Legal prism · 2026-07-20
📚 ArchiveLTEN

⚖️ Legal prism — 2026-07-20

Updated: 2026-07-20 11:13
The day's news through a legal prism — grounded in our database of Lithuanian legislation.
📄 Original — verbatim from the source Analysis — our legal insight (not a source)

Today's news through the legal prism (33)

Selected for a legal angle. For each: original → fact-check and legal basis → substantive analysis.
Filter by area of law:
📄 Original — JP.lt🕐 09:13
Drunk drivers caught in Biržai and Pasvalys districts 🔗
Two drunk drivers were caught within a few hours in the Biržai and Pasvalys districts, with both men found to have blood alcohol levels above 1.5 per mille. Panevėžys police said one man, born in 1987, was stopped shortly after midnight on…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai jiems nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas.
✅ ConfirmedUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas.
✅ ConfirmedNustačius 1,51 ir daugiau promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. 5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. IV SKYRIUS NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS IR FORMOS 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. 2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką 1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. 2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. 3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. 2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. 3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. 4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos 1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. 2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. 3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. 4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. 4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas 1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. 2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. 4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato. 5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. V SKYRIUS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIOS APLINKYBĖS 28 straipsnis. Būtinoji gintis 1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. 2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. 4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas 1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. 2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. 3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis. 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį. 2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. 3. Jeigu, veikdamas pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos subjektai. 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. 2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas 1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams. 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto eksperimento dalyvio laisvo sutikimo. 3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė. VI SKYRIUS ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS
Analysis
Legal question

Whether the cases of intoxication of 1.55 and 2.61 per mille established on 19 July in Biržai and Pasvalys districts should be classified as the separate offence of drink-driving under Article 281^1 of the Criminal Code, or as a breach of road traffic safety rules under Article 281 of the Criminal Code, which would require a traffic accident and consequences.

Legal basis

Article 281^1(1) of the Criminal Code directly criminalises the driving of a motor vehicle where the person is found to have an alcohol concentration of 1.51 per mille or more, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Both factual episodes therefore fall within the threshold of this provision: the driver of the Mazda 6 was found to have 1.55 per mille, and the driver of the Audi A8, 2.61 per mille. By contrast, Article 281(1)-(2) of the Criminal Code links liability to a traffic accident and specific consequences: minor impairment of health or, in the case of intoxication, also major property damage.

Since the news report does not mention a traffic accident, an injured person, or major property damage, the stronger classification on the facts presented is Article 281^1, not Article 281, of the Criminal Code.

Correction

The article’s statement that drivers are deemed intoxicated when they are found to have an alcohol level exceeding 0.4 per mille is incomplete. According to the wording of the cited amendment to the Law on Road Traffic Safety, the general maximum permitted ethyl alcohol concentration while driving is 0.4 per mille; however, novice drivers, taxi drivers, moped and motorcycle drivers, and drivers of certain other vehicles are subject to the stricter criterion of more than 0 per mille. It would be more accurate to state that 0.4 per mille is the general limit, while for special categories of drivers intoxication is established once 0 per mille is exceeded.

In addition, the news report’s reference to Article 281 of the Criminal Code is legally insufficiently precise, because the mere fact of driving with 1.51 per mille or more, without a specified traffic accident, falls under Article 281^1 of the Criminal Code.

Practical significance

In practice, the key point here is not the general description of “drink-driving”, but the qualifying threshold of 1.51 per mille and the presence or absence of consequences. For the defence, in the 1.55 per mille episode the strongest technical issue would be the reliability of the measurement and the procedure followed, because the result only marginally exceeds the threshold for criminal liability; in the 2.61 per mille episode, that argument is plainly weaker. For the prosecution, it is sufficient under Article 281^1 of the Criminal Code to prove the fact of driving and the established intoxication level of 1.51 per mille or more, without proving a traffic accident or damage, provided the charge is framed under that provision.

Practitioners should avoid citing Article 281 of the Criminal Code as an automatic reference for all drink-driving cases: where there are no consequences, the more precise and practically decisive provision is Article 281^1.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise issue is whether the instances of driving established on 19 July 2026 in Biržai District with a blood alcohol level of 1.55 per mille and in Pasvalys District with a level of 2.61 per mille are to be classified as criminal offences under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. This provision applies to a person who drove a motor vehicle while intoxicated, where a blood alcohol level of 1.51 per mille or more was established, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Article 281(1)-(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania addresses a different legal situation: a breach of road traffic safety or vehicle operation rules where that breach caused a traffic accident and the specified consequences occurred. Accordingly, the driving described in the report, where in both cases the 1.51 per mille threshold was exceeded, falls directly within Article 2811(1) of the Criminal Code, rather than solely within the model under Article 281 of the Criminal Code, which requires consequences. The threshold for administrative liability is also relevant for delimitation in this situation: versions of Article 427(1) of the Code of Administrative Offences refer to intoxication from 0.41 to 1.5 per mille, whereas both established levels here exceed that threshold

Legal assessment. The first driver’s reading of 1.55 per mille exceeds the 1.51 per mille threshold laid down in Article 2811(1) of the Criminal Code only slightly, but sufficiently as a matter of law. The second driver’s reading of 2.61 per mille exceeds the same threshold substantially, but the basis for classification under the cited provision is the same: driving a motor vehicle with a blood alcohol level of 1.51 per mille or more. Article 2811(2) of the Criminal Code is relevant in that liability may also arise where the act provided for in paragraph 1 of that article was committed through negligence. In the intoxication determination procedure, paragraph 3 of the Rules for Determining Intoxication or Impairment of Persons Driving Vehicles and Other Persons applies: police officers test drivers suspected of being intoxicated and, where the concentration of ethyl alcohol in exhaled air exceeds 1.5 per mille, bring them to a personal health care institution for a medical examination. This means that in both described cases the competence of the police includes not only the initial test, but also ensuring the subsequent medical examination in accordance with that paragraph of the Rules. Once a pre-trial investigation has been commenced, relevant objects and documents may be submitted under Article 98 of the Code of Criminal Procedure on the initiative of the suspect, defence counsel, victim, or other specified persons. Procedural time limits in such an investigation are assessed under Article 99 of the Code of Criminal Procedure, which provides that they define the time for the commencement, performance, or completion of acts having procedural significance. Article 100 of the Code of Criminal Procedure establishes that such time limits are calculated in hours, days, and months, and where a time limit expires on a non-working day, the first working day thereafter is deemed to be the final day of the time limit. If an expert examination were ordered in the investigation and an expert report obtained, the prosecutor, according to the cited extract from the Code of Criminal Procedure, must notify the suspect, defence counsel, and other specified participants in the proceedings in writing of where and when they may familiarise themselves with it. Remand measures may be considered only by reference to their purpose, as set out in Article 119 of the Code of Criminal Procedure: to secure participation in the proceedings, the unhindered conduct of the investigation, the hearing of the case, the enforcement of the judgment, or the prevention of new criminal offences. Under Article 120(1) of the Code of Criminal Procedure, the list of possible remand measures includes, among others, detention, house arrest, bail, seizure of documents, an obligation to register periodically with a police authority, and a written undertaking not to leave. The issue of the Mazda 6 and Audi A8 vehicles may become a separate question of criminal-law consequences under Article 72 of the Criminal Code, because property subject to confiscation includes the instrument or means of a prohibited act. If the vehicle belongs to the offender, Article 72(3) of the Criminal Code provides that confiscable property belonging to the offender must be confiscated in all cases. If the vehicle belongs to another natural or legal person, Article 72(4) of the Criminal Code permits confiscation only where the conditions specified therein are met, for example where the owner knew or ought to have known and could have known that the property would be used to commit a criminal offence. Article 36 of the Criminal Code theoretically permits release from criminal liability where the court finds that, before the hearing of the case, the person or the act committed by him or her ceased to be dangerous due to a change in circumstances. This is also linked to Article 212(3) of the Code of Criminal Procedure, under which a pre-trial investigation is terminated where, on the basis of Article 36 of the Criminal Code, it is recognised that dangerousness has been lost

Consequences. The most realistic course is that both pre-trial investigations will continue under Article 2811(1) of the Criminal Code, because both established levels of intoxication exceed the threshold for criminal liability. If the evidence collected confirms the fact of driving, the nature of the vehicle, and the established intoxication, the legal consequences may be a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. If remand measures are applied during the investigation, they must be based on the aims set out in Article 119 of the Code of Criminal Procedure and selected from the list established in Article 120 of the Code of Criminal Procedure. The practical issue for the drivers will be not only the penalty, but also the fate of the vehicles under Article 72 of the Criminal Code. For vehicle owners, if they are not the same persons as the drivers, Article 72(4) of the Criminal Code is important because it defines when property belonging to another person may be confiscated. A pre-trial investigation could be terminated only on the grounds specified in Article 212 of the Code of Criminal Procedure, including insufficient evidence of guilt or the loss of dangerousness provided for in Article 36 of the Criminal Code. For the police and the prosecution service, the documents relating to the intoxication determination procedure, the medical examination data, and compliance with procedural time limits under Articles 99 and 100 of the Code of Criminal Procedure will be of the greatest practical importance. For both drivers, this information is legally significant because the 1.51 per mille threshold moves the situation from the field of administrative drink-driving liability into the field of criminal liability under Article 2811 of the Criminal Code

📄 Original — Kas vyksta Kaune🕐 09:15
Uncertain fate of the Vainatrakis crematorium built by Autokausta: we look into the reasons 🔗
About a year ago, Autokausta completed construction of a crematorium in Vainatrakis, but it still has not opened. The municipality says it will soon announce a tender to find a concession operator, though information obtained by Kas vyksta…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo pakeitimo įstatymas 5 straipsnis (statute)
5 straipsnis. Koncesijos suteikimo principai 1. Koncesijos suteikiamos šio Įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 2…
5 straipsnis. Koncesijos suteikimo principai 1. Koncesijos suteikiamos šio Įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. 2. Suteikiančiajai institucijai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo kompetenciją bei įgaliojimus atsakingai už atitinkamą funkciją ar veiklos sritį, kuri gali būti koncesijos sutarties dalykas, šiuo Įstatymu suteikiama teisė suteikti koncesiją sudarant koncesijos sutartį (ir kitas papildomas bei susijusias sutartis, įskaitant sutartis su koncesijos projekto finansuotojais) dėl tokios funkcijos įgyvendinimo ar veiklos atitinkamoje srityje vykdymo. Sprendimus dėl koncesijų, pagal kurias Lietuvos Respublika prisiima esminius turtinius įsipareigojimus, priima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu. Šio Įstatymo tikslais turtinis įsipareigojimas (įskaitant galimą civilinę atsakomybę, atsirandančią pagal koncesijos sutartį), viršijantis 200 milijonų litų, laikomas esminiu.
Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo pakeitimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Koncesijų suteikimo tvarka Koncesijos suteikiamos šio Įstatymo III skyriaus antrajame skirsnyje numatytu atviro viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus…
6 straipsnis. Koncesijų suteikimo tvarka Koncesijos suteikiamos šio Įstatymo III skyriaus antrajame skirsnyje numatytu atviro viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, numatytus šio Įstatymo III skyriaus trečiajame skirsnyje, kai koncesijos gali būti suteikiamos be konkurso.
Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas ir papildymas Pakeisti bei papildyti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Koncesijos sutarties dalykas 1…
2 straipsnis. 3 straipsnio pakeitimas ir papildymas Pakeisti bei papildyti 3 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „3 straipsnis. Koncesijos sutarties dalykas 1. Koncesijos sutartys gali būti sudaromos dėl bet kurios iš šio straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse išvardytos veiklos ir funkcijų. 2. Vadovaujantis koncesijos sutartimi, koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, arba teikti viešąsias paslaugas šiose srityse: 1) energetikos, įskaitant šilumos ir elektros energijos, naftos ir gamtinių dujų išgavimą, perdavimą, skirstymą, tiekimą; 2) geležinkelių linijų ir sistemų; 3) vandens ūkio, įskaitant vandens išgavimą, pakėlimą, valymą, gerinimą ir paskirstymą; 4) vandens nuotekų, įskaitant surinkimą, perpumpavimą, valymą ir dumblo valymą; 5) atliekų naudojimo, perdirbimo ir tvarkymo, kaip numatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme; 6) kelių, tiltų, tunelių, parkavimo ir kitos kelių transporto infrastruktūros; 7) sveikatos apsaugos sistemos; 8) telekomunikacijų infrastruktūros; 9) švietimo sistemos; 10) uostų ir prieplaukų infrastruktūros; 11) oro uostų infrastruktūros; 12) viešosios transporto infrastruktūros; 13) turizmo objektų, įrenginių ir kitos infrastruktūros; 14) kultūros, sporto, laisvalaikio leidimo objektų, įrenginių ir kitos infrastruktūros; 15) Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu – atskirais atvejais kitose srityse. 3. Pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, įskaitant turtą, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, tai yra žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal koncesijos sutartis gali būti suteiktos teisės naudotis kontinentiniu šelfu ir (ar) ekonomine zona Baltijos jūroje, į kuriuos valstybė turi išimtines teises, taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatyme nustatytais žemės gelmių ištekliais (įskaitant naudingąsias iškasenas), žemės gelmių ertmėmis ir kitais gamtos ištekliais. Jeigu koncesijos, kuri suteikiama atviro viešo konkurso būdu, projektui įgyvendinti reikalinga valstybinė ar savivaldybės žemė ir (ar) kitas valstybės ar savivaldybės turtas ir tai numato konkurso sąlygos, koncesijos suteikimo laikotarpiu teisės į šios žemės sklypus ir (ar) kitą valstybės ar savivaldybės turtą koncesininkui gali būti suteikiamos be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų numatytas sutartis. Trumpalaikis ir ilgalaikis kilnojamasis valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, kuris per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį nustatyta tvarka bus visiškai nudėvėtas, koncesijos sutartimi gali būti parduodamas koncesininkui už kainą, atitinkančią tokio turto vertę, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Nuosavybės teisė į kitokį valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų turtą koncesininkui negali būti perduodama. Koncesijos sutartimi koncesininkui gali būti perduodamos valstybės ir (arba) savivaldybės kontroliuojamų asmenų teisės ir pareigos, atsirandančios iš tokių asmenų sudarytų sandorių, koncesijos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 4. Koncesijos sutartyje gali būti nurodytas koncesininko įsipareigojimas sukurti naują turtą ar valdyti ir (ar) naudoti esamą turtą, nuosavybės, patikėjimo teise priklausantį koncesininkui. Tokio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei nuosavybės teisės į jį perdavimo suteikiančiajai institucijai arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojamiems asmenims ir nuosavybės teisės į tokį turtą išsaugojimo sąlygas šalys nustato koncesijos sutartyje, atsižvelgdamos į koncesijos konkurso sąlygas. 5. Pagal koncesijos sutartį koncesininkui negali būti perduodama nuosavybės teisė arba teisė valdyti ir (ar) naudoti tokį valstybės ar savivaldybės turtą, kuris yra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, dėl kurio valdymo ir (ar) naudojimo sudarytos koncesijos sutartys, tokių sutarčių galiojimo laikotarpiu negali būti privatizuojamas, jeigu pačiose koncesijos sutartyse nenustatyta kitaip. 6. Tais atvejais, kai koncesininkui perduodamas valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas, iki konkurso suteikti koncesiją sąlygų paskelbimo turi būti priimtas šio kontroliuojamo asmens sprendimas dalyvauti koncesijos sutartyje ir perduoti koncesininkui tam tikrą savo nuosavybės ar patikėjimo teise valdomą ir (ar) naudojamą turtą. Kai koncesija suteikiama be konkurso, šis sprendimas turi būti priimtas bet kuriuo metu iki koncesijos sutarties pasirašymo. 7. Šio straipsnio nustatytais atvejais koncesininko perimtas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas turi būti apdraustas koncesijos sutartyje išdėstytomis sąlygomis. 8. Koncesininkui perduodamas pagal koncesijos sutartį valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas turi būti valdomas ir (ar) naudojamas taip, kad būtų tenkinami ne vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas tarnautų visuomenės poreikiams. 9. Pasibaigus koncesijos sutarties galiojimui, pagal koncesijos sutartį koncesininko valdytas ir (ar) naudotas valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdytas ir (ar) naudotas turtas turi būti sugražintas ne blogesnės būklės, kurios jį gavo koncesininkas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba koncesijos sutartyje sulygtos būklės.“
Analysis
Legal question

Can Kaunas City Municipality transfer the administration of the Vainatrakis crematorium, valued at approximately EUR 3.2 million, to the municipal enterprise Kapinių priežiūra without a competitive procedure, where the same asset could be transferred to a concessionaire through a tender? The point in dispute is not the need for the crematorium itself or the completion of its construction, but whether the choice of a municipal enterprise would amount to the privileged selection of an economic operator in a services market in which other entities also operate, for example Lietuvos krematoriumas in Kėdainiai.

Legal basis

Article 14(2) of the Law on Concessions lays down the general rule that concessions are awarded by tender, while Article 14(3)-(4) requires equal treatment, non-discrimination and transparency, and prohibits conducting the procedure in a manner that gives more favourable conditions to certain economic operators. This means that, if the municipality chooses a concession model for the management of the crematorium and the provision of services, the starting point is a tender, not a direct assignment to a municipal enterprise. Article 16(1) of the Law on Concessions permits municipal property needed for the performance of a concession contract to be transferred to the concessionaire without a separate tender, but that provision is not an independent basis for bypassing the selection of the concessionaire.

On the contrary, it reinforces the conclusion that transfer of property without an additional tender is lawful only as an element in the implementation of a concession that has already been lawfully awarded.

Practical significance

At present, the stronger argument supports the municipality’s retreat from a direct assignment to the municipal enterprise Kapinių priežiūra: a tender better satisfies the competition and transparency standard laid down in Article 14 of the Law on Concessions. The practical risk for the municipality would not be limited to a possible formal breach of procurement or concession procedures, but would also include the risk under Article 4 of the Law on Competition, as referred to by the Competition Council, since already in 2024 the issue had been raised, in relation to cemetery administration in Kaunas, whether the municipality had properly assessed the impact on fair competition. For professionals, the important point is not to cite the general possibility of an “in-house transaction”, but the narrower question: whether a competitive procedure and an assessment of the impact on competition were carried out before transferring the administration of the crematorium.

If a tender is now announced, that reduces the risk of a dispute, but it may also open up a new vulnerability: the tender conditions should not be structured in such a way as to de facto privilege the municipal enterprise Kapinių priežiūra as the intended operator.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether the Vainatrakis crematorium has been built, but by what lawful means municipal property may be transferred for use in providing cremation services: to a municipal enterprise under the right of trust, or to a concessionaire following a competitive procedure. This issue is governed by Article 2(5) and (7), Article 8(1) and (2), Article 8¹, and Article 12(1)–(3) of the Law of the Republic of Lithuania on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property, as well as Article 63(1)–(3) of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on Local Self-Government No. I-533. If the concession model is chosen, Article 16(1) and Article 31(1)–(2) of the Law of the Republic of Lithuania on Concessions apply, while Article 3 of the Law on Concessions, as set out in Article 2 of the Law Amending and Supplementing the Law on Concessions and the Law on Local Self-Government, is relevant to the scope of the concession subject matter. Article 6(1)–(2) of the Law on the Burial of Human Remains is relevant only at the service provision stage, because it establishes that cremation is carried out upon the request of the person arranging the burial or the funeral service provider and upon submission of the prescribed documents

Legal assessment. If the crematorium building belongs to the municipality, it constitutes municipal property within the meaning of Article 2(5) of the Law on the Management, Use and Disposal of State and Municipal Property, and its operation would constitute use of property within the meaning of Article 2(7) of the same law. Under Article 63(2) of the Law on Local Self-Government, the municipal council exercises the functions of the owner of property owned by the municipality; therefore, the administration’s indication that council approval will be required before a concession tender is consistent with the allocation of competences described above. Article 8(1) of the Law on the Management of State and Municipal Property allows municipal property to be managed by the municipal council as the body exercising owner functions, and by municipal institutions, enterprises, establishments and organisations under the right of trust. However, Article 8(2) means that the content of such management is not a matter of an unrestricted political mandate: the relevant rights and obligations are determined by laws, municipal council decisions, statutes and, where applicable, a trust agreement. Under Article 12(1), the transfer of municipal property under the right of trust takes place in accordance with the procedure established by the municipal council, and the decision is adopted by the municipal council or by property managers authorised by it. Accordingly, the cited provisions do not indicate that a simple administrative arrangement bypassing the procedure established by the council would be a sufficient legal basis for transferring the facility to the municipal enterprise “Kapinių priežiūra”. Conversely, Article 12(2)(1)–(3) shows that granting the right of trust to municipal entities is in principle possible; the issue is therefore not the form of a municipal enterprise as such, but the legal basis for the transfer, the procedure followed, and the compliance of the terms with the principles of property management. Those principles are established in Article 8¹: the principles of public benefit, efficiency, rationality and public law require that a completed facility be managed diligently, with a view to maximising public benefit, avoiding waste of property, and acting only by means provided for in legislation. If the municipality chooses a concession, Article 16(1) of the Law on Concessions permits municipal property necessary for the implementation of the concession contract to be transferred to the concessionaire for the duration of the contract without a separate tender, either under the right of trust pursuant to a trust agreement or under lease rights. This provision is significant because the tender would be organised not separately for the transfer of the building, but for the selection of the concessionaire; thereafter, the property could be transferred as a means of performing the concession. Article 31(1) of the Law on Concessions requires the concession documents to contain all information on the conditions and procedures for awarding the concession, while Article 31(2) requires the establishment of requirements for preparing applications and tenders, grounds for exclusion, qualification requirements and the procedure for their assessment. This means that, when submitting the matter to the council, the municipality must prepare not merely a political decision, but also a procedurally proper model enabling economic operators to understand the operating conditions and compete. Article 3(2) of the Law on Concessions, as set out in Article 2 of the Law Amending and Supplementing the Law on Concessions, links a concession to permission to conduct economic and commercial activity connected with the management, use or maintenance of infrastructure facilities, or to provide public services in the specified areas. The Government document concerning amendments to Articles 2 and 3 of the Law on Concessions emphasises that transferring state or municipal property to a concessionaire may enable the rational use of property where the concessionaire assumes all or a substantial part of the risk associated with the activity. Article 6 of the Law on the Burial of Human Remains shows that the future operator will have to organise cremation in accordance with the regime governing requests and documents; consequently, the legal risk does not end with the transfer of property: the service provider will have to ensure that cremation is carried out only upon receipt of the required request and mandatory documents

Consequences. The most realistic legal route under the cited provisions is a municipal council decision approving a concession tender, after which the municipality would prepare documents compliant with Article 31 of the Law on Concessions and select an operator. In that case, the crematorium building itself could be transferred to the concessionaire for the concession period under Article 16(1) of the Law on Concessions, with the contract defining the terms of management, use, risk allocation and return. The alternative, namely transfer to a municipal enterprise under the right of trust, must formally be based on Articles 8 and 12 of the Law on the Management of State and Municipal Property and Article 63 of the Law on Local Self-Government, but such a decision would have to be justified by reference to the principles set out in Article 8¹. The third scenario is delay, whereby the facility remains unused; in that case, the practical issue shifts to the plane of the principles of efficiency and rationality under Article 8¹, because completed municipal property must be preserved, not wasted, and managed with a view to maximising public benefit. The next indicated council meeting is 15 September 2026; therefore, if a draft decision were prepared by then, that would be the first clearly identified procedural opportunity to begin the concession route. The practical significance for the municipality is the legality of property management and the reduction of risk; for operators, the opportunity to participate in a competitive procedure; and for residents, whether cremation services in Kaunas will actually commence

📄 Original — LNK.LT🕐 09:16
Court Denies Rastafarians the Right to Smoke Marijuana 🔗
On Wednesday, a Kenyan court issued a long-awaited ruling refusing to grant Rastafarians the right to smoke cannabis for religious reasons. Some community members see the decision as an attack on African spirituality. Rastafarians, who…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos - į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų…
2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos 1. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos - į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus kontroliuojamų medžiagų sąrašus įrašytos gamtinės ar sintetinės medžiagos, kurios dėl kenksmingo poveikio ar piktnaudžiavimo jomis sukelia sunkų žmogaus sveikatos sutrikimą, pasireiškiantį asmens psichine ir fizine priklausomybe nuo jų, ar pavojų žmogaus sveikatai. 2. Preparatas – bet kokios fizinės būsenos dozuotas ar nedozuotas mišinys, kurio sudėtyje yra viena ar kelios narkotinės ar psichotropinės medžiagos arba viena ar daugiau naujų psichoaktyviųjų medžiagų, arba viena ar kelios narkotinės ar psichotropinės medžiagos terapinėmis dozėmis. 3. Teisėta narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų apyvarta (toliau – teisėta apyvarta) – narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įsigijimas, didmeninė ar mažmeninė prekyba, laikymas, tiekimas ir gabenimas valstybės viduje, importas ar eksportas nepažeidžiant šio įstatymo reikalavimų. 4. Neteko galios nuo 2015-01-01 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XII-1344, 2014-11-20, paskelbta TAR 2014-12-01, i. k. 2014-18285 5. Importas - narkotinių ir psichotropinių medžiagų įvežimas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. 6. Eksportas - narkotinių ir psichotropinių medžiagų išvežimas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. 7. Tranzitas - narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimas per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją muitinei prižiūrint. 8. Kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai (kontroliuojamų medžiagų sąrašai) – Sveikatos apsaugos ministerijos tvirtinami narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurioms taikomas šiuo įstatymu nustatytas kontrolės režimas, sąrašai. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XI-1073, 2010-10-26, Žin., 2010, Nr. 132-6718 (2010-11-11), i. k. 1101010ISTA0XI-1073 9. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinys – junginys, kurio cheminė struktūra skiriasi nuo narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į kontroliuojamų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus, struktūros funkcinėmis grupėmis ir (ar) radikalais. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XI-1073, 2010-10-26, Žin., 2010, Nr. 132-6718 (2010-11-11), i. k. 1101010ISTA0XI-1073 10. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinių grupė – konkrečios narkotinės ar psichotropinės medžiagos darinių grupė. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XI-1073, 2010-10-26, Žin., 2010, Nr. 132-6718 (2010-11-11), i. k. 1101010ISTA0XI-1073 11. Pamatinė medžiaga – medžiaga ar terpė, kurios vienos ar kelių savybių vertės yra pakankamai vienodos ir tiksliai nustatytos, kad galėtų būti vartojamos matuokliams etalonuoti arba kalibruoti, matavimo metodui įvertinti ar medžiagoms suteikti vertes. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XII-1344, 2014-11-20, paskelbta TAR 2014-12-01, i. k. 2014-18285 12. Gaminys su narkotinių ir psichotropinių medžiagų IV sąrašo medžiagomis – gaminys, turintis į IV sąrašą įrašytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurių negalima išgauti greitai pritaikomomis arba ekonomiškai naudingomis priemonėmis arba lengvai panaudoti. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-1161, 2018-05-17, paskelbta TAR 2018-05-29, i. k. 2018-08636 13. Nauja psichoaktyvioji medžiaga – grynos formos arba preparate esanti medžiaga, kuriai netaikoma nei 1961 m. Jungtinių Tautų bendroji narkotinių medžiagų konvencija su pakeitimais, padarytais 1972 m. protokolu, nei 1971 m. Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvencija (toliau kartu – konvencijos), tačiau kuri gali kelti riziką sveikatai arba socialinę riziką, panašią į medžiagų, kurioms taikomos konvencijos, keliamą riziką. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIII-1161, 2018-05-17, paskelbta TAR 2018-05-29, i. k. 2018-08636 14. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Lietuvos Respublikos atitikties vertinimo įstatyme, Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatyme, Lietuvos Respublikos farmacijos įstatyme, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos pluoštinių kanapių įstatyme, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatyme ir 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 536/2014 dėl žmonėms skirtų vaistų klinikinių tyrimų, kuriuo panaikinama Direktyva 2001/20/EB, su visais pakeitimais. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-162, 2021-01-12, paskelbta TAR 2021-01-25, i. k. 2021-01219
Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindai 1. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus…
4 straipsnis. Narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindai 1. Narkotinės ir psichotropinės medžiagos klasifikuojamos pagal jų žalingą poveikį žmogaus sveikatai, kai jomis piktnaudžiaujama, ir pagal tai, ar jos gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams, ar naudojamos su farmacijos produktais nesusijusios pramonės tikslams. Narkotines ir psichotropines medžiagas pagal joms taikomą kontrolės režimą, remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, klasifikuoja ir į sąrašus įrašo Sveikatos apsaugos ministerija. 2. Sudaromi keturi narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašai: 1) pirmąjį sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, uždrausti vartoti ir (ar) naudoti dėl žalingų padarinių, kai jais piktnaudžiaujama, žmogaus sveikatai (toliau – I sąrašas). Į I sąrašą įtraukti augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos gali būti vartojami sveikatos priežiūros tikslams tik įgyvendinus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus; 2) antrąjį sąrašą sudaro augalai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, labai pavojingi žmogaus sveikatai (toliau – II sąrašas); 3) trečiąjį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai (toliau – III sąrašas); 4) ketvirtąjį sąrašą sudaro narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios gali būti vartojamos sveikatos priežiūros tikslams ir (ar) naudojamos su farmacijos produktais nesusijusios pramonės tikslams, tačiau dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingos žmogaus sveikatai.
Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 1, 2, 8, 10, 12, 14, 16, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo pap 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio papildymas 2 dalimi Papildyti 1 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas…
1 straipsnis. 1 straipsnio papildymas 2 dalimi Papildyti 1 straipsnį 2 dalimi ir visą straipsnį išdėstyti taip: „1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato narkotinių ir psichotropinių medžiagų klasifikavimo pagrindus, šių medžiagų, kai jos vartojamos sveikatos priežiūros, veterinarijos bei mokslo tikslams, teisėtą apyvartą ir apyvartos kontrolę pagal tarptautinių susitarimų reikalavimus. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais Įstatymo priede.“
Analysis
Legal question

Does freedom of religion give the Rastafarian community a right to an exemption from the general prohibition on possession and use of cannabis where cannabis is regarded as a sacrament, but it has not been proved that its use is a necessary part of religious rites.

Legal basis

The Supreme Court of Kenya based its decision not on the proposition that Rastafarianism is not a protected religion, but on the evidential threshold: the witnesses agreed that cannabis is a sacrament, but disagreed on whether its use is necessary or merely desirable. This means that the decisive criterion was the necessity of the religious practice, not merely its sincerity or traditional character. No analogous exemption appears in the Lithuanian regulatory framework provided: Article 2 of the Law on the Control of Narcotic and Psychotropic Substances links lawful circulation to the manufacture, acquisition, possession and transport of substances “without violating the requirements of this Law”, while Article 4 bases classification on harmful effects, healthcare or industrial purposes, and international obligations.

Accordingly, on the provisions provided, the stronger position is that of the State: a religious motive does not, in itself, alter the legal regime applicable to a controlled substance.

What case law says

The report reveals two strands in Kenyan practice: in 2019, a court held that excluding a schoolgirl from school because of her dreadlocks violated her religious rights, whereas in the present case it refused to permit cannabis use on religious grounds. This indicates not a general hostility to the Rastafarian religion, but a boundary between the expression of identity and conduct falling within the field of drug control and criminal sanctions. The case law is not unequivocally anti-religious, but it plainly requires stricter proof where what is sought is not recognition, but a right not to comply with a general prohibition.

Practical significance

In practice, the stronger argument now is not “Rastafarianism is recognised, therefore cannabis is permitted”, but rather “even a recognised religion must prove that the prohibition disproportionately interferes with an essential practice”. On appeal, the community would need to challenge precisely the assessment of necessity: the status of cannabis as a sacrament is not enough; coherent doctrinal, ritual and community-practice evidence is needed to show that alternatives are not realistic. In the Lithuanian context, this report is important as a warning: under the logic of the Law on the Control of Narcotic and Psychotropic Substances as provided, a religious exemption is not built into the system of lawful circulation, so the dispute would have to be framed at the constitutional level of proportionality, rather than as a simple question of “lawful use”.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether religious rites involving the use of cannabis may be protected as the practice of faith and, at the same time, justify non-compliance with rules governing the control of narcotic substances. This question must be assessed under Article 26 of the Constitution of the Republic of Lithuania and Articles 2, 8 and 11 of the Law of the Republic of Lithuania on Religious Communities and Associations. Article 26 of the Constitution protects the right, individually or with others, in private or in public, to profess a religion, perform religious rites and practise faith. However, the same Article 26 permits limitations on the profession and dissemination of religion by law where this is necessary to guarantee public safety, public order, human health, morals, or the fundamental rights and freedoms of others. Article 2 of the Law on Religious Communities and Associations restates this rule and further provides that a person’s practised religion or belief may not justify a criminal offence or non-compliance with the law. Accordingly, the core of the dispute is not merely whether the Rastafarian faith is a religion, but whether a specific rite may exceed the limits of public order and health protection established by law

Legal assessment. Under Article 8 of the Law on Religious Communities and Associations, religious rites may be freely performed in places of worship, homes, certain institutions and other public places; however, in public places they may not infringe public order, human health, morals, or the rights and freedoms of others. This provision is significant because the form of a rite is not absolute: even where sacred significance is acknowledged, the state may assess the impact of a specific practice on protected public interests. The sentence in Article 2 of the Law on Religious Communities and Associations concerning a criminal offence or non-compliance with the law is particularly strict, as it leaves no general right for a religious community to create for itself an exemption from the law. Article 26 of the Constitution requires that any limitation be prescribed by law and necessary for one of the aims listed therein; therefore, a court should examine not only the religious belief, but also the legality, necessity and proportionality of the limitation. In its ruling of 29 December 2004 in case No. 8/02-16/02-25/02-9/03-10/03-11/03-36/03-37/03-06/04-09/04-20/04-26/04-30/04-31/04-32/04-34/04-41/04, the Constitutional Court stated that restrictions on human rights are permissible only by law, must be necessary in a democratic society, may not deny the essence of the right, and must comply with the principle of proportionality. The same doctrine was reiterated with reference to the Constitutional Court’s rulings of 26 January 2004, 9 May 2014 and 18 April 2019. Applying this logic, a community has the right to profess Rastafarianism, associate as a religious community and perform rites, but that right weakens where the rites coincide with the use of narcotic substances prohibited by law. Article 11 of the Law on Religious Communities and Associations would allow such a community to acquire legal personality upon registration of its statutes or equivalent documents, but registration would not in itself confer a right to disregard general prohibitions. The material on drug control presented in the sources links public order and health to the risks of use and distribution of narcotic and psychotropic substances: for example, the draft amendment to Article 486 of the Code of Administrative Offences notes that maintaining dens for the use of narcotic substances creates conditions for the use and distribution of such substances. Paragraphs 24.1-24.2 of the Concept for the Control of Narcotic and Psychotropic Substances, Tobacco and Alcohol also address prevention, the formation of a negative attitude, and access to healthcare services for persons with disorders related to the use of such substances. For that reason, the legal assessment cannot be confined to the autonomy of religious rites: it must also encompass the state’s duty to protect public order and human health. Article 18 of the Law on the State of Emergency and Article 145 of the Constitution do not alter the core of this dispute, as they concern a special wartime or state-of-emergency regime and restrictions on specific constitutional rights. Nevertheless, they confirm the broader proposition that, even in exceptional circumstances, restrictions on rights must be clearly justified, proportionate and must not arbitrarily extend to other rights

Consequences. Realistically, the first scenario is that a higher court upholds the refusal to grant a religious exemption if it considers that the drug control rules are statutory, pursue the protection of public order and health, and do not thereby deny the essence of freedom of religion. The second scenario would be narrower: the court could require a more precise assessment of whether the specific practice is a necessary part of professing the religion and whether the prohibition is applied proportionately, but even that would not entail an automatic right to disregard drug control rules. The third route lies within the competence of the legislature, because under the provisions presented, a general exemption from the prohibition cannot be created solely by the will of a court or a religious community. This is practically important for religious minorities, because their rites are protected, but that protection is not permission to breach rules on public order or health protection. It is also important for law enforcement, because the holding of religious beliefs does not in itself remove the duty to apply the law, although its application must remain within the limits of proportionality and the prohibition of discrimination. Finally, it is important for courts, because they must distinguish the content of religion from a legal exemption: the state must not assess the truth of a belief, but it may assess whether a specific practice is lawfully restricted under Article 26 of the Constitution and Articles 2 and 8 of the Law on Religious Communities and Associations

📄 Original — Jonavos žinios🕐 09:17
As More Children Ride Quad Bikes in Summer, VVTAT Warns: Fun Must Not Turn Into Tragedy 🔗
As the weather warms, more children and teenagers are spending their free time riding quad bikes. Lithuania’s State Consumer Rights Protection Authority (VVTAT) warns that young children are increasingly being seen in public places driving…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimo įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Reikalavimai dviračių vairuotojams 1. Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir…
17 straipsnis. Reikalavimai dviračių vairuotojams 1. Važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. 2. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus. Dviračio vairuotojai (keleiviai) iki 18 metų, važiuodami (vežami) keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę šalmą. Kitiems vyresniems kaip 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus šalmą. 3. Dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems. 4. Dviračių vairuotojams draudžiama: 1) važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai; 2) važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais; 3) važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo; 4) vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų; 5) vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams; 6) būti velkamiems kitų transporto priemonių; 7) vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas; 8) važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones. 5. Kiti reikalavimai dviračių vairuotojams yra nustatyti KET.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas 17 straipsnis (statute)
17 straipsnis. Dviračių vairuotojams taikomi reikalavimai ir draudimai Pakeistas straipsnio pavadinimas: Nr. XIV-1445, 2022-10-10, paskelbta TAR 2022-10-19, i. k…
17 straipsnis. Dviračių vairuotojams taikomi reikalavimai ir draudimai Pakeistas straipsnio pavadinimas: Nr. XIV-1445, 2022-10-10, paskelbta TAR 2022-10-19, i. k. 2022-21161 1. Važiuoti važiuojamąja kelio dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų, o išklausiusiems Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja kelio dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. 2. Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonas šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltas šviesos žibintas, o gale – raudonas šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba kai blogas matomumas, dviračio priekyje turi degti baltas šviesos žibintas, o gale – raudonas šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Dviračio vairuotojai (keleiviai) iki 18 metų, važiuodami (vežami) keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę dviratininko šalmus. Vyresniems kaip 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą. 3. Dviračių taku dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems. 4. Dviračių vairuotojams draudžiama: 1) važiuoti važiuojamąja kelio dalimi, išskyrus KET nustatytus atvejus; 2) važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais; 3) važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo; 4) vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų; 5) vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams; 6) būti velkamiems kitų transporto priemonių; 7 ) vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas; 8) važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones. 41. Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai ir draudimai taip pat taikomi motorinių dviračių vairuotojams. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-1445, 2022-10-10, paskelbta TAR 2022-10-19, i. k. 2022-21161 5. Kiti reikalavimai dviračių vairuotojams yra nustatyti KET.
Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Pagrindinės eismo saugumo užtikrinimo kryptys Eismo saugumas užtikrinamas: 1) nustatant Vyriausybės įgaliojimus, valstybės ir savivaldybių institucijų…
6 straipsnis. Pagrindinės eismo saugumo užtikrinimo kryptys Eismo saugumas užtikrinamas: 1) nustatant Vyriausybės įgaliojimus, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, akcinės bendrovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos ir akcinės bendrovės „Regitra“ kompetenciją eismo saugumo užtikrinimo srityje; 2) reguliuojant ir kontroliuojant juridinių ir fizinių asmenų veiklą eismo saugumo užtikrinimo srityje; 3) priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus; 4) šviečiant ir mokant eismo dalyvius ir specialistus; 5) sprendžiant klausimus, susijusius su mokslo ir technikos naujovių diegimu transporto srityje; 6) materialiai ir finansiškai užtikrinant priemonių eismo saugumo srityje įgyvendinimą; 7) vykdant socialiai orientuotą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo politiką transporto srityje; 8) vykdant valstybinę įstatymų ir kitų eismo saugumo užtikrinimą reguliuojančių teisės aktų vykdymo priežiūrą ir kontrolę; 9) skatinant saugių ir aplinką tausojančių transporto priemonių įsigijimą ir naudojimą.
Analysis
Legal question

Whether, in the specific circumstances of use, a child’s electric quad bike should still be regarded as a recreational consumer product, or already as a vehicle whose use in public traffic is subject to requirements on registration, driving entitlement and age.

Legal basis

Article 1 of the Law on Road Traffic Safety provides that the law covers the principal requirements concerning the technical condition of vehicles, technical inspections and registration, with a view to protecting the life, health and property of road users. Article 6 links traffic safety not only to education, but also to the regulation and supervision of the activities of natural and legal persons, the introduction of technological innovations in the transport sector and state oversight. Accordingly, the circumstance identified by the State Consumer Rights Protection Authority that some electric quad bikes may, by reference to technical criteria, fall within the registrable L6e-A vehicle category is not merely a consumer-safety recommendation: it changes the legal regime from compliance with the manufacturer’s instructions to public-traffic rules, registration and verification of driving entitlement.

Articles 17 and 171 also reflect the logic of the statute: even lighter means of transport, such as bicycles or electric micromobility devices, are subject to age, supervision, equipment and visibility requirements. It would therefore be a weak argument to treat a more powerful quad bike as “children’s entertainment” in public traffic.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not the parents’ contention that the quad bike was bought for a child and bears a CE marking, but the supervisory authority’s argument based on the actual technical characteristics, the manufacturer’s intended purpose, age and weight restrictions, and the place of use. For a professional, the key point is to distinguish between two planes of risk: the sale and product-safety assessment, where the CE marking, Lithuanian-language instructions, manufacturer details and warnings are relevant; and use in public traffic, where registration and an AM or other category driving entitlement may be required. It would be a mistake in a dispute to rely solely on the fact that the device was sold as “for children”, because, according to the position of the State Consumer Rights Protection Authority referred to in the news item, the decisive factors may be not the marketing description but the technical criteria and the actual use of the device in public spaces.

For parents, sellers and rental or leisure-activity organisers, the highest-risk cases are those in which children under the age of 16, without adult supervision or on public roads, use a model that is unsuitable for them by age, weight or category.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is this: when is a quad bike used by a child or adolescent legally regarded as a motor vehicle requiring the appropriate driving entitlement, minimum age, and technical compliance. This issue is determined under Articles 1, 10, 13, 17¹, 23, and 32 of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety. Under Article 1(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety, that law establishes the legal basis for road traffic safety, the duties of institutions, the principal duties of road users, and requirements for the technical condition, technical inspection, and registration of vehicles. Under Article 23(1)(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety, category AM includes mopeds and light quadricycles, while under Article 23(1)(5), category B1 includes quadricycles. Article 8 of the Law Amending Articles 2, 9, 10, 14, 17, 22, 23, 27-2 and the Annex to Law No. VIII-2043 of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety and Supplementing the Law provides that the minimum age for category AM is 15 years, for category B1 it is 16 years, and for powerful quadricycles it is 18 years. Accordingly, the legal assessment depends not on whether the quad bike is presented as entertainment or as a children’s product, but on its category, technical characteristics, and whether it is used in traffic

Legal assessment. If the quad bike falls within category AM, Article 23(1)(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety applies, together with the minimum age of 15 years under Article 8 of the amending law referred to above. If it is a category B1 quadricycle, Article 23(1)(5) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety applies, together with the minimum age of 16 years. If it is a powerful quadricycle, the right to drive is linked to the age of 18 years under Article 8 of the amending law. The source “Regarding Draft Law No. XVP-431 Amending Articles 2 and 22 of Law No. VIII-2043 of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety” states that category AM covers mopeds and light quadricycles whose maximum design speed may not exceed 45 km/h. The same source emphasizes that mopeds and light quadricycles, by their technical characteristics, are not equivalent to motorcycles or cars, which are more powerful, faster, heavier, and more dangerous. This means that the product’s power, speed, and construction are legally relevant in determining whether a child may be permitted to use such a vehicle in public traffic at all. Article 13(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety prohibits persons who do not hold the relevant entitlement from driving a motor vehicle. The same provision prohibits allowing a vehicle to be driven by persons who do not have the right to drive that vehicle. Therefore, a decision by parents or guardians to allow a child to drive a quad bike unsuitable for the child’s age or category should be assessed legally not merely as a lack of supervision, but also as a risk of breaching the prohibition on transferring a vehicle to a person who does not hold the right to drive it. Article 13(2) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety prohibits driving a vehicle that is technically defective or does not comply with technical requirements. Under Article 13(3), the driver must take all necessary measures to ensure the safety of themselves and their passengers during the journey. These duties include not only holding the right to drive, but also actual compliance with requirements concerning the vehicle’s technical condition, conditions of use, and safety measures. From the perspective of institutional competence, Article 10(1)(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety assigns to the Ministry of Transport and Communications, or institutions authorized by it, the approval of technical requirements for motor vehicles and their trailers, the classification of defects, and the establishment of requirements for manufacture and modification. Under Article 10(1)(11), that ministry or its authorized institutions prepare measures for implementing road safety policy and organize, coordinate, and control their implementation. At the broader level of road safety policy, Article 4(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety provides that state policy in the field of ensuring road safety is formed by the Government, while its implementation is controlled by the Road Safety Commission. Under Article 4(3), that commission establishes priority directions and measures for improving road safety, coordinates the activities of institutions, analyses the state of road safety, and may form expert groups to determine the causes of particularly serious traffic accidents. If a specific device were classified not as a quadricycle under category AM or B1, but as an electric micromobility device, Article 17¹ of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety would be relevant. Under Article 17¹(1), such a device may be used on the carriageway, bicycle lanes, bicycle paths, the roadside, and in residential zones by persons not younger than 16 years, and from the age of 14 only after completing the prescribed training course and holding a school certificate. Under Article 17¹(2), an electric micromobility device must have a functioning brake, an audible warning device, lights, and reflective elements, and all of its drivers must wear and fasten a helmet. This is important because safety obligations depend on the legal type of the device: quadricycles are subject to category and driving entitlement rules, whereas electric micromobility devices are subject to separate rules on age, technical equipment, and helmets

Consequences. In practical terms, the first scenario is lawful use: a child or adolescent drives only a quad bike of a category for which, under Article 23 of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety and Article 8 of the amending law, they have reached the minimum age and hold the required driving entitlement. The second scenario is an infringement, where a minor drives a category AM, B1, or powerful quadricycle without having the relevant right or without having reached the prescribed age. In such a case, the prohibition in Article 13(1) of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety on driving without the right to do so, and on allowing such a person to drive a vehicle, is significant. The third scenario concerns technical compliance: even where the age requirement is met, Article 13(2) prohibits driving a vehicle that is technically defective or does not comply with technical requirements. The fourth scenario is relevant in the event of an accident, because Article 32 of the Republic of Lithuania Law on Road Traffic Safety provides that liability applies for breaches of legislation regulating road traffic safety in order to protect human life, health, and property. For parents and guardians, this is practically important because buying a quad bike for a child is not merely a consumer decision: allowing the child to drive a vehicle of an unsuitable category or excessive power may breach the rules on driving entitlement, age, and transfer of a vehicle. For sellers and suppliers, this is relevant insofar as the product’s technical characteristics determine whether it falls under the legal regime applicable to category AM, category B1, or powerful quadricycles. For institutions, this is important because, under the cited provisions, issues of technical requirements, registration, and road safety policy are linked to the competence of the Ministry of Transport and Communications or institutions authorized by it, and to the coordinating role of the Road Safety Commission

📄 Original — infa.lt🕐 09:21
Gintaras Furmanavičius: When Sex Offenders Are Released on Parole 🔗
2026.07.19 07:40 Unexpected news reached Lithuania this week: Remigijus Jakštys, a former youth mentor convicted of sexual crimes against minors, was released on parole. According to the latest reports in July, his release caused a major…
Fact-check:
🔴 RefutedŠiandien žmogus, nuteistas už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, gali būti lygtinai paleistas
⚪ UnverifiedKonstitucinis Teismas panaikino absoliutų draudimą taikyti lygtinį paleidimą seksualinių nusikaltimų atvejuose
✅ ConfirmedKonstitucinis Teismas nurodė, kad Seimas gali nustatyti griežtesnes sąlygas, bet negali visiškai eliminuoti individualaus vertinimo
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 158 straipsnis (statute)
158 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų netaikymas Lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami: 1) asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos valstybės…
158 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų netaikymas Lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami: 1) asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; 2) asmenys, kuriems mirties bausmė malonės arba amnestijos tvarka pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, taip pat laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys; 3) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose; 4) asmenys, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau negu trys mėnesiai. Straipsnis papildomas nauju 2 punktu, buvę 2, 3 ir 4 punktai laikomi atitinkamai 3, 4 ir 5 punktais nuo 2013-01-01: 2) asmenys, nuteisti už nusikaltimus nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir (ar) neliečiamumui; 3) asmenys, kuriems mirties bausmė malonės arba amnestijos tvarka pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, taip pat laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys; 4) asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus, padarytus areštinėse, pataisos įstaigose ir kardomojo kalinimo vietose; 5) asmenys, kuriems iki laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaigos liko mažiau negu trys mėnesiai. 159 straipsnis. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų tvarka 1. Lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų asmenys į savo gyvenamąją vietą vyksta valstybės lėšomis savarankiškai. Šiais atvejais teismas, kuris priėmė nutartį lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos, nusiunčia nuteistojo gyvenamosios vietos pataisos inspekcijai potvarkį dėl nutarties vykdymo. 1 dalies redakcija nuo 2012-07-01: 1. Lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų asmenys į savo gyvenamąją vietą vyksta valstybės lėšomis savarankiškai. Šiais atvejais teismas, kuris priėmė nutartį patvirtinti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, nusiunčia probacijos tarnybai potvarkį dėl nutarties vykdymo. 2. Pataisos įstaigos administracija ne vėliau kaip per dvi darbo dienas nuo nutarties lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigų gavimo privalo atsiskaityti su nuteistuoju ir išduoti jam rašytinį paliepimą išvykti į gyvenamąją vietą. Nuteistasis privalo atvykti į gyvenamąją vietą per paliepime išvykti nurodytą kelionės laiką ir užsiregistruoti pataisos inspekcijoje. 2 dalies redakcija nuo 2012-07-01: 2. Pataisos įstaigos administracija, gavusi nutartį lygtinai paleisti nuteistąjį iš pataisos įstaigos, privalo atsiskaityti su nuteistuoju ir išduoti jam rašytinį paliepimą atvykti į probacijos tarnybą. 3. Pataisos įstaigos administracija šio Kodekso 180 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka praneša nukentėjusiajam (jei jis to pageidavo) apie nuteistojo lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas 360 straipsnis#2 (statute)
360 straipsnis. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų 1. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytais atvejais klausimus dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos…
360 straipsnis. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų 1. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse numatytais atvejais klausimus dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimų nagrinėja ir nutartimi išsprendžia bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas rašytinio proceso tvarka. Proceso dalyviai į teismo posėdį nešaukiami. 2. Kai nagrinėjamas klausimas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, teismas apie paskirtą šio klausimo nagrinėjimo datą praneša nuteistajam ir prokurorui. Prokuroras privalo pateikti atsiliepimą į Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą likus ne mažiau kaip penkioms dienoms iki klausimo nagrinėjimo. 3. Kai nagrinėjamas nuteistojo skundas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismas apie paskirtą šio klausimo nagrinėjimo datą praneša nuteistajam, Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai, bausmę vykdančiai institucijai ir prokurorui. Bausmę vykdanti institucija privalo pateikti teismui nuteistojo asmens bylą, Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija – nurodyti nuteistajam galimas nustatyti auklėjamojo poveikio ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytas pareigas ir laiką, per kurį nuteistasis privalėtų įvykdyti paskirtas auklėjamojo poveikio ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, jeigu būtų priimta nutartis tenkinti nuteistojo skundą ir taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, prokuroras – pateikti atsiliepimą į nuteistojo skundą. Šie dokumentai turi būti pateikti likus ne mažiau kaip penkioms dienoms iki klausimo nagrinėjimo teisme. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytas pranešimas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai nesiunčiamas, kai nagrinėjamas nuteistojo, sutikusio, kad jam būtų taikoma intensyvi priežiūra, skundas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. 5. Teismas, išnagrinėjęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, priima vieną iš šių nutarčių: 1) patvirtinti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos; 2) atsisakyti patvirtinti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos; 3) atmesti nuteistojo skundą, kai nagrinėjamas klausimas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos; 4) patenkinti nuteistojo skundą ir taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, kai nagrinėjamas klausimas dėl Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimo netaikyti nuteistajam lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. 6. Priėmęs vieną iš šio straipsnio 5 dalies 1 ir 4 punktuose nurodytų nutarčių, teismas kartu nustato nuteistajam Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų komisijos siūlomas jam nustatyti auklėjamojo poveikio ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytas pareigas ir laiką, per kurį nuteistasis privalo įvykdyti paskirtas auklėjamojo poveikio ar baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, arba paskiria intensyvią priežiūrą. Šios nutarties nuorašai nedelsiant, ne vėliau kaip kitą darbo dieną, išsiunčiami prokurorui ir nuteistajam. 7. Šio straipsnio 5 dalyje nurodytos teismo nutartys skundžiamos ir skundai nagrinėjami šio Kodekso 364 straipsnyje nustatyta tvarka. 8. Nuteistajam, kuris lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsniu, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos sąlygas pakeičia arba lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos panaikina ir nuteistąjį pasiunčia atlikti likusią bausmę nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismas probacijos tarnybos teikimu šio Kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso patvirtinimo įstatymas. Bausmių vykdymo kodeksas 157 straipsnis (statute)
157 straipsnis. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų 1. Nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą mažindami savo…
157 straipsnis. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų 1. Nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą mažindami savo nusikalstamo elgesio riziką, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos atlikę šią bausmės dalį: 1) vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteisti už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus asmenys, taip pat nepilnamečiai ir kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo; 2) pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija ketverius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) du trečdalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, bet neviršija dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo. 2. Nuteistieji, kuriems iš dalies atidėtas bausmės vykdymas buvo panaikintas, taip pat kuriems lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos buvo panaikintas ir jie teismo nutartimi buvo nukreipti atlikti likusios nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų, jei jų nusikalstamo elgesio rizika žema arba jie padarė akivaizdžią pažangą mažindami savo nusikalstamo elgesio riziką ir yra atlikę vienerius metus laisvės atėmimo bausmės nuo teismo nutarties dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar lygtinio paleidimo panaikinimo ir nukreipimo į pataisos įstaigą vykdymo pradžios. 3. Nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, nuteistuosius, kurių nusikalstamo elgesio rizika aukšta ir kurie nedaro pažangos, kad sumažintų savo nusikalstamo elgesio riziką, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, taip pat nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose, atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš pataisos įstaigų taikant jiems intensyvią priežiūrą. 4. Nuteistieji, sutinkantys, kad jiems būtų taikoma intensyvi priežiūra, gali būti lygtinai paleisti pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis iki šešių mėnesių anksčiau, negu nustatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse. 5. Nuteistiesiems, iki lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal šio straipsnio 1–4 dalis neatlikusiems nuobaudos už bausmės atlikimo metu padarytą teisės pažeidimą, lygtinio paleidimo taikymas atidedamas tol, kol bus atlikta nuobauda, ir tris mėnesius po nuobaudos atlikimo. 6. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija. 7. Šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose ir 2 dalyje nurodytiems nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. 8. Likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų nuteistiesiems vykdoma probacija. Probacijos vykdymo, jos sąlygų keitimo ir probacijos panaikinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.
Analysis
Legal question

The specific question is not whether the resocialisation of persons convicted of sexual offences against minors may in general be constitutionally significant, but whether, under the applicable sentencing enforcement regime presented, such a convicted person may, on 20 July 2026, be released on parole solely by applying the general test under Article 157 of the Code for the Enforcement of Sentences concerning risk and the portion of the sentence served. This question is critical because the news item presents the release of Remigijus Jakštys as a legal possibility already opened up for an entire category of convicted persons, whereas the sources provided indicate the opposite normative structure.

Legal basis

Article 157 of the Code for the Enforcement of Sentences establishes the general parole model: a convicted person may be released if the risk of his criminal behaviour is low, or if he has made clear progress in reducing that risk, and if the relevant portion of the sentence has been served. However, that rule itself makes an exception for convicted persons to whom special grounds for non-application apply. Article 83 of the amending law to the Code for the Enforcement of Sentences, as provided, clearly states that parole does not apply to persons serving a sentence for offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor.

Accordingly, under the provision provided, the special prohibition prevails over the general rule of individual risk assessment in Article 157 of the Code.

Correction

The article’s assertion that “today, a person convicted of sexual offences against minors may already be released on parole” is, on the basis of the sources provided, inaccurately formulated. It would be more precise to say: under Article 83 of the amending law to the Code for the Enforcement of Sentences as provided, parole does not apply to such persons, unless reliance is placed on another, directly applicable legal basis not provided here, which has amended or eliminated that prohibition. Article 360 of the Code of Criminal Procedure does not alter this conclusion, because it regulates the procedure for judicial examination of commission decisions, including the prosecutor’s response, but does not create a substantive right to parole where Article 83 of the Code for the Enforcement of Sentences prohibits it.

Practical significance

In practice, the stronger argument at present is not an abstract reference to resocialisation or to the Constitutional Court’s idea of individual assessment, but the direct wording of Article 83 of the Code for the Enforcement of Sentences on non-application. In a dispute, defence counsel or the prosecutor should first cite Article 83 of the Code and only then examine whether there is a specific later legal basis permitting a departure from that provision. It would be an error to infer from the procedure under Article 360 of the Code of Criminal Procedure, or from the general rule in Article 157 of the Code for the Enforcement of Sentences, that the prohibition has already been automatically lifted for the category of sexual offences against minors.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether the convicted person “deserves” release, but whether a person serving a fixed-term custodial sentence for offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor may be granted conditional release under the applicable sentence-enforcement regime. This issue is determined primarily under Article 82 of the Code of Execution of Sentences of the Republic of Lithuania, which establishes the general grounds for conditional release, and Article 83 of the same Code, which sets out the cases in which conditional release is not applicable. Article 82(1) of the Code of Execution of Sentences permits the conditional release of a convicted person serving a fixed-term custodial sentence only where the risk of his criminal conduct is low or he has made clear progress in reducing that risk, and where the relevant portion of the sentence has been served. However, Article 83(3) of the Code of Execution of Sentences expressly provides that conditional release does not apply to persons serving sentences for offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor. Accordingly, under the provisions cited, the essential tension lies between the individual assessment of risk and progress under Article 82 of the Code of Execution of Sentences and the special prohibition under Article 83(3) of that Code

Legal assessment. Article 82 of the Code of Execution of Sentences is structured as a conditional entitlement to seek conditional release, not as a convicted person’s right to be released. Even where the convicted person satisfies the criterion concerning the portion of the sentence served, his risk of criminal conduct or clear progress in reducing that risk must be assessed. Article 85(1) of the Code of Execution of Sentences requires the custodial institution, twenty working days before the possible conditional release, to submit a social inquiry report to the conditional release commission. That report must include data on the resocialisation measures applied, their outcomes, the risk of criminal conduct, and changes in that risk during the serving of the sentence. Under Article 85(2) of the Code of Execution of Sentences, the commission adopts a reasoned decision to grant or refuse conditional release within twenty working days. If the decision or court ruling results in release, Article 87(1) and (2) of the Code of Execution of Sentences provides that the custodial institution releases the convicted person and transfers the documents to the Probation Service. Article 87(4) of the Code of Execution of Sentences is significant because probation and intensive supervision must begin from the moment of release; thus, under the model established by the Code, release does not mean being left without supervision. On the other hand, the special rule in Article 83(3) of the Code of Execution of Sentences, insofar as it applies, precludes the application of conditional release itself to this group of convicted persons. The previous version of Article 158 of the Code of Execution of Sentences also provided that conditional release was not applicable to persons convicted of offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor. The legislative materials relating to Draft No. XIP-1446 stated that such an absolute restriction would also cover less serious offences, for example the acts provided for in Articles 151¹ and 153 of the Criminal Code, and therefore raised an issue of proportionality. The same materials emphasised that conditional release is a power of the court, not an obligation, and may be applied only to those convicted persons whose rehabilitation can continue without isolation from society, but under supervision. It was also stated that a person released conditionally remains under supervision, receives social assistance, and is subject to resocialisation measures, whereas, if conditional release is denied, such persons would have to integrate independently after serving the sentence. This legislative position explains why the institution of conditional release is linked not only to the convicted person’s interest, but also to a controlled transition from imprisonment to society. Article 1(2) of the Code of Execution of Sentences confirms this direction through the general purpose of the Code: to establish a procedure for the execution of sentences such that, after serving their sentences, convicted persons pursue their life goals by lawful means and methods

Consequences. In practical terms, the first scenario is that, if Article 83(3) of the Code of Execution of Sentences applies, a person convicted of offences against the sexual self-determination and inviolability of a minor cannot be conditionally released, because the special prohibition suspends the mechanism under Article 82. The second scenario would arise only where that prohibition does not apply to the particular person: in that case, the decision would depend on the portion of the sentence served, the risk assessment, progress in reducing the risk, and a reasoned decision of the commission or the court under Articles 82, 85 and 87 of the Code of Execution of Sentences. In such a case, the consequence of release would not be the annulment of the sentence, but the execution of the remaining part of the sentence under the supervision of the Probation Service from the moment of release. The third scenario is not early release, but the serving of the sentence until the expiry of its term; under Article 94(1) of the Code of Execution of Sentences, upon expiry of the term of execution of a custodial sentence, the convicted person is released in the first half of the final day of the sentence. This is practically important for victims, because the model chosen determines whether the person is released under probationary control or only upon expiry of the sentence. It is also important for the custodial institution, because it must prepare the social inquiry report and transfer the documents within the prescribed time limits. It is important for the Probation Service because, under Article 87(4) of the Code of Execution of Sentences, supervision must begin no later than the moment of release. Finally, it is important for the legislature because the sources presented reveal two competing regulatory directions: absolute non-application under Article 83(3) of the Code of Execution of Sentences and an individualised conditional-release model based on risk and resocialisation under Articles 82 and 85 of that Code

📄 Original — Respublika🕐 09:22
Mindaugas Sinkevičius’s new government comes under attack from the start: can the prime minister find success? 🔗
This week, Respublika focuses on Lithuania’s 21st government, led by Social Democrat Mindaugas Sinkevičius, which was sworn in and began work in the Seimas on Tuesday. Opponents are already calling it “unconstitutional,” while some…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau - Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.
1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau - Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo…
6 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarymo tvarka ir Vyriausybės programa Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Jeigu Respublikos Prezidentas pateiktąjį kandidatą atsisako skirti ministru, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia kitą ministro kandidatūrą. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Seimui motyvuotu nutarimu nepritarus šiai programai, Ministras Pirmininkas naują programą pateikia svarstymui ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos. Ministerijos ir kitos valstybinės institucijos privalo teikti paskirtiems naujiesiems ministrams šių prašymu medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. Nauja Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai sudaromas biudžeto įstatymo projektas, atitinkamai tikslinama ir Vyriausybės programa.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 22 straipsnis (statute)
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto…
22 straipsnis. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, tvirtina norminių teisės aktų koncepcijas, rengia Valstybės pažangos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; 3) įgyvendina Vyriausybės programą, tvirtina Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą, koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė, veiklą; 4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės metinių ataskaitų rinkinį; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei valstybės socialinių fondų, Pensijų anuitetų fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo metinių ataskaitų rinkinius ir nacionalinį metinių ataskaitų rinkinį; 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas, steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms įgyvendinti įstaigų prie ministerijų savininko teises ir pareigas (išskyrus sutikimų dėl tokių įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą), steigia, reorganizuoja ir likviduoja kitas biudžetines įstaigas, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė ar Vyriausybės įgaliota valstybės institucija ar įstaiga; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų, Vyriausybės atstovų įstaigos, kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina Vyriausybė arba ministerijos, nuostatus; tvirtinti įstaigų prie ministerijų ir kitų Vyriausybės įsteigtų biudžetinių įstaigų, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendina ministerijos, nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamos valdymo srities ministrui, jeigu kiti įstatymai nenustato kitos jų tvirtinimo tvarkos; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės atstovus, Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, priima į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės įstaigų vadovus, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, juos skatina; atitinkamos valdymo srities ministro teikimu Vyriausybės į pareigas priimtiems ar paskirtiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams skiria tarnybines nuobaudas, jeigu įstatymai nenustato kitaip; 15) sudaro Vyriausybės komitetus ir Vyriausybės komisijas; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai.
Analysis
Legal question

Does the registration of the Government programme in the Seimas on 3 July, before the President’s decree approving the Government on 6-7 July, in itself render the programme approved by the Seimas legally defective?

Legal basis

Article 6 of the Law on the Government establishes the sequence: the Prime Minister is appointed by the President with the approval of the Seimas; ministers are appointed by the President on the proposal of the Prime Minister; and, no later than 15 days after appointment, the Prime Minister presents to the Seimas the Government formed by him or her and approved by the President, and submits its programme for consideration. The same provision states that ministries and other institutions must provide the newly appointed ministers with the material required to prepare the programme, meaning that preparation of the programme may take place before the final parliamentary vote. Article 1 of the Law on the Government defines the Government as comprising the Prime Minister and ministers, while Article 7 links the commencement of duties to the oath taken in the Seimas.

The stronger conclusion from these provisions is this: legal significance attaches not to the technical date of registration of the draft, but to whether the programme was submitted to the Seimas by the appointed Prime Minister after the Government had been formed and approved by the President.

Practical significance

The opponents’ argument would be strong only if it were shown that the Seimas voted not on the Government programme submitted by the Prime Minister, but on an autonomous “draft” left over from before the formation of the Government, which was not subsequently properly adopted by the Government. The facts presented indicate the opposite relevant circumstance: the programme received 72 votes in favour, 29 against and 4 abstentions in the Seimas, so the dispute rests more on the formal chronology of registration than on the act of conferring authority itself. In practice, criticism of such a process should target not merely the fact of registration on 3 July, but the procedural link between the registered text, the Government approved by the President, and the Prime Minister’s submission to the Seimas.

For the Government, the key point is to show clearly in the documents that the approved text is indeed its programme, because under Article 22(3) it will later be required to implement not a political sketch, but the Government programme approved by the Seimas.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not the lawfulness of political labels or criticism, but whether the Government Programme may be regarded as a constitutionally and statutorily significant document if it was registered with the Seimas before the decree of the President of the Republic approving the composition of the Government, and what consequences follow from the Seimas’s approval of such a programme. This issue is to be resolved primarily under Article 1 of the Law on the Government of the Republic of Lithuania, according to which the Government consists of the Prime Minister and ministers, as well as under Article 24(2)(1) and (7) of the Law on the Government, pursuant to which the Prime Minister forms the Government, submits its composition to the President of the Republic, and submits the Government Programme to the Seimas for consideration. Article 101(1) of the Constitution of the Republic of Lithuania is also relevant, as it establishes parliamentary control over the Government and ministers, as is Article 101(3)(1), under which the Government must resign if the Seimas twice in succession refuses to approve the programme of a newly formed Government. The substance of Government activity after approval of the programme is assessed under Article 22(3) of the Law on the Government, which obliges the Government to implement the Government Programme and approve a plan for implementing its provisions. The form of decision-making is relevant under Article 95 of the Constitution and Article 40 of the Law on the Government: matters of state administration are decided at Government meetings by adopting resolutions by a majority vote of all members of the Government, while draft acts are prepared, coordinated and considered in accordance with the Rules of Procedure of the Government

Legal assessment. The cited provisions show that the Government Programme is not an independent political text, but part of the constitutional and statutory procedure for forming the Government, submitted to the Seimas by the Prime Minister under Article 24(2)(7) of the Law on the Government. Therefore, the date of registration alone is not the final legal criterion: what is decisive is whether the programme was submitted to the Seimas for consideration by an entity competent to do so, and whether the Seimas adopted a decision on it. According to the facts reported, the Seimas approved the programme by 72 votes; accordingly, in the situation presented, the legal focus shifts from the moment of registration to the Seimas’s approval and the Government’s duty to implement the programme under Article 22(3) of the Law on the Government. Had the Seimas refused to approve the programme twice in succession, Article 101(3)(1) of the Constitution would have required the Government to resign, but the reported facts indicate the opposite: the programme was approved. As regards the composition of the Government, Article 1 of the Law on the Government clearly links the Government with the Prime Minister and ministers, while Article 24(2)(1) defines the Prime Minister’s role as forming the composition and submitting it to the President of the Republic for approval. This means that criticism concerning a programme of “unknown authorship” would be legally well-founded only to the extent it were shown that the programme was submitted to the Seimas by an entity not authorised to do so, or that the Seimas decided on a document other than the one on which, by law, it was required to vote. The sources provided do not support such a conclusion. In its ruling of 10 January 1998, “On the compliance of the Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania of 10 December 1996 ‘On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania’ with the Constitution of the Republic of Lithuania,” the Constitutional Court stated that the Government is a collegial institution of general competence occupying a special place within the system of executive power. This case law is important because the Government Programme should be assessed as the basis for the activity of a collegial executive authority, not as the declaration of a single minister or political group. The source concerning Draft No. XIIP-1155 also states that the Government’s powers derive from the Constitution and laws, and that everything the Government does within its established competence constitutes the resolution of matters of state administration. Consequently, after the Seimas approves the programme, the Government may implement its political objectives, including in the fields of security or public health, only through the powers granted to it: Article 22(1), (2), (3) and (6) of the Law on the Government, resolutions provided for in Article 95 of the Constitution, and the relevant draft laws. In the context of health and demographic measures, Article 60(1), (3), (4) and (5) and Article 106(2), (4), (5) and (6) of the Law on the Health System are applicable, as they define the Government’s competence to approve health programmes, coordinate inter-institutional activity, prepare draft legal acts and adopt legal acts within its competence. The parliamentary opposition and other members of the Seimas retain instruments of control: under Article 101(1) of the Constitution, the Government or ministers must account to the Seimas for their activities upon request. If more than half of the ministers were replaced, Article 101(2) of the Constitution and Article 8(4) of the Law on the Government would require renewed authorisation from the Seimas. The most severe consequences of the political responsibility of the Government or a minister are also established in Article 101 of the Constitution: no confidence in the Government or the Prime Minister may be expressed by a majority vote of all members of the Seimas by secret ballot, while a minister must resign when more than half of all members of the Seimas express no confidence in that minister

Consequences. The most realistic scenario under the sources provided is that, following the Seimas’s approval, the programme becomes the basis for the Government’s activity, and the Government must implement it through a plan for implementing the programme’s provisions under Article 22(3) of the Law on the Government. The dispute concerning the earlier registration date may be used politically as an argument of pressure, but the cited provisions attach decisive importance to submission by the Prime Minister, consideration by the Seimas and the Seimas’s decision. For the Seimas, the most practically important mechanisms remain the instruments of control: the requirement to account under Article 101(1) of the Constitution, no-confidence procedures, and the need for renewed authorisation if more than half of the ministers are replaced. For the Government, it is practically important that each objective of the programme be translated into resolutions, draft laws or an implementation plan consistent with its competence, because Article 95 of the Constitution requires collegial decision-making at a meeting. For the Prime Minister, it is important to maintain coherence between the programme and the activities of ministers, because under Article 24(1) of the Law on the Government the Prime Minister directs the activities of the Government, and, according to the source concerning Draft No. XIIP-1155, the Government is collectively accountable to the Seimas for its overall activity. For the public and the administration, the practical significance is that political promises concerning security, public health or birth rates are to be assessed not by rhetoric, but by whether they are implemented in legal acts, programmes, draft budgets and decisions submitted to the Seimas

📄 Original — Alfa.lt🕐 09:24
Another Blow to Lithuania in Strasbourg: Thousands Awarded in Damages Over CIA Prison 🔗
After Lithuania lost a third case at the European Court of Human Rights over a secret CIA prison that operated in the country, the Justice Ministry confirmed that the Strasbourg court’s ruling will be implemented. The ministry also noted…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įst 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Asignavimai žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti ir asignavimų mokėjimas 1. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete…
2 straipsnis. Asignavimai žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti ir asignavimų mokėjimas 1. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis), atlyginti, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus. Šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija). 2. Iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asignavimų, išskyrus šio straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytus atvejus, Teisingumo ministerija vykdo: 1) teismo sprendimus dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo; 2) teismo patvirtintas taikos sutartis dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo arba kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų), atlyginimo; 3) Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir šalių taikius susitarimus, kuriems preliminariai pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 4) tarptautinių institucijų sprendimus dėl žalos atlyginimo (kompensacijos išmokėjimo), jei yra nustatytas piniginės kompensacijos dydis, ir šalių taikius susitarimus, kuriems preliminariai pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 5) šio įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nurodytas taikos sutartis; 6) sprendimus atlyginti šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje numatytą žalą. 3. Šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 6 punktuose nurodytus dokumentus Teisingumo ministerija turi įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo, o šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytus dokumentus – per 3 mėnesius nuo jų pasirašymo. 4. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo Teisingumo ministerija turi įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytais terminais. 5. Valstybės institucija ar pareigūnas, gavę tarptautinių institucijų sprendimus dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, nedelsdami juos pateikia Teisingumo ministerijai. Šie sprendimai turi būti įvykdyti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų gavimo Teisingumo ministerijoje dienos, jei tarptautinės teisės aktai ar tarptautinių institucijų sprendimai nenustato kitaip. 6. Vykdant šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, lėšos iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų pervedamos į žalą patyrusio asmens asmeninę mokėjimo sąskaitą. Jeigu žalą patyręs asmuo yra suimtas ar atlieka laisvės atėmimo bausmę, lėšos gali būti pervedamos į laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą šio asmens asmeninę sąskaitą. Dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų priverstinio vykdymo asmuo gali kreiptis, jeigu Teisingumo ministerija pagal asmens prašymą lėšas pervesti į jo asmeninę mokėjimo sąskaitą arba laisvės atėmimo vietos įstaigos administruojamą jo asmeninę sąskaitą šių dokumentų neįvykdė per šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytus terminus. 7. Žalos dalis, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto neišmokėta dėl neteisėtų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ar Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmų (sprendimų), iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama. Šios lėšos išmokamos atitinkamai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų atlyginama žalos dalis, viršijanti dėl neteisėtų veiksmų (sprendimų) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išmokėtą dalį. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. X-370, 2005-10-18, Žin., 2005, Nr. 127-4532 (2005-10-27), i. k. 1051010ISTA000X-370 8. Iš šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai. Ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. X-370, 2005-10-18, Žin., 2005, Nr. 127-4532 (2005-10-27), i. k. 1051010ISTA000X-370 9. Be to, iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų kompensuojamos šio įstatymo 5(2) straipsnio 4 dalyje numatytos lėšos. Šios lėšos yra sumokamos per 3 mėnesius nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. X-370, 2005-10-18, Žin., 2005, Nr. 127-4532 (2005-10-27), i. k. 1051010ISTA000X-370 10. Valdžios institucija, kuriai dėl padarytos žalos atlyginimo yra iškelta byla, apie bylos iškėlimo faktą nedelsdama raštu praneša Teisingumo ministerijai kartu pateikdama ieškinio (prašymo, skundo) kopiją. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. X-370, 2005-10-18, Žin., 2005, Nr. 127-4532 (2005-10-27), i. k. 1051010ISTA000X-370
Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įst 21 straipsnis (statute)
21 straipsnis. Žalos dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo kompensavimas 1. Teisę ne teismo tvarka gauti iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio piniginę…
21 straipsnis. Žalos dėl kardomosios priemonės – suėmimo taikymo kompensavimas 1. Teisę ne teismo tvarka gauti iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio piniginę kompensaciją, skirtą atlyginti dėl suėmimo pritaikymo patirtą realią turtinę žalą, t. y. turto netekimą arba sugadinimą, turėtas išlaidas, negautas pajamas (negautą darbo užmokestį ar kitas darbines pajamas atskaičius mokesčius ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokas, taip pat negautas socialines ir kitas išmokas), turi asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išteisintas arba kuriam priimta nutartis ar nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais, išskyrus atvejus, kai ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui arba atsisakyta asmenį persekioti baudžiamąja tvarka Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymo nustatytais pagrindais. Asmuo turi teisę ne vėliau kaip per vienus metus nuo nutarties ar nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą arba išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Teisingumo ministerijai pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintos formos prašymą skirti šioje dalyje nurodytą piniginę kompensaciją. Kartu su prašymu turi būti pateikti dokumentai, patvirtinantys prašomos piniginės kompensacijos dydį ir asmens tapatybę, taip pat pridedama įsiteisėjusi teismo nutartis skirti suėmimą ir įsiteisėjęs nutarimas, nutartis ar išteisinamasis nuosprendis. 2. Teisingumo ministerija, nagrinėdama prašymą skirti piniginę kompensaciją, turi teisę gauti iš valstybės institucijų, įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą šiai kompensacijai apskaičiuoti. 3. Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo asmens prašymo skirti piniginę kompensaciją ir visų jai apskaičiuoti reikalingų dokumentų gavimo dienos turi šiam asmeniui pateikti motyvuotą rašytinį sprendimą dėl piniginės kompensacijos skyrimo ar atsisakymo ją skirti. Atsisakyti skirti piniginę kompensaciją Teisingumo ministerija gali tik tuo atveju, kai pateikti ne visi šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai arba žala jau buvo atlyginta ne teismo tvarka pagal šio įstatymo 3 straipsnį, arba asmuo kreipėsi į teismą šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 4. Asmuo, kuris nesutinka su Teisingumo ministerijos sprendimu dėl kompensacijos ar jos atsisako, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Asmuo, ne teismo tvarka gavęs piniginę kompensaciją, turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu šiuo atveju teismas priteisia žalos atlyginimą, jis mažinamas atžvelgiant į asmeniui jau išmokėtos piniginės kompensacijos dydį. Papildyta straipsniu: Nr. XIV-370, 2021-05-27, paskelbta TAR 2021-06-09, i. k. 2021-13178
Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įst 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato žalos kompensavimą ne teismo tvarka asmenims, kuriems buvo pritaikytas suėmimas, tačiau kurie įsiteisėjusiu…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato žalos kompensavimą ne teismo tvarka asmenims, kuriems buvo pritaikytas suėmimas, tačiau kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išteisinti, arba kuriems įsiteisėjusia nutartimi ar nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, asignavimų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti naudojimą, žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto kardomojo kalinimo (suėmimo), neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto paskyrimo, atlyginimą ne teismo tvarka, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto bei kitų tarptautinių institucijų, kurių jurisdikciją ar kompetenciją spręsti dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių asmenų teisių pažeidimų yra pripažinusi Lietuvos Respublika (toliau – tarptautinės institucijos), sprendimų vykdymą, taip pat valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarką ir atstovavimą valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. 2. Šiuo įstatymu įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai, nurodyti šio įstatymo priede.
Analysis
Legal question

The specific question is whether, following the third ECtHR judgment concerning the CIA’s secret detention facility in Antaviliai in 2005-2006, Lithuania is required only to pay EUR 30,000 in compensation to Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri, or whether it must also actively comply with the non-monetary obligation to approach the United States for assurances that he will not be sentenced to death. The point of contention is not whether Lithuania politically acknowledges the operation of the prison, but what legal obligation of execution follows from an international court judgment that has already been delivered.

Legal basis

Article 1 of the Law on Compensation for Damage Caused by Unlawful Acts of Public Authorities and Representation of the State expressly brings the execution of judgments of the European Court of Human Rights within the scope of that law; accordingly, the ECtHR judgment here is not merely a political recommendation. Article 2(1) of the same law provides for state budget appropriations to compensate damage caused by unlawful acts of public authorities, while Article 2(2) provides that the Ministry of Justice executes court judgments concerning compensation for such damage. The Ministry’s position that the judgment will be executed is therefore legally based not on goodwill, but on a specific domestic enforcement mechanism.

The compensation paid out of court under Article 21 in relation to detention is not the principal avenue here, because it is linked to the outcome of Lithuanian criminal proceedings and actual pecuniary damage, whereas the news item concerns compensation awarded by the ECtHR for state responsibility in an international human rights case.

What case law says

The material provided shows a consistent line in the ECtHR’s case law: in 2018, it found that Abu Zubaydah had been detained in Lithuania; in 2024, Mustafa al-Hawsawi was awarded EUR 100,000; and in early July 2026, Al Nashiri was awarded EUR 30,000 and an obligation was imposed to approach the United States regarding death-penalty assurances. This is no longer an isolated factual finding, but a recurring Strasbourg conclusion concerning the same 2005-2006 context. For that reason, the State’s argument that another domestic investigation would “not add further clarity” may be politically understandable, but at the legal level of execution it does not diminish the binding force of the ECtHR judgment.

Practical significance

In practice, the stronger argument now concerns not the amount of compensation, but the fact that Lithuania must also implement an individual protective measure: the sending of diplomatic notes to the United States becomes the central evidence of execution. For professionals, it is worth citing Articles 1 and 2 of the law, as they show that the execution of ECtHR judgments and the payment of compensation are administered by law through the Ministry of Justice’s appropriations. The risk for the State arises where execution is reduced to the payment of EUR 30,000: if diplomatic efforts concerning death-penalty assurances remain merely formal, this may become a separate issue of non-execution of the judgment.

The reduction of the compensation amount from the earlier EUR 100,000 to EUR 30,000 does not alter the core legal conclusion that, in the recurring CIA prison cases, the issue of Lithuania’s responsibility in Strasbourg is now essentially settled.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether Lithuania politically acknowledges the existence of a CIA prison, but how the judgment of the European Court of Human Rights is being enforced where that judgment found a violation of rights attributable to Lithuania’s jurisdiction and awarded compensation

Legal assessment. According to the information provided, the ECtHR found that Abd Al Rahim Hussein Al Nashiri was unlawfully detained in 2005-2006 in an American facility operating in Lithuania, awarded EUR 30,000 in compensation, and directed the Lithuanian Government to request assurances from the United States that the death penalty would not be imposed on him

Consequences. The most immediate realistic scenario is payment of EUR 30,000 from appropriations provided in the State budget, administered under Article 2(1) of the Law on Compensation for Damage and Representation of the State by the Ministry of Justice

📄 Original — digin.lt🕐 09:25
AI threats turn violent: executives tighten security - Digin 🔗
Someone slipped into a lobby. It was not a joke or a protest: a person entered Anthropic’s building and claimed the CEO would be killed. Five days earlier, someone had tried to blow up Sam Altman’s home. What was once comment-section…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 145 straipsnis (statute)
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo…
145 straipsnis. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas 1. Tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą, baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. XX skyrius Nusikaltimai žmogaus laisvEI 146 straipsnis. Neteisėtas laisvės atėmimas 1. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę uždarydamas jį į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 147 straipsnis. Prekyba žmonėmis Tas, kas turėdamas tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 148 straipsnis. Žmogaus veiksmų laisvės varžymas 1. Tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 3. Už šiame straipsnyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo. XXI SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ŽMOGAUS SEKSUALINIO APSISPRENDIMO LAISVEI IR NELIEČIAMUMUI 149 straipsnis. Išžaginimas 1. Tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe išžagino žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų. 3. Tas, kas išžagino nepilnametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 150 straipsnis. Seksualinis prievartavimas 1. Tas, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 2. Tas, kas su bendrininkų grupe atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 4. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki trylikos metų. 5. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 151 straipsnis. Privertimas lytiškai santykiauti 1. Tas, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė jį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko nepilnamečiui asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 3. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 152 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas 1. Tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu. 2. Už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 153 straipsnis. Mažamečio asmens tvirkinimas Tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. XXII SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI ASMENS GARBEI IR ORUMUI 154 straipsnis. Šmeižimas 1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 155 straipsnis. Įžeidimas 1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. XXIII SKYRIUS NUSIKALTIMAI IR BAUDŽIAMIEJI NUSIŽENGIMAI VAIKUI IR ŠEIMAI 156 straipsnis. Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas 1. Tas, kas pagrobė svetimą mažametį vaiką arba sukeitė naujagimius, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 2. Tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 157 straipsnis. Vaiko pirkimas arba pardavimas 1.Tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo mažametį vaiką, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 2. Tas, kas vertėsi prekyba mažamečiais vaikais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 158 straipsnis. Vaiko palikimas Tėvas, motina ar globėjas arba kitas teisėtas vaiko atstovas, palikęs negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros norėdamas juo atsikratyti, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 159 straipsnis. Vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką Tas, kas įtikinėdamas, prašydamas, papirkdamas, grasindamas, apgaule ar kitokiu būdu įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2503 straipsnis (statute)
2503 straipsnis. Grasinimas padaryti teroristinį nusikaltimą 1. Tas, kas grasino padaryti šio Kodekso 250, 251 ar 252 straipsnyje nurodytą teroristinį nusikaltimą…
2503 straipsnis. Grasinimas padaryti teroristinį nusikaltimą 1. Tas, kas grasino padaryti šio Kodekso 250, 251 ar 252 straipsnyje nurodytą teroristinį nusikaltimą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. Kodeksas Nr. XII-497, 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3768 (2013-07-13)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 137 straipsnis (statute)
137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas laisvės apribojimu arba…
137 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo 1. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino du ar daugiau žmonių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Už šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
Legal question

Whether specific threats against executives and employees of AI companies, including threats to kill, set fire to property, or cause an explosion, should legally be assessed as an isolated threat under Article 145(1) of the Criminal Code, or as terrorising a person under Article 145(2), also triggering the employer’s duty to take preventive safety measures.

Legal basis

Article 145(1) of the Criminal Code criminalises a threat to kill or cause serious bodily harm only where there are sufficient grounds to believe that the threat may be carried out. Accordingly, the statement reported in the news item at Anthropic’s building about killing the CEO, or threats against employees’ children, would be legally significant not because of the severity of the rhetoric, but because of the context: physical attendance at the building, an application submitted under a pseudonym, and other coordinated actions strengthen the criterion of credibility. Article 145(2) of the Criminal Code covers terrorising by threatening to cause an explosion, set fire to property, or commit another dangerous act, or systematic intimidation by psychological coercion.

Therefore, in the context of an attempted bombing of Sam Altman’s home and manifestos calling for attacks on AI leaders, the stronger direction is qualification not as a simple threat but as terrorising. Article 2503 of the Criminal Code would apply only to a threat to commit a terrorist offence specified in Articles 250, 251, or 252 of the Criminal Code. Therefore, on the facts provided, an anti-AI motive or social anger alone does not in itself move the matter into the category of a terrorist threat.

Practical significance

In practice, the stronger argument is that companies in such cases must document not only isolated incidents, but also the systematic nature of the threats, indicators of preparation, and the link to specific targets, because these are precisely the factors that distinguish non-criminal or low-risk rhetoric from a situation falling under Article 145(1) or Article 145(2) of the Criminal Code. From the employer’s perspective, Article 11 of the Law on Safety and Health at Work is important: safe working conditions must be ensured in all work-related aspects, and preventive technical, legal, and organisational measures are financed by the employer. This means that security personnel, cameras, visitor controls, and threat-escalation procedures in such a context are not merely reputational costs or executive privileges, but may be treated as legally grounded preventive measures.

The risk under Article 137(3) and (4) of the Criminal Code would arise only in a narrower situation: where a person is seriously injured through negligence, in breach of special safety rules, and corporate criminal liability would then be possible only subject to the conditions laid down in Article 20 of the Criminal Code.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the threats described in the report to kill, detonate an explosive, commit arson, threaten employees’ children, or respond with armed force should be classified as a threat to kill or cause serious bodily harm under Article 145(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, or as terrorising a person under Article 145(2) of the Criminal Code. A related issue concerns the employer’s duties: whether a company, being aware of real threats against managers and employees, is required to take preventive safety measures under Article 11(1)–(2) of the Law on Safety and Health at Work of the Republic of Lithuania and Article 30(1)–(2) of the Labour Code. If the threats escalated into physical violence, Article 140 of the Criminal Code concerning the causing of physical pain or minor impairment of health would also be relevant. The boundary of the employer’s liability should be assessed under Article 176 of the Criminal Code and the submitted amendment to Article 176, which provides for liability of an employer or its authorised person for breach of occupational safety and health requirements where this results in a serious or fatal accident at work or other serious consequences. Articles 98, 99, 118–120 and 212 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania are also procedurally important: they define the submission of relevant objects and documents, calculation of procedural time limits, the possibility of compensation for damage, the purpose and types of coercive measures, and the grounds for termination of a pre-trial investigation

Legal assessment. Under Article 145(1) of the Criminal Code, a statement that the head of a specific company will be killed is legally relevant where there were sufficient grounds to believe that the threat could be carried out. The entries into the building, the attempt to detonate an explosive at a residence, the manifesto calling for attacks against AI leaders, and threats against employees’ children mentioned in the report are circumstances directly connected with terrorising by threatening to detonate an explosive, commit arson, or commit another act dangerous to life, health, or property, as referred to in Article 145(2) of the Criminal Code. Where the conduct consists not of a single message but of systematic intimidation, doxing, coordinated harassment campaigns, and psychological coercion, the legal centre of gravity shifts to the element in Article 145(2) of the Criminal Code consisting of systematic intimidation of a person through psychological coercion. Under Article 145(3) of the Criminal Code, liability for these acts is possible where there is a complaint by the victim, a statement by the victim’s legal representative, or a prosecutor’s request. The submitted regulatory source concerning Article 145 of the Criminal Code also indicates a boundary: if a person does not merely threaten but begins preparing for the offence, searches for means, recruits accomplices, draws up an action plan, or attempts the offence, liability arises not only for the threat but for preparation or attempt to commit the relevant offence. Under Article 11(1) of the Law on Safety and Health at Work, the employer must ensure safe and healthy working conditions in all work-related respects, and the employees’ duties do not extinguish this employer duty. Article 11(2) of the same law allows this duty to be specified through technical, legal, organisational, and other preventive measures; accordingly, security personnel, cameras, access control, procedures for reporting danger, and the designation of responsible persons are consistent with the logic of the cited provisions. Article 31 of the Law on Safety and Health at Work gives the employer the right to issue orders on occupational safety and health, require employees to comply with mandatory safety documents, and obtain information from state institutions and inspection materials from the State Labour Inspectorate. Under Article 33(1)(4) of that law, employees must immediately notify responsible persons of any situation at workplaces, work premises, or other company locations which, in their view, may pose a threat to employee safety and health. Article 30(1) of the Labour Code requires the employer to create a working environment in which employees are not subjected to aggressive, abusive, or intimidating conduct directed at their physical or psychological integrity. Article 30(2) of the Labour Code is relevant to the risk of both physical and psychological impact, because violence and harassment are prohibited at workplaces, including public and private places where the employee is under the employer’s authority or performs duties under an employment contract. If a violent incident caused an employee physical pain or a minor impairment of health, the act could be assessed under Article 140(1) of the Criminal Code. If the employer or its authorised person, knowing of a real risk, breached occupational safety and health requirements, the issue of liability could be raised under Article 176 of the Criminal Code; under the submitted amendment, the strictest criminal liability is linked to a serious or fatal accident at work or other serious consequences. From a procedural perspective, under Article 98 of the Code of Criminal Procedure, companies, managers, employees, or other persons may submit threat messages, manifestos, video recordings, access-control data, or other documents relevant to the investigation of the criminal act. Under Article 119 of the Code of Criminal Procedure, coercive measures may be imposed to ensure the suspect’s participation in the proceedings, an unobstructed investigation, and the prevention of new criminal acts; Article 120 lists among them detention, house arrest, bail, seizure of documents, periodic registration at a police institution, and a written undertaking not to leave

Consequences. The first realistic scenario is that proceedings are commenced under Article 145(1) of the Criminal Code for a specific threat to kill or cause serious bodily harm, provided there is a complaint by the victim, a statement by the legal representative, or a prosecutor’s request. The second scenario is that, where the threats involve detonating explosives, arson, intimidation of children, or coordinated psychological pressure, the case shifts toward terrorising a person under Article 145(2) of the Criminal Code, where the degree of dangerousness is higher and the maximum sanction is more severe. The third scenario is that, if the threats turn into physical action, the possibility of applying Article 140 of the Criminal Code also arises; and if the employee safety system was inadequate and serious consequences occurred, the liability of the employer or its authorised person under Article 176 of the Criminal Code may also be assessed. For companies, it is practically important not only to react after an incident, but also formally to establish preventive measures, because Articles 11 and 31 of the Law on Safety and Health at Work link the organisation of safety to the employer’s actions, instructions, control, and financing. For employees, it is important that they have a clear duty to report dangerous situations under Article 33 of the Law on Safety and Health at Work, and such reports may also become data relevant to the investigation under Article 98 of the Code of Criminal Procedure. For victims, it is important that the issue of compensation for damage may be raised in the proceedings, and Article 118 of the Code of Criminal Procedure provides for the possibility, in cases established by law, of compensating damage from state funds where the accused or the persons materially liable for the accused’s actions lack the funds to compensate the damage. The investigation may also end in termination under Article 212 of the Code of Criminal Procedure, for example where insufficient data are collected to substantiate the suspect’s guilt; however, that outcome would depend on the collected messages, action plan, physical proximity to the target, means, and other evidence submitted

📄 Original — ekspertai.eu🕐 09:27
Žalimas Ends Debate Over Nuclear Weapons in Lithuania 🔗
Article 137 of Lithuania’s Constitution states that weapons of mass destruction and foreign military bases are not allowed on Lithuanian territory. However, the Constitutional Court has ruled that deploying foreign military forces in…
Fact-check:
✅ ConfirmedLietuvos Konstitucijos 137 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių
⚪ UnverifiedKonstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad užsienio karinių pajėgų dislokavimas Lietuvoje, vykdant kolektyvinę NATO gynybą, Konstitucijai neprieštarauja
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucija 137 straipsnis (statute)
137 straipsnis Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
137 straipsnis Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymas 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. Karo padėties įvedimas 1. Karo padėtį įveda Seimas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus. 2…
4 straipsnis. Karo padėties įvedimas 1. Karo padėtį įveda Seimas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus. 2. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti Seimui artimiausiame posėdyje, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Seimas priima sprendimą ir Seimo nutarimu patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą. 3. Karo padėtis gali būti įvesta visoje valstybėje arba jos dalyje. 4. Respublikos Prezidento dekrete ar Seimo nutarime dėl karo padėties įvedimo: 1) nurodomi karo padėties įvedimo pagrindas ir tikslas; 2) nurodoma teritorija, kurioje įvedama karo padėtis; 3) skelbiama mobilizacija, jeigu prieš tai ji nebuvo paskelbta; 4) numatoma, kokios Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nurodytos teisės ir laisvės gali būti laikinai apribojamos; 5) nustatoma, ar leidžiama kitų valstybių kariniams vienetams atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir juos panaudoti kolektyvinės gynybos ar kitos operacijos tikslais, jeigu sprendimas dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir panaudojimo kolektyvinės gynybos ar kitos operacijos tikslais prieš tai nebuvo priimtas; 6) jeigu laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, nurodomos savivaldybės, kurių teritorijose laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, kai sprendimą dėl karo padėties įvedimo priima Seimas, arba gali būti pateikiamas Respublikos Prezidento pasiūlymas Seimui, kurių savivaldybių teritorijose turėtų būti laikinai įvestas tiesioginis valdymas, kai sprendimą dėl karo padėties įvedimo priima Respublikos Prezidentas. 5. Respublikos Prezidento dekrete ar Seimo nutarime dėl karo padėties įvedimo skelbiant mobilizaciją laikomasi Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatyme nustatytų Respublikos Prezidento dekreto ar Seimo nutarimo dėl mobilizacijos skelbimo turinio reikalavimų.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Kariuomenės uždaviniai 1. Pagrindiniai kariuomenės uždaviniai taikos metu: 1) saugoti valstybės teritoriją (įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros…
12 straipsnis. Kariuomenės uždaviniai 1. Pagrindiniai kariuomenės uždaviniai taikos metu: 1) saugoti valstybės teritoriją (įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą) ir karines teritorijas, taip pat bendradarbiaujant su kitomis valstybės institucijomis stebėti ir kontroliuoti išskirtinę ekonominę zoną bei kontinentinį šelfą; 2) palaikyti kovinę parengtį, rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose; 3) įstatymų nustatytais atvejais ir sąlygomis organizuoti, koordinuoti žmonių paieškos ir gelbėjimo bei teršimo incidentų likvidavimo darbus, jiems vadovauti ir juos vykdyti, teikti pagalbą kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms; 4) organizuoti ir vykdyti saugomų asmenų, atvykstančių krašto apsaugos ministro ar kariuomenės vado oficialiu kvietimu, apsaugą. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIII-3438, 2020-11-10, paskelbta TAR 2020-11-20, i. k. 2020-24615 2. Pagrindinis kariuomenės uždavinys karo padėties ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu – savarankiškai ir kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis ginklu ginti Lietuvos valstybę ir kitas valstybes sąjungininkes. 3. Įgyvendindama šio straipsnio 1 dalyje nustatytus uždavinius, kariuomenė pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Krašto apsaugos ministerijos tarptautinius susitarimus bendradarbiauja su NATO institucijomis ir kitų NATO valstybių ginkluotosiomis pajėgomis. 4. Pagal šio straipsnio 3 dalį vykdydamos Lietuvos Respublikos teritorijos karinę apsaugą, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo stebėjimą bei kontrolę, taip pat reaguodamos į Lietuvos Respublikos suvereniteto pažeidimus sausumoje, oro erdvėje ir teritorinėje jūroje, kitų NATO valstybių ginkluotosios pajėgos gali turėti tokias pačias teises, kokias Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai nustato Lietuvos kariuomenei.
Analysis
Legal question

Whether an allied nuclear weapon physically deployed in Lithuania for NATO collective defence purposes, while remaining under allied control, would nevertheless fall within the prohibition in Article 137 of the Constitution on weapons of mass destruction being present in the territory of Lithuania.

Legal basis

Article 137 of the Constitution is framed categorically: “There may be no weapons of mass destruction or military bases of foreign states in the territory of the Republic of Lithuania.” The wording indicates two separate limbs of prohibition: weapons of mass destruction and foreign military bases. Accordingly, an exception applicable to the deployment of allied forces does not, of itself, resolve the issue of weapons of mass destruction. Article 12(2) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service permits, in wartime, the defence of the Lithuanian State and its allies together with the armed forces of allied states, while the Law on the Basics of National Security aligns defence with the principles of NATO collective defence.

However, those provisions establish a model of collective defence, not a clear constitutional exception allowing the presence of weapons of mass destruction in Lithuanian territory.

Practical significance

On the evidence provided, the stronger textual argument is not that NATO purposes automatically legalise the deployment of nuclear weapons, but that it would be necessary to justify with considerable precision why such a weapon should not be regarded as “present in the territory of the Republic of Lithuania” within the meaning of Article 137 of the Constitution. The mere fact of allied control does not resolve the issue, because the provision speaks to presence in the territory, not ownership, command, or launch control. In practice, it would be risky for a lawyer to rely only on the general logic of NATO collective defence: the counterargument would rest on the direct text of the Constitution and would assert that statutes concerning allied defence cannot narrow the constitutional prohibition on weapons of mass destruction.

Therefore, a public statement that “the discussion is closed” is legally overstated: on the sources provided, the question may be settled as regards the participation of allied forces in defence, but not as regards the physical deployment of nuclear weapons in the territory of Lithuania.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal question is not whether the political discussion is “closed,” but whether the presence of allied nuclear weapons on Lithuanian territory for collective defence purposes would be compatible with Article 137 of the Constitution of the Republic of Lithuania, which provides that weapons of mass destruction and military bases of foreign states may not be located on the territory of the Republic of Lithuania. This question must be resolved by applying, in conjunction, Article 135 of the Constitution of the Republic of Lithuania, under which the Republic of Lithuania, in its foreign policy, seeks to ensure the security and independence of the country; Article 139 of the Constitution of the Republic of Lithuania concerning the duty to defend the State and the organisation of national defence by law; and the regulation in Chapter 7, as set out in Article 1 of the Law on the Fundamentals of National Security of the Republic of Lithuania, concerning universal and unconditional defence. Article 12 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service of the Republic of Lithuania is also relevant, because paragraph 2 establishes the task of the armed forces, during martial law or armed defence, to defend the Lithuanian State by force of arms independently and together with allied armed forces, while paragraph 3 permits cooperation with NATO institutions and the armed forces of other NATO states pursuant to international treaties or international agreements of the Ministry of National Defence. In procedural terms, Article 4 of the Law on Martial Law of the Republic of Lithuania is important, in particular the rules in paragraphs 1, 2 and 4 concerning the Seimas, the President of the Republic, and the arrival and use of military units of other states for collective defence purposes. The boundary of constitutional review follows from Article 105 of the Constitution of the Republic of Lithuania: the final determination of the conformity of laws, acts of the Seimas, acts of the President of the Republic and the Government with the Constitution, as well as the constitutionality of international treaties, falls within the competence of the Constitutional Court

Legal assessment. Article 137 of the Constitution is formulated as a prohibition, and therefore any model involving the presence of a weapon of mass destruction on Lithuanian territory must first be assessed by reference to the text of that provision. Nevertheless, the sources provided show that Lithuania’s defence system is not an isolated national scheme: Chapter 7 of Article 1 of the Law on the Fundamentals of National Security provides that the defence of Lithuania is coordinated with the implementation of NATO collective defence principles, and that Lithuania is defended by force of arms by the armed forces of the State and of NATO allies. In the second section of the same regulation, Lithuania’s defensive capability is linked to the assistance and solidarity provided by NATO allies; accordingly, the participation of allied forces is not treated as an external phenomenon in relation to the defence system itself. The regulation of the tasks of the armed forces confirms this: under Article 12(2) of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service, during martial law or armed defence the Lithuanian Armed Forces act together with allied armed forces. Under Article 12(3) of that Law, cooperation in peacetime with NATO institutions and the armed forces of other NATO states is also possible where it is based on international treaties or international agreements of the Ministry of National Defence. The concept for the anticipated legal regulation of mobilisation and host nation support states that the foundation of Lithuania’s defence system is the principle of universal and unconditional defence, implemented with regard to the principle of NATO collective defence. The same concept describes the content of collective defence under the NATO Treaty as the obligation of member states to maintain individual and collective capacity to resist an armed attack and, in the event of an attack, to provide assistance, including the use of armed forces. Therefore, the legally decisive circumstance would not be solely the type of weapon, but also whether the decision was formalised as a collective defence measure under treaties, agreements or joint decisions of the collective defence parties. Article 4(4)(5) of the Law on Martial Law shows that an act introducing martial law may determine whether military units of other states are permitted to enter the territory of the Republic of Lithuania and be used for collective defence or another operation, if such a decision has not previously been adopted. In the event of an armed attack, under Article 4(2) of the Law on Martial Law, the President of the Republic immediately adopts a decision on defence against armed aggression, introduces martial law, and submits the decisions for approval by the Seimas at its next sitting. This means that collective defence measures cannot be merely a political declaration: they must be incorporated into the system of decisions of competent institutions and international obligations. In its ruling of 24 September 2009 in case No. 16/2009, as presented in the sources, the Constitutional Court emphasised that, under Article 139 of the Constitution, the duty to defend the State and to perform military or alternative national defence service falls on citizens of the Republic of Lithuania, and that the legislature must establish regulation ensuring the proper preparation of citizens for that duty. This case law does not directly resolve the question of nuclear weapons, but it reinforces the conclusion that, in the Constitution, defence of the State is understood as a real system of duties and institutional measures organised by law. In the Constitutional Court’s conclusion of 24 January 1995, as cited in the sources, it is stated that in many cases the content of a specific constitutional provision cannot be interpreted in isolation from other provisions of the Constitution. Accordingly, Article 137 of the Constitution should be interpreted together with Articles 135 and 139 of the Constitution, but such a systematic interpretation does not in itself eliminate the prohibition in Article 137

Consequences. In practical terms, the first scenario would be that a decision concerning the presence or use of allied forces would be based on NATO collective defence obligations, Lithuania’s international treaties, agreements, and acts of competent institutions. The second scenario is that, if an act of the Seimas, the President of the Republic or the Government were adopted, its constitutionality could be reviewed within the competence of the Constitutional Court established in Article 105 of the Constitution. The third scenario concerns a situation of armed attack: under Article 4 of the Law on Martial Law, the decision of the President of the Republic would have to be submitted immediately to the Seimas, and the Seimas would approve or annul it. The fourth scenario would involve the broader application of host nation support and mobilisation regulation, since in the sources provided defence preparation is linked to national and NATO collective defence plans. This is important for the Lithuanian Armed Forces because of the joint action with allies provided for in Article 12 of the Law on the Organisation of the National Defence System and Military Service. It is important for citizens because Article 139 of the Constitution and Chapter 7 of Article 1 of the Law on the Fundamentals of National Security define defence as universal, unconditional and not replaceable solely by allied assistance. It is important for political decision-makers because a public legal assessment does not replace the function of the Constitutional Court established in Article 105 of the Constitution and does not remove the duty to act within the competence prescribed by law. Therefore, the legal conclusion arising from the sources provided is narrow: the participation of allies in the defence of Lithuania is clearly entrenched, but the compatibility of the presence of a specific weapon of mass destruction on Lithuanian territory with Article 137 of the Constitution would depend on its legal regime, the basis in collective defence, and the acts adopted by competent institutions

📄 Original — LRT🕐 09:29
Six countries to support memorial to victims of totalitarianism in Brussels; Lithuania allocates €70,000 - LRT 🔗
At least six foreign countries have said they intend to politically and financially support Lithuania's initiative to build a pan-European memorial in Brussels honoring the victims of 20th-century totalitarian regimes. Lithuania itself has…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas 28 straipsnis (statute)
28 straipsnis. Nepanaudotų valstybės biudžeto asignavimų perkėlimas iš ankstesnių biudžetinių metų į einamuosius biudžetinius metus ir kitų lėšų naudojimas viršijant…
28 straipsnis. Nepanaudotų valstybės biudžeto asignavimų perkėlimas iš ankstesnių biudžetinių metų į einamuosius biudžetinius metus ir kitų lėšų naudojimas viršijant Seimo patvirtintą bendrą asignavimų sumą 1. Nepanaudoti valstybės biudžeto asignavimai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gali būti perkeliami iš ankstesnių biudžetinių metų į einamuosius biudžetinius metus ir paliekami valstybės biudžeto asignavimų valdytojams bei gali būti naudojami viršijant Seimo patvirtintą einamųjų biudžetinių metų bendrą asignavimų sumą: 1) biudžetinių įstaigų pajamų įmokos į valstybės biudžetą, skirtos programoms finansuoti; 2) valstybės biudžeto asignavimai pažangos priemonėms įgyvendinti, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas. Atitinkamai pažangos priemonei įgyvendinti suplanuoti ir ankstesniais biudžetiniais metais nepanaudoti asignavimai perkeliami į einamuosius biudžetinius metus ir naudojami tik tai pačiai pažangos priemonei įgyvendinti. Į einamuosius biudžetinius metus perkeliamų šių nepanaudotų asignavimų, išskyrus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, dydis turi neviršyti 30 procentų asignavimų valdytojui ankstesniais biudžetiniais metais patvirtintų asignavimų, kuriuos sudaro pažangos lėšos (išskyrus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas), sumos; 3) valstybės biudžeto asignavimai tęstinės veiklos priemonėms įgyvendinti, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, skirti prisiimtiems sutartiniams įsipareigojimams ir (arba) inicijuotiems Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta tvarka vykdomiems viešiesiems pirkimams, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatyme nustatyta tvarka vykdomiems viešiesiems pirkimams, atliekamiems gynybos ir saugumo srityje, bei pirkimams, susijusiems su žvalgybinio pobūdžio veikla (toliau kartu – viešiesiems pirkimams), vykdyti. Į einamuosius biudžetinius metus perkeliamų šių ankstesniais biudžetiniais metais nepanaudotų asignavimų, išskyrus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, dydis turi neviršyti 3 procentų asignavimų valdytojui ankstesniais biudžetiniais metais patvirtintų asignavimų, atėmus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sumas ir Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas, sumos tęstinės veiklos priemonėms finansuoti. Ankstesniais biudžetiniais metais nepanaudoti asignavimai tęstinės veiklos priemonėms įgyvendinti einamaisiais biudžetiniais metais naudojami tik tiems patiems sutartiniams įsipareigojimams ir (arba) viešiesiems pirkimams vykdyti, įskaitant atvejus, kai dėl to paties sutarties ir (arba) viešųjų pirkimų objekto inicijuojami nauji viešieji pirkimai ir (arba) atsiranda nauji sutartiniai įsipareigojimai. 2. Viršplaninės biudžetinių įstaigų pajamų įmokos ir Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų viršplaninės įmokos į valstybės biudžetą einamaisiais biudžetiniais metais paliekamos valstybės biudžeto asignavimų valdytojams ir gali būti naudojamos programoms finansuoti viršijant Seimo patvirtintą einamųjų biudžetinių metų bendrą asignavimų sumą. 3. Tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatyme nustatytiems tikslams valstybės vardu pasiskolintos lėšos, taip pat iš valstybės rezervo skirtos lėšos einamaisiais biudžetiniais metais gali būti naudojamos viršijant Seimo patvirtintą einamųjų biudžetinių metų bendrą asignavimų sumą. Šios valstybės vardu pasiskolintos lėšos ir iš valstybės rezervo skirtos lėšos naudojamos ir už jas atsiskaitoma Vyriausybės nustatyta tvarka, kuri taikoma lėšoms, gautoms kaip asignavimai.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas 12-1 straipsnis (statute)
12(1) straipsnis. Valstybės biudžeto pajamų dalyje rodoma biudžetiniais metais valstybės pasiskolintų lėšų suma ir anksčiau perduotų ūkio subjektams valstybės…
12(1) straipsnis. Valstybės biudžeto pajamų dalyje rodoma biudžetiniais metais valstybės pasiskolintų lėšų suma ir anksčiau perduotų ūkio subjektams valstybės pasiskolintų lėšų grąžintina suma. Įstatymas Nr. VIII-236, 97.06.05, Žin., 1997, Nr.58-1328 (97.06.20) 13 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms: 1) švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti; 2) socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; 3) mokslui ir techninei pažangai; 4) gamtos apsaugai; 5) ūkio plėtojimui reguliuoti; 6) krašto apsaugai; 7) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti; 8) dotacijoms savivaldybių biudžetams; 9) viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai; 10) išoriniams valstybės ryšiams; 11) valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms; 12) valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti; 13) išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti; 14) valstybės skoloms grąžinti; 15) kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti. Valstybės reikmėms skolintos lėšos paskirstomos pagal jų skolinimosi tikslinę paskirtį. 14 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete sudaromas Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondas, kurio dydis nustatomas tvirtinant valstybės biudžetą. Jo lėšos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais skirstomos apmokėti paprastosioms išlaidoms, iš jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms, kurių negalima numatyti tvirtinant biudžetą (išskyrus valdymo išlaidas darbo užmokesčiui). 15 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos. Jos sudaromos iš biudžeto lėšų likučio, o kai jo nepakanka, - iš planinių pajamų. Kasos apyvartos lėšų dydis nustatomas tvirtinant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Kasos apyvartos lėšos naudojamos kasos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atstatytos ne vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos. 16 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis valstybės įstatymų aktais, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis-ekonominėmis programomis ir mokslinėmis- techninėmis prognozėmis. 17 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Lietuvos Respublikos Seimui. Biudžeto projekte nurodoma: 1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių (pajamų) rūšis; 2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas ministerijoms, kitoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigoms, savarankiškiems departamentams, įmonėms bei įstaigoms ir apskritims, išskiriant socialines ir ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš jų - darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas. Kartu pateikiamas bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos paskirstymas pagal jų funkcinę klasifikaciją; 3) kasos apyvartos lėšų suma. 18 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimo komitetai svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą ir rengia pasiūlymus bei išvadas Lietuvos Respublikos Seimui. 19 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimas svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės pranešimą, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų pasiūlymus bei išvadas ir papildomus pranešimus. 20 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas pagal rodiklius, nurodytus šio įstatymo 17 straipsnio 1,2 ir 3 punktuose. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas patvirtinamas Lietuvos Respublikos įstatymu. 21 straipsnis. Lietuvos Respublikos vasltybės biudžetas tvirtinamas ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki biudžetinių metų pradžios. Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo (iki patvirtinimo) išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvienam mėnesiui negali viršyti praėjusiųjų metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų. 21-1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė per pusantro mėnesio nuo einamųjų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įstatymo įsigaliojimo pateikia Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinto valstybės biudžeto išlaidų paskirstymą pagal asignavimų valdytojų finansuojamas įstaigas bei organizacijas ir biudžeto išlaidų klasifikacijos kodus. 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės biudžeto vykdymą organizuoja per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ir jos įstaigas, kitas valstybės įstaigas bei įmones. 23 straipsnis. Lėšas, papildomai gautas vykdant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, ir netekusius paskirties asignavimus valstybės papildomoms reikmėms tenkinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu skirsto Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas atitinkamus įstatymus. 24 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir nustatyta tvarka bei laiku teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei. 25 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą ir teikia ją tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita tvirtinama pagal rodiklius, nurodytus šio įstatymo 17 straipsnio 1,2 ir 3 punktuose. III skyrius. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 26 straipsnis. Savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos socialinėms ir ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. 27 straipsnis. Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti be deficito. 28 straipsnis. [28 straipsnio redakcija iki 1998 metų sausio 1 d.] Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: 1) juridinių asmenų pelno mokestis; 2) fizinių asmenų pajamų mokestis; 3) nekilnojamojo turto (įskaitant žemės nuomos ir žemės) mokesčiai; 4) žyminis mokestis; 5) pajamos iš savivaldybės nuosavybės; 6) kitos įmokos; 7) dotacijos. 1 ir 2 punktuose nurodytų mokesčių į savivaldybių biudžetus įskaitoma ta procentinė dalis, kurią šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka nustato Lietuvos Respublikos Seimas. 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytos pajamos savivaldybių biudžetams priskiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, o jos nesant - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. 7 punkte numatytos dotacijos savivaldybių biudžetams skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. [28 straipsnio redakcija nuo 1998 metų sausio 1 d.] Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: 1) mokestinės pajamos; 2) nemokestinės pajamos; 3) dotacijos. Savivaldybių biudžetų pajamų dalyje nurodoma savivaldybių pasiskolintų lėšų suma. Valstybės biudžeto dotacijos, skiriamos savivaldybių biudžetams, dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 28 straipsnio pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos…
2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas 1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Analysis
Legal question

Can the EUR 70,000 allocated by Lithuania for the memorial in Brussels be lawfully used and, if the project is postponed until 2027, carried forward as targeted state budget appropriations for a specific international initiative?

Legal basis

Article 13 of the Law on the Budget Structure permits state budget appropriations to be allocated, among other things, for “external relations of the State” and for “other measures implementing the laws of the Republic of Lithuania”. Accordingly, the Ministry of Foreign Affairs’ financial contribution to a pan-European memorial in Brussels is most strongly justified as a foreign policy and external relations measure. Article 28(1) is relevant because of timing risk: unused appropriations may be carried forward to subsequent budget years only in the specified cases, and appropriations for progress measures, including EU and other international support, must be used only for the same progress measure.

Since the amendments to the Law on the Budget Structure apply to the preparation, execution and control of the 2025-2027 budgets, the planned opening of the memorial during Lithuania’s Presidency of the Council of the EU in 2027 already falls within this regime.

Practical significance

In practice, the weakest point is not the content of the memorial itself or the political objective, but the budgetary trail: the EUR 70,000 must be clearly linked to a Ministry of Foreign Affairs programme, external relations, or a specific progress measure, because otherwise any later carry-forward of the funds to 2027 may become contestable. The stronger argument would not be an abstract financing of “historical memory”, but rather that the project is being implemented in Brussels, in the EU institutions’ district, together with other states and Belgian and EU institutions, and therefore qualifies as a measure of the State’s external relations. For a professional, it is worth checking not only the reported amount, but also the classification of the appropriation and whether the funds accumulated by the PEMC separate the political commitment from control over the execution of Lithuania’s budget.

Obtaining local permits in Belgium is a separate implementation risk: if permits or other states’ contributions are delayed, the legality of Lithuania’s appropriations will depend primarily on whether they can be retained for the same measure under the logic of Article 28.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is the national legal basis on which Lithuania may support a project commemorating victims of totalitarian regimes and which institutions, under Lithuanian law, have competence in historical memory activities of this kind. This issue is primarily to be assessed under Article 4 of the Law of the Republic of Lithuania on the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, which sets out the Centre’s tasks in the fields of historical research and the restoration of historical justice. Article 11 of the same law is also relevant, as it provides that memorialisation functions are performed by a public institution authorised by the Government. The financing and project supervision aspects should be assessed under Article 11(2)(1)–(3) of the Law of the Republic of Lithuania on the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. The temporal application of these provisions is affected by Article 2 of the Law Amending Law No. VIII-238 of the Republic of Lithuania on the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, under which the law entered into force on 1 October 2024, while the Government was required to adopt implementing legislation by 30 September 2024

Legal assessment. On the facts presented, the memorial in Brussels is a project for the perpetuation of historical memory, as it seeks to honour the victims of totalitarian regimes and strengthen European historical memory. Article 4(1)(e) of the Law of the Republic of Lithuania on the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania covers research into the actions of totalitarian and authoritarian regimes, Nazi and communist parties against Lithuanian society, the persecution of the population during the Soviet and Nazi occupations, and the resistance of Lithuanian society in Lithuania and abroad. Lithuania’s institutional interest in such a project is therefore linked not only to cultural representation, but also to the statutory task of restoring historical justice. Under Article 11(1), memorialisation functions are performed by a Government-authorised institution whose legal form is that of a public institution. Under Article 11(2)(1), that institution conducts public competitions for the selection of memorialisation projects, and under Article 11(2)(2) it grants state support to projects selected by public competition. Under Article 11(2)(3), the same institution supervises the implementation of projects to which it has granted state support. This means that Lithuania’s EUR 70,000 contribution is legally consistent with a model in which a memorialisation project is supported from state funds, while selection and supervision are linked to a public competition and state-support procedure. The excerpt from the Government resolution concerning draft law No. XIVP-2343(2) and draft Seimas resolution No. XIVP-3380 provides that the functions of the Government-authorised institution are financed from state budget appropriations allocated to the Centre and/or other funds. The same excerpt establishes the provision of information by the Centre, cooperation with the Government-authorised institution in the fields of research, publishing and the perpetuation of historical memory, and the exchange of relevant information and data. Government Resolution No. 912 of 30 October 2024 confirms the practical institutional reorganisation: the Fund for the Research of Genocide and Resistance of Lithuanian Residents and for the Support and Commemoration of Victims was reorganised into a public institution, and its name corresponds to the Fund for the Research and Commemoration of Genocide and Resistance of Lithuanian Residents. Earlier Government practice shows continuity: Government Resolution No. 1600 of 8 October 2002 approved the 2003–2008 programme for memorial signs, symbols and monuments to victims of genocide and repressed persons. Paragraph 3 of that resolution instructed the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania to approve annually the measures for implementing the programme, taking into account state budget funds, while paragraph 4 instructed the Ministry of Finance, together with the Centre, to provide for funds for the programme in the draft budget. Paragraph 2 of Government Resolution No. 466 of 22 May 2014 also shows that historical memory measures may be coordinated through agreements on the use of budgetary funds with the entities implementing those measures. The European-level direction is confirmed by excerpts from paragraph 18.2 of the Government’s 2013 activity report: the “European Remembrance” strand of the “Europe for Citizens” programme was also intended to commemorate the victims of totalitarian regimes, including through memorials. The same report states that, through Lithuania’s efforts, the totalitarian communist regime was included within “European Remembrance”; accordingly, the political content of the Brussels memorial is consistent with Lithuania’s previously established direction of action at EU level. The excerpt from the Government’s 2011 activity report further shows that the assessment of totalitarian regimes at EU level and Lithuania’s historical memory were treated as matters of state activity, and that the Platform of European Memory and Conscience was established in 2011

Consequences. In practical terms, the most immediate legal path for the project is the coordination of financing, administration of contributions, permits and implementation supervision among Lithuania, other contributing states, the Platform of European Memory and Conscience, and local authorities in Brussels. For Lithuania’s participation, it is important that the allocation of state funds to a memorialisation project comply with the public competition, state support and supervision model established in Article 11(2)(1)–(3) of the Law of the Republic of Lithuania on the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania. Since today is 20 July 2026, the objective of opening the memorial during Lithuania’s Presidency of the Council of the EU in 2027 leaves limited time to finalise permits, contractual commitments and the mobilisation of funding. If contributions from states and other supporters are secured, the project could become an EU-level historical memory measure consistent with the “European Remembrance” direction described in the Government’s 2013 activity report. If contributions or permits stall, the realistic scenario is not the collapse of the project’s legal basis, but an adjustment of its scale, timeline or implementation phases. For Lithuanian institutions, this matters because of the use of budgetary funds and the supervision of memorialisation projects; for society and affected communities, it matters because of the international implementation of the statutory task of restoring historical justice

📄 Original — 77.lt🕐 09:30
Apple Goes to War with OpenAI: The Battle Over AI Devices Could Shape the iPhone’s Future 🔗
Apple’s lawsuit against OpenAI suggests that AI devices are becoming the next major battleground in tech. At first glance, the case may look like another Silicon Valley trade secrets dispute, but its significance is broader: it shows that…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo Nr. XIII-1414 1, 2, 11, 13, 14, 17, 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Papildyti 1 straipsnį 3 dalimi: „3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo…
1 straipsnis. 1 straipsnio pakeitimas Papildyti 1 straipsnį 3 dalimi: „3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.“
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo Nr. XIII-1414 1, 2, 11, 13, 14, 17, 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 17 dalį ir ją išdėstyti taip: „17. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip…
2 straipsnis. 2 straipsnio pakeitimas Pakeisti 2 straipsnio 17 dalį ir ją išdėstyti taip: „17. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip apibrėžiamos Reglamente (ES) 2024/1689, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatyme.“
Lietuvos Respublikos technologijų ir inovacijų įstatymo Nr. XIII-1414 1, 2, 11, 13, 14, 17, 21 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo priedu įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 11 straipsnio 2 dalį nauju 7 punktu: „7) nustato tvarką, kuria vadovaujantis vertinama, ar ūkio subjektų…
3 straipsnis. 11 straipsnio pakeitimas 1. Papildyti 11 straipsnio 2 dalį nauju 7 punktu: „7) nustato tvarką, kuria vadovaujantis vertinama, ar ūkio subjektų, siekiančių gauti valstybės paramą, vykdoma veikla turi didelį ir inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą;“. 2. Buvusį 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą laikyti 8 punktu.
Analysis
Legal question

The specific point of dispute is whether the move of former Apple employees to OpenAI and the alleged downloading of confidential hardware files after departure crosses the line between lawful employee mobility and the use of general experience, and becomes misappropriation of trade secrets. The strongest legal issue is not OpenAI’s entry into the AI devices market or its USD 6.5 billion acquisition of io, but whether Apple can link specific files, supply-chain, manufacturing or research data to OpenAI’s planned 2027 hardware product.

Legal basis

The Lithuanian provisions provided do not contain a directly applicable substantive rule on the misappropriation of US trade secrets. This assessment therefore rests on the general principle of trade-secret protection: what is protected is not an employee’s abstract experience, but specific secret information that has economic value and has been kept confidential. Article 21 of the Lithuanian Law on Competition reflects a narrower but important rule: even a public authority that has received undertakings’ commercial or professional secrets may use them only for the purposes for which they were submitted, and disclosure is permitted only to the extent necessary to prove an infringement and for the purposes of the rights of defence.

This confirms that trade-secret protection is not procedurally absolute, but its limits depend on the specificity of the information, the purpose and necessity. Article 2 of the amendment to the Law on Technology and Innovation, which links concepts to Regulation (EU) 2024/1689, is not an independent basis for the Apple-OpenAI dispute: it mainly indicates the AI regulatory context, but does not answer whether hardware know-how was unlawfully misappropriated.

Practical significance

In practice, the stronger argument at this stage is not Apple’s concern about a future AI device, but the factual allegation that a specific former employee, after joining OpenAI, exploited an error and downloaded confidential files, and that exit security procedures may also have been circumvented. For OpenAI’s defence, mere statements that it has “no interest” in other companies’ secrets will not suffice if Apple can show the identity of the files, the timing of access, the confidentiality regime and the connection with io or the 2027 product. For professionals, the key point is not to describe this case simply as an “AI regulation” case: its practical core is the control of employee moves, data removal, supply-chain information and clean-room product development.

The risk for AI companies is clear: when acquiring a hardware team from a competitor, it is essential to document not only employment contracts and the hiring process, but also technical data isolation, access audits, searches for former employers’ files and their destruction.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not competition in “AI devices” in general, but whether an undertaking’s legitimate interests in trade secrets and confidential hardware information have been infringed through acts of unfair competition, and what remedies it may seek. Under Article 16(1) of the Law on Competition of the Republic of Lithuania, such an undertaking may bring proceedings before a court for cessation of unlawful acts, compensation for damage, refutation, or confiscation or destruction of measures related to unfair competition. The procedural protection of trade secrets is governed by Article 21 of the Law on Competition of the Republic of Lithuania, which requires the Competition Council and its employees to protect commercial or professional secrets learned in the course of supervision. According to the sources provided, the artificial intelligence aspect is linked to Articles 1, 2 and 8 of the Law Amending the Law on Technology and Innovation of the Republic of Lithuania: the provisions of that law have been aligned with Regulation (EU) 2024/1689, and other terms are to be understood as defined in that Regulation. Accordingly, the legal core of the dispute is the protection of trade secrets and fair competition, not merely the development of artificial intelligence technology itself

Legal assessment. If a company alleges that former employees disclosed or used its confidential information concerning hardware development, supply chains, manufacturing or technological research, its procedural axis under Article 16(1) of the Law on Competition of the Republic of Lithuania would be a claim for cessation of unlawful acts and compensation for damage. The same provision also permits a request for the confiscation or destruction of specific measures directly related to unfair competition, where infringements cannot otherwise be remedied. This is practically significant in the AI device market, because a dispute over files, prototypes, suppliers or internal processes is not merely reputational: it may determine whether a competitor can use a particular development path. Article 21(1) of the Law on Competition establishes a separate layer of protection in institutional proceedings: the Competition Council may use commercial or professional secrets learned by it only for the purposes for which they were provided, and it has no right to access information constituting attorney-client privilege. Under Article 21(2) and (3) of the Law Amending the Law on Competition, an undertaking submitting information to the Competition Council must clearly identify which information is to be treated as a trade secret; if it fails to do so within the prescribed time limit, the information is not regarded as constituting a trade secret. Article 21(2) of the Law on Competition also permits the disclosure of commercial or professional secrets to entities suspected of an infringement for the purposes of the right of defence, where necessary to prove the infringement, but before doing so the entity must be granted a period of at least three working days to submit explanations. Thus, even the protection of trade secrets is not absolute: it is balanced against evidentiary needs and the suspected entity’s right to defend itself. The artificial intelligence regulatory line in this situation is broader: Article 8 of the Law Amending the Law on Technology and Innovation adds Regulation (EU) 2024/1689 to the annex to that law, while Article 2 links the law’s concepts to that Regulation. The sources state that the Ministry of the Economy and Innovation is preparing a separate draft law that will define the competence of Lithuanian state institutions implementing Regulation (EU) 2024/1689, as well as the rights and obligations of other entities. The implementation plan for the Government Programme provides for the creation, by Q4 2026, of an institutional framework promoting the development of artificial intelligence and the activation of an artificial intelligence sandbox. However, these provisions do not provide grounds for treating the development of an artificial intelligence device as unlawful in itself; they indicate that AI development is regulated and promoted at the institutional level. Therefore, the boundary of legality in this dispute would not turn on the fact that “OpenAI” is developing hardware, but on whether protected trade secrets of another undertaking were used in doing so

Consequences. The first realistic scenario under Article 16(1) of the Law on Competition would be a claim to cease acts associated with the alleged use of confidential information and to compensate the damage caused. The second scenario would be a dispute over the status of specific documents, files or technical measures: whether they constitute protectable trade secrets and whether they may be used in the proceedings. The third scenario, relevant to institutional supervision, would be the trade secret protection procedure under Article 21 of the Law on Competition, including the obligation to precisely identify the information to be protected and its possible disclosure for defence purposes. The practical significance for “Apple” would be the ability to prevent a competitor from benefiting from allegedly misappropriated hardware information; the practical significance for “OpenAI” would be the right to defend itself against the allegations and to dispute whether specific information is necessary to prove the infringement. For former employees, the practical risk lies in the boundary between transferable professional skills and the use of specific documents, data or trade secrets. For the AI market, this case is significant insofar as it shows that competition in AI devices will also be assessed through the classic law of unfair competition and trade secret protection. According to the sources provided, Lithuania’s regulatory direction is twofold: artificial intelligence is treated as a priority area, while an institutional framework for implementing Regulation (EU) 2024/1689 is also being developed. As a result, in future AI hardware disputes, it will be important for businesses not only to innovate, but also to document what information constitutes a trade secret, to whom it is provided, and for what purpose it may be used

📄 Original — Laikas.lt🕐 09:32
Tech world scandal: Apple sues OpenAI over alleged massive theft 🔗
Apple has filed a lawsuit against OpenAI in a Northern California court, alleging that the company illegally misappropriated trade secrets and confidential information related to Apple’s unreleased technologies, processes, and products.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 1.46 straipsnis (statute)
1.46 straipsnis. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma…
1.46 straipsnis. Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikytina teisė Reikalavimams atlyginti nesąžininga konkurencija padarytą žalą taikoma valstybės, kurios rinkoje atsirado nesąžiningos konkurencijos neigiamos pasekmės, teisė. Jeigu nesąžininga konkurencija pažeidė tik pavienio asmens interesus, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra nukentėjusiojo verslo vieta, teisė. 1.47 straipsnis. Skolininkų daugetas Jeigu žalą padarė keli asmenys, taikytina teisė nustatoma atskirai kiekvienam iš jų pagal šio kodekso 1.43 straipsnio nuostatas. Septintasis skirsnis daiktinėms teisėms taikytina Teisė 1.48 straipsnis. Nuosavybės teisiniams santykiams taikytina teisė 1. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę. 2. Nuosavybės ir kitų daiktinių teisių oficialiai registracijai taikoma valstybės, kurioje yra daiktas jo registravimo metu, teisė. 3. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į vežamą daiktą (krovinį) nustatomos pagal šio daikto paskyrimo vietos valstybės teisę. 4. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, kai yra įgyjamoji senatis, nustatoma pagal daikto buvimo vietos valstybės teisę. 1.49 straipsnis. Šalių teisė pasirinkti kilnojamajam daiktui taikytiną teisę 1. Kaip taikytiną teisių į kilnojamąjį daiktą atsiradimui ir pabaigai teisę šalys susitarimu gali pasirinkti daikto išsiuntimo ar paskyrimo vietos valstybės teisę arba sandoriui taikytiną teisę. 2. Aplinkybė, kad šalys pasirinko tokią taikytiną teisę, negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. 1.50 straipsnis. Teisės į kilnojamąjį daiktą suvaržymams taikytina teisė 1. Jeigu teisė į daiktą, kuris įvežamas į Lietuvos Respubliką, yra suvaržytas užsienyje, tai pripažįstama, kad ši teisė yra suvaržyta ir Lietuvos Respublikoje. 2. Užsienyje atsiradusi daikto sulaikymo teisė galioja ir įvežtam į Lietuvos Respubliką kilnojamajam daiktui, tačiau ji negali būti panaudota prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. 3. Daikto sulaikymo teisę eksportuojamam kilnojamajam daiktui nustato daikto paskyrimo vietos valstybės teisė. 1.51 straipsnis. Įkeitimui taikytina teisė 1. Teisių, vertybinių popierių ir reikalavimo teisės įkeitimą nustato šalių susitarimu pasirinkta teisė, tačiau taikytinos teisės pasirinkimas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis. 2. Jeigu šalys nepasirinko taikytinos teisės, reikalavimo teisę ir vertybinių popierių įkeitimą nustato kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, o kitų teisių įkeitimą – šioms teisėms taikytina teisė. Aštuntasis skirsnis intelektinei nuosavybei taikytina Teisė
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 1.116 straipsnis (statute)
1.116 straipsnis. Komercinė ir profesinė paslaptis 1. Komercinė paslaptis – informacija, kuri atitinka visus šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma…
1.116 straipsnis. Komercinė ir profesinė paslaptis 1. Komercinė paslaptis – informacija, kuri atitinka visus šiuos požymius: 1) yra slapta, tai yra ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą. 2. Komercine paslaptimi nelaikoma: 1) informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių; 2) informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 3) informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis; 4) informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas; 5) kita įstatymų nustatyta informacija. 3. Komercinių paslapčių apsaugą nuo neteisėto gavimo, naudojimo ir atskleidimo nustato įstatymas. 4. Informacija pripažįstama profesine paslaptimi, jei ją pagal įstatymus ar sutartį privalo saugoti tam tikros profesijos asmenys (advokatai, gydytojai, auditoriai ir kt.). Šią informaciją tie asmenys gauna atlikdami jiems įstatymų ar sutarčių numatytas pareigas. Atvejus, kuriais profesines teises ir pareigas atliekant gauta informacija nepripažįstama profesine paslaptimi, nustato įstatymai. Dėl neteisėto profesinės paslapties atskleidimo padaryta žala atlyginama bendrais šio kodekso nustatytais pagrindais. IV dalis TERMINAI VI skyrius BENDROSIOS NUOSTATOS
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 1.94 straipsnis (statute)
1.94 straipsnis. Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės Įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas…
1.94 straipsnis. Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės Įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus šio kodekso numatytus atvejus. 1.95 straipsnis. Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu 1. Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). 2. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. 1.96 straipsnis. Sandorio dalies negaliojimo pasekmės Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. III dalis CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI V skyrius CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS 1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys 1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės. 2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota. 1.98 straipsnis. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai 1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. 2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). 3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą. 4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita. 1.99 straipsnis. Daiktų, kaip civilinių teisių objektų, rūšys 1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius. 2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. 1.100 straipsnis. Pinigai Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė. 1. 101 straipsnis. Vertybiniai popieriai Vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt.), teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt.). Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose. 2. Įstatymai gali numatyti ir kitokius vertybinius popierius. Investuotojų teisių apsaugos bei kapitalo rinkos priežiūros ir reguliavimo tikslais įstatymai gali nustatyti kitą vertybinių popierių (investicijų) apibrėžimą, kuris vartojamas šiuos santykius reglamentuojančiuose įstatymuose. Jeigu nenustatyta kitaip, investicijoms (investiciniams vertybiniams popieriams) šio kodekso normos ir vertybinio popieriaus apibrėžimas taikomi, jei tas investicijas patvirtinantys dokumentai turi šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytus požymius. 3. Vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jeigu įstatymai nenumato ko kita. Vertybiniai popieriai perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar papročius laisvai be jokių apribojimų. Vertybiniai popieriai perleidžiami perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu. 4. Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai vertybiniai popieriai patvirtina šio straipsnio 1 dalyje numatytas jų turėtojo teises ir pareigas, išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms. Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertybiniai popieriai vadinami išvestiniais vertybiniais popieriais. 5. Vertybiniai popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai vertybiniai popieriai. 6. Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija). 7. Nuosavybės vertybinis popierius suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstatymų numatytas išimtis. 8. Prekinis vertybinis popierius suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.). 9. Vertybiniai popieriai privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertybinis popierius negalioja, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. 10. Jeigu išleidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai ir įstatymai nenustato kitaip, pagal šį kodeksą laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Saugotojo teisės, pareigos ir atsakomybė nustatoma pagal pasaugai taikomas šio kodekso šeštosios knygos nuostatas. Jeigu apskaitą tvarko keli asmenys skirtingais lygiais, laikoma, kad vertybinio popieriaus savininko sąskaitas tvarkantis asmuo yra perdavęs toliau saugoti vertybinius popierius kitam asmeniui pagal pasaugos sutartį. Tokie vertybiniai popieriai perleidžiami atitinkamais įrašais vertybinių popierių sąskaitose. 1.102 straipsnis. Akcija 1. Akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. 2. Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios ir nematerialios. 1.103 straipsnis. Obligacija Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1.104 straipsnis. Čekis Čekis, kaip vertybinis popierius, – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašytą pinigų sumą čekio turėtojui. 1.105 straipsnis. Vekselis 1. Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. 2. Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). 3. Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui. 4. Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą. 1.106 straipsnis. Konosamentas 1. Konosamentas, kaip vertybinis popierius – tai dokumentas, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti. 2. Konosamentas gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu konosamentas buvo sudarytas keliais egzemplioriais, tai, išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą konosamentą, kiti konosamento egzemplioriai netenka teisinės galios. 1.107 straipsnis. Indėlių liudijimai (sertifikatai) 1. Indėlio liudijimas (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. 2. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji. 1.108 straipsnis. Valstybės skolinis įsipareigojimas Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis vertybinis popierius, patvirtinantis, kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikiantis teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio vertybinio popieriaus turėjimo laiką.
Analysis
Legal question

Whether the information identified by Apple concerning unreleased technologies, processes and products constitutes a trade secret, rather than merely former employees’ experience or information labelled as confidential.

Legal basis

Article 1.116 of the Civil Code links a trade secret to three cumulative criteria: the information must be secret, have actual or potential commercial value because it is secret, and its holder must have taken reasonable steps to preserve its secrecy. Accordingly, Apple’s internal rule that information is confidential is not sufficient in itself: paragraph 2 of the same article distinguishes confidential information that does not meet the criteria of a trade secret, as well as experience, skills and knowledge honestly acquired by employees. In this case, the legally most significant facts are not the employees’ move to OpenAI as such, but the allegations that disclosure of internal information was encouraged during recruitment processes and that instructions were given on how to circumvent security procedures when leaving Apple.

The logic of Article 1.46 of the Civil Code also indicates that, in relation to damage caused by unfair competition, the relevant factor is not only the place where the claim is brought, but also the market or the injured party’s place of business where only the interests of an individual person have been affected.

Practical significance

Apple’s stronger argument is not an abstract narrative of “massive theft”, but the ability to demonstrate systematic extraction of trade secrets: specific candidates, specific questions asked during recruitment, circumvention of exit procedures, and a connection with the consumer device being developed by OpenAI. OpenAI’s stronger line of defence, based on the structure of Article 1.116 of the Civil Code, would be to distinguish protectable technical information from the general hardware expertise of former Apple employees. In practice, what will be decisive in such a case will not be public accusations, but evidence concerning the reality of Apple’s secrecy regime: access controls, offboarding procedures, application of confidentiality rules, and whether the information was not readily obtainable in the market.

For a professional audience, it is worth citing specifically the three-part test under Article 1.116 of the Civil Code, because it shifts the dispute away from the emotive language of “theft” and towards the evidential question of whether the information allegedly misappropriated is capable of being classified as a trade secret at all.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise question is whether the knowledge identified by Apple concerning technologies, processes, and products that have not yet been released should be regarded as a trade secret, and whether its acquisition, use, or disclosure could give rise to civil liability and, where qualified conditions are met, criminal liability as well. The principal substantive rule is Article 1.116 of the Civil Code of the Republic of Lithuania: a trade secret must be secret, have actual or potential commercial value because it is secret, and the person lawfully controlling it must take reasonable steps to preserve its secrecy. Article 1.97 of the Civil Code of the Republic of Lithuania is also relevant, as it provides that information is an object of civil rights. The issue of damages should be assessed under Article 6.263 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, which establishes the duty to act so as not to cause harm to another person and the principle of full compensation for damage. The procedural mechanism for protecting trade secrets would be determined under Article 101 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania

Legal assessment. Apple’s assertions regarding the collection of confidential data through employees and recruitment processes do not, in themselves, amount to a sufficient legal classification. Under Article 1.116(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, it would first be necessary to establish that the specific information was not generally known or readily accessible in the relevant technological environment. The second required element would be commercial value arising specifically from secrecy; accordingly, it is material whether the information concerns technical solutions, processes, or hardware direction for unreleased products capable of conferring a competitive advantage. The third element would require an assessment of Apple’s internal rules, access controls, employee exit procedures, and other reasonable measures taken to preserve secrecy. If the information was merely marked as confidential but did not satisfy these three elements, it would not constitute a trade secret under Article 1.116(2)(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania. Nor would manifestations of experience, skills, abilities, or knowledge honestly acquired by employees be regarded as trade secrets, as expressly provided in Article 1.116(2)(3) of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The core issue in the dispute would therefore not be the fact that former employees worked for a competitor or partner, but whether they transferred protected secret information rather than lawfully acquired professional experience. If internal information was encouraged to be disclosed during recruitment processes, its legal significance would depend on whether that information met the criteria set out in Article 1.116(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania. If it were proven that OpenAI obtained and used such information in developing a consumer device, this could support a claim to cease use and compensate damage under the principle of full compensation established in Article 6.263 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The amount of damage could not be abstract: under the summaries provided of Articles 6.249 and 6.250 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, compensation must cover damage actually incurred, while non-pecuniary damage is recoverable only in cases prescribed by law. The submitted review of the case law of the Supreme Court of Lithuania in criminal cases concerning offences against the economy and business order states, with respect to Article 211 of the Criminal Code, that criminal liability for disclosure of a trade secret is linked to a causal connection between the disclosure and substantial pecuniary damage. The same review notes that disclosure of a trade secret is an intentional criminal offence, committed with either direct or indirect intent. The review also distinguishes between types of liability: civil liability is ordinarily applied for compensation of damage, while criminal law applies only where the dangerousness of the act reaches the threshold required for criminal liability. Procedurally, if genuine information constituting, or potentially constituting, a trade secret were submitted in the case, Article 101(2) of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania would allow the court, by reasoned ruling, to restrict the circle of persons entitled to access such case material. Under paragraph 3 of the same article, such restriction may not be broader than necessary to ensure the right to judicial protection and a fair hearing of the case

Consequences. The first realistic scenario is that the court finds that the disputed information satisfies the elements set out in Article 1.116(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, in which case the principal dispute shifts to proof of unlawful acquisition, use, causation, and the amount of damage. The second scenario is that part of the information is classified only as confidential, but not as a trade secret, with the result that the scope of the claims would narrow under Article 1.116(2) of the Civil Code of the Republic of Lithuania. The third scenario is a finding that the disputed knowledge constitutes experience or abilities honestly acquired by former employees, which under Article 1.116(2)(3) of the Civil Code of the Republic of Lithuania would weaken Apple’s position. The fourth scenario is that a civil dispute concerning damages and injunctions could exist separately from the issue of criminal liability, because the Supreme Court of Lithuania’s case-law review links criminal liability to the threshold of substantial pecuniary damage and intent. For Apple, the practical significance would be the ability to protect information as an object of civil rights under Article 1.97 of the Civil Code of the Republic of Lithuania and to seek full compensation for damage under Article 6.263 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. For OpenAI, the key point would be to contest at least one of the elements set out in Article 1.116(1) of the Civil Code of the Republic of Lithuania, or to show that the information fell within the sphere of employees’ honestly acquired professional experience. For former employees, the practical risk would arise from the boundary between lawfully usable skills and disclosure of a protected trade secret. For the court, the case would be procedurally sensitive, because under Article 101 of the Code of Civil Procedure of the Republic of Lithuania it would have to reconcile the protection of secrets with the parties’ right to participate effectively in the proceedings

📄 Original — Visuomenės balsas🕐 09:37
Nighttime drive ends in someone else’s yard: drunk driver knocks down fence - Voice of Society 🔗
Officers found the driver had a blood alcohol level of 2.18 per mille. Early on Saturday morning in Šeduva, a young drunk driver’s journey ended in a crash in a private yard: at around 4 a.m. on Sodų Street in Radviliškis district, a…
Fact-check:
✅ Confirmed2,18 promilės girtumas jau užtraukia baudžiamąją atsakomybę
🟡 IncompleteNeblaivaus vairavimo atvejai taikomas Baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnis
✅ ConfirmedVairavimas tokiu girtumo laipsniu gali baigtis teisės vairuoti praradimu ir kitomis sankcijomis pagal įstatymą
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus 1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo…
13 straipsnis. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus 1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję šešiolika metų, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais – keturiolika metų. 2. Asmuo, kuriam iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo buvo suėję keturiolika metų, atsako už nužudymą (129 straipsnis), sunkų sveikatos sutrikdymą (135 straipsnis), išžaginimą (149 straipsnis), seksualinį prievartavimą (150 straipsnis), vagystę (178 straipsnis), plėšimą (180 straipsnis), turto prievartavimą (181 straipsnis), turto sunaikinimą ar sugadinimą (187 straipsnio 2 dalis), šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų pagrobimą (254 straipsnis), narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystę, prievartavimą arba kitokį neteisėtą užvaldymą (263 straipsnis), transporto priemonių ar kelių, juose esančių įrenginių sugadinimą (280 straipsnio 2 dalis). 3. Asmeniui, kuriam iki šiame kodekse numatytos pavojingos veikos padarymo nebuvo suėję keturiolika metų, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. 14 straipsnis. Kaltės formos Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. 15 straipsnis. Tyčinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. 16 straipsnis. Neatsargus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas 1. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. 2. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. 3. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. 4. Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais. 17 straipsnis. Nepakaltinamumas 1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. 18 straipsnis. Ribotas pakaltinamumas 1. Asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. 2. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos šio kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba šio kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. 3. Asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu.
Analysis
Legal question

The specific question is whether the conduct of the 23-year-old driver, who was found to have a blood alcohol level of 2.18 per mille after driving into a private yard and knocking down a fence, should be classified solely under Article 281¹ of the Criminal Code, or whether the facts may shift the classification to Article 281(2) of the Criminal Code because of the consequences of the traffic incident.

Legal basis

Article 281¹(1) of the Criminal Code criminalises the act of driving a motor vehicle where a blood alcohol level of 1.51 per mille or more is established, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Since the news report states a level of 2.18 per mille, the threshold has been exceeded; therefore, criminal liability under this provision does not require additional proof of either injury or the amount of damage. Article 281(2) of the Criminal Code becomes relevant only where an intoxicated driver breaches road safety rules and, as a result, causes minor impairment to another person’s health or substantial property damage.

The mere fact that a fence was knocked down does not in itself demonstrate the consequence required for Article 281(2) of the Criminal Code, unless the extent of substantial property damage is specified.

Correction

The article’s statement that an investigation was opened under Article 281¹ of the Criminal Code is justified on the facts provided, but incomplete: in drink-driving situations, the legal classification may depend not only on the blood alcohol level but also on the consequences of the traffic incident. A more precise formulation would be: a blood alcohol level of 2.18 per mille in itself satisfies the elements of Article 281¹(1) of the Criminal Code, but if substantial property damage or minor impairment to health were established, Article 281(2) of the Criminal Code would also become relevant to the classification. In addition, the cited provision of Article 281¹ of the Criminal Code does not expressly refer to loss of the right to drive, so that statement in the article should be linked to “other measures provided for by law” only where there is a separate legal basis for them.

Practical significance

In this factual situation, the stronger and procedurally cleaner argument is Article 281¹ of the Criminal Code, because 2.18 per mille objectively exceeds the 1.51 per mille threshold for criminal liability. For the defence or the prosecution, the key classification issue would not be the intoxication itself, but whether the damage to the fence and yard reaches the threshold of “substantial property damage” under Article 281(2) of the Criminal Code. In practice, the amount of damage and the victim’s property valuation should be documented, because that is what may transform the case from simple drink-driving into the more serious offence of breaching road safety rules.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise issue is whether the conduct of a 23-year-old driver who drove a Toyota while intoxicated at a blood alcohol level of 2.18 per mille and collided with the fence of a private house falls within Article 281¹(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. This provision applies to a person who drove a motor vehicle while intoxicated where a blood alcohol level of 1.51 per mille or higher is established, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. The limits of liability are also determined by Article 2(3)–(5) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania: liability arises only where there is culpability, only where the act corresponds to the statutory elements provided by law, and penalties and penal measures may be imposed only pursuant to law. The damage to the fence separately raises the issue of compensation for damage under Article 69(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because the damage was caused to property. Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would be relevant only if the consequences specified therein were present, for example minor or serious impairment of another person’s health or substantial property damage under Article 281(2)–(4)

Legal assessment. The stated blood alcohol level of 2.18 per mille exceeds the threshold of 1.51 per mille established in Article 281¹(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania; therefore, the basis for criminal liability arises from the very fact of driving while intoxicated. This set of statutory elements does not require that a person be injured or that substantial property damage be caused, because Article 281¹(1) criminalises driving at the established level of intoxication. Article 281¹(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania further provides that a person is also liable where the act was committed through negligence. By contrast, Article 281(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania links intoxication, a breach of road traffic safety or vehicle operation rules, and specific consequences, namely minor impairment of health or substantial property damage. The reported knocked-down fence and entry into a private yard primarily substantiate the issue of damage to property, but under the provisions provided they do not, of themselves, change the classification under Article 281¹ into Article 281(2). Sources of administrative liability also indicate the boundary: Article 423(3) and Article 427(1) of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania are associated with intoxication up to 1.5 per mille, whereas the level established here is 2.18 per mille. Accordingly, under the legal regulation provided, the case properly tends toward criminal proceedings rather than merely administrative liability. During the pre-trial investigation, relevant objects and documents may be submitted pursuant to Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. Procedural time limits are calculated under Articles 99 and 100 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania: time limits may be set by a pre-trial investigation officer, prosecutor, judge, or court, and a time limit calculated in days expires at twenty-four hundred hours on the final day. If necessary to secure the suspect’s participation in the proceedings, prevent obstruction of the investigation, or prevent new offences, coercive measures may be applied under Articles 119 and 120 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, including a written undertaking not to leave, an obligation to register with a police authority, bail, seizure of documents, house arrest, or detention. If the issue of expert examination were to arise in the case, the prosecutor, upon receiving the expert examination report, would, according to the provided excerpt from the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, notify the participants in the proceedings where and when they may examine it. The pre-trial investigation could be discontinued only on the grounds specified in Article 212 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, for example where insufficient data are collected to substantiate the suspect’s guilt

Consequences. The most realistic course is a pre-trial investigation under Article 281¹(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, after which a decision would be made on the charge and on the penalty from among the alternatives provided in that provision: a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. If the court were to find that the criminal act caused damage to the property of the owner of the private house, compensation for or elimination of property damage could be ordered under Article 69(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Under Article 69(3) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, the damage would have to be compensated for or eliminated within the time limit set by the court, which may not exceed three years. In practical terms, it is important for the injured property owner to collect and submit documents substantiating the amount of damage, because Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania allows participants in the proceedings and other persons to submit, on their own initiative, objects and documents relevant to the case. For the driver, the most important practical point is that the 2.18 per mille reading does not fall within the administrative intoxication range of up to 1.5 per mille, but within the threshold for criminal liability under Article 281¹ of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. If the additional consequences specified in Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania were not established in the case, the principal legal dispute would remain focused on the statutory elements of Article 281¹ and culpability. The final consequences will depend on what data are collected during the pre-trial investigation, what procedural position is adopted by the prosecutor, and what penalty or time limit for compensation for damage is set by the court under the provisions provided

📄 Original — KaunoDiena.lt🕐 09:39
Where Will the 21st Government's Program Lead? 🔗
Artea Bank chief economist Indrė Genytė-Pikčienė says the 21st Government's program is packed with goals and promises, especially given the limited time left in the term and budget constraints. She warns that the upcoming election cycle…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo Nr. I-430 pakeitimo įstatymas 6 straipsnis (statute)
6 straipsnis. Biudžeto sudarymo ir vykdymo bendrosios nuostatos 1. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Fiskalinės…
6 straipsnis. Biudžeto sudarymo ir vykdymo bendrosios nuostatos 1. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas, šis įstatymas, Fiskalinės drausmės įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo statutas, Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, Strateginio valdymo įstatymas, tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatymas, savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl tam tikrų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo, Vyriausybės tvirtinamos biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės, ekonominė ir funkcinė klasifikacijos ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai. 2. Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo metodiką tiek, kiek jos nenustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, nustato finansų ministras. 3. Įstatymai ir kiti teisės aktai, darantys įtaką atitinkamų biudžetinių metų biudžeto pajamoms, asignavimams ir valstybės skolai, įsigalioja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatyta tvarka, bet priimami ne vėliau kaip tam tikrų metų biudžeto patvirtinimo įstatymas. 4. Įstatymais ir (arba) kitais teisės aktais nustatomų rodiklių, koeficientų ir kitų dydžių reikšmės, kuriomis vadovaujantis apskaičiuojami atitinkamų 3 biudžetinių metų planuojami asignavimai, nustatomos ne trumpesniam kaip 3 biudžetinių metų laikotarpiui. Jeigu dėl objektyvių priežasčių įstatymais ir (arba) kitais teisės aktais nustatomų rodiklių, koeficientų ir kitų dydžių reikšmės 3 biudžetiniams metams nenustatomos, įstaiga, atsakinga už tokių rodiklių, koeficientų ir kitų dydžių reikšmių apskaičiavimą ir (arba) nustatymą, jas prognozuoja antriesiems ir tretiesiems biudžetiniams metams, paskelbia savo interneto svetainėje ir informaciją apie šias reikšmes pateikia Finansų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas 12-1 straipsnis (statute)
12(1) straipsnis. Valstybės biudžeto pajamų dalyje rodoma biudžetiniais metais valstybės pasiskolintų lėšų suma ir anksčiau perduotų ūkio subjektams valstybės…
12(1) straipsnis. Valstybės biudžeto pajamų dalyje rodoma biudžetiniais metais valstybės pasiskolintų lėšų suma ir anksčiau perduotų ūkio subjektams valstybės pasiskolintų lėšų grąžintina suma. Įstatymas Nr. VIII-236, 97.06.05, Žin., 1997, Nr.58-1328 (97.06.20) 13 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai skiriami šioms valstybės reikmėms: 1) švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos ir sporto programoms įgyvendinti; 2) socialinės apsaugos ir paramos programoms finansuoti; 3) mokslui ir techninei pažangai; 4) gamtos apsaugai; 5) ūkio plėtojimui reguliuoti; 6) krašto apsaugai; 7) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms bei teisėtvarkos įstaigoms išlaikyti; 8) dotacijoms savivaldybių biudžetams; 9) viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai; 10) išoriniams valstybės ryšiams; 11) valstybės skolos aptarnavimo išlaidoms; 12) valstybės biudžeto kasos apyvartos lėšoms padidinti; 13) išlaidoms, patirtoms dėl važiavimo keleiviniu transportu lengvatų taikymo, kompensuoti; 14) valstybės skoloms grąžinti; 15) kitoms priemonėms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įgyvendinti. Valstybės reikmėms skolintos lėšos paskirstomos pagal jų skolinimosi tikslinę paskirtį. 14 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete sudaromas Lietuvos Respublikos Vyriausybės rezervo fondas, kurio dydis nustatomas tvirtinant valstybės biudžetą. Jo lėšos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais skirstomos apmokėti paprastosioms išlaidoms, iš jų darbo užmokesčiui, ir nepaprastosioms išlaidoms, kurių negalima numatyti tvirtinant biudžetą (išskyrus valdymo išlaidas darbo užmokesčiui). 15 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžete sudaromos kasos apyvartos lėšos. Jos sudaromos iš biudžeto lėšų likučio, o kai jo nepakanka, - iš planinių pajamų. Kasos apyvartos lėšų dydis nustatomas tvirtinant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Kasos apyvartos lėšos naudojamos kasos pajamų laikinam trūkumui padengti ir turi būti atstatytos ne vėliau kaip iki biudžetinių metų pabaigos. 16 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektas rengiamas remiantis valstybės įstatymų aktais, valstybinės statistikos duomenimis, socialinėmis-ekonominėmis programomis ir mokslinėmis- techninėmis prognozėmis. 17 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Lietuvos Respublikos Seimui. Biudžeto projekte nurodoma: 1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal mokesčių (pajamų) rūšis; 2) bendra asignavimų suma ir jų paskirstymas ministerijoms, kitoms Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigoms, savarankiškiems departamentams, įmonėms bei įstaigoms ir apskritims, išskiriant socialines ir ekonomines programas. Asignavimai paskirstomi į paprastąsias, iš jų - darbo užmokesčiui, ir nepaprastąsias išlaidas. Kartu pateikiamas bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos paskirstymas pagal jų funkcinę klasifikaciją; 3) kasos apyvartos lėšų suma. 18 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimo komitetai svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą ir rengia pasiūlymus bei išvadas Lietuvos Respublikos Seimui. 19 straipsnis. Lietuvos Respublikos Seimas svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projektą atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės pranešimą, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų pasiūlymus bei išvadas ir papildomus pranešimus. 20 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas pagal rodiklius, nurodytus šio įstatymo 17 straipsnio 1,2 ir 3 punktuose. Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas patvirtinamas Lietuvos Respublikos įstatymu. 21 straipsnis. Lietuvos Respublikos vasltybės biudžetas tvirtinamas ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki biudžetinių metų pradžios. Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, jo (iki patvirtinimo) išlaidos biudžetinių metų pradžioje kiekvienam mėnesiui negali viršyti praėjusiųjų metų valstybės biudžeto 1/12 išlaidų. 21-1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė per pusantro mėnesio nuo einamųjų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įstatymo įsigaliojimo pateikia Lietuvos Respublikos Seimui patvirtinto valstybės biudžeto išlaidų paskirstymą pagal asignavimų valdytojų finansuojamas įstaigas bei organizacijas ir biudžeto išlaidų klasifikacijos kodus. 22 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės biudžeto vykdymą organizuoja per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją ir jos įstaigas, kitas valstybės įstaigas bei įmones. 23 straipsnis. Lėšas, papildomai gautas vykdant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, ir netekusius paskirties asignavimus valstybės papildomoms reikmėms tenkinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu skirsto Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas atitinkamus įstatymus. 24 straipsnis. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą rengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir nustatyta tvarka bei laiku teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei. 25 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė svarsto Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą ir teikia ją tvirtinti Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įvykdymo apyskaita tvirtinama pagal rodiklius, nurodytus šio įstatymo 17 straipsnio 1,2 ir 3 punktuose. III skyrius. SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETAI 26 straipsnis. Savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos socialinėms ir ekonominėms bei kitoms vietinės reikšmės programoms finansuoti ir savivaldybių įstaigoms išlaikyti. 27 straipsnis. Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą. Savivaldybių biudžetai turi būti patvirtinti be deficito. 28 straipsnis. [28 straipsnio redakcija iki 1998 metų sausio 1 d.] Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: 1) juridinių asmenų pelno mokestis; 2) fizinių asmenų pajamų mokestis; 3) nekilnojamojo turto (įskaitant žemės nuomos ir žemės) mokesčiai; 4) žyminis mokestis; 5) pajamos iš savivaldybės nuosavybės; 6) kitos įmokos; 7) dotacijos. 1 ir 2 punktuose nurodytų mokesčių į savivaldybių biudžetus įskaitoma ta procentinė dalis, kurią šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka nustato Lietuvos Respublikos Seimas. 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytos pajamos savivaldybių biudžetams priskiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, o jos nesant - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais. 7 punkte numatytos dotacijos savivaldybių biudžetams skiriamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. [28 straipsnio redakcija nuo 1998 metų sausio 1 d.] Savivaldybių biudžetų pajamas sudaro: 1) mokestinės pajamos; 2) nemokestinės pajamos; 3) dotacijos. Savivaldybių biudžetų pajamų dalyje nurodoma savivaldybių pasiskolintų lėšų suma. Valstybės biudžeto dotacijos, skiriamos savivaldybių biudžetams, dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymu.
Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas 1. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Įstatymas…
8 straipsnis. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas 1. Biudžeto sudarymo ir vykdymo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis Įstatymas, Fiskalinės drausmės įstatymas, Seimo statutas, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas, atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas, Vyriausybės patvirtintos biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklės ir kiti biudžeto pajamų gavimą ir programų finansavimą reglamentuojantys teisės aktai. 2. Savivaldybių biudžetų teisinis pagrindas yra atitinkamų savivaldybių tarybų priimti sprendimai dėl atitinkamų biudžetinių metų savivaldybių biudžetų patvirtinimo. 3. Biudžeto asignavimų valdytojams pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų asignavimų panaudojimo teisinis pagrindas yra asignavimų valdytojų patvirtintos šių įstaigų programų sąmatos. 4. Ministrų valdymo sričių įstaigų, vykdančių atitinkamo asignavimų valdytojo programas, vadovų patvirtintos jiems pavaldžių biudžetinių įstaigų programų sąmatos yra šioms įstaigoms skirtų lėšų panaudojimo teisinis pagrindas. 5. Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžeto sudarymo ir vykdymo metodikos klausimus tiek, kiek jų nenustato įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, nustato Finansų ministerija. Pastaba. Ši dalis taikoma rengiant, tvirtinant, vykdant, vertinant ir atsiskaitant už 2014 metų ir vėlesnių metų valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus. 2012 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vykdymui, vertinimui ir atsiskaitymui taikomos iki šio įstatymo (Nr. XI-2274) įsigaliojimo galiojusių teisės aktų nuostatos. 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų rengimui, tvirtinimui, vykdymui, vertinimui ir atsiskaitymui taikomos iki šio įstatymo (Nr. XI-2274) įsigaliojimo galiojusių teisės aktų nuostatos, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnį.
Analysis
Legal question

Whether the permanent increases in social benefits and pensions envisaged in the Programme of the Twenty-First Government may lawfully be converted into budgetary commitments if their sources of financing are not established together with the budgetary decisions for 2027 and subsequent years.

Legal basis

Article 6(1) of the Law on the Budget Structure treats as the basis for budget preparation and execution not the Government Programme, but the Constitution, the Constitutional Law on the Implementation of the Fiscal Treaty, the Law on Fiscal Discipline, the annual law approving the budget, and other acts regulating financing. Accordingly, programme commitments concerning child benefits, indexation of old-age pensions, or social assistance pensions do not in themselves create appropriations and cannot circumvent the legal regime governing the budget. Article 6(3) is particularly important: legal acts affecting budget revenue, appropriations, and state debt must be adopted no later than the law approving the budget for the relevant year.

The amended version of the law applies to the 2025-2027 and subsequent budgets; therefore, as of 20 July 2026, if “next year” is understood as 2027, the legal test is not the social justification of the promises, but their incorporation into the medium-term fiscal framework.

Practical significance

The stronger argument at present is not that increases in social benefits are inherently unlawful, but that permanent commitments cannot lawfully be “attached” to the budget without the timely adoption of legal acts affecting revenue, appropriations, and debt. In practice, the focus should be not on the rhetoric of the Government Programme itself, but on the implementing draft legislation: whether it is adopted before approval of the 2027 budget, whether it identifies long-term sources of financing, and whether debt financing is being treated as a general reservoir for political promises. The logic of Articles 12(1) and 13 of the Law on the Budget Structure means that borrowed funds must be shown in the revenue part of the state budget and allocated according to the specified purpose of borrowing, while social security programmes are one category of appropriations, not a privileged exception from fiscal discipline.

The key risk for a professional, therefore, is missing the procedural point: a late package increasing benefits or pensions after budget approval would be open to challenge not because of political generosity, but because of the timing and justification of its impact on appropriations and debt.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether the social and environmental objectives of the Programme of the Twenty-First Government are politically justified, but whether, in converting them into budgetary commitments, the rules of medium-term fiscal discipline and budget planning would be observed. This question must be assessed under Article 6 of the Law on the Budget Structure of the Republic of Lithuania, Articles 1, 2 and 3 of the Law on Fiscal Discipline of the Republic of Lithuania, and Article 2(2) and (4) of the Law Amending Law No. I-430 on the Budget Structure of the Republic of Lithuania. Since, from 1 March 2024, the new wording of the Law on the Budget Structure applies to the preparation, approval, implementation, assessment and control of budgets for 2025-2027 and subsequent years, as of today, 20 July 2026, the commitments discussed as commencing “next year” must be assessed within the framework of the 2027 budget and the medium-term budgetary framework. Article 6(3) of the Law on the Budget Structure of the Republic of Lithuania requires that laws and other legal acts affecting the revenue, appropriations and state debt of the relevant budget year be adopted no later than the law approving the budget for that year. Article 6(4) of the same law provides that indicators, coefficients and other amounts used to calculate planned appropriations must be established for a period of not less than three budget years. Article 1(1) of the Law on Fiscal Discipline of the Republic of Lithuania links these rules to the long-term sustainability of general government finances and stable economic development

Legal assessment. The increases in child benefits, indexation of old-age pensions, social assistance pensions and broader social support referred to in the Programme would, in legal terms, entail a need for permanent or recurring appropriations and are therefore subject to the regime laid down in Article 6(3) and (4) of the Law on the Budget Structure of the Republic of Lithuania. The Government cannot treat such measures merely as programme commitments if the legal acts required for their implementation would alter budget revenue, appropriations or state debt. Such legal acts must be aligned with the law approving the budget for the relevant year in both timing and substance, rather than left for a later political decision without budgetary coverage. The role of the Minister of Finance is technical but significant: under Article 6(2) of the Law on the Budget Structure of the Republic of Lithuania, the Minister establishes the methodology for the preparation and implementation of the state and municipal budgets to the extent that it is not established by laws and Government resolutions. Article 2(1) of the Law on Fiscal Discipline defines fiscal discipline as the totality of measures intended to ensure that general government debt, including commitments arising from demographic change, does not exceed 60 per cent of GDP over several decades. Accordingly, the risk identified by the economist concerning population ageing and future commitments falls legally within the very concept of fiscal discipline, and is not merely an economic policy argument. Article 3(1) of the Law on Fiscal Discipline sets the general objective that, over the medium term, the general government sector should be in surplus, except in years in which exceptional circumstances arise or there is a negative output gap relative to potential. If the average of the general government balance indicators for the last five completed calendar years were negative, then, under Article 3(2) of that law, the annual growth in the aggregate of state budget appropriations, State Social Insurance Fund expenditure and Compulsory Health Insurance Fund expenditure could not exceed the established limit. It follows that the scale of increases in social benefits and pensions would depend not only on the Government Programme, but also on the conditions for applying the numerical expenditure growth rule. Article 2(4) of the Law Amending Law No. I-430 on the Budget Structure of the Republic of Lithuania further establishes an undistributed part of the aggregate appropriations limit, amounting in the first budget year to 0.5-1 per cent, in the second year to not less than 2 per cent, and in the third year to not less than 3 per cent of the relevant limits. This means that new commitments must be coordinated not only with a specific expenditure line, but also with the reserve-type structure of the appropriations limit. The significance of judicial practice is apparent from the ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 7 March 2014, “On the Interpretation of Certain Provisions of the Ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 6 February 2012”, in which it was stated that the state’s financial capacity is also determined by commitments relating to financial discipline and the imperative of balancing state budget revenue and expenditure. The Government’s position on the draft concerning pension increases, No. XIIP-1361(5), also indicates the direction of application: social insurance pensions, state pensions and social assistance benefits are to be increased responsibly and rationally, taking into account the capacities of the State Social Insurance Fund budget and the state budget, as well as commitments already assumed

Consequences. The first realistic scenario is that the Government converts the programme objectives into draft legal acts together with the 2027 budgetary decisions and demonstrates their impact on revenue, appropriations and debt. In that case, the practical dispute would shift to whether the indicators and coefficients established for the three-year planning period allow the benefit increases to be financed without breaching the rules laid down in Article 3 of the Law on Fiscal Discipline. The second scenario is limited implementation: some social measures are postponed, reduced or linked to budgetary capacity, as provided in the Government’s position on the draft concerning pension increases, No. XIIP-1361(5). The third scenario is legal tension if legal acts increasing expenditure were adopted without alignment with the law approving the budget or without compliance with medium-term fiscal limits. For the environmental component, the practical consequence is different: programme statements concerning pollution measurement, the deployment of technologies or the financing of institutions do not in themselves create a budgetary legality issue until they are converted into legal acts affecting appropriations, revenue or debt. This is of practical importance for the Ministry of Finance and the Minister of Finance, whose competence includes the methodology for budget preparation and implementation, as well as for social security institutions, whose projects to increase benefits must fit within the overall appropriations regime. For residents, this message matters to the extent that the Programme’s promises become not declarations, but rights to higher benefits approved in the budget and compliant with fiscal discipline rules

📄 Original — 15min🕐 09:41
Instigators of the Laisvės Avenue brawl did not get off lightly: they asked for lighter sentences but received much harsher ones 🔗
In this case, last November the Kaunas District Court sentenced eight convicted men - Juozas Minkevičius, Tadas Mučinskas, Karolis Kavaliauskas, Edgaras Rezajevas, Gytis Kukliauskas, Lukas Ščerbinskas, Vitalijus Zakarževskas and Rokas…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 284 straipsnis (statute)
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą…
284 straipsnis. Viešosios tvarkos pažeidimas 1. Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 138 straipsnis (statute)
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro…
138 straipsnis. Nesunkus sveikatos sutrikdymas 1. Tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino: 1) mažametį; 2) bejėgiškos būklės žmogų; 3) savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį; 4) nėščią moterį; 5) du ar daugiau žmonių; 6) kankindamas ar kitaip itin žiauriai; 7) kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu; 8) dėl chuliganiškų paskatų; 9) dėl savanaudiškų paskatų; 10) dėl nukentėjusio asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo; 11) siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą; 12) siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį ar ląsteles; 13) siekdamas išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Nr. X-1597, 2008-06-12, Žin., 2008, Nr. 73-2796 (2008-06-27) Nr. XI-303, 2009-06-16, Žin., 2009, Nr. 77-3168 (2009-06-30)
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 66 straipsnis (statute)
66 straipsnis. Suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo įskaitymas į paskirtą bausmę 1. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas ir (ar) laikinas…
66 straipsnis. Suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo įskaitymas į paskirtą bausmę 1. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas, privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. 2. Suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas į paskirtą bausmę įskaitomas pagal šio kodekso 65 straipsnio 1 dalies taisykles vieną suėmimo ir (ar) laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo ar arešto parai, šešių MGL dydžio baudai, devynioms viešųjų darbų valandoms, trims laisvės apribojimo dienoms. IX SKYRIUS BAUDŽIAMOJO POVEIKIO PRIEMONĖS IR JŲ SKYRIMAS
Analysis
Legal question

Whether the group fight that took place on Laisvės Avenue constituted minor impairment of health “for hooligan motives” under Article 138(2)(8) of the Criminal Code, or merely impairment of health under Article 138(1) together with a breach of public order under Article 284.

Legal basis

Article 138(1) of the Criminal Code provides for imprisonment for up to three years for minor impairment of health, but Article 138(2)(8), where the injury is inflicted for hooligan motives, raises the sanction to up to five years. This means that the convicted persons’ appellate dispute concerning hooligan motives is not merely reputational or factual: it directly determines the gravity of the legal classification and the sentencing range. Article 284(1) of the Criminal Code separately criminalises contempt for others or the environment demonstrated by insolent conduct in a public place, where public peace or order is disturbed.

Accordingly, the fact that Laisvės Avenue is a public place, and the charge of breach of public order, are relevant to the argument concerning a hooligan motive. Article 55 of the Criminal Code also sets an additional threshold for reasoning: a person being tried for the first time for a minor or less serious intentional offence is generally to receive a non-custodial sentence, and any custodial sentence must be reasoned.

Practical significance

For the defence, the strongest approach is not to seek a more lenient sentence in the abstract, but to dismantle specifically the premise of Article 138(2)(8) of the Criminal Code: to show that the violence arose from a specific personal conflict, rather than from demonstrative contempt for others or for public order. For the prosecution, the stronger argument is the connection between the classifications: if the same conduct in a public place also disturbed public peace within the meaning of Article 284 of the Criminal Code, that reinforces the conclusion that the violence was not merely a private conflict. The practical risk on appeal is that the dispute over “hooligan motives” may turn against the convicted persons: if the appellate court agrees with the classification and also considers that the first-instance sentences were too lenient, the reasoning required under Article 55 shifts to why imprisonment, rather than an alternative sentence, is necessary.

Article 66 of the Criminal Code explains only the crediting of time spent in detention or remand custody against the sentence; it does not alter the classification of the criminal offence and, in practice, should not be confused with an argument for mitigation of sentence.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the fight that occurred on Laisvės Alėja was properly classified as minor bodily harm committed for hooligan motives under Article 138(2)(8) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and, concurrently, as a breach of public order under Article 284 of the Criminal Code. Under Article 138(1) of the Criminal Code, minor bodily harm is associated with injuring a person or causing illness where the victim loses a small part of working capacity or suffers a prolonged illness, while under Article 138(2)(8) liability is aggravated where the act is committed for hooligan motives. Under Article 284(1) of the Criminal Code, separate criminal liability arises for demonstrating disrespect for others or the environment in a public place through insolent conduct, threats, mockery, or acts of vandalism, where public peace or order is thereby disturbed. The issue of sentencing must be determined under Article 55 of the Criminal Code, since a person tried for the first time for a negligent offence or for a minor or less serious intentional offence is generally to be given a sentence not involving arrest or fixed-term imprisonment, and where imprisonment is imposed the court must give reasons for that decision. The basis for suspending execution of the sentence must be assessed under Article 75(1) of the Criminal Code, which permits the suspension of execution of a sentence of imprisonment not exceeding four years for one or more minor or less serious intentional offences, where the court considers that the purposes of punishment will be achieved without actual service of the sentence. The significance of time spent in pre-trial detention or temporary detention follows from Article 66(1) and (2) of the Criminal Code: the court must credit that time against the imposed sentence, treating one day as equivalent to one day of imprisonment

Legal assessment. The essence of the convicted persons’ appeals, as reported, is the denial of hooligan motives; accordingly, the dispute concerns not only the violence itself but primarily the qualifying element under Article 138(2)(8) of the Criminal Code. If the hooligan motives remain, the act falls within the more severe sanction under Article 138(2) of the Criminal Code, namely imprisonment for up to five years, rather than within the limits of Article 138(1), which provides for restriction of liberty, arrest, or imprisonment for up to three years. The public-place element is particularly important in this case from the perspective of Article 284 of the Criminal Code, since Laisvės Alėja, according to the reported circumstances, is a public space, and a fight there may be assessed through the elements of insolent conduct and disturbance of public peace or order. Article 284 of the Criminal Code does not require only health-related consequences: its focus is the demonstration of disrespect for others or the environment and an actual disturbance of public peace or order. Therefore, Article 138(2)(8) and Article 284 of the Criminal Code protect different legal interests in this situation: the former protects personal health in cases of qualified violence, while the latter protects public order. The cited source concerning the draft amendment to Article 310 of the Criminal Code states that insolent conduct or malicious mockery in a public place, where disrespect is demonstrated and public peace or order is disturbed, may be classified under Article 284 of the Criminal Code either independently or as a concurrence of offences. The same source refers to case law in which the commission of criminal acts in the presence of children or filming in the victim’s presence has been recognised as indicating a disturbance of public peace and order or hooligan motives. Although the report contains no information concerning children or filming, this reference to case law is relevant insofar as it shows that the assessment of hooligan motives and breach of public order is linked to the demonstrative nature of the violence, the setting, and its impact on public peace. When imposing actual custodial sentences ranging from four months to one year, the court of first instance had to comply with the requirement under Article 55 of the Criminal Code to state reasons for choosing a custodial sentence if the persons fell within the scope of that provision. The suspension of execution of the sentences imposed on L. Ščerbinskas and V. Zakarževskis is consistent with the structure of Article 75(1) of the Criminal Code, since the imposed one-year term of imprisonment does not exceed the four-year threshold, and the court may suspend execution for a period of one to three years. The obligations imposed by the court to participate in a behavioural correction programme, not to leave the place of residence, and to work mean in practical terms that the custodial sentence has not been annulled, but that its execution is linked to the convicted persons’ conduct during the suspension period. For those convicted persons whose sentences were deemed served because of time spent in detention or pre-trial detention, Article 66 of the Criminal Code applies, since crediting such time is not a matter of judicial discretion; it is mandatory. From a procedural standpoint, the convicted persons’ appeals correspond to the accused’s right under Article 16(3) of the Code of Criminal Procedure to appeal a court judgment and rulings. The role of the prosecution also follows from Article 23 of the Code of Criminal Procedure, under which the indictment is the prosecutor’s document concluding the pre-trial investigation and describing the act, the evidentiary material, and the criminal law provision. If participants in the proceedings submit additional objects or documents, the rule in Article 98 of the Code of Criminal Procedure is relevant, allowing the accused, defence counsel, the victim, and other participants in the proceedings to submit, on their own initiative, documents or objects relevant to the case. As regards time limits, Articles 99 and 100 of the Code of Criminal Procedure provide that procedural time limits define the commencement, performance, or completion of procedural acts and are calculated in hours, days, and months, excluding the day on which the time limit begins

Consequences. The first realistic scenario is that the appellate court upholds the classification under Article 138(2)(8) and Article 284 of the Criminal Code if it considers both the bodily harm and the hooligan motives and disturbance of public order to have been proven. The second scenario is that the court finds that hooligan motives have not been proven, in which case the severity of liability under Article 138 of the Criminal Code would be reduced from the scope of paragraph 2 to the scope of paragraph 1. The third scenario is that the assessment of breach of public order under Article 284 of the Criminal Code remains even if the classification of the bodily harm is challenged, provided that insolent conduct in a public place and a disturbance of public peace or order are proven. The fourth scenario is that the sentences may be increased or reduced in light of the arguments raised in the appeals, but the cited sources permit only the conclusion that the imposition of imprisonment must be reasoned under Article 55 of the Criminal Code, while suspension of execution is possible under Article 75(1). In practical terms, the most important issue for the convicted persons is whether the qualifying element of hooligan motives remains, since it determines the higher sentencing range under Article 138 of the Criminal Code and a more serious legal assessment. For the victims and the public interest, it is important whether violence in a public urban space will be assessed not only as bodily harm but also as a breach of public order under Article 284 of the Criminal Code. If the judgment became final and were later challenged in cassation, then under Articles 24 and 25 of the Code of Criminal Procedure the case would fall within the jurisdiction of the Supreme Court of Lithuania as an appeal against a final judgment or ruling

📄 Original — Bernardinai.lt🕐 09:43
M. Baltrukevičius on doubts over the government program: “There is a high likelihood that a ruling unfavorable to the government will be adopted” 🔗
After the program of the 21st Government was approved, the Cabinet led by Mindaugas Sinkevičius was sworn in. Vilnius University law professor Egidijus Kūris said Sinkevičius’s government program had been submitted without following the…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 66 straipsnis (statute)
66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas –…
66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas – Konstitucinis Teismas; 2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas; 3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas; 5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; 6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas); 7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas; 8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus; 9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui; 10) pridedamų dokumentų sąrašas. Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); Seimo narių parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo parašu. Tais atvejais, kai prašymas teikiamas per E. pristatymo sistemą, kitomis elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą pasirašo kvalifikuotu elektroniniu parašu, o elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo kvalifikuotu elektroniniu parašu. Prie prašymo pridedama: 1) ginčijamo teisės akto (jo nuostatos) tekstas; 2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 3) dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą. Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti jo priedai Konstituciniam Teismui pateikiami šio įstatymo 411 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 3, 13, 24, 28, 31, 32, 39, 40, 46, 48, 49, 53-1, 61, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 76, 84, 86, 88 straipsn 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas Pakeisti 66 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai…
15 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas Pakeisti 66 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas – Konstitucinis Teismas; 2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas; 3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas; 5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; 6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas); 7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas; 8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus; 9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui; 10) pridedamų dokumentų sąrašas. Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); Seimo narių parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo parašu. Tais atvejais, kai prašymas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą pasirašo pažangiuoju elektroniniu parašu, o elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo pažangiuoju elektroniniu parašu. Prie prašymo pridedama: 1) ginčijamo teisės akto (jo nuostatos) tekstas; 2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 3) dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą. Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti jo priedai pateikiami Konstituciniam Teismui. Prašymas ir jo priedai gali būti pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma. Prašymų ir jų priedų pateikimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.“
Lietuvos Respublikos strateginio valdymo įstatymo Nr. XIII-3096 pakeitimo įstatymas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Vyriausybės programos ir Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimas, tvirtinimas, įgyvendinimas, stebėsena, vertinimas ir atsiskaitymas už…
19 straipsnis. Vyriausybės programos ir Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimas, tvirtinimas, įgyvendinimas, stebėsena, vertinimas ir atsiskaitymas už pasiektą pažangą 1. Vyriausybės programa rengiama ir tvirtinama vadovaujantis Vyriausybės įstatymu. 2. Vyriausybės programos vykdymą koordinuoja Vyriausybė, įgyvendinimo stebėseną, ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija. 3. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano rengimą koordinuoja Vyriausybės kanceliarija. 4. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planą tvirtina Vyriausybė. 5. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano įgyvendinimą koordinuoja Vyriausybė, vykdo Vyriausybei pavaldūs strateginio valdymo sistemos dalyviai. 6. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plane nurodyti Vyriausybės veiklos prioritetų įgyvendinimo projektai Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka įtraukiami į strateginį projektų portfelį ir valdomi Vyriausybės nustatyta projektinio valdymo tvarka. Strateginio valdymo sistemos dalyviai gali vadovautis šia tvarka įgyvendindami ir kitus projektus. 7. Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano įgyvendinimo stebėseną ir vertinimą atlieka ir ataskaitų rengimą organizuoja Vyriausybės kanceliarija.
Analysis
Legal question

The disputed issue is whether the “submission for consideration” of the Programme of the Twenty-First Government under Article 6 of the Law on the Government was completed merely by registering the programme, or only when the Prime Minister presented it at a sitting of the Seimas and effectively opened the consideration procedure within 15 days of appointment.

Legal basis

Article 6 of the Law on the Government provides that, no later than within 15 days of appointment, the Prime Minister “presents to the Seimas” the Government approved by the President and “submits for consideration” its programme. This wording strengthens the argument that the law requires not merely the fact of document registration, but a procedural act in the Seimas: presentation and submission for consideration as a stage of parliamentary scrutiny. Article 19 of the Law on Strategic Management is secondary in this context: it merely provides that the Government Programme is prepared and approved in accordance with the Law on the Government, meaning that the procedure under Article 6 becomes the principal test.

Article 106 of the Constitution grants not less than one-fifth of all Members of the Seimas the right to apply to the Constitutional Court concerning acts of the Seimas, while Article 66 of the Law on the Constitutional Court requires precise identification of the contested act, indication of the grounds for hearing the case, and submission of legal reasoning.

Practical significance

The stronger argument now is not that “the programme was registered somewhere”, but that the two-part formulation used in Article 6 of the Law on the Government, “presents” and “submits for consideration”, implies a procedure at a sitting of the Seimas, rather than administrative circulation of a document. In practical terms, the most important point for the opposition is to challenge not an abstract political process, but the specific resolution of the Seimas approving the programme, identifying its title, number, date and procedural defect, because Article 66 of the Law on the Constitutional Court directly requires this. The Government’s risk is not merely reputational: if the Constitutional Court adopts a substantive interpretation of “submission for consideration”, the legality of the programme’s approval may fail because of a procedural defect which, as noted in the article, the governing majority could still have remedied by extending the session.

At the same time, an application by the opposition under the cited text of Article 106 of the Constitution is not in itself equivalent to an automatic suspension of the act’s validity, so the practical pressure will arise not from interim suspension, but from the possible consequences of a future ruling for the legitimacy of the Government’s mandate.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether the act of the Seimas approving the Programme of the Twenty-First Government led by Mindaugas Sinkevičius, as “another act adopted by the Seimas”, is compatible with the Constitution in light of the procedure for submitting and considering the Government Programme. It must be assessed under Article 105 of the Constitution of the Republic of Lithuania, which entrusts the Constitutional Court with examining whether laws and other acts adopted by the Seimas are compatible with the Constitution, and under Article 106 of the Constitution, which identifies the entities entitled to apply to the Constitutional Court. The procedural route is grounded in Article 63 of the Law on the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, under which the Constitutional Court hears cases concerning the conformity of laws and other acts of the Seimas with the Constitution; Article 65, which grants such a right to the Government, a group of not less than one-fifth of all Members of the Seimas, and courts; and Article 66, which defines the contents of an application. The provisions of Article 101 of the Constitution are also substantively relevant: the Government must obtain the powers of the Seimas anew, and if the Seimas twice in succession refuses to approve the programme of a newly formed Government, the Government must resign. Article 19 of the Law Amending the Law on Strategic Governance No XIII-3096 supplements this regime insofar as it provides that the Government Programme is prepared and approved in accordance with the Law on the Government, that its implementation is coordinated by the Government, and that monitoring of implementation and preparation of reports are organised by the Office of the Government

Legal assessment. An application by the opposition would be legally possible only if submitted by a group of not less than one-fifth of all Members of the Seimas, as expressly provided by Article 106 of the Constitution and Article 65(1)(1) of the Law on the Constitutional Court in respect of acts adopted by the Seimas. Under Article 66 of the Law on the Constitutional Court, such an application would have to identify precisely the contested act of the Seimas concerning the Government Programme, indicate the provisions of the Constitution and the Law on the Constitutional Court conferring the right to apply, formulate the request, and provide legal reasoning. An application by a group of Members of the Seimas would have to be signed by all Members of the Seimas submitting it; they would have to designate their representative, and the signatures would have to be certified by the signature of the Speaker of the Seimas or a Deputy Speaker. Under Article 63 of the Law on the Constitutional Court, the Constitutional Court could examine either the entire act of the Seimas concerning the Programme or part of it. Article 106 of the Constitution also provides that the Constitutional Court has the right to refuse to accept a case where the application is based on non-legal grounds; accordingly, political dissatisfaction with the adoption of the Programme would not in itself be sufficient. The applicants’ essential argument should not be whether the Programme is politically appropriate, but whether the Seimas lawfully conferred authority on the Government to act through the procedure for considering and approving the Programme. In its ruling of 10 January 1998 “On the conformity of the Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania of 10 December 1996 ‘On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania’ with the Constitution of the Republic of Lithuania”, the Constitutional Court emphasised that the Government is a collegial institution of general competence occupying a distinct place within the system of executive authorities. The same constitutional doctrine states that conferring authority on the Government to act, and exercising control over its activities, constitute an important area of the Seimas’s competence. This doctrine is particularly important because a dispute over the Programme is not merely a formal question of document registration: it concerns whether the Government received the political and constitutional mandate of the Seimas in the manner required by the constitutional interaction between the Seimas and the Government. If the Constitutional Court were to hold that submission of the Government Programme to the Seimas includes its presentation at a sitting of the Seimas and its consideration, the mere fact of registration could not substitute for that procedure. Conversely, if it were recognised that, as a matter of law, formal submission of the Programme as an act is sufficient, the basis of the contested decision of the Seimas would be strengthened. Article 94 of the Constitution shows that the functions of the Government are broad: it administers the affairs of the country, implements laws and resolutions of the Seimas, coordinates the activities of ministries, and prepares draft budgets and legislation. The outcome of the dispute would therefore affect not only the text of the Programme, but also the basis of the powers of the Government as an institution of general competence. Nevertheless, Article 106 of the Constitution provides that the validity of an act is suspended by a submission of the President of the Republic to the Constitutional Court or by a resolution of the Seimas requesting examination of the act’s conformity with the Constitution, and not merely by an application from a group of Members of the Seimas

Consequences. The first scenario is that the Constitutional Court accepts the application and finds that the act of the Seimas concerning the Government Programme is not contrary to the Constitution; in that case, the basis of the Government’s authority remains unchanged. The second scenario is that the Constitutional Court finds a conflict with the Constitution, in which case practical attention would shift to how the Seimas and the Government must restore a lawful procedure for approving the Programme. The third scenario is that the Constitutional Court refuses to accept the case if the application does not meet the requirements of Article 66 of the Law on the Constitutional Court or is based on non-legal grounds, as permitted by Article 106 of the Constitution. For the Government, this is practically significant because, under Article 19 of the Law on Strategic Governance, the Government Programme is the basis for coordinating its implementation, preparing an implementation plan, carrying out monitoring, and reporting on progress. For the Seimas, it matters as a test of its constitutional competence to confer authority on the Government and to control its activities. For the opposition, it is a procedural instrument, but one that must be used precisely in accordance with Article 106 of the Constitution and Articles 65 and 66 of the Law on the Constitutional Court. From an institutional perspective, the greatest risk would arise if it were recognised that the Programme had been approved in breach of the constitutional logic governing the conferral of authority: in that event, the question would concern not only a single resolution of the Seimas, but the very basis on which the Government acts

📄 Original — Etaplius🕐 09:44
Sinkevičius on beaten teenage girl: heads of institutions will have to explain why prevention is not working 🔗
Prime Minister Mindaugas Sinkevičius says he was shocked by the attack in Marijampolė, where a teenage girl beat up a peer, and says he sees a need to discuss the situation with institutional representatives and find ways to prevent…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupės ir mokyklos prevencinio darbo grupės 1. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo…
11 straipsnis. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupės ir mokyklos prevencinio darbo grupės 1. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupės paskirtis – koordinuoti socialinio ugdymo, reabilitacijos, prevencijos ir kitų prevencinių programų įgyvendinimą savivaldybėje, tarpinstitucinį bendradarbiavimą teikiant metodinę, informacinę, konsultacinę ir dalykinę pagalbą mokyklų prevencinio darbo grupėms. 2. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupė sudaroma iš teritorinės policijos įstaigos, vaiko teisių apsaugos tarnybos, socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos ir kitų institucijų, dalyvaujančių prevencinėje veikloje, atstovų. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupės veikia pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą darbo reglamentą. 3. Savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupė: 1) surenka informaciją, būtiną priimti sprendimui dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių vaikui skyrimo, pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui, dalyvauja posėdžiuose dėl minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių vaikui skyrimo; 2) koordinuoja socialinio ugdymo, reabilitacijos, prevencijos ir kitų programų įgyvendinimą savivaldybėje; 3) koordinuoja tarpinstitucinio bendradarbiavimo prevencinio darbo srityje įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje ir mokyklų prevencinio darbo grupių veiklą; 4) teikia metodinę ir konsultacinę paramą prevenciniam darbui organizuoti mokyklose ir numato priemones kartu su policijos, sveikatos priežiūros, vaiko teisių apsaugos, pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis įtraukdama į prevencinio darbo organizavimą verslo atstovus, konfesines ir vietos bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, vaikų atstovus pagal įstatymą, politikus, visuomenės veikėjus; 5) kaupia ir analizuoja savivaldybės teritorijoje veikiančių mokyklų, kitų institucijų informaciją teisės pažeidimų, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo ir kitais klausimais; 6) vertina, kaip vykdomos prevencinės priemonės švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų įstaigose, rūpinasi prevencinio darbo veiksmingumu ir teikia ataskaitą savivaldybės administracijos direktoriui; 7) teikia siūlymus savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui dėl vaiko minimalios ar vidutinės priežiūros priemonių tobulinimo. 4. Mokyklos prevencinio darbo grupės paskirtis – spręsti prevencinio darbo klausimus mokykloje vykdant teisės pažeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo prevenciją, įgyvendinti šios srities prevencines programas, organizuoti švietimo pagalbos teikimą mokiniui, mokytojui ir vaiko atstovams pagal įstatymą. 5. Mokyklos prevencinio darbo grupė sudaroma iš mokyklos vadovo pavaduotojo ugdymui, mokytojų, klasės auklėtojų, psichologo, socialinio pedagogo, kitų asmenų (mokinių, vaiko atstovų pagal įstatymą, mokyklos savivaldos institucijų atstovų, vaiko teisių apsaugos tarnybos, pedagoginės psichologinės tarnybos atstovų ir kitų asmenų, kurie gali prisidėti prie prevencinės veiklos organizavimo mokykloje). Mokyklos prevencinio darbo grupei vadovauja mokyklos vadovo pavaduotojas ugdymui. Mokyklos prevencinio darbo grupė veikia pagal mokyklos vadovo patvirtintą darbo reglamentą. 6. Mokyklos prevencinio darbo grupė: 1) rengia prevencinio darbo planus, nagrinėja prevencinio darbo klausimus, įgyvendina teisės pažeidimų, alkoholio, tabako, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, smurto, nusikalstamumo ir kitus prevencinius projektus; 2) vykdo mokyklos bendruomenės švietimą vaiko teisių apsaugos, teisės pažeidimų prevencijos, mokinių užimtumo ir kitose srityse; 3) organizuoja švietimo pagalbą mokiniui, mokytojui ir vaiko atstovams pagal įstatymą; 4) kasmet rengia prevencinio darbo ataskaitas ir mokyklos vadovui teikia siūlymus dėl šio darbo tobulinimo; 5) teikia siūlymus savivaldybės administracijos prevencinio darbo koordinavimo grupei dėl vaiko minimalios priežiūros priemonių tobulinimo.
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymas 27 straipsnis (statute)
27 straipsnis. Kitų ministerijų kompetencija vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros srityje 1. Ministerijos pagal joms priskirtą kompetenciją ir ministrams pavestas…
27 straipsnis. Kitų ministerijų kompetencija vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros srityje 1. Ministerijos pagal joms priskirtą kompetenciją ir ministrams pavestas valdymo sritis dalyvauja formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką, organizuojant, koordinuojant ir kontroliuojant jos įgyvendinimą, kartu su savivaldybių institucijomis rūpinasi reikalingų paslaugų ir pagalbos kokybe ir prieinamumu vaikui bei jo atstovams pagal įstatymą, teikia siūlymus Vyriausybei, kitoms suinteresuotoms institucijoms dėl teisės aktų pagal ministerijoms priskirtą kompetenciją tobulinimo. 2. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką ir vykdo ją savo reguliavimo srityse: 1) užtikrina tinkamą vaiko teisių apsaugą vykdant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemones ar auklėjamojo poveikio priemonę; 2) įgyvendina socialinių paslaugų vaikui ir šeimai politiką; 3) formuoja socialinės integracijos politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą; 4) teikia siūlymus savivaldybėms dėl socialinių paslaugų planavimo, organizavimo, vaiko teisių apsaugos. 3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką ir vykdo ją savo reguliavimo srityse – įgyvendina priemones, užtikrinančias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą vaikams. 4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką sveikatos priežiūros srityje: 1) garantuoja į koordinuotai teikiamų paslaugų sudėtį įeinančių sveikatos priežiūros paslaugų vaikams, kuriems paskirtos minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonė, ir jų atstovams pagal įstatymą prieinamumą ir tinkamumą; 2) kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją vaikų sveikatos klausimais. 5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauja formuojant vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros politiką savo reguliavimo srityje: 1) kaupia, sistemina ir analizuoja informaciją apie vaikų ir jiems padarytas nusikalstamas veikas, pagal kompetenciją – apie administracinius nusižengimus; 2) pagal kompetenciją rengia ir įgyvendina programas vaikų nusikalstamumo, smurto prieš vaikus, prekybos vaikais ir kitais vaiko teisių pažeidimų prevencijos klausimais.
Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo Nr. X-1238 pakeitimo įstatymas 10 straipsnis (statute)
10 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindai 1. Vaiko minimalios priežiūros priemonės gali būti skiriamos vaikui, kuris: 1)…
10 straipsnis. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros priemonių skyrimo pagrindai 1. Vaiko minimalios priežiūros priemonės gali būti skiriamos vaikui, kuris: 1) padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; 2) padarė administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio atsiranda administracinė atsakomybė; 3) padarė administracinį nusižengimą, tačiau jam, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodeksu, nebuvo paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė; 4) Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių mokinių informacinės sistemos duomenimis, nelankė mokyklos ir per mėnesį be pateisinamos priežasties praleido daugiau kaip pusę pamokų ar ugdymui skirtų valandų. 2. Vaiko minimalios priežiūros priemonės šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu atveju gali būti skiriamos tik tada, kai yra išnaudotos visos švietimo pagalbos vaikui teikimo galimybės. 3. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė gali būti skiriama vaikui: 1) kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau šios veikos padarymo metu nebuvo sukakęs Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, nuo kurio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką, ir kai vaiko elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) kai vaiko minimalios priežiūros priemonių taikymo metu nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių, išskyrus atvejus, kai vaiko minimalios priežiūros priemonės buvo paskirtos šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu. 4. Vaiko vidutinės priežiūros priemonė turi būti skiriama tik išimtiniais atvejais, kuo trumpesniam terminui ir atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. 5. Vaikas į vaikų socializacijos centrą taip pat gali būti siunčiamas Baudžiamajame kodekse nustatytais atvejais, kai skiriama auklėjamojo poveikio priemonė. Vaikų socializacijos centrą, kuriame vaikas vykdys auklėjamojo poveikio priemonę arba į kurį vaikas gali būti perkeltas auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo metu, parenka švietimo, mokslo ir sporto ministro įgaliota institucija švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. Auklėjamojo poveikio priemonė įgyvendinama vadovaujantis Vaiko vidutinės priežiūros priemonės įgyvendinimo tvarkos aprašu, kurį tvirtina švietimo, mokslo ir sporto ministras. Tokiu atveju šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Baudžiamajam kodeksui ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui.
Analysis
Legal question

Following the violence by minors in Marijampole Poetry Park, which led to a pre-trial investigation into a breach of public order, is the institutions’ duty limited to a criminal-law response, or must the municipal mechanism for minimum child supervision and prevention coordination also be activated?

Legal basis

Article 11 of the Law on Minimum and Medium Child Supervision assigns the municipal preventive work coordination group not an abstract role of “holding consultations”, but the coordination of social education, rehabilitation, preventive programmes and inter-institutional cooperation within the municipality. The same provision requires the group to include representatives of the police, child rights protection, social services, education, health and other institutions involved in prevention; accordingly, the responsibility of institutional heads referred to by the Prime Minister has a clear administrative addressee. Article 10 of the Law permits minimum supervision measures to be imposed on a child who has committed an act bearing the elements of a criminal offence or misdemeanour, where the child has not yet reached the age of criminal liability.

This means that a pre-trial investigation into a breach of public order does not remove the obligation also to assess the grounds for child supervision measures, particularly where the violence was filmed, disseminated on social media and arose from online comments.

Practical significance

The stronger practical argument now is not to “toughen penalties”, but to require a documented inter-institutional assessment: who knew about the conflict, whether the school and the municipality had warning signs relevant to preventive work, and whether minimum supervision measures were considered. Lawyers and journalists should cite not general political rhetoric about prevention, but Article 11 of the Law on Minimum and Medium Child Supervision, because it enables specific questions to be asked about how the Marijampole municipal preventive work coordination group operated. If it emerged that the teenage perpetrator had not reached the age of criminal liability, the legal focus would shift from punishment to the imposition of minimum supervision measures provided for in Article 10.

The practical risk for the institutions is that a high-profile case may reveal not only individual violence, but also a failure to discharge the duty of coordination: the law already provides a mechanism, so a mere promise to “consult” will be a weak response.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is as follows: whether, following violence by a minor against a peer, the child minimum or medium supervision system must be activated, and how the chain of preventive work by municipal and state institutions must be assessed. This question is to be resolved under Articles 4, 11, 12, 18, 21 and 27 of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, as well as Articles 1, 10, 11, 12 and 29 of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision. Under Article 1(1) of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, the purpose of this system is not merely to punish the child, but to create a system of measures consistent with the child’s rights, legitimate interests and public safety needs, aimed at the socialisation, education and assistance of a child with behavioural problems. If a child has committed an act bearing the characteristics of a criminal offence or misdemeanour but has not reached the age of criminal responsibility, minimum supervision measures may be imposed pursuant to Article 10(1)(1) of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision. In assessing institutional prevention, the principal provision is Article 11 of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, because it assigns to the municipal administration’s preventive work coordination group the coordination of the implementation of preventive programmes, inter-institutional cooperation and the activities of school preventive work groups

Legal assessment. The clarification sought by the Prime Minister from heads of institutions is legally linked not to a political meeting as such, but to the statutory duty to coordinate prevention at the municipal level. Under Article 11(2) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, the preventive work coordination group must be composed of representatives of the territorial police institution, the child rights protection service, social services, education, health and other institutions participating in prevention. Therefore, following the incident described in Marijampolė, the legally relevant issue is not to state in the abstract that prevention failed, but to establish whether the municipality had functioning mechanisms for collecting information, coordinating programmes and ensuring inter-institutional cooperation, as required by Article 11(3)(1)–(3) of the same law. An application for the imposition of minimum supervision measures under Article 12(2)(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision may be initiated by the inter-institutional cooperation coordinator, the child’s legal representatives, the territorial police institution, the school, the eldership, the prosecutor, the court, or an institution examining an administrative offence case out of court. Under Article 12(1) of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, the child’s legal representatives, the police, the school, the inter-institutional cooperation coordinator, the eldership, the prosecutor and the court may also apply for the imposition of a minimum or medium supervision measure. The measures are imposed not by the prosecutor’s office or the police, but by the director of the municipal administration of the child’s permanent place of residence; this is expressly established in Article 11 of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision. In another version provided, Article 9 of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision specifies that measures are imposed on the proposal of the municipal administration’s child welfare commission, and that certain minimum supervision measures and medium supervision require court authorisation. Any response in respect of the child must be individualised: Article 4(1)–(4) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision requires priority to be given to the best interests of the child, that the child be heard, that the child’s age, maturity, mental and physical characteristics, needs and social environment be assessed, and that the child be treated with dignity. Article 4(4) of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision additionally emphasises the education of the child to fulfil duties and to feel responsibility for his or her actions in the family, educational institution, workplace and social environment. This means that the fact of violence may constitute a legal basis for considering supervision measures, but the content of the measure must be linked to behavioural change, socialisation, assistance and the development of responsibility, as indicated in Article 3 of the Law Amending the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision. If minimum supervision measures were applied, the child’s legal representatives would acquire the right to receive information from the school and the case manager, and to submit requests or complaints to the municipal mayor, the inter-institutional cooperation coordinator, child rights protection, law enforcement and other institutions under Article 18(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision. The same representatives would have a duty to participate in preparing and implementing the individual plan for the execution of the minimum supervision measure, to participate in the implementation of the measures, and to provide information to the responsible entities under Article 18(2) of that law. Under Article 29(1)(1), (3), (4) and (5) of the Law Amending Law No. X-1238 of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, the inter-institutional cooperation coordinator plans, coordinates and evaluates the implementation of measures, analyses information on violence and other social risk factors, submits proposals for improving services and reports once a year to the director of the municipal administration. At ministerial level, responsibility does not consist in the direct investigation of a specific incident: under Article 27(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, ministries participate in shaping policy, organising, coordinating and supervising its implementation, and submit proposals for improving legislation. If a measure went beyond minimum supervision and medium supervision were considered, the role of the child socialisation centre under Article 21(1) of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision would be education, resocialisation, social integration, protection of the child’s rights and ensuring safety

Consequences. The first realistic scenario is a municipal-level procedure: a competent entity submits an application, the municipal administration system collects information, assesses the child’s situation and decides on minimum supervision measures. The second scenario is a broader prevention assessment, in which the inter-institutional cooperation coordinator and the preventive work coordination group analyse which factors of violence, bullying or social risk in the municipality were not managed. The third scenario is adjustment of state policy: under Article 27 of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision, ministries may submit proposals to the Government or other institutions concerning services, access to assistance and improvement of legislation. In practical terms, for the victim and her representatives, it is important that the institutional response not remain solely in the shadow of the criminal investigation, because the cited legal sources also provide mechanisms for child welfare, safety and services. For the minor who committed the violence, it is important that the measures must be selected according to her age, maturity, needs and social environment, while also being directed towards understanding responsibility for her actions. For the school, the police, the eldership, the prosecutor and the child’s representatives, what is practically important is their right to initiate the imposition, amendment or revocation of supervision measures under Article 12 of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision and Article 12 of Law No. X-1238 amending that law. For the municipality, this incident is a test of institutional functioning, because Article 11 of the Law of the Republic of Lithuania on Child Minimum and Medium Supervision and Article 29 of Law No. X-1238 amending that law turn prevention into a concrete duty of coordination, analysis, reporting and submission of proposals

📄 Original — fm99.lt🕐 09:47
Varėna politician Audrius Saulynas’s “receipt” case sent to court | fm99.lt 🔗
The Kaunas Regional Prosecutor’s Office has sent a criminal case to court in which Varėna District municipal council member Audrius Saulynas is accused of fraud, abuse of office, document forgery, and possession of forged documents…
Fact-check:
🟡 IncompletePagal Lietuvos teisę, kaltinamasis laikomas nekaltu, kol jo kaltė nėra įrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 300 straipsnis (statute)
300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 1. Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar…
300 straipsnis. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu 1. Tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. 3. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 2 dalyje numatytas veikas, jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala, arba pagamino didelį kiekį netikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, arba suklastojo didelį kiekį tikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, arba laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo didelį kiekį žinomai netikrų ar žinomai suklastotų tikrų asmens tapatybės kortelių, pasų, vairuotojo pažymėjimų ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 228 straipsnis (statute)
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės…
228 straipsnis. Piktnaudžiavimas 1. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. 2281 straipsnis. Neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris atlikdamas registratoriaus funkcijas viešame registre neteisėtai įregistravo teises į daiktą, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Kodeksas Nr. IX-2314, 2004-07-05, Žin., 2004, Nr. 108-4030 (2004-07-13) 229 straipsnis. Tarnybos pareigų neatlikimas Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 230 straipsnis. Sąvokų išaiškinimas 1. Šiame skyriuje nurodyti valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas. 2. Valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, turintis atitinkamus įgaliojimus užsienio valstybės ar Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, tarptautinėje viešojoje organizacijoje arba tarptautinėje ar Europos Sąjungos teisminėje institucijoje, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas. 3. Be to, valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. 4. Šiame skyriuje nurodytas kyšis yra bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau ar kitam asmeniui (materialios ar nematerialios, turinčios ekonominę vertę rinkoje ar tokios vertės neturinčios) forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą ar neteisėtą veikimą arba neveikimą vykdant įgaliojimus. XXXIV SKYRIUS Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 182 straipsnis (statute)
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas…
182 straipsnis. Sukčiavimas 1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. 3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 4. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. 5. Už šio straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 6. Už šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Analysis
Legal question

Whether the submission of 36 allegedly false expenditure reports by a council member to the municipal accounting department, resulting in approximately EUR 2,200 in reimbursements, supports not only charges of fraud and document forgery, but also abuse of office under Article 228 of the Criminal Code, which requires substantial harm.

Legal basis

Article 182 of the Criminal Code links fraud to another person’s property acquired by deception. The core of the allegation here is therefore not the reimbursement error itself, but whether municipal funds were paid out on the basis of information inconsistent with reality concerning fuel and its connection with the council member’s activities. Article 300(1) of the Criminal Code separately criminalises the forgery of an authentic document and the use of a document known to be forged.

Accordingly, the 36 reports may be not merely an instrument of fraud, but also an independent object of the charge. Article 228(1) of the Criminal Code requires that the State, a legal person or a natural person suffer substantial harm, while paragraph 2 qualifies the offence where abuse is committed for the purpose of obtaining pecuniary or other personal benefit and there are no elements of bribery. The EUR 2,200 sum alone is therefore not necessarily the strongest element for establishing abuse of office; for the prosecution, the more important arguments become systematic conduct, the nature of the duties, and damage to the reputation of the municipality and the council.

Correction

The article’s formulation that the accused is presumed innocent until guilt is proved by a final court judgment is incomplete. The rule in Article 44 of the Code of Criminal Procedure contains two conditions: guilt must be proved in accordance with the procedure laid down in the Code of Criminal Procedure and recognised by a final court judgment. A more precise formulation would be: a person is presumed innocent until his or her guilt has been proved in accordance with the procedure laid down in the Code of Criminal Procedure and recognised by a final court judgment.

This is particularly important at this stage, because the transfer of the case to the Alytus District Court marks the beginning of judicial examination of the charge, not a finding of guilt.

Practical significance

In practice, on the facts presented, the strongest segment of the prosecution case appears to be the combination of Articles 182 and 300 of the Criminal Code: if the reports were forged and the reimbursements were paid precisely because of them, the chain of deception and use of a document is fairly direct. The weaker, but procedurally significant, point is the “substantial harm” element under Article 228 of the Criminal Code, because the prosecution will have to show more than a financial loss of EUR 2,200. The defence should press precisely on this threshold: reputational harm to the municipality and the council cannot remain declaratory; it must be linked to specific systematic acts, breach of duties, and their consequences.

Conversely, it is rational for the prosecution to emphasise the 2019-2023 period, the number of 36 reports, and the use of council-member status as arguments for why the case is not merely a simple dispute over the reimbursement of incorrect expenses.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is whether the submission of expense reports by a member of the Varėna District Municipal Council, indicating allegedly incurred fuel expenses, constitutes a concurrence of criminal offences under Articles 182, 228 and 300 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Under Article 182(1) of the Criminal Code, fraud is associated with the acquisition, by deception, of another’s property or property right for one’s own benefit or for the benefit of others, while Article 182(5) provides that liability for the acts specified in paragraphs 1 and 4 arises upon a complaint by the victim, an application by the victim’s representative, or a prosecutor’s request. Under Article 228(1) of the Criminal Code, abuse of office consists of abuse of official position or exceeding official powers by a civil servant or a person equivalent thereto, where this causes major harm to the State or to a legal or natural person; Article 228(2) treats more severely an act committed for the purpose of obtaining pecuniary or other personal benefit, in the absence of elements of bribery. Under Article 300(1) of the Criminal Code, criminal liability arises for producing a false document, falsifying a genuine document, or possessing, transporting, sending, using or realising a document known to be false or a genuine document known to have been falsified. The context of a municipal council member’s duties and remuneration is assessed under Articles 10 and 12 of the Law on Local Self-Government: a council member has the duties specified by law, and is remunerated for working time spent performing the duties of a council member in accordance with the procedure laid down in Article 12

Legal assessment. If the 36 expense reports referred to in the charge were genuine documents containing data that did not correspond to reality, the central issue of document falsification would be the falsification of a genuine document and its use by submitting it to the municipal accounting department, as provided for in Article 300(1) of the Criminal Code. In this situation, the significance of the document is not merely formal: according to the charge, the report was the means used to substantiate a compensable expense related to the council member’s activities and to trigger the disbursement of municipal funds. In assessing fraud under Article 182 of the Criminal Code, the decisive issue would be whether the municipality was misled as to the reality of the fuel expenses and their connection with the council member’s activities, and whether, as a result of that deception, the accused acquired approximately EUR 2,200 of another’s property for his own benefit. Although Article 183 of the Criminal Code is mentioned in the sources, it is not the principal basis for legal classification here, because the description of the charge emphasises not the misappropriation of property entrusted to, or in the possession of, the accused, but compensation obtained by deception. The issue of abuse of office under Article 228 of the Criminal Code would be broader than the receipt of money: the court would have to assess whether the status of a council member and the right to receive compensation for activity-related expenses were used contrary to the purpose of public service. Article 228(1) requires the element of major harm, meaning that the amount of funds alone does not exhaust the assessment; the charge additionally refers to diminished trust in the office of council member and damage to the reputation of the municipality and the council, which is legally relevant specifically for substantiating this element. If it were proven that the act was committed for the purpose of obtaining pecuniary benefit and that there were no elements of bribery, Article 228(2) of the Criminal Code would be relevant to the legal classification. Article 10 of the Law on Local Self-Government defines the public duties of a council member, including participation in meetings, committee work, declaration of conflicts of interest, reception of residents and accountability to residents; this shows that the activities of a council member are regulated within a system for the performance of public functions. Article 12 of the Law on Local Self-Government is important because a council member’s remuneration is linked to the time actually worked in performing council member duties and to the calculation procedure established in the regulations; therefore, the lawfulness of payments depends on their connection with actual council member activity. Procedurally, the case has already moved from the pre-trial investigation stage to the trial stage, because, according to the report, the prosecutor’s office has referred it to the Alytus District Court. Article 98 of the Code of Criminal Procedure allows the accused, defence counsel, the victim, the civil claimant, the civil defendant and other persons to submit objects and documents relevant to the investigation and examination of a criminal offence; accordingly, the expense reports, accounting data and other documents constitute the principal evidentiary material. Articles 99 and 100 of the Code of Criminal Procedure are relevant to the court proceedings insofar as procedural acts must be performed within prescribed time limits, and those time limits are calculated in hours, days and months, excluding the day on which the time limit begins. If the proceedings involve determining measures to secure the accused’s participation, Article 119 of the Code of Criminal Procedure sets out the purpose of remand measures, while Article 120 lists their types, including a written undertaking not to leave, bail, seizure of documents, house arrest and detention. In the context of compensation for damage, Article 118 of the Code of Criminal Procedure provides that where the accused or persons materially liable for the accused’s actions do not have funds to compensate the damage, such damage may, in the cases and according to the procedure provided by law, be compensated from State funds allocated for that purpose

Consequences. The first realistic scenario is a conviction on all or some of the charges, if the court finds proven the deception, the use of falsified documents, the pursuit of pecuniary benefit and the element of major harm required for abuse of office. In that case, the limits of the sanctions would be determined by the relevant provisions of the Criminal Code: under Article 182(1), a fine, restriction of liberty, arrest or imprisonment for up to three years may be imposed; under Article 300(1), penalties of the same type, including imprisonment for up to three years, may be imposed; and under Article 228(2), a fine or imprisonment for up to seven years may be imposed. The second scenario is that the court may find document falsification or fraud proven, but not abuse of office, if all elements established in Article 228 of the Criminal Code are not substantiated. The third scenario is acquittal in respect of those offences whose constituent elements the court does not find proven, since each of the cited provisions protects a different legal interest and requires distinct factual elements. In practical terms, this case is important for the municipality as a potentially injured manager of funds, because the core of the dispute is the justification for the disbursement of municipal money. It is also important for council members because, in the context of Articles 10 and 12 of the Law on Local Self-Government, it shows that remuneration for council member activities and the declaration of expenses related to those duties are not merely matters of internal accounting. For the accused, the most important procedural point is that the outcome of the case will be determined not by the public description of the charge, but by the documents examined in court, their content, the circumstances of their use and their connection with the municipal funds received

📄 Original — Diena.lt🕐 09:49
Opposition plans to appeal to the Constitutional Court in July over the legality of the Sinkevičius government 🔗
The politician told Žinių radijas on Friday that the opposition is preparing a document and expects to have it next week, then gather the required signatures by the end of July and submit the appeal. At least one-fifth of all MPs, or no…
Fact-check:
⚪ UnverifiedTeisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi ne mažiau kaip penktadalis visų parlamentarų – ne mažiau kaip 29 asmenys
✅ ConfirmedKonstitucijoje numatyta, kad ministrą pirmininką paskyrus, jis ne vėliau kaip per 15 dienų turi pristatyti Seimui sudarytą ir prezidento patvirtintą Vyriausybę bei jos programą
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 3, 13, 24, 28, 31, 32, 39, 40, 46, 48, 49, 53-1, 61, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 76, 84, 86, 88 straipsn 15 straipsnis (statute)
15 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas Pakeisti 66 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai…
15 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas Pakeisti 66 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas – Konstitucinis Teismas; 2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas; 3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas; 5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; 6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas); 7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas; 8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus; 9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui; 10) pridedamų dokumentų sąrašas. Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); Seimo narių parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo parašu. Tais atvejais, kai prašymas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą pasirašo pažangiuoju elektroniniu parašu, o elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo pažangiuoju elektroniniu parašu. Prie prašymo pridedama: 1) ginčijamo teisės akto (jo nuostatos) tekstas; 2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 3) dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą. Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti jo priedai pateikiami Konstituciniam Teismui. Prašymas ir jo priedai gali būti pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma. Prašymų ir jų priedų pateikimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.“
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas 66 straipsnis (statute)
66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas –…
66 straipsnis. Prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turinys Prašyme ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai turi būti nurodyta: 1) adresatas – Konstitucinis Teismas; 2) pareiškėjo pavadinimas ir adresas; 3) duomenys apie pareiškėjo atstovą ir jo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 4) valstybės institucijos, priėmusios ginčijamą teisės aktą, pavadinimas ir adresas; 5) Konstitucijos ir šio įstatymo normos, suteikiančios teisę kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą; 6) tikslus ginčijamo teisės akto pavadinimas, numeris, priėmimo data ir kiti jam identifikuoti būtini duomenys, jo paskelbimo šaltinis (jeigu buvo skelbtas); 7) konkretūs bylos nagrinėjimo pagrindai su nuorodomis į šio įstatymo normas; 8) pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus; 9) suformuluotas prašymas Konstituciniam Teismui; 10) pridedamų dokumentų sąrašas. Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); Seimo narių parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo parašu. Tais atvejais, kai prašymas teikiamas per E. pristatymo sistemą, kitomis elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą pasirašo kvalifikuotu elektroniniu parašu, o elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo kvalifikuotu elektroniniu parašu. Prie prašymo pridedama: 1) ginčijamo teisės akto (jo nuostatos) tekstas; 2) įgaliojimas ar kitas dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai atstovaujama pagal pareigas; 3) dokumentų ir kitos medžiagos, surašytų ne lietuvių kalba, įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti vertimai į lietuvių kalbą. Prie prašymo gali būti pridedamas siūlomų iškviesti į Konstitucinio Teismo posėdį liudytojų ir ekspertų sąrašas, specialistų išvados bei kiti dokumentai ir medžiaga. Prie kiekvieno liudytojo pavardės nurodoma, kokias aplinkybes jis gali patvirtinti. Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti jo priedai Konstituciniam Teismui pateikiami šio įstatymo 411 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 6, 9, 14, 19, 26, 29, 32, 40, 52, 53-1, 55, 58, 60, 61, 62, 66, 67, 72, 76, 77 ir 84 straipsnių pake 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 66 straipsnio antrąją dalį ir ją išdėstyti taip: „Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė…
16 straipsnis. 66 straipsnio pakeitimas 1. Pakeisti 66 straipsnio antrąją dalį ir ją išdėstyti taip: „Prašymą pasirašo valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas. Vyriausybės prašymas turi būti paremtas Vyriausybės nutarimu, kuris pridedamas prie teikiamų dokumentų. Seimo narių grupės prašymą pasirašo visi Seimo nariai, kurie su prašymu kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kartu nurodydami savo grupės atstovą (atstovus); Seimo narių parašai turi būti patvirtinti Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo parašu. Tais atvejais, kai prašymas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, valstybės institucijos, kuriai suteikta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą, vadovas prašymą pasirašo saugiu elektroniniu parašu, o elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma teikiamas Seimo narių grupės prašymas patvirtinamas Seimo Pirmininko ar Seimo Pirmininko pavaduotojo saugiu elektroniniu parašu.“ 2. Pakeisti 66 straipsnio penktąją dalį ir ją išdėstyti taip: „Prašymas ir šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyti priedai pateikiami Konstituciniam Teismui su nuorašais po 9 egzempliorius. Konstitucinio Teismo pirmininkas prireikus gali įpareigoti pareiškėją pateikti ir kitų priedų nuorašus – iki 9 egzempliorių kiekvieno iš jų. Tais atvejais, kai prašymas ir jo priedai pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis elektronine forma, reikalavimas pateikti 9 egzempliorius netaikomas. Prašymų ir jų priedų pateikimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.“
Analysis
Legal question

Whether the registration of the Programme of the Twenty-First Government on 3 July 2026, before the President’s decree of 7 July 2026 on the composition of the Cabinet of Ministers, constitutes such a breach of the Government formation procedure as could give rise to constitutional concerns regarding the programme approved by the Seimas on 14 July 2026 and the functioning of the Government.

Legal basis

The constitutional rule cited in the news report requires the appointed Prime Minister, within 15 days, to present to the Seimas the Government formed by him or her and approved by the President, and to submit its programme for consideration. The essential point is therefore not merely the technical registration of the document on 3 July, but whether the constitutional “submission for consideration” to the Seimas occurred only after the President approved the Cabinet on 7 July. Article 66 of the Law on the Constitutional Court also indicates that a petition cannot be an abstract request to assess “legality”: it must precisely identify the contested legal act, its date, number, and the applicant’s legal reasoning.

A petition by a group of Members of the Seimas must be signed by all applying Members, and their signatures must be certified by the signature of the Speaker of the Seimas or a Deputy Speaker. Accordingly, collecting 29 signatures is only the procedural starting point, not a sufficient formulation of a legal dispute.

Practical significance

At this stage, the Government’s position appears stronger than the opposition’s formal argument concerning the registration date of 3 July, provided it can be substantiated that the programme was in fact submitted to the Seimas only after the President’s decree of 7 July. In practical terms, the key task for the opposition is to formulate the dispute not as a political question of “who drafted the programme”, but as a specific constitutional causal link: whether, on 14 July, the Seimas approved a programme for which responsibility was assumed specifically by the ministers approved by the President. The most serious procedural error would be to leave the contested act unidentified in the petition to the Constitutional Court, or to rely solely on the earlier registration of the document, since Article 66 of the Law on the Constitutional Court requires a specific act and legal reasoning.

The practical risk for the governing majority is not the automatic vulnerability of all future laws or orders, but rather that, unless the procedural chronology is clearly regularised, the dispute will attach itself to every politically sensitive Government action as an argument concerning institutional legitimacy.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not the abstract “legality of the Government”, but whether the contested legal act concerning the formation of the Government or the approval of its programme complies with the requirements of the Constitution, under which the Government consists of the Prime Minister and ministers, and its powers derive from the Constitution and laws. The assessment should primarily be linked to Article 5(1), Article 91 and Article 94 of the Constitution, since the sources provided state that the Government is one of the institutions exercising state authority, that it consists of the Prime Minister and ministers, and that its powers are established in the Constitution and laws. The applicant would be not less than one-fifth of the members of the Seimas, as indicated in the materials concerning the draft amendment to Article 106 of the Constitution, where “not less than one-fifth of the members of the Seimas of the Republic of Lithuania” are identified among the eligible applicants. The petition itself would have to comply with Article 66 of the Law on the Constitutional Court of the Republic of Lithuania: it must specify the exact title, number and date of adoption of the contested act, the grounds for hearing the case, the applicant’s position and the legal reasoning supporting it. Under Article 66 of the Law on the Constitutional Court, a petition by a group of members of the Seimas must be signed by all members of the Seimas submitting it, must designate a representative, and the signatures must be certified by the signature of the Speaker of the Seimas or a Deputy Speaker

Legal assessment. The facts provided indicate that the dispute would focus on the chronology of the formation process: the Government programme was registered on 3 July 2026, while the decree of the President of the Republic concerning the composition of the Cabinet of Ministers was signed on 7 July 2026. The opposition’s position, insofar as it can be assessed from the sources, would rest on the argument that the programme must be linked to a Government already formed and approved by the President of the Republic, rather than to a composition of ministers not yet approved. The Prime Minister’s counterargument would be procedurally significant: according to the report, the programme was submitted to the Seimas only after the decree of the President of the Republic, and therefore the mere moment of registration does not necessarily coincide with the constitutionally significant moment of submission to the Seimas. Article 66 of the Law on the Constitutional Court is particularly important here, because the applicants would have to challenge a specific legal act, not merely a political situation or a doubt concerning the procedure for preparing documents. If the Seimas resolution approving the Government programme were challenged, the petition would have to identify that act precisely and substantiate why the procedure for its adoption failed to comply with Article 5(1), Article 91 or other specified constitutional provisions. Article 26 of the Law on the Constitutional Court provides for a special preliminary procedure in cases where a Seimas resolution is received requesting an examination of whether a law or another act adopted by the Seimas is in conformity with the Constitution: within three days, a preliminary examination of the materials is carried out and a decision is made on whether to accept the petition for consideration. The same provision of Article 26 states that, once such a petition is accepted for consideration, the President of the Constitutional Court announces this and submits a notice to the administrator of the Register of Legal Acts concerning the suspension of the validity of the contested act under Article 106 of the Constitution. However, this suspension rule is directly linked to a submission by the President of the Republic or a resolution of the Seimas, and therefore the procedural consequences of a petition by a group of members of the Seimas must be assessed according to the form of application applicable to them and the requirements of Article 66 of the Law on the Constitutional Court. In preparing a case, a justice of the Constitutional Court may, under Article 9 of the Law on the Constitutional Court, request documents and information from state institutions, obtain explanations from officials, question witnesses and use expert consultations. In practical terms, this means that the documentary sequence of registration, submission, presidential approval and Seimas approval of the programme could become the subject of the case investigation. Institutionally, it is also important that, under Article 17 of the Law on the Constitutional Court, the Constitutional Court and its justices are independent of state institutions, members of the Seimas, political parties and other persons, and therefore political statements concerning a future application cannot determine the legal assessment. The Constitutional Court case law provided shows that, in its ruling of 10 January 1998 “On the compliance of the Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania of 10 December 1996 ‘On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania’ with the Constitution of the Republic of Lithuania”, the Government was described as a collegial institution of general competence occupying a special place in the system of executive power. That case is significant because it confirms the constitutional importance of the Government programme and permits a dispute of this kind to be framed not as a technical issue of document registration, but as a question concerning the formation of the constitutional mandate of the executive branch

Consequences. First scenario: if not less than 29 members of the Seimas duly sign the petition and it complies with the requirements of Article 66 of the Law on the Constitutional Court, the Constitutional Court could proceed to examine the dispute concerning the conformity of a specific act with the Constitution. Second scenario: if the petition did not precisely identify the contested legal act, its date of adoption, the legal grounds and the legal reasoning, a procedural obstacle would arise even before any substantive assessment of the formation of the Government. Third scenario: if the Constitutional Court were to assess the Seimas resolution approving the programme and apply the suspension mechanism provided for in Article 26 of the Law on the Constitutional Court, the issue of the validity of the contested act would become directly relevant to the stability of the Government’s activities. Fourth scenario: if it were found that the contested act is not contrary to the Constitution, this would be officially announced under Article 26 of the Law on the Constitutional Court, and the political uncertainty surrounding the formation procedure would diminish. The practical significance primarily concerns the Government and the Seimas, because the powers of the Government, as stated in the sources, derive from the Constitution and laws, while the programme is connected with the basis for the operation of the collegial executive authority. It is also important for the institution of the President of the Republic, because the core of the dispute concerns the sequence between the Government approved by the President and the programme submitted to the Seimas. For the group of members of the Seimas, the most important point is to formulate not a political question, but a petition concerning the constitutionality of a specific act that complies with Article 66 of the Law on the Constitutional Court. The final effect would depend on whether the Constitutional Court viewed the dispute as a constitutionally significant violation in the formation of the Government’s mandate, or as a procedural issue concerning the movement of documents that does not negate the legal consequences of the programme approved by the Seimas on 14 July 2026 and the oaths of the ministers

📄 Original — LAIKMETIS🕐 09:51
After two years, verdict delivered for man who used a crane to damage churches in Pakistan - LAIKMETIS 🔗
A Pakistani anti-terrorism court on Monday sentenced Muslim crane operator Irfan Yousaf to ten years in prison after finding him guilty of taking part in anti-Christian riots in Jaranwala, Punjab, in August 2023. The unrest followed false…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 170 straipsnis (statute)
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė…
170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę 1. Tas, kas turėdamas tikslą platinti gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, negalios, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, religijos arba įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 283 straipsnis (statute)
283 straipsnis. Riaušės 1. Tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas…
283 straipsnis. Riaušės 1. Tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas, kas riaušių metu smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 2. Tas, kas atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus panaudojo šaunamąjį ginklą ar sprogmenis arba pasipriešino policininkui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių iki septynerių metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 312 straipsnis (statute)
312 straipsnis. Kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimas 1. Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios…
312 straipsnis. Kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimas 1. Tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios pagarbos vietą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas atliko vandališkus veiksmus kapinėse ar kitoje viešosios pagarbos vietoje arba dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų išniekino kapą ar kitą viešosios pagarbos vietą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
Analysis
Legal question

Whether the demolition of churches by a specific individual using a crane during riots should be classified solely as participation in riots, or as an independently proven religiously motivated desecration of a place of public reverence.

Legal basis

Under Article 283(1) of the Criminal Code, liability arises not only for the organiser or instigator of riots, but also for a person who, during riots, destroys property or otherwise grossly breaches public order. Accordingly, the demolition of three churches by crane attributed to I. Yusaf on 16 August 2023 would be individually significant even without proof that he organised the crowd violence as a whole.

Article 312(2) of the Criminal Code separately criminalises acts of vandalism in another place of public reverence, or the desecration of such a place on religious grounds; therefore, the demolition of a church in the context of riots directed against a Christian community carries greater classificatory weight than ordinary damage to property. On the text provided, Article 170 of the Criminal Code is more applicable to the content of incitement to hatred or violence and to public encouragement, rather than to physical demolition. Therefore, absent evidence that I.

Yusaf himself created, distributed or publicly disseminated such content, that provision is not the principal basis of the analysis.

Practical significance

The stronger argument in this episode is not abstract collective responsibility for the destruction of 26 churches and approximately 90 homes, but the attribution of individual conduct through an authenticated video recording showing a specific person using a crane to demolish a church and an adjacent house. That is precisely why the court was able to convict I. Yusaf, while acquitting 12 other defendants for lack of sufficient evidence: in riot cases, the general crowd context does not replace proof of individual conduct.

The practical risk for a prosecutor or counsel for the victims is placing excessive reliance on the scale of the riots and the religious background, because the decisive issue for a conviction is not the fact of persecution of the community, but a reliably established act by the specific defendant, the motive, and the link to the particular destroyed object.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is how to classify the deliberate demolition, by crane, of churches and adjacent property where the conduct is directed against a religious community. The principal provisions would be Article 187 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, concerning the destruction of or damage to another person’s property, and Article 312, concerning the desecration of another place of public respect. If it were proven that the act was committed in order to express hatred toward the Christian religious group, Article 60(1)(12) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would also be relevant. The public dissemination of false accusations or calls for violence could be assessed under Article 170 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, particularly the incitement to hatred, discrimination, or violence on grounds of faith, religion, or beliefs provided for in paragraphs 1-3 thereof. The disruption of religious rites could fall within Article 171 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania only insofar as services, rites, or ceremonies were disrupted by insolent acts, threats, or other indecent conduct. Because the report emphasizes the demolition and burning of churches, rather than the interruption of services, the core issue of legal classification concerns property and the protection of a place of religious respect

Legal assessment. The demolition of churches by crane primarily falls within the logic of Article 187 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because another person’s property was destroyed or damaged. If the churches are to be regarded as objects of significant scientific, historical, or cultural value, or if damage of high value was caused, the stricter threshold would be Article 187(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, which provides for imprisonment of up to five years. The use of a crane against buildings in a riot environment could also make relevant the category, mentioned in Article 187(2), of a generally dangerous method, if the demolition could have caused injury to persons. Churches, as objects of worship and public respect of a religious community, should additionally be linked to Article 312 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 312(1) criminalizes the desecration of another place of public respect, while Article 312(2) treats vandalistic acts or desecration committed for religious motives more severely. The report states that the attacks arose against Christians and that several churches were destroyed; accordingly, the issue of religious motive would be essential both under Article 312(2) and under Article 60(1)(12). Article 60(1)(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would also be relevant if the specific act was committed by a group of accomplices. Article 60(1)(8) could be relevant where violence is committed by taking advantage of a public calamity or another person’s misfortune, because the riot situation increases the vulnerability of the victims. Under Article 14 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, the form of guilt must be intent or negligence; on the facts presented, the demolition of a church by crane is most closely associated with intentional conduct. Article 188 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, concerning negligent destruction of property, would be secondary in this situation, because the report describes targeted demolition rather than an accidental breach of safety rules. The video recording and expert confirmation procedurally correspond to the purpose of Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, because objects and documents relevant to the investigation and adjudication of a criminal act may be submitted by any natural person. This means that the recording made by a local resident would be significant not merely as an account of the event, but as an independent item of evidence to be assessed by the court concerning the person’s conduct. The acquittal of twelve other accused persons due to insufficient evidence is consistent with the principle set out in Article 212(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, namely that proceedings cannot be continued where sufficient data to substantiate guilt have not been collected. Criticism of law enforcement for improper evidence-gathering is directly connected to the procedural duty to collect reliable data, because the general context of riots alone is insufficient to establish the guilt of a specific person. Witness intimidation is practically important for the application of pre-trial measures, because Article 119 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania permits such measures in order to ensure an unobstructed pre-trial investigation and hearing of the case in court. Under Article 120 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, such measures may include detention, house arrest, bail, seizure of documents, an obligation to register with a police authority, or a written undertaking not to leave. As to time limits, Articles 99 and 100 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provide that procedural time limits are linked to the commencement, performance, or completion of procedural acts and are calculated in hours, days, or months

Consequences. The further course of the case would depend on whether individualized evidence is collected against specific persons, rather than merely confirmation of the general scale of the riots. For a person whose actions are captured on video and confirmed by experts, the most realistic consequence is a conviction for destruction of property, desecration of a place of religious respect, and consideration of aggravating circumstances. For persons in respect of whom there is insufficient data, the realistic scenario is acquittal or termination of the investigation under Article 212(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania. For the affected religious community, the practically most important issues are compensation for damage, identification of the responsible persons, and protection of witnesses from pressure. If the convicted person, or persons materially liable for that person’s actions, lacked the funds to compensate the damage, Article 118 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provides for the possibility, in the cases and according to the procedure established by law, of compensating damage from state funds. For the institutions, this case is important as a case concerning evidence-gathering and substantiation of a religious hatred motive: the number of destroyed churches demonstrates the consequences, but liability requires a link between the specific accused person’s acts, guilt, and motive

📄 Original — Panelė🕐 09:54
When a “children’s conflict” turns into violence: who must protect the child, and who is responsible? A lawyer comments | Panelė 🔗
Written by lawyer Raimonda Joskaudienė, the article explains that hitting, kicking, threats, systematic humiliation in a class chat group, or a filmed attack are not just “children’s business,” but situations involving a child’s right to…
Fact-check:
🟡 IncompleteVaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme fizinis smurtas apibrėžiamas kaip tyčinis fizinis veiksmas, sukeliančis vaikui skausmą, žalą ar pažeminimą
🟡 IncompletePsichologinis smurtas laikomas tyčiniu sistemingu vaiko teisės į identiškumą pažeidinėjimu
✅ ConfirmedLietuvos teisėje nustatyta vaiko teisė į saugumą ir suaugusiųjų pareiga imtis veiksmų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.275 straipsnis (statute)
6.275 straipsnis. Atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą 1. Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai…
6.275 straipsnis. Atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą 1. Už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. 2. Jeigu nepilnametis iki keturiolikos metų padaro žalą tuo metu, kai jis yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas, už tą žalą atsako ši institucija, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.277 straipsnis (statute)
6.277 straipsnis. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą Tėvai, kurių valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo…
6.277 straipsnis. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą Tėvai, kurių valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, jeigu nepilnamečių vaikų veiksmai yra netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo pasekmė, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiui yra paskirtas globėjas ar rūpintojas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.153 straipsnis (statute)
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis…
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra: 1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia; 4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako; 7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; 10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).
Analysis
Legal question

In a case of a pupil’s violence against other pupils, does civil liability for damages fall on the minor himself or herself, on the minor’s parents, or on the school as the institution supervising the child at the relevant time?

Legal basis

Article 6.275 of the Civil Code provides that parents or guardians are liable for damage caused by a minor under the age of fourteen, unless they prove that the damage did not arise through their fault. If such a child causes damage while under the supervision of an educational institution, that institution is liable unless it proves the absence of fault. Article 6.276 of the Civil Code structures the liability of minors aged 14 to 18 differently: the minor is liable on general grounds, while the parents, curator or supervising institution compensate the damage only to the extent that the minor lacks sufficient property or earnings, and only if they fail to prove the absence of their fault.

Accordingly, in school incidents, the decisive factors are not merely the fact of violence, but the child’s age, the moment of supervision, and whether the institution can demonstrate a real standard of prevention and response.

Correction

The article’s statement that physical violence under the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child is linked to pain, harm or humiliation is too narrow. Under the wording set out in Article 3 of that law, physical violence also includes a situation where a child’s life, health or normal development has been endangered, even if actual impairment of health has not yet been proven. The description of psychological violence should also be clarified: it is not limited to violations of the child’s right to identity, since Article 3 of the law also refers to humiliation of the child, bullying, intimidation, interference with activities necessary for normal development, and encouragement of antisocial behaviour.

A more precise formulation would be: physical violence may be established on the basis of an intentional act that caused pain, danger or humiliation, whereas psychological violence requires an element of systematic conduct and non-physical impact on the child.

Practical significance

In practice, the stronger argument is not the abstract proposition that “the school must ensure safety”, but the fault-rebuttal model embedded in Articles 6.275 and 6.276 of the Civil Code: the parents or the school must explain why the damage did not arise through their fault. If the participant in the incident at the Marijampolė gymnasium on 28 April 2026 was under 14, the direction of a civil claim essentially points to the parents or to the school, if the incident occurred while the child was under its supervision. If the participant was aged 14 to 18, the minor’s own liability must be assessed first, but the practical risk of recovery shifts to the parents or the school if the minor lacks sufficient property.

For a professional, the key point is not to stop at the label “both were fighting”, but to collect facts about who initiated the aggression, prior threats, group pressure, the school’s knowledge and response time, because those are precisely the facts that will determine whether the supervising institution can rebut its fault.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is not whether the conduct between pupils may be described as a “conflict”, but who is legally required to respond, protect the child and compensate damage where a minor allegedly injures other pupils at school. This question must first be assessed under Article 6.275 of the Civil Code of the Republic of Lithuania if the child who caused the damage is under fourteen years of age, and under Article 6.276 of the Civil Code if the child is between fourteen and eighteen years of age. In the context of parental liability, Article 6.277 of the Civil Code is also relevant, as it links the liability of parents whose parental authority has been restricted to the consequences of improper exercise of parental authority. Duties relating to child protection and institutional response arise from the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, as identified in the sources, as well as from Article 49 thereof, cited in the Review of Court Practice in Criminal Cases concerning Domestic Violence. Duties within the educational environment must be assessed under Articles 46, 47 and 59 of the Law on Education of the Republic of Lithuania, which the sources associate with pupils’ rights and duties, parents’ duties to report violence, and the competence of the head of the school

Legal assessment. If, on 28 April 2026, a minor injured other pupils at Marijampole “Suduvos” Gymnasium, the applicable model of civil liability depends on the minor’s age at the time the damage was caused. Under Article 6.275(1) of the Civil Code, the parents or guardians of a minor under fourteen years of age are liable for damage caused by that minor unless they prove that the damage did not arise through their fault. Under Article 6.275(2) of the Civil Code, if such a child caused damage while under the supervision of an educational institution, that institution is liable for the damage unless it proves that the damage did not arise through its fault. If the pupil who caused the damage is between fourteen and eighteen years of age, Article 6.276(1) of the Civil Code establishes the pupil’s own liability on general grounds. However, under Article 6.276(2) of the Civil Code, where such a minor has no property or earnings from which to compensate the damage, the relevant part of the damage may have to be compensated by the parents, curator, or the educational institution supervising the minor at the time, unless they prove the absence of fault. Article 6.276(3) of the Civil Code links the end of such supplementary obligation to the minor reaching majority or acquiring sufficient property or earnings before reaching majority. Article 3.178 of the Civil Code is important where the dispute assumes the nature of a dispute concerning children: in hearing such disputes, the participation of the state child rights protection institution is mandatory, and that institution submits an opinion to the court. Under the same provision, the court assesses not only the institution’s opinion, but also the child’s wishes and other evidence submitted by the parties. Article 47 of the Law on Education, as indicated in the source provided, includes the parents’ duty, where a child is using violence or experiencing violence, to attend a consultation with the child at the time specified by a psychologist, and the duty to inform the head of the school of a known case of violence in an educational institution. Article 59(5) of the Law on Education, as presented in the source, links the actions of the head of the school to the competence established by law, the institution’s regulations and the job description; accordingly, the head’s liability may arise specifically for failure to perform, or improper performance of, those duties. The Review of Court Practice in Criminal Cases concerning Domestic Violence, in interpreting Article 163 of the Criminal Code, emphasises that parents and other lawful representatives are responsible for ensuring the rights of the child, and that discipline must not turn into corporal punishment or other violence. The same review, relying on Article 49 of the Law on the Fundamentals of Protection of the Rights of the Child, states that corporal punishment includes the use of physical force to cause physical pain, even minor pain. Accordingly, a blow, kick or other physical impact at school cannot be legally neutralised merely because the act was committed by a minor or because it occurred between pupils. The submitted report on the implementation of the United Nations Convention on the Rights of the Child repeats the same civil liability framework: up to fourteen years of age, liability lies with the parents, guardians or the supervising institution; from fourteen to eighteen years of age, the child is personally liable, with a possible obligation on the parents, guardians or institution to compensate the damage. Another source provided states that a natural or legal person who becomes aware of a child in need of assistance has a duty to notify the police, the child rights protection authority, or another competent institution. This means that the duties of the school, parents and other informed persons are not merely a matter of internal discipline: they include notification, child protection, organisation of assistance, and possible compensation for damage

Consequences. The first practical scenario is a civil claim for compensation for pecuniary and non-pecuniary damage suffered by the injured pupils, applying Article 6.275 or Article 6.276 of the Civil Code according to the age of the minor who caused the damage. The second scenario is a dispute over the allocation of liability between parents, curators and the school, because an educational institution may be liable where the damage was caused while the child was under its supervision and the institution fails to prove that the damage did not arise through its fault. The third scenario is the involvement of the child rights protection authority, particularly if a dispute concerning children reaches court or if the need for assistance to a child becomes apparent. The fourth scenario is an assessment of the actions of the head of the school under the competence defined in Article 59(5) of the Law on Education, if it is alleged that the incident of violence was not properly managed. In practical terms, this is important for the families of the injured children, because they may seek compensation for damage and an institutional response, rather than merely an informal apology. It is also important for the parents of the child who caused the damage, because the child’s age does not eliminate legal consequences: it only determines whether liability falls primarily on the child or on the child’s representatives and the supervising institution. For the school, this matters because its liability is assessed not by whether the incident was labelled a conflict, but by the performance of duties relating to supervision, notification, assistance and the competence of the head of the school. The ultimate legal significance is this: violence between pupils at school creates not only a disciplinary situation, but also one involving civil liability, protection of the rights of the child, and institutional performance of duties

📄 Original — Palangos miesto laikraštis🕐 09:55
Druskininkai Mayor Ričardas Malinauskas: “If we relied on our own judgment in life instead of the things being pushed on us, there would be far fewer problems” | Palangos Tiltas 🔗
Druskininkai Mayor Ričardas Malinauskas, who has led the town for 26 years, has often promised himself and others that he would never do certain things in life, yet fate kept turning in such a way that he ended up trying them all. “I was…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Savivaldos principai Savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) savivaldybės ir valstybės interesų derinimo; 2) tiesioginio…
2 straipsnis. Savivaldos principai Savivalda realizuojama vadovaujantis šiais principais: 1) savivaldybės ir valstybės interesų derinimo; 2) tiesioginio toje savivaldybėje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių dalyvavimo savivaldybės tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose; 3) savivaldos institucijų bei jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams; 4) viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę; 5) teisėtumo ir socialinio teisingumo; 6) ekonominio savarankiškumo; 7) žmogaus teisių ir laisvių gerbimo.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymas 2 straipsnis (statute)
2 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos…
2 straipsnis. Įstatymo paskirtis 1. Šis įstatymas nustato savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, apibrėžia vietos savivaldos principus, savivaldybių institucijas ir jų kompetenciją, funkcijas, savivaldybės mero, savivaldybės tarybos nario statusą, savivaldybių ūkinės ir finansinės veiklos pagrindus. 2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 1 straipsnis (statute)
1. Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to…
1. Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) ir savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. 2. Vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. 3. Savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; Redakcija nuo tos dienos, kai 2015 metais naujai išrinktos savivaldybių tarybos susirenka į pirmąjį posėdį: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas) nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras). Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas;
Analysis
Legal question

Can a municipal model for infrastructure projects, operator selection, granting naming rights to commercial entities, and benefits under the “Druskininkai Resident Card” be justified by the municipality’s economic autonomy, where it must also comply with the principles of transparency, accountability to residents, and social justice?

Legal basis

Article 2 of the Law on Local Self-Government links local self-government not only to economic autonomy, but also to the accountability of municipal institutions and officials to residents, transparency, responsiveness to residents’ views, legality, and social justice. Accordingly, a municipality’s power to develop a Culture and Congress Centre, a bus station complex, or a benefits scheme is not merely a matter of political expediency: the statutory principles require the municipality to demonstrate how such decisions serve the interests of the municipal community. Article 1 of the Law on Local Self-Government defines a municipality as a public legal person whose community exercises the right of self-government through an elected council and institutions accountable to it; therefore, mayoral communications cannot replace the reasoning underlying council and institutional decisions.

The evidence provided does not disclose any specific public procurement or concession rules, so the legality of the operator tender cannot be assessed. What is apparent, however, is the general rule: even economically autonomous decisions must be transparent, reasoned, and community-oriented.

Practical significance

The stronger argument in this situation is not that the municipality “may do anything that benefits the city”, but that it may act economically only while maintaining the accountability standard applicable to a public legal person. In practice, when assessing the selection of “Universalios infrastruktūros” as the operator of the centre, the possible granting of naming rights for the centre to companies, or the benefits under the “Druskininkai Resident Card”, one should cite not an abstract mayoral mandate, but the combined principles of transparency, social justice, and economic autonomy under Article 2 of the Law on Local Self-Government. The greatest risk for the municipality would be to present these projects solely as a success story, without showing the criteria explaining why the particular operator, allocation of benefits, and circle of benefit recipients accord with the interests of the whole community rather than with separate commercial or political interests.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether the public statements of the Mayor of Druskininkai concerning municipal projects, tourism directions, cooperation and municipal achievements constitute the exercise of the mayor’s representative and accountability functions, and what limits apply where such statements are connected with municipal decisions. This must be assessed under Article 21(1), Article 21(2)(1)–(3), and Article 25(1), (3) and (4) of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, as well as under Article 3(1) and (3), Article 4, Article 15(2) and Article 23 of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government of the Republic of Lithuania. The essential premise is that a municipality is a public legal person, and local self-government is exercised through the council and mayor elected by residents, as provided in Article 1(1)–(3) of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania and Article 3(6) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government. Accordingly, the mayor’s interview is to be assessed legally not as a private account of a political biography, but, insofar as he speaks about municipal activity, as communication by the head of the municipality to the community and external actors. At the same time, this issue also concerns the boundary between the mayor’s executive powers and the exclusive competence of the municipal council, because Article 3(1) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government provides that the mayor may not take over, interfere with or exercise the exclusive competence of the council

Legal assessment. Under Article 25(1) of the Law on Local Self-Government of the Republic of Lithuania, the mayor is directly and personally responsible for the implementation, within the municipal territory and in matters assigned to his competence, of laws, Government decisions, municipal council decisions and his own decisions. For that reason, the mayor’s statements concerning the Culture and Congress Centre, the bus station, tourism markets, adaptation of infrastructure for persons with disabilities and a card intended for local residents fall within the sphere of accountability to the community established in Article 21(1) of the Law on Local Self-Government and Article 4(4) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government. The mayor also has a representative function: under Article 21(2)(2) of the Law on Local Self-Government, in accordance with the procedure laid down in the regulations, he represents the municipality or authorises other persons to represent it in cooperation with legal and natural persons, other municipalities, and state or foreign institutions. Therefore, statements concerning previous cooperation with Grodno, new tourism markets and the presentation of the municipality abroad may be linked to the mayor’s representative function, but only insofar as they do not turn into decisions requiring the competence of the council or other institutions. The statement that the centre will be managed by the company that wins a tender and that proposals concerning the centre’s name are being considered does not, on the basis of the sources provided, imply an independent decision-making power of the mayor: the competence of the municipal council is both exclusive and ordinary, and the mayor may not take over exclusive competence under Article 15(1)–(2) and Article 3(1) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government. If such matters are assigned to the council under the municipal regulations or council decisions, the mayor’s role would be to form agendas, submit draft decisions, convene meetings and preside over them under Article 21(2)(1) of the Law on Local Self-Government. Informing municipal residents about projects and adopted decisions is also consistent with the principles of publicity and transparency in local self-government, since Article 4(8) and (9) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government requires residents to be informed about activities, draft decisions and adopted decisions. At the same time, Article 4(7) requires the interests of the municipal community and individual residents to be reconciled; therefore, benefits for residents or adaptation of infrastructure must legally be implemented in such a way that decisions adopted in the interests of the municipal community do not infringe the rights of individual residents guaranteed by law. The mayor’s criticism of the Ministry of the Economy and Innovation or the public institution “Travel Lithuania” is not prohibited in the sources provided merely because of its critical content; Article 25(3) of the Law on Local Self-Government directly protects the mayor from persecution for opinions expressed at meetings of the municipal council or its committees, commissions or college, while liability for insult, defamation or the dissemination of information degrading honour and dignity and inconsistent with reality arises in accordance with the procedure established by law. Since the statement under consideration was made in a media interview, and not at a council meeting, this special protection does not directly cover the entire situation; however, the provision itself shows that the mayor’s political opinion is distinguished from liability for the unlawful dissemination of information. If members of the municipal council considered that the mayor’s actions, and not merely political assessments, were contrary to the Constitution or laws, Article 251(1)–(4) of the Law on Local Self-Government provides for a procedure for loss of powers: it may be initiated by a group of no fewer than one-third of council members, a written submission must be made no later than one month from the day on which the ground became apparent, and the grounds are breach of oath or failure to exercise the powers established by law. From an ethics perspective, it is significant that, under Article 23(1) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government, the municipal council forms an Ethics Commission for the duration of its term of office, observing the principle of proportional representation of the majority and minority

Consequences. In practical terms, the first scenario is the ordinary one: the interview remains a form of the mayor’s accountability and presentation of the municipality, while actual decisions concerning projects, management, names, benefits or programmes continue to be adopted in accordance with the council’s competence, the regulations and draft decisions submitted by the mayor. The second scenario is relevant to the council: if public statements were followed by specific decisions or actions exceeding the mayor’s competence, the council could assess whether its exclusive competence under Article 3(1) and Article 15 of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government had been infringed. The third scenario is the liability procedure under Article 251 of the Law on Local Self-Government, but it would be connected not with the mayor’s long term of office or a critical view of the tourism policy of state institutions, but with specific actions contrary to the Constitution or laws, breach of oath or failure to exercise powers. For residents, this situation is important because Article 4(8)–(9) of the Law Amending Law No. I-533 on Local Self-Government gives them a basis to expect public information about municipal activity and the opportunity to participate in the management of municipal affairs. For businesses and project managers, the key point is that the mayor’s public openness to proposals does not in itself alter the mandatory procedure for adopting municipal decisions. For the municipal council, this message is a practical reminder of institutional balance: the mayor is the head and executive institution of the municipality, but the council’s exclusive competence remains non-transferable

📄 Original — MadeinVilnius.lt🕐 09:58
Just a few dozen kilometers from Vilnius, residents face a nightmare as no one takes responsibility 🔗
Residents of Rudamina, a town just outside Vilnius, say they are caught in an unbelievable situation that public officials are allegedly not even trying to resolve, instead passing the issue around like a hot potato.
Fact-check:
🟡 IncompleteVietinės reikšmės keliai turi turėti apsisukimo aikštelę, kurios forma ir matmenys nustatyti aplinkos ministro patvirtintuose statybos techniniuose reglamentuose
⚪ UnverifiedVidaus kelius turi prižiūrėti jais naudojantys asmenys
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti pateikimas ir nagrinėjimas 1. Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja…
11 straipsnis. Prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti pateikimas ir nagrinėjimas 1. Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. 2. Prašymas ar skundas gali būti pateiktas asmeniškai arba per atstovą, tiesiogiai arba paštu, per kurjerį arba elektroniniais ryšiais. Atstovo teisė atstovauti turi būti įrodoma rašytiniu sutikimu. 3. Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu: 1) nėra galimybės prašymą ar skundą teikiantį asmenį identifikuoti arba patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; 2) jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; 3) paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; 4) paaiškėja, kad skundą dėl to paties klausimo pradėjo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ar teismas; 5) nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai; 6) prašymas ar skundas viešojo administravimo subjektui pateiktas ne pagal kompetenciją. 4. Jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl prašyme ar skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų būti perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prašymas ar skundas, viešojo administravimo subjektas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui, paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 1, 2, 3, 14, 14-1, 15, 16, 19, 22, 27, 28, 31, 34, 35, 37, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo, Įst 4 straipsnis (statute)
4 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Prašymų ir skundų nagrinėjimas 1. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir…
4 straipsnis. 14 straipsnio pakeitimas Pakeisti 14 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „14 straipsnis. Prašymų ir skundų nagrinėjimas 1. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. 2. Viešojo administravimo subjektas privalo organizuoti savo darbą taip, kad asmenys pateikti prašymą ar skundą asmeniškai galėtų visą darbo dienos laiką, taip pat ir pietų pertraukos metu. Viešojo administravimo subjektas privalo nustatyti ne mažiau kaip 2 papildomas prašymų ir skundų priėmimo valandas per savaitę prieš arba po viešojo administravimo subjekto darbo dienos laiko. 3. Skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka. 4. Draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. 5. Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas: 1) jeigu jame nėra asmens vardo ir pavardės ar pavadinimo, adreso arba kitų duomenų ryšiui palaikyti ir nėra galimybės kitaip identifikuoti prašymą ar skundą pateikusį asmenį; 2) jeigu prašymas ar skundas, teikiamas raštu tiesiogiai ar atsiųstas paštu, arba prašymo ar skundo skaitmeninė kopija, atsiųsta faksu ar elektroniniu paštu, nepasirašyti ir nėra galimybės kitaip patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; 3) jeigu jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; 4) jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; 5) jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. 6. Skundai, pateikti elektroniniu paštu, turi būti pasirašyti elektroniniu parašu. Atsakymai į šiuos skundus pateikiami asmeniui elektroniniu paštu, o asmenų pageidavimu – siunčiami paštu skunde nurodytu adresu arba įteikiami asmeniškai. Atsakymas, siunčiamas elektroniniu paštu, turi būti pasirašytas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo saugiu elektroniniu parašu. 7. Apie prašymo ar skundo nenagrinėjimą asmeniui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo viešojo administravimo subjekte dienos, išskyrus atvejus, kai prašyme ar skunde nenurodyta jokių asmens duomenų ryšiui palaikyti. 8. Jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų perduoti prašymą ar skundą nagrinėti pagal kompetenciją, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis. 9. Dėl skundo, adresuoto keliems viešojo administravimo subjektams ir priklausančio kelių viešojo administravimo subjektų kompetencijai, administracinę procedūrą pradeda ir skundo nagrinėjimą organizuoja pirmasis skunde nurodytas viešojo administravimo subjektas. Kiti administracinėje procedūroje dalyvaujantys viešojo administravimo subjektai privalo per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti pagal kompetenciją savo pasiūlymus dėl skundo sprendimo administracinę procedūrą pradėjusiam viešojo administravimo subjektui. 10. Viešojo administravimo subjekto vadovas ar jo įgaliotas pareigūnas ar valstybės tarnautojas, kai prašymą nagrinėjantys arba administracinėje procedūroje dalyvaujantys pareigūnai, valstybės tarnautojai ar darbuotojai laikinai negali eiti pareigų (dėl laikinojo nedarbingumo, atostogų, komandiruočių, kvalifikacijos tobulinimo ir kitų priežasčių), paveda nagrinėti prašymą arba dalyvauti administracinėje procedūroje kitiems pareigūnams, valstybės tarnautojams ar darbuotojams.“
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti pateikimas ir nagrinėjimas 1. Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja…
11 straipsnis. Prašymų ir skundų administraciniam sprendimui priimti pateikimas ir nagrinėjimas 1. Asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. 2. Prašymas ar skundas gali būti pateiktas per E. pristatymo sistemą, kitomis elektroninių ryšių priemonėmis, paštu, kreipiantis asmeniškai arba per atstovą. Atstovo teisė atstovauti turi būti įrodoma rašytiniu sutikimu. 3. Prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu: 1) nėra galimybės prašymą ar skundą teikiantį asmenį identifikuoti arba patikrinti prašymo ar skundo autentiškumo; 2) jis grindžiamas akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais faktais arba jeigu jo turinys nekonkretus ir nesuprantamas ir dėl to viešojo administravimo subjektas negali tokio prašymo ar skundo išnagrinėti; 3) paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą; 4) paaiškėja, kad skundą dėl to paties klausimo pradėjo nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija ar teismas; 5) nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo asmeniui dienos iki skundo padavimo dienos yra praėjęs daugiau kaip vienas mėnuo; 6) prašymas ar skundas viešojo administravimo subjektui pateiktas ne pagal kompetenciją. 4. Jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme ar skunde išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl prašyme ar skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu nėra kito viešojo administravimo subjekto, kuriam galėtų būti perduotas nagrinėti pagal kompetenciją prašymas ar skundas, viešojo administravimo subjektas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos apie tai praneša asmeniui, paaiškindamas jo prašymo ar skundo nenagrinėjimo priežastis.
Analysis
Legal question

The specific dispute is not the abstract question of “who owns the roads”, but whether Vilnius District Municipality was entitled to refuse to include four streets of the former “Gegužinė” garden association in the list of maintained local roads solely on the basis of the criterion that they are cul-de-sacs without turning areas, while at the same time failing to adopt a clear administrative decision on their legal status. This is particularly important because, since 2022, residents have been seeking not only actual maintenance, but also an institutional answer as to who is the owner or user of the road following the liquidation of the garden association in 2014. The stronger legal issue here concerns the scope of the administrative duty: even if a road does not meet the criterion for inclusion in the list, may the municipality leave the applicants without an identifiable addressee responsible for organising maintenance?

Legal basis

Article 1 of the Law on Public Administration guarantees individuals the right to lawful and objective examination of applications and complaints, and therefore an authority’s response cannot be limited to the informal statement that the road “belongs either to a natural or a legal person”. Article 11 of the same law provides that applications and complaints seeking the adoption of an administrative decision must be examined in accordance with the rules approved by the Government, while the facts submitted concerning seven specific streets, the partial inclusion of three of them and the non-inclusion of four indicate a sufficiently defined subject matter of the request. The amended wording of Article 14 of the Law on Public Administration is also relevant in that complaints concerning the actions, inaction or administrative decisions of a public administration entity must be examined in the prescribed procedure, and a complaint may not be forwarded to the entity or unit whose actions are being challenged.

The substantive rule concerning a cul-de-sac is set out in Article 1 of the Law amending Articles 6 and 20 of the Law on Garden Associations No. IX-1934: a road must not end in a cul-de-sac, and if it does end in a cul-de-sac, it must have a turning area whose form and dimensions are laid down in the construction technical regulations approved by the Minister of Environment.

Correction

The statement in the article that local roads must have a turning area is incomplete. A more precise formulation would be as follows: under Article 1 of the Law amending Articles 6 and 20 of the Law on Garden Associations No. IX-1934, the requirement for a turning area arises only where a road ends in a cul-de-sac.

Accordingly, the municipality’s argument is strong only in respect of those four specific roads which in fact end in cul-de-sacs and do not have turning areas compliant with the applicable regulations. This provision does not, in itself, support the proposition that every local road must have a turning area.

Practical significance

In practice, the stronger argument for residents is not to demand that the municipality automatically take over all seven roads, since, in relation to cul-de-sacs without turning areas, the municipality has a specific statutory basis for refusing to include at least some of them in the list. The stronger argument is to require a formal, reasoned administrative decision: which street fails to meet which criterion, and whether the obstacle is the cul-de-sac, a private land plot, uncertainty over ownership, or the classification of the roads as internal roads. Such a dispute should be framed as an issue under Articles 1, 11 and 14 of the Law on Public Administration concerning the objective examination of an application and possible inaction, rather than merely as an operational dispute over road maintenance.

The professional risk for the municipality is that stating that “users must maintain the roads” without identifying those users may appear not as a substantive decision, but as avoidance of an administrative decision.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not an abstract dilemma of “who owns the roads,” but whether Vilnius District Municipality and other institutions, having received residents’ requests concerning the status and maintenance of roads, acted in accordance with their public administration duties. It is to be assessed under Article 1(1) of the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania, which guarantees the right to challenge actions, omissions, or administrative decisions of public administration entities, as well as the right to lawful and objective examination of requests and complaints. Also applicable are the principles set out in Article 3(1), (3), (4), and (5) of the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania: responsibility for decisions taken, efficiency, supremacy of law, and comprehensiveness. The position of the institutions in this situation is defined by Article 4 of the Law Amending the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania: municipal institutions and their civil servants are municipal administration entities, while ministries and the National Land Service act as state administration entities. Articles 11(1)–(3) of the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania and points 1, 14, 17, 18, 24, 33, and 34 of the Rules for the Examination of Persons’ Requests and Complaints by Public Administration Entities are relevant to the procedure for accepting and examining requests and complaints

Legal assessment. Residents’ submissions concerning the inclusion of streets in the municipal list, responsibility for maintenance, and institutional inaction have the characteristics of a request or complaint and therefore should have been accepted and examined in accordance with Article 11(1) of the Law on Public Administration and point 1 of the Rules. Under Article 11(2) of the Law on Public Administration, such submissions could be made by electronic means of communication, by post, through the E. Delivery system, in person, or through a representative; accordingly, an institution may not narrow the permissible means of submission. If some responses were provided only during conversations, that is relevant only to the extent that, under points 17 and 18 of the Rules, an oral request may be resolved immediately or no later than the next working day. Where the matter concerns the status of roads, lists, and institutional competence, its content plainly requires administrative assessment, not merely an oral explanation. Point 24 of the Rules provides that requests and complaints, except for simple cases answered immediately or on the next working day, must be examined within the time limits specified in Article 10(4) of the Law on Public Administration. If the municipality lacked documents or data, point 34 of the Rules required it to contact the person in writing within 5 working days to request the necessary information and notify them of the suspension of the examination, rather than leaving the person uncertain as to who should be regarded as the road user or the responsible entity. Article 3(4) of the Law on Public Administration requires administrative decisions relating to persons’ rights and obligations to be based on law; therefore, a refusal to include roads in the list must be reasoned by reference to specific legal grounds, not merely the institution’s assessment that the situation is “complex.” The principle of responsibility for decisions taken, under Article 3(1) of the Law on Public Administration, means that the municipality, having adopted a partial decision concerning three streets and having refused in respect of four, must assume responsibility for the consequences of that administrative decision. The principle of efficiency under Article 3(3) of the same law implies a duty to organise the examination in such a way that correspondence between several institutions genuinely assists in adopting a decision, rather than becoming a reason for not adopting one. Where the municipality itself contacted ministries and the National Land Service, such action is consistent with the principle of official cooperation established in Article 3(5) of the Law Amending the Law on Public Administration of the Republic of Lithuania. However, that same principle is not a basis for disclaiming competence: if the municipality examines a request concerning the list of local roads and streets approved by it, it must adopt its own administrative decision, assessing the information received under the applicable legal rules. Article 11(3) of the Law on Public Administration permits a request or complaint not to be examined only in specific cases, for example where it is impossible to identify the applicant, the content is non-specific, the same issue has already been answered without new data, or the dispute is being examined by a court or pre-trial authority. The described situation shows that the residents raised a specific issue concerning seven streets and later the status of the remaining four roads; therefore, the complexity of the issue alone is not, under Article 11(3) of the Law on Public Administration, an independent ground for declining to examine it. Point 33 of the Rules would be relevant only if the submission did not have the characteristics of a request or complaint and merely drew attention to a situation. Here, the residents sought a specific administrative outcome, so such a submission cannot be reduced to a general notification. The issue of institutional responsibility is supplemented by Article 42 of the Law Amending the Law on Public Administration, under which a public administration entity that breaches the requirements of that law is liable in accordance with the procedure established by law, and damage caused by unlawful acts is compensated in accordance with the Civil Code and other laws

Consequences. In practical terms, the first scenario is a new or revised examination of the residents’ request by the municipality, in which it must clearly state the legal basis on which three streets were included, and four were not included, in the list. The second scenario is a challenge against the municipality’s administrative decision, inaction, or incomplete response, based on the right established in Article 1(1) of the Law on Public Administration to challenge actions, omissions, and administrative decisions of public administration entities. The third scenario is inter-institutional gathering of information, but this is relevant to residents only insofar as it leads to a reasoned administrative decision, because Article 3(1) and (4) of the Law on Public Administration do not permit responsibility for a decision to be replaced by the forwarding of opinions. If the institution considered that data to be provided by the applicants were missing, it should apply point 34 of the Rules and request the necessary documents in writing within 5 working days, suspending the examination until they are received. For residents, this course of action is important because a clear administrative decision determines whether they can challenge the refusal, require a comprehensive response, or rely on the responsibility of the public administration entity under Article 42 of the Law Amending the Law on Public Administration. For the municipality, this is important because its position on the status of the roads must be formulated as a decision based on legal rules, not as an indefinite statement that assessment by several institutions is required

📄 Original — Letem světem Applem🕐 10:00
This iPhone feature promised total security, but secretly failed. Apple will now have to explain it in court. 🔗
Apple is facing another lawsuit in the United States, this time over Hide My Email, an iCloud+ feature that creates random email addresses to forward messages to a user’s real inbox. The service is meant to protect private email addresses…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas 22 straipsnis (statute)
22 straipsnis. Pažeidimų nagrinėjimo tvarka 1. Tarnyba nagrinėja šiame įstatyme nurodytus pažeidimus (toliau – pažeidimas) ir skiria šiame įstatyme nustatytas baudas ar…
22 straipsnis. Pažeidimų nagrinėjimo tvarka 1. Tarnyba nagrinėja šiame įstatyme nurodytus pažeidimus (toliau – pažeidimas) ir skiria šiame įstatyme nustatytas baudas ar įspėjimą. Pažeidimų nagrinėjimo taisykles tvirtina Tarnybos direktorius. 2. Rinkos priežiūros institucijai priėmus sprendimą dėl rinkos ribojimo priemonės, nurodytos šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikymo, surašomas pažeidimo protokolas. Jį surašo ekonominės veiklos vykdytojo, paslaugų teikėjo ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjo veiklos patikrinimą atlikęs rinkos priežiūros institucijos pareigūnas ar valstybės tarnautojas. Jeigu sprendimą dėl rinkos ribojimo priemonės taikymo priima ir protokolą surašo ne Tarnyba, o kita rinkos priežiūros institucija, ji sprendimą ir protokolą kartu su surinktais įrodymais (toliau – tyrimo medžiaga) perduoda Tarnybai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo protokolo surašymo dienos. 3. Ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki pažeidimo nagrinėjimo posėdžio datos Tarnyba registruotąja pašto siunta išsiunčia pranešimą Juridinių asmenų registre nurodytu juridinio asmens buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą, arba elektroniniu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu elektroninių siuntų pristatymo adresu praneša dėl šio pažeidimo atsakomybėn traukiamam ekonominės veiklos vykdytojui, paslaugų teikėjui ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjui apie galimą pažeidimą, jo nagrinėjimo posėdžio datą, laiką ir vietą, pareigą iki šio posėdžio pateikti turimus su nagrinėjamu pažeidimu susijusius įrodymus, galimybę susipažinti su Tarnybai pateikta tyrimo medžiaga, išskyrus medžiagą, kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, raštu pateikti dėl jos paaiškinimus ir tai, kad ekonominės veiklos vykdytojo, paslaugų teikėjo ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjo ir (arba) jo įgalioto atstovo, tinkamai informuoto apie pažeidimo nagrinėjimo vietą ir laiką, neatvykimas į pažeidimo nagrinėjimo žodinės procedūros tvarka posėdį nekliudo jo nagrinėti. 4. Pažeidimams nagrinėti Tarnybos direktoriaus įsakymu sudaroma komisija. Pažeidimai komisijoje nagrinėjami rašytinės procedūros tvarka, išskyrus atvejus, kai komisija, gavusi atsakomybėn traukiamo ekonominės veiklos vykdytojo, paslaugų teikėjo ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjo motyvuotą prašymą pažeidimą nagrinėti žodžiu, ar savo iniciatyva, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, nusprendžia pažeidimą nagrinėti žodinės procedūros tvarka. Pažeidimą nagrinėjant rašytinės procedūros tvarka, dėl pažeidimo atsakomybėn traukiamas asmuo ir kiti pažeidimo nagrinėjimo dalyviai į pažeidimo nagrinėjimą nėra kviečiami. Pažeidimo nagrinėjimo dalyviai ar jų atstovai apie pažeidimo nagrinėjimo laiką, vietą, turimas teises ir pareigas informuojami šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Pažeidimą nagrinėjant žodinės procedūros tvarka, komisija gali skelbti uždarą posėdį ar jo dalį, kai tai būtina norint apsaugoti valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį arba užtikrinti vartotojo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. 5. Dėl pažeidimo atsakomybėn traukiamas ekonominės veiklos vykdytojas, paslaugų teikėjas ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjas ir (arba) jo įgaliotas atstovas pažeidimo nagrinėjimo metu turi teisę susipažinti su surinkta tyrimo medžiaga, išskyrus medžiagą, kuri sudaro valstybės, tarnybos, komercinę ar profesinę paslaptį, daryti šios medžiagos išrašus, duoti paaiškinimus, teikti prašymus, įrodymus ir apskųsti priimtus nutarimus. 6. Nagrinėjant pažeidimą žodinės procedūros tvarka, dalyvauja tyrimo medžiagą pateikusios rinkos priežiūros institucijos atstovas, dėl pažeidimo atsakomybėn traukiamas ekonominės veiklos vykdytojas, paslaugų teikėjas ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjas ir (arba) jo atstovas. Prireikus į pažeidimo nagrinėjimo posėdį kviečiami dėl galimo pažeidimo nukentėję asmenys (nukentėjusieji), asmenys, kuriems žinomos kokios nors su šiuo pažeidimu susijusios aplinkybės, (liudytojai), vartotojų asociacijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ar organizacijų arba kitų juridinių asmenų atstovai ir ekspertai, teikiantys išvadas. 7. Tarnyba pažeidimus išnagrinėja ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pažeidimo protokolo surašymo dienos, o pažeidimo protokolą surašius kitai rinkos priežiūros institucijai – per 3 mėnesius nuo tyrimo medžiagos gavimo Tarnyboje dienos. 8. Išnagrinėjusi pažeidimą, Tarnyba priima vieną iš šių sprendimų: 1) sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytą baudą ar įspėjimą; 2) sprendimą skirti šiame įstatyme nustatytą baudą ar įspėjimą ir iš ekonominės veiklos vykdytojo, paslaugų teikėjo ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjo išieškoti rinkos priežiūros institucijos patirtas šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje ir (ar) 17 straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas; 3) sprendimą atsisakyti skirti šiame įstatyme nustatytą baudą ar įspėjimą. 9. Tarnybos sprendimai įforminami nutarimais. Tarnybos nutarime nurodoma: Tarnybos pavadinimas, pažeidimo nagrinėjimo data ir vieta, duomenys apie ekonominės veiklos vykdytoją, paslaugų teikėją ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėją, nustatytos faktinės aplinkybės, duomenys, kuriais grindžiamas nutarimas, ekonominės veiklos vykdytojo, paslaugų teikėjo ar elektroninės prekyvietės paslaugos teikėjo paaiškinimai ir jų įvertinimas, šio įstatymo straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už pažeidimą, priimtas sprendimas, jo įvykdymo tvarka, nutarimo apskundimo terminai ir tvarka. 10. Tarnybos nutarimai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nutarimo priėmimo dienos išsiunčiami asmenims, dėl kurių jie priimti, registruotąja pašto siunta Juridinių asmenų registre nurodytu juridinio asmens buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą korespondencijos įteikimo adresą, arba elektroniniu paštu Juridinių asmenų registre nurodytu elektroninių siuntų pristatymo adresu.
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo Nr. VIII-1206 pakeitimo įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Paslaugų teikėjų pareigos užtikrinant paslaugų saugą Paslaugų teikėjai privalo: 1) teikti vartotojams tik saugias paslaugas; 2) teikti vartotojams…
8 straipsnis. Paslaugų teikėjų pareigos užtikrinant paslaugų saugą Paslaugų teikėjai privalo: 1) teikti vartotojams tik saugias paslaugas; 2) teikti vartotojams aiškias siūlomų paslaugų instrukcijas ir saugos informaciją valstybine kalba. Ši informacija turi būti parengta lengvai suprantama kalba; 3) žinoti apie galimą su paslaugomis susijusį pavojų vartotojams; 4) sužinoję apie teikiamų paslaugų keliamą pavojų vartotojams, imtis taisomųjų veiksmų pavojui pašalinti; 5) sužinoję, kad teikiamos paslaugos yra pavojingos, nedelsdami, bet ne vėliau kaip kitą dieną nuo šios aplinkybės sužinojimo dienos nutraukti tų paslaugų teikimą ir ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo kilusio pavojaus pašalinimo ar sumažinimo dienos apie tai informuoti rinkos priežiūros instituciją ir vartotojus, kuriuos galima identifikuoti ir kuriems buvo suteiktos pavojingos paslaugos; 6) sužinoję apie nelaimingą atsitikimą, įvykusį dėl jų teikiamų ar suteiktų paslaugų, nedelsdami, bet ne vėliau kaip kitą dieną nuo šios aplinkybės sužinojimo dienos apie tai informuoti rinkos priežiūros instituciją; 7) bendradarbiauti su rinkos priežiūros institucija, siekiant išvengti teikiamų paslaugų keliamo pavojaus vartotojams arba jį sumažinti; 8) atlyginti vartotojams turtinę ir neturtinę žalą, kurią jie patyrė naudodamiesi paslaugų teikėjų paslaugomis; 9) atlikti kitas šiame įstatyme ir kituose produktų saugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas.
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo Nr. VIII-1206 pakeitimo įstatymas 18 straipsnis (statute)
18 straipsnis. Atsakomybė už produktų saugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus Ekonominės veiklos vykdytojai, paslaugų teikėjai ir elektroninių prekyviečių paslaugų…
18 straipsnis. Atsakomybė už produktų saugą reguliuojančių teisės aktų pažeidimus Ekonominės veiklos vykdytojai, paslaugų teikėjai ir elektroninių prekyviečių paslaugų teikėjai, pažeidę Reglamento (ES) 2023/988 ir (ar) šio įstatymo reikalavimus, atsako šio įstatymo nustatyta tvarka.
Analysis
Legal question

The contentious point is whether Apple, having known since June 2025 about the vulnerability in “Hide My Email” while continuing to market the privacy protections of “iCloud+”, had a duty immediately to remedy the issue, clearly warn users, or suspend provision of the unsafe service. The claimant’s strongest argument is not merely the existence of a technical flaw, but the combination of knowledge and continued commercial communication: the service was purchased as a privacy feature, while the defect could disclose precisely the data that the feature was intended to conceal.

Legal basis

Article 8 of the Lithuanian Law Amending the Product Safety Law imposes on service providers a duty to provide only safe services, to provide clear safety information, to be aware of risks associated with services, and, upon becoming aware of a risk, to take corrective action. The most important provision for this situation is Article 8(5): upon becoming aware that services are dangerous, their provision must be discontinued no later than the following day, and identifiable consumers and the market surveillance authority must be informed within the prescribed period after the risk has been eliminated or reduced. Under Article 18, service providers are also liable for infringements of Regulation (EU) 2023/988 and of the requirements of this law; accordingly, liability is not confined to physical products.

Article 22 reflects the procedural logic: infringements are examined by the Authority, which may impose fines or issue a warning, while the materials concerning market-restricting measures are transferred to it together with the evidence. These provisions do not, by themselves, resolve issues of certification or damages in a US class action, but they provide a clear European benchmark: after the point of knowledge, a passive “we will fix it later” model becomes legally weaker.

Practical significance

In practice, Apple’s position would be stronger only as regards the absence of actual harm and attacks. However, in relation to safety and consumer-information duties, the claimant’s argument appears stronger: the value of a paid privacy feature is already diminished when it systematically fails to perform the protective function promised. For a professional audience, it is worth citing not an abstract privacy promise, but the sequence of facts: the June 2025 notification, the March 2026 statement that the issue had been fixed, the subsequent reproduction of the vulnerability, and the late-May promise to address it in a future security update.

The company’s risk is not only compensatory but also regulatory: if the service is classified as posing a risk to consumers, the standard for information and corrective action may be assessed more strictly than ordinary software-bug management. In consumer disputes, it would be a mistake to treat this case simply as a “no actual attack, therefore no problem” situation, because the cited rules focus on knowledge of risk and the duty to act, not merely on the ultimate occurrence of harm.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is whether a vulnerability in the paid iCloud+ “Hide My Email” feature, which could have disclosed a user’s real email address, constitutes a personal data security issue giving rise to an obligation for the controller to inform data subjects and enabling users to bring legal claims. This issue must primarily be assessed under Article 34(1)–(2) of the General Data Protection Regulation (EU) 2016/679, as those provisions establish the obligation to notify the data subject where a personal data breach is likely to result in a high risk to the rights and freedoms of natural persons. The basis for judicial remedy must be assessed under Article 79(1)–(2) GDPR, which grants the data subject the right to bring proceedings against a controller or processor where the data subject considers that his or her rights have been infringed as a result of the processing of personal data. If the dispute were linked to inaccurate or incomplete user data, Article 16 GDPR would also be relevant; however, in this case its weight is narrower, because the reported matter concerns not an error in the content of the data but the failure of a protective function. For the aspects relating to a corporate group and the international nature of the matter, Recital 37 GDPR, Article 47(2)(d) and (e) GDPR, and Article 50(a)–(d) GDPR are relevant

Legal assessment. On the facts presented, the real email address is, from a data protection perspective, a significant item of identification or contact data; accordingly, the failure of a feature intended to conceal it must be assessed through the lens of GDPR security requirements and data subject rights. If the vulnerability was likely to result in a high risk to users’ rights and freedoms, Article 34(1) GDPR requires the controller to notify the data subject without undue delay. Under Article 34(2) GDPR, such notification must be clear and plain, describe the nature of the breach, and provide at least the information and measures referred to in Article 33(3)(b), (c), and (d) GDPR. Accordingly, a claim seeking, at minimum, clear information to consumers regarding the limitations of the feature is legally linked directly to the logic of Article 34 GDPR, provided that the condition of high risk is established. The report states that researcher Tyler Murphy discovered the vulnerability in June 2025, and that in March 2026 the company announced a fix which, as later alleged, did not eliminate the possibility of exploiting the flaw. This is procedurally significant not in itself, but insofar as it indicates a possible period during which the controller knew of the risk and was required to assess its obligation to notify data subjects under Article 34 GDPR. Article 79(1) GDPR allows every data subject to pursue effective judicial remedies; therefore, an individual claim by a paying iCloud+ user may be based on the assertion that his or her data were processed in breach of the GDPR. Article 79(2) GDPR lays down a jurisdictional rule for the courts of Member States; however, the report describes a United States lawsuit, so this provision is relevant here only to the European judicial-remedy structure modelled by the GDPR. From the perspective of case law, the CJEU jurisprudence cited in Bulletin No. 49 of the administrative law practice of the Supreme Administrative Court of Lithuania emphasises that any processing of personal data must comply with the principles in Article 5 GDPR, the lawfulness conditions in Article 6 GDPR, and the data subject rights set out in Articles 12–22 GDPR: Latvijas Republikas Saeima, C-439/19, Valsts ieņēmumu dienests, C-175/20, and Meta Platforms Ireland, C-757/22. This interpretation means that the commercial presentation of a security feature does not relieve the service provider of the obligation actually to respect data subject rights where personal data are processed in the provision of the service. If data are transferred or processed within a corporate group, Article 47(2)(d) and (e) GDPR indicate that binding corporate rules must reflect security measures, data subject rights, and the right to lodge a complaint with the competent supervisory authority. Article 50 GDPR is relevant to mechanisms for international cooperation with third countries, including assistance in investigations, referral of complaints, and exchange of information

Consequences. In practical terms, the first scenario is that the court assesses whether the facts alleged by the claimant substantiate an infringement of data subject rights and whether judicial remedies may be applied according to the logic of Article 79 GDPR. The second scenario is that, if a high risk to users’ rights and freedoms is established, the centre of the dispute shifts to the notification obligation under Article 34 GDPR: when the company became aware of the vulnerability, what it communicated, and whether it did so without undue delay. The third scenario is that a request to remedy the flaw or clearly inform users is assessed as a measure reducing the continuing infringement of data subject rights. For the prospects of a class action, the idea set out in paragraph 16 of the Class Action Concept is relevant: such a procedure is intended for large groups united by a common factual and legal basis, where individual handling of complaints would be uneconomical and inefficient. Paragraph 25 of the same document also reflects the defendant’s interest: a single case may provide greater legal certainty than many identical individual cases. For consumers, the case is significant because a paid privacy feature may give rise not only to a contractual expectation, but also to the exercise of data subject rights under Articles 34 and 79 GDPR. For the service provider, the case is significant because of the obligation to substantiate that the security risk was assessed, users were informed, and the technical measures corresponded to the actual purpose of the service. For supervisory authorities, the practical significance arises from the logic of international and intra-group data protection coordination reflected in Articles 47 and 50 GDPR. The final outcome would depend on whether the court recognises a sufficient common factual and legal basis for multiple users, and whether the vulnerability is qualified as having created a risk of the kind that activates the obligations under Article 34 GDPR

Sources:
📄 Original — Teismai.lt🕐 10:02
2026.07.17 :: SCL: a lawyer’s duty to remain loyal to their client does not disappear when subcontractors are used 🔗
2026.07.17 The Supreme Court of Lithuania (SCL) dismissed a lawyer’s cassation appeal over disciplinary liability allegedly imposed on him without grounds for improper provision of services to clients.
Fact-check:
⚪ UnverifiedAdvokatas, pasitelkdamas paslaugų subteikėjus, privalo išlikti lojalus klientui, bendradarbiauti su juo, vykdyti savo pareigas sąžiningai ir veikti geriausiais kliento interesais
⚪ UnverifiedPaslaugų subteikėjų panaudojimas savaime neatleidžia advokato nuo drausminės atsakomybės už jo teisines ir etikos standartų pažeidimus
✅ ConfirmedPapeikimas yra viena lengviausių drausminės advokato atsakomybės formų
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas 39 straipsnis (statute)
39 straipsnis. Advokatų pareigos Advokatas privalo: 1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir…
39 straipsnis. Advokatų pareigos Advokatas privalo: 1) sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai; 2) savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų; 3) saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti; 4) teismo posėdžio metu dėvėti mantiją; 5) nuolat tobulinti profesinę kvalifikaciją. Advokatų profesinės kvalifikacijos tobulinimą organizuoja Lietuvos advokatūra savo nustatyta tvarka; 6) Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nustatyta tvarka saugoti advokato veiklos dokumentus; 7) pakeitęs savo vardą, pavardę, darbo vietą ir jos adresą, telefono ryšio numerį, elektroninio pašto adresą, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šių duomenų pakeitimo, pateikti Lietuvos advokatūrai atitinkamai atnaujintus duomenis; 8) nedelsdamas pranešti Lietuvos advokatūrai apie bet kurios iš šio Įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų išnykimą arba pasikeitimą; 9) mokėti Lietuvos advokatūros visuotinio advokatų susirinkimo nustatyto dydžio privalomas periodines įmokas.
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas 59 straipsnis (statute)
59 straipsnis. Visuotinis advokatų susirinkimas 1. Visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas. 2. Visuotinis advokatų…
59 straipsnis. Visuotinis advokatų susirinkimas 1. Visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas. 2. Visuotinis advokatų susirinkimas: 1) nustato advokatų tarybos bei revizijos komisijos narių skaičių; 2) renka advokatų tarybos narius ir tarybos pirmininką, revizijos komisiją, tris Advokatų garbės teismo narius ir juos atšaukia Lietuvos advokatūros įstatuose nustatyta tvarka; 3) tvirtina metinį Lietuvos advokatūros finansinių ataskaitų rinkinį ir sąmatą; 4) priima ir keičia Lietuvos advokatūros įstatus, Lietuvos advokatų etikos kodeksą, kurį teisingumo ministras skelbia Teisės aktų registre. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą, jeigu jis prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka; 5) advokatų tarybos teikimu nustato advokatų, advokatų padėjėjų, Europos Sąjungos valstybių narių teisininkų, turinčių teisę teikti nuolatines teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir trečiųjų šalių teisininkų, turinčių teisę teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, privalomų periodinių įmokų, reikalingų Lietuvos advokatūros funkcijoms atlikti, dydžius; 6) advokatų tarybos teikimu nustato pagal šį Įstatymą mokėtinų mokesčių Lietuvos advokatūrai dydžius; 7) tvirtina metinę advokatų tarybos veiklos ataskaitą; 8) tvirtina Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką; 9) sprendžia kitus Lietuvos advokatūros įstatuose numatytus klausimus. 3. Visuotinis advokatų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų advokatų, įrašytų į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Kai yra techninės galimybės, advokatai gali į visuotinį advokatų susirinkimą registruotis, jame dalyvauti ir balsuoti nuotoliniu būdu iš anksto arba realiuoju laiku elektroninių ryšių priemonėmis (toliau – nuotolinis būdas) Advokatų tarybos nustatyta tvarka. 4. Visuotiniame advokatų susirinkime sprendimai priimami atviru balsavimu, išskyrus šio Įstatymo ir Lietuvos advokatūros įstatų nustatytus atvejus. Advokatui balsuojant atviru balsavimu nuotoliniu būdu, turi būti užtikrintas jo tapatybės ir jo balsavimo rezultatų nustatymas. Karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio atveju visi sprendimai priimami atviru balsavimu, išskyrus atvejus, kai visuotinis advokatų susirinkimas nusprendžia kitaip. 5. Lietuvos advokatūros įstatuose gali būti nustatyta, kad vietoj visuotinio advokatų susirinkimo šaukiamas advokatų įgaliotinių susirinkimas (konferencija), kuris atlieka šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 8 ir 9 punktuose visuotiniam advokatų susirinkimui numatytas funkcijas. 6. Advokatų įgaliotinių susirinkimo (konferencijos) dalyvių skaičių, atstovavimo principus nustato Lietuvos advokatūros įstatai. Advokatų dalyvavimo ir balsavimo advokatų įgaliotinių susirinkime (konferencijoje) nuotoliniu būdu tvarką nustato Advokatų taryba.
Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo Nr. IX-2066 59 ir 60 straipsnių pakeitimo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. 59 straipsnio pakeitimas Pakeisti 59 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „59 straipsnis. Visuotinis advokatų susirinkimas 1. Visuotinis advokatų…
1 straipsnis. 59 straipsnio pakeitimas Pakeisti 59 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „59 straipsnis. Visuotinis advokatų susirinkimas 1. Visuotinis advokatų susirinkimas yra aukščiausias Lietuvos advokatūros organas. 2. Visuotinis advokatų susirinkimas: 1) nustato advokatų tarybos bei revizijos komisijos narių skaičių; 2) renka advokatų tarybos narius ir tarybos pirmininką, revizijos komisiją, tris Advokatų garbės teismo narius ir juos atšaukia Lietuvos advokatūros įstatuose nustatyta tvarka; 3) tvirtina metinę advokatų tarybos veiklos apyskaitą ir sąmatą; 4) priima ir keičia Lietuvos advokatūros įstatus, Lietuvos advokatų etikos kodeksą, kurį teisingumo ministras skelbia Teisės aktų registre. Teisingumo ministras gali atsisakyti skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą, jeigu jis prieštarauja šiam Įstatymui ar kitiems teisės aktams. Teisingumo ministro atsisakymas skelbti Lietuvos advokatų etikos kodeksą gali būti skundžiamas teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka; 5) advokatų tarybos teikimu tvirtina advokatų įmokų Lietuvos advokatūrai dydį; 6) tvirtina Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką; 7) sprendžia kitus Lietuvos advokatūros įstatuose numatytus klausimus. 3. Visuotinis advokatų susirinkimas yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų advokatų, įrašytų į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą. Kai yra techninės galimybės, advokatai gali į visuotinį advokatų susirinkimą registruotis, jame dalyvauti ir balsuoti nuotoliniu būdu iš anksto arba realiuoju laiku elektroninių ryšių priemonėmis (toliau – nuotolinis būdas) Advokatų tarybos nustatyta tvarka. 4. Visuotiniame advokatų susirinkime sprendimai priimami atviru balsavimu, išskyrus šio Įstatymo ir Lietuvos advokatūros įstatų nustatytus atvejus. Advokatui balsuojant atviru balsavimu nuotoliniu būdu, turi būti užtikrintas jo tapatybės ir jo balsavimo rezultatų nustatymas. Karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio atveju visi sprendimai priimami atviru balsavimu, išskyrus atvejus, kai visuotinis advokatų susirinkimas nusprendžia kitaip. 5. Lietuvos advokatūros įstatuose gali būti nustatyta, kad vietoj visuotinio advokatų susirinkimo šaukiamas advokatų įgaliotinių susirinkimas (konferencija), kuris atlieka šio straipsnio 2 dalies 3, 5, 6, 7 punktuose visuotiniam advokatų susirinkimui numatytas funkcijas. 6. Advokatų įgaliotinių susirinkimo (konferencijos) dalyvių skaičių, atstovavimo principus nustato Lietuvos advokatūros įstatai. Advokatų dalyvavimo ir balsavimo advokatų įgaliotinių susirinkime (konferencijoje) nuotoliniu būdu tvarką nustato Advokatų taryba.“
Analysis
Legal question

Can an advocate who has entered into a legal services agreement with clients avoid disciplinary liability for breach of the duties of loyalty and good faith solely on the ground that part of the services were in fact provided by other advocates as subcontractors?

Legal basis

Article 5(5) of the Law on the Bar establishes loyalty to the client and avoidance of conflicts of interest as one of the fundamental principles of an advocate’s professional activity. Article 39(1) of the same Law imposes on an advocate the duty to perform their obligations honestly and to comply with the requirements of the Lithuanian Code of Ethics for Advocates. From these provisions, the Supreme Court of Lithuania derived not merely a personal duty “not to breach” those obligations, but also a continuing professional responsibility for the standard of client service where the advocate is themselves a party to the services agreement.

Accordingly, the involvement of a subcontractor does not alter the underlying duty: the advocate who concluded the agreement must remain loyal to the client, cooperate with the client, act in the client’s best interests, and ensure compliance with the standards governing advocates’ professional activity and ethics.

What case law says

In its ruling of 17 July 2026 in civil case No. e3K-3-109-421/2026, the Supreme Court of Lithuania upheld the position of the Advocates’ Court of Honour and of the courts that had heard the case that the use of subcontractors does not, in itself, exclude disciplinary liability on the part of the advocate. The practical core of the case is even stricter: the Supreme Court emphasised that the advocate’s liability was also based on breaches committed by the advocate personally, so the subcontractor argument was not decisive even at the factual level. The Court also clearly rejected the quantitative argument that the breaches were “minor”: even an error committed in respect of a single client may be sufficient to establish disciplinary liability, particularly where one of the lightest sanctions, a reprimand, is imposed.

Practical significance

Following this ruling, the stronger argument is not “another advocate performed the service”, but rather “the advocate who entered into the agreement nevertheless retained control, communicated, and maintained the required standard of loyalty”. In disciplinary proceedings, the defence will need to focus not on the formal delegation of functions, but on specific actions demonstrating the honest performance of duties towards the client. The practical risk for advocates is that a subcontracting model does not divide professional responsibility in the way that the logic of civil liability or internal settlement arrangements might suggest.

The key authorities to cite are Article 5(5) and Article 39(1) of the Law on the Bar, and Supreme Court of Lithuania case No. e3K-3-109-421/2026 for the conclusion that even an isolated breach may justify a reprimand.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is whether an attorney who has entered into a legal services agreement with a client may avoid disciplinary liability on the grounds that part of the services was in fact provided by other attorneys as subcontracted providers. This issue is determined under Article 2(1) and (2), Article 4(2) and (3), Article 5(3), (5) and (6), Article 39(1) and (2), Article 51(1) and (2), and Article 59(2)(2) and (8) of the Law on the Bar of the Republic of Lithuania. Under Article 2(1) of the Law on the Bar, legal services include legal consultations, the preparation of documents having legal significance, representation on legal matters, defence, and representation in proceedings. Article 2(2) of the same law provides that such services may be provided by attorneys, assistant attorneys, or a professional partnership of attorneys. Accordingly, legal services are not an ordinary commercial mandate that an attorney may transfer without retaining the link of professional responsibility toward the client. Article 4(2) of the Law on the Bar enshrines a person’s right to choose an attorney, while Article 4(3) defines the attorney’s activity as the provision of legal services. The attorney chosen by the client therefore remains the subject of professional duties toward the client, even where other persons are engaged to perform the services

Legal assessment. Article 5(5) of the Law on the Bar identifies loyalty to the client and avoidance of conflicts of interest as one of the fundamental principles of attorneys’ professional activity. Article 5(3) requires the lawfulness of attorneys’ activity, while Article 5(6) requires impeccable conduct. These general provisions are particularised in Article 39(1) of the Law on the Bar, under which an attorney must perform his or her duties honestly, comply with the requirements of the Lithuanian Code of Ethics for Attorneys, and act honourably and civically. Article 39(2) further obliges an attorney to observe, in his or her professional activity, the attorney’s oath and the law. In its ruling of 17 July 2026 in civil case No. e3K-3-109-421/2026, the Supreme Court of Lithuania interpreted these duties as meaning that the engagement of third parties as subcontracted service providers does not, in itself, remove disciplinary liability from the attorney who entered into the services agreement. This means that subcontracting does not alter the primary professional relationship: the client chose the attorney, not an abstract service outcome lacking a responsible professional subject. The attorney must not merely organise the performance of services in a formal sense, but must also remain loyal to the client, cooperate with the client, honestly perform the attorney’s duties, and act in the client’s best interests. The Supreme Court also emphasised that disciplinary liability in this case was imposed not solely because of the subcontractors’ actions, but also because of breaches of the attorney’s professional activity and professional ethics committed by the attorney himself. Accordingly, the causal link between the attorney’s personal conduct and disciplinary liability was not severed merely because part of the work had been delegated to other attorneys. Institutionally, it is significant that Article 59(2)(2) of the Law on the Bar assigns to the General Meeting of Attorneys the election of three members of the Court of Honour of Attorneys, while Article 59(2)(8) assigns to it the approval of the procedure for hearing attorneys’ disciplinary cases. In the context of disputes concerning legal services, Article 51(1) of the Law on the Bar gives the client the right to apply to the Lithuanian Bar Association or to a court. Article 51(2) provides that such disputes between clients and attorneys are examined within the Lithuanian Bar Association by the Council of the Bar or by a body formed by it, which adopts recommendatory decisions. Where a dispute concerns the unfairness of standard terms in a contract concluded for consumer purposes, Article 51(3) provides for a special commission whose decision enters into force and becomes binding if it is not appealed to the Vilnius Regional Court within thirty days of service. The most significant conclusion of the Supreme Court in this case is that even an error made in relation to a single client may be sufficient from the perspective of professional discipline, because the standards governing attorneys’ activity protect not a statistical average of services, but each individual client’s trust in the profession

Consequences. The first practical consequence is that attorneys who enter into agreements with clients will not be able to rely on the engagement of subcontracted providers as an independent ground for excluding disciplinary liability. The second consequence is that, for the client, what matters is not only who physically prepared the document or performed a specific act, but also which attorney assumed the professional relationship under the legal services agreement. The third consequence is that, when assessing an attorney’s conduct, the disciplinary bodies of the Lithuanian Bar Association may examine separately both the attorney’s own actions and whether the attorney properly ensured loyalty, honest cooperation, and compliance with professional standards when engaging other providers. The fourth consequence is that a reprimand, as the disciplinary measure applied in this case, may in the Supreme Court’s assessment be proportionate even where individual, rather than widespread, breaches are established. The fifth consequence is that, in practice, this ruling strengthens the significance of Articles 5 and 39 of the Law on the Bar: loyalty to the client and the honest performance of duties are not delegable obligations. The final outcome of the case also means that the assessment upheld by the Supreme Court’s ruling of 17 July 2026 in civil case No. e3K-3-109-421/2026 becomes a reference point for analogous disputes concerning an attorney’s liability where several professional persons participate in the provision of services

📄 Original — Teisė.pro🕐 10:04
EU considers easing emissions trading system: critics warn it could weaken the fight against climate change 🔗
The European Union is considering softening its emissions trading system, raising concerns among critics that the move could undermine efforts to tackle climate change.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kvotos vienetų ir (ar) absorbavimo vienetų įsigijimo ir perleidimo sandoriai Lietuvos įsipareigojimams…
13 straipsnis. Metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kvotos vienetų ir (ar) absorbavimo vienetų įsigijimo ir perleidimo sandoriai Lietuvos įsipareigojimams įgyvendinti 1. Lietuvos metiniams išmetamų ŠESD kiekio mažinimo ir absorbuojamo jų kiekio įsipareigojimams įgyvendinti Vyriausybė savo įgaliotos institucijos teikimu priima sprendimus dėl metinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kvotos vienetų (toliau – metinis ŠESD kvotos vienetas) ir (ar) absorbavimo vienetų įsigijimo ir perleidimo sandorių sudarymo su kitomis valstybėmis narėmis pagal Reglamento (ES) 2018/842 5 straipsnyje dėl metinių ŠESD kiekio vienetų ir Reglamento (ES) 2018/841 12 straipsnyje dėl absorbuojamo ŠESD kiekio vienetų perdavimo kitai valstybei narei nustatytus reikalavimus. 2. Lėšos, gautos už perleistus metinių ŠESD kvotos vienetų ir (ar) absorbavimo vienetus, pervedamos į Klimato kaitos programą. 3. Metiniams ŠESD kvotos vienetams ir (ar) absorbavimo vienetams įsigyti naudojamos šio straipsnio 2 dalyje nurodytoje Klimato kaitos programoje sukauptos lėšos ir (ar) valstybės biudžeto lėšos. 4. Kai metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus perkanti valstybė ar jos įgaliotas asmuo siūlo sudaryti sandorį, pagal kurį būtų atsiskaitoma nauju ilgalaikiu materialiuoju turtu, Vyriausybė įvertina savo įgaliotos institucijos pateiktą išmetamų ŠESD kiekio mažinimo ir (ar) absorbavimo vienetų vertės rinkos kainos analizę, aplinkosauginės ir finansinės naudos reikšmingumo pagrindimą. Pagrindimas parengiamas Vyriausybės nustatyta tvarka, numatant, kad turi būti įvertintas ir pagrįstas ekvivalentiškų gautinų lėšų už perleidžiamus metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus ir siūlomo naujo ilgalaikio materialiojo turto verčių skirtumas. Vyriausybė gali priimti sprendimą, kad metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus perkanti valstybė ar jos įgaliotas asmuo už perleidžiamus metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus gali atsiskaityti ekvivalentišku lėšų už perleidžiamus metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus kiekiui nauju ilgalaikiu materialiuoju turtu, kuris atitinka Europos ir Lietuvos standartų, susijusių su tvarių gaminių ekologinio projektavimo, reikalavimus ir bus naudojamas klimato kaitą mažinantiems šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų Klimato kaitos programos lėšų panaudojimo krypčių projektams ir (ar) priemonėms įgyvendinti (toliau – turtas). Metinių ŠESD kvotos vienetų ir (ar) absorbavimo vienetų vertė nustatoma atsižvelgiant į viešai paskelbtą rinkos kainos analizę ir Vyriausybės įgaliotos institucijos derybų būdu su metinius ŠESD kvotos vienetus ir (ar) absorbavimo vienetus perkančia valstybe ar jos įgaliotu asmeniu suderintą kainą. 5. Ūkio subjektams, kurių vykdoma veikla nepatenka į šio įstatymo 1 priede nurodytą veiklos rūšių sąrašą ir kurių veikla priskiriama Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje nedalyvaujantiems sektoriams, ŠESD kiekio mažinimo ir absorbuojamo jų kiekio įsipareigojimai ir prie šių įsipareigojimų pasiekimo prisidedančios priemonės suplanuojamos nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos pažangos uždavinius įgyvendinančiose nacionalinėse plėtros programose ir NEKS veiksmų plane. Vadovaudamasi Reglamentu (ES) 2018/842 ir Reglamentu (ES) 2018/841, Nacionaline klimato kaitos valdymo darbotvarke, Nacionaliniu pažangos planu, nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos pažangos uždavinius įgyvendinančiomis nacionalinėmis plėtros programomis ir NEKS veiksmų planu, Vyriausybė arba jos įgaliota institucija nustato metiniams išmetamų ŠESD kiekio mažinimo ir absorbuojamo jų kiekio įsipareigojimams pasiekti taikomų lankstumo priemonių naudojimo tvarką.
Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymo Nr. XI-329 pakeitimo įstatymas 31 straipsnis (statute)
1. Veiklos rūšys, patenkančios į Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (toliau – ES ATLPS): Eil. Nr. Veiklos…
1. Veiklos rūšys, patenkančios į Europos Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą (toliau – ES ATLPS): Eil. Nr. Veiklos rūšys Išmetamos ŠESD 1.1. Kuro deginimas įrenginiuose, kurių bendra vardinė šiluminė galia didesnė kaip 20 MW (išskyrus įrenginius, skirtus pavojingosioms arba komunalinėms atliekoms deginti). Anglies dioksidas 1.2. Naftos perdirbimas, kai eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai, kurių bendra vardinė šiluminė galia yra didesnė kaip 20 MW. Anglies dioksidas 1.3. Kokso gamyba. Anglies dioksidas 1.4. Metalo rūdos (įskaitant sulfidinę rūdą) išdeginimas arba kaitinimas, įskaitant granuliavimą. Anglies dioksidas 1.5. Ketaus arba plieno gamyba (pirminis arba antrinis liejimas), įskaitant tolydųjį liejimą, kai gamybos pajėgumai didesni kaip 2,5 tonos per valandą. Anglies dioksidas 1.6. Juodųjų metalų (įskaitant juodųjų metalų lydinius) gamyba arba perdirbimas, kai eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai, kurių bendra vardinė šiluminė galia viršija 20 MW. Perdirbimas apima ir apdorojimą valcavimo staklynuose, atkaitinimo krosnyse, kalvėse, liejyklose, dengimo ir dekapiravimo įrenginiuose. Anglies dioksidas 1.7. Pirminė aliuminio ar aliuminio oksido gamyba. Anglies dioksidas ir perfluorangliavandeniliai 1.8. Antrinė aliuminio gamyba, kai eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai, kurių bendra vardinė šiluminė galia didesnė kaip 20 MW. Anglies dioksidas 1.9. Spalvotųjų metalų gamyba arba perdirbimas, įskaitant lydinių gamybą, taurinimą, liejimą ir kt., kai eksploatuojami kuro deginimo įrenginiai, kurių bendra vardinė šiluminė galia (įskaitant kaip redukcinį reagentą naudojamą kurą) didesnė kaip 20 MW. Anglies dioksidas 1.10. Cemento klinkerio gamyba rotacinėse krosnyse, kurių gamybos pajėgumai didesni kaip 500 tonų per dieną, arba kitose krosnyse, kurių gamybos pajėgumai didesni kaip 50 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.11. Kalkių gamyba arba dolomito ar magnezito kalcinavimas rotacinėse krosnyse, kurių gamybos pajėgumai didesni kaip 50 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.12. Stiklo, įskaitant stiklo pluoštą, gamyba, kai lydymo pajėgumai didesni kaip 20 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.13. Keraminių gaminių gamyba degimo būdu, visų pirma stogų čerpių, plytų, ugniai atsparių plytų, koklių, molio dirbinių arba porceliano gamyba, kai gamybos pajėgumai didesni kaip 75 tonos per dieną. Anglies dioksidas 1.14. Akmens vatos gamyba naudojant stiklą, uolienas arba šlaką, kai lydymo pajėgumai didesni kaip 20 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.15. Gipso džiovinimas arba kalcinavimas ar gipso plokščių ir kitų gipso produktų gamyba, kai kalcinuoto gipso ar džiovinto antrinio gipso gamybos bendras pajėgumas didesnis kaip 20 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.16. Celiuliozės iš medienos ar kitų pluoštinių medžiagų gamyba. Anglies dioksidas 1.17. Popieriaus ir kartono gamyba, kai gamybos pajėgumai yra didesni kaip 20 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.18. Suodžių gamyba, įskaitant organinių medžiagų (alyvų, deguto, krekingo produktų ir distiliacijos likučių) karbonizaciją, kai gamybos pajėgumas didesnis kaip 50 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.19. Azoto rūgšties gamyba. Anglies dioksidas ir azoto suboksidas 1.20. Adipo rūgšties gamyba. Anglies dioksidas ir azoto suboksidas 1.21. Glioksilo ir glioksilo rūgšties gamyba. Anglies dioksidas ir azoto suboksidas 1.22. Amoniako gamyba. Anglies dioksidas 1.23. Didelio masto organinių cheminių medžiagų gamyba, taikant krekingą, perdirbimą, dalinę arba visišką oksidaciją arba kitus panašius metodus, kai gamybos pajėgumai didesni kaip 100 tonų per dieną. Anglies dioksidas 1.24. Vandenilio (H2) ir sintezės dujų gamyba, kai gamybos pajėgumai didesni kaip 5 tonos per dieną. Anglies dioksidas 1.25. Natrio karbonato (Na2CO3) ir natrio hidrokarbonato (NaHCO3) gamyba. Anglies dioksidas 1.26. Įrenginių, kuriems taikomas šis įstatymas, išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų rinkimas, kad jos galėtų būti transportuojamos ir saugomos anglies dioksido geologinėse saugyklose, kurios turi leidimą, išduotą pagal Lietuvos Respublikos anglies dioksido geologinio saugojimo įstatymo 6 ir 7 straipsnių reikalavimus. Anglies dioksidas 1.27. ŠESD gabenimas į anglies dioksido geologinę saugyklą, kuri turi leidimą, išduotą pagal Anglies dioksido geologinio saugojimo įstatymo 6 ir 7 straipsnių reikalavimus, išskyrus ŠESD, kurios pagal šį įstatymą priskiriamos kitai veiklai. Anglies dioksidas 1.28. Anglies dioksido geologinis saugojimas saugyklose, kurios turi leidimus, išduotus pagal Anglies dioksido geologinio saugojimo įstatymo 6 ir 7 straipsnių reikalavimus. Anglies dioksidas 1.29. Aviacija: 1.29.1. skrydžiai tarp aerodromų, esančių dviejose skirtingose valstybėse, išvardytose šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytame Europos Komisijos įgyvendinamajame akte dėl Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos pasaulinę rinkos priemonę (CORSIA) taikančių valstybių sąraše (toliau – Komisijos įgyvendinamasis aktas), ir skrydžiai tarp Šveicarijos Konfederacijos arba Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir valstybių, išvardytų Komisijos įgyvendinamajame akte, ir (kasmet apskaičiuojamo reikalaujamo kompensavimo už praėjusius kalendorinius metus tikslais) skrydžiai į valstybes, išvardytas Komisijos įgyvendinamajame akte, iš tų valstybių, tarp jų ir skrydžiai tarp Šveicarijos Konfederacijos arba Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir valstybių, išvardytų Komisijos įgyvendinamajame akte, ir (kompensavimo reikalavimų taikant Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos pasaulinę rinkos priemonę (CORSIA) skrydžiai į valstybes, išvardytas Komisijos įgyvendinamajame akte, iš tų valstybių ir tarp jų, taip pat skrydžiai tarp Šveicarijos Konfederacijos arba Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir valstybių, išvardytų Komisijos įgyvendinamajame akte, kiti skrydžiai tarp aerodromų, esančių dviejose skirtingose trečiosiose šalyse, kuriuos vykdo orlaivių naudotojai, atitinkantys visas šias sąlygas: 1.29.1.1. orlaivio naudotojai turi Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės išduotą oro vežėjo pažymėjimą arba yra įregistruoti ES valstybėje narėje, įskaitant tos ES valstybės narės atokiausius regionus, priklausomas teritorijas ir teritorijas; 1.29.1.2. nuo 2021 m. sausio 1 d. per metus jie išmeta daugiau kaip 10 000 tonų CO2, susidarančio naudojant lėktuvus, kurių didžiausia sertifikuotoji kilimo masė yra didesnė kaip 5 700 kg, skrydžiams, kuriems taikomas šio priedo 1.29 papunktis, išskyrus skrydžius, kurie prasideda ir baigiasi toje pačioje ES valstybėje narėje (įskaitant tos pačios ES valstybės narės atokiausius regionus); taikant šį papunktį, neatsižvelgiama į ŠESD kiekį, išmetamą vykdant šių rūšių skrydžius: 1.29.1.2.1. skrydžius valstybiniu orlaiviu; 1.29.1.2.2. humanitarinius skrydžius; 1.29.1.2.3. medicininius skrydžius; 1.29.1.2.4. karinius skrydžius; 1.29.1.2.5. gaisro gesinimo skrydžius; 1.29.1.2.6. skrydžius prieš humanitarinį, medicininį ar gaisrų gesinimo skrydį ar po jo, jeigu tokie skrydžiai įvyko tuo pačiu orlaiviu ir buvo reikalingi susijusiai humanitarinei, medicininei ar gaisrų gesinimo veiklai vykdyti arba orlaiviui po tos veiklos perkelti kitur kitai jo veiklai vykdyti; 1.29.2. orlaivių skrydžiai į ES valstybės narės, kuriai taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, teritorijoje esantį aerodromą arba iš jo. Šiai veiklai nepriskiriami: 1.29.2.1. skrydžiai, išskirtinai skirti skraidinti šalies, kuri nėra valstybė narė, oficialią misiją atliekančiam valdančiam monarchui ir jo artimiausioms giminėms, valstybės vadovams, vyriausybės vadovams ir vyriausybės ministrams, jeigu tai įrodo atitinkamas statuso žymuo skrydžio plane; 1.29.2.2. kariniais orlaiviais atliekami kariniai skrydžiai, muitinės ir policijos tarnybų skrydžiai; 1.29.2.3. skrydžiai, susiję su paieška ir gelbėjimu, gaisrų gesinimo skrydžiai, humanitariniai skrydžiai ir greitosios medicinos pagalbos skrydžiai, kuriuos vykdyti leido atitinkama kompetentinga institucija; 1.29.2.4. visi skrydžiai, išskirtinai vykdomi pagal vizualiųjų skrydžių taisykles, kaip apibrėžta 1944 m. Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (Čikagos konvencija) 2 priede; 1.29.2.5. skrydžiai be tarpinių nutūpimų, užbaigiami orlaivio pakilimo aerodrome; 1.29.2.6. mokomieji skrydžiai, išskirtinai skirti licencijai gauti arba skrydžio įgulai – kvalifikacijai įgyti, jeigu tai įrodo atitinkamas žymuo skrydžio plane, jei skrydis neskirtas keleiviams ir (arba) kroviniams skraidinti arba orlaivio padėčiai nustatyti ar orlaiviui perkelti; 1.29.2.7. skrydžiai, išskirtinai skirti moksliniams tyrimams atlikti arba orlaiviams ar įrangai (naudojamai ore arba antžeminei) tikrinti, bandyti ar patvirtinti; 1.29.2.8. skrydžiai orlaivio, kurio patvirtinta didžiausia kilimo masė yra ne didesnė kaip 5 700 kg; 1.29.2.9. skrydžiai, atliekami pagal su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kurie nustatyti pagal 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių maršrutams atokiausiuose regionuose, kaip nurodyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 299 straipsnio 2 dalyje, arba maršrutams, kuriais per metus siūloma pervežti ne daugiau kaip 50 000 keleivių; 1.29.2.10. skrydžiai, kurie, jeigu nebūtų taikomas šis papunktis, būtų priskiriami šiai veiklos rūšiai ir kuriuos atlieka komercinės oro transporto priemonės naudotojas, vykdantis: 1.29.2.10.1. per tris iš eilės keturių mėnesių laikotarpius mažiau kaip 243 skrydžius per laikotarpį, arba 1.29.2.10.2. skrydžius, kurių bendras metinis išmetamų teršalų kiekis yra mažesnis kaip 10 000 tonų. Skrydžiai, kurie yra nurodyti šio priedo 1.29.2.12 ir 1.29.2.13 papunkčiuose arba kurių vienintelis tikslas – skraidinti oficialią misiją vykdančius valstybės narės valdančius monarchus ir jų artimiausius šeimos narius, valstybių vadovus, vyriausybių vadovus ir ministrus, pagal šį papunktį šiai veiklai gali būti priskiriami; 1.29.2.11. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2030 m. gruodžio 31 d. – skrydžiai, kurie, jeigu nebūtų taikomas šis papunktis, būtų priskiriami šiai veiklos rūšiai ir kuriuos vykdo nekomercinio orlaivio naudotojas, vykdantis skrydžius, dėl kurių per metus iš viso išmetama mažiau kaip 1 000 tonų teršalų (įskaitant teršalus, išmetamus vykdant šio priedo 1.29.2.12 ir 1.29.2.13 papunkčiuose nurodytus skrydžius); 1.29.2.12. skrydžiai iš Šveicarijos Konfederacijoje esančių aerodromų į Europos ekonominės erdvės teritorijoje esančius aerodromus; 1.29.2.13. skrydžiai iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės teritorijoje esančių aerodromų į Europos ekonominės erdvės teritorijoje esančius aerodromus. Anglies dioksidas 1.30. Jūrų transportas Jūrų transporto veikla, kuriai taikomas Reglamentas (ES) 2015/757, išskyrus jūrų transporto veiklą, kuriai taikoma šio reglamento 2 straipsnio 1a dalis, ir iki 2026 m. gruodžio 31 d. – šio reglamento 2 straipsnio 1b dalis. Anglies dioksidas Nuo 2026 m. sausio 1 d. metanas (CH4) ir azoto suboksidas (N2O)
Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Apyvartinių taršos leidimų skyrimas, galiojimas ir panaikinimas 1. Apyvartinių taršos leidimų skyrimo tvarką veikiantiems įrenginių valdytojams ir…
9 straipsnis. Apyvartinių taršos leidimų skyrimas, galiojimas ir panaikinimas 1. Apyvartinių taršos leidimų skyrimo tvarką veikiantiems įrenginių valdytojams ir orlaivių naudotojams, naujų ŠESD išmetančių įrenginių valdytojams ir kitiems asmenims, norintiems įsigyti apyvartinių taršos leidimų ir jais naudotis ar disponuoti, atsižvelgdamas į Europos Komisijos nustatytus reikalavimus, sprendimus ir rekomendacijas, nustato aplinkos ministras. 2. Apyvartinių taršos leidimų skyrimas veiklos vykdytojui ir (ar) kitam asmeniui, turinčiam teisę įsigyti apyvartinių taršos leidimų ir jais naudotis ar disponuoti, taip pat apyvartinių taršos leidimų panaikinimas ir šių leidimų atsisakymas registruojami Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre. Įrenginio valdytojui ir (ar) orlaivio naudotojui nemokamai suteiktas apyvartinių taršos leidimų kiekis nurodomas Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre. 3. Apyvartiniai taršos leidimai galioja neterminuotai. Kiekvienam apyvartinių taršos leidimų prekybos laikotarpiui išduotų apyvartinių taršos leidimų, skirtų atsisakyti išmesto ŠESD kiekio, galiojimo pradžia laikomi pirmieji įsipareigojimų laikotarpio kalendoriniai metai. 4. Apyvartiniai taršos leidimai panaikinami veiklos vykdytojo arba asmens, turinčio teisę disponuoti apyvartiniais taršos leidimais, prašymu aplinkos ministro nustatyta tvarka arba subjektui nutraukus veiklą. 5. Draudžiama disponuoti Sąjungos šiltnamio efektą sukeliančių dujų registre įrenginio valdytojo ir (ar) orlaivio naudotojo sąskaitoje esančiais apyvartiniais taršos leidimais, kurie suteikti nemokamai, kai įrenginio valdytojui ir (ar) orlaivio naudotojui iškeliama bankroto byla arba pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Tokiais atvejais nemokai suteiktų apyvartinių taršos leidimų galima atsisakyti tik už bankrutuojančio įrenginio valdytojo ir (ar) orlaivio naudotojo išmestą ŠESD kiekį. Draudimas disponuoti nemokamai suteiktais apyvartiniais taršos leidimais nebetaikomas atsisakius apyvartinių taršos leidimų už visą išmestą ŠESD kiekį.
Analysis
Legal question

Whether a relaxation of the EU ETS would legally leave Lithuania independent scope to maintain stricter allocation of emission allowances, or whether the national system would have to follow the rules laid down by the European Commission on allowance allocation and lists of recipients of free allowances.

Legal basis

Article 9(1) of the Law on Climate Change Management provides that the procedure for allocating emission allowances is established by the Minister of Environment “having regard to the requirements, decisions and recommendations established by the European Commission”. Article 7(1) of the amending law links the list of recipients of free allowances even more closely to EU legal acts and to the Commission’s requirements, decisions and recommendations. The stronger argument, therefore, is not one of national political discretion, but that Lithuanian administrative decisions on ETS allowance allocation would in substance be tied to the amended EU regime.

Article 31 of the amending law shows that the provision concerns specific regulated activities, including fuel combustion installations with a rated thermal input exceeding 20 MW, oil refining, and the production of coke, metals, pig iron and steel.

Practical significance

In practice, the greatest risk would not merely be a weaker signal on climate targets, but also financial redistribution: under Article 14(2) of the amending law, the Climate Change Programme is funded from proceeds from the auctioning of ETS allowances. If EU-level relaxation meant more free allowances or reduced pressure to auction allowances, lawyers should first examine not declarations on climate policy but the future EU wording on free allocation and auctioning volumes, because those provisions would directly affect the Programme’s revenues. A further risk concerns the financing of state obligations: under Article 13, funds from the Climate Change Programme and the state budget may be used to acquire annual greenhouse gas emission allocations or absorption units.

Weaker ETS regulation may therefore mean that part of the cost shifts from regulated sectors to public financing if, at a later stage, units have to be purchased in order to meet national obligations.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not an abstract assessment of “combating climate change”, but rather how a possible easing of the EU ETS would alter the obligations of Lithuanian operators to obtain permits, monitor GHG emissions, hold and surrender emission allowances, and the duty of state authorities to apply the rules established by the EU. It is to be assessed under Article 6(1)–(3), Article 9(1)–(4), and Article 15(1)–(2) of the Law of the Republic of Lithuania on Climate Change Management, as well as Article 7(1)–(3) and Article 31(1) of the Law Amending Law No. XI-329 of the Republic of Lithuania on Climate Change Management. The systemic context is provided by Article 3(1)–(3) of the Law on Climate Change Management, since national policy covers environmental protection, energy, taxes and finance, industry, transport and other areas, and is implemented through the National Climate Change Management Agenda. As today is 20 July 2026, it is important that the general entry into force on 15 July 2024 referred to in Article 2(1) of the amending law, and the entry into force on 1 January 2026 referred to in Article 2(2), are already relevant, whereas the date of 1 January 2030 referred to in Article 2(3) has not yet arrived

Legal assessment. Under Article 6(1) of the Law on Climate Change Management, operators must obtain a permit to emit GHGs, and under Article 6(2) they must carry out GHG monitoring, accounting and reporting in accordance with EU legal acts and the procedure established by the Minister of Environment. Under Article 6(3), operators that have obtained a permit must open an account in the Union greenhouse gas registry, acquire emission allowances and, each calendar year by the deadline set by the Minister of Environment, surrender a quantity of such allowances corresponding to the CO2 emitted in the previous year, expressed in tonnes of CO2 equivalent. Accordingly, on the basis of the sources provided, an easing of the EU ETS would not in itself abolish the national structure of obligations: its content would change only to the extent that the EU legal acts, European Commission requirements, decisions or recommendations to which national law directly refers would change. Article 9(1) of the Law on Climate Change Management confers competence on the Minister of Environment to establish the procedure for allocating emission allowances, taking into account the requirements, decisions and recommendations established by the European Commission. Article 9(2) requires the allocation, cancellation and surrender of allowances to be recorded in the Union registry; Article 9(3) provides that allowances are valid indefinitely; and Article 9(4) links the cancellation of allowances to an application or cessation of activities. Article 7(1) of the amending law separately regulates the list of EU ETS participants receiving free emission allowances: it is prepared and approved by the Minister of Environment or an institution authorised by the Minister, in accordance with EU legal acts and the position of the European Commission. Under Article 7(2), the draft list is published for public consultation, and Article 7(3) provides for submission of the list to the European Commission for each five-year period. This means that if the easing were connected with a larger volume of free allowances, longer transitional periods or a narrower scope of obligations, the Lithuanian administrative procedure would have to proceed through the procedure established by the Minister, publication of the draft list, and submission of the list to the Commission. Article 31(1) of the amending law defines the activities falling within the EU ETS, including fuel combustion in installations with a total rated thermal input exceeding 20 MW, oil refining, coke production, metal ore processing, pig iron or steel production, and other industrial activities. Therefore, the practical effect of any easing would primarily fall on the types of activities included in that list, rather than on all economic operators generally. Article 15(1) of the Law on Climate Change Management provides that allowances and related units belonging to the Republic of Lithuania and to operators registered in its territory are recorded in Union registry accounts under Lithuanian jurisdiction, while Article 15(2) assigns management of registry accounts to a national administrator appointed by the Minister of Environment. Consequently, even a more lenient system would continue to be administered through the Union registry, rather than solely through national internal accounting arrangements. Article 14(2)(2) of the amending law demonstrates financial dependence on the EU ETS, because one source of financing for the Climate Change Programme is the revenue received from emission allowances sold at auction. Under Article 14(3)(1), those funds are used, among other things, for energy efficiency improvement projects and other projects enabling GHG reductions in energy, industry, construction, transport, agriculture, waste management and other sectors. Therefore, if the easing affected the volume of allowances sold at auction or their economic value, it would also be legally relevant to the financing chain of the Climate Change Programme. Article 16(1)–(2) of the Law on Climate Change Management ensures that national GHG accounting must be prepared in a timely, transparent, accurate, consistent, comparable and complete manner; therefore, the obligation to measure actual emissions remains essential even where the conditions of the trading regime are relaxed

Consequences. First scenario: the EU amends the ETS rules, and in Lithuania the Minister of Environment, pursuant to Article 9(1) of the Law on Climate Change Management and Article 7(1) of the amending law, adapts the procedure for allocating allowances and the list of free allowances to the new European Commission requirements. Second scenario: the obligations under Article 6(1)–(3) remain in force, but the quantity of emission allowances that operators must in practice acquire or surrender changes, if this is provided for in EU regulation. Third scenario: the financing flow of the Climate Change Programme changes under Article 14(2)(2) of the amending law, because revenue from allowances sold at auction is one of the programme’s sources. The fourth scenario concerns state obligations outside the EU ETS: under Article 13(1) of the Law on Climate Change Management, the Government may adopt decisions on transactions with other Member States for the acquisition or transfer of annual GHG quota units and absorbed quantity units. In practical terms, this is important for operators in industry, energy, aviation and other sectors falling within the list of activities in Article 31(1), because their need for allowances, registry actions and financial burden depend on the regulatory framework. It is also important for the Ministry of Environment, the national administrator of the Union registry and the Government, because their competence covers the procedure for allocating allowances, approval of lists, registry management, GHG accounting, and transactions involving quota or absorption units

📄 Original — 15min-krim🕐 10:05
Agreement on establishing a film studio to be signed at the Ministry of Economy and Innovation 🔗
An agreement on cooperation to establish a film studio in Vilnius will be signed at the Ministry of Economy and Innovation on Monday.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas 14 straipsnis (statute)
14 straipsnis. Vyriausybės ir kitų institucijų teisės vykdant biudžetą 1. Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai suteikiamos teisės: 1) paskirstyti pagal…
14 straipsnis. Vyriausybės ir kitų institucijų teisės vykdant biudžetą 1. Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai suteikiamos teisės: 1) paskirstyti pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus (investicijų projektų įgyvendinimo programas) Valstybės investicijų 2023–2025 metų programoje numatytas valstybės kapitalo investicijoms skirtas lėšas, taip pat, esant papildomam lėšų poreikiui ir (ar) sutaupytoms lėšoms, perskirstyti Valstybės investicijų 2023–2025 metų programoje valstybės kapitalo investicijoms skirtas lėšas investicijų projektams (investicijų projektų įgyvendinimo programoms) įgyvendinti tarp investavimo sričių, prireikus tarp valstybės veiklos sričių, valstybės funkcijų, asignavimų valdytojų, jų programų ir ekonominės klasifikacijos straipsnių pagal Valstybės investicijų 2023–2025 metų programoje numatytą paskirtį; 2) paskirstyti Finansų ministerijai skirtus asignavimus iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų finansuojamiems tęstinės veiklos projektams įgyvendinti, valstybės biudžeto asignavimų valdytojams ir (arba) savivaldybėms ir 2023 metais leisti juos naudoti pagal numatytą paskirtį; 3) perskirstyti 2023 metų pažangos lėšas, numatytas Finansų ministerijos asignavimuose 2021–2030 metų nacionalinio pažangos plano plėtros programų pažangos priemonėms įgyvendinti, kai pažangos priemonės yra patvirtintos asignavimų valdytojų, taip pat iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų finansuojamiems tęstinės veiklos projektams įgyvendinti valstybės biudžete numatytus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos, bendrojo finansavimo lėšų ir valstybės biudžeto lėšų asignavimus tarp asignavimų valdytojų, jų programų, investavimo sričių, valstybės funkcijų ir ekonominės klasifikacijos straipsnių, atsižvelgiant į programų, projektų ir fondų įgyvendinimo duomenis; 4) perskirstyti pagal sudarytas finansinių priemonių finansavimo sutartis Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuotų ar finansuojamų finansinių priemonių grįžusias ir (ar) grįšiančias lėšas, įvertinus atitinkamo asignavimų valdytojo pateiktą siūlymą dėl grįžusių ir (ar) grįšiančių lėšų panaudojimo ir atsižvelgiant į tai, kad grįžusios ir (ar) grįšiančios lėšos turi būti naudojamos pagal tas pačias arba kitas finansines priemones, vadovaujantis konkrečiais Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimą, reikalavimais; 5) paskirstyti asignavimų valdytojams Finansų ministerijos šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytiems tikslams pasiskolintas lėšas; 6) perskirstyti valstybės biudžeto asignavimus tarp asignavimų valdytojų, jų programų, investavimo sričių, valstybės funkcijų ir ekonominės klasifikacijos straipsnių, tarp valstybės biudžeto asignavimų valdytojų ir savivaldybių pagal priimtus teisės aktus dėl įstaigų pertvarkymo, reorganizavimo, likvidavimo, funkcijų konsolidavimo, funkcijų perdavimo arba biudžetinės ar kitos įstaigos savininko teisių ir pareigų perdavimo, naujų asignavimų valdytojų atsiradimo; 7) Teisėjų tarybos teikimu 2 kartus per metus perskirstyti šio įstatymo 2 priede teismams (išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) numatytus valstybės biudžeto asignavimus tarp teismų (išskyrus Konstitucinį Teismą), atsižvelgiant į teismų programų įgyvendinimo duomenis; 8) atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos programų (tęstinės veiklos priemonių) įgyvendinimo duomenis, perskirstyti lėšas tarp Vidaus reikalų ministerijos programų (tęstinės veiklos priemonių), įgyvendinamų skirtingose valstybės veiklos srityse, ir investicijų projektų (investicijų projektų įgyvendinimo programų), priskirtų skirtingoms investavimo sritims; 9) perskirstyti Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos įgyvendinimo veiksmų programų (toliau – veiksmų programos) projektų sugrąžintas į valstybės biudžetą Europos Sąjungos fondų lėšas, kurios, įvertinus Europos Komisijos priimtus sprendimus dėl galutinio likučio išmokėjimo, nemažina iš Europos Komisijos pagal veiksmų programas gautinų Europos Sąjungos fondų lėšų, ir panaudoti jas toms pačioms veiksmų programose numatytoms sritims finansuoti. 2. Šio įstatymo 4 priede nurodytoms įstaigoms, kurių vadovai yra asignavimų valdytojai, suteikiama teisė perskirstyti specialias tikslines dotacijas tarp savivaldybių ir tarp specialių tikslinių dotacijų, nurodytų šio įstatymo 4 priede, esant papildomų lėšų poreikiui ar sutaupytoms lėšoms, – dotacijas atitinkamai didinti ar mažinti. 3. Finansų ministerijai suteikiamos teisės: 1) skolintis valstybės vardu, kai yra poreikis ir kai dėl to nėra pažeidžiamos šio įstatymo 11 ir 21 straipsnių nuostatos: su valstybės skola susijusioms išlaidoms apmokėti; priemonėms, finansuojamoms iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų, bendrai finansuoti, su šių priemonių įgyvendinimu susijusioms išlaidoms (tarp jų dėl netinkamo pridėtinės vertės mokesčio) apmokėti; Europos Sąjungos teisės aktais numatytai nacionalinei paramai žemės ūkio subjektams teikti; nenumatytoms įmokoms į Europos Sąjungos biudžetą mokėti; nenumatytoms išlaidoms dėl einamaisiais biudžetiniais metais vykdomo referendumo ir (arba) rinkimų apmokėti; krašto apsaugos sistemai finansuoti – Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, susijusiems su naryste NATO, vykdyti (užtikrinti iki 2,52 procento bendrojo vidaus produkto (toliau – BVP) skyrimą, kai atsiranda papildomų lėšų poreikis Finansų ministerijai paskelbus BVP prognozę Lietuvos Respublikai, ir 2,52 procento BVP padidinti iki 3 procentų BVP, bet neviršijant šios ribos, kai atsiranda papildomų lėšų poreikis karinės infrastruktūros projektams, kuriais siekiama operatyviai užtikrinti NATO sąjungininkų pajėgų priėmimą Lietuvoje, įgyvendinti); Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, susijusiems su Europos Sąjungos politikos įgyvendinimu, vykdyti, įskaitant rezervinių lėšų sukaupimą ir (arba) paskolinimą, kaip tai numatyta Europos Sąjungos teisės aktuose, Europos Sąjungos institucijų ar organizacijų sprendimuose ir (arba) su tuo susijusiose sutartyse ar susitarimuose; išlaidoms, susijusioms su nepaprastosios padėties, ekstremaliųjų situacijų likvidavimu, jų padarinių šalinimu ir padarytų nuostolių padengimu iš dalies, kai nepakanka valstybės rezervo ir Vyriausybės rezervo lėšų, apmokėti; išlaidoms, susijusioms su atstovavimu Lietuvos Respublikai (Vyriausybei) užsienio ginčų sprendimo institucijose, įskaitant teisinių išvadų dėl jų sprendimų apskundimo parengimą, teisinių išvadų dėl sprendimų apskundimo gavimą ir atstovavimą Lietuvos Respublikai (Vyriausybei) atliekant kitus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos (Vyriausybės) interesų gynimu (bet tuo neapsiribojant), apmokėti; arbitražų ar teismų sprendimams, kurių pagrindu Lietuvos valstybei kyla pareiga mokėti sumas, vykdyti; Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto eismo saugos įstatyme nustatytai geležinkelių transporto eismo saugai esamoje viešojoje geležinkelių infrastruktūroje ir Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausančiuose geležinkelių paslaugų įrenginiuose užtikrinti, kai viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytojui nepakanka finansinių išteklių dėl sankcijų Baltarusijos Respublikai taikymo ir dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą nutrūkus krovinių srautui ar verslo santykiams; karinio mobilumo ir dvigubo naudojimo infrastruktūros projektų valstybinės reikšmės keliuose ir geležinkeliuose išlaidoms apmokėti; nenumatytoms išlaidoms dėl nuostolingų keleivių vietinio susisiekimo geležinkelių maršrutų, kai siekiama užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, kompensuoti; išlaidoms dėl pasaulinių elektros ir dujų kainų augimo elektros ir dujų kainų daliai buitiniams ir nebuitiniams vartotojams kompensuoti; išlaidoms pagalbos priemonėms, skirtoms dėl aukštų energijos kainų nukentėjusiam verslui, apmokėti; savivaldybių lėšų piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams teikti trūkumui dėl aukštų energijos kainų padengti pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 4 straipsnio 4 dalį; išlaidoms, susijusioms su dalyvavimu Europos Sąjungos ir tarptautinėse iniciatyvose, skirtose pagalbai Ukrainai, ir pagalbos Ukrainos gyventojams, nukentėjusiems dėl Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą, teikimu, apmokėti; 2) leisti įmokėtų biudžetinių įstaigų pajamų, gautos Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos laikinai laisvas lėšas grąžintinai naudoti valstybės biudžeto reikmėms ir valstybės skoliniams įsipareigojimams vykdyti užtikrinant, kad programų asignavimų dalis, kurią sudaro Europos Sąjungos ir kita tarptautinė finansinė parama, biudžetinių įstaigų pajamos būtų finansuojamos laiku; 3) savivaldybių grąžintas (nepanaudotas) valstybės biudžeto dotacijų sumas, kurios buvo išmokėtos savivaldybėms nuosavų lėšų indėliui ar jo daliai finansuoti iš lėšų, skirtų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamiems projektams, įgyvendinamiems pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą 2014 m. rugsėjo 8 d. Europos Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinami tam tikri 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos elementai, kad, siekiant investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslo, iš Europos regioninės plėtros fondo, Sanglaudos fondo, Europos socialinio fondo ir specialaus asignavimo Jaunimo užimtumo iniciatyvai būtų teikiama parama Lietuvai (apie nurodytą sprendimą Europos Komisija pranešė dokumentu Nr. C(2014) 6397) (toliau – 2014–2020 metų veiksmų programa), panaudoti tai pačiai paskirčiai, tai yra valstybės biudžeto dotacijoms savivaldybėms pagal 2014–2020 metų veiksmų programą įgyvendinamų projektų nuosavų lėšų indėliui ar jo daliai finansuoti, ir jas naudoti viršijant Finansų ministerijai Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas; 4) kompensuoti Lietuvos Respublikos atstovų kelionių į Europos Sąjungos Tarybos darbo organų susitikimus išlaidas iš Finansų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų ir įmokėtą, bet nepanaudotą Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų dalį, skirtą šiam tikslui, naudoti viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas; 5) kompensuoti 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programų partnerių, programų operatorių ir kitų susijusių institucijų atstovų komandiruočių į patirties mainų renginius, kurių organizavimą remia atsakingos valstybių donorių institucijos, išlaidas iš Finansų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų; 6) paskirstyti tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms lėšas, numatytas Finansų ministerijos asignavimuose tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms, atsižvelgiant į tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų kanonus ir statutus bei Valstybės duomenų agentūros paskelbtą tikinčiųjų skaičių; 7) asignavimų valdytojams patvirtinus pažangos priemones, perskirstyti šio įstatymo 11 priede numatytas pažangos lėšas pažangos priemonėms įgyvendinti tarp šio įstatymo 11 priede nurodytų ministerijų, atsižvelgiant į programų, projektų ir fondų įgyvendinimo duomenis; 8) paskirstyti asignavimų valdytojams Finansų ministerijos asignavimuose numatytas lėšas valstybės tarnybos reformai įgyvendinti viršijant asignavimų valdytojams Seimo patvirtintas asignavimų sumas; 9) paskirstyti dėl pasaulinių elektros ir dujų kainų augimo valstybės vardu pasiskolintas lėšas elektros ir dujų kainų daliai buitiniams ir nebuitiniams vartotojams kompensuoti. 4. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai suteikiamos teisės: 1) paskirstyti pagal aukštąsias mokyklas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas studentų, 2023 metais priimamų studijuoti pagal trumposios, pirmosios pakopos, vientisųjų, antrosios pakopos ir profesinių studijų programas, studijų išlaidoms; 2) paskirstyti pagal savivaldybes ir valstybines mokyklas, vykdančias ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas išlaidoms, susijusioms su valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagoginio personalo (mokytojų, dirbančių pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas) optimizavimu ir atnaujinimu, apmokėti švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka; 3) paskirstyti savivaldybėms Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose neformaliajam vaikų švietimui numatytas lėšas, kurias savivaldybės paskirsto neformaliojo vaikų švietimo teikėjams, išskyrus atvejus, kai neformaliojo vaikų švietimo teikėja yra bendrojo ugdymo mokykla; 4) paskirstyti pagal valstybines mokslo ir studijų institucijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas šių institucijų tinklui optimizuoti ir kitoms priemonėms, susijusioms su mokslo ir studijų kokybės ir prieinamumo bei dėstytojų, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir neakademinių darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų gerinimu; 5) paskirstyti pagal savivaldybes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas socialinę riziką patiriančių vaikų ikimokykliniam ugdymui užtikrinti; 6) paskirstyti pagal savivaldybes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas bendrojo ugdymo mokyklų tinklo stiprinimo iniciatyvoms skatinti švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka; 7) atsižvelgiant į mokinių skaičiaus, nuo kurio priklauso švietimo įstaigų finansavimas, pokytį, sumažinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai patvirtintus asignavimus švietimo įstaigų darbo užmokesčiui, atitinkamai padidinant asignavimus kitoms išlaidoms. 5. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, suderinus su Finansų ministerija, suteikiamos teisės: 1) perskirstyti asignavimus tarp Krašto apsaugos ministerijos tęstinės veiklos priemonių, skirtų turtui įsigyti, mažinant asignavimus į Valstybės investicijų 2023–2025 metų programą įtrauktiems investicijų projektams (investicijų projektų įgyvendinimo programoms), jeigu tai būtina nacionaliniam saugumui užtikrinti ar tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti teikiant priimančiosios šalies paramą; 2) naudoti strateginėms ir neliečiamosioms atsargoms kaupti viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas 2022 metais nepanaudotus valstybės biudžeto asignavimus, jeigu dėl to nėra pažeidžiamos šio įstatymo 21 straipsnio nuostatos; 3) paskirstyti savivaldybėms Krašto apsaugos ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas privažiuojamiesiems prie krašto apsaugos objektų vietinės reikšmės keliams ir vietinės reikšmės keliams, kurie patenka į Lietuvos kariuomenės nurodytus priimančiosios šalies paramos poreikiams būtinus maršrutus, taisyti (remontuoti) ir prižiūrėti. 6. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai suteikiama teisė teikti dotacijas užsienio subjektams užsienio lietuvių, jų bendruomenių, organizacijų ir įstaigų kultūros, švietimo veiklai finansuoti, turtui įsigyti, infrastruktūrai gerinti, tautiniam tapatumui išsaugoti, lietuvių kultūrai puoselėti ir pristatyti pasauliui, bendruomeniškumui stiprinti, prisidėti užtikrinant lietuvių kultūrai reikšmingo paveldo užsienyje priežiūrą, įsitraukimo į Lietuvos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir kitai veiklai finansuoti iš Kultūros ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų. 7. Kultūros ministerijai suteikiama teisė paskirstyti Kultūros ministerijos asignavimuose numatytas lėšas savivaldybių viešosioms bibliotekoms knygoms ir kitiems dokumentams įsigyti ir pervesti jas savivaldybėms kas ketvirtį lygiomis dal …
Lietuvos Respublikos 2023 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas 16 straipsnis (statute)
16 straipsnis. Valstybės investicijų 2023–2025 metų programos patvirtinimas Šiuo įstatymu patvirtinama Valstybės investicijų 2023–2025 metų programa (6 priedas).
16 straipsnis. Valstybės investicijų 2023–2025 metų programos patvirtinimas Šiuo įstatymu patvirtinama Valstybės investicijų 2023–2025 metų programa (6 priedas).
Lietuvos Respublikos 2020 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas 13 straipsnis (statute)
13 straipsnis. Vyriausybės ir kitų institucijų teisės vykdant biudžetą 1. Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai suteikiama teisė: 1) paskirstyti pagal…
13 straipsnis. Vyriausybės ir kitų institucijų teisės vykdant biudžetą 1. Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai suteikiama teisė: 1) paskirstyti pagal asignavimų valdytojus ir investicijų projektus (investicijų projektų įgyvendinimo programas) Valstybės investicijų 2020–2022 metų programoje numatytas valstybės kapitalo investicijoms skirtas lėšas; esant papildomam lėšų poreikiui ir (ar) sutaupytoms lėšoms, perskirstyti Valstybės investicijų 2020–2022 metų programoje asignavimų valdytojui paskirstytas valstybės kapitalo investicijoms skirtas lėšas tarp jo investicijų projektų (investicijų projektų įgyvendinimo programų) ir ekonominės klasifikacijos straipsnių; 2) paskirstyti Finansų ministerijos vykdomai Finansų politikos formavimo ir įgyvendinimo programai skirtus asignavimus, numatytus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos programoms (priemonėms) ir projektams įgyvendinti, pagal valstybės biudžeto asignavimų valdytojus ir (arba) savivaldybes ir 2020 metais leisti juos naudoti iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšų įgyvendinamiems ir (arba) numatomiems įgyvendinti projektams, programoms ir fondams finansuoti; 3) perskirstyti Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos programoms (priemonėms), projektams ir fondams valstybės biudžete numatytus Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos ir bendrojo finansavimo asignavimus tarp asignavimų valdytojų, jų programų, investavimo sričių, valstybės funkcijų ir ekonominės klasifikacijos straipsnių, atsižvelgiant į programų, projektų ir fondų įgyvendinimo duomenis; 4) perskirstyti pagal sudarytas finansinių priemonių finansavimo sutartis Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuotų ar finansuojamų finansinių priemonių grįžusias ir (ar) grįšiančias lėšas, įvertinus atitinkamo asignavimų valdytojo pateiktą siūlymą dėl grįžusių ir (ar) grįšiančių lėšų panaudojimo ir atsižvelgiant į tai, kad grįžusios ir (ar) grįšiančios lėšos turi būti naudojamos pagal tas pačias arba kitas finansines priemones, vadovaujantis konkrečiais Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimą, reikalavimais; 5) paskirstyti asignavimų valdytojams Finansų ministerijos šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytiems tikslams pasiskolintas lėšas; 6) perskirstyti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos asignavimus turtui įsigyti, išskyrus asignavimus investicijų projektams, ir juos naudoti išlaidoms, išskyrus darbo užmokestį, jeigu tai būtina nacionaliniam saugumui užtikrinti ar tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti tiekiant reikiamas prekes, teikiant paslaugas ar atliekant darbus pajėgoms, kurios atvyksta dalyvauti tarptautinėse operacijose, tarptautinėse karinėse pratybose ir kituose karinio bendradarbiavimo renginiuose arba vyksta tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją (toliau – priimančiosios šalies parama); 7) perskirstyti valstybės biudžeto asignavimus tarp asignavimų valdytojų, jų programų, investavimo sričių, valstybės funkcijų ir ekonominės klasifikacijos straipsnių, tarp valstybės biudžeto asignavimų valdytojų ir savivaldybių pagal priimtus teisės aktus dėl įstaigų pertvarkymo, reorganizavimo, likvidavimo, funkcijų konsolidavimo, funkcijų perdavimo arba biudžetinės ar kitos įstaigos savininko teisių ir pareigų perdavimo, naujų asignavimų valdytojų atsiradimo; 8) Teisėjų tarybos teikimu vieną kartą per metus perskirstyti valstybės biudžeto asignavimus, numatytus šio įstatymo 4 priede, tarp teismų, atsižvelgiant į teismų programų įgyvendinimo duomenis; 9) perskirstyti Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją įgyvendinančių veiksmų programų (toliau – veiksmų programos) projektų sugrąžintas į valstybės biudžetą Europos Sąjungos fondų lėšas, kurios, įvertinus Europos Komisijos priimtus sprendimus dėl galutinio likučio išmokėjimo, nemažina iš Europos Komisijos pagal veiksmų programas gautinų Europos Sąjungos fondų lėšų, ir panaudoti jas toms pačioms veiksmų programose numatytoms sritims finansuoti. 2. Valstybės institucijoms ir įstaigoms, nurodytoms šio įstatymo 5 priede, suteikiama teisė perskirstyti specialias tikslines dotacijas tarp savivaldybių ir tarp specialių tikslinių dotacijų, nurodytų šio įstatymo 5 priede, esant papildomų lėšų poreikiui ar sutaupytoms lėšoms, – dotacijas atitinkamai didinti ar mažinti. 3. Finansų ministerijai suteikiama teisė: 1) skolintis valstybės vardu, kai yra poreikis ir kai dėl to nėra pažeidžiamos šio įstatymo 10 ir 19 straipsnių nuostatos: su valstybės skola susijusioms išlaidoms apmokėti; priemonėms, finansuojamoms iš Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų, bendrai finansuoti ir su šių priemonių įgyvendinimu susijusioms išlaidoms apmokėti; Europos Sąjungos teisės aktais numatytai nacionalinei paramai žemės ūkio subjektams teikti; nenumatytoms įmokoms į Europos Sąjungos biudžetą mokėti; nenumatytoms išlaidoms dėl einamaisiais biudžetiniais metais vykdomo referendumo ir (arba) rinkimų apmokėti; Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, susijusiems su naryste NATO, vykdyti (užtikrinti ne mažiau kaip 2,02 procento BVP, bet ne daugiau kaip 2,05 procento BVP skyrimą), kai atsiranda papildomų lėšų poreikis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) paskelbus BVP prognozę Lietuvos Respublikai; Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, susijusiems su Europos Sąjungos politikos įgyvendinimu, vykdyti, įskaitant rezervinių lėšų sukaupimą ir (arba) paskolinimą, kaip tai numatyta Europos Sąjungos teisės aktuose, Europos Sąjungos institucijų ar organizacijų sprendimuose ir (arba) su tuo susijusiose sutartyse ar susitarimuose; išlaidoms, susijusioms su ekstremaliųjų situacijų likvidavimu, jų padarinių šalinimu ir padarytų nuostolių padengimu iš dalies, kai nepakanka valstybės rezervo ir Vyriausybės rezervo lėšų, apmokėti; išlaidoms, susijusioms su atstovavimu Lietuvos Respublikai (Vyriausybei) užsienio ginčų sprendimo institucijose, įskaitant teisinių išvadų dėl jų sprendimų apskundimo parengimą, teisinių išvadų dėl sprendimų apskundimo gavimą ir atstovavimą Lietuvos Respublikai (Vyriausybei) atliekant kitus veiksmus, susijusius su Lietuvos Respublikos (Vyriausybės) interesų gynimu (bet tuo neapsiribojant), apmokėti; arbitražų ar teismų sprendimams, kurių pagrindu Lietuvos valstybei kyla pareiga mokėti sumas, vykdyti; nepalankių klimato reiškinių nulemtiems nuostoliams žemės ūkio sektoriuje kompensuoti; 2) leisti įmokėtų biudžetinių įstaigų pajamų, valstybės biudžeto pajamų iš mokesčių dalies ir kitų lėšų, įstatymais ir kitais teisės aktais skiriamų programoms finansuoti, gautos Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos laikinai laisvas lėšas grąžintinai naudoti valstybės biudžeto reikmėms ir valstybės skoliniams įsipareigojimams vykdyti užtikrinant, kad programų asignavimų dalis, kurią sudaro Europos Sąjungos ir kita tarptautinė finansinė parama, įmokėtos biudžetinių įstaigų pajamos, valstybės biudžeto pajamų iš mokesčių dalis ir kitos lėšos, įstatymais ir kitais teisės aktais skiriamos programoms finansuoti, iš valstybės biudžeto būtų finansuojamos laiku; 3) savivaldybių grąžintas (nepanaudotas) valstybės biudžeto dotacijų sumas, kurios buvo išmokėtos savivaldybėms nuosavų lėšų indėliui ar jo daliai finansuoti iš lėšų, skirtų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamiems projektams, įgyvendinamiems pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą 2014 m. rugsėjo 8 d. Europos Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinami tam tikri 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos elementai, kad, siekiant investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslo, iš Europos regioninės plėtros fondo, Sanglaudos fondo, Europos socialinio fondo ir specialių asignavimų Jaunimo užimtumo iniciatyvai būtų teikiama parama Lietuvai (apie nurodytą sprendimą Europos Komisija pranešė dokumentu Nr. C(2014) 6397) (toliau – 2014–2020 metų veiksmų programa), panaudoti tai pačiai paskirčiai, t. y. valstybės biudžeto dotacijoms savivaldybėms pagal 2014–2020 metų veiksmų programą įgyvendinamų projektų nuosavų lėšų indėliui ar jo daliai finansuoti; 4) kompensuoti nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos atstovų kelionių į Europos Sąjungos Tarybos darbo organų susitikimus išlaidas iš šiam tikslui Finansų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų ir įmokėtą, bet nepanaudotą Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų dalį, skirtą šiam tikslui, naudoti viršijant Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas; 5) kompensuoti nustatyta tvarka 2014–2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programų partnerių, programų operatorių ir kitų susijusių institucijų atstovų komandiruočių į patirties mainų renginius, kurių organizavimą remia atsakingos valstybių donorių institucijos, išlaidas iš šiam tikslui Finansų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų; 6) paskirstyti tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų vadovybėms lėšas, numatytas Finansų ministerijos asignavimuose tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms, atsižvelgiant į tradicinių Lietuvos bažnyčių ir religinių organizacijų kanonus ir statutus ir Lietuvos statistikos departamento paskelbtą tikinčiųjų skaičių. 4. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai suteikiama teisė: 1) paskirstyti pagal aukštąsias mokyklas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas studentų, 2020 metais priimamų studijuoti pagal pirmosios pakopos, vientisųjų, antrosios pakopos ir profesinių studijų programas, studijų išlaidoms; 2) paskirstyti pagal savivaldybes ir valstybines mokyklas, vykdančias ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas išlaidoms, susijusioms su valstybinių ir savivaldybių mokyklų pedagoginio personalo (mokytojų, dirbančių pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas) optimizavimu, apmokėti; 3) paskirstyti savivaldybėms Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas neformaliajam vaikų švietimui, kurias savivaldybės perskirsto neformaliojo vaikų švietimo teikėjams, išskyrus atvejus, kai neformaliojo vaikų švietimo teikėja yra mokykla, teikianti bendrąjį ugdymą; 4) paskirstyti pagal savivaldybes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorių pareigybėms išlaikyti; 5) paskirstyti pagal valstybines mokslo ir studijų institucijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytas lėšas, skirtas šių institucijų tinklo optimizavimui įgyvendinti ir kitoms priemonėms, susijusioms su mokslo ir studijų kokybės, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų darbo apmokėjimo sąlygų gerinimu; 6) skirti Lietuvos krepšinio federacijai 1 000 tūkst. eurų teisės organizuoti olimpinį krepšinio atrankos turnyrą Kaune 2020 m. birželio 23–28 d. mokesčio daliai sumokėti iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asignavimuose numatytų lėšų. 5. Krašto apsaugos ministerijai, suderinus su Finansų ministerija, suteikiama teisė: 1) perskirstyti asignavimus išlaidoms ir juos naudoti turtui įsigyti ir investicijų projektams, jeigu tai būtina nacionaliniam saugumui užtikrinti ar tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti teikiant priimančiosios šalies paramą; 2) perskirstyti asignavimus turtui įsigyti ir juos naudoti investicijų projektams, taip pat perskirstyti asignavimus investicijų projektams ir juos naudoti turtui įsigyti, jeigu tai būtina nacionaliniam saugumui užtikrinti ar tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti teikiant priimančiosios šalies paramą; 3) naudoti paliekamus 3 mėnesių išlaidų dydžio pereinamuosius 2019 metų lėšų likučius, esančius tarptautinių operacijų karinio vieneto, dislokuoto užsienio valstybėje, sąskaitose užsienio kredito įstaigose ar pas atskaitingus asmenis, viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas; 4) naudoti 2019 metais planuotas, bet nepanaudotas valstybės biudžeto asignavimų sumas pagal su užsienio tiekėjais sudarytas sutartis dėl investicijų projektų, ginklų ir karinės įrangos bei karinių atsargų įsigijimo, viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas toms sutartims vykdyti; 5) naudoti strateginėms ir neliečiamosioms atsargoms kaupti viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas 2019 metais nepanaudotus valstybės biudžeto asignavimus, jeigu dėl to nėra pažeidžiamos šio įstatymo 19 straipsnio nuostatos. 6. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai suteikiama teisė įgalioti Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrą vykdyti lėšų susigrąžinimą pagal įgyvendintas asignavimų valdytojo programas, kuriose buvo numatytos lėšos 2004–2006 metų Sanglaudos fondo projektams. 7. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai suteikiama teisė skirti iš Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų 145 000 tūkst. eurų šiems projektams ar programoms ir kitiems svarbiems projektams finansuoti: valstybinės reikšmės rajoniniams keliams su žvyro danga asfaltuoti, specialiajai vietinės reikšmės žvyrkelių asfaltavimo programai, investicijų projekto „Valstybinės reikšmės magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ruožo nuo 89,40 iki 107,00 km rekonstravimas“, investicijų projekto „Dviejų lygių sankryžos Vilniuje, Žirnių g., Liepkalnio g. ir Minsko pl., rekonstravimas“ ir investicijų projekto „Baltijos pr., Šilutės pl. (įskaitant ruožą į Dubysos g. įvažiavimą) ir Vilniaus pl. žiedinės sankryžos Klaipėdos m. rekonstravimas“ vykdymo priežiūrai ir darbams atlikti, netaikant Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytų procentinių dydžių. 8. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai suteikiama teisė teikti dotacijas užsienio subjektams užsienio lietuvių, jų bendruomenių, organizacijų ir įstaigų kultūros, švietimo veiklai finansuoti ir infrastruktūrai gerinti, tautiniam tapatumui išsaugoti, lietuvių kultūrai puoselėti ir pristatyti pasauliui, bendruomeniškumui stiprinti, prisidėti užtikrinant lietuvių kultūrai reikšmingo paveldo užsienyje priežiūrą, įsitraukimo į Lietuvos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį gyvenimą ir kitai veiklai finansuoti iš Kultūros ministerijos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos asignavimuose numatytų lėšų. 9. Kultūros ministerijai suteikiama teisė: 1) skirti 500 tūkst. eurų tikslinę dotaciją Kauno miesto savivaldybei programai „Europos kultūros sostinė 2022“ finansuoti iš Kultūros ministerijos asignavimuose tam tikslui numatytų lėšų; 2) suderinus su Finansų ministerija, naudoti ankstesniais metais nepanaudotus kino valstybiniam finansavimui skirtų lėšų likučius, esančius Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos sąskaitoje, numatytiems kino valstybinio finansavimo projektams finansuoti, viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas. 10. Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai suteikiama teisė: 1) skirti lėšas investuotojams, vykdant įsipareigojimus, nustatytus investicijų sutartyse, sudarytose vadovaujantis Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punktu, iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos asignavimuose tam tikslui numatytų lėšų; 2) įgalioti Informacinės visuomenės plėtros komitetą prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vykdyti pagal 2007–2013 metų Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioritetą „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendintų projektų lėšų susigrąžinimą. 11. Užsienio reikalų ministerijai, suderinus su Finansų ministerija, suteikiama teisė naudoti paliekamus vieno mėnesio i …
Analysis
Legal question

Can the cooperation agreement on a film studio in Vilnius, to be signed at the Ministry of the Economy and Innovation on 20 July 2026, be regarded as a sufficient legal basis for state institutions to assume commitments to finance or implement film infrastructure?

Legal basis

Article 5 of the Law Amending the Law on Cinema of the Republic of Lithuania assigns the formulation of state film policy to the Ministry of Culture: it formulates film policy, prepares draft legal acts in the field of cinema, initiates strategic documents, and coordinates the activities of the Lithuanian Film Centre. This means that a film studio project, even if presented economically through the lens of investment or innovation, legally falls within the institutional field of film policy, in which an agreement by the Ministry of the Economy and Innovation does not in itself alter the competences of the Ministry of Culture and the Lithuanian Film Centre. Article 14 of the 2023 Budget Law granted the Government, or an institution authorised by it, the right to allocate and reallocate state capital investment funds under the State Investment Programme for 2023-2025, while Article 16 approved the programme itself.

A narrow rule follows from this provision: state capital investment must be based on a budgetary-investment decision under the programme, not merely on a political or administrative cooperation agreement.

Practical significance

The stronger argument at this stage is not that the signing creates an enforceable financial commitment, but that it may only constitute a preparatory coordination measure, pending a clear decision on appropriations, an investment programme, or a competent authority. In practice, when assessing such an agreement, one should examine not its title but whether it provides for specific state commitments: financing, transfer of assets, creation of infrastructure, guarantees, or priority treatment of the project. If such commitments were to arise without a clear budgetary basis and without alignment of film policy competences with the Ministry of Culture and the Lithuanian Film Centre, the principal risk would be an ultra vires argument and a dispute as to whether the ministry exceeded the limits of a coordination agreement.

For a lawyer, it is worth citing specifically Article 5 of the Law on Cinema and the logic of Articles 14 and 16 of the Budget Law: the former defines sectoral competence, while the latter show that capital investment funds must be allocated in accordance with the prescribed budgetary procedure.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not the mere fact of signing the agreement, but whether cooperation in establishing a film studio in Vilnius may become an instrument of state film policy, state funding for cinema, or a state capital investment. It must be assessed under Article 2(3) and (4), Article 6, and Article 9 of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, Article 5 of the Law Amending the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, and Articles 14 and 16 of the Law of the Republic of Lithuania on the Approval of the Financial Indicators of the 2023 State Budget and Municipal Budgets. A film studio is not, in itself, a “film” or “film production” within the meaning of Article 2(2) and (3) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, but it may constitute infrastructure for activities in which, under Article 2(4), the film producer is responsible for the creative, organisational, and financial process of film production. Accordingly, the principal dividing line is between general institutional cooperation concerning infrastructure and specific state funding for cinema, which under Article 9 of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania must be granted to specified entities, subject to specified conditions and procedure. If the project were financed as a capital investment, Article 14(1)(1) and Article 16 of the 2023 Budget Law concerning the State Investment Programme for 2023-2025 would additionally apply

Legal assessment. Under Article 5(1) of the Law Amending the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, the Ministry of Culture formulates state film policy, drafts legal acts in the field of cinema, prepares strategic planning documents, and coordinates the activities of the Lithuanian Film Centre. Under Article 5(2)(2), (3), (5), and (6) of the same law, the Lithuanian Film Centre implements state film policy, organises calls for film projects to receive state funding, allocates state funding to film projects, and supervises the use of such funding and reporting on it. This means that a cooperation agreement signed at the Ministry of the Economy and Innovation, insofar as it relates to the cinema sector, cannot replace the competence of the Ministry of Culture and the Lithuanian Film Centre in the field of state funding for cinema. Article 6(1) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania provides for sources of state funding for cinema, including state budget funds under programmes prepared by the Lithuanian Film Centre, part of value-added tax receipts, licence revenues, targeted Government funding for state commissions, and returned or recovered funds. Article 6(2) of the same law permits additional cinema funding from state budget funds under programmes of the Office of the Chief Archivist of Lithuania and from other lawfully received funds. Article 7(2) of the Law Amending Law No. IX-752 on Cinema of the Republic of Lithuania defines the purposes for which state funding for cinema is granted: development, production, dissemination, distribution, and exhibition of national films, dissemination of film culture, and accumulation, preservation, and exhibition of film heritage. Therefore, the establishment of the film studio itself is not expressly identified as an independent object of state funding for cinema under the visible provisions of that article, unless the funding is linked to specific cinema activities specified by law. Article 9(2) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania limits the circle of recipients: funding is granted only to legal or natural persons whose principal activities include film production, distribution, exhibition, dissemination, dissemination of film culture, or accumulation, protection, and exhibition of film heritage. Article 9(5) of the same law provides that the rules on state funding for cinema are approved by the Minister of Culture, while the form of the contract is approved by the Director of the Lithuanian Film Centre. If the studio project were linked to film production, Article 9(4) would also be relevant, under which no more than 20 percent of funding allocated for film production may be used outside the Republic of Lithuania. In the case of co-production, Article 2(1) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania links it to the obligations of Lithuanian and foreign film producers under a co-production agreement. Under Article 9(3) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, such films are given priority for state funding for cinema, but that priority applies to films, not to the creation of infrastructure as such. From a budgetary perspective, Article 16 of the 2023 Budget Law approved the State Investment Programme for 2023-2025. Under Article 14(1)(1) of the same law, the Government or an institution authorised by it may allocate and, where there is an additional need or savings, reallocate funds designated in that programme for state capital investments by appropriations managers and investment projects. This would be relevant only if the establishment of the film studio were included in the state capital investment framework as an investment project or programme. Article 6(3) of the Law Amending Law No. I-430 on the Budget Structure of the Republic of Lithuania confirms that its provisions apply to the preparation of draft state and municipal budgets for 2023 and subsequent years; therefore, a budgetary decision cannot be replaced merely by a political or cooperation agreement

Consequences. In practical terms, the first scenario is institutional: the agreement signed on 20 July 2026 establishes a direction for cooperation, but does not create a right for any recipient of state funding for cinema to receive funds until the conditions set out in Article 9 of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania are met and the procedure established by the Minister of Culture and the Lithuanian Film Centre is applied. The second scenario is project-based: if the activities of the film studio were later linked to the production, distribution, exhibition, dissemination of national films, or dissemination of film culture, the funding objectives specified in Article 7(2) of Law No. IX-752 Amending the Law on Cinema of the Republic of Lithuania could become relevant. The third scenario is investment-based: if the State decided to contribute through capital investments, the basis for decisions would have to be Article 14(1)(1) and Article 16 of the 2023 Budget Law, and the funds would have to be allocated or reallocated in accordance with the purpose of the State Investment Programme for 2023-2025. This is practically important for future studio operators and film producers, because their right to receive state funding for cinema would depend not on the place where the agreement was signed or its political presentation, but on whether their activities comply with Article 9(2) of the Law on Cinema of the Republic of Lithuania. For the Lithuanian Film Centre, this is important because of the limits of competence: under Article 5(2) of the Law Amending the Law on Cinema of the Republic of Lithuania, it remains the institution responsible for funding calls, allocation, and supervision. For the State, this is important because establishing a film studio may be an economically significant project, but from a legal perspective its financing route must be distinguished from the funding regime applicable to specific films or film projects

📄 Original — Žinių radijas🕐 10:06
What would it take for Mindaugas Balčiūnas to step down? 🔗
Mindaugas Balčiūnas, head of the association “Lithuanian Basketball,” answers the question himself.
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas 12 straipsnis (statute)
12 straipsnis. Asociacijos įstatai 1. Asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. 2. Asociacijos įstatuose turi būti…
12 straipsnis. Asociacijos įstatai 1. Asociacijos įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo asociacija vadovaujasi savo veikloje. 2. Asociacijos įstatuose turi būti nurodyta: 1) asociacijos pavadinimas; 2) asociacijos teisinė forma – asociacija; 3) asociacijos buveinės keitimo tvarka; 4) asociacijos veiklos tikslai, kurie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritis bei rūšis; 5) asociacijos narių teisės ir pareigos; 6) Neteko galios nuo 2023-11-01 Straipsnio punkto naikinimas: Nr. XIV-2102, 2023-06-29, paskelbta TAR 2023-07-05, i. k. 2023-13996 7) naujų narių priėmimo į asociaciją, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka ir sąlygos. Asociacijos įstatuose gali būti nustatyta kitokia, negu nurodyta šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje, naujų narių priėmimo į asociaciją, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarkos ir sąlygų nustatymo ir keitimo tvarka; 8) visuotinio narių susirinkimo kompetencija, sušaukimo tvarka, sprendimų priėmimo tvarka, jeigu nesudaromas kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas visuotinio narių susirinkimo teises; 9) organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, jo kompetencija, sušaukimo atvejai ir tvarka, sprendimų priėmimo tvarka, narių dalyvavimo bei atstovavimo jiems šiame organe tvarka, jeigu toks organas sudaromas; 10) valdymo organai, jų kompetencija, kolegialaus valdymo organo, jei toks organas sudaromas, narių ir pirmininko (prezidento) skyrimo (rinkimo), atšaukimo ar sudarymo tvarka, laikotarpis, kuriam kolegialus valdymo organas sudaromas; 11) kiti kolegialūs organai, jei tokie organai sudaromi, jų kompetencija, narių bei pirmininko (prezidento) skyrimo (rinkimo), atšaukimo ar sudarymo tvarka, laikotarpis, kuriam kolegialūs organai sudaromi; 12) dokumentų ir kitos informacijos apie asociacijos veiklą pateikimo nariams tvarka, jeigu įstatuose nėra nurodyta, kad ji bus patvirtinta atskiru dokumentu; 13) pranešimų ir skelbimų paskelbimo tvarka, pagal kurią skelbiama vieša informacija; 14) filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo tvarka; 15) asociacijos įstatų keitimo tvarka; 16) veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; 17) lėšų ir pajamų naudojimo, taip pat asociacijos veiklos kontrolės tvarka. 3. Asociacijos įstatuose gali būti numatytos ir kitos asociacijos veiklos nuostatos, jeigu jos neprieštarauja Konstitucijai, Civiliniam kodeksui, šiam ar kitiems įstatymams. 4. Steigiamos asociacijos įstatus turi pasirašyti steigimo sutartyje nurodytas ar steigiamojo susirinkimo įgaliotas asmuo. Šis asmuo turi pasirašyti įstatus ne vėliau kaip per tris dienas nuo steigiamojo susirinkimo dienos. 5. Steigiamos asociacijos įstatus pasirašo steigiamojo susirinkimo paskirtas (išrinktas) vienasmenis asociacijos valdymo organas, o įsteigtos asociacijos pakeistus įstatus – valdymo organas arba visuotinio narių susirinkimo įgaliotas asmuo. 6. Neteko galios nuo 2025-01-15 Straipsnio dalies naikinimas: Nr. XIV-2631, 2024-05-16, paskelbta TAR 2024-05-30, i. k. 2024-09666 7. Įstatus pasirašiusių fizinių asmenų parašų tikrumas notaro netvirtinamas. 8. Jeigu asociacijos steigėjos yra tik valstybė ir savivaldybės ar tik savivaldybės, šio straipsnio 4, 5 ir 7 dalys netaikomos. Papildyta straipsnio dalimi: Nr. XIV-2631, 2024-05-16, paskelbta TAR 2024-05-30, i. k. 2024-09666
Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas 7 straipsnis (statute)
7 straipsnis. Asociacijos organai 1. Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. 2. Asociacijoje turi…
7 straipsnis. Asociacijos organai 1. Asociacija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus. 2. Asociacijoje turi būti visuotinis narių susirinkimas ar kitas organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), turintis visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių. 3. Asociacijos organui (konferencijai, suvažiavimui, kongresui, asamblėjai ar kt.), turinčiam visas visuotinio narių susirinkimo teises, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui. 4. Jeigu sudaromas kitas asociacijos organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), kuris turi tik dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, tuomet visuotinis narių susirinkimas yra privalomas. Asociacijos organui, turinčiam dalį visuotinio narių susirinkimo teisių, taikomos šio Įstatymo nuostatos, taikytinos visuotiniam narių susirinkimui, išskyrus šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktus, kuriuose numatytus sprendimus gali priimti tik visuotinis narių susirinkimas. 5. Asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus). 6. Asociacijoje gali būti sudaromi kiti organai. 7. Asociacijos organų struktūra, kompetencija, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka nustatoma asociacijos įstatuose. 8. Asociacijos įstatuose nustatytų kolegialių organų, kurie nėra valdymo organai, nariams už veiklą neatlyginama. 9. Visuotiniai narių susirinkimai ir kolegialių organų posėdžiai turi būti protokoluojami.
Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas 8 straipsnis (statute)
8 straipsnis. Visuotinis narių susirinkimas 1. Visuotinis narių susirinkimas: 1) keičia asociacijos įstatus; 2) skiria (renka) ir atšaukia valdymo organų narius…
8 straipsnis. Visuotinis narių susirinkimas 1. Visuotinis narių susirinkimas: 1) keičia asociacijos įstatus; 2) skiria (renka) ir atšaukia valdymo organų narius, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip; 3) skiria (renka) ir atšaukia kitų kolegialių organų, jei tokie organai numatyti asociacijos įstatuose, narius, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip; 4) nustato asociacijos narių stojamųjų įnašų dydį ir narių mokesčių dydį, jų mokėjimo tvarką; 5) per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos tvirtina asociacijos metinių finansinių ataskaitų rinkinį arba metinę ataskaitą, išskyrus atvejus, kai Civilinio kodekso 2.106 straipsnio 2, 3, 4 ir 7 punktuose nustatytais atvejais asociacija likviduojama. Jeigu asociacijos metinių finansinių ataskaitų auditas privalomas pagal Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito ir kitų užtikrinimo paslaugų įstatymą, tvirtinamas tik audituotas metinių finansinių ataskaitų rinkinys; 6) priima sprendimą dėl asociacijos pertvarkymo ar pabaigos (reorganizavimo ar likvidavimo); 7) priima sprendimą dėl kitų juridinių asmenų steigimo ar dėl tapimo kitų juridinių asmenų dalyviu, jeigu asociacijos įstatai nenustato kitaip; 8) priima sprendimą dėl asociacijos metinių finansinių ataskaitų audito kitais, nei nustatyta Finansinių ataskaitų audito ir kitų užtikrinimo paslaugų įstatyme ir asociacijos įstatuose, atvejais ir renka auditorių ar audito įmonę. Papildyta straipsnio punktu: Nr. XIII-1179, 2018-05-24, paskelbta TAR 2018-06-01, i. k. 2018-09070 2. Visuotinis narių susirinkimas sprendžia ir kitus šiame Įstatyme ir asociacijos įstatuose visuotinio narių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal šį Įstatymą tai nepriskirta kitų asociacijos organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organo funkcijos. 3. Visuotinis narių susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems asociacijos organams spręsti visuotinio narių susirinkimo kompetencijai priklausančių klausimų, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 7 punktuose numatytus atvejus. 4. Visuotiniame narių susirinkime sprendžiamojo balso teisę turi visi asociacijos nariai. Vienas narys visuotiniame narių susirinkime turi vieną balsą. Jeigu asociacijos įstatuose numatytas kitas visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių turintis organas (konferencija, suvažiavimas, kongresas, asamblėja ar kt.), kai šis organas priima sprendimus, kiekvienas asociacijos nariams atstovaujantis asmuo turi tiek balsų, keliems asociacijos nariams jis atstovauja, jeigu asociacijos įstatuose nenustatyta kitaip. Visas ar dalį visuotinio narių susirinkimo teisių turinčiame organe narys dalyvauja asmeniškai pats (fizinis asmuo arba vienasmenis valdymo organas, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatytais atvejais – kitų organų nariai bei dalyviai – fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose (įstatuose, nuostatuose) jiems suteiktas teises ir pareigas), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, arba įstatymų nustatyta tvarka įgalioja kitą asmenį, arba su juo sudaro balsavimo teisės perleidimo sutartį. Asociacijos narys – juridinis asmuo gali būti atstovaujamas visuotiniame narių susirinkime tik to juridinio asmens darbuotojų, dalyvių ar valdymo organo narių. 5. Asociacijos valdymo organų ir kitų kolegialių organų nariai, jeigu jie nėra asociacijos nariai, gali dalyvauti visuotiniame narių susirinkime be balso teisės. 6. Visuotinis narių susirinkimas šaukiamas asociacijos įstatuose nustatyta tvarka. 7. Visuotinis narių susirinkimas gali priimti sprendimus, kai jame dalyvauja daugiau kaip 1/2 asociacijos narių, jeigu asociacijos įstatuose nenustatyta kitaip. Visuotinio narių susirinkimo sprendimas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nurodytus sprendimus ir tuos atvejus, kai renkami kolegialių organų nariai, laikomas priimtu, kai už jį gauta daugiau balsavimo metu dalyvaujančių narių balsų „už“ negu „prieš“ (asmenys, balsuodami susilaikę, neskaičiuojami, tai yra jie laikomi balsavimo metu nedalyvavusiais asmenimis), jeigu asociacijos įstatai nenustato didesnės daugumos. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose nurodytiems visuotinio narių susirinkimo sprendimams priimti reikia ne mažiau kaip 2/3 susirinkime dalyvaujančių asociacijos narių balsų. Tais atvejais, kai skiriami (renkami) kolegialių organų nariai, sprendimai priimami asociacijos įstatų nustatyta tvarka. 8. Jeigu visuotiniame narių susirinkime nėra kvorumo, asociacijos įstatų nustatyta tvarka turi būti šaukiamas pakartotinis visuotinis narių susirinkimas, kuris turi teisę priimti sprendimus neįvykusio susirinkimo darbotvarkės klausimais, nesvarbu, kiek susirinkime dalyvavo asociacijos narių. 9. Asociacijos visuotinis narių susirinkimas gali būti šaukiamas teismo sprendimu, jei jis nebuvo sušauktas asociacijos įstatų nustatyta tvarka ir dėl to į teismą kreipėsi asociacijos narys ar valdymo organas.
Analysis
Legal question

The specific issue is not the political or reputational conditions under which Mindaugas Balčiūnas himself would agree to step down, but which body of the association has competence under the articles of association to terminate his mandate as a member of the governing body or as head of the association. The legally decisive point is the boundary between voluntary resignation and removal by a decision of the association’s members.

Legal basis

Article 7 of the Law on Associations provides that an association exercises civil rights and obligations through its bodies and must have a governing body. Article 8(1)(2) expressly states that the general meeting of members appoints and removes members of the governing bodies, unless the association’s articles of association provide otherwise. Article 12 makes this rule practically dependent on the articles of association: they must specify the competence of the general meeting of members, the procedure for convening it, and the procedure for adopting decisions.

Therefore, a public answer by the head of the association as to “what must happen” is not a legal criterion if the articles of association provide for a body and procedure capable of adopting a removal decision.

Practical significance

The stronger argument at this stage is not one based on personal confidence or moral responsibility, but one based on competence under the articles of association: it is necessary to verify whether the articles of association of “Lietuvos krepšinis” do not remove this function from the general meeting of members and transfer it to another body. In practice, it would be a mistake to cite Balčiūnas’s position as the decisive condition for departure, because the logic of the Law on Associations allows his will to be distinguished from a decision of the members or of another body provided for in the articles of association. If the aim is to achieve an actual change of leadership, the professionally important point is not the content of a public statement, but the lawful convening of the meeting, the inclusion of the removal issue on the agenda, and the voting majority prescribed in the articles of association.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not what Mindaugas Balčiūnas himself declares, but on what legal basis and under what procedure of the association’s bodies the powers of the head of the association “Lietuvos krepšinis” would come to an end. This issue must be assessed under Article 1(1) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania, since that law regulates the governance and activities of associations. The key provision is Article 12(1) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania: an association’s statutes are its founding document, by which the association is guided in its activities. Therefore, the issue of the head’s departure must first be examined by reference to the association’s statutes, in particular under Article 12(2)(8) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania concerning the competence of the general meeting of members, the procedure for convening it and the procedure for adopting decisions. If another body has been established within the association that has all or part of the rights of the general meeting of members, Article 12(2)(9) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania is also relevant, because the statutes must define the competence of such body, the circumstances in which it is convened and the procedure for adopting decisions. The limits of the head’s authority are linked to Article 11(1) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania, under which an association may have and acquire only those civil rights and obligations that do not conflict with its objectives as established in the Civil Code, the Law on Associations and its statutes

Legal assessment. The provisions cited show that a political or public statement about stepping down is not, in itself, a sufficient legal answer if it does not comply with the procedure for termination of the head’s powers set out in the statutes. Article 12(2)(8) and (9) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania require the decision-making procedure to be established in the statutes; accordingly, it is the statutes that must indicate which body adopts decisions on the election, removal, acceptance of resignation or appointment of a new head. If the head is a single-person management body of the association, the Government’s assessment of the draft amendment to the Law on Associations No. XIIIP-4448(6) states that such head acts on behalf of the association pursuant to Article 2.82 of the Civil Code and the requirements set out in the association’s statutes, although the proposed additional regulation was considered redundant. This confirms the significance of the statutes: departure from office must be formalised not merely according to the head’s will expressed publicly, but according to the internal governance rules of the legal person. The wording of Article 12(5) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania, as set out in Article 5 of the Law amending Articles 2, 8, 9, 10, 12, 13, 15 and 16 of the Law on Associations No. IX-1969, indicates that amended statutes of an established association are signed by the management body or by a person authorised by the general meeting of members. Thus, if the head’s departure created a need to amend the statutes or the data recorded in them, the procedure would have to proceed through the mechanism for amending and signing the statutes. Conversely, if the statutes do not specify the head’s name, a decision of the competent body specified in the statutes on the end of the powers and the appointment of a new head may be sufficient. The cited sources concerning the status of council members allow a comparison of the legal logic: under clause 9.2 of the Regulations of the Council for Disability Affairs and clause 9.2 of the Regulations of the Council for the Welfare of Persons with Disabilities, a person’s powers end upon written resignation or upon recall by the delegating organisation. Clause 12.1 of the implementing regulations of the Law on Sport likewise links departure to written resignation or recall by decision of the delegating institution or organisation. Clause 16 of the Regulations of the National Council of Community Organisations additionally provides for the departure of the chair or deputy chair from the office held and for a decision on removal adopted by a majority vote of council members. These provisions do not directly regulate the dismissal of the head of an association, but they illustrate the models for termination of powers used in the cited legal sources: resignation, recall, loss of office and a decision of a body

Consequences. In practical terms, the first scenario is the head’s resignation in accordance with the procedure established in the association’s statutes, where the competent body accepts or formalises the end of the powers and decides on a new head. The second scenario is the removal of the head by decision of the competent body of the association, if such right and voting procedure are established in the statutes pursuant to Article 12(2)(8) or (9) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania. The third scenario would relate not solely to the head’s departure, but to the broader status of the association: Article 17(1) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania provides that associations are reorganised and come to an end in accordance with the procedure established by the Civil Code. If fewer than three members remained in the association, Article 17(3) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania would require notification of such reduction in membership to the Register of Legal Entities within thirty days. This is not an ordinary basis for the head’s departure, but it shows that a decline in the number of members may give rise to separate registration obligations. Legally, this is most important for the members of the association, because their rights, obligations and the procedure for decisions of the bodies must be established in the statutes pursuant to Article 12(2)(5), (8) and (9) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania. For the head, it is important because of the moment at which the powers come to an end: until the departure is formalised under the applicable procedure, a public statement alone does not, by itself, alter the governance structure established in the statutes. For third parties, it is important because, under Article 11(1) of the Law on Associations of the Republic of Lithuania, the association’s actions must comply with its objectives, the law and the statutes; therefore, the legality of transactions and representation depends on properly functioning bodies. On the basis of the cited sources, the final answer to what “must happen” is as follows: there must be a legal act of resignation, removal or other termination of powers provided for in the statutes, adopted by the body and in accordance with the decision-making procedure established in the association’s statutes

📄 Original — Verslo žinios🕐 10:07
Ability to put out cyber fires has improved, but the houses themselves are no safer 🔗
A report by the National Cyber Security Centre highlights a paradox: although Lithuania’s ability to detect and manage cyber incidents is improving, more than half of the critical information systems assessed still have vulnerabilities…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas 1 straipsnis (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato kibernetinio saugumo principus, kibernetinio saugumo politiką formuojančias ir ją įgyvendinančias…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato kibernetinio saugumo principus, kibernetinio saugumo politiką formuojančias ir ją įgyvendinančias institucijas, jų funkcijas ir įgaliojimus, kibernetinio saugumo subjektų identifikavimo pagrindus ir šių subjektų pareigas, keitimąsi informacija ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kibernetinio saugumo subjektų atitikties šio įstatymo reikalavimams patikrinimus ir vykdymo užtikrinimo priemones, nacionalinės kibernetinio saugumo sertifikavimo institucijos įgaliojimus, Saugiojo valstybinio duomenų perdavimo tinklo naudojimo pagrindus. 2. Šis įstatymas, išskyrus VII skyrių, netaikomas žvalgybos institucijoms. Šis įstatymas netaikomas kredito unijoms, išskyrus kredito unijas, kurios paslaugoms teikti ar veiklai vykdyti valdo ir (ar) tvarko tinklų ir informacines sistemas nepriklausomai nuo centrinių kredito unijų. 3. Šio įstatymo 14 straipsnio, 15 straipsnio ir 18 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 2 punktų nuostatos netaikomos kibernetinio saugumo subjektams, jeigu jiems taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose yra keliami reikalavimai įgyvendinti kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemones, pranešti apie didelius kibernetinius incidentus ar skirti už kibernetinį saugumą atsakingus asmenis ir jeigu šių reikalavimų poveikis yra bent lygiavertis šio įstatymo 14 straipsnyje ar jo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, 15 straipsnio 1–4 dalyse, 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje ir (ar) 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui. 4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų poveikis yra laikomas lygiaverčiu: 1) šio įstatymo 14 straipsnyje ar jo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu nustatytos kibernetinio saugumo rizikos valdymo priemonės apima priemones, kuriomis siekiama užtikrinti tinklų ir informacinių sistemų saugumą prieinamumo, autentiškumo, vientisumo ir konfidencialumo atžvilgiu, be to, yra grindžiamos visus pavojus apimančiu požiūriu, įskaitant tinklų ir informacinių sistemų fizinį ir aplinkos saugumą; 2) šio įstatymo 15 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatytas už kibernetinį saugumą atsakingų asmenų skyrimas, kurio poveikis yra bent lygiavertis šio įstatymo 15 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams; 3) šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatyta reagavimo į kibernetinius incidentus tarnybos neatidėliotina prieiga, kai tinkama, automatinė ir tiesioginė, prie pateiktų pranešimų apie incidentus, o nustatyti reikalavimai pranešti apie didelius incidentus pagal poveikį yra bent lygiaverčiai šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 dalyje nustatytiems reikalavimams; 4) šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytų reikalavimų poveikiui, jeigu yra numatyta reagavimo į kibernetinius incidentus tarnybos neatidėliotina prieiga, kai tinkama, automatinė ir tiesioginė, prie pateiktų pranešimų apie incidentus, o nustatyti reikalavimai pranešti apie incidentus pagal poveikį yra bent lygiaverčiai šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 5 dalyje nustatytiems reikalavimams. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytuose atskiruose sektoriuose politiką formuojančių ministerijų teikimu tvirtina Europos Sąjungos teisės aktų, atitinkančių bent vieną šio straipsnio 4 dalyje nurodytą kriterijų, sąrašą. 6. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo 3 priede.
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymas 1 straipsnis#2 (statute)
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato kibernetinio saugumo principus, kibernetinio saugumo politikos formavimo ir įgyvendinimo…
1 straipsnis. Įstatymo paskirtis ir taikymas 1. Šis įstatymas nustato kibernetinio saugumo principus, kibernetinio saugumo politikos formavimo ir įgyvendinimo institucijas, šių institucijų įgaliojimus kibernetinio saugumo srityje, kibernetinio saugumo subjektų pareigas, taip pat tarpinstitucinį bendradarbiavimą. 2. Šis įstatymas netaikomas patikimumo užtikrinimo paslaugų teikėjams, kuriems taikomi 2014 m. liepos 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 910/2014 dėl elektroninės atpažinties ir elektroninių operacijų patikimumo užtikrinimo paslaugų vidaus rinkoje, kuriuo panaikinama Direktyva 1999/93/EB, (OL 2014 L 257, p. 73) 19 straipsnyje nustatyti reikalavimai. 3. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktais, nurodytais šio įstatymo priede.
Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymo Nr. XII-1428 pakeitimo įstatymas 11 straipsnis (statute)
11 straipsnis. Bendrosios kibernetinio saugumo subjektų pareigos 1. Kibernetinio saugumo subjektai: 1) atsako už jų valdomų ryšių ir informacinių sistemų ar teikiamų…
11 straipsnis. Bendrosios kibernetinio saugumo subjektų pareigos 1. Kibernetinio saugumo subjektai: 1) atsako už jų valdomų ryšių ir informacinių sistemų ar teikiamų paslaugų kibernetinį saugumą, užtikrina jų atitiktį organizaciniams ir techniniams kibernetinio saugumo reikalavimams, taikomiems kibernetinio saugumo subjektams; 2) organizacinių ir techninių kibernetinio saugumo reikalavimų, taikomų kibernetinio saugumo subjektams, apraše nustatyta tvarka atlieka rizikos vertinimą ir įdiegia kitas, naujausiais technikos laimėjimais paremtas ir nustatytai rizikai proporcingas, technines ir organizacines kibernetinio saugumo priemones; 3) Nacionaliniame kibernetinių incidentų valdymo plane nustatytomis sąlygomis ir tvarka praneša Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui apie jų valdomose ir (arba) tvarkomose ryšių ir informacinėse sistemose įvykusius kibernetinius incidentus ir taikytas kibernetinių incidentų valdymo priemones; 4) policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka teikia policijai informaciją, reikalingą teisės pažeidimams, turintiems nusikalstamų veikų požymių, kibernetinėje erdvėje užkardyti ir tirti, ir vykdo kitus policijos nurodymus, duotus šio įstatymo nustatytais pagrindais. Policijos nurodymus dėl paslaugų teikimo jų gavėjui apribojimo privaloma įvykdyti ne vėliau kaip per 8 valandas nuo policijos nurodymo gavimo; 5) paskiria kompetentingą asmenį ar padalinį, atsakingą už kibernetinio saugumo organizavimą ir užtikrinimą, ir Nacionaliniam kibernetinio saugumo centrui pateikia šio asmens ar padalinio kontaktinę informaciją; 6) vykdo šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytus Nacionalinio kibernetinio saugumo centro nurodymus. 2. Šio straipsnio nuostatos netaikomos skaitmenines paslaugas Lietuvos Respublikoje ir (arba) kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teikiančioms mažoms ir labai mažoms įmonėms, kurios yra apibrėžtos Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme.
Analysis
Legal question

Can a cybersecurity entity be regarded as having fulfilled its obligations solely because incident detection and management have improved, where the NCSC’s assessment identifies vulnerabilities in 98 out of 153 significant information systems?

Legal basis

Article 11 of the Law on Cybersecurity frames the obligation not as a response to an incident, but as responsibility for the security of the communications and information systems under the entity’s control, compliance with organisational and technical requirements, risk assessment, and the implementation of measures proportionate to the risk. Article 14 further reinforces the preventive logic: entities must ensure that their systems comply with cybersecurity risk management measures, including Government requirements and European Commission implementing acts. Accordingly, incident notification to the NCSC under Article 11(1)(3) is only one obligation, not a substitute for remediating vulnerabilities.

Practical significance

The stronger argument now is not “we are able to put out fires”, but “we failed to ensure prevention proportionate to the risk”, particularly where the system had already been registered in the Cybersecurity Information System and the implementation deadline provided for in Article 14 has expired. In practice, the figure in the NCSC report, 98 vulnerable systems out of 153, may become not merely a reputational issue, but a compliance risk signal for internal audits, boards, and supply-chain checks. For professionals, it is worth examining not only incident management procedures, but also documented risk assessments, the justification for the proportionality of measures, and deadlines, because under the cited provisions these are the elements that will determine whether an organisation can defend itself against supervisory criticism.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether the NCSC detects incidents more effectively, but whether the vulnerabilities identified in 98 of the 153 important information systems assessed constitute a failure by cybersecurity entities to perform their obligations under Article 14 of the Law on Cybersecurity of the Republic of Lithuania, and whether the NCSC may apply supervisory and enforcement measures under Article 28 of that Law. This issue is also to be assessed under Articles 1, 16 and 19 of the Law on Cybersecurity of the Republic of Lithuania, while the competence of institutions is defined in Articles 5, 6 and 8 of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity of the Republic of Lithuania. Under Article 1(1) of the Law on Cybersecurity, the Law covers the obligations of cybersecurity entities, checks of their compliance and enforcement measures. Under Article 14(1) of the Law on Cybersecurity, cybersecurity entities must ensure that the networks and information systems used for their activities or services comply with cybersecurity risk management measures. Accordingly, the identification of vulnerabilities is legally relevant both as an issue concerning the implementation of risk management measures and as a potential basis for supervisory action by the NCSC. During the transitional period, Article 2 of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity is also relevant: the Law entered into force on 18 October 2024, and the NCSC was required by 17 April 2025 to identify the entities and enter them into the Cybersecurity Information System

Legal assessment. Under Article 8(2)(1) of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity, the NCSC supervises the compliance of cybersecurity entities and the communications and information systems managed by them, and conducts assessments of the state of cybersecurity. Under Article 8(2)(2) of the same Law, the NCSC may issue instructions to provide information necessary for assessing compliance and the state of cybersecurity. Article 14(2) of the Law on Cybersecurity provides that the cybersecurity requirements approved by the Government must be implemented within a period set by the Government, which may not be shorter than 12 months from the registration of the entity in the Cybersecurity Information System. This means that, as of 20 July 2026, any assessment of vulnerabilities must be linked to the date on which the specific entity was registered in the CSIS and to the implementation deadline applicable to that entity. Under Article 14(3) of the Law on Cybersecurity, entities must submit to the NCSC data on the implementation of risk management measures in accordance with the procedure laid down in the CSIS regulations. The purpose of the Cybersecurity Information System under Article 19(1) of the Law on Cybersecurity includes the registration of entities in the register, the processing of data on monitoring the implementation of risk management measures, and the exchange of information on incidents, threats and other security-related information. Under Article 19(2), the manager of this system is the Ministry of National Defence, and its processor is the NCSC. Technical measures are not uniform for all entities: under Article 16(1) of the Law on Cybersecurity, the NCSC installs and manages technical cybersecurity measures in the networks and information systems of essential entities, whereas such measures may be installed in the systems of important entities at their request, with a view to managing cyber incidents. Operators of critical information infrastructure are subject to additional obligations under Article 12(1) of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity: they must approve incident management plans, submit them to the NCSC, test the measures at least once per calendar year, and enable the NCSC to install and manage technical measures. Organisational requirements also entail ongoing managerial responsibility: under paragraph 8 of the excerpt from the amendment to Government Resolution No. 818, the cybersecurity policy and the documents implementing it must be reviewed at least once a year. Under paragraph 9 of the same excerpt, an assessment of the compliance of state information resources or critical information infrastructure with the requirements must be carried out at least once a year. Under paragraph 17 of the excerpt from the amendment to Government Resolution No. 818, the head of the entity or a person authorised by him or her must ensure that the NCSC is informed through the CSIS of the persons appointed as responsible for cybersecurity. Under paragraph 19, a cybersecurity manager or security officer may not perform network or information system administration functions or hardware and software maintenance functions; therefore, from a legal perspective, the vulnerability issue is also linked to the segregation of responsibilities. If the identified vulnerabilities indicate a breach of requirements, Article 28(1) of the Law on Cybersecurity allows the NCSC to apply one or more measures: to issue a warning, give instructions to remedy deficiencies, cease infringing actions, or ensure compliance with risk management measures within a specified period. The role of the Government under Article 5 of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity is to approve the strategy, organisational and technical requirements, and the National Cyber Incident Management Plan. Under Article 6 of the same Law, the Ministry of National Defence submits those documents to the Government, approves separate plans and establishes the procedure for the NCSC’s response to incidents

Consequences. In practical terms, the first scenario is supervisory: relying on its competence under Article 8 of the Law Amending Law No. XII-1428 on Cybersecurity, the NCSC may request information, assess compliance and determine whether the vulnerabilities constitute a breach of Article 14 of the Law on Cybersecurity. The second scenario is corrective: under Article 28(1) of the Law on Cybersecurity, entities may be instructed to remedy deficiencies, correct breaches of requirements and submit implementation reports within the deadlines set by the NCSC. The third scenario is relevant to essential entities, because under Article 16(1) of the Law on Cybersecurity the NCSC itself installs and manages technical measures in their systems to identify threats and incidents. The fourth scenario is relevant to important entities: such measures may be installed in their systems at their request, meaning that incident management will depend more heavily on the entity’s own actions and cooperation with the NCSC. This is practically significant for managers of state information resources, operators of critical information infrastructure and other entities registered in the CSIS, because vulnerabilities become not merely a technical defect, but also a potential issue of compliance, management responsibility and supervisory measures

📄 Original — tv3.lt🕐 10:10
A difficult start for the new government: will Sinkevičius have to step down? Analyst: “People understand perfectly well” 🔗
In TV3 News’ “Comment of the Day,” political analyst Tadas Ignatavičius discusses the newly sworn-in government, saying time will show how it should be judged, but noting that it is already the third government since the autumn 2024…
Fact-check:
⚪ UnverifiedSklypų pirkimas Jonavoje nebuvo neteisėtas
🟡 IncompleteOpozicija gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės programos pateikimo tvarkos
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas 9 straipsnis (statute)
9 straipsnis. Vyriausybės atsistatydinimas 1. Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės…
9 straipsnis. Vyriausybės atsistatydinimas 1. Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė; 5) kai pasikeitus daugiau kaip pusei ministrų arba išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų. 2. Ministras Pirmininkas apie Vyriausybės atsistatydinimą teikia Respublikos Prezidentui rašytinį pranešimą, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. 3. Ministrui Pirmininkui mirus, apie Vyriausybės atsistatydinimą Respublikos Prezidentui praneša Ministrą Pirmininką pavaduojantis ministras, o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių ministras. Pranešimas apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti paskelbtas Vyriausybės posėdyje. 4. Jeigu reikia, pranešimui apie Vyriausybės atsistatydinimą paskelbti šaukiamas neeilinis Vyriausybės posėdis. 5. Apie Vyriausybės atsistatydinimą turi būti pranešta Respublikos Prezidentui tą dieną, kurią atsiranda viena iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. 6. Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu priimdama nutarimą, kurį Ministras Pirmininkas tą pačią dieną įteikia Respublikos Prezidentui. 7. Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus Respublikos Prezidentas paveda jai toliau eiti pareigas. Jis gali pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 84 straipsnis (statute)
84 straipsnis Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos…
84 straipsnis Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus; 4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; 5) Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką; 6) priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; 7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras; 8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą; 9) Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus; 10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus; 11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą; 12) teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą; 13) teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais; 14) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; 15) suteikia aukščiausius karinius laipsnius; 16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui; 17) įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui; 18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką; 19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją; 20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais – pirmalaikius Seimo rinkimus; 21) įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; 22) skiria valstybinius apdovanojimus; 23) teikia malonę nuteistiesiems; 24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos Konstitucija 101 straipsnis (statute)
101 straipsnis Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi…
101 straipsnis Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. VIII SKIRSNIS KONSTITUCINIS TEISMAS
Analysis
Legal question

Whether the registration of the Government Programme in the Seimas before the President’s decree on the composition of the Government may be regarded as a breach of the sequence for the Government’s receipt of powers established in Article 92 of the Constitution.

Legal basis

Article 92 of the Constitution establishes a clear institutional sequence: the Prime Minister is appointed by the President with the approval of the Seimas; ministers are appointed by the President on the recommendation of the Prime Minister; and the Prime Minister, no later than 15 days after appointment, presents to the Seimas the Government formed by him or her and approved by the President, and submits its programme for consideration. The strongest implication of this provision is not merely the formal 15-day time limit, but also that the programme is constitutionally submitted to the Seimas by an already appointed Prime Minister together with a Government already approved by the President. Article 84(4) of the Constitution reinforces the same logic: the President appoints the Prime Minister, tasks him or her with forming the Government, and approves its composition.

Accordingly, the purely political assertion that “the programme was registered earlier” is not, in itself, a sufficient ground for resignation under Article 101 of the Constitution or Article 9 of the Law on the Government, since those provisions link resignation to non-approval of the programme, a vote of no confidence, the resignation of the Prime Minister, elections, or the replacement of more than half of the ministers.

Correction

The article’s statement that “the opposition may apply to the Constitutional Court” is incomplete, because Article 106 of the Constitution grants that right, in respect of Government acts, not to the opposition in the abstract, but to not less than one-fifth of all members of the Seimas, to courts, and to the President of the Republic. A more precise formulation would be: opposition members of the Seimas could apply to the Constitutional Court only if they secured the signatures of not less than one-fifth of all members of the Seimas. This is not merely a question of political opposition status, but a quantitative constitutional precondition for bringing an application.

Without mentioning this condition, the reader is left with an overly broad impression of the opposition’s procedural options.

Practical significance

In practice, the stronger argument will depend on what exactly occurred: if, before the President’s decree, there was only a technical registration of the programme, while the actual submission for consideration and the vote took place after the Government had been approved, the argument that Article 92 of the Constitution was breached is weaker. If, however, registration under Seimas procedure meant the commencement of official consideration before there was a Government approved by the President, the claim that the sequence laid down in Article 92 was circumvented becomes stronger. For a professional audience, it is important not to stop at the phrase “submitted unconstitutionally”, but to distinguish precisely between registration, submission for consideration, and the Seimas’s approval of the programme.

The procedural risk here is primarily not the automatic resignation of Sinkevičius or of the Government, but a potential dispute over the legality of the procedure by which the Government received its powers and, consequently, over the political and constitutional vulnerability of acts adopted on that basis.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The legal issue is not whether the Prime Minister’s political start is weak, but whether the new Government was formed and received authority to act in accordance with the constitutional procedure, and whether there is a legal basis for either the Government or the Prime Minister to resign. This is assessed under points 4, 5, 7, 8 and 9 of Article 84 of the Constitution of the Republic of Lithuania, and Articles 6, 8 and 9 of the Law on the Government. With the approval of the Seimas, the President of the Republic appoints the Prime Minister, charges him with forming the Government, and approves its composition pursuant to point 4 of Article 84 of the Constitution. Ministers are appointed and dismissed upon the proposal of the Prime Minister under point 9 of Article 84 of the Constitution and Article 6 of the Law on the Government. A new Government receives authority to act only when the Seimas, by a majority vote of the members participating in the sitting, approves its programme pursuant to Article 6 of the Law on the Government and Article 92(5) of the Constitution cited in the source

Legal assessment. If Mindaugas Sinkevičius was appointed Prime Minister with the approval of the Seimas, and the President of the Republic approved the Government formed by him, the formal core of the formation process complies with point 4 of Article 84 of the Constitution and Article 6 of the Law on the Government. Article 6 of the Law on the Government sets a clear deadline: no later than within 15 days of appointment, the Prime Minister presents to the Seimas the Government he has formed and the President of the Republic has approved, and submits its programme for consideration. Therefore, any dispute concerning the submission of the programme would first be assessed by reference to whether the programme submitted to the Seimas was specifically that of the Government formed by the Prime Minister and approved by the President. The political content of the programme alone, or the professional background of ministers, is not, according to the sources provided, an independent ground for declaring the formation of the Government unlawful. The source concerning the draft amendment to Article 10 of the Law on the Government states that the Constitution does not even establish a citizenship requirement for persons who may be appointed as members of the Government, and that additional requirements may be laid down by law only to the extent provided for in the Constitution. Accordingly, the criticism mentioned in the report regarding a minister’s competence is a matter of political accountability, not a procedural defect in appointment under the cited provisions. Upon taking office, the Prime Minister and ministers take an oath in the Seimas pursuant to Article 93 of the Constitution cited in the source, but the condition for authority to act is the Seimas’s approval of the programme. In its ruling of 10 January 1998, “On the compliance of the Resolution of the Seimas of the Republic of Lithuania of 10 December 1996 ‘On the Programme of the Government of the Republic of Lithuania’ with the Constitution of the Republic of Lithuania,” the Constitutional Court stated that the Government occupies a special place in the system of executive power, is a collegial institution of general competence, and consists of the Prime Minister and ministers. This means that the programme is not merely a political statement: it is the basis for the authority to act granted by the Seimas. After receiving authority, the Government implements the programme and coordinates the activities of ministries and Government agencies under point 3 of Article 22 of the Law on the Government. It also administers national affairs, guarantees public order, implements laws, prepares the draft budget, and submits draft laws pursuant to Article 94 of the Constitution and Article 22 of the Law on the Government. The resignation of the Prime Minister under point 3 of Article 9(1) of the Law on the Government would entail the mandatory resignation of the entire Government. However, the sources provided do not link the mandatory resignation of the Prime Minister to public reports concerning private transactions or political criticism. The legal grounds for the mandatory resignation of the Government are exhaustive: rejection of the programme twice in succession, a vote of no confidence in the Government or the Prime Minister by secret ballot, the resignation or death of the Prime Minister, the formation of a new Government after Seimas elections, or failure to receive authority after more than half of the ministers have changed or after the election of the President of the Republic, pursuant to Article 9(1) of the Law on the Government. If more than half of the ministers change, the Government must obtain authority from the Seimas anew under Article 8(4) of the Law on the Government. The Seimas’s oversight dimension remains: under Article 101 of the Constitution cited in the source, at the request of the Seimas, the Government or individual ministers must account to the Seimas for their activities

Consequences. The first scenario is that the Seimas approves the programme and the Government acquires authority to act pursuant to Article 6 of the Law on the Government; in that case, the legal focus shifts to implementation of the programme, execution of laws, and coordination of ministries under Article 94 of the Constitution and Article 22 of the Law on the Government. The second scenario is that the Seimas rejects the programme by a reasoned resolution; in that case, the Prime Minister must submit a new programme no later than within 15 days from the date of rejection, pursuant to Article 6 of the Law on the Government. The third scenario is that the Seimas rejects the programme of the new Government twice in succession; in that case, the Government must resign under point 1 of Article 9(1) of the Law on the Government. The fourth scenario is that the Seimas, by a majority vote of all members of the Seimas and by secret ballot, expresses no confidence in the Government or the Prime Minister; in that case, mandatory resignation arises under point 2 of Article 9(1) of the Law on the Government. The fifth scenario is that the Prime Minister resigns of his own accord; in that event, the entire Government resigns under point 3 of Article 9(1) of the Law on the Government, and the President of the Republic accepts the resignation pursuant to point 7 of Article 84 of the Constitution and Article 9(7) of the Law on the Government. The practical significance for the Seimas is that it decides on the programme and may use the no-confidence procedure, but it does not assume the function of appointing a minister or the Prime Minister. For the President of the Republic, this is significant because the President approves the composition of the Government, appoints ministers upon the proposal of the Prime Minister, and accepts resignations pursuant to Article 84 of the Constitution. For the Government itself, the key requirement is to comply with the procedures for obtaining authority and for resignation, because only in that way are its decisions grounded in the competence established by the Constitution and the Law on the Government

📄 Original — Delfi🕐 10:12
Lawyer: Judges’ Association should not interfere in shaping the judiciary 🔗
The Judges’ Association said in a statement that parliament’s decisions not to approve judicial candidates could signal an unfounded devaluation of judges’ professionalism. It noted that both candidates had successfully completed the…
Fact-check:
🟡 IncompleteSeimas turi konstitucinę teisę skirti ir atmesti kandidatus į teisėjų ir teismų pirmininkų pareigas
✅ ConfirmedFormuojant teisėjų korpusą, Teisėjų taryba dalyvauja su patarimo teise (pagal Teismų įstatymą)
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 3 straipsnis (statute)
3 straipsnis. Teisėjų nepriklausomumas 1. Teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei…
3 straipsnis. Teisėjų nepriklausomumas 1. Teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai. 2. Teisėjai, vykdydami teisingumą, veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. 3. Teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo proceso dalyvių, teismų administracijos, kitų teisėjų, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams. 4. Niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo. 5. Teisėjams suteikiamos socialinės garantijos, atitinkančios jų statusą ir užtikrinančios jų nepriklausomumą.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 73 straipsnis (statute)
73 straipsnis. Valdymo ir kitų institucijų santykis su teismais Teisingumo ministras per jo įgaliotus asmenis arba Teismų departamentą tikrina ir revizuoja apylinkių…
73 straipsnis. Valdymo ir kitų institucijų santykis su teismais Teisingumo ministras per jo įgaliotus asmenis arba Teismų departamentą tikrina ir revizuoja apylinkių, apygardų teismų, Apeliacinio teismo ūkinę ir finansinę veiklą. 1 Teisingumo ministras per Teismų departamentą, teismų pirmininkus bei per kitus įgaliotus asmenis kontroliuoja teismų ir teisėjų, išskyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, administracinę veiklą. Teisėjų administracinės veiklos kontrolė atliekama teisingumo ministro nustatyta tvarka. Teismų (teisėjų) administracinės veiklos kontrolė apima: 1) priemones, užtikrinančias kuo greitesnį, atitinkantį teisėjų etikos taisykles bylų nagrinėjimą; 2) priemones, užtikrinančias efektyvų teismų sprendimų vykdymą; 3) kitas priemones, padedančias užtikrinti efektyvią ir geros kokybės teismų (teisėjų) administracinę veiklą. Teisingumo ministerija, Teismų departamentas ir teismų pirmininkai tarpusavyje koordinuoja pagal savo kompetenciją atliekamus veiksmus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ūkinę ir finansinę veiklą tikrina Seimo sudaroma komisija. Teismų valstybinio mokesčio paėmimo teisingumą gali tikrinti Valstybinė mokesčių inspekcija. Kitos teismo veiklos šios institucijos tikrinti negali. Lietuvos teismų, hipotekos skyrių, teismo antstolių kontorų ūkinę bei finansinę veiklą įstatymo nustatyta tvarka ir pagal savo įgaliojimus taip pat gali tikrinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Tikrinant teismus draudžiama daryti poveikį teisėjų darbui, kai šie vykdo teisingumą, arba kitaip pažeisti teisėjų ir teismų nepriklausomumą. 1 73 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai. XVIII skirsnis TEISMO ANTSTOLIAI
Lietuvos Respublikos teismų įstatymas 32-1 straipsnis (statute)
32(1) straipsnis. Lietuvos teisėjų narystė teisėjų asociacijose Lietuvos teismų teisėjus vienija visuomeninė organizacija - Lietuvos teisėjų asociacija. Lietuvos…
32(1) straipsnis. Lietuvos teisėjų narystė teisėjų asociacijose Lietuvos teismų teisėjus vienija visuomeninė organizacija - Lietuvos teisėjų asociacija. Lietuvos teisėjai gali priklausyti ir kitoms teisėjų asociacijoms. Lietuvos teisėjų asociacijos turi teisę pareikšti nuomonę dėl savo narių. Lietuvos teisėjų asociacija padeda kelti teisėjų profesinę kvalifikaciją. VIII skirsnis TEISĖJŲ, TEISMŲ PIRMININKŲ, PIRMININKŲ PAVADUOTOJŲ IR SKYRIŲ PIRMININKŲ SKYRIMAS 33 straipsnis. Apylinkių, apygardų teismų teisėjų, šių teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų, hipotekos teisėjų skyrimas Apylinkių, apygardų teismų teisėjų, šių teismų pirmininkų kandidatūras parenka teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu. Esant galimybei, Teisėjų tarybai pasiūloma ne mažiau kaip 2 kandidatai į vieną vietą. Iš jų Teisėjų taryba atrenka vieną ir pataria Respublikos Prezidentui jį skirti teisėju. Apylinkių, apygardų teismų teisėjus skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų teismų pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių, apygardų teismų pirmininkų pavaduotojus ar skyrių pirmininkus, taip pat apylinkių teismų hipotekos skyrių hipotekos teisėjus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras, pasiūlius teismo pirmininkui. Apylinkių teismų pirmininkai, jų pavaduotojai, taip pat hipotekos skyrių hipotekos teisėjai skiriami 5 metams. Apygardų teismų pirmininkai ir skyrių pirmininkai skiriami 7 metams. 34 straipsnis. Apeliacinio teismo teisėjų, šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų skyrimas Apeliacinio teismo teisėjų, teismo pirmininko kandidatūras parenka teisingumo ministras šio įstatymo 33 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai, skiria Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Apeliacinio teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria teisingumo ministras pasiūlius šio teismo pirmininkui. Apeliacinio teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai skiriami 8 metams. 35 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo teisėjų, šio teismo pirmininko, skyrių pirmininkų skyrimas Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras parenka Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų - pirmininką, skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš paskirtų teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir skyrių pirmininkai skiriami devyneriems metams. 36 straipsnis. Laikas, kuriam skiriami teisėjai Apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai apylinkių teismų teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus. Kitų Lietuvos Respublikos teismų teisėjai iš karto skiriami iki 65 metų amžiaus. Jeigu bylos nagrinėjimo metu teisėjui sueina įstatymo nustatytas amžius, jo įgaliojimai pratęsiami, kol byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas. 37 straipsnis. Apylinkių ir apygardų teismų teisėjų perkėlimas į kitą tokį pat teismą Apylinkių ir apygardų teismų teisėjus jiems sutikus į kitą tokį pat teismą perkelia teisingumo ministro teikimu Respublikos Prezidentas Teisėjų tarybai patarus. 38 straipsnis. Apylinkių teismų teisėjų ir hipotekos teisėjų pavadavimas Apylinkės teismo teisėjui susirgus arba dėl kitų jo nebuvimo priežasčių Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu šias pareigas gali pavesti laikinai eiti kito apylinkės teismo teisėjui. Apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėjui susirgus arba dėl kitų jo nebuvimo priežasčių teisingumo ministras, apylinkės teismo pirmininkui pasiūlius, šias pareigas gali pavesti laikinai eiti kitam to paties apylinkės teismo teisėjui arba kito apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėjui. IX skirsnis TEISMŲ PIRMININKAI, JŲ PAVADUOTOJAI IR SKYRIŲ PIRMININKAI 39 straipsnis. Teismų pirmininkai, jų pavaduotojai ir skyrių pirmininkai Teismų pirmininkai yra teisminės administracijos pareigūnai, kurie vadovauja teismų organizaciniam darbui. Teismų pirmininkai šio įstatymo bei teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja teisėjų administracinę veiklą ir kaip laikomasi teisėjo etikos, vadovauja teismo raštinės darbui, priima ir atleidžia iš darbo teismo raštinės tarnautojus bei kitus darbuotojus, taip pat vykdo kitas įstatymų jiems nustatytas funkcijas. Teismų pirmininkų pavaduotojai bei skyrių pirmininkai vykdo teisingumą ir atsako už tą teismų organizacinio darbo sritį, kurią jiems paveda atitinkamų teismų pirmininkai. Teismų pirmininkai, jų pavaduotojai ir skyrių pirmininkai, nagrinėdami bylas, o apylinkės teismų hipotekos skyrių hipotekos teisėjai, vykdydami įstatymų jiems pavestas funkcijas, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir kiti teisėjai. Teismų pirmininkai, jų pavaduotojai ir skyrių pirmininkai neturi teisės daryti poveikio kitų teisėjų darbui, kai šie vykdo teisingumą, arba kitaip pažeisti teisėjų nepriklausomumą. 40 straipsnis. Apylinkių teismų pirmininkai Apylinkių teismų pirmininkai organizuoja teisėjų darbą taip, kad šie turėtų vienodą darbo krūvį, kontroliuoja šių teismų (teisėjų) administracinę veiklą, kaip laikomasi teisėjų etikos ir kaip teisėjai tikrina teismų antstolių kontorų darbą. Bylų paskirstymo teisėjams, išskyrus Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, taisykles tvirtina teisingumo ministras Teismų departamento direktoriaus teikimu. 41 straipsnis. Apygardų teismų ir Apeliacinio teismo pirmininkai Apygardų teismų ir Apeliacinio teismo pirmininkai paskirsto teisėjus į šių teismų skyrius. Apygardų teismų pirmininkai asmeniškai ar per jų paskirtus teisėjus kontroliuoja atitinkamo apygardos teismo bei jo teritorijoje esančių apylinkės teismų administracinę veiklą ir kaip laikomasi teisėjo etikos. Apeliacinio teismo pirmininkas asmeniškai ar per jo paskirtus teisėjus kontroliuoja Apeliacinio bei apygardų teismų administracinę veiklą ir kaip laikomasi teisėjų etikos. 42 straipsnis. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas paskirsto teisėjus į šio Teismo skyrius, šaukia Aukščiausiojo Teismo senatą, šaukia pirmąjį visuotinį teisėjų susirinkimą, tvirtina šio Teismo raštvedybos instrukciją, tvirtina teismo vidaus struktūrą, siūlo iš paskirtųjų teisėjų Respublikos Prezidentui teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus. 43 straipsnis. Teismų pirmininkų pavadavimas Nesant apygardos teismo, Apeliacinio teismo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šias pareigas eina didesnį teisėjo darbo stažą turintis skyriaus pirmininkas. Nesant apylinkės teismo pirmininko, šias pareigas eina pirmininko pavaduotojas. Apylinkės teisme, kuriame nėra pirmininko pavaduotojo, nesant pirmininko, jo pareigas Teismų departamento direktorius paveda laikinai eiti vienam iš to apylinkės teismo teisėjų. X skirsnis TEISĖJŲ SKIRIAMIEJI ŽENKLAI IR PRIESAIKA 44 straipsnis. Teismų ir teisėjų valdžios simboliai Respublikos Prezidento nustatyta tvarka teismų posėdžių salėse turi būti Lietuvos valstybės vėliava ir Lietuvos valstybės herbas. Lietuvos Respublikos teismų teisėjų valdžios simboliai vykdant teisingumą yra mantija ir ženklas - Lietuvos valstybės herbo atvaizdas. Lietuvos Respublikos teismų teisėjų valdžios simbolių etalonus, teisėjų pažymėjimų pavyzdžius tvirtina Respublikos Prezidentas. Teismo posėdžio metu advokatai ir prokuroras dėvi mantijas. 45 straipsnis. Teisėjo priesaika Teisėju paskirtas asmuo prieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia jį paskyrusiems Lietuvos Respublikos Seimui arba Respublikos Prezidentui: “Aš, teisėjas (a)(vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (a) Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti sąžiningas (a), humaniškas (a), saugoti man patikėtas valstybės paslaptis bei savo elgesiu nepakenkti teisėjo vardui. Tepadeda man Dievas.” Prisiekti galima ir be paskutiniojo sakinio. Teisėjas priesaikos tekstą pasirašo. Šis jo priesaikos tekstas laikomas teisėjo tarnybos byloje. Teisėjas prisiekia, vilkėdamas mantiją. Po priesaikos Seimo Pirmininkas arba Respublikos Prezidentas teisėjui įteikia teisėjo valdžios simbolį - ženklą su Lietuvos valstybės herbo atvaizdu. Teisėjas prisiekia tik vieną kartą. Asmuo, paskirtas teisėju, bet neprisiekęs, eiti teisėjo pareigų negali. XI skirsnis TEISĖJŲ IR TEISMŲ NEPRIKLAUSOMUMAS 46 straipsnis. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Teisėjo ar teismo garbę ir orumą gina Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymai numato atsakomybę už viešą teisėjo ar teismo įžeidimą arba šmeižimą. Mitingai, piketai bei kitokie grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą, yra kišimasis į teisėjo arba teismo veiklą. 47 straipsnis. Teisėjų neliečiamumas Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik generalinis prokuroras. Jeigu teisėjui iškeliama baudžiamoji byla, jo įgaliojimus sustabdo Seimas, o tarp Seimo sesijų - Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo. Teisėjas negali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama teisingumo ministrui arba Aukščiausiojo Teismo pirmininkui drausminei bylai iškelti.
Analysis
Legal question

The specific question is whether the public statement by the Lithuanian Association of Judges concerning the Seimas’ refusal to approve judicial candidates constitutes unlawful interference in the formation of the judiciary, or an opinion on the professional suitability of its members permitted under the Law on Courts. The stronger legal argument arising from the cited provisions is not that the association generally “has no right” to speak, but that its statement cannot be treated as a mandatory element of the constitutional appointment process. The centre of the dispute is therefore not a duty of silence on the part of the association, but the boundary between permissible professional opinion and pressure on constitutional actors.

Legal basis

Article 32-1 of the Law on Courts expressly provides that the Lithuanian Association of Judges unites judges, has the right to express an opinion concerning its members, and helps to improve judges’ professional qualifications. It follows from this provision that a statement by the association on the professional assessment of candidates, selection procedures, and suitability is not in itself ultra vires merely because it relates to appointment to office. On the other hand, the logic of Article 112 of the Constitution, as presented in the fact-checking section, allocates appointment powers among the President of the Republic, the Seimas, and the Judicial Council; accordingly, the association’s opinion does not become either “advice” within the meaning of the Constitution or a procedural condition binding on the Seimas.

Article 3 of the Law on Courts protects judicial independence in the administration of justice and prohibits political, economic, psychological, or other unlawful influence capable of affecting judicial decisions; therefore, the mere non-appointment of candidates or public assessment is not automatically a breach of that provision.

Correction

The statement quoted in the article that the Seimas has a constitutional right to appoint or reject candidates for judicial office or for the office of court president is formulated too broadly. Under the cited wording of Article 112 of the Constitution, the Seimas appoints judges of the Supreme Court and, from among them, its President upon submission by the President of the Republic, whereas judges of the Court of Appeal and, from among them, its President are appointed by the President of the Republic with the approval of the Seimas. Therefore, when referring to the unapproved candidacy of N.

Meilutis for President of the Court of Appeal, it is more accurate to say not that “the Seimas appoints or rejects”, but that “the Seimas decides whether to approve the President’s appointment”. It is also inaccurate to say that no judicial institution may express any concern: Article 32-1 of the Law on Courts specifically gives the Lithuanian Association of Judges the right to express an opinion concerning its members, although that opinion has neither the constitutional force of advice nor a veto.

Practical significance

In practice, the more precise position would be to distinguish between two levels: the Seimas’ refusal to approve may be politically and constitutionally significant, but the association’s criticism concerning the professional devaluation of candidates is not in itself unlawful interference if it remains an opinion on the competence and reputation of its members. The argument to cite is Article 32-1 of the Law on Courts, because it directly refutes the absolute proposition that the association has no right whatsoever to speak. The weaker part of the association’s position would arise if “concern” were used to infer that the Seimas is obliged to follow positive conclusions issued by selection bodies or a committee; the provisions cited do not establish such an obligation.

For a professional audience, the key point is not to repeat a universal formula about the Seimas’ right to “appoint and reject” all judges and court presidents, because in the case of the Court of Appeal the constitutional issue is the Seimas’ approval of an appointment by the President, not a direct appointment by the Seimas.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is twofold: whether the public statement of the Lithuanian Association of Judges concerning the Seimas’s refusal to approve judicial candidates constitutes a permissible opinion or legally significant interference in the formation of the judiciary, and which institutions have decision-making or advisory competence in this process. This issue is to be assessed primarily under Article 112 of the Constitution of the Republic of Lithuania, which provides that justices of the Supreme Court are appointed by the Seimas upon submission by the President of the Republic, while judges and the president of the Court of Appeal are appointed by the President of the Republic with the approval of the Seimas. The same provision of Article 112 of the Constitution establishes that a special judicial institution provided for by law advises the President of the Republic on the appointment, promotion, transfer or dismissal of judges. At statutory level, this advisory link is specified in Articles 57 and 73, as well as Article 12(10) and Article 120(7), of the Law on Courts of the Republic of Lithuania, which refer to the advice of the Council of Judges, the consideration of candidacies, and the approval of procedures governing registers of candidates. Article 32(1) of the Law on Courts of the Republic of Lithuania is relevant to the status of the Lithuanian Association of Judges: it provides that judges are united by a public organisation, the Lithuanian Association of Judges, and that judges’ associations have the right to express an opinion concerning their members

Legal assessment. Under Article 112 of the Constitution, the role of the Seimas is not merely the technical confirmation of a candidacy: in the case of justices of the Supreme Court, the Seimas appoints them upon submission by the President of the Republic, while in the case of judges and the president of the Court of Appeal, the approval of the Seimas is a necessary condition for appointment. Accordingly, the Seimas’s refusal to approve a candidacy falls within the constitutionally prescribed mechanism for forming the judiciary, where the office in question is one for which Article 112 of the Constitution provides for appointment or approval by the Seimas. The function of the President of the Republic in this process is likewise independent: under Article 57(3) of the Law on Courts, after receiving the list of candidates drawn up by the Selection Commission, the President generally submits specific candidacies to the Council of Judges for consideration no later than within thirty days. Article 57(4) of the Law on Courts provides that the issue of appointment is generally considered at the nearest meeting of the Council of Judges, while Article 57(5) provides that the Council of Judges advises the President on a specific candidacy and must be provided with the reasons for the selection of the candidate. Article 73 of the Law on Courts applies separately to justices of the Supreme Court; under that provision, a justice is appointed by the Seimas upon submission by the President of the Republic from among persons entered in the register of persons seeking a judicial career, and the President is advised by the Council of Judges. These provisions show that a positive assessment by the selection body, the Council of Judges or a committee of the Seimas does not in itself eliminate the competence of the Seimas under Article 112 of the Constitution to approve, refuse approval or appoint only where there is the relevant political-constitutional will. At the same time, Article 32(1) of the Law on Courts does not permit the Lithuanian Association of Judges to be regarded as entirely legally mute: it is expressly granted the right to express an opinion concerning its members. However, that right is not equivalent either to the advice of the Council of Judges under Article 112 of the Constitution or to the approval or appointment by the Seimas; therefore, the association’s statement has no procedural force to replace or bind the decision of the Seimas. Article 32(1) of the Law on Courts permits an opinion concerning members, but does not grant the right to participate in the appointment procedure as an institution whose approval, advice or conclusion would be necessary. The competence of the Council of Judges is different: under Article 112 of the Constitution, it is the special judicial institution provided for by law that advises the President, while under Article 12(10) of the Law on Courts, the President determines the number of judges in courts on the advice of the Council of Judges. Article 120(7) of the Law on Courts additionally demonstrates the normative-administrative function of the Council of Judges: approving descriptions of the procedures for entering persons on the list of candidates and in the register of persons seeking a judicial career. In its ruling of 20 December 2007, “On the compliance of Decree No. 225 of the President of the Republic of Lithuania of 3 March 2005 ‘On the dismissal of a judge of a district court’ with the Constitution of the Republic of Lithuania and Article 45 of the Law on Courts of the Republic of Lithuania”, the Constitutional Court stated that the judiciary is formed on a professional basis and that the Council of Judges participates in the process of appointing a judge. This position in the case-law reinforces the conclusion that the assessment of professionalism and the participation of the Council of Judges are constitutionally significant, but do not transform the Council of Judges or the association into a decision-making institution in place of the Seimas or the President of the Republic. From the perspective of the independence of courts and judges, the provisions cited in the sources are relevant insofar as judges must be protected from unlawful pressure or influence, including the influence of political and public organisations, as indicated in relation to the constitutional protection of judges’ remuneration and social guarantees and in the assessment of the draft of Article 232 of the Criminal Code. Nevertheless, the cited provisions most clearly protect judges in the administration of justice and against unlawful interference with their status; they do not prohibit any public expression of opinion by a judges’ association concerning its members

Consequences. In practical terms, the first scenario is that the Seimas’s refusal to approve remains valid as the exercise of the competence provided for in Article 112 of the Constitution, and the candidate is not appointed to the relevant office. The second scenario is that the President of the Republic, following the appointment procedure established by the Law on Courts, may initiate the consideration of other candidacies where a new submission or approval is required for the specific office. The third scenario is that the Lithuanian Association of Judges may continue to express opinions concerning its members under Article 32(1) of the Law on Courts, but such an opinion would remain an act of public assessment rather than a decision in a legislative or appointment procedure. The fourth scenario would be a path of constitutional review concerning judicial self-government or individual provisions of the Law on Courts; however, on the basis of the sources provided, what is clearly apparent is only that Article 112 of the Constitution itself provides for a special judicial institution advising the President. This situation is practically significant for candidates, because successful selection and favourable opinions do not guarantee appointment where the Constitution requires a decision or approval of the Seimas. It is significant for the Seimas, because its decision must be assessed as part of its constitutional competence, while at the same time operating in the context of guarantees of the professionalism and independence of the judiciary. It is significant for the Council of Judges, because its advice is necessary within the statutory sequence, but is not the final act of appointment. It is significant for the Lithuanian Association of Judges, because its right to speak concerning its members has clear limits: an opinion is permissible, but it cannot be presented as a procedurally binding assessment or as one replacing the discretion of the Seimas

📄 Original — JP.lt🕐 10:16
Drunk man drives Volvo in Panevėžys with blood alcohol level of 1.85 per mille 🔗
In Panevėžys, on Ukmergės Street, an intoxicated man was caught driving a Volvo S+V70. Police said the driver, born in 1994, had a blood alcohol level of 1.85 per mille, and a pre-trial investigation has been opened under Article 281 of…
Fact-check:
🟡 IncompleteVairuotojai laikomi neblaiviais, kai nustatomas didesnis nei 0,4 promilės girtumas
🟡 IncompleteUž vairavimą neblaiviam gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas
✅ ConfirmedNuo 1,51 promilės girtumą taikoma baudžiamoji atsakomybė – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų (BK 281-1)
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 2811 straipsnis (statute)
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė…
2811 straipsnis. Transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo 1. Tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Asmuo atsako ir tais atvejais, kai šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 281 straipsnis (statute)
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė…
281 straipsnis. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas 1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelė turtinė žala, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. 3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. 4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų. 5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų. 6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų. 7. Asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas 19 straipsnis (statute)
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris…
19 straipsnis. Asmens atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų 1. Asmuo, kuris nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. 2. Asmuo, kuris baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė būdamas prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. 3. Asmuo, kuris šio straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 20 straipsnis. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė 1. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. 2. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: 1) atstovauti juridiniam asmeniui arba 2) priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba 3) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. 3. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės. 4. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką, baudžiamosios atsakomybės. 5. Pagal šį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija. IV SKYRIUS NUSIKALSTAMOS VEIKOS STADIJOS IR FORMOS 21 straipsnis. Rengimasis padaryti nusikaltimą 1. Rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. 2. Asmuo už rengimąsi padaryti nusikaltimą atsako pagal šio straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 22 straipsnis. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką 1. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. 2. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra ir tada, kai kaltininkas nesuvokia, jog jis veikos negali pabaigti todėl, kad kėsinasi į netinkamą objektą arba naudoja netinkamas priemones. 3. Asmuo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką atsako pagal šio straipsnio 1 arba 2 dalį ir šio kodekso straipsnį, kuris numato atitinkamą baigtą nusikaltimą. Bausmė tokiam asmeniui gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 23 straipsnis. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką 1. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. 2. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. 3. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. 4. Asmuo, kuris bandė savu noru atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bet nusikalstamos veikos arba jos padarinių jam nepavyko išvengti, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 24 straipsnis. Bendrininkavimas ir bendrininkų rūšys 1. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. 2. Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. 3. Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). 4. Organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. 5. Kurstytojas yra asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką. 6. Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. 25 straipsnis. Bendrininkavimo formos 1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. 2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. 3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. 4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė. 26 straipsnis. Bendrininkų baudžiamoji atsakomybė 1. Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. 2. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. 3. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. 4. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. 5. Nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu, koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, kurią apėmė jų tyčia, atsako pagal šio kodekso 249 straipsnį kaip vykdytojai. 27 straipsnis. Nusikaltimų recidyvas 1. Nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. 2. Nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. 3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. 4. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolika metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus, už kuriuos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai atsakomybės nenumato. 5. Asmens pripažinimas pavojingu recidyvistu netenka galios, kai asmens teistumas išnyksta arba panaikinamas. V SKYRIUS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ ŠALINANČIOS APLINKYBĖS 28 straipsnis. Būtinoji gintis 1. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. 2. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. 3. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. 4. Būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. 29 straipsnis. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. 2. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 straipsnyje nustatytos būtinosios ginties taisyklės. 30 straipsnis. Profesinių pareigų vykdymas 1. Asmuo pagal šį kodeksą neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. 2. Asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 31 straipsnis. Būtinasis reikalingumas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. 2. Asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. 3. Asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis. 32 straipsnis. Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį. 2. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios užduoties ribų. 3. Jeigu, veikdamas pagal nusikalstamą veiką imituojančio elgesio modelį ar vykdydamas kitą teisėsaugos institucijos užduotį, asmuo peržengė šios užduoties ribas, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. 4. Teisėsaugos institucijos yra policija, kitos ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros įstaigos, taip pat operatyvinės veiklos subjektai. 33 straipsnis. Įsakymo vykdymas 1. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiką, kurią jis padarė vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 2. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis įvykdė žinomai nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. 3. Asmuo, atsisakęs vykdyti nusikalstamą įsakymą, potvarkį ar nurodymą, neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą. Toks asmuo gali atsakyti pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kitos nusikalstamos veikos sudėtis. 34 straipsnis. Pateisinama profesinė ar ūkinė rizika 1. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, dėl kurių nors ir atsiranda baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių, bet jie atlikti pateisinama profesine ar ūkine rizika visuomenei naudingam tikslui. 2. Rizika laikoma pateisinama, jeigu padaryta veika atitinka šiuolaikinį mokslą ir techniką, o nurodyto tikslo nebuvo galima pasiekti nesusijusiais su rizika veiksmais ir rizikavęs asmuo ėmėsi būtinų saugumo priemonių, kad apsaugotų nuo žalos įstatymų saugomus interesus. 35 straipsnis. Mokslinis eksperimentas 1. Asmuo, kuris atlikdamas teisėtą mokslinį eksperimentą padarė žalos, pagal šį kodeksą neatsako, jeigu eksperimentuojant remtasi mokslo aprobuotomis metodikomis, sprendžiama problema turi išskirtinės reikšmės mokslui ir eksperimentuotojas ėmėsi būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos įstatymų saugomiems interesams. 2. Mokslinis eksperimentas draudžiamas neturint apie galimus padarinius informuoto eksperimento dalyvio laisvo sutikimo. 3. Mokslinis eksperimentas draudžiamas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, su nėščia moterimi, jos vaisiumi, mažamečiu, sutrikusios psichikos asmeniu ir asmeniu, kuriam atimta laisvė. VI SKYRIUS ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS
Analysis
Legal question

Does the finding of 1.85 per mille intoxication while driving a Volvo S+V70 in itself justify classification under Article 2811 of the Criminal Code, or would an offence under Article 281 of the Criminal Code additionally require proof of a traffic accident and the consequences prescribed by law?

Legal basis

Article 2811(1) of the Criminal Code criminalises the act of driving a motor vehicle where intoxication of 1.51 per mille or more has been established, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Accordingly, the reported result of 1.85 per mille crosses the threshold for criminal liability irrespective of whether an accident occurred. Article 281(1) and (2) of the Criminal Code operate differently: they require a breach of road traffic safety or vehicle operation rules and a traffic accident causing minor impairment of health or, under paragraph 2, substantial property damage.

Since the report mentions neither a traffic accident, nor an injured person, nor substantial property damage, the facts as presented more strongly support classification under Article 2811 of the Criminal Code rather than Article 281.

Correction

The article’s statement that drivers are deemed intoxicated where a level exceeding 0.4 per mille is established is incomplete: under the wording of the Law on Road Traffic Safety referred to here, 0.4 per mille is the general maximum permitted concentration, but a stricter threshold of more than 0 per mille applies to novice drivers. It would be more precise to state that for ordinary drivers the threshold is more than 0.4 per mille, whereas for certain categories of drivers, including novice drivers, intoxication is established from more than 0 per mille. The statement that driving while intoxicated carries a fine and deprivation of the right to drive is also overly broad: according to the summary of Article 422 of the Code of Administrative Offences provided, a fine is prescribed for 0.01-0.4 per mille, while for 0.41-1.5 per mille the sanction is a fine and deprivation of the right to drive.

In this case, those administrative thresholds have little practical bearing on classification, because 1.85 per mille falls within the criminal regime of Article 2811 of the Criminal Code.

Practical significance

In practice, the main risk is uncritically repeating a police or media reference to Article 281 of the Criminal Code where the factual account describes a typical Article 2811 situation with no consequences. For both the defence and the prosecution, the key evidential issue would not be damage or the mechanics of a traffic accident, but whether the person drove a motor vehicle and whether the finding of 1.85 per mille is procedurally reliable. If no subsequent evidence emerges in the case of a traffic accident and the consequences specified in Article 281 of the Criminal Code, the argument for classification under Article 281 would be weaker than classification under Article 2811.

In a professional text, it would be preferable to cite Article 2811(1) specifically, and to mention Article 281 only as a provision requiring an additional element of consequences.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal question is whether the driving in Panevėžys by a man born in 1994, with an established blood alcohol concentration of 1.85 per mille, should be classified as an independent criminal offence under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, or as a violation of road traffic safety rules under Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania directly covers the driving of a motor vehicle where the driver is found to have a blood alcohol concentration of 1.51 per mille or more, and provides for a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. Article 281(1)–(4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania links criminal liability to a breach of road traffic safety or vehicle operation rules and to consequences: minor or serious impairment of health, substantial property damage, or a traffic accident. Since the report refers to the fact of drunk driving itself and to the level of 1.85 per mille, but does not describe injuries, damage, or a traffic accident, the principal provision on the facts provided is Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. The threshold for administrative liability under Article 427(1) of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania, as reflected in the amendments provided, is linked to intoxication of more than 0.4 per mille or not less than 0.41 per mille up to 1.5 per mille; accordingly, 1.85 per mille falls not within that administrative threshold but within the criminal threshold

Legal assessment. The driver’s duty in this situation is assessed by reference to the prohibition on driving a motor vehicle at a level of intoxication which, under Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, reaches the threshold of 1.51 per mille or more. The established concentration of 1.85 per mille exceeds that threshold by 0.34 per mille; therefore, for criminal liability under this provision, the mere fact of driving is sufficient, provided it is proven by procedural means. Article 2811(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania is additionally relevant in that liability also arises where the act provided for in paragraph 1 of that article is committed through negligence. Article 19(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania excludes a defence based on the proposition that intoxication itself automatically exempts a person from criminal liability: a person who commits a criminal act while intoxicated by alcohol is not exempt from criminal liability. Article 19(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania provides for exemption only where the person was made drunk or intoxicated against his will and, as a result, was not fully capable of understanding the nature of the act or controlling his actions. The report states that a pre-trial investigation has been opened under Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, but that provision, on the text provided, would become relevant only if the consequences specified in it arose. If the investigation were to establish that a traffic accident occurred as a result of drunk driving and that another person’s health was mildly impaired or substantial property damage was caused, the applicable provision could be Article 281(2) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. If serious impairment of health were established, Article 281(3) and (4) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania would be relevant, because paragraph 4 specifically covers the act referred to in paragraph 3 when committed by an intoxicated person. Article 98 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania allows the suspect, defence counsel, the victim, and other persons to submit, on their own initiative, items and documents relevant to the investigation and examination of the criminal act. In practical terms, this may include data concerning the driving, the intoxication test, the vehicle, or other circumstances that confirm or refute the elements of Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. Article 99 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provides that procedural time limits define the commencement, performance, or completion of procedural acts, and that in the cases provided by law they may be set by a pre-trial investigation officer, prosecutor, judge, or court. Article 100 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania is important for calculating such time limits: a time limit calculated in days expires at twenty-four hundred hours on the final day, and if the act is performed at an institution, the time limit expires at the end of that institution’s working hours. If an expert examination were ordered in the investigation, according to the excerpt from Article 99 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provided, the prosecutor, upon receiving the expert report, must notify the suspect, defence counsel, and other specified participants in the proceedings in writing where and when they may examine it. Preventive measures under Article 119 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania may be imposed to ensure the suspect’s participation in the proceedings, the unhindered conduct of the investigation, the hearing of the case, the enforcement of the judgment, and the prevention of new criminal acts. Under Article 120(1) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania, such measures include detention, house arrest, bail, seizure of documents, an obligation to register periodically with a police authority, and a written undertaking not to leave. The issue of the “Volvo S+V70” vehicle could be assessed under Article 72 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, because property subject to confiscation includes an instrument or means of a prohibited act, and property subject to confiscation that belongs to the offender must, under paragraph 3 of that article, be confiscated in all cases

Consequences. The most realistic further course, on the factual basis provided, is the continuation of the pre-trial investigation into the driving provided for in Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, where intoxication of 1.51 per mille or more is established. If the collected data confirm the fact of driving and intoxication of 1.85 per mille, the person faces the sanctions provided for in that provision: a fine, arrest, or imprisonment for up to one year. If the investigation were to reveal a traffic accident and the consequences specified in Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, the classification could shift to that article, under which the sanctions depend on the nature of the harm and the intoxication. If sufficient data substantiating the suspect’s guilt are not collected during the investigation, Article 212(2) of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provides for termination of the pre-trial investigation. The issue of victims or property damage is not central in this report, but if such an issue arose, Article 118 of the Code of Criminal Procedure of the Republic of Lithuania provides for the possibility of compensation for damage from state funds in the cases and according to the procedure established by law, where the accused or persons materially liable for his actions lack the funds to compensate the damage. The practical significance for the driver is that the level of 1.85 per mille exceeds the threshold for administrative liability and creates the risk of a criminal case, a criminal conviction, and possible confiscation of property. For the police and the prosecutor’s office, the key issue is to establish precisely the circumstances of the intoxication determination, the driving, and the use of the vehicle, because these are what determine the application of Article 2811(1) of the Criminal Code of the Republic of Lithuania. For other road users, this case is practically relevant to the extent that the investigation establishes damage or injured persons, because that would introduce an additional procedural dimension under Article 281 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania and in relation to compensation for damage

📄 Original — LNK.LT🕐 10:17
After Violence in Marijampolė, a Lawyer Delivers a Scathing Verdict 🔗
Lithuania has been shaken by another brutal incident involving minors: in Marijampolė’s Poetry Park, one teenage girl beat another with her hands, fists, feet, and a phone while swearing and raging, as other teenagers watched, filmed…
🔍 Legal basis:
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.153 straipsnis (statute)
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis…
1. Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. 2. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra: 1) panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui; 2) panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus; 3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia; 4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį; 5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą; 6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako; 7) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo; 8) suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti; 9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; 10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas; 11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes; 12) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims; 13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus; 14) pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį; 15) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų; 16) įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo; 17) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas; 18) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.207 straipsnis (statute)
2. Jeigu pirkėjas nustatyta tvarka ir terminais kainos nesumoka, aukciono vedėjas turi teisę įgyvendinti visas pardavėjo teises. Be to, aukciono vedėjas turi papildomą…
2. Jeigu pirkėjas nustatyta tvarka ir terminais kainos nesumoka, aukciono vedėjas turi teisę įgyvendinti visas pardavėjo teises. Be to, aukciono vedėjas turi papildomą teisę paskelbti, kad rengia naują aukcioną tai prekei parduoti, per protingą terminą pranešęs pirkėjui. Šiuo atveju nesąžiningas pirkėjas neturi teisės dalyvauti naujame aukcione. Nesąžiningas pirkėjas tokiais atvejais privalo atlyginti aukciono vedėjui naujo aukciono organizavimo ir surengimo išlaidas, taip pat sumokėti kainų skirtumą, jeigu naujame aukcione daiktas buvo parduotas už mažesnę kainą negu ta, kurios nesumokėjo nesąžiningas pirkėjas. 6.423 straipsnis. Daikto atsiėmimas iš aukciono Jeigu aukciono vedėjas paprašė teikti pasiūlymus, daiktas, dėl kurio skelbiamas aukcionas, negali būti atsiimtas, išskyrus atvejus, kai per protingą laiko tarpą negauta jokio pasiūlymo. Daiktą, dėl kurio paskelbtas aukcionas, galima iš aukciono atsiimti bet kada, jeigu skelbiamas specialus aukcionas. 6.424 straipsnis. Pirkėjo teisių apsauga Kai daiktas, kurį pirkėjas įsigijo aukciono būdu, yra areštuojamas pagal pardavėjo kreditorių reikalavimą, pirkėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti, kad pardavėjas jam grąžintų sumokėtą kainą bei atlygintų nuostolius, jeigu pirkėjas apie kreditorių pretenzijas dėl turto nežinojo ir negalėjo žinoti. Tryliktasis skirsnis Teisių pirkimas–pardavimas 6.425 straipsnis. Teisių pirkimo–pardavimo sutartis Teisių pirkimo–pardavimo sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek, kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei. 6.426 straipsnis. Paveldėjimo teisių pardavimas
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas 6.277 straipsnis (statute)
6.277 straipsnis. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą Tėvai, kurių valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo…
6.277 straipsnis. Tėvų, kurių valdžia apribota, civilinė atsakomybė už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą Tėvai, kurių valdžia buvo apribota dėl jų kaltės, už savo nepilnamečių vaikų padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, jeigu nepilnamečių vaikų veiksmai yra netinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo pasekmė, išskyrus atvejus, kai nepilnamečiui yra paskirtas globėjas ar rūpintojas.
Analysis
Legal question

The specific question is whether violence by a twelve-year-old, which due to the age threshold cannot give rise to criminal liability for a possible breach of public order or minor impairment of health, nevertheless triggers a legal response through child supervision measures and the parents’ civil liability for damage.

Legal basis

Article 10(1)(1) of the Law on Minimum and Medium Care of the Child directly covers a situation where a child commits an act bearing the elements of a crime or criminal offence but, at the time of the act, has not reached the age of criminal liability established in the Criminal Code. Accordingly, a lawyer’s conclusion that the twelve-year-old “does not face criminal liability” does not mean a legal vacuum: the legal system’s response shifts from punishment to the regime of minimum care measures. For civil liability, the key provision is Article 6.275(1) of the Civil Code: parents or guardians are liable for damage caused by a minor under the age of fourteen, unless they prove that the damage did not arise through their fault.

If the damage was caused while the child was under the supervision of an educational, upbringing, healthcare or care institution, Article 6.275(2) of the Civil Code transfers liability to that institution, unless it proves the absence of fault. Article 6.277 of the Civil Code is additionally relevant only in the specific case where parental authority has been restricted due to the parents’ fault and the child’s actions are a consequence of improper exercise of parental authority.

Practical significance

The stronger practical argument in this situation is not that “the child is not punishable”, but that a criminal case closed because of the age threshold does not lead nowhere: the authorities have a basis to consider minimum care measures, and the victim has a real defendant for a civil claim. In civil proceedings concerning damage caused by a twelve-year-old, the parents would have not merely a moral role, but one carrying an evidential burden: under Article 6.275 of the Civil Code, they must rebut their own fault, rather than the victim first having to prove failures in their upbringing. For a professional audience, it is worth distinguishing three layers: there is no criminal liability because of age; child supervision measures are possible under the special law; and the risk of monetary compensation for damage falls on the parents or, if the incident occurred under institutional supervision, on the relevant institution.

The provisions cited are insufficient to independently classify the liability of children who filmed the violence or encouraged it, so their role in this evidential picture is strongest as factual context rather than as a separate basis for sanction.

🧠 In-depth analysis

Core issue. The precise legal issue is not whether a twelve-year-old is “unpunishable”, but what non-criminal and civil legal consequences apply to a child who has committed a violent act bearing the elements of a criminal offence before reaching the age of criminal responsibility. This issue is governed by Articles 10, 12 and 18 of the Law of the Republic of Lithuania on Minimum and Medium Care of the Child, Articles 6.275 and 6.277 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, and Article 43 of the Code of Administrative Offences of the Republic of Lithuania insofar as it concerns the relationship between administrative measures applicable to minors and supervision. Also relevant are Article 13(3) and Article 82 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania, referred to in the Concept of the Law on Minimum and Medium Care of Minors: a child who had not reached the age of 14 before committing a dangerous act may be subject to educational or other measures in accordance with the procedure established by law. Therefore, legally, this situation shifts from the logic of sentencing to the logic of child supervision, assistance, behavioural correction and compensation for damage. The issue of civil liability is addressed separately under Article 6.275 of the Civil Code, because the report concerns a twelve-year-old child, i.e. a minor under the age of fourteen

Legal assessment. Article 10(1)(1) of the Law on Minimum and Medium Care of the Child directly covers a situation where a child commits an act bearing the elements of a crime or criminal misdemeanour but, at the time of committing it, has not reached the age established in the Criminal Code from which criminal liability may arise. This means that minimum care measures may be considered for the twelve-year-old in respect of the described violence, even if no criminal penalty is imposed on her. Under Article 12(1) of the same law, requests for the imposition, extension, replacement and revocation of minimum or medium care measures are submitted and examined in accordance with the procedure established by the Law on Public Administration. Under Article 12(2)(1), the inter-institutional cooperation coordinator, the child’s legal representatives, the territorial police authority, the school, the eldership, the prosecutor, the court and, in relevant administrative offence cases, the authority or official examining the case out of court may apply to the mayor of the municipality of the child’s permanent place of residence regarding minimum care measures for the child. Thus, the institutional route is not left solely to parental discretion: the police, school, prosecutor or inter-institutional cooperation coordinator may initiate a decision by the municipal mayor. According to the sources provided, the content of minimum care is understood as social, psychological, pedagogical and other assistance to the child, without separating the child from the family or guardians, and with the aim of achieving positive behavioural change. Once minimum care measures begin to be applied, the child’s legal representatives acquire not only rights to information but also clear duties: under Article 18(2)(1)–(3) of the Law on Minimum and Medium Care of the Child, they must participate in the preparation and implementation of the individual plan for carrying out the child’s minimum care measure, participate in the implementation of the measures themselves and provide the necessary information to the coordinating institutions. At the same time, Article 18(1) gives them the right to receive information from the school and case manager, to submit requests or complaints to the mayor, coordinator, child rights protection authorities, law enforcement and other institutions, and to receive educational, social, healthcare and other services. As regards civil damage, Article 6.275(1) of the Civil Code provides that parents or guardians are liable for damage caused by a minor under the age of fourteen unless they prove that the damage did not arise through their fault. If the damage was caused while the child was under the supervision of an educational, upbringing, healthcare or guardianship institution, Article 6.275(2) of the Civil Code provides that the institution is liable unless it proves absence of fault. Article 6.277 of the Civil Code is additionally relevant only where parental authority has been restricted due to the parents’ fault: such parents are liable on general grounds for damage caused by their minor children if the child’s actions are a consequence of improper exercise of parental authority, except where a guardian or custodian has been appointed for the child. The episode involving filming and encouragement by children present nearby could be relevant to the factual circumstances under the rules provided, but the legal sources supplied do not reveal any separate special rule that would automatically create civil, administrative or criminal liability for the filming itself. Nevertheless, the Juvenile Justice Programme for 2009–2013 clearly identifies the objective of protecting a minor from the negative impact of disseminating information about an offence and prohibiting the publication of data concerning minor offenders and victims, especially in cases before they are examined in court. Article 43(3) of the Code of Administrative Offences reflects the general model: where a minor’s administrative offence and personality indicate that supervision measures would be more effective, the court or the authority examining the case out of court may refrain from imposing a penalty and apply for minimum or medium care measures

Consequences. The first realistic scenario is that the territorial police authority, school, prosecutor or inter-institutional cooperation coordinator applies to the municipal mayor for minimum care measures to be imposed on the twelve-year-old under Article 10(1)(1) and Article 12(2)(1) of the Law on Minimum and Medium Care of the Child. In such a case, the practical burden would fall not only on the child but also on her legal representatives, because under Article 18 they would have to participate in the preparation and implementation of the individual plan and cooperate with the case manager and institutions. The second scenario is that the victim or her representatives seek compensation for damage, in which case the primary addressees of liability under Article 6.275(1) of the Civil Code would be the parents or guardians of the violent twelve-year-old, unless they prove that the damage did not arise through their fault. A third scenario may arise if it becomes clear that the damage was caused while the child was under institutional supervision: in that case, under Article 6.275(2) of the Civil Code, the issue of liability could be raised against the relevant educational, upbringing, healthcare or guardianship institution. The fourth scenario concerns broader correction of the child’s behaviour: under the conceptual regulatory framework provided, minimum care measures are intended not to punish but to provide social, psychological, pedagogical and other assistance in order to achieve positive behavioural change. In practical terms, the most important path for the victim and her family would be compensation for damage and ensuring safety; for the family of the child who committed the violence, participation in care measures and possible civil liability; and for the municipality, school, police and prosecutor, the competence to initiate and implement the minor supervision mechanism. Thus, according to the sources provided, the absence of a criminal penalty for a twelve-year-old perpetrator of violence does not mean a legal vacuum: a system of minimum care, civil liability of parents or guardians and institutional coordination applies

🗺️ Deeper analysis: the case-law practice map →

Where courts disagree (risk zones), how instances cite one another, and the 100 most-authoritative cases — with explanations.
Open the map →