Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑504/10
dėl Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakija) 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. spalio 21 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Tanoarch s.r.o.
prieš
Daňové riaditeľstvo Slovenskej republiky
TEISINGUMO TEISMAS (septintoji kolegija),
kurį sudaro teisėjai R. Silva de Lapuerta (pranešėja), atliekanti septintosios kolegijos pirmininkės pareigas, E. Juhász ir D. Švaby,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. rugsėjo 15 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, p. 1; toliau – direktyva) 2 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas byloje tarp Tanoarch s.r.o. (toliau – Tanoarch) ir Daňové riaditel’stvo Slovenskej republiky dėl teisės į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą už bendros išradimo, kurio patentas dar neįregistruotas, nuosavybės dalies perleidimą.
3Direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM apmokestinamas, be kita ko, prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks.
4Šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta:
„Ekonominė veikla“ – gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veikla, įskaitant kasybą bei žemės ūkio veiklą ir laisvųjų profesijų veiklą. Visų pirma ekonomine veikla laikomas materialiojo ar nematerialiojo turto naudojimas siekiant gauti nuolatinių pajamų.“
5Pagal direktyvos 24 straipsnio 1 dalį paslaugų teikimas yra bet koks sandoris, kuris nėra prekių tiekimas.
6Direktyvos 25 straipsnyje nustatyta:
„Paslaugų teikimu gali būti, inter alia, šie sandoriai:
a) nematerialiojo turto, kurio nuosavybės teisė patvirtinta arba nepatvirtinta dokumentu, perleidimas;
b) įsipareigojimas susilaikyti nuo veiksmo arba toleruoti veiksmą ar aplinkybę;
c) paslaugų atlikimas vykdant valdžios institucijos ar jos vardu duotą nurodymą arba laikantis įstatymų.“
7Šios direktyvos 62 straipsnyje numatyta, kad pagal direktyvą apmokestinimo momentu laikomas momentas, kada įvykdomos prievolei apskaičiuoti mokestį atsirasti būtinos teisinės sąlygos.
8Pagal direktyvos 63 straipsnį apmokestinimo momentas įvyksta ir prievolė apskaičiuoti mokestį atsiranda atlikus prekių tiekimą ar paslaugų teikimą.
9Pagal direktyvos 167 straipsnį teisė į atskaitą atsiranda atsiradus prievolei apskaičiuoti atskaitytiną mokestį.
10Pagal direktyvos 168 straipsnį:
„Jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti:
a) mokėtiną ar sumokėtą PVM toje valstybėje narėje už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, kurį jam atliko ar turi atlikti kitas apmokestinamasis asmuo; < ... > “
11Pagal pagrindinei bylai aktualios redakcijos PVM įstatymo Nr. 222/2004 (toliau – PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalį teisę atskaityti mokestį už prekes ar paslaugas apmokestinamasis asmuo įgyja atsiradus prievolei už tokias prekes ar paslaugas apskaičiuoti mokestį.
12Pagal minėto įstatymo 49 straipsnio 2 dalį apmokestinamasis asmuo iš mokesčio, kurį privalo sumokėti, gali atskaityti mokestį už prekes ir paslaugas, kurias jis naudoja savo, kaip apmokestinamojo asmens, ekonominei veiklai, nepažeisdamas šio straipsnio 3 ir 7 dalių nuostatų. Apmokestinamasis asmuo gali atskaityti mokestį, jei tokį mokestį Slovakijoje jam taiko kitas apmokestinamasis asmuo už jam tiekiamas ar tiektinas prekes arba teikiamas ar teiktinas paslaugas.
13Pagal PVM įstatymo 51 straipsnio 1 dalies a punktą apmokestinamasis asmuo gali remtis teise į apskaitą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, jeigu atskaitydamas mokestį pagal minėto įstatymo 49 straipsnio 2 dalį jis turi apmokestinamojo asmens išrašytą sąskaitą faktūrą.
14Pagrindinei bylai aktualios redakcijos Patentų įstatymo Nr. 435/2001 (toliau – Patentų įstatymas) 10 straipsnyje numatyta:
„1. Teisė į išradimą, įskaitant teisę pateikti paraišką, priklauso išradėjui.
2Išradėju laikomas asmuo, kuris išradimą sukūrė panaudodamas savo kūrybinę veiklą.
3Bendri išradėjai turi teisę į išradimą tiek, kiek jie prisidėjo prie tokio išradimo sukūrimo. Jeigu bendri išradėjai nesusitaria kitaip arba teismas nenusprendžia kitaip, laikoma, kad bendrų išradėjų indėlis kuriant išradimą yra vienodas.“
15Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta:
„1. Teisė į išradimą paveldima < ... >
2Teisė į išradimą perduodama kitam asmeniui specialiuose teisės aktuose nustatytais atvejais.
3Galioja tik raštu sudaryta sutartis dėl teisės į išradimą perleidimo.
4Po paraiškos pateikimo perleidžiant ar perduodant teisę į išradimą, tuo pačiu metu perleidžiamos ar perduodamos iš paraiškos kylančios teisės. Tačiau iš paraiškos kylančios perleidžiamos ar perduodamos teisės sukelia pasekmes tretiesiems asmenims tik nuo patentinių paraiškų įregistravimo dienos, nebent tretieji asmenys žinojo arba, esant konkrečioms aplinkybėms, turėjo žinoti apie teisių perleidimą ar perdavimą.“
16Minėto įstatymo 20 straipsnio 1–3 dalyse bendrų patento savininkų tarpusavio ryšiai apibrėžti taip:
„1. Bendrų patento savininkų tarpusavio ryšiams taikomi specialūs teisės aktai, nebent šio įstatymo nuostatose numatyta kitaip.
2Bendros patento nuosavybės dalis nustatoma pagal kiekvienam bendram išradėjui kaip patento savininkui arba įgaliotam veikti kaip patento savininkas priklausančios teisės į išradimą apimtį.
3Kiekvienas nuosavybės bendrininkas turi teisę naudoti patentuotą išradimą, tačiau negali trečiajam asmeniui suteikti teisės naudoti išradimo, nebent nuosavybės bendrininkai nuspręstų kitaip.“
17Pagal Patentų įstatymo 37 straipsnio 1 ir 5 dalis paraišką gali pateikti asmuo arba asmenys, kurie turi teisę į išradimą. Paraiškoje pateikiami išradėjo arba bendrų išradėjų asmens duomenys, ir prie jos pridedamas dokumentas dėl teisių į išradimą, jeigu pareiškėjas nėra išradėjas.
182007 m. vasario 26 d. keli fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp kurių Tanoarch ir VARS Slovakia s.r.o. (toliau – VARS), t. y. dvi įmonės, kurių būstinė yra Banska Bystricoje (Slovakija), pateikė Slovakijos Respublikos pramoninės nuosavybės tarnybai paraišką išduoti „didelio grynumo talko produkto paruošimo metodo“ patentą.
192007 m. liepos 5 d. Tanoarch ir VARS sudarė pramoninės nuosavybės perleidimo sutartį. Pagal šią sutartį, kurią sudarant abiem šalims atstovavo tas pats fizinis asmuo J. Kovanda, VARS perleido 50% savo bendros nuosavybės į dar neįregistruotą patentą dalies Tanoarch.
20Sutartyje nurodyta, kad, remiantis ekspertize, už dalies bendros teisių į išradimą nuosavybės perleidimą nustatyta 258 mln. SKK, o papildomai patikslinus vertę – 774 mln. SKK bendra suma. Todėl pagal minėtą sutartį už pusės bendros teisių nuosavybės perleidimą nustatyta 387 mln. SKK be PVM. Pagal sutartį teises į išradimą numatyta perleisti už pinigų sumą, kuri, sutarties šalims nesusitarus kitaip, turėjo būti sumokėta grynaisiais arba natūra.
21Remdamasi 2007 m. liepos 5 d. sąskaita faktūra Tanoarch 2007 m. rugpjūčio 27 d. pateikė PVM deklaraciją už 2007 m. liepos mėn. mokestinį laikotarpį. Šioje mokesčių deklaracijoje nurodyta maždaug 73 530 000 SKK suma kaip pagal VARS sąskaitą faktūrą, išrašytą už bendros nuosavybės dalies perleidimą, atskaitytinas PVM. Minėta įmonė už šią sumą nesumokėjo mokėtino pirkimo mokesčio. 2008 m. ši įmonė nutraukė veiklą prieš tai jos nelikvidavus.
22Be to, Tanoarch atskaitė PVM pagal kitas su teisių į išradimą perleidimu susijusias sąskaitas faktūras, VARS išrašytas už 2007 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. mokestinius laikotarpius.
23Šiomis aplinkybėmis Banská Bystricos Daňový úrad (mokesčių inspekcija), kaip kompetentingas mokesčių administratorius, atliko Tanoarch patikrinimą, kad nustatytų, ar prašymas atskaityti PVM yra pagrįstas. Vėliau, 2008 m. birželio 24 d. sprendimu, ši mokesčių inspekcija atsisakė atskaityti, kaip padaryta Tanoarch mokesčių deklaracijoje.
24Tanoarch šį sprendimą apskundė. 2008 m. spalio 23 d. sprendimu Daňové riaditeľstvo Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos mokesčių valdyba), kaip šį skundą nagrinėti kompetentinga administracinė institucija, Tanoarch skundą atmetė ir paliko galioti mokesčių inspekcijos sprendimą.
25Atliekant mokestinį patikrinimą konstatuota, kad penkios iš paraišką išduoti patentą pateikusių įmonių Banska Bystricoje buvo įsisteigusios tuo pačiu adresu. Tarp jų – Tanoarch ir VARS. Be to, šių įmonių vadovu paskirtas tas pats asmuo, t. y. J. Kovanda.
262009 m. sausio 13 d. Tanoarch pateikė ieškinį Banska Bystricos Krajský súd (apylinkės teismas), kuriame reikalavo panaikinti šį 2008 m. spalio 23 d. sprendimą. 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu minėtas teismas ieškinį atmetė.
27Tanoarch pateikė apeliacinį skundą Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas).
28Najvyšší súd Slovenskej republiky kyla abejonių dėl to, ar PVM įstatymo ir Patentų įstatymo nuostatos, pagal kurias iš išradimo gaunamomis pajamomis laikomos tik jį naudojant gautos pajamos, neprieštarauja 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 23, toliau – šeštoji direktyva) nuostatoms. Todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar teisės nuostata, pagal kurią apmokestinamasis asmuo iš mokesčio, kurį privalo sumokėti, gali atskaityti mokestį už prekes ir paslaugas, kurias jis, kaip apmokestinamasis asmuo, naudoja savo įmonės poreikiams, jei kitas apmokestinamasis asmuo nacionalinėje teritorijoje mokestį jo atžvilgiu taiko už jam tiekiamas (arba tiektinas) prekes ar teikiamas (arba teiktinas) paslaugas, atitinka [Šeštosios direktyvos] 2 straipsnio 1 [dalį], jei pareiškėja, kaip bendra išradimo, kurio patentas dar neišduotas, išradėja, jau turi teisę nepriklausomai naudoti visą išradimą, kuris yra patento dalykas?
2Ar atsižvelgiant į [Šeštąją] direktyvą pagrįstas aiškinimas, pagal kurį dėl apmokestinamojo asmens turimos teisės ex lege nepriklausomai naudotis patentu jis, kaip apmokestinamasis asmuo, teisiškai negali naudotis paslauga, tiekdamas prekes ir teikdamas paslaugas, ir kad dėl to teisine prasme buvo pasinaudota gauta paslauga?
3Ar aplinkybė, kad pagrindinėje byloje išradimo patentas dar nėra įregistruotas ir perduodamos tik tokio išradimo dalys, turi įtakos vertinant apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimą teise atskaityti pirkimo PVM, kaip suprantama pagal 2006 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą [ Halifax ir kt. (C‑255/02, Rink. p. I‑1609])?“
29Atsakovė pagrindinėje byloje ir Slovakijos vyriausybė nurodo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes jame nepakankamai aiškiai nurodyta, ką prašoma išaiškinti, nepakankamai aiškiai pateikti kreipimosi į Teisingumo Teismą motyvai, taip pat nenurodytos visos svarbios faktinės aplinkybės.
30Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslino, kaip galėjo būti pasinaudota pagrindinėje byloje suteikta paslauga, kad ją galima būtų laikyti apmokestinama paslauga. Jis taip pat nepaaiškina, kokią veiklą vykdo Tanoarch, ir ar ši įmonė faktiškai vykdo ekonominę veiklą.
31Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nagrinėjantis bylą nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar reikia prejudicinio sprendimo, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir nustatyti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (žr. 2001 m. kovo 13 d. Sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 38 punktą; 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital, C‑390/99, Rink. p. I‑607, 18 punktą ir 2003 m. vasario 27 d. Sprendimo Adolf Truley, C‑373/00, Rink. p. I‑1931, 21 punktą).
32Iš šios teismo praktikos taip pat matyti, kad atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo galima tik tuomet, kai akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr. minėtų sprendimų PreussenElektra 39 punktą; Canal Satélite Digital 19 punktą ir Adolf Truley 22 punktą).
33Tačiau pagrindinėje byloje nėra akivaizdu, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai būtų susiję su bent vienu nurodytu atveju.
34Iš tikrųjų sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą detaliai nurodytos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, taip pat dėl su teise į apskaitą susijusių direktyvos nuostatų aiškinimo kylantys klausimai ir Teisingumo Teismo praktika šioje srityje.
35Dėl su ieškovės pagrindinėje byloje veikla susijusių paaiškinimų užtenka nurodyti, kad šiuo atžvilgiu dėl faktinio pobūdžio aplinkybių turi spręsti ne Teisingumo Teismas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
36Todėl reikia pripažinti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
37Pirmuoju ir antruoju klausimais, į kuriuos reikia pateikti bendrą atsakymą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar apmokestinamasis asmuo gali remtis teise į sumokėto ar mokėtino pirkimo PVM atskaitą už atlygintinai suteiktą paslaugą, kurią sudaro bendros nuosavybės dalies perleidimas, pagal kurį suteikiama teisė į išradimą, esant tokioms aplinkybėms, kai šią teisę turi keli asmenys, įskaitant jos perleidėją ir perėmėją.
38Pirmiausia pabrėžtina, kad nors savo klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Šeštąją direktyvą, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susiklostė po 2007 m. sausio 1 d., t. y. įsigaliojus Direktyvai 2006/112, kuria Šeštoji direktyva buvo panaikinta ir pakeista. Šiomis aplinkybėmis reikia remtis Direktyvos 2006/112 nuostatomis.
39Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl bendro išradėjo teisių apimties, taigi ir dėl to, ar šios teisės gali būti PVM apmokestinamo komercinio sandorio dalykas. Taip pat kyla klausimas, kokias pasekmes sukelia aplinkybė, kad neįregistruotas pagrindinėje byloje nagrinėjamo išradimo patentas.
40Norint atsakyti į šiuos klausimus primintina, kad direktyvoje numatytos atskaitos sistemos tikslas yra visiškai atleisti verslininką nuo vykdant ekonominę veiklą sumokėto ar mokėtino PVM naštos. Todėl bendrąja PVM sistema stengiamasi užtikrinti visišką neutralumą apmokestinant bet kokią ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į jos tikslus ar rezultatus, su sąlyga, kad šiai veiklai iš principo būtų taikomas PVM (žr. 2001 m. vasario 22 d. Sprendimo Abbey National, C‑408/98, Rink. p. I‑1361, 24 punktą; 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Investrand, C‑435/05, Rink. p. I‑1315, 22 punktą ir 2009 m. spalio 29 d. Sprendimo NCC Construction Danmark, C‑174/08, Rink. p. I‑10567, 27 punktą).
41Taigi teisė į atskaitą, kaip sudedamoji PVM sistemos dalis, yra pagrindinis bendrajai PVM sistemai būdingas principas, ir iš esmės ji negali būti ribojama (žr. 2002 m. sausio 8 d. Sprendimo Metropol ir Stadler, C‑409/99, Rink. p. I‑81, 42 punktą; 2005 m. gegužės 26 d. Sprendimo Kretztechnik, C‑465/03, Rink. p. I‑4357, 33 punktą ir 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimo X Holding ir Oracle Nederland, C‑538/08 ir C‑33/09, Rink. p. I‑3129, 37 punktą).
42Todėl apmokestinamasis asmuo gali reikalauti atskaityti visą PVM už savo apmokestinamajai veiklai įsigytas prekes ir paslaugas (žr. minėto Sprendimo NCC Construction Danmark 39 punktą).
43Kalbant apie pagrindinę bylą, pažymėtina, jog iš jos medžiagos matyti, kad Tanoarch įsigijo bendros išradimo nuosavybės dalį. Dėl iš tokio įsigijimo kylančių teisinių pasekmių primintina, kad, kalbant apie SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą, Teisingumo Teismo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo funkcijos yra aiškiai atskirtos, ir tik pastarasis privalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatas (žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética, C‑500/06, Rink. p. I‑5785, 21 punktą). Todėl minėtoje byloje būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar pagal taikomus nacionalinės teisės aktus bendras išradėjas gali perleisti jam priklausančią bendros išradimo nuosavybės dalį.
44Tačiau Teisingumo Teismas gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti gairių dėl iš šio įsigijimo kylančių pasekmių PVM srityje, darydamas prielaidą, kad nuosavybės dalies perleidimas nepažeidžia vidaus teisės nuostatų.
45Dėl minėto įsigijimo ekonominio pagrįstumo primintina, kad pagal direktyvos 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „ekonominės veiklos“ sąvoka, be kita ko, apima bet kokią gamintojų, prekybininkų ar paslaugas teikiančių asmenų veiklą. „Prekių tiekimo“ ir „paslaugų teikimo“ sąvokos yra objektyvaus pobūdžio ir taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų sandorių tikslus ir rezultatus (žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo University of Huddersfield, C‑223/03, Rink. p. I‑1751, 48 punktą).
46Todėl bendros išradimo nuosavybės dalies perleidimas, nepaisant to, kad nebuvo įregistruotas išradimo patentas, iš principo gali būti laikomas PVM apmokestinama ekonomine veikla. Iš to matyti, kad pagal tokį sandorį gali atsirasti teisė į sumokėto ar mokėtino pirkimo PVM atskaitą.
47Dėl atitinkamų ūkio subjektų ketinimų pridurtina, kad klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo perleidimo vienintelis tikslas buvo gauti mokestinių lengvatų, visiškai nesvarbus nustatant, ar toks perleidimas yra paslaugos teikimas ir ekonominė veikla, kaip suprantama pagal atitinkamas direktyvos nuostatas (žr. minėto Sprendimo University of Huddersfield 51 punktą).
48Todėl į pirmąjį ir antrąjį pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad apmokestinamasis asmuo iš principo gali remtis teise į sumokėto ar mokėtino pirkimo PVM atskaitą už atlygintinai suteiktą paslaugą, kai pagal taikomą nacionalinę teisę galima perleisti dalį bendros išradimo nuosavybės ir taip perleidus įgyjama teisė į išradimą.
49Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į tam tikras ypatingas aplinkybes, galima nustatyti, kad buvo piktnaudžiaujama teise atskaityti pirkimo PVM.
50Norint atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad kova su galimu sukčiavimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu yra direktyvoje pripažintas ir ja siekiamas tikslas (žr. minėto Sprendimo Halifax ir kt. 71 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Gemeente Leusden ir Holin Groep, C‑487/01 ir C‑7/02, Rink. p. I‑5337, 76 punktą).
51Taigi draudimo piktnaudžiauti teise principas reiškia, kad draudžiami visiškai dirbtini, ekonomiškai nepagrįsti dariniai, kuriais siekiama vien mokesčių lengvatų (žr. 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Ampliscientifica ir Amplifin, C‑162/07, Rink. p. I‑4019, 28 punktą).
52Šiuo atžvilgiu minėto Sprendimo Halifax ir kt. 74 ir 75 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad būtų pripažintas piktnaudžiavimas PVM srityje, pirma, nagrinėjamais sandoriais, neatsižvelgiant į formalų atitinkamų direktyvos ir šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančių nacionalinės teisės aktų nuostatose numatytų sąlygų taikymą, turi būti įgyjama mokesčių lengvatų, kurių suteikimas pažeistų šiomis nuostatomis siekiamą tikslą, ir, antra, objektyvių požymių visuma taip pat turi patvirtinti, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra tik įgyti mokesčių lengvatų.
53Kalbant apie pagrindinę bylą, būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti visas šiai bylai svarbias aplinkybes, kad nustatytų, ar, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, PVM srityje tokį sandorį, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, galima sieti su piktnaudžiavimu. Šios aplinkybės, be kita ko, ypatingos tuo, kad nagrinėjamo išradimo patentas dar neįregistruotas, teisę į šį išradimą turi keli asmenys, daugumos šių asmenų adresas sutampa ir jiems atstovauja tas pats fizinis asmuo, mokėtinas pirkimo PVM nebuvo sumokėtas ir bendros nuosavybės dalį perleidusi įmonė nutraukė veiklą prieš tai jos nelikvidavus.
54Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, kurios būdingos pagrindinėje byloje nagrinėjamai suteiktai paslaugai, privalo nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama teise atskaityti pirkimo PVM.
55Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:
1Apmokestinamasis asmuo iš principo gali remtis teise į sumokėto ar mokėtino pirkimo pridėtinės vertės mokesčio atskaitą už atlygintinai suteiktą paslaugą, kai pagal taikomą nacionalinę teisę galima perleisti dalį bendros išradimo nuosavybės ir taip perleidus įgyjama teisė į išradimą.
2Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes, kurios būdingos pagrindinėje byloje nagrinėjamai suteiktai paslaugai, privalo nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama teise atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.