Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis
Šalys
Byloje C‑208/00
dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Überseering BV
ir
Nordic Construction Company Baumanagement GmbH (NCC),
dėl EB 43 ir 48 straipsnių išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai J.‑P. Puissochet, M. Wathelet (pranešėjas) ir R. Schintgen, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, A. La Pergola, P. Jann ir V. Skouris, F. Macken ir N. Colneric, S. von Bahr ir J. N. Cunha Rodrigues,
generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorius H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
išklausęs 2001 m. spalio 16 d. posėdyje Überseering BV, atstovaujamos W. H. Wagenführ, Nordic Construction Company Baumanagement GmbH (NCC), atstovaujamos F. Kösters, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Dittrich, Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos N. Díaz Abad, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamos J. Stratford, Komisijos, atstovaujamos C. Schmidt, ir ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos P. Dyrberg, žodines pastabas,
susipažinęs su 2001 m. gruodžio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
12000 m. kovo 30 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2000 m. gegužės 25 d., Bundesgerichtshof pagal EB 234 straipsnį pateikė du prejudicinius klausimus dėl EB 43 ir 48 straipsnių išaiškinimo.
2Šie klausimai kilo nagrinėjant pagal Nyderlandų teisę įsteigtos įmonės Überseering BV (toliau – Überseering), įregistruotos Amsterdamo ir Harlemo įmonių registre 1990 m. rugpjūčio 22 d., ir Vokietijoje įsteigtos įmonės Nordic Construction Company Baumanagement GmbH (toliau – NCC) ginčą dėl darbų, kuriuos Überseering pavedė atlikti Vokietijoje NCC, trūkumų ištaisymo.
3Zivilprozessordnung (Vokietijos civilinio proceso kodeksas) numatyta, kad ieškove ar atsakove teisme negalinčios būti šalies ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Pagal jo 50 straipsnio 1 dalį ieškovu ar atsakovu teisme gali būti kiekvienas asmuo, įskaitant įmones, turintis teisnumą, kuris suprantamas kaip galėjimas turėti teises ir pareigas.
4Pagal daugelio Vokietijos teisės teoretikų pripažįstamą nusistovėjusią Bundesgerichtshof praktiką įmonės teisnumas nustatomas pagal teisę, taikomą jos faktinės buveinės buvimo vietoje („Sitztheorie“, arba buveinės vietos teorija), priešingai „Gründungstheorie“, arba įkūrimo vietos teorijai, pagal kurią įmonės teisnumas nustatomas pagal valstybės, kurioje ji buvo įkurta, teisę. Ši taisyklė taip pat taikoma, kai įmonė buvo teisėtai įkurta kitoje valstybėje, tačiau jos faktinė buveinė paskui buvo perkelta į Vokietiją.
5Kadangi tokios įmonės teisnumas nustatomas pagal Vokietijos teisę, ji negali turėti nei teisių ir pareigų, nei būti teisminio proceso šalis, nebent Vokietijoje ji būtų iš naujo įsteigta ir taip įgytų teisnumą pagal Vokietijos teisę.
61990 m. spalio mėn. Überseering įsigijo Diuseldorfe (Vokietija) esantį žemės sklypą, kurį naudojo veiklos tikslais. 1992 m. lapkričio 27 d. rangos sutartimi Überseering pavedė NCC atlikti šiame žemės sklype pastatyto garažo ir motelio renovaciją. Sutartiniai įsipareigojimai buvo įvykdyti, tačiau Überseering nustatė dažymo darbų trūkumus.
71994 m. gruodžio mėn. du Diuseldorfe gyvenantys Vokietijos piliečiai įsigijo visas Überseering akcijas.
8Po nesėkmingų prašymų NCC ištaisyti nustatytus darbų trūkumus, 1996 m. Überseering, remdamasi su NCC sudaryta rangos sutartimi, pareiškė šiai ieškinį Landgericht Düsseldorf, siekdama prisiteisti iš jos 1 163 657,77 DEM su palūkanomis tam, kad padengtų nustatytų trūkumų ištaisymo išlaidas ir dėl to atsiradusius nuostolius.
9Landgericht šį ieškinį atmetė. Oberlandesgericht Düsseldorf patvirtino šį sprendimą dėl atmetimo. Pastarojo tvirtinimu, Überseering perkėlė savo faktinę buveinę į Diuseldorfą, kai jos akcijas įsigijo du Vokietijos piliečiai. Oberlandesgericht nusprendė, kad kaip pagal Nyderlandų teisę įsteigta įmonė Überseering neturi teisnumo Vokietijoje ir todėl negali būti ieškove ar atsakove teisme.
10Todėl Oberlandesgericht pripažino Überseering ieškinį nepriimtinu.
11Überseering padavė dėl Oberlandesgericht sprendimo kasacinį skundą Bundesgerichtshof.
12Be to, iš Überseering pastabų matyti, kad tuo pat metu, kai vyko procesas Bundesgerichtshof, Überseering buvo iškelta byla kitame Vokietijos teisme remiantis tam tikromis tiksliai nenurodytomis Vokietijos teisės nuostatomis. Landgericht Düsseldorf jai nurodė sumokėti architektų honorarus greičiausiai dėl to, kad 1991 m. rugsėjo 11 d. Diuseldorfo žemės registre ji buvo įregistruota kaip žemės sklypo, kuriame pastatytas NCC renovuotas garažas ir motelis, savininkė.
13Nors Bundesgerichtshof pažymi, kad šio sprendimo 4 ir 5 punktuose nurodytą jo praktiką kai kurie Vokietijos teisės teoretikai įvairiais aspektais ginčija, atsižvelgdamas į Bendrijos teisės ir Europos Sąjungos įmonių teisės dabartinę padėtį jis ir toliau linkęs ją taikyti dėl įvairių priežasčių.
14Visų pirma, atsižvelgiant į skirtingus sąsajos kriterijus, reikėtų vengti bet kokio galutinio sprendimo vertinant įmonės teisinę padėtį kelių teisės sistemų atžvilgiu. Bundesgerichtshof manymu, toks sprendimas sukeltų teisinį nesaugumą, nes nebūtų galima aiškiai atskirti sričių, kurias turi reglamentuoti skirtingos teisės sistemos.
15Antra, jei sąsajos kriterijus būtų įkūrimo vieta, įmonės steigėjams būtų suteikiamas privalumas, nes rinkdamiesi minėtą vietą jie galėtų pasirinkti labiausiai jiems tinkančią teisės sistemą. Tai yra įkūrimo vietos teorijos silpniausia vieta, nes nepripažįstamas faktas, kad įmonės įkūrimas ir veikla taip pat daro poveikį trečiųjų asmenų ir tos valstybės, kurioje yra faktinė buveinė, interesams, jei ši buveinė yra kitoje nei įmonė buvo įkurta, valstybėje.
16Trečia, jei sąsajos kriterijus būtų faktinė buveinė, tai leistų išvengti to, kad įkūrus įmonę užsienyje, nebūtų apeinamos valstybės, kurioje yra faktinė buveinė, įmonių teisės nuostatos, kuriomis siekiama apsaugoti tam tikrus svarbiausius interesus. Šiuo atveju interesai, kuriuos Vokietijos teisė siekia apsaugoti, visų pirma yra įmonės kreditorių – teisės aktai, susiję su „Gesellschaften mit beschränkter Haftung (GmbH)“ (pagal Vokietijos teisę įkurtos ribotos atsakomybės įmonės), užtikrina šią apsaugą išsamiomis taisyklėmis dėl akcinio kapitalo apmokėjimo ir išlaikymo. Vidaus įmonių ryšių atveju taip pat turi būti saugomos kontroliuojamos įmonės ir jų smulkūs akcininkai; Vokietijoje tokia apsauga užtikrinama įmonių grupes reglamentuojančiomis taisyklėmis, o susitarimų dėl kontrolės ir sutarčių dėl pelno perleidimo atveju – taisyklėmis, kurios užtikrina akcininkams, dėl šių susitarimų ar sutarčių patyrusiems nuostolių, žalos atlyginimą bei finansinę kompensaciją. Galiausiai taisyklės dėl bendro valdymo užtikrina įmonėje dirbančių darbuotojų apsaugą. Bundesgerichtshof pabrėžia, kad ne visose valstybėse narėse galioja lygiavertės nuostatos.
17Bundesgerichtshof vis dėlto abejoja, ar faktinę buveinę perkėlus į kitą valstybę, EB 43 ir 48 straipsniais užtikrinta įsisteigimo laivė netrukdo įmonės teisinės padėties susieti su valstybės narės, kurioje yra faktinė buveinė, teise. Bundesgerichtshof nuomone, atsakymo į šį klausimą negalima aiškiai kildinti iš Teisingumo Teismo praktikos.
18Šiuo klausimu jis pastebi, kad 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Daily Mail ir General Trust (81/87, Rink. p. 5483) Teisingumo Teismas, nurodęs, jog įmonės gali pasinaudoti įsisteigimo laisve įkurdamos atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves arba perleisdamos visas savo akcijas naujai įmonei kitoje valstybėje narėje, konstatavo, jog, skirtingai nuo fizinių asmenų, įmonės veikia tik neperžengdamos jų steigimą ir veiklą reglamentuojančios nacionalinės teisės sistemos ribų. Iš to paties sprendimo taip pat matyti, kad EB sutartis pripažino įstatymų kolizijos nacionalinių taisyklių skirtumus ir su tuo susijusias problemas paliko spręsti ateityje priimant teisės aktus.
191999 m. kovo 9 d. Sprendime Centros (C‑212/97, Rink. p. I‑1459) Teisingumo Teismas sukritikavo Danijos valdžios institucijos atsisakymą įregistruoti įmonių registre teisėtai Jungtinėje Karalystėje įkurtos įmonės padalinį. Tačiau Bundesgerichtshof pastebi, kad ši įmonė neperkėlė savo buveinės, nes nuo jos įkūrimo jos registruota buveinė buvo Jungtinėje Karalystėje, o jos faktinė buveinė – Danijoje.
20Atsižvelgdamas į minėtą sprendimą Centros, Bundesgerichtshof abejoja, ar pagrindinės bylos aplinkybėmis su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos draudžia taikyti valstybėje narėje, kurioje yra teisėtai kitoje valstybėje narėje įkurtos įmonės faktinė buveinė, galiojančias įstatymų kolizijos taisykles, kai šios taisyklės nepripažįsta šios įmonės teisnumo ir todėl jos gebėjimo būti ieškove ar atsakove teisme toje valstybėje narėje, siekiant joje įgyvendinti iš sutarties kylančias teises.
21Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar EB 43 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad įmonių įsisteigimo laisvė draudžia teisėtai pagal valstybės narės teisę įkurtos įmonės teisnumą ir gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme nustatyti pagal kitos valstybės, į kurią minėta įmonė perkėlė savo faktinę buveinę, teisę, kai iš šios teisės matyti, kad įsisteigimo valstybėje ji nebegali iš sutarties kylančių teisių ginti teisme?
2Jei atsakymas į šį klausimą yra teigiamas:
Ar įmonių įsisteigimo laisvė (EB 43 ir 48 straipsniai) įpareigoja įmonės teisnumą ir gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme nustatyti pagal valstybės, kurioje ji buvo įkurta, teisę?“
22Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar EB 43 ir 48 straipsniai tuo atveju, kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje yra registruota buveinė, teisę įkurta įmonė pagal kitos valstybės narės teisę laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę, draudžia pastarajai paneigti minėtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove nacionaliniuose teismuose siekiant įgyvendinti teises, kylančias iš su šioje valstybėje narėje įsteigta įmone sudarytos sutarties.
23NCC, Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybės mano, kad su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos nedraudžia teisėtai pagal valstybės narės teisę įkurtos įmonės teisnumo ir gebėjimo būti ieškove ar atsakove teisme nustatyti pagal kitos valstybės narės, kurioje ši įmonė laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę, teisę ir prireikus minėtai įmonei nesuteikti galimybės šioje kitoje valstybėje teisme ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su toje valstybėje įsteigta įmone.
24Jos remiasi EB 293 straipsnio trečiąja įtrauka, kurioje nurodyta:
„Prireikus valstybės narės veda tarpusavio derybas, kad savo nacionaliniams subjektams užtikrintų:
< ... >
25NCC nuomone, EB 293 straipsnis grindžiamas visų valstybių narių pripažįstamu faktu, jog valstybėje narėje įkurta įmonė buveinės perkėlimo į kitą valstybę narę atveju automatiškai savo juridinio asmens statuso neišsaugo ir šiuo klausimu valstybės narės turi sudaryti specialų susitarimą (šiuo metu dar nepriimtas). NCC iš to daro išvadą, kad įmonės juridinio asmens statuso praradimas, perkėlus jos faktinę buveinę į kitą valstybę narę, yra suderinamas su įsisteigimo laisve susijusiomis Bendrijos teisės nuostatomis. Valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje įkurtos įmonės, kuri perkėlė savo faktinę buveinę į jos teritoriją, užsienio juridinio asmens statusą nėra įsisteigimo laisvės apribojimas, nes ši įmonė gali būti iš naujo įsteigta pagal šios valstybės teisę. Vienintelės įsisteigimo laisvės saugomos teisės yra teisė iš naujo įsikurti toje valstybėje ir joje įsteigti savo veiklos centrus.
26Vokietijos vyriausybės manymu, Sutarties rengėjai EB 43 ir 48 straipsnius įtraukė visiškai žinodami tarp valstybių narių įmonių teisės egzistuojančius svarbius skirtumus ir ketindami nepaliesti nacionalinės kompetencijos ir nacionalinės teisės galios, kol bus atliktas teisės aktų derinimas. Net jeigu įmonių teisės srityje yra nemažas skaičius EB 44 straipsnio pagrindu priimtų derinančių direktyvų, šiuo metu nėra jokios tokios rūšies direktyvos dėl buveinės perkėlimo ir nėra priimta jokia daugiašalė sutartis dėl šio klausimo pagal EB 293 straipsnį. Todėl pagal galiojančią Bendrijos teisę realios ar faktinės buveinės teorijos Vokietijoje taikymas ir jo pasekmės įmonių teisnumui ir gebėjimui būti ieškovėmis ar atsakovėmis teisme yra suderinamas su Bendrijos teise.
27Italijos vyriausybė taip pat mano, kad faktas, jog EB 293 straipsnyje numatytas valstybių narių sutarčių sudarymas tam, jog visų pirma būtų užtikrinta, kad įmonė išsaugo savo juridinio asmens statusą perkėlusi buveinę iš vienos valstybės narės į kitą, parodo, jog juridinio asmens statuso išsaugojimo klausimo, kylančio perkėlus įmonės buveinę, neišsprendžia su įsisteigimo laisve susijusios Bendrijos teisės nuostatos.
28Savo ruožtu Ispanijos vyriausybė pabrėžia, kad 1968 m. vasario 29 d. Briuselyje pasirašyta konvencija dėl įmonių ir juridinių asmenų tarpusavio pripažinimo taip ir neįsigaliojo. Todėl, nesant tarp valstybių narių pagal EB 293 straipsnį sudarytos sutarties, Bendrijos lygiu nėra jokio suderinimo, leidžiančio išspręsti klausimą dėl įmonės juridinio asmens statuso išsaugojimo perkėlus buveinę. Šiuo klausimu EB 43 ir 48 straipsniuose nėra nieko pasakyta.
29Antra, NCC, kaip ir Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybės mano, kad jų analizę patvirtina minėtas sprendimas Daily Mail ir General Trust ir ypač jo 23 ir 24 punktai, kurie išdėstyti taip:
„ < ... > Sutartis pripažįsta su sąsajos veiksniu susijusius nacionalinės teisės aktų skirtumus bei galimybę ir prireikus pagal nacionalinę teisę įkurtos įmonės registruotos ar faktinės buveinės perkėlimo iš vienos valstybės narės į kitą būdus, kaip ir problemas, kurių neišsprendė įsisteigimo laisvės taisyklės, bet kurios turi būti išspręstos būsimais teisės aktais ar sutartimis, kurie dar nėra priimti.
Tokiomis aplinkybėmis Sutarties 52 straipsnio (EEB sutarties (po pakeitimo ─ EB 43 straipsnis)) ir 58 straipsnio (EEB (po pakeitimo – 48 straipsnis)) negalima aiškinti kaip suteikiančių pagal nacionalinę teisę įkurtoms įmonėms teisę perkelti savo valdymo organus ir centrinę administraciją į kitą valstybę narę, išsaugant savo valstybės narės, pagal kurią jos buvo įkurtos, įmonių statusą.“
30Vokietijos vyriausybė mano, kad net jei yra akivaizdu, jog minėtas sprendimas Daily Mail ir General Trust susijęs su santykiais tarp įmonės ir valstybės narės, pagal kurios teisę ji buvo įkurta, šios įmonės faktinę buveinę perkėlus į kitą valstybę narę, Teisingumo Teismo argumentus šiame sprendime galima taikyti klausimui dėl santykių tarp valstybėje narėje teisėtai įkurtos įmonės ir kitos valstybės narės (priimančioji valstybė, kita nei įmonės įkūrimo valstybė), į kurią ji perkelia savo faktinę buveinę. Šiuo pagrindu ji mano, jog kai pirmoje valstybėje narėje teisėtai įkurta įmonė pasinaudojo įsisteigimo teise kitoje valstybėje narėje dėl to, kad visos akcijos buvo perleistos šios valstybės, kurioje jie gyvena, piliečiams, klausimas, ar priimančioje valstybėje narėje pagal įstatymų kolizijos taisykles taikytina teisė leidžia minėtai įmonei išlikti, nepatenka į su įsisteigimo laisve susijusių nuostatų taikymo sritį.
31Italijos vyriausybė taip pat mano, kad iš minėto sprendimo Daily Mail ir General Trust matyti, jog įmonių tapatybei nustatyti skirti kriterijai susiję ne su EB 43 ir 48 straipsniuose reglamentuojamos įsisteigimo teisės įgyvendinimu, bet su nacionalinės teisės sistemomis. Todėl su įsisteigimo laisve susijusiomis taisyklėmis negali būti remiamasi siekiant derinti sąsajos kriterijus, kurie vadovaujantis galiojančia Bendrijos teise nustatomi tik valstybių narių teisės sistemose. Kadangi įmonės gali būti susijusios su kelioms valstybėms, svarbu, kad kiekviena nacionalinės teisės sistema nustatytų sąlygas, kuriomis įmonėms turi būti taikomos jos taisyklės.
32Ispanijos vyriausybės manymu, nėra nesuderinama su EB 48 straipsniu reikalauti, kad pagal valstybės narės teisę įkurta įmonė ten turėtų savo faktinę buveinę tam, kad kitoje valstybėje narėje ją būtų galima laikyti įsisteigimo laisve besinaudojančia įmone.
33Ispanijos vyriausybė šiuo klausimu primena, kad EB 48 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodomos dvi sąlygos, kuriomis to paties straipsnio antrojoje pastraipoje apibrėžtos įmonės, kaip ir kitų valstybių narių piliečiai, galėtų naudotis įsisteigimo laisve: pirma, jos turi būti įkurtos pagal valstybės narės teisės aktus, antra, savo registruotas būstines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą turėti Bendrijoje. Ji mano, kad antrąją sąlygą pakeitė 1961 m. gruodžio 18 d. Briuselyje priimta Bendroji programa dėl įsisteigimo laisvės apribojimų panaikinimo (OL 2, 1962, p. 36, toliau – Bendroji programa).
34Bendrosios programos I skyriuje „Naudos gavėjai“ nustatyta:
„Įsisteigimo laisvės apribojimai < ... > bus panaikinami < ... > :
< ... >
35Ispanijos vyriausybė mano, kad net jei Bendrojoje programoje numatyta, jog veiksmingo ir nuolatinio ryšio kriterijus taikomas tik antrinio įsisteigimo laisvės įgyvendinimo tikslais, toks kriterijus turėtų būti taikomas ir pagrindinei verslo vietai tam, kad būtų užtikrintas įsisteigimo teisės turėjimui keliamų sąsajos sąlygų vienodumas.
36Überseering, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija ir ELPA priežiūros institucija mano, kad kartu nagrinėjami EB 43 ir 48 straipsniai tuo atveju, kai teisėtai pagal pirmosios valstybės narės teisę įkurta įmonė pagal antrosios valstybės narės teisę laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę, draudžia, kad pastarojoje valstybėje taikomos įstatymų kolizijos taisyklės numatytų, jog šios įmonės teisnumas ir gebėjimas būti ieškove ar atsakove teisme būtų nustatomi pagal antrosios valstybės teisę. Taip būtų, jei pagal antrosios valstybės narės teisę būtų paneigiamos visos minėtos įmonės galimybės teisme ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su toje valstybėje įkurta įmone. Šiuo klausimu jos nurodo tokius argumentus.
37Pirma, Komisija tvirtina, kad pagal EB 293 straipsnį įsipareigojimas derėtis, skirtas kompensuoti nacionalinės teisės aktų dėl užsienio įmonių pripažinimo skirtumus, šiame straipsnyje yra numatytas tik „prireikus“. Jos manymu, jeigu 1968 m. būtų egzistavusi atitinkama Bendrijos teismų praktika, naudotis EB 293 straipsniu nebūtų reikėję. Tai paaiškina šiandieninę lemiamą Teisingumo Teismo praktikos svarbą nustatant EB 43 ir 48 straipsniuose nurodytos įmonių įsisteigimo laisvės turinį ir taikymo sritį.
38Antra, Überseering, Jungtinės Karalystės vyriausybė, Komisija ir ELPA priežiūros institucija daro išvadą, kad minėtas sprendimas Daily Mail ir General Trust šioje byloje nėra svarbus.
39Jos tvirtina, kad iš šiame sprendime aptariamų faktų matyti, jog Teisingumo Teismas nagrinėjo, kokios teisinės pasekmės kyla įmonės įkūrimo valstybėje narėje perkėlus šios įmonės faktinę buveinę į kitą valstybę narę, todėl minėtas sprendimas negali būti tokio perkėlimo teisinių pasekmių priimančioje valstybėje narėje nagrinėjimo pagrindas.
40Minėtas sprendimas Daily Mail ir General Trust yra taikomas tik santykiams tarp įkūrimo valstybės narės ir įmonės, kuri nori palikti šią valstybę narę išsaugodama juridinio asmens statusą, kurį jai suteikė minėtos valstybės teisė. Kadangi įmonės yra nacionalinės teisės subjektai, jos ir toliau turi laikytis įkūrimo valstybės teisės aktuose numatytų reikalavimų. Todėl minėtas sprendimas Daily Mail ir General Trust patvirtino įmonės įkūrimo valstybės narės teisę suderinus su savo tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis nustatyti taisykles dėl įmonių kūrimo ir teisinio egzistavimo. Tačiau jame nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar pagal vienos valstybės narės teisę įkurtą įmonę privalo pripažinti kita valstybė narė.
41Trečia, Überseering, Jungtinės Karalystės vyriausybės, Komisijos ir ELPA priežiūros institucijos nuomone, siekiant atsakyti į šioje byloje iškeltą klausimą reikia remtis ne minėtu sprendimu Daily Mail ir General Trust, o minėtu sprendimu Centros, nes ginčas toje byloje buvo susijęs, kaip ir šioje byloje, su priimančioje valstybėje narėje taikytu režimu pagal kitos valstybės narės teisę įkurtai ir savo įsisteigimo teisę įgyvendinančiai įmonei.
42Jos primena, kad minėtas sprendimas Centros susijęs su įmonės Centros Ltd, teisėtai įkurtos Jungtinėje Karalystėje, kurios teritorijoje ji turėjo registruotą buveinę, bet ekonominės veiklos nevykdė, antriniu įsisteigimu Danijoje (priimančioje valstybėje narėje). Centros Ltd siekė Danijoje įkurti padalinį, kad galėtų šioje valstybėje vykdyti didžiausią dalį savo ekonominės veiklos. Danijos valdžios institucijos neginčijo paties pagal Anglijos teisę įkurtos įmonės egzistavimo, bet paneigė teisę įgyvendinti jos įsisteigimo laisvę Danijoje įkuriant padalinį, nes buvo nustatyta, jog šia antrinio įsisteigimo forma buvo siekiama išvengti įmonėms steigti taikomų Danijos normų, visų pirma, susijusių su minimalaus akcinio kapitalo apmokėjimu.
43Minėtame sprendime Centros Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybė narė (priimančioji valstybė narė) turi leisti, jog teisėtai kitoje valstybėje narėje įkurta įmonė, toje valstybėje turinti registruotą buveinę, galėtų įregistruoti jos teritorijoje kitą vienetą (šiuo atveju – padalinį), iš kurio ji galėtų vystyti visą savo veiklą. Tokiu atveju priimančioji valstybė narė negali prieš kitoje valstybėje narėje įkurtą įmonę remtis savo įmonių materialine teise, visų pirma su akciniu kapitalu susijusiomis normomis. Komisija mano, kad taip pat turėtų būti, kai priimančioji valstybė narė taiko savo tarptautinę privatinę teisę, skirtą įmonėms.
44Nyderlandų vyriausybė mano, kad su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos nedraudžia taikyti faktinės buveinės teorijos kaip tokios. Atvirkščiai, pasekmės, kurias Vokietijos teisė priskiria tam, ką ji laiko įmonės, turinčios juridinio asmens statusą dėl savo įsisteigimo kitoje valstybėje narėje, buveinės perkėlimu į Vokietiją, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, kai dėl jų nepripažįstamas minėtos įmonės juridinio asmens statusas.
45Nyderlandų vyriausybė pastebi, kad Sutartyje esantys trys sąsajos veiksniai, tai yra registruota buveinė, faktinė buveinė (centrinė administracija) ir pagrindinė verslo vieta, yra tolygūs. Sutartyje visiškai nereikalaujama, jog tam, kad būtų galima remtis įsisteigimo laisve, būtina turėti registruotą buveinę ir centrinę administraciją vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje. Todėl Nyderlandų vyriausybė mano, kad įsisteigimo teisė priklauso ir įmonei, kurios faktinės buveinės šios įmonės įkūrimo valstybėje jau nebėra. Taigi valstybės narės atsisakymas pripažinti teisėtai kitoje valstybėje narėje įkurtos įmonės, jos teritorijoje įgyvendinančios antrinio įsisteigimo laisvę, juridinio asmens statusą prieštarautų su įsisteigimo laisve susijusioms Sutarties nuostatoms.
46Jungtinės Karalystės vyriausybė mano, kad nagrinėjamos Vokietijos teisės taisyklės iš esmės prieštarauja EB 43 ir 48 straipsniams tiek, kiek jos sudaro kliūtis įmonei, šiuo atveju Überseering, vykdyti savo veiklą per atstovybę ar padalinį Vokietijoje, jei pagal Vokietijos teisę ši atstovybė ar šis padalinys yra laikomi įmonės faktine buveine, nes jos lemia juridinio asmens statuso, be kurio įmonė negali veikti, praradimą.
47ELPA priežiūros institucija priduria, kad įsisteigimo laisvė apima ne tik teisę į antrinį įsisteigimą kitoje valstybėje narėje, bet ir įmonės, kuri perkelia savo faktinę buveinę į kitą valstybę narę, teisę išlaikyti savo pirminį įsisteigimą valstybėje narėje, kurioje ji buvo įkurta. Vokietijos teisės normos, kurios taikomos pagrindinėje byloje, įsisteigimo laisvę pakeičia įsisteigimo pareiga tam, kad būtų išsaugotas šios įmonės teisnumas ir todėl gebėjimas būti ieškove ar atsakove teisme. Taigi jos yra Sutartimi numatytos įsisteigimo laisvės apribojimas. Ši išvada nereiškia, kad valstybės narės negali nustatyti sąsajos tarp įmonės ir jų teritorijos, tačiau šiuos įgaliojimus jos turi įgyvendinti laikydamosi Sutarties.
48Be to, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei ELPA priežiūros institucija pabrėžė aplinkybę, kad Überseering neketino perkelti į Vokietiją savo faktinės buveinės Vokietijos teisės prasme. Überseering tvirtina, kad ji neketino panaikinti savo įmonės Nyderlanduose tam, kad įsikurtų Vokietijoje, ir nori išlikti pagal Nyderlandų teisę įkurta ribotos atsakomybės įmone (BV). Tačiau būtų paradoksalu, jei pagal Vokietijos teisę ji būtų laikoma tokia, pareiškiant jai ieškinį su prašymu priteisti architektų honorarus.
49Nyderlandų vyriausybė posėdyje tvirtino, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal Nyderlandų teisę tai yra padalinio įkūrimas, taigi antrinis įsisteigimas. Jos nuomone, būtų neteisinga šią bylą nagrinėti remiantis prielaida, kad Überseering faktinė buveinė buvo perkelta į Vokietiją dėl paprasto akcijų perleidimo Vokietijoje gyvenantiems Vokietijos piliečiams. Iš tikrųjų tokia analizė būtų būdinga Vokietijos privatinei teisei. Jokia aplinkybė neparodė Überseering valios perkelti savo faktinę buveinę į Vokietiją. Be to, samprotaujant, kad byla yra susijusi su pagrindine verslo vieta, būtų paneigiama minėto sprendimo Centros, kuriame nagrinėta antrinio įsisteigimo forma, atsiradusi įkūrus padalinį, svarba, taip siekiant šią bylą susieti su minėtu sprendimu Daily Mail ir General Trust.
50Jungtinės Karalystės vyriausybė pastebi, kad Überseering buvo teisėtai įkurta Nyderlanduose ir visą tą laiką buvo įregistruota Amsterdamo ir Harlemo įmonių registre kaip pagal Nyderlandų teisę įkurta įmonė, kuri neketino parkelti savo faktinės buveinės į Vokietiją. Paprasčiausiai perleidusi nuosavybę nuo 1994 m. ji pagrindinę veiklos dalį vykdė ir tam tikrus susirinkimus organizavo Vokietijoje. Todėl praktikoje ji turėtų būti laikoma veikiančia Vokietijoje per atstovybę ar padalinį. Šios aplinkybės visiškai skiriasi nuo aplinkybių minėtoje byloje Daily Mail ir General Trust, kuri susijusi su sąmoningu bandymu perkelti pagal Anglijos teisę įkurtos įmonės registruotą buveinę ir valdymą iš Jungtinės Karalystės į kitą valstybę narę išsaugant Jungtinėje Karalystėje teisėtai įkurtos įmonės statusą, bet išvengiant Jungtinės Karalystės mokesčių teisės reikalavimų, susijusių su įmonės valdymo ir kontrolės perkėlimu į kitą šalį.
51ELPA priežiūros institucijos manymu, atsisakymas pripažinti Überseering teisę būti ieškove ar atsakove teisme Vokietijoje dėl aiškiai nepageidaujamo jos faktinės buveinės perkėlimo į šią valstybę, atskleidžia nesaugumą, kurį skirtingos valstybių narių privatinės teisės taikymas gali sukelti sudarant sandorius keliose valstybėse. Kadangi įmonės faktinės buveinės apibūdinimas daugiausia grindžiamas faktais, visada yra įmanoma, kad, remiantis skirtingomis nacionalinės teisės sistemomis, net kiekvienoje jų, skirtingų teismų nuomone, faktinė buveinė gali būti apibrėžiama nevienodai. Be to, vis sunkiau apibrėžti faktinę buveinę tarptautinėje ir kompiuterizuotoje ekonomikoje, kurioje fizinis sprendimus priimančių asmenų buvimas tampa vis labiau nereikalingas.
52Visų pirma ir, priešingai NCC bei Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybių manymui, reikia patikslinti, kad kai įmonė, teisėtai įkurta pirmoje valstybėje narėje, kurioje ji turi savo registruotą buveinę, pagal antros valstybės narės teisę yra laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę dėl visų savo akcijų perleidimo joje gyvenantiems šios valstybės piliečiams, antrosios valstybės narės šiai įmonei taikomos taisyklės pagal galiojančią Bendrijos teisę nepatenka į Bendrijos nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve, taikymo sritį.
53Šiuo atveju, pirma, reikia atmesti NCC bei Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybių nurodytus EB 293 straipsniu grindžiamus argumentus.
54Iš tikrųjų, kaip teigia ir generalinis advokatas savo išvados 42 punkte, EB 293 straipsnis nėra valstybėms narėms priklausančios teisės aktų leidybos kompetencijos išlyga. Jei ši nuostata ragina valstybes nares pradėti derybas tam, kad, be kita ko, būtų palengvintas problemų, kylančių dėl skirtingų teisės aktų, susijusių su abipusiu įmonių pripažinimu ir jų juridinio asmens statuso išlaikymu perkėlus jų buveinę į kitą valstybę, sprendimas, tai daroma tik „prireikus“, o tai reiškia tuo atveju, kai Sutarties nuostatos neleidžia pasiekti Sutarties tikslų.
55Ypač svarbu pabrėžti, kad jei sutartys, kurių sudarymą skatina EB 293 straipsnis, kaip ir EB 44 straipsnyje numatytos derinimo direktyvos, gali palengvinti įsisteigimo laisvės įgyvendinimą, naudojimasis šia laisve vis dėlto negali priklausyti nuo tokių sutarčių priėmimo.
56Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip jau yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, EB 43 straipsniu Bendrijos piliečiams pripažįstama įsisteigimo laisvė suteikia pastariesiems teisę į savarankišką veiklą ir į jos įgyvendinimą bei teisę valdyti ir kurti įmones tokiomis pačiomis sąlygomis kaip tos, kurias įsisteigimo valstybės narės teisės aktai nustato savo piliečiams. Be to, pagal EB 48 straipsnį „bendrovės arba firmos, įkurtos pagal valstybės narės teisę ir Bendrijoje turinčios savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą, šiame skyriuje (skirtame įsisteigimo teisei) prilyginamos tos valstybės narės pilietybę turintiems fiziniams asmenims“.
57Iš to tiesiogiai išplaukia, kad šios įmonės turi teisę vykdyti savo veiklą kitoje valstybėje narėje, o registruotos buveinės, centrinės administracijos ar pagrindinės verslo vietos padėtis, kaip ir fizinių asmenų pilietybė, padeda nustatyti jų priklausymą valstybės narės teisės sistemai.
58Tai yra būtent tos prielaidos, kuriomis Teisingumo Teismas grindė savo argumentus minėtame sprendime Centros (19 ir 20 punktai).
59Tačiau būtina įsisteigimo laisvės įgyvendinimo sąlyga yra ta, kad bet kuri valstybė narė, kurioje siekia įsikurti įmonės, šias įmones pripažintų.
60Todėl nebūtina, kad valstybės narės priimtų su abipusiu įmonių pripažinimu susijusią sutartį tam, kad tos, kurios atitinka EB 48 straipsnyje nustatytas sąlygas, galėtų įgyvendinti EB 43 ir 48 straipsniais, tiesiogiai taikomais pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, joms pripažįstamą įsisteigimo laisvę. Todėl nė vienas argumentas, galintis pateisinti visiško šių straipsnių poveikio apribojimą, negali būti susijęs su tuo, kad EB 293 straipsnio pagrindu iki šiol nebuvo priimta jokia sutartis dėl abipusio įmonių pripažinimo.
61Antra, svarbu išnagrinėti argumentą, susijusį su minėtu sprendimu Daily Mail and General Trust, kuris buvo teisminių ginčų Teisingumo Teisme pagrindas, nes juo buvo siekiama tam tikra prasme sugretinti minėto sprendimo Daily Mail and General Trust aplinkybes ir aplinkybes, kuriomis Vokietijos teisė numato pagal kitos valstybės narės teisę įkurtos įmonės teisnumo ir gebėjimo būti ieškove ar atsakove teisme praradimą.
62Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad, skirtingai minėtam sprendimui Daily Mail and General Trust, kuris susijęs su santykiais tarp įmonės ir valstybės narės, pagal kurios teisę ji buvo įkurta, tuo atveju, kai įmonė siekia perkelti savo faktinę buveinę į kitą valstybę narę išlaikydama įkūrimo valstybėje turimą juridinio asmens statusą, pagrindinė byla yra susijusi su pagal kitos valstybės narės teisę įkurtos įmonės pripažinimu, kai paneigiamas tokios įmonės visas teisnumas priimančioje valstybėje narėje, nes laikoma, kad ji perkėlė savo faktinę buveinę į jos teritoriją, šiuo atveju neatsižvelgiant į tai, ar įmonė iš tikrųjų ketino perkelti buveinę.
63Kaip pastebėjo tiek Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, tiek Komisija ir ELPA priežiūros institucija, Überseering niekada neparodė valios perkelti savo buveinę į Vokietiją. Pagal jos įkūrimo valstybės teisę jos teisinis buvimas niekada nebuvo ginčytas dėl visų jos akcijų perleidimo Vokietijos piliečiams. Be to, pagal Nyderlandų teisę, pagal kurią ji nenustojo būti teisėtai įkurta, jos atžvilgiu nebuvo imtasi likvidavimo priemonių.
64Be to, net analizuojant pagrindinę bylą kaip susijusią su faktinės buveinės perkėlimu į kitą valstybę, NCC bei Vokietijos, Ispanijos ir Italijos vyriausybių pasiūlytas minėto sprendimo Daily Mail and General Trust aiškinimas yra klaidingas.
65Byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, Daily Mail and General Trust plc, pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus įkurta įmonė, turinti tiek joje registruotą, tiek faktinę buveines, norėjo perkelti pastarąją į kitą valstybę narę neprarasdama savo juridinio asmens statuso ar pagal Anglijos teisę įsteigtos įmonės statuso. Tam buvo reikalingas kompetentingų Jungtinės Karalystės institucijų leidimas, kurį jos išduoti atsisakė. Todėl ji pareiškė ieškinį šioms institucijoms High Court of Justice, Queen‘s Bench Division (Jungtinė Karalystė), kad būtų nuspręsta, jog EEB sutarties 52 ir 58 straipsniai jai suteikia teisę be išankstinio leidimo perkelti faktinę buveinę į kitą valstybę narę, neprarandant jos juridinio asmens statuso.
66Taigi, kitaip nei pagrindinėje byloje, byla, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Daily Mail and General Trust, nėra susijusi su tuo, kaip valstybė narė traktuoja teisėtai kitoje valstybėje narėje įkurtą įmonę, kuri naudojasi savo įsisteigimo laisve pirmojoje valstybėje narėje.
67High Court of Justice paklausus, ar su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos suteikia įmonei teisę perkelti savo centrinę administraciją į kitą valstybę narę, Teisingumo Teismas minėto sprendimo Daily Mail and General Trust 19 punkte priminė, kad pagal nacionalinę teisę įkurta įmonė veikia tik remiantis jos įkūrimą ir veikimą nustatančiais nacionalinės teisės aktais.
68To paties sprendimo 20 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė nacionalinių teisės aktų skirtumus, susijusius tiek su sąsaja su nacionaline teritorija, reikalaujama įmonei kurti, tiek su klausimu, ar pagal šiuos teisės aktus įkurta įmonė gali vėliau tą sąsają pakeisti.
69Teisingumo Teismas minėto sprendimo 23 punkte padarė išvadą, kad Sutartis šiuos skirtumus priskiria Sutarties taisyklių, susijusių su įsisteigimo laisve, neišspręstoms problemoms, kurios turėtų būti sprendžiamos teisės aktais ar sutartimis, kurie, kaip nustatė Teisingumo Teismas, dar nėra priimti.
70Tai darydamas Teisingumo Teismas tik konstatavo, kad galimybę pagal valstybės narės teisės aktus įkurtai įmonei perkelti savo registruotą ar faktinę buveinę į kitą valstybę narę, neprarandant pagal įkūrimo valstybės narės įgyto juridinio asmens statuso, ir prireikus šio perkėlimo taisykles apibrėžia nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įmonė buvo įkurta. Jis padarė išvadą, kad valstybė narė turi teisę pagal jos teisės sistemą įkurtai įmonei taikyti apribojimus, šiai perkeliant savo faktinę buveinę iš jos teritorijos tam, kad ji išsaugotų pagal tos pačios valstybės teisę turimą juridinio asmens statusą.
71Tačiau Teisingumo Teismas visiškai neatsakė į klausimą, ar, kaip pagrindinėje byloje, kai pagal valstybės narės teisės aktus įkurta įmonė pagal kitos valstybės narės teisę yra laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į pastarąją valstybę, ši valstybė turi teisę atsisakyti pripažinti jos įkūrimo valstybės teisės sistemoje turimą juridinio asmens statusą.
72Taigi neatsižvelgdamas į minėto sprendimo Daily Mail and General Trust 23 punkte pavartotų terminų neapibrėžtumą Teisingumo Teismas neketino pripažinti valstybėms narėms teisės nustatyti, kad kitose valstybėse narėse teisėtai įkurtų įmonių, laikomų perkėlusiomis savo buveines į jų teritoriją, įsisteigimo laisvės veiksmingas įgyvendinimas jų teritorijoje priklauso nuo jų nacionalinės įmonių teisės laikymosi.
73Todėl iš minėto sprendimo Daily Mail and General Trust negalima daryti išvados, kad kai pagal valstybės narės teisės aktus įkurta įmonė, turinti joje juridinio asmens statusą, įgyvendina savo įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje, teisnumo ir gebėjimo būti ieškove ar atsakove teisme pripažinimo įsisteigimo valstybėje narėje klausimas nepatenka į su įsisteigimo laisve susijusių Sutarties nuostatų taikymo sritį, net jei pagal įsisteigimo valstybės narės teisę ši įmonė būtų laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę.
74Trečia, reikia atmesti Ispanijos vyriausybės argumentą, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal Bendrosios programos I skyrių naudojimasis Sutartimi užtikrinta įsisteigimo laisve priklauso nuo veiksmingo ir nuolatinio ryšio su valstybės narės ekonomika.
75Iš tikrųjų iš pačios Bendrosios programos pavadinimo matyti, kad veiksmingo ir nuolatinio ryšio ji reikalauja tik tuo atveju, kai įmonė Bendrijoje turi savo registruotą buveinę. Tai neginčytinai nėra Überseering, kurios ir registruota, ir faktinė buveinė yra Bendrijoje, atvejis. Šiuo klausimu minėto sprendimo Centros 19 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Sutarties 58 straipsnį pagal valstybės narės teisę įsteigtos įmonės, turinčios savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą Bendrijoje, turi būti prilyginamos fiziniams asmenims, kurie yra tos valstybės narės piliečiai.
76Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Überseering turi teisę remtis įsisteigimo laisve tam, kad ginčytų Vokietijos teisės atsisakymą ją laikyti ieškove ar atsakove teisme galinčiu būti juridiniu asmeniu.
77Be to, reikia priminti, kad paprastai vienam ar keliems valstybėje narėje gyvenantiems fiziniams asmenims įsigijus kitoje valstybėje narėje įkurtos ir įsteigtos įmonės akcijų yra taikomos su laisvu kapitalo judėjimu susijusios Sutarties nuostatos su sąlyga, kad šių akcijų turėjimas šiems fiziniams asmenims nesuteikia teisės daryti tikros įtakos įmonės sprendimams ir neleidžia jiems nustatyti įmonės veiklos. Tačiau jei įsigyjamos visos įmonės, turinčios savo registruotą buveinę kitoje valstybėje narėje, akcijos ir šių akcijų turėjimas suteikia galimybę daryti tikrą įtaką įmonės sprendimams ir nustatyti įmonės veiklą, turi būti taikomos su įsisteigimo laisve susijusios Sutarties nuostatos (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Baars, C‑251/98, Rink. p. I‑2787, 21 ir 22 punktus).
78Be to, reikia išnagrinėti, ar Vokietijos teismų atsisakymas pripažinti pagal kitos valstybės narės teisę teisėtai įsteigtos įmonės teisnumą ir gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme yra įsisteigimo laisvės apribojimas.
79Šiuo klausimu pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal kitos nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybės narės, kurioje ji turi savo registruotą buveinę, teisę teisėtai įkurta įmonė pagal Vokietijos teisę neturi jokios kitos alternatyvos kaip tik Vokietijoje iš naujo įsisteigti, jei ji ketina Vokietijos teisme ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su pagal Vokietijos teisę įkurta įmone.
80Tačiau Überseering, teisėtai įkurta Nyderlanduose ir turinti ten savo registruotą buveinę, pagal EB 43 ir 48 straipsnius turi teisę įgyvendinti įsisteigimo laisvę Vokietijoje kaip pagal Nyderlandų teisę įkurta įmonė. Šiuo atveju nėra svarbu, kad po šios įmonės įkūrimo visas jos akcijas įgijo Vokietijoje gyvenantys Vokietijos piliečiai, nes dėl šios aplinkybės ji nepraranda juridinio asmens statuso, kurį turėjo Nyderlandų teisės sistemoje.
81Iš tikrųjų pats jos egzistavimas yra neatskiriamas nuo jos, kaip pagal Nyderlandų teisę įkurtos įmonės, statuso, nes, kaip yra priminęs Teisingumo Teismas, įmonė egzistuoja tik pagal jos įkūrimą ir veikimą nustatančius nacionalinės teisės aktus (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Daily Mail and General Trust 19 punktą). Reikalavimas, kad ta pati įmonė iš naujo įsikurtų Vokietijoje, prilygsta pačios įsisteigimo laisvės paneigimui.
82Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės atsisakymas pripažinti pagal kitos valstybės narės teisę įkurtos įmonės, kuri turi joje registruotą buveinę, teisnumą remiantis tuo, kad, visų pirma, įmonė perkėlė savo faktinę buveinę į jos teritoriją visas akcijas perleidusi joje gyvenantiems šios valstybės narės piliečiams, ir todėl įmonė priimančioje valstybėje negali kreiptis į teismą, kad apgintų savo iš sutarties kylančias teises, nebent iš naujo įsikurtų pagal tos valstybės teisę, yra įsisteigimo laisvės apribojimas, iš esmės nesuderinamas su EB 43 ir 48 straipsniu.
83Galiausiai reikia išsiaiškinti, ar toks įsisteigimo laisvės apribojimas yra pateisinamas priežastimis, kurias nurodė tiek dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek Vokietijos vyriausybė.
84Vokietijos vyriausybė papildomai tvirtina, kad tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog buveinės vietos teorijos taikymas yra įsisteigimo laisvės apribojimas ir šis apribojimas taikomas be diskriminacijos, tai būtų pateisinta privalomais bendro intereso sumetimais ir būtų proporcinga numatytiems tikslams.
85Vokietijos vyriausybės nuomone, nediskriminacinis pobūdis kyla iš fakto, kad teisės taisyklės, susijusios su buveinės vietos teorija, taikomos ne tik kiekvienai užsienio įmonei, kuri įsisteigė Vokietijoje perkeldama savo faktinę buveinę, bet ir pagal Vokietijos teisę įkurtoms įmonėms, kurios perkėlė savo faktinę buveinę už Vokietijos ribų.
86Dėl privalomų bendro intereso sumetimų, pasiūlytų nurodytam apribojimui pateisinti, Vokietijos vyriausybė visų pirma teigia, kad kitose srityse antrinė Bendrijos teisė patvirtina, jog administracijos buveinė ir registruota buveinė sutampa. Taigi Bendrijos teisė iš esmės pripažino vienintelės registruotos ir administracijos buveinės pagrįstumą.
87Vokietijos vyriausybės manymu, Vokietijos tarptautinės privatinės įmonių teisės taisyklės naudingos teisiniam saugumui ir kreditorių apsaugai. Šiuo klausimu ji pabrėžia, kad Bendrijos lygiu ribotos atsakomybės įmonių akcinio kapitalo apsaugos taisyklės yra visiškai nesuderintos ir šioms įmonėms kitose nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėse narėse taikomi tam tikrais atžvilgiais daug švelnesni reikalavimai. Vokietijos teisėje taikoma buveinės vietos teorija šiame kontekste užtikrina, kad įmonė, kurios pagrindinė veiklos vieta yra Vokietijos teritorijoje, turėtų nustatytą minimalų kapitalą, o tai prisideda prie jos sutarties partnerių ir kreditorių apsaugos. Tai taip pat sutrukdytų konkurencijos iškraipymams, nes visoms įmonėms, kurių veiklos centrai yra Vokietijoje, būtų taikomi tie patys teisiniai reikalavimai.
88Vokietijos vyriausybės nuomone, kitas pateisinimas yra grindžiamas smulkiųjų akcininkų apsauga. Nesant šios apsaugos srityje Bendrijos standarto, valstybė narė kiekvienai įmonei, kurios pagrindinė veiklos vieta yra jos teritorijoje, turėtų taikyti tuos pačius smulkius akcininkus saugančius teisinius reikalavimus.
89Buveinės vietos teorijos taikymas yra taip pat pateisinamas darbuotojų apsauga per bendrą įmonės valdymą įstatymo nustatytomis sąlygomis. Vokietijos vyriausybės manymu, perkėlus pagal kitos valstybės narės teisę įkurtos įmonės faktinę buveinę į Vokietiją, jei įmonė išsaugo savo padėtį pagal šią teisę, galima apeiti Vokietijos nuostatas dėl bendro valdymo, kurios leidžia darbuotojams tam tikromis aplinkybėmis būti atstovaujamiems įmonės stebėtojų taryboje. Toks organas ne visada egzistuoja kitų valstybių narių įmonėse.
90Galiausiai galimą apribojimą dėl buveinės vietos teorijos taikymo pateisina mokesčių interesai. Vokietijos vyriausybė šiuo klausimu mano, kad įsisteigimo vietos teorija didesne dalimi nei buveinės vietos teorija leidžia įkurti dvi buveines turinčias įmones, kurios dėl to būtų neribotai apmokestinamos mažiausiai dviejose valstybėse narėse. Kyla grėsmė, kad tokios įmonės galėtų prašyti ir gauti mokesčių lengvatas tuo pačiu metu keliose valstybėse narės. Kaip pavyzdį Vokietijos vyriausybė nurodo vienos valstybės teritorijos ribas peržengiantį nuostolių perkėlimą tos pačios grupės įmonėse.
91Nyderlandų, Jungtinės Karalystės vyriausybės, Komisija ir ELPA priežiūros institucija mano, kad ginčijamas apribojimas nėra pateisinamas. Konkrečiai kalbant, jos tvirtina, kad minėtame sprendime Centros Danijos valdžios institucijos taip pat rėmėsi kreditorių apsaugos tikslu tam, kad pateisintų atsisakymą įregistruoti Danijoje Jungtinėje Karalystėje teisėtai įkurtos įmonės, kurios visa veikla turėjo būti vykdoma Danijoje, nors ji netenkino Danijos teisės reikalavimo dėl minimalaus akcinio kapitalo sudarymo ir apmokėjimo, padalinį. Jos priduria, kad nėra akivaizdu, jog su minimaliu akciniu kapitalu susiję reikalavimai yra veiksminga kreditorių apsaugos priemonė.
92Šiuo atveju negalima neatsižvelgti į tai, kad tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikromis sąlygomis privalomi bendrojo intereso sumetimai, kaip antai kreditorių, smulkiųjų akcininkų, darbuotojų ar net mokesčių institucijų interesų apsauga, gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus.
93Tačiau tokie tikslai negali būti pateisinami paneigiant kitoje valstybėje narėje, kurioje yra įmonės registruota buveinė, įkurtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme. Iš tiesų tokia priemonė prilygsta pačiam įsisteigimo laisvės, suteiktos įmonėms EB 43 ir 48 straipsniais, paneigimui.
94Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ji turi registruotą buveinę, teisės aktus įkurta įmonė pagal kitos valstybės narės teisę yra laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę, EB 43 ir 48 straipsniai draudžia, kad pastaroji paneigtų minėtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove jos nacionaliniuose teismuose, siekiant ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su šioje valstybėje įsteigta įmone.
95Iš atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą matyti, kad kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ji turi savo registruotą buveinę, teisę įkurta įmonė įgyvendina įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje, EB 43 ir 48 straipsniai reikalauja, kad pastaroji pripažintų teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme, kurį ši įmonė turi pagal įkūrimo valstybės teisę.
96Vokietijos, Ispanijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos ir ELPA priežiūros instituci jos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti nacionalinis teismas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 2000 m. kovo 30 d. Bundesgerichtshof nutartimi pateiktus klausimus, nusprendžia:
1Kai pagal valstybės narės, kurios teritorijoje ji turi registruotą buveinę, teisės aktus įkurta įmonė pagal kitos valstybės narės teisę yra laikoma perkėlusia savo faktinę buveinę į šią valstybę, EB 43 ir 48 straipsniai draudžia, kad pastaroji paneigtų minėtos įmonės teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove jos nacionaliniuose teismuose, siekiant ginti teises, kylančias iš sutarties, sudarytos su šioje valstybėje įsteigta įmone.
2Kai pagal valstybės narės, kurioje ji turi savo registruotą buveinę, teisę įkurta įmonė įgyvendina įsisteigimo laisvę kitoje valstybėje narėje, EB 43 ir 48 straipsniai reikalauja, kad pastaroji pripažintų teisnumą ir todėl gebėjimą būti ieškove ar atsakove teisme, kurį ši įmonė turi pagal įkūrimo valstybės teisę.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.