Legal prism · 2026-07-22
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-22

Updated: 2026-07-22 11:36
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (35)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — 15min.lt🕐 09:22
A Quarter Work Under Collective Agreements: How Do They Benefit Employees? 🔗
“Collective agreements help employees and employers not only agree on better working conditions, but also build greater trust in the workplace. The more decisions are made through dialogue and by seeking options that work for both sides…
Fact-check:
✅ ConfirmedDarbuotojai su darbdaviais turi galimybę patys susitarti dėl darbo sąlygų per kolektyvines sutartis.
🟡 IncompleteDalį darbo santykių reguliavimo iš įstatymų galima perkelti į kolektyvines sutartis.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 191 straipsnis (statute)
191 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių rūšys Gali būti sudaromos šios kolektyvinės sutartys: 1) nacionalinė (tarpšakinė) kolektyvinė sutartis; 2) teritorinė…
191 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių rūšys Gali būti sudaromos šios kolektyvinės sutartys: 1) nacionalinė (tarpšakinė) kolektyvinė sutartis; 2) teritorinė kolektyvinė sutartis; 3) šakos (gamybos, paslaugų, profesinė) kolektyvinė sutartis; 4) darbdavio lygmens kolektyvinė sutartis; 5) darbovietės lygmens kolektyvinė sutartis – nacionalinės, šakos ar darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 197 straipsnis (statute)
197 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių taikymas 1. Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir…
197 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių taikymas 1. Kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams. Jeigu profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma visiems darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). Konferencija – įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jeigu nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos kolektyvinę sutartį sudaro šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties, ir darbdavys, tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija). 2. Darbdavio ar darbovietės lygmens kolektyvinę sutartį privalo taikyti darbdavys – šios sutarties šalis. 3. Nacionalinę (tarpšakinę), teritorinę, šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) lygmeniu sudarytą kolektyvinę sutartį profesinių sąjungų ar jų organizacijas sudarančių profesinių sąjungų atstovaujamiems darbuotojams privalo taikyti su jais darbo santykiais susiję darbdaviai, kurie: 1) yra kolektyvinę sutartį pasirašiusios darbdavių organizacijos nariai; 2) prisijungė prie šios organizacijos po kolektyvinės sutarties pasirašymo; 3) buvo kolektyvinę sutartį sudariusios darbdavių organizacijos nariai, tačiau iš jos išstojo. Tokiu atveju privalomas kolektyvinės sutarties taikymas jiems pasibaigia praėjus trims mėnesiams po narystės darbdavių organizacijoje pabaigos, išskyrus atvejus, kai jos galiojimo terminas baigiasi anksčiau; 4) patenka į šio kodekso nustatyta tvarka išplėstos kolektyvinės sutarties taikymo sritį. 4. Jeigu darbuotojui turi būti taikomos kelios kolektyvinės sutartys: 1) darbdavio lygmens ir šakos kolektyvinė sutartis, jam taikoma šakos kolektyvinė sutartis, nebent šakos kolektyvinėje sutartyje leidžiama įmonės kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 2) darbdavio lygmens ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikoma teritorinė kolektyvinė sutartis, nebent teritorinėje kolektyvinėje sutartyje leidžiama darbdavio lygmens kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų; 3) šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikomos lex specialis kolektyvinės sutarties nuostatos.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 195 straipsnis (statute)
195 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių sudarymo ir registravimo tvarka 1. Kolektyvinės sutartys sudaromos vedant kolektyvines derybas šio kodekso nustatyta tvarka. 2…
195 straipsnis. Kolektyvinių sutarčių sudarymo ir registravimo tvarka 1. Kolektyvinės sutartys sudaromos vedant kolektyvines derybas šio kodekso nustatyta tvarka. 2. Jeigu yra sudaryta kolektyvinė sutartis, dėl jos atnaujinimo šalys turi pradėti kolektyvines derybas likus ne mažiau kaip dviem mėnesiams iki jos galiojimo pabaigos. 3. Kolektyvinė sutartis sudaroma raštu bent dviem egzemplioriais, bent po vieną egzempliorių kiekvienai iš šalių. Visi kolektyvinės sutarties priedai, papildymai ir pataisymai yra sudedamoji kolektyvinės sutarties dalis ir turi tokią pačią galią kaip kolektyvinė sutartis. 4. Kolektyvinę sutartį pasirašo įgalioti jos šalių atstovai. 5. Galiojančios kolektyvinės sutartys privalo būti registruojamos ir viešai skelbiamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Kolektyvinę sutartį registruoti per dvidešimt dienų nuo jos pasirašymo pateikia kolektyvinės sutarties šalis – profesinė sąjunga ar jų organizacija. Profesinei sąjungai ar jų organizacijai neįregistravus kolektyvinės sutarties per šį terminą, teisę pateikti registruoti kolektyvinę sutartį įgyja kita kolektyvinės sutarties šalis – darbdavys ar darbdavių organizacija.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether collective agreements are “beneficial”, but when their provisions may derogate from the rules of the Labour Code and apply not only to trade union members, but to all employees of the employer. This is particularly important because the news item relies on broad coverage - 327,000 employees, or about 26% of the country’s workforce - but the legal scope depends on the level of the agreement, the status of the party, and the application mechanism.

Legal basis

Article 191 of the Labour Code distinguishes between national, territorial, sectoral, employer-level and workplace-level collective agreements, meaning that the mere label “collective agreement” does not answer what scale of derogations or application is possible. Article 197(1) of the Labour Code lays down the basic rule: collective agreements apply to members of the trade unions that concluded them, while an employer-level or workplace-level agreement applies to all employees only where the trade union and the employer so agree and this is approved by a general meeting or conference of employees. Article 195 of the Labour Code further shows that a collective agreement is not merely a political or communications document: it must be concluded in writing, signed by authorised representatives, and valid agreements must be registered and publicly announced.

Correction

The article’s statement that part of the regulation of employment relations can be transferred to collective agreements is too broad unless it immediately specifies the level of the agreement and the limits within which this is done. A more precise formulation would be: national, sectoral or territorial collective agreements may derogate from mandatory rules of the Labour Code or other labour law norms, but not from rules concerning maximum working time and minimum rest time, the conclusion or termination of an employment contract, minimum wage, occupational safety and health, gender equality and non-discrimination; in addition, a balance between the interests of the employer and employees must be achieved. The rule in Article 197 of the Labour Code should also have been noted separately: extending an employer-level or workplace-level agreement to all employees is not automatic, because it requires approval by a general meeting or conference of employees.

Practical significance

The stronger practical point is now not “a collective agreement may agree otherwise”, but “one must first check the level of the agreement, its circle of application, and whether the derogation falls within prohibited exceptions”. It is risky for employers to rely on an employer-level collective agreement as a universal basis for applying amended conditions to all employees if there is no approval by a general meeting or conference of employees as required by Article 197 of the Labour Code. For trade unions and journalists, it is worth citing not only the coverage statistics - 376 employer-level, 15 sectoral, 5 territorial and 1 national agreement - but also the legal limit: the largest share of agreements is at employer level, while the broadest derogations from mandatory regulation under the cited rule are linked to the national, sectoral or territorial level.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is the conditions under which a collective agreement becomes binding on employees and employers, and the extent to which it may modify working conditions. It is governed by Articles 190, 191, 193, 195 and 197 of the Law on the Approval, Entry into Force and Implementation of the Labour Code of the Republic of Lithuania. Under Article 190 of the Labour Code, a collective agreement is a written agreement establishing labour-law rules and the mutual rights, obligations and liability of the parties, concluded by trade unions, employers and their organisations. Article 191 of the Labour Code permits the conclusion of national, territorial, sectoral, employer-level and workplace-level collective agreements. Article 165(3) of the Labour Code provides that collective bargaining and the conclusion of collective agreements are the exclusive right of trade unions. Accordingly, the expansion of collective agreements discussed in the report legally means not abstract cooperation, but an increase in the scope of normative agreements concluded by trade unions, employers and their organisations. Article 193 of the Labour Code is the principal provision defining the permissible content of such agreements and the circumstances in which they may derogate from general labour-law rules

Legal assessment. Under Article 193(1) of the Labour Code, a collective agreement may establish employees’ working, social and economic conditions and guarantees, as well as mutual rights, obligations and liability. This includes the agreement on better working conditions referred to in the report, as such conditions fall within the core content of a collective agreement. However, Article 193(2) of the Labour Code requires the parties to observe the principles of justice, reasonableness and good faith, so a collective agreement is not an instrument of unlimited discretion. Article 193(3) of the Labour Code allows national, sectoral or territorial collective agreements to derogate from mandatory rules of the Labour Code or other labour-law provisions, but not from rules concerning maximum working time and minimum rest periods, the conclusion or termination of an employment contract, minimum wage, occupational safety and health, gender equality and non-discrimination. The same provision requires a balance between the interests of the employer and employees; where a term conflicts with mandatory rules or such balance is absent, that term does not apply and is replaced by the relevant rule of the Labour Code or another labour-law provision. Under Article 197(1) of the Labour Code, employer-level and workplace-level agreements apply primarily to the members of the trade unions that concluded them. If a trade union and an employer agree that an employer-level or workplace-level agreement is to apply to all employees, it applies to all employees only if approved by a general meeting or conference of the employer’s employees. Under Article 197(2) of the Labour Code, an employer that is a party to an employer-level or workplace-level collective agreement must apply it. Under Article 197(3) of the Labour Code, national, territorial and sectoral collective agreements are binding on the relevant employers that are members of the employers’ organisation that signed the agreement, joined it after the agreement was signed, or were members and later withdrew. In the public-sector context, Article 181 of the Labour Code is important: at sectoral or national level, budgetary institutions and state- or municipality-controlled institutions are represented by the Government of the Republic of Lithuania or an institution authorised by it, and at territorial level, in certain cases, by the municipal council. Article 195 of the Labour Code establishes the procedure: agreements are concluded through collective bargaining, in writing, in at least two copies, and signed by authorised representatives. If an agreement is renewed, negotiations must begin no later than two months before its expiry. Under Article 195(5) of the Labour Code, collective agreements in force must be registered and publicly announced in accordance with the procedure established by the Minister of Social Security and Labour; if the trade union fails to register them within twenty days of signature, another party may register them. Article 175(2) of the Labour Code further distinguishes a collective agreement from an agreement between the employer and the works council, since the latter may not regulate working conditions, remuneration, working and rest time, or other matters that must be regulated in a collective agreement

Consequences. In practical terms, the increase in collective agreements means that more working conditions will be determined not only in individual employment contracts or the employer’s internal acts, but by a collective normative agreement. This matters for employees because, under Article 165 of the Labour Code, a trade union may collectively create or modify their working, social and economic rights. It matters for employers because a signed and applicable collective agreement becomes a binding source of regulation of employment relationships, particularly under Article 197(2) and (3) of the Labour Code. If an employer-level agreement is intended to apply to all employees, approval by a general meeting or conference of employees is required under Article 197(1) of the Labour Code. If the terms of an agreement exceed the limits set out in Article 193(3) of the Labour Code, the real dispute will concern not the political usefulness of the agreement, but the application of the specific term under the prescribed procedure for examining labour disputes concerning rights. Therefore, the 2026 coverage indicators referred to in the report are legally significant both for the bargaining power of trade unions and for employers’ obligation to know clearly which collective agreement, at what level and in respect of which employees, is binding

📚 Roots — who shaped this rule and why:

The regulation was initiated in the implementation of Lithuania’s social model reform, which sought to modernise labour relations, increase employment, and balance the interests of employees and employers. In the area of collective agreements, the aim was to define more clearly their types, application, and the role of the social partners. The main comments concerned consistency: criticism was directed at the fact that the proposed rules could unjustifiably restrict the application of several collective agreements to an employee and prevent the application of more favourable conditions to that employee.

  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS 1. Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys,…“
  • Institutional opinion on the draft„75. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodekso 191 straipsnis, reglamentuojantis kolektyvinių sutarčių rūšis, nenumato grupės darbdavių kolektyvinės sutarties, tikslintina Da…“
  • Explanatory memorandum (initiators' goals)„LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO PATVIRTINIMO, ĮSIGALIOJIMO IR ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO NR. XII-2603 2 IR 6 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO projekto IR JĮ LYDINČIŲ ĮSTATYMŲ …“
📄 Original — Mano ūkis🕐 09:24
My Farm - Foreign workers are also helping offset labor shortages in agriculture 🔗
Vilnius. As demand for workers in agriculture and forestry grows, more foreigners are finding jobs in the sector, Lithuania’s Employment Service says. Farmers’ representatives say temporary employment of foreign workers is saving farms…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 621 straipsnis (statute)
621 straipsnis. Leidimo dirbti sezoninį darbą išdavimas 1. Užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje sezoninį darbą, leidimas dirbti gali būti…
621 straipsnis. Leidimo dirbti sezoninį darbą išdavimas 1. Užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje sezoninį darbą, leidimas dirbti gali būti išduodamas, jeigu: 1) Lietuvos Respublikoje nėra tinkamo darbuotojo dirbti sezoninį darbą. Sąvoka „tinkamas darbuotojas“ suprantama taip, kaip ji apibrėžta Užimtumo įstatyme; 2) užsieniečio pagrindinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje; 3) užsienietis ketina dirbti pagal darbo sutartį, kuri gali būti sudaryta tik tiesiogiai su darbdaviu (Lietuvos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu arba fiziniu asmeniu, kuris yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas); 4) užsienietis Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, ar tokia patalpa naudojasi nuomos ar panaudos pagrindais (jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo dirbti galiojimo laikotarpiui ir yra įregistruota Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre) arba pateikia patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą leidimo dirbti galiojimo laikotarpiu suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią šiame punkte nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą. Kai užsieniečiui tinkamą gyvenamąją patalpą parūpina darbdavys arba jis tarpininkauja surandant tinkamą gyvenamąją patalpą užsieniečiui, turi būti nurodomos nuomos sąlygos leidimo dirbti galiojimo laikotarpiu, o nuomos mokestis leidimo dirbti galiojimo laikotarpiu turi būti ne didesnis negu 30 procentų užsieniečio darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, ir negali būti automatiškai atskaitomas iš užsieniečio darbo užmokesčio; 5) sezoninis darbas yra įtrauktas į socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą sezoninių darbų sąrašą. 2. Užsienietis, turintis leidimą dirbti sezoninį darbą, arba šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas darbdavys ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti Užimtumo tarnybai apie užsieniečio pakeistą tinkamą gyvenamąją patalpą. 3. Užsieniečiui, kuris dirba Lietuvos Respublikoje sezoninį darbą, leidimo dirbti galiojimas gali būti pratęstas, jeigu jis pratęsia darbo sutartį su tuo pačiu darbdaviu, arba gali būti išduotas naujas leidimas dirbti, jeigu užsienietis pageidauja pakeisti darbdavį, kai nėra viršijamas šio Įstatymo 61 straipsnio 2 dalyje nurodytas ilgiausias leidimo dirbti galiojimo terminas. Užsienietis gali tik po vieną kartą pratęsti darbo sutartį su tuo pačiu darbdaviu arba pakeisti darbdavį. 4. Valstybinė darbo inspekcija prižiūri, ar užsieniečiui leidimo dirbti sezoninį darbą galiojimo laikotarpiu suteikta gyvenamoji patalpa atitinka šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus. 5. Leidimų dirbti sezoninį darbą užsieniečiams išdavimo tvarką ir sezoninių darbų sąrašą nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 57 straipsnis (statute)
57 straipsnis. Užsieniečio pareiga įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje 1. Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje ir kuris pagal šio Įstatymo…
57 straipsnis. Užsieniečio pareiga įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje 1. Užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje ir kuris pagal šio Įstatymo 58 straipsnį nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, privalo įsigyti leidimą dirbti, jeigu: 1) atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti sezoninio darbo; 2) yra užsienio valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė, įsteigtos įmonės darbuotojas, dirbantis pagal neterminuotą darbo sutartį, šios įmonės komandiruojamas laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką ir yra apdraustas socialiniu draudimu toje valstybėje narėje. 2. Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras, suderinęs su vidaus reikalų ministru. 3. Leidimą dirbti (prireikus jo dublikatą) užsieniečiui išduoda ir panaikina, leidimo dirbti galiojimo laiką pratęsia Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba).
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 14024 straipsnis (statute)
14024 straipsnis. Neteisėtas darbas arba neteisėtas užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje 1. Užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos…
14024 straipsnis. Neteisėtas darbas arba neteisėtas užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje 1. Užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis: 1) atitinka šio Įstatymo 64 straipsnio 1–3 punktuose nustatytus atvejus; 2) yra prieglobsčio prašytojas ar užsienietis, kuris neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir nėra prieglobsčio prašytojas, kuris dirba be užsieniečio registracijos pažymėjimo, patvirtinančio jo teisę dirbti, ir (arba) be darbo sutarties. 2. Šio Įstatymo 64 straipsnio 4 punkto nuostata dėl neteisėto darbo arba neteisėto užsiėmimo kita veikla Lietuvos Respublikoje netaikoma. Papildyta straipsniu: Nr. XIV-1277, 2022-06-30, paskelbta TAR 2022-07-14, i. k. 2022-15427 TREČIASIS SKIRSNIS SPRENDIMŲ DĖL PRAŠYMO SUTEIKTI PRIEGLOBSTĮ, GRĄŽINIMO, IŠSIUNTIMO IR UŽDRAUDIMO ATVYKTI APSKUNDIMAS
Analysis
Legal question

Can an agricultural holding lawfully use third-country nationals for seasonal work through an employee leasing or foreign agency model where Article 62¹(1)(3) of the Law on the Legal Status of Aliens links a seasonal work permit to an employment contract concluded only directly with the employer?

Legal basis

Article 62¹(1) of the Law links a permit to perform seasonal work not merely to a shortage of workers, but to three cumulative elements: there is no suitable worker in Lithuania, the foreign national’s principal place of residence is abroad, and the employment contract may be concluded only directly with an employer in Lithuania. Accordingly, the practice mentioned in the news item, whereby it is “simpler for farmers to lease a worker”, is legally weaker specifically in the case of seasonal work permits: Article 62¹ itself does not provide that a seasonal employment relationship may be replaced by a labour-leasing chain. Article 57 of the Law separately provides for another situation in which a work permit obligation arises, namely where an employee of a third-country undertaking is posted to Lithuania for temporary work under an open-ended contract and is covered by social insurance in that state.

Consequently, the agency or foreign undertaking model must be characterised not by reference to its economic convenience for the holding, but by reference to whether the worker is a seasonal worker with a direct contract or a posted worker under Article 57(1)(2).

Practical significance

The stronger argument in this situation is not the administrative-simplicity argument advanced by farmers, but formal compliance of the permit basis with the specific work arrangement. If a holding in fact uses a third-country national for harvesting, weeding, or preparation for sale for one or three months, but the worker’s contract has not been concluded directly with an employer operating in Lithuania, the basis under Article 62¹ becomes vulnerable. This is particularly relevant in a sector in which, as of 1 July, 5,400 foreign nationals were working, including 4,600 third-country nationals, because the scale increases the likelihood of inspections and disputes over legal characterisation.

The Labour Inspectorate’s statement that no illegal work by foreign nationals was identified in agriculture in the first quarter of 2026 or in 2025 is not a legal safeguard for any specific model: under Article 140²⁴, the risk of unlawfulness arises from the mismatch in the legal basis for the work itself, not from whether infringements have previously been identified in the sector. In practice, holdings should separate the files in their documentation: for seasonal workers, they should have a direct contract and justification for the conditions under Article 62¹; in leasing or foreign-agency cases, they should verify whether the arrangement in substance satisfies the prerequisites for posting under Article 57.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not whether agriculture has an economic need for foreigners, but under what conditions third-country nationals may lawfully perform seasonal, unskilled, or skilled work on Lithuanian farms, and when such work becomes unlawful. This issue is governed by Articles 1, 57, 62¹ and 64 of the Law of the Republic of Lithuania on the Legal Status of Foreigners, as well as Articles 1, 30¹, 57 and 8 of the Employment Law of the Republic of Lithuania. Article 57(1) of the Law on the Legal Status of Foreigners provides that a foreigner who is not exempt from the obligation to obtain a work permit must obtain one if arriving to perform seasonal work or if he or she is an employee of an undertaking of a third country posted temporarily to work in Lithuania. Article 57(3) of the same law assigns competence to issue, revoke and extend work permits to the Employment Service. Seasonal work is specifically governed by Article 62¹ of the Law on the Legal Status of Foreigners, under which a permit may be issued only where all apparent conditions are met: there is no suitable worker in Lithuania, the foreigner’s principal place of residence is abroad, the employment contract is concluded directly with the employer, and accommodation meets the established requirement of 7 square metres per adult person. The threshold for unlawful work is defined in Article 64 of the Law on the Legal Status of Foreigners: work is deemed unlawful where it is performed without a required work permit and/or without an employment contract, temporary residence permit or visa

Legal assessment. The 4.6 thousand third-country nationals working in agriculture on 1 July 2026 fall under a stricter permit and documentation regime than the 774 citizens of European states, because Article 1(2¹) of the Law on the Legal Status of Foreigners provides for different application of chapters of that law to citizens of European Union Member States and European Free Trade Association Member States. The earlier rule cited in the source, namely that citizens of European Union Member States and their family members do not need a work permit, is consistent with the fact that the main permit issue concerns third-country nationals. For farms hiring foreigners for harvesting, field maintenance or weeding for one to three months, the key provision is Article 62¹ of the Law on the Legal Status of Foreigners on seasonal work permits. Under this provision, “labour shortage” is not an abstract opinion of the employer: the permit is linked to the condition that there is no suitable worker in the Republic of Lithuania to perform seasonal work. Accordingly, Employment Service data on unfilled vacancies is practically relevant not only as a description of the market, but also as a precondition for issuing a permit under Article 62¹(1)(1) of the Law on the Legal Status of Foreigners. An employer engaging a third-country national must not only establish an employment relationship, but also maintain a proper basis for the foreigner’s stay and work, because Article 57(1)(2) of the Employment Law requires the employer, during the period of work in Lithuania, to keep copies of documents confirming the right to stay, reside and/or work, and to submit them to requesting authorities. In relation to qualified machinery mechanics, repair specialists or operators of modern machinery, Article 57(1)(1) of the Employment Law becomes particularly significant, because failure to provide documents evidencing qualification or work experience is treated as an infringement where such qualification or experience is assessed. This means that the competence to operate modern machinery referred to by grain growers must be not merely the employer’s factual belief, but also capable of being substantiated by documents, if such assessment is required in the procedure for a work permit or for determining the work’s compliance with Lithuanian labour-market needs. In the case of employee leasing, the legal risk is greater for seasonal work, because Article 62¹(1)(3) of the Law on the Legal Status of Foreigners links a seasonal work permit to an employment contract concluded only directly with the employer. Article 30¹(1) of the Employment Law also distinguishes employment mediation services for third-country nationals from cases where work is intended to be performed under a temporary employment contract. Therefore, the commercially simpler route for a farm of “leasing a worker” does not in itself resolve the requirements for a work permit and a direct seasonal employment contract where the worker is a third-country national and the work is classified as seasonal. For small farms, this regime is objectively more burdensome, because they must meet the same conditions concerning the absence of a suitable local worker, a direct contract, accommodation and document retention, despite having fewer administrative resources. The Labour Inspectorate’s statement that no unlawful work by foreigners was identified in agriculture in the first quarter of 2026 or in 2025 legally means only that no such infringements were established according to the criteria set out in Article 64 of the Law on the Legal Status of Foreigners. Nevertheless, if an inspection revealed work without a required permit, employment contract, temporary residence permit or visa, it would be unlawful under Article 64, irrespective of whether the foreigner received income

Consequences. The first realistic scenario is lawful expansion: farms that substantiate the shortage of suitable local workers and meet the conditions of Article 62¹ of the Law on the Legal Status of Foreigners will continue to hire third-country nationals for seasonal work through the Employment Service’s permit procedure. The second scenario is increased attention to documentation, because Article 57 of the Employment Law links liability risk not only to actual unlawful work, but also to failure to provide or retain documents confirming qualification, experience, and the right to work or stay in Lithuania. The third scenario is more cautious use of employee leasing, because the seasonal work permit model under Article 62¹ of the Law on the Legal Status of Foreigners is based on a direct employment contract with the employer. The fourth scenario is important for the skilled-work segment: farmers seeking foreigners capable of operating modern machinery will have to combine justification of labour-market need with documented assessment of qualification or experience under Article 57 of the Employment Law. The practical significance for farms is that cheaper or more readily available labour is legally useful only to the extent that it is employed under the regime governing permits, contracts and documents authorising stay in Lithuania. For the Employment Service, this means a central role in decisions on the issuance, extension and revocation of work permits under Article 57(3) of the Law on the Legal Status of Foreigners. For foreign workers, the most important point is that the lawfulness of their work depends on several concurrent grounds: a work permit, an employment contract and, where necessary, a temporary residence permit or visa. For small and family farms, the practical consequence is competition not through wages, but through the capacity to comply with legal requirements: those unable to administer permits, accommodation and documents will find it more difficult to access the same labour force

📄 Original — 77.lt🕐 09:25
Regular checkouts only until 8 p.m.: new Maxima policy draws criticism from shoppers 🔗
Since July 1, some Maxima stores have introduced new checkout hours, with regular staffed tills open only from 10 a.m. to 8 p.m. Outside those hours, shoppers are directed to self-service checkouts or can ask an employee to open a regular…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2)…
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2) įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas; 3) gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas; 4) gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką; 5) į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą; 6) kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą; 7) jungtis į vartotojų asociacijas; 8) į švietimą vartojimo srityje; 9) į ekonominių interesų apsaugą. 2. Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas teises.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimas Vartotojų teisių apsauga įgyvendinama: 1) taikant prevencines priemones (ugdant, informuojant, konsultuojant…
7 straipsnis. Vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimas Vartotojų teisių apsauga įgyvendinama: 1) taikant prevencines priemones (ugdant, informuojant, konsultuojant vartotojus, atliekant tyrimus, atliekant rinkos priežiūrą ir kitas priemones); 2) per administracinę, civilinę, baudžiamąją atsakomybę; 3) ginant vartotojų teises ne teisme šio įstatymo šeštojo skirsnio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme. TREČIASIS SKIRSNIS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS SRITYS IR INSTITUCINĖ SISTEMA
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka šias funkcijas: 1) prižiūri…
12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka šias funkcijas: 1) prižiūri, kaip verslininkai laikosi šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus; 2) koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų, atsakingų už tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje (analizuoja sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo); 3) priima ir derina teisės aktus, susijusius su vartotojų teisių apsauga; 4) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartotojų teisių apsauga, projektų teikia išvadas ir pasiūlymus; 5) ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus; 6) atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę; 7) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones; 8) šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą; 9) organizuoja vartotojų švietimą, koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, vartotojų asociacijų veiklą organizuojant vartotojų švietimą, pardavėjams ir paslaugų teikėjams teikia informaciją apie vartotojų teises; 10) kuria ir tvarko vartotojų teisių apsaugos duomenų bazę; 11) keičiasi informacija apie pavojingus gaminius ir rinkos priežiūrą Reglamento (ES) 2023/988 nustatyta tvarka, taip pat savo interneto svetainėje skelbia apie pavojingus ne maisto produktus ir rinkos ribojimo priemonių taikymą; 12) įgyvendina Reglamentą (ES) 2017/2394 ir Reglamentą (ES) Nr. 524/2013; 13) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje; 14) organizuoja vartotojų nuomonių, elgsenos, prekių ir paslaugų kainų bei kitus tyrimus; 15) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, atsakingų už atitinkamą valdymo sritį, informaciją, susijusią su vartotojų teisių apsauga; 2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat iš įstaigų, finansų rinkos dalyvių, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, duomenis ir dokumentus, reikalingus įstatymų, už kurių laikymosi priežiūrą atsakinga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, pažeidimams tirti, neatsižvelgiant į informacijos, duomenų ir dokumentų saugojimo laikmeną ar saugojimo vietą, įskaitant banko paslaptį ar jai prilygintą paslaptį sudarančią informaciją (kad asmuo yra banko ar kito finansų rinkos dalyvio klientas, jam teikiamos finansinės paslaugos, jo turimų sąskaitų numeriai) ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimą informaciją apie elektroninių ryšių paslaugų abonentus ar registruotus elektroninių ryšių paslaugų naudotojus, taip pat paimti dokumentus ir daiktus, kurie turi įrodomąją reikšmę; 3) atlikti pardavėjų, paslaugų teikėjų veiklos, įskaitant elektroninių sąsajų naudojimą, patikrinimą; 4) reikalauti, kad gamintojai, importuotojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai ar jų atstovai atvyktų į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir duotų paaiškinimus žodžiu ar raštu; 5) atlikti prekių ir paslaugų kontrolinius pirkimus. Juos atliekant, sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija verslininkui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo. Atliekant kontrolinius pirkimus gali būti daromas vaizdo ir (ar) garso įrašas. Jeigu atliekant prekių kontrolinį pirkimą pažeidimo požymių nenustatyta, kontrolinio pirkimo metu sumokėti pinigai grąžinami Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o prekės – verslininkui. Kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką nustato teisingumo ministras; 6) duoti šio įstatymo 491 straipsnyje ir Produktų saugos įstatyme nurodytus privalomus nurodymus pašalinti informaciją ar panaikinti galimybę ją pasiekti Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 98 straipsnyje nustatyta tvarka; 7) taikyti laikinąsias priemones pagal šio įstatymo 441 straipsnį; 8) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus; 9) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises. 3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atlikdama šio straipsnio 1 dalies 5–8 punktuose nustatytas funkcijas, turi teisę gauti iš registrų, valstybės informacinių sistemų, fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių šioms funkcijoms atlikti reikalingą informaciją, dokumentus ir duomenis, įskaitant asmens duomenis.
Analysis
Legal question

Can a retailer restrict the actual operation of conventional checkouts to 10:00-20:00 where, during the store’s remaining opening hours, customers are left with self-service and the right to ask an employee to open a conventional checkout, without creating an unjustified obstacle to purchasing goods?

Legal basis

Article 3(1)(1), (3) and (9) of the Law on Consumer Protection safeguards the consumer’s right to purchase goods at their discretion, to receive accurate and comprehensive information, and to have their economic interests protected. The stronger conclusion to be drawn from these provisions is not that a customer has an absolute right to a continuously operating conventional checkout, but rather that the payment model chosen must not, in practice, negate the ability to purchase goods. Article 8 of the Law becomes relevant insofar as the payment and assistance process is treated as an element of the service provided by the retailer: the quality of the service must correspond to what the consumer may expect having regard to the nature of the service and the retailer’s own public statements.

Accordingly, Maxima’s position is legally sustainable only if calling an employee is not a merely formal promise, but a genuinely prompt alternative available throughout opening hours.

Practical significance

In practice, the stronger argument at this stage is not against the 10:00-20:00 restriction itself, but against its implementation where an elderly customer, a customer with reduced mobility, or a customer unable to use self-service must look for an employee, wait for an undefined period, or, as a result, effectively abandon the purchase. It will not be sufficient for the retailer to rely on a 63% self-service usage rate, because the risk of a breach of consumer rights arises precisely in respect of the remaining group of consumers for whom self-service is not a real alternative. Under Article 12 of the Law, the State Consumer Rights Protection Authority may assess not the checkout schedule in the abstract, but the actual organisation of service: the clarity of pre-purchase information, employee availability, waiting time, and the accessibility of assistance for consumers with special needs.

For a consumer complaint under Article 20 of the Law, the most significant evidence would be the specific time, the store, the inability to find an employee or a refusal to open a checkout, the duration of the wait, and the fact that, because of the arrangement, payment was effectively impossible or involved disproportionate inconvenience.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not whether the seller is required to keep a conventional checkout open throughout all working hours, but whether the payment arrangement chosen by the seller in fact restricts the consumer’s ability to purchase goods and obtain the necessary pre-contractual information. It is to be assessed under Article 3(1)(1), (3), (4), (5), (6) and (9) of the Law of the Republic of Lithuania on Consumer Rights Protection, Article 6.2282(1), (2) and (4) of the Civil Code, paragraphs 2, 27.1, 27.6, 28 and 29 of the Retail Trade Rules, and Article 5(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Commercial Practices towards Consumers. Paragraph 2 of the Retail Trade Rules applies to sellers selling goods to consumers; therefore, checkout arrangements are assessed as part of the consumer sales process. Article 3(1)(1) of the Law on Consumer Rights Protection protects the consumer’s right to purchase goods and choose a seller at their discretion, while point 3 protects the right to receive accurate and comprehensive information in the state language. Article 6.2282(1) of the Civil Code prohibits the direct or indirect elimination or restriction of consumer rights, and paragraph 4 prohibits a trader from engaging in unfair commercial practices towards consumers

Legal assessment. The mere fact that conventional checkouts operate from 10:00 to 20:00 is not, in itself, sufficient to establish an infringement if, at other times, the consumer is genuinely able to pay at a self-service checkout or by having an employee promptly open a conventional checkout. The decisive criterion is the practical ability to conclude and perform a consumer sales contract, because paragraph 28 of the Retail Trade Rules establishes the consumer’s obligation to pay for the goods purchased, and the seller’s arrangements must not turn that obligation into a disproportionate obstacle. If, due to age, health condition or other needs, the buyer cannot independently use a self-service checkout, the seller’s obligation arises from the general prohibition on restricting consumer rights under Article 6.2282(1) of the Civil Code and from the consumer’s right to protection of economic interests under Article 3(1)(9) of the Law on Consumer Rights Protection. Information notices are relevant because paragraph 27.1 of the Retail Trade Rules gives the consumer the right, before conclusion of the contract, to receive necessary, accurate, comprehensive and non-misleading information about the goods being sold, while Article 3(1)(3) of the Law on Consumer Rights Protection requires accurate and comprehensive information in the state language. If the notices clearly state that, after 20:00, a conventional checkout will be opened upon request to an employee, the consumer can assess the service arrangements before making a purchase. If such information were presented in a way that would lead the average consumer reasonably to believe that payment at a conventional checkout is impossible, an issue could arise under Article 5(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Commercial Practices towards Consumers concerning misleading presentation of information about the method of sale or availability of the product. Procedurally, the consumer may first submit a claim to the seller, and paragraph 27.6 of the Retail Trade Rules provides for the right to apply to the institutions specified in the Law on Consumer Rights Protection or to a court if the seller fails to comply with lawful demands. Article 6.2282(2) of the Civil Code also establishes the right to seek protection of infringed rights before consumer rights protection authorities or a court, while paragraph 3 links the relevant authorities and remedies to statutory law. Article 7 of the Law on Consumer Rights Protection shows that protection is implemented through preventive measures, administrative, civil and criminal liability, and the defence of consumer rights both out of court and in court. The sources provided contain no case law; therefore, this analysis does not assess analogous cases

Consequences. In practical terms, the arrangement would remain lawful if the store ensured genuine payment capability throughout all working hours and clearly informed consumers how to obtain service at a conventional checkout. Risk for the seller would arise where the consumer was in fact unable to pay or had to search for an employee without justification, since such a situation could be assessed as a restriction of the consumer’s right to purchase goods and of the protection of economic interests under Article 3 of the Law on Consumer Rights Protection and Article 6.2282 of the Civil Code. Another scenario is institutional assessment of the presentation of information: if notices in the store are incomplete or misleading, the dispute could shift to the assessment of the duty to inform and misleading actions under paragraph 27.1 of the Retail Trade Rules and Article 5(1) of the Law on the Prohibition of Unfair Commercial Practices towards Consumers. For consumers, this arrangement matters because their obligation to pay under paragraph 28 of the Retail Trade Rules must be capable of being performed in practice, rather than merely formally, with the self-service checkout left as the only effective channel. For the seller, the key point is to prove not the efficiency of work organisation, but actual accessibility: the presence of an employee, a clear procedure for calling assistance, and the possibility of opening a conventional checkout without excessive obstacles. If the dispute is not resolved on site, the consumer may rely on Article 3(1)(5) and (6) of the Law on Consumer Rights Protection and Article 6.2282(2) of the Civil Code and seek protection of infringed rights

📄 Original — Laikas.lt🕐 09:27
Spotify cracks down, removing more than 75 million AI-generated tracks from its platform 🔗
Spotify has taken stricter action as streaming platforms face a surge of mass-produced AI music, which is creating problems around quality, copyright and fraud, with many low-value tracks repeating templates or trying to imitate well-known…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 122 straipsnis (statute)
122 straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas 1. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas…
122 straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas 1. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais užtraukia baudą nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt iki šešių šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo šešių šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų. 3. Neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, įskaitant padarymą viešai prieinamo kompiuterių tinklais (internete), kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis komerciniais tikslais, taip pat autorių teisių ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki trijų tūkstančių penkių šimtų eurų. 4. Šio straipsnio 3 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo septynių šimtų iki keturių tūkstančių penkių šimtų eurų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti autorių teisių ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimą. Už šio straipsnio 2, 3, 4 dalyse numatytus administracinius nusižengimus privaloma skirti autorių teisių ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimą. 6. Autorių teisių ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų gamybos priemonės ar įranga – techninė įranga, medžiagos ir kitos priemonės, kurios išimtinai ar dažniausiai naudojamos autorių teisių ar gretutinių teisių objekto neteisėtoms kopijoms atgaminti ir (ar) platinti arba kurių paskirtis ir naudojimo tiesioginis tikslas – atgaminti ir (ar) platinti neteisėtas autorių teisių ar gretutinių teisių objekto kopijas.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 88 straipsnis (statute)
88 straipsnis. Lietuvos Respublikos referendumo konstituciniame įstatyme, Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatyme, Lietuvos Respublikos…
88 straipsnis. Lietuvos Respublikos referendumo konstituciniame įstatyme, Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatyme, Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nustatytos piliečių parašų rinkimo tvarkos pažeidimas 1. Lietuvos Respublikos referendumo konstituciniame įstatyme, Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatyme, Lietuvos Respublikos rinkimų kodekse nustatytos piliečių parašų rinkimo tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki trijų šimtų eurų. 2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų. 3. Draudimo papirkti kandidato išsikėlimą ir (arba) keliamus kandidatus remiančius rinkėjus, jiems atsilyginti ar žadėti atsilyginti už kandidato parėmimą, taip pat grasinant reikalauti pasirašyti rinkėjų parašų rinkimo lape ar elektroniniu būdu arba kitaip pažeisti savanoriškumo principą pažeidimas užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų šešiasdešimt eurų.
Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusi 693 straipsnis (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas" | Article: 693 straipsnis | Chunk 3 of 6] Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 98-1 ir 494-1 straipsniais įstatymas 62. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 385 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 63. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 64. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 33, 64, 99, 108, 109, 127, 132, 137, 143, 150, 151, 158, 159, 160, 161, 162, 163, 164, 165, 166, 167, 168, 170, 172, 173, 174, 176, 187, 188, 189, 190, 191, 192, 205, 207, 208, 209, 210, 211, 212, 213, 214, 215, 216, 217, 217-1, 218, 426, 505, 546, 589, 599, 610, 613, 665 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 49-1, 209-1 straipsniais įstatymas 65. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso IV skyriaus pavadinimo, 569, 581, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 21-1, 555-1 straipsniais įstatymas 66. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 33, 38, 417, 424, 569, 573, 575, 589, 590, 595, 602, 610, 611, 612, 669, 682 ir 686 straipsnių pakeitimo įstatymas 67. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 541, 542 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 68. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 415 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 69. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 134 straipsnio pakeitimo įstatymas 70. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 332 straipsnio pakeitimo įstatymas 71. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 369 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 72. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 328, 329, 589 ir 610 straipsnių pakeitimo įstatymas 73. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 128 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 74. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 28, 71, 420, 422, 423, 424, 427, 602 ir 603 straipsnių pakeitimo įstatymas 75. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 76. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 75 straipsnio pakeitimo įstatymas 77. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 123 straipsnio pakeitimo įstatymas 78. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 57 ir 58 straipsnių pakeitimo įstatymas 79. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 541, 542 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1868 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 80. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 119-1 straipsniu ir 590, 614 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 81. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 188-1 straipsniu ir 190, 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 82. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 370-1 straipsniu ir 370-1, 589 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 83. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 658, 659, 660 ir 663 straipsnių pakeitimo įstatymas 84. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 542 straipsnio pakeitimo įstatymas 85. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 459 straipsnio pakeitimo įstatymas 86. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 87. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 27, 34, 420, 422, 423, 424 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 31-1 ir 693 straipsniais įstatymas 88. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 53, 247, 256, 305, 385 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 89. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426, 449, 454, 455, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 449-1 straipsniu įstatymas 90. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 91. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 93, 544 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 92. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 533 straipsnio pakeitimo įstatymas 93. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 29, 40, 72, 226, 417, 431, 573, 575, 589, 592, 603, 608, 613, 620, 621, 629, 640, 642, 644, 651 ir 653 straipsnių pakeitimo įstatymas 94. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 28, 393, 595, 602, 681, 683 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 95. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 248, 589 straipsnių ir priedo pakeitimo ir Kodekso papildymo 251-1 straipsniu įstatymas 96. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 49, 244, 308, 589 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 97. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 45, 46, 96, 506, 526, 589 ir 608 straipsnių pakeitimo įstatymas 98. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 47-1 straipsniu ir 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 99. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 140 straipsnio pakeitimo įstatymas 100. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 96 ir 98 straipsnių pakeitimo įstatymas 101. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 47-1 straipsniu ir 589 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2476 2 straipsnio pakeitimo įstatymas 102. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 59 straipsnio pakeitimo įstatymas 103. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 59 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2805 2 straipsnio pakeitimo įstatymas 104. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 105. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 558 straipsnio pakeitimo įstatymas 106. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 506, 514, 589 ir 597 straipsnių pakeitimo įstatymas 107. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 512 straipsnio pakeitimo įstatymas 108. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 188-1 straipsniu ir 190, 589 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2354 3 straipsnio pakeitimo įstatymas 109. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 343, 344 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 110. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 111 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 241, 258, 262, 263, 264, 265, 267, 268, 269, 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 111. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 112. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo ir Kodekso papildymo 198-1 straipsniu įstatymas 113. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 114. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 107 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 115. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12 straipsnio pakeitimo įstatymas 116. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso papildymo 141-1 straipsniu ir 589 straipsnio ir priedo pakeitimo įstatymas 117. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 505, 517, 589 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 188-2, 505-1, 505-2, 517-1, 517-2, 517-3, 517-4, 560-1 straipsniais įstatymas 118. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 48 straipsnio pakeitimo įstatymas 119. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 589 straipsnio pakeitimo įstatymas 120. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 379 ir 381 straipsnių pakeitimo įstatymas 121. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 492 ir 590 straipsnių pakeitimo įstatymas 122. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 ir 589 straipsnių pakeitimo įstatymas 123. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 12, 79, 124, 136, 146, 477, 502 ir 548 straipsnių pakeitimo įstatymas 124. Lietuvos Respublikos Seimas, Įstatymas
Analysis
Legal question

Can AI-generated recordings uploaded to Spotify at scale be classified as an infringement of copyright or related rights solely because of their AI origin, or only where the uploading, imitation, reproduction or distribution involves a protected work, performance, phonogram or database object without the rights holder’s licence.

Legal basis

Article 73 of the Law of the Republic of Lithuania on Copyright and Related Rights treats as an infringement not abstract “AI content”, but the specific unauthorised use of a protected object: release, reproduction, public performance, broadcasting, other communication to the public, or distribution. The same provision also covers breach of contractual terms, meaning that a breach of platform rules or licensing terms may be legally relevant if it is linked to the use of a protected work, an object of related rights, or a sui generis database. Article 122 of the Code of Administrative Offences links administrative liability to the unlawful public performance, reproduction, making available online, or other use of an object of copyright or related rights, while a commercial purpose increases the sanction range to EUR 300-3,500.

This means that the artificial generation of streams and exploitation of the stream-remuneration model bring the situation closer to commercial use, but the mere fact of AI generation is not yet a sufficient element of infringement.

Practical significance

The stronger legal argument at present is not that “AI music must be removed”, but that “the platform must remove or restrict content where it is spam, manipulation, or uses protected objects without a licence”. In practice, rights holders should formulate claims not by reference to general AI origin, but by reference to the specific acts under Article 73: reproduction, making available online, use of a phonogram or performance, distribution of unlawful copies, or breach of licensing terms. The fact that Spotify has removed more than 75 million recordings shows that platform risk is shifting from individual copyright disputes to mass evidentiary assessment: it will be necessary to distinguish low-value but lawful AI content from content that infringes specific rights or manipulates the remuneration system.

As regards music files and metadata used for model training, the available evidence supports reliance only on the general logic of copyright, related-rights and sui generis protection; the precise conclusion would depend on whether protected objects or database content were reproduced and whether a licence existed.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether an AI-generated recording is prohibited in itself, but whether recordings uploaded to and made publicly available on Spotify amount to the unlawful reproduction, communication to the public, distribution, or alteration of rights-management information in respect of works, performances, or other protected subject matter. This should primarily be assessed under Article 15, Article 65(1)(3), Article 73, and Article 76 of the Law of the Republic of Lithuania on Copyright and Related Rights. If such use meets the elements of an administrative offence, Article 122 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania applies. On the basis of the sources provided, the issue of mass data scraping for model training should be assessed under Article 18(1)-(5) and Article 63(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Copyright and Related Rights

Legal assessment. Article 15(1) of the Law on Copyright and Related Rights grants the author exclusive rights to authorise or prohibit the reproduction, publication, adaptation, distribution, public performance, and communication to the public of a work, including making it publicly available online. Accordingly, uploading to a streaming platform is legally relevant where the recording uses a protected work or part of it without the author’s, successor-in-title’s, or authorised person’s permission, because Article 15(2) treats such use as unlawful. Article 73(1) of the Law on Copyright and Related Rights expressly treats as an infringement the use of a work or subject matter of related rights, including reproduction, public performance, broadcasting, or other communication to the public, without a licence from the rights holder or in breach of contractual terms. If an AI-generated recording is merely generated at scale but, under the provisions provided, does not unlawfully use a protected work, performance, phonogram, or database content, its AI origin alone is not an independent element of copyright infringement under these provisions. However, if the recordings attempt to imitate well-known performers by using protected performances or phonograms, the assessment moves into the field of related rights, because Article 1(1)(2) of the Law protects the rights of performers and phonogram producers. Article 65(1)(3) of the Law on Copyright and Related Rights is also relevant to the provision of online music services, because collective administration may cover the reproduction and making available online of works and subject matter of related rights, including online music services. This means that, in practical terms, lawful use of a music catalogue on a platform must be based on licences, contracts, or collective administration mechanisms, rather than merely on the technical fact of upload. Article 15(3) of the Law on Copyright and Related Rights also establishes the author’s right to appropriate and proportionate remuneration for each mode of use of the work; therefore, manipulation of streams may be relevant to the extent that it distorts the calculation or payment of remuneration for lawfully administered rights. On the basis of the sources provided, the issue of metadata and AI labelling is directly linked to Article 76 of the Law on Copyright and Related Rights: unauthorised removal or alteration of rights-management information, and the communication to the public of such subject matter, may constitute an infringement if the person knew or ought to have known that this induces, enables, facilitates, or conceals an infringement of protected rights. As regards automated scraping of content for model training, Article 18(1) of the Law on Copyright and Related Rights permits a lawful user of a publicly available database to extract or reutilise insubstantial parts of the database contents, but Article 18(3) prohibits acts that conflict with the normal exploitation of the database or prejudice the legitimate interests of its maker. Article 18(4) of the same Law also requires that the rights of copyright and related rights holders in works and subject matter of related rights forming the contents of the database not be infringed. Under Article 63(1), use of a substantial part of a database without authorisation is permitted only in the specified cases, for example where the contents of a non-electronic database are extracted for personal use or where part is presented as an example for teaching or scientific research purposes, insofar as this is justified by a non-commercial purpose. Administrative liability under Article 122(1) of the Code of Administrative Offences arises for the unlawful use of protected subject matter for non-commercial purposes, while Article 122(3) applies to such use for commercial purposes or to the distribution, transport, or possession of unlawful copies for commercial purposes. In the case of a commercial infringement, the fine under Article 122(3) ranges from EUR 300 to EUR 3,500, and in the case of repeated infringement, under Article 122(4), from EUR 700 to EUR 4,500. Under Article 122(5), confiscation of unlawful copies is mandatory, and for the offences provided for in paragraphs 2, 3, and 4, confiscation of the means or equipment used to produce them is also mandatory. Institutionally, the sources provided indicate that copyright and related rights policy and coordination, within its competence, are carried out by the Ministry of Culture, while the prosecution service, courts, police, and customs authorities are significant in the enforcement of rights and the fight against piracy

Consequences. In practical terms, the first scenario is removal of content by the platform where the recordings, by reference to licensing, rights-management information, or indicia of unlawful use, fall within the scope of Articles 73 or 76 of the Law on Copyright and Related Rights. The second scenario is escalation into a civil or administrative dispute, where rights holders seek to stop unlawful reproduction, communication to the public, or distribution, and administrative liability is assessed under Article 122 of the Code of Administrative Offences. The third scenario concerns data collection for AI training: a lawful user may use only such publicly available database content, and only to such an extent, as falls within the limits of Articles 18 and 63 of the Law on Copyright and Related Rights. For authors and performers, this matters for the control of exclusive rights and remuneration under Article 15(3); for platforms, for the soundness of licensing, metadata, and takedown procedures; and for listeners, for whether recommendations continue to contain lawfully and clearly identified content. Thus, on the basis of the sources provided, the legal focus is not “AI music” as a category, but the lawfulness of the use of protected subject matter, the integrity of rights-management information, and liability for unlawful communication to the public online

📄 Original — tv3.lt🕐 09:30
Do you leave your receipt behind at the store? There is an important message for you 🔗
A cash register receipt, invoice, or other proof of purchase is not just an accounting formality. It proves that a product or service was bought and is the basis for consumers to exercise their legal rights if an item turns out to be…
Fact-check:
✅ ConfirmedKasos kvitas, sąskaita faktūra ar kitas pirkimą patvirtinantis dokumentas yra įrodymas, kad prekė ar paslauga buvo įsigyta
✅ ConfirmedPirkimą patvirtinančio dokumento išdavimas yra verslininko pareiga, nustatyta teisės aktuose
🟡 IncompleteTurėdamas pirkimo įrodymą vartotojas gali reikalauti pašalinti prekės trūkumus, ją pakeisti arba susigrąžinti sumokėtus pinigus
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2)…
3 straipsnis. Vartotojų teisės 1. Vartotojai turi teisę: 1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ir paslaugas (pasirinkti pardavėją, paslaugų teikėją); 2) įsigyti saugias, tinkamos kokybės prekes ar paslaugas; 3) gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas; 4) gauti informaciją apie savo teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką; 5) į pažeistų teisių gynimą ir į turtinės ir neturtinės žalos (nuostolių) atlyginimą; 6) kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į ginčus nagrinėjančias institucijas ar teismą; 7) jungtis į vartotojų asociacijas; 8) į švietimą vartojimo srityje; 9) į ekonominių interesų apsaugą. 2. Vartotojai turi ir kitas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas teises.
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas apibrėžia vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas apibrėžia vartotojų teises, vartotojų teisių apsaugos sritis, nustato vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetenciją, reglamentuoja vartotojų švietimą, vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų santykius, vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir atsakomybę už teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, pažeidimus. 2. Šiuo įstatymu siekiama užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą. 3. Šis įstatymas netaikomas švietimo ir socialinėms paslaugoms, finansuojamoms iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugoms, kurių išlaidos pagal įstatymus yra apmokamos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšų, aprūpinimui vaistais, taip pat vykdant teismų sprendimus. 4. Tais atvejais, kai taikomas Mokėjimų įstatymas, vietoj šio įstatymo 36 straipsnio 5–9 dalyse nustatytų informacijos reikalavimų, išskyrus šio įstatymo 36 straipsnio 7 dalies 3–8 punktus, 8 dalies 1, 4 ir 5 punktus ir 9 dalies 2 punktą, taikomos Mokėjimų įstatymo 13 ir 20 straipsnių nuostatos. Straipsnio pakeitimas: Nr. XI-562, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6900 (2009-12-28)
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka šias funkcijas: 1) prižiūri…
12 straipsnis. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijos ir teisės 1. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atlieka šias funkcijas: 1) prižiūri, kaip verslininkai laikosi šiame įstatyme ir Civiliniame kodekse nustatytų vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat ar rinkai tiekiami ne maisto produktai atitinka ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą nustatančių teisės aktų reikalavimus; 2) koordinuoja vartotojų teisių apsaugos institucijų, atsakingų už tam tikros vartojimo srities reguliavimą, veiklą vartotojų teisių apsaugos srityje (analizuoja sukauptą, periodiškai iš valstybės ir savivaldybių institucijų gaunamą informaciją apie vartotojų teisių apsaugą; teikia pasiūlymus dėl vartotojų teisių apsaugos tobulinimo); 3) priima ir derina teisės aktus, susijusius su vartotojų teisių apsauga; 4) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartotojų teisių apsauga, projektų teikia išvadas ir pasiūlymus; 5) ne teismo tvarka sprendžia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus; 6) atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę; 7) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones; 8) šio įstatymo septintojo skirsnio nustatyta tvarka gina vartotojų viešąjį interesą; 9) organizuoja vartotojų švietimą, koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, vartotojų asociacijų veiklą organizuojant vartotojų švietimą, pardavėjams ir paslaugų teikėjams teikia informaciją apie vartotojų teises; 10) kuria ir tvarko vartotojų teisių apsaugos duomenų bazę; 11) keičiasi informacija apie pavojingus gaminius ir rinkos priežiūrą Reglamento (ES) 2023/988 nustatyta tvarka, taip pat savo interneto svetainėje skelbia apie pavojingus ne maisto produktus ir rinkos ribojimo priemonių taikymą; 12) įgyvendina Reglamentą (ES) 2017/2394 ir Reglamentą (ES) Nr. 524/2013; 13) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje; 14) organizuoja vartotojų nuomonių, elgsenos, prekių ir paslaugų kainų bei kitus tyrimus; 15) atlieka kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. 2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi teisę: 1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, atsakingų už atitinkamą valdymo sritį, informaciją, susijusią su vartotojų teisių apsauga; 2) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat iš įstaigų, finansų rinkos dalyvių, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų, kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, duomenis ir dokumentus, reikalingus įstatymų, už kurių laikymosi priežiūrą atsakinga Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, pažeidimams tirti, neatsižvelgiant į informacijos, duomenų ir dokumentų saugojimo laikmeną ar saugojimo vietą, įskaitant banko paslaptį ar jai prilygintą paslaptį sudarančią informaciją (kad asmuo yra banko ar kito finansų rinkos dalyvio klientas, jam teikiamos finansinės paslaugos, jo turimų sąskaitų numeriai) ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjų turimą informaciją apie elektroninių ryšių paslaugų abonentus ar registruotus elektroninių ryšių paslaugų naudotojus, taip pat paimti dokumentus ir daiktus, kurie turi įrodomąją reikšmę; 3) atlikti pardavėjų, paslaugų teikėjų veiklos, įskaitant elektroninių sąsajų naudojimą, patikrinimą; 4) reikalauti, kad gamintojai, importuotojai, pardavėjai ir paslaugų teikėjai ar jų atstovai atvyktų į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir duotų paaiškinimus žodžiu ar raštu; 5) atlikti prekių ir paslaugų kontrolinius pirkimus. Juos atliekant, sprendimo atlikti neplaninį patikrinimą kopija verslininkui turi būti pateikta iš karto po atlikto kontrolinio pirkimo. Atliekant kontrolinius pirkimus gali būti daromas vaizdo ir (ar) garso įrašas. Jeigu atliekant prekių kontrolinį pirkimą pažeidimo požymių nenustatyta, kontrolinio pirkimo metu sumokėti pinigai grąžinami Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, o prekės – verslininkui. Kontrolinių pirkimų atlikimo tvarką nustato teisingumo ministras; 6) duoti šio įstatymo 491 straipsnyje ir Produktų saugos įstatyme nurodytus privalomus nurodymus pašalinti informaciją ar panaikinti galimybę ją pasiekti Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 98 straipsnyje nustatyta tvarka; 7) taikyti laikinąsias priemones pagal šio įstatymo 441 straipsnį; 8) sudaryti komisijas, darbo grupes teisės aktams rengti ar kitiems Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetencijos klausimams spręsti, įtraukti į jas kitų institucijų (suderinus su jų vadovais) specialistus; 9) kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas teises. 3. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atlikdama šio straipsnio 1 dalies 5–8 punktuose nustatytas funkcijas, turi teisę gauti iš registrų, valstybės informacinių sistemų, fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų padalinių šioms funkcijoms atlikti reikalingą informaciją, dokumentus ir duomenis, įskaitant asmens duomenis.
Analysis
Legal question

Whether a cash register receipt or another sale and purchase document constitutes an independent basis for a consumer’s claim, or merely an evidential condition enabling the consumer to exercise rights in respect of defective goods or an improperly provided service.

Legal basis

Article 3(1) of the Law on Consumer Rights Protection grants consumers the right to acquire goods or services of appropriate quality, to seek protection of infringed rights, to claim compensation for damage, and to apply to dispute resolution bodies or to a court. Article 12(1)(5) of the same law explains why, in this context, the State Consumer Rights Protection Authority is not merely an informational body: it resolves disputes between consumers and sellers or service providers out of court. For services, the relevant specific rule is Article 8(3): where a service is of improper quality, the consumer may, within six months of the provision of the service, require that it be replaced free of charge with a service of appropriate quality, and, if that is not possible, require reimbursement of the amount paid.

In the case of goods, the wording of the Retail Trade Rules indicates a stricter practical consequence: if the consumer does not present the sale and purchase document for the goods, the goods are replaced, or the other claims stated in the consumer’s request are satisfied, only with the seller’s consent.

Correction

The article’s statement that, where a consumer has proof of purchase, the consumer may require defects to be remedied, the goods to be replaced, or the money to be refunded is incomplete, because the purchase document does not in itself create a right to those remedies. It would be more precise to say that the sale and purchase document enables the consumer to prove the transaction and, without the seller’s consent, to rely on the consumer rights protection mechanism where there is a lack of conformity in quality or another statutory condition is met. This is particularly apparent from the cited provision of the Retail Trade Rules: if the document is not presented, replacement of the goods or satisfaction of other claims depends on the seller’s consent.

In the case of services, it is likewise necessary to establish not only the fact of payment but also that the service was of improper quality, because Article 8(3) of the Law on Consumer Rights Protection links the claims to improper quality and to a six-month time limit.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not the abstract proposition that “the consumer has a receipt”, but the combination of two elements: a specific transaction proven by the document and a specifically substantiated lack of conformity in the quality of the goods or service. In a dispute, it is risky for the seller to confine itself to a formal objection where the document has been presented, because under Article 12 the State Consumer Rights Protection Authority has competence to examine the dispute out of court, while the consumer’s rights to quality and to redress are directly enshrined in Article 3. A consumer representative should cite the wording of the Retail Trade Rules stating that, where the document is not presented, action is taken only with the seller’s consent, because it shows why retaining the receipt changes the negotiating position.

It would be an error to formulate the claim as though the receipt automatically conferred a right to recover the money: legally, it is necessary to prove separately a quality defect, an improperly provided service, or another statutory basis.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise issue is the legal significance, in a consumer dispute, of a cash register receipt, invoice, payment card statement, or other document confirming the purchase where the consumer seeks to enforce rights in respect of goods of inadequate quality or services improperly provided. This issue is resolved under Articles 1, 3, 7, 12, 21, and 42 of the Law of the Republic of Lithuania on Consumer Rights Protection, Articles 6.3641 and 6.153 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, and points 21 and 22 of the Retail Trade Rules. In this situation, a “purchase document” is not the same as procurement documents regulated by Article 48 of the Law of the Republic of Lithuania on Procurement Carried Out by Contracting Entities in the Water Management, Energy, Transport, or Postal Services Sectors, because, under Article 1 of that law, it applies to procurement procedures carried out by contracting entities, not to a consumer’s retail purchase in a shop. The basis of the consumer’s rights arises from Article 3(1)(2), (5), and (6) of the Law on Consumer Rights Protection: the right to goods or services of proper quality, the right to protection of infringed rights and compensation for damage, and the right to apply to dispute-resolution bodies or to a court. The practical legal function of the document is most clearly established in point 21 of the Retail Trade Rules, under which an application for replacement or return of goods must be accompanied by a cash register receipt, a purchase-sale receipt, or another document confirming the purchase from that seller

Legal assessment. A consumer who has a document confirming the purchase can identify the seller, the transaction, and the goods, and therefore the claim becomes procedurally easier to substantiate under Article 21(1) of the Law on Consumer Rights Protection. That provision establishes the mandatory first step: a consumer who considers that his or her rights or legitimate interests relating to a consumer contract have been infringed must first apply in writing to the seller or service provider, except where the consumer applies directly to a court. The deadline for such application is no later than three months from the date on which the consumer became aware, or ought to have become aware, of the infringement. Under Article 21(2) of the Law on Consumer Rights Protection, the seller or service provider must examine the application free of charge and, if it disagrees with the demands, provide a detailed, reasoned written response supported by documents within 14 days. If the demands are not satisfied, or are satisfied only in part, the response must, under Article 21(3), indicate the competent entity for out-of-court resolution of consumer disputes. In the case of goods of inadequate quality, the consumer’s substantive rights are set out in Article 6.3641 of the Civil Code: the consumer may demand that the proper quality of the goods be ensured, that the price be reduced proportionately, or that the purchase-sale contract be unilaterally terminated. Under Article 6.3641(2) of the Civil Code, the consumer may first choose a demand for repair or replacement of the goods, unless this is impossible or would impose disproportionate costs on the seller. Under Article 6.3641(3), the seller may refuse to repair or replace the goods only where this is impossible or disproportionately expensive, having regard to the value of the goods if they had no defects and to the significance of the defects. If the goods are not repaired or replaced, or if the seller justifiably refuses to ensure proper quality, Article 6.3641(4) of the Civil Code allows the consumer to proceed to a price reduction or termination of the contract. Point 21 of the Retail Trade Rules links these rights to proof: the consumer’s application for replacement or return of goods must be accompanied by a cash register receipt, purchase-sale receipt, VAT invoice, invoice, payment card account statement, payment card terminal slip, or other document. Point 22 of the Retail Trade Rules establishes a clear risk for the consumer: if the purchase-sale document is not provided, the goods are replaced or other demands are fulfilled only with the seller’s consent. This means that failure to retain the receipt does not extinguish the consumer’s right itself to goods of proper quality under Article 3 of the Law on Consumer Rights Protection, but it may weaken the enforcement of the claim in the retail procedure. If the seller were to attempt, by a term of the consumer contract, to abolish or restrict the consumer’s rights arising from the seller’s improper performance of its obligations, such a term would be assessed under Article 6.153(2)(2) of the Civil Code as potentially unfair. Institutionally, the State Consumer Rights Protection Authority is the most important body: under Article 12(1)(1), (5), (7), and (9) of the Law on Consumer Rights Protection, it supervises compliance with traders’ duties, resolves disputes out of court, applies enforcement measures, and organises consumer education. A complaint concerning a possible infringement of consumer rights is submitted in writing under Article 42(1) and (2) of the Law on Consumer Rights Protection, stating the factual circumstances and attaching the available documents. Under Article 42(3)(3), the procedure may be refused if there are no factual data giving reasonable grounds to suspect an infringement, or if the applicant, without justified reason, fails to provide documents substantiating the complaint. Under Article 42(3)(4), the time limit for submitting a complaint is three years from the possible infringement to the date of submission of the complaint to the State Consumer Rights Protection Authority. No case law is included among the sources provided; accordingly, the outcome of the dispute is assessed here on the basis of the cited statutory and regulatory provisions

Consequences. In practical terms, the safest course for the consumer is to retain the receipt or other document for the entire period during which claims concerning the quality of the goods or services may arise, because this enables the consumer to substantiate a written application and to proceed more quickly to the remedies provided for in Article 6.3641 of the Civil Code. If the document has not been retained, the consumer becomes more dependent, under point 22 of the Retail Trade Rules, on the seller’s consent to replace the goods or fulfil another request. If the seller refuses to satisfy the claim, the consumer must comply with the procedure for applying to the seller laid down in Article 21 of the Law on Consumer Rights Protection and, after a negative or partial response, may use out-of-court dispute resolution or judicial protection under Article 3(1)(6) and Article 7(3). For the seller, this is important because its response to the consumer must be reasoned, supported by documents, and provided within 14 days, while compliance with consumer rights protection requirements is supervised by the State Consumer Rights Protection Authority. For the State Consumer Rights Protection Authority, this is both a matter of prevention and dispute resolution: Article 7 of the Law on Consumer Rights Protection links consumer protection with information, market supervision, liability, and protection both out of court and in court. The real legal conclusion is therefore narrow but significant: a document confirming the purchase is not merely an accounting formality, but the principal link between the consumer’s substantive right to goods of proper quality and the procedural ability to enforce that right against the seller or before an institution

📄 Original — LRT🕐 09:31
Druskininkai Senukai accessible only by stairs: possible discrimination seen - LRT 🔗
The second floor of a Senukai shopping center in Druskininkai may be difficult for some visitors to access because it can only be reached by stairs, according to a reader who contacted LRT.lt. The retail chain has apologized and says it is…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti asmens su negalia teisių apsaugą ir įgyvendinimą lygiai su kitais asmenimis…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šio įstatymo paskirtis – užtikrinti asmens su negalia teisių apsaugą ir įgyvendinimą lygiai su kitais asmenimis, reglamentuoti negalios nustatymo, asmens su negalia individualiųjų pagalbos poreikių nustatymo, tenkinimo ir finansavimo pagrindus, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, kitas tarptautinės teisės normas ir principus, nustatyti asmens su negalia teisių apsaugos sistemos institucijas, jų veiklos teisinius pagrindus, funkcijas, teises ir pareigas asmens su negalia teisių apsaugos srityje. 2. Šis įstatymas taikomas: 1) Lietuvos Respublikos piliečiams; 2) kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos ekonominei erdvei priklausančios Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ir jų šeimos nariams, kuriems išduoti dokumentai, patvirtinantys ar suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) asmenims, kuriems, vadovaujantis Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentais, turi būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai; 4) užsieniečiams, turintiems Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje; 5) užsieniečiams, kuriems suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; 6) Australijos, Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Korėjos piliečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jų šeimos nariams, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 7) Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės piliečiams, kuriems išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jų šeimos nariams, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuriems išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje; 8) asmenims, kuriems suteiktas perkeliamojo asmens statusas. 3. Šio įstatymo 18 ir 19 straipsniai taip pat taikomi Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas kaip ketinantiems dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. 4. Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Asmens su negalia teisė į prieinamą aplinką ir šios teisės įgyvendinimas 1. Asmuo su negalia turi teisę į prieinamą aplinką visoje Lietuvos Respublikos…
5 straipsnis. Asmens su negalia teisė į prieinamą aplinką ir šios teisės įgyvendinimas 1. Asmuo su negalia turi teisę į prieinamą aplinką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. 2. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, užtikrindamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytą teisę, pagal kompetenciją: 1) koordinuoja prieinamos aplinkos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje kūrimą; 2) rengia ir tvirtina prieinamos aplinkos standartus ir (ar) gaires, prižiūri ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; 3) šviečia visuomenę ir rengia mokymus prieinamos aplinkos užtikrinimo klausimais. 3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos įgyvendinamos atliekant teritorijų planavimą ir statinių projektavimą bei fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymą asmens su negalia poreikiams. 4. Už asmens su negalia teisės į prieinamą aplinką įgyvendinimą atsako: 1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija – už fizinės aplinkos pritaikymo asmens su negalia poreikiams statybos normatyvinių techninių dokumentų parengimą, patvirtinimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą; 2) Aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija, Lietuvos transporto saugos administracija ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją – už transporto objektų pritaikymo asmens su negalia poreikiams normatyvinių techninių dokumentų parengimą, patvirtinimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą; 3) statinių naudotojai – už statinių pritaikymą asmens su negalia poreikiams; 4) Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Susisiekimo ministerija pagal kompetenciją – už informacinės aplinkos prieinamumą reglamentuojančių teisės aktų parengimą, patvirtinimą ir jų įgyvendinimo priežiūrą.
Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Būsto pritaikymo asmeniui su negalia poreikio nustatymas, terminai ir finansavimas 1. Būsto pritaikymo asmeniui su negalia poreikis nustatomas asmeniui…
25 straipsnis. Būsto pritaikymo asmeniui su negalia poreikio nustatymas, terminai ir finansavimas 1. Būsto pritaikymo asmeniui su negalia poreikis nustatomas asmeniui su negalia, kurio judėjimo funkcijų sutrikimas yra pastovus ir negrįžtamas ir (ar) kuriam nustatytas individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos poreikis dėl psichikos ir (ar) elgesio arba regos sutrikimų. 2. Sprendimą dėl būsto pritaikymo asmeniui su negalia priima savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta būsto pritaikymo komisija socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. 3. Sprendimą pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams priima butų ir kitų patalpų savininkai Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime sprendimas pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams nepriimamas, sprendimą, ar pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams, kai toks pritaikymas finansuojamas ne iš bendrojo naudojimo objektų savininkų lėšų, priima savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius, gavęs buto ir kitų patalpų savininko prašymą dėl būsto ir jo aplinkos pritaikymo, vadovaudamasis socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta būsto pritaikymo tvarka. Sprendimą pritaikyti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus asmens su negalia poreikiams, kai toks pritaikymas finansuojamas ne iš bendrojo naudojimo objektų savininkų lėšų, priėmęs savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius užtikrina, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų pritaikymas asmens su negalia poreikiams turi būti atliktas nesumažinant kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų nekilnojamojo turto vertės. Už daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų pritaikymą asmens su negalia poreikiams, kai toks pritaikymas finansuojamas ne iš bendrojo naudojimo objektų savininkų lėšų, atsako savivaldybės meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius. 4. Jeigu asmuo su negalia gyvena daugiabučiame name, kuriame įrengtas liftas, turi būti užtikrinta galimybė juo naudotis visuose daugiabučio namo aukštuose, nereikalaujant kitų daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo. Šią teisę asmuo įgyvendina kreipdamasis į daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytoją, kuris organizuoja darbus, užtikrinančius, kad liftas veiktų visuose daugiabučio namo aukštuose. 5. Būsto pritaikymo asmeniui su negalia poreikio nustatymo, būsto pritaikymo ir finansavimo tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras. 6. Už būsto pritaikymo asmeniui su negalia organizavimą ir būsto pritaikymo kokybės užtikrinimą atsako savivaldybės institucijos ir (ar) asmuo su negalia ar jo atstovas pagal įstatymą.
Analysis
Legal question

Whether the second floor of a shopping centre, accessible to customers only by stairs, constitutes the provision of a service on unequal terms where a person with a mobility disability cannot independently enter the premises and shop.

Legal basis

Article 5(1) of the Law of the Republic of Lithuania on the Fundamentals of Protection of the Rights of Persons with Disabilities expressly provides that a person with a disability has the right to an accessible environment throughout the territory of the Republic of Lithuania. Article 5(3) links that right not to abstract goodwill, but to spatial planning, the design of buildings, and the adaptation of the physical environment to the needs of persons with disabilities. Accordingly, a “green assistance button” and staff assistance are a weaker argument than the requirement of independent access: under the assessment logic cited by the Service, what matters is whether the visitor can enter the premises and obtain goods or services independently.

Article 1 of the Law on Equal Opportunities further identifies the institutional route: complaints are investigated by the Equal Opportunities Ombudsperson, and the Law is also linked to the monitoring and control of implementation of the United Nations Convention on the Rights of Persons with Disabilities.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not one of “inconvenience”, but of unequal independent accessibility: if the second floor of the Druskininkai “Senukai” store is accessible only by stairs, the crux of the dispute will not be staff courtesy, but whether a customer with a mobility disability can use the full shopping centre service on equal terms. For businesses, relying solely on ad hoc assistance is risky, because it shifts the burden of accessibility onto the customer and makes receipt of the service dependent on staff availability, responsiveness, and physical assistance. In this case, a professional should cite specifically the relationship between Article 5(1) and 5(3) and the Service’s position on independent access, rather than relying only on the general principle of non-discrimination.

The planned refurbishment referred to by “Senukai” reduces reputational and possibly procedural risk for the future, but does not in itself answer the question whether the current situation already amounts to discrimination.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether access to the second floor of a shopping centre by stairs only constitutes a factual restriction, on the ground of disability, on the use of goods or services. This question must primarily be assessed under Article 2(1), (3) and (4) of the Law on Equal Opportunities of the Republic of Lithuania, which define discrimination, equal opportunities and indirect discrimination. Article 5 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of Persons with Disabilities of the Republic of Lithuania is also applicable: paragraph 1 establishes the right of a person with a disability to an accessible environment throughout the territory of the Republic of Lithuania, while paragraph 4(3) assigns responsibility for adapting buildings to the needs of persons with disabilities to the users of those buildings. At the level of construction regulation, paragraph 1 of STR 2.03.01:2019 “Accessibility of Buildings” is relevant, as it establishes the application of accessibility requirements when preparing projects for construction, reconstruction, renovation, major or simple repairs, and when changing the use of buildings. Paragraph 7 of STR 2.02.02:2004 is also important, as it provides that public-use buildings and premises must be adapted to the needs of persons with disabilities in accordance with the requirements of STR 2.03.01:2001

Legal assessment. Stairs as the only route to a retail area formally apply equally to all visitors; however, under Article 2(4) of the Law on Equal Opportunities, such a neutral condition may amount to indirect discrimination if its application results in a factual restriction on the exercise of rights on the ground of disability. The essential assessment criterion would be not the goodwill declared by the shop, but whether a person with a mobility disability can independently enter the premises and obtain goods or services on an equal basis with others. Staff assistance or assistance buttons may be practical measures, but they do not eliminate the accessibility issue itself if access to the second floor remains dependent on staff intervention. Article 5(1) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of Persons with Disabilities formulates the right to an accessible environment as a general right, while Article 5(4)(3) indicates that the user of a building is not a passive actor: responsibility for adapting the building rests with that user. The duties of state and municipal institutions under Article 5(2) of the same law are to coordinate the creation of an accessible environment, prepare and approve standards or guidelines, supervise and control compliance with them, and educate the public. The competence of the Ministry of Environment under Article 5(4)(1) is linked to the preparation, approval and supervision of implementation of construction normative technical documents concerning the adaptation of the physical environment. Article 1(2) of the Law on Equal Opportunities establishes the legal basis and powers of the Equal Opportunities Ombudsperson, as well as the submission and investigation of complaints; accordingly, the practical route in such a situation would be to apply to the Ombudsperson regarding possible discrimination. The assessment by that office should focus on the test under Article 2(4) of the Law on Equal Opportunities: whether there is a neutral practice, whether it causes a factual restriction on the ground of disability, whether it is justified by a legitimate aim, and whether the measures are appropriate and necessary. The application of construction technical requirements would depend on whether the projects referred to in paragraph 1 of STR 2.03.01:2019 were being prepared or whether the use of the building was being changed. Under paragraph 1 of STR 2.03.01:2019, when renovating, reconstructing or repairing the buildings listed in the annex to the regulation, the provisions of the regulation apply to the parts of the building being altered, while in the case of a change of use this exception does not apply. The excerpt from the National Programme for Social Integration of Persons with Disabilities 2013–2020 further explains the systemic problem: legislation does not require existing buildings to be adapted if there is no need to renovate the building, and it does not set deadlines by which existing public-use buildings must be adapted. Therefore, two layers of assessment differ in this situation: equal opportunities law assesses the factual accessibility of the service, while construction technical requirements are more strictly linked to design, repair, reconstruction, modernisation or change of use

Consequences. The most realistic first scenario is that the person applies to the Office of the Equal Opportunities Ombudsperson, which then investigates whether stairs as the only condition for accessing the second floor constitute indirect discrimination under Article 2(4) of the Law on Equal Opportunities. If it were recognised that visitors with mobility disabilities cannot independently obtain goods or services, the practical consequence would be pressure on the user of the building to take accessibility measures, because Article 5(4)(3) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of Persons with Disabilities links responsibility specifically to building users. The second scenario is that the shopping centre is renovated or repaired, in which case, under paragraph 1 of STR 2.03.01:2019, accessibility requirements become directly relevant to the parts of the building being altered. The third scenario is that, if a capital solution is postponed, the shop relies on staff assistance; however, such a model remains legally vulnerable if it does not in practice ensure independent and equal receipt of services. This is practically important not only for specific visitors with mobility disabilities, but also for building users, because their duty under the cited provisions is not merely to declare an accessibility objective, but to ensure such use of the building as does not create a factual restriction on rights. For municipal and state institutions, this situation is important as a matter of supervision and coordination under Article 5(2) of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of Persons with Disabilities. For the retail chain, the key legal risk arises not from the age of the building itself, but from whether the current arrangements for service provision comply with the equal opportunities standard on the ground of disability

📄 Original — silutesnaujienos.lt🕐 09:34
Banned products still dominate the e-cigarette market - silutesnaujienos.lt 🔗
“The market is truly unfair. Businesses continue to act unfairly and violate legal requirements,” said G. Aleksaitė. Since 2022, unpaid fines imposed on offenders have exceeded 103,000 euros. Almost all rulings issued by the service are…
Fact-check:
⚪ UnverifiedDraudimas prekiauti elektroninėmis cigaretėmis ir jų pildyklėmis su ne tabako skoniais ir kvapais Lietuvoje įsigaliojo 2022 m. liepą.
🔴 RefutedNuo 2024 m. lapkričio už pakartotinį el. cigarečių pardavimo pažeidimą gali būti skiriama iki 8 tūkst. eurų bauda.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas" | Chunk 3 of 4] 8) sukuria įspūdį, kad tabako gaminių…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas" | Chunk 3 of 4] 8) sukuria įspūdį, kad tabako gaminių vartojimas didina socialinę ir seksualinę sėkmę; 9) pripažįsta tabako gaminių profilaktines bei gydomąsias savybes; 10) teigia, kad tabako gaminių vartojimas yra priemonė, padedanti išspręsti asmens konfliktus; 11) skatina tabako gaminių vartojimą ir neigiamai vaizduoja asmenis, atsisakančius šiuos gaminius vartoti; 12) pabrėžia didesnę nikotino koncentraciją kaip tabako gaminių privalumą. Tabako gaminių prekybos vietose Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka leidžiama pateikti tik šią informaciją apie tabako gaminius: 1) gamintojo, prekybos įmonės pavadinimas ir adresas, prekybos rūšis (didmeninė ar mažmeninė); 2) tabako gaminių pavadinimas ir rūšis; 3) žodžiai “Prekiaujame” arba “Parduodame”; 4) tabako dervų, nikotino ir kitų kenksmingų sveikatai medžiagų rūkaluose koncentracija; 5) tabako gaminių kainos; 6) informacija apie tabako gaminių vartojimo žalą sveikatai. Tabako gaminių reklamos platintojai, skleidėjai privalo, teikdami tabako gaminių reklamą, ant išorinių reklamos priemonių bei visuomenės informavimo priemonėse skelbti savo arba gamintojų lėšomis ne mažesnės apimties informaciją (socialinę reklamą) apie kenksmingą tabako poveikį žmonių sveikatai. Šios informacijos (socialinės reklamos) teikimo tvarką, formą ir turinį ant išorinių reklamos priemonių bei visuomenės informavimo priemonėse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 12 straipsnis. Tabako gaminių pakuočių apipavidalinimo reikalavimai Lietuvos Respublikoje gaminamų tabako gaminių pavadinimų reikalavimus nustato Valstybinis patentų biuras prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos. 13 straipsnis. Tabako gaminių vartojimo mažinimo ekonominio reguliavimo priemonės Tabako gaminių apmokestinimo muito mokesčiu ir akcizais tvarką nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Tabako gaminius įtraukti į minimalų maisto produktų ir ne maisto prekių rinkinį minimaliam gyvenimo lygiui apskaičiuoti draudžiama. 14 straipsnis. Tabako gaminių vartojimo ribojimas Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama: 1) visose auklėjimo, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat salėse, kuriose vyksta sporto varžybos bei kiti renginiai; 2) darbo vietose, esančiose uždarose patalpose, išskyrus specialias rūkymo vietas; 3) bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; 4) visų rūšių viešajame transporte, išskyrus tolimojo susisiekimo traukinius, kuriuose turi būti numatyti atskiri vagonai nerūkantiems ir rūkantiems, taip pat lėktuvus; 5) viešose vietose uniformuotiems Lietuvos Respublikos pareigūnams, išskyrus specialias rūkymo vietas. Įmonėse, įstaigose, organizacijose rūkyti leidžiama tik specialiai įrengtose patalpose (vietose), kurių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Viešbučiuose, restoranuose ir kavinėse turi būti skirtos vietos nerūkantiesiems. Savivaldybės turi teisę uždrausti rūkyti viešose vietose (parkuose, skveruose ir kt.). Darbdaviai, vadovai privalo užtikrinti, kad būtų iškabinti matomose vietose įspėjantys užrašai apie draudimą rūkyti nustatytose vietose. 15 straipsnis. Visuomenės informavimas apie tabako gaminius, rūkymo žalą sveikatai Visos švietimo įstaigos, suderinusios su Sveikatos apsaugos ministerija, privalo įtraukti į ugdymo programas žinias apie tabako gaminius, jų vartojimo daromą žalą sveikatai, sveikatai palankios aplinkos, užkertančios kelią rūkymo daromai žalai, sveikos gyvensenos formavimą. 16 straipsnis. Tabako kontrolės programos Lietuvos Respublikos Vyriausybė rengia, tvirtina ir įgyvendina valstybės tabako kontrolės programą. Valstybės tabako kontrolės programa finansuojama iš Valstybinio sveikatos fondo lėšų. Valstybės tabako kontrolės programos tikslams savivaldybės rengia ir įgyvendina savivaldybių tabako kontrolės programas. Savivaldybių tabako kontrolės programos finansuojamos iš savivaldybių sveikatos fondų lėšų. Savivaldybių sveikatos fondų steigimo ir jų lėšų šaltinių formavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas, kiti įstatymai ir teisės aktai. Kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, visuomeninės organizacijos gali rengti ir kitas tabako kontrolės programas, dėl jų rengimo ir įgyvendinimo teikti pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Nacionalinei sveikatos tarybai, VTAKT ir kitoms valstybės tabako kontrolės politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms. Tabako kontrolės programos rengiamos, finansuojamos, įgyvendinamos ir kontroliuojamos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus sveikatos programų rengimo, tvirtinimo, finansavimo, įgyvendinimo ir kontrolės nuostatus. 17 straipsnis. Tabako gaminių gamybos, prekybos, importo, eksporto, vartojimo, jo daromos žalos sveikatai ir ūkiui statistika Tabako gaminių gamybos, vidaus ir užsienio prekybos statistikoje naudojamos apskaitos ir statistikos informacijos teikimo bei skelbimo tvarką tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. IV SKYRIUS. VALSTYBĖS TABAKO KONTROLĖS POLITIKĄ KOORDINUOJANTYS IR VYKDOMIEJI SUBJEKTAI BEI JŲ KOMPETENCIJA 18 straipsnis. Valstybės tabako kontrolės politikos vykdomųjų institucijų sistema Valstybės tabako kontrolę pagal savo kompetenciją atlieka VTAKT, savivaldos vykdomosios institucijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, policija bei sveikatos priežiūros sistemos įstaigos. Šių institucijų kompetenciją tabako kontrolės srityje nustato šis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei teisės aktai. Tabako gaminių reklamą, taip pat paslėptą tabako gaminių reklamą kontroliuoja VTAKT, o išorinę reklamą – VTAKT ir savivaldos vykdomosios institucijos. V SKYRIUS. ATSAKOMYBĖS UŽ TABAKO KONTROLĖS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS TAIKYMO TVARKA 19 straipsnis. Atsakomybė už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Asmenys, pažeidę Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, atsako šio įstatymo ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. 20 straipsnis. Administracinės atsakomybės už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus taikymo tvarka Piliečius ir pareigūnus administracinėn atsakomybėn už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukia ir administracines nuobaudas skiria valstybės įgaliotų institucijų pareigūnai. Piliečių ir pareigūnų patraukimas administracinėn atsakomybėn neatleidžia jų nuo prievolės atlyginti Tabako kontrolės įstatymo pažeidimais padarytą žalą sveikatai. Lietuvos Respublikoje pagaminti, į ją įvežti arba joje realizuojami tabako gaminiai, kurie neatitinka reikalavimų, nustatomų Lietuvos Respublikos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka privalo būti konfiskuojami ir sunaikinami. 21 straipsnis. Ekonominių sankcijų už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus taikymas Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, arba Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, arba Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, arba savivaldos vykdomosios institucijos, arba teismai pagal savo kompetenciją turi teisę skirti įmonėms, įstaigoms, organizacijoms baudas už šio įstatymo pažeidimus. Tabako auginimas, jo gaminių gaminimas, importas bei prekyba, neturint šiai veiklai atitinkamo leidimo, užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Baudas skiria VTAKT bei savivaldos vykdomosios institucijos. Tabako gaminių gamyba, realizavimas, laikymas, gabenimas Lietuvos Respublikoje, nesilaikant šio įstatymo 7 straipsnio pirmosios ir trečiosios dalių reikalavimų, gaminių įsigijimą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų neturėjimas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams dvidešimties tūkstančių litų baudą, o šio straipsnio reikalavimų pažeidimas, padarytas per vienerius metus nuo ankstesnio pažeidimo, - penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Už šio straipsnio reikalavimų pažeidimą baudas skiria Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VTAKT, teismai pagal savo kompetenciją. Tabako gaminių importo reikalavimų, nustatytų šio įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, trečiojoje ir penktojoje dalyse, ir tabako gaminių pardavimo reikalavimų, nustatytų šio įstatymo 10 straipsnio pirmojoje, antrojoje, penktojoje ir šeštojoje dalyse, pažeidimas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams dvidešimties tūkstančių litų baudą. Šių reikalavimų pažeidimas, padarytas pakartotinai per vienerius metus nuo ankstesnio pažeidimo, užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkiasdešimties tūkstančių litų baudą. Už šio įstatymo reikalavimų pažeidimus baudas skiria: 1) už 8 straipsnio antrosios dalies 2 punkto, 10 straipsnio antrosios dalies 1 ir 7 punktų reikalavimų nesilaikymą - Lietuvos valstybinės kokybės inspekcija prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos; 2) už 8 straipsnio antrosios dalies 3 ir 5 punktų, trečiosios dalies, 10 straipsnio antrosios dalies 2, 5 ir 6 punktų reikalavimų nesilaikymą - Valstybinė higienos inspekcija prie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos; 3) už 8 straipsnio antrosios dalies 4 punkto ir 10 straipsnio antrosios dalies 4 punkto reikalavimų nesilaikymą – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, teismai; 4) už 10 straipsnio antrosios dalies 3, 8 punktų, 10 straipsnio pirmosios, penktosios ir šeštosios dalių reikalavimų nesilaikymą - VTAKT, savivaldos vykdomosios institucijos. Tabako gaminių pardavimo rėmimas ir reklamos naudojimo reikalavimų, nustatytų 11 straipsnio pirmojoje, trečiojoje, ketvirtojoje, penktojoje, šeštojoje ir septintojoje dalyse, nesilaikymas užtraukia komercinės-ūkinės veiklos subjektams penkių tūkstančių litų baudą, o šių reikalavimų pakartotinis pažeidimas - dešimties tūkstančių litų baudą. Baudas už šiuos pažeidimus skiria Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 22 straipsnis. Piniginių baudų išieškojimas Šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimas skirti piniginę baudą už šio įstatymo pažeidimus, kuriame nurodomas baudos dydis (suma), įteikiamas teisės aktų pažeidėjui. Piniginė bauda turi būti sumokama į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjams įteiktas nutarimas paskirti baudą. 23 straipsnis. Nesumokėtų piniginių baudų išieškojimas ir delspinigių už laiku nesumokėtas pinigines baudas skaičiavimas Ūkio subjektų nesumokėtas pinigines baudas kartu su delspinigiais, kurie už kiekvieną dieną sudaro 0,2 procento piniginės baudos dydžio, išieško šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos ne ginčo tvarka. 24 straipsnis. Nutarimo taikyti ekonominę sankciją vykdymo atidėjimas Jei yra aplinkybių, dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą taikyti ekonominę sankciją negalima, šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos pareigūnas, kuris priėmė nutarimą, pagal ūkinių subjektų, kurių atžvilgiu priimtas nutarimas, motyvuotą pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki dviejų mėnesių. Nutarimų taikyti ekonomines sankcijas atidėjimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 25 straipsnis. Nutarimų dėl ekonominių sankcijų taikymo apskundimas Ūkio subjektai, nesutinkantys su šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimu taikyti ekonomines sankcijas, gali per vieną mėnesį nuo nutarimo įteikimo dienos kreiptis į teismą dėl minėto nutarimo atšaukimo arba jo pakeitimo ir nuostolių atlyginimo. Kreipimasis į teismą nesustabdo šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų nutarimų taikyti ekonomines sankcijas vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip. Šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos institucijos nutarimas dėl ekonominių sankcijų už teisės aktų pažeidimus taikymo ir jų pagrindimas skelbiami viešai. 26 straipsnis. Nuostolių atlyginimo tvarka Ūkio subjektų nuostoliai, patirti dėl šio įstatymo 21 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų institucijų sprendimų, pažeidžiančių šio įstatymo reikalavimus, atlyginami iš šių institucijų lėšų, kurios vėliau išieškomos iš kaltųjų asmenų. 27 straipsnis. Išieškotų ekonominių sankcijų sumų naudojimas Lėšos, kurias išieško šio įstatymo 21 straipsnyje nurodytos institucijos, naudojamos įstatymų nustatyta tvarka. 28 straipsnis. Ginčai dėl Tabako kontrolės įstatymo pažeidimų Ginčai, kilę tarp juridinių ir fizinių asmenų dėl šio įstatymo pažeidimų bei materialinės atsakomybės už juos, sprendžiami teismine tvarka. Ginčai tarp Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridinių bei fizinių asmenų dėl šio įstatymo pažeidimų sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenumatyta kitaip. VI SKYRIUS. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS 29 straipsnis. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įsigaliojimas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 4 straipsnis, 6 straipsnio antroji dalis, 7 straipsnio pirmoji, antroji, ketvirtoji, penktoji ir šeštoji dalys, 8 straipsnio trečioji, šeštoji ir septintoji dalys, 9 straipsnio trečioji dalis, 10 straipsnio ketvirtoji ir šeštoji dalys, 11 straipsnio penktoji dalis, 12 straipsnis, 13 straipsnio antroji ir trečioji dalys, 14 straipsnio antroji dalis, 16 straipsnio pirmoji ir ketvirtoji dalys, 17 straipsnis, 24 straipsnio antroji dalis, 27 straipsnis įsigalioja Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 1, 2, 8, 26 straipsnių, priedo pakeitimo ir Įstatymo papi 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 26 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 1 ar 2 punktuose ir 87…
4 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 26 straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip: „7. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 1 ar 2 punktuose ir 87 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienerius metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyto tabako gaminių pardavimo draudimo pažeidimą, šio Įstatymo 161 straipsnio 1 dalyje nustatyto elektroninių cigarečių ir pildomųjų talpyklų pardavimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šio draudimo pažeidimą, padarytą toje pačioje prekybos vietoje pakartotinai per trejus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda ir panaikinamas licencijos galiojimas toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas. Už šio Įstatymo 41 straipsnyje nustatytų tabako gaminių pateikimo į rinką draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šio Įstatymo 99 straipsnyje nustatytų žolinių rūkomųjų gaminių ženklinimo reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda.“ 2. Pakeisti 26 straipsnio 13 dalies 1 punktą ir jį išdėstyti taip: „1) Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas – už 41, 87 straipsnių, 9 straipsnio 1 dalies, 99 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4, 6 ir 8 punktų, 14 straipsnio 5 ir 8 dalių, 15 ir 16 straipsnių, 161 straipsnio 1 dalies, 162 straipsnio, 17 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 171, 18 straipsnių, 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų pažeidimus;“. 3. Pakeisti 26 straipsnio 13 dalies 2 punktą ir jį išdėstyti taip: „2) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – už 87, 92–97, 99 straipsnių, 10 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1–8 punktų, 5 dalies 1 ir 2 punktų, 18 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktų nuostatų pažeidimus;“.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo Nr. I-1143 1, 10, 11, 12, 14, 15, 16-1, 17-1, 21, 22, 25, 26 straips 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Ekonominės sankcijos 1. Už šio Įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 4, 10…
14 straipsnis. 26 straipsnio pakeitimas Pakeisti 26 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „26 straipsnis. Ekonominės sankcijos 1. Už šio Įstatymo 9 straipsnio 1, 2, 4, 10 dalyse nurodytų reikalavimų nustatyta tvarka pateikti pranešimus, techninį dokumentą ir ataskaitą, iš kokių tabako gaminių sudedamųjų dalių pagaminti parduoti Lietuvos Respublikoje skirti tabako gaminiai, už šio Įstatymo 910 ir 911 straipsniuose nurodytų reikalavimų nustatyta tvarka pateikti pranešimus apie rūkomųjų žolinių gaminių sudedamąsias dalis ar pranešimus apie naujoviškus tabako gaminius pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda. 11. Už šio Įstatymo 92 straipsnio, 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 94, 95 ir 97 straipsniuose nustatytų elektroninių cigarečių sudėties, kokybės ir ženklinimo reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių eurų bauda. 2. Už tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių gamybą, laikymą ir prekybą jais pažeidžiant šio Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje arba 14 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (neturint nustatyta tvarka išduotos licencijos) juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų iki aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų bauda. 3. Už šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo įgalioti ar pagal sutartį perduoti kitiems asmenims teisę verstis turimose licencijose nurodyta veikla pažeidimą, už šio Įstatymo 12 straipsnio 3, 4 ar 5 dalyje nustatytų tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių įsigijimo, tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių ar tabako pardavimo reikalavimų pažeidimą, už šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 6 ar 7 punkte nustatytų tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių pardavimo, laikymo ar gabenimo draudimų pažeidimą, už šio Įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šių draudimų ir reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. 4. Už šio Įstatymo 13 straipsnyje nustatyto draudimo parduoti oraliniam vartojimui skirtą, kramtomąjį, taip pat uostomąjį tabaką pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. 5. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ar 4 punkte nustatytų tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių pardavimo, laikymo ar gabenimo draudimų, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nustatytą atvejį, pažeidimą, už šio Įstatymo 141 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalyse nustatytų su tabako gaminių atsekamumu susijusių reikalavimų pažeidimą, jeigu tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų iki aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų bauda ir panaikinamas licencijos galiojimas. 6. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių pardavimo, laikymo ar gabenimo draudimo pažeidimą, kai neteisėtai parduodamų, laikomų ar gabenamų tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių vertė neviršija 0,5 bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio, už šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatyto tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių pardavimo, laikymo ar gabenimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyto tabako gaminių pardavimo, laikymo ar gabenimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šio draudimo pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų bauda. 7. Už šio Įstatymo 87 straipsnyje ir 14 straipsnio 5 dalies 1 ar 2 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda, už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šio Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyto tabako gaminių, su tabako gaminiais susijusių gaminių pardavimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda, už šio draudimo pažeidimą, padarytą toje pačioje mažmeninės prekybos vietoje pakartotinai per trejus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų bauda ir panaikinamas licencijos galiojimas toje pačioje mažmeninės prekybos vietoje, kurioje nustatytas pakartotinis pažeidimas per trejus metus nuo baudos paskyrimo. Už šio Įstatymo 41 straipsnyje nustatytų tabako gaminių pateikimo rinkai draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šio Įstatymo 99 straipsnyje nustatytų rūkomųjų žolinių gaminių ženklinimo reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. 8. Už šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose nustatytų prekybos tabako gaminiais, su tabako gaminiais susijusiais gaminiais draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių eurų iki septyniolikos tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt dviejų eurų bauda ir panaikinamas visų turimų licencijų verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais ir (ar) licencijų verstis mažmenine prekyba su tabako gaminiais susijusiais gaminiais galiojimas. Už šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 punktuose nustatytų prekybos tabako gaminiais, su tabako gaminiais susijusių gaminių draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šio Įstatymo 16 straipsnyje nustatyto prekių, skirtų tabako gaminiams rūkyti ar pasiruošti rūkyti, pardavimo draudimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda. 9. Už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje ir 171 straipsnyje nustatytų reklamos draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. Už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų bauda. 10. Už šio Įstatymo 17 straipsnio 4 ar 5 dalyje nustatytų informacijos pateikimo reikalavimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. 11. Už šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatytų draudimų pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. Už šių draudimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienus metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų bauda. 12. Už šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pažeidimą juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai baudžiami nuo dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų bauda. 13. Už šio Įstatymo nuostatų pažeidimus baudas skiria: 1) Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas – už 41 straipsnio, 87 straipsnio, 9 straipsnio 1, 2, 4, 10 dalių, 93, 96, 99, 910, 911 straipsnių, 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 dalių, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1, 2, 3, 4, 6 ir 8 punktų, 5 ir 8 dalių, 141 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių, 15 ir 16 straipsnių, 17 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 171 ir 18 straipsnių, 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų pažeidimus; 2) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – už 87, 92, 94, 95 ir 97 straipsnių, 99 straipsnio, 10 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 1–8 punktų, 5 dalies 1 ir 2 punktų, 141 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių, 18 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktų nuostatų pažeidimus; 3) Valstybinė mokesčių inspekcija – už 14 straipsnio 3 dalies 1, 4 ir 8 punktų, 141 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatų pažeidimus; 4) savivaldybių vykdomosios institucijos – už 10 straipsnio 1 dalyje ir 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus mažmeninės prekybos vietose, taip pat už 15 ir 16 straipsnių, 17 straipsnio 1 dalies (išorinės reklamos priemonėse), 4 ir 5 dalių, 18 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus; 5) policijos įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys – už 14 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 8 punktų ir 141 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatų pažeidimus; 6) Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnai – už 14 straipsnio 3 dalies 1, 3 ir 8 punktų ir 141 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatų pažeidimus.“
Analysis
Legal question

The disputed issue is not merely the amount of the fines, but whether the VVTAT may rely on laboratory testing and procedural data to determine that specific electronic cigarettes or refill containers do not comply with composition, quality or labelling requirements and, on that basis, impose an economic sanction and require their removal from the market.

Legal basis

Article 97(1) of the Law on Tobacco Control gives the VVTAT direct competence to supervise whether the labelling, composition and quality of electronic cigarettes and refill containers comply with statutory requirements. Paragraph 3 of the same article is significant in practice: the manufacturer, importer or distributor must immediately take corrective action to bring the product into compliance with the law, or ensure that it is removed or recalled from the market. Article 26(1) provides that economic sanctions include not only a fine, but also the suspension or revocation of a licence; accordingly, a dispute concerning EUR 103,000 in unpaid fines does not exhaust the broader regulatory risk.

Article 26(11) provides that, for infringements of the composition, quality and labelling requirements for electronic cigarettes laid down in Articles 92, 93(1) and 93(2), 94, 95 and 97, legal persons and branches of foreign legal persons are subject to a fine of between EUR 1,500 and EUR 3,000.

Correction

The article’s statement that a fine of EUR 8,000 may currently be imposed for a repeated infringement is, according to the factual check provided, inconsistent with the cited source. It would be more accurate to state that the source cited indicates a maximum fine of EUR 2,896, not EUR 8,000, for a repeated breach of the prohibition on the sale of electronic cigarettes. In addition, under the wording of Article 26(11) provided, infringements of the composition, quality and labelling requirements for electronic cigarettes are linked to a sanction range of EUR 1,500 to EUR 3,000.

The news item should therefore have clearly distinguished which type of infringement and which version of the provision it was referring to.

Practical significance

For businesses, the stronger line of defence is not the abstract argument that “fines are not deterrent”, but a targeted challenge to the VVTAT’s evidential chain: the suitability of the laboratory method, accreditation and procedural steps, since these are precisely the points which, according to the VVTAT itself, almost all infringers raise before the courts. On the VVTAT’s side, the strongest argument is the structure of Article 97: once non-compliance is established, the obligation to take corrective action applies to the entire supply chain, not only to the direct seller. The practical risk for a seller is that, by framing the dispute solely around the amount of the fine, it may miss the more significant consequence: the obligation to remove or recall the product from the market, and the potential issue of a licence-related sanction under Article 26(1).

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the electronic cigarettes and refill containers placed on the market comply with the requirements for placing on the market, composition, quality and supervision laid down in Articles 9², 9³ and 9⁷ of the Law of the Republic of Lithuania on the Control of Tobacco, Tobacco Products and Related Products. This issue is also linked to liability for the sale or other supply of electronic cigarettes and refill containers under Article 170¹ of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania. If the supply were directed at minors, Article 170¹ of the Code would not apply; instead, Article 77(3) and (4) of the Code would apply, because Article 170¹ itself expressly excludes such cases. The normative basis for the issue of prohibited flavours is apparent from the regulatory materials, which state that Draft Law No. XIIIP-3849 proposed prohibiting the placing on the market of electronic cigarettes and electronic cigarette refill containers where the nicotine-containing liquid contains flavourings other than tobacco flavour. Accordingly, a dispute concerning such products is not merely a matter of commercial unfairness: it is to be addressed as an issue of market surveillance, product composition, and the legality of an administrative or economic sanction

Legal assessment. Article 9³(1) of the Tobacco Control Law provides that manufacturers and importers of electronic cigarettes and refill containers must submit a notification to the Drug, Tobacco and Alcohol Control Department six months before the intended first placing on the market of each brand and type. Paragraph 2 of the same Article requires the notification to include, among other things, a list of all ingredients contained in the product and emissions resulting from its use, specifying their quantities. This means that a flavour or flavouring ingredient is legally significant not only as a characteristic visible to the consumer, but also as an element of the product’s composition, which must be traceable through the notification and supervision system. Article 9²(1) of the Tobacco Control Law lays down the general rule that electronic cigarettes and refill containers placed on the market in the Republic of Lithuania must comply with the requirements established in that Law and in other legal acts. Paragraph 2 of the same Article 9² details technical and compositional requirements, including volume limits for refill containers and tanks, the nicotine concentration limit, and the requirement that only ingredients not hazardous to human health be used in the liquid, except for nicotine in nicotine-containing liquid. The competence of the State Consumer Rights Protection Authority arises directly from Article 9⁷(1) of the Tobacco Control Law: it supervises whether the labelling, composition and quality of electronic cigarettes and refill containers comply with the requirements of legal acts. Under Article 9⁷(2), manufacturers, importers and distributors must collect and retain information on suspected adverse effects on human health, and under Article 9⁷(3) they must immediately take corrective action to bring the product into compliance with the requirements of the Law, or to withdraw or recall it from the market. The same provision requires them to immediately inform the State Consumer Rights Protection Authority and provide detailed information on the risk, the corrective measures taken and their results. If the infringement is classified as the sale or other supply of electronic cigarettes or refill containers, Article 170¹(1) of the Code of Administrative Offences provides for a fine of EUR 220 to EUR 320, while paragraph 2 provides for a fine of EUR 320 to EUR 580 for a repeated infringement. Under Article 170¹(3), confiscation of the item used as the instrument for committing the administrative offence is mandatory for these offences; therefore, the legal consequence is not limited to a monetary fine. If electronic cigarettes or refill containers are supplied to a minor, Article 77(3) of the Code provides for a fine of EUR 320 to EUR 580, while paragraph 4 provides for a fine of EUR 580 to EUR 820 for a repeated such offence. The dispute mechanism in cases involving economic sanctions is established in Article 33 of the Tobacco Control Law: a person who disagrees with a decision may appeal it to a court within one month from the date of service of the decision, in accordance with the procedure laid down in the Law on Administrative Proceedings. Article 33(2) of the Tobacco Control Law also explains the phenomenon of unpaid fines mentioned in the report: bringing proceedings before a court suspends enforcement of the decision imposing the economic sanction. Under Article 33(3), the court may impose a fine lower than the minimum fine established in Article 26 of the Law if, having assessed the nature and extent of the infringement, mitigating and other relevant circumstances, it concludes that the minimum fine would be manifestly excessive and unjust. In the context of disputes concerning laboratories and methods, the sources provided are significant in that Article 6 of the Tobacco Control Law directly links accreditation and ISO methods to the determination of tar, nicotine and carbon monoxide levels in cigarettes, while the amendment to the Government Resolution on the taking of product samples links samples of electronic cigarettes and refill containers to the procedure for taking them and transferring them to an accredited conformity assessment body

Consequences. In practical terms, the first scenario is that the State Consumer Rights Protection Authority, relying on Article 9⁷(1) of the Tobacco Control Law, continues to inspect product labelling, composition and quality and, upon identifying non-compliance, initiates corrective action, withdrawal or recall from the market under Article 9⁷(3). The second scenario is that administrative liability is imposed on the seller or other person supplying the products under Article 170¹ of the Code of Administrative Offences, together with mandatory confiscation of the item that served as the instrument of the infringement. The third scenario is that the dispute moves to court under Article 33 of the Tobacco Control Law, and enforcement of the sanction is suspended until the outcome of the court proceedings, meaning that the decision adopted by the state authority does not immediately produce an actual recovery result. The fourth scenario is that the court upholds the sanction, reduces it on the basis of Article 33(3), or, in relation to a licence, decides under Article 33(4) not to revoke the licence where doing so would be manifestly disproportionate. This is practically important for consumers because the permissibility of a product on the market depends on composition, quality and notification requirements, not merely on the seller’s declarations. It is important for sellers and distributors because their obligations do not end with acquiring the product from a supplier: under Article 9⁷(3), they must act when non-compliance or risk becomes apparent. It is important for manufacturers and importers because Article 9³ moves their obligations to the pre-market stage by establishing a six-month notification period and a duty to disclose composition. For authorities, it is important from an evidentiary perspective: the more frequently testing methods, accreditation and procedures are challenged, the greater the significance of clear compliance with the statutory procedure for sampling, testing and reasoning of decisions

📄 Original — KaunoDiena.lt🕐 09:36
Ministry plans to ask Belarus to extradite Celofanas 🔗
The Kaunas Regional Court issued a European arrest warrant for A. Kandrotas, known as Celofanas, on June 29, 2026, after he was suspected of leaving for Belarus. The court asked the Justice Ministry the next day to seek his extradition to…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 16 straipsnis (statute)
3. Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų…
3. Kaltinamasis turi teisę: žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą; susipažinti teisme su byla; nustatyta tvarka pasidaryti reikiamų dokumentų išrašus arba nuorašus; turėti gynėją; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant; nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus; duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų; dalyvauti baigiamosiose kalbose, kai nėra gynėjo; kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu; apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis. 4. Kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. 23 straipsnis. Kaltinamasis aktas Kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą veiką. 24 straipsnis. Kasacinė instancija Kasacinė instancija yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jis nagrinėja bylas pagal skundus dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių. 25 straipsnis. Kasacinis skundas Kasacinis skundas yra skundas, paduodamas įstatymų nustatyta tvarka dėl įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties. 26 straipsnis. Kasatorius Kasatorius yra kasacinį skundą padavęs asmuo. 27 straipsnis. Nakties metas Nakties metas yra paros laikas nuo 22 iki 6 valandos. 28 straipsnis. Nukentėjusysis 1. Nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. 2. Nukentėjusysis ir jo atstovas turi teisę: teikti įrodymus; pateikti prašymus; pareikšti nušalinimus; ikiteisminio tyrimo metu ir teisme susipažinti su byla; dalyvauti bylą nagrinėjant teisme; apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo veiksmus, taip pat apskųsti teismo nuosprendį ar nutartį; pasakyti baigiamąją kalbą. 3. Nukentėjusysis privalo duoti parodymus. Jis prisiekia ir atsako už melagingus parodymus kaip liudytojas. 29 straipsnis. Nuosprendis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 59 straipsnis (statute)
2. Sprendimą dėl suimto arba nuteisto asmens laikino perdavimo kitai valstybei ir šio perdavimo sąlygų priima Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. V…
2. Sprendimą dėl suimto arba nuteisto asmens laikino perdavimo kitai valstybei ir šio perdavimo sąlygų priima Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. V skyrius Liudytojai, ekspertai IR SPECIALISTAI PIRMASIS SKIRSNIS Liudytojai 78 straipsnis. Liudytojas Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. 79 straipsnis. Asmenys, kurie negali būti liudytojais Liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. 80 straipsnis. Aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai Kaip liudytojas negali būti apklausiamas: 1) asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką; 2) teisėjas – apie teismo pasitarimų kambario paslaptį; 3) įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai – dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas; 4) dvasininkai – dėl to, kas jiems buvo patikėta per išpažintį; 5) viešosios informacijos rengėjai, platintojai, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkai, žurnalistai – dėl to, kas pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą sudaro informacijos šaltinio paslaptį, išskyrus atvejus, kai šie asmenys patys sutinka duoti parodymus. 81 straipsnis. Liudytojo teisės Liudytojas turi teisę: 1) duoti parodymus savo gimtąja kalba ir naudotis vertėjo paslaugomis, jei apklausa vyksta jam nesuprantama kalba; 2) susipažinti su savo parodymų protokolu ir daryti jame pakeitimus bei pataisas; 3) prašyti, kad būtų daromi jo parodymų garso ir vaizdo įrašai; 4) pats surašyti parodymus; 5) įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka prašyti taikyti jam apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones; 6) gauti turėtų išlaidų atlyginimą. 82 straipsnis. Liudijimo ypatumai
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 71 straipsnis (statute)
71 straipsnis. Asmenų išdavimas iš Lietuvos Respublikos (ekstradicija) arba perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui 1. Lietuvos Respublikos pilietis, įtariamas…
71 straipsnis. Asmenų išdavimas iš Lietuvos Respublikos (ekstradicija) arba perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui 1. Lietuvos Respublikos pilietis, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti išduotas užsienio valstybei arba perduotas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik tuo atveju, jei šį įpareigojimą nustato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis ar Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. 2. Užsienietis, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik tuo atveju, jei šį įpareigojimą nustato Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis ar Jungtinių Tautų Organizacijos Saugumo Tarybos rezoliucija. 3. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, jeigu: 1) padaryta veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu; 2) nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje; 3) asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą; 4) asmuo už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 5) asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė; 6) suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminas; 7) asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą arba malonės tvarka; 8) yra kitų Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų. 4. Asmenys, kuriems pagal Lietuvos Respublikos įstatymus suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga, už nusikalstamas veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus nebaudžiami ir užsienio valstybėms neišduodami, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje numatytus atvejus. 5. Jeigu užsienio valstybė po to, kai Lietuvos Respublika jai išdavė asmenį, pateikia prašymą dėl šio asmens baudžiamojo persekiojimo ar paskirtos bausmės vykdymo už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo prašytas išduoti, arba prašymą dėl šio asmens išdavimo trečiajai valstybei, šį prašymą nagrinėja ir sutikimą duoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra gali motyvuotai nesutikti dėl asmens baudžiamojo persekiojimo ar bausmės vykdymo už nusikalstamą veiką, dėl kurios asmuo nebuvo prašytas išduoti, arba dėl šio asmens išdavimo trečiajai valstybei, jeigu yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 9 straipsnyje nustatyti neišdavimo pagrindai ir (ar) sąlygos. 6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sutikimą dėl išduoto asmens baudžiamojo persekiojimo ar paskirtos bausmės vykdymo už nusikalstamą veiką, dėl kurios jis nebuvo prašytas išduoti, arba dėl šio asmens perdavimo Tarptautiniam baudžiamajam teismui ar išdavimo trečiajai valstybei patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėjas.
Analysis
Legal question

The specific question is whether the European Arrest Warrant issued on 29 June 2026 can constitute a genuine basis for the surrender of A. Kandrotas from Belarus, or whether the Lithuanian authorities must rely on a separate extradition request for the enforcement of the final custodial sentence of three and a half years. The stronger argument is the latter: the news report states that, as early as 30 June 2026, Kaunas Regional Court applied to the Ministry of Justice regarding extradition, and that the Ministry is preparing documents and translations for the Belarusian authorities.

This indicates that the European Arrest Warrant does not operate here as a sufficient mechanism for surrender from Belarus, but rather as a procedural signal within Lithuania and the EU area, which, outside Belarus, must be replaced by an extradition procedure.

Legal basis

Article 71-1(1) of the Code of Criminal Procedure provides for the surrender of a person under a European Arrest Warrant where the person is suspected of an offence or has not served a custodial sentence in the issuing state; paragraph 2 sets a 10-day time limit where the person consents to surrender, and a 60-day time limit from arrest in other cases. However, the wording of that provision regulates surrender under a European Arrest Warrant, not extradition to Lithuania from a third state such as Belarus. Article 71 of the Code of Criminal Procedure, although in the text provided it concerns the extradition of persons from the Republic of Lithuania, clearly reflects the logic of extradition: extradition is linked to an international treaty or another international obligation, not merely to a national court warrant.

Accordingly, the success of Lithuania’s request will depend not on the time limits applicable to the European Arrest Warrant itself, but on the applicable extradition basis and the decision of the competent Belarusian authorities.

Practical significance

In practice, the key point is to distinguish three procedural layers: the final judgment of the Court of Appeal concerning financial offences, by which a sentence of three and a half years was imposed; proceedings that are not yet final or have not yet been completed, in which decisions are expected in September; and the issue of surrender from Belarus itself. The legally strongest basis for the extradition request is precisely the enforcement of the final sentence, because Article 16(4) of the Code of Criminal Procedure classifies the accused as a convicted person after a conviction, while Article 24 shows that cassation is available in respect of final judgments, but the cassation stage itself does not render the judgment non-final. A weaker line of communication would be to link extradition to decisions expected in September that have not yet become final, since at present they cannot be presented as the final basis for enforcement of a sentence.

An additional risk is the speciality principle: under the rule laid down in Article 63(5) of the Code of Criminal Procedure, a person is surrendered only in respect of the offence or enforcement of the sentence specified in the warrant, meaning that other proceedings and future sentences should be managed separately in procedural terms, rather than automatically “attached” to this surrender.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether Lithuanian authorities can secure the surrender of A. Kandrotas-Celofanas to Lithuania from Belarus for the enforcement of a custodial sentence imposed on him, and by what mechanism this is to be done. The issuance of a European Arrest Warrant in respect of a person who has been sentenced to a custodial penalty by a final conviction but has absconded from serving that sentence in a Member State of the European Union is governed by Article 69¹(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. Where the request is addressed to Belarus, the legal basis shifts to extradition and international treaties: under Article 71(1)-(3) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania and Article 9 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, as referred to in the submitted communication concerning the UN Convention against Torture, surrender is linked to an international treaty or a resolution of the United Nations Security Council. The connection with Belarus is confirmed in the sources provided by the submission for ratification of the Treaty between the Republic of Lithuania and the Republic of Belarus on Legal Assistance and Legal Relations in Civil, Family and Criminal Matters, and by the provision that analogous extradition rules are established in bilateral legal assistance treaties, including the treaty with Belarus. Procedural status is also relevant: under Article 16(4) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, a person against whom a conviction has been entered becomes a convicted person. Accordingly, the object of the current request is not all of A. Kandrotas-Celofanas’s cases, but the final judgment identified in the report and the enforcement of the custodial sentence imposed by that judgment

Legal assessment. The European Arrest Warrant issued by Kaunas Regional Court on 29 June 2026 corresponds to the situation described in Article 69¹(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania insofar as it concerns a convicted person who has absconded from serving a custodial sentence. However, the request made to the Ministry of Justice on 30 June 2026 concerning extradition to the Republic of Lithuania indicates a different practical step: the documents must be transmitted to the competent authorities of Belarus not as a mutual surrender procedure within the European Union, but as an extradition request. In the sources provided, the actions of the Ministry of Justice are legally significant as the stage of preparing and translating documents and submitting the request to foreign competent authorities. The substantive objective of the Lithuanian authorities is clear: to ensure the service of the three-and-a-half-year custodial sentence imposed by a final judgment. The time limits of ten days, sixty days, and a possible thirty-day extension laid down in Article 71¹(3)-(4) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania apply to surrender under a European Arrest Warrant where the decision on surrender is taken by a Lithuanian court. Those time limits are not the time limit for a decision on Lithuania’s extradition request addressed to Belarus. In the context of a European Arrest Warrant, Article 63(5) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania establishes the rule of speciality: a person is surrendered only for the criminal prosecution or enforcement of the sentence specified in the warrant. Paragraph 6 of the same article provides that any subsequent request concerning other acts or surrender to a third state is examined, and consent is given, by the Prosecutor General’s Office of the Republic of Lithuania. These provisions do not permit a European Arrest Warrant to be automatically converted into a general instrument for all other cases involving A. Kandrotas-Celofanas. In other cases, his procedural rights are assessed under Article 16(3) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania: the right to have defence counsel, to submit applications, to present evidence, to participate in the examination of evidence, to give explanations, to make a final statement, and to appeal judgments and rulings. Accordingly, the decisions expected in September 2026 in the public order and Seimas riot cases are separate procedural events, not a necessary precondition for the current extradition request. The cassation stage, if it were to arise in respect of final judgments or rulings, would fall within the jurisdiction of the Supreme Court of Lithuania under Articles 24 and 25 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania and would proceed by way of a cassation appeal

Consequences. If the competent authorities of Belarus grant the extradition request, the practical consequence would be the surrender of A. Kandrotas-Celofanas to Lithuania so that enforcement of the final custodial sentence may be commenced or secured. In that event, his other cases do not merge with this request merely because they are mentioned in the report; they must continue to be examined in compliance with the rights of the accused enshrined in Article 16(3) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. If execution of the request is delayed or the request is refused, the final judgment in Lithuania remains enforceable, but the actual service of the sentence will depend on the person’s actual surrender or presence within Lithuanian jurisdiction. In practical terms, this is important for the Ministry of Justice, because it must prepare the extradition documents and translations; for the courts, because they enforce final decisions and continue other cases; and for the prosecution, because in separate cases it supports the charges and formulates sentencing submissions. For A. Kandrotas-Celofanas himself, the key point is that one case already gives rise to the status of a convicted person and the risk of enforcement of the sentence, while in the other cases he retains procedural rights of defence and appeal. Accordingly, the immediate legal course will depend not only on the decisions to be announced in September 2026, but primarily on whether the Belarusian authorities, on the applicable international treaty basis, execute Lithuania’s request for surrender

📄 Original — ekspertai.eu🕐 09:38
After Constitutional Court ruling, hope for K. Bartoševičius to be released earlier 🔗
After the Constitutional Court ruled that people convicted of sexually exploiting children may be granted parole if their risk of reoffending is low and they meet other conditions, some of these prisoners may now hope to leave prison…
Fact-check:
🔴 RefutedKonstituciniam Teismui nutarus, vaikus seksualiai išnaudoję nuteistieji gali būti paleidžiami lygtinai, jeigu jų nusikaltstamumo rizika yra žema ir jie atitinka kitas nustatytas sąlygas
⚪ UnverifiedK. Bartoševičius nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme už pedofilinius nusikaltimus prieš vaikus
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 82 straipsnis (statute)
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo…
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę tokią bausmės dalį: 1) vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės – asmenys, nuteisti už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, taip pat nepilnamečiai ir kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo; 2) pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų, bet neviršija dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo. 2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo pasiųsti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, jeigu jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami ir nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir pasiuntimo į laisvės atėmimo vietų įstaigą vykdymo pradžios yra atlikę vienus metus laisvės atėmimo bausmės. 3. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra. 4. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali būti lygtinai paleisti iki devynių mėnesių anksčiau, negu nustatyta šiose dalyse. 5. Uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, taip pat tiems, kuriems paskirta šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodyta drausminė nuobauda, ir nuteistiesiems, bausmės atlikimo metu padariusiems administracinį nusižengimą, lygtinio paleidimo taikymas atidedamas tol, kol jie bus perkelti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir įvykdys šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytas drausminę ir (ar) administracinę nuobaudas ar administracinio poveikio priemonę, ir tris mėnesius nuo šių sąlygų atsiradimo. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko lygtinio paleidimo komisija. 7. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismas nutartimi dėl lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos patvirtinimo. 8. Likusį neatliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuteistiesiems vykdoma probacija. Probacijos vykdymo, jos sąlygų keitimo ir probacijos panaikinimo tvarka nustatyta Probacijos įstatyme.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 85 straipsnis (statute)
85 straipsnis. Lygtinio paleidimo taikymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, likus dvidešimt darbo dienų iki nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš bausmės…
85 straipsnis. Lygtinio paleidimo taikymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, likus dvidešimt darbo dienų iki nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos pagal šio kodekso 82 straipsnio 1, 2 ar 4 dalį, pateikia lygtinio paleidimo komisijai socialinio tyrimo išvadą, kurioje turi būti pateikiama informacija apie šiam nuteistajam taikytas resocializacijos priemones ir jų įgyvendinimo rezultatus, jo nusikalstamo elgesio riziką ir su šia rizika susijusius pokyčius bausmės atlikimo metu. 2. Lygtinio paleidimo komisija ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio tyrimo išvados gavimo dienos apsvarsto socialinio tyrimo išvadoje pateiktą informaciją ir priima motyvuotą nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba jo netaikyti. Jeigu, lygtinio paleidimo komisijai svarstant nuteistojo lygtinio paleidimo klausimą, paaiškėja šio kodekso 82 straipsnio 5 dalyje nurodytos aplinkybės, laisvės atėmimo vietų įstaiga raštu apie tai praneša lygtinio paleidimo komisijai, o ši šioje dalyje nurodyto sprendimo priėmimą atideda šio kodekso 82 straipsnio 5 dalyje nustatytam laikotarpiui. 3. Lygtinio paleidimo komisijai priėmus nutarimą šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytam nuteistajam taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, šio nutarimo nuorašas per dvi darbo dienas nuo jo priėmimo dienos įteikiamas nuteistajam ir išsiunčiamas prokurorui. Pasibaigus šio kodekso 86 straipsnyje nustatytam lygtinio paleidimo komisijos nutarimo apskundimo terminui, taip pat tuo atveju, kai šis nutarimas nebuvo apskųstas, jo nuorašas ne vėliau kaip kitą darbo dieną įteikiamas laisvės atėmimo vietų įstaigai, kuri, suėjus šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam terminui, paleidžia nuteistąjį iš bausmės atlikimo vietos. 4. Lygtinio paleidimo komisijos nutarimas šio kodekso 82 straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte arba 2 dalyje nurodytam nuteistajam taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos per dvi darbo dienas nuo jo priėmimo dienos įteikiamas vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismui, o nutarimo nuorašas įteikiamas nuteistajam ir išsiunčiamas prokurorui. Kartu su šiuo nutarimu teismui įteikiama nuteistojo asmens byla. 5. Kai lygtinio paleidimo komisija priima nutarimą netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba teismas priima nutartį nepatvirtinti lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą, lygtinio paleidimo komisija nutarimu pateikia laisvės atėmimo vietų įstaigai ir (ar) nuteistajam motyvuotas rekomendacijas dėl šio nuteistojo resocializacijos ir (ar) jo nusikalstamo elgesio rizikos mažinimo, nustato šių rekomendacijų įgyvendinimo terminą ir pakartotinio svarstymo dėl nuteistojo galimo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos datą. Šis pakartotinis svarstymas negali vykti vėliau kaip praėjus šešiems mėnesiams nuo lygtinio paleidimo komisijos nutarimo netaikyti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos arba šioje dalyje nurodytos teismo nutarties nepatvirtinti lygtinio paleidimo komisijos nutarimo priėmimo dienos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Analysis
Legal question

Can a person convicted of offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and sexual inviolability rely on the general conditional release rule in Article 82 of the BVK if their risk is low or has been reduced?

Legal basis

Article 82(1) of the BVK lays down the general rule: a convicted person serving a fixed-term custodial sentence may be conditionally released if their risk of criminal behaviour is low or they have made clear progress in reducing it. Since the stated seven-year sentence exceeds four years but does not exceed ten years, under Article 82(1)(2) of the BVK the general minimum threshold of the sentence to be served would be one half of the sentence imposed. However, the text of Article 83 of the BVK cited here establishes a specific exception: conditional release does not apply to persons serving a sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or sexual inviolability.

The specific prohibitory rule therefore prevails over the general enabling rule in Article 82 of the BVK.

Correction

The article’s claim that, following the Constitutional Court’s ruling, persons convicted of sexually exploiting children may be conditionally released solely on the basis of low risk and other conditions is formulated too broadly on the basis of the source provided. It would be more accurate to say that Article 82 of the BVK provides a general model of conditional release for convicted persons whose risk is low or decreasing, but Article 83 of the BVK separately excludes its application to persons serving a sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and sexual inviolability. The news item also fails to distinguish the procedural possibility of considering conditional release from the substantive right to be conditionally released: the social inquiry report and the commission’s reasoned decision provided for in Article 85 of the BVK are relevant only where the person falls within the conditional release regime at all.

Accordingly, the wording about K. Bartoševičius’s “hope” is legally sound only if it were shown that the prohibition in Article 83 of the BVK does not apply or has been amended, which the evidence presented does not confirm.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not the risk assessment but the hierarchy of norms between the general rule in Article 82 of the BVK and the specific prohibition in Article 83 of the BVK. A lawyer or journalist should first cite Article 83 of the BVK and only then explain whether that prohibition applies to the particular convicted person by reference to the offences as legally classified in the judgment. Article 87 of the BVK is relevant only at a later stage: if conditional release is lawfully applied, release is implemented by transferring data to the Probation Service and ensuring that probation or intensive supervision begins from the moment of release.

The greatest practical risk in this news item is confusing a political or public “possibility of hope” with a legally existing entitlement to seek conditional release.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether the convicted person “has the right to be released early,” but whether conditional release may be applied under Article 82 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania to a person serving a fixed-term sentence of seven years’ imprisonment for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or inviolability, where a ground for non-application established in Article 83 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania also exists. The general basis for application is set out in Article 82(1) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania: convicted persons serving fixed-term custodial sentences may be conditionally released if their risk of criminal conduct is low or if they have made clear progress in reducing that risk. Since the report refers to a seven-year sentence, the relevant formal threshold under Article 82(1)(2) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania would be one half of the imposed sentence, because the sentence exceeds four years but does not exceed ten years. However, the specific bar is established in Article 83(3) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania: conditional release does not apply to persons serving a sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or inviolability. The intersection of the rules is therefore between the individual assessment of risk and of the portion of the sentence served under Article 82(1) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania and the categorical non-application rule established in Article 83(3) of that Code

Legal assessment. Under the cited rules, a low risk of criminal conduct alone does not create an obligation to release the convicted person conditionally, because Article 82(1) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania uses the formulation “may be conditionally released.” This construction is also confirmed by the position on draft Law No. XP-792(2) amending Article 157 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania: it emphasised that persons may, but need not, be conditionally released from correctional institutions, and that a decision requires both a formal basis and a substantive assessment of whether the convicted person may continue to be corrected while not isolated from society, but under supervision. Accordingly, if Article 82 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania were applicable, a person serving a seven-year sentence would first have to have served one half of the imposed sentence, after which his risk or progress in reducing it would be assessed. Nevertheless, Article 83(3) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania halts such an analysis if the person is serving a sentence specifically for offences against a minor falling within the stated category. The earlier wording of Article 158 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania similarly provided that persons convicted of offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or inviolability were not to be conditionally released from correctional institutions. The assessment of draft Law No. XIP-1446 noted that such non-application would also cover less serious offences provided for in Articles 151¹ and 153 of the Criminal Code, and that this was regarded as inconsistent with the previous logic of Article 158 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, under which non-application was linked to very serious offences or to the convicted person’s conduct in the place of imprisonment. The same assessment of draft Law No. XIP-1446 also stressed the importance of probation: a conditionally released person is supervised, receives social assistance, and is subject to resocialisation measures, whereas, if conditional release were refused, such persons would have to integrate into society independently after serving their sentence. Procedurally, implementation of the decision is described in Article 87 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania: upon receiving a copy of the decision of the conditional release commission or a court order together with a copy of the court ruling, the custodial institution releases the convicted person. Under Article 87(2) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, these documents are submitted to the Probation Service, and under Article 87(4), intensive supervision and probation must begin from the moment of release. This means that conditional release is not an uncontrolled departure into liberty, but a continuation of sentence enforcement under the supervision of the Probation Service. If a dispute arises concerning the actions of sentence-enforcement institutions or officials, Article 183(1) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania provides for a one-month period to challenge actions or decisions before the head of the relevant institution or establishment, who must examine the complaint within twenty working days. Under Article 183(2) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, the actions and decisions of such heads may be appealed within one month to the Director of the Prison Department, and under Article 183(3), the actions and decisions of the Director of the Probation Service and the Director of the Prison Department may be appealed to the regional administrative court. Article 352(1) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania allows a court, during enforcement of a judgment, to resolve doubts arising from the judgment only where the substance of the judgment is not altered; therefore, on the basis of these sources, the issue of conditional release is to be regarded as a matter of sentence enforcement, not as a review of the substance of the conviction

Consequences. The first practical scenario is this: if the rule in Article 83(3) of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania applies, a person convicted of offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or inviolability falls outside the scope of conditional release, even if his risk is low. The second scenario is this: if, in a specific case, the logic of Article 82 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania begins to be applied, the decision would still depend on the portion of the sentence served, the risk of criminal conduct or progress in reducing it, and an institutional decision, rather than on a statement by the convicted person himself or by his defence counsel. The third scenario concerns enforcement: in the event of a favourable decision or court ruling, the custodial institution would have to release the convicted person, transmit the documents to the Probation Service, and ensure that supervision begins from the moment of release in accordance with Article 87 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania. The fourth scenario is the dispute pathway: adverse decisions of the sentence-enforcement institution, its head, the Director of the Prison Department, or the Director of the Probation Service may be reviewed under the appeal procedure and within the time limits established in Article 183 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania. The practical significance for the convicted person is that conditional release could shorten the actual time spent in a place of imprisonment, but would not eliminate the supervision and probation regime. The practical significance for the State is that a decision concerning this category of convicted persons must reconcile the objective of public safety, individual risk assessment, and resocialisation measures, which the cited sources treat as an important component of conditional release. The practical significance for public debate concerning a possible return to politics is narrower: the cited sources allow assessment only of sentence enforcement and conditional release, not of electoral rights or the conditions for holding political office

📄 Original — JP.lt🕐 09:41
Drunk man drives Škoda Octavia in Rokiškis 🔗
In Rokiškis, on K. Donelaičio Street, a drunk man was caught driving a Škoda Octavia with a blood alcohol level of 2.89 per mille. Panevėžys police said the driver, born in 1972, was stopped at about 1:55 p.m. on July 20, and a pre-trial…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
🟡 IncompleteNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. 5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. IV SKYRIUS NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS IR FORMOS 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. 2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką 1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. 2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. 3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. 2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. 3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. 4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos 1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. 2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. 3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. 4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. 4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas 1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. 2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. 4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato. 5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. V SKYRIUS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIOS APLINKYBĖS 28 straipsnis. Būtinoji gintis 1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. 2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. 4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas 1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. 2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. 3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis. 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį. 2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. 3. Jeigu, veikdamas pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos subjektai. 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. 2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas 1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams. 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto eksperimento dalyvio laisvo sutikimo. 3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė. VI SKYRIUS ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS
Analysis
Legal question

The specific issue is not whether driving with a blood alcohol concentration of 2.89 per mille constitutes “intoxication”, but whether that fact alone is sufficient for criminal liability under Article 281-1 of the Criminal Code, where the news report does not refer to a traffic accident, bodily injury, or substantial property damage.

Legal basis

Article 281-1(1) of the Criminal Code criminalises the driving of a motor vehicle where the driver is found to have a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Accordingly, the 2.89 per mille recorded for the man born in 1972 who was driving a Škoda Octavia in Rokiškis on 20 July 2026 at 13:55 in itself exceeds the threshold for criminal liability, provided that the fact of driving is proven. By contrast, Article 281 of the Criminal Code links liability to a traffic accident and its consequences, such as minor bodily injury or substantial property damage, none of which is mentioned in the news report.

Article 72 of the Criminal Code is additionally relevant in relation to the vehicle: if the Škoda Octavia belongs to the offender and is regarded as an instrumentality of the criminal offence, confiscation under Article 72(3) becomes mandatory.

Correction

The news report’s reference to Article 281 of the Criminal Code is legally too broad and, on the facts presented, weaker than a qualification under Article 281-1, because Article 281 requires a traffic accident and specific consequences, which are not indicated. The statement that drivers are considered intoxicated above 0.4 per mille is incomplete: the cited wording of the Law on Road Traffic Safety establishes a general threshold of 0.4 per mille, but also identifies special categories of drivers subject to a stricter regime. The statement concerning a fine and disqualification from driving is also insufficiently precise, because the type of sanction depends on the specific level of intoxication and on whether the administrative or criminal liability regime applies.

The statement about 1.51 per mille should be formulated as follows: criminal liability under Article 281-1 of the Criminal Code arises not for drunkenness as such, but for driving or providing practical driving instruction while having a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more.

Practical significance

In practice, the stronger basis for prosecution on the facts presented is Article 281-1, not Article 281, because a level of 2.89 per mille allows reliance on the formal threshold of the offence without the need to prove the consequences of a traffic accident. For the defence, the most important issues are not the abstract fact of “intoxication”, but the lawfulness of the measurement, the evidence of driving, and ownership of the vehicle, since the consequences of confiscation under Article 72 may depend precisely on that ownership. Journalists and lawyers should avoid automatically repeating “under Article 281 of the Criminal Code” where the news report describes only driving with 1.51+ per mille and no traffic accident, because this changes both the subject matter of proof and the practical risks regarding sanctions.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the person who drove a Škoda Octavia in Rokiškis on 20 July 2026, and whose blood alcohol level was determined to be 2.89 per mille, is subject to criminal liability for driving a vehicle while intoxicated. This issue is primarily to be assessed under Article 281^1(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, which penalizes a person who drove a motor vehicle where a blood alcohol level of 1.51 per mille or higher has been established. Article 281(1)–(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is relevant only insofar as it links a breach of road traffic safety rules or vehicle operation rules with a traffic accident and consequences for human health or substantial property damage. Since the report refers to the act of driving itself while having a blood alcohol level of 2.89 per mille, the principal provision for legal classification, based on the sources provided, is Article 281^1(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 19(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania further provides that a person who commits a criminal offence while intoxicated by alcohol is not exempt from criminal liability

Legal assessment. The established blood alcohol level of 2.89 per mille substantially exceeds the 1.51 per mille threshold set out in Article 281^1(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania; therefore, the mere fact of driving constitutes grounds for criminal liability under that provision. The same paragraph provides for alternative penalties for this offence: a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Article 281^1(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania means that liability may also arise where the offence provided for in paragraph 1 of that article is committed through negligence. Article 281(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would cover a breach of road traffic safety rules or vehicle operation rules committed by an intoxicated driver if it resulted in a traffic accident, minor impairment of another person’s health, or substantial property damage. Article 281(3) and (4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania apply in cases involving more serious consequences related to serious impairment of health, while paragraph 4 separately identifies an offence committed while intoxicated by alcohol or other substances. The report states that a pre-trial investigation has been commenced; procedurally, Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania is therefore relevant, as it allows participants in the proceedings and other persons to submit objects and documents relevant to the investigation and examination of a criminal offence. Article 99 of the Code of Criminal Procedure provides that procedural time limits define the time for the commencement, performance, or completion of procedural acts, while Article 100 regulates their calculation in hours, days, and months. For the intoxication determination procedure, paragraph 2.3 of the Rules for Determining Intoxication by Alcohol or Other Substances of Drivers and Other Persons is relevant: testing is carried out using metrologically verified special technical devices by reference to the concentration of ethyl alcohol in exhaled air. Paragraph 3 of the same Rules provides that police officers test a vehicle driver suspected of being intoxicated and, where an ethyl alcohol concentration exceeding 1.5 per mille is established in exhaled air, the person is taken to a personal healthcare institution for a medical examination. Coercive measures may be considered under Article 119 of the Code of Criminal Procedure if they are necessary to ensure the suspect’s participation in the proceedings, the unobstructed conduct of the investigation, the hearing of the case, the enforcement of the judgment, or the prevention of new criminal offences. Article 120 of the Code of Criminal Procedure lists, among coercive measures, detention, intensive supervision, house arrest, bail, seizure of documents, an obligation to register with a police authority, and a written undertaking not to leave. Article 427(1) of the Code of Administrative Offences describes liability for repeated driving while intoxicated within the range of 0.41 to 1.5 per mille; therefore, under the provisions provided, a case involving 2.89 per mille falls within the scope of criminal rather than that administrative liability. Article 427(2) of the Code of Administrative Offences provides for mandatory deprivation of the right to drive vehicles for a period of three to five years for the administrative offence provided for in that article, but this provision is relevant as a comparison between the administrative liability regime and the threshold for criminal liability

Consequences. The most realistic course, based on the sources provided, is the continuation of the pre-trial investigation into driving with a blood alcohol level of 1.51 per mille or higher, collecting and verifying evidence concerning the determination of intoxication, the fact of driving, and control of the vehicle. If the evidence gathered in the investigation substantiates that the man drove a motor vehicle while having a blood alcohol level of 2.89 per mille, he may face the fine, arrest, or imprisonment for up to one year provided for in Article 281^1(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. If circumstances relating to a traffic accident and the consequences specified in Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania were to emerge, the legal classification could be assessed under the relevant paragraphs of that article. If grounds specified in Article 212 of the Code of Criminal Procedure were to arise during the pre-trial investigation, the pre-trial investigation could be discontinued, for example where insufficient evidence is collected to substantiate the suspect’s guilt. In practical terms, this situation is important for the driver because, under the provisions provided, the 2.89 per mille reading brings the case within the sphere of criminal liability. It is also important for the police and the prosecutor’s office because the intoxication testing and medical examination procedure becomes a central issue for the reliability of the evidence. For other road users, the case is relevant insofar as coercive measures under Article 119 of the Code of Criminal Procedure may be applied in order to prevent new criminal offences

📄 Original — Ekonomika.lt🕐 09:44
Community energy cooperatives: how residents invest together in renewable energy 🔗
Community energy cooperatives are gaining attention in Lithuania as a practical way for residents to take part in the energy transition. The idea is simple: several people join forces, invest together in a renewable energy project, and…
Fact-check:
✅ ConfirmedNuotoliniai gaminantys vartotojai ir energijos bendrijos sudaro teisinį pagrindą, kad projekto dalyviai galėtų įsirašyti pagamintą energiją savo sąskaitose, net jei elektrinė fiziškai stovi kitur.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas 222 straipsnis (statute)
222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos bendrija yra Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos asociacijų…
222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos bendrija yra Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo arba Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo pagrindu įsteigtas juridinis asmuo ar kitos teisinės formos juridinis asmuo, kuris pagal tą teisinę formą reglamentuojančius įstatymus yra pelno nesiekiantis asmuo, kuris pagal steigimo sutartį ir (ar) įstatus ar kitus juridinio asmens steigimo dokumentus, gali vartoti elektros energiją (dalytis elektros energija) ir vykdyti elektros energijos gamybos, įskaitant gamybą iš atsinaujinančių išteklių, tiekimo, paklausos telkimo, energijos kaupimo veiklą, teikti energijos vartojimo efektyvumo paslaugas ir (ar) elektromobilių įkrovimo paslaugas arba savo dalininkams, nariams ar dalyviams teikti kitas su veikla elektros energetikos sektoriuje susijusias paslaugas, išskyrus skirstymą, ir kuris, tenkindamas šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka yra įgijęs piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą. 2. Piliečių energetikos bendrijos veikla yra pagrįsta savanorišku ir atviru dalininkų, narių ar dalyvių, atitinkančių šio straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, dalyvavimu. 3. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytas pagrindinis tikslas – teikti aplinkos, ekonominę arba socialinę visuomeninę naudą savo dalininkams, nariams ar dalyviams ar tą naudą teikti vietose, kuriose ji vykdo veiklą, ir jos pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas. 4. Viešųjų įstaigų įstatymas, Asociacijų įstatymas, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, Sodininkų bendrijų įstatymas ar kitas konkrečios teisinės formos juridinį asmenį reglamentuojantis įstatymas piliečių energetikos bendrijai taikomi tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip. 5. Piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kai to nedraudžia juridinių asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalyje, teisinę formą reglamentuojantys įstatymai. Šie subjektai, būdami piliečių energetikos bendrijos dalininkai, nariai ar dalyviai, nepraranda savo, kaip buitinių vartotojų, gaminančių vartotojų arba aktyviųjų vartotojų, turimų teisių ir pareigų, išskyrus vartotojo teisę rinktis energijos tiekėją, kuri gali būti apribota teise rinktis piliečių energetikos bendrijos energijos tiekėją balsuojant dėl piliečių energetikos bendrijos energijos tiekėjo piliečių energetinės bendrijos įstatuose nustatyta tvarka. Įgyvendinant piliečių energetikos bendrijos teises ir pareigas, teisę priimti sprendimus piliečių energetikos bendrijoje turi fiziniai asmenys, labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, ir savivaldybių tarybos, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. 6. Viešoji įstaiga, asociacija, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kitos teisinės formos juridiniai asmenys, kurie pagal tą teisinę formą reglamentuojančius įstatymus yra pelno nesiekiantys asmenys, įgyja piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą Tarybos nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikę prašymą dėl piliečių energetikos bendrijos statuso suteikimo. 7. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose ar kituose juridinio asmens steigimo dokumentuose, be Viešųjų įstaigų įstatyme, Asociacijų įstatyme, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme, Sodininkų bendrijų įstatyme ar kitame konkrečios teisinės formos juridinį asmenį reglamentuojančiame įstatyme nustatytų reikalavimų, taip pat nurodoma tvarka: 1) kuria priimami sprendimai dėl pagamintos elektros energijos realizavimo; 2) dėl elektros energijos gamybos įrenginių administravimo ir priežiūros; 3) dėl pajamų, gautų vykdant elektros energijos gamybos veiklą, paskirstymo. 8. Piliečių energetikos bendrija, siekdama vykdyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas veiklas, privalo laikytis Energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų ir šio įstatymo 16 straipsnio nuostatų dėl atitinkamos veiklos vykdymo sąlygų. 9. Skirstomųjų tinklų operatorius, taikydamas Tarybos nustatytas nediskriminacines jo teikiamų paslaugų kainas ir (ar) tarifus, bendradarbiauja su piliečių energetikos bendrijomis, siekdamas sudaryti palankesnes sąlygas elektros energijos persiuntimui piliečių energetikos bendrijose. 10. Piliečių energetikos bendrijos yra finansiškai atsakingos už disbalansą, kurį jų veikla sukelia elektros energetikos rinkoje. Pagal Reglamento (ES) 2019/943 5 straipsnį jos yra už balansą atsakingos šalys ir turi sudarytą atsiskaitymo už disbalansą sutartį su perdavimo sistemos operatoriumi arba pagal atsakomybės už balansą perdavimo sutartį savo atsakomybę už balansą perduoda kitai už balansą atsakingai šaliai. Perdavimo sistemos operatorius teikia Tarybai informaciją apie tokios sutarties sudarymą ir nutraukimą. 11. Piliečių energetikos bendrijos tiesiogiai arba per paklausos telkėjus turi teisę dalyvauti kituose elektros energijos rinkos segmentuose. 12. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą energiją savo dalininkams, nariams ar dalyviams šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrijos su savo dalininkais, nariais ar dalyviais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrijos savo dalininkams, nariams ar dalyviams parduoda pagamintą energiją sutartyse nustatyta kaina, kuri gali būti lygi nuliui; 3) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos dalininkai ar nariai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 13. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą elektros energiją vartotojams, kurie nėra jos dalininkai, nariai ar dalyviai, šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrija su vartotojais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrija turi atitikti nepriklausomam tiekėjui nustatytas sąlygas ir reikalavimus ir gauti šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą leidimą; 3) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito vartotojai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su vartotojais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 14. Taryba tikrina, prižiūri ir kontroliuoja, ar piliečių energetikos bendrijos atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Tarybos vykdomai piliečių energetikos bendrijų priežiūrai mutatis mutandis taikomos Energetikos įstatymo 241, 25 ir 36 straipsnių nuostatos. 15. Jeigu piliečių energetikos bendrija per 12 mėnesių nuo Tarybos sprendimo, kuriuo konstatuota, kad piliečių energetikos bendrija pažeidė šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, priėmimo dienos pakartotinai pažeidžia šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, Taryba sprendžia dėl piliečių energetikos bendrijos statuso panaikinimo Tarybos nustatyta tvarka. 16. Piliečių energetikos bendrija tuo pačiu metu negali būti atsinaujinančių išteklių energijos bendrija. 17. Tarybos nustatyta tvarka skirstomųjų tinklų operatorius teikia Tarybai duomenis apie piliečių energetikos bendrijų veiklą. Taryba pateiktus duomenis naudoja teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti. PENKTASIS SKIRSNIS ELEKTROS ENERGIJOS PERDAVIMAS
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 pakeitimo įstatymas 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Įstatymo papildymas 222 straipsniu Papildyti Įstatymą 222 straipsniu: „222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos bendrija…
16 straipsnis. Įstatymo papildymas 222 straipsniu Papildyti Įstatymą 222 straipsniu: „222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos bendrija yra Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ar Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo pagrindu įsteigtas juridinis asmuo, kuris pagal steigimo sutartį ir (ar) įstatus gali vartoti elektros energiją (dalytis elektros energija) ir vykdyti elektros energijos gamybos, įskaitant gamybą iš atsinaujinančių išteklių, tiekimo, paklausos telkimo, energijos kaupimo veiklą, teikti energijos vartojimo efektyvumo paslaugas ir (ar) elektromobilių įkrovimo paslaugas arba savo dalininkams ar nariams teikti kitas su veikla elektros energetikos sektoriuje susijusias paslaugas, išskyrus skirstymą, ir kuris, tenkindamas šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka yra įgijęs piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą. 2. Piliečių energetikos bendrijos veikla yra pagrįsta savanorišku ir atviru dalininkų ar narių, atitinkančių šio straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, dalyvavimu. 3. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytas pagrindinis tikslas – teikti aplinkos, ekonominę arba socialinę visuomeninę naudą savo dalininkams ar nariams ar tą naudą teikti vietose, kuriose ji vykdo veiklą, ir jos pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas. 4. Viešųjų įstaigų įstatymas, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas ar Sodininkų bendrijų įstatymas piliečių energetikos bendrijai atitinkamai taikomas tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip. 5. Piliečių energetikos bendrijos dalininkais ar nariais gali būti fiziniai asmenys, taip pat labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, savivaldybės ir (ar) savivaldybių įstaigos, kai dalininkais ar nariais nedraudžia būti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įstatymai. Šie subjektai, būdami piliečių energetikos bendrijos dalininkai ar nariai, nepraranda savo, kaip buitinių vartotojų, gaminančių vartotojų arba aktyviųjų vartotojų turimų teisių ir pareigų. 6. Viešoji įstaiga, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrija ar sodininkų bendrija, siekianti įgyti piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą, Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka teikdama prašymą dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ar gaminti elektros energiją išdavimo ar turėdama vieną iš šių leidimų, pateikia Tarybai deklaraciją dėl piliečių energetikos bendrijos atitikties šio straipsnio 1–5 dalyse nustatytiems reikalavimams, steigimo sutarties ir (ar) įstatų kopiją ir įsipareigoja, laikydamasi šio įstatymo reikalavimų, sudaryti šio straipsnio 10 dalyje nurodytą atsiskaitymo už disbalansą ar atsakomybės už balansą perdavimo sutartį. 7. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose, be Viešųjų įstaigų įstatyme, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme ar Sodininkų bendrijų įstatyme nustatytų reikalavimų, taip pat nurodoma tvarka: 1) kuria priimami sprendimai dėl pagamintos elektros energijos realizavimo; 2) dėl elektros energijos gamybos įrenginių administravimo ir priežiūros; 3) dėl pajamų, gautų vykdant elektros energijos gamybos veiklą, paskirstymo. 8. Piliečių energetikos bendrija, siekdama vykdyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas veiklas, privalo laikytis Energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų ir šio įstatymo 16 straipsnio nuostatų dėl atitinkamos veiklos vykdymo sąlygų. 9. Taikydamas Tarybos nustatytas nediskriminacines jo teikiamų paslaugų kainas ir (ar) tarifus, skirstomųjų tinklų operatorius bendradarbiauja su piliečių energetikos bendrijomis, siekdamas sudaryti palankesnes sąlygas elektros energijos persiuntimui piliečių energetikos bendrijose. 10. Piliečių energetikos bendrijos yra finansiškai atsakingos už disbalansą, kurį jų veikla sukelia elektros energetikos rinkoje. Pagal Reglamento (ES) 2019/943 5 straipsnį jos yra už balansą atsakingos šalys ir turi sudarytą atsiskaitymo už disbalansą sutartį su perdavimo sistemos operatoriumi arba pagal atsakomybės už balansą perdavimo sutartį savo atsakomybę už balansą perduoda kitai už balansą atsakingai šaliai. Perdavimo sistemos operatorius teikia Tarybai informaciją apie tokios sutarties sudarymą ir nutraukimą. 11. Piliečių energetikos bendrijos tiesiogiai arba per paklausos telkėjus turi teisę dalyvauti kituose elektros energijos rinkos segmentuose. 12. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą energiją savo dalininkams ar nariams šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrijos su savo dalininkais ar nariais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrijos savo dalininkams ar nariams parduoda pagamintą energiją sutartyse nustatyta kaina, kuri gali būti lygi nuliui; 3) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais ar nariais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos dalininkai ar nariai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais ar nariais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais ar nariais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 13. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą elektros energiją vartotojams, kurie nėra jos dalininkai ar nariai, šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrija su vartotojais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrija turi atitikti nepriklausomam tiekėjui nustatytas sąlygas ir reikalavimus ir gauti šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą leidimą; 3) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito vartotojai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su vartotojais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 14. Taryba tikrina, prižiūri ir kontroliuoja, ar piliečių energetikos bendrijos atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Tarybos vykdomai piliečių energetikos bendrijų priežiūrai mutatis mutandis taikomos Energetikos įstatymo 241, 25 ir 36 straipsnių nuostatos. 15. Jeigu piliečių energetikos bendrija per 12 mėnesių nuo Tarybos sprendimo, kuriuo konstatuota, kad piliečių energetikos bendrija pažeidė šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, priėmimo dienos pakartotinai pažeidžia šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, Taryba sprendžia dėl piliečių energetikos bendrijos statuso panaikinimo Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse nustatyta tvarka. 16. Piliečių energetikos bendrija tuo pačiu metu negali būti atsinaujinančių išteklių energijos bendrija.“
Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 6, 9, 16, 17, 20, 21-1, 22, 22-2, 23, 31, 39, 41, 41-1, 48-2, 48-3, 48-4, 49, 58, 59, 67, 71 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. 222 straipsnio pakeitimas Pakeisti 222 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos…
10 straipsnis. 222 straipsnio pakeitimas Pakeisti 222 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „222 straipsnis. Piliečių energetikos bendrijos 1. Piliečių energetikos bendrija yra Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo arba Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo pagrindu įsteigtas juridinis asmuo ar kitos teisinės formos juridinis asmuo, kuris pagal tą teisinę formą reglamentuojančius įstatymus yra pelno nesiekiantis asmuo, kuris pagal steigimo sutartį ir (ar) įstatus ar kitus juridinio asmens steigimo dokumentus, gali vartoti elektros energiją (dalytis elektros energija) ir vykdyti elektros energijos gamybos, įskaitant gamybą iš atsinaujinančių išteklių, tiekimo, paklausos telkimo, energijos kaupimo veiklą, teikti energijos vartojimo efektyvumo paslaugas ir (ar) elektromobilių įkrovimo paslaugas arba savo dalininkams, nariams ar dalyviams teikti kitas su veikla elektros energetikos sektoriuje susijusias paslaugas, išskyrus skirstymą, ir kuris, tenkindamas šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka yra įgijęs piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą. 2. Piliečių energetikos bendrijos veikla yra pagrįsta savanorišku ir atviru dalininkų, narių ar dalyvių, atitinkančių šio straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, dalyvavimu. 3. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytas pagrindinis tikslas – teikti aplinkos, ekonominę arba socialinę visuomeninę naudą savo dalininkams, nariams ar dalyviams ar tą naudą teikti vietose, kuriose ji vykdo veiklą, ir jos pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas. 4. Viešųjų įstaigų įstatymas, Asociacijų įstatymas, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, Sodininkų bendrijų įstatymas ar kitas konkrečios teisinės formos juridinį asmenį reglamentuojantis įstatymas piliečių energetikos bendrijai taikomi tiek, kiek šiame įstatyme nenustatyta kitaip. 5. Piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais gali būti fiziniai asmenys, taip pat labai mažos ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, savivaldybės ir (ar) savivaldybių įstaigos, kai dalininkais ar nariais nedraudžia būti šio straipsnio 1 dalyje nurodyti įstatymai. Šie subjektai, būdami piliečių energetikos bendrijos dalininkai, nariai ar dalyviai, nepraranda savo, kaip buitinių vartotojų, gaminančių vartotojų arba aktyviųjų vartotojų, turimų teisių ir pareigų, išskyrus vartotojo teisę rinktis energijos tiekėją, kuri gali būti apribota teise rinktis piliečių energetikos bendrijos energijos tiekėją balsuojant dėl piliečių energetikos bendrijos energijos tiekėjo piliečių energetinės bendrijos įstatuose nustatyta tvarka. 6. Viešoji įstaiga, asociacija, daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrija, sodininkų bendrija ar kitos teisinės formos juridiniai asmenys, kurie pagal tą teisinę formą reglamentuojančius įstatymus yra pelno nesiekiantys asmenys, įgyja piliečių energetikos bendrijos teisinį statusą Tarybos nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikę prašymą dėl piliečių energetikos bendrijos statuso suteikimo. 7. Piliečių energetikos bendrijos steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose ar kituose juridinio asmens steigimo dokumentuose, be Viešųjų įstaigų įstatyme, Asociacijų įstatyme, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatyme, Sodininkų bendrijų įstatyme ar kitame konkrečios teisinės formos juridinį asmenį reglamentuojančiame įstatyme nustatytų reikalavimų, taip pat nurodoma tvarka: 1) kuria priimami sprendimai dėl pagamintos elektros energijos realizavimo; 2) dėl elektros energijos gamybos įrenginių administravimo ir priežiūros; 3) dėl pajamų, gautų vykdant elektros energijos gamybos veiklą, paskirstymo. 8. Piliečių energetikos bendrija, siekdama vykdyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytas veiklas, privalo laikytis Energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų ir šio įstatymo 16 straipsnio nuostatų dėl atitinkamos veiklos vykdymo sąlygų. 9. Skirstomųjų tinklų operatorius, taikydamas Tarybos nustatytas nediskriminacines jo teikiamų paslaugų kainas ir (ar) tarifus, bendradarbiauja su piliečių energetikos bendrijomis, siekdamas sudaryti palankesnes sąlygas elektros energijos persiuntimui piliečių energetikos bendrijose. 10. Piliečių energetikos bendrijos yra finansiškai atsakingos už disbalansą, kurį jų veikla sukelia elektros energetikos rinkoje. Pagal Reglamento (ES) 2019/943 5 straipsnį jos yra už balansą atsakingos šalys ir turi sudarytą atsiskaitymo už disbalansą sutartį su perdavimo sistemos operatoriumi arba pagal atsakomybės už balansą perdavimo sutartį savo atsakomybę už balansą perduoda kitai už balansą atsakingai šaliai. Perdavimo sistemos operatorius teikia Tarybai informaciją apie tokios sutarties sudarymą ir nutraukimą. 11. Piliečių energetikos bendrijos tiesiogiai arba per paklausos telkėjus turi teisę dalyvauti kituose elektros energijos rinkos segmentuose. 12. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą energiją savo dalininkams, nariams ar dalyviams šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrijos su savo dalininkais, nariais ar dalyviais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrijos savo dalininkams, nariams ar dalyviams parduoda pagamintą energiją sutartyse nustatyta kaina, kuri gali būti lygi nuliui; 3) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos dalininkai ar nariai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su piliečių energetikos bendrijos dalininkais, nariais ar dalyviais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 13. Piliečių energetikos bendrijos turi teisę parduoti nuosavybės ar kita teise valdomuose energijos gamybos įrenginiuose pagamintą elektros energiją vartotojams, kurie nėra jos dalininkai, nariai ar dalyviai, šiomis sąlygomis: 1) piliečių energetikos bendrija su vartotojais turi sudaryti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį, arba atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį; 2) piliečių energetikos bendrija turi atitikti nepriklausomam tiekėjui nustatytas sąlygas ir reikalavimus ir gauti šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytą leidimą; 3) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito vartotojai šio įstatymo 34 straipsnio pirmajame sakinyje, 40 straipsnio 1 dalyje ir 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 4) jeigu su vartotojais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaito piliečių energetikos bendrijos šio įstatymo 34 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje, 40 straipsnio 2 dalyje ir 61 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka; 5) jeigu su vartotojais buvo sudaryta atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, už parduodamos elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir už kitas tinklų operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma šio įstatymo 461 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyta tvarka. 14. Taryba tikrina, prižiūri ir kontroliuoja, ar piliečių energetikos bendrijos atitinka šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus. Tarybos vykdomai piliečių energetikos bendrijų priežiūrai mutatis mutandis taikomos Energetikos įstatymo 241, 25 ir 36 straipsnių nuostatos. 15. Jeigu piliečių energetikos bendrija per 12 mėnesių nuo Tarybos sprendimo, kuriuo konstatuota, kad piliečių energetikos bendrija pažeidė šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, priėmimo dienos pakartotinai pažeidžia šiame įstatyme nustatytus reikalavimus ir steigimo sutartyje ir (ar) įstatuose nustatytus veiklos tikslus, Taryba sprendžia dėl piliečių energetikos bendrijos statuso panaikinimo Tarybos nustatyta tvarka. 16. Piliečių energetikos bendrija tuo pačiu metu negali būti atsinaujinančių išteklių energijos bendrija. 17. Tarybos nustatyta tvarka skirstomųjų tinklų operatorius teikia Tarybai duomenis apie piliečių energetikos bendrijų veiklą. Taryba pateiktus duomenis naudoja teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti.“
Analysis
Legal question

Can a joint investment by residents in a solar or wind power plant lawfully be qualified as a citizens energy community if a cooperative company, small partnership or another legal form is chosen, but the project documents do not establish non-profit status and electricity-sharing status.

Legal basis

Article 222(1) of the Law on Electricity defines a citizens energy community not as any “energy cooperative”, but as a legal person which is non-profit, may consume or share electricity under its founding documents, may carry out generation, supply, storage or other energy activities, except distribution, and has acquired the legal status of a citizens energy community. This means that the decisive criterion is not merely joint financing or democratic voting, but the compliance of the legal form and founding documents with the statutory status. Article 41 further indicates that a citizens energy community is an independent source of electricity acquisition for a consumer, alongside suppliers, producers, active consumers and renewable energy communities.

Article 461 is relevant to an alternative model: where a producer of electricity from renewable sources supplies electricity to consumers under a sale-purchase agreement, at the consumer’s request the draft agreement must be provided within 10 days or the consumer must be informed that the agreement cannot be concluded, while standard terms apply to household contracts.

Practical significance

The stronger argument now is not that “the community may choose any convenient form”, but that “the chosen form must be capable of carrying the status under Article 222”. Accordingly, the small partnership or cooperative company mentioned in the news item is not in itself a sufficient solution if, under the specific legal form and documents, the entity is not treated as non-profit and has not acquired the status of a citizens energy community. In practice, the greatest risk is selling membership to residents as an energy-sharing model even though, legally, the project will operate only as a contractual relationship between a producer and consumers under Article 461.

When structuring such projects, a lawyer should first examine not the contribution schedule or voting formula, but the articles of association: whether they expressly provide for electricity consumption and sharing, permitted energy activities, the absence of distribution activity, and the basis for acquiring the status of a citizens energy community.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether a residents’ association is called an energy cooperative, but whether, under Article 222 of the Law on Electricity of the Republic of Lithuania, it may acquire the status of a citizens energy community, or, under Article 202 of the Law on Energy from Renewable Sources of the Republic of Lithuania, the status of a renewable energy community. Article 222(1) of the Law on Electricity links a citizens energy community to a non-profit legal person that may consume and share electricity, generate electricity from renewable sources, supply electricity, aggregate demand, store energy, and provide other services related to electricity activities, excluding distribution. Article 202(1) of the Law on Energy from Renewable Sources likewise links the status of a renewable energy community to a non-profit legal person and to open and voluntary participation by its participants. Accordingly, the joint investment by residents described in the report must legally be qualified by reference to the community’s status, its founding documents, its purpose of activity, and the relevant permitting or declaration procedures, rather than solely by reference to the form of financial participation. Article 461 of the Law on Electricity and the definition of a renewable electricity purchase and sale agreement set out in Article 2(1) apply to individual electricity purchase and sale situations

Legal assessment. In the case of a citizens energy community, the legal person’s founding documents must permit the consumption or sharing of electricity and the performance of the activities listed in the law, because Article 222(1) of the Law on Electricity links the status not merely to an agreement among members, but also to the legal capacity to operate in the electricity sector. Paragraph 2 of the same article requires voluntary and open participation by stakeholders, members, or participants; therefore, a closed investment scheme in which participation would in practice depend on selection by the organiser without clear rules would be difficult to reconcile with this principle. The version of Article 222 set out in Article 16 of the Law Amending the Law on Electricity additionally expressly establishes that the principal purpose of such a community is to provide environmental, economic, or social community benefits to its stakeholders or members, or to the locations in which it operates, rather than to seek profit. This directly qualifies the idea referred to in the report as “not profit from energy trading, but energy benefits for members”: that idea is legally relevant insofar as it is reflected in the legal person’s documents and actual activities. In the case of a renewable energy community, Article 202(1) of the Law on Energy from Renewable Sources provides that the status is acquired upon the issuance of a permit to develop electricity generation capacity or a permit to generate electricity, or, where no permit is required, in accordance with the procedure established by the National Energy Regulatory Council. If a legal person seeks the status while already holding a permit to develop or generate electricity, it must submit to the Council a declaration of compliance with the requirements of Article 202(2), where it plans to carry out activities in the electricity sector. The earlier version introducing Article 202 of the Law on Energy from Renewable Sources provided that the stakeholders of a public institution could be natural persons, small or medium-sized enterprises, and municipalities, and that at least 51 percent of the votes had to belong to local natural persons according to their declared place of residence. This indicates that the core of community energy lies in the participants’ connection to the place and the openness of participation, rather than merely in pooling capital to build a power plant. The sale of electricity under a renewable electricity purchase and sale agreement is subject to the 10-day period in Article 461(1) of the Law on Electricity: upon receiving a consumer’s request, the producer must, within that period, prepare a draft agreement or inform the consumer that the agreement cannot be concluded. Under Article 461(2), the terms of the agreement are negotiated by agreement between the producer and the consumer, but, in the case of household consumers, they must comply with the standard terms approved by the Ministry of Energy. The same provision permits the producer to refuse to conclude the agreement or to supply electricity if the consumer does not agree to the supply terms specified by the producer. As regards electricity sharing, the position presented concerning Article 202 of the Law on Energy from Renewable Sources and Article 222 of the Law on Electricity is significant: electricity consumers may establish a REC or a CEC, and electricity generated in generation facilities owned by them may be sold at a price established in the agreements, including a zero price, or the capacity of the power plant may be allocated among the community’s participants. The issue of grid connection is not merely technical, because Article 1 of the Law Amending Article 20 of Law No XIV-627 Amending the Law on Electricity states that the Description of the Procedure for Using Electricity Networks establishes the procedure for reserving capacity in accordance with the principles and criteria set by the Council. In the context of priority for distribution network capacity, the legislative sources cited indicate that a REC or CEC may have priority where municipal institutions or bodies hold more than 51 percent of the votes and at least 40 percent of the installed capacity of the power plants will, within 6 months from receipt of the generation permit, be allocated to reducing energy poverty or to vulnerable consumers. Accordingly, municipal participation is not merely a reputational or organisational advantage: within a certain capacity reservation framework, it may determine legal priority. The Council’s competence is also relevant for supervision, because Article 241(1) of the Law on Energy gives it the right to inspect the activities of energy undertakings, energy facilities, installations, and consumers’ energy installations, and to obtain the documents, data, and explanations necessary for the inspection

Consequences. In practical terms, the first scenario is the establishment of a non-profit legal person, with its founding documents clearly providing for electricity consumption, sharing, generation, and member benefits, followed by seeking CEC or REC status under Article 222 of the Law on Electricity or Article 202 of the Law on Energy from Renewable Sources. The second scenario is that the community not only shares the power plant’s capacity among participants, but also enters into renewable electricity purchase and sale agreements, to which the 10-day period under Article 461 of the Law on Electricity for submitting a draft agreement or notifying refusal applies. The third scenario concerns network capacity: the project may be implemented under the ordinary procedure or, if it meets the conditions relating to municipal control and reduction of energy poverty, may seek priority in accordance with the indicated direction of application of Article 39(21) of the Law on Electricity. The fourth scenario is an inspection by the Council, where the community or the energy installations it controls must substantiate compliance with activity, permitting, declaration, or technical supervision requirements under Article 241 of the Law on Energy. For residents, this is practically important because of the rules on openness of membership, voting, and allocation of benefits, since their rights will depend on the legal person’s documents and the chosen community status. For municipalities, it is important because of the possibility of participating in projects that not only generate electricity from renewable sources, but may also be linked to objectives concerning vulnerable consumers and the reduction of energy poverty. For project organisers, the main risk is that joint financing alone, or the use of the term cooperative, does not create the rights of an energy community: those rights arise only upon satisfying the specific conditions of Article 222 of the Law on Electricity or Article 202 of the Law on Energy from Renewable Sources

📄 Original — Lrytas🕐 09:48
Case over carfentanil distribution in Kaunas sent to court 🔗
According to the case file, R. M. illegally possessed carfentanil four times from October 2025 to February this year, intending to distribute it. He was detained in Kaunas on October 22, 2025, while transporting 0.00296 g of carfentanil…
Fact-check:
✅ ConfirmedUz neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis gali grėsti laisvės atėmimas iki 15 metų
✅ ConfirmedNeteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti baudžiamas kaip atskiras nusikaltimas
✅ ConfirmedNeteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti taip pat baudžiamas
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 260 straipsnis (statute)
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar…
260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) Nr. X-711, 2006-06-22, Žin., 2006, Nr. 77-2961 (2006-07-14)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 259 straipsnis (statute)
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno…
259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. 3. Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą. 260 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu 1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dešimties metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 266 straipsnis (statute)
266 straipsnis. Neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) 1. Tas, kas neteisėtai gamino, įgijo, laikė…
266 straipsnis. Neteisėtas disponavimas pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) 1. Tas, kas neteisėtai gamino, įgijo, laikė, gabeno, siuntė arba pardavė ar kitaip realizavo pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius), baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas neteisėtai gamino, įgijo, laikė, gabeno, siuntė arba pardavė ar kitaip realizavo didelį kiekį pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki šešerių metų. 3. Tas, kas neteisėtai gamino, įgijo, laikė, gabeno, siuntė arba pardavė ar kitaip realizavo labai didelį kiekį pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių), baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dešimties metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Nr. XI-974, 2010-06-30, Žin., 2010, Nr. 86-4527 (2010-07-20)
Analysis
Legal question

Whether the actions of R. M. and S. M. should be classified under Article 260 of the Criminal Code as distribution or possession of a very large quantity, while the actions of L.

S. and R. Š. should be classified only under Article 259 of the Criminal Code as acquisition for personal use.

Legal basis

Article 260(1) of the Criminal Code criminalises not only possession with intent to sell or otherwise distribute, but also the act of sale or other distribution itself. Accordingly, in R. M.’s case, the sale of 0.000265 g of carfentanil to L.

S. and the sale of 0.000514 g to R. Š. provide a stronger basis for legal classification than an inference of intent to distribute drawn solely from the quantity. Article 260(3) of the Criminal Code provides for liability for a very large quantity of narcotic or psychotropic substances and carries a sentence of imprisonment from ten to fifteen years.

According to the expert findings provided, the 0.0653 g of carfentanil found at S. M.’s residence is regarded as a very large quantity. Article 259 of the Criminal Code applies where a person unlawfully acquired or possessed narcotic substances without intent to distribute them; therefore, the classification of L.

S.’s and R. Š.’s conduct depends on the fact that they acquired the carfentanil for their own use.

Practical significance

In practical terms, the decisive threshold in this case is not merely the “very small” physical quantity, because in the case of carfentanil the legally determinative factors may be the quantity status established by experts and the actual act of transfer. The prosecution’s strongest argument against R. M. is not an abstract intent to distribute, but two specific sale episodes and the repeated acquisition from S.

M. on the same date, 5 February 2026. For the defence, the most rational approach is to distinguish between the episodes: to challenge intent to distribute where the substances were seized before any sale, while recognising that such a challenge is weaker in respect of the sale episodes. In S.

M.’s case, the greatest procedural risk arises from the recognition of 0.0653 g of carfentanil as a very large quantity, because that places the case within the sentencing range of Article 260(3) of the Criminal Code, which extends up to 15 years.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the actions of R. M. and S. M. should be classified as unlawful possession of narcotic substances with intent to distribute them, or as unlawful possession of a very large quantity thereof, under Article 260 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. In respect of the episodes involving R. M., Article 260(1) of the Criminal Code is of primary importance, as it covers the unlawful acquisition, possession, transportation or sending of narcotic or psychotropic substances with intent to sell or otherwise distribute them, as well as their sale or other distribution. In the case of S. M., Article 260(3) of the Criminal Code is also legally relevant, as it provides for liability for the unlawful production, acquisition, possession, transportation, sending, sale or other distribution of a very large quantity of narcotic or psychotropic substances. The issue of the legal classification of the acts of L. S. and R. Š. is to be resolved under Article 259(1) or 259(2) of the Criminal Code, since they are charged with the unlawful acquisition and possession of carfentanil without intent to distribute it. The legal significance of quantity is determined under Article 269(2) of the Criminal Code, which provides that small, large and very large quantities are established by reference to recommendations approved by the Ministry of Health of the Republic of Lithuania. Procedurally, it is important that, under Article 23 of the Code of Criminal Procedure, the indictment is the prosecutor’s document by which the pre-trial investigation is completed, the act is described, the evidence supporting the charge is identified, and the applicable criminal law is specified

Legal assessment. The four episodes specified in respect of R. M., from October 2025 to February 2026, have different significance: the transportation of 0.00296 g of carfentanil on 22 October 2025 is assessed through the lens of the alleged intent to distribute, whereas the subsequent sale of 0.000265 g to L. S. already satisfies the element of sale under Article 260(1) of the Criminal Code. The 0.000514 g of carfentanil acquired by R. M. on 5 February 2026 and its sale to R. Š. are likewise directly connected with the element of sale established in Article 260(1) of the Criminal Code. The quantity of 0.000618 g of carfentanil and 0.000532 g of methadone repeatedly acquired on the same day, if intended for distribution, falls within the chain of acts covered by Article 260(1) of the Criminal Code: acquisition, possession or transportation with intent to sell or otherwise distribute. This provision does not require that the narcotic substance actually be sold where the intent to sell or otherwise distribute it has been proven; accordingly, apprehension before the sale does not in itself preclude classification under Article 260(1) of the Criminal Code. The position of S. M. is more serious in that 0.0653 g of carfentanil was found at her residence, and according to expert findings such a quantity is deemed very large. If the court relies on this assessment of quantity, the act of S. M. may be linked to Article 260(3) of the Criminal Code, under which proof of intent to distribute is not formulated as a necessary element where possession of a very large quantity is concerned. As regards R. M., the application of Article 260(3) of the Criminal Code would depend on whether possession of a very large quantity is attributed to him, since the small-scale sale episodes, on the data presented, primarily satisfy the elements of Article 260(1) of the Criminal Code. In the cases of L. S. and R. Š., the axis of classification is the opposite: according to the investigation data, they acquired carfentanil for personal use, and therefore their conduct is linked not to Article 260 of the Criminal Code but to Article 259. Article 259(1) of the Criminal Code provides for liability for the unlawful production, processing, acquisition, possession, transportation or sending of narcotic or psychotropic substances without intent to sell or otherwise distribute them. Article 259(2) separately distinguishes possession of a small quantity without intent to distribute as a criminal misdemeanour, and therefore the determination of quantity may have direct significance for the severity of liability for these accused persons. The exemption from criminal liability provided for in Article 259(3) of the Criminal Code is linked to voluntarily approaching a healthcare institution for medical assistance or approaching a state institution with the aim of surrendering the substances; the facts presented concern acquisition from R. M., not voluntary surrender. The packages seized during the search and the expert findings are significant case data, and Article 98 of the Code of Criminal Procedure permits participants in the proceedings and other persons to submit objects and documents relevant to the investigation and examination of a criminal act. Under Article 99 of the Code of Criminal Procedure, time limits define the time for the commencement, performance or completion of procedural acts, and under Article 100 they are calculated in hours, days and months. Since the case has been referred to court, the procedural rights of the accused are engaged under the provision of the Code of Criminal Procedure stating that the accused has the right to know the charge against him or her, receive a copy of the indictment, examine the case file in court, have defence counsel, submit evidence, participate in its examination, provide explanations, and appeal the court’s judgment and rulings

Consequences. Realistically, the principal dispute in court should revolve around two elements: whether R. M. had intent to distribute in those episodes where no sale occurred, and whether the quantity of carfentanil found in relation to S. M. justifies the application of Article 260(3) of the Criminal Code. If the court were to find R. M. guilty under Article 260(1) of the Criminal Code, the sentencing range would be imprisonment for a term of two to eight years. If Article 260(3) of the Criminal Code were applied on the basis of a very large quantity, the sentence would be imprisonment for a term of ten to fifteen years. On the data presented, the practical risk for S. M. is primarily linked to Article 260(3) of the Criminal Code, because the expert finding concerning a very large quantity of carfentanil is directly connected with the disposition of that paragraph. The practical interest of L. S. and R. Š. is that their conduct not be reclassified as distribution: where possession is without intent to distribute, Article 259 of the Criminal Code applies, and its sanctions are substantially milder than those under Article 260. The case is also important procedurally, because the indictment under Article 23 of the Code of Criminal Procedure defines the scope of the charge to be examined in court, and the accused have the right to contest the facts, the quantity, the intent to distribute and other data underlying the charge by exercising the defence rights established in the Code of Criminal Procedure. The final course of the case will depend on how the court assesses the sale episodes, the substances found at the time of apprehension, the search results, and the significance of the expert findings for the application of Articles 259, 260 and 269 of the Criminal Code

📄 Original — Rokiskiosirena.lt🕐 09:49
Update on the “receipt scandal”: prosecutor withdraws lawsuit against L. Meilutė-Datkūnienė 🔗
After Rokiškio Sirena published an article yesterday about another former Rokiškis district municipal council member facing a civil lawsuit from prosecutors defending the public interest in the so-called “receipt scandal,” new facts…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas 1. Prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės…
19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas 1. Prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. 2. Prokuroras, pareiškęs ieškinį, prašymą, pareiškimą teismui ir turėdamas pagrindą manyti, kad valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės netinkamai vykdė pareigas, apie tai informuoja jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją ir (ar) imasi kitų šio Įstatymo nustatytų priemonių. 3. Prokurorai, atlikdami tyrimą dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, turi įgaliojimus: 1) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių, kitų juridinių ir fizinių asmenų pateikti dokumentus ir informaciją; 2) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas; 3) kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus; 4) gauti iš teismo išnagrinėtą bylą; 5) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių vadovų paskirti specialistus padėti prokurorui nustatyti viešojo intereso galimus pažeidimus ir jį ginti. 4. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus: 1) kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko; 2) nutarimu reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo ir per 20 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo dienos informuoti prokuratūrą apie priimtą sprendimą, taip pat per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pateikti prokuratūrai informaciją apie jo vykdymo rezultatus; 3) įstatymų nustatytais atvejais nutarimu sankcionuoti fizinių asmenų iškeldinimą; 4) nutarimu įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintą asmenį, kad nedarytų teisės pažeidimų; 5) nutarimu reikalauti atlikti valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos tarnybinį patikrinimą. 5. Prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. 6. Duomenys, surinkti prokuratūroje dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, prokuroro procesiniai sprendimai su tyrimu nesusijusiems asmenims gali būti teikiami tik prokuroro sprendimu. Nr. XI-1562, 2011-06-30, Žin., 2011, Nr. 91-4333 (2011-07-19)
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo Nr. I-599 1, 2, 9, 16, 19, 24, 25, 27, 28, 29, 31, 32, 33, 36, 37-5, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 46, 47, 49, 50, 52 s 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas Pakeisti 19 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas 1. Prokurorai gina viešąjį interesą, kai…
6 straipsnis. 19 straipsnio pakeitimas Pakeisti 19 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „19 straipsnis. Viešojo intereso gynimas 1. Prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės akto pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. 2. Prokuroras, pareiškęs ieškinį, prašymą, pareiškimą teismui ir turėdamas pagrindą manyti, kad valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ar įmonės netinkamai vykdė pareigas, apie tai informuoja jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją ir (ar) imasi kitų šio Įstatymo nustatytų priemonių. 3. Prokurorai, atlikdami tyrimą dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, turi įgaliojimus: 1) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių, kitų juridinių ir fizinių asmenų pateikti dokumentus ir informaciją; 2) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas; 3) kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus; 4) gauti iš teismo išnagrinėtą bylą; 5) reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių vadovų paskirti specialistus padėti prokurorui nustatyti viešojo intereso galimus pažeidimus ir jį ginti. 4. Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus: 1) kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu, įstoti į bylą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko; 2) nutarimu reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių jų veiklos srityse spręsti dėl priemonių teisės pažeidimams pašalinti taikymo ir per 20 darbo dienų nuo reikalavimo gavimo dienos informuoti prokuratūrą apie priimtą sprendimą, taip pat per 20 darbo dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pateikti prokuratūrai informaciją apie jo vykdymo rezultatus; 3) įstatymų nustatytais atvejais nutarimu sankcionuoti fizinių asmenų iškeldinimą; 4) nutarimu įspėti valstybės pareigūną, valstybės tarnautoją ar jiems prilygintą asmenį, kad nedarytų teisės pažeidimų; 5) nutarimu reikalauti atlikti valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos tarnybinį patikrinimą. 5. Prokuroras, nenustatęs viešojo intereso pažeidimo, priima nutarimą atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. Aukštesniojo prokuroro nutarimas, kuriuo atmestas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali būti skundžiamas bendrosios kompetencijos teismui per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos gavimo dienos. 6. Duomenys, surinkti prokuratūroje dėl viešojo intereso galimo pažeidimo, prokuroro procesiniai sprendimai su tyrimu nesusijusiems asmenims gali būti teikiami tik prokuroro sprendimu.“
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo pakeitimo įstatymas 3 straipsnis#2 (statute)
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
3 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
Analysis
Legal question

Does the prosecutor still have grounds to pursue a civil claim in the public interest concerning municipal funds where a council member repays the amount claimed before the case is heard and the evidence submitted regarding her activities reduces the initial claim?

Legal basis

Article 19(1) of the Law on the Prosecutor’s Office links prosecutorial intervention not to any political or reputational dispute, but to an established breach of law that infringes the rights or legitimate interests of an individual, society or the State, and which has not been remedied by the competent municipal authority. In this situation, the legal basis weakens not because the expenses automatically become lawful, but because the subject matter of the prosecutor’s civil claim was the amount to be returned to the budget, which, according to the report, has been repaid. Article 19(3) also explains why the prosecutor was able to adjust his position: he has the right to request documents, information and explanations, so the evidence submitted regarding the council member’s activities is not a collateral public-relations argument but procedurally relevant material for determining the amount of the claim.

Practical significance

The stronger argument after 14 July 2026 is not that “there was no breach”, but that “the basis for the restitutionary claim brought by the prosecutor no longer exists”. The discontinuance of the case therefore follows logically from repayment of the amount and withdrawal of the claim. In practice, in “receipt” cases, it is worth arguing not in the abstract about the nature of political activity, but about the connection between specific expenses and the activities of a council member, and about the calculation of the amount, because it was precisely the evidence submitted regarding those activities that, according to the report, reduced the prosecutor’s initial position.

Municipalities remain exposed to a separate risk under Article 19(2): even if a specific claim is withdrawn, the prosecutor’s application may indicate that the institutions themselves failed properly to remedy the breach or insufficiently controlled the payments.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether the prosecutor had grounds to defend the public interest in civil proceedings concerning municipal budget funds, and what procedural significance attaches to the fact that the amount claimed was repaid before the case was heard. This question is determined under Article 19(1) of the Law on the Prosecutor’s Office of the Republic of Lithuania, Article 49(1) of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania, and Article 50(1) of the Code of Civil Procedure. Article 19(1) of the Law on the Prosecutor’s Office permits a prosecutor to defend the public interest only where a violation of a legal act is established that is to be regarded as a violation of the public interest, and the competent state or municipal institution has failed to take measures to remedy it, or no such institution exists. Article 49(1) of the Code of Civil Procedure grants the prosecutor the right to bring an action or application for the protection of the public interest in cases provided for by law. Article 50(1) of the Code of Civil Procedure provides that a prosecutor who has brought an action to protect the public interest has all the procedural rights and duties of a claimant, subject to the exceptions established by law. Accordingly, the core of the dispute is not merely a political assessment of “receipt” cases, but a procedural and substantive question of whether the repayment of municipal funds eliminated the need to defend the public interest

Legal assessment. According to the reported information, the prosecutor initially assessed that the council member’s expenses may have involved a violation of the public interest related to the municipal budget. Article 19(3) of the Law on the Prosecutor’s Office provides investigative measures for such an assessment: requesting documents and information, seeking inspections or audits, summoning persons to provide explanations, and involving specialists. The former and current council member’s assertion that the amount was reduced after evidence of activity was submitted is legally consistent with the logic of evidence-gathering provided for in Article 19(3) of the Law on the Prosecutor’s Office. The prosecutor’s independence in decision-making at this stage is defined by Article 3(2) of the Law Amending the Law on the Prosecutor’s Office of the Republic of Lithuania: the prosecutor takes decisions independently and individually, guided by law and the principle of reasonableness, while respecting individual rights and the presumption of innocence. In civil proceedings, the prosecutor acts not as a political evaluator of the municipality, but as an entity charged with defending the public interest, because Article 49(1) of the Code of Civil Procedure links the prosecutor’s right to apply to a court with statutory cases of public-interest protection. This is also confirmed by the ruling of the Supreme Administrative Court of Lithuania of 4 January 2017 in administrative case No. eAS-65-492/2017, which stated that an applicant seeking protection of the public interest defends not his or her own subjective right, but an interest protected by the Constitution that belongs to society or a part of it. Although that case was administrative, its concept of public interest is relevant in explaining why a prosecutor’s claim concerning municipal funds is not identical to a private creditor’s claim. Once the amount claimed was repaid into the municipal budget, the prosecutor could conclude that the judicial measure for defending the public interest no longer had a practical basis. The report states that on 14 July 2026 a court notice was received regarding the termination of the civil case, meaning that the significant procedural event occurred before the prosecutor’s office press release of 15 July 2026. The prosecutor’s right to adjust his or her procedural position arises from the procedural rights and duties of a claimant granted under Article 50(1) of the Code of Civil Procedure. At the same time, the prosecutor’s actions are not beyond review: Article 3(4) of the Law Amending the Law on the Prosecutor’s Office provides that a prosecutor’s actions and decisions may be appealed, in accordance with the procedure established by law, to a higher-ranking prosecutor and to a court. If, after bringing the action, the prosecutor had grounds to believe that municipal institutions had improperly performed their duties, Article 19(2) of the Law on the Prosecutor’s Office requires the prosecutor to inform the institution exercising the owner’s rights and duties and/or to take other measures provided for by law. Article 49(4) of the Code of Civil Procedure is also relevant, because an action for the protection of the public interest that concerns the rights of a natural person entails the inclusion of that person in the proceedings as a third party or co-claimant in accordance with the procedure laid down in that article. Article 96¹(1) of the Code of Civil Procedure, concerning litigation costs, becomes relevant only where the prosecutor’s claim is dismissed in whole or in part; the report refers not to dismissal, but to withdrawal of the claim and termination of the case

Consequences. In practical terms, the most immediate scenario is that the civil proceedings against L. Meilutė-Datkūnienė concerning the amount claimed by the prosecutor will not continue, because the amount relevant to the municipal budget has already been repaid. This does not mean that the prosecutor’s public-interest protection function ends altogether in all “receipt” situations, since Article 19(1) and (3) of the Law on the Prosecutor’s Office allow each potential violation to be assessed separately on the basis of documents, explanations, and institutional actions. For the municipality, this course of events is significant both for the recovery of budget funds and for the possible assessment of institutional duties under Article 19(2) of the Law on the Prosecutor’s Office. For the politician, the practical significance is that, according to the report, the proceedings concerning the pecuniary claim brought on the basis of the civil action have been terminated in her respect, although the prosecutor’s public-interest investigative actions have not, as a matter of law, thereby been recognised as unlawful. For public communication, it is significant that the dispute over the wording concerning petrol or diesel is not an independent issue regulated by the cited provisions, unless it is linked to a challenge to the lawfulness of the prosecutor’s actions under Article 3(4) of the Law Amending the Law on the Prosecutor’s Office. Further developments will depend on whether there remain other persons, other amounts, or other aspects of inaction by municipal institutions to which the measures under Article 19 of the Law on the Prosecutor’s Office and Article 49 of the Code of Civil Procedure may still apply

📄 Original — Alfa.lt🕐 09:51
S. Skvernelis Seen at Nice Airport Without Ankle Monitor, Prosecutors Explain 🔗
MP Saulius Skvernelis, who is suspected of bribery, temporarily had his ankle monitor removed, the Prosecutor General's Office confirmed to 15min after the outlet received a reader's report claiming he had been seen without it at Nice…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo Nr. XI-1860 pakeitimo įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o…
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o kai nuteistasis lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos taikant jam intensyvią priežiūrą, – lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos dieną probuojamajam uždedamas elektroninio stebėjimo įtaisas ir prireikus teismo ar probacijos tarnybos nustatytoje nuteistojo buvimo vietoje sumontuojama elektroninio stebėjimo įranga, o nuteistasis pasirašytinai supažindinamas su elektroninio stebėjimo įtaiso naudojimo instrukcija. Jeigu nuteistasis yra nepilnametis, su šia instrukcija pasirašytinai supažindinamas ir jo atstovas pagal įstatymą. 2. Intensyvios priežiūros metu elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo gali būti nuimamas šiais atvejais: 1) elektroninio stebėjimo įtaisas trukdo nuteistajam teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 2) dėl elektroninio stebėjimo įtaiso gedimo būtina jį pakeisti nauju; 3) nuteistajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. 3. Elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo nuimamas paskutinę intensyvios priežiūros vykdymo dieną. 4. Intensyvios priežiūros sąlygų laikymosi kontrolės taisykles tvirtina Kalėjimų departamento direktorius.
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas 25 straipsnis (statute)
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o…
25 straipsnis. Intensyvi priežiūra 1. Ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nuosprendžio, pagal kurį turi būti vykdoma probuojamojo intensyvi priežiūra, gavimo, o kai nuteistasis lygtinai paleidžiamas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikant jam intensyvią priežiūrą, – lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos dieną probuojamajam uždedamas elektroninio stebėjimo įtaisas ir prireikus teismo ar probacijos tarnybos nustatytoje nuteistojo buvimo vietoje sumontuojama elektroninio stebėjimo įranga, o nuteistasis pasirašytinai supažindinamas su elektroninio stebėjimo įtaiso naudojimo instrukcija. Jeigu nuteistasis yra nepilnametis, su šia instrukcija pasirašytinai supažindinamas ir jo atstovas pagal įstatymą. 2. Intensyvios priežiūros metu elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo gali būti nuimamas šiais atvejais: 1) elektroninio stebėjimo įtaisas trukdo nuteistajam teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas; 2) dėl elektroninio stebėjimo įtaiso gedimo būtina jį pakeisti nauju; 3) nuteistajam taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. 3. Elektroninio stebėjimo įtaisas nuo nuteistojo nuimamas paskutinę intensyvios priežiūros vykdymo dieną. Jeigu intensyvios priežiūros vykdymo terminas sueina poilsio arba šventės dieną, elektroninio stebėjimo įtaisas probuojamajam nuimamas prieš poilsio arba šventės dieną einančią dieną. 4. Neteko galios nuo 2022-07-01 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XIV-880, 2021-12-23, paskelbta TAR 2022-01-06, i. k. 2022-00171
Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo Nr. XI-1860 pakeitimo įstatymas 27 straipsnis (statute)
27 straipsnis. Draudimai probuojamajam, kuriam paskirta intensyvi priežiūra Probuojamajam, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, draudžiama: 1) nusiimti, gadinti ar…
27 straipsnis. Draudimai probuojamajam, kuriam paskirta intensyvi priežiūra Probuojamajam, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, draudžiama: 1) nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninį stebėjimo įtaisą; 2) intensyvios priežiūros metu vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Analysis
Legal question

Does the temporary removal of an electronic monitoring ankle tag with the prosecutor’s authorisation, and permission to leave Lithuania, amount to a modification of the remand measure, or merely an exception to its mode of enforcement?

Legal basis

The provisions of Article 25 of the Law on Probation that have been cited apply directly to a person subject to probation, i.e. a convicted person, and not to a suspect in a pre-trial investigation. They therefore do not constitute the direct legal basis for the remand measure imposed on S. Skvernelis.

Nevertheless, the provision illustrates an important rule: the physical removal of an electronic monitoring device and the continuing legal validity of the supervision itself are not the same thing. Article 25(2) of the Law on Probation permits removal of the device only in specific circumstances, while Article 27 prohibits the person from removing it themselves. The decisive criterion is therefore institutional authorisation, not merely the fact that the person was without the device for a period of time.

This is precisely what the prosecution service emphasises in the news report: the remand measure was not changed, but the prosecutor, having assessed the request, the arguments submitted and the material from the pre-trial investigation, authorised temporary departure and brief removal of the device.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not that being at Nice airport without an ankle tag in itself negates the remand measure, but that the limits of the authorisation must be examined: the period covered, the purpose of the travel, the territory permitted and the conditions for return. What is professionally significant is the prosecution service’s wording that the request was granted “having assessed the arguments set out in it and the material from the pre-trial investigation”. This indicates an individualised risk assessment, not an automatic privilege for a member of parliament.

The critical practical risk would not be the removal of the device as such, but a breach of the conditions of the authorisation, or a situation in which authorisation was granted without sufficient reasoning in a serious corruption investigation involving 15 suspects, more than 100 searches and high-value assets. Accordingly, in any dispute over such a decision, what should be cited is not only a photograph or an observation at the airport, but the institutional authorisation and the sufficiency of its reasoning.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not whether the preventive measure imposed on a Member of the Seimas has been “changed”, but whether the temporary removal of an electronic monitoring device and permission to leave Lithuania may be regarded as a relaxation of the conditions for applying intensive supervision, without revoking the preventive measure itself. This is to be assessed primarily under Article 120(1) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, which identifies intensive supervision as a preventive measure, and under Article 1311(1) of the Code of Criminal Procedure, which defines intensive supervision as control of the suspect by electronic monitoring measures. Issues of imposition and duration are governed by Article 1311(2) and (4) of the Code of Criminal Procedure: during the pre-trial investigation, intensive supervision is imposed by a pre-trial investigation judge at the request of the prosecutor, and the initial term may not exceed six months. The obligation to wear the device and comply with the daily schedule arises from Article 1311(6) of the Code of Criminal Procedure, while the prohibition on removing, damaging or destroying the device oneself arises from Article 1311(7). The revocation, replacement or relaxation of conditions of a preventive measure is regulated by Article 139(1) and (2) of the Code of Criminal Procedure

Legal assessment. According to the information provided, the person is subject neither to probation nor to the execution of a sentence of restriction of liberty, but rather to a preventive measure in a pre-trial investigation. Accordingly, the direct basis for assessment is the Code of Criminal Procedure, in particular Articles 120, 1311 and 139. Article 2(5) and (7) of the Law on Probation of the Republic of Lithuania links probation to the suspension of execution of an imposed sentence or part thereof and to the status of a probationer, whereas the report concerns a suspect. Therefore, the rules in Articles 25 and 27 of the Law on Probation define a different regime, namely supervision of convicted persons. For the same reason, Article 21 of the Code for the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania and Article 12 of the Law Amending the Code for the Execution of Sentences, which regulate intensive supervision of a convicted person, are not the primary legal provisions for assessing the issue of an ankle monitor worn by a suspect. Article 1311(6) of the Code of Criminal Procedure establishes the suspect’s obligation to wear an electronic monitoring device; therefore, being without it on an unauthorised basis would be assessed as a breach of the conditions of intensive supervision. However, the report states that the device was removed with the prosecutor’s permission, which is legally significant because Article 1311(7) of the Code of Criminal Procedure specifically prohibits the suspect from removing, damaging or destroying the device. The prosecution service’s explanation that the preventive measure has not been changed is consistent with the structure of Article 139 of the Code of Criminal Procedure: the measure itself may remain in force even though the conditions of its application are relaxed for a specific period. At the pre-trial investigation stage, under Article 139(2) of the Code of Criminal Procedure, the prosecutor has competence to revoke intensive supervision or relax the conditions of its application where the relevant grounds or conditions cease to exist. If the matter involved not merely a relaxation of conditions, but replacement of the preventive measure with another measure or its revocation, this would be decided under Article 139(1) of the Code of Criminal Procedure by a prosecutor’s decision or a court ruling. It is also significant that, under Article 1311(2) of the Code of Criminal Procedure, the imposition of intensive supervision falls within the competence of the pre-trial investigation judge; therefore, a subsequent permission granted by the prosecutor cannot be interpreted as a new imposition of the measure. If execution of the preventive measure were to be transferred to another Member State of the European Union, Article 44 of the Law of the Republic of Lithuania on the Mutual Recognition and Execution of Decisions in Criminal Matters by Member States of the European Union would apply; under that provision, during the pre-trial investigation such a decision is adopted by the prosecutor by way of a decision. However, the temporary permission to leave and temporary removal of the device described in the report are not, in themselves, equivalent to transferring execution of the preventive measure to another Member State. Article 1311(5) of the Code of Criminal Procedure is also relevant: the suspect must be warned that, in the event of a breach of the conditions of intensive supervision, detention may be imposed if there are grounds for doing so

Consequences. In practical terms, the first scenario is the simplest: after the period authorised by the prosecutor expires, the suspect returns to the conditions of intensive supervision, and the preventive measure remains in force until the term set in the ruling. The second scenario is that the prosecutor, after assessing the circumstances of the case, may further relax the conditions under Article 139(2) of the Code of Criminal Procedure or, if the grounds cease to exist, revoke intensive supervision. The third scenario is that, if the limits of the permission, the daily schedule or the obligation to wear the device are breached, Article 1311(5) of the Code of Criminal Procedure opens the possibility of considering a stricter measure, including detention, if there are grounds for doing so. The fourth scenario is that, if the case is transferred to court, under Article 1311(2) of the Code of Criminal Procedure the court hearing the case would decide on the imposition of intensive supervision or extension of its term. This is practically important for the suspect, because temporary removal of the device does not extinguish the obligation to comply with the conditions of the preventive measure. It is also important for the prosecution service, because its permission must be compatible with the purpose of intensive supervision: control of the suspect by electronic monitoring measures under Article 1311(1) of the Code of Criminal Procedure. For public assessment, the essential dividing line is this: being without an ankle monitor does not in itself amount to a breach if it occurred pursuant to permission granted by a competent authority, whereas unauthorised removal of the device by the suspect would be directly prohibited by Article 1311(7) of the Code of Criminal Procedure

📄 Original — Delfi🕐 09:53
Co-payments in the healthcare system: what problem were they really meant to solve? 🔗
Both sides made serious arguments, but watching the public debate, one thought kept returning to me: often, people were answering the wrong question. The debate focused on whether co-payments should be allowed, what rights patients have…
Fact-check:
🟡 IncompleteDirbantieji moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokas; valstybė draudžia tam tikras gyventojų grupes; PSDF lėšomis finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos visiems apdraustiesiems pagal sveikatos poreikį (Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas)
🟡 IncompletePagal solidarumo principą valstybės finansuojamo gydymo prieinamumą turėtų lemti paciento sveikatos būklė, o ne jo finansinės galimybės
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas 47 straipsnis (statute)
47 straipsnis. Valstybės laiduojama (nemokama) sveikatos priežiūra 1. Valstybės laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš privalomojo…
47 straipsnis. Valstybės laiduojama (nemokama) sveikatos priežiūra 1. Valstybės laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų, savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų. 2. Valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama: 1) būtinoji medicinos pagalba ir kitos būtinos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių nesuteikus paciento sveikatos būklė galėtų pablogėti tiek, kad jam prireiktų skubiosios medicinos pagalbos paslaugų (toliau – būtinosios paslaugos); 2) Lietuvos Respublikos karių asmens sveikatos priežiūra; 3) papildomai per programas remiama policijos ir kitų vidaus reikalų pareigūnų asmens sveikatos priežiūra; 4) baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusių asmenų, kuriems teismo nutartimi paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, asmenų, kuriems ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi paskirtas suėmimas, asmenų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra; 5) užsieniečių: a) pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; b) kuriems suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, išskyrus apdraustuosius privalomuoju sveikatos draudimu, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; c) kuriems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; d) nelegaliai kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; e) gyvenančių užsienio šalyje, kurioje vyksta ginkluotas konfliktas, dėl kurio Lietuvos Respublikoje paskelbta nepaprastoji padėtis ar ekstremalioji situacija, ir pasitraukusių iš šios užsienio šalies į Lietuvos Respubliką, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; f) turinčių teisę gauti laikinąją apsaugą, iki sprendimo dėl laikinosios apsaugos suteikimo (nesuteikimo) priėmimo, tačiau ne ilgiau kaip laikinosios apsaugos laikotarpiu būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; g) kurie įgijo teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 221 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nurodytais atvejais, būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos; 6) šios dalies 5 punkte nurodytų užsieniečių vaikų iki 18 metų būtinoji medicinos pagalba, būtinosios paslaugos, skiepijimas pagal Nacionalinę imunoprofilaktikos programą ir profilaktiniai sveikatos tikrinimai; 7) apdraustųjų privalomuoju sveikatos draudimu, nurodytų Sveikatos draudimo įstatyme, asmens sveikatos priežiūra; 8) sveikatos apsaugos ministro patvirtinto sąrašo vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kompensavimas apdraustiesiems; 9) kraujo donorystė. 3. Valstybės laiduojamos sveikatos priežiūros mastai numatomi įvertinus gyventojų demografinius, sveikatos ir aplinkos kokybės rodiklius bei jų kitimo tendencijas. Nr. IX-2555, 2004-11-09, Žin., 2004, Nr. 171-6309 (2004-11-26) Nr. X-179, 2005-04-28, Žin., 2005, Nr. 61-2160 (2005-05-14)
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas 49 straipsnis (statute)
49 straipsnis. Valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose tvarka 1. Teisę gauti valstybės laiduojamą (nemokamą) asmens…
49 straipsnis. Valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose tvarka 1. Teisę gauti valstybės laiduojamą (nemokamą) asmens sveikatos priežiūrą, nurodytą šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1–3 ir 9 punktuose, turi tik Lietuvos Respublikos, kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvoje (toliau – nuolatiniai gyventojai), o valstybės laiduojamą (nemokamą) asmens sveikatos priežiūrą, nurodytą šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, – asmenys, nurodyti Sveikatos draudimo įstatyme. Būtinoji medicinos pagalba ir būtinosios paslaugos LNSS įstaigose teikiamos nemokamai visiems nuolatiniams gyventojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat neatsižvelgiant į paciento apsilankymų įstaigoje per kalendorinius metus skaičių ir jo gyvenamąją vietą. Būtinųjų paslaugų teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Užsienio šalių piliečiams, asmenims be pilietybės, nepriskiriamiems nuolatiniams gyventojams ir nenurodytiems šio įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4–6 punktuose, LNSS įstaigos teikia būtinąją medicinos pagalbą sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu kitaip nenustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. 2. Valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LNSS įstaigose esminės sąlygos yra: 1) paciento kreipimasis dėl valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į LNSS įstaigos pirminės sveikatos priežiūros specialistus, kurių specialybių ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų, dėl kurių į juos gali būti kreipiamasi, sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras; 2) paciento kreipimasis dėl šios dalies 1 punkte nenurodytų valstybės laiduojamų (nemokamų) asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo į LNSS įstaigas. Šiais atvejais pacientas privalo pateikti šios dalies 1 punkte nurodytų sveikatos priežiūros specialistų siuntimą arba LNSS įstaigų gydytojų, suteikusių šios dalies 1 punkte nenurodytas valstybės laiduojamas (nemokamas) paslaugas, siuntimą paslaugų tęstinumui užtikrinti. 3. Pacientas turi teisę sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pasirinkti LNSS pirminės sveikatos priežiūros įstaigą ir pirminės sveikatos priežiūros specialistus, taip pat pagal šiame straipsnyje nustatytas sąlygas antrinės ar tretinės sveikatos priežiūros įstaigą ir asmens sveikatos priežiūros specialistus, kad jam būtų teikiamos nemokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. 4. Šio straipsnio 2 dalyje išdėstytos sąlygos netaikomos pacientams, kurie kreipėsi į LNSS įstaigą dėl: 1) būtinosios medicinos pagalbos suteikimo; 2) ambulatorinių antrinės ar tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sveikatos apsaugos ministro numatytais atvejais ilgalaikio paciento sveikatos būklės stebėjimo laikotarpiu arba kai šios paslaugos teikiamos pagal ligų ir sveikatos sutrikimų ankstyvosios diagnostikos programose nustatytas sąlygas, arba kitais sveikatos apsaugos ministro numatytais atvejais, atsižvelgiant į ligos ar sveikatos sutrikimo pobūdį (įskaitant užkrečiamumą). 5. Valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra LNSS vykdomuosiuose subjektuose teikiama nemokamai, už šios priežiūros paslaugas negali būti reikalaujama papildomo mokesčio. Jeigu paciento, kuriam teikiama valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūros paslauga, pageidavimu naudojama brangiau kainuojanti priemonė negu priemonė, kurios išlaidos teikiant šią paslaugą yra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ar valstybės biudžeto lėšų, jis turi sumokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ar valstybės biudžeto lėšų apmokamos ir brangiau kainuojančios priemonės kainų skirtumą. Pacientas, pageidaujantis gauti brangiau kainuojančią priemonę, turi raštu patvirtinti, kad atsisako iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo ar valstybės biudžeto lėšų apmokamos priemonės, ir išreikšti pageidavimą gauti brangiau kainuojančią priemonę. Priemonių, kurių kainų skirtumai gali būti apmokami paciento lėšomis, tipų sąrašą tvirtina ir kainų skirtumų apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. 6. LNSS įstaigos privalo teikti informaciją gyventojams apie nemokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų rūšis, jų teikimo mastą ir kainas. III SKYRIUS SVEIKATINIMO VEIKLOS VALSTYBINIO VALDYMO KITI YPATUMAI
Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo Nr. I-552 2, 3, 16, 59-1, 59-2, 59-3, 59-4, 59-5, 59-6, 75 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įs 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmens sveikatos priežiūra –…
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Asmens sveikatos priežiūra – valstybės licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veikla, kurios tikslas – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus ir užkirsti jiems kelią, padėti atgauti ir sustiprinti sveikatą. 2. Elektroninė sveikatos sistema (e. sveikatos sistema) – priemonių, skirtų sveikatinimo veiklai, pasitelkiant informacines ir ryšių technologijas, visuma. 3. Farmacinė veikla – juridinių ir (ar) fizinių asmenų vykdoma sveikatinimo veikla, kurią reglamentuoja Farmacijos įstatymas. 4. Greitosios medicinos pagalbos paslaugos – greitosios medicinos pagalbos įstaigų teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, siekiant laiku suteikti pacientui reikalingą medicinos pagalbą jo buvimo vietoje ir prireikus transportuoti sergantį ar sužeistą pacientą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Greitosios medicinos pagalbos paslaugos laikomos paslaugomis, skirtomis gyvybei gelbėti ir išsaugoti. 5. Incidentas – in vitro diagnostikos medicinos priemonės funkcinis sutrikimas, gedimas arba jos charakteristikų ir (arba) veikimo pablogėjimas, taip pat ženklinimo ar naudojimo instrukcijos neatitikimas, kuris tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų ar būtų galėjęs tapti paciento, tos in vitro diagnostikos medicinos priemonės vartotojo, naudotojo arba kitų fizinių asmenų mirties priežastimi arba būtų labai pabloginęs jų sveikatą. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „incidentas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 64 punkte. 6. Lietuvos nacionalinė sveikatos sistema – valstybės sveikatos reikalų, institucijų, sveikatinimo veiklos bei jos išteklių tvarkymo sistema. 7. Medicinos priemonė – kaip tai apibrėžta Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 1 punkte. Medicinos priemonėmis vadinami ir Reglamento (ES) 2017/745 XVI priede išvardyti gaminiai ir jų priedai. 8. Medicinos priemonės gamintojas – asmuo, atsakingas už in vitro diagnostikos medicinos priemonės projektavimą, gamybą, įpakavimą bei ženklinimą iki šio gaminio pateikimo rinkai savo vardu, nepaisant to, ar jis pats atlieka tuos veiksmus, ar jo pavedimu – kitas asmuo. In vitro diagnostikos medicinos priemonės gamintoju taip pat laikomas asmuo, kuris surenka, įpakuoja, perdirba, visiškai atnaujina ir (arba) ženklina vieną ar daugiau baigtų gaminių, ir (arba) nustato jų, kaip in vitro diagnostikos medicinos priemonių, paskirtį, ketindamas jas teikti rinkai savo vardu. In vitro diagnostikos medicinos priemonės gamintoju nelaikomas asmuo, kuris surenka arba pritaiko jau esamas rinkoje in vitro diagnostikos medicinos priemones, kad jos galėtų būti panaudotos pagal paskirtį konkrečiam pacientui. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „gamintojas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 30 punkte. 9. Medicinos priemonės gamintojo įgaliotasis atstovas – Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje įsisteigęs asmuo, kurį tiesiogiai paskiria in vitro diagnostikos medicinos priemonės gamintojas ir į kurį valstybės įstaigos, institucijos ir kiti subjektai gali kreiptis, užuot kreipęsi į in vitro diagnostikos medicinos priemonės gamintoją dėl jo įsipareigojimų. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „įgaliotasis atstovas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 32 punkte. 10. Medicinos priemonės importuotojas – asmuo, kuris teikia rinkai už atlyginimą arba neatlygintinai in vitro diagnostikos medicinos priemonę iš trečiosios šalies, siekdamas ją platinti ir (arba) naudoti Europos ekonominės erdvės valstybių narių rinkoje, neatsižvelgiant į tai, ar ji yra nauja, ar atnaujinta. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „importuotojas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 33 punkte. 11. Medicinos priemonės naudojimas – medicinos priemonės taikymas pagal paskirtį. 12. Medicinos priemonės naudojimo pradžia – laikas, kai paruošta naudoti in vitro diagnostikos medicinos priemonė pirmą kartą patenka pas in vitro diagnostikos medicinos priemonės naudotoją ar in vitro diagnostikos medicinos priemonės vartotoją Europos ekonominės erdvės valstybės narės rinkoje. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „naudojimo pradžia“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 29 punkte. 13. Medicinos priemonės naudotojas – asmuo, naudojantis in vitro diagnostikos medicinos priemonę, išskyrus naudojimą asmeniniams ir šeimos poreikiams. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „naudotojas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 37 punkte. 14. Medicinos priemonės pateikimas rinkai – veiksmas, kai in vitro diagnostikos medicinos priemonė už atlyginimą arba neatlygintinai pirmą kartą tampa prieinama rinkoje (išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, skirtas veikimui įvertinti), siekiant ją platinti ir (arba) naudoti nepriklausomai nuo to, ar ji yra nauja, ar atnaujinta. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „pateikimas rinkai“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 28 punkte. 15. Medicinos priemonės techninės būklės tikrinimas – medicinos priemonių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų ir medicinos priemonės gamintojo nustatyta tvarka ir terminais atliekama medicinos priemonės privaloma apžiūra, taip pat visų medicinos priemonės parametrų patikrinimas ir jos saugos bandymai. 16. Medicinos priemonės vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią įsigyti, įsigyja ir naudoja in vitro diagnostikos medicinos priemonę asmeniniams ir šeimos poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „nespecialistas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 38 punkte. 17. Medicinos priemonių atšaukimas iš rinkos – veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti, kad in vitro diagnostikos medicinos priemonių naudotojams ir (arba) in vitro diagnostikos medicinos priemonių vartotojams jau pateiktos in vitro diagnostikos medicinos priemonės būtų susigrąžintos. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „atšaukimas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 62 punkte. 18. Medicinos priemonių pašalinimas iš rinkos – veiksmai, kuriais siekiama neleisti in vitro diagnostikos medicinos priemonių toliau platinti. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „pašalinimas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 63 punkte. 19. Medicinos priemonių platinimas – jau pateiktų rinkai in vitro diagnostikos medicinos priemonių tiekimas rinkai vartojimo ar naudojimo tikslais. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „tiekimas rinkai“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 27 punkte. 20. Medicinos priemonių platintojas – asmuo, kuris už atlyginimą arba neatlygintinai platina in vitro diagnostikos medicinos priemones. Ši sąvoka šio straipsnio 7 dalyje nurodytų medicinos priemonių, išskyrus in vitro diagnostikos medicinos priemones, atveju atitinka sąvoką „platintojas“, apibrėžtą Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 34 punkte. 21. Medicinos priemonių rinkos subjektai – medicinos priemonių gamintojai, jų įgaliotieji atstovai, importuotojai, platintojai ir naudotojai (išskyrus vartotojus), taip pat procedūrinius rinkinius ir (arba) sistemas surenkantys ir (arba) sterilizuojantys asmenys. 22. Medicinos priemonių rinkos subjektų veikla – veikla, kuriai taikomi medicinos priemonių saugą, kokybę, veikimą, naudojimą, pateikimą rinkai, platinimą, atitikties įvertinimą, klinikinių tyrimų atlikimą reglamentuojantys teisės aktai. 23. Nepageidaujamas įvykis – kaip tai apibrėžta Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 57 punkte. 24. Notifikuotoji įstaiga – kaip tai apibrėžta Reglamento (ES) 2017/745 2 straipsnio 42 punkte. 25. Pirmoji medicinos pagalba – svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei panaudojant turimas medicinos ir (ar) kitokias priemones ir medžiagas iki tol, kol nukentėjusiajam (pacientui) bus pradėta teikti skubioji medicinos pagalba arba jo būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis. 26. Skubioji medicinos pagalba – institucinė (stacionarinė ar nestacionarinė) medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant arba neatidėliotinai, kai dėl ūmių klinikinių būklių, nustatytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, gresia pavojus paciento ir (ar) aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams. 27. Sveikata – asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. 28. Sveikatinimo veikla – asmens sveikatos priežiūra, visuomenės sveikatos priežiūra, papildomoji ir alternatyvioji sveikatos priežiūra, medicinos priemonių rinkos subjektų veikla, farmacinė ir kita veikla, kurios rūšis ir reikalavimus ją vykdantiems subjektams nustato sveikatos apsaugos ministras. 29. Sveikatos priežiūros kokybė – Lietuvos Respublikos įstatymų ir sveikatos apsaugos ministro nustatytų sveikatos priežiūros sąlygų, įskaitant sveikatos priežiūros tinkamumą ir priimtinumą, visuma. 30. Sveikatos priežiūros prieinamumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei. 31. Sveikatos priežiūros priimtinumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ir medicinos mokslo principų bei medicinos etikos reikalavimų atitiktį. 32. Sveikatos priežiūros technologijos – vaistai, medicinos priemonės arba terapijos ir chirurgijos procedūros, taip pat ligų profilaktikos, diagnostikos arba gydymo priemonės, naudojamos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. 33. Sveikatos priežiūros teisumas – valstybės pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos lygiomis galimybėmis siekti sveikatos ir kiek įmanoma sumažinti skirtumus tarp jos siekiančių asmenų. 34. Sveikatos priežiūros tinkamumas – sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams. 35. Valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra – asmens sveikatos priežiūros paslaugos, apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybės ar savivaldybių biudžetų. 36. Valstybinė visuomenės sveikatos kontrolė – valstybės įgaliotų valstybinių inspekcijų, valstybinių tarnybų, kitų institucijų ir jų pareigūnų atliekami tarnybiniai veiksmai, turint tikslą: 1) kontroliuoti, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi visuomenės sveikatos saugos teisės aktų, ir taikyti įstatymų nustatytą atsakomybę už jų pažeidimus (tiesioginė valstybinė visuomenės sveikatos kontrolė); 2) derybomis ar sutartimis siekti, kad įmonės ir įstaigos, kiti juridiniai asmenys prisiimtų įsipareigojimus gerinti visuomenės sveikatos saugos būklę (visuomenės sveikatos saugos rėmimas); 3) pagal kompetenciją rinkti, kaupti, apdoroti ir analizuoti informaciją apie visuomenės sveikatos saugos teisės aktų pažeidimus, jų socialines, ekonomines ir kitokias priežastis, taip pat apie visus kitus veiksnius, darančius įtaką visuomenės sveikatos saugos būklei (netiesioginė visuomenės sveikatos kontrolė). 37. Valstybinis medicininis auditas – asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo ir kokybės valstybinė priežiūra. 38. Vidaus medicininis auditas – nepriklausomas, objektyvus, dokumentais įformintas asmens sveikatos priežiūros saugos ir kokybės tikrinimo bei konsultavimo procesas, kuriuo siekiama vertinti ir skatinti gerinti asmens sveikatos priežiūros įstaigos veiklą. 39. Visuomenės sveikatos priežiūra – organizacinių, teisinių, ekonominių, techninių, socialinių ir medicinos priemonių, padedančių įgyvendinti ligų ir traumų profilaktiką, išsaugoti visuomenės sveikatą bei ją stiprinti, visuma. 40. Visuomenės sveikatos sauga – organizacinių, ekonominių, socialinių, techninių ir teisinių priemonių, skirtų visuomenės ar atskirų jos grupių sveikatai nuo visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių kenksmingo poveikio apsaugoti arba šio poveikio rizikai kiek įmanoma sumažinti, visuma. 41. Visuomenės sveikatos stebėsena (monitoringas) – tikslingai organizuotas ir sistemingai atliekamas visuomenės sveikatos būklės, ją veikiančių visuomenės sveikatos rizikos veiksnių duomenų rinkimas, kaupimas, apdorojimas, saugojimas, analizė ir vertinimas. 42. Visuomenės sveikatos stiprinimas – valstybės institucijų, savivaldybių vykdomųjų institucijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įgyvendinamos organizacinės, teisinės, socialinės ir ekonominės priemonės, kurios padeda gausinti bei racionaliau naudoti sveikatos priežiūros išteklius, formuoti visuomenės sveikatos problemų sprendimo socialinės kontrolės sistemą, skatina visuomenės dalyvavimą formuojant valstybės ir savivaldybių sveikatos politiką, padeda kurti sveiką aplinką, skatina žmones gyventi sveikai ir didina sveikos gyvensenos motyvacijos efektyvumą, skatina sveikatos draudimo organizacijas ir asmens sveikatos priežiūros įstaigas orientuotis į ekonomiškai efektyvesnes sveikatinimo priemones, grindžiamas ligų profilaktika.“
Analysis
Legal question

Whether a patient co-payment in an LNSS institution is a lawful payment for an additional choice, or an unlawful payment for a service that should already be financed from the PSDF or other funds allocated for state-guaranteed healthcare.

Legal basis

Article 47 of the Law on the Health System provides that state-guaranteed free healthcare services are paid for from the PSDF, state or municipal budgets, and other public sources. Article 49 formulates the rule on emergency care even more strictly: emergency medical assistance and essential services in LNSS institutions are provided free of charge to all permanent residents, irrespective of their PSD status, number of visits, or place of residence. Accordingly, the legally decisive issue is not the fact of payment itself, but the object of the payment: if the payment is made for a state-guaranteed or PSDF-reimbursed service, the co-payment conflicts with the rule of free provision; if the payment is made for separate non-reimbursed comfort or an additional choice, the position that it is permissible becomes stronger.

Article 43 of the Law on the Health System indicates that the state may regulate health-related relations by economic measures, including pricing, licences, and economic sanctions; therefore, the regulation of co-payments is not merely a matter of political compromise, but a legitimate field for regulatory measures.

Correction

The article’s statement that healthcare services financed from PSDF funds are provided to all insured persons according to health need is too broad. Under the wording of Article 9 of the Law on Health Insurance as presented, PSDF funds reimburse not all healthcare in general, but the healthcare specified in the law, including where an insured event occurs. A more precise formulation would be: insured persons are reimbursed from the PSDF budget for healthcare services defined by law, not for any service desired by the patient or any chosen model of service provision.

The second inaccuracy concerns the description of the solidarity principle: the statement that access should be determined by state of health rather than financial means is, under the wording of Article 31 of the Law on Health Insurance as presented, more accurately linked to the principle of equity, as that principle entails financing according to ability and ensuring care of equal quality for all insured persons.

Practical significance

In practice, the stronger argument at present is not the abstract proposition that “co-payments are permitted” or “co-payments are prohibited”, but the requirement to distinguish, in documentary terms, what the patient is paying for. For a healthcare institution, the riskiest approach is to link a co-payment to faster access to the same state-guaranteed or PSDF-reimbursed service, because that appears to be a payment for access to a free service rather than for an additional choice. When assessing a dispute, a lawyer should first cite Articles 47 and 49 of the Law on the Health System, and only then address the patient’s freedom of choice or the role of the private sector.

From a regulatory perspective, future amendments should define not only the limits of co-payments, but also their object: an additional service, comfort, an alternative provider, and the same state-funded treatment are distinct legal categories.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether co-payments are generally “good”, but whether, in an LNSS institution or in an institution that has concluded a contract with a territorial health insurance fund, the patient may be made responsible for paying for a service which, under law, must be guaranteed by the State or financed from public funds. This question is to be assessed under Articles 3, 11, 17, 43, 47 and 49 of the Law on the Health System of the Republic of Lithuania, Article 66 of the Law on Health Care Institutions of the Republic of Lithuania and, insofar as the patient’s will to receive a service is concerned, Article 14 of the Law Amending the Law on Patients’ Rights and Compensation for Damage to Health of the Republic of Lithuania. Article 3 of the Law on the Health System means that the fundamentals of financing health activities, the rights and duties of residents, the rights and duties of institutions, and the fundamentals of control must be established by law; accordingly, the boundary for co-payments cannot be left solely to institutional practice. Article 47 of the Law on the Health System provides that State-guaranteed health care services are paid for from the Compulsory Health Insurance Fund, the State or municipal budgets, and other specified public funds. Article 49 of the Law on the Health System and Article 66 of the Law on Health Care Institutions establish the right to free services and emergency medical assistance, while Article 11 of the Law on the Health System distinguishes services for which recipients do not pay directly from paid services

Legal assessment. The issue described in the report arises legally when the patient’s actual payment no longer corresponds to the financing scheme established by law. If a service falls within the scope of State-guaranteed care or services paid for from the Compulsory Health Insurance Fund or the State or municipal budgets, under Article 47 and Article 11(2)(1) of the Law on the Health System the recipient does not pay the institution directly. If the service is a paid personal or public health care service, Article 11(2)(2) of the Law on the Health System applies, and the methodology for calculating prices and the procedure for providing such services are established by the Minister of Health. Thus, the lawfulness of payment depends not on whether the patient agrees to pay, but on the legal classification of the service and the basis for its financing. The patient’s consent under Article 14 of the Law Amending the Law on Patients’ Rights and Compensation for Damage to Health is necessary for the provision of a health care service, but that provision does not, in itself, convert a State-guaranteed service into a paid service. Emergency medical assistance under Article 49 of the Law on the Health System and Article 66 of the Law on Health Care Institutions is provided free of charge to all residents of the Republic of Lithuania, irrespective of insurance status, number of visits, or place of residence. The right of insured persons to free services in other institutions that have concluded contracts with a territorial health insurance fund is expressly stated in Article 66 of the Law on Health Care Institutions. The conditions set out in paragraph 3 of the same article are important for the procedure for receiving free services: contacting primary health care physicians or submitting a referral or substantiated need for secondary or tertiary care. In the Government’s assessment of Draft Law No. XIIP-2258, it was emphasised that where a condition requires emergency medical assistance, no referral is required under the regulation laid down in Article 49 of the Law on the Health System. In its ruling of 16 May 2013 in case No. 47/2009-131/2010, as referred to in the Government’s conclusion on Draft Laws Nos. XIIP-19 to XIIP-22, the Constitutional Court explained that the scope of free medical assistance financed from the State budget must be determined by the legislature. This means that the core of the public debate should properly have been not only institutional competition or patient choice, but the statutory boundary between free and paid care. The Government’s conclusion on Draft Laws Nos. XIIP-19 to XIIP-22 expressly identified the regulatory objective: to define and distinguish the grounds for providing paid and free personal health care services and to establish liability for the collection of unlawful payments. The same material also identified a specific legislative risk: the provisions of the drafts concerning possible payment for certain services had to be reconciled with the prohibition on requiring additional co-payments and charges for primary outpatient personal health care services and primary outpatient mental health care services. Article 43 of the Law on the Health System shows that the State may regulate health relations through economic measures, including compulsory health insurance funds, pricing policy, licences, and economic sanctions. Therefore, as a matter of law, the issue of co-payments is simultaneously an issue of financing, pricing, licensed activity, and liability

Consequences. The Law Amending Articles 8, 11, 13 and 76 of the Law on the Health System No. I-552, which entered into force on 1 July 2025, means that, as of 22 July 2026, the distinction between paid and free services must be assessed under the version of Article 11 of the Law on the Health System already in force. Under Article 5 of that amending law, the Minister of Health was required to adopt implementing legislation by 30 June 2025; therefore, the practical field of dispute shifts to how institutions apply the methodology and service provision procedure established by the Minister. For patients, the most practically important question is whether the amount requested from them is a charge for a lawfully paid service or an additional payment for a service which, under Articles 47 and 49 of the Law on the Health System and Article 66 of the Law on Health Care Institutions, must be free of charge. For health care institutions, it is important to have clearly separated lists of services, a pricing basis, and a procedure for informing patients, because the collection of unlawful payments is identified in legislative documents as an area of liability requiring regulation. For the State and the Ministry of Health, the most important task is to ensure that the regulation of paid services does not negate the substance of State-guaranteed care and is aligned with the legislature’s responsibility, identified in the Constitutional Court’s ruling of 16 May 2013, to determine the scope of free assistance. The realistic next step is not merely to permit or prohibit co-payments, but to consistently refine the boundaries between paid services, free services, emergency assistance, referral requirements, and institutional pricing. The practical significance of this discussion is that it determines whether the patient’s payment will be clearly linked to an additional, lawfully paid choice, or whether it will become an undefined condition of access to State-guaranteed health care

📄 Original — Etaplius🕐 09:55
Blow to V. Bartkevičius Could Cost Him Dearly: Sentence Proposed for A. Kandrotas 🔗
Prosecutor Indrė Zubavičiūtė has proposed a prison sentence for Antanas Kandrotas, nicknamed Celofanas, who is on trial over an attack on public figure Valdas Bartkevičius, suggesting that seven more months be added to the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 63 straipsnis (statute)
63 straipsnis. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas 1. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką…
63 straipsnis. Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas 1. Jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. 2. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. 3. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, pridedamos visos paskirtos švelnesnės bausmės. 4. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. 5. Bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 6. Jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. 7. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, išskyrus baudą, – šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. 8. Negalima skirti tokios subendrintos bausmės rūšies, kuri nebuvo paskirta už atskiras nusikalstamas veikas. 9. Pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. 10. Nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. 11. Lietuvos Respublikoje pripažinti ir vykdytini užsienio valstybės nuosprendžiai, kuriais paskirta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu susijusi bausmė, yra nebendrinami ir vykdomi atskirai. Nr. X-1233, 2007-06-28, Žin., 2007, Nr. 81-3309 (2007-07-21)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 42 straipsnis (statute)
42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4)…
42 straipsnis. Bausmių rūšys 1. Padariusiam nusikaltimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas; 5) terminuotas laisvės atėmimas; 6) laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 2. Padariusiam baudžiamąjį nusižengimą asmeniui gali būti skiriamos šios bausmės: 1) viešieji darbai; 2) bauda; 3) laisvės apribojimas; 4) areštas. 3. Asmeniui, padariusiam vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, gali būti skiriama tik viena bausmė. 4. Šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais gali būti skiriamos dvi bausmės. 5. Jeigu už kelis padarytus nusikaltimus skiriamos daugiau negu dvi skirtingų rūšių bausmės, teismas, skirdamas galutinę subendrintą bausmę, iš paskirtų bausmių palieka dvi bausmes: vieną iš jų – griežčiausią, o kitą parenka savo nuožiūra. 6. Padariusiam nusikalstamą veiką asmeniui kartu su bausme, remiantis šio kodekso 67, 68, 681, 69, 70, 71, 72, 721, 722, 723, 724 ir 725 straipsniais, gali būti skiriamos viena arba daugiau baudžiamojo poveikio priemonių. Kartu su baudos bausme įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą neskiriama. Kartu su viešųjų darbų bausme neskiriama atlikti nemokamų darbų. 7. Bausmių rūšis juridiniams asmenims ir bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus nustato šio kodekso 43, 581 ir 90 straipsniai. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 64 straipsnis (statute)
64 straipsnis. Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika 1. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą…
64 straipsnis. Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika 1. Jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. 2. Kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis. 3. Kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. 4. Kai bausmė skiriama vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, išskyrus baudą, – šio kodekso nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. 5. Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 6. Lietuvos Respublikoje pripažinti ir vykdytini užsienio valstybės nuosprendžiai, kuriais paskirta laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimu susijusi bausmė, yra nebendrinami ir vykdomi atskirai.
Analysis
Legal question

The specific issue is not merely whether A. Kandrotas struck V. Bartkevičius, but whether, if guilt is established, the court may add the 7 months proposed by the prosecutor to the already final custodial sentence of 3 years and 6 months.

According to the chronology in the news report, the alleged blow occurred during last December’s protest outside the Seimas, whereas the 3-year-and-6-month sentence in the financial crimes case became final only in June. Accordingly, the strongest technical dispute at the sentencing stage will concern whether the aggregation of multiple offences under Article 63 of the Criminal Code applies, or whether Article 64, governing the commission of a new offence before completion of a sentence, is engaged.

Legal basis

Article 63(1) of the Criminal Code provides that where several criminal offences have been committed, the court first imposes a sentence for each offence separately and then determines the final aggregate sentence, either by absorption or by full or partial accumulation. Article 64(1) applies to a narrower situation: where a convicted person commits a new criminal offence before serving the imposed sentence, the court aggregates the newly imposed sentence with the unserved part of the earlier sentence. The facts provided indicate that the prosecutor is proposing a real partial addition to the 3-year-and-6-month custodial sentence.

However, the mere fact that this sentence is currently unserved does not in itself satisfy the premise of Article 64 if the alleged blow was committed before that sentence was imposed or became final. Article 42 of the Criminal Code further explains why aggregation is being discussed at all in this situation: as a rule, one sentence is imposed for one offence, while two sentences are possible in the cases provided for in Articles 63 and 64.

Practical significance

For the defence, the stronger argument is not one based on political motivation, but a chronological challenge to the application of Article 64: it is necessary to establish precisely when the alleged public order offence was committed and when the earlier sentence was imposed and became enforceable. If, in temporal terms, the new offence preceded the financial crimes sentence that became final in June, it would be safer for the court to proceed under the logic of Article 63, which allows both absorption and partial accumulation of sentences, rather than automatically treating the case as a new offence committed before completion of a sentence under Article 64. For the prosecution, it is important to justify not only the relevance of recidivism and the six prior convictions, but also the specific basis for adding 7 months, since Article 63(4) requires reasons to be given for the selection of each part of the sentence being added.

The practical risk for the judgment is that a decision sufficiently well-founded on guilt may nevertheless be vulnerable on appeal precisely because the wrong regime for aggregating sentences was selected.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether a blow to the facial area during a public protest near the Seimas, if found proved by the court, constitutes a breach of public order under Article 284(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, rather than merely causing physical pain under Article 140(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 284(1) of the Criminal Code requires not only conduct in a public place, but also brazen acts demonstrating disrespect for those present or for the surroundings and disturbing public peace or order. Article 140(1) of the Criminal Code applies where physical pain or minor impairment of health is caused by beating or other violent conduct; the sanction under that article includes community service, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to one year. The sanction under Article 284(1) of the Criminal Code is broader and more severe: community service, a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to two years. The types of penalties and the limits on their combination must be assessed under Article 42 of the Criminal Code, while the question of adding an additional 7 months to the previous sentence of 3 years and 6 months’ imprisonment must be resolved under the rules on imposing and aggregating penalties for multiple criminal offences set out in Article 63(1)-(5) of the Criminal Code

Legal assessment. For the prosecution’s case, the essential circumstance is not merely physical contact, but its public nature and its effect on public peace or order, because Article 284(1) of the Criminal Code links criminal liability specifically to brazen acts committed in a public place and to consequences for public order. The source provided in relation to Article 284 of the Criminal Code states that criminal liability under this provision is justified where unlawful conduct causes dangerous consequences, namely a disturbance of public peace or order. Accordingly, in seeking a conviction for breach of public order, the prosecutor must establish not only that there was a blow, but also that, in the circumstances of a public protest, it demonstrated disrespect for those present or for the surroundings and disturbed public peace or order. The defence argument concerning provocation and the assertion that the hand merely caught the hood are legally directed at the factual mechanism of the act, the assessment of culpability, and whether there were, at all, brazen acts and consequences relevant to Article 284(1) of the Criminal Code. If only the causing of physical pain or minor impairment of health were established, without the element of disturbance of public order, Article 140(1) of the Criminal Code would be relevant within the system of provisions provided. The source concerning Article 140 of the Criminal Code explains that causing physical pain is associated with intentional beating or other violent conduct, and that a forensic medical conclusion regarding physical pain is made on the basis of case materials confirming the fact of beating or other violent conduct. However, the charge, as described in the report, is directed at Article 284(1) of the Criminal Code, and therefore the extent of impairment to health is not the sole criterion for legal classification. Article 98 of the Code of Criminal Procedure permits the accused, defence counsel, the victim and other participants in the proceedings to submit, on their own initiative, items and documents relevant to the investigation and examination of a criminal offence; therefore, the information relied on by the defence concerning provocation, location, or video recordings may procedurally be submitted and assessed in court. Article 119 of the Code of Criminal Procedure provides that remand measures may be imposed, among other purposes, to secure the participation of the accused or convicted person in the proceedings and the enforcement of the judgment, while Article 120(1) lists measures such as detention, house arrest, bail, seizure of documents, registration with the police, and a written undertaking not to leave. This is practically significant because the report states that a final custodial sentence is already to be enforced, but the person has not entered a custodial institution. At this stage, the court’s competence is to determine the issue of guilt and, in the event of a conviction, to impose a penalty under the sanction in Article 284(1) of the Criminal Code and, if aggregation of penalties applies, to proceed under Article 63 of the Criminal Code. Under Article 63(1) of the Criminal Code, the court imposes a penalty separately for each criminal offence and then imposes the final aggregate penalty. Under Article 63(3) and (4) of the Criminal Code, penalties may be added in full or in part, and in the case of partial addition the reasons for selecting each part of the penalty to be added must be stated. Article 55 of the Criminal Code, concerning the penalties not involving deprivation of liberty that are usually imposed, applies to a person being tried for the first time; therefore, given the context of previous convictions indicated in the report, it is not the principal rule for selecting a more lenient penalty. Article 58 of the Criminal Code, concerning accomplices, has no independent significance in this situation, because the report describes an individual charge rather than complicity

Consequences. First scenario: on 21 September 2026, the court finds A. Kandrotas guilty under Article 284(1) of the Criminal Code and imposes imprisonment, while forming the final sentence under the rules on addition or absorption of penalties in Article 63 of the Criminal Code. In that case, the 7 months proposed by the prosecutor would not be an automatic consequence, but the result of a penalty imposed by the court with reasons and of its aggregation. Second scenario: the court finds that the element of disturbance of public order has not been proved, but that the elements of violent conduct correspond to Article 140(1) of the Criminal Code; in that case, the maximum term of imprisonment would be up to one year. Third scenario: the court acquits if it rejects the prosecution’s assertions concerning the blow, brazen acts, or disturbance of public peace or order. For the victim, the practical significance is that a finding of guilt may affect issues of compensation for damage, while Article 118 of the Code of Criminal Procedure provides that, in cases established by law, damage may be compensated from state funds if the accused or materially liable persons lack the means to compensate the damage. For the accused, the most important consequence is the risk of a possible additional term of imprisonment and the fact that the final sentence will depend on the method of aggregation under Article 63 of the Criminal Code chosen by the court. For the court, the practical significance of this case is that it will have to distinguish a breach of public order from an ordinary violent conflict and clearly state reasons as to which facts establish the consequences required under Article 284(1) of the Criminal Code. For participants in a public protest and for a defence relying on the status of a media representative, it is significant that the sources provided do not confer immunity from the application of Article 284 of the Criminal Code: the decisive factors remain the specific acts, their public nature, and their effect on public peace or order

📄 Original — Vilniaus miesto savivaldybė🕐 09:56
Wooden Šnipiškės Urban Study Completed, Results Presented 🔗
General provisions: the controller of personal data for visitors to the Vilnius City Municipality website vilnius.lt is the Vilnius City Municipality Administration, which respects visitors’ right to privacy and processes personal data in…
🔍 Legal basis:
Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 26 straipsnis (statute)
26 straipsnis Bendri duomenų valdytojai 1. Kai du ar daugiau duomenų valdytojų kartu nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones, jie yra bendri duomenų valdytojai…
26 straipsnis Bendri duomenų valdytojai 1. Kai du ar daugiau duomenų valdytojų kartu nustato duomenų tvarkymo tikslus ir priemones, jie yra bendri duomenų valdytojai. Jie tarpusavio susitarimu skaidriu būdu nustato savo atitinkamą atsakomybę už pagal šį reglamentą nustatytų prievolių, visų pirma susijusių su duomenų subjekto naudojimusi savo teisėmis ir jų atitinkamomis pareigomis pateikti 13 ir 14 straipsniuose nurodytą informaciją, vykdymą, išskyrus atvejus, kai atitinkama duomenų valdytojų atsakomybė yra nustatyta Sąjungos arba valstybės narės teisėje, kuri yra taikoma duomenų valdytojams, ir tokiu mastu, kokiu ji yra nustatyta. Susitarimu gali būti paskirtas duomenų subjektų informavimo punktas. 2. 1 dalyje numatytame susitarime tinkamai apibrėžiamos atitinkamos faktinės bendrų duomenų valdytojų funkcijos bei santykiai duomenų subjektų atžvilgiu. Duomenų subjektui sudaroma galimybė susipažinti su esminėmis šio susitarimo nuostatomis. 3. Nepaisant 1 dalyje nurodyto susitarimo sąlygų, duomenų subjektas gali naudotis savo teisėmis pagal šį reglamentą kiekvieno iš duomenų valdytojų atžvilgiu.
BDAR 2016/679 Preambulė (statute)
(45) kai duomenų valdytojas duomenis tvarko vykdydamas jam tenkančią teisinę prievolę arba kai duomenis būtina tvarkyti siekiant atlikti užduotį, vykdomą dėl viešojo…
(45) kai duomenų valdytojas duomenis tvarko vykdydamas jam tenkančią teisinę prievolę arba kai duomenis būtina tvarkyti siekiant atlikti užduotį, vykdomą dėl viešojo intereso arba vykdant viešosios valdžios funkcijas, duomenų tvarkymo pagrindas turėtų būti įtvirtintas Sąjungos arba valstybės narės teisėje. Šiuo reglamentu nereikalaujama kiekvienu atskiru duomenų tvarkymo atveju specialaus teisės o Kelioms duomenų tvarkymo operacijoms gali užtekti vieno teisės akto, kai duomenų valdytojas duomenis tvarko vykdydamas jam tenkančią teisinę prievolę arba kai duomenis būtina tvarkyti siekiant atlikti užduotį, vykdomą dėl viešojo intereso arba vykdant viešosios valdžios funkcijas. Be to, Sąjungos ar valstybės narės teisėje turėtų būti nustatytas asmens duomenų tvarkymo tikslas. Be to, šiame pagrinde galėtų būti nurodytos bendrosios šio reglamento sąlygos, kuriomis reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymo teisėtumas, nustatytos asmens duomenų valdytojo, tvarkytinų asmens duomenų rūšies, atitinkamų duomenų subjektų, subjektų, kuriems asmens duomenys gali būti atskleisti, tikslų apribojimų, saugojimo laikotarpio ir kitų priemonių, kuriomis užtikrinamas teisėtas ir sąžiningas duomenų tvarkymas, specifikacijos. Sąjungos arba valstybės narės teisėje taip pat turėtų būti nustatyta, ar duomenų valdytojas, atlikdamas užduotį, vykdomą dėl viešojo intereso arba vykdant viešosios valdžios funkcijas, turėtų būti valdžios institucija arba kitas viešosios teisės reglamentuojamas fizinis ar juridinis asmuo arba, kai tai pateisinama viešuoju interesu, įskaitant sveikatos apsaugos tikslais, tokiais kaip visuomenės sveikata ir socialinė apsauga bei sveikatos priežiūros paslaugų valdymas, privatinės teisės reglamentuojamas asmuo, toks kaip profesinė asociacija;
Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 38 straipsnis (statute)
galimybę susipažinti su asmens duomenimis, dalyvauti duomenų tvarkymo operacijose ir išlaikyti savo ekspertines žinias. 3. Duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas…
galimybę susipažinti su asmens duomenimis, dalyvauti duomenų tvarkymo operacijose ir išlaikyti savo ekspertines žinias. 3. Duomenų valdytojas ir duomenų tvarkytojas užtikrina, kad duomenų apsaugos pareigūnas negautų jokių nurodymų dėl tų užduočių vykdymo. Duomenų valdytojas arba duomenų tvarkytojas negali jo atleisti arba bausti dėl jam nustatytų užduočių atlikimo. Duomenų apsaugos pareigūnas tiesiogiai atsiskaito duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo aukščiausio lygio vadovybei. 4. Duomenų subjektai gali kreiptis į duomenų apsaugos pareigūną visais klausimais, susijusiais jų asmeninių duomenų tvarkymu ir naudojimusi savo teisėmis pagal šį reglamentą. 5. Duomenų apsaugos pareigūnas privalo užtikrinti slaptumą arba konfidencialumą, susijusį su jo užduočių vykdymu, laikydamasis Sąjungos ar valstybės narės teisės.
Analysis
Legal question

Does the Vilnius City Municipality Administration, by identifying itself in the vilnius.lt privacy policy as the sole controller of Website visitors’ data, sufficiently define responsibility in cases where surveys, public consultations, votes or projects conducted through the Website may also involve other entities determining the purposes and means of data processing?

Legal basis

Article 4(7) GDPR defines a controller as an entity which, alone or jointly with others, determines the purposes and means of processing; therefore, the mere formal designation of the municipal administration in the privacy policy is not decisive if the actual purpose or means are determined by several entities. In such a case, Article 26(1) GDPR requires joint controllers to determine their respective responsibilities in a transparent manner by arrangement, in particular as regards the exercise of data subjects’ rights and the provision of the information referred to in Articles 13 and 14. Article 26(2) further requires that the data subject be made able to access the essence of such an arrangement, while Article 26(3) means that even an arrangement between controllers cannot restrict an individual’s right to address each of them.

Recital 45 GDPR is important in the context of public administration: where data are processed in the performance of a task carried out in the public interest or in the exercise of official authority, the basis and purpose must be laid down in law, so general formulations about “improving service quality” or “public consultations” do not in themselves replace a specific legal basis.

Practical significance

The stronger argument here is not that a privacy policy exists, but whether it is sufficiently specific in light of the actual data-processing model: if other entities participate in the presentation, consultations or voting process relating to the Wooden Šnipiškės urban study, it is necessary to assess whether they are joint controllers under Article 26 GDPR. The practical risk for the municipality is that additional information provided in relation to specific projects cannot remain merely declaratory: it must explain what data are collected, for what purpose, on what legal basis, for how long they are retained, and who is in fact responsible for data-subject rights. For a professional audience, it is worth citing Article 4(7) GDPR together with Article 26, because it is precisely this combination that enables a formal “single controller” model to be challenged where the actual decision-making on data processing is shared.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not the conclusion of the Wooden Šnipiškės urban study itself, but how the Vilnius City Municipal Administration, when presenting the results on vilnius.lt and allowing visitors to register, submit questions, participate in surveys, consultations or voting, must process the personal data of website visitors. This issue is assessed under Articles 1, 3, points 7 and 8 of Article 4, Article 5(2), Article 6(3), Article 13(2), Article 14(2), and Articles 24, 25, 26, 29, 32 and 38 of the General Data Protection Regulation (EU) 2016/679. Article 1 GDPR defines the subject matter and objective of the Regulation: the protection of natural persons with regard to the processing of their personal data and the free movement of such data. Article 3(1) GDPR means that the Regulation applies to processing carried out by the Administration, because the controller is established in the Union and the data are processed in the context of its activities. Under point 7 of Article 4 GDPR, the Administration is to be regarded as the data controller, because the privacy policy itself identifies it as the entity determining the purposes and means of processing website visitors’ data. Under point 8 of Article 4 GDPR, information technology, data storage, telecommunications and other service providers, where they process data on behalf of the Administration, are to be regarded as processors

Legal assessment. The Administration’s primary obligation is accountability: under Article 5(2) GDPR, it is responsible for compliance with the principles relating to processing of personal data and must be able to demonstrate such compliance. Article 24(1) GDPR particularises that obligation: the Administration must implement appropriate technical and organisational measures, taking into account the nature, scope, context and purposes of processing, as well as the risks to the rights and freedoms of natural persons. The categories of data specified in the privacy policy are broad: cookies may collect the IP address, browser type, number of visits, pages viewed, time spent on the website and demographic data, while data submitted by the visitor may include name, age, gender, education, email address and the content of a message. This means that, in the context of publicising the results of the urban study, the legally relevant matter is not only the publication of information, but also every visitor action by which the visitor is identified or may be identifiable. Under Article 25(2) GDPR, the Administration must, by default, process only such personal data as are necessary for each specific purpose, including as regards the amount of data, the extent of processing, the storage period and accessibility. Accordingly, for example, the purposes of administering enquiries, improving the quality of public administration services and direct marketing cannot lawfully be conflated into one undifferentiated collection of data. Where processing is linked to public administration functions, Article 6(3) GDPR is relevant: the basis referred to in points c and e of Article 6(1) must be laid down by Union law or Member State law to which the controller is subject, and the purpose of the processing must be determined in that legal basis or be necessary for the performance of a task carried out in the public interest or in the exercise of official authority vested in the controller. Recital 10 GDPR confirms that Member States may specify more precisely the conditions for such processing relating to a legal obligation, the public interest or the exercise of official authority. The duty to provide information arises at the time the data are obtained: Article 13(2) GDPR requires information to be provided on the storage period or the criteria used to determine it, the rights of access, rectification, erasure, restriction of processing, objection to processing, data portability, withdrawal of consent and lodging a complaint with a supervisory authority. Where data are not obtained from the visitor, Article 14(2) GDPR additionally requires the source from which the personal data originate to be specified and, where applicable, whether they came from publicly accessible sources. The storage model described in the privacy policy is consistent with the approach that data are retained no longer than required by the purposes or by law and, for direct marketing purposes, until objection or withdrawal of consent, but no longer than is necessary to achieve the purpose. If the Administration engages processors, Article 29 and Article 32(4) GDPR mean that subordinate persons or persons with access may not process data without instructions from the controller, unless required to do so by Union or Member State law. If two or more entities jointly determine the purposes and means of processing data collected during the presentation of the urban study results, Article 26 GDPR on joint controllers applies, including the obligation to determine responsibilities transparently and to make the essence of the arrangement available to the data subject. Notwithstanding such an arrangement, Article 26(3) GDPR preserves the data subject’s right to exercise his or her rights in respect of each of the joint controllers. The role of the data protection officer is also procedurally significant here: under Article 38(4) GDPR, data subjects may contact the officer on all matters relating to the processing of their personal data and the exercise of their rights. Under Article 38(3) and (5) GDPR, the officer must not receive instructions regarding the performance of his or her tasks, must report directly to the highest management level and must ensure secrecy or confidentiality. The procedure specified in the privacy policy, namely contacting the Administration in person, by post or by email with an electronic signature, is a practical channel for exercising data subject rights vis-à-vis the Administration. If the visitor disagrees with the response of the Administration or the data protection officer, the privacy policy itself provides that the visitor may contact the State Data Protection Inspectorate, while point d of Article 13(2) and point e of Article 14(2) GDPR establish the right to lodge a complaint with a supervisory authority

Consequences. In practical terms, the first scenario is the ordinary lawful presentation of results, where the Administration collects only data necessary for a specific purpose, clearly informs visitors, limits the storage period and controls processors’ access in accordance with Articles 24, 25, 29 and 32 GDPR. The second scenario concerns the data subject’s active exercise of rights: the visitor may request information, access data, rectify or erase them, restrict processing, object to processing, request portability, withdraw consent or lodge a complaint with the State Data Protection Inspectorate. The third scenario is relevant where external service providers or other entities are used for the presentation process of the urban study: in that case it is important to distinguish processors under point 8 of Article 4 GDPR from potential joint controllers under Article 26 GDPR. If data were transferred outside the European Union or the European Economic Area, practical significance would attach to the commitment stated in the privacy policy to apply the measures provided for by law, while Article 47(2) GDPR visibly emphasises the elements of purpose limitation, data minimisation, limited storage periods and data subject rights. This matters for three groups: the Administration as controller, because it must demonstrate compliance; website visitors and consultation participants, because data enabling their identification become a legally protected object; and engaged service providers, because their authority to act derives only from the Administration’s instructions or from a legal requirement. Accordingly, from a data protection perspective, the notice concerning the presentation of the urban study results entails a managed process of public information and participation, in which each additional collection channel, whether cookies, registration, survey, voting, enquiry or marketing communication, must be linked to a specific purpose, legal basis, retention period and procedure for the exercise of data subject rights

Sources:
  • BDAR 2016/679 Preambulė
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 26 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 38 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 3 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 29 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 10 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 24 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 6 straipsnis
📄 Original — Kas vyksta Kaune🕐 09:57
V. Matijošaitis’s reserve funds also used to deal with the aftermath of the fire 🔗
A total of €108,500 was allocated for this purpose, and with the approval of the Kaunas municipal council led by Mayor Visvaldas Matijošaitis, the city budget allocation for a sustainability and Green Deal programme was increased by the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. Vyriausybės rezervo lėšos 1. Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto…
15 straipsnis. Vyriausybės rezervo lėšos 1. Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas. Jis turi būti ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos, išskyrus atvejus, kai rengiant Lietuvos Respublikos tam tikrų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (arba) įvesta nepaprastoji padėtis. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu. 2. Vyriausybės rezervo lėšos naudojamos: 1) ekstremaliosioms situacijoms ar krizėms likviduoti, jų padariniams šalinti ir padarytiems nuostoliams iš dalies padengti, inter alia, fiziniams ir juridiniams asmenims, patyrusiems ekstremaliosios situacijos ar krizės padarinių, remti Vyriausybės patvirtintomis priemonėmis; 2) įsipareigojimams, susijusiems su dalyvavimu tarptautinėse operacijose, vykdyti; 3) vykdant arbitražų ar teismų sprendimus, kuriais iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, taip pat kitoms išlaidoms ginant valstybės interesus padengti; 4) žymių Lietuvos visuomenės veikėjų laidotuvių išlaidoms padengti; 5) Vyriausybės nustatyto dydžio savivaldybių apmokėtoms Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro antkapio pastatymo, kapavietės sutvarkymo, antkapio atributikos pagaminimo ir įmontavimo išlaidoms kompensuoti; 6) humanitarinei pagalbai teikti; 7) perkeliamųjų asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką išlaidoms apmokėti; 8) dėl nepaprastosios padėties atsiradusioms išlaidoms iš dalies apmokėti ir (arba) jos padariniams šalinti. 3. Vyriausybės rezervo lėšų skyrimo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymas 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. Mero rezervas 1. Savivaldybės sudaro mero rezervą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 0,25 procento ir ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų…
15 straipsnis. Mero rezervas 1. Savivaldybės sudaro mero rezervą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 0,25 procento ir ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant valstybės dotacijų savivaldybių biudžetams). Mero rezervas gali būti didesnis kaip 1 procentas, kai yra paskelbta valstybės ir (arba) savivaldybės lygio ekstremalioji situacija ir (arba) įvesta nepaprastoji padėtis. Konkretų mero rezervo dydį kiekvienais metais nustato savivaldybės taryba, tvirtindama tam tikrų metų savivaldybės biudžetą. Mero rezervo lėšas skirsto meras. 2. Mero rezervo lėšos naudojamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka: 1) ekstremaliosioms situacijoms ir (arba) ekstremaliesiems įvykiams likviduoti, jų padariniams šalinti ir padarytiems nuostoliams iš dalies kompensuoti; 2) gaisrų, stichinių nelaimių ir kitų įvykių padariniams likviduoti ir jų padarytiems nuostoliams iš dalies kompensuoti; 3) dėl nepaprastosios padėties atsiradusioms išlaidoms iš dalies apmokėti ir (arba) jos padariniams šalinti.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 11, 25, 26, 27, 31 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Mero rezervas 1. Savivaldybės sudaro mero rezervą, kuris turi būti…
2 straipsnis. 25 straipsnio pakeitimas Pakeisti 25 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „25 straipsnis. Mero rezervas 1. Savivaldybės sudaro mero rezervą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 0,25 procento ir ne didesnis kaip 1 procentas patvirtintų savivaldybės biudžeto pajamų (neįskaitant valstybės dotacijų savivaldybių biudžetams). Mero rezervas gali būti didesnis kaip 1 procentas, kai yra paskelbta valstybės ir (arba) savivaldybės lygio ekstremalioji situacija ir (arba) įvesta nepaprastoji padėtis. Konkretų mero rezervo dydį kasmet nustato savivaldybės taryba, tvirtindama tam tikrų metų savivaldybės biudžetą. Mero rezervo lėšas skirsto meras. 2. Mero rezervo lėšos naudojamos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka: 1) ekstremaliosioms situacijoms ir (arba) ekstremaliesiems įvykiams likviduoti, jų padariniams šalinti ir padarytiems nuostoliams iš dalies apmokėti; 2) gaisrų, stichinių nelaimių ir kitų įvykių padariniams likviduoti ir jų padarytiems nuostoliams iš dalies apmokėti; 3) dėl nepaprastosios padėties atsiradusioms išlaidoms iš dalies apmokėti ir (arba) jos padariniams šalinti.“
Analysis
Legal question

Whether the use of EUR 108,500 from the Kaunas mayor’s reserve to eliminate the consequences of a fire falls within the statutory purpose of the mayor’s reserve, and whether a mayoral decision and a budget adjustment approved by the municipal council are sufficient for that purpose.

Legal basis

The amended provisions of the Law on the Budget Structure concerning the mayor’s reserve establish two separate rules: the specific amount of the reserve is determined annually by the municipal council when approving the budget, while the funds of the mayor’s reserve are allocated by the mayor. The same provision permits the use of mayor’s reserve funds for “eliminating the consequences of fires, natural disasters and other events” and for partially covering or compensating the losses caused by them, in accordance with the procedure established by the municipal council. Accordingly, the purpose of eliminating the consequences of a fire is itself a strong legal basis for using the reserve, provided that the expenditure is genuinely connected with remedying those consequences and is not merely an additional allocation to a general programme.

Separately, Article 13 of the Law on the Budget Structure, concerning municipal budget appropriations, permits appropriations to be used for the performance of municipal functions through programmes administered by appropriation managers. A council decision increasing the appropriation plan of a specific programme is therefore a budgetary act, but it does not displace the restrictions on the purpose for which mayor’s reserve funds may be used.

Practical significance

The stronger argument here is not that the “mayor’s reserve” may serve as a politically flexible budgetary source, but that the law assigns it a narrow earmarked purpose which, in this case, directly covers the consequences of a fire. In practice, the relevant assessment should concern not only the amount of EUR 108,500, but also the documentary link between the specific fire, the specific remediation works or losses, and the use of the reserve in accordance with the procedure established by the council. A risk for the municipality would arise if the same amount were only formally “linked” to the fire but in fact used as a general increase in appropriations for the “Sustainability and Green Deal” programme, without an individualised basis for eliminating the consequences of the fire.

For a professional audience, the provision to cite is specifically the rule on the mayor’s reserve concerning the elimination of the consequences of fires, rather than the general provisions on budget revenue or appropriation planning, because the core of any dispute would be compliance with the special-purpose nature of the reserve.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the allocation of EUR 108.5 thousand from the mayor’s reserve for eliminating the consequences of a fire, and the inclusion of the same amount in the appropriations plan of a municipal programme, comply with the purpose of the mayor’s reserve, the municipal council’s budgetary competence, and civil protection procedures. It is to be assessed under Article 15(1) of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on the Budget Structure No. I-430, pursuant to which the mayor’s reserve is formed by the municipality, its specific amount is set annually by the municipal council, and the funds are allocated by the mayor. The key substantive provision is Article 15(2)(2) of the same law: funds from the mayor’s reserve may, in accordance with the procedure established by the municipal council, be used to eliminate the consequences of fires, natural disasters, and other events and to partially compensate for the losses caused by them. The budgetary aspect should be assessed under Article 13 of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on the Budget Structure No. I-430, which provides that appropriations from municipal budgets are used to perform autonomous municipal functions and state functions delegated to municipalities through programmes of appropriation managers

Legal assessment. If the funds are allocated specifically for eliminating the consequences of a fire, the purpose of the expenditure falls directly within the purpose specified in Article 15(2)(2) of the Law Amending the Law on the Budget Structure No. I-430. The mayor’s power in this context is not an independent and unlimited discretion: under Article 15(1), the mayor allocates the mayor’s reserve funds, but under Article 15(2), those funds are used in accordance with the procedure established by the municipal council. The municipal council’s approval of an increase in the appropriations plan of the budget programme “A City Sustainably Managed in Accordance with the Principles of Sustainability and the Green Deal” does not constitute a change in the allocation of the mayor’s reserve funds, but rather an adjustment of the municipal budget’s programme-based plan within the council’s budgetary competence. Legally, such a structure separates two actions: the mayor allocates reserve funds for the specific purpose of eliminating the consequences of the fire, while the council decides on increasing the appropriations plan within the municipal programme. Since, under Article 13 of the Law Amending the Law on the Budget Structure No. I-430, municipal appropriations are used to perform functions through programmes, the recording of fire-consequence elimination expenditure under a specific programme must be linked to the functional content of that programme. As regards the amount of the mayor’s reserve, Article 15(1) is relevant: the reserve must be not less than 0.25 per cent and not more than 1 per cent of the approved municipal budget revenue, excluding state grants to municipal budgets. The report states that EUR 1 million 118.2 thousand remains in the mayor’s reserve; therefore, the practical legality review should be carried out by reference to the municipal budget revenue approved by the council, excluding state grants, and the reserve amount set by the council. If the fire were classified as an emergency event or a municipal-level emergency situation, Article 33(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection would additionally apply. Under that provision, where a municipal-level emergency situation is imminent or has occurred, the mayor immediately convenes the municipal operations centre, decides on the declaration of an emergency situation, and mobilises civil protection forces and material resources. The implementing regulation of Government Resolution No. 1317 of 29 December 2022 provides that, upon receiving a proposal, the municipal mayor must, no later than the following day, adopt an order declaring a municipal-level emergency situation and appointing an operations commander. The same regulation also establishes the procedure for providing material resources: upon receiving information from the rescue operations commander or operations commander regarding the need for resources, the mayor must immediately, but no later than the following day, issue a requirement to entities with which contracts for the provision of material resources have been concluded. This means that the use of reserve funds and the mobilisation of civil protection resources are related but distinct legal mechanisms: the former finances the elimination of consequences, while the latter organises the response and the provision of resources. Article 15 of the Law of the Republic of Lithuania on the Budget Structure concerning the Government reserve does not apply directly to this municipal situation, because it concerns the Government reserve formed in the state budget and the allocation of funds by Government resolution. Nevertheless, the example in the sources of a Government decision allocating funds shows that state reserve funds may be used to partially compensate damage caused by a municipal-level emergency situation where such a situation has been declared by mayoral order. As regards municipal council meetings, the relevant provision is the provision of the Law on Local Self-Government cited in the submitted Government conclusion source: the council exercises its powers collegially at council meetings, and the mayor convenes meetings as necessary, but at least once every three months

Consequences. The first realistic scenario is that the decision remains valid as an ordinary use of the mayor’s reserve funds to eliminate the consequences of a fire, while the council-approved increase in the appropriations plan enables the expenditure to be accounted for and executed through the municipal programme. The second scenario is that, if the scale of the fire meets the criteria of an emergency situation, the mayor would have to act under Article 33 of the Law on Crisis Management and Civil Protection and the implementing procedure of Government Resolution No. 1317, including the mechanisms relating to the operations centre, the operations commander, and the mobilisation of material resources. The third scenario is that, if the scale of the losses exceeded the capacity of the municipal reserve, the Government reserve mechanism under Article 15 of the Law on the Budget Structure could become practically relevant for the municipality, but only within the limits of the Government’s competence and by Government resolution. The postponement of the council meeting to 15 September 2026 does not in itself preclude the use of the mayor’s reserve, because under the submitted provision on the mayor’s reserve, the funds are allocated by the mayor, while the council establishes the procedure for their use and approves budgetary decisions. In practical terms, this situation is important for three groups: affected persons or entities, because reserve funds may cover only part of the losses; the municipal administration, because the expenditure must be linked to the procedure and programme established by the council; and the council, because it is responsible for approving the budget structure and appropriations plan. The legal core of the dispute would not be whether the mayor’s reserve may be used for fire consequences at all, but whether the specific use of EUR 108.5 thousand complied with the procedure established by the council, the limits of the approved reserve, and the selected programme purpose

📄 Original — Respublika🕐 09:59
"There Should Be No Blunders": Agnė Širinskienė on the Submission of the Government Program 🔗
Agnė Širinskienė, head of the Seimas Democrats "For Lithuania" group, agrees with lawyers' warnings that the government program may have been submitted without following the procedures set out in the Constitution. She says such mistakes…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 22 straipsnis (statute)
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto…
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, tvirtina norminių teisės aktų koncepcijas, rengia Valstybės pažangos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; 3) įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė, veiklą; 4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės metinių ataskaitų rinkinį; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei valstybės socialinių fondų, Pensijų anuitetų fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo metinių ataskaitų rinkinius ir nacionalinį metinių ataskaitų rinkinį; 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas, steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sutikimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą), steigia, reorganizuoja ir likviduoja kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota valstybės institucija ar įstaiga; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės atstovų įstaigos, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba ministerijos, nuostatus; tvirtinti įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerijos, nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamos valdymo srities ministrui, jeigu kiti įstatymai nenustato kitos jų tvirtinimo tvarkos; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės atstovus, Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, priima į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės įstaigų vadovus, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, juos skatina; atitinkamos valdymo srities ministro teikimu Vyriausybės į pareigas priimtiems ar paskirtiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams skiria tarnybines nuobaudas, jeigu įstatymai nenustato kitaip; 15) sudaro Vyriausybės komitetus ir Vyriausybės komisijas; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 38 straipsnis (statute)
38 straipsnis. Teisės aktų projektų pateikimo Vyriausybei tvarka 1. Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti…
38 straipsnis. Teisės aktų projektų pateikimo Vyriausybei tvarka 1. Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, savivaldybių tarybos ir kiti subjektai, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai. Ministro Pirmininko teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Ministro Pirmininko, ministro teikiami teisės aktų projektai – ministro. Savivaldybių tarybų, kitų subjektų, kuriems tokią teisę suteikia įstatymai, teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos valdymo srities ministro. 2. Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos kompetencija, bet ir su kitų institucijų kompetencija, turi būti su jomis derintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai teisės akto projektas teikiamas Vyriausybei karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio metu ar kai teisės akto projektu būtina neatidėliotinai spręsti klausimus, būtinus valstybės karinės gynybos ir kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms užtikrinti, ir jeigu šiais atvejais teisės akto projekto nepriėmimas nedelsiant lemtų neigiamų pasekmių valstybės ir visuomenės saugumui ir stabilumui atsiradimą, taip pat kai teisės akto projektu siūloma skelbti gedulą. Vyriausybei teikiamų nutarimų projektų pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą derinimo su kitomis institucijomis tvarką nustato Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 35 straipsnis#2 (statute)
2. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti asmenys, kuriems tokią teisę numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti įstatymai ir Vyriausybės darbo reglamentas. 3. Į…
2. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti asmenys, kuriems tokią teisę numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti įstatymai ir Vyriausybės darbo reglamentas. 3. Į Vyriausybės posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. 4 dalies redakcija iki 2007 m. spalio 1 d.: 4. Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose, nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos. 4 dalies redakcija nuo 2007 m. spalio 1 d.: 4. Svarbiausi klausimai gali būti svarstomi prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose ir Vyriausybės komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos, aptariamos Vyriausybės komisijų, Ministro Pirmininko sudarytų darbo grupių pateiktos išvados, pasiūlymai ir kita Vyriausybei pateikta informacija. 5. Vyriausybė Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus ir dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų prireikus svarsto Vyriausybės pasitarimuose. 38 straipsnis. Teisės aktų projektų pateikimo Vyriausybei tvarka 4 dalies redakcija iki 2007 m. spalio 1 d.: 1. Vyriausybei teikiamus įstatymų, nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi pasirašyti ministras. Vyriausybės įstaigų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Vyriausybės priskirto ministro, o apskričių viršininkų ir savivaldybių tarybų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos valdymo srities ministro. 1 dalies redakcija nuo 2007 m. spalio 1 d.: 1. Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi teisę teikti Ministras Pirmininkas, ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai, apskričių viršininkai ir savivaldybių tarybos. Ministro Pirmininko teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Ministro Pirmininko, ministro teikiami teisės aktų projektai – ministro. Vyriausybės įstaigų vadovų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Vyriausybės priskirto ministro, o apskričių viršininkų ir savivaldybių tarybų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos valdymo srities ministro. 2. Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų valdymo sritimi ar kompetencija, turi būti suderintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. 39 straipsnio redakcija iki 2007 m. spalio 1 d.:
Analysis
Legal question

Does the registration of the draft Government Programme in the Seimas on 3 July 2026, where the Presidential decree on the composition of the 21st Government was signed only on 6 July 2026, amount merely to a technical registration defect, or to a procedural breach capable of raising a risk as to the legality of the Government?

Legal basis

The provisions provided do not directly regulate the sequencing of the submission of the Government Programme to the Seimas, and therefore no specific constitutional provision cited here can be relied upon on this issue. Nevertheless, Article 22(3) of the Law on the Government indicates that the Government Programme is not an abstract political document: the Government implements it and approves a plan for implementing its provisions. This strengthens the argument that, in legal terms, the Programme is meaningfully submitted by an already formed Government, rather than by an entity that exists, or is merely presumed to exist, before the ministerial composition has been approved.

Article 38(1) of the Law on the Government, concerning the submission of draft acts to the Government, emphasises the importance of the competence of the relevant actors: draft legal acts may be submitted only by entities entitled to do so, and drafts submitted by the Prime Minister must bear his or her approval. Accordingly, the essence of the dispute is not merely the content of the document, but the competence of the submitting entity at the specific procedural moment.

Practical significance

At present, the stronger argument for the opposition is not that the Programme was presented at a sitting of the Seimas before the decree, since the Prime Minister maintains that the presentation took place after the Presidential decree, but rather that the draft itself was registered in the Seimas on 3 July 2026, when the composition of the Government had not yet been approved. For the governing majority’s defence, it would be essential to distinguish registration from constitutionally significant submission, and to argue that legal significance attached not to the technical date of registration but to the later presentation in the Seimas after the decree of 6 July 2026. The practical risk is that the Constitutional Court may assess not only the formal moment of voting, but the entire procedural chain by which the Government Programme was submitted, including the competence of the relevant actor within that chain.

The earlier, similar sequencing in the registration of the Šimonytė Government Programme politically weakens the argument of selective criticism, but it does not legally eliminate a possible breach if the Constitutional Court were to decide that such practice was itself defective.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not an abstract review of the “legality of the Government”, but whether the procedure for adopting the specific legal act concerning the Government Programme complied with the constitutional and statutory model for the formation of the Government and the submission of its Programme. This issue must be assessed under Article 24(2)(1), (2) and (7) of the Law on the Government of the Republic of Lithuania, Article 19(1) of the Law Amending the Law on Strategic Management of the Republic of Lithuania No. XIII-3096, and Articles 95 and 106 of the Constitution of the Republic of Lithuania. Under Article 24(2)(1) of the Law on the Government, the Prime Minister forms the Government and submits its composition to the President of the Republic for approval; under point 2, the Prime Minister submits proposals concerning the appointment and dismissal of ministers; and under point 7, the Prime Minister submits the Government Programme to the Seimas for consideration. The dispute therefore concerns whether the registration of the draft Programme on 3 July 2026, where the decree of the President of the Republic on the composition of the Government was signed on 6 July 2026, may be regarded as proper submission of the Government Programme under Article 24 of the Law on the Government. Article 19(1) of the Law on Strategic Management directs this issue to the Law on the Government, because it provides that the Government Programme is prepared and approved in accordance with that law. The procedural route to the Constitutional Court would be based on Article 106 of the Constitution of the Republic of Lithuania and Article 66 of the Law on the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Legal assessment. Article 24 of the Law on the Government distinguishes several actions of the Prime Minister: formation of the Government, submission of its composition to the President of the Republic, proposals concerning ministers, and submission of the Government Programme to the Seimas. The legal sequence of these actions is significant because, under Article 24(2)(7), the Programme is submitted by the Prime Minister as the subject representing the Government and directing its activities under Article 24(1). If registration of the Programme is treated merely as the submission of a preparatory document within the Seimas information procedure, its date would not necessarily coincide with the final consideration of the Programme in the Seimas. However, if registration is treated as the actual submission of the Government Programme to the Seimas, the issue arises whether such submission could have taken place before the act of the President of the Republic concerning the composition of the Government. The visible text of the rules clearly states that the Prime Minister first forms the Government and submits its composition to the President of the Republic for approval, while submission of the Programme to the Seimas is a separate part of the Prime Minister’s competence. Article 95 of the Constitution is also relevant, because the Government resolves matters of state administration at its sittings by adopting resolutions by a majority vote of all members of the Government, and Government resolutions are signed by the Prime Minister and the minister for the relevant area. Article 22(3) of the Law on the Government provides that the Government implements the Government Programme and approves the plan for implementing its provisions; accordingly, the Programme is not merely a political text: it is the basis for the future activities of the Government. This significance is also confirmed by the submitted material concerning draft Law on the Government No. XIIP-1155, which states that the Seimas considers the Government Programme submitted by the Prime Minister and decides whether to approve it, while the Government is collectively responsible to the Seimas for the general activities of the Government under the first paragraph of Article 96 of the Constitution. In its ruling of 10 January 1998, “On the compliance of the Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania of 10 December 1996 ‘On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania’ with the Constitution of the Republic of Lithuania”, the Constitutional Court noted that the Government is a collegial institution of general competence, composed of the Prime Minister and ministers. This case law is directly relevant to the present dispute because it permits an assessment of whether, at the moment of submission of the Programme, there existed a collegial composition of the Government to which collective responsibility for general activities is attached. If an application were made to the Constitutional Court, the petitioner would, under Article 66 of the Law on the Constitutional Court, have to specify the exact title, number, date of adoption, and adopting institution of the contested legal act, as well as the specific grounds for hearing the case and the legal reasoning. Article 106 of the Constitution permits not less than one fifth of all members of the Seimas to apply in respect of the acts referred to in the first paragraph of Article 105 of the Constitution, as well as in respect of the compliance of acts of the President of the Republic with the Constitution and laws. The same provision of Article 106 of the Constitution provides that a submission by the President of the Republic or a resolution of the Seimas requesting an examination of whether an act complies with the Constitution suspends the validity of that act. Examples of applications by the Government to the Constitutional Court are set out in Government Resolution No. 421 of 29 May 2024, Government Resolution No. 121 of 14 February 2024, and Government Resolution No. 1429 of 18 December 1997, by which an examination was requested of the Seimas Resolution of 10 December 1996 concerning the Government Programme. This shows that the act approving the Programme may be an object of constitutional review where the request is framed as an examination of the compliance of a legal act with the Constitution, rather than as an assessment of a political situation

Consequences. In practical terms, the first scenario is that not less than one fifth of all members of the Seimas prepare, before the prescribed deadline, an application precisely identifying the contested act and the procedural breach under Article 66 of the Law on the Constitutional Court. The second scenario is that the application is not accepted, or the case is not prepared, if under Article 106 of the Constitution it is based on non-legal grounds. The third scenario is that the Constitutional Court accepts the case for examination and assesses whether the procedure for submitting and approving the Government Programme is consistent with the sequence of the Prime Minister’s competences established in Article 24 of the Law on the Government and with the concept of a collegial Government emphasised in the ruling of 10 January 1998. The fourth scenario is that the significance of the dispute is limited to procedural risk if it is established that, before consideration by the Seimas, the Programme had already been presented by the proper subject after the signing of the decree of the President of the Republic. The further course of events is particularly important for members of the Seimas, because it is their group that may initiate review under Article 106 of the Constitution, and for the Government, because under Article 22(3) of the Law on the Government it implements the Programme and approves its implementation plan. It is also important for the Office of the Government, because Article 19(2), (3) and (7) of the Law on Strategic Management assigns to it functions relating to monitoring implementation of the Programme, preparing reports, and organising the preparation of the implementation plan. The legally most significant outcome would not be a political allocation of blame, but a clear rule for future Governments as to when a Government Programme may be registered, submitted, and considered in the Seimas

📄 Original — Karštas Komentaras🕐 10:00
Gintaras Furmanavičius: Pedophiles Released. Who Betrayed the Children? - Karštas Komentaras 🔗
Gintaras Furmanavičius writes that Lithuania was hit this week by unexpected news: Remigijus Jakštys, a former youth mentor convicted of sexual crimes against minors, was released on parole. According to the latest July reports, his…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 82 straipsnis (statute)
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo…
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę tokią bausmės dalį: 1) vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės – asmenys, nuteisti už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, taip pat nepilnamečiai ir kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo; 2) pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų, bet neviršija dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo. 2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo pasiųsti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, jeigu jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami ir nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir pasiuntimo į laisvės atėmimo vietų įstaigą vykdymo pradžios yra atlikę vienus metus laisvės atėmimo bausmės. 3. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra. 4. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali būti lygtinai paleisti iki devynių mėnesių anksčiau, negu nustatyta šiose dalyse. 5. Uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, taip pat tiems, kuriems paskirta šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodyta drausminė nuobauda, ir nuteistiesiems, bausmės atlikimo metu padariusiems administracinį nusižengimą, lygtinio paleidimo taikymas atidedamas tol, kol jie bus perkelti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir įvykdys šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytas drausminę ir (ar) administracinę nuobaudas ar administracinio poveikio priemonę, ir tris mėnesius nuo šių sąlygų atsiradimo. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko lygtinio paleidimo komisija. 7. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismas nutartimi dėl lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos patvirtinimo. 8. Likusį neatliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuteistiesiems vykdoma probacija. Probacijos vykdymo, jos sąlygų keitimo ir probacijos panaikinimo tvarka nustatyta Probacijos įstatyme.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 94 straipsnis (statute)
94 straipsnis. Nuteistųjų paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos 1. Pasibaigus arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo terminui, taip pat šio kodekso 82…
94 straipsnis. Nuteistųjų paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos 1. Pasibaigus arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo terminui, taip pat šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmojoje pusėje, o kitais pagrindais – dieną, kurią laisvės atėmimo vietų įstaigoje gaunami reikiami dokumentai. 2. Mėnesiais skaičiuojamos bausmės laikas pasibaigia atitinkamą paskutinio bausmės mėnesio dieną, o jeigu šis mėnuo tokios dienos neturi, – paskutinę to mėnesio dieną. 3. Jeigu bausmės laikas pasibaigia ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos terminas pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį sueina poilsio arba šventės dieną, nuteistasis paleidžiamas prieš poilsio arba šventės dieną einančią dieną. 4. Nustatant arešto ir laisvės atėmimo bausmės pabaigą, į atliktos bausmės laiką neįskaitomas vieną parą viršijantis laikas, per kurį nuteistasis, būdamas laikinai išleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, be svarbios priežasties nustatytu laiku į ją buvo negrįžęs ar iš jos buvo pabėgęs, taip pat atliekant šią bausmę paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo laikas, išskyrus paskirtą suėmimo laiką, jeigu nuteistasis vėliau buvo išteisintas arba ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, arba kardomoji priemonė buvo pripažinta nepagrįsta (neteisėta). Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2590, 2024-05-07, paskelbta TAR 2024-05-13, i. k. 2024-08758 5. Paleidžiamiems nuteistiesiems jų paleidimo dieną išduodami asmens dokumentai ir daiktai, asmeninėje sąskaitoje laikomi pinigai, taip pat bausmės atlikimą liudijantys dokumentai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2590, 2024-05-07, paskelbta TAR 2024-05-13, i. k. 2024-08758 6. Paleidžiami nepilnamečiai nuteistieji perduodami artimiesiems giminaičiams arba globėjams (rūpintojams). Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-2590, 2024-05-07, paskelbta TAR 2024-05-13, i. k. 2024-08758
Analysis
Legal question

The specific question is whether the conditional release of a person convicted of sexual offences against minors may be refused solely on the basis of the type of offence, or whether an individual assessment of that person’s risk and progress is nevertheless required. Following the Constitutional Court ruling referred to in the news report, the stronger argument is not one of an absolute prohibition, but of a rigorous individual assessment.

Legal basis

Article 82(1) of the Code on the Execution of Sentences links conditional release not to automatic release, but to two substantive criteria: the convicted person’s risk of criminal conduct must be low, or the person must have made evident progress in reducing that risk; in addition, the relevant portion of the sentence must have been served. The Constitutional Court’s position cited in the news report means that the Seimas may impose stricter conditions for such convicted persons, but may not abolish individual assessment altogether. Article 87 of the Code shows that, once a decision of the conditional release commission or the court has been adopted, the role of the prison authority becomes executory: it releases the convicted person, transfers the documents to the Probation Service, and must ensure that intensive supervision and probation commence from the moment of release.

Article 94 further reinforces the automatic nature of enforcement, since release on other grounds is linked to the day on which the institution receives the necessary documents.

Practical significance

In practice, the decisive area of dispute shifts to the assessment of risk and progress, rather than to a moral emphasis on the gravity of the offence. For the prosecution, representatives of victims, or probation authorities, the stronger argument will not be “such persons cannot be released”, but “in this particular case, low risk or evident progress has not been proven”. For the defence, correspondingly, the key point is to cite Article 82(1) of the Code and demonstrate the individual criteria relating to conduct, reduction of risk, and the portion of the sentence already served.

The greatest practical risk for the state is procedural: if a release decision is adopted, Articles 87 and 94 leave little room for subsequent “political braking”, meaning that real protective measures must be put in place before the decision is taken and, through probation, from the first day of release.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether the convicted person “deserves” release, but whether a person serving a fixed-term custodial sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or sexual inviolability may, under the regulatory framework provided, be eligible for conditional release at all. This question is primarily governed by Article 82(1) of the Code of Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, which links conditional release to the portion of the sentence served, a low risk of criminal conduct, or clear progress in reducing that risk. However, Article 82(1) of the Code applies only “with the exception of the convicted persons referred to in paragraph 2 of this Article” and must also be read together with Article 83 of the Code. Article 83(3) provides that conditional release does not apply to persons serving a sentence for offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or sexual inviolability. The same approach is also reflected in Article 83(2) of the Law Amending the Code of Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, where the same category of persons is included among cases in which conditional release is not applicable. Accordingly, under the provisions provided, the principal legal conflict arises between the general purpose of conditional release, set out in Article 1(2) of the amending law, and the specific prohibition established in Article 83(3) of the Code

Legal assessment. Article 1(2) of the Law Amending the Code defines the purpose of sentence enforcement as establishing an order under which, after serving their sentences, convicted persons pursue their life goals by lawful means and methods. This purpose explains why Article 82 of the Code permits conditional release in the first place: it is based not merely on the arithmetic calculation of the portion of the sentence served, but also on an assessment of the risk of criminal conduct. Under Article 82(1)(1)–(3), the portion of the sentence that must be served depends on the length of the custodial sentence imposed: one third, one half, or two thirds. Nevertheless, these thresholds do not constitute an independent right to be released, because a low risk or clear progress in reducing that risk must also be established. Procedurally, Article 85(1) requires the custodial institution, twenty working days before possible conditional release, to submit a social inquiry report to the commission. That report must contain information on the resocialisation measures applied, their results, the risk of criminal conduct, and changes in that risk during the serving of the sentence. Article 85(2) provides that, within twenty working days of receiving the report, the conditional release commission adopts a reasoned decision to apply or not to apply conditional release. Where a commission decision or court ruling on conditional release is enforceable, Article 87(1) obliges the custodial institution to release the convicted person. Article 87(2) provides for the transfer of documents to the Probation Service, while Article 87(4) requires intensive supervision and probation to commence from the moment of release. Thus, under the regulatory framework provided, release is not merely the physical discharge of a person from an institution: it is linked to the involvement of the Probation Service and the commencement of supervision immediately upon release. Article 94(1) of the amending law further provides that, where a convicted person is released on grounds other than the expiry of the sentence term, release takes place on the day on which the custodial institution receives the necessary documents. The earlier regulation in Article 158 of the Code also reflected the logic of specific cases of non-application, and from 1 January 2013 it was supplemented by a provision concerning persons convicted of offences against a minor’s freedom of sexual self-determination and/or sexual inviolability. At the same time, the Government’s position on draft law No. XIP-1446 emphasised an opposing set of arguments: such a prohibition would also cover less serious offences, while conditional release was said to be a right of the court, not an obligation. The same source noted that a conditionally released person remains under supervision, receives social assistance, and is subject to resocialisation measures. Accordingly, on the basis of the sources provided, the legal system rests on two pillars: a specific prohibition for certain categories of offences and the general premise that supervised release may be more manageable than release only upon expiry of the sentence

Consequences. The practical consequence is that each such case depends first on whether the ground for non-application of conditional release established in Article 83 of the Code applies. If it does, the mechanism in Article 82 concerning portions of the sentence and risk assessment no longer opens a route to conditional release for this category of persons. If the competent authority has an enforceable commission decision or court documents, the practical process moves to the stage governed by Article 87: the institution releases the person and transfers the documents to the Probation Service. In such a case, what matters most in practical terms for society is not the release date itself, but the fact that probation and intensive supervision under Article 87(4) must begin from the very first moment of release. For victims and those close to them, it is important that the sources provided set out in detail the chain involving the commission, the institution, and the Probation Service, but do not develop a separate procedure for notifying victims. For the State and the legislature, this situation is important because Article 2(2) of the Code permits the procedure for restricting the rights and freedoms of convicted persons and for implementing their duties to be established in legal acts only on the grounds provided for in this Code and other laws. Accordingly, additional safeguards may be created as clear procedural conditions, supervisory arrangements, or obligations, but their basis must be in statute. The realistic subsequent course under the sources provided is either the application of the prohibition and continued serving of the sentence, or the enforcement of conditional release with probation where there is a valid decision and the necessary documents. From a legal standpoint, the decisive question remains not a rhetorical assessment, but which specific framework under Articles 82, 83, 85, 87, and 94 of the Code applies to the particular convicted person

📄 Original — Vakarų ekspresas🕐 10:02
Three of the Best Among the World Champions: Individual Award Winners Revealed 🔗
After defeating Argentina in extra time in the World Cup final, Spain took home more than the tournament’s biggest trophy: three players from the champion squad received prestigious individual awards. As fans celebrated Spain’s victory in…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.299 straipsnis (statute)
6.299 straipsnis. Atlygintina žala 1. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „žala“ reiškia: 1) dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atsiradusią žalą, įskaitant…
6.299 straipsnis. Atlygintina žala 1. Šiame skirsnyje vartojamas terminas „žala“ reiškia: 1) dėl gyvybės atėmimo ar sveikatos sužalojimo atsiradusią žalą, įskaitant neturtinę; 2) nukentėjusio asmens turtui, kuris yra skirtas ir paprastai buvo naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti, išskyrus patį netinkamos kokybės produktą, padarytą žalą, ne mažesnę kaip 500 eurų atitinkančią sumą pagal įstatymų nustatyta tvarka skelbiamą oficialų euro ir lito santykį. Ši suma netaikoma, kai žala atsirado dėl netinkamos kokybės paslaugų. 2. Šio skirsnio nuostatos netaikomos atlyginant branduolinę žalą.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.153 straipsnis (statute)
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis…
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra: 1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia; 4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako; 7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; 10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.207 straipsnis (statute)
2. Jeigu pirkėjas nustatyta tvarka ir terminais kainos nesumoka, aukciono vedėjas turi teisę įgyvendinti visas pardavėjo teises. Be to, aukciono vedėjas turi papildomą…
2. Jeigu pirkėjas nustatyta tvarka ir terminais kainos nesumoka, aukciono vedėjas turi teisę įgyvendinti visas pardavėjo teises. Be to, aukciono vedėjas turi papildomą teisę paskelbti, kad rengia naują aukcioną tai prekei parduoti, per protingą terminą pranešęs pirkėjui. Šiuo atveju nesąžiningas pirkėjas neturi teisės dalyvauti naujame aukcione. Nesąžiningas pirkėjas tokiais atvejais privalo atlyginti aukciono vedėjui naujo aukciono organizavimo ir surengimo išlaidas, taip pat sumokėti kainų skirtumą, jeigu naujame aukcione daiktas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ta, kurios nesumokėjo nesąžiningas pirkėjas. 6.423 straipsnis. Daikto atsiėmimas iš aukciono Jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus, daiktas, dėl kurio skelbiamas aukcionas, negali būti atsiimtas, išskyrus atvejus, kai per protingą laiko tarpą negauta jokio pasiūlymo. Daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas. 6.424 straipsnis. Pirkėjo teisių apsauga Kai daiktas, kurį pirkėjas įsigijo aukciono būdu, yra areštuojamas pagal pardavėjo kreditorių reikalavimą, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pardavėjas jam grąžintų sumokėtą kainą bei atlygintų nuostolius, jeigu pirkėjas apie kreditorių pretenzijas dėl turto nežinojo ir negalėjo žinoti. Tryliktasis skirsnis Teisių pirkimas–pardavimas 6.425 straipsnis. Teisių pirkimo–pardavimo sutartis Teisių pirkimo–pardavimo sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek, kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei. 6.426 straipsnis. Paveldėjimo teisių pardavimas
Analysis
Legal question

Whether the collapse of a fountain during a public victory celebration, resulting in the death of a thirteen-year-old and injuries to others, is legally classifiable as compensable damage for loss of life and personal injury, even where the damage arose from large numbers of people climbing onto the structure.

Legal basis

Under Article 6.299 of the Civil Code, “damage” includes damage arising from loss of life or personal injury, including non-pecuniary damage. Article 6.250 of the Civil Code further provides that non-pecuniary damage is compensable in all cases where it is caused to a person’s health or by the loss of a person’s life, with the amount assessed by reference to the consequences, degree of fault, financial situation, and the criteria of justice, reasonableness and good faith. On the evidence provided, these provisions support a firm conclusion as to the type of damage and the possibility of compensation, but not as to the specific liable party, since the news report contains no information on who controlled the fountain, who organised the celebration, or whether safety restrictions were in place.

Practical significance

The stronger argument in this factual situation is not the sporting-event or FIFA context, but the safety of infrastructure and public space: the damage occurred not in a stadium during a match, but at an urban celebration site when the fountain collapsed after midnight. In practice, evidence should first be gathered regarding the fountain’s intended use, warning signs, physical barriers, prior condition, and the control exercised by the municipality or organisers, because the mere fact that people climbed onto the fountain does not automatically exclude potential liability for failing to manage a dangerous location. If reliance were placed on any terms applicable to visitors or event participants, an attempt to limit liability in advance for loss of life or personal injury would be weak under the logic of Article 6.153 of the Civil Code, as such consumer terms are regarded as unfair.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is who should compensate the damage caused by the collapse of the fountain, as a structure or installation, and on what basis, where a thirteen-year-old was killed and other persons were injured. It should primarily be assessed under Article 6.266(1)-(2) of the Civil Code of the Republic of Lithuania concerning the liability of the owner or possessor of structures, Article 6.696(1)-(4) of the Civil Code concerning liability for the collapse of a structure, Article 6.245(1) and (4) of the Civil Code concerning non-contractual civil liability, and Article 6.283(1)-(4) of the Civil Code concerning compensation for damage in the event of injury to health. Procedurally, paragraphs 18.4.2-18.4.5 of STR 1.03.01:2016 are also relevant, because in the event of a structural accident the municipal mayor or an authorised civil servant, the public administration entity supervising the use of the structure, and, where persons have been injured, the law enforcement authority must be informed. If unlawful acts of municipal authorities were established, Article 6.271 of the Civil Code, as reflected in the sources, and Article 6.273(2) of the Civil Code concerning municipal representation in a damages case would be relevant

Legal assessment. Under Article 6.266(1) of the Civil Code, damage caused by the collapse or defects of buildings, structures, installations or other constructions is borne by the owner or possessor of those objects, unless that person proves the circumstances specified in Article 6.270(1) of the Civil Code. Accordingly, the owner or possessor of the fountain would be the primary addressee of liability, and under Article 6.266(2) of the Civil Code the person indicated in the public register is presumed to be such person. Article 6.696(1) of the Civil Code also permits liability to be directed against the contractor, designer, contractor for expert examination of the structural design, or technical construction supervisor, if the collapse was caused by defects in design, structures, construction works, or unsuitable ground conditions. Paragraphs 2-3 of that article set out the logic for exemption from liability: the designer, expert examination contractor or technical supervisor may defend themselves by proving that the collapse resulted from culpable acts of the contractor or client, while the contractor may do so by proving that the cause was the fault of the designer, expert examination contractor or technical supervisor chosen by the client, or the client’s culpable acts. If it were impossible to determine which of those persons’ fault caused the collapse, they would be jointly and severally liable under Article 6.696(4) of the Civil Code. The claims of the deceased person and the injured persons would be delictual, because Article 6.245(4) of the Civil Code defines delictual liability as an obligation arising from damage unrelated to contractual relations. The injured persons could claim all losses incurred and non-pecuniary damage under Article 6.283(1) of the Civil Code, while under paragraph 2 losses would include lost income and expenses for restoration of health. If health deteriorated after the court judgment, Article 6.283(3) of the Civil Code would confer the right to bring a claim for additional expenses, except where the damage had already been compensated by a specified lump sum. As regards non-pecuniary damage, the sources refer to the rule in Article 6.250 of the Civil Code that such damage is compensated in cases established by law and always where it is caused by a criminal offence against a person’s health or by deprivation of life. The ruling of the Supreme Court of Lithuania of 23 February 2018 in civil case No. 3K-3-55-248/2018, as indicated in the source, emphasises that non-pecuniary damage must have actually been suffered and cannot be equated with the slightest short-term adverse effect. The ruling of the Supreme Court of Lithuania of 24 October 2024 in civil case No. e3K-3-200-1120/2024 stresses that pecuniary damage must be real and proven by objective data. The ruling of the Supreme Court of Lithuania of 24 April 2024 in criminal case No. 2K-85-594/2024 and the ruling of 5 June 2025 in civil case No. e3K-3-89-381/2025, as presented in the sources, are relevant to the requirement to individualise non-pecuniary damage so that fair monetary satisfaction is awarded. If the incident were examined as a criminal offence, the rule in Article 109 of the Code of Criminal Procedure would allow a person who has suffered pecuniary or non-pecuniary damage to bring a civil claim in the criminal proceedings against the accused or against persons materially liable for the acts of the accused

Consequences. In practical terms, the first scenario would be to bring claims against the owner or possessor of the fountain under Article 6.266 of the Civil Code, because that provision directly covers damage caused by the collapse of a structure or installation. The second scenario would be to extend liability to the contractor, designer, contractor for expert examination of the design, or technical construction supervisor under Article 6.696 of the Civil Code, if the cause of the collapse were linked to defects or improper supervision. The third scenario would be municipal liability under the logic of Article 6.271 of the Civil Code and representation under Article 6.273(2) of the Civil Code, if the damage were linked not only to the condition of the object but also to unlawful acts or omissions of municipal authorities. For the injured persons, the most important point would be to document treatment, care and other health restoration expenses, because Article 6.283 of the Civil Code links such expenses to compensable losses. For the relatives of the deceased child, it is legally significant that the sources indicate a basis for compensation of non-pecuniary damage in the event of deprivation of life, and that the amount of such damage should be individualised according to the specific consequences. For the institutions, it is important to comply with the notification model established in paragraph 18 of STR 1.03.01:2016, because the recording of the circumstances of the accident will determine whether liability remains with the owner or possessor or is also directed towards participants in the construction process. The final dispute would most likely concern not the fact of damage itself, since the report refers to death and injuries, but the circle of liable persons, causation, and substantiation of the amount of pecuniary and non-pecuniary damage

📄 Original — Šilokarčema🕐 10:03
Prosecutor’s Office Drops Investigation Into Šilutė Deputy Mayor Tomas Budrikis - Šilokarčema 🔗
The Prosecutor’s Office has dropped its investigation into Šilutė Deputy Mayor Tomas Budrikis, who was examined over the use of funds allocated for council member activities in 2019-2022. After reviewing the expense reports and supporting…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario nepriekaištinga reputacija 1. Savivaldybės tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromų komitetų ar…
11 straipsnis. Savivaldybės tarybos nario nepriekaištinga reputacija 1. Savivaldybės tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromų komitetų ar komisijų pirmininku, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis per pastaruosius 3 metus buvo pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą, taip pat jeigu jis: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 2) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme, padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 3) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą arba nepasibaigusį laidavimo terminą; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, kaip jis apibrėžiamas Korupcijos prevencijos įstatyme, padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai arba yra nepasibaigęs laidavimo terminas; 5) atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nurodytus šiurkščius pažeidimus arba Valstybės tarnybos įstatymo numatytu atveju pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai; 6) atleistas iš darbo, pareigų ar praradęs teisę verstis atitinkama veikla už kituose įstatymuose keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo neatitiktį ar elgesio (etikos) normų pažeidimą ir nuo atleidimo iš darbo, pareigų ar teisės verstis atitinkama veikla praradimo dienos nepraėjo 3 metai; 7) atleistas arba pašalintas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo arba pašalinimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai; 8) yra ar buvo įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys, jeigu nuo narystės pabaigos nepraėjo 3 metai. 2. Siekiant užtikrinti viešumą ir skaidrumą ir kad savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų pirmininkais būtų skiriami tik nepriekaištingos reputacijos, kaip ji apibrėžiama šiame įstatyme, savivaldybės tarybos nariai, tarybos narys, pretenduojantis tapti savivaldybės tarybos sudaromo komiteto ar komisijos pirmininku, privalo užpildyti vidaus reikalų ministro patvirtintos formos deklaraciją, joje pateikdamas duomenis dėl jo atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimams. Ši deklaracija pateikiama merui ir reglamento nustatyta tvarka skelbiama viešai savivaldybės interneto svetainėje tol, kol savivaldybės tarybos narys eina pareigas, kurioms keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 28 straipsnis (statute)
28 straipsnis. Savivaldybės tarybos priimto teisės akto grąžinimas pakartotinai svarstyti, jo svarstymas ir priėmimas 1. Meras turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo…
28 straipsnis. Savivaldybės tarybos priimto teisės akto grąžinimas pakartotinai svarstyti, jo svarstymas ir priėmimas 1. Meras turi teisę ne vėliau kaip per 5 darbo dienas motyvuotai grąžinti savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus savivaldybės tarybai pakartotinai svarstyti. 2. Meras, motyvuotai grąžinęs savivaldybės tarybai jos priimtą teisės aktą pakartotinai svarstyti, šaukia savivaldybės tarybos posėdį reglamento nustatyta tvarka. 3. Mero motyvuotai grąžintą teisės aktą savivaldybės taryba pakartotinai svarsto iš naujo arba priima sprendimą laikyti jį nepriimtą. 4. Grąžinto teisės akto priėmimo metu balsuojama, ar priimti teisės aktą su mero teikiamomis pataisomis, ar be pakeitimų. Pakartotinai savivaldybės tarybos apsvarstytas teisės aktas laikomas priimtu su mero teikiamomis pataisomis, jeigu už jį balsavo daugiau kaip pusė savivaldybės tarybos posėdyje dalyvaujančių tarybos narių. Pakartotinai savivaldybės tarybos apsvarstytas teisės aktas laikomas priimtu be mero teikiamų pataisų, jeigu už jį balsavo daugiau kaip 1/2 visų savivaldybės tarybos narių.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 11, 13, 20 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki…
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2016 m. gruodžio 1 d. 2. Savivaldybių tarybos iki 2016 m. lapkričio 30 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Legal question

Does a civil award of EUR 574 in unjustifiably received municipal council member activity allowances, where criminal liability was not imposed in respect of 2019-2022 expenses, in itself trigger the consequences concerning impeccable reputation provided for in Article 11 of the Law on Local Self-Government?

Legal basis

Article 11 of the Law on Local Self-Government links the loss of impeccable reputation not to any unlawful or unjustified receipt of funds, but to specific statuses: a gross violation of the Law on the Adjustment of Public and Private Interests established within the past three years, or guilt established in accordance with law for the specified criminal offences, where the conviction has not expired or the period of release on surety has not ended. The news item indicates the opposite premise as regards criminal liability: after assessing the expense reports and supporting documents, the prosecutor’s office concluded that there were no grounds for criminal liability. The civil award of EUR 574 in favour of the municipal administration proves unjustified receipt of funds, but under the text of Article 11 provided, it is not equivalent either to guilt for an intentional or corruption-related offence, or an offence attributed to the civil service and public interests, or to a gross conflict-of-interest violation.

Moreover, the provision cited expressly concerns a council member seeking to become chair of committees or commissions, so its application cannot automatically be extended to all political offices without a separate legal provision.

Practical significance

The stronger argument in this situation is one of distinction: a civil restitutionary judgment concerning EUR 574 is not a substitute for criminal guilt or for a reputational disqualification specified by statute. In practice, this means that when citing this case as an example of the “receipt scandal” cases, three layers should be carefully distinguished: criminal liability, civil recovery of unjustifiably received funds, and the special reputational rule in Article 11 of the Law on Local Self-Government. It would be erroneous to infer from the civil award itself a conviction, a corruption-related offence, or an automatic loss of impeccable reputation under the provision provided.

Nevertheless, political and administrative risk remains: a civil court judgment is a sufficient factual basis for the municipality to demand repayment of the specific amount and to assess publicly the control mechanism for allowances, even if the criminal case no longer has prospects.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is whether the funds allocated for the activities of a council member in 2019-2022 and received by T. Budrikis had a legal basis and, in the absence of such a basis, whether they must be returned to the municipal administration. This issue is to be resolved under Article 6.242 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which establishes the obligation to compensate unjust enrichment, and Articles 10 and 12 of the Law Amending the Republic of Lithuania Law on Local Self-Government No. I-533, which define the duties of a council member and remuneration for council-member activities. Article 10 of the Law on Local Self-Government imposes on a council member duties to attend meetings of the council, committees and commissions, declare conflicts of interest, receive residents and report to them. Article 12 of the Law on Local Self-Government provides that a council member is remunerated for working time spent performing the duties of a council member, and that remuneration is calculated according to the time actually worked and the calculation procedure established in the rules of procedure. Accordingly, the precise civil-law issue is not whether a criminal offence was committed, but whether the specific payments were linked to council-member activities provided for in legal acts and had a sufficient legal basis

Legal assessment. According to the information provided, the prosecutor’s office, having assessed the expense reports and the supporting documents, found no basis for applying criminal liability. However, the civil court separately assessed the issue of unjustifiably received payments and awarded EUR 574 to the municipal administration. That outcome is consistent with Article 6.242(1) of the Civil Code: a person who has been enriched at another person’s expense without a legal basis must compensate losses in the amount of the unjust enrichment. In this case, the amount awarded in favour of the municipal administration is the amount of unjust receipt established by a civil judgment. Article 12 of the Law on Local Self-Government links remuneration of a council member to the performance of council-member duties, time actually worked and the municipal rules of procedure; therefore, the lawfulness of the payments depends on their compliance with those conditions. Article 10 of the Law on Local Self-Government is relevant because it defines the duties that constitute the substance of council-member activities. If the payments did not correspond to such activities or were not properly substantiated, they could, from a civil-law perspective, be regarded as having been received without a sufficient legal basis. Part of the municipal council’s competence is apparent from Article 12 of the Law on Local Self-Government, because the amount of council members’ remuneration is set by council decision within the limits of the law, while the rules of procedure establish the method for calculating the duration of time actually worked. In addition, Article 3(2) of the Law Amending Articles 13 and 15 of the Law on Local Self-Government No. I-533 and Article 5(2) of the Law Amending Articles 11, 13, 20 and 29 of the Law on Local Self-Government No. I-533 indicate the duty of municipal councils to adopt implementing legal acts in a timely manner. This means that the procedure for council-member payments cannot be merely an administrative practice in fact: it must be based on the law, a council decision and the procedure established in the rules of procedure. Article 6.242(2) of the Civil Code would permit account to be taken of a reduction in enrichment only to the extent arising from the applicable provision and connected with reasons for which the person is not responsible. Article 6.242(3) of the Civil Code also defines the boundary at which enrichment is not regarded as unjust and unfair if the party that suffered losses failed, through its own fault, to exercise its rights and another person was enriched as a result of that party’s actions, performed exclusively in that party’s interests and at its risk. Nevertheless, the civil judgment that was adopted means that, in respect of the specific amount of EUR 574, the court recognised a basis for repayment in favour of the municipal administration

Consequences. The practical consequence for T. Budrikis is the obligation to return EUR 574, because that amount was recognised in civil proceedings as funds received without justification. For the municipal administration, this means the right to receive the awarded amount as a civil-law claim under Article 6.242 of the Civil Code. The absence of criminal liability does not eliminate civil restitution, because, on the facts provided, these issues were resolved on different legal bases. The most important practical course going forward is enforcement of the civil judgment and application of the municipality’s internal procedures so that remuneration for council-member activities is linked to the duties specified in Articles 10 and 12 of the Law on Local Self-Government and to time actually worked. For the municipal council and administration, this situation is significant because of the importance of the rules of procedure, implementing legal acts and documents substantiating expenses. For council members, it is significant because, even in the absence of criminal liability, there remains a civil risk of having to return funds if their receipt does not comply with the established legal basis. For residents and the municipal budget, it is significant as a mechanism for recovering municipal funds where a court establishes unjust receipt of payments

📄 Original — Alytausgidas.lt🕐 10:05
Problems persist on Naujoji Street: noise and speeding 🔗
The six-lane Naujoji Street attracts speed enthusiasts and drivers looking to test their cars’ limits. Police have recorded one offender driving at 150 km/h, three times the permitted speed, along the city’s main street. Some of these…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas. 2. Reikalavimus keliams, jų projektavimui, tiesimui ir priežiūrai, kelio statiniams, įrenginiams, techninėms eismo reguliavimo priemonėms ir su tuo susijusias kelių savininkų bei kitų institucijų pareigas nustato Kelių įstatymas. 3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Eismo saugumo užtikrinimas 1. Užtikrindama eismo saugumą, Susisiekimo ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) tvirtina techninius motorinių…
10 straipsnis. Eismo saugumo užtikrinimas 1. Užtikrindama eismo saugumą, Susisiekimo ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) tvirtina techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus, motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo reikalavimus, normatyvinius statybos techninius dokumentus, nustatančius kelių rekonstrukcijos, kelių projektavimo, kelių saugumo audito reikalavimus; 2) suderinusi su Vidaus reikalų ministerija, nustato tvarką ir atvejus, kada taisomuose kelių (gatvių) ruožuose keliuose dirbantys asmenys gali reguliuoti eismą; 3) nustato keleivių vežimo reguliariais reisais nustatytais maršrutais leidimo išdavimo tvarką; 4) nustato motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomos techninės apžiūros atlikimo tvarką; 5) nustato reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomą techninę apžiūrą; 6) nustato kvalifikacijos reikalavimus įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomą techninę apžiūrą, darbuotojams; 7) išduoda leidimus atlikti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomą techninę apžiūrą teisės aktų reikalavimus atitinkančioms įmonėms; 8) organizuoja eismo dalyvių švietimą eismo saugumo srityje; 9) nustato vairuotojų pirminio mokymo tvarką; 10) nustato pradedančiųjų vairuotojų papildomo mokymo tvarką; 11) nustato C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų papildomo mokymo tvarką (jei šie mokymai susiję su pirminiu profesiniu, tęstiniu profesiniu ar neformaliuoju suaugusiųjų švietimu, tvarka turi būti suderinta su Švietimo ir mokslo ministerija); 12) nustato motorinių transporto priemonių vairuotojų, nuolat pažeidžiančių KET reikalavimus ir už tai nubaustų administracine tvarka, įskaitant vairavimo teisės atėmimą, papildomo mokymo tvarką; 13) nustato šeimos narių, siekiančių įgyti teisę vairuoti B1 ar B kategorijų transporto priemones, mokymo tvarką; 14) nustato reikalavimus vairavimo instruktoriams ir mokymo įstaigoms bei teritorijoms, kuriose bus mokoma pradėti vairuoti motorinę transporto priemonę; 15) organizuoja motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninės būklės, vairuotojų vairavimo ir poilsio režimo kontrolę; 16) tvirtina motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijas ir klases pagal konstrukciją; 17) suderinusi su Vidaus reikalų ministerija, nustato motorinių transporto priemonių, priekabų, sugadintų eismo ar kitokio įvykio metu, kai jos negali judėti sava eiga, uždraudimo dalyvauti viešajame eisme tvarką, taip pat tokio draudimo panaikinimo tvarką; 18) nustato motorinės transporto priemonės, priekabos, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką; 19) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 2. Užtikrindama eismo saugumą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ar jos įgaliotos institucijos nustato skiriamojo ženklo „Neįgalusis“ išdavimo tvarką. 3. Užtikrindama eismo saugumą, Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) nustato vairuotojų sveikatos ir psichofiziologinių gebėjimų tikrinimo reikalavimus ir tvarką; 2) nustato eismo dalyvių mokymo teikti pirmąją pagalbą tvarką; 3) nustato sveikatos sutrikimus, dėl kurių ribojama teisė arba draudžiama vairuoti tam tikros kategorijos motorines transporto priemones; 4) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 4. Užtikrindama eismo saugumą, Švietimo ir mokslo ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) organizuoja ir koordinuoja privalomąjį eismo saugumo pagrindų mokymą ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigose; 2) organizuoja mokinių mokymą, suteikiant jiems saugaus važiavimo dviračiais įgūdžius; 3) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 5. Užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) suderinusi su Susisiekimo ministerija, nustato motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygas ir tvarką; 2) kaupia duomenis apie išduotus motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimus; 3) nustato motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo ir apskaitos tvarką; 4) organizuoja motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimą ir apskaitą; 5) suderinusi su Susisiekimo ministerija, nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, atėmimo ir grąžinimo tvarką; 6) nustato leidimo trumpalaikiam (vienos dienos) dalyvavimui eisme motorinei transporto priemonei išdavimo ir tokio dalyvavimo tvarką; 7) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 6. Užtikrindama eismo saugumą, Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos: 1) nustato ir tvirtina traktorių ir savaeigių mašinų kategorijas ir mažiausią jų vairuotojų amžių; 2) nustato ir tvirtina traktorių, savaeigių mašinų ir jų priekabų atitikties įvertinimo tvarką; 3) nustato ir tvirtina traktorių ir savaeigių mašinų techninės apžiūros tvarką ir techninius reikalavimus traktoriams ir savaeigėms mašinoms ir jų priekaboms; 4) nustato ir tvirtina traktorių ir savaeigių mašinų vairuotojų rengimo ir teisės vairuoti šias transporto priemones įgijimo tvarką (jei mokymai susiję su pirminiu profesiniu, tęstiniu profesiniu ar neformaliuoju suaugusiųjų švietimu, tvarka turi būti suderinta su Švietimo ir mokslo ministerija); 5) nustato ir tvirtina dokumento, patvirtinančio teisę vairuoti traktorius ir (ar) savaeiges mašinas, formą, išdavimo tvarką; 6) suderinusi su Susisiekimo ministerija, tvirtina traktorių ir savaeigių mašinų maksimalius leidžiamus transporto priemonių matmenis, ašių apkrovas ir bendrąją masę; 7) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 7. Užtikrindamas eismo saugumą, apskrities viršininkas kontroliuoja Valstybinės eismo saugumo programos įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje. 8. Užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius: 1) vadovaudamasis Valstybine eismo saugumo programa, tvirtina savivaldybės eismo saugumo programą; 2) iš savivaldybės administravimo subjektų ir valstybinio administravimo subjektų savivaldybėje, nevyriausybinių organizacijų atstovų sudaro savivaldybės eismo saugumo komisiją, tvirtina jos nuostatus. Savivaldybės pagrįstu prašymu valstybinio administravimo subjektai turi deleguoti atstovus į savivaldybės saugaus eismo komisiją; 3) sprendžia eismo organizavimo klausimus miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse, vietinės reikšmės keliuose; 4) rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims; 5) įgyvendina švietėjišką mokomąją veiklą eismo saugumo srityje; 6) atlieka kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu savivaldybės teritorijoje. 9. Eismo priežiūrą vykdo specializuoti policijos padaliniai ir įgalioti policijos pareigūnai. Užtikrindama eismo saugumą, policija: 1) prižiūri, kaip eismo dalyviai laikosi šio įstatymo nuostatų ir kituose teisės aktuose nustatytos eismo tvarkos; 2) reguliuoja eismą; 3) tiria KET pažeidimus, atlieka ikiteisminį tyrimą eismo įvykių bylose, įstatymų nustatytais atvejais surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir priima nutarimus šiose bylose, taiko kitas įstatymų numatytas priemones; 4) kontroliuoja, ar neviršyti leistini transporto priemonių masė ir matmenys; 5) kontroliuoja, kaip fiziniai ir juridiniai asmenys vykdo įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas pareigas dėl eismo saugumo užtikrinimo; 6) kontroliuoja transporto priemonių techninę būklę, vairuotojų vairavimo ir poilsio režimą keliuose; 7) kaupia ir analizuoja duomenis apie KET pažeidimus ir eismo įvykius, kurių metu nukentėjo žmonės; 8) teikia eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims pirmąją pagalbą tuo atveju, kai šalia nėra kvalifikuoto medicinos darbuotojo; 9) imasi priemonių, būtinų saugiam eismui užtikrinti ir dėl eismo įvykio paliktam be priežiūros turtui apsaugoti; 10) eskortuoja ir lydi vadovybę, oficialius Lietuvos Respublikos svečius ir oficialias delegacijas, lydi didžiagabarites transporto priemones, kai jos gali kelti grėsmę eismo saugumui, ir transporto priemones, kuriomis vežami keleiviai, masinių ir kitokių renginių dalyviai; 11) gali atlikti kitas funkcijas, susijusias su eismo saugumo užtikrinimu. 10. Tikrinantys pareigūnai, atlikdami savo funkcijas, neturi kelti grėsmės eismo saugumui. TREČIASIS SKIRSNIS KELIAS
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo Nr. VIII-2043 1, 6, 9, 10, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos…
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 1 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „1. Šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei valstybės įmonių pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas.“ 2. Pakeisti 1 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip: „2. Keliams, jų projektavimui, tiesimui ir priežiūrai, kelio statiniams, įrenginiams, techninėms eismo reguliavimo priemonėms keliamus reikalavimus ir su tuo susijusias kelių savininkų bei kitų institucijų ir valstybės įmonių pareigas nustato Lietuvos Respublikos kelių įstatymas.“
Analysis
Legal question

Can Alytus City Municipality, as the manager of a local street, confine itself to police enforcement where speeding, noise violations and reportable traffic accidents are being recorded systematically on Naujoji Street?

Legal basis

Article 11(1) of the Law on Road Traffic Safety provides that municipalities, as owners or managers of local roads and streets, “ensure safe traffic conditions on local roads and streets by implementing traffic safety measures thereon”. Paragraph 2 of the same article links this duty not only to enforcement, but also to road design, reconstruction, repair, maintenance and traffic management measures. The purpose of Article 1(1) of the Law is also directed at protecting the life, health and property of road users and other persons.

Accordingly, recurring facts concerning 19 traffic accidents, 3 reportable accidents, 110 speeding offences within six months and a fatal accident in 2022 are legally relevant as indicators of a known risk. The cited provisions do not create a duty necessarily to install a speed camera or speed sensor, but they do create a duty to select real traffic safety measures, rather than merely state that fixed speed cameras are expensive or that street racing would move elsewhere.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not that “the municipality must install speed cameras specifically”, but that “the municipality’s discretion in choosing a measure is limited by the duty under Article 11 of the Law to ensure safe conditions”. Therefore, in a dispute or journalistic investigation, one should cite not general road safety rhetoric, but specifically Article 11(1) and (2), and link them to the concrete risk history: driving at 150 km/h on an urban street, a speed of 128 km/h in the fatal accident case, 110 speeding offences and 11 noise violations within six months. It is risky for the municipality to rely on budgetary arguments alone if it has not shown what alternative traffic safety measures were chosen instead of speed cameras or sensors, and why those measures are sufficient.

For a professional audience, the key conclusion is this: the legal issue shifts from punishing offenders to the content of the street manager’s duty, because recurring statistics may turn inaction from a political choice of priorities into insufficient performance of the statutory duty to ensure safe traffic conditions.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the speed of 150 km/h recorded on Naujoji Street, possible street racing, and repeated reportable traffic accidents should be classified as administrative offences or, where injury to health or death occurs, give rise to criminal liability. The principal provisions are Article 416 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania concerning exceeding the prescribed speed limit, Article 420 of the CAO concerning dangerous and disorderly driving and driving in unlawfully organised vehicle races, Article 459(2) and (3) of the CAO concerning road safety requirements and technical traffic control measures, and Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania concerning breaches of road traffic safety rules or rules on the operation of vehicles. The limits of administrative liability are defined by Article 2(1), (3), and (4) of the CAO: the act must be prohibited by a legal act in force, the person must be at fault, and the act must correspond to the elements of a specific administrative offence. Paragraph 1 of the Road Traffic Rules establishes the rules of road traffic throughout the territory of the Republic of Lithuania, while paragraph 2 provides that other legal acts regulating road traffic may not contradict the Road Traffic Rules. Article 251 of the Criminal Code is not the principal provision in this situation, because the information provided concerns not the hijacking of a public or freight transport vehicle, but breaches of road traffic safety. From the perspective of criminal procedure, Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania concerning the submission of objects and documents, Articles 99–100 of the CCP concerning procedural time limits, and Article 212 of the CCP concerning grounds for discontinuing a pre-trial investigation are also relevant

Legal assessment. If the permitted speed on Naujoji Street is 50 km/h, driving at 150 km/h would constitute exceeding the prescribed speed limit by more than 50 km/h. Accordingly, under Article 416(6) of the CAO, a driver would be subject to a fine of EUR 450–550, while a person without the right to drive would be subject to a fine of EUR 450–700. If such driving was not merely speeding but participation in unlawfully organised vehicle races or a sequence of Road Traffic Rules breaches posing a threat to traffic safety, Article 420(1) of the CAO is additionally relevant; it provides for a fine of EUR 170–230 for drivers and EUR 450–600 for persons without the right to drive. Where the breach is committed for disorderly motives and endangers traffic safety or the safety of persons, Article 420(2) of the CAO applies, under which drivers are fined EUR 450–550 and persons without the right to drive are fined EUR 750–1,000. Administrative liability cannot be based solely on the general reputation of the street or residents’ complaints: under Article 2(4) of the CAO, liability attaches only to a person whose specific conduct corresponds to the elements established in the Code. Therefore, the 110 speeding cases recorded by the police during the first half of 2026 are legally relevant as separate individual offences, not as a collective problem of Naujoji Street. If speeding or another breach of the Road Traffic Rules causes a traffic accident and another person suffers a minor impairment of health, the model under Article 281(1) of the Criminal Code applies. If such a breach causes serious impairment of another person’s health, the classification shifts to Article 281(3) of the Criminal Code, which provides for a fine, restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to five years. If the driver was intoxicated by alcohol or under the influence of other substances, Article 281(2) and (4) of the Criminal Code provide for a stricter structure of liability, depending on the consequences. The 2022 case mentioned in the report, in which a BMW was travelling at 128 km/h and a taxi driver was killed, should, under the provisions cited, primarily be assessed through the lens of Article 281 of the Criminal Code, because the essential distinguishing element is the causal link between the breach of traffic safety rules and the consequences suffered by a person. The traffic noise identified by residents of Naujoji Street is not, within the system of sources provided, independently developed as a specific noise-related rule; however, as a factual circumstance relating to vehicle operation and control, it may be relevant where it is linked to a specific driver’s breach. The technical measures considered by the municipality, such as speed cameras, speed sensors before intersections, or traffic-light control based on speed, fall within the field of installation of technical traffic control measures, for which Article 459(3) of the CAO is relevant regarding the coordination of the installation or removal of such measures with the police and other institutions specified in legal acts. Article 459(2) of the CAO is also important, as it establishes liability for breaching requirements to maintain roads and road facilities so that they are safe for traffic, or for failing to take timely measures to prohibit or restrict traffic on sections whose use poses a threat to traffic safety. This means that police competence is primarily related to recording specific breaches by drivers and initiating liability, while municipal decisions on infrastructure must be assessed under the regime governing road safety and technical traffic control measures. If criminal proceedings are initiated after a traffic accident, participants in the proceedings and other natural or legal persons may, under Article 98 of the CCP, submit objects and documents relevant to the investigation, such as speed data, video recordings, or other recorded data. Articles 99–100 of the CCP are relevant for determining the time for carrying out procedural actions and calculating time limits, while Article 212 of the CCP defines when a pre-trial investigation may be discontinued

Consequences. The first practical scenario is the continued application of administrative control: sanctions provided for in Article 416 of the CAO are imposed for speeding, while Article 420 of the CAO applies in cases of racing or dangerous driving. The second scenario is that, if a traffic accident involving impairment of health occurs, liability moves into the field of Article 281 of the Criminal Code, making the nature of the breach, the driver’s condition, and the consequences for the victim decisive. The third scenario is that the municipality chooses technical measures for speed limitation or enforcement, but their installation must be coordinated under the regime for technical traffic control measures referred to in Article 459(3) of the CAO. The fourth scenario is that, if the use of a road section poses a threat to traffic safety due to factual circumstances, institutional inaction may be assessed under Article 459(2) of the CAO. For drivers, the practical significance of this situation is that a single instance of driving at 150 km/h on an urban street may entail not only a fine for speeding, but also the risk of classification as dangerous or disorderly driving. For residents, the key point is that their complaints and submitted data may become factual material for investigating specific breaches, particularly where they are linked to an identifiable vehicle or incident. For the municipality and the police, the legal significance is that additional operations alone are insufficient to alter the legal assessment: liability of specific drivers is applied individually, while infrastructure measures must be implemented in compliance with road safety and coordination requirements

📄 Original — Visagino savivaldybė🕐 10:06
Attention residents and visitors: Comprehensive Riflemen’s Union exercises to take place in Visaginas | Visaginas Municipality 🔗
Visaginas Municipality is informing residents and visitors about upcoming comprehensive exercises by the Riflemen’s Union in Visaginas, alongside municipal information on civil protection, emergency preparedness, public services…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija 1. Meras, vykdydamas savivaldybei valstybės perduotą civilinės saugos organizavimo…
13 straipsnis. Mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija 1. Meras, vykdydamas savivaldybei valstybės perduotą civilinės saugos organizavimo funkciją: 1) organizuoja pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms savivaldybėje ir šios veiklos koordinavimą su ministerijų parengties pareigūnais; 2) organizuoja savivaldybės institucijų ir įstaigų turimos informacijos apie įvykį, ekstremalųjį įvykį, ypatingą įvykį, ekstremaliąją situaciją teikimą Vyriausybės nustatyta tvarka; 3) skelbia ir atšaukia savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją, skiria savivaldybės operacijų vadovą; 4) Vyriausybės nustatyta tvarka nustato kolektyvinės apsaugos statinių ir priedangų poreikį, organizuoja jų parinkimą, pažymėjimą ir parengimą; 5) įgyvendina priemones, reikalingas padėti civilinės saugos pajėgoms pasirengti atlikti sanitarinį švarinimą, ir kitas radiacinio, cheminio ir biologinio kenksmingumo pašalinimo priemones, organizuoja įvykių, ekstremaliųjų įvykių, krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu nutrauktų komunalinių paslaugų teikimo atnaujinimą, pagalbos teikimą nukentėjusiesiems įvykių, ekstremaliųjų įvykių, krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu, gyventojų, kurie žuvo krizių ar ekstremaliųjų situacijų metu ir už kurių laidojimą atsakingo asmens nėra, laidojimą; 6) sudaro su kitų savivaldybių institucijomis ir įstaigomis tarpusavio pagalbos planus dėl materialinių išteklių pateikimo ir gyventojų evakavimo; 7) pagal kompetenciją informuoja gyventojus, valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, kitas įstaigas, ūkio subjektus ir veiklos vykdytojus civilinės saugos klausimais; 8) savivaldybės teritorijoje organizuoja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pasiūlymų įgyvendinimą ir užtikrina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus ar jo įgalioto asmens privalomų nurodymų įgyvendinimą; 9) pagal kompetenciją leidžia potvarkius pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms, jų prevencijos savivaldybėje ir savivaldybės lygio ekstremaliosios situacijos valdymo klausimais; 10) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas su krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos uždavinių įgyvendinimu susijusias funkcijas. 2. Meras ar jo įgaliotas asmuo turi teisę Vyriausybės nustatyta tvarka duoti privalomus nurodymus savivaldybės teritorijoje esančioms kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams gerinti pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, įskaitant privalomus nurodymus ypatingos svarbos subjektams, kurių valdoma ypatingos svarbos infrastruktūra yra mero vadovaujamos savivaldybės teritorijoje, dėl jų atsparumo stiprinimo. 3. Savivaldybės administracijos direktorius, atlikdamas savivaldybei valstybės perduotą civilinės saugos organizavimo funkciją: 1) skiria savivaldybės parengties pareigūną – savivaldybės administracijos valstybės tarnautoją, kuris: a) koordinuoja savivaldybės institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė, savivaldybės valdomų įmonių, savivaldybės teritorijoje esančių kitų ūkio subjektų pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms; b) bendradarbiauja su ministerijų parengties pareigūnais savivaldybės institucijų ir įstaigų pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms srityje; c) atlieka kitas su krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos uždavinių įgyvendinimu susijusias funkcijas; 2) organizuoja savivaldybės gyventojų švietimą civilinės saugos klausimais; 3) renka iš visų savivaldybėje esančių krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos subjektų, gyventojų duomenis, reikalingus krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos uždaviniams įgyvendinti, ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus nustatyta tvarka šiuos duomenis kaupia, tvarko ir teikia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui; 4) organizuoja savivaldybės administracijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymą; 5) pagal kompetenciją leidžia įsakymus civilinės saugos klausimais; 6) atlieka kitas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytas su krizių valdymo ir civilinės saugos sistemos uždavinių įgyvendinimu susijusias funkcijas.
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Būtinos užduotys – ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti skubiai būtini atlikti darbai…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Būtinos užduotys – ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti skubiai būtini atlikti darbai, kurių neatlikus atsirastų arba galėtų atsirasti žala nacionaliniam saugumui, gyventojams, aplinkai ar turtui. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 2. Cheminis mišinys – dviejų arba daugiau cheminių medžiagų mišinys arba tirpalas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 3. Civilinė sauga – veikla, apimanti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų ir gyventojų pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms, veiksmus joms gresiant ar susidarius, ekstremaliųjų situacijų likvidavimą ir jų padarinių šalinimą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 4. Civilinės saugos sistemos parengtis – civilinės saugos sistemos subjektų pasirengimas reaguoti į susidariusią ekstremaliąją situaciją. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 5. Civilinės saugos pratybos – valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų mokymas ir civilinės saugos sistemos parengties patikrinimas, kai tariamomis ekstremaliosiomis sąlygomis tikrinami veiksmai ir procedūros, numatytos ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose, tobulinami valdymo įgūdžiai, mokomasi praktiškai organizuoti gyventojų ir turto apsaugą nuo ekstremaliųjų situacijų poveikio ir atlikti gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduoti įvykius, ekstremaliuosius įvykius ar ekstremaliąsias situacijas ir šalinti jų padarinius. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 6. Didelė pramoninė avarija – dėl nekontroliuojamos padėties eksploatuojant pavojingąjį objektą įvykstantis nenumatytas staigus įvykis (sprogimas, gaisras arba didelio kiekio pavojingųjų medžiagų išsiveržimas į aplinką), kuris sukelia tiesioginį ar uždelstą didelį pavojų gyventojams ir (ar) aplinkai pavojingajame objekte ar už jo ribų ir kuris yra susijęs su viena ar keliomis pavojingosiomis medžiagomis. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 7. Ekstremalioji situacija – dėl ekstremaliojo įvykio susidariusi padėtis, kuri gali sukelti staigų didelį pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai arba gyventojų žūtį, sužalojimą ar padaryti kitą žalą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 8. Ekstremalusis įvykis – nustatytus kriterijus atitinkantis, pasiekęs ar viršijęs gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis, kuris kelia pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, jų socialinėms sąlygoms, turtui ir (ar) aplinkai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 9. Ekstremalių situacijų komisija – iš valstybės politikų, valstybės ir (ar) savivaldybių institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų ir (ar) darbuotojų, profesinės karo tarnybos karių sudaroma nuolatinė komisija, priimanti sprendimus dėl ekstremaliųjų situacijų prevencijos, valdymo, likvidavimo ir padarinių šalinimo. 10. Ekstremaliojo įvykio kriterijai – stebėjimais ir skaičiavimais nustatyti arba tarptautinėje praktikoje naudojami fizikiniai, cheminiai, geografiniai, medicininiai, socialiniai ar kiti įvykio mastą, padarinius ar faktą apibūdinantys dydžiai arba aplinkybės (kritinės ribos), kuriuos atitinkantis, pasiekęs ar viršijęs įvykis laikomas ekstremaliuoju. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 11. Ekstremaliosios situacijos židinys – vieta, kurioje įvyko įvykis ar ekstremalusis įvykis, ir teritorija, apimanti didžiausio pavojaus sritį apie tų įvykių vietą, kurioje gresia įvykio ar ekstremaliojo įvykio veiksnių pavojai ten esančių gyventojų sveikatai ir (ar) gyvybei, turtui ir (ar) aplinkai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 12. Ekstremaliųjų situacijų operacijų centras (toliau – operacijų centras) – iš valstybės ir (ar) savivaldybių institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų ir (ar) darbuotojų, ūkio subjektų darbuotojų sudaromas organas, vykdantis ekstremaliųjų situacijų prevenciją, užtikrinantis ekstremalių situacijų komisijos priimtų sprendimų įgyvendinimą, organizuojantis ir koordinuojantis įvykių, ekstremaliųjų įvykių ir ekstremaliųjų situacijų likvidavimą, padarinių šalinimą, gyventojų ir turto gelbėjimą. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 13. Ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas (toliau – operacijų vadovas) – civilinės saugos sistemos subjekto valstybės tarnautojas, darbuotojas ar valstybės politikas, paskirtas vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremalųjį įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 14. Ekstremaliųjų situacijų prevencija – kryptingai vykdoma pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms priemonių visuma, kad būtų išvengta ekstremaliųjų situacijų arba mažėtų jų galimybė, o susidarius ekstremaliajai situacijai būtų kuo mažiau pakenkta gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų ir ūkio subjektų veiklai, turtui ir aplinkai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 15. Ekstremaliųjų situacijų valdymo planas – dokumentas, kuriuo reglamentuojamas materialinių ir žmogiškųjų išteklių sutelkimas ir valdymas gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 16. Gelbėjimo darbai – veiksmai, kuriais įvykių, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu siekiama išgelbėti gyventojų gyvybes, sveikatą ir turtą, suteikti jiems pirmąją medicinos pagalbą ir (ar) nugabenti juos į sveikatos priežiūros įstaigas, taip pat apsaugoti aplinką. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 17. Gelbėjimo darbų vadovas – civilinės saugos sistemos pajėgų valstybės tarnautojas ar darbuotojas, iki operacijų vadovo paskyrimo ekstremaliosios situacijos židinyje vadovaujantis gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotiniems darbams, taip pat įvykio, ekstremaliojo įvykio likvidavimo ir jų padarinių šalinimo darbams. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 18. Gyventojas – fizinis asmuo, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 19. Gyventojų evakavimas – dėl gresiančios ar susidariusios ekstremaliosios situacijos organizuotas gyventojų perkėlimas iš teritorijų, kuriose pavojinga gyventi ir dirbti, į kitas teritorijas, laikinai suteikiant jiems gyvenamąsias patalpas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 20. Įvykis – ekstremaliojo įvykio kriterijų neatitinkantis, nepasiekęs gamtinis, techninis, ekologinis ar socialinis įvykis, keliantis pavojų gyventojų gyvybei ar sveikatai, jų socialinėms sąlygoms, turtui ir (ar) aplinkai. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 21. Kita įstaiga – socialinėje, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, sveikatos priežiūros srityse veikiantis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas – tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 22. Kolektyvinės apsaugos statinys – statinys ar patalpa, kurią ekstremaliųjų situacijų ar karo metu galima pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 23. Neatidėliotini darbai – veiksmai, užtikrinantys gelbėjimo, paieškos darbų vykdymą, turto išsaugojimą, sanitarinį švarinimą ir būtiniausių gyvenimo sąlygų atkūrimą įvykių, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 24. Materialiniai ištekliai – nekilnojamasis turtas, transporto priemonės, statybinės medžiagos ir kiti ištekliai, kurie teisės aktų nustatyta tvarka gali būti panaudoti gresiančioms ar susidariusioms ekstremaliosioms situacijoms likviduoti ir jų padariniams šalinti, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų, ūkio subjektų veiklai palaikyti ir atkurti. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 25. Pavojingasis objektas – visa veiklos vykdytojo kontroliuojama teritorija, kurios bent viename įrenginyje, įskaitant įprastą ir susijusią infrastruktūrą, kuriame vykdoma įprastinė ir susijusi veikla, yra pavojingųjų medžiagų. 26. Pavojingoji medžiaga – cheminė medžiaga arba cheminis mišinys, nurodyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame pavojingųjų medžiagų ir mišinių sąraše arba atitinkantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus kriterijus; pavojingosios medžiagos gali būti žaliavos, produktai, šalutiniai produktai, liekanos ar tarpiniai produktai. 27. Pavojingojo objekto įrenginys – žemės lygyje ar po žeme esantis pavojingojo objekto techninis vienetas, kuriame gaminamos, naudojamos, tvarkomos ar laikomos pavojingosios medžiagos, įskaitant visą įrangą, struktūras, vamzdynus, mašinas, įrankius, atskiras geležinkelio atšakas, dokus, įrenginiams veikti reikalingas krovos krantines, dambas, sandėlius ir kitas sausumoje ar vandenyje esančias struktūras, būtinas pavojingojo objekto įrenginio veiklai. 28. Paieškos darbai – veiksmai, kuriais siekiama surasti įvykių, ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu dingusius, pasiklydusius ar nukentėjusius gyventojus, patyrusius avariją laivus ir orlaivius. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 29. Perspėjimo sistema – visuma organizacinių ir techninių priemonių, kuriomis perspėjami gyventojai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kitos įstaigos ir ūkio subjektai apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją ir išplatinama valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų turima arba joms skirta informacija, kuri leistų imtis priemonių, siekiant išvengti galimos žalos arba ją sušvelninti. 30. Slėptuvė – specialiosios paskirties statinys arba specialiai įrengta patalpa gyventojams, kurie užtikrina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiklą ekstremaliųjų situacijų ar karo metu, apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 31. Ūkio subjektas – Lietuvos Respublikoje įregistruotas ir gamybinę, komercinę, finansinę ar kitokią ūkinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, užsienio juridinio asmens filialas ar atstovybė. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 32. Valstybinės reikšmės objektas – valstybės institucija, įmonė, ūkio, energetikos, transporto, telekomunikacijų ar kitas infrastruktūros objektas, neatsižvelgiant į jo nuosavybės formą, kurio kontrolės ar funkcionavimo sutrikimas arba sutrikdymas keltų pavojų ar padarytų didelę žalą nacionaliniam saugumui – sutrikdytų valstybės valdymą, ūkio sistemos, valstybei svarbios ūkio šakos ar infrastruktūros funkcionavimą arba kuris karo, antpuolių ar teroro aktų metu gali būti pasirinktas kaip taikinys ir dėl to tapti ekstremaliosios situacijos židiniu. Straipsnio dalies numeracijos pakeitimas: Nr. XII-1803, 2015-06-18, paskelbta TAR 2015-06-25, i. k. 2015-10143 Nr. XIV-514, 2021-08-10, paskelbta TAR 2021-08-11, i. k. 2021-17358 33. Veiklos vykdytojas – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, kurie eksploatuoja ar valdo pavojingąjį objektą ar pavojingojo objekto įrenginį arba kurie kitu teisiniu pagrindu turi suteiktus įgaliojimus priimti ekonominius sprendimus ar sprendimus pavojingojo objekto ar pavojingojo objekto įrenginio veikimo techniniais klausimais. 34. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatyme, Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatyme, Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, Lietuvos Respublikos vandens įstatyme.
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms bendrosios nuostatos 1. Krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms rengiamasi siekiant užtikrinti…
21 straipsnis. Pasirengimo krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms bendrosios nuostatos 1. Krizėms ir ekstremaliosioms situacijoms rengiamasi siekiant užtikrinti atsparumą, įvykių, ekstremaliųjų įvykių likvidavimo, krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo ir padarinių šalinimo, paieškos, gelbėjimo ir neatidėliotinus darbus ir gyvybiškai svarbių valstybės funkcijų atlikimą krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu. 2. Pasirengimą krizėms sudaro: 1) krizių ir ekstremaliųjų situacijų valdymo planų rengimas; 2) perspėjimo sistemos parengtis; 3) krizių valdymo ir civilinės saugos mokymas ir gyventojų švietimas; 4) valstybinių pasirengimo krizėms užduočių skyrimas ir jų vykdymas; 5) valstybės institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų, darbuotojų, profesinės karo tarnybos karių, žvalgybos pareigūnų ir kitų asmenų pasitelkimas. 3. Pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms sudaro: 1) ekstremaliųjų situacijų valdymo planų rengimas; 2) perspėjimo sistemos parengtis; 3) krizių valdymo ir civilinės saugos mokymas ir gyventojų švietimas; 4) valstybinių pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms užduočių skyrimas ir jų vykdymas; 5) slėptuvių, kolektyvinės apsaugos statinių ir priedangų poreikio nustatymas, parinkimas, žymėjimas ir jų parengties organizavimas; 6) valstybės institucijų ir įstaigų valstybės tarnautojų, darbuotojų, profesinės karo tarnybos karių, žvalgybos pareigūnų ir kitų asmenų pasitelkimas; 7) operacijų centrų sudarymas, patalpų ir darbo vietų įrengimas; 8) būtinų priemonių atsargų kaupimas; 9) materialinių išteklių teikimo sutarčių sudarymas ir administravimas; 10) pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms vertinimas.
Analysis
Legal question

Whether the complex Riflemen’s exercises taking place in Visaginas on 24-26 July 2026 are merely an organisational event of the Lithuanian Riflemen’s Union, or a civil protection preparedness measure giving rise to coordination and public-information duties for the municipality and the participating institutions.

Legal basis

Article 2(3) of the Law on Crisis Management and Civil Protection defines civil protection as the preparedness of state and municipal institutions, other bodies, economic operators and residents for emergencies, actions when emergencies are threatened or occur, their management and the elimination of their consequences. Article 21(3) links emergency preparedness to the preparation of management plans, the readiness of the warning system, training, public education and the performance of state preparedness tasks. Article 25(1) expressly permits civil protection training to include content on preparedness for military and hybrid threats; accordingly, exercise elements such as armed participants, simulated gunfire and smoke, and inter-institutional interaction do not, in themselves, fall outside the scope of civil protection.

Article 13(1) assigns to the mayor the organisation and coordination of emergency preparedness within the municipality, meaning that the role of Visaginas Municipality here is not limited to publishing an informational notice.

Practical significance

The stronger argument is that these exercises should be assessed as a civil protection preparedness and public-education measure, rather than as an ordinary public-order event. In practice, this means that the key issue is not merely the formality of permits, but evidence of coordination: who coordinated the simulated gunfire and smoke, the movement of transport on land, in the air and on water, fire safety, environmental protection and compliance with road traffic rules. Since the notice states that the State Border Guard Service, the Public Security Service, the police, the Fire and Rescue Department, the Lithuanian Armed Forces, the municipality and the Ignalina Nuclear Power Plant / Altra will participate, while residents’ daily activities “should not be disrupted”, the risk arises precisely from the discrepancy between the publicly declared absence of disruption and the actual impact on residents.

For a professional audience, Articles 21 and 25 are worth citing because they substantiate the lawful purpose of the exercises, while Article 13 is relevant when assessing whether the municipality properly performed its coordination function.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is whether the complex riflemen’s exercises planned in Visaginas on 24–26 July 2026 are to be classified as a measure of preparedness for crises and emergencies, civil protection training and exercises, and what obligations they impose on the organisers, the municipality, participating institutions, and residents. This issue is assessed under Article 2(3), Article 4(1)–(3), Article 13(1), Article 19, Article 21, Article 25, Article 26, Article 33, and Article 36 of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection. Under Article 2(3) of that Law, civil protection includes the preparedness of institutions, bodies, economic operators, and residents for emergencies, actions in the event of a threat or occurrence of such emergencies, their liquidation, and the elimination of their consequences. Accordingly, the exercises described in the notice are legally relevant not merely as a public event, but as a practical test of preparedness and interoperability, during which sound signals, gunfire, smoke, and the movement of armed participants and vehicles may be simulated in the city

Legal assessment. Article 21(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection provides that preparedness for crises and emergencies is undertaken in order to ensure the liquidation of incidents and emergency events, the management of crises and emergencies, the elimination of consequences, search, rescue, and urgent works, and the performance of vital state functions. Article 21(2)(3) and Article 21(3)(3) of the same Law treat crisis management and civil protection training, as well as public education, as part of preparedness. Article 25(1) of the Law links such training to preparedness for the liquidation of incidents and emergency events, the management of crises and emergencies, the elimination of consequences, and search, rescue, and urgent works, and also provides that content relating to preparedness for military and hybrid threats is integrated into the training. This directly corresponds to the nature of the “Safe Chain 3” exercises, since the notice refers to riflemen, the police, the State Border Guard Service, the Public Security Service, the Fire and Rescue Department, the Lithuanian Armed Forces, the municipality, and an infrastructure entity. Article 26(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection provides that crisis management and civil protection exercises form part of such training, while Article 26(2) defines their purpose: to test, under simulated emergency or crisis conditions, the actions and procedures provided for in plans, to improve decision-making, and to practise organising crisis management, rescue, and urgent works. Therefore, the legal axis of the exercises is not the declaration of an actual emergency, but the testing of preparedness under simulated conditions. Paragraphs 4.4–4.6 of the amendment to Government Resolution No. 1317 of 29 December 2022 distinguish state-level, municipal-level, and ministry or other state-institution civil protection exercises according to their purpose; accordingly, the specific type of exercise would depend on whose preparedness is being tested and at what level emergency management is being assessed. The notice states that the exercises are organised by the 9th Riflemen’s Unit named after Col. Pranas Saladžius of the Lithuanian Riflemen’s Union, but that the municipality and state institutions also participate; therefore, under the cited provisions, the key issue is the interoperability of those entities and compliance with the limits of their respective competences. The municipality’s role is based on Article 13(1)(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection, under which the mayor organises preparedness for emergencies within the municipality and the coordination of that activity. At the same time, Article 26(4)(1) assigns the organisation of municipal-level civil protection exercises to the director of the municipal administration, while Article 26(4)(2) assigns to that director the duty to ensure, within the limits of competence, the participation of municipal institutions, municipal public institutions, and municipally controlled enterprises in state-level exercises. Under Article 26(3), participating state institutions organise civil protection exercises within the limits of their competence and participate in relevant exercises. For residents, these exercises do not in themselves create an obligation to suspend ordinary activities, since the notice clearly states that everyday activities should not be disrupted and that fire safety, environmental protection, and road traffic rules will be observed during the exercises. Nevertheless, under Article 19(2)(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection, residents must not, by their actions, endanger life, health, property, or the environment or disturb public order, and under Article 19(2)(2), they must report an incident, emergency event, or threatened or existing emergency by calling 112. This obligation is important precisely because the exercise simulations may resemble signs of real danger, while prior public notice enables residents to distinguish planned training from an unexpected incident. Article 19(1)(1) of the Law on Crisis Management and Civil Protection gives residents the right to be warned of a threatened or existing crisis or emergency and to receive recommendations on how to act; however, in the present case, the notice constitutes information about planned exercises, not a warning of an already threatened or declared emergency. The immediate warning provided for in Article 36(1) applies to a threatened, existing, or declared emergency; during the exercises, it would therefore become relevant only if the simulated activity were replaced by a real danger. Article 33(1) defines the mayor’s actions in the event of a threatened or existing municipal-level emergency: convening the operations centre, deciding on the declaration of an emergency, organising warnings, mobilising civil protection forces, and, where grounds exist, deciding on evacuation. However, the notice indicates planned exercises from 12:00 on 24 July 2026 until 19:00 on 26 July 2026; therefore, the mechanism under Article 33 is, in this case, a background limit of competence rather than a procedure triggered automatically. Article 4(1) of the Law establishes the principle of prevention and preparedness, Article 4(2) establishes the principle of safety and support, and Article 4(3) establishes the territorial principle, under which preparedness covers all residents according to the administrative division. For that reason, the municipality’s public notice regarding the time, area, possible sounds, smoke, armed participants, and vehicle movement connected with the exercises is a legally significant preventive measure, reducing the risk of erroneous interpretations of danger and disturbances of public order

Consequences. The first realistic scenario is that the exercises take place at the scheduled time, the participating institutions test their interoperability, and the practical consequence for residents is limited to increased visible movement, sound elements, and smoke simulation. The second scenario is that shortcomings in organisational procedures or information provision become apparent during the exercises and, in line with the logic of Articles 21, 25, and 26, should be used to improve preparedness plans, training, and the coordination of institutional actions. The third scenario is that a real incident or threat of an emergency arises during or in the vicinity of the exercises; in that event, Article 19(2)(2) and (4), Article 33(1), and Article 36(1) become relevant in relation to reporting, compliance with lawful decisions, the operations centre, warning, and possible mobilisation of forces. In practical terms, this is important for residents and visitors to the city because they know in advance that the visible signs of the exercises on 24–26 July 2026 do not in themselves constitute an emergency, but that any real danger must still be assessed according to the factual circumstances and reported by calling 112. For the municipality, this is important as the implementation of its duties to coordinate preparedness and provide information under Articles 13, 21, 25, 26, and 36 of the Law on Crisis Management and Civil Protection. For the participating institutions and bodies, this is a test of competences, procedures, decision-making, and mutual interoperability under simulated crisis or emergency conditions. Since, under the amendments that entered into force on 15 November 2024, the concept of civil protection also includes the preparedness of entities of particular importance to ensure resilience, and implementing acts concerning such entities and positions were required to be adopted by 16 January 2026, 16 May 2026, and 16 July 2026, the inclusion of infrastructure participants in such exercises may also have practical significance for ensuring essential services

📄 Original — Kaipkada.lt🕐 10:08
Kimi K3 Shakes Up the AI World: What Happens If Anyone Can Download AI This Powerful? 🔗
Kimi K3 has shaken up the AI world, raising fears of a “second DeepSeek moment” among investors and tech companies. The model, developed by China’s Moonshot AI, is a massive 2.8-trillion-parameter system that reportedly comes close to the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689…
4 straipsnis. Įstatymo priedo pakeitimas Papildyti Įstatymo priedą 4 punktu: „4. 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2024/1689, kuriuo nustatomos suderintos dirbtinio intelekto taisyklės ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 300/2008, (ES) Nr. 167/2013, (ES) Nr. 168/2013, (ES) 2018/858, (ES) 2018/1139 ir (ES) 2019/2144 ir direktyvos 2014/90/ES, (ES) 2016/797 ir (ES) 2020/1828 (Dirbtinio intelekto aktas).“
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip: „12. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip…
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 12 dalį ir ją išdėstyti taip: „12. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Reglamente (ES) 2022/2065, Reglamente (ES) 2024/1689, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatyme, Elektroninių ryšių įstatyme, Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme.“
Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo Nr. X-614 1, 2, 23 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. balandžio 1 d.
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas įsigalioja 2025 m. balandžio 1 d.
Analysis
Legal question

Would the publication of the “Kimi K3” weights and deployment of the model on a Lithuanian organisation’s infrastructure reduce regulatory responsibility, or would it instead shift AI and data protection compliance risk from the cloud service provider to the deployer itself?

Legal basis

The amendment to the Law on Information Society Services, effective from 1 April 2025, expressly incorporates Regulation (EU) 2024/1689 into the Lithuanian legal system, as the annex to the law has been supplemented by a reference to the “Artificial Intelligence Act”, while Article 2(12) provides that the terms used in that law are to be understood as defined, inter alia, in Regulation (EU) 2024/1689. A narrower but important conclusion follows from this provision: under Lithuanian law, the qualification of AI is no longer merely a technical or contractual matter, since national regulation of information society services relies on the terminology of the EU AI Act. Article 62 GDPR further indicates that where processing operations may significantly affect data subjects in more than one Member State, supervisory authorities may conduct joint operations, including joint investigations and enforcement measures.

Practical significance

The stronger argument now is not that a downloadable model “solves” the compliance problem, but that it changes the centre of responsibility: an organisation that itself adapts and operates a 2.8 trillion-parameter model with a 1 million-token context window will find it harder to rely on the position of a passive API client. In practice, for the public sector, banks and healthcare institutions, local deployment may reduce the risk of sending sensitive data to foreign cloud infrastructure, but it also increases the obligation to justify the model’s purpose, data use, security controls and oversight of outputs. It would be particularly mistaken to equate “open weights” with full transparency: the report emphasises that weights do not disclose the entire training process, dataset composition or filtering rules, so a licence or access to the weights alone will not suffice to reduce legal risk.

If such a model were used in relation to clients or data subjects in several EU Member States, Article 62 GDPR suggests that one should expect not only a local response, but a coordinated reaction from supervisory authorities.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether “Kimi K3” is technologically equivalent to closed models, but what obligations arise for Lithuanian entities when a powerful artificial intelligence model begins to be deployed independently and used with an organization’s data. This question is assessed under Article 1(3), Article 2(17), and Article 14(2) of the Law on Technology and Innovation of the Republic of Lithuania, as well as the Annex to that Law, which refers to Regulation (EU) 2024/1689, the Artificial Intelligence Act. The institutional axis is Article 14(2)(122) of the Law on Technology and Innovation of the Republic of Lithuania, under which the institution implementing state technology and innovation policy performs the functions of the national competent authority and notifying authority pursuant to Articles 28(1) and 70(1) of Regulation (EU) 2024/1689. Where the use of the model involves personal data, Articles 1, 5(f), 24, and 32 of the General Data Protection Regulation apply. Accordingly, the legal analysis is directed first to the deployer’s responsibility for data security, demonstrable compliance, institutional competence, and organizational control over the use of the model

Legal assessment. The transition described in the report from a cloud service to a downloadable and independently managed model means, in legal terms, that the center of responsibility may shift to the organization deploying the model. Under Article 24(1) GDPR, the controller must implement appropriate technical and organizational measures and be able to demonstrate that processing is performed in compliance with the Regulation. This is particularly important where the model is used in the processes of a bank, healthcare institution, public-sector body, or another organization, because downloading the model itself does not remove the obligation to assess the nature, scope, context, purposes, and risks of the processing to the rights and freedoms of natural persons. Article 5(f) GDPR establishes the principle of integrity and confidentiality; therefore, the organization must ensure protection against unauthorized processing, unlawful processing, accidental loss, destruction, or damage. Article 32(1) GDPR particularizes this obligation: encryption, pseudonymization, ensuring the confidentiality, integrity, availability, and resilience of systems, restoration capability, and regular assessment of the effectiveness of security measures may be required. Consequently, a Lithuanian company deploying such a model in its own infrastructure must have not only the technical capacity to run it, but also a governance system enabling it to justify why the selected measures correspond to the level of risk. Article 2(17) of the Law on Technology and Innovation further means that the concepts used in that Law are to be understood as defined in Regulation (EU) 2024/1689; therefore, the national framework must be read together with the Artificial Intelligence Act. Under Article 14(2)(3) of the same Law, the institution implementing state technology and innovation policy implements measures related to innovative public procurement and pre-commercial procurement and provides methodological assistance. This is practically significant for the public sector wishing to purchase or test artificial intelligence solutions, because the procurement procedure cannot assess only the model’s capability or price. Under Article 14(2)(4), (5), and (6), the same institution finances applied research, experimental development, and innovation activities, implements measures for cooperation between economic operators and research and higher education institutions, and coordinates participation in European Union and international programs. Accordingly, national competence includes not only oversight, but also the development of an innovation ecosystem in which models are adapted to the Lithuanian language, public-sector processes, or organizational data. By point 1 of Government Resolution No. 982, the Agency for Science, Innovation and Technology is authorized to perform the functions of the institution referred to in Article 14 of the Law on Technology and Innovation, except for the specified exception; therefore, that institution is the practical contact point for the functions set out in the Law. Where model deployment is linked to state support, Article 14(2)(121) of the Law on Technology and Innovation permits an assessment of whether an economic operator’s activities have significant innovation-based business development potential. If deployment is connected with employee information procedures in a multinational undertaking, Article 11(1) of the Law on European Works Councils requires central management or another level of management to provide information in a timely manner and to be responsible for its accuracy. Article 11(2) to (4) of the same Law permits access to commercial or professional secrets where necessary for the performance of duties, but also establishes a non-disclosure obligation and the possibility of refusing in writing to provide information where its disclosure could seriously harm the undertaking or its activities. Under Article 11(5) of the Law on European Works Councils, such a refusal may be challenged before a court within one month

Consequences. Realistically, the first scenario is a cautious pilot deployment, in which the organization limits the scope of data, documents governance measures, and tests the effectiveness of security measures under Articles 24 and 32 GDPR. The second scenario is the route of public-sector or state-supported innovation projects, in which the financing, assessment, consultation, and cooperation functions set out in Article 14(2)(3), (4), (5), (6), (8), and (121) of the Law on Technology and Innovation become significant. The third scenario is the strengthening of regulatory infrastructure, because by Government Resolution No. 395 of 27 May 2026, draft laws on the implementation of the European Union Artificial Intelligence Act and related legislative amendments were submitted to the Seimas. In practical terms, this matters for company executives because the decision to download and manage a model in their own infrastructure also entails an obligation to allocate responsibility, manage personal data security, and be prepared to demonstrate compliance. It matters for the public sector because innovative procurement and pre-commercial procurement must be coordinated with methodological assistance, risk assessment, and the competence of national institutions. It matters for employee representatives in multinational undertakings because model deployment may become a matter for information, while at the same time it may be restricted by the protection of commercial or professional secrets under Article 11 of the Law on European Works Councils. Accordingly, the legal significance in Lithuania of a “Kimi K3”-type model lies not merely in its availability, but in whether the organization is capable of integrating its use into the implementation framework of the GDPR, the Law on Technology and Innovation, and the Artificial Intelligence Act

📄 Original — Trans.INFO🕐 10:12
Reduced Daily Allowances: Clearer Rules from October 1 🔗
Until October 1, the current wording of point 2 of the Description of the Procedure for Paying Daily Allowances allows lower daily allowances to be paid if “lower specific amounts, differentiated according to objective criteria” are set…
Fact-check:
🔴 RefutedNuo 2026 m. spalio 1 d. įsigalioja Vyriausybės nutarimo Nr. 526 pakeitimai, kuriais atsisako reikalavimo dienpinigius diferencijuoti pagal 'objektyvius kriterijus' ir nustatomos aiškios procentinės ribos.
🔴 RefutedDarbdaviai gali mažinti dienpinigius iki 50 proc. kolektyvine sutartimi arba iki 65 proc. vietiniu norminiu teisės aktu ilgesnėse (ne trumpiau kaip 7 dienų) komandiruotėse.
⚪ UnverifiedTrumpų komandiruočių dienpinigiai negali būti sumažinti vienašališku darbdavio aktu; privalomas išankstinis raštiškas informavimas ir taisyklė, kad dydžiai nekeičiami iki komandiruotės pabaigos.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 190 straipsnis (statute)
190 straipsnis. Kolektyvinė sutartis Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas…
190 straipsnis. Kolektyvinė sutartis Kolektyvinė sutartis – darbo teisės normas, šalių tarpusavio teises, pareigas ir atsakomybę nustatantis rašytinis susitarimas, kurį sudaro profesinės sąjungos, darbdaviai ir jų organizacijos.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas 5 straipsnis#2 (statute)
5 straipsnis. Darbo teisės normų aiškinimo principai 1. Siekiant užtikrinti šio kodekso sistemiškumą ir jo struktūrinių dalių suderinamumą, taikomos šio kodekso normos…
5 straipsnis. Darbo teisės normų aiškinimo principai 1. Siekiant užtikrinti šio kodekso sistemiškumą ir jo struktūrinių dalių suderinamumą, taikomos šio kodekso normos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą ir struktūrą. 2. Darbo teisės normose vartojami žodžiai ir jų junginiai aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto aišku, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialiąja – teisine, technine ar kitokia reikšme. Jeigu bendrinė ir specialioji žodžio reikšmės nesutampa, pirmenybė teikiama specialiajai žodžio reikšmei. 3. Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus ir uždavinius.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 6…
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas Šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, įsigalioja 2017 m. liepos 1 d.“
Analysis
Legal question

Whether, following the indicated amendments to Resolution No. 526, an employer may unilaterally reduce per diems by relying solely on a percentage threshold, or whether it must still establish lower specific rates differentiated by objective criteria.

Legal basis

The wording of the resolution provided states that “lower specific rates, differentiated by objective criteria” are to be established in a collective agreement or, in the absence of such an agreement, in a local normative act or an internal administrative legal act. The same wording also sets a uniform lower limit: both under a collective agreement and under a local normative legal act, per diem rates may not be lower than 50 per cent of the maximum rates approved by the Government. Article 190 of the Labour Code is relevant because a collective agreement is not a unilateral document of the employer, but a written agreement concluded by trade unions, employers and their organisations; accordingly, its regulatory weight differs from that of a local normative act.

Article 5(2) of the Labour Code means that the concept of “objective criteria” must be interpreted according to its ordinary meaning, unless a special meaning is apparent from the context; therefore, criteria based solely on the employer’s convenience or business model do not, in themselves, become objective.

What case law says

In its judgment of 10 December 2024 in case No. e2A-2941-1097/2024, Vilnius Regional Court adopted a strict compensatory logic: the criteria for reducing per diems must be linked to an actual reduction in business travel expenses, so criteria relating to the nature of the work, such as the age of the truck, the length of the vehicle combination or an EU route, are insufficient. By contrast, in its ruling of 16 September 2025 in case No. e2A-2200-945/2025, Kaunas Regional Court opened the door to the opposite argument: if per diems are in fact also paid as additional remuneration, criteria relating to the nature and complexity of the work may be objective. Klaipeda Regional Court’s case No. e2A-1429-513/2025 of 13 November 2025 and Panevezys Regional Court’s case No. e2A-331-1059/2026 of 17 June 2026 confirm that the case law is not uniform.

Until there is a clear interpretation from a higher court or a genuinely amended rule, the stronger and procedurally more cautious argument is not that “objective criteria are no longer required”, but that the criteria must be clearly identified and substantiated according to the chosen model of the function of per diems.

Correction

The news report’s statement that, from 1 October 2026, the requirement to differentiate per diems by objective criteria is being abolished is, according to the verification provided, inconsistent with the source. More precisely, it should be stated that the wording of the amendment retains the requirement to establish “lower specific rates, differentiated by objective criteria”. It is also inaccurate to state that a collective agreement may reduce rates down to 50 per cent, while a local normative act may reduce them only down to 65 per cent and only for business trips lasting at least seven days.

According to the wording of the source provided, both in a collective agreement and in a local normative legal act, the same minimum threshold applies: 50 per cent of the maximum per diem rates approved by the Government.

Practical significance

The practical risk is that employers, relying on the news summary, may rewrite their policies as a simple percentage table and abandon the substantiation of criteria, although the wording of the rule provided does not allow this. In a dispute, the employee’s side should cite not only the Vilnius case concerning the compensatory function, but also the wording of the resolution itself referring to objective criteria, because, according to the verification, that wording does not disappear. For the employer’s side, the stronger argument after the Kaunas ruling is not that criteria are unnecessary, but that objectivity need not necessarily be narrowly linked only to actually reduced expenses, provided the documents consistently demonstrate the logic of per diems as additional remuneration.

Therefore, in practice, the key point is not to declare a “50 per cent threshold”, but to clearly link each lower rate in the document to a specific, pre-established and verifiable criterion.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is the conditions under which an employer may pay per diem allowances lower than the maximum amounts approved by the Government, and the form in which such amounts must be established. This issue is governed by paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances, approved by Resolution No. 526 of the Government of the Republic of Lithuania of 29 April 2004, the versions provided of which state that per diem allowances are calculated according to the maximum amounts or lower specific amounts established in a collective agreement or, in the absence of such agreement, in a local regulatory act or an internal administrative legal act. The essential limit under these versions is that per diem allowances established in a collective agreement or a local regulatory act may not be less than 50 percent of the maximum per diem amounts approved by the Government. Also significant is the provision of paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances that lower specific amounts must be differentiated according to objective criteria, as this condition determines whether the reduction procedure chosen by the employer is lawful. From a procedural perspective, it is important that, before establishing per diem amounts and the procedure for their payment in a local regulatory act or an internal administrative legal act, information and consultation procedures must be carried out in accordance with the procedure laid down in Section Three of Chapter III of Part III of the Labour Code, and employees must be informed in writing, as provided in Article 25(2) of the Labour Code

Legal assessment. Under the regulation provided, the starting rule is payment of the maximum per diem amounts approved by the Government, while lower per diem allowances constitute a permitted exception that must be clearly established in a legal source connected with employment relations. A collective agreement is the primary instrument for establishing lower amounts, while a local regulatory act or internal administrative act applies where there is no collective agreement. The employer may not confine itself to an individual decision concerning a specific business trip if the lower amounts have not been established in advance in the indicated act or agreement. Three conditions are necessary for the reduction to be lawful: specific lower amounts, their differentiation according to objective criteria, and a threshold of not less than 50 percent of the maximum amount. Where lower amounts are established in a local regulatory act or internal administrative act, the employer’s obligation is not limited to adopting the act; information and consultation must first be carried out, and after adoption employees must be informed in writing. This means that an employee has the right to know in advance the established amount according to which per diem allowances will be calculated, and the employer has a duty to formulate this procedure with sufficient specificity. In the provided version of paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances, the content of “objective criteria” is not specified in detail; therefore, the focus of application of the rule is not only the percentage threshold, but also the connection between the selected criteria and the differentiation of per diem allowances. The earlier version provided in the sources, under which lower amounts could be established in a collective agreement or employment contract, likewise not lower than 50 percent of the maximum amounts, shows a regulatory shift from contractual reduction to a regulatory or collective model. Where per diem allowances are paid by the event organiser, the per diem allowances paid by the employer together with those paid by the organiser may not be lower than the per diem allowances calculated for the specific business trip according to the established amounts. If the event organiser pays all per diem allowances calculated for the specific business trip according to the established amounts, the employer, under the regulation in paragraph 2 of the Description as provided, is not required to pay per diem allowances. Article 108 of the Labour Code, insofar as provided, separately regulates the posting of an employee of a foreign employer to the territory of the Republic of Lithuania to provide services and establishes the application of Lithuanian employment-law rules to certain working conditions; however, that provision does not in itself alter the reduction conditions laid down in paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances

Consequences. In practical terms, until 30 September 2026, disputes concerning reductions of per diem allowances will primarily turn on whether the lower specific amounts established by the employer comply with the requirement of objective criteria set out in paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances, the 50 percent threshold, and the procedural requirements of information, consultation, and written notification. If at least one of these conditions is not met, the practically significant claim for the employee is a claim for the difference in per diem allowances, because the lower payment lacks a regulatory basis. The principal risk for the employer is that a formally established reduction procedure may be found insufficient if it does not contain specific amounts or criteria, or if the information and consultation procedures with employee representatives have not been carried out. From 1 October 2026, based on the information provided, the significance of the regulation shifts from an evaluative review of “objective criteria” to compliance with specific thresholds and formal conditions for prior establishment. For employers, this practically means the need to review collective agreements, local regulatory acts, and internal administrative acts by that date so that lower per diem amounts are established in the source and to the extent permitted by the new procedure. For employees, this is important for predictability: the per diem amount must be established in advance and not left to a unilateral decision after or during the business trip. There are three realistic scenarios: the employer retains the maximum Government amounts; the employer reduces per diem allowances through a collective agreement; or the employer does so through a local regulatory act or internal administrative act, while complying with the relevant thresholds and procedures. For disputes arising in respect of the period before 1 October 2026, the version of paragraph 2 of the Description of the Procedure for Payment of Per Diem Allowances then in force, with the requirement of objective criteria, remains relevant, while the later procedure applies only in accordance with its entry into force and the conditions established therein

📄 Original — infa.lt🕐 10:13
Hungary’s constitutional drama ends with the president’s capitulation: T. Sulyok signs his own removal decree 🔗
Budapest, July 19, 2026, 11:43. A tense political and legal drama that had lasted several weeks came to an end in Hungary on Saturday. President Tamás Sulyok, despite his earlier resistance, signed the 17th constitutional amendment passed…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis…
11 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimas Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) jis atsistatydina; 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t.y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti savo pareigas; 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Šio straipsnio 3 punkte nustatytu atveju sprendimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimo priima Seimas jo Pirmininko teikimu. Šio straipsnio 4 punkte nustatytu atveju klausimą dėl teisėjo įgaliojimų nutraukimo Seimas sprendžia tik tuomet, kai yra Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai…
4 straipsnis. Konstitucinio Teismo sudėtis ir sudarymo tvarka Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po vieną iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas. Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jeigu toks teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip šešerius metus, tai jis po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali eiti Konstitucinio Teismo teisėjo pareigas dar vieną kadenciją. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 55 straipsnis (statute)
55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne…
55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos priimamas pasitarimų kambaryje. Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą. Nutarimas priimamas balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti. Priimtas nutarimas išdėstomas raštu ir visų dalyvavusių teisėjų pasirašomas. Pataisos nutarime turi būti aptartos raštu prieš teisėjų parašus. 56 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo turinys Konstitucinio Teismo nutarimas dėl bylos surašomas kaip atskiras dokumentas. Jame nurodoma: nutarimo pavadinimas, jo priėmimo data ir vieta; Konstitucinio Teismo sudėtis; posėdžių sekretorius; dalyvaujantys byloje asmenys ir jų atstovai; nagrinėjamas klausimas, jo pagrindas; Konstitucijos ir šio įstatymo straipsniai, nustatantys Konstitucinio Teismo teisę nagrinėti šį klausimą; reikalavimas, esantis kreipimesi; teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai buvo tikrinamas, visas pavadinimas, jo paskelbimo ar gavimo šaltinis; Seimo nario ar valstybės pareigūno veiksmai ar sprendimas, kurių atitikimas Konstitucijai buvo tiriamas; aplinkybės, kurias nustatė Konstitucinis Teismas; argumentai ir įrodymai, kuriais grindžiamas Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, o prireikus - argumentai, paneigiantys kitas nuomones; Konstitucijos norma, kuria vadovavosi Konstitucinis Teismas, vertindamas akto ar veiksmo atitikimą Konstitucijai; nutarimo rezoliucija; nurodymas, kad nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. 57 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas Teisme Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą. Visi esantieji posėdžių salėje, išskyrus Konstitucinio Teismo teisėjus, nutarimą išklauso stovėdami. Priėmus nutarimą, dalyvavę byloje asmenys bei kitos institucijos ir asmenys nebegali iš naujo kelti Teisme klausimo dėl išnagrinėto teisės akto atitikimo Konstitucijai ar įstatymams arba ginčyti Teismo išvados ar jo nustatytų faktų ir teisinių santykių. 58 straipsnis. Nutarimo ištaisymas Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti jame esančius netikslumus bei aiškias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima atitinkamą sprendimą, kurį išsiunčia bei skelbia šio įstatymo nustatyta tvarka. 59 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo neskundžiamumas Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami. 60 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo išsiuntimas Konstitucinio Teismo nutarimas ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo priėmimo dienos išsiunčiamas: Konstitucinio Teismo teisėjams; dalyvavusiems byloje asmenims; Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei; Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, generaliniam prokurorui, teisingumo ministrui. Konstitucinio Teismo pirmininkas gali nurodyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimas būtų išsiųstas kitoms institucijoms, pareigūnams ar piliečiams. 61 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimas Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo teisminio posėdžio forma yra laisva. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama dalyvaujantiems byloje asmenims. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas - atskiras dokumentas. Jis išsiunčiamas ir skelbiamas šio įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. 62 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūrėjimas Konstitucinio Teismo nutarimas gali būti peržiūrėtas jo paties iniciatyva, jeigu: 1) paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios buvo nežinomos Konstituciniam Teismui nutarimo priėmimo metu; 2) pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas. Tokiu atveju Konstitucinis Teismas priima sprendimą ir pradeda bylą nagrinėti iš naujo. Konstitucinio Teismo sprendimas dėl savo nutarimo aiškinimo gali būti peržiūrėtas ir tuo atveju, kai nutarimas buvo išaiškintas ne pagal tikrąjį jo turinį. IV SKYRIUS. PRAŠYMŲ IŠTIRTI TEISĖS AKTŲ ATITIKIMĄ KONSTITUCIJAI TEISENA 63 straipsnis. Bylų dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai žinybingumas Konstituciniam Teismui Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Nagrinėdamas šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytas bylas, Konstitucinis Teismas tiria tiek viso akto, tiek ir jo dalies atitikimą Konstitucijai ar įstatymams. 64 straipsnis. Bylų dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo pagrindai ir vada Bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos formos prašymo padavimas Konstituciniam Teismui. 65 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai padavimas Konstituciniam Teismui Prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti: 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto - Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto - ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. 66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas - Konstitucinis Teismas; 2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas; 3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas; 5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; 6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas); 7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas; 8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus; 9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui; 10) pridedamų dokumentų sąrašas. Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi su prašymu besikreipiantys Seimo nariai, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); jų parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar jo pavaduotojo parašu. Prie prašymo pridedama: 1) ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas; 2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 3) visų dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, notaro patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą. Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti priedai pateikiami Konstituciniam Teismui su nuorašais po 30 egzempliorių. Konstitucinio Teismo pirmininkas prireikus gali įpareigoti pareiškėją pateikti ir kitų priedų nuorašus - iki 30 egzempliorių kiekvieno iš jų. 67 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų ir apylinkių teismų prašymų Konstituciniam Teismui turinys Jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai kreipiasi į Konstitucinį Teismą nutartimi. Nutartyje turi būti nurodyta: 1) nutarties priėmimo laikas ir vieta; 2) nutartį priėmusio teismo pavadinimas ir adresas; 3) nutartį priėmusio teismo sudėtis, dalyvaujantys byloje asmenys; 4) trumpa bylos esmė ir kokiais įstatymais dalyvaujantys byloje asmenys grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus; 5) teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai; 6) suformuluotas teismo prašymas Konstituciniam Teismui. Prie teismo nutarties pridedama: 1) sustabdytoji teismo byla; 2) ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas. Teismo nutartis ir ginčijamo teisės akto nuorašas pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą, grąžina atitinkamam teismui atsiųstą sustabdytąją bylą. 68 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai atšaukimas Konstitucinio Teismo pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai gali atšaukti jį padavusi institucija tol, kol ta byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje. 69 straipsnis. Konstitucinio Teismo atsisakymas nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu: 1) prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą; 2) prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui; 3) prašyme nurodyto teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas; 4) Konstitucinis Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; 5) prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais. Konstitucinis Teismas, atsisakydamas nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, priima motyvuotą sprendimą, kurio nuorašas įteikiamas arba išsiunčiamas pareiškėjui. Jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. Ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą sprendžia pasitarimų kambaryje.
Analysis
Legal question

Can a constitutional amendment be applied in such a way as to immediately alter the composition of a constitutional review body and forcibly terminate an official’s term of office before the amendment itself can potentially be reviewed for constitutionality?

Legal basis

The evidence provided concerns Lithuanian law, not Hungarian law, and therefore does not directly prove the invalidity of the Hungarian amendment. It does, however, clearly illustrates the principle of stability of a constitutional review body. Article 4 of the Law on the Constitutional Court of the Republic of Lithuania establishes a fixed nine-year, single-term model, periodic renewal of one third of the Court every three years, and a rule that, where no new judge has been appointed, the judge whose term has expired continues to perform the duties of office.

Article 11 links the end of judicial powers to an exhaustive list of grounds: expiry of the term, death, resignation, state of health, or impeachment. Article 10 shows even more strictly that even a temporary suspension of a judge’s powers is possible only by decision of the Constitutional Court and only on specifically stated grounds. The strongest rule arising from this structure is not that age limits or term limits are inherently impermissible, but that they may not be used as an ad hoc mechanism to remove a particular composition before it has performed its review function.

Practical significance

In practice, the stronger argument would not be an abstract right to “freely elect and be elected”, but an argument based on institutional independence and irreversible effect: an amendment that first eliminates the very composition capable of reviewing it changes the arbiter of the dispute before the dispute has been resolved. Articles 4, 10, and 11 should be cited specifically as a comparative model showing that the composition of constitutional justice is protected through fixed terms, limited grounds for termination, and continuity of decision-making. The professional risk is to accept too quickly the news claim that the president’s victory in the Constitutional Court was “legally guaranteed”: the evidence provided shows only a strong structural argument, not a specific Hungarian constitutional provision or practice.

The safest formulation for the analysis is therefore as follows: if Hungarian law contains a similar model of stability of constitutional court terms, the most vulnerable aspect of the amendment is its immediate and personalised application, rather than the institution of future term or age limits as such.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether the powers of the Head of State may terminate solely by virtue of an amendment adopted by Parliament and the President’s signature, or whether one of the grounds for termination of powers expressly established in the Constitution, together with due procedure, is required. Under Article 88 of the Constitution of the Republic of Lithuania, the powers of the President of the Republic terminate only on the following grounds: expiry of the term of office, early elections, resignation, death, removal from office through impeachment proceedings, or a determination by the Seimas, by a three-fifths majority of all its members and having regard to a conclusion of the Constitutional Court, that a health condition prevents the President from holding office. In its ruling of 19 June 2002 in case No. 29/2000, the Constitutional Court stated that each of the circumstances referred to in points 3-6 of Article 88 of the Constitution is a legal fact that must be established in accordance with due legal procedure. The termination of the powers of a Member of the Seimas is regulated separately in Article 63 of the Constitution of the Republic of Lithuania, while the termination of the powers of a judge of the Constitutional Court is regulated in Article 108 of the Constitution and Article 11 of the Law on the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Accordingly, the axis of the analysis is not the political victor in the conflict, but whether the termination of powers complies with the exhaustive constitutional grounds, institutional competence, and procedure

Legal assessment. If, according to the description of the situation, the President’s signature amounted to resignation, its legal significance would be assessed under Article 88(3) of the Constitution and the above-mentioned Constitutional Court ruling of 19 June 2002: what is required is not merely a political statement, but an effective act of the President of the Republic declaring resignation. If the signature meant only the promulgation of the amendment, such an act alone, under the cited provisions, does not in itself fall within any of the grounds for termination of presidential powers listed in Article 88 of the Constitution. The impeachment route would be separate: Article 88(5) of the Constitution links the termination of powers to removal from office by the Seimas through impeachment proceedings. The health-related ground is likewise procedurally closed: under Article 88(6) of the Constitution, a conclusion of the Constitutional Court and a three-fifths majority vote of all Members of the Seimas are required. The interpretation of the regulation concerning the draft Electoral Code states that, in such cases, a decision of the Central Electoral Commission recognising the powers of the President of the Republic as terminated is not required; competence is therefore concentrated in constitutional actors rather than in electoral administration. In the case of judges of the Constitutional Court, any issue of age limits or limits on terms of office must be tested against the grounds established in Article 108 of the Constitution and Article 11 of the Law on the Constitutional Court: expiry of the term of office, death, resignation, health condition, or removal from office through impeachment proceedings. Article 11 of the Law on the Constitutional Court further provides that, in the event of resignation, the decision to terminate powers is adopted by the Seimas on the proposal of the Speaker of the Seimas, while in the case of health grounds, a decision of the Constitutional Court and the conclusion of a medical commission formed by the Minister of Health are required. Suspension of the powers of a Constitutional Court judge under Article 10 of the Law on the Constitutional Court is possible only by decision of the Constitutional Court and only on the grounds specified there, including the initiation of impeachment proceedings in the Seimas following the conclusion of a special investigation commission. Once a judge’s powers are suspended, the judge loses the rights set out in Articles 9 and 15 of the Law on the Constitutional Court, including participation in hearings with a deliberative vote and the right to participate in meetings of state institutions. According to the sources provided, limits on parliamentary terms must be distinguished from termination of the powers of a Member of the Seimas: Article 63 of the Constitution lists specific grounds for the expiry of an existing mandate, including expiry of the term, death, resignation, incapacity, impeachment, invalidity of elections or a gross violation of electoral law, incompatible employment, and loss of citizenship. Therefore, the automatic removal of sitting parliamentarians solely on the basis of a new abstract limitation on terms of office, under the cited provisions, should be distinguished from a restriction on the right to stand as a candidate in the future, which these sources do not regulate in detail. The interpretation of Article 5(2) of the Constitution, as based on the Constitutional Court ruling of 11 July 2002, means that governmental powers are limited by the Constitution, and one institution of state authority may not take over another institution’s constitutional powers or restrict them by law. The provisions of the Constitutional Court rulings of 14 January 2002 and 11 July 2002 also link the principle of the rule of law to the duty of state institutions to act in accordance with the Constitution and not to exceed the powers established therein. If a parliamentary amendment were in substance to abolish the constitutional guarantees of the President or of judges of the Constitutional Court without observing the special grounds for termination of powers, this interpretation would raise an issue under the separation of powers and the rule of law. Article 26 of the Law on the Constitutional Court also indicates a procedural safeguard: upon receipt of a resolution of the Seimas requesting an examination of whether a law or another act of the Seimas conforms to the Constitution, a preliminary examination is carried out within three days, and once the petition is accepted for consideration, the validity of the contested act is suspended from the date of official publication of the notice in the Register of Legal Acts until publication of the Constitutional Court’s ruling

Consequences. In practical terms, the first scenario is a procedurally proper resignation: the President’s act of resignation enters into force, and the termination of powers is based on Article 88(3) of the Constitution, not merely on a political ultimatum. The second scenario is constitutional review of the contested act under Article 26 of the Law on the Constitutional Court, whereby, once the petition is accepted for consideration, the validity of the contested act would be suspended in the prescribed manner. The third scenario is impeachment proceedings, which, in the case of the President, would be based on Article 88(5) of the Constitution, and, in the case of a judge of the Constitutional Court, on Article 108(5) of the Constitution and Articles 10-11 of the Law on the Constitutional Court. The fourth scenario, applicable to parliamentarians, would be the individual establishment of a ground for termination of mandate under Article 63 of the Constitution, rather than a general political decision by the majority to remove an undesirable group of deputies. This is practically significant for the President because the legal basis determines whether his departure is regarded as resignation, removal from office through impeachment, or another constitutional event. It is significant for judges of the Constitutional Court because their status is protected by separate grounds for suspension and termination of powers. It is significant for Parliament because its political majority may act only to the extent that its powers are not limited by the Constitution and the principle of the separation of powers. Finally, it is significant for voters because, according to the sources provided, the termination of a Member of the Seimas’s mandate and the termination of the powers of the Head of State are not merely matters of political will: their consequences arise only upon the establishment of a specific legal fact through due procedure

📄 Original — digin.lt🕐 10:15
AI threats turn violent as executives boost security - Digin 🔗
Someone slipped into the lobby of Anthropic’s building and said the CEO would be killed, just days after someone allegedly tried to blow up Sam Altman’s home. What was once online rage is now spilling into real-world danger, with The Wall…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 145 straipsnis (statute)
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo…
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. XX skyrius Nusikaltimai žmogaus laisvEI 146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas 1. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę uždarydamas jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 147 straipsnis. Prekyba žmonėmis Tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas 1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. XXI SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS SEKSUALINIO APSISPRENDIMO LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI 149 straipsnis. Išžaginimas 1. Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. 3. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas 1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 151 straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti 1. Tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas 1. Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. XXII SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS GARBEI IR ORUMUI 154 straipsnis. Šmeižimas 1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 155 straipsnis. Įžeidimas 1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. XXIII SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI VAIKUI IR ŠEIMAI 156 straipsnis. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas 1. Tas, kas pagrobė svetimą mažametį vaiką arba sukeitė naujagimius, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 2. Tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 157 straipsnis. Vaiko pirkimas arba pardavimas 1.Tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo mažametį vaiką, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas vertėsi prekyba mažamečiais vaikais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros norėdamas juo atsikratyti, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 159 straipsnis. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką Tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 176 straipsnis (statute)
176 straipsnis. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas 1. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės…
176 straipsnis. Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas 1. Darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirasti kitokių sunkių padarinių, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Šiame straipsnyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. 177 straipsnis. Trukdymas profesinių sąjungų veiklai Tas, kas trukdė profesinės sąjungos ar jos nario teisėtai veiklai, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu. XXVIII skyrius Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavyBEI, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams 178 straipsnis. Vagystė 1. Tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobė automobilį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 4. Tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 179 straipsnis. Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis 1. Tas, kas neteisėtai prisijungęs prie energijos tiekimo arba ryšių tinklo ar saugyklos, iškraipydamas skaitiklių rodmenis arba kitais neteisėtais būdais naudojosi elektros ar šilumos energija, dujomis, vandeniu, telekomunikacijomis ar kitais ekonominę vertę turinčiais dalykais ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir dėl to kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 180 straipsnis. Plėšimas 1. Tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 181 straipsnis. Turto prievartavimas 1. Tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 2. Tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas prievartavo didelės vertės turtą, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 5. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys. 183 straipsnis. Turto pasisavinimas 1. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. 3. Tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys. 5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 184 straipsnis. Turto iššvaistymas 1. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 4. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. 5. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 185 straipsnis. Radinio pasisavinimas Tas, kas pasisavino rastą lobį, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 186 straipsnis. Turtinės žalos padarymas apgaule 1. Tas, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas apgaule kitam asmeniui padarė nedidelės turtinės žalos, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas 1. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 188 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunaikino ar sugadino svetimą turtą ir padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui arba sunaikino ar sugadino didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 4. Už šio straipsnio 2 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. 189 straipsnis. Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas 1. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo didelės vertės turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo nedidelės vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 190 straipsnis. Turto vertės išaiškinimas Šiame skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos. XXIX SKYRIUS NUSIKALTIMAI INTELEKTINEI ir pramoninei NUOSAVYBEI 191 straipsnis. Autorystės pasisavinimas 1. Tas, kas savo vardu išleido arba viešai paskelbė svetimą literatūros, mokslo, meno ar kitokį kūrinį arba jo dalį, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas pasinaudodamas tarnybos padėtimi arba panaudodamas psichinę prievartą privertė literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies autorių pripažinti kitą asmenį bendraautoriumi ar autoriaus teisių perėmėju arba atsisakyti autorystės teisės, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 140 straipsnis (statute)
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį…
140 straipsnis. Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų. 141 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas Šio skyriaus 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės. XIX skyrius nusikaltimai, PAVOJINGI ŽMOGAUS SVEIKATAI IR GYVYBEI 142 straipsnis. Neteisėtas abortas 1. Gydytojas, turintis teisę daryti aborto operacijas, padaręs abortą pacientės prašymu, jeigu buvo kontraindikacijų arba tai padaryta ne sveikatos priežiūros įstaigoje, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Sveikatos priežiūros specialistas, neturintis teisės daryti aborto operacijas, sveikatos priežiūros įstaigoje padaręs abortą pacientės prašymu, baudžiamas viešaisiais darbais arba teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas neturėdamas teisės daryti aborto operacijas nutraukė nėštumą pačios moters prašymu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 143 straipsnis. Privertimas darytis neteisėtą abortą Tas, kas panaudodamas fizinį ar psichinį smurtą privertė nėščią moterį darytis neteisėtą abortą, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 144 straipsnis. Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei Tas, kas turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus žmogaus gyvybei, arba pats sukėlė tą pavojų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Analysis
Legal question

Whether specific threats against executives of AI companies, employees’ children and premises should be treated merely as a reputational security issue, or whether they give rise to consequences under criminal law and the employer’s duty to ensure safe working conditions.

Legal basis

Article 145(1) of the Criminal Code applies to threats to kill or seriously impair health where there are sufficient grounds to believe that the threat may be carried out. The facts described in the news report - an intrusion into Anthropic’s building, a statement about killing the CEO, an alleged attempt to blow up Sam Altman’s home, and a manifesto calling for attacks on AI leaders and investors - reinforce the element of realistic possibility rather than mere rhetoric. Article 145(2) of the Criminal Code additionally covers terrorising a person by threatening to cause an explosion, commit arson or carry out another dangerous act, as well as systematic intimidation through psychological coercion; accordingly, repeated threats, doxxing and coordinated campaigns legally move closer to the classification of systematic intimidation.

Under Article 145(3) of the Criminal Code, liability is generally linked to a complaint by the victim, a statement by the victim’s representative or a prosecutor’s request, meaning that formalising incidents is not merely a procedural detail. Article 11 of the Law on Safety and Health at Work imposes on the employer a duty to provide safe conditions in all work-related aspects and to finance preventive measures at the employer’s expense; once specific threats have been received, security, access control and threat-management procedures cease to be merely discretionary management tools.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not “social dissatisfaction with AI”, but the specific shift from expression of opinion to realistically foreseeable violent acts: an attempt to blow up a home, threats against children and an intrusion into a building allow reliance on the elements of realism and terrorising under Article 145 of the Criminal Code. For Lithuanian companies in an analogous situation, it would be risky to confine the response to communications or private security, because documented threats also activate the employer’s occupational safety and health duty under Article 11 of the Law. In practice, evidence of threats should be collected, a victim’s complaint should be initiated or a prosecutorial response sought, and the workplace risk assessment should be updated, since any subsequent incident could be assessed through the lens of Article 176 of the Criminal Code as a breach of safety requirements if inaction could have led to serious consequences.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is how, under the Criminal Code of the Republic of Lithuania, public and individualized threats against executives, employees, and their families at artificial intelligence companies should be classified where they move from online statements to actual physical proximity and risks of arson or bombing. The principal provision would be Article 145 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: Article 145(1) applies to a threat to kill or cause serious bodily harm where there is sufficient basis to believe that the threat may be carried out, while Article 145(2) applies to terrorizing a person by threatening to blow up, set fire to, or commit another act dangerous to life, health, or property, or by systematic intimidation through psychological coercion. Where the threat is to commit a terrorist offence, Article 250-3 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is relevant, read together with the act of terrorism referred to in Article 250, including bombing, arson, large-scale destruction of property, or endangering the lives or health of many people for terrorist purposes. If the threats were to materialize into actual serious bodily harm, Article 135 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would apply, and in cases of negligence, Article 137. Repeated surveillance of targets, contacting them, submitting applications with the aim of intimidation, or exerting other pressure on specific persons may also be assessed under Article 148-1 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania concerning unlawful stalking of a person

Legal assessment. Under Article 145(1) of the Criminal Code, aggressive rhetoric alone is not sufficient: it is necessary to establish the content of a threat to kill or cause serious bodily harm and a sufficient basis to believe that it may be carried out. The report’s reference to a person entering the “Anthropic” building and stating that the chief executive officer would be killed would, under the cited provisions, be assessed as an individualized threat, the seriousness of which is reinforced by physical proximity to a protected space. Threats against employees’ children also fall within the logic of Article 145 of the Criminal Code if they are directed at specific persons and create a basis to believe that they may be carried out. Where the threat concerns bombing or arson, the centre of classification may shift to Article 145(2) of the Criminal Code, because that provision directly covers terrorizing by threatening to blow up, set fire to, or commit another dangerous act. The source provided concerning the supplementation of the Criminal Code with Article 167-1 refers to the case law of the Supreme Court of Lithuania in cases No. 2K-269-895/2018, 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013, and 2K-347/2014, confirming that Article 145(2) of the Criminal Code applies not only to systematic threats to take life or cause serious bodily harm, but also to lower-intensity acts of stalking where a real threat and a sense of insecurity are created. Accordingly, coordinated harassment campaigns, doxxing, and repeated intimidation would be legally significant not merely as background, but as indicators of systematic conduct and psychological coercion. Article 148-1 of the Criminal Code requires that the stalking occur against the clearly expressed will of the person, without lawful basis, and cause adverse effects on social life or emotional state; it would therefore be relevant where the target of threats is forced to change employment, place of residence, security arrangements, or daily conduct. An attempt to blow up a residence, if linked to terrorist purposes, may be assessed under Article 250(2) of the Criminal Code as an act of terrorism, because that provision covers bombing, arson, or large-scale damage to property where serious consequences arose or could have arisen. Separately, Article 250-3 of the Criminal Code provides for liability for threatening to commit a terrorist offence referred to in Article 250 of the Criminal Code where there was sufficient basis to believe that the threat could be carried out. From a procedural standpoint, it is important that, under Article 145(3) and Article 148-1(2) of the Criminal Code, liability may arise upon a complaint by the victim, a statement by the victim’s legal representative, or a prosecutor’s demand. Article 98 of the Code of Criminal Procedure permits the victim, a legal person, or any natural person to submit objects and documents relevant to the investigation; therefore, threatening messages, applications, manifestos, camera recordings, and security incident documents would become procedural material. Under Articles 119 and 120 of the Code of Criminal Procedure, coercive measures may be imposed on a suspect, including detention, intensive supervision, house arrest, an obligation to live separately from the victim, bail, seizure of documents, registration at a police institution, or a written undertaking not to leave, where necessary to secure the proceedings or prevent new offences. In terms of employers’ duties, Article 176 of the Criminal Code and the wording set out in Article 56 of the amending law are relevant: the criminal liability of an employer or a person authorized by the employer is linked to a breach of occupational safety and health requirements and a serious or fatal accident at work, or other serious consequences. This means that corporate decisions concerning security staff, cameras, and safety procedures are not merely a commercial risk management measure, because physical threats to employees may also acquire criminal-law significance. Liability of a legal person under Article 20 of the Criminal Code is possible only in cases where it is provided for in the Special Part, and among the provisions cited it is expressly provided for in Article 137(4), Article 170-2(2), and Article 250-3(2) of the Criminal Code

Consequences. Realistically, the first scenario is a pre-trial investigation under Article 145(1) or 145(2) of the Criminal Code where the incident is limited to a threat, systematic intimidation, or terrorizing, and the victim’s complaint, a statement by the legal representative, or a prosecutor’s demand is significant for opening the investigation. The second scenario is classification under Article 250-3 of the Criminal Code if the threats are connected with a terrorist offence and there is sufficient basis to believe that they may be carried out. The third scenario is the application of Article 250 of the Criminal Code where the threat escalates into bombing, arson, bodily harm, or danger to many people for terrorist purposes. The fourth scenario is the application of Article 148-1 of the Criminal Code where an executive or employee does not merely receive an isolated threat but is systematically stalked and, as a result, suffers adverse effects on social life or emotional state. The fifth scenario concerns the company’s internal duties: if an employer or a person authorized by the employer were to breach occupational safety and health requirements and the consequences defined in Article 176 of the Criminal Code or its amended wording were to arise, the direction of liability could also turn toward the persons managing the organization itself. The practical significance for executives and employees is that they have a procedural ability to submit evidence of threats under Article 98 of the Code of Criminal Procedure and to seek the application of coercive measures under Articles 119-120 of the Code of Criminal Procedure. The practical significance for companies is that decisions on physical security, incident logging, and employee protection become relevant not only to reputation or business continuity, but also to potential criminal proceedings. The practical significance for law enforcement is a clear classification boundary: an isolated credible threat, systematic intimidation, unlawful stalking, a threat to commit a terrorist offence, and the act of terrorism itself are, under the cited provisions, distinct legal regimes with different sanctions

📄 Original — Teismai.lt🕐 10:16
2026.07.21 :: Judicial Council meeting to be held 🔗
An extraordinary meeting of the Judicial Council will be held on July 24, 2026, at 10:00 a.m. at the National Courts Administration (15 L. Sapiegos St., Vilnius) in a hybrid format using the Zoom video conferencing and chat platform.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 121 straipsnis (statute)
121 straipsnis. Teisėjų tarybos posėdžiai 1. Teisėjų tarybos posėdis yra pagrindinė Teisėjų tarybos veiklos forma. Teisėjų tarybos posėdžiai paprastai vyksta…
121 straipsnis. Teisėjų tarybos posėdžiai 1. Teisėjų tarybos posėdis yra pagrindinė Teisėjų tarybos veiklos forma. Teisėjų tarybos posėdžiai paprastai vyksta Aukščiausiojo Teismo arba Nacionalinės teismų administracijos patalpose. 2. Teisėjų tarybos posėdžiai paprastai šaukiami kas mėnesį. Įsigaliojus Respublikos Prezidento dekretui dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą, kad ši patartų Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, Teisėjų tarybos posėdis šaukiamas ne vėliau kaip per keturiolika dienų. Prireikus posėdžiai šaukiami Teisėjų tarybos pirmininko arba trečdalio Teisėjų tarybos narių iniciatyva. 3. Teisėjų tarybos posėdis yra teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau negu pusė Teisėjų tarybos narių. 4. Medžiaga, susijusi su Teisėjų tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais, pateikiama visiems Teisėjų tarybos nariams ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas iki Teisėjų tarybos posėdžio. 5. Teisėjų taryba, atlikdama savo funkcijas, priima nutarimus. Teisėjų tarybos nutarimai priimami atviru balsavimu. Teisėjų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių. Teisėjų tarybos nutarimus pasirašo Teisėjų tarybos pirmininkas ir sekretorius. Nusprendusi Teisėjų taryba nutarimus gali priimti slaptu balsavimu. Visi Teisėjų tarybos priimti nutarimai ne vėliau kaip per tris dienas paskelbiami Nacionalinės teismų administracijos interneto tinklalapyje. 6. Teisėjų taryba nutarimus, kuriais Respublikos Prezidentui patariama dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, priima tik atviru balsavimu. 7. Teisėjų tarybos priimti nutarimai, kuriais Respublikos Prezidentui patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš teisėjo pareigų arba patariama asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neatleisti iš pareigų (o kai skiriamas, paaukštinamas, perkeliamas ar atleidžiamas iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, skyriaus pirmininkas ar šio teismo teisėjas arba Apeliacinio teismo pirmininkas, skyriaus pirmininkas ar šio teismo teisėjas, – patariama teikti jo kandidatūrą Seimui arba jos neteikti), turi būti argumentuoti. 8. Teisėjų taryba turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) visą Tarybos funkcijoms atlikti reikalingą informaciją. 9. Teisėjų tarybos posėdžiai yra vieši. Kai siekiama užtikrinti ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą, apsaugoti informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą ar kitą informaciją, kurios apsaugą reglamentuoja įstatymai, Teisėjų tarybos nutarimu posėdis ar jo dalis gali būti nevieša. KETVIRTASIS SKIRSNIS TEISĖJŲ GARBĖS TEISMAS
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 118 straipsnis (statute)
118 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo rengimas, darbotvarkė, sprendimų priėmimas 1. Eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas paprastai šaukiamas kovo pirmąjį…
118 straipsnis. Visuotinio teisėjų susirinkimo rengimas, darbotvarkė, sprendimų priėmimas 1. Eilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas paprastai šaukiamas kovo pirmąjį penktadienį ne rečiau kaip kartą per dvejus metus. 2. Prireikus Teisėjų tarybos ar trečdalio visų Lietuvos teisėjų iniciatyva gali būti šaukiamas neeilinis Visuotinis teisėjų susirinkimas. 3. Visuotinio teisėjų susirinkimo darbotvarkės projektas teisėjams išsiunčiamas, taip pat apie neeilinio Visuotinio teisėjų susirinkimo datą teisėjams pranešama paprastai ne vėliau kaip prieš mėnesį. Teikti pasiūlymus dėl Susirinkimo darbotvarkės papildymo ar pakeitimo galima ir Visuotinio teisėjų susirinkimo metu. 4. Visuotinis teisėjų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų Lietuvos teisėjų. 5. Visuotinį teisėjų susirinkimą pradeda Teisėjų tarybos pirmininkas. Jis vadovavimą posėdžiui perduoda Susirinkime išrinktam posėdžio pirmininkui. 6. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Susirinkimui nutarus, sprendimai gali būti priimami slaptu balsavimu. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus pasirašo Susirinkimo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. 7. Visuotinio teisėjų susirinkimo sprendimus vykdo teismų savivaldos institucijos, teisėjai ir Nacionalinė teismų administracija. TREČIASIS SKIRSNIS TEISĖJŲ TARYBA Skirsnio pavadinimas keistas: Nr. X-611, 2006-05-23, Žin., 2006, Nr. 60-2121 (2006-05-27)
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 119, 120 ir 121 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 119 straipsnio pakeitimas Pakeisti 119 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „119 straipsnis. Teisėjų taryba, jos sudarymas 1. Teisėjų taryba yra vykdomoji…
1 straipsnis. 119 straipsnio pakeitimas Pakeisti 119 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „119 straipsnis. Teisėjų taryba, jos sudarymas 1. Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. 2. Teisėjų tarybą sudaro 15 narių: 1) pagal pareigas – Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Apeliacinio teismo pirmininkas, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas; 2) Visuotiniame teisėjų susirinkime slaptu balsavimu išrinkti teisėjai: trys – nuo Aukščiausiojo Teismo, vienas – nuo Apeliacinio teismo, vienas – nuo Vyriausiojo administracinio teismo, keturi – nuo penkių apygardų teismų, du – nuo apylinkių teismų, vienas – nuo visų apygardų administracinių teismų. Teisėjų kandidatūras Visuotiniame teisėjų susirinkime iškelia atitinkamų teismų atstovai. 3. Teisėjų tarybos nariu negali būti renkamas teisėjas, kuris turi mažesnį kaip penkerių metų teisėjo darbo stažą arba kuriam buvo taikyta drausminė nuobauda. 4. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punkte Aukščiausiajam Teismui, Apeliaciniam teismui, Vyriausiajam administraciniam teismui, apygardų teismams, apylinkių teismams, apygardų administraciniams teismams nustatytą vietų skaičių Teisėjų tarybos narius (pagal tiems teismams nustatytą vietų skaičių) iš tų teismų teisėjų renka būtent to teismo (teismų) teisėjai. 5. Teisėjų taryba slaptu balsavimu paprasta visų Teisėjų tarybos narių balsų dauguma išrenka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių.“ 2 straipsnis. 120 straipsnio pakeitimas Pakeisti 120 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „120 straipsnis. Teisėjų tarybos kompetencija Teisėjų taryba: 1) renka Teisėjų tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir sekretorių; 2) tvirtina Teisėjų tarybos reglamentą; 3) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų; 4) pataria Respublikos Prezidentui dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų; 5) pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skaičiaus teismuose nustatymo ar pakeitimo; 6) sudaro Pretendentų į teisėjus egzamino komisiją ir skiria jos pirmininką, svarsto šios komisijos nuostatus bei egzamino programą ir juos tvirtina; 7) tvirtina asmenų įrašymo į pretendentų į laisvas apylinkės teismo teisėjų vietas sąrašą tvarką bei asmenų įrašymo į teisėjų karjeros siekiančių asmenų registrą tvarką; 8) sudaro nuolatines ar laikinąsias komisijas ir tvirtina jų nuostatus; 9) skiria Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narius ir tvirtina jos pirmininką; 10) skiria Teisėjų garbės teismo narius; 11) tvirtina Teisėjų garbės teismo nuostatus; 12) tvirtina Administravimo teismuose nuostatus, sprendžia kitus administravimo teismuose klausimus; 13) tvirtina Pretendentų į teisėjus atrankos nuostatus, Pretendentų į teisėjus vertinimo kriterijus, Teisėjų karjeros siekiančių asmenų atrankos nuostatus bei Teisėjų karjeros siekiančių asmenų vertinimo kriterijus; 14) tvirtina tipines apylinkių teismų, apygardų teismų ir apygardų administracinių teismų struktūras, tipinius pareigybių sąrašus ir jų aprašymus; 15) svarsto ir aprobuoja pasiūlymus dėl teismų investicinių programų projektų ir pasiūlymus dėl apylinkių teismų, apygardų teismų, apygardų administracinių teismų biudžetų projektų ir pateikia juos Vyriausybei; 16) kontroliuoja Nacionalinės teismų administracijos veiklą, išklauso jos darbo ataskaitas; 17) šaukia Visuotinius teisėjų susirinkimus; 18) bendradarbiauja su kitomis Lietuvos institucijomis bei organizacijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais; 19) bendradarbiauja su kitų valstybių bei tarptautinėmis institucijomis teismų savivaldos, administravimo ir kitais teismų veiklos klausimais; 20) sprendžia kitus teismų veiklos bei įstatymų numatytus klausimus.“ 3 straipsnis. 121 straipsnio pakeitimas Pakeisti 121 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „121 straipsnis. Teisėjų tarybos posėdžiai 1. Teisėjų tarybos posėdis yra pagrindinė Teisėjų tarybos veiklos forma. Teisėjų tarybos posėdžiai paprastai vyksta Aukščiausiojo Teismo patalpose. 2. Teisėjų tarybos posėdžiai paprastai šaukiami kas mėnesį. Įsigaliojus Respublikos Prezidento dekretui dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą, kad ši patartų Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, Teisėjų tarybos posėdis šaukiamas ne vėliau kaip per keturiolika dienų. Prireikus posėdžiai šaukiami Teisėjų tarybos pirmininko arba trečdalio Teisėjų tarybos narių iniciatyva. 3. Medžiaga, susijusi su Teisėjų tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais, pateikiama visiems Teisėjų tarybos nariams ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas iki Teisėjų tarybos posėdžio. 4. Teisėjų taryba, atlikdama savo funkcijas, priima nutarimus. Teisėjų tarybos nutarimai priimami atviru balsavimu. Teisėjų tarybos nutarimas yra priimtas, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė visų Teisėjų tarybos narių. Teisėjų tarybos nutarimus pasirašo Teisėjų tarybos pirmininkas ir sekretorius. Nusprendusi Teisėjų taryba nutarimus gali priimti slaptu balsavimu. Visi Teisėjų tarybos priimti nutarimai ne vėliau kaip per tris dienas skelbiami Nacionalinės teismų administracijos interneto tinklalapyje. 5. Teisėjų taryba nutarimus, kuriais Respublikos Prezidentui patariama dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, priima tik atviru balsavimu. 6. Teisėjų tarybos priimti nutarimai, kuriais Respublikos Prezidentui patariama tam tikrą asmenį skirti teisėju, paaukštinti, perkelti, atleisti iš teisėjo pareigų arba patariama to asmens neskirti teisėju, nepaaukštinti, neatleisti iš pareigų (o kai skiriamas, paaukštinamas, perkeliamas ar atleidžiamas iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, skyriaus pirmininkas ar šio teismo teisėjas arba Apeliacinio teismo pirmininkas, skyriaus pirmininkas ar šio teismo teisėjas – patariama teikti jo kandidatūrą Seimui arba jos neteikti), turi būti argumentuoti. 7. Teisėjų taryba turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų (jų pareigūnų) visą Tarybos funkcijoms atlikti reikalingą informaciją. 8. Teisėjų tarybos posėdžiai yra vieši.“
Analysis
Legal question

Whether, at the extraordinary meeting of the Judicial Council on 24 July 2026, held at the National Courts Administration in hybrid format via Zoom, resolutions of the Judicial Council may lawfully be adopted if the requirements laid down in Article 121 of the Law on Courts concerning convening the meeting, provision of materials, quorum and voting are met.

Legal basis

Article 121 of the Law on Courts provides that a meeting of the Judicial Council is the principal form of activity of that institution, and that meetings usually take place on the premises of the Supreme Court or the National Courts Administration. Accordingly, the stated venue at L. Sapiegos g.

15 corresponds to the ordinary meeting venue provided for by law. The same article permits meetings to be convened as necessary on the initiative of the Chair of the Judicial Council or one third of its members, while in the event of a request by the President concerning the appointment, promotion, transfer or dismissal of judges, the meeting must be convened no later than within 14 days. The essential condition for legality is not merely public notice of the broadcast, but whether all members of the Judicial Council were provided with the materials no later than three working days before the meeting, whether more than half of the members participate, and whether more than half of all members of the Judicial Council vote in favour of the resolution.

Since, under the text of the amendment to Article 119 provided, the Judicial Council consists of 15 members, the practical threshold is participation by 8 members for a quorum and 8 votes in favour for adoption of a resolution.

Practical significance

The stronger argument regarding the form of the meeting would be that hybrid participation does not in itself negate the legality of the meeting, because Article 121 requires a meeting venue and a participation quorum, but the provision supplied does not indicate any prohibition on using a videoconferencing platform. The weaker point in any potential dispute would not be the use of Zoom or the broadcast channel, but the procedural time limits and the counting of votes: for the meeting of 24 July 2026, the three-working-day deadline for providing materials in practical terms directs attention to whether the members received them no later than 21 July 2026. A lawyer assessing a resolution subsequently adopted by the Judicial Council would need to verify not only the content of the agenda, but also the minutes and records concerning the initiator, the number of members present, the open vote, and whether the specific resolution received the votes of more than half of all 15 members, rather than merely of those participating.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is whether the extraordinary meeting of the Judicial Council on 24 July 2026 may be lawfully convened, held at the National Courts Administration, and serve as a basis for adopting valid resolutions of the Judicial Council. It is to be assessed under Articles 119, 120 and 121 of the Law on Courts of the Republic of Lithuania. Under Article 119(1) of the Law on Courts, the Judicial Council is the executive body of judicial self-government ensuring the independence of courts and judges. Under Article 119(2) of the same law, it consists of 15 members; accordingly, the total number of all members, and not merely the number of those attending, is relevant to the lawfulness of the meeting and the calculation of votes. Article 121(1) of the Law on Courts provides that a meeting of the Judicial Council is its principal form of activity and that meetings are normally held on the premises of the Supreme Court or the National Courts Administration. The basis for convening an extraordinary meeting is assessed under Article 121(2) of the Law on Courts, which permits meetings to be convened, where necessary, on the initiative of the Chair of the Judicial Council or one-third of the members of the Judicial Council

Legal assessment. The venue specified in the notice, the National Courts Administration, L. Sapiegos g. 15, Vilnius, corresponds to the usual venue for meetings of the Judicial Council referred to in Article 121(1) of the Law on Courts. The fact that the meeting is described as extraordinary is, in itself, consistent with Article 121(2) of the Law on Courts, since that provision permits meetings to be convened where necessary in addition to the regular monthly meeting schedule. If the meeting were connected with a decree of the President of the Republic requesting advice on the appointment, promotion, transfer or dismissal of judges, Article 121(2) of the Law on Courts would establish a special time limit: the meeting must be convened no later than fourteen days after the decree enters into force. Article 120(3)-(5) of the Law on Courts defines one of the most important areas of competence of the Judicial Council: it provides reasoned advice to the President of the Republic on the appointment, promotion, transfer and dismissal of judges and court presidents, and on the number of judges in courts. However, the agenda is not specified in the information provided, and therefore only the organisational framework of the meeting, rather than the lawfulness of any specific decision, can be assessed legally. The materials must be submitted to all members of the Judicial Council no later than three working days before the meeting, pursuant to Article 121(4) of the Law on Courts. Since the meeting is announced for 24 July 2026, the three working days preceding it are 21, 22 and 23 July 2026; accordingly, the deadline for submitting the materials under the visible provision is linked to 21 July 2026. The meeting will be lawful only if more than half of the members of the Judicial Council attend, as required by Article 121(3) of the Law on Courts. Since the Judicial Council consists of 15 members, more than half means at least 8 members attending. Resolutions may be adopted only in compliance with Article 121(5) of the Law on Courts: as a rule, they are adopted by open vote, are deemed adopted only if approved by more than half of all members of the Judicial Council, and are signed by the Chair and the Secretary. Given a composition of 15 members, at least 8 votes in favour are required for a resolution, even if only the minimum number of members necessary for a lawful meeting is present. If advice to the President of the Republic on the appointment, promotion, transfer or dismissal of judges were being decided, Article 121(5), as laid down in Article 3 of the Law amending Article 121 of the Law on Courts, requires only an open vote. Other matters within the competence of the Judicial Council under Article 120 of the Law on Courts may include approval of the rules of procedure, formation of commissions, and matters relating to the Judicial Ethics and Discipline Commission and the Judicial Court of Honour; accordingly, a meeting is not solely a form for providing personnel-related advice to the President of the Republic. Article 44¹(2) of the Law on Courts demonstrates a practical link with the organisation of judges’ work: participation in the activities of judicial self-government bodies may constitute a basis for temporarily reducing a judge’s caseload, in accordance with the procedure and scope established by the Judicial Council

Consequences. If at least 8 members of the Judicial Council attend the meeting on 24 July 2026, the deadline for submitting materials is complied with, and the resolutions receive at least 8 votes of all members, the resolutions adopted must, under the provisions cited, be regarded as procedurally sound. Under Article 121(5) of the Law on Courts, such resolutions must be published on the website of the National Courts Administration no later than within three days. Calculated from 24 July 2026, the practical publication deadline under that provision is 27 July 2026. If the meeting adopts reasoned advice to the President of the Republic under Article 120(3) or (4) of the Law on Courts, the subsequent process would be significant for the specific judges, candidates or court presidents concerned, since Article 33 of the Law on Courts links appointment to a decision of the President of the Republic and the advice of the Judicial Council. If matters concerning commissions, discipline or the Judicial Court of Honour are considered, their practical significance would primarily concern the composition of judicial self-government bodies and their subsequent operation under Article 120(8)-(13) and Article 122(2) of the Law on Courts. If there is no quorum, or if a resolution is not approved by more than half of all members of the Judicial Council, then under Article 121(3) and (5) of the Law on Courts such a meeting, or the specific resolution concerned, could not produce the intended legal effects. The live broadcast, in itself, does not alter the quorum, voting or publication requirements for resolutions under the cited provisions of the Law on Courts. Legally, the decisive issue will not be the form of the notice, but whether the meeting on 24 July 2026 complies with the conditions for convening, attendance, voting and publication laid down in Article 121 of the Law on Courts

📄 Original — Teisė.pro🕐 10:17
DELFI. Nausėda thanked Lithuanian rescuers and medics who took part in the aid mission in Venezuela 🔗
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 51 straipsnis (statute)
51 straipsnis. Civilinės saugos tarptautinė pagalba 1. Civilinės saugos tarptautinė pagalba teikiama siunčiant tarptautinės pagalbos teikimo komandą, ekspertus ir (ar)…
51 straipsnis. Civilinės saugos tarptautinė pagalba 1. Civilinės saugos tarptautinė pagalba teikiama siunčiant tarptautinės pagalbos teikimo komandą, ekspertus ir (ar) teikiant pagalbos priemones. 2. Tarptautinės pagalbos teikimo komandos sudarymo ir aprūpinimo tvarkos aprašą tvirtina vidaus reikalų ministras. 3. Civilinės saugos tarptautinės pagalbos prašymo, priėmimo ir teikimo tvarkos aprašą tvirtina Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas 7 straipsnis#2 (statute)
7 straipsnis. Teisiniai civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pagrindai Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos…
7 straipsnis. Teisiniai civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos pagrindai Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, vidaus reikalų ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. ANTRASIS SKIRSNIS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBĖS INSTITUCIJŲ BEI ŪKIO SUBJEKTŲ PAREIGOS IR FUNKCIJOS CIVILINĖS SAUGOS SRITYJE
Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 1, 2, 7, 9, 11, 12, 13, 18, 21, 22, 23, 28, 36, 52 straipsnių, priedo pakeitimo ir 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2–5 dalis, įsigalioja 2024 m. lapkričio 15 d. 2. Lietuvos…
18 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2–5 dalis, įsigalioja 2024 m. lapkričio 15 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, jos įgaliota institucija ir Nacionalinis krizių valdymo centras iki 2024 m. lapkričio 14 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus įgyvendinamuosius teisės aktus. 3. Vyriausybė iki 2026 m. sausio 16 d. priima šio įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą, susijusį su ypatingos svarbos subjektų atsparumo stiprinimo gairių patvirtinimu, ir iki 2026 m. gegužės 16 d. priima šio įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą, susijusį su ypatingos svarbos subjektų sąrašo patvirtinimu. 4. Ministrai, kurių valdymo sritims priskirtini ypatingos svarbos subjektai, iki 2026 m. liepos 16 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus, susijusius su asmenų, dirbančių ministro valdymo sričiai priskirtame ypatingos svarbos subjekte ir (ar) vykdančių funkcijas, susijusias su ypatingos svarbos subjekto atsparumo užtikrinimu, taip pat asmenų, kuriems dėl jiems priskirtų funkcijų ar pavesto darbo būtų suteikta teisė be palydos patekti prie ypatingos svarbos infrastruktūros ar priimti sprendimus dėl jos funkcionavimo, einamų pareigų sąrašo patvirtinimu. 5. Asmenys, einantys pareigas, nurodytas asmenų, dirbančių ministro valdymo sričiai priskirtame ypatingos svarbos subjekte ir (ar) vykdančių funkcijas, susijusias su ypatingos svarbos subjekto atsparumo užtikrinimu, taip pat asmenų, kuriems dėl jiems priskirtų funkcijų ar pavesto darbo būtų suteikta teisė be palydos patekti prie ypatingos svarbos infrastruktūros ar priimti sprendimus dėl jos funkcionavimo, einamų pareigų sąraše, eina jas tol, kol nėra nustatomos šio įstatymo 14 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo 493 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės.
Analysis
Legal question

Should the deployment of Lithuanian LERT and EMT teams, 40 specialists and approximately six tonnes of equipment to Venezuela be regarded as the provision of international civil protection assistance under Article 51 of the Law on Crisis Management and Civil Protection, rather than merely as a political or humanitarian gesture?

Legal basis

Article 51(1) of the Law expressly provides that international civil protection assistance is provided by dispatching an international assistance team, experts and/or assistance resources. The reported facts fall within all categories covered by this provision: civil protection, medical and rescue specialists were deployed, including LERT and EMT teams, together with specialised search, rescue and medical equipment. Article 51(2) and (3) are significant because they shift the legality of the decision to the procedural level: the procedure for forming and equipping the team is approved by the Minister of the Interior, while the procedure for requesting, accepting and providing assistance is approved by the Government.

Article 7 further indicates that such a mission must be based not merely on an operational arrangement between institutions, but on the legal bases provided within the hierarchy of legal acts, including Government resolutions, orders of the Minister of the Interior and international treaties.

Practical significance

The stronger argument is that the mission has an independent national legal basis in Article 51, since that provision specifically covers assistance to foreign states through teams, experts and resources. Accordingly, in practice the issue in dispute would not be Lithuania’s ability as such to send rescuers to Venezuela, but whether the procedures approved by the Government and the Minister of the Interior were followed in relation to the request, team formation, equipment, accounting for resources and institutional responsibility. The President’s expression of gratitude does not legally alter the status of the mission: it is a political acknowledgement, not the act which, under Article 51, establishes the procedure for providing assistance.

For a professional audience, Article 51 is the provision worth citing, because it avoids reliance on abstract rhetoric about “humanitarian assistance” and shows precisely that 40 specialists, a mobile field hospital and six tonnes of equipment constitute the substance of international civil protection assistance.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether the deployment of Lithuanian rescuers and medical personnel to Venezuela following the earthquakes constitutes the provision of humanitarian assistance and international civil protection assistance, and under what procedure such assistance must be decided upon, financed, and coordinated. Under Article 2(5) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance, humanitarian assistance includes measures and actions aimed at saving lives, alleviating suffering, and preserving dignity during natural disasters and their consequences. The substance of this type of assistance is further specified in Article 10(1), (2), and (4) of that Law: urgent humanitarian assistance may be provided, it is provided in prompt response to immediate needs, and its forms may include healthcare and other services, supplies, international civil protection assistance, and actions aimed at reducing disaster risks and supporting recovery. The basis for decision-making and financing follows from Article 11(1) and (2) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance. The civil protection component is governed by Article 51(1)-(3) of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection, under which international assistance is provided by dispatching a team, experts and/or assistance supplies; the procedure for forming and equipping the team is approved by the Minister of the Interior, while the procedure for requesting, receiving, and providing assistance is approved by the Government

Legal assessment. On the facts presented, the deployment of 40 civil protection, medical, and rescue specialists, a mobile field hospital, search and rescue equipment, and canine capabilities amounts not to abstract support but to specific humanitarian assistance measures aimed at addressing the consequences of a natural disaster. The earthquakes and collapsed structures constitute precisely the type of situation covered by Article 2(5) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance, because the assistance is directed at saving lives, reducing suffering, and preserving dignity. Since the mission was decided upon in late June after the earthquakes of 24 June, and the team returned last week before 22 July 2026, it is legally classifiable under Article 10(2) of the Law as urgent humanitarian assistance, rather than long-term assistance. Article 10(4) permits such assistance to be provided not only in money or goods but also through healthcare services, other measures, and international civil protection assistance; accordingly, the deployment of medical personnel, rescuers, and equipment falls within the permitted forms of assistance. Under Article 11(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance, the institutions involved in the mission were required to adopt or initiate decisions on the provision of assistance within their respective competence and in accordance with the procedure established by the Government. Under Article 11(2), such assistance is financed from the budget appropriations approved for the relevant institutions, meaning that the use of equipment, personnel, and other resources must be linked to those institutions’ budgetary authority. If state- or municipal-owned property is transferred for humanitarian assistance purposes, Article 11(2) permits its transfer free of charge to the specified foreign or international entities in accordance with the procedure laid down in the Law on the Management, Use, and Disposal of State and Municipal Property. From the perspective of civil protection, Article 51(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection directly provides the legal basis for the provision of international assistance by dispatching an international assistance team, experts, and assistance supplies. The role of the Fire and Rescue Department is particularly significant, because Article 50(2) of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on Civil Protection No. VIII-971 assigns to it the coordination of international cooperation in the field of civil protection and representation of Lithuania’s interests in specialised international institutions and organisations. Under Article 50(3) of the same Law, the Department cooperates with the disaster response monitoring and coordination centres of the European Commission, NATO, and the United Nations; therefore, such a mission should be assessed as part of a coordinated international response chain, rather than merely as a separate national initiative. The competence of the National Crisis Management Centre under Article 50(4) includes international cooperation in the field of crisis management, advising the Ministry of Foreign Affairs, and assisting the diplomatic service. Under Article 50(5), that Centre, together with the Ministry of Foreign Affairs and the Ministry of National Defence, supervises the compliance of national crisis management procedures with NATO and European Union procedures. Under Article 5(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance, assistance must comply with the principles of humanity, neutrality, impartiality, and independence; therefore, the legally most important issue is not the political assessment of the mission, but the connection between the assistance and the needs of the affected persons. Under Article 5(2), Lithuania coordinates humanitarian assistance activities with the EU, the UN, and other humanitarian actors, so the legality and effectiveness of such a mission also depend on the applicable coordination framework. The sources provided contain no case law; accordingly, rules derived from analogous cases are not applicable to this situation

Consequences. The immediate legal follow-up is institutional accountability for the decisions adopted, the budget appropriations used, the equipment dispatched, and the services provided, in line with the logic of Article 11(1) and (2) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance. If part of the state property was not only used but also transferred to aid recipients or international entities, the free-of-charge transfer regime provided for in Article 11(2) must apply. From the perspective of the civil protection system, this mission may be assessed as a practical instance of the use of an international assistance team, experts, and assistance supplies under Article 51(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection. This is important for the Fire and Rescue Department, the National Crisis Management Centre, the Ministry of Foreign Affairs, healthcare capabilities, and other participating services, because their actions fall within a clearly regulated field of international cooperation and humanitarian assistance. One practical scenario is continued participation in international response operations if the assistance remains urgent or becomes long-term within the meaning of Article 10(1)-(3) of the Law of the Republic of Lithuania on Development Cooperation and Humanitarian Assistance. Another scenario is the use of the mission’s experience to strengthen the preparedness of Lithuania’s civil protection system, because Article 2(3) and (4) of the Law of the Republic of Lithuania on Crisis Management and Civil Protection links civil protection to preparedness for emergencies and the capacity to respond to them

📄 Original — 15min-krim🕐 10:19
Foreign Ministry rejects proposal to bar performers who appeared in Russia and Belarus from entering Lithuania, citing its reason 🔗
The Foreign Ministry supports the idea of banning artists from entering Lithuania if they have performed in Russia, Belarus, or occupied territories since the Kremlin launched its full-scale invasion of Ukraine in February 2022. However…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 132 straipsnis#2 (statute)
132 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kurio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas Jeigu užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos…
132 straipsnis. Leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kurio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas Jeigu užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose numatytų aplinkybių, šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. 133 straipsnis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos užsieniečiui, jeigu jis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turėjo teisę vykti. 3. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 4. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Straipsnio redakcija nuo 2012-02-01: 133 straipsnis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 2. Užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 3. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. 4. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 5. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką. 2. Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis. 21. Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiams taikomos šio Įstatymo I, II, V, VI, VII, IX, X ir XI skyrių nuostatos, o jų šeimos nariams ir kitiems asmenims, kurie pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – ir šio Įstatymo III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. 3. Šis Įstatymas netaikomas užsieniečiams, kurie naudojasi privilegijomis ir imunitetais pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir kitus teisės aktus. 4. Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodytas išimtis. 5. Šio Įstatymo normos, reglamentuojančios leidimus dirbti ir leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, santykiams, susijusiems su naujos branduolinės (atominės) elektrinės projekto įgyvendinimu, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos branduolinės (atominės) elektrinės įstatymas. 6. Šio Įstatymo normos, reglamentuojančios leidimus dirbti ir leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje ir užsieniečių integraciją, santykiams, susijusiems su užsieniečių perkėlimu iš humanitarinės krizės ištiktos užsienio valstybės ar jos dalies į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi ir šių užsieniečių integracija, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-2078, 2019-04-26, paskelbta TAR 2019-05-06, i. k. 2019-07317 7. Šio Įstatymo normos, reglamentuojančios leidimus dirbti ir leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, teisiniams santykiams, susijusiems su investicijų sutarčių, sudarytų Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 131 straipsnyje nustatyta tvarka, ar stambaus projekto investicijų sutarčių, sudarytų Investicijų įstatymo 157 straipsnyje nustatyta tvarka, įgyvendinimu, taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja Investicijų įstatymas. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-3162, 2020-06-26, paskelbta TAR 2020-07-10, i. k. 2020-15493
Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties 133 straipsnis (statute)
133 straipsnis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl…
133 straipsnis. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 1. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 11. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-2338, 2019-07-16, paskelbta TAR 2019-07-26, i. k. 2019-12401 2. Užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. 3. Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos dėl to, kad per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą, jeigu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu kaip prekybos žmonėmis aukai ir jeigu jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ar visuomenei. 4. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienio valstybėje užsienietis yra padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą asmeniui ir dėl to buvo pažeistos visuotinai pripažintos žmogaus teisės ir laisvės, korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką ar pinigų plovimo požymius atitinkančią nusikalstamą veiką, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, arba kad kurstė ar kitaip dalyvavo darant tokias nusikalstamas veikas, arba kuris viešai ir (ar) aktyviai remia ir (ar) dalyvauja užsienio valstybės vykdomoje tarptautinės teisės principus ir normas pažeidžiančioje veikoje ir (ar) dėl šių priežasčių užsienietis yra įtrauktas į kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Europos laisvosios prekybos asociacijos ar Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos valstybės narės nacionalinį užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą. 5. Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. 6. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. 7. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. 8. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. 9. Užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. 10. Užsieniečiui neteikiama informacija apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo, gynybos, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ir baudžiamojo persekiojimo interesams. Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, informacija apie priimto sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką faktines aplinkybes neteikiama, jeigu šios informacijos pateikimas pakenktų valstybės saugumo interesams.
Analysis
Legal question

Can legislation establish, in substance, an automatic ban on entry into Lithuania for foreign nationals solely because they have performed concerts in Russia or Belarus, without proving a threat to national security or public order based on the specific individual’s conduct?

Legal basis

Article 133 of the Law on the Legal Status of Aliens formulates an entry ban as a measure based on an individual decision: a foreign national “may be prohibited” from entering where specifically identified circumstances exist, for example where a visa has been refused, a residence permit has been revoked, the person has been denied entry, returned, or has failed to comply with specific financial obligations. This is not a normative model that allows a single biographical fact automatically to be converted into a ban applicable to an entire category of persons. For EU citizens and their family members, Article 98¹ sets an even clearer limit: the assessment of a threat in each individual case must be based exclusively on the conduct of the person concerned, and that conduct must constitute a genuine, present and sufficiently serious threat.

Accordingly, the legal core of the Ministry of Foreign Affairs’ criticism is not that performing concerts in Russia or Belarus can never be a relevant fact, but that it cannot be the sole and automatically determinative criterion.

Practical significance

At present, the stronger argument is against an automatic ban, particularly where it would affect persons exercising EU free movement rights. In legislative terms, the safer approach in practice would be not a categorical formula that “a person who has performed a concert may not enter”, but rather a basis for individual assessment in which performing in an aggressor state would be one item of objective evidence when assessing support for propaganda, links with the regime, or a threat to public order. It would be risky for decision-makers to rely solely on the venue or date of an event: under the text of Article 98¹ provided, it would be necessary to demonstrate the person’s own conduct and the genuine and sufficiently serious threat arising from it.

The point to cite in the dispute is therefore not abstract “EU law”, but its specific national projection in Articles 1 and 98¹ of the Law on the Legal Status of Aliens.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether a draft law before the Seimas may establish a general prohibition on entry into Lithuania for foreign nationals solely because they have performed in Russia or Belarus, where the legislation currently in force links an entry ban to specific grounds set out in law and to a decision by the competent authority. This question must first be assessed under Article 1(1) and (2), Article 8(1) and (2), Article 113(1), and Article 133 of the Republic of Lithuania Law on the Legal Status of Aliens. Article 1(1) of the Law provides that this Law specifically governs the procedure for the entry, departure, stay, residence, and appeal of decisions concerning the legal status of aliens. Article 1(2) of the same Law is important because it states that the Law has been harmonised with European Union legal acts, meaning that the national entry-ban mechanism cannot be assessed in isolation from that harmonisation rule. Article 8(1) of the Law links the conditions for refusal of entry to the Schengen Borders Code, while Article 8(2) assigns the decision to refuse entry to the State Border Guard Service. The principal provision governing entry bans is Article 133 of the Law, under which an alien may be prohibited from entering, inter alia, following a refusal to issue a visa or residence permit, refusal of entry, an obligation to depart, return, unlawful departure, or other circumstances specified by law

Legal assessment. Under the wording of Article 133 provided, the mere fact of a cultural performance in Russia or Belarus is not, in itself, expressly identified as an independent ground for an entry ban. Accordingly, a draft law that would construct the prohibition automatically by reference to the place of performance would have to be aligned with the logic of Article 133: an entry ban is an administrative decision concerning a specific alien, not merely an abstract category of persons. This is particularly apparent from the phrase “may be prohibited” used in Article 133(1), which denotes a discretionary decision linked to a statutory ground and to the facts of an individual case. If reliance were placed on a threat to state security or public order, the excerpt from Article 132, read together with Article 133(1), indicates that such a ground is linked to the threat posed by the alien’s entry into and presence in Lithuania, not solely to a prior public performance in a foreign state. Article 113(1)(7) of the Law uses the same risk category in the context of detention: an alien may be detained where his or her presence poses a threat to state security, public order, or public health. This confirms that, in the sources provided, the concept of threat operates as a factual and legal conclusion concerning a specific person, not as a formal attribute arising automatically from the location of professional activity. Paragraph 1 of the Rules on the Management of the National List provides that the list is intended for aliens who are prohibited from entering and includes the provision of data to the central Schengen Information System. Under Article 133(3) of the Law, this national list is compiled and managed, and data are provided to the central Schengen Information System, by the Migration Department in accordance with the procedure established by the Government. Paragraph 5 of the Rules further provides that data are entered on the list on the basis of decisions prohibiting entry adopted by the entities referred to in Article 133(8) of the Law. Paragraph 101 of the Rules establishes a significant procedural time limit: the Migration Department adopts a decision to prohibit or not to prohibit entry, on the basis of a submission by a state institution or agency, within 5 working days of receiving the necessary data, documents, and reasoned conclusions. Where the entry ban is linked to a decision by the Migration Department refusing to issue a visa or residence permit, expelling an alien, or returning an alien, the same Paragraph 101 calculates the time limit from the adoption of the relevant decision. In the sources provided, the role of the Minister of Foreign Affairs is not an independent final entry ban: under the excerpt from the Rules, in the case referred to in Article 133(8) of the Law, the Minister submits a proposal to the Minister of the Interior, together with data, information, or documents and the proposed period of the ban. Thus, the Ministry of Foreign Affairs’ criticism of the draft law is consistent with the regulatory framework provided insofar as the draft would bypass the chain comprising an individual ground, reasons, a competent decision, and the list procedure. The provisions of the Rules on removal from the list also show that an entry ban is not an immutable status: where the ban is based on a possible threat to state security or public order, the Migration Department or the State Border Guard Service contacts the institution that provided the information to determine whether the threat still persists. That procedure is difficult to reconcile with a model in which the reason for the ban would be solely a past concert, without assessing whether, today, 22 July 2026, the person’s entry into and presence in Lithuania would still pose the threat referred to in the Law

Consequences. In practical terms, the draft law may proceed in three directions: it may be improved into an individual-assessment procedure, remain a political declaration without a clear mechanism of application, or be rejected as inconsistent with the model set out in Article 133 of the Law and in the Rules provided. If the Seimas were to choose the first path, the Law would have to clearly link the circumstance of performing in Russia or Belarus to a specific ground under Article 133, a competent entity, evidence, a reasoned assessment, and the duration of the ban. In that case, the practical burden would fall not only on the Ministry of Foreign Affairs, but also on the Migration Department, the State Border Guard Service, and those institutions that would provide documents or conclusions concerning a threat to state security or public order. If the draft law remained in the form of an automatic prohibition, its application would conflict with the institutional structure of Articles 8 and 133, because refusal of entry, an entry ban, and inclusion on the national list are, in the sources provided, decision-making procedures rather than the mechanical consequence of attributes listed in an annex to a law. For foreign nationals, this would mean in practical terms that what matters would not be only the geography of their performances, but also whether the competent authority has data, documents, or reasoned conclusions concerning a statutory ground for an entry ban. For organisers and the events market, the most important consequence would be legal uncertainty until the draft law is rewritten so as to comply with the decision-making system under Article 133 and the rules governing the national list. For the state, the key point is that any political objective should be implemented through the administrative chain already established: submission, documents, reasoned decision, time limit, list, and transmission of data to the Schengen Information System. Accordingly, on the basis of the sources provided, the legally soundest course is not a general prohibition on all persons who have performed, but an individually reasoned entry ban where the entry or presence of a specific alien falls within the grounds set out in Article 133 of the Law on the Legal Status of Aliens

📄 Original — Verslo žinios🕐 10:21
Zelensky replaces army chief: appoints M. Drapatyi instead of dismissed O. Syrskyi 🔗
Ukrainian President Volodymyr Zelensky dismissed Commander-in-Chief of the Armed Forces of Ukraine Oleksandr Syrskyi on Tuesday after six days of mass protests and appointed Mykhailo Drapatyi in his place.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kariuomenės drausmės statuto pakeitimo įstatymas 53 straipsnis (statute)
53 straipsnis. Respublikos Prezidento – vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado teisės skirti drausmines nuobaudas Respublikos Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų…
53 straipsnis. Respublikos Prezidento – vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado teisės skirti drausmines nuobaudas Respublikos Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas krašto apsaugos ministro teikimu: 1) pažemina kario laipsnį pulkininkams (jūrų kapitonams) ir generolams (admirolams); 2) Seimo pritarimu atleidžia iš tarnybos kariuomenės vadą; 3) atleidžia iš tarnybos kariuomenės vado pavaduotoją – lauko pajėgų vadą.
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas" | Article: 1 straipsnis#2 | Chunk 4 of 5] LEIDYBA Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti…
[Context: Law: "Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas" | Article: 1 straipsnis#2 | Chunk 4 of 5] LEIDYBA Seimas rūpinasi, kad būtų laiku priimti nacionaliniam saugumui užtikrinti būtini įstatymai, kiti teisės aktai, galiojančių įstatymų papildymai ir pakeitimai. Seimas, atsižvelgdamas į ilgalaikius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, įstatymu reglamentuoja krašto apsaugos sistemą, taip pat kasmet įstatymu nustato principinę kariuomenės struktūrą: ribinius krašto apsaugos sistemoje tarnaujančių profesinės karo tarnybos, privalomosios pradinės karo tarnybos ir aktyviojo rezervo karių, statutinių krašto apsaugos sistemos tarnautojų, kiekvieno laipsnio vyresniųjų karininkų, generolų ir admirolų skaičių, nuolatinių junginių, dalinių ir jiems prilygintų karinių vienetų skaičių. Seimas įgyvendina nacionalinio saugumo pagrindų nuostatas sukurdamas teisinę nacionalinio saugumo ir gynybos bazę – įstatymais reglamentuoja nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veiklą. AntrasIS skirsnis SPRENDIMAI DĖL VALSTYBĖS GYNYBOS Seimas skelbia nepaprastąją padėtį, įveda karo padėtį, skelbia mobilizaciją ar demobilizaciją, priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje, įveda karo padėtį ar skelbia mobilizaciją, Seimas tvirtina šiuos sprendimus, užtikrindamas ginkluotą gynybą ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų pagal kolektyvinės gynybos sutartis vykdymą. Seimas taip pat priima sprendimus dėl Lietuvos dalyvavimo kitose tarptautinėse karinėse operacijose, o neatidėliotinais atvejais, kai tokį sprendimą priima Respublikos Prezidentas, Seimas tvirtina arba panaikina šį sprendimą. TrečiasIS skirsnis PARLAMENTINĖ PRIEŽIŪRA Seimas vykdo Vyriausybės bei kitų nacionalinį saugumą užtikrinančių vykdomųjų institucijų veiklos, nacionalinio saugumo sistemą reglamentuojančių įstatymų bei ilgalaikių valstybinių saugumo stiprinimo programų vykdymo parlamentinę kontrolę. 16 skyrius VALSTYBĖS GYNIMO TARYBA Svarbiausius valstybės gynimo reikalus, įskaitant valstybės institucijų veiklą svarbiausiais nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimais, svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba. Į ją įeina Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Į Valstybės gynimo tarybos posėdžius paprastai kviečiamas Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, užsienio ir vidaus reikalų ministrai, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Tarybos sudarymą, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. 17 SKYRIUS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJA Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos valstybės užsienio ir saugumo politikos uždavinius. Įgyvendindama 5 skyriuje išdėstytas svarbiausias saugumą užtikrinančias Lietuvos užsienio politikos nuostatas, Užsienio reikalų ministerija teikia Vyriausybei pasiūlymus dvišalių ir daugiašalių santykių plėtojimo klausimais (įskaitant dėl narystės NATO ir Europos Sąjungoje galimybių optimalaus panaudojimo Lietuvos nacionalinio saugumo interesams užtikrinti ir dėl Lietuvos dalyvavimo įgyvendinant šių organizacijų tikslus) ir vykdo priimtus sprendimus; analizuoja tarptautinę padėtį, tarpvalstybinės politikos tendencijas, tarp jų geostrateginės aplinkos pokyčius bei tarptautinių grėsmių saugumui ir rizikų raidą; palaiko diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, taip pat ryšius su tarptautinėmis organizacijomis, įskaitant diplomatinio atstovavimo NATO būstinėje užtikrinimą ir aktyvų dalyvavimą politiniame derinime siekiant NATO narių konsensuso strateginiais klausimais; vadovauja Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose veiklai; koordinuoja ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rengimą ir sudarymą su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus dėl stojimo į tarptautines organizacijas ir prisijungimo prie daugiašalių tarptautinių sutarčių; organizuoja tarptautinių sutarčių ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų tarptautinių santykių klausimais vykdymo kontrolę; atlieka kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas. 18 skyrius KRAŠTO APSAUGOS SISTEMA Krašto apsaugos sistemą sudaro Krašto apsaugos ministerija, kariuomenė (ginkluotosios pajėgos), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, puskarininkių mokykla ir kitos karo mokymo įstaigos, žvalgybos ir kontržvalgybos tarnyba (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos), karo prievolės ir mobilizacijos bei kitos krašto apsaugos ministrui pavaldžios institucijos, krašto apsaugos reikmėms skirtos karinės teritorijos, kiti infrastruktūros objektai, įmonės bei įstaigos. Krašto apsaugos ministerija yra vadovaujanti krašto apsaugos sistemos institucija. Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos struktūrą bei veiklą išsamiau reglamentuoja kiti įstatymai ir teisės aktai. Krašto apsaugos ministerijos ir visos krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę. Ministro teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Lietuvos kariuomenė yra valstybės ginkluotos gynybos institucija, pagrindinė krašto apsaugos sistemos dalis. Kariuomenė yra ištikima Lietuvos Respublikai, jos Konstitucijai, tarnauja valstybei ir visuomenei, paklūsta Lietuvos piliečių demokratiškai išrinktai valstybės valdžiai. Aukščiausiasis valstybės karinis pareigūnas, kariniais klausimais atstovaujantis Lietuvos kariuomenei, yra kariuomenės vadas. Svarbiausias jo uždavinys taikos metu – tinkamai rengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai, užtikrinant jos sąveiką su kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis ir dalyvavimą tarptautinėse operacijose. Kariuomenės vadas taikos metu yra tiesiogiai pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo nustatytą kariuomenės plėtros politiką. Kariuomenės vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai bei kiti teisės aktai. Įstatymai bei kiti teisės aktai taip pat nustato lauko pajėgų vado skyrimo ir atleidimo tvarką, teises, pareigas, funkcijas ir atsakomybę. Taikos metu kariuomenė: – savarankiškai ir bendradarbiaudama su NATO institucijomis bei kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis saugo valstybės teritoriją ir karines teritorijas, taip pat bendradarbiaudama su kitomis valstybės ir NATO institucijomis bei kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis stebi ir kontroliuoja išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą; – palaiko kovinę parengtį; – rengiasi ir Konstitucijos bei įstatymų nustatyta tvarka Respublikos Prezidentui bei Seimui nusprendus dalyvauja tarptautinėse karinėse operacijose; – įstatymų numatytais atvejais ir tvarka gali būti pasiųsta padėti civilinei valdžiai. Kariuomenė turi būti rengiama ugdant kario asmenybę, pilietiškumą ir patriotizmą, profesionalius įgūdžius ir kario etiką. Vadai turi puoselėti karių ir civilių gyventojų tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą. Karo tarnybos rūšis ir atlikimo tvarką bei karių teisinį statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Kariuomenę sudaro sausumos pajėgos (į kurias yra integruoti krašto apsaugos savanoriai) bei karinės oro ir karinės jūrų pajėgos, taip pat aktyvusis rezervas. Kariuomenės pajėgų rūšių sudėtį, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai bei kiti teisės aktai. Principinę kariuomenės struktūrą krašto apsaugos ministro teikimu, jam gavus Valstybės gynimo tarybos pritarimą ir Vyriausybės įgaliojimą, tvirtina Seimas. Teisėsaugą kariuomenėje ir visoje krašto apsaugos sistemoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietuvos teisėsaugos institucijų specializuoti padaliniai ir karo policija. Karinės teisėsaugos specializuoti padaliniai ir pareigybės steigiami prokuratūros ir ikiteisminio tyrimo institucijose. Karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų nagrinėja specializuotas teismas. Karo policijos statusą, jurisdikciją, uždavinius ir funkcijas nustato įstatymai. 19 skyrius VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA, POLICIJA IR KITOS MINISTERIJOS VALDYMO SRIČIAI PRIKLAUSANČIOS VIEŠĄJĮ SAUGUMĄ UŽTIKRINANČIOS ĮSTAIGOS Vidaus reikalų ministerija pagal savo kompetenciją vadovauja viešojo saugumo užtikrinimo valstybės politikos įgyvendinimui ir jį kontroliuoja. Pagrindinė policijos, kaip nacionalinio saugumo sistemos sudedamosios dalies, paskirtis – užtikrinti asmens ir visuomenės saugumą, žmogaus teises ir laisves, palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamomis veikomis. Policijos funkcijas nustato įstatymas. Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos daliniai reorganizuojami į Vidaus reikalų ministerijai pavaldžią Viešojo saugumo tarnybą. Viešojo saugumo tarnybos veiklos pagrindus nustato įstatymas. Valstybės finansų sistemos apsaugą nuo nusikalstamo poveikio užtikrina Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Šios tarnybos teisinį statusą ir veiklos pagrindus reglamentuoja įstatymas. Lietuvos Respublikos vadovybės ir oficialių svečių apsaugą nuo teroro aktų, smurto ir kitokio kėsinimosi bei su šio uždavinio įgyvendinimu susijusių saugomų objektų apsaugą užtikrina Vadovybės apsaugos departamentas. Jo veiklos pagrindus bei saugomų asmenų statusą nustato įstatymas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos paskirtis – įgyvendinti valstybės sienos sausumoje, jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse apsaugą ir valstybės sienos kirtimo kontrolę, užkardyti ir reguliuoti pasienio incidentus. Pagal Gynybos štabo planus šios tarnybos daliniai rengiami ginkluotos gynybos veiksmams valstybės gynybos (karo) atveju. Jų rengimo gynybai tvarką reglamentuoja įstatymas. Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba karo padėties ir valstybės gynybos (karo) metu priskiriamos ginkluotosioms pajėgoms. Speciali valstybės įstaiga, priklausanti Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai, organizuoja ir koordinuoja civilinę saugą, priešgaisrinę apsaugą ir gelbėjimo darbus. Policija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kitos Vidaus reikalų ministerijos valdymo sričiai priklausančios viešąjį saugumą užtikrinančios įstaigos formuojamos statutinės valstybės tarnybos pagrindais. 20 skyrius VALSTYBĖS SAUGUMO DEPARTAMENTAS Valstybės saugumo departamentas yra Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitinga institucija, kurios paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Informaciją, kuri nėra valstybės paslaptis, Valstybės saugumo departamentas teikia ir visuomenei. Valstybės saugumo departamento veiklą reglamentuoja įstatymai. Valstybės saugumo departamento detalus biudžetas, ištekliai ir kita įstatymų numatyta informacija yra valstybės paslaptis. Seimas atlieka parlamentinę Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolę. Ši kontrolė atliekama laikantis valstybės paslapčių apsaugos reikalavimų ir Seimo nustatytų specialių procedūrų. 21 skyrius CIVILINĖS SAUGOS IR GELBĖJIMO SISTEMA Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos paskirtis – apsaugoti gyventojus nuo nelaimių karo ir taikos metu, jiems patiems šioje veikloje aktyviai dalyvaujant. Ši sistema užtikrina visų gelbėjimo tarnybų parengtį ir prevencinius veiksmus, o ekstremalių situacijų, gaivalinių nelaimių, katastrofų ir ginkluoto užpuolimo atvejais – krašto gyventojų perspėjimą ir informavimą, jų gyvybės ir turto apsaugą, reikalingą neatidėliotiną pagalbą ir evakuaciją iš pavojingų rajonų. Civilinės saugos ir gelbėjimo sistemą, jos struktūrą, veiklos teisinius pagrindus, sistemai priklausančių institucijų pavaldumą, funkcijas, atsakomybę bei tarpusavio sąveiką, taip pat sąveiką su kitomis valstybės institucijomis nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Jeigu reikia, katastrofoms ir kitoms didelio masto nelaimėms įveikti, gelbėjimo darbams dirbti bei padariniams šalinti pasitelkiama ir kariuomenė, specialistai iš mobilizacinio rezervo, ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, panaudojami joms priklausantys ištekliai, pasitelkiami savaveiksmių
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas 8 straipsnis (statute)
4. Pagal šio straipsnio 3 dalį vykdydamos Lietuvos Respublikos teritorijos karinę apsaugą, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo stebėjimą bei kontrolę…
4. Pagal šio straipsnio 3 dalį vykdydamos Lietuvos Respublikos teritorijos karinę apsaugą, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo stebėjimą bei kontrolę, taip pat reaguodamos į Lietuvos Respublikos suvereniteto pažeidimus sausumoje, oro erdvėje ir teritorinėje jūroje, kitų NATO valstybių ginkluotosios pajėgos gali turėti tokias pačias teises, kokias Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai nustato Lietuvos kariuomenei. 13 straipsnis. Kariuomenės vadas 1. Kariuomenės vadą Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta tvarka skiria Respublikos Prezidentas. Paskirtas kariuomenės vadas pareigas eina ne ilgiau kaip 5 metus. Kariuomenės vadas, pradėdamas eiti pareigas, iškilmingoje aplinkoje prisiekia ir pasirašo priesaikos lapą. 2. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš šiame straipsnyje nustatytų priesaikos tekstų. Nustatomi šie kariuomenės vado priesaikos tekstai: 1) „Aš, (vardas, pavardė), paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, saugoti jos žemių vientisumą, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo pareigas, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos kariuomenę, ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę. Tepadeda man Dievas.“; 2) „Aš, (vardas, pavardė), paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, be išlygų prisiekiu: ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, saugoti jos žemių vientisumą, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, įstatymus ir savo pareigas, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos kariuomenę, ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę.“ 3. (Neteko galios nuo 2005 m. gruodžio 8 d.)
Analysis
Legal question

The specific question is whether the replacement of the commander-in-chief after a political conflict and protests can be treated solely as a decision by the head of state in exercising command over the armed forces, or rather as a procedurally constrained dismissal from service requiring additional constitutional and parliamentary safeguards.

Legal basis

The Lithuanian regulatory framework provided does not indicate a one-person decision-making model: Article 13(1) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service provides that the commander-in-chief is appointed by the President of the Republic in accordance with the procedure laid down in the Constitution, whereas Article 53 of the Disciplinary Statute links dismissal from service to a submission by the Minister of National Defence and the approval of the Seimas. This means that the power of appointment does not in itself imply an equivalent freedom to remove the commander-in-chief from service. The excerpt from Article 1 of the Law on the Fundamentals of National Security reinforces this logic: the Seimas not only exercises political oversight over the defence sector, but also establishes by law the structure of the national defence system and the legal framework for the activities of national security institutions.

Practical significance

For a professional audience, the stronger argument here is not that “the protests forced the president to replace the commander,” but that, in a state governed by the rule of law, a change in the commander-in-chief must be assessed through the lens of competence and procedure. If an analogous situation were analysed under the Lithuanian model provided, the first step would be to determine whether it concerns the appointment of a new commander or the dismissal of the previous commander from service, because in the latter case a political decision by the president alone would not suffice. In the case of O.

Syrskyi, the news report does not identify any legal violation or disciplinary ground; therefore, relying on the logic of Article 65 of the Statute concerning breaches of restrictions applicable to military service would be weak. The practical risk for a journalist or lawyer is to conflate political confidence in military command with a legally formalised dismissal from service: the former explains the motive, but the latter determines the legality of the decision.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is what institutional sequence and substantive conditions apply to the dismissal of the Commander of the Armed Forces and the appointment of a new commander under Lithuanian law, if an analogous change in political and military leadership were assessed within the Lithuanian system. The principal provisions are Article 13 of the Law of the Republic of Lithuania on the Organisation of the National Defence System and Military Service, Article 53 of the Law of the Republic of Lithuania Approving the Disciplinary Statute of the Lithuanian Armed Forces, and Article 53 of the Law of the Republic of Lithuania Amending the Disciplinary Statute of the Armed Forces. Also relevant to the status of the Commander of the Armed Forces is the responsibility of the Minister of National Defence, established in Article 10 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service, for the implementation of defence policy and the activities of the entire national defence system. The systemic context is supplemented by Article 1 of the Law of the Republic of Lithuania on the Fundamentals of National Security, which provides that the Seimas regulates the national defence system by law and annually determines the principal structure of the Armed Forces

Legal assessment. Under Article 13(1) of the Law of the Republic of Lithuania on the Organisation of the National Defence System and Military Service, the Commander of the Armed Forces is appointed by the President of the Republic in accordance with the procedure established by the Constitution; however, only an officer holding a rank not lower than brigadier general or flotilla admiral may be appointed Commander of the Armed Forces. The same article also provides that the appointed Commander of the Armed Forces holds office for no longer than five years and, upon assuming office, takes an oath and signs the oath document. Accordingly, a purely political decision to replace the commander would not be sufficient under Lithuanian law: the appointed person must meet the statutory rank requirement and assume office through the oath procedure. The wording of the Commander’s oath under Article 13 of the same law links the office to faithful service to the Republic of Lithuania, compliance with the Constitution and laws, strengthening the Armed Forces, and defending the State. On the dismissal side, Article 53 of the Law of the Republic of Lithuania Approving the Disciplinary Statute of the Lithuanian Armed Forces provides that the President of the Republic, as Commander-in-Chief of the Armed Forces, dismisses the Commander of the Armed Forces from service upon the submission of the Minister of National Defence and with the approval of the Seimas. The same rule is repeated in Article 53 of the Law of the Republic of Lithuania Amending the Disciplinary Statute of the Armed Forces. Thus, the Lithuanian model is not a unilateral presidential act: a submission by the Minister of National Defence and the approval of the Seimas of the Republic of Lithuania are required. The role of the Minister of National Defence is consistent with Article 10 of the Law of the Republic of Lithuania on the Organisation of the National Defence System and Military Service, under which the Minister directs the activities of the Ministry of National Defence and of the entire national defence system and is responsible for the implementation of defence policy. The Minister’s competence in personnel matters is further supplemented by points 11.25, 11.26, 13.29 and 13.30 of the Regulations of the Ministry of National Defence, which refer to the appointment, dismissal and transfer of commanders and the submission of proposals concerning candidates for Commander of the Armed Forces. If the replacement of the Commander of the Armed Forces is linked to disciplinary liability, the provisions of the Disciplinary Statute concerning abuse of official authority and breaches of restrictions applicable to military service are also relevant. Article 77 of the Law of the Republic of Lithuania Approving the Disciplinary Statute of the Lithuanian Armed Forces provides for liability for abuse of official authority, and, in aggravating circumstances, a professional military servicemember is dismissed from service. Article 65 of the Law of the Republic of Lithuania Amending the Disciplinary Statute of the Armed Forces provides that a professional military servicemember is dismissed from service for breaching service restrictions established by the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service. However, the protests, public accusations and political crisis referred to in the information provided are not, in themselves, identical to these disciplinary offences under the cited provisions. Articles 3 and 8 of the Constitution of the Republic of Lithuania are relevant in this analysis only as boundaries: no one may usurp the sovereign powers belonging to the Nation, and the seizure of State power or its institutions by force is unconstitutional, unlawful and void

Consequences. In practical terms, an analogous replacement of a commander in Lithuania would require several mandatory stages: a ministerial submission for dismissal, approval by the Seimas, a decision by the President, and the appointment of a new commander in accordance with the requirements of Article 13 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service. If there is no Commander of the Armed Forces or if the Commander is temporarily unable to perform the duties of office, the Commander is substituted, under the amendment provision to Article 13 of the same law, by the Chief of the Defence Staff or by another officer appointed by order of the Minister of National Defence who holds a rank not lower than brigadier general or flotilla admiral. This means that, even in circumstances of political tension, continuity of military command must be ensured through the substitute-officer mechanism defined in advance by law. For the Seimas, this is practically significant because its approval is a condition for dismissal from service, while at the broader level the Seimas, under Article 1 of the Law on the Fundamentals of National Security, shapes the legal foundation of the national defence system. For the President of the Republic, this is significant as the constitutional and statutory authority for appointment and dismissal, although in the case of dismissal the President’s decision is linked to the ministerial submission and the approval of the Seimas. For the Minister of National Defence, this is significant because the Minister’s responsibility for the implementation of defence policy and the operation of the system makes the Minister the central initiator of the procedure. For the Armed Forces, the most important consequence is the legality of command: a new commander may perform the duties of office only if he or she meets the statutory requirements, has taken the oath, and has entered the established chain of command

📄 Original — 77.lt🕐 10:23
After a series of pollution incidents, a serious warning in Žiežmariai: wastewater treatment plant may be suspended 🔗
Environmental officials will consider whether repeated pollution incidents warrant suspending the plant’s operations. After a series of pollution cases recorded this year, the Environmental Protection Department has taken stricter action…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančios…
2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančios institucijos ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu ir asmenų, padariusių šiuos pažeidimus, nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. 2. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai, turintys šio ir kitų įstatymų jiems suteiktas galias. 3. Augalų ar gyvūnų masinis žuvimas – staigus arba laipsniškas augalų ar gyvūnų individų ar populiacijų skaičiaus sumažėjimas, dėl kurio gali būti pažeista ekologinė pusiausvyra ar grėsti augalų ar gyvūnų populiacijų visiškas išnykimas, atsiradęs dėl fizinių ar juridinių asmenų vykdomos veiklos. 4. Ekologinis įvykis ‒ aplinkos oro, vandens, dirvožemio, grunto užteršimas cheminėmis, biologinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitoks aplinkai padarytas poveikis. 5. Kontrolinis pirkimas – prekių ir (ar) paslaugų pirkimas, vykdomas atliekant ūkio subjekto veiklos neplaninį patikrinimą, kitų fizinių ir juridinių asmenų patikrinimą, kurio tikslas – nustatyti, ar ūkio subjektas, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys parduoda prekes ir (ar) teikia paslaugas laikydamiesi aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų. 6. Privalomasis nurodymas – rašytinės formos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo sukeltas pasekmes, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. 7. Privati teritorija – fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdoma, naudojama teritorija, išskyrus fizinių asmenų gyvenamąsias patalpas. 8. Ūkio subjektas – kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. 9. Valstybiniai laboratoriniai tyrimai – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslais atliekami į aplinką patenkančių teršalų, jų paveiktos aplinkos ir atliekų cheminės sudėties ir fizikinių savybių tyrimai ir matavimai (ėminių ėmimas, laboratorinių tyrimų ir matavimų atlikimas). 10. Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos arba vartojamos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatyme, Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme, Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme ir Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme.
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo Nr. IX-1005 2, 3, 12 straipsnių, IV skyriaus antrojo skirsnio pakeitimo, Įstatymo papildym 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Aplinkos apsaugos valstybinė…
1 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „2 straipsnis. Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos 1. Aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė – valstybės įgaliotų institucijų ir pareigūnų veikla ūkio subjektų, kitų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, pasireiškianti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų prevencija, pažeidimų nutraukimu bei šių pažeidimų padarymu kaltų asmenų nustatymu, jų patraukimu teisinėn atsakomybėn. 2. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai, turintys šio ir kitų įstatymų jiems suteiktas galias. 3. Augalų ar gyvūnų masinis žuvimas – staigus arba laipsniškas augalų ar gyvūnų individų ar populiacijų skaičiaus sumažėjimas, dėl kurio gali būti pažeista ekologinė pusiausvyra ar grėsti augalų ar gyvūnų populiacijų visiškas išnykimas, atsiradęs dėl fizinių ar juridinių asmenų vykdomos veiklos. 4. Ekologinis įvykis ‒ aplinkos oro, vandens, dirvožemio, grunto užteršimas cheminėmis, biologinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis arba kitoks aplinkai padarytas poveikis. 5. Kontrolinis pirkimas – prekių ir (ar) paslaugų pirkimas, vykdomas atliekant ūkio subjekto veiklos neplaninį patikrinimą, kitų fizinių ir juridinių asmenų patikrinimą, kurio tikslas – nustatyti, ar ūkio subjektas, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys parduoda prekes ir (ar) teikia paslaugas laikydamiesi aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų reikalavimų. 6. Privalomasis nurodymas – rašytinės formos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo sukeltas pasekmes, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. 7. Privati teritorija – fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdoma, naudojama teritorija, išskyrus fizinių asmenų gyvenamąsias patalpas. 8. Ūkio subjektas – kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. 9. Valstybiniai laboratoriniai tyrimai – aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslais atliekami į aplinką patenkančių teršalų, jų paveiktos aplinkos ir atliekų cheminės sudėties ir fizikinių savybių tyrimai ir matavimai (ėminių ėmimas, laboratorinių tyrimų ir matavimų atlikimas). 10. Kitos šiame Įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos arba vartojamos Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, Lietuvos Respublikos cheminių medžiagų ir preparatų įstatyme, Lietuvos Respublikos policijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme.“
Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Privalomojo nurodymo davimas 1. Privalomasis nurodymas duodamas šiais atvejais: 1) kai dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar…
18 straipsnis. Privalomojo nurodymo davimas 1. Privalomasis nurodymas duodamas šiais atvejais: 1) kai dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo sąlygų nesilaikymo kyla reali grėsmė, kad bus padarytas tiesioginis reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai, ir (ar) kyla tiesioginis pavojus žmonių sveikatai ar gyvybei, ir nėra galimybės kitais būdais to išvengti, duodamas privalomasis nurodymas sustabdyti įrenginio ar jo dalies eksploatavimą; 2) jeigu nustatytas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo sąlygų nesilaikymas, susijęs su neleistinu teršalų išmetimu, atliekų susidarymu, laikymu ar apdorojimu arba neteisėtu gamtos išteklių naudojimu, ir (ar) vykdomas neteisėtas aplinkos teršimas ir (ar) neteisėtai naudojami ar naikinami gamtos ištekliai, ir (ar) daroma žala aplinkai ir vykdoma veikla didina pažeidimo mastą, duodamas privalomasis nurodymas sustabdyti tai lemiančią konkrečią veiklą; 3) įvykus esminiam objekto ar įrenginio savybių pokyčiui, dėl kurio negali būti laikomasi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo ar taršos leidimo sąlygų ar negali būti vykdoma nurodytuose leidimuose numatyta veikla arba negali būti tinkamai vykdoma valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė, duodamas privalomasis nurodymas sustabdyti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nurodytą veiklą; 4) kai yra reali grėsmė, kad gali būti padaryta žala aplinkai, ir nesiimama visų būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai ar ji būtų sumažinta, duodamas privalomasis nurodymas taikyti konkrečias žalos aplinkai prevencijos priemones; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nesiimama veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, duodamas privalomasis nurodymas užtikrinti teršalų ir (ar) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą; 6) kai esant žalai aplinkai nevykdomos ar netinkamai vykdomos aplinkos atkūrimo priemonės, duodamas privalomasis nurodymas vykdyti ar tinkamai vykdyti aplinkos atkūrimo priemones; 7) kai dėl asmens veikos kyla reali grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ir nesiimama reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti, duodamas privalomasis nurodymas imtis reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti; 8) kai iki veiklos patikrinimo pabaigos aplinkos apsaugą ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas nenutraukiamas ir (ar) jo pasekmės nepašalinamos, duodamas privalomasis nurodymas nutraukti pažeidimą ir (ar) pašalinti jo pasekmes; 9) kai aplinkos apsaugą ir (ar) gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka neteikiamos ataskaitos ar (ir) neteikiama kita privaloma pateikti informacija, ar (ir) nevykdomi teisėti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų ar aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos reikalavimai (išskyrus reikalavimus, duotus pagal privalomuosius nurodymus), duodamas privalomasis nurodymas pateikti ataskaitas ar (ir) kitą privalomą pateikti informaciją ar (ir) vykdyti teisėtus reikalavimus. 2. Jeigu duodamas privalomasis nurodymas sustabdyti įrenginio ar jo dalies eksploatavimą ar kitą veiklą šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, privalomajame nurodyme turi būti nurodytos sąlygos ar priemonės, kurias įgyvendinus galima atnaujinti sustabdytą įrenginio ar jo dalies eksploatavimą ar kitą veiklą, nurodytą privalomajame nurodyme. 3. Tais atvejais, kai nėra galimybės operatyviai surašyti privalomojo nurodymo, tačiau atsižvelgiant į situaciją būtina nedelsiant imtis priemonių, arba kai pažeidimas gali būti pašalintas nedelsiant, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai žodžiu pareikalauja iš atsakingų asmenų atlikti veikas, kad būtų išvengta žalos aplinkai ar ji būtų sumažinta arba kad būtų išvengta tiesioginio pavojaus žmonių sveikatai ar gyvybei ar jis būtų sumažintas. Informacija apie aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų žodžiu duotus reikalavimus (nurodymus) atlikti veikas (nurodymo turinys, vykdymo tvarka, sąlygos ir terminai) nurodoma dokumente, kuriuo įforminamas patikrinimas. Asmenys privalo vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų žodžiu duotus reikalavimus. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų žodžiu duoti reikalavimai, nurodyti patikrinimą įforminančiame dokumente, gali būti skundžiami mutatis mutandis šio Įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka. Skundo padavimas nesustabdo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno žodžiu duoto reikalavimo vykdymo. 4. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas gali aplinkos ministro nustatyta tvarka laikinai, ne ilgiau kaip iki privalomojo nurodymo įvykdymo dienos, užplombuoti patalpas, įrenginius ir kitus objektus, jeigu nėra kitos galimybės užtikrinti privalomojo nurodymo ar aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno žodžiu duoto reikalavimo vykdymą. Toks sprendimas pažymimas privalomajame nurodyme ir skundžiamas kartu su privalomuoju nurodymu šio Įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka. 5. Draudžiama sustabdyti veiklą, jeigu toks veiklos sustabdymas galėtų sukelti didesnę žalą visuomenės interesams (sutrikdyti viešąjį vandens tiekimą, nuotekų tvarkymą, centralizuotą šilumos ar elektros energijos tiekimą, mišrių komunalinių atliekų tvarkymą) negu veiklos tęsimas. Šiame punkte nurodytą žalos visuomenės interesams vertinimą atlieka aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo sudaryta komisija.
Analysis
Legal question

Whether the five exceedances of pollution permit limits identified this year at the Žiežmariai wastewater treatment plant constitute a sufficient basis under Article 18 of the Law on State Environmental Protection Control to suspend the operation of the entire plant or of the specific activity causing those exceedances.

Legal basis

Article 6 of the Law on State Environmental Protection Control provides that control is exercised by the Environmental Protection Department; accordingly, it is that authority which has the institutional basis to assess infringements at the treatment plant operated by UAB Kaišiadorių vandenys. Article 2 of the same law defines control not only as the identification of infringements, but also as their prevention, termination, and the bringing of responsible persons to liability. The key provision is Article 18(1): the operation of an installation, or part of it, may be suspended where non-compliance with pollution permit conditions gives rise to a real threat of significant adverse environmental impact or a danger to human health or life, and where there is no possibility of avoiding that threat by other means.

The same provision also permits the suspension of a specific activity where unlawful emission of pollutants has been established, environmental damage is being caused, and the activity increases the scale of the infringement.

Practical significance

At present, the Department’s stronger argument is not the abstract “dangerousness” of the treatment plant, but repeated non-compliance with pollution permit conditions: six enforcement responses in a year, five confirmed exceedances of pollutant concentrations, and damage of EUR 1,349.22 already calculated and compensated for the infringement of 7 May. However, a temporary suspension of the entire plant under Article 18(1)(1) requires a higher threshold: it must be shown not only that there has been a series of infringements, but also that there are no other means of avoiding significant environmental impact. In practical terms, the safer course for the authority is therefore to rely on the logic of Article 18 and first prove which specific part of the operation is increasing the scale of the infringement: the ingress of surface wastewater into domestic wastewater networks, hydraulic overload during heavy rainfall, or disruption of the biological treatment process.

The operator and the municipality should not build their defence solely on the argument of heavy rainfall, because the facts presented indicate a recurring and foreseeable inability of the system to operate in accordance with the pollution permit, which turns “heavy rain” from an isolated incident into a manageable infrastructure risk.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether, due to repeated exceedances of permissible pollutant concentrations in 2026, the operation of the Žiežmariai municipal wastewater treatment plant may or must be temporarily suspended, and whether less restrictive measures would be sufficient. This issue is to be assessed primarily under Article 18(1)(1)–(3), Article 34, Article 35, and the control principles set out in Article 4(1)–(4) of the Law of the Republic of Lithuania on State Environmental Protection Control. The legal nature of control is defined in Article 2(1) of that Law: it is an activity aimed at preventing and terminating infringements, identifying responsible persons, and holding them liable. Competence for the control of wastewater treatment facilities is specifically assigned to the Environmental Protection Department under point 20 of the Description of the Procedure for the Installation, Operation and Control of Wastewater Holding Tanks and Septic Tanks. If it is established that the measures applied in the economic activity are insufficient and environmental protection standards are exceeded, or significant adverse effects on the environment are being caused, Article 15-1 of the Law of the Republic of Lithuania on Environmental Protection is also applicable

Legal assessment. Under Article 18(1)(1) of the Law of the Republic of Lithuania on State Environmental Protection Control, the operation of an installation or part thereof may be suspended where non-compliance with the conditions of a pollution permit gives rise to a real threat of direct significant adverse effects on the environment and there is no possibility of preventing this by other means. The five confirmed instances of exceedance of permissible limits out of six reports in 2026 are legally significant because they indicate not an isolated accident, but a recurring pattern of non-compliance with permit requirements. Article 18(1)(2) of the same Law is important because it permits the suspension of the specific activity that causes unlawful pollutant discharges or increases the scale of the infringement. Accordingly, the commission must assess not an abstract “deficiency of the treatment plant”, but the causal link between the specific operating regime, the ingress of surface wastewater into domestic sewerage networks, the washout of activated sludge, and the entry of pollutants into the Strėva River. Article 18(1)(3) may be relevant if the actual wastewater flow altered during intense rainfall is regarded as a change in the operating conditions of the installation as a result of which compliance with the conditions of the pollution permit is no longer possible. However, suspension is not an automatic sanction for every exceedance, because the principle of a minimal and proportionate control burden established in Article 4(2) of the Law requires that officials’ actions be appropriate to the objective and disrupt the activity as little as possible. For that reason, the task of the commission established by the Department to assess both alternatives, continuing the activity or suspending it, is consistent with the logic of proportionality, since municipal wastewater management is an infrastructure service whose suspension may cause other environmental and social consequences. The prevention principle under Article 4(1) of the Law permits the Department to act without waiting for another confirmed pollutant exceedance, provided that the risk is substantiated by previous investigations and data on the operation of the installation. The principle of inevitability of liability under Article 4(4) of the same Law means that the compensation already paid, EUR 1,349.22, for the infringement of 7 May does not conclude the legal assessment: liability and the elimination of adverse consequences must also be addressed. Point 6 of the Regulation on the Application of Wastewater Treatment Facilities requires conditions to be created for state environmental protection control; therefore, UAB “Kaišiadorių vandenys” must ensure control points, equipment, and unrestricted access for sampling and inspections. If control establishes that the measures to prevent or reduce environmental impact are insufficient, Article 15-1 of the Law of the Republic of Lithuania on Environmental Protection imposes an obligation to apply measures, agreed with the institution authorised by the Minister of Environment, to prevent, reduce or compensate for significant adverse effects, or to restore what has been damaged. Point 72.13 of the Rules on the Issuance, Amendment and Revocation of Pollution Permits supplements this framework: environmental monitoring or state control data showing exceedances of standards and significant adverse effects constitute grounds for considering the need to revise permit conditions. The request by Kaišiadorys District Municipality to provide data on network inspections, the ingress of surface wastewater into domestic sewerage networks, disconnected facilities, and preventive measures is legally connected with identifying the cause, not solely with the liability of the treatment plant operator. Points 12.2 and 12.3 of the Surface Wastewater Management Regulation indicate that pollution risk, design flows, and preventive measures are significant elements in assessing surface wastewater management; therefore, the municipality’s action plan must be specific as to works, deadlines, and expected effectiveness. If the suspension procedure were initiated, under Article 34 of the Law of the Republic of Lithuania on State Environmental Protection Control, upon expiry of the time limit for preparing to suspend environmentally harmful activity, a decision is adopted and immediately served against signature or sent by registered mail. Under Article 35(1) of the same Law, the decision would be executed by the head of the legal person whose activity is suspended, and under Article 35(2), the official could, where necessary, seal premises or installations. If the decision were not complied with, Article 35(3) of the Law establishes a three-working-day time limit for submitting information to the institution entitled to revoke the validity of the pollution permit, as well as to the supervisory institution

Consequences. The first realistic scenario is that the commission finds that the real threat of significant adverse effects on the environment can be managed by other measures, and therefore continuity of operations is chosen together with mandatory network inspections, elimination of surface wastewater ingress, and revision of permit conditions. The second scenario is that it is established that, without the temporary suspension of the entire installation or part thereof, it is impossible to prevent further pollutants from entering the environment, in which case the mandatory instruction provided for in Article 18(1) of the Law of the Republic of Lithuania on State Environmental Protection Control is applied, followed by the procedure under Articles 34–35. The third scenario is that suspension is not applied to the entire treatment plant, but a specific activity or technical operating regime that increases the scale of the infringement is identified, and only that part is suspended under Article 18(1)(2) of the Law. The practical significance for UAB “Kaišiadorių vandenys” is direct: the company must not only compensate the established damage, but also demonstrate that its operation can comply with the requirements of the pollution permit during heavy rainfall. For the municipality, the important point is that the cause of pollution may be linked to the condition of the networks and the ingress of surface wastewater into the domestic wastewater system, meaning that the actions of the treatment plant operator alone may be insufficient. For residents, the most important legal consequence is not the strictness of control as such, but whether the chosen measure will simultaneously protect the Strėva River and avoid disruption to centralised wastewater collection and treatment in Kaišiadorys District

📄 Original — tv3.lt🕐 10:27
174 pedophiles imprisoned in Lithuania may be released early, as psychologist warns of danger 🔗
Judges ruled that an absolute ban on parole for people convicted of sexual crimes against children is unconstitutional, meaning all such prisoners who behave well and meet legal conditions can now apply for conditional release. There are…
Fact-check:
⚪ UnverifiedKonstitucinis Teismas nusprendė, kad absoliutus draudimas lygtinai paleisti nuteistus už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus asmenis prieštarauja Konstitucijai
🟡 IncompleteNuteistiesiems lygtiniam paleidimui reikia atlikti šias bausmės dalis: 7 metų bausme – pusę, 20 metų bausme – du trečdalius, ir atitikti Bausmių vykdymo kodekso 82 str. 3 d. nustatytas sąlygas
✅ ConfirmedLygtinai paleisti asmenys likusią bausmės dalį atliks prižiūrimi Probacijos tarnybos
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 82 straipsnis (statute)
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo…
82 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taikymo pagrindai 1. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę tokią bausmės dalį: 1) vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės – asmenys, nuteisti už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, taip pat nepilnamečiai ir kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo; 2) pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų, bet neviršija dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo. 2. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo pasiųsti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos bausmės dalies, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, jeigu jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami ir nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir pasiuntimo į laisvės atėmimo vietų įstaigą vykdymo pradžios yra atlikę vienus metus laisvės atėmimo bausmės. 3. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra. 4. Terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, vadovaujantis šio straipsnio 1 ir 2 dalimis, gali būti lygtinai paleisti iki devynių mėnesių anksčiau, negu nustatyta šiose dalyse. 5. Uždaro tipo bausmės atlikimo vietoje terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, taip pat tiems, kuriems paskirta šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodyta drausminė nuobauda, ir nuteistiesiems, bausmės atlikimo metu padariusiems administracinį nusižengimą, lygtinio paleidimo taikymas atidedamas tol, kol jie bus perkelti į pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietą ir įvykdys šio kodekso 79 straipsnio 2 dalyje nurodytas drausminę ir (ar) administracinę nuobaudas ar administracinio poveikio priemonę, ir tris mėnesius nuo šių sąlygų atsiradimo. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko lygtinio paleidimo komisija. 7. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo bausmės atlikimo vieta, apylinkės teismas nutartimi dėl lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos patvirtinimo. 8. Likusį neatliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpį lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuteistiesiems vykdoma probacija. Probacijos vykdymo, jos sąlygų keitimo ir probacijos panaikinimo tvarka nustatyta Probacijos įstatyme.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 87 straipsnis (statute)
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo…
87 straipsnis. Sprendimų taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos vykdymo tvarka 1. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, gavusi lygtinio paleidimo komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos nuorašą arba teismo potvarkį vykdyti nuteistojo lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų įstaigos kartu su teismo nutarties nuorašu, paleidžia nuteistąjį iš laisvės atėmimo vietų įstaigos. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą lygtinio paleidimo komisijos nutarimo nuorašą arba teismo potvarkį kartu su teismo nutarties nuorašu laisvės atėmimo vietų įstaiga pateikia Probacijos tarnybai. 3. Laisvės atėmimo vietų įstaiga, lygtinai paleidusi nuteistąjį pagal šio kodekso 82 straipsnio 3 dalį, teismo nuosprendį su patvarkymu pateikia Probacijos tarnybai. 4. Teisingumo ministro nustatyta tvarka Probacijos tarnybai sudaromos sąlygos dalyvauti nuteistąjį rengiant lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir užtikrinama, kad lygtinai paleistam nuteistajam intensyvi priežiūra ir probacija būtų pradėta vykdyti nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos momento. KETURIOLIKTASIS SKIRSNIS LAISVĖS ATĖMIMO IKI GYVOS GALVOS BAUSMĖS PAKEITIMAS TERMINUOTO LAISVĖS ATĖMIMO BAUSME
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 86 straipsnis (statute)
86 straipsnis. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos 1. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų…
86 straipsnis. Drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos 1. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų, higienos reikmenų ir kanceliarinių prekių; jų sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas; 5) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. 2. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether persons convicted of sexual offences against children “must be released”, but whether, following the removal of the absolute prohibition, they may be categorically excluded from parole assessment without an individual assessment of their risk of criminal conduct and progress.

Legal basis

Article 82(1) of the Code of Execution of Sentences links parole to two cumulative criteria: service of the prescribed portion of the sentence and the fact that the convicted person’s risk of criminal conduct is low or that he or she has made clear progress in reducing it. The same provision differentiates time thresholds according to the length of the sentence imposed: where the sentence exceeds 4 years but does not exceed 10 years, one half of the sentence is specified; where it exceeds 10 years but does not exceed 25 years, the excerpt of Article 82(1) provided refers to two thirds. Article 87 of the Code of Execution of Sentences shows that parole is not freedom without supervision: the institution forwards the documents to the Probation Service, and intensive supervision and probation must begin from the moment of release.

Correction

The article’s wording that a person sentenced to 20 years’ imprisonment could be considered after serving two thirds of the sentence is, according to the fact-checking note provided, incomplete. Article 84 of the amending law to the Code of Execution of Sentences states that, for convicted persons whose sentence exceeds 15 years but does not exceed 25 years, the applicable criterion is three quarters of the sentence imposed. A more precise formulation would therefore be as follows: in the case of a 7-year sentence, one half of the sentence may be relevant; however, in the case of a 20-year sentence, on the basis of the noted amending provision, the threshold to be checked is three quarters, not two thirds.

In addition, “good behaviour” is not a sufficient legal category: Article 82 refers to a low risk of criminal conduct or clear progress in reducing that risk.

Practical significance

In practice, the stronger argument now is not the denial of public safety concerns and not an automatic “right to leave” on the part of the convicted person, but an individualised risk assessment instead of an absolute prohibition. In disputes concerning such releases, the risk and progress criteria in Article 82 of the Code of Execution of Sentences should be cited, rather than relying solely on the category of the offence or prison discipline records. For journalists and lawyers, an important error is the absolutisation of time thresholds: when specific cases are discussed publicly, especially a 20-year sentence, it is essential to verify whether the applicable threshold is two thirds or three quarters.

The greatest practical risk for decision-makers is replacing reasoning with an emotional reference to the nature of the offence: after this constitutional shift, it will not be enough to say “sexual offence against a child”; it will be necessary to demonstrate a specific risk of reoffending or insufficient reduction of that risk.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether persons convicted of sexual offences against children “must be released”, but whether they may be subject to an individual parole procedure when they meet the conditions laid down in the Code on the Execution of Sentences. This issue is determined under Article 85 of the Code on the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, concerning the procedure for applying parole; Article 87, concerning the enforcement of decisions; Article 94, concerning the moment of release; and the previous regulation in Articles 157-158, concerning the conditions for parole and its non-application. The purpose of the Code on the Execution of Sentences, as established in Article 1 of the Law Amending the Code on the Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, is also relevant: the procedure for executing sentences must be such that, after serving their sentence, convicted persons pursue their life goals by lawful means and methods. The constitutional dimension arises from the interpretation of Article 29 of the Constitution, set out in the source concerning the referral to the Constitutional Court: equality of persons before the law permits different regulation only where differences in legal status objectively justify unequal treatment. Accordingly, an absolute prohibition based solely on the category of offence is to be assessed not as a procedural risk-screening mechanism, but as the prior exclusion of an entire group of convicted persons from the institution of parole

Legal assessment. Under Article 85(1) of the Code on the Execution of Sentences, twenty working days before the possible date of parole, the custodial institution must submit a social inquiry report to the parole commission. That report must contain data on the resocialisation measures applied to the convicted person, their results, the risk of criminal behaviour, and changes in that risk during the serving of the sentence. This means that good behaviour is not, in itself, a sufficient legal basis for releasing a person: the core of the commission’s assessment is the results of resocialisation and the risk of criminal behaviour. Under Article 85(2) of the Code on the Execution of Sentences, within twenty working days of receiving the social inquiry report, the commission adopts a reasoned decision to grant or refuse parole. Thus, following the Constitutional Court’s decision, the legal position of the 174 convicted persons does not mean automatic release, but the right to enter an individual assessment procedure. Article 157(1) of the previous Code on the Execution of Sentences linked parole to a low risk of criminal behaviour or clear progress in reducing that risk, and to the portion of the sentence already served: one-third, one-half, or two-thirds, depending on the length of the sentence. The amendment to Article 158 of the same Code provided that parole would not apply to persons convicted of offences against the sexual self-determination or inviolability of a minor. The source concerning draft amendment No. XIP-1446 to Article 158 of the Code on the Execution of Sentences emphasised that such a prohibition would also cover offences for which comparatively short maximum terms of imprisonment were prescribed, and would therefore be inconsistent with the logic that non-application of parole should be linked to particularly serious cases or to the convicted person’s conduct in the custodial institution. In its ruling of 9 December 1998 on the compatibility with the Constitution of the death penalty provided for in the sanction under Article 105 of the Criminal Code, the Constitutional Court cited the purpose of punishment as being that the person should reform and not reoffend in the future. In its ruling of 8 June 2009 on the compatibility of provisions of Articles 20 and 43 of the Criminal Code with the Constitution, the Constitutional Court stated that manifestly inadequate penalties and penalty levels may not be established. Taken together, these doctrines mean that the State may take a strict approach to dangerous offences, but the measure chosen must preserve proportionality and must not exclude an assessment of rehabilitation solely because of the name of the offence. Under Article 87(1) of the Code on the Execution of Sentences, a convicted person is released only upon receipt of a copy of the commission’s decision or a court order together with a copy of the court ruling. Under Article 87(2) and (4), the documents are submitted to the Probation Service, and intensive supervision and probation must begin from the moment of release. Under Article 94(1) and (3) of the Code on the Execution of Sentences, the day of release is linked to the expiry of the sentence term or parole term and to receipt of the required documents; if the term expires on a day of rest or a public holiday, release takes place on the preceding day. Article 183 of the Code on the Execution of Sentences ensures a route of appeal: actions and decisions of officials may be appealed within one month to the head of the institution; decisions of heads of institutions to the Director of the Prison Department; and actions and decisions of the Director of the Probation Service and the Director of the Prison Department to the regional administrative court

Consequences. The first realistic scenario is a favourable decision by the commission, after which the custodial institution releases the convicted person and transfers the documents to the Probation Service in accordance with Article 87 of the Code on the Execution of Sentences. The second scenario is a negative reasoned decision, where the social inquiry report does not confirm low risk, clear progress, or appropriate resocialisation results. The third scenario is deferral of the decision if, during consideration of the matter, the circumstances referred to in Article 82(5) of the Code on the Execution of Sentences become apparent, since Article 85(2) expressly provides for deferral of the adoption of such a decision. The practical significance for convicted persons is that their position is no longer foreclosed by an absolute prohibition, but their right is limited by an individual assessment of risk and progress. The practical significance for society is that protection is shifted from categorical non-release to assessment, supervision, and probation from the moment of release. The practical significance for the Prison Service and parole commissions is an increased duty to prepare and assess social inquiry reports with reasons, because the decision must be based on specific data and not solely on the type of criminal offence. The practical significance for the Probation Service is that persons released on parole are not left to reintegrate on their own: according to the source concerning draft No. XIP-1446, they are subject to supervision, social assistance, and resocialisation measures. Accordingly, the report concerning 174 persons does not legally mean mass release, but rather that a procedure must be carried out in respect of each of them, the outcome of which may be release, refusal of release, or deferral of the decision

📄 Original — LRT🕐 10:28
A New Front Between the U.S., China and Europe: Social Media - LRT 🔗
As security in the digital space becomes critically important, more countries are developing alternatives to major social media platforms. Europe is trying to keep up, but no European product currently ranks among the top ten social…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Specialiosios kibernetinio saugumo subjektų pareigos 1. Ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojai: 1) vadovaudamiesi krašto apsaugos…
12 straipsnis. Specialiosios kibernetinio saugumo subjektų pareigos 1. Ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojai: 1) vadovaudamiesi krašto apsaugos ministro patvirtintu tipiniu kibernetinių incidentų valdymo ypatingos svarbos informacinėse infrastruktūrose planu, patvirtina ir Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui pateikia kibernetinių incidentų valdymo ypatingos svarbos informacinėse infrastruktūrose planus; 2) Nacionaliniame kibernetinių incidentų valdymo plane nustatyta tvarka praneša skaitmeninių paslaugų teikėjams apie neigiamą poveikį ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros veiklai, kurį lėmė skaitmeninių paslaugų teikėjų ryšių ir informacinėse sistemose įvykę sutrikimai; 3) ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus išbando kibernetinių incidentų valdymo ypatingos svarbos informacinėse infrastruktūrose planuose numatytų priemonių veikimą ir bandymų rezultatus organizacinių ir techninių kibernetinio saugumo reikalavimų, taikomų kibernetinio saugumo subjektams, apraše nustatyta tvarka pateikia Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui; 4) sudaro sąlygas Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui diegti ir valdyti technines kibernetinio saugumo priemones ypatingos svarbos informacinėje infrastruktūroje ir taikyti technines priemones, siekiant įvertinti ypatingos svarbos informacinių infrastruktūrų atsparumą kibernetiniams incidentams. 2. Subjektai, valdantys ir (arba) tvarkantys valstybės informacinius išteklius, sudaro sąlygas Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui diegti ir valdyti technines kibernetinio saugumo priemones valstybės informaciniuose ištekliuose ir taikyti technines priemones, siekiant įvertinti valstybės informacinių išteklių atsparumą kibernetiniams incidentams. 3. Viešųjų ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai viešai skelbia savo interneto svetainėse ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis paslaugų gavėjams rekomendacijas dėl priemonių kibernetiniam saugumui užtikrinti naudojantis viešųjų ryšių tinklų ir (arba) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teikiamomis paslaugomis. 4. Elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjai viešai skelbia savo interneto svetainėse ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis elektroninės informacijos prieglobos paslaugų gavėjams rekomendacijas dėl priemonių kibernetiniam saugumui užtikrinti naudojantis elektroninės informacijos prieglobos paslaugomis. 5. Skaitmeninių paslaugų teikėjai: 1) viešai skelbia savo interneto svetainėse ar kitomis visuomenės informavimo priemonėmis paslaugų gavėjams rekomendacijas dėl priemonių kibernetiniam saugumui užtikrinti naudojantis skaitmeninių paslaugų teikėjų teikiamomis paslaugomis; 2) skiria atstovą veiklai skaitmeninių paslaugų teikėjo vardu vykdyti Europos Sąjungoje. Šis atstovas skiriamas, jei skaitmeninių paslaugų teikėjas nėra įsisteigęs Europos Sąjungos valstybėje narėje. Atstovas turi būti fizinis arba juridinis asmuo, įsisteigęs vienoje iš tų Europos Sąjungos valstybių narių, kurioje yra teikiamos skaitmeninės paslaugos. Kibernetinio saugumo politikos įgyvendinimo institucijos turi teisę kreiptis į skaitmeninių paslaugų teikėjo atstovą dėl šiame įstatyme nustatytų skaitmeninių paslaugų teikėjo pareigų atlikimo. Jei skaitmeninių paslaugų teikėjas skiria atstovą veiklai Lietuvos Respublikoje vykdyti, laikoma, kad skaitmeninių paslaugų teikėjas priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. 6. Šio straipsnio nuostatos netaikomos skaitmenines paslaugas Lietuvos Respublikoje ir (arba) kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teikiančioms mažoms ir labai mažoms įmonėms, kurios yra apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme. IV SKYRIUS KEITIMASIS INFORMACIJA IR TARPINSTITUCINIS BENDRADARBIAVIMAS
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Jurisdikcija ir teritoriškumas 1. Identifikuojant kibernetinio saugumo subjektus laikoma, kad Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklauso: 1)…
12 straipsnis. Jurisdikcija ir teritoriškumas 1. Identifikuojant kibernetinio saugumo subjektus laikoma, kad Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklauso: 1) subjektai, registruoti Lietuvos Respublikoje, išskyrus: a) viešojo administravimo subjektus, kurie yra įsteigti kitos valstybės; b) šios dalies 3 punkte nurodytus subjektus, kurių pagrindinė buveinė yra ne Lietuvos Respublikoje; 2) viešojo administravimo subjektai, kuriuos Lietuvos Respublika įsteigė kitose valstybėse; 3) DNS paslaugų teikėjai, aukščiausio lygio domenų vardų registravimo paslaugas teikiantys subjektai, domenų vardų registravimo paslaugas teikiantys subjektai, debesijos paslaugų teikėjai, duomenų centrų paslaugų teikėjai, paskirstytojo turinio teikimo tinklo paslaugų teikėjai, valdomų paslaugų teikėjai, valdomų kibernetinio saugumo paslaugų teikėjai, elektroninių prekyviečių, interneto paieškos sistemų ar socialinio tinklo paslaugų platformų paslaugų teikėjai, kurių pagrindinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje; 4) viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, teikiantys šias paslaugas Lietuvos Respublikoje. 2. Laikoma, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta pagrindinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, jeigu šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti subjektai yra registruoti ar įsisteigę Lietuvos Respublikoje. Laikoma, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta pagrindinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, jeigu su kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonėmis susiję sprendimai yra priimami Lietuvos Respublikoje. Jeigu Europos Sąjungos valstybė narė, kurioje priimami tokie sprendimai, nenustatoma arba tokie sprendimai Europos Sąjungoje nepriimami, laikoma, kad pagrindinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, kai Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonės. Jeigu nenustatoma Europos Sąjungos valstybė narė, kurioje įgyvendinamos kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonės, laikoma, kad pagrindinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, jeigu subjektas Lietuvos Respublikoje turi padalinį, kuriame dirba daugiausia jo darbuotojų Europos Sąjungoje. 3. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas subjektas nėra įsisteigęs Europos Sąjungoje, bet teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje, jis privalo paskirti Europos Sąjungoje įsisteigusį fizinį arba juridinį asmenį veikti tik DNS paslaugų teikėjo, aukščiausio lygio domenų vardų registravimo paslaugas teikiančio subjekto, domenų vardų registravimo paslaugas teikiančio subjekto, debesijos paslaugų teikėjo, duomenų centro paslaugų teikėjo, paskirstytojo turinio teikimo tinklo paslaugų teikėjo, valdomų paslaugų teikėjo, valdomų kibernetinio saugumo paslaugų teikėjo, elektroninės prekyvietės paslaugų teikėjo, interneto paieškos sistemos paslaugų teikėjo arba socialinio tinklo paslaugų platformų paslaugų teikėjo, kuris nėra įsisteigęs Europos Sąjungoje, vardu, į kurį Nacionalinis kibernetinio saugumo centras gali kreiptis vietoj subjekto dėl to subjekto pareigų atlikimo pagal šį įstatymą (toliau – atstovas) Europos Sąjungoje. Šioje dalyje nurodytas atstovas turi būti įsisteigęs vienoje iš tų Europos Sąjungos valstybių narių, kuriose siūlomos paslaugos. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas subjektas skiria atstovą Lietuvos Respublikoje arba jo nepaskiria, bet teikia paslaugas Lietuvos Respublikoje, laikoma, kad toks subjektas priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai.
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymas 38 straipsnis (statute)
38 straipsnis. Duomenų centrų naudojimas 1. Institucijos, įrašytos į Saugiojo tinklo naudotojų sąrašą, išskyrus žvalgybos institucijas, savo valdomus valstybės…
38 straipsnis. Duomenų centrų naudojimas 1. Institucijos, įrašytos į Saugiojo tinklo naudotojų sąrašą, išskyrus žvalgybos institucijas, savo valdomus valstybės informacinius išteklius laiko valstybiniuose duomenų centruose arba Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir (ar) NATO valstybėse narėse esančiuose duomenų centruose, vadovaudamosi Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 45 straipsnio 1–4 ir 6 dalių nuostatomis. Į Saugiojo tinklo naudotojų sąrašą įrašytos žvalgybos institucijos savo valdomus valstybės informacinius išteklius laiko savo valdomuose duomenų centruose, o valstybės informacinius išteklius sudarančių duomenų ir informacinių sistemų, kuriose šie duomenys tvarkomi, kopijos žvalgybos institucijos vadovo sprendimu gali būti laikomos Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir (ar) NATO valstybėse narėse esančiuose duomenų centruose. 2. Visų institucijų išlaidos, patirtos dėl savo valdomų valstybės informacinių išteklių ir (ar) jų kopijų laikymo valstybiniuose duomenų centruose arba Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir (ar) NATO valstybėse narėse esančiuose duomenų centruose, apmokamos iš šioms institucijoms skirtų valstybės biudžeto lėšų ir (ar) iš šių institucijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų kitų finansavimo šaltinių. 3. Valstybinių duomenų centrų sąrašas, techniniai ir organizaciniai reikalavimai, taikomi valstybiniams duomenų centrams ir Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės valstybėse ir (ar) NATO valstybėse narėse esantiems duomenų centrams, kuriuose laikomi valstybės informaciniai ištekliai, nustatomi Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 1 priedas YPATINGOS SVARBOS SEKTORIAI Sektorius Subsektorius Subjekto rūšis Institucija, atsakinga už identifikavimą 1. Energetika 1.1. Elektra 1.1.1. Elektros energetikos įmonės, atliekančios elektros energijos tiekimo funkciją. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 1.1.2. Elektros energijos skirstomųjų tinklų operatorius. Energetikos ministerija 1.1.3. Elektros energijos perdavimo sistemos operatorius. Energetikos ministerija 1.1.4. Elektros energijos gamintojas. Energetikos ministerija 1.1.5. Paskirtieji elektros energijos rinkos operatoriai, kaip apibrėžta 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/943 dėl elektros energijos vidaus rinkos 2 straipsnio 8 punkte. Energetikos ministerija 1.1.6. Elektros energijos rinkos dalyviai, kaip apibrėžta Reglamento (ES) 2019/943 2 straipsnio 25 punkte, teikiantys elektros energijos paklausos telkimo, energijos kaupimo paslaugas ir elektros energijos reguliavimo apkrovos paslaugas. Energetikos ministerija 1.1.7. Elektromobilių įkrovimo prieigos operatoriai. Energetikos ministerija 1.2. Centralizuotas šilumos ir vėsumos tiekimas 1.2.1. Centralizuoto šilumos ar vėsumos energijos tiekimo operatoriai. Energetikos ministerija 1.3. Nafta 1.3.1. Naftotiekį valdanti įmonė. Energetikos ministerija 1.3.2. Naftos gamybos įmonė. Naftos perdirbimo įmonė. Naftą importuojanti įmonė, naftą įvežanti įmonė, naftos atsargas kaupianti įmonė, naftos atsargas tvarkanti įmonė. Energetikos ministerija 1.3.3. Centrinė naftos produktus ir naftos atsargas kaupianti ir tvarkanti organizacija. Energetikos ministerija 1.4. Dujos 1.4.1. Gamtinių dujų tiekimo įmonė. Energetikos ministerija 1.4.2. Gamtinių dujų skirstymo sistemos operatorius. Energetikos ministerija 1.4.3. Gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius. Energetikos ministerija 1.4.4. Gamtinių dujų laikymo sistemos operatorius. Energetikos ministerija 1.4.5. Suskystintų gamtinių dujų sistemos operatorius. Energetikos ministerija 1.4.6. Gamtinių dujų įmonė. Energetikos ministerija 1.4.7. Gamtinių dujų perdirbimo ir apdorojimo įrenginių operatoriai. Energetikos ministerija 1.5. Vandenilis 1.5.1. Vandenilio gamybos, laikymo ir perdavimo operatoriai. Energetikos ministerija 2. Transportas 2.1. Oro transportas 2.1.1. Oro vežėjai, kaip apibrėžta 2008 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 300/2008 dėl civilinės aviacijos saugumo bendrųjų taisyklių ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 2320/2002 3 straipsnio 4 punkte, naudojami komerciniais tikslais. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2.1.2. Oro uostas, įskaitant 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1315/2013 dėl Sąjungos transeuropinio transporto tinklo plėtros gairių, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 661/2010/ES, II priedo 2 skirsnyje išvardytus pagrindinius oro uostus, ir oro uostą valdančios įmonės vadovas. Subjektai, eksploatuojantys oro uostuose esančius pagalbinius įrenginius. Susisiekimo ministerija 2.1.3. Skrydžių valdymo operatoriai, teikiantys skrydžių valdymo paslaugas, kaip apibrėžta 2004 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 549/2004, nustatančio bendro Europos dangaus sukūrimo pagrindą, 2 straipsnio 1 punkte. Susisiekimo ministerija 2.2. Geležinkelių transportas 2.2.1. Geležinkelių infrastruktūros valdytojas. Susisiekimo ministerija 2.2.2. Geležinkelių įmonė (vežėjas). Susisiekimo ministerija 2.2.3. Geležinkelių paslaugų įrenginių operatorius. Susisiekimo ministerija 2.3. Vandens transportas 2.3.1. Vidaus vandenų, jūrų ir priekrantės keleivinio ir krovininio vandens transporto bendrovės, kaip apibrėžta jūrų transporto atžvilgiu 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 725/2004 dėl laivų ir uostų įrenginių apsaugos stiprinimo I priede, neįskaitant tų bendrovių eksploatuojamų atskirų laivų. Susisiekimo ministerija 2.3.2. Uostus, įskaitant jų uosto įrenginius, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 725/2004 2 straipsnio 11 punkte, valdančios įmonės ir subjektai, vykdantys uostuose esančių įrenginių eksploatavimą, valdymą ir techninę priežiūrą. Susisiekimo ministerija 2.3.3. Laivų eismo tarnybų operatoriai. Susisiekimo ministerija 2.4. Kelių transportas 2.4.1. Kelių direkcijos, kaip apibrėžta 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/962, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/40/ES nuostatos, susijusios su visoje Europos Sąjungoje teikiamomis tikralaikės eismo informacijos paslaugomis, 2 straipsnio 12 punkte, atsakingos už eismo valdymo kontrolę, išskyrus viešuosius subjektus, kuriems eismo valdymo arba intelektinių transporto sistemų operatoriaus veikla yra tik neesminė jų bendrosios veiklos dalis. Susisiekimo ministerija 2.4.2. Intelektinių transporto sistemų operatoriai. Susisiekimo ministerija 3. Bankininkystė 3.1.1. Kredito įstaigos, kaip apibrėžta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 4 straipsnio 1 punkte. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 4. Finansų rinkų infrastruktūros objektai 4.1.1. Prekybos vietų operatoriai. Finansų ministerija 4.1.2. Pagrindinės sandorio šalys, kaip apibrėžta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 648/2012 dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių, pagrindinių sandorio šalių ir sandorių duomenų saugyklų 2 straipsnio 1 punkte. Finansų ministerija 5. Sveikatos priežiūra 5.1.1. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 5.1.2. Europos Sąjungos etaloninės laboratorijos, nurodytos 2022 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/2371 dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1082/2013/ES, 15 straipsnyje. Sveikatos apsaugos ministerija 5.1.3. Subjektai, vykdantys vaistų (vaistinių preparatų), mokslinių tyrimų ir kūrimo veiklą. Sveikatos apsaugos ministerija 5.1.4. Subjektai, gaminantys pagrindinius farmacijos produktus ir farmacijos preparatus, nurodytus Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 21 skyriuje. Sveikatos apsaugos ministerija 5.1.5. Subjektai, gaminantys medicinos priemones, kurios laikomos ypatingos svarbos ekstremaliosios visuomenės sveikatos situacijos atveju (ypatingos svarbos medicinos priemonių ekstremaliosios visuomenės sveikatos situacijos atveju sąrašas), kaip tai suprantama pagal 2022 m. sausio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2022/123 dėl didesnio Europos vaistų agentūros vaidmens pasirengimo vaistų ir medicinos priemonių krizei ir jos valdymo srityje 22 straipsnį. Sveikatos apsaugos ministerija 6. Geriamasis vanduo 6.1.1. Žmonėms vartoti skirto vandens tiekėjai ir skirstytojai, išskyrus skirstytojus, kuriems žmonėms vartoti skirto vandens skirstymas yra neesminė jų bendrosios kitų prekių ir produktų paskirstymo veiklos dalis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 7. Nuotekos 7.1.1. Nuotekas renkančios, šalinančios ar valančios įmonės, išskyrus įmones, kurioms miesto nuotekų, buitinių nuotekų ar pramoninių nuotekų rinkimas, šalinimas ar valymas yra neesminė jų bendrosios veiklos dalis. Aplinkos ministerija 8. Skaitmeninė infrastruktūra 8.1.1. Interneto duomenų srautų mainų taško teikėjai. Susisiekimo ministerija 8.1.2. Domenų vardų sistemos paslaugų teikėjai. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.3. Aukščiausio lygio domenų vardų registravimo paslaugas teikiantys subjektai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.4. Debesijos paslaugų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.5. Duomenų centrų paslaugų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.6. Paskirstytojo turinio teikimo tinklo teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.7. Patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 8.1.8. Viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjai. Susisiekimo ministerija 8.1.9. Viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai. Susisiekimo ministerija 9. Informacinių ir ryšių technologijų paslaugų valdymas (paslaugos „verslas verslui“) 9.1.1. Valdomų paslaugų teikėjai. Ministerijos 9.1.2. Valdomų kibernetinio saugumo paslaugų teikėjai. Ministerijos 10. Viešasis administravimas 10.1.1. Valstybinio administravimo subjektai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 10.1.2. Regioninio administravimo subjektai ir savivaldybių administravimo subjektai. Vidaus reikalų ministerija 11. Kosmosas 11.1.1. Lietuvos Respublikos įsteigtos arba privatiems subjektams priklausančios, jų valdomos ir eksploatuojamos antžeminės infrastruktūros operatoriai, kurie remia kosminių paslaugų teikimą, išskyrus viešųjų elektroninių ryšių tinklų teikėjus. Ekonomikos ir inovacijų ministerija –––––––––––––––– Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 2 priedas KITI ITIN SVARBŪS SEKTORIAI Sektorius Subsektorius Subjekto rūšis Institucija, atsakinga už subjektų identifikavimą 1. Pašto paslaugos 1.1.1. Pašto paslaugos teikėjai. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija 2. Atliekų tvarkymas 2.1.1. Atliekų tvarkymo paslaugų teikėjai, išskyrus paslaugų teikėjus, kurių pagrindinė ekonominė veikla nėra atliekų tvarkymas. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 3. Cheminių medžiagų gamyba ir platinimas 3.1.1. Chemines medžiagas gaminančios ir chemines medžiagas ar mišinius platinančios įmonės, kaip nurodyta 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų (REACH), įsteigiančio Europos cheminių medžiagų agentūrą, iš dalies keičiančio Direktyvą 1999/45/EB bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 793/93, Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1488/94, Tarybos direktyvą 76/769/EEB ir Komisijos direktyvas 91/155/EEB, 93/67/EEB, 93/105/EB bei 2000/21/EB, 3 straipsnio 9 ir 14 punktuose, ir gaminius, kaip apibrėžta to paties reglamento 3 straipsnio 3 punkte, iš tų medžiagų ar mišinių gaminančios įmonės. Aplinkos ministerija 4. Maisto gamyba, perdirbimas ir platinimas 4.1.1. Maisto verslo įmonės, kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras, 3 straipsnio 2 punkte, vykdančios didmeninio platinimo ir pramoninės gamybos bei perdirbimo veiklą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 5. Gamyba 5.1. Medicinos priemonių ir in vitro diagnostikos medicinos priemonių gamyba 5.1.1. Medicinos priemones, kaip apibrėžta 2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/745 dėl medicinos priemonių, kuriuo iš dalies keičiama Direktyva 2001/83/EB, Reglamentas (EB) Nr. 178/2002 ir Reglamentas (EB) Nr. 1223/2009, ir kuriuo panaikinamos Tarybos direktyvos 90/385/EEB ir 93/42/EEB, 2 straipsnio 1 punkte, gaminantys subjektai ir in vitro diagnostikos medicinos priemones, kaip apibrėžta 2017 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/746 dėl in vitro diagnostikos medicinos priemonių, kuriuo panaikinama Direktyva 98/79/EB ir Komisijos sprendimas 2010/227/ES, 2 straipsnio 2 punkte, gaminantys subjektai, išskyrus šio įstatymo I priedo 5.1.5 papunktyje nurodytas medicinos priemones gaminančius subjektus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 5.2. Kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamyba 5.2.1. Subjektai, vykdantys bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 26 skyriuje. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 5.3. Elektros įrangos gamyba 5.3.1. Subjektai, vykdantys bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 27 skyriuje. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 5.4. Niekur kitur nepriskirtų mašinų ir įrangos gamyba 5.4.1. Subjektai, vykdantys bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 28 skyriuje. Ministerijos 5.5. Motorinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba 5.5.1. Subjektai, vykdantys bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 29 skyriuje. Susisiekimo ministerija 5.6. Kitos transporto įrangos gamyba 5.6.1. Subjektai, vykdantys bet kurią ekonominę veiklą, nurodytą Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 2 redakcijos C skirsnio 29 skyriuje. Susisiekimo ministerija 6. Informacinės visuomenės paslaugos 6.1.1. Elektroninių prekyviečių paslaugų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 6.1.2. Paieškos sistemų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 6.1.3. Socialinių tinklų paslaugų platformos teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 6.1.4. Elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjai. Ekonomikos ir inovacijų ministerija 7. Moksliniai tyrimai 7.1.1. Mokslinius tyrimus vykdantys subjektai. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija ––––––––––––––––––––––– Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo 3 priedas ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI 1. 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/881 dėl ENISA (Europos Sąjungos kibernetinio saugumo agentūros) ir informacinių ir ryšių technologijų kibernetinio saugumo sertifikavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 526/201 …
Analysis
Legal question

The specific question is whether a European social network’s servers in Europe and its identity verification model, in themselves, alter its legal risk under Lithuania’s cybersecurity and personal data protection regime. The stronger argument is not “European platform = lower risk”, but rather “lower jurisdictional and enforcement risk only where the platform’s establishment, data storage and data processing model fall within specific EU and Lithuanian rules”.

Legal basis

Article 12 of the Law on Cybersecurity brings providers of social networking service platforms within Lithuanian jurisdiction only where their main establishment is in the Republic of Lithuania. This means that users in Lithuania, or servers in Europe, do not by themselves create Lithuanian cybersecurity jurisdiction over such a provider if its main establishment, as the article states in the case of “W Social”, is in another EU Member State. Article 38 of the amendment to the Law on Cybersecurity is relevant in another respect: institutions included in the list of Secure Network users must store their state information resources in state-owned data centres or in data centres located in Lithuania, the EU, the EEA or NATO countries.

European servers are therefore a legally relevant compliance element for the public sector, but they do not resolve either the platform’s liability for content or the proportionality of personal data collected during identity verification.

Practical significance

In practice, the weak point for the public sector and regulators is the promotional argument of “digital sovereignty” if it is not substantiated by a specific establishment, data centre and data processing structure. The stronger basis to cite is not a general claim about a European alternative, but the jurisdictional rule in Article 12 of the Law on Cybersecurity and the data centre requirement for institutions in Article 38. An identity verification model may reduce the risk of anonymous harmful content, but it also increases GDPR supervisory risk, because under Article 9 the State Data Protection Inspectorate performs the tasks of the supervisory authority in the field of personal data protection.

For a professional, the key point is therefore to verify not the platform’s origin, but three documentable facts: where its main establishment is, where institutional data are stored, and on what legal basis verified identity information is collected.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether Europe should have its own social network, but which rules under the GDPR and the Digital Services Act must constrain the collection, storage, transfer and use of personal data by a social network, including identity verification and institutional communication on such a platform. This issue must primarily be assessed under Articles 1, 2, Article 4(9)–(10), Article 5(f), Article 6(3), and Articles 34, 40, 48, 50, 70, 89 and 98 of the General Data Protection Regulation (EU) 2016/679. Article 1 GDPR establishes a dual framework: the protection of natural persons in relation to the processing of their personal data and the free movement of personal data within the Union. Accordingly, “digital sovereignty” cannot legally be understood as the simple confinement of data within national or European borders. Article 2(1) GDPR covers automated processing of personal data, meaning that social-network registration, account administration, content dissemination and the accumulation of user data fall within the scope of the Regulation. Recital 18 GDPR distinguishes a user’s personal activity on a social network from the platform that provides the means for such processing; therefore, the relevant obligations fall not on the ordinary user, but on the controller or processor

Legal assessment. If “W Social” permits registration only by persons whose identity has been verified, the legal significance lies not only in the objective of transparency, but also in whether such processing of personal data has the legal basis required by Article 6(3) GDPR where reliance is placed on a legal obligation or a task carried out in the public interest. That provision requires the purpose to be laid down in Union or Member State law, and the legal basis to meet an objective of public interest and be proportionate to the legitimate aim pursued. The platform’s declared aim of reducing anonymity therefore does not, in itself, resolve the question of what categories of data are collected, how long they are retained, to whom they are disclosed and which procedures apply. Article 5(f) GDPR requires appropriate security, including protection against unauthorised or unlawful processing and against accidental loss, destruction or damage; consequently, the location of servers in Europe is merely a factual circumstance, not independent proof of compliance. If a breach were likely to result in a high risk to the rights and freedoms of natural persons, Article 34 GDPR would require the controller to communicate the breach to the data subject without undue delay and to describe the nature of the breach in clear and plain language. The use of data accumulated by platforms for the development of artificial intelligence must be assessed under the same GDPR regime of purposes, legal basis and safeguards; where scientific or historical research or statistical purposes are concerned, Article 89 GDPR permits derogations from certain rights only subject to specified conditions and safeguards. Article 4(9) GDPR is important in determining to whom data are disclosed, because a recipient is the person or body to which personal data are disclosed, while Article 4(10) defines a third party. If data from the social network were requested by a court or administrative authority of a third country, Article 48 GDPR permits such a judgment or decision to be recognised or enforceable only on the basis of an international agreement, such as a mutual legal assistance treaty. Article 50 GDPR shows that enforcement of data protection vis-à-vis third countries is not left solely to platforms: the Commission and supervisory authorities must develop cooperation mechanisms, provide mutual assistance, support investigations and exchange information. Article 70 GDPR complements this framework, as the European Data Protection Board promotes cooperation among supervisory authorities and the exchange of practices and knowledge with supervisory authorities worldwide. At the level of Lithuanian institutions, the sources indicate that the Communications Regulatory Authority, on the basis of Regulation (EU) 2022/2065, may take targeted, transparent, proportionate and non-discriminatory measures: conduct investigations, impose obligations, examine disputes and complaints, issue recommendations and apply sanctions. This means that questions concerning social networks’ responsibility for content, algorithms and user protection cannot be reduced to privacy policies alone, since the Digital Services Act referred to in the sources also links the operation of platforms to public oversight. From a data-protection perspective, the Commission’s June 2026 decision to begin communicating on the “W Social” platform is likewise not a neutral fact, because Article 2(3) GDPR and Recital 17 separately address processing carried out by Union institutions, bodies, offices and agencies and its alignment with GDPR principles. Article 98 GDPR confirms that the purpose of reviewing other Union data-protection legislation is the uniform and consistent protection of natural persons, including processing carried out by Union institutions

Consequences. In practical terms, the first scenario is regulatory: a European platform may operate as a model with lower jurisdictional friction if its identity-verification, data-retention, recipient and security procedures are aligned in advance with the logic of Articles 1, 2, 5, 6 and 34 GDPR. The second scenario concerns supervision: if the platform, notwithstanding its European origin, were to process data improperly or insufficiently manage service risks, the competent authorities could conduct investigations, impose obligations, examine disputes and complaints, and apply sanctions under the competence of the Communications Regulatory Authority and Regulation (EU) 2022/2065 as identified in the sources. The third scenario concerns third countries: requirements to transfer or disclose data from outside the Union would have to be assessed under Article 48 GDPR, while enforcement cooperation would fall under Articles 50 and 70 GDPR. For users, this matters because a European platform does not mean weaker use of data, but should mean a clearer legal basis, security obligations and notification of significant security breaches. For platforms, this matters because competitive advantage cannot rest solely on European origin or server location: under the cited provisions, they must demonstrate a lawful, proportionate and secure data-processing model. For institutions, this matters because their communication choices in the digital space create not only a political signal, but also a chain of data-processing and supervisory obligations

Sources:
  • BDAR 2016/679 Preambulė
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 98 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 48 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 50 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 34 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 2 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 70 straipsnis
  • Bendrasis duomenu apsaugos reglamentas (ES) 2016/679 (BDAR) 9 straipsnis

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →