2007 m. lapkričio 27 d. (
*1)
„Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose — Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas — Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 — Materialinė ir ratione temporis taikymo sritys — „Civilinių bylų“ sąvoka — Sprendimas dėl vaikų paėmimo ir įkurdinimo ne jų šeimoje — Viešosios teisės reglamentuojamos vaikų apsaugos priemonės“
Byloje C-435/06
dėl 2006 m. spalio 13 d. Korkein hallinto-oikeus (Suomija) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. spalio 17 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūroje
C,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas ir A. Tizzano, teisėjai R. Schintgen, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), R. Silva de Lapuerta, J.-C. Bonichot, T. von Danwitz ir A. Arabadjiev,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
susipažinęs su 2007 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( OL L 338, p. 1), su pakeitimais, padarytais 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2116/2004 ( OL L 367, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), išaiškinimu.
2Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant C, kuri yra vaikų A ir B motina, pateiktą ieškinį dėl Oulu administracinio teismo ( Oulun hallinto-oikeus, Suomija) sprendimo, patvirtinančio Suomijos policijos sprendimą perduoti jos vaikus Švedijos valdžios institucijoms.
3Bendroje deklaracijoje Nr. 28 dėl Šiaurės valstybių bendradarbiavimo, pridedamoje prie Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų ( OL C 241, 1994, p. 21 ir OL L 1, 1995, p. 1), nurodyta:
„Susitariančiosios Šalys į protokolą įrašo, kad Švedija, Suomija ir Norvegija, kaip Europos Sąjungos narės, ketina, visiškai laikydamosi Bendrijos teisės ir kitų Europos Sąjungos sutarties nuostatų, toliau tęsti Šiaurės valstybių bendradarbiavimą tarpusavyje ir su kitomis valstybėmis bei teritorijomis“.
4Reglamento Nr. 2201/2003 5 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams, šis reglamentas taikomas visiems sprendimas dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos byla.“
5Šio reglamento 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:
<…>
2Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:
<…>
<…>“
6Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnį:
„Šiame reglamente:
<…>
<…>
<…>
<…>“
7Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalis numato:
„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje.“ (Pataisytas vertimas)
8Pagal šio reglamento 16 straipsnio 1 dalies a punktą:
„Laikoma, kad į teismą kreiptasi tada:
9Reglamento Nr. 2201/2003 59 straipsnis suformuluotas taip:
„1. Nepažeidžiant 60, 63 ir 64 straipsnių bei šio straipsnio 2 dalies nuostatų šis reglamentas pakeičia jo įsigaliojimo metu valstybėse narėse galiojančias konvencijas, sudarytas tarp dviejų ar daugiau valstybių narių ir susijusias su bylomis, kurias reglamentuoja šis reglamentas. (Pataisytas vertimas)
<…>“
10Pagal šio reglamento 64 straipsnį:
„1. Šio reglamento nuostatos taikomos tik iškeltoms byloms, dokumentams, tinkamai parengtiems arba užregistruotiems kaip autentiški dokumentai, ir šalių susitarimams, sudarytiems po jo tapimo taikytinu datos pagal 72 straipsnį.
2Teismo sprendimai, priimti po šio reglamento tapimo taikytinu datos bylose, iškeltose prieš tą datą, bet po (2000 m. gegužės 29 d. Tarybos) reglamento (EB) Nr. 1347/2000 (dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo ( OL L 160, p. 19)) įsigaliojimo datos, pripažįstami ir vykdomi pagal šio reglamento III skyriaus nuostatas, jeigu jurisdikcija buvo pagrįsta pagal taisykles, atitinkančias arba šio reglamento II skyriuje, arba Reglamente <…> Nr. 1347/2000, arba bylos iškėlimo metu galiojusioje konvencijoje, sudarytoje tarp kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nustatytas taisykles.
<…>“ (Pataisytas vertimas)
11Pagal šio reglamento 72 straipsnį, Reglamentas Nr. 2201/2003 „įsigaliojo 2004 m. rugpjūčio 1 d. ir yra taikomas nuo 2005 m. kovo 1 d., išskyrus 67, 68, 69 ir 70 straipsnius, kurie taikomi nuo 2004 m. rugpjūčio 1 dienos.
12Švedijos įstatymas dėl nepilnamečių apsaugos specialiųjų nuostatų ( lag med särskilda bestämmelser om vård av unga, SFS 1990, Nr. 52) reglamentuoja tokias vaikų apsaugos priemones, kaip antai vaikų paėmimas ir įkurdinimas prieš tėvų valią. Jei kyla pavojus vaiko sveikatai ar vystymuisi, savivaldybės socialinių reikalų komitetas gali prašyti apskrities administracinio teismo (länsrätt) skirti atitinkamas priemones. Skubos atveju šis komitetas iš pradžių šias priemones gali skirti pats, tačiau jas vėliau turi patvirtinti länsrätt.
13Pagal Suomijos įstatymo dėl asmens perdavimo Islandijos, Norvegijos, Švedijos arba Danijos valdžios institucijoms vykdant sprendimą dėl globos arba rūpybos ( laki huoltoa tai hoitoa koskevan päätöksen täytäntöönpanoa varten tapahtuvasta luovuttamisesta Islantiin, Norjaan, Ruotsiin tai Tanskaan (761/1970), toliau – Įstatymas Nr. 761/1970) 1 straipsnio 1 dalį asmenį, kuriam Islandijos, Norvegijos, Švedijos arba Danijos valdžios institucijų sprendimu skiriama globos arba rūpybos priemonė, Suomijos Respublika gali perduoti atitinkamai valstybei, jeigu ši pateikė prašymą įvykdyti tokį sprendimą.
142005 m. vasario 23 d. Švedijos L miesto socialinių reikalų komitetas nusprendė nedelsiant paimti šiame mieste gyvenančius vaikus A ir B, kad įkurdintų juos priimančiojoje šeimoje. 2001 m. gimęs A ir 1999 m. gimęs B yra Suomijos piliečiai, o A turi ir Švedijos pilietybę.
152005 m. kovo 1 d. C kartu su vaikais A ir B įsikūrė Suomijoje. Jos persikėlimas į šią valstybę narę buvo deklaruotas 2005 m. kovo 2 dieną. 2005 m. kovo 10 d. Suomijos valdžios institucijos įregistravo šią naują gyvenamąją vietą nuo 2005 m. kovo 1 dienos.
162005 m. kovo 3 d. Švedijos K departamento administracinis teismas (länsrätten i K län), į kurį buvo kreiptasi 2005 m. vasario 25 d., patvirtino L miesto socialinių reikalų komiteto sprendimą. Švedijos teisė numato šią teisminio patvirtinimo procedūrą visais atvejais, kai vaikas buvo paimtas be tėvų sutikimo.
17Pripažinęs, kad byla priklauso Švedijos teismų jurisdikcijai, Švedijos apeliacinis administracinis teismas M (Kammarrätten i M) atmetė C apeliacinį skundą, pateiktą dėl länsrätten i K län sprendimo.
18Šią Švedijos teismų jurisdikciją 2006 m. birželio 20 d. patvirtino Švedijos aukščiausiasis administracinis teismas (Regeringsrätten).
19Tą pačią dieną, kurią länsrätten i K län paskelbė sprendimą, Švedijos policija paprašė Suomijos H miesto, kuriame vaikus prižiūrėjo jų senelė, policijos pagalbos vykdant šį sprendimą. Šis prašymas buvo pateiktas Įstatymo Nr. 761/1970 pagrindu.
202005 m. kovo 8 d. Suomijos policija nurodė perduoti vaikus A ir B Švedijos valdžios institucijoms. C apskundė šį sprendimą Oulun hallinto-oikeus, kuris šį ieškinį atmetė.
21Tada C pateikė apeliacinį skundą Aukščiausiajam administraciniam teismui (Korkein hallinto-oikeus), kuris nusprendė, kad siekiant išspręsti pagrindinę bylą jam reikalingas išaiškinimas dėl Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo srities.
22Atkreipdamas dėmesį į tai, kad Suomijoje sprendimas dėl vaiko paėmimo ir įkurdinimo priskiriamas viešosios teisės sričiai, Korkein hallinto-oikeus klausia, ar toks sprendimas priskiriamas šiame reglamente vartojamai civilinių bylų sąvokai. Be to, kadangi vaikų apsaugos taikymui Suomijoje reikia priimti ne vieną, bet daugelį sprendimų, šis teismas taip pat klausia, ar reglamentas taikomas ir vaikų paėmimui, ir jų įkurdinimui, ar tik sprendimui dėl įkurdinimo.
23Šiomis aplinkybėmis Korkein hallinto-oikeus nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1.
24Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jis taikomas vientisam sprendimui, kurį sudaro nurodymas nedelsiant paimti ir įkurdinti vaiką kitoje nei jo kilmės priimančiojoje šeimoje, ir ar sąvoka „civilinės bylos“ šios nuostatos prasme apima šį sprendimą, jeigu jis buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
25Dėl sprendimo paimti vaiką reikia nustatyti, ar jis susijęs su tėvų pareigomis ir dėl to patenka į Reglamento Nr. 2201/2203 taikymo sritį.
26Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu arba visišku ar daliniu atėmimu. Be to, vadovaujantis šio reglamento 2 straipsnio 1 punktu, sąvoka „teismas“ apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį.
27Pagal šio reglamento 2 straipsnio 7 punktą „tėvų pareigos“ yra visos su vaiko asmeniu ar turtu susijusios teisės ir pareigos, fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikiamos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu, visų pirma globos teisė ir bendravimo teisė.
28Vaiko paėmimas tiesiogiai nepaminėtas prie sričių, kurios, vadovaujantis šio reglamento 1 straipsnio 2 dalimi, yra susijusios su tėvų pareigomis.
29Tačiau ši aplinkybė negali pašalinti sprendimo paimti vaiką iš Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo srities.
30Žodžių „gali būti“ pavartojimas šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje faktiškai reiškia, kad šioje nuostatoje pateikiamas sąrašas yra pavyzdinis.
31Be to, iš Reglamento Nr. 2201/2003 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams šis reglamentas taikomas visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones.
32Taigi, sprendimas paimti vaiką, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į jo pobūdį, priklauso viešosios srities priemonėms, kurių tikslas – tenkinti nepilnamečių apsaugos ir pagalbos jiems poreikius.
33Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, be kita ko, išplaukia, kad Suomijoje vaiko paėmimas reiškia, jog šios valstybės socialinių reikalų komitetams suteikiami įgaliojimai nustatyti tokio vaiko gyvenamąją vietą. Ši priemonė gali paveikti naudojimąsi globos teise, kuri, vadovaujantis Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 9 punktu, būtent ir apima teisę nustatyti šią gyvenamąją vietą. Todėl šie įgaliojimai yra susiję su tėvų pareigomis, nes pagal reglamento 1 straipsnio 2 dalies a punktą globos teisė yra viena iš su šiomis pareigomis susijusių sričių.
34Kalbant apie įkurdinimą reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 2 dalies d punktą vaiko įkurdinimas šeimoje ar globos institucijoje priklauso su tėvų pareigomis susijusioms sritims.
35Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 28 punkte, vaiko paėmimas ir įkurdinimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję veiksmai, nes vaiko paėmimas, kaip laikina priemonė, negali būti skiriama atskirai, o jo įkurdinimas prieš tėvų valią galimas tik po to, kai kompetentinga institucija jį paėmė.
36Tokiomis aplinkybėmis sprendimo paimti vaiką pašalinimas iš Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo srities sumažintų šio reglamento veiksmingumą valstybėse narėse, kur vaikų apsauga, įskaitant jų įkurdinimą, reikalauja priimti kelis sprendimus, Be to, kadangi kitose valstybėse narėse ši apsauga užtikrinama vientisu sprendimu, tai taip pat galėtų pažeisti vienodą požiūrį į atitinkamus vaikus.
37Kalbant apie Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia nustatyti, ar jis taikytinas viešosios teisės reglamentuojamiems sprendimams paimti ir įkurdinti vaiką.
38Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį šio reglamento taikymo sritis apribota „civilinėmis bylomis“, tačiau neapibrėžiamas šios sąvokos turinys ir apimtis.
39Reikia priminti, kad 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo ( OL L 304, p. 1 ir tekstas su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo ( OL L 388, p. 1), 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo ( OL L 285, p. 1) ir 1996 m. lapkričio 29 d. Konvencija dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės prisijungimo ( OL C 15, 1997, p. 1, toliau – Briuselio konvencija), nustatyta tvarka Teisingumo Teismo buvo paprašyta išaiškinti šios konvencijos 1 straipsnio pirmojoje pastraipoje pavartotą sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“.
40Teisingumo Teismas keliose bylose nusprendė, kad siekiant susitariančiosioms valstybėms ir suinteresuotiesiems asmenims kiek įmanoma užtikrinti iš Briuselio konvencijos išplaukiančių teisių ir pareigų vienodumą ir darnumą, šios nuostatos sąvokų negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į vienos ar kitos iš atitinkamų valstybių vidaus teisę. Sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia vertinti kaip autonominę sąvoką, kurią būtina aiškinti atsižvelgiant į Briuselio konvencijos tikslus ir sistemą bei į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų (žr. 2007 m. vasario 15 d. Sprendimo Lechouritou ir kt. , C-292/05, Rink. p. I-1519, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
41Švedijos vyriausybė pripažįsta, kaip ir ieškovė pagrindinėje byloje, kitos savo pastabas pateikusios valstybės narės bei Europos Bendrijų Komisija, kad sąvoką „civilinės bylos“ Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies prasme taip pat reikia aiškinti kaip autonominę Bendrijos teisės sąvoką, tačiau mano, kad sprendimas paimti vaiką ir jį įkurdinti, įgyvendindamas viešąją valdžią, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.
42Pagrįsdama savo teiginį ši vyriausybė nurodo Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią nors tam tikri ginčai tarp viešosios valdžios institucijos ir privataus asmens gali patekti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, tačiau taip nėra tuo atveju, kai viešosios valdžios institucija veikia įgyvendindama viešąją valdžią (2002 m. spalio 1 d. Sprendimo Henkel, C-167/00, Rink. p. I-8111, 26 ir 30 punktai bei 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Préservatrice foncière TIARD, C-266/01, Rink. p. I-4867, 22 punktas).
43Pasak Švedijos vyriausybės, sunku įsivaizduoti sprendimą, kuris būtų dar didesnis viešosios valdžios įgyvendinimas, nei paimti vaiką nurodantis sprendimas, tam tikrais atvejais iš jo galintis atimti laisvę.
44Šiam Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies aiškinimui negalima pritarti.
45Iš tiesų, kadangi „civilinių bylų“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 tikslus, jei sprendimai paimti vaiką ir jį įkurdinti, kurie tam tikrose valstybėse narėse priskiriami viešosios teisės sričiai, vien dėl šios priežasties būtų pašalinti iš šio reglamento taikymo srities, tai akivaizdžiai pažeistų patį sprendimų dėl tėvų pareigų abipusio pripažinimo ir vykdymo tikslą. Tokiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad iš Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 punkto išplaukia, jog nei valstybių narių teismų sistema, nei viešosios valdžios institucijoms suteikti įgaliojimai neturi poveikio reglamento taikymo sričiai ir „civilinių bylų“ sąvokos aiškinimui.
46Taigi civilinių bylų sąvoka turi būti aiškinama autonomiškai.
47Tik vienodas Reglamento Nr. 2201/2003 taikymas valstybėse narėse, reikalaujantis, kad šio reglamento taikymo sritį apibrėžtų Bendrijos, o ne nacionalinė teisė, gali užtikrinti šio reglamento tikslų, tarp jų vienodą požiūrį į visus atitinkamus vaikus, pasiekimą.
48Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 5 konstatuojamąją dalį šis tikslas užtikrinamas, tik jei visi sprendimai dėl tėvų pareigų patenka į šio reglamento taikymo sritį.
49Šios pareigos šio reglamento 2 straipsnio 7 punkte apibrėžiamos plačiai, kaip apimančios visas su vaiko asmeniu ar turtu susijusias teises ir pareigas, fiziniam ar juridiniam asmeniui suteikiamas teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu.
50Kaip savo išvados 44 punkte nurodė generalinė advokatė, šiuo atžvilgiu nėra svarbu, ar tėvų pareigos paveiktos valstybės apsaugos priemone arba vieno ar kelių iš globėjų iniciatyva priimtu sprendimu.
51Civilinių bylų sąvoką reikia aiškinti taip, kad ji gali apimti net ir tas priemones, kurias valstybės narės teisė priskiria viešosios teisės sričiai.
52Šį aiškinimą patvirtina, be kita ko, Reglamento Nr. 2201/200310 konstatuojamoji dalis, pagal kurią šis reglamentas nėra skirtas taikyti „bendro pobūdžio viešosios teisės priemones švietimo ar sveikatos srityje“ (Pataisytas vertimas). Ši išimtis patvirtina, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas neketino iš šio reglamento taikymo srities pašalinti visų viešosios teisės sričiai priskiriamų priemonių.
53Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalį būtina aiškinti taip, jog „civilinių bylų“ sąvoka šios nuostatos prasme apima vientisą sprendimą, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti ir įkurdinti vaiką kitoje nei jo kilmės priimančiojoje šeimoje, kai šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
54Šiuos klausimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė tik tuo atveju, jei atsakydamas į pirmojo klausimo a punktą Teisingumo Teismas išaiškintų Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies sąvoką „civilinės bylos“ kaip neapimančią vientiso sprendimo, nurodančio nedelsiant paimti ir įkurdinti vaiką kitoje nei jo kilmės priimančiojoje šeimoje, kai jis buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas.
55Atsižvelgiant į pirmojo klausimo a punkto atsakymą, nereikia atsakyti į pirmojo klausimo b ir c punktus.
56Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad suderinti nacionalinės teisės aktai, susiję su administracinių sprendimų paimti ir įkurdinti asmenis pripažinimu ir vykdymu, priimti bendradarbiaujant Šiaurės valstybėms, gali būti taikomi į šio reglamento taikymo sritį patenkančiam sprendimui paimti vaiką, kai šiame reglamente tai neaptariama.
57Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas, kuriam pagal jo jurisdikciją pavesta taikyti Bendrijos teisės normas, privalo užtikrinti visišką šių normų veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva netaikydamas jokios joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr. visų pirma 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, Rink. p. 629, 21–24 punktus; 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt. , C-213/89, Rink. p. I-2433, 19–21 punktus ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C-119/05, Rink. p. I-6199, 61 punktą).
58Pagal Reglamento Nr. 2201/200359 straipsnio 1 dalį šis reglamentas pakeičia tarp dviejų ar daugiau valstybių narių sudarytas konvencijas, susijusias su bylomis, kurias jis reglamentuoja.
59Pagal šio reglamento 59 straipsnio 2 dalies a punktą „Suomija ir Švedija turi galimybę pareikšti, kad 1931 m. vasario 6 d. Konvencija, sudaryta tarp Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos, apimanti tarptautinės privatinės teisės nuostatas dėl santuokos, įvaikinimo ir globos, kartu su jos Baigiamuoju protokolu santykiuose tarp šių šalių visai ar iš dalies bus taikoma vietoj šio reglamento reikalavimų“.
60Tai yra vienintelė nuo šio sprendimo 58 punkte nurodytos taisyklės nukrypstanti nuostata. Ją reikia aiškinti siaurai.
61Šiaurės valstybių bendradarbiavimas administracinių sprendimų paimti ir įkurdinti asmenis pripažinimo ir vykdymo srityje nenurodytas prie išimčių, išsamiai išvardytų Reglamente Nr. 2201/2003.
62Todėl suderinti nacionalinės teisės aktai, kaip antai Įstatymas Nr. 761/1970, netaikytini į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį patenkančiam sprendimui paimti ir įkurdinti vaiką.
63Šios išvados nepaneigia Bendra deklaracija Nr. 28 dėl Šiaurės valstybių bendradarbiavimo.
64Šioje deklaracijoje iš tiesų nurodoma, kad tarpusavyje bendradarbiaujančios Šiaurės valstybės, kaip Sąjungos narės, įsipareigoja tęsti šį bendradarbiavimą laikydamosi Bendrijos teisės.
65Iš to išplaukia, kad taip bendradarbiaujant turi būti paisoma Bendrijos teisės sistemos principų.
66Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamentą Nr. 2201/2003 būtina aiškinti taip, kad suderinti nacionalinės teisės aktai, susiję su administracinių sprendimų paimti ir įkurdinti asmenis pripažinimu ir vykdymu, priimti bendradarbiaujant Šiaurės valstybėms, negali būti taikomi į šio reglamento taikymo sritį patenkančiam sprendimui paimti vaiką.
67Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Reglamentas Nr. 2201/2003 pagrindinėje byloje turi būti aiškinamas kaip taikytinas ratione temporis.
68Iš Reglamento Nr. 2201/200364 straipsnio 1 dalies ir 72 straipsnio matyti, kad šis reglamentas taikomas tik iškeltoms byloms, dokumentams, tinkamai parengtiems arba užregistruotiems kaip autentiški dokumentai, ir šalių susitarimams, sudarytiems po 2005 m. kovo 1 dienos.
69Be to, šio reglamento 64 straipsnio 2 dalis numato, kad „teismo sprendimai, priimti po šio reglamento tapimo taikytinu datos bylose, iškeltose prieš tą datą, bet po Reglamento <…> Nr. 1347/2000 įsigaliojimo datos, pripažįstami ir vykdomi pagal šio reglamento III skyriaus nuostatas, jeigu jurisdikcija buvo pagrįsta pagal taisykles, atitinkančias arba šio reglamento II skyriuje, arba Reglamente <…> Nr. 1347/2000, arba bylos iškėlimo metu galiojusioje konvencijoje, sudarytoje tarp kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nustatytas taisykles“ (Pataisytas vertimas).
70Pagrindinėje byloje Reglamentas Nr. 2201/2003 yra taikytinas tik įvykdžius visas tris ankstesniame šio sprendimo punkte nurodytas sąlygas.
71Dėl pirmosios iš šių sąlygų svarbu konstatuoti, kad, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra vienintelis, turintis teisę įvertinti pagrindinės bylos aplinkybes, sprendimas, kurio vykdymas nagrinėjamas, yra 2005 m. kovo 3 d. länsrätten i K län sprendimas ir jis buvo priimtas po to, kai pradėtas taikyti Reglamentas Nr. 2201/2003.
72Dėl antrosios sąlygos iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vaikų A ir B paėmimo procedūra buvo pradėta „2004 m. rudenį“, t. y. prieš tai, kai buvo pradėtas taikyti Reglamentas Nr. 2201/2003, tačiau po Reglamento Nr. 1347/2000 įsigaliojimo, t. y. kaip nurodyta jo 46 straipsnyje, po 2001 m. kovo 1 dienos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip buvo iš tikrųjų.
73Dėl trečiosios šio sprendimo 69 punkte nurodytos sąlygos reikia nurodyti tokius motyvus.
74Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje.
752006 m. birželio 20 d. Sprendimu Regeringsrätten, remdamasis nacionaline teise, patvirtino Švedijos teismų jurisdikciją bylos atžvilgiu. Šis teismas nusprendė, kad tuo metu, kai socialinių reikalų komitetas pradėjo tyrimą dėl vaikų A ir B padėties šeimoje, jie gyveno Švedijoje, länsrätten i K län teritorinėje jurisdikcijoje.
76Iš to išplaukia, kad pagal Reglamento Nr. 2201/200364 straipsnio 2 dalį remiantis nacionaline teise taikytos jurisdikcijos taisyklės atitinka tas, kurias numato šis reglamentas. Todėl trečioji sąlyga yra įvykdyta.
77Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad nepažeidžiant faktinių aplinkybių įvertinimo, kurį atlikti turi teisę tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia aiškinti kaip taikytiną ratione temporis tokiame procese, kaip pagrindinė byla.
78Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: suomių.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.