1995 m. gruodžio 15 d.( * )
„Darbuotojų
judėjimo laisvė – Įmonėms taikytinos konkurencijos taisyklės –
Profesionalūs futbolininkai – Su žaidėjų transferu susiję sporto
nuostatai, įpareigojantys naująjį klubą sumokėti kompensacijas senajam
klubui – Galinčių būti užregistruotų varžyboms kitų valstybių narių
pilietybę turinčių žaidėjų skaičiaus apribojimas“
Byloje C‑415/93
dėl Cour d'appel de Liège
(Belgija) Teisingumo Teismui pagal EEB sutarties 177 straipsnį
pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamose
bylose tarp
Union royale belge des sociétés de football association ASBL
ir
Jean-Marc Bosman,
tarp
Royal club liégeois SA
ir
Jean-Marc Bosman,
SA d'économie mixte sportive de l'union sportive du littoral de Dunkerque,
Union royale belge des sociétés de football association ASBL,
Union des associations européennes de football (UEFA),
ir tarp
Union des associations européennes de football (UEFA)
ir
Jean-Marc Bosman
dėl EEB sutarties 48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį
sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų
pirmininkai C. N. Kakouris, D. A. O. Edward ir
G. Hirsch, teisėjai G. F. Mancini (pranešėjas),
J. C. Moitinho de Almeida,
P. J. G. Kapteyn, C. Gulmann,
J. L. Murray, P. Jann ir H. Ragnemalm,
generalinis advokatas C. O. Lenz,
kancleris R. Grass ir posėdžio sekretorė D. Louterman‑Hubeau, vyriausioji administratorė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
J‑P. Hordies ir Lježo advokatūros advokatų R. Rasir bei
F. Moïses,
I. S. Forrester,
J.‑L. Dupont, M.‑A. Lucas ir M. Franchimont,
Bendrijų Komisijos, atstovaujamos jos Teisės tarnybos darbuotojo
F. E. González Díaz, į Teisės tarnybą paskirto
nacionalinio pareigūno G. de Bergues ir Atėnų advokatūros
advokato Th. Margeollos,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 1995 m. birželio 20 d. posėdyje Union Royale Belge des Sociétés de Football Association ASBL, atstovaujamos F. Moïses, J.‑P. Hordies ir G. Vandersanden, Union des Associations Européennes de Football (UEFA),
atstovaujamos Briuselio advokatūros advokatų I. S. Forrester
ir E. Jakhian, J.‑M. Bosman, atstovaujamo L. Misson ir
J.‑L. Dupont, Danijos vyriausybės, atstovaujamos Užsienio reikalų
ministerijos Kontorchef P. Biering, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos Federalinės ekonomikos ministerijos Ministerialrat E. Röder,
Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. De Salins ir
Užsienio reikalų ministerijos Teisės skyriaus užsienio reikalų
sekretorės P. Martinet, Italijos vyriausybės, atstovaujamos
D. Del Gaizo ir Komisijos, atstovaujamos
F. E. González Díaz, G. De Bergues ir Teisės
tarnybos darbuotojos M. Wolfcarius, pateiktas žodines pastabas,
susipažinęs su 1995 m. rugsėjo 20 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 1993 m.
spalio 1 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1993 m.
spalio 6 d., Cour d'appel de Liège pagal EEB sutarties
177 straipsnį pateikė prejudicinius klausimus dėl šios sutarties
48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant atskiras bylas tarp, pirma, Union royale belge des sociétés de football association ASBL (toliau – URBSFA) ir J.‑M. Bosman, antra, tarp Royal club liégeois SA (toliau – RCL) ir J.–M. Bosman, SA d'économie mixte sportive de l'union sportive du littoral de Dunkerque (toliau – Dunkerque klubas), URBSFA ir Union des associations européennes de football (UEFA) (toliau – UEFA) ir, trečia, UEFA ir J.‑M. Bosman.
Futbolo organizacijos taisyklės
3 Paprastai
„futbolu“ vadinamą Futbolo asociacijos sportą profesionalai arba
mėgėjai organizuotai žaidžia klubuose, kurie kiekvienoje valstybėje
narėje susibūrę į nacionalines asociacijas, dar vadinamas federacijomis.
Tik Jungtinėje Karalystėje yra ne viena, bet keturios nacionalinės
asociacijos, t. y. Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos.
URBSFA yra Belgijos nacionalinė asociacija. Nacionalinėms asociacijoms
priklauso kitos antrinės arba papildomos asociacijos, atsakingos už
futbolo organizavimą tam tikruose sektoriuose arba regionuose.
Asociacijos organizuoja nacionalinius čempionatus, kurie pagal juose
dalyvaujančių klubų sportinį pajėgumą skirstomi į keletą lygų.
4 Nacionalinės asociacijos yra Fédération internationale de football association
(toliau – FIFA), Šveicarijos teisės reglamentuojamos asociacijos,
organizuojančios futbolą pasauliniu mastu, narės. FIFA yra suskirstyta į
žemynų konfederacijas, kurių nuostatai turi būti jos patvirtinti.
Kompetentinga konfederacija Europai yra UEFA, kuri taip pat yra
Šveicarijos teisės reglamentuojama asociacija. Jos narės yra maždaug
penkiasdešimt asociacijų, tarp kurių – ir valstybių narių nacionalinės
asociacijos, kurios, vadovaujantis UEFA įstatais, įsipareigojo laikytis
šios organizacijos įstatų, nuostatų ir sprendimų.
5 Kiekvienos
futbolo rungtynės, organizuojamos prižiūrint nacionalinei asociacijai,
turi vykti tarp dviejų klubų, kurie yra šios asociacijos arba jos
antrinių ar papildomų asociacijų nariais. Varžyboms kiekvieno klubo
užregistruotą komandą sudaro žaidėjai, kuriuos nacionalinė asociacija
užregistravo žaisti šiame klube. Bet kuris profesionalus žaidėjas turi
būti įtrauktas į savo nacionalinės asociacijos sąrašus bei įrašytas kaip
konkretaus klubo esantis ar buvęs darbuotojas.
Su transferais susijusios taisyklės
6 Pagal
faktinėms bylos aplinkybėms taikytinus 1983 m. URBSFA federacijos
nuostatus reikia išskirti trejopus santykius: narystę, kuri sieja
žaidėją su nacionaline asociacija, narystę, kuri sieja žaidėją su klubu,
ir registraciją, kuri yra būtina sąlyga, kad žaidėjas galėtų dalyvauti
oficialiose varžybose. Transferas apibūdinamas kaip operacija, kuria
pakeičiama žaidėjo, nacionalinės asociacijos nario, narystė klube. Jeigu
transferas yra laikinas, žaidėjas lieka savo klubo nariu, tačiau
registruojamas žaisti kitame klube.
7 Pagal
tuos pačius nuostatus visos profesionalių žaidėjų sutartys, kurių
trukmė yra nuo vienerių iki penkerių metų, baigiasi birželio
30 dieną. Prieš pasibaigiant sutarčiai, bet ne vėliau kaip iki
balandžio 26 d., klubas privalo žaidėjui pasiūlyti naują sutartį,
kitu atveju vykdant transferą žaidėjas laikomas mėgėju, todėl jam
taikomos kitos nuostatų nuostatos. Žaidėjas turi teisę priimti arba
atmesti tokį pasiūlymą.
8 Atmetęs
pasiūlymą žaidėjas įtraukiamas į sąrašą tų žaidėjų, kuriems laikotarpiu
nuo gegužės 1 d. iki 31 d. gali būti taikomas vadinamasis
„priverstinis“ transferas, t. y. be klubo, kurio narys jis yra,
sutikimo, tačiau naujajam klubui sumokant šiam klubui vadinamąją
„parengimo“ kompensaciją, apskaičiuojamą dauginant žaidėjo per metus
gautas pajamas neatskaičius mokesčių iš koeficiento, kuris,
atsižvelgiant į žaidėjo amžių, gali būti nuo 14 iki 2.
9 Birželio
1 d. prasideda vadinamųjų „laisvųjų“ transferų laikotarpis. Šie
transferai vyksta susitarus abiem klubams ir žaidėjui, be kita ko, dėl
transfero kompensacijos sumos, kurią naujasis klubas privalo sumokėti
senajam bei kurios nesumokėjus gresia įvairios sankcijos ir net klubo
pašalinimas už skolas.
10 Jeigu
joks transferas neįvyksta, klubas, kurio narys yra žaidėjas, turi
pasiūlyti žaidėjui naują sutartį vienam sezonui tokiomis pačiomis
sąlygomis, kokiomis buvo pasiūlyta iki balandžio 26 dienos. Jeigu
žaidėjas atsisako šios sutarties, iki rugpjūčio 1 d. klubas turi
teisę imtis suspendavimo priemonių, o to nepadarius, žaidėjas
perregistruojamas kaip mėgėjas. Atsisakančiam pasirašyti klubo siūlomas
sutartis žaidėjui po dviejų nežaistų sezonų gali būti leista pereiti be
savo klubo sutikimo kaip mėgėjui.
ir FIFA nuostatai nėra tiesiogiai taikomi žaidėjams, bet jie įtraukiami
į nacionalinių asociacijų nuostatus, kurios vienintelės turi teisę juos
taikyti ir reguliuoti klubų ir žaidėjų santykius.
12 Nacionaliniame
teisme UEFA, URBSFA ir RCL nurodė, kad nuostatos, faktinių aplinkybių
metu taikytinos transferams tarp skirtingų valstybių narių klubų arba
tarp klubų, priklausančių tos pačios valstybės narės skirtingoms
nacionalinėms asociacijoms, buvo išdėstytos 1990 m. gegužės
24 d. UEFA vykdomojo komiteto patvirtintame ir 1990 m. liepos
1 d. įsigaliojusiame dokumente „UEFA asociacijų ir jų klubų
bendradarbiavimo principai“.
13 Šis
dokumentas numato, kad pasibaigus sutarčiai žaidėjas yra laisvas
sudaryti naują sutartį su pasirinktu klubu. O šis nedelsdamas privalo
apie tai informuoti senąjį klubą, kuris savo ruožtu informuoja
nacionalinę asociaciją, turinčią išduoti tarptautinio transfero
sertifikatą. Tačiau senasis klubas turi teisę iš naujojo klubo gauti
treniravimo arba parengimo kompensaciją, kurios dydį, esant nesutarimų,
nustato UEFA sudaryta komisija, vadovaudamasi pagal žadėjo amžių
nustatytu koeficientu, galinčiu būti nuo 12 iki 1, daugintinu iš žaidėjo
per paskutinius praėjusius metus gautų pajamų neatskaičius mokesčių,
bet ne daugiau kaip iš 5 000 000 Šveicarijos frankų (SFR).
14 Dokumente
patikslinama, kad su kompensavimo už treniravimą arba parengimą
nuostatais susiję dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai neturi
poveikio žaidėjo, galinčio laisvai žaisti savo naujajame klube, veiklai.
Tačiau jeigu naujasis klubas nedelsdamas nesumoka minėtos kompensacijos
senajam, UEFA kontrolės ir drausmės komisija nagrinėja tokį atvejį ir
praneša apie savo sprendimą atitinkamai nacionalinei asociacijai, kuri
taip pat gali taikyti sankcijas įpareigojimų nevykdančiam klubui.
15 Prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėse
bylose nagrinėjamu atveju URBSFA ir RCL taikė ne UEFA, o FIFA nuostatus.
16 Faktinių
aplinkybių metu šiuose nuostatuose, be kita ko, buvo numatyta, kad
profesionalus žaidėjas negali išeiti iš nacionalinės asociacijos, kurios
narys jis yra, kol galioja jo sutartis ir jo klubo bei nacionalinės
asociacijos nuostatai, neatsižvelgiant į šių griežtumą. Tarptautinis
transferas buvo susietas su senosios nacionalinės asociacijos transfero
sertifikato, kuriuo ji pripažįsta, kad įvykdyti visi finansiniai
įsipareigojimai, įskaitant galimos transfero sumos sumokėjimą, išdavimu.
17 Po
pagrindinėse bylose nagrinėjamų įvykių UEFA pradėjo derybas su Europos
Bendrijų Komisija. 1991 m. balandžio mėn. ji, be kita ko,
įsipareigojo į kiekvieną profesionalaus žaidėjo sutartį įtraukti sąlygą,
pasibaigus sutarčiai leidžiančią jam sudaryti naują sutartį su
pasirinktu klubu ir nedelsiant žaisti jame. Tokios nuostatos buvo
įtrauktos į 1991 m. gruodžio mėn. priimtus ir nuo 1992 m.
liepos 1 d. galiojančius „UEFA asociacijų ir jų klubų
bendradarbiavimo principus“.
18 1991 m.
balandžio mėn. FIFA taip pat priėmė naujus futbolo žaidėjų statuso ir
transferų nuostatus. Šis dokumentas, iš dalies pakeistas 1991 m.
gruodžio mėn. ir 1993 m. gruodžio mėn., numato, kad žaidėjas gali
sudaryti sutartį su nauju klubu, jei baigėsi sutarties su jo klubu
terminas, ji buvo nutraukta arba nustos galioti per kitus šešis
mėnesius.
19 Be
to, priimtos specialios taisyklės žaidėjams „ne mėgėjams“, kurie
apibūdinami kaip žaidėjai, už futbolo žaidimą ar kitą su juo susijusią
veiklą gavę patirtų išlaidų sumą viršijantį atlyginimą, išskyrus, jeigu
jie vėl įgijo mėgėjo statusą.
20 Žaidėjo
ne mėgėjo arba per trejus metus nuo transfero ne mėgėju tampančio
žaidėjo transfero atveju senasis klubas turi teisę į treniravimo ar
parengimo kompensaciją, dėl kurios dydžio turi susitarti abu klubai.
Nesutarimų atveju ginčą nagrinėja FIFA arba kompetentinga konfederacija.
21 Šias
taisykles papildė 1993 m. birželio mėn. priimti ir 1993 m.
rugpjūčio 1 d. įsigalioję UEFA „kompensacijos už transferą
nustatymo“ nuostatai, pakeitę 1991 m. „UEFA asociacijų ir jų klubų
bendradarbiavimo principus“. Naujuose nuostatuose išliko principas, kad
dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai neturi jokio poveikio
sportinei žaidėjo veiklai, kuris gali laisvai žaisti klube, su kuriuo
sudarė naują sutartį. Be to, juose numatyta, kad nesutarimų tarp
atitinkamų klubų atveju parengimo arba treniravimo kompensacijos dydį
turi nustatyti UEFA kompetentinga komisija. Žaidėjams ne mėgėjams ji
apskaičiuojama žaidėjo per paskutinius praėjusius dvylika mėnesių gautas
pajamas neatskaičius mokesčių arba nauja sutartimi užtikrintas fiksuoto
dydžio metines pajamas, 20% padidintas tuo atveju, jei žaidėjas
ne mažiau kaip du kartus žaidėjo šaliai atstovaujančioje pirmojoje
nacionalinėje komandoje, dauginant iš pagal amžių nustatyto koeficiento
nuo 12 iki 0.
22 Iš
UEFA Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad kitose
valstybėse narėse galiojančiuose nuostatuose taip pat yra nuostatų,
numatytomis sąlygomis įpareigojančių naująjį klubą sumokėti senajam
transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją už žaidėjo transferą
iš vieno į kitą tos pačios nacionalinės asociacijos klubą.
23 Ispanijoje
ir Prancūzijoje kompensacijos galima reikalauti tik tuomet, kai
perkeltas žaidėjas yra jaunesnis nei 25 metų arba jei senasis klubas yra
tas, su kuriuo šis žaidėjas pasirašė savo pirmąją profesionalo sutartį.
Nors Graikijoje ir nėra naujajam klubui aiškiai numatytos pareigos
sumokėti kokią nors kompensaciją, žaidėjo išėjimas iš klubo sutartyje
tarp klubo ir žaidėjo gali būti susietas su tam tikros sumos sumokėjimu,
kurią, kaip nurodo UEFA, iš tikrųjų dažniausiai sumoka naujasis klubas.
24 Šiuo
atžvilgiu taikytinas taisykles gali nustatyti nacionalinės teisės
aktai, nacionalinių futbolo asociacijų nuostatai arba net kolektyvinės
sutartys.
Su pilietybe susijusios sąlygos
25 Nuo
septintojo dešimtmečio daugelis nacionalinių futbolo asociacijų priėmė
užsienio pilietybę turinčių žaidėjų įdarbinimą arba registraciją
varžyboms ribojančias taisykles (toliau – su pilietybe susijusios
sąlygos). Taikant šias sąlygas, pilietybė nustatoma pagal tai, ar
žaidėjas gali būti registruojamas žaisti nacionalinėje arba šalį
atstovaujančioje komandoje.
26 1978 m.
UEFA įsipareigojo Europos Bendrijų Komisijos nariui E. Davignon,
pirma, panaikinti kiekvieno klubo sutarčių su kitų valstybių narių
žaidėjais skaičiaus apribojimus ir, antra, nustatyti, kad kiekvienose
rungtynėse gali dalyvauti du tokie žaidėjai, tačiau netaikyti šio
apribojimo žaidėjams, kurie ilgiau kaip penkerius metus gyvena
atitinkamoje valstybėje narėje.
27 1991 m.
po naujų derybų su Komisijos pirmininko pavaduotoju M. Bangemann
UEFA priėmė vadinamąją „3 + 2“ taisyklę, nacionalinėms asociacijoms
numatančią galimybę apriboti klubo nacionalinių čempionatų pirmosios
lygos rungtynėms registruojamų užsienio žaidėjų skaičių iki trijų ir
leidžiančią registruoti dar du žaidėjus, penkerius metus be pertraukų
žaidusius atitinkamos nacionalinės asociacijos valstybėje, iš kurių
trejus metus – jaunimo komandose. Šis apribojimas taip pat taikomas UEFA
organizuojamoms klubų komandų varžybų rungtynėms.
Faktinės pagrindinių bylų aplinkybės
28 Nuo
1988 m. Belgijos pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas
J.‑M. Bosman buvo įdarbintas Belgijos pirmosios lygos klube RCL
pagal iki 1990 m. birželio 30 d. sudarytą sutartį, kurioje jam
buvo numatytas vidutiniškai 120 000 BFR mėnesinis
atlyginimas, įskaitant premijas.
29 1990 m.
balandžio 21 d. RCL pasiūlė J.‑M. Bosman naują sutartį vienam
sezonui, sumažindama jo mėnesinį atlyginimą iki 30 000 BFR,
t. y. iki URBSFA federaliniais nuostatais numatyto minimumo.
Atsisakęs pasirašyti šią sutartį, J.‑M. Bosman buvo įrašytas į
transferų sąrašą. Už šį žaidėją pagal šiuos nuostatus nustatyta
treniravimo kompensacija sudarė 11 743 000 BFR.
30 Nė
vienam klubui nesusidomėjus priverstiniu transferu, J.‑M. Bosman
sudarė sutartį su Prancūzijos antrosios lygos Dunkerque klubu,
kuris įsipareigojo mokėti jam apie 100 000 BFR mėnesinį
atlyginimą ir maždaug 900 000 BFR premiją už sutarties
pasirašymą.
31 1990 m. liepos 27 d. RCL ir Dunkerque klubai taip pat sudarė sutartį dėl J.‑M. Bosman laikino transfero vieneriems metams, pagal kurią Dunkerque
klubas įsipareigojo sumokėti RCL 1 200 000 BFR
kompensaciją po to, kai Prancūzijos futbolo federacija (toliau – FFF)
gaus URBSFA išduotą tarptautinį transfero sertifikatą. Be to, ši
sutartis numatė Dunkerque klubui neatšaukiamą teisę pasinaudoti neterminuotu žaidėjo transferu už 4 800 000 BFR.
32 Abiejų sutarčių – ir tarp Dunkerque klubo bei RCL, ir tarp Dunkerque
klubo bei J.‑M. Bosman – vykdymas buvo susietas su viena atidėjimo
sąlyga, pagal kurią URBSFA transfero sertifikatas turėjo būti perduotas
FFF iki pirmųjų sezono rungtynių, kurios turėjo įvykti 1990 m.
rugpjūčio 2 dieną.
33 Abejodamas dėl Dunkerque
klubo mokumo RCL nepateikė prašymo URBSFA perduoti minėtą sertifikatą
FFF. Todėl nepradėtos vykdyti abi sutartys. 1990 m. liepos
31 d. RCL taip pat suspendavo J.‑M. Bosman ir taip sutrukdė
jam žaisti visą sezoną.
34 1990 m. rugpjūčio 8 d. J.‑M. Bosman pareiškė prieš RCL nukreiptą ieškinį Tribunal de première instance de Liège.
Kartu su pagrindiniu ieškiniu jis pateikė prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo prašydamas, pirma, nurodyti RCL ir URBSFA
avansu mokėti 100 000 BFR kas mėnesį, kol jis ras naują
darbdavį, antra, uždrausti atsakovams kliudyti jam įsidarbinti, ypač
reikalaujant pinigų sumos sumokėjimo, ir, trečia, pateikti Teisingumo
Teismui prejudicinį klausimą.
35 1990 m.
lapkričio 9 d., taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas
priteisė iš RCL ir URBSFA mokėti J.‑M. Bosman 30 000 BFR
avansą kas mėnesį ir nurodė šiems nekliudyti jam įsidarbinti. Be to,
jis pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą (byla C‑340/90),
susijusį su Sutarties 48 straipsnio išaiškinimu profesionalių
žaidėjų transferus reglamentuojančių nuostatų atžvilgiu (toliau – su
transferais susijusios taisyklės).
36 Tuo
tarpu, t. y. 1990 m. spalio mėn. J.‑M. Bosman sudarė
sutartį su Prancūzijos antrosios lygos klubu Saint–Quentin su
sąlyga, kad patenkinus jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ji
bus nutraukta. Tačiau jo sutartis buvo nutraukta pirmojo sezono
pabaigoje. 1992 m. vasario mėn. J.‑M. Bosman pasirašė naują
sutartį su Prancūzijos klubu Sain–Denis de la Réunion, kuri taip
pat buvo nutraukta. Dar paieškojęs Belgijoje ir Prancūzijoje
J.‑M. Bosman galiausiai sudarė sutartį su Belgijos trečiosios lygos
klubu Olympic de Charleroi.
37 Prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad yra rimtų
bei vienas kitam neprieštaraujančių netiesioginių įrodymų, leidžiančių
manyti, jog, nepaisant teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo suteikto „laisvo“ statuso, J.‑M. Bosman buvo boikotuojamas
visų jį įdarbinti galėjusių Europos klubų.
38 1991 m. gegužės 28 d. Cour d'appel de Liège pakeitė tą Tribunal de première instance de Liège nutarties dalį, kuria jis pateikė Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą. Tačiau Cour d'appel de Liège
patvirtino J.‑M. Bosman naudai iš RCL priteistą kasmėnesinį avansą
ir įpareigojo RCL ir URBSFA perleisti J.‑M. Bosman bet kuriam
klubui, kuris norėtų pasinaudoti jo paslaugomis, už tai nereikalaujant
jokios kompensacijos. 1991 m. birželio 19 d. Sprendimu byla
C‑340/90 buvo išbraukta iš Teisingumo Teismo registro.
39 1991 m.
birželio 3 d. URBSFA, kuri, priešingai nei laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo procedūroje, nebuvo įtraukta į Tribunal de première instance de Liège iš
esmės nagrinėjamą bylą, į ją įstojo savo noru. 1991 m. rugpjūčio
20 d. J.‑M. Bosman paprašė įtraukti UEFA į prieš RCL ir URBSFA
nukreiptą bylą, kad galėtų pateikti jai ieškinį, grindžiamą atsakomybe
už jam žalą padariusių nuostatų parengimą. 1991 m. gruodžio
5 d. RCL prašymu į bylą buvo įtrauktas Dunkerque klubas, kad
būtų užtikrintas sprendimo galimas poveikis jo teisėms ir pareigoms.
1991 m. spalio 15 d. į bylą savo noru įstojo Prancūzijos
profesinė futbolininkų sąjunga ( Union nationale des footballeurs professionnels, toliau – UNFP), o 1991 m. gruodžio 27 d. – pagal Nyderlandų teisę veikianti asociacija Vereniging van contractspelers (toliau – VVCS).
40 1992 m.
balandžio 9 d. pateiktais naujais reikalavimais J.‑M. Bosman
pakeitė savo pradinį reikalavimą RCL atžvilgiu, pareiškė naują
prevencinį ieškinį prieš URBSFA ir detalizavo reikalavimą UEFA
atžvilgiu. Šiose bylose jis paprašė, kad su transferais susijusios
taisyklės ir pilietybės sąlygos būtų pripažintos netaikomomis jo
atžvilgiu ir kad už neteisėtą elgesį sužlugdant jo transferą į Dunkerque
klubą iš RCL, URBSFA ir UEFA būtų priteista sumokėti jam
11 368 350 BFR sumą, kurią sudaro J.‑M. Bosman nuo
1990 m. rugpjūčio 1 d. iki jo karjeros pabaigos patirta žala,
ir 11 743 000 BFR sumą, kurią sudaro nuo jo karjeros
pradžios dėl su transferais susijusių taisyklių taikymo negautos
pajamos. Be to, jis paprašė pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį
klausimą.
41 1992 m. birželio 11 d. Sprendimu Tribunal de première instance de Liège nusprendė
turįs jurisdikciją nagrinėti bylas iš esmės. Be to, jis pripažino
priimtinais RCL, URBSFA ir UEFA atžvilgiu J.‑M. Bosman pateiktus
reikalavimus, kuriais, be kita ko, prašoma pripažinti netaikytinomis su
transferais susijusias taisykles ir su pilietybe susijusias sąlygas bei
taikyti sankcijas dėl šių trijų organizacijų elgesio. Kita vertus,
teismas atmetė RCL prašymą įtraukti į bylą Dunkerque klubą ir
užtikrinti sprendimo poveikį jo teisėms ir pareigoms, nes nebuvo
pateikta įrodymų, kad šis klubas būtų pažeidęs įsipareigojimus.
Konstatavęs, kad nagrinėjant J.‑M. Bosman reikalavimus, pateiktus
UEFA ir URBSFA, reikia išnagrinėti, ar su transferais susijusių
taisyklių nedraudžia Sutartis, teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą dėl
Sutarties 48, 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo (byla C‑269/92).
42 URBSFA,
RCL ir UEFA apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka. Kadangi pateikus
tokius skundus byla sustabdoma, procesas Teisingumo Teisme irgi buvo
sustabdytas. 1993 m. gruodžio 8 d. Sprendimu byla C‑269/92
buvo galutinai išbraukta iš Teisingumo Teismo registro gavus naują šį
procesą pradėjusio Cour d'appel de Liège sprendimą.
43 Jokio
apeliacinio skundo nebuvo pateikta prieš UNFP ir VVCS, kurios neįstojo į
bylą apeliaciniame procese.
44 Sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą Cour d'appel de Liège patvirtino priimtojo sprendimo dalį, kurioje Tribunal de première instance de Liège pripažįstamas
turinčiu jurisdikciją, o ieškiniai – priimtinais, ir kurioje
konstatuojama, kad nagrinėjant J.‑M. Bosman reikalavimus UEFA ir
URBSFA atžvilgiu būtina išnagrinėti su transferais susijusių taisyklių
teisėtumą. Be to, jis nusprendė, kad būtina išnagrinėti su pilietybe
susijusių sąlygų teisėtumo klausimą, nes šis J.‑M. Bosman
reikalavimas grindžiamas Belgijos teismų kodekso 18 straipsniu,
leidžiančiu pateikti ieškinius, iškeltus „siekiant užkirsti kelią
teisės, kuriai kyla rimta grėsmė, pažeidimui“. Kitaip tariant,
J.‑M. Bosman pateikė įvairių objektyvių įrodymų, leidžiančių
manyti, kad realiai bus padaryta žala, kurios jis baiminasi, t. y.,
kad šios pilietybės taisyklės kliudo jo karjerai.
45 Prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, nurodė, kad
Sutarties 48 straipsnis, kaip ir 30 straipsnis, gali drausti
ne tik diskriminaciją, bet ir darbuotojų judėjimo laisvės
nediskriminuojančias kliūtis, jeigu jų negalima pateisinti privalomais
reikalavimais.
46 Dėl
Sutarties 85 straipsnio jis nusprendė, kad FIFA, UEFA ir URBSFA
nuostatai galėjo būti laikomi įmonių asociacijų sprendimais, kuriais
klubai riboja tarpusavio konkurenciją dėl žaidėjų įsigijimo. Visų pirma,
transfero kompensacijos atliko atgrasantį vaidmenį ir mažino
profesionalių sportininkų užmokestį. Be to, su pilietybe susijusios
sąlygos draudė naudotis užsienio šalių žaidėjų paslaugomis, jei
viršijama tam tikra kvota. Galiausia buvo paveikta prekyba tarp
valstybių narių, ypač dėl žaidėjų judrumo apribojimo.
47 Be kita ko, Cour d'appel mano,
kad URBSFA atskirai, arba futbolo klubai kolektyviai, turi
dominuojančią padėtį Sutarties 86 straipsnio prasme, todėl
atitinkami konkurencijos ribojimai pagal 85 straipsnį gali reikšti
minėtu 86 straipsniu draudžiamą piktnaudžiavimą.
48 Cour d'appel
atmetė UEFA reikalavimus užklausti Teisingumo Teismą, ar atsakymas į
klausimą dėl transferų būtų kitoks, jei nuostatai leistų žaidėjui
laisvai žaisti naujajame klube, net jeigu šis nesumokėjo senajam klubui
transfero kompensacijos. Šiuo atžvilgiu jis, be kita ko, nurodė, kad
žaidėjo galimybė žaisti naujajame klube lieka priklausoma nuo klubų
tarpusavio ekonominių santykių dėl nesumokėjusiems transfero
kompensacijos klubams taikomų griežtų sankcijų grėsmės.
49 Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, Cour d'appel de Liège nusprendė sustabdyti bylą ir paprašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:
„Ar 1957 m. kovo 25 d. Romos sutarties 48, 85 ir 86 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys:
50 1994 m. birželio 3 d. URBSFA apskundė Cour d'appel sprendimą kasacine tvarka ir paprašė priimti RCL, UEFA ir Dunkerque klubui bendrą sprendimą. 1994 m. spalio 6 d. laišku Belgijos Cour de cassation Procureur général pranešė Teisingumo Teismui, kad skundas šiuo atveju nesustabdo proceso eigos.
51 1995 m. kovo 30 d. sprendimu Cour de cassation atmetė skundą ir nusprendė, kad jį atmetus išnyko suinteresuotumas priimti bendrą sprendimą. Cour de cassation perdavė šio sprendimo kopiją Teisingumo Teismui.
Dėl prašymo imtis tyrimo priemonių
52 Laišku,
kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1995 m. lapkričio
16 d., UEFA paprašė Teisingumo Teismo imtis tyrimo priemonių pagal
Procedūros reglamento 60 straipsnį, kad būtų papildyta jo turima
informacija apie transfero kompensacijų vaidmenį finansuojant mažus arba
vidutinio dydžio futbolo klubus, apie pajamų paskirstymo esančiose
futbolo struktūrose mechanizmus bei apie tai, ar išnykus transferų
kompensacijų sistemai būtų alternatyvių mechanizmų, ar ne.
53 Iš
naujo išklausęs generalinį advokatą, Teisingumo Teismas mano, kad šį
prašymą reikia atmesti. Iš tikrųjų jis buvo pateiktas jau užbaigus
žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 59 straipsnio 2
dalį. Kitaip tariant, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti (žr.
1971 m. birželio 16 d. Sprendimo Prelle prieš Komisiją,
77/70, Rink. p. 561, 7 punktą), kad toks prašymas gali būti
priimtas, tik jeigu jis susijęs su lemiamą poveikį galinčiomis turėti
faktinėmis aplinkybėmis ir jeigu suinteresuotasis asmuo negalėjo jo
pateikti prieš baigiantis žodinei proceso daliai.
54 Šiuo
atveju pakanka pažymėti, kad UEFA galėjo pateikti savo prašymą iki
žodinės proceso dalies užbaigimo. Be to, būtent J.‑M. Bosman savo
rašytinėse pastabose iškėlė klausimą, ar finansinės ir sportinės
pusiausvyros išlaikymo ir būtent mažų klubų finansavimo užtikrinimo
tikslas gali būti pasiektas kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, dalies iš
futbolo gaunamų pajamų perskirstymu.
Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos atsakyti į prejudicinius klausimus
55 URBSFA,
UEFA, kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės, o rašytinėje proceso
dalyje – ir Komisija, vadovaudamosi skirtingais motyvais, užginčijo
Teisingumo Teismo kompetenciją atsakyti į visus prašymą priimti
prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus arba bent dalį jų.
56 Pirma,
UEFA ir URBSFA pareiškė, kad pagrindinės bylos yra procesinių priemonių
rinkiniai, kuriais siekiama gauti Teisingumo Teismo prejudicinį
sprendimą dėl klausimų, neatitinkančių jokio objektyvaus bylų
išsprendimo poreikio. Iš tikrųjų UEFA nuostatai nebuvo taikomi
nepavykusiam J.‑M. Bosman transferui į Dunkerque klubą, be
to, jeigu jie ir būtų buvę taikomi, šis transferas nebūtų priklausomas
nuo transfero kompensacijos sumokėjimo, todėl galėjo įvykti. Taigi
nacionalinio teismo prašomas Bendrijos teisės išaiškinimas nėra susijęs
su pagrindinių bylų realiomis aplinkybėmis ar dalyku ir, vadovaujantis
nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, šis Teismas neturi
kompetencijos atsakyti į pateiktus klausimus.
57 Antra,
URBSFA, UEFA, Danijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės bei Komisija
savo rašytinėse pastabose nurodė, kad klausimai dėl su pilietybe
susijusių sąlygų neturi ryšio su bylomis, kuriose keliamas tik su
transferu susijusių taisyklių taikymo klausimas. Iš tikrųjų kliūtys
J.‑M. Bosman karjerai, kurias, šio nuomone, lėmė minėtos sąlygos,
buvo visiškai hipotetinės ir šiuo atveju nepateisintų Teisingumo Teismo
sprendimo dėl Sutarties išaiškinimo priėmimo.
58 Trečia,
posėdyje URBSFA ir UEFA nurodė, jog vadovaujantis 1995 m. kovo
30 d. Belgijos Cour de cassation sprendimu Cour d'appel de Liège pateikti
J.‑M. Bosman prašymai pripažinti jam netaikytinomis su pilietybe
susijusias URBSFA nuostatų sąlygas nepripažinti priimtinais. Tokiomis
aplinkybėmis pagrindinės bylos yra ne dėl su pilietybe susijusių sąlygų
taikymo, ir Teisingumo Teismas neturėtų atsakyti į dėl jų pateiktus
klausimus. Prancūzijos vyriausybė pritarė šiai išvadai, tačiau su
sąlyga, kad būtų patikrinta Cour de cassation sprendimo apimtis.
59 Šiuo
klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams
teismams bendradarbiaujant pagal Sutarties 177 straipsnį tik
nacionalinis teismas, nagrinėjantis bylą ir turintis prisiimti
atsakomybę dėl būsimo teismo sprendimo, atsižvelgdamas į konkrečias
aplinkybes, turi įvertinti tiek prejudicinio sprendimo reikalingumą savo
sprendimui priimti, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą.
Todėl jeigu pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu,
Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (be kita ko, žr.
1995 m. spalio 5 d. Sprendimo Aprile, C‑125/94, Rink. p. I‑2919, 16 ir 17 punktus).
60 Tačiau
Teisingumo Teismas nusprendė, kad siekdamas patikrinti savo
kompetenciją jis turi išnagrinėti sąlygas, kuriomis į jį kreipėsi
nacionalinis teismas. Iš tikrųjų bendradarbiavimo dvasia, turinti
vyrauti prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje, reikalauja, kad
nacionalinis teismas atsižvelgtų į Teisingumo Teismo pareigą prisidėti
prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti konsultacines
nuomones bendro pobūdžio ar hipotetiniais klausimais (be kita ko, žr.
1992 m. liepos 16 d. Sprendimo Meilicke, C‑83/91, Rink. p. I‑4871, 25 punktą).
61 Būtent
atsižvelgdamas į šią pareigą Teisingumo Teismas nusprendė negalįs
priimti sprendimo dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio
klausimo, jeigu akivaizdu, kad nacionalinio teismo prašomas Bendrijos
normos išaiškinimas arba galiojimo įvertinimas neturi jokio ryšio su
pagrindinės bylos faktais arba dalyku (be kita ko, žr. 1995 m.
spalio 26 d. Sprendimo Furlanis costruzioni generali,
C‑143/94, Rink. p. I‑3653, 12 punktą), jeigu problema yra
hipotetinė ir jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės
informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (be
kita ko, žr. minėto sprendimo Meilicke 32 punktą).
62 Šiuo
atveju pirmiausia reikia pastebėti, kad pagrindinės bylos, vertinamos
bendrai, nėra hipotetinės ir kad nacionalinis teismas pateikė Teisingumo
Teismui išsamų jų faktinių ir teisinių aplinkybių bei priežasčių, dėl
kurių buvo nuspręsta, jog atsakymas į pateiktus klausimus būtinas teismo
sprendimui priimti, aprašymą.
63 Be
to, net jei, kaip teigia URBSFA ir UEFA, UEFA nuostatai nebuvo taikomi
nepavykusiam J.‑M. Bosman transferui į Dunkerque klubą, vis
dėlto jie nurodyti prieš URBSFA bei UEFA nukreiptuose J.‑M. Bosman
prevenciniuose ieškiniuose (žr. 40 punktą), o Teisingumo Teismo
pateiktas išaiškinimas dėl UEFA nuostatais įtvirtintos transfero
sistemos suderinamumo su Bendrijos teise galėtų būti naudingas prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
64 Konkrečiai
dėl klausimų apie su pilietybe susijusias sąlygas atrodo, kad
pagrindinėse bylose pateikti su jomis susiję reikalavimai yra pripažinti
priimtinais vadovaujantis nacionaline proceso nuostata, leidžiančia
pateikti ieškinį net ir dėl teisės pripažinimo, siekiant užkirsti kelią
teisės, kuriai kyla rimta grėsmė, pažeidimui. Kaip matyti iš prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo, jis
nusprendė, kad su pilietybe susijusių sąlygų taikymas galėjo realiai
kliudyti J.‑M. Bosman karjerai, nes sumažino jo galimybes būti
įdarbintam arba užregistruotam žaisti varžybose kitos valstybės narės
klube. Teismas nusprendė, kad J.‑M. Bosman pateikti prašymai
pripažinti minėtas su pilietybe susijusias sąlygas jam netaikytinomis
atitiko minėtos nacionalinės nuostatos sąlygas.
65 Pagal
šią procedūrą Teisingumo Teismas neturi abejoti šiuo vertinimu. Nors
pagrindinėje byloje pateikti ieškiniai yra dėl teisės pripažinimo ir,
siekiant užkirsti kelią teisės, kuriai kyla grėsmė, pažeidimui, jie
neišvengiamai turi būti grindžiami neapibrėžtais spėjimais, jie vis
dėlto nedraudžiami nacionalinės teisės, kaip ją išaiškino prašymą
priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tokiomis aplinkybėmis
šio teismo pateikti klausimai atitinka objektyvų jam nustatyta tvarka
nagrinėti pateiktų ginčų išsprendimo poreikį.
66 Galiausia iš 1995 m. kovo 30 d. Cour de cassation sprendimo negalima daryti išvados, kad su pilietybe susijusios sąlygos yra nesusijusios su pagrindinėmis bylomis. Cour de cassation
tik nusprendė, kad URBSFA skundas dėl prašymą priimti prejudicinį
sprendimą pateikusio teismo sprendimo grindžiamas klaidingu šio
sprendimo supratimu. Savo skunde URBSFA iš tikrųjų teigė, kad šis
teismas pripažino priimtinu J.‑M. Bosman prašymą pripažinti jam
netaikytinomis su pilietybe susijusias šios asociacijos nuostatų
sąlygas. Tačiau iš Cour de cassation sprendimo matyti, jog Cour d'appel nusprendė,
kad J.‑M. Bosman siekė užkirsti kelią karjeros kliūtims,
galinčioms atsirasti ne dėl URBSFA nuostatų su pilietybe susijusių
sąlygų taikymo kitos nei Belgijos pilietybės žaidėjams, bet dėl UEFA ir
kitų nacionalinių asociacijų, šios konfederacijos narių, panašių sąlygų
taikymo jam, kaip Belgijos pilietybę turinčiam žaidėjui.
67 Iš
to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad Teisingumo Teismas yra
kompetentingas atsakyti į Cour d'appel de Liège pateiktus klausimus.
Dėl Sutarties 48 straipsnio aiškinimo su transferais susijusių taisyklių atžvilgiu
68 Pirmuoju
klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš
esmės klausia, ar Sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto
asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias kitos valstybės narės
pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas, pasibaigus sutarčiai
su klubu, gali būti įdarbintas kitos valstybės narės klube tik tuo
atveju, jei šis klubas sumokėjo senajam klubui transfero, parengimo arba
treniravimo kompensaciją.
Dėl 48 straipsnio taikymo sporto asociacijų priimtoms taisyklėms
69 Šiuo
atžvilgiu pirmiausia reikėtų išnagrinėti tam tikrus argumentus, kurie
buvo pateikti dėl 48 straipsnio taikymo sporto asociacijų priimtoms
taisyklėms.
nurodė, kad tik didieji Europos klubai gali būti laikomi įmonėmis, o
tokie klubai kaip RCL vykdo tik nereikšmingą ūkinę veiklą. Be to,
nacionalinio teismo pateiktas klausimas dėl su transferais susijusių
taisyklių yra ne apie žaidėjų ir klubų darbo santykius, bet apie
ekonominius klubų tarpusavio santykius bei apie laisvę stoti į sporto
federaciją. Todėl Sutarties 48 straipsnis neturėtų būti taikomas
tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.
71 Savo
ruožtu UEFA, be kita ko, nurodė, kad Bendrijos institucijos visada
gerbė sporto veiklos autonomiją, kad ypač sudėtinga atskirti futbolo
ekonominius ir sportinius aspektus ir kad Teisingumo Teismo sprendimas
dėl profesionalių sportininkų padėties gali kelti grėsmę visam futbolo
organizavimui. Todėl net jeigu Sutarties 48 straipsnis ir turėtų
būti taikomas profesionaliems žaidėjams, sporto specifika reikalauja tam
tikro lankstumo.
72 Vokietijos
vyriausybė pirmiausia pabrėžė, kad daugeliu atvejų sportas, šiuo atveju
futbolas, nėra ekonominio pobūdžio veikla. Paskui ji nurodė, kad
sportas apskritai yra panašus į kultūrą, ir priminė, kad pagal EB
sutarties 128 straipsnio 1 dalį Bendrija turi gerbti valstybių
narių kultūrų nacionalinę ir regioninę įvairovę. Galiausiai ji priminė
laisvę jungtis į asociacijas ir sporto federacijoms pagal nacionalinę
teisę suteikiamą autonomiją, iš to darydama išvadą, jog vadovaujantis
bendruoju laikomu subsidiarumo principu valdžios, ir ypač Bendrijos
institucijų, kišimasis šioje srityje turi būti griežtai ribojamas tuo,
kas būtina.
73 Atsakant
į šiuos argumentus reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Bendrijos
tikslus, Bendrijos teisė reglamentuoja sporto veiklą tiek, kiek ji yra
ekonominė veikla Sutarties 2 straipsnio prasme (žr. 1974 m.
gruodžio 12 d. Sprendimo Walrave, 36/74, Rink. p. 1405,
4 punktą). Profesionalių ar pusiau profesionalių futbolo žaidėjų
veiklos atveju taip yra tuomet, kai jie vykdo apmokamą veiklą arba
atlygintinai teikia paslaugas (1976 m. liepos 14 d. Sprendimo Donà 13/76, Rink. p. 1333, 12 punktas).
74 Taip
pat reikia pastebėti, kad bet kuriuo atveju su darbuotojų judėjimo
laisve susijusių Bendrijos nuostatų taikymui nebūtina, kad darbdavys
būtų įmonė, o vienintelis reikalavimas yra darbo santykių arba ketinimo
užmegzti tokius santykius egzistavimas.
75 Taikyti
Sutarties 48 straipsnį nekliudo tai, kad su transferais susijusios
taisyklės reglamentuoja ekonominius klubų tarpusavio santykius, o ne
klubų ir žaidėjų darbo santykius. Iš tikrųjų aplinkybė, kad klubai
darbdaviai privalo sumokėti kompensacijas įdarbindami žaidėją iš kito
klubo, turi poveikį žaidėjų galimybėms susirasti darbą ir darbo
pasiūlymų sąlygoms.
76 Kalbėdamas apie sudėtingumą atskirti ekonominius ir sportinius futbolo aspektus, minėto Donà
sprendimo 14 ir 15 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad
Bendrijos nuostatos dėl laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo nedraudžia ne
ekonominiais motyvais grindžiamų su tam tikrų rungčių specifiniu
pobūdžiu susijusių teisės aktų arba praktikos. Tačiau jis pabrėžė, kad
šį nagrinėjamų nuostatų taikymo srities apribojimą turi riboti jo paties
tikslas. Todėl juo negalima remtis siekiant iš Sutarties taikymo
srities pašalinti bet kokią sporto veiklą.
77 Dėl
galimų šio sprendimo pasekmių visam futbolo organizavimui iš
nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nors realios bet
kurio teismo sprendimo pasekmės turi būti atidžiai pasvertos, vis dėlto
negalima iškreipti objektyvaus teisės pobūdžio ir jos netaikyti
remiantis galimu šio teismo sprendimo poveikiu. Į tokias pasekmes
labiausiai reikėtų atsižvelgti sprendžiant, ar išimties tvarka apriboti
sprendimo veikimą laiko atžvilgiu (be kita ko, žr. 1992 m. liepos
16 d. Sprendimo Legros ir kt. C‑163/90, Rink. p. I‑4625, 30 punktą).
78 Argumentas
dėl tariamų sporto ir kultūros panašumų taip pat negali būti priimtas,
nes nacionalinio teismo pateiktas klausimas susijęs ne su Bendrijos
ribotos kompetencijos, pavyzdžiui, pagal 128 straipsnio
1 dalį, įgyvendinimo sąlygomis, bet su 48 straipsniu
garantuojamos Bendrijų sistemoje pagrindinę laisvę sudarančios
darbuotojų judėjimo laisvės apimtimi (be kita ko, žr. 1993 m. kovo
31 d. sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 16 punktą).
79 Dėl
su laisve jungtis į asociacijas susijusių argumentų reikia pripažinti,
kad šis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintas ir iš valstybėms narėms
bendrų konstitucinių tradicijų kylantis principas yra viena iš
pagrindinių teisių, be kita ko, patvirtintų Suvestinio Europos akto
preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties F straipsnio
2 dalyje, kurios, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo
praktika, yra saugomos Bendrijos teisinėje sistemoje.
80 Tačiau
nereikėtų manyti, kad sporto asociacijų priimtos ir nacionalinio teismo
nurodytos taisyklės yra būtinos siekiant užtikrinti minėtų asociacijų,
klubų ar žaidėjų galimybę naudotis šia laisve arba kad šios taisyklės
yra neišvengiamas to rezultatas.
81 Galiausiai
subsidiarumo principas, kaip jį aiškina Vokietijos vyriausybė,
t. y., kad valdžios, ir ypač Bendrijos institucijų, įsikišimas į
nagrinėjamą sritį turi būti griežtai apribotas tuo, kas būtina, negali
lemti to, jog privačių asociacijų autonomija priimti sporto nuostatus
ribotų naudojimąsi Sutartimi asmenims suteiktomis teisėmis.
82 Atmetus
prieštaravimus dėl Sutarties 48 straipsnio taikymo tokiai sporto
veiklai, kurią vykdo profesionalūs futbolo žaidėjai, svarbu priminti,
kad šis straipsnis, kaip Teisingumo Teismas nurodė minėto sprendimo Walrave 17 punkte,
reglamentuoja ne tik valdžios institucijų veiksmus, bet apima ir
apmokamą darbą kolektyviai reglamentuojančius kitokio pobūdžio
nuostatus.
83 Iš
tikrųjų Teisingumo Teismas nusprendė, kad laisvo asmenų judėjimo tarp
valstybių narių kliūčių panaikinimui kiltų pavojus, jeigu valstybių
kliūčių pašalinimo poveikis galėtų būti neutralizuotas kliūtimis,
atsirandančiomis asociacijoms ir viešosios teisės nereglamentuojančioms
organizacijoms įgyvendinant savo teisinę autonomiją (žr. minėto
sprendimo Walrave 18 punktą).
84 Be
to, jis pastebėjo, kad įvairiose valstybėse narėse darbo sąlygos
reglamentuojamos tiek įstatymų arba kitų teisės aktų nuostatomis, tiek
privačių asmenų sudarytomis arba priimtomis sutartimis bei kitais
aktais. Todėl jeigu Sutarties 48 straipsnio apimtis būtų apribota
viešosios valdžios aktais, jį taikant galėtų atsirasti nelygybė (žr.
minėto sprendimo Walrave 19 punktą). Šis pavojus ypač
akivaizdus tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo,
kaip pažymėta šio sprendimo 24 punkte, su transferais susijusias
taisykles skirtingose valstybėse narėse priėmė skirtingi subjektai arba
skirtingais būdais.
prieštarauja teigdama, kad pagal šį išaiškinimą Sutarties
48 straipsnis labiau varžo privačius asmenis negu valstybes nares,
nes tik jos gali remtis apribojimais, pateisinamais viešosios tvarkos,
visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais.
86 Šie
argumentai grindžiami klaidinga prielaida. Iš tikrųjų privatiems
asmenims nedraudžiama remtis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir
visuomenės sveikatos pateisinimais. Viešas arba privatus nagrinėjamų
nuostatų pobūdis neturi jokio poveikio minėtų pateisinimų turiniui.
87 Todėl
reikia daryti išvadą, kad Sutarties 48 straipsnis taikomas tokių
sporto asociacijų, kokios yra URBSFA, FIFA arba UEFA, priimtoms
taisyklėms, nustatančioms profesionalių sportininkų apmokamos veiklos
vykdymo sąlygas.
Dėl klausimo, ar nacionalinio teismo nurodyta situacija yra visiškai vidaus pobūdžio
mano, kad nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos išimtinai susijusios
tik su Belgijos valstybės vidaus situacija, kuriai netaikomas Sutarties
48 straipsnis. Iš tikrųjų jos yra susijusios su Belgijos žaidėju,
kurio transferas į kitą klubą neįvyko dėl Belgijos klubo ir Belgijos
asociacijos elgesio.
89 Tiesa,
iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti (be kita ko, žr.
1979 m. kovo 28 d. Sprendimo Saunders, 175/78, Rink. p. 1129, 11 punktą; 1984 m. birželio 28 d. Sprendimo Moser, 180/83, Rink. p. 2539, 15 punktą; 1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Steen, C‑332/90, Rink. p. I‑341, 9 punktą ir minėto sprendimo Kraus
15 punktą), kad Sutarties nuostatos dėl darbuotojų judėjimo
laisvės, ypač 48 straipsnis, negali būti taikomos išimtinai
valstybės narės vidaus situacijai, t. y., jeigu nėra jokio
veiksnio, susiejančio su kuria nors iš Bendrijos teisės numatytų
situacijų.
90 Tačiau
iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotų
faktinių aplinkybių matyti, kad J.‑M. Bosman sudarė darbo sutartį
su kitos valstybės narės klubu dėl apmokamo darbo tos valstybės
teritorijoje. Kaip teisingai pažymėjo suinteresuotasis asmuo, tai
padarydamas jis priėmė faktiškai pateiktą pasiūlymą įsidarbinti
48 straipsnio 3 dalies a punkto prasme.
91 Pagrindinėse
bylose nagrinėjama situacija negali būti vertinama kaip išimtinai
vidaus situacija, todėl UEFA pateiktas argumentas turi būti atmestas.
Dėl kliūties darbuotojų judėjimo laisvei egzistavimo
92 Taigi
reikia patikrinti, ar su transferais susijusios taisyklės yra Sutarties
48 straipsniu draudžiama kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei.
93 Kaip
ne kartą konstatavo Teisingumo Teismas, darbuotojų judėjimo laisvė yra
vienas iš pagrindinių Bendrijos principų ir šią laisvę užtikrinančios
Sutarties nuostatos tiesiogiai veikia nuo pereinamojo laikotarpio
pabaigos.
94 Teisingumo
Teismas taip pat nusprendė, kad Sutarties nuostatomis dėl laisvo asmenų
judėjimo siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams vykdyti bet kokio
pobūdžio profesinę veiklą Bendrijos teritorijoje ir uždraudžiamos
priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams,
siekiantiems vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės
teritorijoje (žr. 1988 m. liepos 7 d. Sprendimo Stanton, 143/87, Rink. p. 3877, 13 punktą ir 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Singh, C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 16 punktą).
95 Šiomis
aplinkybėmis valstybių narių piliečiai turi specialią tiesiogiai
Sutarties jiems suteikiamą teisę išvykti iš savo kilmės šalies ir
atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekiant
verstis ūkine veikla (be kita ko, žr. 1991 m. vasario 5 d.
Sprendimo Roux, C‑363/89, Rink. p. I‑273, 9 punktą ir minėto sprendimo Singh 17 punktą).
96 Todėl
nuostatos, trukdančios valstybės narės piliečiui arba atgrasančios jį
išvykti iš savo kilmės šalies įgyvendinant savo teisę į judėjimo laisvę,
yra šios laisvės kliūtys, net jeigu jos taikomos neatsižvelgiant į
atitinkamų darbuotojų pilietybę (taip pat žr. 1991 m. kovo
7 d. Sprendimo Masgio, C‑10/90, Rink. p. I‑1119, 18 ir 19 punktus).
97 Be to, 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Daily Mail and General Trust
(81/87, Rink. p. 5483, 16 punktas) Teisingumo Teismas nurodė,
kad nors Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laisvės, be kita ko,
siekiama užtikrinti nacionalinės traktuotės naudą priimančiojoje
valstybėje narėje, jos taip pat draudžia kilmės valstybei kliudyti savo
piliečiui arba pagal jos teisės aktus įsteigtai ir 58 straipsnio
apibrėžimą atitinkančiai bendrovei įsisteigti kitoje valstybėje narėje.
Sutarties 52 ir paskesniais straipsniais užtikrinamos teisės netektų
prasmės, jeigu kilmės valstybė galėtų uždrausti įmonėms išvykti iš savo
teritorijos siekiant įsisteigti kitoje valstybėje narėje. Tie patys
sumetimai, kalbant apie Sutarties 48 straipsnį, taikomi ir kitoje
valstybėje narėje norinčių vykdyti apmokamą veiklą valstybės narės
piliečių judėjimo laisvei kliudančioms taisyklėms.
98 Tiesa,
su pagrindinėse bylose nagrinėjamais transferais susijusios taisyklės
taikomos ir žaidėjų transferams tarp skirtingoms tos pačios valstybės
narės nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų, o joms
analogiškomis taisyklėmis reglamentuojami transferai tarp tai pačiai
nacionalinei asociacijai priklausančių klubų.
99 Tačiau,
kaip pastebėjo J.‑M. Bosman, Danijos vyriausybė bei – savo išvados
209 ir 210 punktuose – generalinis advokatas, šios taisyklės gali
apriboti kitoje valstybėje narėje veiklą norinčių vykdyti žaidėjų
judėjimo laisvę, trukdydamos jiems arba atgrasydamos juos palikti
klubus, kuriems jie priklauso, net ir pasibaigus su šiais klubais juos
siejančioms darbo sutartims.
100 Iš
tikrųjų, kadangi šios taisyklės numato, jog futbolo profesionalas
negali vykdyti veiklos kitoje valstybėje narėje įsteigtame naujame
klube, jeigu šis klubas nesumokėjo senajam abiejų klubų sutarto arba
pagal sporto asociacijų nuostatus nustatyto dydžio transfero
kompensacijos, jos sudaro kliūtį darbuotojų judėjimo laisvei.
101 Kaip
teisingai pažymėjo nacionalinis teismas, poveikio šiai išvadai neturi
aplinkybė, kad 1990 m. UEFA priimtos su transferais susijusios
taisyklės numatė, jog dviejų klubų tarpusavio ekonominiai santykiai
neturi poveikio žaidėjo, galinčio laisvai žaisti savo naujajame klube,
veiklai. Iš tikrųjų naujajam klubui išlieka pareiga sumokėti nagrinėjamą
kompensaciją, kurios nesumokėjus gresia sankcijos ir net klubo
pašalinimas už skolas, o tai taip pat realiai trukdo įdarbinti žaidėją
iš kitos valstybės narės klubo, nesumokėjus minėtos kompensacijos.
102 Šios
išvados taip pat nepaneigia URBSFA ir UEFA nurodyta Teisingumo Teismo
praktika, kuri draudžia Sutarties 30 straipsnį taikyti priemonėms,
ribojančioms ar draudžiančioms kai kuriuos prekybos būdus, jeigu jos
taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, vykdantiems savo veiklą
nacionalinėje teritorijoje, ir jos teisiškai ir faktiškai vienodai
veikia prekybą nacionaliniais gaminiais ir gaminiais iš kitų valstybių
narių (žr. 1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097, 16 punktą).
103 Iš
tikrųjų pakanka pažymėti, kad nors pagrindinėse bylose nagrinėjamos
taisyklės taip pat taikomos transferams tarp skirtingoms tos pačios
valstybės narės nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų ir jos
panašios į transferus tarp tai pačiai nacionalinei asociacijai
priklausančių klubų reglamentuojančias taisykles, vis dėlto jos
tiesiogiai lemia žaidėjų patekimą į kitų valstybių narių darbo rinką ir
todėl gali kliudyti darbuotojų judėjimo laisvei. Todėl jų negalima
prilyginti su prekių pardavimo būdais susijusiems teisės aktams, kurie
sprendime Keck ir Mithouard pripažinti nepatenkančiais į
Sutarties 30 straipsnio taikymo sritį (dėl laisvės teikti paslaugas
taip pat žr. 1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C‑384/93, Rink. p. I‑1141, 36–38 punktus).
104 Todėl
su transferais susijusios taisyklės sudaro Sutarties 48 straipsniu
iš principo draudžiamas kliūtis darbuotojų judėjimo laisvei. Kitaip
galėtų būti, tik jeigu šiomis taisyklėmis būtų siekiama Sutartį
atitinkančio teisėto tikslo ir jas būtų galima pateisinti
privalomaisiais viešojo intereso reikalavimais. Tačiau net ir tokiu
atveju būtina, kad šių taisyklių taikymas būtų tinkamas užtikrinti
atitinkamo tikslo įgyvendinimą ir neviršytų to, kas būtina šiam tikslui
pasiekti (be kita ko, žr. minėto sprendimo Kraus 32 punktą ir 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktą).
Dėl pateisinimų egzistavimo
105 Pirmiausia
URBSFA, UEFA bei Prancūzijos ir Italijos vyriausybės nurodė, kad su
transferais susijusias taisykles pateisina poreikis išlaikyti klubų
tarpusavio finansinę ir sportinę pusiausvyrą bei remti talentų paiešką
ir jaunų žaidėjų parengimą.
106 Atsižvelgiant
į didelę sporto veiklos, ypač futbolo, socialinę svarbą Bendrijoje,
reikia pripažinti, kad klubų tarpusavio pusiausvyros išlaikymo,
išsaugant apylyges galimybes ir rezultatų nenuspėjamumą, bei jaunų
žaidėjų įdarbinimo ir parengimo skatinimo tikslai yra teisėti.
107 Dėl
pirmojo iš šių tikslų J.‑M. Bosman teisingai pažymėjo, kad su
transferais susijusių taisyklių taikymas nėra finansinės ir sportinės
pusiausvyros išlaikymui adekvati priemonė futbolo pasaulyje. Šios
taisyklės netrukdo turtingiausiems klubams užsitikrinti geriausių
žaidėjų paslaugų, turimiems finansiniams ištekliams būti lemiamu sporto
varžybų veiksniu bei reikšmingai nepakeičia klubų tarpusavio
pusiausvyros.
108 Dėl
antrojo tikslo reikia pripažinti, kad galimybė gauti transfero,
parengimo ar treniravimo kompensaciją iš tikrųjų skatina futbolo klubus
ieškoti talentų ir užtikrinti jaunų žaidėjų parengimą.
109 Tačiau
kadangi neįmanoma tiksliai numatyti šių jaunų žaidėjų sportinės
ateities ir dėl to, kad tik kai kurie iš jų ateityje taps
profesionaliais žaidėjais, šios kompensacijos yra atsitiktinės bei
neapibrėžtos ir bet kuriuo atveju nepriklauso nuo klubų realiai patirtų
išlaidų rengiant tiek būsimus profesionalius, tiek jais niekada
netapsiančius žaidėjus. Tokiomis aplinkybėmis galimybė gauti tokias
kompensacijas negali būti nei jaunų žaidėjų įdarbinimą bei parengimą
lemiančia aplinkybe, nei šios veiklos finansavimo adekvačia priemone,
ypač mažų klubų atveju.
110 Be
to, kaip savo išvados 226 ir paskesniuose punktuose pažymėjo
generalinis advokatas, tie patys tikslai gali būti pasiekti kitomis,
bent tiek pat veiksmingomis priemonėmis, nekliudančiomis darbuotojų
judėjimo laisvei.
111 Po
to buvo teigta, kad su transferais susijusios taisyklės yra būtinos
futbolo organizavimui pasauliniu lygiu.
112 Šiuo
atžvilgiu reikia pažymėti, kad šis procesas susijęs su šių taisyklių
taikymu Bendrijoje ir nesusijęs su valstybių narių bei trečiųjų šalių
nacionalinių asociacijų tarpusavio santykiais. Be to, skirtingų
taisyklių taikymas transferams tarp Bendrijos nacionalinėms asociacijoms
priklausančių klubų ir transferams tarp šių klubų bei trečiųjų šalių
nacionalinėms asociacijoms priklausančių klubų nekelia ypatingų sunkumų.
Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 22 ir 23 punktų, kai
kurių valstybių narių nacionalinėse asociacijose vykstančius transferus
reglamentuojančios taisyklės iki šiol skiriasi nuo tarptautiniu lygiu
taikomų taisyklių.
113 Galiausiai
argumentas, kad minėtos taisyklės yra būtinos kompensuoti išlaidas,
kurias klubai patyrė privalėdami sumokėti kompensacijas už įdarbintus
žaidėjus, negali būti priimtas, nes juo siekiama pateisinti darbuotojų
judėjimo laisvės kliūčių išlaikymą paprasčiausiai dėl to, kad praeityje
šios kliūtys galėjo egzistuoti.
114 Todėl
į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sutarties 48 straipsnis
draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas taisykles, pagal kurias
kitos valstybės narės pilietybę turintis profesionalus futbolo žaidėjas,
pasibaigus sutarčiai su klubu, gali būti įdarbintas kitos valstybės
narės klube tik tuo atveju, jei šis klubas sumokėjo senajam klubui
transfero, parengimo arba treniravimo kompensaciją.
Dėl Sutarties 48 straipsnio išaiškinimo su pilietybe susijusių sąlygų atžvilgiu
115 Antruoju
klausimu nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar Sutarties
48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas
taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms futbolo
klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių pilietybę
turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.
Dėl kliūties darbuotojų judėjimo laisvei egzistavimo
116 Kaip
Teisingumo Teismas jau konstatavo šio sprendimo 87 punkte,
Sutarties 48 straipsnis taikomas sporto asociacijų priimtoms
taisyklėms, kurios nustato profesionalių sportininkų apmokamos veiklos
vykdymo sąlygas. Todėl reikia išnagrinėti, ar su pilietybe susijusios
sąlygos yra 48 straipsniu draudžiama kliūtis darbuotojų judėjimo
laisvei.
117 48 straipsnio
2 dalyje aiškiai nurodyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė reiškia,
jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo bei įdarbinimo sąlygų
atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų
diskriminacija dėl pilietybės.
118 Ši
nuostata buvo įgyvendinta, be kita ko, 1968 m. spalio 15 d.
Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo
Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 4 straipsniu, pagal
kurį valstybių narių įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatos, ribojančios
darbo vietų užsienio piliečiams skaičių arba jų procentą įmonėje,
veiklos srityje, regione arba šalies mastu, netaikomos kitų valstybių
narių piliečiams.
119 Tas
pats principas draudžia sporto asociacijų nuostatų sąlygomis riboti
kitų valstybių narių pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų teisę
dalyvauti futbolo rungtynėse (žr. minėto sprendimo Donà 19 punktą).
120 Šiuo
atžvilgiu aplinkybė, kad šios sąlygos reglamentuoja ne šių žaidėjų
įdarbinimą, kuris nėra ribojamas, bet jų klubų galimybę registruoti juos
žaisti oficialiose rungtynėse, nėra svarbi. Kadangi dalyvavimas šiose
rungtynėse yra profesionalaus žaidėjo veiklos pagrindinis tikslas,
akivaizdu, kad tai ribojanti taisyklė taip pat riboja atitinkamo žaidėjo
galimybes įsidarbinti.
Dėl pateisinimų egzistavimo
121 Nustačius
kliūties egzistavimą svarbu patikrinti, ar ji gali būti pateisinta
Sutarties 48 straipsnio atžvilgiu.
122 URBSFA,
UEFA bei Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės teigia, kad su
pilietybe susijusias sąlygas pateisina tik su sportu susiję
neekonominiai motyvai.
123 Iš
tikrųjų, pirma, šios sąlygos padeda išsaugoti tradicinį kiekvieno klubo
ryšį su jo šalimi, kuris turi didelę reikšmę leisdamas publikai
susitapatinti su savo mėgstama komanda ir užtikrindamas tarptautinėse
varžybose dalyvaujančių klubų realų atstovavimą savo šaliai.
124 Antra,
šios sąlygos yra būtinos sukurti pakankamą nacionalinių žaidėjų
rezervą, leidžiantį nacionalinėms komandoms į visas savo pozicijas
užregistruoti žaisti aukšto lygio žaidėjus.
125 Trečia,
jos padeda išlaikyti sportinę klubų tarpusavio pusiausvyrą,
sutrukdydamos turtingiausiems klubams nusavinti geriausių žaidėjų
paslaugas.
126 Galiausia
UEFA pabrėžia, kad taisyklė „3 + 2“ buvo parengta kartu su Komisija ir
kad ji turi būti reguliariai peržiūrima atsižvelgiant į Bendrijos
politikos raidą.
127 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog minėto sprendimo Donà
14 ir 15 punktuose Teisingumo Teismas pripažino, kad Sutarties
nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo nedraudžia nuostatų ar praktikos,
įtvirtinančių užsienio žaidėjų neregistravimą kai kurioms rungtynėms
vadovaujantis neekonominio pobūdžio motyvais, susijusiais su šių
rungtynių specifiniu pobūdžiu bei aplinkybėmis, ir dėl to svarbiais tik
sportui, pavyzdžiui, taip yra rungtyniaujant skirtingų šalių
nacionalinėms komandoms. Tačiau jis pabrėžė, kad šį nagrinėjamų nuostatų
taikymo srities apribojimą turi riboti jo paties tikslas.
128 Šiuo
atveju su pilietybe susijusios sąlygos taikomos ne konkrečioms
rungtynėms tarp savo šalims atstovaujančių komandų, bet visoms
oficialioms klubų rungtynėms, todėl – ir profesionalių žaidėjų vykdomai
pagrindinei veiklai.
129 Tokiomis
aplinkybėmis su pilietybe susijusios sąlygos negali būti laikomos
atitinkančiomis Sutarties 48 straipsnį, nes priešingu atveju būtų
pašalintas šios nuostatos veiksmingumas ir paneigta šiuo straipsniu
kiekvienam Bendrijos darbuotojui individualiai suteikta pagrindinė teisė
laisvai įsidarbinti (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 15 d.
Sprendimo Heylens, 222/86, Rink. p. 4097, 14 punktą).
130 Šios išvados negali paneigti nė vienas pastabas pateikusių sporto asociacijų ir vyriausybių argumentas.
131 Pirma,
reikia pažymėti, kad ryšys tarp futbolo klubo ir jo įsteigimo valstybės
narės negali būti laikomas būdingesniu sporto veiklai už šio klubo ryšį
su savo miesto rajonu, miestu arba regionu, arba, Jungtinės Karalystės
atveju, su kiekvienos iš keturių federacijų teritorija. Todėl, nors
nacionaliniai čempionatai vyksta tarp skirtingų regionų, miestų ar
miesto rajonų klubų, jokia taisyklė neriboja klubų teisės šioms
rungtynėms registruoti kitų regionų, miestų ar miesto rajonų žaidėjus.
132 Be
to, tarptautinėse varžybose leidžiama dalyvauti tik tiems klubams,
kurie atitinkamose savo šalyse pasiekė tam tikrų sportinių rezultatų,
neteikiant konkrečios reikšmės žaidėjų pilietybei.
133 Antra,
reikia pažymėti, kad nors nacionalines komandas turi sudaryti
atitinkamos šalies pilietybę turintys žaidėjai, jie nebūtinai turi būti
užregistruoti žaisti tos šalies klubuose. Kita vertus, vadovaujantis
sporto asociacijų nuostatais, žaidėjus užsieniečius įdarbinantys klubai
privalo leisti jiems žaisti tam tikrose rungtynėse žaidėjų šalies
nacionalinėje komandoje.
134 Be
to, nors darbuotojų judėjimo laisvė, atverdama vienos valstybės narės
darbo rinką kitų valstybių narių piliečiams, sumažina pirmosios
valstybės piliečių galimybes susirasti darbą savo pilietybės valstybėje,
ji šiems darbuotojams atveria naujas įsidarbinimo kitose valstybėse
narėse galimybes. Šios pastabos, be abejonės, taikomos ir
profesionaliems futbolo žaidėjams.
135 Trečia,
dėl sportinės pusiausvyros išlaikymo reikia pastebėti, kad su pilietybe
susijusios sąlygos, esą trukdančios turtingiausiems klubams įdarbinti
geriausius žaidėjus užsieniečius, nėra tinkamos pasiekti šį tikslą, nes
jokia taisyklė neriboja šių klubų galimybės įdarbinti geriausius
nacionalinius žaidėjus, o tai kelia tokį patį pavojų šiai pusiausvyrai.
136 Galiausiai
dėl su Komisijos dalyvavimu rengiant taisyklę „3 + 2“
susijusio argumento svarbu priminti, kad išskyrus aiškaus tokios
kompetencijos suteikimo atvejus, Komisija nėra įgaliota suteikti
garantijų dėl konkretaus elgesio atitikties Sutarčiai (taip pat žr.
1981 m. gegužės 27 d. Sprendimo Essevi ir Salengo,
142/80 ir 143/80, Rink. p. 1413, 16 punktą). Bet kuriuo atveju
ji neturi įgaliojimų leisti Sutarčiai prieštaraujančią veiklą.
137 Iš
to, kas išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad Sutarties
48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų priimtas
taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms futbolo
klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių pilietybę
turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.
Dėl Sutarties 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo
138 Kadangi
prejudiciniuose klausimuose nurodytos abiejų rūšių taisyklės
prieštarauja 48 straipsniui, nereikia priimti sprendimo dėl
Sutarties 85 ir 86 straipsnių išaiškinimo.
Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu
139 Savo
rašytinėse ir žodinėse pastabose UEFA ir URBSFA atkreipė Teisingumo
Teismo dėmesį į galimas sunkias jo sprendimo pasekmes visam futbolo
organizavimui, jeigu šis Teismas nuspręstų, kad su transferais
susijusios taisyklės ir su pilietybe susijusios sąlygos yra
nesuderinamos su Sutartimi.
140 Savo
ruožtu pastebėdamas, kad tokia išdava nėra būtina, J.‑M. Bosman
pasiūlė Teisingumo Teismui apriboti savo sprendimo dalies apie su
transferais susijusias taisykles veikimą laiko atžvilgiu.
141 Pagal
nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jo pateiktas Bendrijos teisės
normos išaiškinimas, vykdant Sutarties 177 straipsnio jam
suteiktus įgaliojimus, paaiškina ir prireikus patikslina šios normos
reikšmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprasta ir taikoma nuo
įsigaliojimo momento. Iš to darytina išvada, kad taip išaiškintą normą
pats teismas gali ir turi taikyti net tiems teisiniams santykiams, kurie
atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo priimti
prejudicinį sprendimą, jei, be to, įvykdytos su šios normos taikymu
susijusį ieškinį kompetentingiems teismams leidžiančios pareikšti
sąlygos (be kita ko, žr. 1988 m. vasario 2 d. Sprendimo Blaizot, 24/86, Rink. p. 379, 27 punktą).
142 Tik
išimties atveju Teisingumo Teismas, taikydamas Bendrijos teisinei
sistemai būdingą bendrąjį teisinio saugumo principą, gali būti
priverstas apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę remtis išaiškinta
nuostata ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Tokį
apribojimą gali taikyti tik Teisingumo Teismas tuo pačiu sprendimu,
kuriame pateikiamas prašomas išaiškinimas (be kita ko, žr. minėto
sprendimo Blaizot 28 punktą ir minėto sprendimo Legros ir kt. 30 punktą).
143 Šioje
byloje sporto asociacijų priimtų taisyklių dėl žaidėjų transferų tarp
skirtingų valstybių narių klubų ypatybės bei aplinkybė, kad tos pačios
ar panašios taisyklės buvo taikomos tiek transferams tarp tai pačiai
nacionalinei asociacijai priklausančių klubų, tiek transferams tarp tos
pačios valstybės narės skirtingoms nacionalinėms asociacijoms
priklausančių klubų, galėjo sukelti abejonių dėl minėtų taisyklių
suderinamumo su Bendrijos teise.
144 Šiomis
aplinkybėmis privalomieji teisinio saugumo reikalavimai draudžia
ginčyti teisines situacijas, kurių veikimas jau pasibaigė. Tačiau reikia
padaryti išimtį asmenims, kurie laiku ėmėsi iniciatyvos apsaugoti savo
teises. Galiausiai reikia patikslinti, kad minėto išaiškinimo veikimo
apribojimas galimas tik tų transfero, parengimo ar treniravimo
kompensacijų atžvilgiu, kurios šio sprendimo priėmimo dieną jau yra
sumokėtos, arba jas dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos
atsiradusį įsipareigojimą.
145 Todėl
reikia nuspręsti, kad Sutarties 48 straipsnio tiesioginiu veikimu
negalima remtis pagrindžiant reikalavimus, susijusius su transfero,
parengimo ar treniravimo kompensacija, kuri šio sprendimo priėmimo dieną
jau yra sumokėta, arba ją dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos
atsiradusį įsipareigojimą, darant išimtį asmenims, kurie iki šios dienos
pagal taikytiną nacionalinę teisę pateikė teismui ieškinį arba
lygiavertę pretenziją.
146 Tačiau
sprendimo dalies dėl su pilietybe susijusių sąlygų veikimo laiko
atžvilgiu apribojimas nepriimtinas. Atsižvelgiant į minėtus sprendimus Walrave ir Donà ,
asmuo iš tikrųjų negalėjo pagrįstai manyti, kad šių sąlygų lemiama
diskriminacija buvo suderinama su Sutarties 48 straipsniui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
147 Danijos,
Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių bei Europos Bendrijų
Komisijos, pateikusių Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi
išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims
yra vienas iš etapų nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose, išlaidų
klausimą turi spręsti šie teismai.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1993 m. spalio 1 d. Cour d'appel de Liège sprendimu pateiktus klausimus nusprendžia:
sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų
priimtas taisykles, pagal kurias kitos valstybės narės pilietybę
turintis profesionalus futbolo žaidėjas, pasibaigus sutarčiai su klubu,
gali būti įdarbintas kitos valstybės narės klube tik tuo atveju, jei šis
klubas sumokėjo senajam klubui transfero, parengimo arba treniravimo
kompensaciją
sutarties 48 straipsnis draudžia taikyti sporto asociacijų
priimtas taisykles, pagal kurias jų organizuojamų varžybų rungtynėms
futbolo klubai gali registruoti tik ribotą kitų valstybių narių
pilietybę turinčių profesionalių žaidėjų skaičių.
sutarties 48 straipsnio tiesioginiu veikimu negalima remtis
pagrindžiant reikalavimus, susijusius su transfero, parengimo ar
treniravimo kompensacija, kuri šio sprendimo priėmimo dieną jau yra
sumokėta, arba ją dar reikės sumokėti vykdant iki šios dienos atsiradusį
įsipareigojimą, darant išimtį asmenims, kurie iki šios dienos pagal
taikytiną nacionalinę teisę pateikė teismui ieškinį arba lygiavertę
pretenziją.
Rodríguez Iglesias
Kakouris
Edward Hirsch
Mancini
Moitinho de Almeida
Kapteyn
Gulmann
Murray
Jann Ragnemalm
Paskelbta 1995 m. gruodžio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Kancleris
Pirmininkas
R. Grass
G. C. Rodríguez Iglesias
* Proceso kalba: prancūzų.
Tekstas iš mūsų archyvo (Europos Sąjungos leidinių biuro „Cellar“ duomenys). Commission Decision 2011/833/EU — free reuse incl. commercial; attribution to EUR-Lex / Court of Justice of the European Union required; EUR-Lex is not the authentic record of the Court.