under Article 37, point 3, of the Law on Local Self-Government, to present information in an understandable manner and indicate the legal act or source.
IssueStated dimension or time limit
Category D lane width according to the report2.75 m
Means of information under Article 37at least 2
Time limit for announcing a poll under Article 42no later than within 1 month
Distance between access points for category C according to the reportat least 100 m
Distance between signal-controlled access points according to the reportat least 200 m

According to the information provided, the municipality chose the path of public explanation and a meeting with residents. This is consistent with the logic of Article 36 of the Law on Local Self-Government, provided that the consultation results are genuinely assessed and published. However, an explanation alone does not replace decision-making procedures if the master plan or the street category would need to be changed. The limits of municipal competence are determined by Article 3(1) and Article 15 of the Law on Local Self-Government. The mayor may not assume the exclusive competence of the council, and the council may not waive or transfer that competence to the mayor. Therefore, the question of the street category, insofar as it is linked to the master plan solutions, cannot be resolved by an administrative explanation at a residents’ meeting.

The source concerning draft law No. XIVP-3845 states that territorial planning, implementation of master plan solutions, special architectural requirements and construction-permitting documents are independent municipal functions under Article 6, points 19 and 20, of the Law on Local Self-Government. The source concerning draft Law on Roads No. XIIIP-1559 states that the maintenance, repair and construction of local roads and streets, and the organisation of safe traffic, are independent municipal functions under Article 6, point 32, of the Law on Local Self-Government. This means that the municipality has the initiative in decision-making, but acts only within the framework of laws and regulatory documents.

The rulings of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 24 December 2002 and 13 December 2004, as quoted in source No. XIIIP-1559, establish a clear boundary: regulation may not be established in a manner that negates the municipality’s constitutional competence. In this situation, that means that state or local regulation must leave the municipality a real possibility to perform its functions, but not a right to disregard regulatory requirements. Residents’ views may change a political priority, but they cannot legalise a design solution that the municipality itself identifies as impermissible.

If residents sought more formal participation, Article 42 of the Law on Local Self-Government concerning the announcement of a poll would apply. Under that provision, once the required signatures have been collected and no violations in the collection of signatures have been identified, the municipal council, or the director of administration on its instruction, must announce the poll within one month. The decision or order must specify the question, territory, method, date, place and composition of the polling commission.

Consequences

The nearest practical dispute will not be whether residents consider a 2.75-metre lane sufficient, but whether the municipality substantiated and properly publicised the mandatory design choice. If the project complies with regulatory requirements and the master plan solutions, the municipality’s room to change the lane width is narrow. In the case of Lauko Street, the demand for wider lanes legally leads not to a simple repair adjustment, but to the question of the master plan and the street category. There are three realistic scenarios:

  • the project proceeds if expert assessment, the road safety audit and publicity do not refute its compliance;
  • residents initiate a poll under Article 42 of the Law on Local Self-Government, and the municipality decides on its announcement within one month;
  • amendment of the master plan solutions is raised at municipal council level if category C is pursued from a political and territorial-planning perspective.

For residents, this is practically important because of access points, parking spaces and traffic organisation. For the municipality, it is important because of the principle of legality under Article 4, point 5, of the Law on Local Self-Government and accountability to the community under Article 4, point 4. Procedurally, the next step would be to await completion of the works and the results of road marking, or, if residents choose the poll route, a decision of the council or the director of administration within one month under Article 42.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Atvira Klaipėda
Katpėdėlė restaurant faces a bureaucratic storm 🔗
Klaipėda City Council approved new requirements for outdoor cafés and retail spots in the Old Town, meaning the Katpėdėlė restaurant moored on the Danė River will have to prove it is not a “remote service location.” If it cannot overcome…
Fact-check:
⚪ UnverifiedDangės upėje negalės stovėti kavinių funkcijas atliekantys laivai, kurių plotis siekia daugiau kaip ketvirtadalį upės pločio
⚪ UnverifiedRestoranui, kuris gauna maistą iš žemyninės dalies, reikalingas leidimas išplėstinei aptarnavimo vietai
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 1, 2, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 28, 29, 33, 34, 34-1, 38, 39 straipsnių, III skyriaus ketvirtojo skirs 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba…
7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 16 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip: „16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba alkoholio produktais suteikimas“. 2. Pakeisti 16 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Didmenine prekyba alkoholio produktais leidžiama verstis tik įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijas verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šias licencijas išduoda, papildo, rekvizitus patikslina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui. Licencijose verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijose verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, be kita ko, turi būti įrašyti leidžiami parduoti alkoholio produktai, nurodytos alkoholinių gėrimų grupės, taip pat alkoholio produktų didmeninės prekybos sandėlio vieta.“ 3. Pakeisti 16 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, rekvizitus patikslina, apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinimą įspėja, licencijos galiojimą sustabdo, licencijos galiojimo sustabdymą ar licencijos galiojimą panaikina atitinkamos savivaldybės meras arba jo įgaliota savivaldybės administracija. Licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortuose ir kitose savivaldybių tarybų nustatytose poilsio bei turizmo teritorijose išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams savivaldybių tarybų nustatyto kurortinio, poilsio bei turizmo sezono laikotarpiui. Vienkartinės licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, išskyrus sporto renginius, taip pat verstis mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, rengiamose stacionariuose pastatuose, išduodamos teisę verstis mažmenine prekyba atitinkamų grupių alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams ne ilgesniam kaip renginio trukmės laikui. Kitos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams neterminuotam laikui. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose). Savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis ar apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis laiką ir trukmę.“
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba alkoholio produktais suteikimas 1. Didmenine prekyba alkoholio produktais leidžiama verstis tik įmonėms…
16 straipsnis. Teisės verstis didmenine ir mažmenine prekyba alkoholio produktais suteikimas 1. Didmenine prekyba alkoholio produktais leidžiama verstis tik įmonėms, turinčioms licencijas verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijas verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Šias licencijas išduoda, papildo, rekvizitus patikslina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Licencijos išduodamos neterminuotam laikui. Licencijose verstis didmenine prekyba alkoholio produktais, išskyrus alkoholinius gėrimus, ir licencijose verstis didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, be kita ko, turi būti įrašyti leidžiami parduoti alkoholio produktai, nurodytos alkoholinių gėrimų grupės, taip pat alkoholio produktų didmeninės prekybos sandėlio vieta. 2. Įmonės, turinčios licencijas gaminti alkoholio produktus, turi teisę verstis ir didmenine prekyba savo pagamintais produktais. 3. Mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais leidžiama verstis tik turint licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, rekvizitus patikslina, apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą ar panaikinimą įspėja, licencijos galiojimą sustabdo, licencijos galiojimo sustabdymą ar licencijos galiojimą panaikina atitinkamos savivaldybės meras arba jo įgaliota savivaldybės administracija. Licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, kurortuose ir kitose savivaldybių tarybų nustatytose poilsio bei turizmo teritorijose išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams savivaldybių tarybų nustatyto kurortinio, poilsio bei turizmo sezono laikotarpiui. Vienkartinės licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 15 procentų, parodose, mugėse ir masiniuose renginiuose, išskyrus sporto renginius, taip pat verstis mažmenine prekyba visais alkoholiniais gėrimais parodose ir mugėse, rengiamose stacionariuose pastatuose, išduodamos teisę verstis mažmenine prekyba atitinkamų grupių alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams ne ilgesniam kaip renginio trukmės laikui. Kitos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduodamos įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams neterminuotam laikui. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ir jų filialams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, jų turima neterminuota mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija suteikia teisę aptarnauti pirkėjus lauko sąlygomis ne didesniu kaip 40 metrų atstumu nuo stacionariosios viešojo maitinimo vietos įrengtose aptarnavimo vietose (zonose). Savivaldybių tarybos turi teisę uždrausti prekybą alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis ar apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais lauko sąlygomis laiką ir trukmę. 4. Įmonėms, Europos juridiniams asmenims ar jų filialams, pateikusiems prašymą išduoti licenciją verstis didmenine prekyba alkoholio produktais ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, licencija turi būti išduota ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo visų tinkamai įformintų dokumentų, kurių reikia licencijai išduoti, gavimo licencijas išduodančioje institucijoje dienos. Jeigu pateikti ne visi, neteisingai užpildyti dokumentai arba pateikti neteisingi duomenys, 30 kalendorinių dienų terminas skaičiuojamas nuo visų arba papildytų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos. Jeigu per nurodytą terminą licenciją išduodanti institucija neišduoda licencijos ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti licenciją, laikoma, kad licencija išduota. Šiuo atveju licenciją išduodanti institucija privalo per vieną darbo dieną nuo šioje dalyje nurodyto termino pabaigos išsiųsti licenciją įmonei, Europos juridiniam asmeniui ar jo filialui prašyme dėl licencijos išdavimo nurodytu pageidaujamu licencijos gavimo būdu. 5. Licencijų išdavimo savivaldybėse veiksmus koordinuoja ir jų stebėseną atlieka Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. 6. Licencijose verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, be kita ko, turi būti įrašytos leidžiamų parduoti alkoholinių gėrimų grupės, taip pat alkoholinių gėrimų prekybos ir laikymo vieta. 7. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles, remdamasi šiuo Įstatymu, Civiliniu kodeksu ir Europos Sąjungos teisės reikalavimais, nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nr. X-1750, 2008-10-14, Žin., 2008, Nr. 123-4660 (2008-10-25) Nr. XI-1179, 2010-11-30, Žin., 2010, Nr. 145-7432 (2010-12-11) Nr. XI-2103, 2012-06-21, Žin., 2012, Nr. 78-4025 (2012-07-04)
Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 12, 16, 17, 18, 33, 34, 34-1 straipsnių ir III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimo ir Įstatymo 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimas Pakeisti III skyriaus ketvirtąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip: „KETVIRTASIS SKIRSNIS REIKALAVIMAI ASMENIMS…
7 straipsnis. III skyriaus ketvirtojo skirsnio pakeitimas Pakeisti III skyriaus ketvirtąjį skirsnį ir jį išdėstyti taip: „KETVIRTASIS SKIRSNIS REIKALAVIMAI ASMENIMS, SIEKIANTIEMS GAUTI LICENCIJĄ AR LEIDIMĄ, LEIDIMŲ IŠDAVIMO TVARKA, ATSISAKYMAS IŠDUOTI LICENCIJĄ IR LEIDIMĄ IR LICENCIJUOJAMOS VEIKLOS SĄLYGOS
Analysis
The Katpėdėlė case legally narrows down to a single question: whether the customer on the Danė is served as a customer of a stationary café or as a purchaser at a separate floating café.
If food is in fact supplied “from the mainland,” the administration may examine whether the vessel is merely a service area rather than an independent restaurant.

Core issue

The dispute lies not in the vessel’s name, but in its legal classification: whether the restaurant moored on the Danė is a permitted extended service area or a separate vehicle performing the functions of a café. This classification determines whether a municipal permit for a public place is sufficient, or whether the activity runs up against a new prohibited parameter. - Factual premise: following the Klaipėda City Council’s decision, “Katpėdėlė” will have to substantiate that its service model complies with the local rules. The issue is to be resolved under Article 11(1)(2) of the Law on Fees and Charges of the Republic of Lithuania, Article 16(3) of the Law on Alcohol Control of the Republic of Lithuania No. I-857, and subparagraph 3.1 of the Procedure approved by Klaipėda City Municipal Council Decision No. T2-331 of 27 October 2011.

Legal assessment

Article 11(1)(2) of the Law on Fees and Charges permits a municipal council to impose a local charge for a permit to trade or provide services in public places designated by the council. This provision expressly covers outdoor cafés where services are provided in an area owned by, or held in trust by, the municipality or the State. - The municipality may establish a permit regime for a public place.

  • An economic operator must apply for a permit where the activity falls within a public place designated by the council.
  • The content of the permit may be linked to the use of the location, the equipment, and the method of service. Under subparagraph 3.1 of the Procedure, an extended service area is a temporary structure or equipment without a separate trading place, intended to serve customers of a stationary public catering establishment. Accordingly, “Katpėdėlė’s” strongest legal position would be to prove the link with a stationary catering establishment and that the location on the Danė is not a separate trading place. If food is in fact supplied “from the mainland,” the administration may examine whether the vessel is merely a service area rather than an independent restaurant. The Katpėdėlė case legally narrows down to a single question: whether the customer on the Danė is served as a customer of a stationary café or as a purchaser at a separate floating café. Article 16(3) of the Law on Alcohol Control provides that retail trade in alcoholic beverages is permitted only with a licence. That licence is issued, supplemented, its details amended, and decisions on its suspension or revocation are taken by the mayor of the relevant municipality or by the administration authorised by the mayor. Therefore, if the restaurant sells alcoholic beverages, the classification of the location may affect not only the outdoor café permit, but also the licence details or the conditions of operation.
CriterionStated size or term
Outdoor service distance according to the submitted material on amendments to the Law on Alcohol Controlnot more than 40 metres
New Danė River parameter according to the reportthe vessel’s width may not exceed one quarter of the river’s width
Notice of a hearing in a case concerning infringement of the Law on Alcohol Controlno later than 10 working days in advance
Time limit for imposing a fine under Article 35(2) of the Law on Alcohol Controlwithin 2 months from identification of the infringement, but no later than within 3 years

Article 35(2) and Article 37(1)-(2) of the Law on Alcohol Control would become relevant only if an infringement relating to alcohol trade were established. In that event, the parties to the proceedings must be provided with a copy of the protocol, the place and time of the hearing must be indicated, and they must be given an opportunity to access the file and submit explanations. The municipal regulations on the Danė River charge state that the charge is collected for places designated by the council for the mooring or berthing of inland waterway vessels. The annex refers to Žvejų Quay, the Meridianas Quay landing stage, and the landing stage at Garažų g. 6 Quay. Under paragraph 21 of those regulations, operators of inland waterway vessels who breach the regulations are liable in accordance with the procedure established by law.

Consequences

First scenario: the administration recognises that “Katpėdėlė” is an extended service area attached to a stationary catering establishment. The practical issue then shifts to the permit conditions, the local charge, the use of the Danė location, and the new width criterion. Second scenario: the administration decides that the vessel performs the function of a separate café. In that case, a permit for an extended service area could not resolve the problem, because the activity would be assessed under the restrictions applicable to an independent public place and to vessel berthing. Third scenario: this is relevant if alcoholic beverages are sold at the location. In that case, under Article 16(3) of the Law on Alcohol Control, the municipal mayor or the authorised administration would assess supplementation of the licence, its details, or possible consequences for the licensed activity. In practical terms, this matters not only for “Katpėdėlė,” but also for other Old Town operators that extend their services beyond stationary premises. The next procedural step is the restaurant’s application for a permit for an extended service area and the administration’s decision, in which the criteria under the Procedure and the rules on the use of Danė River locations will have to be applied.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated and drafted by the Ministry of Economy, implementing the Government’s recommendations concerning the licensing procedure for alcohol trade. The aim was to align the licensing of alcohol-related business activities with the Law on Services and the EU Services Directive, to define more clearly the conditions for issuing licences, to reduce redundant provisions, and to address problems arising in practical application. The principal rationale was the harmonisation and simplification of administrative regulation for economic operators, including public catering establishments; no clear substantive objections are apparent from the excerpts provided.

📄 Original — infa.lt
How “child rights” take a deceased child away from the family 🔗
Reading what is written below, it is hard to believe this is possible, but apparently it is, and it is even happening when those carrying it out are convinced they are right and, as is often the case, will not be punished. The question of…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymas 36 straipsnis (statute)
36 straipsnis. Reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius…
36 straipsnis. Reagavimas į pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, gavęs žodžiu, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, kuo skubiau, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo pranešimo gavimo, pradeda nagrinėti pranešimą ir susitinka su vaiku, užsitikrindamas galimybę pabendrauti su juo be apribojimų, jeigu yra poreikis, – nedalyvaujant vaiko atstovams pagal įstatymą, atsižvelgęs į vaiko amžių ir brandą išklauso vaiką jam priimtinu būdu apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat įvertina vaiko gyvenamąją ir socialinę aplinką bei vaiko santykius su jo tėvais ar kitais vaiko atstovais pagal įstatymą. Jeigu yra įtarimų, kad vaikas patyrė smurtą, vaikas pagal poreikį turi būti išklausytas psichologo. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs šioje dalyje nurodytus veiksmus šio įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka, nustato grėsmės vaikui lygį. Jeigu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nenustato galimų vaiko teisių pažeidimų ir pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ir gyvybei, jis priima sprendimą baigti pranešimo nagrinėjimą. 2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, reaguodamas į pranešimą apie galimą smurto prieš vaiką naudojimą, galimai kilusį pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei ar vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, visus šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus privalo atlikti pranešimo gavimo dieną, tačiau ne vėliau kaip per 6 valandas nuo pranešimo gavimo momento. 3. Policijos pareigūnai, įvykio vietoje nustatę vaiko buvimą jam nesaugioje aplinkoje, privalo nedelsdami imtis veiksmų užtikrinti vaiko saugumą ir apie įvykį nedelsdami, tačiau ne vėliau kaip kitą dieną, informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą ar jos įgaliotą teritorinį skyrių. 4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko buvimą jam nesaugioje neutralioje aplinkoje, kuri kelia pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, skubiai paima vaiką iš jam nesaugios neutralios aplinkos, prireikus pasitelkdamas policijos pareigūnus, kai gali kilti (kyla) grėsmė vaiko, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų ar kitų asmenų, dalyvaujančių paimant vaiką, gyvybei ar sveikatai ir būtina užtikrinti jų saugumą, ir imasi veiksmų dėl vaiko grąžinimo jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą. Nustatęs, kad vaikas negali būti grąžintas jo tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą dėl to, kad gali kilti realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, konstatavęs antrąjį grėsmės vaikui lygį, imasi šio straipsnio 5 dalies 1–4 punktuose nurodytų veiksmų. 5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje ir antrąjį grėsmės vaikui lygį, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl šio straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų: 1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsniu, inicijuoja atvejo vadybos procesą ir teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo; 3) vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo; 4) teismui priėmus nutartį leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka teikia savivaldybės administracijos direktoriui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją). 6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip kitą dieną, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo metu. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą. KETVIRTASIS SKIRSNIS ATVEJO VADYBOS ORGANIZAVIMAS
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 pakeitimo įstatymas 36 straipsnis (statute)
5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje…
5. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje ir antrąjį grėsmės vaikui lygį, skubiai laikinai paima vaiką iš jam nesaugios aplinkos, pasitelkdamas policijos pareigūnus dėl šio straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, ir imasi šių veiksmų: 1) užtikrina vaiko laikiną apgyvendinimą šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsniu, inicijuoja atvejo vadybos procesą ir teikia prašymą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui dėl mobiliosios komandos sudarymo; 3) vadovaudamasis šio įstatymo 42 straipsniu, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar vaiko atstovų pagal įstatymą išdavimo; 4) teismui priėmus nutartį leisti paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka teikia savivaldybės administracijos direktoriui nurodymą nustatyti vaikui laikinąją globą (rūpybą) ir paskirti konkretų laikinąjį globėją (rūpintoją). Straipsnio punkto pakeitimai: Nr. XIII-1296, 2018-06-26, paskelbta TAR 2018-06-27, i. k. 2018-10620   6. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jam nesaugios aplinkos šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytais atvejais, kuo skubiau, bet ne vėliau kaip kitą dieną, raštu ar bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą, jeigu jie nedalyvavo vaiko paėmimo metu. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs pirmąjį ar antrąjį grėsmės vaikui lygį, vadovaudamasis šio įstatymo 37 straipsnio nuostatomis inicijuoja atvejo vadybos procesą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 365 straipsnis (statute)
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas…
365 straipsnis. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka 1. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, nustatęs vaiko apsaugos poreikį, gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą Civilinio kodekso 3.254 straipsnio 2 ar 3 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytomis priemonėmis ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei, arba 2) šio įstatymo 364 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei. 2. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę dalyvauti vaiko paėmimo metu, jeigu tai atitinka vaiko teises ir teisėtus interesus. Jeigu vaiko paėmimo metu dėl objektyvių priežasčių nėra galimybių dalyvauti vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius nedelsdamas, bet ne vėliau kaip tą pačią dieną, bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis ar raštu privalo apie tai pranešti tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą. 3. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo, kaip tai numatyta šio įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje. 4. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę gauti išsamią informaciją iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus apie galimybę bendrauti su vaiku, vaiko grąžinimo sąlygas. 5. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi pareigą suteikti išsamią informaciją vaiką paėmusiam Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojui apie vaiko specialiuosius poreikius ir kitą būtiną informaciją, siekiant apsaugoti vaiko teisėtus interesus. 6. Vaiko paėmimas atliekamas taip, kad kuo mažiau neigiamai paveiktų vaiką. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius turi paaiškinti vaikui pagal jo supratimo lygį ir (ar) jo tėvams pagal jų supratimo lygį, kaip ketinama atlikti vaiko paėmimo procedūrą. 7. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, paėmęs vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio kodekso 3.2541 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą.
Analysis
A decision to take a deceased child rests legally on an empty condition: there is no longer a child for whom removal could ensure a safe environment.
The centre of the dispute will not be the size of the family, but whether an actual risk to health or life has been established in respect of each living child.

Core issue

The legal axis of this situation is not the family’s way of life, but proof of an actual risk to the child before state intervention. The Service may act only under Articles 36-3, 36-5, 42 and 50 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, as well as Article 3.254-1 of the Civil Code. The reported fact is narrow: following the child’s death, the decision to take the deceased child and the intention to take the family’s other children are described. Under Article 31(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parental rights and duties are inherent, and parents have the primary right to raise their children.

Legal assessment

Under the cited provisions, the Service’s competence is the protection of children’s rights, not a general assessment of the family model. This follows from Article 50(1)(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, under which the Service protects children’s rights around the clock.

  • Under Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must take care of upbringing, supervision, maintenance and conditions for development.
  • Under Article 31(3)(1), they must ensure a safe environment, health, and physical and emotional development.
  • Liability under Article 56(1) is linked to violation of rights, failure to perform duties, corporal punishment or violence.

Removal of a child is not an automatic response to a report from a medical institution. Under Article 36-5(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, there must be a need to protect the child and grounds under Article 3.254(2) or 3.254(3) of the Civil Code.

  • First condition: it is not possible to ensure a safe environment through the measures specified in Article 36-4.
  • Second condition: an actual risk to physical or mental safety persists.
  • Third condition: the risk may cause significant harm to health or endanger life.

If the child is already deceased, the logic of Article 36-5(1) no longer applies to that child’s future physical or mental safety. A decision to take a deceased child rests legally on an empty condition: there is no longer a child for whom removal could ensure a safe environment. As regards the other children, the assessment must be individual, because the provisions refer to a specific child protection need. The mother’s non-cooperation alone, or the number of children, is not an independent ground for removal under the cited provisions.

ActionTime limit under the sources
Notify the parents of the removalon the same day under Article 36-5(2)
Initiate appointment of a case managerno later than the next working day under Article 36-3(3)
Apply to the court after removalwithin 3 working days under Article 3.254-1(2) of the Civil Code
Exceptional application time limitwithin 5 working days under Article 3.254-1(2) of the Civil Code

Under Article 42(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the Service removes the child and applies to the court for authorisation. The application is examined in accordance with the procedure laid down in Chapter XXXIX of the Code of Civil Procedure, as stated in Article 42(2).

Consequences

Realistically, there are two possible outcomes: the court either grants authorisation or refuses to grant it. If the court authorises the removal, under Article 42(3) the Service, on the next working day, instructs the guardianship centre in writing to select a temporary guardian. If authorisation is sought in respect of the remaining children, the Service will have to substantiate the protection need of each of them. In practical terms, the most important documents for the family will be the child situation assessment, the application to the court, and the court’s authorisation or refusal. The centre of the dispute will not be the size of the family, but whether an actual risk to health or life has been established in respect of each living child. Procedurally, the next expected step is the Service’s application to the court within 3 working days, or in exceptional cases within 5 working days, followed by a procedural decision of the court under Chapter XXXIX of the Code of Civil Procedure.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Vilniaus miesto savivaldybė
Results Announced for 2026 Projects Funded Under the 2025-2028 NGO Capacity-Building Action Plan Measure “Strengthening Community Activities in Municipalities” 🔗
General provisions: the controller of personal data for visitors to the Vilnius city municipality website vilnius.lt is the Vilnius City Municipal Administration, which respects visitors’ right to privacy and processes personal data in…
🔍 Legal basis:
BDAR 2016/679 Preambulė (statute)
(78) siekiant užtikrinti fizinių asmenų teisių ir laisvių apsaugą tvarkant asmens duomenis reikia imtis tinkamų techninių ir organizacinių priemonių siekiant užtikrinti…
(78) siekiant užtikrinti fizinių asmenų teisių ir laisvių apsaugą tvarkant asmens duomenis reikia imtis tinkamų techninių ir organizacinių priemonių siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šio reglamento reikalavimų. Kad galėtų įrodyti, jog laikosi šio reglamento, duomenų valdytojas turėtų priimti vidaus nuostatas ir įgyvendinti priemones, kuriomis visų pirma būtų paisoma pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principų. Tokios priemonės galėtų apimti, inter alia, kuo mažesnės apimties asmens duomenų tvarkymą, kuo skubesnį pseudonimų suteikimą asmens duomenims, funkcijų ir asmens duomenų tvarkymo skaidrumą, galimybės stebėti duomenų tvarkymą suteikimą duomenų subjektui, galimybės kurti ir tobulinti apsaugos priemones suteikimą duomenų valdytojui. Plėtojant, kuriant, atrenkant ir naudojant taikomąsias programas, paslaugas ir produktus, kurie grindžiami asmens duomenų tvarkymu arba kurių atveju asmens duomenys yra tvarkomi siekiant įvykdyti tam tikrą užduotį, tokių produktų, paslaugų ir taikomųjų programų gamintojai, kurdami tokius produktus, paslaugas ir taikomąsias programas, turėtų būti skatinami atsižvelgti į teisę į duomenų apsaugą ir, tinkamai atsižvelgiant į techninių galimybių išsivystymo lygį, turėtų būti skatinami užtikrinti, kad duomenų valdytojai ir duomenų tvarkytojai galėtų vykdyti savo duomenų apsaugos prievoles. Vykdant viešuosius konkursus turėtų būti taip pat atsižvelgiama į pritaikytosios ir standartizuotosios duomenų apsaugos principus;
Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 13 straipsnis (statute)
arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti. 2. Be 1 dalyje nurodytos informacijos, duomenų…
arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti. 2. Be 1 dalyje nurodytos informacijos, duomenų valdytojas asmens duomenų gavimo metu duomenų subjektui pateikia toliau nurodytą kitą informaciją, būtiną duomenų tvarkymo sąžiningumui ir skaidrumui užtikrinti: a) asmens duomenų saugojimo laikotarpį arba, jei tai neįmanoma, kriterijus, taikomus tam laikotarpiui nustatyti; b) teisę prašyti, kad duomenų valdytojas leistų susipažinti su duomenų subjekto asmens duomenimis ir juos ištaisytų arba ištrintų, arba apribotų duomenų tvarkymą, arba teisę nesutikti, kad duomenys būtų tvarkomi, taip pat teisę į duomenų perkeliamumą; c) kai duomenų tvarkymas grindžiamas 6 straipsnio 1 dalies a punktu arba 9 straipsnio 2 dalies a punktu, teisę bet kuriuo metu atšaukti sutikimą, nedarant poveikio sutikimu grindžiamo duomenų tvarkymo iki sutikimo atšaukimo teisėtumui; d) teisę pateikti skundą priežiūros institucijai; e) tai, ar asmens duomenų pateikimas yra teisės aktais arba sutartyje numatytas reikalavimas, ar reikalavimas, kurį būtina įvykdyti norint sudaryti sutartį, taip pat tai, ar duomenų subjektas privalo pateikti asmens duomenis, ir informaciją apie galimas tokių duomenų nepateikimo pasekmes; f) tai, kad esama 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto automatizuoto sprendimų priėmimo, įskaitant profiliavimą, ir, bent tais
Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 14 straipsnis (statute)
arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti. 2. Be 1 dalyje nurodytos informacijos, duomenų…
arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti. 2. Be 1 dalyje nurodytos informacijos, duomenų valdytojas pateikia duomenų subjektui toliau nurodytą papildomą informaciją, būtiną tvarkymo sąžiningumui ir skaidrumui duomenų subjekto atžvilgiu užtikrinti: a) asmens duomenų saugojimo laikotarpį arba, jei tai neįmanoma, kriterijus, taikomus tam laikotarpiui nustatyti; b) kai duomenų tvarkymas atliekamas pagal 6 straipsnio 1 dalies f punktą, teisėtus duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesus; c) teisę prašyti, kad duomenų valdytojas leistų susipažinti su duomenų subjekto asmens duomenimis ir juos ištaisytų arba ištrintų, arba apribotų duomenų tvarkymą, ir teisę nesutikti, kad duomenys būtų tvarkomi, taip pat teisę į į duomenų perkeliamumą; d) kai duomenų tvarkymas grindžiamas 6 straipsnio 1 dalies a punktu arba 9 straipsnio 2 dalies a punktu, teisę bet kuriuo metu atšaukti sutikimą, nedarant poveikio sutikimu grindžiamo duomenų tvarkymo iki sutikimo atšaukimo teisėtumui; e) teisę pateikti skundą priežiūros institucijai; f) koks yra asmens duomenų kilmės šaltinis, ir, jei taikoma, ar duomenys gauti iš viešai prieinamų šaltinių; g) tai, kad esama 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto automatizuoto sprendimų priėmimo, įskaitant profiliavimą, ir, bent tais atvejais, prasmingą informaciją apie loginį jo
Analysis
In the context of publishing project results, the most sensitive dividing line lies between application administration data and website visitor behavioural data.
The lawfulness of publicly published funding results will depend on whether only what is necessary for the specific publicity purpose has been published.

Core issue

The project results published by the municipality are not merely a publicity measure, because use of the website activates a separate regime for processing visitors’ data.

The precise question is whether the Vilnius City Municipal Administration, when publishing results on vilnius.lt, properly distinguishes public administration data from the processing of website visitors’ data. The news item: the results have been published for projects financed in 2026 under the measure “Strengthening Community Activities in Municipalities.”

The assessment is based on Articles 4(7) and 4(8), Article 5(2), Article 6(3), Article 13(2), Article 24, Article 25(2), and Articles 28, 29, 32, 33, 38 and 39 of the GDPR.

Legal assessment

Under Article 4(7) GDPR, the Administration is the controller because it determines the purposes and means of processing website visitors’ data.

Under Article 4(8) GDPR, providers of information technology, storage or telecommunications services would be processors if they acted on behalf of the Administration.

  • The Administration must clearly specify the purposes of processing: administration of enquiries, improvement of service quality, and direct marketing.
  • It must provide information on the retention period or the criteria used to determine it under Article 13(2)(a) GDPR.
  • It must enable the exercise of the rights of access, rectification, erasure, restriction of processing, objection and data portability under Article 13(2)(b) GDPR.
  • Where processing is based on consent, it must inform data subjects of the right to withdraw consent under Article 13(2)(c) GDPR.

In the context of publishing project results, the most sensitive dividing line lies between application administration data and website visitor behavioural data.

If the same person reads the results, submits an enquiry or participates in a service, the Administration processes data for different purposes.

A general privacy notice alone is insufficient in this situation if the specific electronic service contains additional data fields and time limits.

Processing contextStated period or criterion
Youth programme funding application10 years from the date of submission of the application
Request concerning green spaces and plantingsno longer than 3 years
Direct marketing on the websiteuntil withdrawal of consent, but no longer than necessary to achieve the purpose

Under Article 6(3) GDPR, the basis of public interest or legal obligation must be laid down in Union or Member State law.

Municipal acts show two distinct bases: performance of a task carried out in the public interest under Article 6(1)(e) GDPR and compliance with a legal obligation under Article 6(1)(c) GDPR.

Therefore, when publishing funding results, it is important that the specific call has its own information notice, rather than relying solely on the website policy.

Under Article 24(1) GDPR, the Administration must not only implement measures but also be able to demonstrate compliance with the Regulation.

Under Article 25(2) GDPR, by default only necessary data must be processed, with limits on the amount, scope, retention and accessibility of the data.

The lawfulness of publicly published funding results will depend on whether only what is necessary for the specific publicity purpose has been published.

Processors are subject to separate control under Article 28(4) GDPR where another processor is engaged.

Persons acting under authority may not process data without the controller’s instructions under Article 29 GDPR and Article 32(4) GDPR.

If a security breach occurred in the operation of the website, the Administration would have to document it under Article 33(5) GDPR.

The data protection officer is not a merely formal email address, because Article 38 GDPR requires that the officer be involved, properly and in a timely manner, in all issues relating to personal data protection.

Under Article 39 GDPR, the officer advises, monitors compliance, cooperates with the supervisory authority and acts as a contact point.

When publishing NGO funding results, the officer’s role in practice means carrying out a pre-publication check if the results contain personal data.

Consequences

In practical terms, this matters to applicants, project implementers, website visitors and service providers engaged by the Administration.

For applicants, the relevant issue is whether their data are processed for the purpose of assessing the call and awarding funding, and not for broader website monitoring.

For website visitors, the relevant issue is whether their cookie and enquiry data remain within the stated purposes.

There are three possible further scenarios.

  • The Administration leaves the results published and relies on public administration grounds and the website privacy policy.
  • A data subject contacts the Administration to exercise rights of access, rectification, erasure, restriction, objection or withdrawal of consent.
  • If dissatisfied with the response, the person applies to the State Data Protection Inspectorate under the procedure specified in the website policy.

Under Article 83(1) GDPR, fines imposed by supervisory authorities must be effective, proportionate and dissuasive.

Under Article 83(2) GDPR, they may be imposed in addition to, or instead of, other supervisory measures.

The nearest procedural monitoring point is the Administration’s response to the data subject’s request or the decision of the State Data Protection Inspectorate on a complaint.

📄 Original — Etaplius
Case Over Minor Bodily Injury and Other Criminal Offenses Sent to Court 🔗
A Kaunas Regional Prosecutor has sent a criminal case to court in which two Kaunas district residents are accused of causing minor bodily injury for hooligan-related motives. According to the pre-trial investigation, the suspects allegedly…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 138 straipsnis (statute)
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro…
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles; 13) siekdamas išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-303, 2009-06-16, Žin., 2009, Nr. 77-3168 (2009-06-30)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 284 straipsnis (statute)
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą…
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 139 straipsnis (statute)
139 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę…
139 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Analysis
The issue is not merely the number of blows: the case will turn on whether the violence crossed the threshold of minor injury and whether hooligan motives constitute an aggravating element.
Violence initiated in a public place on a trivial pretext allows the prosecution to rely not on the substance of the conflict, but on demonstrative disrespect for others.

Core issue

The issue is not merely the number of blows: the case will turn on whether the violence crossed the threshold of minor injury and whether hooligan motives constitute an aggravating element. The court will assess this under Article 138(2)(8) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, while also examining the boundaries with Article 135(1), Article 140(1), Article 26, and the possible application of Article 284(1) of the Criminal Code.

  • Factual axis: in September of last year, in a public place, two persons, using a trivial pretext, struck the victim at least six times.
  • Legal axis: minor impairment of health under Article 138 of the Criminal Code requires prolonged illness or a slight loss of working capacity, in the absence of the consequences set out in Article 135(1) of the Criminal Code.
  • Hooligan motives under Article 138(2)(8) of the Criminal Code elevate the act to an aggravated offence, punishable by imprisonment for up to five years.
Boundary of classificationRelevant provision
Insignificant impairment or physical painArticle 140(1) of the Criminal Code: imprisonment for up to 1 year
Minor impairment of healthArticle 138(1) of the Criminal Code: up to 3 years
Minor impairment due to hooligan motivesArticle 138(2)(8) of the Criminal Code: up to 5 years
Serious impairment of healthArticle 135(1) of the Criminal Code: up to 10 years

Legal assessment

On the facts provided, the prosecution must prove not only the violence, but also the extent of its consequences. The source states that minor impairment is associated with impairment of health lasting more than 10 days or with a loss of working capacity of more than 5 but less than 30 percent.

  • It is material for the prosecution to prove:
  • that the blows caused minor, rather than insignificant, impairment of health within the meaning of Article 138 of the Criminal Code;
  • that the serious consequences referred to in Article 135(1) of the Criminal Code did not arise;
  • that the act was committed for hooligan motives within the meaning of Article 138(2)(8) of the Criminal Code;
  • that each accomplice’s intent covered the act committed by the principal offender under Article 26(1) of the Criminal Code.

Six blows to the arms, face, and chest do not in themselves resolve the classification issue, because the decisive factor is the extent of the impairment of health. However, the trivial pretext and the public setting are facts directly relevant to the assessment of hooligan motives and public order. Violence initiated in a public place on a trivial pretext allows the prosecution to rely not on the substance of the conflict, but on demonstrative disrespect for others. This formulation is particularly important in determining the relationship with Article 284(1) of the Criminal Code, because a breach of public order requires a disturbance of public peace or order.

The source concerning the draft amendment to Article 310 of the Criminal Code indicates the general direction of case law: conduct in a public place may evidence a disturbance of public peace or hooligan motives. The same source explains that brazen conduct referred to in Article 284 of the Criminal Code may be classified independently or as concurrence with another offence.

  • Procedurally, the prosecutor has already opted to proceed to the indictment stage: the case has been referred to the Kaunas Chamber of the Kaunas District Court.
  • The court will assess the evidence submitted within the scope of the indictment concerning the blows, consequences, motives, and complicity.
  • Additional acts by one accused concerning driving and non-compliance with a penal sanction cannot be attributed to the other accused under Article 26(3) of the Criminal Code if they are not circumstances of that person’s liability.

Consequences

The most realistic dispute in the case will concern two boundaries: between Article 138 and Article 140 of the Criminal Code, and between a merely hooligan motive and the separate application of Article 284 of the Criminal Code. If the court accepts the prosecution’s case, the principal violent act will remain classified under Article 138(2)(8) of the Criminal Code, with a maximum penalty of imprisonment for up to five years. If the extent of the impairment of health is assessed more narrowly, the practical significance would be substantial: Article 140(1) of the Criminal Code provides for a more lenient sanction and reflects a different level of dangerousness of the act. If a disturbance of public peace or order were established, Article 284(1) of the Criminal Code could become a separate part of the charge or an element of concurrence.

  • For the victim, proof of the extent of the impairment of health is practically important, because the classification of the act depends on it.
  • For the accused, it is important whether the hooligan motive and the scope of each person’s intent under Article 26 of the Criminal Code are proved.
  • For the prosecution, it is important to substantiate why the trivial pretext and the public setting indicate aggravated, rather than ordinary, violence.

The Kaunas Chamber of the Kaunas District Court will next have to commence the hearing of the case and determine the course of the trial by procedural ruling; the first procedural decision of the court concerning the hearing of the case is to be expected.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — KaunoDiena.lt
A Competitive Market Is the Best Long-Term Protection for Consumers 🔗
Energy policy should not be measured by how many new exemptions or protections we create for individual consumer groups. Its success should be judged by whether, a decade from now, we have a competitive, stable electricity market that is…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos gamintojų, paslaugų teikėjų, vartotojų ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 pakeitimo įstatymas (statute)
Suvestinė redakcija nuo 2025-04-26   Įstatymas paskelbtas: TAR 2021-11-25, i. k. 2021-24219       LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1881…
Suvestinė redakcija nuo 2025-04-26   Įstatymas paskelbtas: TAR 2021-11-25, i. k. 2021-24219       LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1881 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. lapkričio 11 d. Nr. XIV-627 Vilnius         1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos vartotojų, elektros energijos rinkos dalyvių, tinklų operatorių ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius veiklos, asmens duomenų ir privatumo apsaugos bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. 3. Šis įstatymas netaikomas teisiniams santykiams, atsirandantiems naudojantis kontaktiniu geležinkelių tinklu ir reglamentuojamiems Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato kitaip.“   2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Aktyvusis elektros energijos vartotojas (toliau – aktyvusis vartotojas) – elektros energijos vartotojas arba grupė kartu veikiančių tokių vartotojų, kurie vartoja ir (ar) kaupia elektros energiją, pagamintą jiems nuosavybės teise priklausančiuose elektros įrenginiuose, arba parduoda pačių pasigamintą elektros energiją, arba dalyvauja teikiant elektros energetikos sistemos lankstumo paslaugas ir (ar) diegiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, jeigu tokia ūkinė veikla nėra jų pagrindinė veikla. 2.
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1881 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. lapkričio 11 d. Nr. XIV-627 Vilnius         1 straipsnis. 1 straipsnio…
LIETUVOS RESPUBLIKOS ELEKTROS ENERGETIKOS ĮSTATYMO NR. VIII-1881 PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2021 m. lapkričio 11 d. Nr. XIV-627 Vilnius         1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos elektros energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reguliavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos elektros energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja elektros energijos vartotojų, elektros energijos rinkos dalyvių, tinklų operatorių ir valstybinį elektros energetikos sektoriaus reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę vykdančių institucijų tarpusavio santykius veiklos, asmens duomenų ir privatumo apsaugos bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo srityse. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede. 3. Šis įstatymas netaikomas teisiniams santykiams, atsirandantiems naudojantis kontaktiniu geležinkelių tinklu ir reglamentuojamiems Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato kitaip.“   2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Aktyvusis elektros energijos vartotojas (toliau – aktyvusis vartotojas) – elektros energijos vartotojas arba grupė kartu veikiančių tokių vartotojų, kurie vartoja ir (ar) kaupia elektros energiją, pagamintą jiems nuosavybės teise priklausančiuose elektros įrenginiuose, arba parduoda pačių pasigamintą elektros energiją, arba dalyvauja teikiant elektros energetikos sistemos lankstumo paslaugas ir (ar) diegiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, jeigu tokia ūkinė veikla nėra jų pagrindinė veikla. 2.
Analysis
Short-term protection of a consumer’s bill becomes legally weak if, without a market investigation, it replaces the rule of competitive pricing with an administrative price substitute.
Therefore, the development of prosumers cannot be assessed solely by reference to the number of participants if its costs or imbalances are shifted to other market participants.

Core issue

The legality of electricity market regulation here depends not on the merit of the protective objective, but on whether the measure preserves the balance between competition, equal treatment and legal certainty. The State may strengthen consumer protection, but the instrument it chooses must fit within a market model in which supply is a competitive activity while networks remain regulated.

  • The news item raises issues concerning restrictions on suppliers’ pricing, the transfer of vulnerable consumers and the effects of the prosumer model on the electricity market. The issue should be assessed under Article 3(3), (5), (6) and (8), Article 4(4), (5) and (7), Article 59(1)–(3), Article 65(1)–(4), Article 67(1)–(2), Article 31(1)–(2) and Article 10 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania.

Taken together, these provisions establish three limits: a competition-based market, a high level of consumer protection and a clear allocation of institutional competence.

Legal assessment

Under Article 3(3) of the Law on Electricity, the purpose of the law is to create conditions for a competition-based market and fair competition. Under Article 3(5), it also seeks to ensure a high level of consumer protection, including the protection of socially vulnerable consumers and the right to information. Accordingly, the protection of vulnerable consumers is not an exception to market logic; it is an internal condition of the market model.

Under Article 4(4), (5) and (7) of the Law on Electricity, regulation is based on competition, availability at an economically justified price, the protection of vulnerable consumers, non-discrimination, transparency and legal certainty. Restrictions on suppliers’ pricing may be lawful only where they are consistent with that combination of principles. Short-term protection of a consumer’s bill becomes legally weak if, without a market investigation, it replaces the rule of competitive pricing with an administrative price substitute.

AreaRegime established in the sources provided
Prices of producers and independent suppliersNot regulated under Article 67(1) of the Law on Electricity, except in cases of significant market power
Prices of transmission, distribution and public supplyRegulated under Article 67(2) by setting price caps
Consumer informationUnder Article 31(1), household consumers must be notified of any increase in prices or tariffs no later than one month in advance

Under Article 65(1) of the Law on Electricity, the Commission seeks effective competition and prevents abuse of market power. Under Article 65(2)–(4), a market investigation is initiated by a decision of the Commission and includes market definition, assessment of the effectiveness of competition, determination of significant market power and the imposition of obligations. This means that an individual pricing constraint imposed on a supplier is justified through a procedure, not merely through a political assessment.

Under Article 67(1) of the Law on Electricity, the prices of electricity sold by independent suppliers are not regulated, except in cases of significant market power. The Commission must then consult the Competition Council and may impose obligations on persons having significant market power. This structure protects the consumer not by eliminating competition, but by applying targeted measures where market power exists.

Under Article 31(1) of the Law on Electricity, undertakings must inform consumers about services, conditions, prices, tariffs and intended contractual amendments. Under Article 31(2), a household consumer has the right freely and free of charge to choose a supplier, to receive information and to terminate the contract if unacceptable conditions are amended. Accordingly, the transfer of vulnerable consumers to another supply model must be assessed through the rights to information, choice and contract termination.

Under Article 10(1)–(3) of the Law on Electricity, the State Consumer Rights Protection Authority supervises the rights of household consumers and examines disputes concerning unfair terms and unfair commercial practices. If consumers received unclear notices concerning contract termination or changes to supply conditions, the practical dispute route would proceed through those competences.

Under Article 59(1) of the Law on Electricity, the market is organised in accordance with the law, European Union regulations and the Electricity Market Rules, applying the principle of regulated third-party access. Under Article 59(2), network operators may restrict access only due to insufficient capacity, on the basis of objective, technically and economically justified criteria. Under Article 59(3), each market participant is responsible for the imbalance it causes under Article 5(1) of Regulation (EU) No 2019/943. Therefore, the development of prosumers cannot be assessed solely by reference to the number of participants if its costs or imbalances are shifted to other market participants.

Consequences

A realistic first scenario is targeted regulation following a Commission market investigation, if significant market power is established. That route would be based on the stages set out in Article 65(3) of the Law on Electricity and the exception to price regulation in Article 67(1).

A second scenario is consumer rights disputes concerning information, contractual terms or commercial practices. In that case, Article 31(1)–(2) and Article 10 of the Law on Electricity become the most practically important provisions.

A third scenario is adjustment of the market model through transparent, general and non-discriminatory rules. It should preserve the balance under Article 4(4), (5) and (7) of the Law on Electricity between competition, protection of vulnerable consumers and legal certainty. Procedurally, the next steps would be to await the Commission’s decision to open or not open a market investigation, actions in the examination of consumer disputes and at least one month’s prior notice if prices or tariffs are increased for household consumers.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated in response to developments in the electricity market, issues arising in implementation practice, proposals from the regulator and market participants, and in implementation of measures under the National Energy Independence Strategy. It sought to clarify the regulation of electricity, energy and renewable resources, establish a capacity mechanism, and promote investment in reliably available domestic generation, storage and demand-side flexibility. The main arguments were the needs of market development, system adequacy and long-term reliable supply to consumers; no clear material objections are apparent from the excerpts of the documents provided.

📄 Original — Kauno miesto savivaldybė
Construction Begins on Football and Rugby Arena in Aleksotas 🔗
Construction is starting on a new multi-purpose football and rugby arena in Aleksotas, Kaunas, near the intersection of Europos Prospektas and Veiverių Street. The work will be carried out by Infes, the company that won the public…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos statybos įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1)…
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys teisę užsiimti šia veikla; 2) Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti atitinkama veikla; 3) statybos inžinierius. 2. Būti ypatingųjų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla. Šis reikalavimas netaikomas ypatingųjų statinių paprastojo remonto atveju. 3. Ypatingojo statinio statybos rangovas turi atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus: 1) neturi būti pradėtas bankroto procesas (šią informaciją patikrina Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga), kreiptasi į teismą dėl kvalifikacijos atestato galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo ar kitokio apribojimo; 2) darbams turi vadovauti aplinkos ministro nustatyta tvarka atestuoti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovai, dirbantys pagal darbo sutartį ypatingojo statinio statybos vadovas ir (ar) ypatingojo statinio specialiųjų statybos darbų vadovai pagrindiniams specialiesiems statybos darbams; 3) privalo turėti vykdomo darbo srities darbuotojų; 4) turi būti įdiegęs kokybės vadybos sistemą; 5) privalo turėti nustatyta tvarka patvirtintas ir galiojančias įmonės statybos taisykles vykdomiems darbams atlikti; 6) rangovas, siekiantis turėti teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, privalo turėti ne mažesnę kaip 2 metų veiklos patirtį statybos srityje, kiti rangovai – ne mažesnę kaip vienų metų veiklos patirtį statybos srityje. Rangovas atitinka veiklos patirties statybos srityje reikalavimą, jeigu jam po reorganizavimo perėjo rangovo, kuris iki reorganizavimo atitiko šį reikalavimą, teisės ir pareigos. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams taikomą kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 5. Būti branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovais gali juridiniai asmenys, turintys teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovu. Branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką, suderinusi su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija, nustato Vyriausybės įgaliota institucija, laikydamasi šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 6. Būti ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovu gali juridiniai asmenys, turintys teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovu. Ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto kvalifikacijos atestato ir teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija ar įstaiga. 7. Rangovas privalo: 1) Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą; 2) pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas (užsakovas) pateikė statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas) ir statinio projektą, šio įstatymo nustatyta tvarka pranešė apie statybos pradžią ir pagal aktą perdavė statybvietę (o rangovas ją priėmė); 3) vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, statybos taisykles (statybos taisyklės pateikiamos statytojui (užsakovui) prieš pradedant statybos darbus), taip pat aplinkos ministro nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą (jeigu randama statinio projekto ar statybos darbų technologijos projekto ir statybos taisyklių neatitikimų ar prieštaravimų, turi būti vadovaujamasi statinio projektu ar statybos darbų technologijos projektu), vadovautis teisės aktais, vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuosius nurodymus, statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytus reikalavimus, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios) priežiūros vadovų nurodymus; 4) aplinkos ministro nustatytais atvejais ir tvarka įrengti prie statybos sklypo (statybvietės) stendą su informacija apie statomą statinį; 5) užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje; 6) įforminti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytus statinio statybos dokumentus ir perduoti juos statytojui (užsakovui) (jeigu šiuos dokumentus rangovas praranda, jis turi savo lėšomis juos atkurti); atlikti konstrukcijų tyrimus ir atidengti paslėptas konstrukcijas ir paslėptus darbus; 7) leisti statybos valstybinės priežiūros pareigūnams bei statytojo (užsakovo) ir statinio projektuotojo įgaliotiems asmenims, kai tai susiję su jų pareigų vykdymu, netrukdomiems patekti į statybvietes, statomus (rekonstruojamus, remontuojamus) ar griaunamus statinius (juose esančius butus) ir šių asmenų reikalavimu pateikti visus statybos dokumentus; 8) jeigu vykdant statybos darbus pasitelkiami kiti rangovai (subrangovai), pranešti apie juos Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ arba įrašant į elektroninį statybos darbų žurnalą, jeigu yra jame esančių duomenų sąsajos su Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ (vienoje statybvietėje taikomas tik vienas pranešimo būdas). 8. Rangovas turi teisę: 1) konkurso tvarka arba savo nuožiūra pasirinkti subrangovus, jeigu to nedraudžia statybos rangos sutartis; 2) gauti iš statytojo (užsakovo) šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą, statinio tyrimų dokumentus, statinio projektą, prisijungimo sąlygas, specialiuosius reikalavimus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų statybos produktų dokumentus, kuriuos rengia ir išduoda statybos produktų gamintojas pagal šių produktų teikimo Lietuvos Respublikos rinkai ar tiekimo jai reikalavimus nustatančius teisės aktus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus ir kitą informaciją, reikalingą rangos sutarties sąlygoms vykdyti; 3) atlikti kitų statybos dalyvių funkcijas, išskyrus statytojo (užsakovo) pareigą paskirti vieną ar kelis saugos ir sveikatos koordinatorius, paties statomo statinio statybos techninę priežiūrą ir šio statinio projekto bei šio statinio ekspertizę. 9. Jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo. Kai statytojas (užsakovas) yra fizinis asmuo ir vykdo statybą ūkio būdu, jo, kaip statytojo (užsakovo), darbo jėga laikytina jo ir jo artimų asmenų, kurie suprantami taip, kaip apibrėžiami Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme, darbo jėga. 91. Kai statyba vykdoma rangos būdu, statytojas (užsakovas) privalo paskirti vieną už visų statinių statybą atsakingą rangovą, kuris turi atitikti šiame įstatyme nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ir vykdyti šiame straipsnyje nustatytas rangovo pareigas. Jeigu statybos rangos sutartyje nenustatyta kitaip, rangovas (generalinis rangovas) savo prievolėms įvykdyti turi teisę pasitekti kitus rangovus (subrangovus). 10. Rangovas turi ir kitų teisių bei pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. 11. Už šiame straipsnyje nurodytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą rangovas atsako šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymas 42 straipsnis (statute)
42 straipsnis. Draudimo objektas ir draudimo sutartys 1. Statinio projektuotojo, statinio projekto (jo dalies) ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio…
42 straipsnis. Draudimo objektas ir draudimo sutartys 1. Statinio projektuotojo, statinio projekto (jo dalies) ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinė atsakomybė, statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ir kultūros paveldo statinio tvarkomieji statybos darbai ir civilinė atsakomybė draudžiama privalomuoju draudimu, neatsižvelgiant į statinio projektavimo ir statybos finansavimo šaltinius, statinio nuosavybės formą bei statinio projektuotojo, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo, statybos rangovo ir statytojo (užsakovo) juridinį statusą. 2. Draudžiant statinio projektuotojo, statinio projekto (jo dalies) ekspertizės rangovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinę atsakomybę, draudimo objektas yra statinio projektuotojo, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą statytojui (užsakovui) ir tretiesiems asmenims. Statinio projektuotojo, statinio projekto (jo dalies) ekspertizės rangovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimas apima ir jų subrangovų civilinę atsakomybę. 3. Draudžiant statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomuosius statybos darbus ir civilinę atsakomybę, draudimo objektas yra rangovo arba statytojo (užsakovo), kai statyba vykdoma ūkio būdu, vykdomi statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomieji statybos darbai, jiems atlikti į draudimo objekto vietą pristatyti statybos produktai, taip pat rangovo civilinė atsakomybė už padarytą žalą tretiesiems asmenims ir statytojo (užsakovo) turtui, kuris nelaikomas statybos darbų rezultatu. Vykdant statinio statybą pagal pasirašytas rangos sutartis, šis draudimas apima taip pat rangovo pasirinktų subrangovų vykdomus darbus ir jų civilinę atsakomybę. 4. Tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) nesudaro su statinio projektuotoju statinio projektavimo sutarties visam statinio projektui parengti, bet sudaro sutartis su skirtingais statinio projektuotojais statinio projekto atskiroms dalims parengti, kiekvieno statinio projektuotojo civilinė atsakomybė draudžiama atskirai. 5. Tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) nesudaro su statinio projekto (jo dalies) ekspertizės rangovu paslaugų teikimo sutarties visai statinio projektuotojo parengto statinio projekto ekspertizei atlikti, bet sudaro paslaugų teikimo sutartis su skirtingais statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovais statinio projektuotojo parengto statinio projekto atskirų dalių ekspertizei atlikti, kiekvieno statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo civilinė atsakomybė draudžiama atskirai. 6. Tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) nesudaro su statinio statybos techniniu prižiūrėtoju sutarties viso statinio statybos techninei priežiūrai vykdyti, bet sudaro sutartis su skirtingais statinio statybos techniniais prižiūrėtojais atskirų statybos darbų ar statinio dalių statybos techninei priežiūrai vykdyti, kiekvieno statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinė atsakomybė draudžiama atskirai. 7. Tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) sudaro su rangovu rangos sutartį visiems statinio statybos darbams vykdyti, statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaro rangovas. 8. Tuo atveju, kai statytojas (užsakovas) statinio statybą vykdo ūkio arba mišriu būdu arba nesudaro su rangovu rangos sutarties visiems statinio statybos darbams vykdyti, bet sudaro sutartis su skirtingais rangovais atskiriems statybos darbams vykdyti, statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaro statytojas (užsakovas). 9. Draudimo sutarties šalys yra draudėjas (statinio projektuotojas, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovas, statinio statybos techninis prižiūrėtojas (statinio statybos techninės priežiūros rangovas), rangovas ar statytojas (užsakovas) ir draudikas (draudimo įmonė, turinti teisę Lietuvos Respublikoje vykdyti statinio projektuotojo, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės ar statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą). 10. Projektuojant, statant, rekonstruojant ir kapitališkai remontuojant nesudėtinguosius statinius, atliekant nesudėtingojo statinio projekto (jo dalies) ekspertizę, taip pat atliekant visų statinių paprastąjį remontą, išskyrus atvejus, kai paprastojo remonto darbais statiniai atnaujinami (modernizuojami), draustis privalomuoju statybos darbų ir civilinės atsakomybės draudimu nebūtina. Taip pat nebūtina draustis statybos darbų draudimu griaunant statinius, tačiau privalu drausti civilinę atsakomybę, atliekant visų statinių (išskyrus nesudėtinguosius) griovimo darbus. 11. Draudimo galiojimo terminai nustatomi draudimo veiklos priežiūros institucijos tvirtinamose statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse ir statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse. 12. Statinio projektuotojo, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės ir statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys sudaromos pagal statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles ir statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. 13. Jeigu draudimo sutartis buvo nutraukta ar pasibaigė anksčiau, negu nurodyta draudimo liudijime (polise), draudėjas per 10 darbo dienų privalo sudaryti naują draudimo sutartį. Veiklos vykdymas be draudimo sutarties laikomas veiklos vykdymu neturint teisės verstis šia veikla. 14. Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, statinio projekto (dalies) ekspertizės rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, statinio statybos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir statinio statybos, rekonstravimo, remonto, atnaujinimo (modernizavimo), griovimo ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų ir civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokų dydžiai nustatomi draudimo sutartyse pagal atitinkamose draudimo taisyklėse nustatytą draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarką.
Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1)…
18 straipsnis. Teisė būti rangovu. Rangovo pareigos ir teisės 1. Būti rangovu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: 1) Lietuvos Respublikoje įsteigtas ar užsienio valstybės juridinis asmuo, kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys teisę užsiimti šia veikla; 2) Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti atitinkama veikla; 3) statybos inžinierius. 2. Būti ypatingųjų statinių statybos rangovu turi teisę šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti atestuoti juridiniai asmenys ir kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti Europos Sąjungos valstybės narės, Šveicarijos Konfederacijos arba valstybės, pasirašiusios Europos ekonominės erdvės sutartį, juridiniai asmenys ar kitos užsienio organizacijos, juridinio asmens ar kitos užsienio organizacijos padaliniai turi teisę būti ypatingųjų statinių statybos rangovais, pripažinus jų kilmės valstybėje turimą teisę užsiimti analogiškų statinių statybos veikla. Šis reikalavimas netaikomas ypatingųjų statinių paprastojo remonto atveju. 3. Ypatingojo statinio statybos rangovas turi atitikti šiuos kvalifikacinius reikalavimus: 1) neturi būti pradėtas bankroto procesas (šią informaciją patikrina valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras), kreiptasi į teismą dėl kvalifikacijos atestato galiojimo sustabdymo, galiojimo panaikinimo ar kitokio apribojimo; 2) darbams turi vadovauti aplinkos ministro nustatyta tvarka atestuoti statybos techninės veiklos pagrindinių sričių vadovai, dirbantys pagal darbo sutartį ypatingojo statinio statybos vadovas ir (ar) ypatingojo statinio specialiųjų statybos darbų vadovai pagrindiniams specialiesiems statybos darbams; 3) privalo turėti vykdomo darbo srities darbuotojų; 4) turi būti įdiegęs kokybės vadybos sistemą; 5) privalo turėti nustatyta tvarka patvirtintas ir galiojančias įmonės statybos taisykles vykdomiems darbams atlikti; 6) rangovas, siekiantis turėti teisę atlikti visus bendruosius statybos darbus, privalo turėti ne mažesnę kaip 2 metų veiklos patirtį statybos srityje, kiti rangovai – ne mažesnę kaip vienų metų veiklos patirtį statybos srityje. Rangovas atitinka veiklos patirties statybos srityje reikalavimą, jeigu jam po reorganizavimo perėjo rangovo, kuris iki reorganizavimo atitiko šį reikalavimą, teisės ir pareigos. 4. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems juridiniams asmenims, kitoms užsienio organizacijoms ir jų padaliniams taikomą kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras. 5. Branduolinės energetikos objekto statinių statybos rangovams taikomus kvalifikacinius reikalavimus, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų išdavimo, keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos atestatų ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo dokumentų galiojimo panaikinimo tvarką, suderinusi su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija, nustato Vyriausybės įgaliota institucija, laikydamasi šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka Vyriausybės įgaliota institucija. 6. Ypatingųjų ar neypatingųjų statinių, esančių kultūros paveldo objekto teritorijoje, jo apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, statybos rangovų kvalifikacijos atestatų išdavimo ir kilmės valstybėje turimos teisės pripažinimo tvarką, išduoto kvalifikacijos atestato ir teisės pripažinimo dokumento keitimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo tvarką, suderinęs su kultūros ministru, nustato aplinkos ministras, laikydamasis šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atestavimą ir teisės pripažinimą atlieka valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras. 7. Rangovas privalo: 1) Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą; 2) pradėti statinio statybos darbus tik po to, kai statytojas (užsakovas) pateikė statybą leidžiantį dokumentą bei statinio projektą ir pagal aktą perdavė statybvietę (o rangovas ją priėmė); 3) vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, statybos taisykles (statybos taisyklės pateikiamos statytojui (užsakovui) prieš pradedant statybos darbus), taip pat aplinkos ministro nustatytais atvejais pagal rangovo parengtą statybos darbų technologijos projektą (jeigu randama statinio projekto ar statybos darbų technologijos projekto ir statybos taisyklių neatitikimų ar prieštaravimų, turi būti vadovaujamasi statinio projektu ar statybos darbų technologijos projektu), vadovautis teisės aktais, vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos privalomuosius nurodymus, statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijų nustatytus reikalavimus, statinio projekto vykdymo priežiūros vadovų (šios priežiūros dalių vadovų) ir statinio statybos techninės (bendrosios ir specialiosios) priežiūros vadovų nurodymus; 4) aplinkos ministro nustatytais atvejais ir tvarka įrengti prie statybos sklypo (statybvietės) stendą su informacija apie statomą statinį; 5) užtikrinti saugų darbą, gaisrinę saugą ir aplinkos apsaugą bei tinkamas darbo higienos sąlygas statybvietėje ir statomame statinyje, taip pat gretimos aplinkos bei gamtos ir nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, greta statybvietės gyvenančių, dirbančių, poilsiaujančių ir judančių žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus, be to, nepažeisti trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygų, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje; 6) įforminti normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytus statinio statybos dokumentus ir perduoti juos statytojui (užsakovui) (jeigu šiuos dokumentus rangovas praranda, jis turi savo lėšomis juos atkurti); atlikti konstrukcijų tyrimus ir atidengti paslėptas konstrukcijas ir paslėptus darbus; 7) leisti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnams bei statytojo (užsakovo) ir statinio projektuotojo įgaliotiems asmenims, kai tai susiję su jų pareigų vykdymu, netrukdomiems patekti į statybvietes, statomus (rekonstruojamus, remontuojamus) ar griaunamus statinius (juose esančius butus) ir šių asmenų reikalavimu pateikti visus statybos dokumentus. 8. Rangovas turi teisę: 1) konkurso tvarka arba savo nuožiūra pasirinkti subrangovus, jeigu to nedraudžia statybos rangos sutartis; 2) gauti iš statytojo (užsakovo) šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą, statinio tyrimų dokumentus, statinio projektą, prisijungimo sąlygas, specialiuosius reikalavimus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų statybos produktų dokumentus, kuriuos rengia ir išduoda statybos produktų gamintojas pagal šių produktų teikimo Lietuvos Respublikos rinkai ar tiekimo jai reikalavimus nustatančius teisės aktus, statytojo (užsakovo) rangovui perduodamų įrenginių kokybę patvirtinančius dokumentus ir kitą informaciją, reikalingą rangos sutarties sąlygoms vykdyti; 3) atlikti kitų statybos dalyvių funkcijas, išskyrus paties statomo statinio statybos techninę priežiūrą ir šio statinio projekto bei šio statinio ekspertizę. 9. Jeigu statytojas (užsakovas) vykdo statybą ūkio būdu, jis turi šio įstatymo nustatytas statytojo (užsakovo) ir rangovo pareigas, išskyrus pareigą paskirti (pasamdyti) statinio statybos vadovą, jeigu jis yra fizinis asmuo, kuris pagal šio įstatymo reikalavimus turi teisę vadovauti statybai. 10. Rangovas turi ir kitų teisių bei pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose. 11. Už šiame straipsnyje nurodytų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą rangovas atsako šio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka.
Analysis
For this arena, the critical threshold is not the commencement of works announced by the mayor or the contractor, but the point by which the contractual infrastructure chain was required to have been put in place.
If infrastructure development is necessary to serve the 1,000-seat stands and the traffic flow generated by almost 185 parking spaces, the agreement becomes a precondition for the lawfulness of the permit, not a subsequent administrative annex.

Core issue

The legal crux of the Aleksotas arena is not the sports facility itself, but whether municipal infrastructure development is necessary for its use. In that case, the project must first be assessed under Articles 1, 8 and 12 of the Law on Municipal Infrastructure Development, as well as Article 6 of the Law on Territorial Planning. The news fact is narrow: a 16,000 sq. m, 28-metre-high A++ class football and rugby arena project is being launched in Kaunas on the land plot at Europos pr. 105A. Under Article 8(3) of the Law on Municipal Infrastructure Development, an agreement is required where municipal infrastructure development is necessary for the use of a new building. Under Article 6(2) of the Law on Territorial Planning, municipal- and local-level territorial planning documents are organised by the director of the municipal administration.

Legal assessment

The arena is not merely a closed construction-contract object, because its operation will require solutions for access, parking, water supply, wastewater and potential communications infrastructure. If those solutions constitute municipal infrastructure development, Article 8(1) of the Law on Municipal Infrastructure Development requires the agreement to be concluded before the construction permit is issued.

  • Under Article 8(1) of the Law on Municipal Infrastructure Development, the parties to the agreement are: the infrastructure development organiser, the initiator, the infrastructure manager and, where necessary, managers of electronic communications infrastructure.
  • If a construction authorising document is mandatory, the agreement is concluded before it is issued.
  • If no permit is required but notification of the commencement of construction must be given, the agreement is concluded before the notification date.
  • If neither a permit nor notification is required, the agreement is concluded before construction works commence.

For this arena, the critical threshold is not the commencement of works announced by the mayor or the contractor, but the point by which the contractual infrastructure chain was required to have been put in place. If infrastructure development is necessary to serve the 1,000-seat stands and the traffic flow generated by almost 185 parking spaces, the agreement becomes a precondition for the lawfulness of the permit, not a subsequent administrative annex.

IssueApplicable rule
Construction permit requiredAgreement before issuance of the permit under Article 8(1)(1) of the LMID
No permit required, but notification requiredAgreement before notification under Article 8(1)(2) of the LMID
Neither permit nor notification requiredAgreement before commencement of works under Article 8(1)(3) of the LMID
Programme administrationUp to 5% of funds under Article 12(5) of the LMID

Under Article 12(1)-(4) of the Law on Municipal Infrastructure Development, infrastructure development is financed through a support programme, the funds of which are allocated to priority and non-priority infrastructure. Those funds are accumulated in separate municipal budget accounts, so the infrastructure surrounding the arena cannot be managed as an undefined project add-on. Up to 5 per cent of the funds for priority and non-priority infrastructure development may be allocated for programme administration under Article 12(5).

Water supply, wastewater and surface wastewater infrastructure must be assessed separately under Article 16(1) of the Law on Drinking Water Supply and Wastewater Management. That provision requires compliance with that law, the Law on Municipal Infrastructure Development, the Law on Construction, the Law on Territorial Planning and the development plan approved by the municipality. If the developer of such facilities is not the public supplier or a municipal institution, Article 16(2) requires a trilateral or multilateral municipal infrastructure development agreement.

On the basis of the sources provided, the role of the contractor, Infes, should be assessed through the construction contract, not through planning competence. Under paragraph 9 of the Basic Provisions on Construction Financing and Crediting, where contractual obligations are not fulfilled, the sanctions provided for in the contracts apply to investors and contractors. Under paragraph 4 of the Temporary Procedure for Financing the Construction of Non-Production and Engineering Infrastructure Facilities, the contract price is determined by tender or negotiation, and where prices change for objective reasons, it is adjusted in accordance with the construction contract.

Consequences

First scenario: the municipal infrastructure development agreement has already been concluded, so the contractor may move from demolition and preparatory works to the technical work design and site setup. Second scenario: if the infrastructure agreement has not yet been concluded, the timing of its conclusion becomes a procedural limitation before the permit, notification or actual commencement of works.

  • For the municipality, it is practically important to clearly separate the arena construction contract from the financing of external infrastructure.
  • For the contractor, the key point is to define in the contract the scope of works, price, payments and sanctions.
  • For infrastructure managers, participation in the agreement is important if their networks are necessary for the operation of the arena.
  • For residents and users, the relevant solutions are those determining access, parking, wastewater and the functioning of the area after opening.

If the project is subject to the territorial planning initiation regime, the implementation agreement must, under paragraph 16.2.6 of the Description, specify who organises design, contracting, payments and completion of construction. Under paragraph 16.2.7 of the Description, municipal infrastructure development must be described in the implementation agreement, stating that it is carried out in accordance with the Law on Municipal Infrastructure Development. Procedurally, the next expected stage is the construction authorising document, notification of commencement of construction, or commencement of construction works, before which the required infrastructure development agreement must be concluded under Article 8(1) of the LMID.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — lsveikata.lt
Šalčininkai Hospital Is Building a New Image: Choosing Quality Over Size 🔗
Greta Vanagienė, 2026-07-30. Over the past three years, Šalčininkai Hospital director Valentina Vaitkienė has fundamentally changed perceptions of the district’s medical institution by combining local community needs, rational service…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos ir santrumpos 1. Sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga): 1) įstaiga ar įmonė, šio ir kitų įstatymų bei…
2 straipsnis. Įstatyme vartojamos pagrindinės sąvokos ir santrumpos 1. Sveikatos priežiūros įstaiga (toliau – įstaiga): 1) įstaiga ar įmonė, šio ir kitų įstatymų bei teisės aktų nustatyta tvarka turinti teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir patarnavimus (toliau – paslaugos); 2) įstaigos ar įmonės, kuri verčiasi kita (ne sveikatos priežiūros) veikla, filialas ar padalinys, turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 2. LNSS – Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema, reglamentuota Sveikatos sistemos įstatymo. 3. LNSS veiklos užsakovai – valstybės valdymo ir savivaldos vykdomosios institucijos, taip pat Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos. 4. Uždaroji įstaiga – įstaiga, kurios paslaugos prieinamos tik šio įstatymo nustatytoms gyventojų grupėms. 5. Sveikatos priežiūros paslaugos (toliau – paslaugos) – įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. Paslaugų užsakovais gali būti Sveikatos sistemos įstatyme nustatyti LNSS veiklos užsakovai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. 6. Licencijavimas – nustatymas, kad įstaigos veikla atitinka teisės aktų reikalavimus, įstaigos teisės teikti paslaugas pripažinimas ir licencijos išdavimas. 7. Valstybinis medicininis auditas – oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. 8. Pacientas – asmuo, kuris naudojasi įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas, ar ligonis. 9. Nemokamos paslaugos – paslaugos, apmokamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų ar privalomojo sveikatos draudimo fondo, ar valstybinio ir savivaldybių sveikatos fondų lėšų. Šias paslaugas įstaigoms užsako ir už jas apmoka LNSS veiklos užsakovai. 10. Akreditavimas – įstaigos savanoriškai inicijuotas įvertinimas, ar ji atitinka nustatytus sveikatos priežiūros teikiamų paslaugų kokybės standartus, ir akreditavimo pažymėjimo išdavimas. II skyrius Įstaigų rūšys, jų LICENCIJAVIMO, akreditavimo, registravimo ir veiklos valstybinio reguliavimo pagrindai
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas nustato sveikatos priežiūros įstaigų klasifikaciją, jų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, veiklos, jos valstybinio reguliavimo pagrindus, kontrolės priemones, valdymo ir finansavimo ypatumus, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų nomenklatūrą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus.
Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimų bei paslaugų poreikio nustatymas 1. LNSS įstaigų minimalius išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų…
LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimų bei paslaugų poreikio nustatymas 1. LNSS įstaigų minimalius išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį nustato Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Valstybine ligonių kasa. 2. LNSS įstaigų steigėjai ir įstaigos privalo užtikrinti, kad būtų įgyvendinti minimalūs LNSS įstaigų išdėstymo ir jų struktūros reikalavimai. 12 straipsnis. Investicijos sveikatos priežiūrai 1. Investicijomis sveikatos priežiūrai laikoma lėšų naudojimas paslaugų asortimentui plėsti, naujoms sveikatos priežiūros technologijoms įgyvendinti, sveikatos priežiūros prieinamumui ir kokybei (tinkamumui) gerinti. 2. Investicijų sveikatos priežiūrai ekonominio skatinimo tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. 13 straipsnis. Paslaugų kainų valstybinis reguliavimas 1. LNSS įstaigų teikiamų paslaugų kainas nustato Sveikatos apsaugos ministerija. 2. LNSS nepriklausančių įstaigų teikiamų paslaugų kainas nustato jų valdymo organai ar savininkai šių įstaigų įstatuose nustatyta tvarka. 14 straipsnis. LNSS asmens sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų privatizavimas LNSS asmens sveikatos priežiūros viešosios įstaigos ar jų savarankiški funkciniai padaliniai gali būti privatizuojami įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, jei: 1) atsisakoma jiems išduoti licenciją; 2) jiems išduota licencija panaikinama; 3) yra Valstybinės medicininio audito inspekcijos išvada dėl tolesnio įstaigos veiklos netikslingumo; 4) yra kiti įstatymų numatyti atvejai. 15 straipsnis. LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių, filialų vadovų ir sveikatos priežiūros specialistų priėmimo į darbą tvarka 1. Valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai į darbą priimami viešo konkurso būdu penkeriems metams. Viešą konkursą organizuoja ir jo nuostatus tvirtina atitinkamos įstaigos steigėjas, suderinęs konkurso sąlygose nurodytus kvalifikacinius reikalavimus su Sveikatos apsaugos ministerija. 2.
Analysis
The Šalčininkai Hospital case is not a matter of the institution’s freedom to “choose less,” because every discontinued or restored block of services must pass through the filters of licensing, commissioning, and the municipal network.
For the hospital, this matters because of the risk that expanding services without a licensing basis may become not a financing opportunity, but a supervision problem.

Core issue

A district hospital’s “quality instead of size” direction legally means not a marketing choice, but the alignment of licensed activities, municipal network organization, and the limits of commissioning services within the Lithuanian National Health System. Šalčininkai Hospital may narrow or expand its service profile only to the extent compatible with Articles 5 and 39 of the Law on Health Care Institutions and the procedure for organizing health centre services. The news fact is that the hospital has discontinued part of its inpatient services, restored the operation of admissions and emergency care, is strengthening diagnostics, and is planning services according to local need. The precise legal question is who has the competence to decide which services a district hospital actually provides, and what limits apply to such restructuring. That question is determined under Article 1 of the Law on Health Care Institutions, which regulates the classification, management, financing, supervision of institutions, and patient relations. Under Article 2(1) of the Law on Health Care Institutions, a hospital is an institution only where it has the right, in accordance with the procedure established by law, to provide health care services. Under Article 2(6), services are the result of activities based on an agreement between the institution and the purchasers of services, and those purchasers may include state and municipal institutions and health insurance funds.

Legal assessment

The restructuring of Šalčininkai Hospital should first be assessed through the lens of licensing and municipal network organization, rather than through an abstract status as a “small hospital.” Under Article 5(1) of the Law on Health Care Institutions, health care services may be provided only after obtaining a licence and registering the institution in the State Register of Health Care Institutions. Under Article 5(2), licences are issued, suspended, renewed, and revoked by the State Health Care Accreditation Agency under the Ministry of Health.

Hospital’s rights:

  • to provide only those health care services covered by its licence;
  • to organize its service profile according to actual need and available resources;
  • to seek financing through purchasers of services, including the National Health Insurance Fund and territorial health insurance funds.

Hospital’s duties:

  • to comply with the conditions applicable to licensed activities;
  • to ensure the accessibility and quality of services;
  • to have a structure, staff, and processes compliant with statutory requirements.

The Šalčininkai Hospital case is not a matter of the institution’s freedom to “choose less,” because every discontinued or restored block of services must pass through the filters of licensing, commissioning, and the municipal network. Under Article 39(1)(10) of the Law on Health Care Institutions, municipal hospitals of cities or districts belong to the nomenclature of municipal personal health care public institutions within the Lithuanian National Health System, provided they are included in the list approved by the Ministry of Health. Under Article 39(3), such nomenclature institutions within a municipal territory are organized and managed by the municipal executive authority in accordance with minimum requirements for distribution and structure, and with the need for services.

IssueApplicable rulePractical significance
Right to provide servicesArticle 5(1)-(3) of the Law on Health Care Institutionsa licence and prescribed documents are required
Network organizationArticle 39(1)(10), Article 39(3)determined according to the needs of the municipal territory
Health centre modelPoints 7-8 of the Descriptiona reasoned and substantiated decision of the municipal council is required
Commissioning of servicesArticle 2(6)services are linked to an agreement with purchasers

The Description of the procedure for organizing health centre services further specifies the municipality’s role. Under Point 7 of the Description of the procedure for organizing the provision of health care services assigned to a health centre, the decision on organizing such services is adopted by municipal councils by a reasoned and substantiated decision. Under Point 8 of the Description, where services are organized by way of structural cooperation, they are provided within a single legal entity that complies with the nomenclature requirements of Article 39 of the Law on Health Care Institutions. The practice discussed in Point 3.5.1 of Bulletin No. 47 of the Supreme Administrative Court of Lithuania on administrative law practice concerning the establishment of health centres means that the municipality itself decides on the establishment of a health centre or the form of its operation. That practice also states that mandatory establishment of health centres is not prescribed, and that restructuring is linked to accessibility, reachability, and network optimization. For the present situation, this means that Šalčininkai Hospital’s direction may be lawful if it is based on service need, licences, and municipal decisions.

Consequences

In practical terms, the hospital management’s strategy will have value only where administrative decisions correspond to the licensed content of services. If the hospital restores emergency care, laboratory, day hospital, or observation services, each of those elements must fall within the licensing conditions under Article 5 of the Law on Health Care Institutions. If services are changed in the context of the health centre model, the procedural axis will be a reasoned and substantiated decision of the municipal council under Point 7 of the Description.

Realistic scenarios:

  • the hospital retains the role of a district municipal hospital and strengthens licensed basic services;
  • the municipality opts to organize health centre services either structurally or through cooperation;
  • the Accreditation Agency assesses whether the institution’s activities comply with the licence conditions;
  • for financing purposes, health insurance funds assess only those services that are lawfully organized and commissioned.

For patients, this matters because of service accessibility: instead of duplicating the functions of capital-city centres, services closer to the individual are strengthened. For the municipality, this matters because of the limits of competence, since network organization is not merely a managerial decision of the hospital director. For the hospital, this matters because of the risk that expanding services without a licensing basis may become not a financing opportunity, but a supervision problem. Procedurally, the next step is to await specific municipal council decisions on the organization of health centre services and actions by the Accreditation Agency if the scope of licensed services is to be changed.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was developed as part of a reform initiated by the Ministry of Health, with some amendments prompted by recommendations of the National Audit Office. The aim was to make more effective use of the potential of state and municipal healthcare institutions, to regulate their governance more clearly, to strengthen regional service planning, and to create the conditions for optimising the institutional network. The main arguments concerned flawed contracting practices with the health insurance funds, the merely formal role of supervisory boards, and the unclear model for joint participation by the state and municipalities in institutions; no clear inconsistencies are apparent in the excerpts provided.

📄 Original — Teismai.lt
2026.07.31 :: The Supreme Administrative Court of Lithuania overturned the ruling approving the settlement agreement between UAB Tete-a-tete Casino and the Gaming Control Authority 🔗
On July 31, 2026, the Supreme Administrative Court of Lithuania overturned the ruling that had approved the settlement agreement between UAB Tete-a-tete Casino and the Gaming Control Authority. The right to end a case through a settlement…
Fact-check:
🟡 IncompleteAdministracinių bylų teisenos įstatymas leidžia ginčo šalims bylą baigti taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje.
🟡 IncompleteTeismas gali patvirtinti taikos sutartį tik jei ji neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, viešajam interesui ir nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių.
⚪ UnverifiedKai administracinėje byloje dalyvauja trečiasis suinteresuotas asmuo, teismas privalo aktyviai išsiaiškinti, ar taikos sutartis nepažeidžia šio asmens teisių ar teisėtų interesų.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymas 17 straipsnis (statute)
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar)…
Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma. 18 straipsnis. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigos fiksavimas 1. Administracinių ginčų komisijos posėdžio eigai fiksuoti daromas garso įrašas arba rašomas posėdžio protokolas. Sprendimą dėl posėdžių eigos fiksavimo būdo priima administracinių ginčų komisija.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių…
17 straipsnis. Taikos sutarties sudarymas 1. Ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. 2. Administracinių ginčų komisija posėdžio metu pasiūlo ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. 3. Ginčo šalys gali sudaryti taikos sutartį ir ją pateikti administracinių ginčų komisijai iki jos posėdžio ar posėdžio metu, taip pat po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą) administracinių ginčų komisijoje, priėmimo, bet nepasibaigus šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytam sprendimo apskundimo terminui. 4. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir (ar) teisėtų interesų. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). 5. Jeigu taikos sutartis atitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, administracinių ginčų komisija sprendimu taikos sutartį patvirtina ir bylą nutraukia. Šiame sprendime turi būti nurodytos tvirtinamos taikos sutarties sąlygos. Prieš tvirtindama taikos sutartį, administracinių ginčų komisija išaiškina ginčo šalims šių procesinių veiksmų pasekmes. Taikos sutartis pridedama prie bylos. Jeigu taikos sutartis neatitinka šio straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, administracinių ginčų komisija taikos sutarties netvirtina ir ginčą išsprendžia iš esmės. 6. Neteisminės mediacijos metu ginčo šalims pasiekus taikų susitarimą ir sudarius taikos sutartį, šią sutartį šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka tvirtina administracinių ginčų komisija. TAR pastaba. 17straipsnio 6 dalis įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. 7. Jeigu ginčo šalys taikos sutartį sudaro ir pateikia ją administracinių ginčų komisijai po sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą (prašymą), priėmimo, administracinių ginčų komisija, patvirtinusi taikos sutartį, nauju sprendimu panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyto termino eiga sustabdoma.
Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencija 1. Lietuvos administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus)…
5 straipsnis. Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencija 1. Lietuvos administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Lietuvos administracinių ginčų komisija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jos veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. 2. Lietuvos administracinių ginčų komisijos teritoriniai padaliniai nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų, esančių jų veiklos teritorijoje, priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. 3. Lietuvos administracinių ginčų komisija ir jos teritoriniai padaliniai nesprendžia: 1) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnyje, 20 straipsnio 2, 3, 4 dalyse ir 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų administracinių ginčų (bylų); 2) administracinių ginčų (toliau – ginčai), kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarką. 4. Lietuvos administracinių ginčų komisijos ar jos teritorinio padalinio narys, nepažeisdamas šiame ir kituose įstatymuose nustatytų reikalavimų, turi įgaliojimus nagrinėti visas bylas, priskirtas Lietuvos administracinių ginčų komisijos ir jos teritorinių padalinių kompetencijai. 5. Lietuvos administracinių ginčų komisija ir jos teritoriniai padaliniai, nagrinėdami skundus (prašymus), nei žalos, nei bylos šalių turėtų išlaidų atlyginimo klausimų nesprendžia.
Analysis

⚠ Correction. The news report’s statement that a case may be ended by settlement agreement at any stage is incomplete. Under Article 51 of the Law on Administrative Proceedings, that possibility depends on the nature of the dispute, and in certain cases, including cases concerning the legality of normative administrative acts, settlement agreements are not permitted. It is also imprecise to speak only of the protection of third parties’ rights. The wording of Article 52¹ separately protects their legitimate interests as well, meaning that the gambler’s procedural position could not be reduced to the question of whether he had a direct subjective right to the fine.

Annulment of the fine without examining his interests would turn the settlement agreement into a tool for neutralising not only the administrative sanction, but also the result of the investigation initiated on the basis of the complaint.
Where a EUR 15,000 fine arose from a specific gambler’s complaint, its annulment by settlement agreement without examining that gambler’s interests is not a settlement, but an unreviewed annulment of the result of the complaint.

Core issue

A settlement agreement in an administrative case is not a bilateral procedural transaction whose effect is to erase an institutional decision adopted on the basis of a third party’s complaint. Such an agreement must pass judicial scrutiny through the filter of third-party rights, not merely through the will of the applicant and the respondent. The news point is narrow: the Supreme Administrative Court of Lithuania set aside the ruling approving the settlement agreement between UAB “Tete-a-tete” kazino and the Gambling Supervision Service concerning a EUR 15,000 fine. The issue is assessed under Article 51(1), Article 46(1), Article 52¹(1) and (2), and Article 101(4) of the Law on Administrative Proceedings, as well as under the condition applicable to settlement agreements that they must not infringe the rights of third parties.

  • Article 17(4) of the Law on Administrative Disputes Commissions requires that a settlement agreement must not conflict with mandatory legal rules or the public interest, and must not infringe the rights of interested third parties.
  • Article 17(5) of the Law on Administrative Disputes Commissions sets out the consequence: a proper agreement is approved and the case is discontinued; an improper agreement is not approved.
  • Article 52¹(2) of the Law on Administrative Proceedings is linked in SAC practice with a ruling approving a settlement agreement and discontinuing the case.

Legal assessment

In this case, the interested third party was not an outside observer, because the Service’s order arose from his complaint as a gambler. Accordingly, the settlement agreement by which the Service agreed to annul its own order could affect his procedural and substantive interest in the outcome of the complaint. Annulment of the fine without examining his interests would turn the settlement agreement into a tool for neutralising not only the administrative sanction, but also the result of the investigation initiated on the basis of the complaint.

ElementRelevance to this case
FineEUR 15,000
SAC ruling17 June 2026
Contested actAnnulment of the Service’s order by settlement agreement
Procedural consequenceThe first-instance ruling was set aside and the issue remitted for fresh examination

Before approving the agreement, the court had specific duties:

  • to verify whether the agreement met the conditions of Article 17(4) of the Law on Administrative Disputes Commissions;
  • to assess whether its subject matter was of the same nature as the claims raised in the complaint;
  • to determine whether the agreement infringed the rights or legitimate interests of the interested third party;
  • where necessary, to obtain explanations from the interested third party and establish the facts by other procedural means.

SAC practice in case eA-734-146/2015 shows that a settlement agreement is approved only once the court is satisfied that it complies with mandatory legal rules, the public interest, and third-party rights. In case A-556-911-14, the SAC likewise approved the agreement only after finding that it did not infringe the rights or legitimate interests of interested third parties. These cases establish the rule applicable here: the formal signing of an agreement cannot replace the court’s duty independently to examine the position of the third party.

The sharp conclusion of the

Legal assessment

section is this: where a EUR 15,000 fine arose from a specific gambler’s complaint, its annulment by settlement agreement without examining that gambler’s interests is not a settlement, but an unreviewed annulment of the result of the complaint. The first-instance court failed to carry out precisely that review, and therefore its ruling could not be regarded as lawful and well-founded.

Consequences

In practical terms, the case returns not to a final assessment of whether the sanction was justified, but to an earlier procedural threshold: whether the settlement agreement can be approved at all. The Regional Administrative Court will have to determine the approval issue anew, applying the third-party rights assessment standard indicated by the SAC.

There are three possible scenarios:

  • the court approves the settlement agreement if it finds that the third party’s rights and legitimate interests are not infringed;
  • the court refuses to approve it if the agreement does not comply with the logic of Article 17(4) of the Law on Administrative Disputes Commissions;
  • the court obtains additional explanations, first and foremost from the interested third party, and only then decides whether to approve the agreement.

This is practically important for the gambler, because the result of an investigation initiated on the basis of his complaint cannot be annulled by an agreement that is procedurally invisible to him. It is also important for supervisory authorities, because their settlement agreements in administrative cases must withstand scrutiny not only from the standpoint of the public interest, but also from the standpoint of the interests of a specific third party. The next expected step in the first-instance court is a new ruling on approval of the settlement agreement, to be adopted after an assessment of the interested third party’s rights and legitimate interests.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Teisė.pro
LRT. Businesses and members of parliament: The Innovation Agency needs reform 🔗
Businesses and members of the Seimas say that a restructuring of the Innovation Agency is necessary.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos inovacijų skatinimo fondo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atsakingoji ministerija – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija. 2. Fondo investicijos – Fondo…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Atsakingoji ministerija – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija. 2. Fondo investicijos – Fondo lėšos, naudojamos fundamentinius mokslinius tyrimus ir (arba) taikomuosius mokslinius tyrimus, ir (arba) eksperimentinę plėtrą, ir (arba) inovacinę veiklą vykdantiems subjektams (toliau – subjektai) skatinti, taikant skatinamąsias finansines priemones bei dotacijas ir (ar) subsidijas, kurios prisideda prie skatinamųjų finansinių priemonių įgyvendinimo. 3. Fondo valdytojas – finansų įstaiga, kuriai Vyriausybė pavedė vykdyti nacionalinės plėtros įstaigos veiklą ir kuri valdo Fondą. 4. Grąžinamoji subsidija – įgyvendinant atsakingosios ministerijos tvirtinamas priemones subjektams teikiamo finansavimo forma, kai jų projektams įgyvendinti skiriamos finansavimo lėšos, kurias visas arba jų dalį projektų finansavimo sutartyse nustatytomis sąlygomis projektų vykdytojai privalo grąžinti. 5. Valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija – viešoji įstaiga Inovacijų agentūra. 6. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos nacionalinės plėtros įstaigos įstatyme, Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatyme ir Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatyme.
Lietuvos Respublikos inovacijų skatinimo fondo įstatymo Nr. XIII-3167 2 straipsnio pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija –…
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip: „5. Valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinanti institucija – viešoji įstaiga Inovacijų agentūra.“
Lietuvos Respublikos inovacijų skatinimo fondo įstatymo Nr. XIII-3167 2 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. kovo 31 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2022 m. kovo 31 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministras iki 2022 m. kovo 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
A reduction in posts is not, in itself, the abolition of functions; however, the abolition of functions cannot be concealed under documents on optimisation of posts.
The State may streamline its public institution, but it may not, as a result of restructuring, hollow out functions assigned by law.

Core issue

The legality of the restructuring of the Innovation Agency depends primarily not on political approval, but on the continuity of functions after the reduction of posts.

The State may streamline its public institution, but it may not, as a result of restructuring, hollow out functions assigned by law.

The news item states that in 2026 the number of posts is planned to be reduced from approximately 350 to 280 and the Agency’s functions reviewed.

  • The issue is to be assessed under Article 14 of the Law on Technology and Innovation of the Republic of Lithuania, as it entrusts the Innovation Agency with implementing the State’s technology and innovation policy.
  • Article 2(5) of the Law on the Innovation Promotion Fund of the Republic of Lithuania is also applicable, defining the Innovation Agency as an institution implementing the State’s technology and innovation policy.
  • Article 5 of the Law on Public Institutions of the Republic of Lithuania is relevant to the exercise of owner’s rights in respect of the Agency as a public institution.

Legal assessment

Under Article 14(1) of the Law on Technology and Innovation, the Agency is a public institution owned by the State.

Under Article 5(2) of the Law on Public Institutions, the State exercises the owner’s rights through a single state institution authorised by the Government.

Accordingly, the ministry’s expectations and the owner’s decisions are legally relevant, provided they do not alter the competence assigned by law.

MeasureFigure stated in the report
Current staffapproximately 350 posts
Planned staffapproximately 280 posts
Reductionapproximately 70 posts
Share affectedapproximately one fifth of employees

Following the restructuring, the Agency must continue to perform all visible functions under Article 14(2) of the Law on Technology and Innovation.

This includes implementing national science and technology programmes, competitive technology programmes, and programmes promoting innovation activity.

It must also administer measures for innovative public procurement and pre-commercial procurement, and provide methodological assistance to contracting authorities.

Under the same provision, the Agency provides funding to economic operators and implements measures for cooperation between science and business.

Under Article 8(2) of the Law on Small and Medium-Sized Business Development, it provides administrative services to small and medium-sized businesses.

A reduction in posts is not, in itself, the abolition of functions; however, the abolition of functions cannot be concealed under documents on optimisation of posts.

If consultations described as “low-value” fall within statutory information, advisory, or administrative-service functions, they cannot be discontinued by a simple managerial decision.

Such an adjustment would require an amendment to the statutory mandate or assurance that the function is performed by another lawful organisational method.

Article 2(1) and Article 2(5) of the Law on the Innovation Promotion Fund further link the Agency to the area of responsibility of the Ministry of the Economy and Innovation.

In the context of the Fund, the Agency is defined as a policy-implementing institution, and the responsible ministry is the Ministry of the Economy and Innovation.

This means that the founder’s efficiency objectives must be assessed together with the performance of functions relating to the Fund, innovation, and business support.

At the level of the institutional system, competence is not solely a matter for the Agency or the ministry.

Under Article 10(2)(5) of the Law on Technology and Innovation, the Council for Science, Technology and Innovation submits proposals to the Government on improving the efficiency and optimising the entities within the system.

Therefore, a broader review of the innovation system has a clear advisory channel to the Government, rather than being governed solely by internal administrative logic.

If the restructuring were to develop into a reorganisation of the public institution, Article 25 of the Law on Public Institutions would apply.

In that case, a description of the terms of reorganisation would have to be prepared, notice of it given in accordance with the procedure laid down in the Civil Code, and it submitted to the Register of Legal Entities.

The current report more strongly indicates a restructuring of the internal structure and posts, as it does not refer to merger or division.

Consequences

In practical terms, the first scenario is an internal restructuring in which posts are reduced but all services and programmes specified by law are maintained.

The second scenario is a redistribution of functions within the Agency, particularly in the areas of consultation, funding, and programme administration.

The third scenario would require legislation if the aim were to discontinue functions expressly set out in Article 14 of the Law on Technology and Innovation or Article 8 of the Law on Small and Medium-Sized Business Development.

This matters for businesses because the speed of funding, advisory, and administrative services will depend on whether the smaller structure retains its statutory capacity.

This matters for the ministry because the exercise of owner’s rights must be justified not only by savings, but also by the performance of statutory functions.

Procedurally, the next step is to await the 2026 restructuring documents: the owner’s expectations, decisions on the Agency’s structure, and, if there is a reorganisation, the description of terms referred to in Article 25 of the Law on Public Institutions.

📄 Original — 15min
After patient attacks nurse at Kaunas Clinics, ministry explains how psychiatric departments should operate 🔗
On July 18, an aggressive patient attacked a nurse at the Psychiatric Clinic of Kaunas Clinics, reportedly breaking the employee’s jaw. Police began clarifying the circumstances, raising questions about how to ensure staff safety at all…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių ribojimai 1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisė pasirinkti asmens sveikatos…
9 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių ribojimai 1. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisė pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, asmens sveikatos priežiūros specialistą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas arba jų atsisakyti gali būti ribojama, jeigu yra šiame straipsnyje, šio įstatymo 7 ar 12 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kai atliekama teismo psichiatrijos arba teismo psichologijos ekspertizė arba Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka. 2. Psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, hospitalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai negali pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigos, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų, jiems neleidžiama su savimi turėti daiktų, kuriais galima padaryti žalos kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, kuriuos naudojant galima daryti teisės pažeidimus, pakenkti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklei arba jo turtiniams ir kitiems teisėtiems interesams. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, hospitalizuotų psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, hospitalizuotų psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų paėmimo iš pacientų, jų saugojimo ir grąžinimo pacientams tvarka nustatoma psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių specialiosios psichiatrijos paslaugas, vidaus tvarkos taisyklėse. 3. Hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisės, nurodytos šio įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti ribojamos, jeigu kyla reali grėsmė, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisių ribojimai įrašomi į medicinos dokumentus, nurodant jų taikymo trukmę, kuri nustatoma atsižvelgiant į psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę. 4. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų judėjimo laisvė gali būti ribojama taikant fizinio suvaržymo priemones rankomis (žmogaus kūno jėga), specialiomis fizinio suvaržymo priemonėmis ar izoliuojant psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą atskiroje patalpoje, jeigu yra bent vienas iš šio straipsnio 5 dalyje nurodytų pagrindų ir kai pacientas yra hospitalizuotas arba jam teikiama būtinoji pagalba. Fizinio suvaržymo priemones skiria tik gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, išskyrus atvejus, kai fizinio suvaržymo priemones būtina taikyti nedelsiant – šiuo atveju sprendimą taikyti fizinio suvaržymo priemones tol, kol atvyks gydytojas psichiatras ar gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras arba kol psichikos ir elgesio sutrikimų turintis asmuo bus pristatytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, kad gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras įvertintų jo psichikos būklę, gali priimti psichikos sveikatos slaugytojas ar greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialistas. Fizinio suvaržymo priemonių taikymo metu turi būti periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos, vertinamas jų būtinumas ir jų taikymas nutraukiamas nustačius, kad nebėra jų taikymo pagrindų, nurodytų šio straipsnio 5 dalyje. Į psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų medicinos dokumentus įrašoma apie psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklę, iš kurios nuspręsta, kad yra šio straipsnio 5 dalyje nurodytas pagrindas taikyti fizinio suvaržymo priemones, taip pat taikomas fizinio suvaržymo priemones ir jų taikymo trukmę. Fizinio suvaržymo priemonės taikomos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. 5. Fizinio suvaržymo priemonės psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams gali būti taikomos, jeigu kitos priemonės neveiksmingos ar neprieinamos ir yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) siekiant apsaugoti nuo galimos žalos savo sveikatai ar gyvybei patį psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą; 2) siekiant apsaugoti asmens sveikatos priežiūros įstaigos personalą, kitus pacientus ir kitus asmenis nuo psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento galimos padaryti žalos jų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, taip pat nuo galimos padaryti žalos asmens sveikatos priežiūros įstaigos turtui. 6. Psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, padalinių, kuriuose teikiamos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos ūmių psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, patalpose, kuriose gali būti ir kitų pacientų, personalui, pacientams ir kitiems asmenims draudžiama naudotis įrenginiais, kurie turi vaizdo ir (ar) garso įrašymo funkciją, vaizdo ir (ar) garso įrašymo tikslais. Psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo sudaryti sąlygas pacientams pasinaudoti šiais įrenginiais asmeniniais tikslais patalpose, kuriose nėra kitų pacientų, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. 7. Vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas taikomas visose psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios specialiosios psichiatrijos paslaugas, patalpose (įskaitant priėmimo skyrių, bendrojo naudojimo patalpas ir intensyvaus stebėjimo palatas), išskyrus Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nurodytas patalpas, kuriose draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą, ir visoje teritorijoje. Hospitalizuojamas pacientas ir (arba) jo atstovas turi būti pasirašytinai supažindinami su tuo, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios specialiosios psichiatrijos paslaugas, patalpose ir teritorijoje yra vykdomas vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas. Visose patalpose, kuriose vyksta vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas, ir teritorijoje turi būti apie tai informuojantys užrašai. 8. Psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, nenurodytų šio straipsnio 7 dalyje, patalpose, kuriose teikiamos asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugos ūmių psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams (priėmimo ir diagnostikos, ūmių būklių gydymo ir panašiuose skyriuose), siekiant užtikrinti pacientų ir personalo saugumą, gali būti taikomas vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas. Hospitalizuojamas pacientas ir (ar) jo atstovas turi būti pasirašytinai supažindinami su tuo, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigos patalpose vykdomas vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas. Visose patalpose, kuriose vyksta vaizdo stebėjimas ir jo įrašymas, turi būti apie tai informuojantys užrašai. IV SKYRIUS PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMŲ TURINČIŲ PACIENTŲ HOSPITALIZAVIMO YPATUMAI
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1, 4, 14, 15, 16, 17, 19, 25, 28, 29, 47 straipsnių bei V skyriaus pakeitimo ir X skyriaus pripažin 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 4 dalį, 8 dalį (dėl savivaldybės psichikos sveikatos komisijos) pripažinti netekusia galios ir visą…
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Pakeisti 1 straipsnio 4 dalį, 8 dalį (dėl savivaldybės psichikos sveikatos komisijos) pripažinti netekusia galios ir visą straipsnį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Psichikos liga – gydytojo diagnozuotas, psichiatro patvirtintas susirgimas, pagal galiojančią ligų klasifikaciją priskiriamas psichikos ligoms. Psichikos liga negali būti diagnozuojama remiantis politiniais, religiniais, rasiniais motyvais. 2. Pacientas – psichikos ligonis ar kiekvienas kitas asmuo, kuris naudojasi psichikos sveikatos priežiūra. 3. Psichikos ligonis (ligonis) – asmuo, sergąs psichikos liga. 4. Paciento atstovas (atstovas) – atstovas pagal įstatymą, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.744 straipsniu, ar atstovas pagal pavedimą. Atstovą pagal pavedimą pasirenka pacientas. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimai turi būti įforminami Civilinio kodekso nustatyta tvarka. 5. Psichiatrijos įstaiga – sveikatos priežiūros įstaiga (valstybinė ar nevalstybinė), akredituota psichikos sveikatos priežiūrai. Jeigu vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą akredituota tik dalis medicinos pagalbos įstaigos (padalinys), tai ši sąvoka taikoma tik šiam padaliniui. Šiame įstatyme ši sąvoka taikoma ir psichoneurologijos pensionatams. 6. Medicinos etikos komisija – psichiatrijos įstaigoje sudaroma institucija medicinos etikos klausimams spręsti. 7. Psichikos sveikatos centras – savivaldybei priklausanti įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims. 8. Psichiatras – gydytojas, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turintis teisę praktikuoti psichiatrijoje. 9. Psichoterapeutas – asmuo, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turintis teisę praktikuoti psichoterapijoje. Jeigu psichoterapeutas teikia psichikos ligoniui psichiatrijos pagalbą, jam galioja šio įstatymo reikalavimai. 10. Psichologas – asmuo, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus turintis teisę teikti psichologijos pagalbą psichikos ligoniams. Jeigu psichologas teikia psichikos ligoniui psichologijos pagalbą, jam galioja šio įstatymo IV skyriaus reikalavimai. 11. Slaugos personalas – sveikatos pagalbos įstaigų darbuotojai, slaugantys psichikos ligonius. 12. Psichikos sveikatos priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus. Šios priežiūros tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti. 13. Hospitalizavimas – asmens paguldymas į psichiatrijos įstaigą. 14. Psichikos sveikata – natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.“
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės 1. Jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip, hospitalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų…
8 straipsnis. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisės 1. Jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip, hospitalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai, be kituose įstatymuose nustatytų teisių, turi teisę: 1) bendrauti su kitais asmenimis (tarp jų ir su kitais pacientais), naudotis interneto prieiga, telefonu ir kitomis ryšio priemonėmis; 2) susitikti su lankytojais, savo atstovu pagal įstatymą arba pagal pavedimą (toliau – atstovas) ir asmeniu, kuris teikia jam pagalbą pagal pagalbos priimti sprendimus sutartį (toliau – pagalbą priimant sprendimus teikiantis asmuo), be pašalinių asmenų; 3) siųsti ir gauti privačius ar viešus pareiškimus, skundus, prašymus, laiškus, kurie neturi būti kitų asmenų skaitomi ir cenzūruojami; 4) pirkti ir gauti reikalingiausius daiktus, kuriais jie naudosis hospitalizavimo metu; 5) skaityti, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį; 6) kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore; 7) užsiimti jų individualius poreikius atitinkančia veikla, kuri padėtų reabilituotis ir grįžti į visuomenę; 8) pabūti vieni; 9) atlikti religines apeigas. 2. Psichikos sveikatos priežiūros įstaiga hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento prašymu privalo padėti jam susisiekti su savo atstovu, artimaisiais ar pagalbą priimant sprendimus teikiančiu asmeniu. 3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų teisių įgyvendinimo tvarka nustatoma psichikos sveikatos priežiūros įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.
Analysis
An episode of violence in an I1 unit first tests not the ministry’s comment, but the institution’s actual around-the-clock security, nursing and crisis-management regime.
If the requirement was not met, the deficiency would not merely be an internal organisational error, but non-compliance with a mandatory standard for the provision of psychiatric inpatient services.

Core issue

The legal issue is not merely the presence of a security guard in the unit; it is whether the healthcare institution properly reconciled patient care, restrictions on rights, and staff safety. It is assessed under Articles 5, 9 and 37 of the Republic of Lithuania Law on Mental Health Care, Article 6.744 of the Civil Code, and paragraph 11 of the ministerial requirements concerning security in an I1 unit. The news fact is relevant here only insofar as the attack occurred in a psychiatric inpatient facility where a higher-intensity care regime may have applied. Under Article 5 of the Law on Mental Health Care, services are provided by psychiatrists, mental health nurses and other specialists; therefore, the safety issue is not separate from the organisation of treatment. Under Article 9 of the Law on Mental Health Care, a patient’s choices and possession of items may be restricted only under the specified conditions, particularly in special psychiatric services.

Legal assessment

In an I1 unit, the lawful safety standard is specific: paragraph 11 of the ministerial requirements provides for at least one auxiliary employee for security around the clock per I1 unit. If the unit’s premises are located at different operational addresses, such an employee must be ensured at each address around the clock.

RequirementApplicable number or term
Security of an I1 unitAt least 1 auxiliary employee around the clock
I1 premises at different addressesAt least 1 employee at each address around the clock
Review of involuntary hospitalisationAfter 6 months or earlier, with any extension not exceeding 6 months
  • The institution has a duty to have a trained or instructed auxiliary employee for security, because paragraph 11 of the ministerial requirements links this role to the management of aggressive and violent behaviour.
  • Under paragraph 10 of the ministerial requirements, the head of the healthcare institution determines the workloads of additional auxiliary staff, including security.
  • Under points 12.3.8-12.3.14 of MN 22:2020, a mental health nurse must identify threats, aggressive or potentially dangerous patients, and resolve conflict situations.

An episode of violence in an I1 unit first tests not the ministry’s comment, but the institution’s actual around-the-clock security, nursing and crisis-management regime. Even after an attack, the patient retains rights protected by law; however, Article 9 of the Law on Mental Health Care permits restrictions on choices and dangerous items in the prescribed circumstances. If the issue of involuntary treatment or hospitalisation arises, Article 37 of the Law on Mental Health Care assigns competence to the court on the basis of a submission by the administration of the psychiatric institution. The court must then specify the particular psychiatric institution, the duration of hospitalisation, and the conditions of healthcare. Issues of patient representation are resolved under Article 6.744 of the Civil Code where the patient is unable reasonably to assess his or her own interests. In such a case, the duties are performed by an authorised person, spouse, or another close relative specified in that article, in the established order of priority.

Consequences

The practical consequence for Kauno klinikos would be an obligation to substantiate whether paragraph 11 of the ministerial requirements was complied with in the relevant unit at the time of the incident. If the requirement was met, the analysis shifts to the sufficiency of nursing, observation and aggressive-behaviour management measures under points 12.3.8-12.3.14 of MN 22:2020. If the requirement was not met, the deficiency would not merely be an internal organisational error, but non-compliance with a mandatory standard for the provision of psychiatric inpatient services. The patient or the patient’s representative retains procedural means to challenge the healthcare conditions under Article 20 of the Law on Mental Health Care as provided. They may also submit the opinion of a psychiatrist of their choice and other documents under Article 21 of the Law on Mental Health Care. For the ministry, this situation is practically significant as a matter of supervision and methodological assistance, because the cited 2023 order provides for assessment and monitoring of service compliance with human-rights standards. On the basis of the sources provided, a law-enforcement route is possible only “where there are grounds”; therefore, this analysis does not extend it beyond the limit indicated in the ministry’s comment. Follow-up point: await the institution administration’s conclusion regarding around-the-clock security in the I1 unit and, if a submission is made concerning involuntary hospitalisation or treatment, the court decision, which should be reviewed after 6 months or earlier under Article 37 of the Law on Mental Health Care.

📄 Original — Verslo žinios
Spain criticizes some EU countries’ “selfish” response to migrant arrivals in Ceuta 🔗
Spain condemned the “selfish, divisive and unlawful” response of some EU countries to the arrival of around 60,000 migrants from Morocco into Ceuta.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 74 straipsnis (statute)
74 straipsnis. Sprendimo dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Europos Sąjungos valstybei narei priėmimas 1. Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už…
74 straipsnis. Sprendimo dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo Europos Sąjungos valstybei narei priėmimas 1. Gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą sprendimą vykdo vidaus reikalų ministro įgaliota institucija.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 641 straipsnis (statute)
641 straipsnis. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymas Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymo tikslais šiame skyriuje Europos Sąjungos valstybėmis narėmis laikomos…
641 straipsnis. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymas Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymo tikslais šiame skyriuje Europos Sąjungos valstybėmis narėmis laikomos valstybės, kurioms taikomas šis reglamentas. PIRMASIS SKIRSNIS PRAŠYMO SUTEIKTI PRIEGLOBSTĮ PATEIKIMAS
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 4 straipsnis#2 (statute)
4 straipsnis. Užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė 1. Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija…
4 straipsnis. Užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė 1. Užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. 2. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – Valstybės saugumo departamentas), o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. II SKYRIUS UŽSIENIEČIŲ ATVYKIMAS Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ
Analysis
The Ceuta crisis is not a legal switch allowing Spain to be switched off from Schengen; under the Lithuanian provisions cited, it primarily raises issues concerning the responsible state, return, and solidarity procedures.
The cited sources support mechanisms of control, return, and solidarity, but not the collective removal of another EU Member State from the Schengen regime by political statement.

Core issue

A mass arrival at a single point on the EU’s external border does not automatically transfer responsibility for examining asylum applications to other states. Under Lithuanian law, the decisive factor is not a political slogan of solidarity, but the determination of the responsible state under Article 72 of the Law on the Legal Status of Aliens and the transfer procedure under Articles 74–76. - News fact: Spain reports the arrival of approximately 60,000 migrants in Ceuta and criticises the reaction of other EU Member States. The issue would also be assessed under Article 1 of the Law on the State Border and Its Protection, as it governs the border regime, the operation of border crossing points, and the functions of the State Border Guard Service.

The annex to that law states that Regulation (EU) 2016/399, the Schengen Borders Code, is implemented; therefore, Lithuania’s border regime is linked to common EU border rules.

If an international treaty of Lithuania contained different provisions, Article 31 of the Law on the State Border and Its Protection would apply, giving priority to the international treaty.

Legal assessment

The cited provisions do not disclose any basis for “temporarily suspending” a state’s membership in the Schengen area solely by a political statement of another state.

Lithuanian regulation reflects a different logic: a person’s status is determined through an individual administrative procedure, not by collective political attribution.

The Ceuta crisis is not a legal switch allowing Spain to be switched off from Schengen; under the Lithuanian provisions cited, it primarily raises issues concerning the responsible state, return, and solidarity procedures. - Under Article 72(1) of the Law on the Legal Status of Aliens, the Migration Department decides within 48 hours of the lodging of an asylum application which state is responsible.

  • Under Article 72(2), Lithuania may, on humanitarian grounds, agree to examine an application if requested by an EU Member State and if the applicant so wishes.
  • Under Article 72(3), only after Lithuania’s responsibility has been established is the application examined on the merits.
  • Under Article 73(2), if another EU Member State is responsible, the application is not examined on the merits in Lithuania.
IssueApplicable provisionTime limit or action
Determination of the responsible stateArticle 72(1) of the Law on the Legal Status of Aliens48 hours from lodging the application
Transfer to the responsible EU Member StateArticle 74(1)Decision after that state’s consent
Travel documentArticle 75Laissez-passer for one journey
Free accommodation in the event of temporary protectionArticle 94(1)(2)No longer than 6 months

If the responsible state agrees to take charge of the person, Article 74(1) of the Law on the Legal Status of Aliens requires the Migration Department to adopt a transfer decision.

Under Article 74(2), that decision is enforced by an institution authorised by the Minister of the Interior.

Under Article 75, an asylum applicant being transferred is issued a travel document intended for one journey to the responsible EU Member State.

If Lithuania were responsible for examining the application, Article 76(1)–(2) would require an assessment of the criteria set out in Articles 86 or 87 and the circumstances referred to in Article 88.

Where necessary, under Article 76(3), the Migration Department may engage specialists or experts.

Under Article 141(1), the Migration Department and the State Border Guard Service have the right to obtain data free of charge from state and municipal institutions.

Under Article 141(2)(2), the Migration Department may request documents, explanations, and evidence, and summon persons for interview.

In the event of temporary protection, Article 94(1) grants persons the right to apply for asylum, receive information in a language they understand, and work or engage in self-employment.

The same provision provides for free accommodation in state or municipal institutions for no longer than 6 months from registration of the application for a residence permit.

Return policy, under paragraph 12.5.3.4 of the Migration Policy Guidelines, must be implemented with respect for fundamental human rights and by providing the opportunity to depart with dignity.

Under paragraph 63.2 of the Migration Policy Guidelines, the instrumentalisation of migration is regarded as a phenomenon posing a threat to national security; accordingly, the state may assess irregular migration through a security lens.

Consequences

In practice, this development is relevant for states considering not only a political response, but also the legality of administrative decisions.

The cited sources support mechanisms of control, return, and solidarity, but not the collective removal of another EU Member State from the Schengen regime by political statement. - If persons entered Lithuania and applied for asylum, the first document would be a decision of the Migration Department under Article 72(1) within 48 hours.

  • If another EU Member State were responsible, a transfer decision under Article 74 and a single-use travel document under Article 75 would be expected.
  • If Lithuania were responsible, the application would be examined on the merits under Article 76.
  • If temporary protection applied, the practical consequences would be the right to information, work, and up to 6 months of free accommodation under Article 94.

Procedurally, the next expected step would be a decision determining the responsible state within 48 hours of the lodging of a specific asylum application and, following the consent of another EU Member State, a transfer decision and laissez-passer.

📄 Original — kauno.diena.lt
Kaunas prosecutor Bagdonavičius to stand trial 🔗
As previously reported, the pre-trial investigation was launched after a victim reported a conflict that took place at J. Bagdonavičius’s home on June 27 of this year. The Prosecutor General’s Office also opened an internal inquiry into…
Fact-check:
✅ ConfirmedNežymus šeimos nario sveikatos sutrikdymas yra baudžiamas pagal Lietuvos teisę
✅ ConfirmedGrasinimas nužudyti yra baudžiamas pagal Lietuvos teisę
🟡 IncompleteProkuroras gali būti nedelsiant nušalintas nuo pareigų dėl šių nusikaltimų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 1, 2, 9, 16, 19, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 36, 37-5, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 52 s 23 straipsnis (statute)
23 straipsnis. 43 straipsnio pakeitimas Pakeisti 43 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų…
23 straipsnis. 43 straipsnio pakeitimas Pakeisti 43 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (šiuo atveju prokuroras nušalinamas likusiam tos dienos darbo laikui); 2) atsisako pasitikrinti sveikatą šiame Įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol pasitikrins sveikatą). 2. Prokuroras nuo pareigų gali būti nušalintas, kai yra pagrindas manyti, kad jis: 1) padarė veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol bus atliktas tarnybinis patikrinimas ir priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo); 2) padarė nusikalstamą veiką, ir generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą (šiuo atveju prokuroras nušalinamas iki galutinio sprendimo priėmimo baudžiamojoje byloje). 3. Prokuroras nuo pareigų nušalinamas generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) arba jo pavedimu teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu. 4. Iš prokuroro, nušalinto nuo pareigų, nedelsiant paimami tarnybinis ginklas, šaudmenys, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas ir procesiniai dokumentai. 5. Už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį prokurorui darbo užmokestis nemokamas. 6. Prokuroras, nuo pareigų nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus nušalinimą lėmusioms aplinkybėms, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų nuo grąžinimo į pareigas jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Delspinigiai nemokami, jeigu prokurorui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka.“
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas 43 straipsnis (statute)
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių…
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras nuo pareigų privalo būti nušalintas, kai: 1) tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (šiuo atveju prokuroras nušalinamas likusiam tos dienos darbo laikui); 2) atsisako pasitikrinti sveikatą šiame Įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol pasitikrins sveikatą). 2. Prokuroras nuo pareigų gali būti nušalintas, kai yra pagrindas manyti, kad jis: 1) padarė veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių (šiuo atveju prokuroras nušalinamas tol, kol bus atliktas tarnybinis patikrinimas ir priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo); 2) padarė nusikalstamą veiką, ir generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą (šiuo atveju prokuroras nušalinamas iki galutinio sprendimo priėmimo baudžiamojoje byloje). 3. Prokuroras nuo pareigų nušalinamas generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) arba jo pavedimu teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymu. 4. Iš prokuroro, nušalinto nuo pareigų, nedelsiant paimami tarnybinis ginklas, šaudmenys, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas ir procesiniai dokumentai. 5. Už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį prokurorui darbo užmokestis nemokamas. 6. Prokuroras, nuo pareigų nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus nušalinimą lėmusioms aplinkybėms, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų nuo grąžinimo į pareigas jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka. Delspinigiai nemokami, jeigu prokurorui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. aštuntasis skirsnis prokuroro Atleidimas iš tarnybos
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas 43 straipsnis (statute)
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras gali būti nušalintas nuo pareigų, jei tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo…
43 straipsnis. Prokurorų nušalinimo nuo pareigų tvarka 1. Prokuroras gali būti nušalintas nuo pareigų, jei tarnyboje yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų ar atsisako pasitikrinti sveikatą arba yra pagrindas manyti, kad jis padarė veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo ar nusikalstamos veikos požymių. 2. Prokurorą nuo pareigų nušalina generalinis prokuroras (jo pavaduotojas) arba jų pavedimu teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas) įsakymu ne ilgiau kaip iki 45 dienų, o kai yra pagrindas manyti, kad prokuroras padarė nusikalstamą veiką, ir generalinis prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą, – iki galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje. 3. Iš prokuroro, nušalinto nuo pareigų, nedelsiant paimami tarnybinis ginklas, šaudmenys, prokuroro pažymėjimas, prokuroro ženklas ir proceso dokumentai. 4. Prokuroro nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu darbo užmokestis jam nemokamas. 5. Kai nuo pareigų nušalintas prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, atleidimo diena laikoma paskutinė jo tarnybos iki nušalinimo nuo pareigų diena. 6. Nepagrįstai nušalintas nuo pareigų prokuroras grąžinamas į eitas pareigas, už nepagrįsto nušalinimo laiką sumokamas jo negautas darbo užmokestis ir tas laikas įskaitomas į tarnybos prokuroru stažą. aštuntasis skirsnis prokuroro Atleidimas iš tarnybos
Analysis

⚠ Correction. The proposition that a prosecutor may be immediately suspended for such offences is too broad. More precisely, under Article 43 of the Law on the Prosecutor’s Office, suspension on the basis of a criminal offence is possible where there are grounds to believe that the offence was committed and the Prosecutor General has initiated a pre-trial investigation. On the basis of the provisions cited, “immediately” is more clearly connected with the commencement of an official inspection under Article 41, rather than with automatic suspension in every case of an accusation.

Blows against a family member and a court case involving a serving prosecutor are not merely reputational background; under Article 40 of the Law on the Prosecutor’s Office, this may constitute an independent act degrading the name of prosecutor.
The cited provisions show that the principal distinction in legal classification depends on the severity of the consequences, not merely on the number of blows.

Core issue

This case is not merely a domestic violence proceeding: it tests whether a prosecutor’s private violent conduct can also give rise to official disciplinary liability.

The legal issue is twofold: whether the blows inflicted on his wife on 27 June 2026 fall within Article 140(2) or Article 138(2)(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, and whether that permits the application of Articles 40 and 43 of the Law on the Prosecutor’s Office of the Republic of Lithuania. The factual allegation is significant both because of the close family relationship and because of the accused’s office: the prosecutor is accused of having, while intoxicated, struck his wife at least five times and threatened to kill her.

Under Article 140(2) of the Criminal Code, liability is aggravated where physical pain or a minor injury is inflicted on a family member.

Under Article 138(2)(3) of the Criminal Code, the case could be assessed more severely if the injury were classified as moderate and inflicted on a family member.

Legal assessment

The cited provisions show that the principal distinction in legal classification depends on the severity of the consequences, not merely on the number of blows.

Paragraph 33 of the report approving the implementation in Lithuania of the United Nations Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women states that a minor health impairment is associated with impairment lasting no more than 10 days or a 5 percent loss of working capacity.

If the consequences remain at that level, the status of the victim as a family member brings the act within Article 140(2) of the Criminal Code, where the maximum penalty is imprisonment for up to two years.

If a prolonged illness or a minor loss of working capacity is established, the axis of application shifts to Article 138(2)(3) of the Criminal Code, which provides for imprisonment for up to five years.

ProvisionThreshold for applicationMaximum sanction
Article 140(2) of the Criminal Codephysical pain or minor injury to a family memberimprisonment for up to 2 years
Article 138(2)(3) of the Criminal Codemoderate injury to a family memberimprisonment for up to 5 years
Article 40(1) of the Law on the Prosecutor’s Officebreach of law, official misconduct, or conduct degrading the name of prosecutorwarning, reprimand, transfer to a lower position, or dismissal
  • The victim’s report corresponds to the basis for commencing proceedings specified in Article 140(4) of the Criminal Code, while signs of domestic violence independently permit an investigation to be opened.
  • The accused has the right to submit objects and documents under Article 98 of the Code of Criminal Procedure, and that right also belongs to the victim and defence counsel.
  • The participation of defence counsel under Article 51(1) of the Code of Criminal Procedure is mandatory only in specifically enumerated cases, but the court may deem it necessary under Article 51(2).
  • Failure to appear or to comply with lawful instructions may result in a fine of up to 30 MSLs under Article 163(1) of the Code of Criminal Procedure, and the time limit for appealing the ruling is 7 days under Article 163(4).

The prosecutor’s office constitutes a separate legal layer here, because the criminal case does not replace the procedure for official disciplinary liability.

Blows against a family member and a court case involving a serving prosecutor are not merely reputational background; under Article 40 of the Law on the Prosecutor’s Office, this may constitute an independent act degrading the name of prosecutor.

Article 43(2)(2) of the Law on the Prosecutor’s Office permits the suspension of a prosecutor where there are grounds to believe that he has committed a criminal offence and the Prosecutor General has opened a pre-trial investigation.

In such a case, the suspension may continue until the final decision in the criminal case, and under Article 43(5), no salary is paid for the period of suspension.

  • Under Article 43(3) of the Law on the Prosecutor’s Office, suspension is formalised by an order of the Prosecutor General or an authorised head of a prosecutor’s office.
  • Under Article 43(4), the suspended prosecutor’s service weapon, ammunition, identification card, badge, and procedural documents are taken from him immediately.
  • Under Article 41(1) of the Law on the Prosecutor’s Office, as cited in source [13], possible breaches by a prosecutor are examined by the Ethics Commission.
  • Under paragraph 39 of the Regulations on Conducting Official Inspections and Applying Disciplinary Liability to Prosecutors, a reasoned submission may concern the imposition of a sanction, a finding of a breach, an additional inspection, or termination of the procedure.

Consequences

The practical course of the matter will depend on two chains of decision-making: the criminal case before the court and the disciplinary assessment within the prosecutor’s office.

In the criminal case, the court will first assess the fact of the blows, the admission of guilt, the victim’s status, and the degree of health impairment.

In the disciplinary case, the decisive question will be not only conviction, but also whether the conduct discredits the authority of the prosecutor’s office under Article 40(2)(5) of the Law on the Prosecutor’s Office. There are three realistic scenarios.

  • If the consequences are classified as physical pain or minor impairment, the court will determine the case within the framework of Article 140(2) of the Criminal Code.
  • If moderate health impairment is established, the legal risk increases to the sanction under Article 138(2)(3) of the Criminal Code.
  • If the official inspection finds conduct degrading the name of prosecutor, the most severe sanction under Article 40(1)(4) of the Law on the Prosecutor’s Office is possible: dismissal from service.

This is of practical importance to the victim, because the classification of the case determines the limits of the sanction and the intensity of the proceedings.

It is important to the prosecutor’s office because suspension under Article 43 of the Law on the Prosecutor’s Office protects the regime governing procedural documents, official status, and institutional trust pending a decision.

The next procedural point to monitor is the action taken by Kaunas Regional Court in the case: awaiting the scheduling of the court hearing and the final procedural decision, on which the end of the suspension will depend under Article 43(2)(2) of the Law on the Prosecutor’s Office.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — 15min.lt
Woman’s illegally kept rifle became a dangerous toy in the hands of her teenage son 🔗
A resident of Šilalė district will have to explain to law enforcement why she had an illegally kept firearm, which ended up in the hands of her underage son. Tauragė County Police have launched a pre-trial investigation into illegal…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 253 straipsnis (statute)
253 straipsnis. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis 1. Tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo…
253 straipsnis. Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis 1. Tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, siuntė ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 255 straipsnis (statute)
255 straipsnis. Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas pažeidė teisėtai turimo…
255 straipsnis. Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas pažeidė teisėtai turimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo, nešiojimo ar gabenimo taisykles ir dėl to kitas asmuo neteisėtai jais pasinaudojo arba dėl to šaunamasis ginklas, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos buvo prarastos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Asmuo pagal šį straipsnį atsako tik tais atvejais, kai numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2532 straipsnis (statute)
2532 straipsnis. Šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių prekių kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip…
2532 straipsnis. Šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų, sprogstamųjų medžiagų ar strateginių prekių kontrabanda 1. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas ar strategines prekes, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno ar siuntė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dešimties metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką, jeigu tai sukėlė realią grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai, nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės veiklai arba sutrikdė saugų transporto eismą, arba padarė didelę turtinę žalą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. straipsnis. Šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimas 1. Tas, kas pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dešimties metų.
Analysis
A Category C weapon kept at home without a permit is not a household object with an unfortunate outcome, but a dangerous object of possession regulated by criminal law.
However, in this report criminal liability arises primarily not from poor storage, but from the unlawful keeping of the weapon without a permit itself.

Core issue

The core of this case is not the teenager’s self-inflicted injury, but whether the mother’s factual possession of the rifle without a permit satisfies the elements of unlawful possession. The issue is to be assessed under Article 253(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, Article 32(1) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition, and Article 30(1)(2) of that Law. The reported fact is legally significant insofar as the ballistic report classified the “B3-3” rifle as a Category C weapon. Under Article 32(1) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition, weapons may be kept only with a licence or a permit to carry or keep them, and the Category D exception does not apply here. A Category C weapon kept at home without a permit is not a household object with an unfortunate outcome, but a dangerous object of possession regulated by criminal law.

Legal assessment

Under Article 253(1) of the Criminal Code, liability arises not only for the use of a weapon, but also for keeping it without a permit. The axis of the charge would therefore be the absence of a permit, the classification of the weapon as a Category C firearm, and its factual presence within the woman’s control.

  • Article 32(1) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition establishes the requirement of a permit or licence to keep a weapon.
  • Article 32(3) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition requires owners and users to ensure the safekeeping of weapons and ammunition.
  • Article 30(1)(2) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition requires the installation of a storage place meeting the prescribed conditions.
  • Article 30(1)(4) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition requires weapons and the permit to be produced at the request of law enforcement officers.

Article 255 of the Criminal Code, cited in the sources, would be an imprecise centre of qualification for this woman, because it concerns a breach of the storage rules for a lawfully held weapon. Here, no permit to keep the weapon had been issued; accordingly, the starting provision is Article 253(1) of the Criminal Code, not negligent breach of rules under Article 255(2). Article 254 of the Criminal Code is likewise not directly applicable, because the facts provided do not concern the theft or unlawful taking of the rifle. Article 258 of the Criminal Code falls away because the ballistic report identifies a Category C firearm, not a non-firearm weapon.

ProvisionScope of applicationPenalty or term
Article 253(1) CCOne firearm without a permitFine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Article 253(2) CCAt least 3 firearms or a large quantity of dangerous objectsImprisonment from 4 to 8 years
Article 32(2) LCWAPermit to carry or keep weaponsIssued for 5 years

The teenager’s self-inflicted injury increases the factual picture of dangerousness, but under the provisions provided it is not a necessary element of Article 253(1) of the Criminal Code. If the investigation is based only on one rifle found, the stricter threshold under Article 253(2) of the Criminal Code is not met, because that provision requires at least three firearms or another qualifying quantity. The minor’s access to the rifle additionally indicates that the duty of safekeeping under Article 32(3) of the Law on the Control of Weapons and Ammunition was not fulfilled. However, in this report criminal liability arises primarily not from poor storage, but from the unlawful keeping of the weapon without a permit itself. The Category C regime is not free civil circulation: under the relevant conceptual provision, natural persons may acquire Category B and C weapons only with permits issued by state authorities. Police rules state that Category C weapons are acquired from dealers upon presentation of an indefinite permit to keep or carry weapons and an identity document. An inherited Category C weapon, or one acquired abroad, is registered with the territorial police authority upon submission of an application, identity document, the weapon, and acquisition or transport documents. The report mentions none of these lawful-route elements; on the contrary, it states that no permit had been issued to the woman.

Consequences

The woman realistically faces the range of sanctions under Article 253(1) of the Criminal Code, so the case may also end without imprisonment if a more lenient penalty is sufficient. Nevertheless, the upper limit is imprisonment for up to five years, so this is not merely an administrative misunderstanding concerning weapon registration. The practical significance for the family is that the injured minor becomes not only a circumstance of the incident, but also evidence of how an unlawfully kept weapon was accessible to another person.

  • The decisive documents for the investigation will be the ballistic expert report, the data showing the absence of a permit, and the circumstances of the rifle’s seizure.
  • If at least three unlawfully kept firearms were identified, the risk of legal qualification would move into the scope of Article 253(2) of the Criminal Code.
  • If only a storage error concerning a lawfully held weapon were established, the legal direction could move closer to Article 255 of the Criminal Code, but the reported information indicates the opposite starting position.

Procedurally, the next expected step is an investigative decision on the final qualification under Article 253(1) of the Criminal Code, supported by the ballistic report and permit data; the sources provided specify a concrete pre-trial time limit only for the validity of permits, not for completion of the investigation.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Statybunaujienos.lt
Statybunaujienos.lt - New Sports Infrastructure Project in Kaunas: Modern Football and Rugby Arena Under Construction 🔗
A major new sports infrastructure project is beginning in Kaunas: construction of a versatile football and rugby arena is starting in Aleksotas, at Europos pr. 105A. The public construction tender was won by Infes, while the design…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymas 114 straipsnis (statute)
45.1   Statybvietės paruošimas   45100000 3. 45.11 Pastatų nugriovimas, išardymas; grunto pervežimas Ši klasė apima: – pastatų ir kitų statinių…
45.1   Statybvietės paruošimas   45100000 3. 45.11 Pastatų nugriovimas, išardymas; grunto pervežimas Ši klasė apima: – pastatų ir kitų statinių nugriovimą, – statybviečių valymą, – grunto pervežimą: iškasimą, užkasimą, statybvietės išlyginimą, griovių kasimą, akmenų pašalinimą, sprogdinimą ir t. t., – vietovės paruošimą kasybos darbams: nuodangos pašalinimą ir kitokį statybviečių bei kasybos darbų plėtojimą bei ruošimą. Ši klasė taip pat apima: – statybviečių drenažą, – žemės ir miškų ūkio paskirties naudmenų drenažą. 45110000 4. 45.12 Žvalgomasis gręžimas Ši klasė apima žvalgomąjį gręžimą ir gręžinių atrinkimą statybinėms, geofizinėms, geologinėms ar panašioms reikmėms. Ši klasė neapima: – naftos ir gamtinių dujų pramoninės gavybos gręžinių gręžimo (žr. 11.20), – vandens gręžinių gręžimo (žr. 45.25), – šachtų įrengimo (žr. 45.25), – naftos ir gamtinių dujų telkinių žvalgymo, geofizinių, geologinių ir seisminių matavimų (žr. 74.20). 45120000 5. 45.2   Pastatų ar jų dalių statyba; civilinė inžinerija   45200000 6. 45.21 Bendroji pastatų statyba ir civilinės inžinerijos darbai Ši klasė apima: – visų rūšių pastatų statybą, civilinės inžinerijos statinių statybą: – tiltus, įskaitant tuos, kurie skirti estakadinėms magistralėms, viadukams, tuneliams ir požeminėms perėjoms, – ilgų nuotolių vamzdynus ir elektros linijas, – miesto vamzdynų, miesto komunikacijų ir elektros linijas, – papildomus miesto darbus, – surenkamų statinių statymą ir įrengimą statybvietėje. Ši klasė neapima: – paslaugų, susijusių su naftos ir gamtinių dujų gavyba (žr. 11.20), – surenkamų statinių, kurių dalys nėra betoninės ir yra pačių pagamintos, įrengimo statybvietėje (žr. 20, 26 ir 28 skyrius), – stadionų, plaukimo baseinų, sporto salių, teniso ir golfo aikštelių ir kitų sportui skirtų įrenginių statybos darbų (išskyrus pastatų statybos darbus) (žr. 45.23), – pastatų įrengimo (žr. 45.3), – pastatų apdailos (žr.
Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymas 114 straipsnis (statute)
114 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, galiojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 31 straipsnio 6 dalį, 100 straipsnio 8 dalį, 101 straipsnio…
114 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, galiojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 31 straipsnio 6 dalį, 100 straipsnio 8 dalį, 101 straipsnio 1 dalies 11 punktą, 104 straipsnį ir šio straipsnio 3, 4 ir 7 dalis, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d. 2. Šio įstatymo 31 straipsnio 6 dalis ir 100 straipsnio 8 dalis įsigalioja 2023 m. sausio 1 d. 3. Šio įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytą ataskaitą Viešųjų pirkimų tarnyba pirmą kartą Europos Komisijai pateikia iki 2017 m. balandžio 18 d. 4. Kompetentingos institucijos iki 2017 m. birželio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. 5. Iki 2017 m. birželio 30 d. pradėtos pirkimų procedūros tęsiamos, sudarytų preliminariųjų sutarčių pagrindu atnaujintas tiekėjų varžymasis atliekamas, pradėtų pirkimų ataskaitos teikiamos pagal iki 2017 m. birželio 30 d. galiojančias Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. 6. Iki 2017 m. birželio 30 d. sudarytos pirkimo sutartys ir preliminariosios sutartys keičiamos vadovaujantis šio įstatymo 97 straipsnio nuostatomis. Pažeidus šias nuostatas, perkantysis subjektas gali nutraukti pirkimo sutartį, preliminariąją sutartį ar sutartį, kuria keičiama pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis, šio įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Iki 2017 m. birželio 30 d. sudarytų pirkimo sutarčių vykdymas turi būti tęsiamas taikant šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatas. 7. 2023 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies redakcija: „2. Atliekant mažos vertės pirkimus taikomos šio įstatymo I skyriaus, 38, 44, 47 straipsnių, 68 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio, 94 straipsnio 5, 6, 7 ir 9 dalių, 99 straipsnio, VI ir VII skyrių nuostatos ir perkančiojo subjekto patvirtintame mažos vertės pirkimų tvarkos apraše nustatytos taisyklės. Jeigu mažos vertės neskelbiamas pirkimas atliekamas šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 3 dalies 1, 2 ir 4 punktuose ar 5 ir 6 dalyse nustatytomis sąlygomis ar į mažos vertės neskelbiamą pirkimą kviečiamas tik vienas tiekėjas, šio įstatymo 34 straipsnyje nustatytų reikalavimų, išskyrus 34 straipsnio 3 dalyje nustatytą reikalavimą, gali būti nesilaikoma. Be to, gali būti nesilaikoma šio įstatymo 90 straipsnyje nustatytų reikalavimų, jeigu atliekamas mažos vertės neskelbiamas pirkimas, kurio numatoma pirkimo sutarties vertė yra mažesnė kaip 15 000 Eur (penkiolika tūkstančių eurų) (be pridėtinės vertės mokesčio).“. 8. 2018 m. sausio 1 d. įsigalioja tokia šio įstatymo 64 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčio redakcija: „a) techninius pranašumus, estetines ir funkcines charakteristikas, prieinamumą, tinkamumą visiems vartotojams, socialines, aplinkosaugines ir inovatyvias charakteristikas bei sąžiningos prekybos sąlygas. Darbų pirkimuose privaloma įtraukti šį kriterijų įvertinant, kiek tiekėjo siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytą minimalų darbo užmokestį;“. 9. Iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytiems vidaus sandoriams taikomi jų sudarymo metu galioję reikalavimai. Tokie vidaus sandoriai galioja iki vidaus sandorio sutarties galiojimo termino pabaigos, bet ne ilgiau kaip iki 2018 m. gruodžio 31 d.
Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymas 46 straipsnis (statute)
46 straipsnis. Skelbimai apie pirkimo ir projekto konkurso rezultatus 1. Tarptautinio pirkimo atveju perkantysis subjektas šiame straipsnyje nustatyta tvarka privalo…
46 straipsnis. Skelbimai apie pirkimo ir projekto konkurso rezultatus 1. Tarptautinio pirkimo atveju perkantysis subjektas šiame straipsnyje nustatyta tvarka privalo paskelbti skelbimą apie pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymą, skelbimą apie projekto konkurso rezultatus, skelbimą apie pirkimo sutarties keitimą. 2. Skelbimas apie pirkimo sutarties sudarymą, preliminariosios sutarties sudarymą, projekto konkurso rezultatus skelbiamas ne vėliau kaip per 30 dienų po pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties sudarymo arba po projekto konkurso rezultatų patvirtinimo. Skelbimai apie pirkimo sutarties sudarymą atlikus šio įstatymo 4 priede nurodytų socialinių ir kitų specialiųjų paslaugų pirkimą ar pirkimo sutarties sudarymą preliminariosios sutarties pagrindu, ar pirkimo sutarties sudarymą taikant dinaminę pirkimo sistemą gali būti sugrupuojami ir skelbiami ne vėliau kaip per 30 dienų ketvirčiui pasibaigus. 3. Jeigu reguliariu orientaciniu skelbimu tiekėjai buvo kviečiami dalyvauti pirkime, kaip nustatyta šio įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje, ir perkantysis subjektas per jo galiojimo laikotarpį nusprendė nebesudaryti kitų pirkimo sutarčių, tai turi būti nurodyta skelbime apie pirkimo sutarties sudarymą. 4. Skelbimas apie pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pakeitimą skelbiamas šio įstatymo 97 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po sutarties pakeitimo. 5. Skelbimuose apie pirkimo sutarties, preliminariosios sutarties sudarymą, projekto konkurso rezultatus neskelbiama informacija, kurios atskleidimas prieštarautų informacijos ir duomenų apsaugą reguliuojantiems teisės aktams arba visuomenės interesams, pažeistų teisėtus konkretaus tiekėjo komercinius interesus arba turėtų neigiamą poveikį tiekėjų konkurencijai. 6. Skelbime apie mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugų pirkimo sutarties sudarymą informacija apie paslaugų pobūdį ir apimtį gali būti pateikiama glaustai: 1) pažymint, kad tai mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugos, kai pirkimas atliktas neskelbiamų derybų būdu pagal šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 2) pakartojant skelbime apie pirkimą ar kitame pirkimo dokumente, kuriuo buvo kviečiama dalyvauti pirkime, nurodytą atitinkamą informaciją. 7. Skelbimuose pateikta informacija, pažymėta kaip ne vieša, skelbiama supaprastinta forma statistikos tikslais.
Analysis
The sports arena is not merely a construction contract object here: it falls within the sphere of public interest because municipal social infrastructure is being developed.
In this case, the contractor’s capacity must be checked not by reference to the tone of the announcement, but by reference to the category of the structure, the scope of the permit and the compulsory insurance chain.

Core issue

The sports arena is not merely a construction contract object here: it falls within the sphere of public interest because municipal social infrastructure is being developed. The legal issue is not whether Kaunas may build an arena, but whether the developer, designer and contractor are properly moving from design proposals to a permitted and executable construction process. The report is relevant because of the football and rugby arena being launched at Europos pr. 105A, for which UAB Infes is identified as the contractor following a public tender.

  • The basis for designing the structure is assessed under Article 24(3) of the Law on Construction.
  • The contractor’s right to carry out the works is assessed under Article 18(1)–(2) of the Law on Construction.
  • Compulsory insurance applies under Article 42(1)–(2) of the Law on Construction.
  • The public interest is linked to points 2, 3, 5, 7 and 8 of Article 52¹ of the Law on Construction.
  • According to the sources provided, the procurement object for the works falls within the groups of construction works described in Article 107 of the Law Amending the Law on Public Procurement No. I-1491.

Legal assessment

Under Article 24(3) of the Law on Construction, a building design is mandatory where a construction permit document is required. Therefore, design proposals are not the final legal basis for construction if, under the applicable regime, a building design and permit are required. The preparation of the working design mentioned in the report must be based on the mandatory design preparation documents. Under the same provision, these include a screening conclusion, an environmental impact assessment report or a decision concerning the planned economic activity, where such procedures must be carried out.

  • The developer chain must ensure preparation of the design and the permit basis under Article 24(3) of the Law on Construction.
  • The designer is responsible for the design solutions, and the designer’s civil liability is insured under Article 42(1)–(2) of the Law on Construction.
  • The contractor may carry out the works only if it has the right to engage in such activity under Article 18(1) of the Law on Construction.
  • If the structure is classified as exceptional, only a certified legal person may act as contractor under Article 18(2) of the Law on Construction.

A 28-metre, three-storey arena with a basement and approximately 16,000 sq. m is not a minor structure, so the centre of legal risk shifts to verification of the permit, insurance and qualifications. In this case, the contractor’s capacity must be checked not by reference to the tone of the announcement, but by reference to the category of the structure, the scope of the permit and the compulsory insurance chain.

IndicatorValue according to the report
Plot area3.23 ha
Building height28 m
Gross areaapprox. 16,000 sq. m
Pitch105 x 68 m
Stands1,000 seats
Car parkalmost 185 spaces

Site preparation and the demolition of derelict structures are not ancillary acts under the procurement classification provided. Class 45.11 referred to in Article 107 of the Law Amending the Law on Public Procurement No. I-1491 covers the demolition of buildings and other structures, site clearance and earth moving. The same classification, 45.21, covers the construction of buildings of all types and civil engineering works. Accordingly, the object of the public tender may legally cover both preparatory and main construction works, if the procurement was structured in that way.

Paragraph 5 of STR 1.06.01:2016 shows that the commencement of construction works depends on more than just the construction contract and fencing off the site. A site handover and acceptance act, annexes, connection conditions, special requirements and a construction works log are required. Paragraph 36 of STR 1.06.01:2016 additionally links the construction site to documents concerning existing structures, engineering networks, transport communications, heritage, greenery and environmental protection. This is particularly relevant because the report envisages demolition of derelict structures before active arena construction works begin.

Consequences

The first scenario is straightforward: the contractor takes over the construction site, the preparatory works are classified as site preparation, and the working design is aligned with the permit and insurance documents. In that case, the active works beginning in early August become a stage of the construction process rather than an independent legal turning point.

The second scenario would depend on deficiencies in the design or construction-site documentation. In that case, the risk would fall on the developer, designer, technical supervisor and contractor, because Article 42 of the Law on Construction links compulsory insurance to the civil liability of several participants. The practical significance for the municipality is control of budget and deadlines; for the contractor, the right to continue the works; and for third parties, a channel for compensation of damage.

The third scenario concerns the public interest. Under Article 52¹ of the Law on Construction, the relevant matters here include the use of municipal land, the development of social infrastructure, public participation, environmental accessibility and architectural quality. Therefore, a dispute concerning the arena would not be merely a private contractual dispute between the client and the contractor.

Procedurally, the next expected steps are the construction-site handover documents, the progress of demolition and preparatory works, preparation of the working design, and the start of active works from early August 2026.

📚 Roots — who shaped this rule and why:
📄 Original — Lietuvos Respublikos prokuratūra
Pre-trial investigation launched into suspected abuse of parental rights or duties | Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania 🔗
A pre-trial investigation has been opened into suspected abuse of parental rights or duties in order to establish the exact circumstances of an incident in which an infant died at Kaunas Clinics in late July this year. The Vilnius Regional…
Fact-check:
🟡 IncompleteBaudžiamojo kodekso 163 straipsnis numatytą nusikalstamą veika - piktnaudžiavimas tėvų teisėmis ar pareigomis
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 163 straipsnis (statute)
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar…
163 straipsnis. Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis Tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 31 straipsnis (statute)
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai…
31 straipsnis. Pagrindinės vaiko tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės, pareigos ir atsakomybė 1. Vaiko tėvų teisės ir pareigos yra prigimtinės. Vaiko tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis auginti ir auklėti savo vaikus. Vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Švietimo įstatyme, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose. 2. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti. 3. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis: 1) kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą; 2) kad būtų sudarytos sąlygos vaikui iki 16 metų mokytis, parinkti dorinio ugdymo (tikybos ar etikos) programą savo vaikui iki 14 metų; 3) kad vaikui būtų suteikta informacija apie jo teises ir pagrindines laisves, pareigas ir atsakomybę; 4) vaiko pareigos ir atsakomybės ugdymu, vaiko parengimu savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. 4. Tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos išlieka, kai vaiką laikinai prižiūri kiti asmenys šio įstatymo 364 straipsnyje nustatytais atvejais. 5. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą atstovauti savo vaikui be atskiro įgaliojimo ir gauti informaciją, susijusią su jų vaiku, dalyvauti ir būti išklausyti dėl sprendimų, susijusių su jų vaiku, išskyrus atvejus, kai tai apribota įstatymu. Kai vaiko teisių apsaugos institucijos renka bet kokius su vaiku ar jo šeima susijusius duomenis, vaiko tėvai ar kiti atstovai pagal įstatymą informuojami apie asmens duomenų rinkimą, išskyrus atvejus, kai toks informacijos pateikimas prieštarauja vaiko interesams arba nėra įmanomas dėl kitų objektyvių priežasčių. 6. Visus klausimus dėl vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi siekti spręsti bendru sutarimu. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nesutarimus (konfliktus) dėl vaiko, kurių jie neišsprendžia bendru sutarimu, pirmiausia turi spręsti pasinaudodami savivaldybės organizuojamu ir teikiamu pirminės teisinės pagalbos teikimu. Jeigu kyla teisinis ginčas dėl vaiko tarp vaiko tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą, tokį ginčą jie privalo siekti išspręsti pasinaudodami Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas) numatytu valstybės užtikrinamu neteisminiu taikinamuoju tarpininkavimu. 7. Vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą, priimdami bet kokį su vaiku susijusį sprendimą, vadovaujasi tuo, kas vaikui yra geriausia, prieš tai išklausę vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgę, įvertindami vaiko amžių ir brandą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. 8. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą pasirūpina, kad vaikas iki 6 metų, taip pat vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 minučių trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7–13 metų amžiaus asmenimis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs esamoje situacijoje juo pasirūpinti. 9. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. 10. Vaiko tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60, 147-1, 151-1, 189, 214, 218, 224-1 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas (statute)
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 60, 1471, 1511, 189, 214, 218, 2241 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2020 m. lapkričio 5 d. Nr…
LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 60, 1471, 1511, 189, 214, 218, 2241 STRAIPSNIŲ IR PRIEDO PAKEITIMO ĮSTATYMAS   2020 m. lapkričio 5 d. Nr. XIII-3350 Vilnius     1 straipsnis. 60 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 60 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar kitaip itin žiauriai elgiantis arba tyčiojantis iš jo;“. 2. Papildyti 60 straipsnio 1 dalį 14 punktu: „14) 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 1511, 1521, 153, 162 straipsniuose, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas veikas padarė nukentėjusio nepilnamečio artimasis giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo.“ 2 straipsnis. 1471 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 1471 straipsnį nauja 3 dalimi: „3. Nukentėjęs nuo šiame straipsnyje numatytos veikos asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos šiame straipsnyje numatytos veikos.“ 2. Buvusią 1471 straipsnio 3 dalį laikyti 4 dalimi. 3. Pakeisti 1471 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip: „4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.“  3 straipsnis. 1511 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 1511 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip: „3. Tėvas, motina, globėjas, rūpintojas ar kitas teisėtas vaiko atstovas arba įstatymuose nustatytų įgaliojimų nepilnamečio asmens atžvilgiu turintis asmuo, arba pasitikėjimu, autoritetu arba įtaka nepilnamečiui piktnaudžiavęs asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su tuo nepilnamečiu asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.“ 2. Papildyti 1511 straipsnį nauja 4 dalimi: „4.
Analysis

⚠ Correction. The news wording referring to “abuse of parental rights or duties” is narrower than the text of Article 163 of the Criminal Code. That provision covers not only a father or mother, but also a guardian, custodian and other lawful representatives of the child. It would be more accurate to write: a pre-trial investigation has been opened into possible abuse of the rights or duties of a father, mother, guardian, custodian or other lawful representative of a child. This avoids the mistaken impression that Article 163 of the Criminal Code applies only to biological parents.

In this case, the legal axis is straightforward: it is not the death itself that criminalizes the parents’ conduct, but whether the delay constituted a cruel betrayal of the duty to care for the child’s health.
The threshold for criminal liability here will depend not on the tragic outcome in itself, but on the nature of the breach of the parents’ duty to care for the child’s health.

Core issue

The threshold for criminal liability here will depend not on the tragic outcome in itself, but on the nature of the breach of the parents’ duty to care for the child’s health. The core issue in the investigation will be whether the delay in seeking medical assistance amounted to cruel treatment under Article 163 of the Criminal Code. Factual basis: following the infant’s death at Kaunas Clinics in late July 2026, an investigation was opened into suspected abuse of parental rights or duties. The dispute will be assessed by applying:

  • Article 163 of the Criminal Code, which covers the physical or psychological crushing of a child, leaving a child without care for a prolonged period, or similarly cruel treatment.
  • Article 31(2) and (3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, which establish the duty to properly care for a child and to care for the child’s health.
  • Article 29(3) and (4) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, which set out the duty to report and the procedure for applying criminal liability.
  • Article 3.163(1) and (5) of the Civil Code, under which children’s rights are ensured by their parents, and, in cases of violations, the child rights authority or prosecutor acts.
ProvisionSignificance for this situation
Article 163 of the Criminal CodePossible penalties: a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to 5 years
Article 56(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the ChildCivil, administrative, or criminal liability may apply for violations of children’s rights
Article 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the ChildWhere there is a real threat to health or life, the child is immediately removed from the representatives

Legal assessment

Under Article 31(3)(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, the parents’ duty includes the child’s health and a safe environment. Accordingly, failure to provide medical assistance may be assessed as a breach of the duty to care for the child’s health. Criminal liability under Article 163 of the Criminal Code requires more than an abstract failure to provide proper care. The conduct must fall within the sphere of abuse of parental rights or duties, including similarly cruel treatment of a child. A parental delay in seeking assistance becomes criminally significant when it crosses from an error in performing a duty into neglect that endangers the child. In this case, the legal axis is straightforward: it is not the death itself that criminalizes the parents’ conduct, but whether the delay constituted a cruel betrayal of the duty to care for the child’s health.

The actions of the authorities are consistent with Article 29(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. Where there is reasonable information that a child may have suffered from a criminal offence, the police and the Service are notified. Under Article 56(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, a child and other persons may apply to a child rights, law enforcement, or other authority. Such an authority must take the measures prescribed by law.

In this situation, the statement by the State Child Rights Protection and Adoption Service is the basis for procedural movement, but not proof of guilt. Its function is to initiate a law enforcement assessment of whether the facts satisfy the elements of Article 163 of the Criminal Code.

The allocation of duties and competences is as follows:

  • Under Article 31(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must properly care for the child and create conditions for the child’s development.
  • Under Article 31(3)(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, parents must care for the child’s health.
  • Under Article 3.163(5) of the Civil Code, the state child rights protection authority may take measures to ensure children’s rights.
  • Under Article 3.163(5) of the Civil Code, the prosecutor may also act where parents violate children’s rights.

Consequences

First scenario: the investigation gathers evidence that the delay was a breach of the duty to care for the child’s health and reached the threshold under Article 163 of the Criminal Code. In that case, the range of liability would include a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to five years.

Second scenario: a violation of the child’s rights is established, but it does not reach the threshold for criminal liability. In that case, under Article 56(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, civil or administrative liability remains the relevant avenue.

Third scenario: if the investigation were to reveal a real threat to another child, Article 56(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child would apply. In such a case, the child rights authority, or that authority together with the police, would immediately remove the child and place the child in care in accordance with the procedure laid down in the Civil Code.

In practical terms, this case is important for parents, medical professionals, child rights specialists, and the police. It tests the boundary between the autonomy of family decision-making and the duty to ensure timely necessary medical assistance for a child. Procedurally, the next expected developments are the results of investigative steps: medical data, the circumstances of the delay, and the prosecutor’s decision on the direction of the investigation under Article 163 of the Criminal Code.

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was drafted by specialists of the Children’s Division of the Ministry of Social Security and Labour. The aim was to strengthen the protection of children against violence, sexual abuse and exploitation, to implement EU and UN recommendations, and also to technically align the terminology with the Code of Administrative Offences. No material inconsistencies are apparent in the excerpts provided; some of the documents are relevant only indirectly or concern technical harmonisation of the legal framework.

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →