Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C-486/01 P
Front national, įsteigta Saint-Cloud (Prancūzija), atstovaujama advokatų F. Wagner ir V. de Poulpiquet de Brescanvel,
apeliantė,
dėl apeliacinio skundo, susijusio su 2001 m. spalio 2 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimo Martinez ir kt. prieš Parlamentą sujungtose bylose T-222/99, T-327/99 ir T-329/99, Rink. p. II-2823, panaikinimo,
dalyvaujant kitai proceso šaliai,
Europos Parlamentui, atstovaujamam G. Garzón Clariana, J. Schoo ir H. Krück, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovui pirmoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans (pranešėjas), A. Rosas, J.-P. Puissochet ir J. N. Cunha Rodrigues, teisėjų R. Schintgen, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr ir R. Silva de Lapuerta,
generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,
sekretorė M. Múgica Arzamendi, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į teismo posėdžio pranešimą,
išklausęs šalis 2003 m. gruodžio 9 d. posėdyje,
susipažinęs su 2004 m. sausio 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
1Front national apeliaciniu skundu, pateiktu Teisingumo Teismo sekretoriatui 2001 m. gruodžio 12 d., remdamasis EB 225 straipsniu ir Teisingumo Teismo statuto 49 straipsniu, apskundė 2001 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Martinez ir kt. prieš Parlamentą (sujungtose bylose T-222/99, T-327/99 ir T-329/99, Rink. p. II-2823; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Pirmosios instancijos teismas atmetė jos ieškinį dėl Europos Parlamento 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimo, kuriuo išaiškinama Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis ir atgaline tvarka likviduojama „Nepriklausomų deputatų techninė (NDT) frakcija – mišri frakcija“ (toliau – ginčijamas aktas), panaikinimo.
2Atskiru dokumentu, pateiktu Teisingumo Teismo sekretoriatui 2001 m. gruodžio 11 d., Front national, remdamasi EB 242 straipsniu, taip pat paprašė sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą. Tačiau 2002 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi sujungtose bylose Front national ir Martinez prieš Parlamentą ( C-486/01 P-R ir C-488/01 P-R, Rink. p. I-1843) šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant, inter alia, tuo, kad sprendimo vykdymo sustabdymas nebūtų užkirtęs kelio didelei ir neatitaisomai žalai, kurią nurodė apeliantė.
3Nagrinėjamu laikotarpiu galiojusios Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių redakcijos (OL L 202, 1999, p. 1; toliau – Darbo tvarkos taisyklės) 29 straipsnis „Frakcijų kūrimas“ numatė:
„1. Parlamento nariai gali jungtis į frakcijas pagal savo politines pažiūras.
2Frakciją turi sudaryti Parlamento nariai iš daugiau kaip vienos valstybės narės. Frakcijai įkurti reikia ne mažiau kaip dvidešimt trijų Parlamento narių, jeigu jie yra iš dviejų valstybių narių; aštuoniolikos Parlamento narių, jeigu jie yra iš trijų valstybių narių; ir keturiolikos Parlamento narių, jeigu jie yra iš keturių ar daugiau valstybių narių.
3Parlamento narys negali priklausyti daugiau kaip vienai frakcijai.
4Apie frakcijos sukūrimą pranešama Pirmininkui pareiškimu. Šiame pareiškime nurodomas frakcijos pavadinimas, jos nariai ir biuro sudėtis.
< ... > “ (Neoficialus vertimas)
4Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnis dėl nepriklausomų Parlamento narių numatė:
„1. Jokiai frakcijai nepriklausantys Parlamento nariai turi savo sekretoriatą. Išsamią tvarką nustato biuras, remdamasis Generalinio sekretoriaus pasiūlymu.
2Biuras taip pat apibrėžia tokių Parlamento narių statusą ir parlamentines teises.“ (Neoficialus vertimas)
5Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnis dėl šių taisyklių taikymo nustatė:
„1. Kilus abejonių dėl šių Darbo tvarkos taisyklių taikymo ar aiškinimo, Pirmininkas, nepažeisdamas jokių anksčiau šioje srityje priimtų sprendimų, gali perduoti šį klausimą nagrinėti atsakingam komitetui.
Jei iškeliamas klausimas dėl darbo tvarkos pagal 142 straipsnį, Pirmininkas šį klausimą taip pat gali perduoti atsakingam komitetui.
2Atsakingas komitetas nusprendžia, ar būtina siūlyti Darbo tvarkos taisyklių pakeitimus. Šiuo atveju, jis vadovaujasi 181 straipsnyje nustatyta procedūra.
3Jei komitetas nusprendžia, kad pakanka pateikti galiojančių Darbo tvarkos taisyklių išaiškinimą, tą išaiškinimą jis perduoda Pirmininkui, o šis apie tai praneša Parlamentui.
4Jei frakcija ar mažiausiai trisdešimt du Parlamento nariai prieštarauja atsakingo komiteto pateiktam išaiškinimui, klausimas teikiamas balsuoti Parlamentui, kuris sprendžia paprasta balsavusiųjų dauguma, dalyvaujant bent trečdaliui Parlamento narių. Jei siūlomas tekstas atmetamas, jis grąžinamas komitetui.
5Išaiškinimai, dėl kurių nepareikštas prieštaravimas, taip pat Parlamento patvirtinti išaiškinimai parašomi kursyvu prie Darbo tvarkos taisyklių atitinkamo straipsnio ar straipsnių kartu su sprendimu dėl Darbo tvarkos taisyklių taikymo.
6Šie išaiškinimai yra atitinkamų straipsnių taikymo ir aiškinimo ateityje precedentas.
< ... > “ (Neoficialus vertimas)
6Iš skundžiamo sprendimo išplaukia, kad po 1999 m. liepos 19 d. pranešimo Parlamento Pirmininkei apie naujos frakcijos „Nepriklausomų deputatų techninė (NDT) frakcija – mišri frakcija“ (toliau – NDT frakcija), kuri deklaravo tikslą užtikrinti visų Parlamento narių parlamentinių įgaliojimų vykdymą visa apimtimi, sukūrimą, kitų frakcijų pirmininkai pareiškė prieštaravimus dėl šios frakcijos, kadangi ją sudarantys asmenys neturėjo bendrų politinių pažiūrų. Dėl šios priežasties, remiantis Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 1 dalimi, buvo paprašyta Parlamento konstitucinių reikalų komiteto (toliau – Konstitucinių reikalų komitetas) išaiškinti Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalį.
7Šio komiteto pirmininkas pateikė prašomą išaiškinimą Parlamento Pirmininkei 1999 m. liepos 28 d. raštu. Šiame rašte konstatuota:
„Konstitucinių reikalų komitetas posėdyje, vykusiame 1999 m. liepos 27 ir 28 d., išnagrinėjo prašymą dėl Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, perduotą jam pirmininkų sueigos 1999 m. liepos 21 d. posėdyje.
Po išsamaus pasikeitimo nuomonėmis, gavus penkiolika balsų „už“ ir du „prieš“, vienam susilaikant, Konstitucinių reikalų komitetas išaiškino Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalį taip:
(NDT frakcija) buvo sukurta pažeidžiant (Darbo tvarkos taisyklių) 29 straipsnio 1 dalį.
Iš esmės pareiškime apie šios frakcijos sukūrimą, ypač šio rašto Europos Parlamento pirmininkei antrame priede, neišskiriamos kokios nors bendros politinės pažiūros. Juo įvairiems frakcijos nariams suteikiama visiška politinė nepriklausomybė.
Siūlome kaip Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą įterpti šią pastabą:
„Frakcijos, kuri atvirai neigia bet kokį savo politinį pobūdį ir jos narių bendras politines pažiūras, kūrimas yra nepriimtinas šio straipsnio prasme.“
< ... > “
8Šio rašto turinį Parlamentui perdavė jo Pirmininkė plenarinėje sesijoje 1999 m. rugsėjo 13 d. Kadangi NDT frakcija, remdamasi Darbo tvarkos taisyklių 180 straipsnio 4 dalimi, prieštaravo Konstitucinių reikalų komiteto pateiktam išaiškinimui, šis buvo teikiamas balsuoti Parlamentui, kuris jį savo narių balsų dauguma priėmė plenarinėje sesijoje 1999 m. rugsėjo 14 d.
9Manydama, kad esant tokioms aplinkybėms balsavimas jai pakenkė, Front national pareiškė ieškinį dėl ginčijamo akto panaikinimo, kurį Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo 1999 m. lapkričio 19 d. (byla T-327/99). J.-C. Martinez ir C. de Gaulle (byla T-222/99) bei E. Bonino, M. Pannella, M. Cappato, G. Dell’Alba, B. Della Vedova, O. Dupuis, M. Turco ir Lista Emma Bonino (byla T-329/99) taip pat pareiškė du ieškinius dėl to paties dalyko, kuriuos Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas gavo atitinkamai 1999 m. spalio 5 d. ir 1999 m. lapkričio 22 d.
10Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas Front national ieškinį pripažino priimtiną, bet atmetė jį kaip nepagrįstą.
11Pirmosios instancijos teismas atmetė Parlamento prieštaravimus dėl ieškinio priimtinumo, kad ginčijamas aktas neegzistuoja, kad ginčijamas aktas nėra Bendrijos teismų vykdomos teisėtumo priežiūros objektas ir kad jis nėra tiesiogiai bei konkrečiai susijęs su Front national EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.
12Pirma, dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kad ta ginčijamo akto dalis, kuria buvo likviduota NDT frakcija, neegzistuoja, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 26 punkte nusprendė, jog siekiant nustatyti, ar aktas gali būti ieškinio pagal EB 230 straipsnį dalykas, reikia labiau atsižvelgti į akto turinį, o ne į jo formą. Išnagrinėjęs akto turinį ir jo priėmimo aplinkybes Pirmosios instancijos teismas sprendimo 46 punkte nustatė, kad tokiu aktu Parlamentas ne tik nusprendė priimti bendrą Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, pateiktą Konstitucinių reikalų komiteto, ir pritarė šio komiteto pozicijai dėl pareiškimo apie NDT frakcijos sukūrimo atitikimo šią nuostatą, bet taip pat nustatė, kad ši frakcija dėl tame straipsnyje nurodytų sąlygų nesilaikymo neegzistuoja ex tunc.
13Dėl Parlamento pareikšto antrojo prieštaravimo dėl priimtinumo, kad ginčijamas aktas negali būti užginčijamas, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 59–62 punktuose nusprendė, jog tokios rūšies aktas, atimantis iš Parlamento narių, kurie pareiškė apie NDT frakcijos sukūrimą, galimybę jungtis į politinę frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, nes manyta, kad jie yra nepriklausomi Parlamento nariai pagal Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnį, turėjo įtakos susijusių Parlamento narių parlamentinių funkcijų vykdymo sąlygoms ir sukėlė teisinių pasekmių jų atžvilgiu. Todėl toks aktas negali būti laikomas tiktai Parlamento darbo vidaus organizavimo aktu, o jo teisėtumą gali prižiūrėti Bendrijos teismai pagal EB 230 straipsnio pirmąją pastraipą.
14Galiausiai dėl prieštaravimo dėl priimtinumo, kuriuo Parlamentas abejojo, ar įvykdytos EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytos priimtinumo sąlygos, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 65 punkte nusprendė, kad ginčijamas aktas turi būti laikomas tiesiogiai susijęs su J.-C. Martinez, C. de Gaulle ir Parlamento nariais, pareiškusiais ieškinį byloje T-329/99, nes jis be jokio papildomo akto užkirto kelią šiems Parlamento nariams jungtis į NDT frakciją – kaip į politinę frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, ir tai tiesiogiai paveikė jų funkcijų vykdymą. Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčijamas aktas taip pat turi būti laikomas tiesiogiai bei konkrečiai susijusiu su Front national.
15Kiek tai susiję su pirmąja iš šių sąlygų, Pirmosios instancijos teismas nusprendė konkrečiai:
„66 Byloje T-327/99 pabrėžtina, kad Front national, kaip Prancūzijos politinė partija, yra juridinis asmuo, kurio tikslas yra per savo narius propaguoti politines idėjas bei projektus nacionalinėse ir Europos institucijose. 1999 m. birželio mėnesio rinkimuose į Parlamentą ji pateikė savo kandidatų sąrašą. Visi iš šio sąrašo išrinkti partijos nariai yra tarp Parlamento narių, pareiškusių apie NDT frakcijos sukūrimą. Dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. akto jie visi yra 59 punkte nurodytoje situacijoje, kuri daro tiesioginę įtaką Europos Parlamente jų atstovaujamos partijos idėjų ir projektų propagavimui, vadinasi, taip pat ir šios partijos tikslo siekimui Europos lygmeniu.
67 Todėl 1999 m. rugsėjo 14 d. aktas turi būti laikomas tiesiogiai susijusiu su Front national.“
16Dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytos antrosios priimtinumo sąlygos Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas teismų praktiką dėl šios sąlygos išaiškinimo ir aplinkybes, dėl kurių buvo likviduota NDT frakcija, skundžiamo sprendimo 72 punkte nusprendė, kad ginčijamas aktas yra konkrečiai susijęs su Front national dėl aplinkybių, išskiriančių ją iš kitų asmenų.
17Dėl šių priežasčių Pirmosios instancijos teismas atmetė Parlamento trečiąjį prieštaravimą dėl priimtinumo ir skundžiamo sprendimo 75 punkte nusprendė, kad Front national ieškinys dėl panaikinimo turi būti pripažintas priimtinu.
18Kiek tai susiję su ieškinio pagrįstumu, Pirmosios instancijos teismas vis dėlto atmetė visus Front national pateiktus ieškinio pagrindus, susijusius su Parlamento darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies neteisingu išaiškinimu (pirmasis pagrindas), vienodo požiūrio principo ir Darbo tvarkos taisyklių pažeidimu bei ginčijamo akto teisinio pagrindo nebuvimu (antrasis pagrindas), vienodo požiūrio principo pažeidimu NDT frakcijos narių atžvilgiu (trečiasis pagrindas), valstybėms narėms bendrų parlamentinių tradicijų nepaisymu (ketvirtasis pagrindas), esminių procedūros reikalavimų pažeidimu (penktasis pagrindas) ir piktnaudžiavimo procedūra prezumpcija (šeštasis pagrindas).
19Dėl šių priežasčių Pirmosios instancijos teismas atmetė jam pateiktą ieškinį dėl panaikinimo ir priteisė Front national atlyginti jos pačios ir Parlamento byloje T-327/99 patirtas bylinėjimosi išlaidas.
20Front national apeliaciniame skunde Teisingumo Teismo prašo:
21Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:
22Parlamentas savo priešpriešiniu apeliaciniu skundu, kurį šioje byloje reikia nagrinėti pirmiausia, ginčija iš esmės Front national teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamo akto panaikinimo. Šiuo atžvilgiu jis tvirtina, kad nors Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 66 punkte teisingai įvertino šio akto poveikį apie NTD frakcijos sukūrimą pareiškusių Parlamento narių (keletas iš jų buvo taip pat ir Front national nariai) teisinei padėčiai, jis vis tiek padarė teisės klaidą, sprendimo 67 punkte nuspręsdamas, kad ginčijamas aktas turi būti laikomas „tiesiogiai“ susijusiu su Front national. Ši partija neatitinka EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytos sąlygos dėl to, kad ji su ginčijamu aktu buvo susijusi tik netiesiogiai. Šiuo atžvilgiu Parlamentas remiasi tokiais argumentais.
23Pirma, Pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta skundžiamo sprendimo 67 punkte, prieštarauja išvadoms kitose sprendimo dalyse, konkrečiai 59 ir 65 punktuose, kuriuose Teismas nustatė, jog ginčijamas aktas turi būti laikomas tiesiogiai susijusiu su Parlamento nariais, kurie pareiškė apie NDT frakcijos sukūrimą, kadangi iš jų buvo atimta „galimybė jungtis į politinę frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme“. Parlamento nuomone, neįmanoma, kad nacionalinė politinė partija, kuriai pagal Darbo tvarkos taisykles nesuteikiamas joks specialus statusas, būtų paveikta Parlamento aktų lygiai taip pat kaip Parlamento nariai, kurie pagal šias taisykles turi specialų statusą.
24Antra, Parlamentas teigia, kad tvirtinimas, jog ginčijamas aktas tiesiogiai veikia Front national, taip pat prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, būtent 1970 m. birželio 16 d. sprendimui byloje Alcan ir kt. prieš Komisiją (69/69, Rink. p. 385), pagal kurį aktas gali būti tiesiogiai susijęs su ieškovu tik tuomet, kai jis per se tiesiogiai jį veikia, atimdamas iš ieškovo teisę arba jį įpareigodamas, ir todėl ieškovas atsiduria panašioje padėtyje į tą, kurioje atsidurtų, jei tas aktas būtų skirtas jam. Parlamento nuomone, nagrinėjamoje byloje taip nėra, kadangi Front national, skirtingai nuo jos kandidatų, išrinktų Parlamento nariais, minėtas aktas veikia tik netiesiogiai.
25Trečia, Parlamentas tvirtina, kad nors iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog Parlamento priimamų aktų atžvilgiu gali būti pateikiami ieškiniai dėl panaikinimo, jeigu jie sukelia teisines pasekmes tretiesiems asmenims arba jei tokios pasekmės išeina už Parlamento darbo vidaus organizavimo ribų, toks aktas, šiuo atveju – ginčijamas aktas, reglamentuojantis konkrečių Parlamento narių padėtį, neturi teisinių pasekmių tokiems tretiesiems asmenims kaip nacionalinė politinė partija. Dėl to Front national negali remtis faktu, kad ji dalyvavo rinkimuose 1999 m. birželio mėn., ar faktu, kad kai kurie jos nariai buvo iš tikrųjų išrinkti į Parlamentą, nes po rinkimų tarp politinių partijų, dalyvavusių rinkimų kampanijoje, ir išrinktos asamblėjos nebeliko jokių teisinių ryšių. Iš 1976 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, p. 5) 4 straipsnio 1 dalies ir Darbo tvarkos taisyklių 2 straipsnio išplaukia, kad išrinkti Parlamento nariai, vykdydami savo įgaliojimus, veikia nepriklausomai, negali būti varžomi jokių nurodymų ir gauti jokio įpareigojančio mandato. Jei esant tokioms aplinkybėms būtų pritarta teiginiui, kad ginčijamas aktas taip pat turi teisinių pasekmių tokiai nacionalinei politinei partijai kaip Front national, Parlamento nariai būtų paprasti „tarpininkai“ tarp Parlamento ir jų partijos, neturintys nepriklausomybės ir atsakomybės, o tai prieštarautų anksčiau minėtų nuostatų raidei ir dvasiai.
26Ketvirta, Parlamentas nurodo negatyviais pasekmes, kurios gali atsirasti, jei Front national ieškinys būtų pripažintas priimtinu. Jei Teisingumo Teismas sutiktų su Pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, abu teismai rizikuotų būti užversti ne tik kitų asmenų ar asmenų grupių, tik netiesiogiai susijusių su Parlamento vidaus organizavimo priemonėmis, tokių kaip politinių partijų fondų, kuriems gali būti daromas poveikis, pavyzdžiui, jei taptų nebegalima mokėti subsidijų iš asignavimų politinėms partijoms, pareikštais ieškiniais, bet ir kitų politinių partijų, kurios, remdamosi savo įstatais, galėtų manyti, kad joms taikomos specialios Darbo tvarkos taisyklių nuostatos, pavyzdžiui, 152 straipsnis dėl Parlamento komitetų sudėties ar 168 straipsnio 2 dalis, pagal kurią sudarant tarpparlamentines delegacijas turi būti atsižvelgiama, „kiek tai įmanoma, į proporcingesnį atstovavimą įvairioms valstybėms narėms ir politinėms pažiūroms“, ieškiniais.
27Front national pastabose dėl priešpriešinio apeliacinio skundo, pateiktose pagal Teisingumo Teismo darbo reglamento 117 straipsnio 2 dalį, ginčijo Parlamento argumentą, kad ji negali pareikšti ieškinio pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą. Jos nuomone, jos ieškinys priimtinas ne tik atsižvelgiant į ginčijamo akto teisinį pobūdį, bet ir į pačią ieškovę.
28Kiek tai susiję, pirma, su ginčijamo akto teisiniu pobūdžiu, Front national tvirtina, kad sprendimas, kuriuo Parlamentas 1999 m. rugsėjo 14 d. pritarė Konstitucinių reikalų komiteto pateiktam Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalies išaiškinimui, gali būti skundžiamas, nes pagal Teisingumo Teismo praktiką toks aktas yra galutinis ir sukelia teisines pasekmes, išeinančias už Parlamento darbo vidaus organizavimo ribų, nes jis atima iš politinių partijų bei Parlamento narių, siekiančių prisijungti prie NDT frakcijos, galimybę jungtis į frakciją. Esant tokioms aplinkybėms, Front national nariai, kuriuos ši partija iškelė kandidatais rinkimuose ir savo veikla prisidėjo prie jų išrinkimo, atsidurtų mažiau palankioje padėtyje negu Parlamento nariai, priklausantys frakcijai, o tai turėtų tiesioginę įtaką partijos idėjų bei planų propagavimui ir a posteriori iškreiptų rinkimų rezultatus.
29Antra, dėl subjekto, kuris pareiškė ieškinį, Front national tvirtina, jog ieškinys priimtinas ir dėl to, kad ginčijamas aktas yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susijęs.
30Kiek tai susiję su sąlyga, kad sprendimas, esantis ieškinio dalyku, turi būti „tiesiogiai“ susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, Front national sutinka su Pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ginčijamas aktas atitinka šią sąlygą, nes turėdamas didelį poveikį NDT frakcijos nariams suteiktų politinių teisių bei materialinių lengvatų apimčiai, jis taip pat darė tiesioginę įtaką partijoms, kurioms tie Parlamento nariai priklausė, ypač Front national, nes pastaroji aktyviai rėmė savo narius rinkimuose į Parlamentą, ir dėl to patyrė didelių išlaidų. Taigi ši partija turėjo akivaizdų interesą, kad jos nariai, prie kurių išrinkimo prisidėjo, turėtų tas pačias lengvatas kaip ir kiti Parlamento nariai. Šiuo atžvilgiu Front national ypač remiasi 1986 m. balandžio 23 d. sprendimu byloje LesVerts prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339) ir atmeta Parlamento argumentą, kad tarp rinkimų kampanijoje dalyvavusių partijų bei išrinktos asamblėjos po rinkimų nebeliko teisinio ryšio. Vienodo partijų traktavimo principas rinkimų kampanijoje, kurį Teisingumo Teismas patvirtino šiame sprendime, išlieka po rinkimų, todėl Teisingumo Teismas privalo bausti už šio principo pažeidimą, jei už Front national balsavę asmenys nebūtų atstovaujami Parlamente bent lygiavertėmis, jei ne tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos Parlamento nariams iš kitų politinių partijų.
31Dėl sąlygos, kad sprendimas, dėl kurio reiškiamas ieškinys, turi būti „konkrečiai“ susijęs su fiziniu ar juridiniu asmeniu, Front national tvirtina, jog ji atitiko teismo praktikoje, ypač 1994 m. gegužės 18 d. Sprendime Codorniu prieš Tarybą (C-309/89, Rink. p. I-1853), nustatytas sąlygas, nes ginčijamas aktas yra su ja susijęs ne tik dėl būdingų požymių, bet ir remiantis aplinkybėmis, išskiriančiomis ją iš kitų asmenų. Šiuo požiūriu Front national sutinka su Pirmosios instancijos teismo vertinimu skundžiamo sprendimo 69 ir 71 punktuose.
32Visų pirma primintina, kad pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl jam skirto sprendimo arba sprendimo, kuris, nors ir būtų kitam asmeniui skirto reglamento ar sprendimo formos, yra „tiesiogiai ir konkrečiai“ su juo susijęs.
33Nors Parlamentas priešpriešiniame apeliaciniame skunde neginčija Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčijamas aktas yra sprendimas bei konkrečiai susijęs su Front national, tačiau jis ginčija skundžiamo sprendimo 67 punkte padarytą išvadą, jog aktas tiesiogiai susijęs su šia partija.
34Šiuo požiūriu pastebėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad sprendimas, dėl kurio reiškiamas ieškinys, turi būti „tiesiogiai susijęs“ su fiziniu ar juridiniu asmeniu, įvykdoma tik tuomet, kai skundžiama Bendrijos priemonė tiesiogiai veikia individo teisinę padėtį ir nepalieka vertinimo laisvės adresatui, atsakingam už jos įgyvendinimą, kuris įvyksta automatiškai ir išplaukia tik iš Bendrijos teisės normų, netaikant papildomų įgyvendinančių nuostatų. (žr., inter alia, 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Glencore Grain prieš Komisiją, C-404/96 P, Rink. p. I‑2435, 41 punktą ir jame cituojamą teismų praktiką).
35Šiuo atveju negalima neigti, kad ginčijamas aktas ta apimtimi, kuria juo iš Parlamento narių, pareiškusių apie NDT frakcijos sukūrimą, konkrečiai – Parlamento narių iš Front national sąrašo, atimta galimybė jungtis į politinę frakciją, t. y. NDT frakciją Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio prasme, tiesiogiai paveikė šiuos Parlamento narius. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad skundžiamo sprendimo 59 ir 65 punktuose tiems Parlamento nariams tik šiuo ginčijamu aktu buvo faktiškai užkirstas kelias jungtis į frakciją, ir nuo to laiko jie laikomi nepriklausomais Parlamento nariais Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio prasme, dėl ko jiems suteikiamos labiau ribotos parlamentinės teisės ir mažesnės materialinės bei finansinės lengvatos, palyginti su tomis, kuriomis naudojasi frakcijų nariai pagal 29 straipsnį.
36Tačiau tokia išvada negali būti daroma tokios nacionalinės politinės partijos kaip Front national atžvilgiu. Generalinis advokatas savo išvados 40 punkte pastebėjo: nors natūralu, kad nacionalinė politinė partija, kelianti savo kandidatus rinkimuose į Parlamento narius, nori, jog jos kandidatai po išrinkimo vykdytų savo įgaliojimus tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti Parlamento nariai, tačiau toks noras išrinktiems jos atstovams nesuteikia teisės kurti savo frakcijos ar prisijungti prie Parlamente sukurtų frakcijų.
37Primintina, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalį frakcijai Parlamente įkurti reikia minimalaus Parlamento narių iš kelių valstybių narių skaičiaus ir kad visais atvejais 29 straipsnio 1 dalis mini tik galimybę jungtis į frakcijas pagal savo politines pažiūras. Šios nuostatos nesuteikia jokio specialaus vaidmens frakcijų kūrimo procese nacionalinėms partijoms, kurioms šie Parlamento nariai priklauso.
38Esant tokioms aplinkybėms, negalima teigti, kad nacionalinė politinė partija yra tiesiogiai veikiama ginčijamu aktu, kuris taikomas ir kuris faktiškai gali būti taikomas, remiantis dabartiniu Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsniu, tik apie NDT frakcijos sukūrimą pareiškusiems Parlamento nariams.
39Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 66 punkte nustatė: kadangi ginčijamas aktas atėmė iš susijusių Parlamento narių, konkrečiai – iš išrinktų pagal Front national sąrašą, galimybę jungtis į frakciją, jis turėjo tiesioginę įtaką partijos, kuriai jie atstovavo Europos Parlamente, idėjų ir projektų propagavimui, vadinasi, ir šios politinės partijos tikslui, nustatytam Europos lygmeniu, todėl Front national buvo tiesiogiai paliesta šio akto.
40Vis dėlto tokios pasekmės negali būti laikomos tiesiogiai sukeltomis ginčijamo akto. Net manant, jog tokios pasekmės buvo, jos kilo dėl to, kad jokiai frakcijai nepriklausantys Parlamento nariai traktuoti kaip nepriklausomi Parlamento nariai Darbo tvarkos taisyklių 30 straipsnio prasme, ir dėl to, kad nepriklausomiems Parlamento nariams pagal pastarąjį straipsnį buvo suteiktas mažiau palankus statusas. Front national galėjo būti paliesta ginčijamo akto tik netiesiogiai dėl pasekmių šiai partijai priklausančių Parlamento narių statusui.
41Be to, atmestinas Front national argumentas, paremtas tuo, kad Teisingumo Teismas sprendime Les Verts prieš Parlamentą pripažino vienodo partijų traktavimo principą rinkimų į Europos Parlamentą kampanijoje, kuris išlieka ir po rinkimų. Šis sprendimas buvo susijęs su visiškai kita situacija negu nagrinėjama šiuo atveju.
42Parlamento sprendimai byloje Les Verts prieš Parlamentą buvo tiesiogiai susiję su ieškovu šioje byloje, nes jie 1984 m. rinkimų į Europos Parlamentą laikotarpiu nustatė asignavimų paskirstymą tarp politinių partijų, įskaitant šią partiją, be tolesnių būtinų priemonių taip, kad kiekvienai partijai skiriamų asignavimų dalis buvo apskaičiuojama automatiškai, ir, pasak šio Teisingumo Teismo sprendimo 31 punkto, nepaliko vertinimo laisvės.
43Tačiau šioje byloje Front national nėra tiesiogiai susijusi su ginčijamu aktu. Nors negalima neigti, kad tam, jog šis aktas sukeltų pasekmes, nereikia jokių įgyvendinimo priemonių, neginčytina, kad pagal Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnį šis aktas gali sukelti pasekmes tik Parlamento narių, o ne nacionalinės politinės partijos, pagal kurios sąrašą išrinkti tie Parlamento nariai, ir kuri prireikus prisidėjo prie jų išrinkimo, teisinei padėčiai. Todėl priešingai reikalavimams, nustatytiems šio sprendimo 34 punkte nurodytoje teismo praktikoje, toks aktas tiesiogiai nesukelia pasekmių Front national teisinei padėčiai.
44Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 67 punkte nustatydamas, kad ginčijamas aktas tiesiogiai palietė Front national, todėl turi būti panaikinama ta sprendimo dalis, kurioje Front national ieškinys buvo pripažintas priimtinu.
45Remdamasis Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas, panaikinęs Pirmosios instancijos teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.
46Šiuo atveju Teisingumo Teismas mano, kad jis turi visus reikiamus duomenis nuspręsti dėl Pirmosios instancijos teismui pateikto Front national ieškinio. Šios partijos pateikti jos nuomonę pagrindžiantys argumentai sutampa su pateiktais pastabose dėl Parlamento priešpriešinio apeliacinio skundo ir iš esmės yra paremti jau nurodytu tvirtinimu, kad ginčijamas aktas buvo tiesiogiai su ja susijęs, nes labai paveikė partijos idėjų ir projektų propagavimą Europos Parlamente.
47Dėl priežasčių, išdėstytų šio sprendimo 36–43 punktuose, Front national negali būti laikoma tiesiogiai paveikta ginčijamo akto.
48Esant tokioms aplinkybėms, Pirmosios instancijos teismui pateiktas Front national ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Dėl to byla dėl pagrindinio apeliacinio skundo turi būti nutraukiama.
49Pagal Teisingumo Teismo darbo reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri, remiantis šio Darbo reglamento 118 straipsniu, taikoma apeliacinėse bylose, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Parlamentas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Front national ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidas, taip pat šio sprendimo 2 punkte minėtame laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese patirtas išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija)
nusprendžia:
1Panaikinti tą 2001 m. spalio 2 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinez ir kt. prieš Parlamentą (T-222/99, T-327/99 ir T-329/99) dalį, kurioje buvo pripažintas priimtinu Front national ieškinys (byla T-327/99).
2Atmesti kaip nepriimtiną Front national ieškinį dėl 1999 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamento sprendimo, kuriuo išaiškinama Europos Parlamento Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 1 dalis ir atgaline tvarka likviduojama „Nepriklausomų deputatų techninė (NDT) frakcija – mišri frakcija“, panaikinimo.
3Nutraukti bylą dėl Front national apeliacinio skundo, susijusio su šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte minėtu sprendimu.
4Priteisti iš Front national Europos Parlamento nurodytas bylinėjimosi išlaidas tiek šioje byloje, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.