Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑168/05
dėl Audiencia Provincial de Madrid (Ispanija) 2005 m. vasario 15 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2005 m. balandžio 14 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Elisa María Mostaza Claro
prieš
Centro Móvil Milenium SL,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai K. Lenaerts, E. Juhász, J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas) ir M. Ilešič,
generalinis advokatas A. Tizzano,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
1Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29, toliau – direktyva) išaiškinimo.
2Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp E. M. Mostaza Claro ir Centro Móvil Milenium SL (toliau – Móvil) dėl su šia bendrove sudarytoje sutartyje esančios arbitražinės išlygos galiojimo.
3Direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“
4Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
5Pagal direktyvos 7 straipsnio 1 dalį:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“
6Direktyvos priede pateikiamas orientacinis sąlygų, kurios gali būti pripažintos nesąžiningomis, sąrašas. Šio priedo 1 dalies q punktas prie jų priskiria sąlygas, kurių tikslas arba rezultatas yra
„panaikinti arba trukdyti vartotojo teisei pareikšti ieškinį arba naudotis bet kuria kita teisinės apsaugos priemone, ypač reikalaujant, kad vartotojas ginčus pavestų spręsti išskirtinai arbitražui, kuriam nėra taikomos teisinės nuostatos, nederamai apriboti jo turimus įrodymus arba skirti jam įrodinėjimo pareigą, kuri pagal taikytinus teisės aktus turėtų tekti kitai sutarties šaliai.“
7Ispanijos teisėje vartotojų apsaugą nuo nesąžiningų sąlygų pirmiausia užtikrino 1984 m. liepos 19 d. Bendrasis įstatymas Nr. 26/1984 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos (Ley General Nr. 26/1984 para la Defensa de los Consumidores y Usuarios, BOE, Nr. 176, 1984 m. liepos 24 d., toliau – Įstatymas Nr. 26/1984).
8Įstatymas Nr. 26/1984 buvo iš dalies pakeistas 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų (Ley 7/1998 sobre Condiciones Generales de la Contratación, BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d., toliau – Įstatymas Nr. 7/1998), kuris perkėlė direktyvą į vidaus teisę.
9Įstatymas Nr. 7/1998, be kita ko, į Įstatymą Nr. 26/1984 įtraukė 10a straipsnį ir pirmąją papildomą nuostatą.
10Pagal Įstatymo Nr. 26/1984 10a straipsnio 1 dalį „nesąžiningomis sąlygomis laikomos visos sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi ir dėl kurių pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Bet kuriuo atveju nesąžiningomis sąlygomis laikomos šio įstatymo pirmojoje papildomoje nuostatoje išvardytos sąlygos. < ... > “.
11Įstatymo Nr. 26/1984 pirmoji papildoma nuostata iš esmės perima direktyvos priede esantį sąrašą, kuriame išvardytos sąlygos, galinčios būti pripažintos nesąžiningomis, pažymint, kad šis sąrašas yra tik minimalus. Pagal šios papildomos nuostatos 26 punktą nesąžiningu laikomas „perdavimas kitiems arbitražiniams teismams nei tie, kurie susiję su ginčais vartojimo srityje, nebent būtų kalbama apie arbitražines institucijas, kurios pagal teisės aktus įsteigtos specifiniam sektoriui ar sričiai“.
12Įstatymo Nr. 7/1998 8 straipsnyje numatyta:
„1. Niekinėmis laikomos bendrosios sąlygos, kurios sutarties šalies nenaudai pažeidžia įstatymo ar bet kurios kitos imperatyvios ar draudžiančios normos nuostatas, nebent jos nustato kitokias sankcijas už jų pažeidimą.
2Konkrečiai kalbant, negalioja į su vartotojais sudarytas sutartis įtrauktos bendrosios nesąžiningos sąlygos, tarp kurių bet kuriuo atveju yra < ... > Įstatymo Nr. 26/1984 10a straipsnyje ir pirmojoje papildomoje nuostatoje apibrėžtos sąlygos.“
13Bylos faktinių aplinkybių metu arbitražinius procesus reglamentavo 1988 m. gruodžio 5 d. Įstatymas Nr. 36/1988 dėl arbitražo (Ley 36/1988 de Arbitraje, BOE, Nr. 293, 1988 m. gruodžio 7 d., toliau – Įstatymas Nr. 36/1988).
14Įstatymo Nr. 36/1988 23 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Prieštaravimą dėl objektyvaus arbitrų kompetencijos nebuvimo, arbitražinio susitarimo nebuvimo, negaliojimo ar panaikinimo arbitražiniam teismui turi pateikti šalys kartu su savo pradiniais argumentais.“
15Įstatymo Nr. 36/1988 45 straipsnyje nurodyta:
„Arbitražinio teismo sprendimas gali būti panaikintas:
1Kai arbitražinis susitarimas yra negaliojantis.
5Kai arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.“
162002 m. gegužės 2 d. tarp Móvil ir E. M. Mostaza Claro buvo sudaryta sutartis dėl mobiliojo ryšio. Šioje sutartyje buvo arbitražinė išlyga, kuri su šia sutartimi susijusius ginčus patikėjo spręsti Asociación Europea de Arbitraje de Derecho y Equidad (Europos teisės ir lygių teisių arbitražinių teismų asociacija, toliau – AEDE).
17Kadangi E. M. Mostaza Claro nesilaikė trumpiausio abonemento termino, Móvil pradėjo arbitražinį procesą AEDE. 2003 m. liepos 25 d. laišku arbitražinis teismas nustatė E. M. Mostaza Claro 10 dienų terminą, kad ji nuspręstų, ar atsisako arbitražinio teismo, pažymėdamas, kad atsisakiusi arbitražinio teismo ji turės galimybę kreiptis į teismą. E. M. Mostaza Claro pateikė argumentus dėl esmės, bet neatsisakė arbitražo procedūros ir neprieštaravo dėl arbitražinės išlygos galiojimo. Vėliau byla buvo išspręsta jos nenaudai.
18E. M. Mostaza Claro apskundė AEADE priimtą arbitražinį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tvirtindama, kad dėl arbitražinės išlygos nesąžiningo pobūdžio arbitražinis susitarimas negalioja.
19Sprendime Madrido Audiencia Provincial pripažino neturįs jokių abejonių, kad arbitražiniame susitarime yra nesąžininga sąlyga ir dėl to jis negalioja.
20Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad E. M. Mostaza Claro šiuo negaliojimu nesirėmė vykstant arbitražo procedūrai, ir siekdamas išaiškinti nacionalinę teisę pagal direktyvą, Madrido Audiencia Provincial nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar vartotojų apsauga, kurią užtikrina Direktyva 93/13/EEB < ... >, reiškia, kad teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo, vertina, ar arbitražinis susitarimas negalioja, ir panaikina arbitražinio teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, jog šiame arbitražiniame susitarime yra nesąžininga sąlyga, kai vartotojas šį klausimą iškėlė ne vykstant arbitražiniam procesui, o pateikdamas ieškinį dėl panaikinimo?“
21Iš bylos medžiagos, kurią Teisingumo Teismui pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, kad pastarasis nustatė nesąžiningą arbitražinės išlygos, esančios tarp Móvil ir E. M. Mostaza Claro sudarytoje sutartyje, pobūdį.
22Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl bendrųjų kriterijų, kuriais naudojosi Bendrijos teisės aktų leidėjas nustatydamas nesąžiningos sąlygos sąvoką, taikymo konkrečiai sąlygai, kurią reikia išnagrinėti remiantis specifinėmis konkretaus atvejo aplinkybėmis (2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Freiburger Kommunalbauten, C‑237/02, Rink. p. I‑3403, 22 punktas).
23Todėl nacionalinis teismas turi nustatyti, ar tokia sutarties sąlyga, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinka reikalaujamus kriterijus, kad būtų laikoma nesąžininga direktyvos 3 straipsnio 1 dalies prasme (minėto sprendimo Freiburger Kommunalbauten 25 punktas).
24Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant Bendrijos teisės aktų atitinkamoje srityje, procesines taisykles, užtikrinančias asmenims Bendrijos teisės suteikiamų teisių apsaugą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi nustatyti kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema, tačiau su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei panašias vidaus teisės situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir kad dėl jų įgyvendinti Bendrijos teisės suteiktas teises nėra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (veiksmingumo principas) (be kita ko, žr. 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Preston ir kt., C‑78/98, Rink. p. I‑3201, 31 punktą ir 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo i-21 Germany ir Arcor, C‑392/04 ir C‑422/04, Rink. p. I‑0000, 57 punktą).
25Direktyvos nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas tiek galimybių derėtis, tiek informacijos lygio atžvilgiu, o tai reiškia, kad reikia sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis be galimybės turėti įtakos jų turiniui (2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, nuo C‑240/98 iki C‑244/98, Rink. p. I‑4941, 25 punktas).
26Tokia nelygybė tarp vartotojo ir pardavėjo arba tiekėjo gali būti kompensuota tik pozityviai įsikišus su sutartiniais santykiais nesusijusiems subjektams (nurodyto sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 27 punktas).
27Remdamasis būtent šiais principais Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad galimybė teismui savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos nesąžiningumą yra tinkamas būdas pasiekti direktyvos 6 straipsnio tikslą, t. y. kad individualiam vartotojui nebūtų privaloma nesąžininga sąlyga, bei prisidėti siekiant 7 straipsnio tikslo, nes toks įvertinimas gali turėti atgrasantį poveikį, dėl kurio būtų nustojama naudoti nesąžiningas sąlygas sutartyse tarp vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų (nurodyto sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 28 punktas ir 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Cofidis, C‑473/00, Rink. p. I‑10875, 32 punktas).
28Ši teismui suteikta galimybė laikoma būtina, kad vartotojui būtų užtikrinta veiksminga apsauga, atsižvelgiant į, be kita ko, realią galimybę, jog vartotojas nežinos savo teisių ar susidurs su jų įgyvendinimo sunkumais (nurodyto sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 26 punktas ir nurodyto sprendimo Cofidis 33 punktas).
29Apsauga, kurią vartotojams numato direktyva, apima ir tokią prielaidą, kai vartotojas, kuris su pardavėju arba tiekėju sudarė sutartį, kurioje yra nesąžininga sąlyga, nesiremia nesąžiningu šios sąlygos pobūdžiu arba todėl, kad nežino savo teisių, arba todėl, kad atsisako tai daryti dėl su ieškinio pareiškimu teisme susijusių išlaidų (nurodyto sprendimo Cofidis 34 punktas).
30Šiomis aplinkybėmis direktyvos 6 straipsnio, kuris, kaip buvo priminta šio sprendimo 27 punkte, numato reikalavimą valstybėms narėms užtikrinti, kad vartotojams nebūtų privalomos nesąžiningos sąlygos, tikslas negalėtų būti pasiektas, jei teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl arbitražo sprendimo panaikinimo, negalėtų įvertinti šio sprendimo negaliojimo remiantis vien tik tuo, kad arbitražinio proceso metu vartotojas nesirėmė arbitražinio susitarimo negaliojimu.
31Tokio vartotojo neveikimo bet kuriuo atveju negali kompensuoti subjektų, kurie sutarties šalių atžvilgiu yra tretieji asmenys, ieškinys. Speciali apsaugos sistema, kurią nustatė direktyva, neabejotinai būtų pažeista.
32Būtent taip keitėsi Ispanijos teisės aktai. Iš tikrųjų būtina pažymėti, jog 2003 m. gruodžio 23 d. Įstatymas Nr. 60/2003 dėl arbitražo (Ley 60/2003 de Arbitraje, BOE, Nr. 309, 2003 m. gruodžio 26 d.), net jei jis nėra taikomas pagrindinėje byloje, nebereikalauja, kad prieštaravimą dėl arbitražinio teismo, būtent dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo pateiktų šalys kartu su savo pradiniais argumentais.
33Móvil ir Vokietijos vyriausybė nurodo, kad leidžiant teismui vertinti arbitražinio susitarimo negaliojimą, kai vartotojas jo nenurodė arbitražinio proceso metu, būtų rimtai pažeistas arbitražo sprendimų veiksmingumas.
34Šis argumentas remiasi tuo, kad reikalavimai dėl arbitražinio proceso veiksmingumo pateisina, jog arbitražo sprendimo kontrolė būtų ribota ir kad panaikinti sprendimą būtų galima tik išimtiniais atvejais (1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, Rink. p. I‑3055, 35 punktas).
35Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog, kadangi nacionalinis teismas turi, remdamasis nacionalinės procesinės teisės normomis, patenkinti prašymą panaikinti arbitražinio teismo sprendimą, pagrįstą nacionalinės viešosios tvarkos nuostatų pažeidimu, jis taip pat turi patenkinti prašymą, pagrįstą tokio paties pobūdžio Bendrijos teisės nuostatų pažeidimu (šiuo klausimu žr. nurodyto sprendimo Eco Swiss 37 punktą).
36Vartotojų apsaugos svarba paskatino Bendrijos teisės aktų leidėją direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyti, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, „nebūtų privalomos vartotojui“. Tai yra imperatyvi nuostata, kuri, atsižvelgiant į tai, kad viena iš sutarties šalių yra mažiau palankioje padėtyje, formalią pusiausvyrą, kurią ji nustato tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekia pakeisti į realią pusiausvyrą, galinčią atkurti pastarųjų lygybę.
37Be to, direktyva, siekianti sustiprinti vartotojų apsaugą, pagal EB 3 straipsnio 1 dalies t įtrauką yra būtina priemonė Bendrijai nustatytoms užduotims vykdyti ir, konkrečiai kalbant, gyvenimo lygiui ir kokybei kelti visoje Bendrijoje (pagal analogiją žr. dėl EB 81 straipsnio nurodyto sprendimo Eco Swiss 36 punktą).
38Viešojo intereso, kuriuo remiasi apsauga, kurią direktyva užtikrina vartotojams, pobūdis ir svarba, be kita ko, pateisina, kad nacionalinis teismas turėtų savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį ir taip atsverti tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo esantį pusiausvyros nebuvimą.
39Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog direktyva turi būti aiškinama taip, kad ji reiškia, jog nacionalinis teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo, vertina, ar arbitražinis susitarimas negalioja, ir panaikina arbitražinio teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, jog šiame arbitražiniame susitarime yra nesąžininga sąlyga, net jeigu vartotojas šį klausimą iškėlė ne arbitražiniame procese, o pateikdamas ieškinį dėl panaikinimo.
40Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurių patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais turi būti aiškinama taip, kad ji reiškia, jog nacionalinis teismas, kuriam pateiktas ieškinys dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo, vertina, ar arbitražinis susitarimas negalioja, ir panaikina arbitražinio teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, jog šiame arbitražiniame susitarime yra nesąžininga sąlyga, net jeigu vartotojas šį klausimą iškėlė ne arbitražiniame procese, o pateikdamas ieškinį dėl panaikinimo.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.