2008 m. spalio 2 d. (
*1)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas — Viešieji prekių pirkimai — Direktyva 93/36/EEB — Sutarties sudarymas iš anksto nepaskelbus apie numatomą pirkimą — Policijai ir nacionalinei priešgaisrinės apsaugos tarnybai skirti lengvieji sraigtasparniai“
Byloje C-157/06
dėl 2006 m. kovo 23 d. pagal EB sutarties 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama X. Lewis ir D. Recchia, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Italijos Respubliką, atstovaujamą I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Fiengo, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro antrosios kolegijos pirmininko funkcijas vykdantis šeštosios kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai K. Schiemann, J. Makarczyk (pranešėjas), J.-C. Bonichot ir C. Toader,
generalinis advokatas M. Poiares Maduro,
posėdžio sekretorė B. Fülöp, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gegužės 15 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
1Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad priėmusi 2003 m. liepos 11 d. Vidaus reikalų ministro dekretą Nr. 558/A/04/03/RR (toliau – ministro dekretas), leidžiantį nukrypti nuo Bendrijos teisės aktų viešojo prekių pirkimo srityje, perkant policijos pajėgų ir nacionalinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos poreikiams skirtus lengvuosius sraigtasparnius, nesant jokių tokį nukrypimą pateisinančių sąlygų, Italijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Tarybos direktyvą 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ( OL L 199, p. 1) ir visų pirma pagal jos 2 straipsnio 1 dalies b punktą, 6 ir 9 straipsnius.
2Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktas skamba taip:
„1. Ši direktyva netaikoma:
<…>
3Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:
„Nepažeidžiant 2, 4 straipsnių ir 5 straipsnio 1 dalies, ši direktyva taikoma visoms su 1 straipsnio a punktu susijusioms prekėms, įskaitant ir tas, kurios nurodytos perkančiųjų organizacijų sudaromose gynybos srities sutartyse, išskyrus gaminius, kuriems yra taikomas (EB) (296) straipsnio 1 dalies b punktas.“
4Šios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:
„1. Sudarydamos viešojo prekių pirkimo sutartis, perkančiosios organizacijos toliau nurodytais atvejais taiko 1 straipsnio d, e ir f punktuose nustatytas procedūras.
2Perkančiosios organizacijos gali savo prekių pirkimo sutartis sudaryti derybų būdu tuo atveju, kai pasiūlymai atviram arba ribotam konkursui neatitiko atviro ar riboto konkursų dokumentų reikalavimų, arba tuo atveju, kai pasiūlymai konkursui yra nepriimtini pagal nacionalines nuostatas, atitinkančias IV dalies nuostatas, jeigu sutarties pradinės sąlygos nėra iš esmės pakeistos. Tokiais atvejais perkančiosios organizacijos turi paskelbti skelbimą apie pirkimą, jeigu į tokias derybas jos neįtraukia visų 20–24 straipsniuose nustatytus kriterijus tenkinančių įmonių, kurios per ankstesnį atvirą arba ribotą konkursą pateikė pasiūlymus, laikydamosi oficialių konkurso reikalavimų.
3Perkančiosios organizacijos gali sudaryti savo prekių pirkimo sutartis derybų būdu, iš anksto nepaskelbusios apie pirkimą, toliau nurodytais atvejais:
4Visais kitais atvejais perkančiosios organizacijos savo prekių pirkimo sutartis sudaro atviro arba riboto konkurso būdu.“ (Pataisytas vertimas)
5Minėtos direktyvos 9 straipsnis skamba taip:
„1. Perkančiosios organizacijos, prasidėjus jų biudžetiniams metams, kuo greičiau paskelbia išankstinį informacinį pranešimą apie bendrą atskirų rūšių prekių viešąjį pirkimą, kurį jos numato atlikti per artimiausius 12 mėnesių, jeigu bendra apskaičiuota pirkimų vertė, atsižvelgiant į 5 straipsnio nuostatas, yra lygi 750000 (eurų) arba didesnė.
Perkančiosios organizacijos apibrėžia prekių rūšis pateikdamos nuorodas į nomenklatūrą „Produktų klasifikatorius pagal veiklos rūšis (CPA)“. Komisija 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka nustato tokių informacinio pranešimo nuorodų į konkrečias nomenklatūros pozicijas sąlygas.
2Perkančiosios organizacijos, kurios ketina sudaryti viešojo prekių pirkimo sutartį pagal atvirą, ribotą konkursą arba, 6 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, derybas, paskelbia pranešimą apie savo ketinimą.
3Perkančiosios organizacijos, sudariusios sutartį, paskelbia pranešimą apie pirkimo rezultatus. Tačiau kai kuriais atvejais tam tikra informacija apie sudarytą sutartį gali būti nepaskelbta, jeigu jos atskleidimas trukdytų vykdyti įstatymus arba kitaip prieštarautų visuomenės interesams, pažeistų valstybinių arba privačių įmonių teisėtus komercinius interesus, arba galėtų pažeisti sąžiningą konkurenciją tarp tiekėjų.
4Pranešimai yra parengiami pagal IV priede pateiktus pavyzdžius, juose nurodoma reikalaujama informacija. Perkančiosios organizacijos, prašydamos informacijos apie ekonominius ir techninius standartus, kurių jos reikalauja iš tiekėjų tam, kad galėtų atlikti jų atranką (IV priedo B dalies 11 punktas, IV priedo C dalies 9 punktas ir IV priedo D dalies 8 punktas), negali kelti kitokių sąlygų, negu nurodytosios 22 ir 23 straipsniuose.
5Perkančiosios organizacijos kuo greičiau ir tinkamiausiais informacijos kanalais išsiunčia pranešimus Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biurui. Kai taikoma pagreitinta procedūra, nurodyta 12 straipsnyje, pranešimas išsiunčiamas teleksu, telegrama arba faksu.
Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas pranešimas išsiunčiamas kuo greičiau kiekvienų biudžetinių metų pradžioje.
Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pranešimas išsiunčiamas ne vėliau kaip po 48 dienų nuo nurodytos sutarties sudarymo.
6Pranešimų, nurodytų šio straipsnio 1 ir 3 dalyse, visas tekstas oficialiomis Bendrijų kalbomis paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir TED duomenų banke, tačiau tik tekstas originalo kalba laikomas autentišku.
7Pranešimo, nurodyto šio straipsnio 2 dalyje, visas tekstas originalo kalba paskelbiamas Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje ir TED duomenų banke. Kiekvieno skelbimo svarbiausių dalių santrauka paskelbiama kitomis oficialiomis Bendrijų kalbomis, tačiau tik tekstas originalo kalba laikomas autentišku.
8Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras paskelbia pranešimus ne vėliau kaip po 12 dienų nuo jų išsiuntimo. Kai taikoma pagreitinta procedūra, nurodyta 12 straipsnyje, šis terminas sutrumpinamas iki 5 dienų.
9Pranešimai tos šalies, kurioje yra perkančioji organizacija, oficialiuosiuose leidiniuose arba spaudoje nėra skelbiami iki jų išsiuntimo į Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biurą dienos; skelbimuose nurodoma šio išsiuntimo data. Skelbimuose neturi būti kitokios informacijos, išskyrus tą, kuri skelbiama Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.
10Perkančiosios organizacijos privalo turėti išsiuntimo datos įrodymą.
11Pranešimų apie pirkimą paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje išlaidas padengia Bendrijos. Skelbimas negali būti didesnis kaip vienas Europos Bendrijų oficialiojo leidinio puslapis arba vidutiniškai 650 žodžių. Kiekvienas Europos Bendrijų oficialiojo leidinio numeris, skelbiantis vieną arba daugiau skelbimų, turi pateikti skelbimo arba skelbimų, kuriais yra grindžiami paskelbtas skelbimas arba skelbimai, pavyzdį.“ (Pataisytas vertimas)
6Ministro dekrete nustatyta:
„1.
Policijos pajėgų ir nacionalinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos poreikiams skirtų lengvojo tipo sraigtasparnių tiekimui taikomos ypatingos saugumo priemonės, kurios taip pat taikomos dėstomojoje dalyje numatytų techninės vertinimo grupės ir tarpžinybinės komisijos veiksmams.
7Ministro dekrete minimas Įstatyminis dekretas Nr. 358/1992 yra teisės aktas, kuriuo buvo perkelti viešąjį prekių pirkimą reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai.
8Įstatyminio dekreto Nr. 358/1992 4 straipsnio c punkte atkartotos Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos.
9Sužinojusi apie ministro dekretą ir nusprendusi, kad jis neatitinka Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkto, 6 ir 9 straipsnių, Komisija 2004 m. balandžio 1 d. nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, į kurį ši atsakė.
10Kadangi šis atsakymas Komisijos nepatenkino, ji 2004 m. gruodžio 14 d. išsiuntė Italijos Respublikai pagrįstą nuomonę, ragindama ją per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
112005 m. kovo 22 d. raštu Italijos Respublika pranešė Komisijai, kad ji dar detaliai neatsakė į minėtą pagrįstą nuomonę, tačiau „šiuo klausimu pradėjo gilaus apmąstymo procesą“, kurio pirmieji rezultatai „skatina manyti, kad skaitant minėtą dekretą galėjo kilti tam tikras nesusipratimas dėl atitikties galiojantiems Bendrijos teisės aktams dėl viešųjų prekių pirkimų sutarčių sudarymo“. Toliau šiame rašte buvo išsakytas noras pradėti techninį dialogą su Komisijos tarnybomis, kuris galėtų „lydėti aptariamo klausimo apmastymo procesą ir nulemti pirmiau minėto teisės akto peržiūrėjimą tinkamai atsižvelgiant į įvairius šioje srityje esančius privalomus reikalavimus“.
12Nepaisant 2005 m. balandžio 14 d. ir dviejų Komisijos raštų, informuojančių Italijos Respubliką apie jos pasirengimą pradėti dialogą su suinteresuotomis ministerijos tarnybomis, šis techninis dialogas niekada nebuvo pradėtas. Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
13Komisija kaltina Italijos Respubliką ministro dekretu netinkamai pašalinus iš Direktyvos 93/36 taikymo srities policijos pajėgų ir nacionalinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos poreikiams skirtų lengvųjų sraigtasparnių tiekimą, nes jokia šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto sąlyga nebuvo įvykdyta.
14Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad minėti sraigtasparniai skirti policijos pajėgoms ir nacionalinei priešgaisrinės apsaugos tarnybai, t. y. civilinėms tarnyboms, paprastai neturinčioms dalyvauti karinėse operacijose. Be to, aplinkybė, kad lengvosios ginkluotės įrengimas numatytas tik kaip galimybė, patvirtina, jog aptariami sraigtasparniai skirti daugiausia civiliam naudojimui. Galiausia to, kad šie sraigtasparniai turi turėti tam tikras į karinius sraigtasparnius panašias savybes, nepakanka, kad jie būtų prilyginti karinėms prekėms. Komisijos teigimu, tai daugų daugiausia yra galimam dvejopam naudojimui skirti orlaiviai.
15Be to, Komisija mano, kad net jei tai būtų karinės prekės, Direktyva 93/36 vis dėlto turėtų būti taikoma, o valstybė narė, kuri remiasi jos 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi, turėtų įrodyti šios išimties taikymą pateisinančias sąlygas. Tačiau ji mano, kad nagrinėjamu atveju Italijos Respublika neįrodė minėtoje nuostatoje numatytos išimties taikymo teisėtumo.
16Italijos Respublika teigia, kad dabartiniame tarptautiniame kontekste karo ir karinių medžiagų sąvokos iš esmės pasikeitė, lyginant su jų pradine reikšme, panašiai kaip ir gyvybinių nacionalinio saugumo interesų apsaugos sąvoka. Ministro dekretu numatytų tiekimų dalyku esančių sraigtasparnių karinis pobūdis neginčytinas, nes šie sraigtasparniai gali būti panaudoti nacionaliniam saugumui užtikrinti. Iš tikrųjų, kaip numatė šiuo tikslu sudaryta tarpžinybinė komisija, šie sraigtasparniai turi turėti tam tikras technines savybes, leidžiančias esant reikalui juos panaudoti kaip karines ir gynybos sistemas, todėl jiems reikia Gynybos ministerijos leidimo.
17Italijos Respublika teigia, kad Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies punkte numatytos sąlygos yra įvykdytos. Savo teiginį ji, be kita ko, grindžia argumentu, kad nagrinėjamų prekių įsigijimą reikia laikyti didžiausioje paslaptyje, atsižvelgiant į jų kaip ginkluotės panaudojimą ir sąveiką su kita karine įranga. Dėl šios priežasties paslapties neįmanoma išsaugoti vykdant atviro konkurso procedūrą.
18Be to, Italijos Respublika mano, kad kadangi aptariamus orlaivius besąlygiškai galima laikyti karine įranga, net jei reikėtų pripažinti, kad šiuo atveju netaikomos Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos sąlygos, ginčijamų prekių tiekimui vis dėlto būtų taikoma EB 296 straipsnyje numatyta išimtis ir jam negaliotų Bendrijos viešųjų pirkimų taisyklės.
19Galiausiai Italijos Respublika laiko pareikštą ieškinį nepriimtinu dėl ne bis in idem principo pažeidimo. Ji teigia, kad bylos dalyku esantį klausimą Teisingumo Teismas jau yra išnagrinėjęs ir įvertinęs savo 2008 m. balandžio 8 d. Sprendime Komisija prieš Italiją ( C-337/05, Rink. p. I-2173).
20Šiuo klausimu pakanka pažymėti esminį šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Italiją, skirtumą. Nagrinėjamoje byloje Italijos Respublika veikė remdamasi Vidaus reikalų ministro dekretu, o byla, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su Italijos valdžios institucijų praktikos teisėtumu. Šio konstatavimo pakanka nustatyti, kad nagrinėjamoje byloje bet kuriuo atveju veiksmingai negalima remtis principu ne bis in idem.
21Dėl šios priežasties reikia atmesti Italijos Respublikos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.
22Pirmiausia reikia pažymėti, kad šalys sutinka, jog ministro dekrete numatytų pirkimų vertė viršija Direktyvos 93/36 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą ribą, galinčią lemti jų patekimą į šios direktyvos taikymo sritį.
23Taip pat reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, bet kokios nuo taisyklių, kuriomis siekiama užtikrinti Sutartimi pripažintų teisių viešųjų pirkimų srityje veiksmingumą, leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (šiuo klausimu žr. 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-71/92, Rink. p. I-5923, 36 punktą) ir kad tas, kas siekia jomis pasinaudoti, privalo įrodyti, jog iš tiesų egzistuoja šį nukrypimą pateisinančios išimtinės aplinkybės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-328/92, Rink. p. I-1569, 15 ir 16 punktus, o taip pat minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 57 ir 58 punktus).
24Nagrinėjamoje byloje Italijos Respublika teigia, kad ministro dekretas tenkina EB 296 straipsnyje ir Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas sąlygas, nes šiame dekrete numatyti sraigtasparniai yra dvejopos paskirties prekės, galinčios būti naudojamos ir civiliais, ir kariniais tikslais.
25Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal EB 296 straipsnio 1 dalies b punktą bet kuri valstybė narė gali imtis priemonių, kurios, jos manymu, yra būtinos gyvybiniams jos saugumo interesams apsaugoti ir kurios susijusios su ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamyba ar prekyba, su sąlyga, kad šios priemonės nekenkia gaminių, kurie nėra specialiai skirti karo tikslams, konkurencijos bendrojoje rinkoje sąlygoms (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 46 punktą).
26Iš šios nuostatos formuluotės išplaukia, kad aptariamos prekės turi būti skirtos būtent karo tikslams. Iš to išplaukia, kad perkant įrangą, kurios naudojimas karo tikslams nėra akivaizdus, būtinai turi būti laikomasi viešojo pirkimo sutarčių sudarymo taisyklių (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 47 punktą).
27Neginčijama ir Italijos Respublika sutinka, kad ministro dekrete numatyti aiškiai civilinės paskirties sraigtasparniai, kurių karinis panaudojimas yra tik galimybė.
28Dėl šios priežasties Italijos Respublika, grįsdama nacionalinės teisės aktą, leidžiantį minėtų sraigtasparnių pirkimui taikyti derybų procedūrą, negali veiksmingai remtis EB 296 straipsnio 1dalies b punktu, į kurį daro nuorodą Direktyvos 93/36 3 straipsnis.
29Be to, ši valstybė narė remiasi Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktu.
30Iš karto reikia priminti, kad būtinumas nustatyti konfidencialumo pareigą netrukdo taikyti konkurso procedūros sudarant sutartį (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 52 punktą).
31Taigi nuoroda į Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktą, siekiant pagrįsti nacionalinės teisės aktą, leidžiantį aptariamų sraigtasparnių pirkimą taikant derybų procedūrą, yra neproporcinga tikslui neatskleisti svarbios su jų gamyba susijusios informacijos. Iš tikrųjų Italijos Respublika neįrodė, kad tokio tikslo negalima pasiekti skelbiant konkursą, kaip numatyta toje pačioje direktyvoje (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 53 punktą).
32Iš to matyti, kad nagrinėjamoje byloje paprasto teiginio, kad nagrinėjamos prekės paskelbtos slaptomis, kad joms taikomos ypatingos saugumo priemonės ar kad, siekiant apsaugoti gyvybinius valstybės saugumo interesus, būtina joms netaikyti Bendrijos taisyklių, nepakanka įrodyti, kad išimtinės aplinkybės, pateisinančios Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį, faktiškai egzistuoja.
33Taigi Italijos Respublika negali veiksmingai remtis Direktyvos 93/36 2 straipsnio 1 dalies b punktu, siekdama pagrįsti nacionalinės teisės aktą, leidžiantį aptariamų sraigtasparnių pirkimą taikant derybų procedūrą.
34Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus argumentus reikia pripažinti, kad priėmusi ministro dekretą, leidžiantį nukrypti nuo Bendrijos teisės aktų viešojo prekių pirkimo srityje, perkant policijos pajėgų ir nacionalinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos poreikiams skirtus lengvuosius sraigtasparnius, nesant jokių tokį nukrypimą pateisinančių sąlygų, Italijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Direktyvą 93/36 ir visų pirma pagal jos 2 straipsnio 1 dalies b punktą, 6 ir 9 straipsnius.
35Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Italijos Respublikos ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
Parašai.
(
*1) Proceso kalba: italų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.