Juozo SIDABRO ir Kęstučio DŽIAUTO
Pareiškimų Nr. 55480/00 ir 59330/00
prieš Lietuvą
Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis Skyrius), 2003 m. liepos 1 d.
posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:
pirmininko L. LOUCAIDES,
teisėjo J.-P. COSTA, paskirto dalyvauti nuo Lietuvos,
teisėjų C. BÎRSAN,
K. JUNGWIERT,
V. BUTKEVYCH,
W. THOMASSEN,
ir skyriaus kanclerio pavaduotojo T. L. EARLY,
atsižvelgdamas į minėtus pareiškimus, pateiktus atitinkamai 1999 m. lapkričio 29 d. ir
2000 m. liepos 5 d.;
atsižvelgdamas į atsakovės Vyriausybės pateiktą poziciją ir į pareiškėjų kaip atsakymą
pateiktas nuomones;
atsižvelgdamas į šalių žodines pastabas, pateiktas viešame posėdyje 2003 m. liepos 1
d.,
po svarstymo nusprendė:
Pirmasis pareiškėjas Juozas Sidabras yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1951
m., gyvenantis Šiauliuose. Teisme jam atstovauja E. Morkūnas, Šiauliuose praktikuojantis
advokatas. Antrasis pareiškėjas Kęstutis Džiautas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1962 m.,
gyvenantis Vilniuje. Teisme jam atstovauja V. Barkauskas, Vilniuje praktikuojantis advokatas.
A. Bylos aplinkybės
Bylos faktai, pateikti šalių, gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.
1974 m. pareiškėjas įgijo sporto trenerio kvalifikaciją Lietuvos valstybiniame kūno
kultūros institute.
Nuo 1975 iki 1986 m. pareiškėjas buvo SSRS valstybės saugumo komiteto Lietuvos
padalinio (toliau tekste – „KGB“) darbuotojas. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 m.
pareiškėjas įsidarbino Valstybinėje mokesčių inspekcijoje mokesčių inspektoriumi.
1999 m. gegužės 31 d. dvi institucijos - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo
departamentas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras - priėmė bendrą
išvadą, kuria buvo nustatyta, kad pareiškėjui turi būti taikomi įstatymo „Dėl SSRS valstybės
saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių
darbuotojų dabartinės veiklos“ (toliau – Įstatymas, žr. toliau esantį skyrių „Bylai reikšminga vidaus
teisė ir praktika“) 2 straipsnyje nustatyti apribojimai. Išvada patvirtino, kad pareiškėjas buvo KGB
darbuotojas. Remiantis šia išvada 1999 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo
valstybinėje mokesčių inspekcijoje.
Pareiškėjas apskundė saugumo tarnybų išvadą administraciniame skunde
nurodydamas, kad jis dirbo tik kontržvalgybiniame ir ideologiniame KGB poskyriuose ir
nedalyvavo individualias teises pažeidžiančioje šios organizacijos veikloje. Todėl pareiškėjas teigė,
kad jo atleidimas ir po to sekęs įsidarbinimo suvaržymas dėl Įstatymo 2 straipsnyje nustatyto
apribojimo yra neteisėti.
1999 m. rugsėjo 9 d. Aukštesnysis administracinis teismas nustatė, kad 1999 m.
gegužės 31 d. išvada yra pagrįsta ir pareiškėjui yra taikytini apribojimai, nustatyti Įstatymo 2
straipsnyje, o 3 straipsnyje numatytos išimtys negali būti taikomos.
1999 m. spalio 19 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Teismas
nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo KGB operatyvinėje veikloje ir nedirbo tik su kriminalinėmis
bylomis, o dėl to Įstatymo 3 straipsnyje numatytos išimtys jam nėra taikytinos.
1universitete.
Nuo 1991 m. vasario 11 d. pareiškėjas dirbo prokuroru Lietuvos Respublikos
Generalinėje prokuratūroje, kurioje tyrė organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos bylas.
1999 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras priėmė bendrą išvadą, kuria buvo
nustatyta, kad nuo 1985 iki 1991 m. pareiškėjas buvo KGB padalinio Lietuvoje darbuotojas ir todėl
jam yra taikytini Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai. 1999 m. gegužės 31 d. šios išvados
pagrindu pareiškėjas buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.
Pareiškėjas apskundė Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir saugumo tarnybų
išvadą administraciniame skunde nurodydamas, kad nuo 1985 m. iki 1990 m. jis tik studijavo
specialioje KGB mokykloje Maskvoje, kad 1990-1991 metais jis dirbo KGB kaip Lietuvos saugumo
tarnybų informatorius ir dėl šių priežasčių jam turėjo būti taikomos Įstatymo 3 straipsnyje numatytos
1Byloje nėra duomenų apie tai, kad K. Džiautas mokėsi Vilniaus universitete. K. Džiautas 1985-1990 metais mokėsi
KGB aukštojoje F. Dzeržinskio mokykloje (Sudarytojų pastaba).
išimtys. Pareiškėjas teigė, kad jo atleidimas ir po to sekęs įsidarbinimo suvaržymas dėl Įstatymo 2
straipsnyje nustatyto apribojimo yra neteisėti.
1999 m. rugpjūčio 6 d. Aukštesnysis administracinis teismas, patenkindamas pareiškėjo
skundą, panaikino 1999 m. gegužės 26 d. išvadą ir nurodė grąžinti pareiškėją į darbą. Teismas
pripažino, kad į pareiškėjo studijų KGB mokykloje nuo 1985 m. iki 1990 m. laiką taikant Įstatymą
neturi būti atsižvelgiama, taip pat kad pareiškėjas dirbo KGB penkis mėnesius 1990-1991 metais, o
dirbdamas ten politinių bylų netyrė ir, bet kokiu atveju, buvo slaptas Lietuvos valdžios institucijų
informatorius. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui turi būti taikomos Įstatymo 3 straipsnyje
numatytos išimtys ir kad jo atleidimas iš darbo buvo neteisėtas.
Saugumo tarnybų apeliacinio skundo pagrindu, 1999 m. spalio 25 d. Lietuvos
apeliacinis teismas panaikino 1999 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą. Apeliacinis teismas pripažino, kad,
nors pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėjas dirbo KGB tik penkis mėnesius,
bet nebuvo nustatyta, kad jis ten dirbo kaip slaptas Lietuvos valdžios institucijų informatorius, todėl
Įstatymo 3 straipsnyje numatytos išimtys negali būti taikomos.
Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą. 2000 m. sausio 28 d. nutartimi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas priėmė skundą. Tačiau galutine 2000 m. balandžio 20 d.
nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė nagrinėti skundą dėl jo neteismingumo ir
nutraukė kasacinį procesą.
Nė vienas iš šių procesų nebuvo viešas.
B. Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika
1998 m. liepos 16 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto
(NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės
veiklos“, kurį nustatyta tvarka paskelbė Respublikos Prezidentas. Įstatyme numatyta:
„1 straipsnis. SSRS valstybės saugumo komiteto pripažinimas nusikalstama organizacija
SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB - toliau VSK) pripažįstamas
nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį
persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje.
2 straipsnis. VSK kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos apribojimai
Buvę VSK kadriniai darbuotojai nuo šio įstatymo įsigaliojimo 10 metų negali dirbti Lietuvos
Respublikoje valstybės pareigūnais arba tarnautojais valstybės valdžios ir valdymo, savivaldos,
krašto apsaugos institucijose, Valstybės saugumo departamente, policijoje, prokuratūroje,
teismuose, diplomatinėje tarnyboje, muitinėje, Valstybės kontrolėje ir kitose kontrolę bei priežiūrą
vykdančiose valstybės institucijose, advokatais ir notarais, bankuose ir kitose kredito įstaigose,
strateginiuose ūkio objektuose, saugos tarnybose (struktūrose), kitose tarnybose (struktūrose),
teikiančiose detektyvų paslaugas, ryšių sistemoje, švietimo įstaigose pedagogais, auklėtojais ir šių
įstaigų vadovais, taip pat negali dirbti darbo (eiti pareigų), susijusio su ginklo turėjimu.
1Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai netaikomi tiems buvusiems VSK kadriniams
darbuotojams, kurie, dirbdami VSK, tyrė tik kriminalines bylas ir ne vėliau kaip kitą dieną po 1990
m. kovo 11 d. nutraukė savo darbą VSK.
2Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Valstybės saugumo
departamentas gali priimti bendrą motyvuotą teikimą, rekomenduojantį, kad buvusiems VSK
kadriniams darbuotojams, kurie per 3 mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos užsiregistravo
Valstybės saugumo departamente ir atskleidė... visas žinias apie savo buvusį darbą VSK ir
dabartinius ryšius su buvusiais VSK darbuotojais bei agentais, nebūtų taikomi šio įstatymo nustatyti
apribojimai. Sprendimą tuo klausimu priima Respublikos Prezidento sudaroma trijų asmenų
komisija. Į komisiją negali būti skiriami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
bei Valstybės saugumo departamento darbuotojai. Šios komisijos veiklos nuostatus tvirtina
Respublikos Prezidentas.
4 straipsnis. Įstatymo įgyvendinimo tvarka
Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustato [specialus įstatymas].
5 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas
Šis įstatymas įsigalioja nuo 1999 m. sausio 1 d.“
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Įstatymo
atitikimo Konstitucijai (žr. toliau), 1999 m. gegužės 5 d. Įstatymo 3 straipsnis buvo pakeistas,
numatant galimybę rekomenduoti taikyti Įstatymo 3 straipsnyje numatytas išimtis ir tiems
asmenims, kurie po 1990 m. kovo 11 d. dirbo KGB.
1998 m. liepos 16 d. buvo priimtas specialus Įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kuris
įgaliojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą ir Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamentą priimti išvadą dėl asmens priklausymo buvusiems KGB kadriniams
darbuotojams Įstatymo požiūriu.
1999 m. sausio 29 d. Vyriausybė patvirtino Lietuvos teritorijoje veikusios KGB
pareigybių ir padalinių, kuriuose dirbę ar ėję nurodytas pareigas asmenys pagal Įstatymą laikomi
buvusiais KGB kadriniais darbuotojais, sąrašą. Šį sąrašą sudaro 395 pareigybės.
1999 m. kovo 4 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo Įstatymo atitikimo Konstitucijai
klausimą. Konstitucinis Teismas nurodė, kad Įstatymas buvo priimtas, siekiant įgyvendinti
„apsivalymo priemones“ buvusių SSRS slaptųjų tarnybų pareigūnų atžvilgiu ir nustatyti jų lojalumą
Lietuvos valstybės tarnybai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad draudimas buvusiems KGB
agentams dirbti valstybės tarnyboje atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas taip pat nustatė,
kad įstatyminis draudimas buvusiems KGB darbuotojams dirbti ir tam tikrose privataus sektoriaus
srityse yra suderinamas su konstituciniu laisvės pasirinkti darbą principu, kadangi Valstybė,
įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą švietimo bei finansų
sistemos funkcionavimą, turi teisę nustatyti specialius reikalavimus siekiantiems įsidarbinti
svarbiausiose ūkio srityse. Be to, Konstitucinis Teismas nurodė, jog Įstatymo nustatyti apribojimai
nenumato baudžiamosios atsakomybės buvusiems KGB agentams.
Nors Įstatymas specialiai nenumato teisės skųsti teismui saugumo tarnybų išvadą,
vidaus teismai nustatė, kad atleidimas pagal šią išvadą iš darbo valstybės tarnyboje gali būti
skundžiamas administraciniam teismui (galimas ir apeliacinis skundas) remiantis bendra tvarka,
reguliuojančia darbo ginčus bei tariamus valstybinių institucijų padarytus asmens teisių pažeidimus,
pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4, 7, 8, 26, 49, 50, 59, 63 ir 64 straipsnius, Civilinio
kodekso 222 straipsnį ir Civilinio proceso kodekso 336 straipsnį (ginčijamų veiksmų metu
galiojanti įstatymų redakcija).
metu buvo vertinamas saugumo tarnybų jų atžvilgiu priimtų išvadų teisėtumas, yra susiję su
pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimų sprendimu. Pareiškėjai tvirtina, kad tokiu būdu jiems
buvo taikyti Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai, dėl ko jie prarado darbą ir patyrė didelių
materialinių ir nematerialinių nuostolių. Taip pat pareiškėjai teigia, kad Konvencijos 6 straipsnio
požiūriu, Įstatymas nenumato teisės kreiptis „į teismą“ su skundu dėl Įstatymo taikymo jiems.
Pareiškėjai skundžiasi, kad teismo procesai nebuvo teisingi bei buvo pažeista nekaltumo
prezumpcija. Be to, teismo procesai nebuvo vieši, o teismai, nagrinėdami jų bylas, faktus nustatė
klaidingai ir neteisingai taikė vidaus teisę.
Pareiškėjai teigia, kad teismo procesai, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu,
taip pat buvo ir „civilinio“ pobūdžio, tačiau nebuvo užtikrintas jų viešumas. Be to, antrasis
pareiškėjas skundžiasi dėl netinkamo administracinių teismų jurisdikcijos reglamentavimo bei teisės
kreiptis su skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą apribojimo.
buvo retrospektyviai nubausti.
straipsnyje nustatytu draudimu įsidarbinti įvairiose privataus sektoriaus srityse.
skundžiasi, kad atleidimas iš darbo pagal Įstatymo 2 straipsnį bei dabartinis draudimas įsidarbinti
pagal įgytą akademinį išsilavinimą, atitinkamai sporto trenerio ir teisininko, arba įsidarbinti
valstybės tarnyboje bei daugelyje privataus sektoriaus sričių neteisėtai diskriminuoja juos dėl
buvusios tarnybos KGB.
Pareiškėjai ypatingai pažymi, kad, pasibaigus tarnybai KGB, jie buvo lojalūs Lietuvos
nepriklausomybės idėjai. Nepaisant to, jiems buvo taikytos Įstatyme numatytos priemonės dėl
buvusio darbo KGB. Pareiškėjų manymu, nėra jokio teisinio pagrindo apriboti jų teisę užsiimti
profesine veikla.
darbo remiantis vien tik buvusios tarnybos KGB faktu. Jie tvirtina, kad toks Konvencijoje numatytų
teisių apribojimas nėra „nustatytas įstatymo“ kaip to reikalauja Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis.
Įstatymo „teisėtumo“ trūkumą patvirtina tai, kad jis nustato kolektyvinę, o ne individualią buvusių
KGB darbuotojų atsakomybę apribojant įsidarbinimo galimybę viešajame ar privačiame
sektoriuose, neatsižvelgiant į jų asmeninę praeitį ir indėlį į Lietuvos visuomeninį gyvenimą.
Tai, kad Įstatymas tiesiogiai nenumato teisės kreiptis į teismą dėl jo taikymo, kad
atleidimas iš darbo yra pagrįstas ginčijamomis teisės nuostatomis bei tai, kad pareiškėjų pradėti
procesai neturi stabdančio poveikio, taip pat byloja apie „neteisėtumą“ Konvencijos 10 straipsnio
požiūriu.
Be to, pareiškėjai mano, kad Įstatymas nėra skirtas viešųjų interesų apsaugai siekiant
Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų, kadangi jis įsigaliojo praėjus beveik dešimčiai
metų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo taip nesugebėdamas pasiekti numatyto tikslo
užtikrinti buvusių KGB darbuotojų lojalumą Lietuvos Respublikai ir jos Konstitucijai. Vienintelis
Įstatymo tikslas, pareiškėjų manymu, yra diskriminacinis ir savavališkas įstatymų leidėjo siekis
nubausti juos už buvusias pažiūras dėl kurių jie trumpam buvo įsidarbinę KGB.
Bet kuriuo atveju, pareiškėjai tvirtina, kad jų atleidimas iš darbo nebuvo proporcingas
siekiui bet kuriam iš Įstatymo siektų viešųjų interesų, kadangi savo darbo metu, atitinkamai
mokesčių inspektoriaus ir prokuroro, jie buvo lojalūs Lietuvos nepriklausomybės idėjai ir
Konstitucijoje įtvirtintiems demokratiniams principams.
Antrasis pareiškėjas nurodo, kad jo lojalumą patvirtino Lietuvos valstybinės
institucijos, kadangi jam buvo patikėta ilgiau nei 8 metus nagrinėti organizuoto nusikalstamumo ir
sudėtingas korupcijos bylas Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje. Jis nėra gavęs
drausminės nuobaudos ar kitokios sankcijos per visą laiką kai ėjo prokuroro pareigas. Atvirkščiai,
ne kartą jis buvo paskatintas už nepriekaištingą darbą. Todėl formalus jo atleidimas iš darbo pagal
Įstatymą, neatsižvelgiant į pareiškėjo asmeninį indėlį į Lietuvos valstybinį ir visuomeninį
gyvenimą, pažeidė Konvencijos 10 ir 14 straipsniuose numatytas teises.
Apibendrindami pareiškėjai teigia, kad jų atleidimas iš darbo ir dabartinis draudimas
įsidarbinti įvairiose privataus ir viešojo sektoriaus srityse pažeidžia minėtas Konvencijos nuostatas.
kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio
nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, pareiškėjai skundžiasi įvairiais bylų nagrinėjimo vidaus
teismuose pažeidimais.
Vyriausybė teigia, kad Konvencijos 6 straipsnis nėra taikomas ginčijamiems teismo
procesams, tuo tarpu pareiškėjai nesutinka su tokiu Vyriausybės teiginiu.
Teismas pažymi, kad teismo procesai šioje byloje yra susiję su atleidimu iš darbo,
atitinkamai mokesčių inspekcijoje ir Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje dėl buvusios
tarnybos KGB. Jų atleidimas iš darbo įvykdytas remiantis Įstatymo 2 straipsniu (žr. pirmiau esantį
skyrių „Bylai reikšminga teisė ir praktika“).
Pasisakydamas dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo, Teismas primena savo
sprendimą byloje Pellegrin prieš Prancūziją ([GC], no. 28541/95, §§ 64-71, Reports of Judgments
and Decisions 1999-VIII), kuriame nurodė, kad tarp valstybės institucijų ir pareigūnų, kurių
pareigos yra susiję su valstybės tarnyba, darbo ginčai nėra „civilinio“ pobūdžio ir nepatenka į
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo sferą, jei pareigas atlikdami pareigūnai veikė kaip
viešosios valdžios patikėtiniai, kurie yra atsakingi už bendrųjų valstybės interesų apsaugą. Teismas
nurodė, kad akivaizdūs tokios veiklos pavyzdžiai yra karinės pajėgos ir policija.
Atsižvelgdamas į šios bylos faktus, Teismas nurodo, kad mokesčių inspekcija bei
generalinė prokuratūra atlieka tipines valstybės tarnybos funkcijas. Pareiškėjai būdami, atitinkamai
mokesčių inspektoriumi ir prokuroru, turėjo specialią atsakomybę viešosios valdžios bei teisingumo
vykdymo srityse, t.y. srityse, kuriose valstybė naudojasi savo suverenia valdžia. Teismas priduria,
kad dėl pirmojo pareiškėjo funkcijų jis jau yra pasisakęs nurodydamas mokesčių srities specifinį
pobūdį tiek sprendžiant dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo (žr. Ferrazzini v. Italy, [GC],
no. 44759/98, Reports 2001-VII), tiek dėl valstybėms sutiektos plačios aiškinimo laisvės pagal 1
protokolo 1 straipsnį „taikyti tokius įstatymus, kokie jos manymu, jai reikalingi, kad ji garantuotų
mokesčių mokėjimą“ (žr. Gasus Dosier – und Fördertechnik GmgH v. Netherlands, 1995-02-23,
Series A no. 306-B, p. 48-49, § 60). O dėl antrojo pareiškėjo Teismas primena, kad jau yra nutaręs
dėl ypatingos teisėjo atsakomybės teisingumo vykdyme, o tai yra sritis, kurioje valstybė naudojasi
savo suverenia valdžia. Vadinasi, teisėjas tiesiogiai įgyvendina jam suteiktas valdžios galias ir
atlieka pareigas, skirtas užtikrinti bendrus valstybės interesus (žr. Pitkevich v. Russia, (dec.) no.
47936/99, 2001-02-08). Nėra tikslinga nukrypti nuo tokios išvados bei aiškinimo ir prokuratūros
pareigūno atžvilgiu, kadangi ši įstaiga taip pat dalyvauja teisingumo vykdyme.
Teismas taip pat pastebi, kad ši byla skiriasi nuo bylų Volkmer prieš Vokietiją ((dec.)
no. 39799/98, 2001-11-22) ir Petersen prieš Vokietiją ((dec.) no. 39793/98, 2001-11-22). Šiuose
nutarimuose Teismas nustatė, kad 6 straipsnis „civilinių teisių ir pareigų“ nustatymo požiūriu yra
taikytinas teismo procesams, kurie sąlygojo pareiškėjų atleidimą iš mokytojo pareigų dėl
bendradarbiavimo su Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo tarnybomis. Remdamasis
pirmiau minėta Pellegrin byla, Teismas mano, jog nepaisant svarbių auklėjamųjų funkcijų,
mokytojai neturi viešosios valdžios įgaliojimų apsaugoti valstybės bendruosius interesus.
Atsižvelgdamas į visus apsvarstymus, Teismas nusprendžia, kad ginčas dėl pareiškėjų
atleidimo iš darbo pagal Įstatymą nėra susijęs su pareiškėjų „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“
klausimų sprendimu. Dėl to Konvencijos 6 straipsnis nėra taikomas ginčijamiems procesams.
Lieka atsakyti į klausimą, ar ginčijamuose teismo procesuose buvo sprendžiamas
pareiškėjams pareikštų „baudžiamųjų kaltinimų“ klausimas. Pažymėtina, kad teismo procesams
pasibaigus, pareiškėjai prarado ne tik darbą valstybės tarnyboje, tačiau kartu dėl buvusios tarnybos
KGB jiems imti taikyti įvairūs įsidarbinimo apribojimai, nustatyti Įstatymo 2 straipsnyje.
Sprendžiant, ar procesai gali būti laikomi „baudžiamojo“ pobūdžio, Teismas remiasi
trimis kriterijais: pažeidimo teisiniu klasifikavimu nacionalinėje teisėje, pažeidimo pobūdžiu bei
bausmės pobūdžiu ir sunkumu (žr. ypač Engel and others v. Netherlands, 1976-06-08, Series A no.
22, § 82; Pierre-Bloch v. France, 1997-10-21, Reports 1997-VI, § 53).
Pasisakydamas dėl pažeidimo teisinio klasifikavimo pagal Lietuvos teisę bei paties
pažeidimo pobūdžio, Teismas pastebi, kad Įstatymas buvo priimtas 1998 m., o įsigaliojo 1999 m.
Pagal šį Įstatymą buvę KGB darbuotojai prarado teisę įsidarbinti viešajame sektoriuje bei tam
tikrose privataus sektoriaus srityse. Nors įstatymų leidėjas Įstatymo 1 straipsnyje teigia, kad KGB
pripažįstama „nusikalstama organizacija“, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamąjį kodeksą buvimas buvusiu šios organizacijos nariu nėra nusikaltimas. Be
to, iš Konstitucinio Teismo nutarimo aišku, kad Įstatymu siekiama įgyvendinti „apsivalymo
priemones“ buvusių SSRS slaptųjų tarnybų pareigūnų atžvilgiu ir apriboti jų įsidarbinimo
galimybes, jei pagrįstai įtariama dėl lojalumo Lietuvos Respublikai stokos (žr. pirmiau esantį skyrių
„Bylai reikšminga teisė ir praktika“). Dėl to Teismas mano, kad Įstatymas nėra Lietuvos
baudžiamosios teisės dalis, tačiau reguliuoja darbo teisės klausimus. Buvusios tarnybos Sovietų
Sąjungos slaptose tarnybose faktas negali būti aiškinamas kaip „nusikaltimas“.
O dėl Įstatymo taikymo patirtos bausmės pobūdžio ir sunkumo Teismas pastebi, kad
dėl priklausymo praeityje KGB pareiškėjai patyrė dvejopą bausmę: pirma, jie prarado darbą
valstybės tarnyboje ir antra, jie prarado galimybę dešimtį metų nuo Įstatymo įsigaliojimo, t.y. iki
2009 m. sausio 1 d., įsidarbinti įvairiose nustatytose srityse. Šiomis bausmėmis buvo siekiama
užkirsti kelią buvusiems užsienio saugumo tarnybų darbuotojams įsidarbinti valstybinėse
institucijose bei kitose veiklos srityse, turinčiose ypatingą svarbą valstybės saugumui. Atsižvelgiant
į šį tikslą, Teismas mano, kad bausmės nepatenka į „baudžiamąją“ sritį.
Galiausiai Teismas pastebi, kad pareiškėjams taikomi įsidarbinimo apribojimai,
nustatyti Įstatymo 2 straipsnyje, nėra tokie griežti, kad ginčijamus teismo procesus galima būtų
laikyti „baudžiamaisiais“.
Atsižvelgdamas į paminėtas aplinkybes Teismas nutaria, kad Konvencijos 6 straipsnio
1 dalis taip pat nėra taikoma ginčijamiems procesams ir „baudžiamųjų kaltinimų“ sprendimo
atžvilgiu (žr. a contrario, Streletz, Kessler ir Krenz v. Germany, [GC], no. 34044/96, 35532/97,
44801/98, Rreports 2001-II).
Todėl ši pareiškimo dalis yra ratione materiae nesuderinama su Konvencijos
nuostatomis 35 straipsnio 3 dalies požiūriu ir turi būti atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį.
nubausti už buvusią tarnybą KGB.
Teismas primena, kad teismo procesai dėl pareiškėjų atleidimo ir įsidarbinimo
galimybių apribojimo pagal Įstatymą negali būti laikomi “baudžiamųjų klausimų” sprendimu
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu (žr. pirmiau). Taigi minėti teismo procesai nėra susiję su
„nusikaltimais“ Konvencijos 7 straipsnio požiūriu.
Todėl ši pareiškimo dalis yra ratione materiae nesuderinama su Konvencijos
nuostatomis 35 straipsnio 3 dalies požiūriu ir turi būti atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį.
straipsnį, imant atskirai ar kartu su Konvencijos 14 straipsniu.
Konvencijos 8 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir
susirašinėjimo slaptumas.
2Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus
įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės
saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant
užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių
sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Konvencijos 14 straipsnyje numatyta:
„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios
diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių a kitokių pažiūrų,
tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.“
Vyriausybė tvirtina, kad Konvencijos 8 straipsnis šioje byloje netaikytinas, kadangi jo
nuostatos nenumato teisės išsaugoti darbo vietą ar pasirinkti profesiją. Be to, Vyriausybė teigia, kad
Įstatymo taikymas pareiškėjams, bet kuriuo atveju, buvo būtinas demokratinėje visuomenėje
siekiant teisėto tikslo apsaugoti valstybės saugumą. Vyriausybės nuomone, Įstatymas nustato ne
daugiau negu teisėtą „apsivalymo priemonę“, kuri yra skirta apriboti buvusių saugumo tarnybų
darbuotojų galimybę įsidarbinti įvairiose turinčiose didelę reikšmę valstybei ir jos saugumui srityse.
Įstatymas savaime nenustato bendros atsakomybės visiems be išimties buvusiems KGB
darbuotojams. Faktas, kad pareiškėjams nebuvo pritaikytos Įstatymo 3 straipsnyje numatytos
išimtys parodo, kad egzistavo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjų lojalumo Lietuvos Respublikai.
Todėl Konvencijos 8 straipsnis nebuvo pažeistas nei imant atskirai, nei kartu su Konvencijos 14
straipsniu.
Pareiškėjai nesutinka su Vyriausybės pozicija. Jie teigia, kad buvo savavališkai atleisti
iš darbo kartu užkertant kelią įsidarbinti privačiame sektoriuje pagal įgytą išsilavinimą.
Teismas atsižvelgė į kitas šalių pastabas. Jis mano, kad ši pareiškimų dalis kelia
sudėtingus faktų ir teisės klausimus, kurių išsprendimas turi priklausyti nuo nagrinėjimo iš esmės.
Todėl ši pareiškimo dalis negali būti laikoma aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies
požiūriu. Joks kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.
Konvencijos 10 straipsnis, imant atskirai ar kartu su Konvencijos 14 straipsniu.
Konvencijos 10 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo
nuomonę, gauti
skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant
valstybės
sienų.
straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
bei
2Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei
atsakomybe, gali būti
priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir
kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar
visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti
žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos
atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“
Vyriausybė teigia, kad Konvencijos 10 straipsnis šioje byloje netaikytinas. Dar
Vyriausybė nurodo, kad bet kokiu atveju Įstatymo taikymas pareiškėjams buvo būtinas
demokratinėje visuomenėje siekiant teisėto tikslo apsaugoti valstybės saugumą. Pareiškėjai nebuvo
nubausti už jų įsitikinimus - nei už dabartinius, nei už praeityje turėtus. Įstatymas nenustato bendros
atsakomybės visiems be išimtiems buvusiems KGB darbuotojams. Faktas, kad pareiškėjams nebuvo
pritaikytos Įstatymo 3 straipsnyje numatytos išimtys parodo, kad egzistavo pagrįstos abejonės dėl
pareiškėjų lojalumo Lietuvos Respublikai. Todėl Konvencijos 10 straipsnis nebuvo pažeistas nei
imant atskirai, nei kartu su Konvencijos 14 straipsniu.
Pareiškėjai nesutinka su Vyriausybės pozicija. Jie tvirtina, kad prarado darbą bei dėl
savo turėtų įsitikinimų, įžvelgiamų buvusioje KGB tarnyboje, yra apribotos jų galimybės rasti
tinkamą darbą. Pareiškėjų lojalumas Lietuvos Respublikai niekada nebuvo kvestionuojamas vidaus
teismuose, o be to, jie ir neturėjo galimybės pateikti šį lojalumą pagrindžiančią argumentaciją.
Įstatymas savavališkai nustatė bendrą atsakomybę visiems buvusiems KGB darbuotojams,
neatsižvelgiant į jų asmeninę praeitį. Dėl to, anot pareiškėjų, buvo pažeistas Konvencijos 10
straipsnis, imant atskirai ar kartu su Konvencijos 14 straipsniu.
Teismas atsižvelgė į kitas šalių pastabas. Jis laiko, kad ši pareiškimo dalis kelia
sudėtingus faktų ir teisės klausimus, kurių išsprendimas turi priklausyti nuo nagrinėjimo iš esmės.
Todėl ši pareiškimo dalis negali būti laikoma aiškiai nepagrįsta Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies
požiūriu. Joks kitas pagrindas paskelbti ją nepriimtina nėra nustatytas.
Dėl šių priežasčių Teismas vienbalsiai
SKELBIA PRIIMTINAIS, iš anksto nenuspręsdamas dėl bylos esmės, pareiškėjų
skundus pagal Konvencijos 8 ir 10 straipsnius, imant juos atskirai ar kartu su Konvencijos 14
straipsniu;
SKELBIA NEPRIIMTINOMIS likusias pareiškimų dalis.
Kanclerio pavaduotojas
Pirmininkas
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Žmogaus Teisių Teismo HUDOC duomenų bazė). © Council of Europe / European Court of Human Rights. Reuse permitted with attribution; the Court's translations into languages other than English and French are not authoritative.