2013 m. lapkričio 14 d. (
*1)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — SESV 49 straipsnis — Įsisteigimo laisvė — SESV 56 straipsnis — Laisvė teikti paslaugas — Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai — Skaidrumo pareiga — Taikymo sritis — Valstybės narės viešųjų subjektų ir šios valstybės narės įmonės sudarytas susitarimas — Šių subjektų atliktas televizijos paslaugų teikimo veiklos ir, nustatytam laikotarpiui, išimtinės teisės naudoti jų kabelių tinklus perleidimas minėtos valstybės narės įmonei — Galimybė tos pačios valstybės narės ūkio subjektui remtis SESV 49 ir 56 straipsniais šios valstybės narės teismuose — Konkurso nepaskelbimas — Pateisinimas — Ankstesnio susitarimo buvimas — Sandoris, kuriuo siekiama užbaigti ginčą dėl šio susitarimo aiškinimo — Perleistos veiklos vertės sumažėjimo rizika“
Byloje C‑221/12
dėl Raad van State van België (Belgija) 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. gegužės 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Belgacom NV
prieš
Interkommunale voor Teledistributie van het Gewest Antwerpen (Integan),
Inter‑Media,
West‑Vlaamse Energie‑ en Teledistributiemaatschappij (WVEM),
Proviniciale Brabantse Energiemaatschappij CVBA (PBE),
dalyvaujant
Telenet NV,
Telenet Vlaanderen NV,
Telenet Group Holding NV,
TEISINGUMO TEISMAS (dešimtoji kolegija),
kurį sudaro dešimtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis A. Rosas, teisėjai D. Šváby (pranešėjas) ir C. Vajda,
generalinis advokatas Y. Bot,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 49 ir 56 straipsnių išaiškinimu.
2Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Belgacom NV (toliau – Belgacom) ir keturių komunų asociacijų: Interkommunale voor Teledistributie van het Gewest Antwerpen ( Integan), Inter‑Media, West‑Vlaamse Energie‑ en Teledistributiemaatschappij (WVEM) ir Proviniciale Brabantse Energiemaatschappij CVBA ( PBE) (toliau kartu – Komunų asociacijos) ginčą dėl įvairių sprendimų, kuriais šios asociacijos patvirtino susitarimų, kuriuose numatyta perleisti Telenet NV (toliau – Telenet) televizijos paslaugų teikimo veiklą ir jų klientų pasirašytas televizijos abonemento sutartis, taip pat nustatytam laikotarpiui – papildomas teises į jų kabelių tinklus ir suteikti ilgalaikės nuomos teisę į šiuos tinklus sudarymą neskelbiant konkurso.
32004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ( OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132) 1 straipsnyje pateikiami šie sąvokų apibrėžimai:
„<...>
„Viešosios sutartys [Viešojo pirkimo sutartys]“ – tai dėl piniginės naudos vieno arba kelių ūkio subjektų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu sudarytos sutartys, kurių dalykas yra darbų atlikimas, prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, kaip apibrėžta šioje direktyvoje.
<...>
<...>
<...>“
4Remiantis Direktyvos 2004/18 17 straipsniu, ši direktyva netaikoma paslaugų koncesijoms.
5Komunų asociacijų nariai yra tik viešosios teisės reglamentuojami subjektai. Iš pradžių šios asociacijos teikė kabelinės televizijos paslaugas naudodamos savo pačių kabelių tinklus.
61996 m. šios asociacijos per bendrosios teisės reglamentuojamą kooperatinę bendrovę Interkabel įsigijo 1,51% įsteigtos kooperatinės bendrovės Telenet kapitalo; kaip įnašas Telenet buvo suteiktos teisės 50 metų laikotarpiui iš dalies naudoti jų kabelių tinklus. Šios naudojimo teisės apėmė išimtinę teisę naudoti tuos tinklus teikiant vadinamąsias „telekomunikacijų iš taško į tašką“ paslaugas ir neišimtinę teisę dėl vadinamųjų „daugialypės terpės“ paslaugų, o Komunų asociacijos išsaugojo išimtinę teisę naudoti savo tinklus teikiant transliavimo paslaugas.
7Pagal įnašų sutartį Telenet taip pat suteikta pirmumo teisė nuosavybės teisių į Komunų asociacijų kabelių tinklus perleidimo atveju ir pirmenybės teisė teisės naudoti šiuos tinklus suteikimo tretiesiems asmenims „daugialypės terpės paslaugoms“ teikti atveju.
8Vėliau Komunų asociacijos įsteigė ekonominių interesų grupę IN‑DI siekdamos, be kita ko, pasiūlyti interaktyviosios skaitmeninės televizijos paslaugas per savo kabelių tinklus.
9Telenet pateikė ieškinį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, siekdama uždrausti šios veiklos vykdymą; ji rėmėsi tuo, kad ši veikla priskirtina prie „telekomunikacijų iš taško į tašką paslaugų“, kaip tai suprantama pagal 1996 m. įnašų sutartį. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas priėmė laikiną sprendimą, kuriuo patenkino jam pateiktą prašymą. Jo nutartis buvo apskųsta.
10Tuo pačiu metu pradėtos visų susijusių šalių derybos siekiant pasiekti taikų susitarimą. Šios derybos užbaigtos sudarius pagrindų susitarimą, kurį kompetentingi Komunų asociacijų organai patvirtino 2007 m. gruodžio mėn. priimtais sprendimais.
11Šiame susitarime visų pirma numatyta suteikti Telenet ilgalaikės nuomos teisę į Komunų asociacijų tinklus 38 metų laikotarpiui, kuris atitinka likusį teisių naudoti šiuos tinklus, kurios jai buvo iš pradžių suteiktos remiantis 1996 m. įnašų sutartimi, laiką, už įvairų atlygį, visų pirma apmokant už sąnaudas ir amortizacinius atskaitymus, už kapitalo investicijas ir šių tinklų valdymo, priežiūros, plėtojimo ir pagerinimo išlaidas. Taigi šiai įmonei suteikta išimtinė teisė naudoti tuos tinklus telefono ryšio, prieigos prie interneto ir analoginės, skaitmeninės bei interaktyviosios televizijos paslaugoms teikti. Nuo tada teritorijoje, kurią aprėpia minėti tinklai, ji galėjo pateikti pasiūlymą, atitinkantį šiuolaikinius prekybos standartus, vadinamąjį „triple play“, dėl kombinuoto tokių paslaugų teikimo. Minėtame susitarime taip pat, be kita ko, numatyta perleisti Telenet Komunų asociacijų televizijos paslaugų veiklą ir šių paslaugų abonemento sutartis. Visas numatytas atlygis buvo įvertintas 350 milijonų eurų.
12Įgyvendinant minėtą pagrindų susitarimą sudarytas galutinis susitarimas (toliau – ginčijamas susitarimas). Tačiau bendra Telenet mokėtina atlygio suma buvo padidinta iki 425 milijonų eurų, t. y. 5 milijonais eurų daugiau negu pasiūlymo, įvertinto kaip „neįpareigojančio“, pateikto Belgacom iniciatyva siekiant įsigyti Komunų asociacijų analoginės ir skaitmeninės televizijos signalų paskirstymo veiklą bei šių paslaugų abonemento sutartis, taip pat neišimtines teises naudoti Komunų asociacijų kabelių tinklus kabelinės televizijos paslaugoms teikti, suma. Pastarasis susitarimas užbaigtas Komunų asociacijoms 2008 m. birželio mėn. priėmus naujus sprendimus.
13Dėl pastarųjų sprendimų ir 10 punkte minėtų sprendimų Belgacom pateikė ieškinius Raad van State van België (Belgijos valstybės taryba).
14Prieš tai ši bendrovė buvo pateikusi užklausą Komunų asociacijoms dėl pagrindų susitarimo sudarymo ir pareiškė susidomėjimą įsigyti tam tikras teises, kurių perleidimas buvo numatytas šiame susitarime. Atsakydamos Komunų asociacijos nurodė, kad Belgacom negali būti laikoma potencialia derybų partnere, atsižvelgiant į 1996 m. įnašų sutartyje numatytus ribojimus ir į tai, kad perleidus susijusias teises jai būtų užtikrinta monopolinė padėtis, nes Belgacom jau teikia visapusiškas televizijos paslaugas naudodama savo pačios tinklą teritorijoje, kurią aprėpia Komunų asociacijų kabelių tinklai. Šiuo klausimu ši bendrovė atsikirto, kad minėti tinklai galėtų būti naudojami bendrai, o tai sudarytų sąlygas išlaikyti veiksmingą konkurenciją. Vėliau, tačiau prieš sudarant ginčijamą susitarimą, Belgacom pateikė šios sprendimo 12 punkte minėtą pasiūlymą.
15Per procesą pagrindinėje byloje Belgacom savo ieškinius visų pirma grindė EB 43 ir 49 straipsniais, kuriuos dabar atitinka SESV 49 ir 56 straipsniai. Ji tvirtina, kad turi būti taikomi vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai, taip pat proporcingumo principas, kad ir kaip būtų vertinamas ginčijamas susitarimas, ir kad nėra jokio privalomojo bendrojo intereso pagrindo, kuriuo galima pateisinti tai, jog nebuvo paskelbtas konkursas prieš sudarant ginčijamą susitarimą.
16Komunų asociacijos, priešingai, teigia, kad taikant lygybės principą nedraudžiama sudaryti sutarties, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, iš anksto neskelbiant konkurso, jei valdžios institucija, inicijuojanti tokios sutarties sudarymą, turi tam konkrečių priežasčių, kurios nebūtinai turi būti susijusios su bendruoju interesu, tačiau turi turėti faktinį pagrindą ir būti teisiškai tinkamos, o tai atitinka „objektyvių aplinkybių“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo praktiką. Taip yra šiuo atveju, atsižvelgiant, pirma, į pirmenybės ir pirmumo teises, kurias turėjo Telenet pagal 1996 m. įnašų sutartį ir kurios turėtų būti laikomos sudarančiomis išimtinę teisę, dėl kurios neįmanomas veiksmingas varžymasis, ir, antra, į esamą Komunų asociacijų ir Telenet ginčą dėl šios įnašų sutarties apimties, atsižvelgiant į numatomą procedūrų trukmę ir į riziką, kad Komunų asociacijoms būtų taikomos didelės sankcijos, jei galutiniu teismo sprendimu būtų nuspręsta, kad jos pažeidė šią sutartį.
17Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad visos pagrindinės bylos šalys pripažįsta, jog ginčijamas susitarimas nepatenka nė į vienos direktyvos viešųjų pirkimų srityje taikymo sritį. Šio teismo teigimu, kad ir kaip būtų vertinamas ginčijamas susitarimas, Komunų asociacijų sprendimai, priimti šio susitarimo pagrindu, priklauso valstybės priemonėms, kurių tikslas – reglamentuoti ekonominės veiklos vykdymą, o valdžios institucijos diskrecija šioje srityje ribojama lygybės principu ir skaidrumo pareiga. Be to, jis mano, kad atsižvelgiant į sandorio vertę tikėtina, jog paskelbus konkursą užsienyje įsteigtos įmonės būtų pareiškusios susidomėjimą.
18Šis teismas konstatavo, kad ginčijamas susitarimas sudarytas motyvuojant siekiu užbaigti Komunų asociacijų ir Telenet ginčą dėl 1996 m. įnašų sutarties apimties ir kad ginčas kilo tik dėl techninės pažangos, kurios susitarimo šalys negalėjo numatyti sudarant tą sutartį. Konkrečiai kalbant, dėl teisių naudoti Komunų asociacijų kabelių tinklus padalijimo, numatyto minėtoje sutartyje, nė vienai iš šalių nebuvo sudaryta galimybė pasiūlyti visapusiškų televizijos paslaugų, nes interaktyviosios televizijos paslaugos priklausė išimtinėms Telenet teisėms, o tik Komunų asociacijos turėjo teisę teikti kabelinės televizijos paslaugas.
19Tačiau minėtas teismas taip pat konstatavo, kad ginčijamu susitarimu viršijama tai, kas būtina minėtam ginčui užbaigti, nes iš esmės pakeistas 1996 m. įnašų sutartyje numatytas teisių naudoti Komunų asociacijų kabelių tinklus padalijimas, suteikiant Telenet teises, kurios iš pradžių jai nebuvo priskirtos ir kurios nebuvo ginčo dalykas. Pagal šį susitarimą sumokėdama 425 milijonų eurų atlygį Telenet įgyja bendrą išimtinę teisę naudoti tuos tinklus, dėl kurios ji turi galimybę teritorijoje, kurią aprėpia šie tinklai, sudarančioje maždaug trečdalį jos veiklos zonos, pasiūlyti visapusiškas televizijos paslaugas, taigi ir pateikti „triple play“ pasiūlymą, atitinkantį šiuolaikinius prekybos standartus, taip pat, kaip ji tai jau darė kituose dviejuose trečdaliuose savo veiklos zonos.
20Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad vien 1996 m. įnašų sutarties buvimas negali būti laikomas pateisinimu sudaryti ginčijamą susitarimą. Iš tiesų, pirma, galėjo būti sukurta kabelių tinklo bendro naudojimo sistema. Antra, pirmenybės ir pirmumo teisės, Telenet turimos pagal šią sutartį, nėra tokios, dėl kurių būtų užkirstas kelias vienodai vertinti kelis kandidatus, taigi ir atlikti realią jų pasiūlymų lyginamąją analizę.
21Tačiau šis teismas klausia, ar bendros aplinkybės, kurios susijusios ne tik su 1996 m. įnašų sutartimi, bet ir su vėliau kilusiu ginču dėl šios sutarties apimties, atsižvelgiant į technologinius pokyčius, bei su teismo sprendimu, priimtu nagrinėjant šį ginčą, galėtų būti motyvas, kuriuo pateisinama tai, kad nebuvo paskelbtas konkursas. Iš tiesų, pirma, dėl teisių, kurios buvo perleistos Telenet minėta sutartimi, perdavimo tretiesiems asmenims neišvengiamai kiltų naujų ginčų ir padidėtų teisinis nesaugumas. Antra, dėl neišspręsto ginčo su Telenet Komunų asociacijos ilgą laiką negalėjo teikti visapusiškų televizijos paslaugų, o dėl to ne tik kilo didelė ekonominė žala, nes Belgacom savo ruožtu galėjo užimti rinką, bet ir galėjo nukentėti vartotojai.
22Tokiomis aplinkybėmis minėtas teismas numato galimybę, kad ginčijamas susitarimas, kuriuo įtvirtinamas taikus susitarimas užbaigti Telenet ir Komunų asociacijų ginčą, gali būti laikomas leidžiamu 1996 m. įnašų sutarties papildymu, o ne savarankišku susitarimu, kurį galima sudaryti tik laikantis SESV 49 ir 56 straipsnių.
23Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2005 m. liepos 21 d. Sprendime Coname ( C-231/03, Rink. p. I-7287, 19 punktas) Teisingumo Teismas nurodė galimybę „objektyviomis aplinkybėmis“ pateisinti nevienodą požiūrį, kuriuo sukuriama netiesioginė diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, kylanti dėl tiesioginio paslaugų koncesijos suteikimo. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl šios sąvokos apimties atsižvelgiant į „privalomųjų bendrojo intereso pagrindų“ sąvokos apimtį.
24Tokiomis aplinkybėmis Raad van State van België nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1.
Ar SESV 49 ir 56 straipsnius reikia aiškinti taip, kad Belgijoje įsteigta įmonė Belgijos teisme gali remtis pagrindinėmis Sąjungos teisės taisyklėmis, visų pirma iš minėtų straipsnių kildinama skaidrumo pareiga, kai kalbama apie į kurios nors iš viešųjų pirkimų direktyvų taikymo sritį nepatenkantį susitarimą, kuriuo Belgijos institucija perleidžia teises kitai Belgijos įmonei prieš tai nesurengusi konkurso?
25Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės ūkio subjektas gali šios valstybės narės teismuose remtis iš šių straipsnių išplaukiančios skaidrumo pareigos pažeidimu, kai sudaro susitarimą, kuriuo vienas ar daugiau minėtos valstybės narės viešųjų subjektų tos pačios valstybės narės ūkio subjektui už atlygį perleidžia, be kita ko, išimtinę teisę naudoti kabelinės televizijos tinklus ir jų televizijos paslaugų teikimo veiklą bei su šia veikla susijusias abonemento sutartis.
26Reikia konstatuoti, kad, neatsižvelgiant į praktinę tvarką ir šalių pateiktus vertinimus, atrodo, jog ginčijamas susitarimas dėl to, kad juo Telenet perleidžiama Komunų asociacijų televizijos paslaugų teikimo veikla ir suteikiama išimtinė teisė naudoti šių asociacijų kabelių tinklus pirmiausia šiai veiklai vykdyti, turi būti vertinamas kaip paslaugų koncesija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/18 1 straipsnio 4 dalį.
27Iš tiesų, pirma, kadangi perėmėjas susitarimu įpareigojamas vykdyti perleistą veiklą, toks susitarimas yra viešojo pirkimo sutartis, susijusi su Direktyvos 2004/18 II priede nurodytų paslaugų teikimu, išskyrus atlyginimo būdą, nes atlygis už suteiktas televizijos paslaugas yra teisė vykdyti atitinkamą veiklą, kaip tai apibrėžta minėtoje 1 straipsnio 4 dalyje. Antra, šis susitarimas taip pat atitinka sąlygą, kad su tokios veiklos vykdymu susijusi rizika turi pereiti perėmėjui (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Hans & Christophorus Oymanns, C-300/07, Rink. p. I-4779, 72 punktą ir 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Privater Rettungsdienst und Krankentransport Stadler, C-274/09, Rink. p. I-1335, 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
28Tačiau, nepaisant to, kad paslaugų koncesijos nepatenka į Direktyvos 2004/18 taikymo sritį remiantis jos 17 straipsniu, valdžios institucijos, suteikiančios tokią koncesiją, privalo laikytis pagrindinių ESV sutarties taisyklių, nediskriminavimo dėl nacionalinės priklausomybės ir vienodo požiūrio principų, taip pat iš jų išplaukiančios skaidrumo pareigos, jeigu tokia koncesija kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo ASM Brescia, C-347/06, Rink. p. I-5641, 58 ir 59 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
29Kalbant apie aiškaus tarptautinio susidomėjimo buvimą, pažymėtina, kad jis gali kilti, be kita ko, dėl susitarimo, kurį numatoma sudaryti, ekonominės svarbos, jo vykdymo vietos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ASM Brescia 62 punktą ir nurodytą teismo praktiką) ar techninių savybių (pagal analogiją žr. 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimo SECAP ir Santorso, C-147/06 ir C-148/06, Rink. p. I-3565, 24 punktą).
30Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo išsamiai įvertinti visus šiuo atžvilgiu reikšmingus veiksnius (šiuo klausimu žr. 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Serrantoni ir Consorzio stabile edili, C-376/08, Rink. p. I-12169, 25 punktą ir nurodytą teismo praktiką), o tai, atrodo, šiuo atveju jau padaryta, nes jis konstatavo, kad atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamo susitarimo svarbą tikėtina, jog kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės būtų pareiškusios susidomėjimą paskelbus konkursą.
31Dar reikia patikslinti, kad aiškus tarptautinis susidomėjimas egzistuoja nereikalaujant, kad ūkio subjektas būtų iš tikrųjų pareiškęs susidomėjimą. Taip ypač yra, kai ginčas, kaip pagrindinėje byloje, susijęs su skaidrumo nebuvimu atsižvelgiant į nagrinėjamą susitarimą. Iš tiesų tokiu atveju kitose valstybėse narėse įsteigti ūkio subjektai neturi realios galimybės pareikšti susidomėjimo gauti tokią koncesiją (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Coname 18 punktą ir 2005 m. spalio 13 d. Sprendimo Parking Brixen, C-458/03, Rink. p. I-8585, 55 punktą).
32Be to, nustačius, kad yra aiškus tarptautinis susidomėjimas dėl atitinkamos koncesijos suteikimo, ją suteikiančiai valdžios institucijai taikoma skaidrumo pareiga yra naudinga kiekvienam potencialiam konkurso dalyviui (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimo Wall, C-91/08, Rink. p. I-2815, 36 punktą), net jeigu jis įsteigtas toje pačioje valstybėje narėje kaip ir ši valdžios institucija.
33Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Sąjungos teisėje koncesiją suteikiančiai valdžios institucijai galiotų tokie patys reikalavimai, jei pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą susitarimą perėmėjas nebūtų įpareigotas vykdyti perleistos veiklos, taigi tuomet tokiame susitarime būtų įtvirtintas leidimas vykdyti ekonominę veiklą. Iš tiesų toks leidimas nesiskiria nuo paslaugų koncesijos, kiek tai susiję su pareiga laikytis pagrindinių Sutarties taisyklių ir iš jų išplaukiančių principų, nes tokios veiklos vykdymu gali susidomėti kitose valstybėse narėse įsteigti ūkio subjektai (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Sporting Exchange, C-203/08, Rink. p. I-4695, 46 ir 47 punktus ir 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Engelmann, C-64/08, Rink. p. I-8219, 51 –53 punktus).
34Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 49 ir 56 straipsniai aiškintini taip, kad valstybės narės ūkio subjektas gali šios valstybės narės teismuose remtis iš šių straipsnių išplaukiančios skaidrumo pareigos pažeidimu, padarytu sudarius susitarimą, kuriuo vienas ar daugiau minėtos valstybės narės viešųjų subjektų suteikė tos pačios valstybės narės ūkio subjektui paslaugų koncesiją, dėl kurios kyla aiškus tarptautinis susidomėjimas, arba ūkio subjektui suteikė išimtinę teisę vykdyti ekonominę veiklą, dėl kurios kyla toks susidomėjimas.
35Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokios aplinkybės, kaip pagrindinėje byloje, gali būti laikomos privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais arba objektyviomis aplinkybėmis, kuriomis galima pateisinti tai, kad viešieji subjektai, nukrypstant nuo šiuose straipsniuose įtvirtintų vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų, tiesiogiai ūkio subjektui suteikė paslaugų koncesiją, susijusią su šių subjektų vykdoma televizijos paslaugų teikimo veikla naudojant joms priklausančius kabelių tinklus.
36Nurodytos aplinkybės yra noras užtikrinti tam tikras teises, kurias ankstesniu susitarimu atitinkami viešieji subjektai suteikė šiam ūkio subjektui dėl tų kabelių tinklų naudojimo, ir noras pasiekti taikų susitarimą siekiant užbaigti ginčą, susijusį su šių teisių apimtimi, atsižvelgiant į laikiną teismo sprendimą, kartu išvengiant minėtos šių viešųjų subjektų vykdomos televizijos paslaugų teikimo naudojant tuos tinklus veiklos vertės sumažėjimo ir sudarant galimybę, kad šių paslaugų abonentams būtų pateiktas visapusiškas komercinis pasiūlymas.
37Reikia priminti, kad jeigu dėl paslaugų koncesijos kyla aiškus tarptautinis susidomėjimas, tai, kad ji suteikiama koncesiją suteikiančiosios institucijos valstybėje narėje įsteigtai įmonei, neužtikrinant jokio skaidrumo, reiškia nevienodą požiūrį, nepalankų kitoje valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms, kurios gali būti susidomėjusios gauti šią koncesiją. Toks nevienodas požiūris, kai neleidžiama dalyvauti visoms tokioms įmonėms, iš esmės daro joms žalą, todėl yra netiesioginė diskriminacija dėl nacionalinės priklausomybės, kuri iš esmės draudžiama pagal SESV 49 ir 56 straipsnius (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ASM Brescia 59 ir 60 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
38Išimtiniais atvejais tokia priemonė gali būti leistina pagal vieną iš SESV 52 straipsnyje nurodytų motyvų arba, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pateisinama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Engelmann 51 ir 57 punktus ir nurodytą teismo praktiką bei 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Duomo Gpa ir kt. , C‑357/10–C‑359/10, 39 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Pastaruoju aspektu iš kartu skaitomų minėto Sprendimo Engelmann 51 ir 57 punktų matyti, kad objektyvių aplinkybių ir privalomųjų bendrojo intereso pagrindų nereikia atskirti. Iš tiesų tokios aplinkybės galiausiai turi sudaryti privalomąjį bendrojo intereso pagrindą.
39Tačiau šiame prejudiciniame klausime nurodyti motyvai, vertinami atskirai ar kartu, negali būti laikomi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.
40Žinoma, reikia pripažinti, kad teisinio saugumo principu, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, gali būti pateisinama tai, kad būtų paisoma susitarimo teisinių pasekmių, įskaitant, kiek reikalaujama pagal šį principą, kai susitarimas sudarytas prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą dėl pirminės teisės pasekmių tokio pobūdžio susitarimams ir jis, kaip paaiškėtų, būtų nesuderinamas su kai kuriomis iš šių pasekmių (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo ASM Brescia 69 ir 70 punktus). Tačiau minėtu principu negalima remtis siekiant taip išplėsti susitarimo taikymo sritį, kad tai prieštarautų vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principams, taip pat iš jų išplaukiančiai skaidrumo pareigai. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, ar toks išplėtimas galėtų būti protinga išeitis užbaigti tarp atitinkamų šalių dėl visiškai nuo jų valios nepriklausančių priežasčių kilusį ginčą dėl jų sudaryto susitarimo apimties.
41Be to, kalbant apie riziką, kad sumažės viešojo subjekto vykdomos ekonominio pobūdžio veiklos vertė dėl ankstesnio sutartinio pagrindo, kuris, kaip paaiškėjo, yra netinkamas atsižvelgiant į pasikeitusias technines ir prekybos aplinkybes, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad ekonominio pobūdžio motyvų negalima laikyti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kuriais galima pateisinti Sutartimi užtikrinamos pagrindinės laisvės apribojimą (žr. 2012 m. vasario 16 d. Sprendimo Costa ir Cifone, C‑72/10 ir C‑77/10, 59 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
42Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad aplinkybė, jog ginčijamas susitarimas suderinamas su vartotojų interesais, kurie, nesant tokio susitarimo, negalėtų naudotis interaktyviąja televizija ir net pasinaudoti komerciškai patraukliu kombinuotu paslaugų pasiūlymu, iš tikrųjų ne skiriasi nuo motyvo, susijusio su minėtos veiklos vertės sumažėjimu, bet, priešingai, yra glaudžiai susijusi su ta veikla. Iš tiesų ši aplinkybė susijusi ne su visais vartotojais, esančiais teritorijoje, kurią aprėpia Komunų asociacijų kabelių tinklai; ji susijusi tik su vartotojais, užsisakiusiais televizijos paslaugas, teiktas šių asociacijų vykdant veiklą, kurios perleidimas Telenet yra pagrindinės bylos dalykas, o tuo, kad Komunų asociacijos neturi galimybės šiems abonentams pasiūlyti tam tikrų paslaugų dėl teisių naudoti jų kabelių tinklus padalijimo, nustatyto 1996 m. įnašų sutartimi, paaiškinamas komercinio pasiūlymo, kurį jos gali pateikti rinkoje, patrauklumo praradimas, taigi ir minėtos veiklos vertės sumažėjimas.
43Galiausiai reikia pažymėti, kad motyvai, kurie, vertinami atskirai, nėra privalomieji bendrojo intereso pagrindai, pateisinantys tai, kad nepaisoma vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų bei skaidrumo pareigos, negali tokie tapti vien sudėti kartu.
44Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 49 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip:
45Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą, į trečiąjį pateiktą klausimą atsakyti nereikia.
46Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: olandų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.